Ingmar Bergman. Dvasiniai reikalai

2002 m. Nr. 10

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – visame pasaulyje garsus kino režisierius, dramaturgas, prozininkas ir iki šiol kuriantis spektaklius teatro režisierius. Leidykla „Alma littera“, išleidusi jo „Laterna magica“ (1994), „Intymius pokalbius“ (1997), „Gerus ketinimus“ (2001), rengia šio rašytojo knygą „Neištikimieji“, į kurią įeis ir čia spausdinamas kūrinys.

I

Aš nenoriu keltis. Tučtuojau užtrauk užuolaidas, saulė man plieskia į vei­dą, galva plyšta nuo skausmo. Kiek dabar valandų? Pusė vienuoliktos! Ana, kodėl manęs nepažadinai penkiolika po dešimtos, kaip buvom sutarusios? Ana, tu privalai išmokti punktualumo. Ne, ačiū, man nereikia jokių pasiaiškinimų.

Esi miela, maloni, bet niekada nepasižiūri į laikrodį. O dabar pataisyk man pagalvius ir padėk tą padėklą štai čia. Dieve, kaip man skelia galvą! Matyt, negalėsiu nueiti pas dantistą. Tu, Ana, paskambinsi ir pasakysi, kad aš sergu. Nenorėčiau dėl niekų kabinėtis, bet kava vos drungna. Kiek kartų aš turėsiu sakyti, kad kava būtų karšta. Ne, ne, tu neversk ant kitų. Virtuvėj ir taip užtenka darbo, ponia Hartvig negali visko prisiminti.

Ana, vonios dar neprileisk! Aš dar pagulėsiu. Atnešk man tablečių nuo galvos, tu žinai, kur jos padėtos, kairėj, šalia stiklinės spintelės. Ko tu taip trankais! Vaikščiok tyliai! Nedundėk kaip laukinis bizonas, ramiai viską daryk.

Matyt, man teks išgerti dvi tabletes. Dieve, kokia šlykšti ta kava! Ana, Paduok man veidrodėlį. Siaubinga žiūrėti į veidrodį, kol nesi išsivalius danyų, bet karčios tiesos aš nebijau – man jau keturiasdešimt treji.

Ačiū Dievui, tebeturiu visus dantis, nors vienas dešinėj jau kliba.

Bet jau akys – kažkokios kvailos, apsiblaususios. Žvilgsnis kupinas siaubo.

Kur tos mano cigaretės? Nemėgstu rūkyti rytais, bet tai vienintelis būdas atsigauti. Ana, būk gerutė, pridek ir pastūmėk peleninę, matai, kur ji padėta. Aš vaikystėj buvau negraži. Mano motina bijodavo prie manęs prisiliesti, o ji buvo tikra gražuolė. Mokyklą baigiau vienuolyno pensione, vasarą gyvendavau pas senelę Braitone. Negraži, vieniša, dažnai verkdavau. O paskui netikėtai pasidariau ir graži, ir visų geidžiama. Tai mane tiesiog pritrenkė! O, kaip aš išgyvenau! Lyg ir ta pati, bet vis dėlto jau nebe ta. Luktelėk, Ana, aš tau parodysiu. Štai čia mano nuotrauka, aš – prieš dvidešimt metų. Žavi, ar ne? Man patikdavo žaisti su vyrais, bet širdy aš juos niekinau. Ne, aš galbūt šiek tiek pamelavau. Ir kodėl aš kartais imu šnekėti netiesą?

Aš niekada netikėjau savo iškovota sėkme, čia jau gryniausia tiesa. O, Ana! Šiandien man taip sunku. Gal aš jau nebenoriu gyventi. Mano bėda – Ana, tu dar klausais? Man toks įspūdis, kad tau tai įdomu, tik nemanyk, aš nepriekaištauju. Mano nelaimė, kad aš – apsigimusi menininkė. Galbūt aš turėjau būti aktore, aš daug ką būčiau pasakiusi žmonėms. Arba tapytoja.

Mano mokytoja sakė, kad aš esu pakankamai gabi, toli pralenkianti vidu­tinybes. Na štai, šiaip taip išgėriau tą pliurzalą, sužiaumojau duoną su mar­meladu. Gali jau paimti tą padėklą ir eiti pas profesorių, jis tikriausiai dar sėdi tualete ir skaito laikraštį. Pasveikink mano vyrą ir pasakyk, kad būti­nai norėčiau su juo pasikalbėti, ir kuo greičiau, tai labai svarbu, bet nieko baisaus, tegul neišsigąsta. Jau gali eiti, Ana. Gaila, kad mudvi nespėjom, nepakalbėjom apie tavo rūpesčius, aš tikrai to norėjau.

Štai žiūrėk, aš net savo užrašų knygutėj esu pasižymėjus:

„Rytoj iš ryto pasikalbėti su Ana apie jos problemas“. Deja, to neįvykdžiau. Reikia turėti didelį gyvybingumo perteklių, kad galėtum įsigilinti į svetimas bėdas. Šiaip jau man, rodos, pakanka to gyvybingumo, bet tik ne šiandien. Dabar jau paskubėk, Ana. Plaukus aš pati susišukuosiu. Pasi­kalbėjusi su vyru, aš dar norėsiu nusimaudyti vonioj, o tada matysim – ar man keltis, ar grįžti į lovą.

 

(Viktorija viena)

Kur tos maino šliurės? Ak, viena bėda – ne bėda! Dar ta dvasinė sumaištis, nerimas, baimė! Tas košmariškas priešpiečio laikas. Amžinai tas pats! Tik jau be ašarų. Turiu išlikti narsi iki galo. Aš viską linkus dramatizuoti. Aš pati save gąsdinu. (Beldimas į duris)

Įeik, įeik, mano mielas. O, Alfredai, tu visada taip skaniai kvepi, kokia graži tavo kaklaskarė. Atleisk, kad aš tokios niekam tikusios būsenos, aš visą naktį nemiegojau, galvojau apie mus ir mūsų santuoką. Ak, Alfredai! Tu jau nepatenkintas!

Tikriausiai pamanei, kad mudu ir vėl, gal jau tūkstantąjį kartą, kal­bėsime apie mano jausmus. Bet mes to nedarysim. Turėk šiek tiek kantry­bės, Alfredai! Aš kalbėsiu, ko dar nė karto nesu tau sakius – apie intymųjį mūsų gyvenimą.

