Ingmar Bergman. Rudens sonata

2008 m. Nr. 8–9

Iš švedų k. Vertė Zita Mažeikaitė

VIKTORAS. Kartais stoviu ir stebiu savo žmoną, bet ji to nežino. Ji mėgsta sėdėti štai ten, prie kampinio lango, dabar tikriausiai rašo laišką savo motinai. Kai ji pirmą kartą įžengė į šį kambarį, pasakė: „Čia gera, čia man norėtųsi būti.“ Mes buvom pažįstami vos kelias dienas, Trondheime vyko vyskupų konferencija, ji ten dalyvavo kaip kažkokio bažnytinio laikraščio atstovė. Mudu susitikome per pietus, aš jai papasakojau apie atokią savo kleboniją. Ji taip susidomėjo, kad aš net išdrįsau jai pasiūlyti, kai baigsis konferencija, ten nuvažiuoti kartu kokią nors priešpietę. Kelyje jos paklausiau, ar nenorėtų už manęs ištekėti. Ji nieko neatsakė, bet kai mes įžengėme į šį kambarį, ji atsigręžė į mane ir tarė: čia gera, čia man norėtųsi būti. Nuo to laiko mudu ramiai, tyliai ir gyvename šitoj klebonijoj. Eva, žinoma, papasakojo man apie ankstesnį savo gyvenimą. Po brandos egzaminų ji studijavo universitete, buvo susižadėjusi su vienu gydytoju ir kartu pragyveno net kelerius metus, ji parašė dvi nedideles knygas, susirgo džiova, dėl to nutraukė sužadėtuves ir persikėlė iš Oslo į mažą miestelį Norvegijos pietuose, ten pradėjo dirbti žurnaliste. (Suradęs paima jos knygutę) Čia jos pirmoji knygelė, man ji labai patinka. Štai ji rašo: „Reikia išmokti gyventi, aš to mokausi kiekvieną dieną. Didžiausia kliūtis yra ta, kad aš nežinau, kas esu, vaikštau apgraibom, tarsi akla. Jei kas nors pamiltų mane tokią, kokia esu, galbūt išdrįsčiau įsižiūrėti į save.“ (Toliau nebeskaito) Norėčiau kada nors jai pasakyti, kad myliu ją be jokių išlygų, bet nesugebu, vis bijau, kad ji nepatikės, man trūksta reikiamų žodžių.

Pirma scena

1

EVA. Parašiau laišką savo mamai! Gal galėčiau tau jį perskaityti, aš tau netrukdau?

VIKTORAS. Ne, ne, ateik čia ir sėskis. Uždegsime lempą. Dabar jau aišku, kad atėjo tikras ruduo. Palauk, aš tik išjungsiu radiją, popietės koncertas.

EVA. Gal tu nori paklausyti iki galo, aš ateisiu ir vėliau.

VIKTORAS. Ne, aš labiau norėčiau, kad tu paskaitytum savo laišką.

EVA (skaito). Vakar mieste netikėtai sutikau Agnes, ji čia atvažiavus su vyru ir vaikais aplankyti tėvų. Ji man pasakė, kad mirė Leonardas. Miela Mamyte! Aš puikiai suprantu, kaip tu siaubingai dabar jauties. Agnes dar pasakė, kad tu kaip tyčia po savo koncerto tada ilsėjaisi Askonoje. Aš paskambinau Paului ir sužinojau tavo adresą. (Patylėjusi) Norėčiau tavęs paklausti, gal tu sutiktum kelioms dienoms ar savaitėms atvažiuoti pas mus į Bindalį. Būtinai atvažiuok, jeigu tik gali ir turi ūpo. Kad tavęs neišgąsdinčiau ir tu iš karto mano kvietimo neatmestum, pasakysiu, kad klebonija labai erdvi. Turėtum atskirą kambarį su visais patogumais. Pas mus jau tikras ruduo, kelias naktis buvo šalna, beržai pagelto ar net paraudo, raiste prisirinkom paskutinių tekšių. Bjauresnio oro dar nepranašauja, dienos kol kas saulėtos, švelnios. Mes turime puikų pianiną, tu čia galėtum skambinti kiek tik širdis geidžia. Argi tau nebūtų smagu porą savaičių pagyventi ne viešbutyje? Mieloji Mama, pasakyk, kad atvažiuoji! Mes čia šokinėsim apie tave ir lepinsim kaip tik begalėdami.

Mes taip ilgai nesimatėm.

Spalį jau bus septyneri metai!

Nuoširdžiausi linkėjimai nuo Viktoro. Ir nuo manęs,

Tavo duktė Eva.

 

2

 (Šarlotė atvyko anksčiau, negu jie tikėjosi. Vienuoliktą ryto ji privažiuoja prie geltono ilgo klebonijos pastato. Eva tuo metu stovi prie laiptų, vedančių į antrą aukštą. Iš lauko nepastebima, ji pro langą mato, kaip motina neskubėdama išlipa iš automobilio, sustoja prie bagažinės. Kažko dvejoja, nejuda.)

EVA (kieme). Mama, mieloji, sveika atvykus! Kaip smagu, kad tu čia, aš tiesiog netikiu. Ilgiau pas mus pabūsi, ar ne? Dieve, kokie sunkūs tavo krepšiai. Ar pasiėmei savo natas? Kaip aš džiaugiuosi, turėsi ir mane pamokyti, turbūt neatsisakysi! Mama, mieloji, tu atrodai pavargus. Žinoma, ko čia stebėtis, tokia kelionė. Viktoro dabar nėra, nemanėm, kad tu taip anksti atvažiuosi.

 