Man net skruostai jau dega, aš be galo drovi, bet manau, kad mudu pri­valom pasikalbėti apie tą nesmagų dalyką, nes jis mus liečia abu, tai netu­rėtų likti vien naktiniai nuotykiai.

Aš geriau atsisėsiu ant kėdės tau už nugaros, kad tu manęs nematytum.

Aš esu užsirašius kelis klausimus ir norėčiau, kad tu nuoširdžiai į juos atsakytum. Ne, tu niekur neišeisi, Alfredai, universitete tau reikia būti tik po valandos, aš pasidomėjau.

Perskaitysiu tau pirmąjį klausimą, jis nėra sudėtingas, į jį nesunku atsakyti.

Taigi. Pirmasis klausimas: Kodėl tu apgaudinėji mane su kitom moterim? Į šitą klausimą aš galėčiau ir pati atsakyti. Tu ieškai kitose to, ko nerandi manyje, arba stengiesi apeiti savyje tai, ko neįstengi pakelti būdamas su manim.

Antrasis klausimas (jis labai nemalonus, bet nepaisant to arba kaip tik dėl to į jį būtina atsakyti su ypatingu atvirumu):

Kodėl tu nemėgini patenkinti savo žmonos su savo ranka?

Kodėl tu ją atitrauki, kai aš noriu nukreipti tavo ranką į savo tarpelį?

Tu net supyksti ant manęs, kai aš prašau tavo pagalbos.

O aš viską padarau dėl tavęs, tu ir pats tai žinai, aš pasiruošus gėdin­giausiems veiksmams, kad tik tau būtų smagu, tu tai žinai, o pats net savo rankos negali man paskolinti kelioms akimirkoms. Ar tu toks pat šykštus – geresnio žodžio nerandu – ir kitoms moterims, ar tik aš viena paskui lieku gulėti vieniša ir nepatenkinta?

Kodėl neatsakai į mano klausimus? Ko tu tyli? Ko taip žiūri į mane, lyg būčiau nenormali? Aš net pradėjau abejoti, ar verta užduoti tau trečiąjį klau­simą – gilesnį, rimtesnį negu anie du.

Taigi. Trečiasis klausimas: Anksčiau tu ateidavai į mano lovą kelis kartus per savaitę, dabar beveik visai neateini, gal kokį kartą per mėnesį. Argi mūsų santuoka jau baigėsi? Gal aš tau pasidariau nebemaloni? Tai kas gi atsitiko? Pasakyk, gal aš galėčiau ką nors pataisyti?

Na štai, aš ir vėl puoliau į ašaras. Kvaiša, aš neturėčiau to daryti.

Aš buvau pasiryžus neverkti, per daug neįsijausti ir neprašyti, kad tu manęs gailėtum.

Nekreipk dėmesio į mano ašaras, aš ir pati nesijaudinu. Alfredai, miela­sis, neišeik, neišeik dabar, kai man pavyko sukaupti savo drąsą. Tai labai svarbi intymaus mūsų gyvenimo akimirka.

Nestovėk ir nespoksok į mane kaip koks idiotas!

Nesuprantu, ko aš čia taip įsijausminau. Eik sau, man gėda dėl tavęs. Ir dėl savęs man gėda. Eik, palik mane ramybėj! Pamiršk, ką čia kalbėjau! Aš jau pamiršau. Alfredai, aš jau pamiršau! Mano tokia prasta atmintis, be to, aš nesu pagiežinga. Viso, Alfredai. Iki vakarienės gal dar susitiksim. Nepa­miršk, mes turėsim svečių, Alfredai, Alfredai…

 

(Alfredas išeina iš kambario. Ji lieka viena)

O, jau tuoj dvylika, kaip apsiniaukę. Sninga, šalta, grįšiu atgal į savo lovą, tiek to, nebesimaudysiu. Gulsiu į savo lovą ir bent jau pasijusiu jaukiau. Po dešine koja pasikišiu pagalvę, kad ne taip skaudėtų. Ir kas tai mano kojai?

kaip man liūdna, aš grimztu lyg į kokią duobę.

„Gyvenimas vertas tiek, kiek pats jį vertini“, – kaip sako dėdė Oskaras.

Bet aš juk stengiuosi, stengiuosi kaip įmanydama.

 

Dieve, aš ir vėl verkiu. Aš jau noriu mirti, noriu mirti.

Ne, ką aš čia šneku. Mirti aš tikrai nenoriu, aš bijau mirties, ne, ačiū, mirti aš tikrai nenoriu. Aš tik nuolat galvoju apie mirtį.

II

O. mieloji Petse, kaip smagu tavo matyti! Gerai praleidai atostogas? Jūs, žinoma, kaip visada, ilsėjotės Pietų Prancūzijoj. O mes visą vasara tinginiavom mieste.

Atvažiuok, pamatysi, kokios mano rožės.

Petse, mieloji, kokia tu graži, tu nuostabiai atrodai, tikriausiai pasitaisiusi pora kilogramų, bet tau tik į gerą.

Mariane, labas! Mudvi susitinkam tik per ambasados priėmimus. Tu nenorėtum kitą savaitę kur nors papietauti? Juk mes turim bendrų interesų, ar ne?

Mariane, paskambink man! Dieve, kaip man skauda galvą, tu žinai, kaip aš nemėgstu tokių didelių sambūrių, einu į juos tik dėl Alfredo, jis mėgsta visokias šventes, jam kad tik būti draugijoj, jis turi talentą žavėti aplinki­nius. Tu sutinki, Mariane?

O, Sonja, ar tau neatrodo, kad tas šampanas tiesiog bjaurus, tikriausiai pigus, o gal per daug jo išgėriau – vis per tą savo migreną. Nežinai, kad šam­panas gelbsti nuo migrenos? Sonja, mieloji, aš suprantu, tu čia stovi ir dai­raisi savo numylėtinio. Gal tu nori, kad aš jam duočiau kokį ženklą? Ne, ne, ne, aš esu diskretiškumo įsikūnijimas, matau, kad turiu tave valandėlei pa­likti, aš tau paskambinsiu sekmadienį. Sonja, tu būk atsargi!

 

O, monsinjoras Dusė! Jūs taip pamaldžiai stovit prie mano mylimiausio paveikslo! Aš dievinu jį, didysis, neprilygstamasis Eugenijus Karjeras, aš garbinu jį. Kokia jo drąsa, kokia sielos stiprybė, panieka be jokių kompro­misų daugumos abejingumui. Kokia žavinga jo šešėliais nutaškyta šviesotamsa, kaip jis bjaurisi ta spalvų koketerija. Nieks taip nėra pavaizdavęs motinystės. Jis tiesiog įsiskverbė į pačią moteriškumo misteriją! Jūs tik pažvelkit į tą permatomą šešėlį, į tą šviesą moters veide. Kadaise, savo jau­nystėj, esu studijavus tapybą, net buvau nuvykusi pas tą Eugenijų Karjerą, norėjau, kad sutiktų mane mokyti, bet jis tada jau sunkiai sirgo. Jis mirė 1906-ųjų pavasarį. Nuvažiavau aplankyti jo kapo, buvau tokia svajinga mer­gina.

Oi, bet kurgi tas monsinjoras Dusė? Dingo kaip į vandenį. Alfredai, miela­sis, pasakyk, negi aš atrodau girta? Tiesa, jaučiuosi truputį keistai, tikriau­siai dėl to, kad esu peršalus, iš ryto turėjau temperatūros.

Atleisk, Alfredai, aš tikrai nenoriu trukdyti, tikrai nenoriu, jūs galit tęsti savo kalbas apie politiką. Neapkenčiu politikos ir nepasitikiu žmo­nėmis, kurie yra įsivėlę į politiką. Man net į galvą neateitų brautis į tokią rimtą kompaniją.

 

Dieve, o štai ir jis!

 

Aš visai nesitikėjau, o Dieve, aš šiek tiek įkaušus. Ką aš darysiu, jeigu jis dabar mane pamatys ir dar užkalbins.

O Dieve, koks jis gražus! Ne, aš privalau jį paliesti. Turiu su juo pasikalbėti.

Petse, tu pristatyk mano jam, tu tiesiog privalai.

Man taip patinka jo muzika, jis – pats garsiausias po Mocarto. Petse, kur tu, nepalik manęs! Petse, bjauri ragana! Bet aš sukaupi drąsą ir prieisiu prie jo! Maestro!

Richardai Štrausai! Neįtikėtina, aš jus net paliečiau. Ar kas patikės! visada maniau, kad muzika priartina mus, žemės būtybes, prie to, kas nesuvokiama, prie paties Dievo. Visi mes gyvenam savo kalėjime, siaubingoj savo vienatvėj, apsupti žiaurumo. Muzika mums dovanota tam, kad suprastume, jog anapus mūsų žemiškos tremties yra begalinės harmonijos tikrovė.

Jūsų veide, Richardai Štrausai – amžinosios šviesos atspindys! Dieve, man net bloga, aš netenku pusiausvyros, viskas pradėjo suktis, akyse tamsu, aš alpstu, alpstu…

III

Tėti, tėveli, kaip jauku tavo užgriozdintam darbo kambary. Čia tiek visko daug. Kaip gera sėdėti žiemą pamažu temstant ir klausytis tų tavo laikrodžių, kurie taip monotoniškai tiksi. Tu vis rūkai tą savo pypkę, viskas ja tebekvepia taip, kaip tada, kai buvau maža. Mudu čia nuolat čiauškėdavom, kai buvau dar vaikas. Juk tu prisimeni?

Mūsų kalbos būdavo net labai rimtos. Apie Mirtį, apie Gyvenimą, Meilę ir Dievą. Man atrodo, kad mes studijavom pačią Tikrovę, nors nei tu, nei aš nesupratom, kas tai per daiktas. Sakyk, kodėl dabar viskas atrodo taip painu ir sudėtinga?

Aš vis kalbu, kalbu, o žmonės tyli arba net pasišalina. Ne, aš nesiskundžiu. Aš neturiu tam jokio pagrindo. Visa bėda galbūt ta, kad aš gyvenu tuščioje erdvėje, kurią užpildau savo svajonėm ir fantazijom. Tu nepatikėsi, tėti, aš rašau eilėraščius, per šešerius metus aš jų prikepiau beveik tūkstantį, bet ir tai man nepadeda. Rašau ir rašau, bet niekas neskaito.

Taip, taip, taip, tu, žinoma, perskaitysi, tėti, tu visada toks geras, protin­gas, atlaidus. Kartais man atrodo, kad artėju prie kažkokios kryžkelės. Žinai, tėti, man rodos, kad manyje slypi kažkokia jėga, kaip nesurastas lobis, tai mane tiesiog sprogdinte sprogdina. Dažnai apie tai pagalvoju ir sykiu suprantu, kad esu kvaila, juokinga ir išpuikus. Ką aš galėčiau nuveikti, kam panaudoti tą savo jėgą?

Tėti, tu miegi? Nusprendei pasnausti, teisingai darai. Tėti, tėveli, aš einu pas mamą. Tu dar pamiegok, pamiegok.

(Ji įeina į apytamsį kambarį)

Mama, tu čia? Nėra. Kur ji galėtų būti?

(Pradaro duris)

Mama!

(Suskamba telefonas)

Alio… ne, čia ne vyskupo žmona, čia jos duktė. O, malonu, ne, aš nenorečiau trukdyti savo tėvo, jis dabar rašo pamokslą. Gal galėtumėt paskambinti vėliau? Ačiū. Sudie. Taip, už poros valandų, apie aštuntą. Sudie.

(Padeda ragelį)

Mamos rašomasis stalas – pedantiška tvarka, nė dulkelės, viskas savo vietoje. Dienoraštis, nuotraukos, pieštukai. Koks dailus ir tvirtas jos braižas. Gera mokykla. Pasitikėjimas. Tiesa. Išmintis. Jokios prievartos, jokių barnių ir jokių sąžinės priekaištų. Be jokių riksmų ar griežtesnio tono.

(Ji apsisuka – į ją spokso aštuonerių metų mergaitė su senamadiška prijuoste)

Kas tu tokia, mažute? Neišsigąsk, aš visai nebaisi. Mano vardas Viktorija. Atvažiavau aplankyti savo tevelių, ieškau mamos ir nežinau, kur ji dingo. Kiek tau metų? Mėginsiu spėti – aštuoneri? Kokia tavo daili prijuostė! Aš atsisėsiu. Pažadu, aš daugiau neištarsiu nė žodžio. Tik tu neišeiki. Ne, ji vis tiek išeina! Pridėjo pirštą prie lūpų ir nušlepsėjo vienom kojinėmis. Ištirpo valgomojo prietemoj. Buvo ir neliko. Nenoriu, kad gyvenimas būtų toks žiaurus. Nenoriu, kad jis byrėtų kaip smėlis tarp pirštų.