3

ŠARLOTĖ. Aš visą paskutinę parą sėdėjau prie Leonardo lovos. Jį kamavo nežmoniški skausmai, nors kas antrą valandą jam suleisdavo vaistų. Kartais jis net imdavo verkti, mirties nebijojo, tiesiog verkė iš skausmo. Praėjo visa diena, sulaukėm vakaro. Prie tos ligoninės vyko kažkokie statybos darbai, ten kažką gręžė, kalė, daužė; kepino saulė, o ant lango – nei žaliuzių, nei kokios užuolaidos. Vargšas Leonardas, jam buvo gėda, kad nuo jo sklinda blogas kvapas. Mėginom rasti kitą palatą, bet kai kurie skyriai buvo uždaryti remontui. Vakare triukšmas kieme nutilo. Kai nusileido saulė, atidariau langą. Bet lauke dar buvo pragariškas karštis, jokio vėjelio. Atėjo profesorius – senas Leonardo draugas. Atsisėdo galvūgaly ant kėdės ir pasakė, kad jis nebeilgai kentės, dabar jam leis vaistus jau kas pusvalandį, kad, nejausdamas skausmo, galėtų užmigti. Profesorius dar patapšnojo Leonardui per skruostą ir pasakė, jog vakare eina į Bramso koncertą, o paskui dar apsilankys čia. Leonardas paklausė, ką jie ten gros, profesorius atsakė, kad bus koncertas smuikui ir violončelei: Šneiderhanas ir Starkeris, tada Leonardas paprašė pasveikinti Janošą ir pasakyti, kad jis norėtų palikti jam savo violončelę „Coltermann“, seniai ketinęs tai padaryti. Profesorius išėjo, vėl pasirodė skyriaus seselė ir suleido Leonardui vaistų. Ji dar sakė, kad man derėtų bent kiek užkąsti, bet aš nebuvau alkana, mane ta smarvė tiesiog pykino. Leonardas valandėlei užsnūdo. Atsibudęs paprašė, kad išeičiau iš palatos ir pašaukė budinčią seselę. Ji tuoj pat atėjo švirkštu nešina. Po kelių akimirkų ji priėjo prie manęs koridoriuj ir pasakė, kad Leonardas mirė. Aš dar sėdėjau prie jo visą naktį. (Pauzė) Aštuoniolika metų jis buvo mano draugas, o sykiu išgyvenom trylika, nė karto neištarėm vienas kitam piktesnio ar griežtesnio žodžio. Dvejus metus jis žinojo, kad mirs, kad išgyti nėra jokios vilties. Aš stengdavausi kuo dažniau nuvažiuoti į jo vilą prie Neapolio, jį aplankyti. Visada jis būdavo malonus, dėmesingas, džiaugėsi mano sėkme. Mudu pasišnekėdavom, pajuokaudavom, pagrodavom kamerinės muzikos, jis beveik nekalbėdavo apie savo ligą, o aš neklausinėdavau – žinojau, kad jam tai nepatinka. Vieną dieną jis ilgai žiūrėjo į mane, paskui nusijuokė ir pasakė: „Kitais metais šituo laiku manęs nebebus, bet aš vis tiek visada liksiu su tavimi, galvosiu apie tave.“ Kokie mieli tie jo žodžiai, Leonardas mėgdavo būti šiek tiek teatrališkas. (Pauzė) Negalėčiau tvirtinti, kad jaučiu didelį gedulą. Jo mirtis buvo ir laukta, ir trokštama. Kartais, žinoma, aš pajuntu slogią tuštumą. Bet nevertėtų šitaip įsijausti. (Nusijuokia) Kaip tu manai, ar aš labai pasikeičiau per tuos septynerius metus, kol mes nesimatėm? Taip, plaukus aš, suprantama, dažau, Leonardas nenorėjo matyti manęs jau žilstančios, bet šiaip, rodos, esu tokia pati, o kaip tau atrodo? Šį kelnių kostiumą aš nusipirkau Ciūriche, norėjau ilgai kelionei automobiliu kokio patogesnio drabužio, pamačiau jį vienoj vitrinoj Banhofštrasėj, įėjus pasimatavau, jis man pasirodė kaip nulietas ir neįtikėtinai pigus. Ar tau jis neatrodo dailus?

EVA. Taip, mieloji mama, net labai dailus.

ŠARLOTĖ. Na, dabar man reiktų viską išsikrauti, gal padėtum įnešti tą krepšį, jis velniškai sunkus, man nuo tos kelionės tiesiog gelia nugarą. Gal čia kur atrasime porą lentų pakišti po čiužiniu, aš, kaip tu žinai, privalau miegoti kietesnėj lovoj.

EVA. Tos lentos jau pakištos. Mes dar vakar tuo pasirūpinom.

ŠARLOTĖ. Nuostabu. (Sustoja) Kas tau yra, Eva? Mažute, tu verki? Palauk, leisk man pažiūrėti. Tau kažko liūdna? Vaikeli mano, dėl ko tu čia graudinies? Gal aš ką nors kvailai pasakiau, tu gi žinai, kokia aš plepė!

EVA. Apsiverkiau iš džiaugsmo, kad aš vėl su tavim.

ŠARLOTĖ. Na tai apsikabinkim, kaip tada, kai tu buvai dar maža. Aš tik kalbu, kalbu apie save, bet dabar tu man turėsi viską papasakot. Eva, mieloji mano. Leisk, aš į tave pasižiūrėsiu. Man rodos, per tuos metus tu labai suliesėjai, tu visai nelinksma, kaip matau, turėsi pasakyti man, kas tau yra. Eime, atsisėskime čia, tu neprieštarausi, jei aš užsidegsiu cigaretę? Na tai sakyk, kaip čia tau sekasi, mažoji mano Eva?

EVA. Man viskas gerai. Net labai gerai.

ŠARLOTĖ. Ar judu čia nesijaučiat per daug nuo visų atsiskyrę?

EVA. Mums užtenka darbo parapijoj – ir Viktorui, ir man.

ŠARLOTĖ. Taip, suprantama.

EVA. Aš dar groju bažnyčioj. Praėjusį mėnesį surengiau muzikos vakarą. Grojau ir žmonėms pasakojau, ką aš čia groju. Vakaras labai pavyko.

ŠARLOTĖ. Galėsi ir man kada nors pagroti. Kai turėsi noro.

EVA. Aš labai norėčiau.

ŠARLOTĖ. Turėjau penkis koncertus mokiniams Los Andžele, jų „Music Hall“. Kiekvienam koncerte – trys tūkstančiai vaikų. Aš grojau jiems ir pasakojau. Tu net neįsivaizduoji, kokio aš ten sulaukiau pasisekimo. Bet įtampa tiesiog siaubinga.

EVA. Mama, aš turiu pasakyti tau vieną dalyką.

ŠARLOTĖ. Taip.

EVA. Helena yra čia. (Pauzė)

ŠARLOTĖ (piktai). Tau reikėjo parašyti, kad ji čia. Nelabai dora iš tavo pusės pateikti man jau įvykusį faktą.

EVA. Jei aš būčiau tau pasakius, kad ji čia, tu nebūtum atvažiavus.

ŠARLOTĖ. O aš manau, kad būčiau atvažiavus.

EVA. Aš esu įsitikinus, kad tu nebūtum.

ŠARLOTĖ. Tau ne gana, kad mirė Leonardas? Kam reikėjo tą vargšę Leną dar čia atsigabenti?

EVA. Jau treti metai, kaip Lena čia gyvena. Aš tau rašiau, kad mudu su Viktoru nusprendėm paklausti Lenos, gal ji norėtų su mumis gyventi. Juk aš tau rašiau.

ŠARLOTĖ. To laiško, matyt, aš negavau.

EVA. Arba nesiteikei perskaityti.

ŠARLOTĖ (staiga apsiraminus). Čia, kaip matau, tu jau pradedi mane kaltinti.

EVA. Taip.

ŠARLOTĖ. Aš dabar jos nepajėgsiu matyti. Bent jau šiandien.

EVA. Mama, mieloji! Lena – nuostabus žmogus, jai tik sunku kalbėti, bet aš išmokau suprasti, ką ji sako. Aš pabūsiu kartu ir tau išversiu. Ji labai tavęs pasiilgus, baisiai norėtų susitikti.

ŠARLOTĖ. Viešpatie, bet juk jai buvo visai gerai toje slaugos ligoninėje.

EVA. Tačiau aš pasiilgdavau jos.

ŠARLOTĖ. Tu įsitikinus, kad jai pas tave geriau?

EVA. Taip, jai čia geriau. Ir aš turiu kuo rūpintis.

ŠARLOTĖ. Ar jai nepasidarė blogiau? Norėjau pasakyti, ar jos?.. Ar jos?.. Ar jos būklė dabar nepablogėjo?

EVA. Aišku, pablogėjo. Juk tokia jos liga.

ŠARLOTĖ. Na, tai eime, pasisveikinsim.

EVA. Tu tikrai to nori?

ŠARLOTĖ (nusišypso). Man tai siaubingai nemalonu, bet aš nebeturiu kitos išeities.

EVA. Mama!

ŠARLOTĖ. Man visada sunku su žmonėmis, kurie nesugeba motyvuoti.

EVA. Tu čia kalbi apie mane?

ŠARLOTĖ. Gali suprasti kaip nori. O dabar eime.

 

4

ŠARLOTĖ. Lena, mažute. Dabar aš tave apkabinsiu ir pabučiuosiu. Paimsiu tavo rankas ir štai šitaip uždėsiu sau ant pečių. Aš dažnai apie tave galvojau. Kiekvieną dieną.

HELENA (kažką sako).

EVA. Helena perspėja, kad jai skauda gerklę, ji bijo, kad tu neužsikrėstum.

ŠARLOTĖ (dar kartą pabučiavus ją). O aš nebijau jokių bacilų. Sirgau sloga gal prieš dvidešimt metų. Koks gražus tavo kambarys. Koks nuostabus vaizdas. Toks kaip ir pro mano langą.

HELENA (kažką pasako).

EVA. Lena paprašė, kad nuimčiau jai akinius ir tu galėtum geriau ją apžiūrėti.

ŠARLOTĖ. Aš tave ir taip matau.

HELENA (vėl kažką sako).

EVA. Ji norėtų, kad tu rankom suimtum jos galvą ir gerai pasižiūrėtum.

ŠARLOTĖ. Taip bus gerai?

HELENA. Taip.

ŠARLOTĖ. Aš be galo džiaugiuosi, kad Eva rūpinasi tavimi. Aš to nežinojau, maniau, kad tu – vis toj ligoninėj. Aš net ketinau prieš išvažiuodama tave aplankyti. Bet čia geriau tau, ar ne?

HELENA. Taip.

ŠARLOTĖ. Dabar mes kiekvieną dieną būsime kartu.

HELENA (laiminga).Taip.

ŠARLOTĖ. Tau ką nors skauda?

HELENA. Ne.

ŠARLOTĖ. Kokia graži tavo šukuosena.

HELENA (kažką sako).

EVA. Čia tik tavo garbei, mama.

ŠARLOTĖ. Aš dabar skaitau nuostabią knygą apie prancūzų revoliuciją. Jei norėsi, galėsiu ir tau paskaityti. Susėsime verandoj ir aš tau paskaitysiu. Ar norėtum?

HELENA. Taip.

ŠARLOTĖ. Paskui gal pasivažinėsim automobiliu. Aš pirmą kartą šiame krašte.

HELENA. Taip.

ŠARLOTĖ. Aš tiek daug esu apie tave galvojus.

HELENA (kažką pasako ir nusijuokia).

ŠARLOTĖ. Ką ji sako?

EVA. Lena sako, kad tu esi pavargus ir tau šiandien nereiktų taip stengtis. Ji mano, kad tai tau kainavo jėgų.

ŠARLOTĖ. Ar Lena turi laikrodį?

EVA. Žinoma! Štai – prie jos lovos!

ŠARLOTĖ. Lena, štai tau mano rankinis laikrodis. Man jį dovanojo vienas gerbėjas, jam pasirodė, kad aš visada vėluoju. Ar Lena su mumis vakarieniaus?

EVA. Ne, pagrindinį vakarienės patiekalą aš jai dažniausiai atnešu pietums. Be to, žinok, ji nori suliesėti. Toj ligoninėj ji per daug valgydavo.

HELENA (vėl kažką nori pasakyti).

EVA. Lena sako, kad…

ŠARLOTĖ. Palauk, aš supratau, ką ji norėjo… Plaštakė daužos į langą! Argi ne taip?

 

5

ŠARLOTĖ (likusi viena). Kodėl aš jaučiuosi taip, lyg turėčiau karščio. Kodėl man norisi verkti. Kaip viskas idiotiškai kvaila. Atvažiuoti čia, dar jaustis pažemintai. Jausti sąžinės graužatį. Ak, tie amžini sąžinės priekaištai. Juk taip skubėjau atvažiuoti. Ir ko aš čia tikėjausi? Taip beviltiškai troškau, nedrįsdama net sau prisipažinti? Dabar palįsiu po dušu, paskui valandėlę snustelsiu ar bent atsigulsiu į lovą ir pabūsiu užsimerkus, o prieš vakarienę apsivilksiu ką nors gražaus. Eva galės įsitikinti, kad jos sena mamulė puikiai išsilaikius. Nėr čia ko graužtis, jau po keturių. Velniai rautų. Sėdi lovoj ir žiūri į mane tom savo didelėm akim. Apkabinau jos galvą ir pajutau, kaip liga tampo glebius jos kaklo raumenis. Velnias!.. Aš nebegaliu jos pakelti, atsinešti į savo lovą ir nuraminti kaip tada, kai jai buvo treji. Tas iškamuotas suglebęs kūnas – ir tai mano Lena. Tik jau be ašarų, velniai jas griebtų. Jau penkiolika po keturių. Palįsiu po dušu, ir ateis visai kitos mintys. Sutrumpinsiu savo viešnagę. Ir keturių dienų – į valias. Tiek dar aš ištversiu. Paskui – į Afriką, kaip buvau žadėjus. Koks negerumas. Koks skausmas. Iš tikrųjų skausmas. Palauk… Juk tas skausmas kaip antroje Bartoko sonatos dalyje. (Niūniuoja pati sau.) Taaip. Aš tuos taktus groju per greitai, tai aišku. Turėtų būti štai taip: prieštaktis pam pam, tik po to jau rangosi kančios gyvatėlė. Lėtai, be jokių ašarų, ten jau nebeliko ašarų, o gal jų net nebuvo. Panašu, kad taip. Jeigu visa tai pasitvirtins, mano buvimas klebonijoj turės šiokios tokios vertės. Apsivilksiu raudoną suknią, tiesiog iš piktumo, Evai atrodo, kad po Leonardo mirties man derėtų dėvėti ką nors ramesnio. Mano kūnui, šiaip ar taip, dar nieko netrūksta. Gal jis ir nebėra toks patrauklus, bet dar elegantiškas. Kai nuvyksiu į Afriką, aš… O gal man geriau – į Kretą, aplankyčiau Haroldą. (Nusijuokia) Jis, žinoma, paršas, tas mano mielasis Haroldas, bet skaniai gamina ir žino, kaip gyventi. Aš dar šį vakarą jam paskambinsiu, būtinai tai padarysiu, juk po tų kelių nuobodžios malonės valandų smagu bus paplepėti. (Ūmai) Kodėl aš tokia bjauri, vis pikta ir pikta. Juk Eva ir Viktoras tokie malonūs, jie taip džiaugiasi, kad aš čia esu. O tas Viktoras – net labai mielas. Tai verksnei Evai tikrai pasisekė. Toks puikus vyras. Dabar dar paaiškės, kad dušas nebeveikia! Ne, vis dėlto veikia.

 

6

EVA. Kokia keista ta mano motina, kažkokia nesuprantama! Kad tu būtum ją matęs, kai aš pasakiau, kad Lena gyvena čia, su mumis. Ta jos šypsena. Įsivaizduok sau, ji pasistengė net nusišypsoti, nors buvo nustebus ir nusigandus. O paskui, kai jau atsiradom prie Lenos kambario durų, – tikra artistė prieš eidama į sceną. Siaubingai bijo, bet moka tvardytis. Spektaklis buvo nepakartojamas. Kaip tau atrodo, gal mano mama – kažkokia bejausmė? Tai ko ji čia atvažiavo? Ko tikėjosi septynerius metus mūsų nemačiusi? Ko laukė? Ir ko aš pati galėjau tikėtis. Žmogus niekada nenustoja vilties.

VIKTORAS. Aš taip nemanau.

EVA. Negi artumas tarp motinos ir dukters niekada neišnyksta?