(Tarpdury pasirodo motina)

Mama! Pagaliau! Mama! Mieloji mamyte!

IV

Tai, ką dabar užrašysiu į savo dienoraštį, tikriausiai buvo sapnas. Fan­tazija ar svajone to nepavadinsi. Atsimenu, tai buvo ramaus, gražaus rudens pavakarė. Jokio vėjo, parkas, didžiuliai medžiai, baltos statulos snaudė visiškoj tyloj. Ant vieno suoliuko sėdėjo moteris, apsirengusi elegantišku žalio aksomo kostiumu. Užsidėjusi prašmatnią skrybėlaitę su vualiu, kuris iki pusės dengė jos veidą. Aš paklausiau, ar ji neprieštarautų, jeigu atsisėsčiau šalia. Ji linktelėjo.

 

Mes valandėlę sėdėjom ir tylėjom, paskui ta moteris pradėjo verkti, labai graudžiai, beviltiškai. Paklausiau, gal aš galėčiau kuo nors jai padėti, bet ji galbūt neišgirdo arba nesuprato. Pamažu liovėsi kūkčioti. Ji kažką pati sau šnibždėjo, tikriausiai svetima kalba, paskui susitvardė, pasitaisė drabužius ir nuėjo sau. Pradingo tarp medžių.

 

Saulė jau buvo žemai, ji taip gražiai nurausvino statulas ir medžių ka­mienus. Lapai atrodė apsunkę, kai kurie jau pakeitę spalvą. Upė buvo tamsi, srovė greita, begarsė, bet pilna netikėtų sūkurių, banguojančių ratilų. Aš aptikau seną medinį tiltą, stačiais ir slidžiais akmeniniais laiptais nusilei­dau prie upės. Atsidūriau prie vandens, upė buvo patvinusi, juodas vanduo grėsmingai tekėjo, tik per pirštą nesiekdamas krantinės viršaus. Krantinės mūras buvo senas, su kyšančiom surūdijusiom geležinėm grandim, jas dar labiau rausvino besileidžianti saulė.

Pasijutau sužvarbusi, bet vis negalėjau palikti tos galutinės stoties. Sto­vėjau prie tamsaus, alyvuoto vandens, kol šviesa pamažu virto blausia prie­blanda. Neverkiau, nebetroškau paguodos, nebenorėjau grįžti, nebejutau nei įtampos, nei baimės. Liko tik nustebimas, kuris man blaiviai sakė: štai ko tu ieškojai. Čia – galutinė tiesa. Niekas toji tiesa.

Tiesa – tai tuštuma

Norėjau tai pasakyti garsiai, bet susilaikiau pamaniusi, kad aš sapnuoju.

V

Jūsų karališkoji didenybe, mieli ir gerbiami bičiuliai, nuoširdžiai sveikinu jus, susirinkusius į mūsų mažutį teatrą, į muzikos vakarą. Negaliu net apsakyti, kaip aš džiaugiuosi, kad toks didelis diplomatų būrys atėjo pasidomėti mano pašaukimu. Sykiu norėčiau pasigirti mūsų pastangų rezultatais. Tai labdaros mugė, šokių varžybos, pono Karuzo pasirodymas, kuklus mūsų pačių divertismentas davė mums tokią pinigų sumą, kuri gerokai pranoko lūkesčius. Ypač paminėtina dosni ir kilni Jo Karališkosios Didenybes dovana. todėl šiais metais galėsime gerokai paremti mažuosius mūsų didmiesčio varguolius. Mano vyras – kurgi tu, mielasis Alfredai, – a, tu čia, jis, kaip visada, kuklus, – mano vyras netrukus pateiks smulkią visų įplaukų ataskaitą, ji bus išsiuntinėta kiekvienam mūsų mecenatui.

(Aplodismentai)

O dabar, mieli bičiuliai, šio vakaro kulminacija – aš norėčiau jums pristatyti kuklią savo kompoziciją. Gal aš elgiuosi per drąsiai, nors tai visai nebūdinga mano talentui. Taigi, einu prie rojalio ir prašyčiau pakelti, tiks­liau, patraukti į šoną uždangą.

(Paskambina keletą akordų)

Fleitų ulbėjimas auštant archaiškam gamtovaizdy. Jauni bajorai, dailios merginos po šakotais medžiais laukia saulės patekėjimo.

(Vėl skambina)

Kai kurie susėdę ant minkštos žolės, jie snūduriuoja, droviai vienas kitą glaudžia. Čia man derėtų šį tą paaiškinti: penkioliktajame amžiuje Brabante buvo toks paprotys – vaikinai ir merginos galėdavo vieną vasaros naktį sykiu praleisti užmiesčio pievose. Vienintelę naktį…

(Vėl skambina)

Tą linksmą žaidimų, aistringų bučinių, degančių skruostų ir karčių ašarų naktį. O, jaunystė, grožis, tyrumas, troškimai ir lūkesčiai, aistros ir sudužu­sios viltys! Aš – geroji jūsų fėja, aš saugau jus. Tą intymų apyaušrį niekas nepapiktins mano Mažutėlių! Jų džiaugsmo netemdys nešvarios mintys, šlykštūs keiksmai, užgaulios patyčios. Aš virš jų laikau ištiesusi ranką, aš juos visus myliu. Jų aistra – kaip švelnus aromatas.

Alfredai, kur tu išeini? Aš tave puikiai matau. O kur Marianė?

Jūs čia sėdit visi išsižioję, lyg nežinotumėt, kad fru Marianė Foierkampf sangulauja su Alfredu Egermanu. Viską žinot, kuždatės, kikenat, manot, kad aš – sena pintis, kuriai taip ir reikia! Paleiskit mane! Aš jos neužmušiu. Paleiskit mane po galais, aš tik tą prakeiktą kalę pamokysiu. Kas gi čia dabar? Alfredai, kas tau atsitiko? Tu čia apsimeti! Ko čia sėdi dabar, tu nori mane pagąsdinti? Alfredai! Jis nebegyvas.