VIKTORAS Kai kam tikriausiai išnyksta.

EVA. Kai tik praveri vaikystės kambario duris, staiga kaip koks baisus vaiduoklis tave sugriebia, nors jau esi pamiršus, kad durys į tą kambarį dar apskritai yra. Kaip tau atrodo, ar aš jau pakankamai suaugus?

VIKTORAS. Aš nežinau, ką reiškia būti suaugusiam.

EVA. Ir aš nežinau.

VIKTORAS. Suaugęs lyg ir turėtų mokėti derinti savo svajones ir viltis. Kai esi jau suaugęs, nieko nebetrokšti.

EVA. Tu taip manai?

VIKTORAS. Ir galbūt nustoji stebėtis.

EVA. Tu atrodai toks protingas, kai sėdi įsikandęs tą senovišką pypkę. Tu tai jau neabejotinai suaugęs.

VIKTORAS. Aš su tuo nesutinku. Mane kasdien kas nors nustebina.

EVA. Kas gi tave nustebina?

VIKTORAS. Pavyzdžiui, tu. Be to, aš dar turiu daug absurdiškų svajonių ir vilčių. Ir, žinoma, su jomis susijusių troškimų.

EVA. Troškimų?

VIKTORAS. Aš vis dar ilgiuosi tavęs.

EVA. Kokie gražūs tie žodžiai! Deja, realiai nieko nereiškiantys. Aš užaugau tarp gražių žodžių. Štai „skausmas“ – gražus žodis. Mano mama nesupyksta, nebūna nusivylus arba nelaiminga, bet ji vis „jaučia skausmą“. Tu irgi mėgsti tokius žodžius. Čia, ko gero, tavo profesijos poveikis. Kai tu sakai „aš tavęs trokštu“, nors aš stoviu šalia, man tai kelia įtarimą.

VIKTORAS. Tu puikiai žinai, ką aš turiu omenyje.

EVA. Ne, nežinau. Jeigu žinočiau, tau net į galvą neateitų pasakyti – aš tavęs ilgiuos.

VIKTORAS (nusišypsojęs). Tai tiesa.

EVA. Ji ir parodo, kad aš beveik tokia pat protinga kaip ir tu, gal net protingesnė, bet tai mažai ką tepasako. O dabar aš einu į virtuvę ruošti veršienos kepsnio. Mama visada sakydavo, kad aš prastai gaminu, ką jau ką, bet pavalgyti ji mėgsta. Kartą ji su tokiu amerikiečių impresarijum visą naktį šnekėjo apie padažus. Abu jie man pasirodė tokie egzaltuoti.

VIKTORAS. Man atrodo, tu gamini…

EVA. Nuostabiai. Ačiū, mielasis. Aš dar turiu nepamiršti savo mylimai mamytei paruošti kavos be kofeino. Aš vis stebėdavausi, kodėl ji negali užmigti. Dabar nujaučiu priežastį. Jeigu tokia moteris normaliai išsimiegotų, jos gyvybingumas sugriautų pasaulį, bet gamta, matyt, pasirūpino taip, kad nemiga ją šiek tiek apramintų. (Išeina ir vėl grįžta) Tu pamatysi, kokia išsipusčius ji ateis vakarienės. Atkreipk dėmesį, dailus jos drabužis turės mums subtiliai priminti, kad ji, nepaisant visko, yra vieniša ir gedinti našlė.

 

7

EVA. Mama, mieloji, kokia graži tavo suknia!

ŠARLOTĖ. Ar ji man tinka? Aš vis maniau, kad raudonos negaliu nešioti, bet vieną dieną sutikau seną draugą Samuelį Parkenhurstą, jis man ir sako: „Šarlote, aš – ką tik iš Dioro rudens kolekcijos, jie ten turi tokią raudoną suknią… Kaip tik tau.“ Aš paprašiau, kad jis ją parūpintų, ir ji iš tikrųjų man tinka. Esu išalkusi kaip vilkas.

EVA. Tikiuosi, tu būsi patenkinta. Aš iškepiau veršienos kepsnį. Tokį tu mėgdavai.

ŠARLOTĖ. Nuostabu. Pagaliau po tų visų viešbučių galėsiu žmoniškai pavalgyti.

VIKTORAS. Taip. Na, tai pakelkime taures. Mieloji Šarlote, už tavo atvykimą į mūsų kleboniją. Nuoširdžiausiai linkime, kad tau čia būtų jauku, kad tu čia ilgiau paviešėtum.

 

8

ŠARLOTĖ (angliškai). Alio, Paulai, čia tu? Taip, tu iš tiesų trukdai. Mes čia sėdim prie stalo. Ne, vakarieniaujam. Taip, šiame krašte vakarienė valgoma penktą. Kalbėk aiškiau. Kažkas vis traška. Iš kur tu skambini? Iš Nicos? Ką tu ten veiki? Žiūrėk, nepralošk mano pinigų. Ką sakai? (Dalykiškai) Taip, aš turiu, bet tegul jie nesitiki, kad viskas bus taip lengva kaip praėjusį kartą. Pasveikink juos ir pasakyk – man skirtas atlygis tegul lieka toks pat kaip anksčiau, be tavo komisinių ir kelionės išlaidų. Jie dar turėtų padengti ir mano išlaidas, viskas ten pašėlusiai brangu, tiesiog nuskurdino mane. Ir dar – tegul jie repeticiją numato taip, kad man būtų patogu. (Žiūri į savo kalendorių) Aš važiuosiu iš Miuncheno, galėtume repetuoti šeštadienį ir sekmadienį prieš pietus, jeigu Varviso užsispirtų daryti dvi repeticijas. Aš nenorėčiau išspaust iš savęs paskutinių jėgų, susisiekimas gana prastas, turi visą dieną praleisti oro uostuose. Pasitikrinsiu, man reikia akinių – po galais, kurgi aš juos padėjau? Eva, pažiūrėk, gal jie liko ant staliuko prie lango. Ačiū, Eva, mieloji! Tu tik pažvelk į mane. Senutė užsideda akinius. Ne, man tai nepriimtina. Ta diena man laisva, tu ir pats tai žinai. Net nemėgink, man net į galvą neateitų. Čia esu pasižymėjusi: laisva, laisva, laisva. Kiek jie, sakei, sumokės? Po velnių. Jeigu jie gali surengti tą „suknistą“ koncertą antradienį, tegul bus taip. Tu dar primink, kad už pakylos įrengtų tualetą, kad man nereiktų siusioti į gėlių vazą, taip taip, daugiau jokių barokinių pilių. Dieve, padėk tau, Paulai. Trisdešimt trys laipsniai? Žiūrėk, tu ten nepervark. Prisimink – mes jau nebe jaunikliai. Myliu tave, tu ir pats žinai. (Padeda ragelį)

Čia mano agentas, jis toks malonus. Dabar jis – vienintelis mano draugas šiame pasaulyje. Ne, ačiū, aš konjako negersiu, tik lašelį viskio prieš vakarinę cigaretę. Aš galėčiau padėti nukraustyti stalą.

VIKTORAS. Mes juk sakėm, kad lepinsim tave.

ŠARLOTĖ (atsisėda prie pianino). Koks puikus senovinis instrumentas, koks puikus skambėjimas. Matyt, ką tik suderintas! (Pagroja) Dabar aš tikrai geros nuotaikos. Be reikalo taip jaudinausi.

EVA. Ką tu nori tuo pasakyti, mama?