VI

Dėde Oskarai, paimk man už rankos. Ana, padėk man apsivilkti suknią, kažkas čia man kliūva. Na, kaip aš atrodau? Manau, kad juoda spalva man tinka. O, Ana, viskas taip siaubinga. Ne, aš privalau valdytis. Turiu susiimti, dėde Emili, aš jau pasirengus. Geriau mudu eikim susikibę už parankės. Ana, tu eik atsilikusi per porą žingsnių, jeigu man kartais pasidarytų silpna. Turėk tą buteliuką, kad prireikus galėčiau pauostyti. Gerai? Puiku. Jau galime eiti, Taip… Dėde Emili, atidaryk duris!

Dieve, kiek čia daug susirinkusių! Kaip čia šilta! Kokia smarvė! Iš kur čia tas kvapas? Alfredas pradėjo dvokti? Bet juk tai neįmanoma. Jeigu ta kekšė Marianė išdrįs pasirodyti, aš užmušiu ją. O, čia ir Petsė. Kuo gi ji ten apsivilkus? Siaubas, kaip žybčioja saulėj tie jos auksiniai dantys.

Fu, kaip visa tai bjauru. Reikėjo karstą užkalti ir nuvežti į koplyčios rūsį iškart po balzamavimo. Alfredai, vargšeli, ką jie su tavim padarė, prikišo už žandų vatos, juk tai kvaila! Kokia keista šypsena, gyvas būdamas tu niekada taip nesišypsojai.

Visi nori, kad pabučiuočiau tave į kaktą, bet aš to nepajėgsiu, Dieve, toji smarvė, tos musės, karštis!

Tu tikriausiai matai, mielas mano Alfredai, kad aš esu visiškai rami. Žinoma, tik iš išorės. Tu tikriausiai girdi, kad ir mano balsas ramus, tiesa, aš nuolat ryju seiles. Dėl to, kad mane erzina tas tavo kvapas.

Aš dar niekad nesu stovėjusi šalia Jos Didenybės Mirties, tai dar ne­įminta Paslaptis. Mano mielas Alfredai, tu buvai pasipūtęs, tuščiagarbis ir pagyrūnas, bet Mirtis tave pavertė Paslaptim. Žinau, daugelis mane kalti­na dėl tavo mirties. Ne, palik mane ramybėj, dėde Oskarai. Netrukdyk man. Aš kalbu savo vyrui. Pirmą kartą per dvidešimt santuokos metų jis yra priverstas mane išklausyti. Ne, dėde Emili, būk, kur esi, jūs irgi – stovėkit ir patylėkit, gal jums ir nemalonu, bet patys to norėjot. Aš prašiau, maldavau, kad mane apsaugotumėt nuo šito vaizdo, bet mano prašymas niekam ne­rūpėjo. Gelmė, erdvė, didybė, praraja, visuma. Paslaptingieji dydžiai, kurių neįmanoma išreikšti nei žodžiais, nei veiksmais. Jeigu aš dabar, užuot rijusi seiles, spjaučiau tau į veidą, tai būtų tik blanki demonstracija to, ką aš iš tikrųjų norėčiau tau padaryti.

 

Guli čia su elegantišku fraku, puošniais lakiniais batais, dailiai sušukuo­tas kaip tikras snobas, nors toks visada buvai, bet toji tavo kreiva šypsenėlė atrodo kvaila. Taip tau ir reikia. Jei dabar galėtum į save pasižiūrėti, tu tikriausiai matai save, turėtum gerokai susigėsti.

 

Tu niekada taip kvailai nesišypsojai, mielas Alfredai. Niekada. Dievaži. Tavo šypsena būdavo žavi, būdavo bjauri, pagiežinga arba rodanti prana­šumą. Aš kartais pagalvoju, ar apskritai tu gyvenai, ar jau buvai miręs prieš tau numirštant.

 

Vargšas Alfredas! Šiokią tokią užuojautą aš vis tiek tau jaučiu. Su siaubu galvoju, kad tu buvai priverstas būti savimi, būti Alfredas, visiems laikams pasmerktas nešti tą nelaimingą savo vaidmenį. Dabar matau, kai tu guli toks vienišas – balzamavimo meno auka, – dabar aš matau, kad būtų buvę lengva nuplėšti tavo gyvenimo kaukę. Man būtų įdomu sužinoti, kas slypi po ta tavo kauke. Alfredai, aš vis dėlto nuplėšiu nuo tavęs kaukę, parodysiu tikrąjį tavo veidą.

VII

Matai tą saulėlydžio pašvaistę virš snieguotos Materhorno viršūnės! Debesys kaip dūmai virš liepsnojančių kalnų. Koks didingas vaizdas! Ana, sakyk, argi tau neatrodo didinga!

Tu tik pagalvok, mudvi čia, kalnuose! Dėdes Oskaras ir Emilis buvo iš tikrųjų labai dosnūs, apmokėdami mums kelionę į Lugano kurortą. O Alfreda h sakydavo, kad dėdė Emilis – šykštuolis, aš taip nemanau, šitie poilsio namai tikriausiai beprotiškai brangūs, Koks prašmatnus viešbutis! O dar gydytojai, seselės, vonios, procedūros, jei tik nori, taisyk savo sveikatą.

Ana, mieloji, tu nesidžiaugi? Mudvi čia praleisim ne vieną mėnesį, tinginiausim ir viliosime vyrus! Tarp kitko, tu pastebėjai tuos du ponus iš mūsų kupė? Kokie gražūs, įdomūs vyrukai, dailiai apsirengę, gerai išauklėti. Gal mes dar atnaujinsim pažintį su jais? Į sveikatą, mažoji Ana! Vaikystėj aš bijo­davau tunelių, dabar nebijau. O ko jų bijoti! Sau įneri į kalno gelmes, virš galvų – keliolika tūkstančių metrų uolos. Mane jau ima juokas. Juokinga, kai prisimenu praėjusias savaites, nors ir liūdna, žinoma. Nesuprantu, ir kas man tada šovė į galvą išversti tą vargšą Alfredą iš karsto! Aš jam vos ausų nenuroviau.