ŠARLOTĖ (su ašarom akyse). O kaip tu manai, mergyte mano? Negi tu nesupranti, kaip aš jaudinausi susitikdama su tavim po septynerių metų? Aš taip siaubingai bijojau, visą naktį negalėjau užmigti ir, kai išaušo rytas, net ketinau paskambinti ir atšaukti savo kelionę, jei tu nori žinoti.

EVA. Bet, mama!

ŠARLOTĖ. Gal tu manai, kad aš esu geležinė? Ačiū, man porą gabalėlių cukraus. Toji kava be kofeino ne itin maloni, bet ką jau darysi – kitaip neužmigčiau. Matau, tu skambini Šopeno preliudus. Būk tokia gera, paskambink mums.

EVA. Gal ne dabar, mama.

ŠARLOTĖ. Eva! Nebūk vaikiška. Pagrok, suteik man džiaugsmo.

VIKTORAS. Eva, mažute, tu anądien pati sakei – norėtum, kad mama tavęs paklausytų. Negi pamiršai?

EVA. Na, jeigu jūs taip norit. Bet man labai toli iki… Aš tik noriu pasakyti, kad čia bus gryna saviveikla, jokios technikos. Aš nekreipiu dėmesio į pirštų padėtį, kaip čia parašyta. Aš taip nesugebėčiau.

ŠARLOTĖ. Mieloji! Gana tų atsikalbinėjimų. Sėskis ir pradėk.

EVA (skambina Šopeno preliudą Nr. 2 a–mol).

ŠARLOTĖ. Mieloji mano Eva.

EVA. Tai viskas, ką tu gali man pasakyti?

ŠARLOTĖ. Ne, ne, aš tiesiog sujaudinta.

EVA (nudžiugusi). Tai tau patiko?

ŠARLOTĖ. Tu man patikai.

EVA. Nesupratau.

ŠARLOTĖ. Dar ką nors paskambink. Mums čia dabar taip gera.

EVA. Aš norėčiau ką nors išgirsti apie savo klaidas.

ŠARLOTĖ. Tu nepadarei jokių klaidų.

EVA. Bet juk tau nepatiko, kaip aš pagrojau tą preliudą.

ŠARLOTĖ. Kiekvienas gali suprasti savaip.

EVA. Žinoma. Tačiau aš norėčiau išgirsti, kaip tu tai supranti.

ŠARLOTĖ. O kam tau to reikia?

EVA (primygtinai). Todėl, kad aš to prašau.

ŠARLOTĖ. Tu jau pradedi pykti.

EVA. Aš tik nusiminiau, nes jaučiu, kad tu nematai prasmės man aiškinti, kaip tu supranti šį preliudą.

ŠARLOTĖ. Na, jeigu jau taip nori. (Ramiai) Techniškus dalykus praleiskim, jie nebuvo labai jau prasti, nors tau vertėtų daugiau dėmesio kreipti į Kortoto aprašytą pirštų padėtį, – kai groji Šopeną, tai tikrai padeda atskleisti kūrinį. Tiek jau to, apie tą problemą nebešnekėsiu, verčiau pakalbėkim apie patį kūrinio supratimą.

EVA. Na?

ŠARLOTĖ. Eva, Šopenas nėra sentimentalus! Taip, jausmai jo stiprūs, bet ne perdėtai jausmingi. Tarp sentimentalumo ir jausmų – tikra praraja. Tavo pagrotas preliudas – apie tramdomą skausmą, bet ne svajingumą. Turėtum būti ramesnė, aiškesnė, net griežta. Tarsi turėtum karščio, bet mokėtum vyriškai tvardytis. Štai, pažiūrėk, pirmieji taktai. (Rodo į gaidas ir skambina) Man skauda, bet aš to nerodau. Trumpa atvanga. Tik akimirka, ir vėl kančia lygiai tokia pat, nei didesnė, nei mažesnė. Bet tvardytis reikia iki galo. Šopenas išdidus, sarkastiškas, ūmus, iškamuotas, įtūžęs, tačiau labai vyriškas. Jis nepanašus į jausmingą moterėlę. Tačiau štai šį preliudą reikia groti beveik bjauriai. Jo negalima dailinti. Jis turi skambėti nedarniai, sunkiai, arba jis turi būti baigtas tarsi vargais negalais. Štai taip, įsiklausyk. (Dar kartą pagroja tą dalį)

EVA. Suprantu.

ŠARLOTĖ (beveik nusižeminus). Nepyk ant manęs, Eva.

EVA. Kodėl aš turėčiau pykti? Priešingai.

ŠARLOTĖ. Aš jau keturiasdešimt penkerius metus groju tuos siaubingus preliudus. Ir vis dar yra paslapčių, kurių aš nesuvokiu. Bet aš neketinu pasiduoti.

EVA. Kai buvau maža, aš beprotiškai tavim žavėjausi. Paskui pavargau nuo tavęs ir nuo to tavo pianino per visus tuos metus. Dabar aš vėl tavim žaviuos, tik jau kitu atžvilgiu.

ŠARLOTĖ (sarkastiškai). Vadinasi, vilties dar yra.

EVA (rimtai). Taip, žinoma.

VIKTORAS. Man Šarlotės analizė atrodo viliojamai patraukli, bet Evos supratimas man – svarbesnis.

ŠARLOTĖ (patenkinta nusijuokia). Už tuos žodžius Viktoras gaus bučinį.

VIKTORAS (droviai). Aš tik pasakiau savo nuomonę.

 

9

EVA. Aš prie šito kapo ateinu kiekvieną šeštadienį. Jeigu nešalta, kaip šį vakarą, pasėdžiu ant suoliuko ir atsiduodu mintims. (Pauzė) Erikas nuskendo telikus dienai iki savo ketvirtojo gimtadienio. Mūsų kieme yra senas šulinys, jis buvo užkaltas, bet Erikas kažkaip atkrapštė dangtį ir įkrito. Mes jį greitai suradom, bet jis jau buvo miręs. Viktoras taip ir neįstengė su tuo susitaikyti, tarp jo ir Eriko buvo ypatingas ryšys. Aš iš pradžių gedėjau jo kažkaip išoriškai. Bet širdies gilumoje visą laiką jutau, kad jis tebėra čia, kad mes vis dar esame arti vienas kito. Man tereikia šiek tiek susikaupti, ir jis atsiranda. Kartais prieš užmigdama jaučiu, kaip jis alsuoja man į veidą arba ranka paliečia mano skruostą. Tau neatrodo, kad aš egzaltuota? Aš suprasčiau, jeigu taip mane vertintum. Bet man tai visiškai natūralu. Jis dabar gyvena kitokį gyvenimą, bet mudu galim susisiekti kada panorėję, mums nėra jokių ribų, nėra jokios neperžengiamos sienos. Kartais aš, žinoma, klausiu savęs, kaip atrodo tas kitas pasaulis, kuriame mano berniukas gyvena, alsuoja. Suprantu, to neįmanoma nupasakoti, tai jau – išlaisvintų jausmų pasaulis. Viktorui sunkiau negu man. Jis prisipažįsta, kad nebegali tikėti Dievą, nes Dievas leidžia vaikams numirti, sudegti, išprotėti, žūti nuo kulkos ar nuo bado. Aš mėginu aiškinti jam, jog tarp vaikų ir suaugusiųjų nėra jokio skirtumo, suaugusieji yra tokie pat vaikai, tik privalo apsimesti suaugusiais. Man žmogus – nepaprastas Dievo kūrinys, tarsi kokia mums nesuvokiama mintis; į žmogų sudėta viskas – patys aukščiausi ir patys žemiausi dalykai, kaip ir pats gyvenimas, žmogus yra Dievo paveikslas, bet Dievuje yra visko, o tas viskas – tarsi kokios galingos jėgos, dėl to sukuriami velniai, šventieji, pranašai, tamsuoliai, menininkai ir visokie maištininkai. Viskas greta, visa veržiasi viena į kitą. Tai tarytum kokie begaliniai, nuolat besikeičiantys raštai, tu supranti, ką aš norėčiau pasakyti. Turėtų būti neribota gausybė tikrovių, ne vien ta, kurią mes suvokiam siaurais savo pojūčiais, begalė tikrovių, jos supa, gaubia viena kitą, maišosi, susipina tiek vidumi, tiek išore. Tik baimė ir perdėtas protavimas verčia mus įžvelgti kokias nors ribas. Jokių ribų nėra. Nei mintims, nei mūsų jausmams. Ribos atsiranda tik iš mūsų baimės. Ar tau taip neatrodo? Kai tu groji tą lėtąją Bethoveno sonatos fortepijonui dalį, turėtum pajusti, kad atsiduri lyg beribiam pasauly, begaliniam judėjime, kurio iki galo neaprėpsi. Čia panašiai kaip Jėzui. Jis griovė įstatymus ir draudimus su tokiu jausmu, kokio anksčiau niekas nebuvo girdėjęs – tai meilė. Žinoma, žmonės išsigando, supyko, juk tie, kurie bijo, beveik visada mėgina pabėgti nuo užplūdusio neįprasto jausmo, nors anksčiau jie vaikščiojo ir beprotiškai ilgėjosi tų išsekusių, mirusių savo jausmų.