Įsivaizduoji, kaip būtų įdomu, jeigu jis man imtų vaidentis. Kaip tu ma­nai? Man beprotiškai patinka spiritizmo seansai. Vieną kartą net buvau mediumu. Paaiškėjo, kad aš – nepaprastai turtingos dvasios asmenybė. Aš čia visai nesigiriu, aš tik konstatuoju, kad esu laimingas žmogus. Ateis lai­kas. aš dar panaudosiu tuos savo sugebėjimus, dėl to neabejoju. Tik laukiu ženklo. kad esu šaukiama. Supranti, Ana? Aš tapsiu patikima Dievo tarnaite. Esu gavus malonę išsižadėti savęs, nes esu įtraukta į Dievo planus. Siaubas, kaip ėmiau puikuotis. Į sveikatą, Ana. Išgerkim iki dugno. Mudvi išmaukėm visą butelį, žiūrėk, jis tuščias Galbūt net valandėlę prigulsiu. Staiga pasiju­tau pavargus. Tu sakai, kad tai nuo šampano?

Ak kaip nuostabu, štai mano mielas pagalvis, mano šilkinis apklotas. Tu – geras žmogus. Ana, tu – patikima mano bičiulė, o aš – tavo. Su ta kvaila, sena Viktorija tau reikia daug kantrybės. Taip, taip, aš jau pamažu senstu, tokia yra tiesa. bet ji manęs ne kiek negąsdina. Aš jau pradedu snausti. Aš jau miegu.

VIII

Gal mums reiktų praverti langą, jau pasidarė karšta. Negalėčiau sakyti, kad iš čia vaizdas labai žavingas. Ne, atsiprašau, mano mielas. Aš nenoriu jokio fizinio artumo. Jus tai stebina? Manot, kad moteris, kuri jums leido atsisėsti šalia ant suolelio, jau yra sukompromituota? Fizinis artumas tėra tik loginė tokio poelgio pasekme? Ne, mielasis pone, prašau nenusivilkti švarko ir primygtinai prašau užsisegti kelnes.

Į sveikatą, pone… dar nežinau jūsų vardo. Atsisėskime ant sofos ir draugiškai pasišnekėkim. Ne, pasakiau aš, ne. Jūs nedrįskite manęs pa­liesti. Savo prakaituotom rankom jūs jau sutepėt mano palaidinę. Vargšė ta mano balta palaidinukė! Ko gero, tokia ir liks.

Jums galbūt kyla klausimas, ko mes čia sėdim tam nejaukiam viešbučio kambary? Jūs – kažkoks dvokiantis alum darbininkas, o aš – aukštuomenės dama. Palaukit, ką aš norėjau pasakyti? O taip, jūs norėjote paklausti, kas verčia mane čia būti.

Aš esu aktorė. Man pavesta sukurti pagrindinį vaidmenį vienoje Gerharto Hauptmano pjesėje. Turėsiu vaidinti vargingą moterį, ištekėjusią už pasigailėtino audėjo, tas netašytas stuobrys, jos vyras, žiauriai su ja elgiasi, apgaudinėja ir kasmet įtaiso po vaiką. Per pirmąją repeticiją man toptelėjo, kad aš dar nesu bendravusi su darbininku, nesu jo uosčius tikrąja to žodžio prasme. Supratau, kad tai rimtas mano patirties trūkumas.

Būti aktore – tai reiškia nuolat keisti savo identitetą – pardon – tai yra niekada nebūti savimi, tu nuolat privalai būti kuo nors kitu. Tai savotiškai žavu ir miela, kiekviena norėtų pabėgti nuo savo melancholiškojo „aš“. Kas nenorėtų nors valandėlei pamiršti savo kasdienybės? Prašom, galite užsirūkyti. Aš pati nerūkau. Man tai atrodo neestetiška, kitaip tariant negražu, tokia mano nuomonė.

O, jūs tiesiog patetiškai bjaurus, mano pone, net, pasakyčiau, atstumian­tis! Aš jus suprantu: šeštadienį fabrike baigėsi darbas, jūs einat su draugais išgerti alaus, paskui traukiat į parką pamedžioti kokios nors sugulovės, po to vėl išgeriat, o galiausiai dar užsirangot ant vargšės savo žmonos. Argi tai ne bjauru? Jūs nepagalvojat, kad galit apkrėsti ją kokia nors gėdinga liga?

Ko jūs juokiatės? Aš jums atrodau tokia juokinga? Tie mano aukštai su­kelti plaukai man pačiai nepatinka. Atleiskit, aš išsitrauksiu šukas, smeigtukus, tegul plaukai pabūna laisvi. Gal ta pačia proga nusivilksiu ir palaidinukę, čia labai šilta. Reiktų panardinti rankas į šaltą vandenį. Paduokit man tą ąsotį nuo komodos. Ačiū, štai taip. O, kaip gerai! Čia net kabo švarus rankšluostis.

Dabar aš kur kas geriau jaučiuosi, metas išgerti taurę šampano, ledas jau beveik ištirpo, bet butelis dar šaltas. Jums galiu įpilti, mano pone? Na štai, į jūsų sveikatą. Išgerkime už dorą darbą, už artistės ir fabriko darbininko pažintį. Skol, mano pone! Dabar aš jums jau leidžiu nusivilkti švarką, atsi­rišti kaklaraištį.

Na, na, nesidrovėkit, juk šiaipjau esat pakankamas begėdis, jūsų veidas išduoda pasileidimą ir brutalumą. Jūs blogesni už gyvulius, gyvulys, kad ir kaip šlykščiai besielgtų, turi gamtai įgimto nekaltumo, o jūs sugebėjot sutep­ti savo padermę, iššvaistėt savo žavesį. Nelįskit prie manęs ir nesiteisinkit, žinau aš tas pasakas apie skurdžią vaikystę, neturtingus tėvus, purvinas gatves ir kiemus, kur jums teko augti. Kiekvienas savyje nešiojasi Dievą, ir kiekvienam žmogui duota galimybė nuveikti ką nors didingo ir gražaus.

Jūs pavydit, kad mums labiau pasisekė. Revoliucionieriai! Mizerijos! Teatriniai anarchistai! Aš niekinu jus. Manot, jūs galėsit valdyti pasaulį?

Darbo liaudis sukurs Rojų visiems. Nė vienas nebus turtingesnis už kitą, visi lygūs, visur tik šviesa ir teisingumas! Aš sveikinu jūsų kvailumą. O dabar jums pasakysiu tai, kas jus tikriausiai nustebins. Tik gerai įsiklausykit į mano žodžius.