 

10

ŠARLOTĖ. Mane suima baimė, kai girdžiu ją taip kalbant. Ji tokia egzaltuota, tiesiog peržengia visas proto ribas. Koks įsitikinimas! Bendrauja su savo vaiku ir mano, kad jau įminė pasaulio mįslę, rado atsakymą į visus klausimus.

VIKTORAS (šypsosi). Taip, taip.

ŠARLOTĖ. Tu neturėtum leisti, kad ji šitaip klaidžiotų.

VIKTORAS. Ką nori pasakyti?

ŠARLOTĖ. Man susidaro įspūdis, kad Eva labai nelaiminga. Kurią nors dieną jai gali pasirodyti, kad viskas yra blogai, ir padaryti nebepataisomą kvailystę.

VIKTORAS. Tu rimtai šitaip galvoji?

ŠARLOTĖ. Taip, aš rimtai tau sakau.

VIKTORAS. Ji dabar viršuje, pas Leną?

ŠARLOTĖ. Ji turi paruošti ją nakčiai.

VIKTORAS. Sėskis, Šarlote, pasėdėk valandėlę ir paklausyk, aš pamėginsiu paaiškinti, kaip žiūriu į savo žmoną.

ŠARLOTĖ. Aš jau atsisėdau. Nagi?

VIKTORAS. Kai aš paprašiau Evos tekėti už manęs, ji tiesiai pasakė, kad manęs nemyli. Aš paklausiau, gal ji myli ką nors kitą. Ji atsakė, kad niekada nėra mylėjusi jokio žmogaus, kad nesugeba mylėti. (Pauzė) Mudu su Eva pragyvenome čia net kelerius metus, buvom malonūs vienas kitam, nemažai dirbome, per mano atostogas važiuodavom į užsienį, paskui mums gimė Erikas. Mudu jau buvom praradę viltį susilaukti savo kūdikio, kalbėjom apie galimybę įsivaikinti… (Pauzė) Taip tatai. Būdama nėščia Eva visiškai pasikeitė. Pralinksmėjo, pasidarė švelni, atvira. Šiek tiek aptingo, apleido parapijos darbą, nustojo grojus pianinu. Atsisėsdavo čia, į šį krėslą, pasidėdavo kojas ant kėdės ir stebėdavo, kaip šviesa keliauja per kalnus ir fiordą. Mudu staiga pasijutom be galo laimingi – atleisk, kad aš taip sakau, – mudu tikrai buvom laimingi, ypač lovoj. Aš dvidešimčia metų vyresnis už Evą, jau maniau, kad mano gyvenimas apsigaubęs tarsi kokia pilka plėve, tu tikriausiai supranti, ką noriu pasakyti. Man rodos, girdėjau save sakant: taip tatai, toks tatai gyvenimas, taip viskas ir baigsis. Bet staiga viskas pasikeitė, atsitiko kažkas nepaprasta… (Pauzė) Kažkas nepaprasta… (Pauzė) Atleisk, Šarlote, man iki šiol nelengva apie tai… (Pauzė) Taip. Tai buvo keleri labai sėkmingi metai. Kad tu būtum tada pamačiusi Evą. Kaip tik tada…

ŠARLOTĖ. Aš prisimenu tuos metus, kai gimė Erikas. Tada įrašinėjau Mocarto sonatas ir koncertus fortepijonui. Neturėjau nė vienos laisvos dienelės.

VIKTORAS. Taip. Suprantu. Mes vis kviesdavom tave, bet tu, deja, neturėdavai laiko.

ŠARLOTĖ. Taip.

VIKTORAS. Kai Erikas nuskendo, toji pilkuma dar labiau patamsėjo. O Eva viską suvokė savaip.

ŠARLOTĖ. Savaip? Kaip – savaip?

VIKTORAS. Evos jausmai išliko gyvi, bent jau taip atrodo. Ji šiek tiek sulyso, pasidarė kampuota, nepastovios nuotaikos – kartais ją ištinka pykčio priepuoliai. Bet man ji neatrodo egzaltuota arba keista. Gal kiek savotiškas jos įtikėjimas, kad sūnus tebegyvena šalia. Ji retai apie tai kalba, tikriausiai nenori manęs įskaudinti, o man iki šiol tebeskauda. Bet tai, ką ji kalba, atrodo, tiesa. Aš tikiu tuo, ką ji sako.

ŠARLOTĖ. Žinoma. Juk tu esi pastorius.

VIKTORAS. Tas menkas mano tikėjimas gyvas tik jos dėka.

ŠARLOTĖ. Atleisk, gal aš tave buvau užgavus.

VIKTORAS. Nieko tokio, Šarlote. Aš esu išsiblaškęs ir nepastovus, ne toks, kaip tu ir Eva. Dėl to aš kaltinu tik patį save.

 

11

ŠARLOTĖ. Kaip manai, gal man šiąnakt čia užtektų tik poros stiprių migdomųjų? Aš taip ir padarysiu. Pas jus taip ramu, tylu, tik lietus šnara į stogą. Dviejų mogadono ir dviejų valiumo man tikrai pakaks.

EVA. Ar turi visko, ko tau reikia?

ŠARLOTĖ. Viskas gerai. Mano sausainiai, mineralinis vanduo, grotuvas, kasetės, du detektyviniai romanai, ausų kamštukai, raištis ant akių, papildoma pagalvė ir mano kelioninis pledas. Gal tu norėtum paragauti tikro šveicariško šokolado – ką tik iš Ciūricho. Prašau, imk du gabalėlius.

EVA. Ačiū, mama, aš nelabai mėgstu šokoladą.

ŠARLOTĖ. Stebiuosi. Kiek atsimenu, vaikystėj tu buvai pamišus dėl visokių saldumynų.

EVA. Helena mėgo saldžiai, o ne aš.

ŠARLOTĖ. Tuo geriau, man daugiau liks.

EVA. Tai labanakt, mama.

ŠARLOTĖ. Labanakt, vaikuti, ačiū tau už šitą vakarą. Tavo Viktoras – tikrai žavi asmenybė. Turėtum jį saugoti.

EVA. Aš ir saugau, mama.

ŠARLOTĖ. Judu laimingi? Jums viskas gerai?

EVA (kantriai). Mama, mieloji. Viktoras – geriausias mano draugas. Nežinau, koks būtų gyvenimas, jeigu jo neturėčiau.

ŠARLOTĖ. Jis sakė, kad iš pradžių tu jo nemylėjai.

EVA. Jis taip ir pasakė?

ŠARLOTĖ. Pasakė. O ką?

EVA. Tiesiog truputį stebiuosi.

ŠARLOTĖ. Argi čia kokia paslaptis?

EVA. Ne.

ŠARLOTĖ. Bet tau nepatinka, kad jis man tai pasakė.

EVA. Viktoras nelinkęs kam nors atsiverti.

ŠARLOTĖ. Mudu kalbėjom apie tave.

EVA. Jei tu nori ką nors sužinoti, gali manęs paklausti. Patikėk, aš pasistengsiu būti atvira.

ŠARLOTĖ. Vaikeli mielas, neišpūsk iš to burbulo. Ko čia stebėtis, kad senai tavo mamai norisi žinoti, kaip sekasi jos dukrai. Mudu kalbėjome apie tave labai jau švelniai ir gražiai, gali neabejoti.

EVA. Aš vis negaliu suprasti, kodėl tu nepalieki žmonių ramybėj.

ŠARLOTĖ. Man rodos, aš ir taip per ilgai buvau palikus tave ramybėj.

EVA (šypsosi). Čia jau tu tikrai teisi.

ŠARLOTĖ. Nebelieskime šiandien tų graudžių temų. Paskui man ir migdomieji nepadės.

EVA. Dar galėsim kitą kartą pasikalbėti.

ŠARLOTĖ. Žinoma. Dabar apkabink mane ir pažadėk, kad nepyksi ant senos savo mamos.

EVA. Pažadu.

ŠARLOTĖ. Aš juk myliu tave, supranti.

EVA (draugiškai). Aš taip pat tave myliu.

ŠARLOTĖ. Nėra taip jau smagu likti vienišai, aš tau pasakysiu. Šiek tiek pavydžiu tau ir Viktorui.

EVA. Taip.

ŠARLOTĖ. Po Leonardo mirties aš jaučiuosi velniškai vieniša. Tu gali tai suprasti?

EVA. Taip, aš suprantu.

ŠARLOTĖ. Ne, ne, ne. Aš tuoj susigraudinusi pravirksiu, bet mes jau sutarėm – šį vakarą jokios jausmų audros. Žinai, šitas detektyvas nėra toks prastas. Čia toks naujas rašytojas, Adamas Krečinskis. Girdėjai apie tokį?

EVA. Ne.

ŠARLOTĖ. Aš sutikau jį Madride. Jis dėl manęs buvo tiesiog pamišęs. Aš vos atsigyniau. Tiesą pasakius, per daug ir nesigyniau. Labanakt, mažoji Eva.

EVA. Labanakt, mama.

ŠARLOTĖ. Jis buvo susižavėjęs manimi kaip beprotis, sakė, jog aš – gražiausia moteris jo gyvenime. Ir ką man beliko daryti?

EVA. Pasakyk, ar anksti norėtum pusryčių.

ŠARLOTĖ. Dėl manęs nesirūpink.

EVA. Bet juk aš noriu tave palepinti.

ŠARLOTĖ. Na, jeigu jau taip reikalauji.

EVA. Stiprios kavos, pašildyto pieno, dvi riekeles juodos vokiškos duonos su Jarlsbergo sūriu ir dar baltos, paskrudintos su medum. Argi ne taip?

ŠARLOTĖ. Dar stiklinę šviežių apelsinų sulčių.

EVA. Ačiū, kad priminei, būčiau pamiršus.

ŠARLOTĖ. O, nėra taip būtina…

EVA. Labanakt, mama! Gausi ir sulčių.

ŠARLOTĖ. Labanakt, mieloji.

 

12

ŠARLOTĖ (viena). Dabar būtų pats laikas žvilgtelti į mano sąskaitas. (Išsiima raudoną užrašų knygutę) Reiktų pasakyti Brameriui, kad jis investuotų tuos pinigus, kuriuos paliko Leonardas. Namas taip pat šio to vertas, tu, mielasis, niekada nesirūpinai nei savo pajamom, nei išlaidom, buvai pakilęs virš visų žemiškų rūpesčių, visas problemas palikdavai Šarlotei. „Šarlote, tu labai protingai tvarkai mūsų pinigus, tu – mano tikras finansų ministras.“ O vieną sykį supykęs pasakei, kad aš per daug šykšti. Gal ir esu šykštuolė. Su pinigais esu atsargi. Tai mano senelio, motinos tėvo, ūkiškas kraujas ir protas. Trys milijonai septyni šimtai trisdešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt šeši frankai. Tik pamanyk, koks tu, Leonardai, turtingas buvai. Niekada nebūčiau pagalvojus. Ir viską palikai tai savo senai Šarlotei. Bet ir aš dar turiu vieną kitą grašį. Kartu sudėjus išeis daugiau kaip penki milijonai. Tai ką man daryt su tais pinigais? Nupirksiu Viktorui ir Evai gražų automobilį. Kiek jie dar gali važinėti tuo laužu, kurį mačiau kieme stovintį. Tiesiog pavojinga… Pirmadienį nuvažiuosim į miestą ir išsirinksime naują. Tegul jie pasidžiaugia. Ir mane pradžiugins. (Žiovauja) Jau darausi rami ir mieguista. Dar truputėlį paskaitysiu tą Adamo knygą ir gesinsiu šviesą. Čia tikrai tylu. Lietus, atrodo, liovėsi. Taigi. (Skaito) „Ji oriai ir nebyliai ištiesė jam raudoną savo nekaltybės gėlę, jis paėmė ją be entuziazmo, nors visą popietę spoksojo į jos mažas stangrias krūtis ir vešlias šviesias putytės garbanėles, kyšančias pro bikinio kraštą.“ Viešpatie, koks šlamštas! Tas Adamas – tikras idiotas, nors dėl manęs tiesiog galus darėsi. (Nusišypsojusi) Bet gal geriau man pačiai nusipirkti naują automobilį, o mersedesą atiduoti Evai ir Viktorui? Į Paryžių galėčiau grįžti ir lėktuvu, ten aš nusipirkčiau naują, kam čia man tokį kelią vairuoti. (Žiovauja) Rytoj rimtai kibsiu į Ravelį, Dieve, kaip aš pastarosiom savaitėm apsileidau, tiesiog nedovanotina. (Užsimerkia) Nuobodus žmogus tas Viktoras, pilkas kaip Josefas, dar pilkesnis. Tokie tik nuobodulį kitam įvaro. Žinoma!

(Durys atsidaro. Šarlotė išsigąsta. Į kambarį įlekia Helena, puola ant motinos, ji tokia sunki ir stipri. Jos grumiasi. Ir čia Šarlotė prabunda.)

13

EVA. Mama, kas atsitiko? Girdėjau, tu riktelėjai, bet kai įėjau į kambarį, tavęs ten neradau.