Aš nesu aktorė ir nerenku medžiagos jokiam vaidmeniui. Aš – dvasiškai serganti moteris, pabėgusi iš ligoninės. Jus galbūt stebina mano elegancija, aš tai suprantu. Čia nieko keisto, tai tiesiog aukštesnės rūšies beprotnamis, pacientai dėvi savo drabužius, visai kaip ištaigingam viešbuty, nors parką ten juosia aukšta mūro siena. Vartai uždaryti. Vaikšto sargai. Neklauskit, kaip man pavyko juos apmauti. Atleiskit, jeigu aš jus užgavau. Kalta mano liga, jūs suprantat. Aš nieko blogo nemanau, bet manyje tiesiog verda įtūžis, degina mane iš vidaus. Atleiskit, kad buvau tokia bjauri ir kvaila.

Aš juk matau, jūs – doras žmogus, priešingu atveju nebūčiau išdrįsus priimti malonaus jūsų kvietimo. Jūs švelnus, protingas, tik kažko nelinksmas. Jūs nešiojat stiprius akinius, aš juos nuimsiu. O, kokios gražios jūsų akys. Kokia švelni jūsų oda, nors jums tikriausiai tenka dirbti lauke, per šaltį ir lietų. Vargšelis… Tau sunku, aš matau. Ar tiki visu tuo, ką čia tau prišnekėjau? Ar taip galėjo būti? Juk aš vis meluoju ir meluoju. Per tą mūsų bendravimą aš nepasakiau nė žodžio teisybės, Žinai, kas aš tokia? Aš – purvina kekšė. Kekšė. Tai tiesa. Daryk su manim, ką tik nori, bet žinok, turėsi sumokėti. Pažiūrėsim, ką tu slepi toj savo piniginėj, palauk, palauk, nebijok, aš tavęs neapvogsiu. Pažadu, aš tavęs neapvilsiu. Matai, aš paimu tik vieną banknotą, mažiausios vertės. Prašau, grąžinu tau piniginę,

Paprastai būna taip: mes atsigulam į lovą, mano laikinas guodėjas užside­da akinius įr ištraukia iš naktinio stalelio savo piniginę. Išima pluoštą banknotų ir pradeda ieškoti tokio, kuris būtų pakankamai didelės vertos. Kai jį paduoda man, aš iki kaklo pasikeliu marškinius, ir jis užgula mane. Tai suteikia jam didelį džiaugsmą, nes aš būnu labai geranoriška ir ypač meili, nors iš tikrųjų jis duoda man patį mažiausią banknotą.

Jūs norėtumėt, kad aš nusirengčiau ar bus ir taip gerai?

IX

Tą sąsiuvinį, į kurį dabar rašau, man davė Janošas, prižiūrėtojas, Mes čia turime daug prižiūrėtojų, dažniausiai – pagyvenusios moterys, labai nemalonios, amžinos bambeklės. O Janošas draugiškas, tarp pacienčių jis turi savo favoričių. Dabar aš esu jo favoritė ir naudojuosi tam tikrom privilegijom. Šitas sąsiuvinis ir yra viena iš tų privilegijų.

 

Kai profesoriui Jakobui suvariau į kaklą peilį laiškams atplėšti, aš galiausiai peržengiau tinkamo elgesio ribą. Dėl to mane perkėlė į neramių ligonių skyrių. Tas skyrius – dideliam name, pašlaitėj, prie pat miško. Šituo metų laiku čia niekada nematyti saulės, ištisom dienom sninga, lyja.

Mūsų skyriuje yra trisdešimt aštuonios pacientės, mes užrakintos dvie­juose dideliuose kambariuose: vienas yra miegamasis, kitas – poilsio. Visi baldai pritvirtinti prie grindų, langus dengia vielinis tinklas. Klozetai nuolatos priteršti, galimybės nusiprausti ar išsimaudyti labai ribotos, maisto pakanka, bet jis prastas, jei nesusilaikysi, nutuksi ir nuolat jausi šleikštulį. Kai kurios pacientės labai neramios, rėkaloja, žliumbia ištisom valandom, kitos linkusios muštis, kivirčytis. Visur nešvara, tiesiog bjauru, sunku pri­prasti prie šlapimo smarvės.

Ypač liūdna per žiemos popietes. Anksti temsta, mūsų langai į šiaurę, lempos (elektros) palubėj skleidžia blausią šviesą. Kartais čia apsilanko pro­fesorius Jakobis, nežinai, kada jis pasirodys. Jis vis dar apsivyniojęs kaklą tvarsčiu ir vis dar užkimęs. Kartais prieina ir prie manęs, nepiktai pasižiūri. Mėginu prisiminti ankstesnį savo gyvenimą, dabar aš jį pavadinčiau skrajojimu. Jis labai skiriasi nuo dabartinės mano egzistencijos.

Rengiuosi suprasti, ką dariau ne taip. Keliu sau šimtus klausimų, į kuriuos taip ir neatsakau, nes po injekcijos visa tai netenka reikšmės. Kartais abejoju, ar aš dar norėčiau iš čia išeiti. Gyvenimas čia, žinoma, turi ir malonių akimirkų, kai nebelygini su tuo, kas buvo. Aš, pavyzdžiui, su džiaugsmu atsimenu dienas, kai mus nuveda maudytis, kai leidžia išsiplauti plaukus, galim apsivilkti švariais apatiniais, apsimauti kojinėm, apsirengti dailesne suknia. Malonu, kai pakeičia patalynę, nors ji būna drėgna, atsiduoda pelėsiais ir skalbimo milteliais.

 

Visai suprantama, kad mūsų skyriuje nėra veidrodžių, mes nematome pačios savęs. Vieną dieną, kai aš maudžiausi ir ploviau plaukus, prie manęs priėjo Janošas, kažkaip keistai išsiviepęs. Vieną ranką jis laikė sau už nugaros paklausė, ar man būtų įdomu pamatyti, ką jis turi. Ir nelaukęs atsakymo prikišo man prie veido veidrodėlį. Aš stovėjau nusigręžusi nuo kango, veidrodėlyje atsispindėjo dienos šviesa. Žiūrėjau į save ir jutau, kaip vidurius drasko riksmas, bet nuo injekcijos net neįstengiau surikti. Gal taip ir geriau.

Tai, ką pamačiau, kažin ar pavadinsi veidu. Aš nustūmiau veidrodėlį į šalį ir nieko jam nepasakiau, dabar man būna sunku kalbėti. Aš nesijaučiu dėl to nelaiminga. Kartais slapčiomis net nusijuokiu: kiek esu pripliauškus, kiek primelavus, dabar, kai pradėjau gyventi su tiesa, man sunku kalbėti.

X

Teberašau slaptą savo dienoraštį, nors jau pamiršau, kokia dabar sa­vaitės diena, kelintas mėnuo ar metai. Rašymas man suteikia laiko iliuziją atsparą šitoj erdvėj. Vieną dieną mes gavom užkrėsto maisto. Daugelis rim­tai susirgo. Aš nevalgiau, todėl ir išsigelbėjau. Tos vargšės tąsomos vėmė tulžim, gleivėm, net grindys pasidarė slidžios nuo dvokiančios bjaurasties. Iš visų skyrių sulėkę prižiūrėtojai mėgino kažką daryti, bet ir jie netrukus nuleido rankas, pasidavė šitam chaosui. Kai kurios moterys leisgyvės tysojo ant apvemtų savo lovų, kitos draskėsi prie langų, prasiskėlė galvas į pritvir­tintus stalus. Palatoj tvyrojo šalta, negailestinga dienos šviesa. Ir aš užsili­pau ant palangės, įsikibau į vielinį tinklą, prispaudžiau kaktą ir žiūrėjau į apsnigtus medžius.

Miške pastebėjau bukmedį, jis tebestovėjo su visais lapais, kurie net ne­buvo pageltę. Aš sutelkiau visą savo dėmesį į tą bukmedį, rodos, įsijaučiau į miško tylą, ir tai padėjo man ištverti tą visą beprotybę. Stovėjau įsikibus prie lango, kol pradėjo temti. Palatoje tas košmaras nurimo. Ligones išnešė ant neštuvų. Prižiūrėtojai atsitempė žarnas ir ėmė dezinfekuoti, plauti grindis ir sienas.

Janošas sugriebė mane už rankos ir nusitempė ilgu koridorium, paskui laiptais į antrąjį aukštą. Ten atidarė duris ir įstūmė į žaliai dažytą kambarį su šešiomis lovomis. Dar ten buvo ir vienas grotuotas langas. Janošas užraki­no duris ir nuėjo sau. Atsisėdau ant kėdės, paskui išdrįsau apsidairyti. Iš pradžių maniau, kad kambaryje nieko nėra, bet prie spintos pamačiau susi­rietusią žmogystą. Tokią nedidukę mergaitę, gal vienuolikos ar dvylikos metų. Juodi plaukai trumpai nukirpti, veidas išblyškęs, netaisyklingas, dide­lė nosis, rusvos lūpos. Akys melsvos, vokai paraudę, lyg būtų verkusi.

Ji vilkėjo ligoninės drabužiais.

XI

Kuo tu vardu? Kiek tau metų? Išsigandai? Nebijok. Eikš, sėskis ant lovos.

Pasižiūrėkim viena į kitą kiemo žibinto šviesoj. Nenori su manim kalbėtis.

 

Tu negali kalbėti. Gal tu esi nebylė? Kurčnebylė. Tu supranti, ką tau sakau? Ar gali skaityt man iš lūpų? Kadaise mano vardas buvo Viktorija, tačiau jis man seniai nebetinka. O kuo tu vardu? Parašyk savo vardą ant sienos. Tu jo neturi? Kiek tau motų? Parašyk ant sienos, kiek tau metų. Nežinai? O gal tu neturi amžiaus? Tokia mažutė, liesa, bet iš akių matau, kad gyveni jau nebe pirmus metus. Tu viena šitame kambary? Kodėl tu čia viena? Parašyk ant sienos! Nesuprantu. Ką tu čia parašei? Principas. Toks tavo principas? Princesė. Supratau, tu – iš karališkos giminės, kunigaikštytė, todėl turi gyventi atskirai. Juk taip?

Ką gi tegul bus paslaptis.

Žibintas kieme užgeso. Švinta. Artėja pūga. Kokia keista šviesa, širdis kažko beprotiškai daužosi. Jauti? Gal jau ateina Paskutiniojo teismo diena. “Tuomet kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas, o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn. tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis būtų metęs dar neprinokusius vaisius. Dangus atitrūko tarsi besivyniojantis knygos rietimas.“ Nebi­jok, tai seni žodžiai, kuriuos kažkada buvau skaičiusi.

Ką tu ten slepi savo rankoj? Nori man atiduoti? Čia akmenėlis, karneolis, beveik kaip kraujo lašas. Tu dovanoji jį man? Atrodai pavargus. Tu jau snau­di. Eime, atsigulsim į lovą. Užsiklosim antklode, kad nesušaltum. Na, matai, kaip puiku. Pūga tegul sau šėlsta, o mums ramu. Dangus tegul vyniojasi lyg knygos rietimas.

Mums tai nesvarbu Po geros valandos mane pažadino prižiūrėtojai. Mergina, miegojus mano glėby, jau buvo dingus. Jie nuvedė mane atgal į skyrių. Į tinklu apkaltus langus vėtra drėbė sniegą su lietum. Ligonės stovi arba sėdi lyg nugrimzdusios į miglotas sapnus. Kai kurios bereikšmiais vei­dais guli lovose. Įėjo seselė suleisti kasdieninių vaistų. Ji man atnešė du­benėlį košės ir duonos riekę.

Kurį laiką sėdžiu visiškai rami.

Pankui apsidairau, atgniaužiu saują ir įsižiūriu į tą raudoną akmenėlį.

 

Pagyvenusi moteris. Ką tu čia turi?

Viktorija. Karneolį.

Pagyvenusi moteris. Gražus akmenėlis. Ar galėčiau jį pačiupinėti?

Viktorija. Taip, žinoma.

Pagyvenusi moteris. Tau kas nors davė?

Viktorija. Taip.

Pagyvenusi moteris. Gražus.

Viktorija. Taip.

Pagyvenusi moteris. Jis man šildo delną. Še, palaikyk, pajusi.

Viktorija. Tikrai Jis pilnas šilumos.

Pagyvenusi moteris. Tu jį paslėpk.

Viktorija. Taip.

Pagyvenusimoteris. Šiandien mūsų jau neleis pasivaikščioti po mišką. Siaubingas oras, daugelis dar neatsigavo po to apsinuodijimo.

Forio, 1972 m rugpjūčio 11