ŠARLOTĖ. Be reikalo tave prikėliau, sapnavau tokį nemalonų sapną. Aš sapnavau, kad…

EVA. Na?

ŠARLOTĖ. Ne, aš jau nebeprisimenu, kaip ten buvo.

EVA. Aš mielai su tavim dar pabūsiu, jeigu tu nori pasikalbėti.

ŠARLOTĖ. Ačiū, mieloji, ne. Aš šiek tiek pasėdėsiu ir nusiraminsiu. Tu eik sau ir gulkis.

EVA. Taip ir padarysiu.

ŠARLOTĖ. Eva!

EVA. Taip, mama!

ŠARLOTĖ. Tu tikrai mane myli?

EVA. Žinoma. Juk tu – mano motina.

ŠARLOTĖ. Tai nenuoširdus atsakymas.

EVA. Tada aš atsakysiu į klausimą klausimu. Ar tu myli mane?

ŠARLOTĖ. Taip, aš myliu tave.

EVA. Tai netiesa. (Šypsosi)

ŠARLOTĖ. Tu kaltini mane, kad aš tavęs nemyliu.

EVA (neatsako, tik žiūri į ją).

ŠARLOTĖ. Ar tau toks kaltinimas neatrodo absurdiškas?

EVA (vis dar žiūrėdama į ją). Tai nėra kaltinimas.

ŠARLOTĖ. Tu savęs nekaltini, kad Viktoro nemyli?

EVA. Aš tada pasakiau Viktorui, kad jo nemyliu. Tu tik vaidini, kad myli. Toks yra skirtumas.

ŠARLOTĖ. O jeigu aš esu kupina geriausių norų?

EVA. Dabar aš jau nesuprantu, ką tu čia nori pasakyti.

ŠARLOTĖ. Jeigu aš nuoširdžiai tikiu, kad myliu tave ir Heleną?

EVA. Tai neįmanoma.

ŠARLOTĖ. Tu atsimeni, kai aš atsisakiau karjeros ir nusprendžiau būti namuose?

EVA. Aš dar nežinau, kas buvo blogiau: kai tu buvai namie ir vaidindavai žmoną ir motiną ar kai važinėdavai į gastroles. Kuo ilgiau galvoju, tuo labiau įsitikinu, kad tu buvai sukūrusi mums tikrą pragarą – ir tėčiui, ir man.

ŠARLOTĖ. Nieko tu nežinai apie mano ir tėčio santykius.

EVA. Mūsų tėtis buvo nustelbtas, pasidaręs toks pat nuolaidus kaip aš ir visi kiti.

ŠARLOTĖ. Tai netiesa. Mudu su tėčiu buvome laimingi. Josefas buvo mieliausias, geriausias ir švelniausias pasaulyje vyras. Jis mylėjo mane, o aš bet ką būčiau dėl jo padariusi.

EVA. Žinoma. Tu jį apgaudinėjai.

ŠARLOTĖ. Aš jo neapgaudinėjau. Buvau įsimylėjusi Martiną ir išvažiavau su juo aštuoniems mėnesiams. Manai, kad tas laikas man buvo rožėmis klotas?

EVA. Bet, šiaip ar taip, aš turėdavau vakarais sėdėti šalia tėčio, guosti jį; būdavau priversta nuolat kartoti, kad tu, nepaisant visko, jį tebemyli ir tikrai dar grįši, man tekdavo skaityti tavo laiškus. Tokius ilgus, švelnius, humoro ir meilės kupinus laiškus, juose tu aprašydavai įdomiausius savo kelionių nuotykius. Mes sėdėdavom kaip kokie naivūs idiotai, skaitydavom tuos laiškus du ar net tris kartus ir tikėjom, kad nėra nuostabesnio žmogaus už tave.

ŠARLOTĖ (nustebusi, bet nepraradusi savitvardos). Eva, tu nekenti manęs.

EVA. Aš nežinau. Aš tokia sutrikus. Prabėgo septyneri metai, tu staiga atvažiuoji… Aš džiaugiausi, kad tu atvažiuosi. Matyt, kitaip tai įsivaizdavau. Turbūt maniau, kad tu esi vieniša, nuliūdusi. Nežinau. Tikriausiai jaučiausi suaugus, taip aiškiai mačiau tave, save, Helenos ligą ir mūsų vaikystę. Dabar suprantu, kad tai – tik didžiulis chaosas. (Pauzė) Labanakt, mama. Neverta prisiminti praeities. Per daug skaudu ir nėra prasmės.

ŠARLOTĖ. Tu čia pažėrei man daugybę kaltinimų ir išeini!

EVA. Nes viskas vis tiek per vėlu.

ŠARLOTĖ. Kas – per vėlu?

EVA. Nieko negalima pakeisti.

(Staiga įsivyravusią tylą persmelkia gailus, pratisas, beveik nežmogiškas garsas. Šarlotė nusigandus žiūri į savo dukterį. Eva sako: „Helena prabudo, aš užlipsiu pas ją, pažiūrėsiu, gal jai ko reikia.“ Ji, žinodama kelią, skuba per tamsų namą, jai nereikia šviesos, lauke – sustingusi mėnesiena. Visiškai tylu, jokio vėjo, jokio paukščio balso. Eva atsargiai praveria Helenos kambario duris. Jos dejonė nutyla. Eva uždega stalinę lempą. Helena, atsirėmusi į pagalves, sėdi širma atskirtoje lovoje, Helenos kaklas, pečiai trūkčioja, ji kandžioja lūpas. Akys stipriai užmerktos, ji miega. Eva atsargiai ją pažadina. Helena pramerkia akis, pamažu atsitokėja, grįžta į savo tikrovę, nori kažką sakyti, bet susilaiko. Eva klausia, gal ji norėtų atsigerti, Helena papurto galvą, užsimerkia. Vėl užmiega. Traukuliai išnyksta, veidas pasidaro ramus. Eva sėdi prie sesers, žiūri į ją. Paskui užgesina lempą. Bet vis dar žiūri į seserį.)

 

14

EVA. Tau aš buvau tik lėlė, su kuria žaisdavai turėdama laiko. Kai aš susirgdavau ar tau nusibosdavau, tu palikdavai mane auklei arba tėčiui. Pati užsidarydavai ir grodavai, niekas tavęs negalėdavo trukdyti. Aš stovėdavau už durų ir klausydavausi. Kai darydavai kavos pertraukėlę, aš vis dėlto išdrįsdavau įsmukti pas tave, norėdavau įsitikinti, kad tu dar egzistuoji. Tu būdavai draugiška, bet atsiribojusi. Aš ko nors paklausdavau, tu neatsakydavai. Sėdėdavau ant grindų, žiūrėdavau į tave, tu buvai tokia didelė ir graži, kambarys vėsus, žaliuzės nuleistos, lauke vėjas šlamina vešlius medžių lapus, viskas kažkaip nerealu, kažkoks žalsvas blizgesys. Kartais išplaukdavom su tavim pasiirstyti po įlanką, tu būdavai apsivilkus ilgą baltą suknelę plačia apskrita iškirpte, pro kurią matėsi daili tavo krūtinė, tu būdavai basa, plaukus supynus į storą kasą, tu mėgai žiūrėti į vandenį, jis buvo skaidrus ir šaltas, net būdavo matyti didžiuliai akmenys ant dugno, jūržolės, žuvys, tavo plaukai sudrėkdavo, rankos būdavo šlapios. Tu visada buvai tokia graži, todėl ir aš norėjau būti tokia pat. Stengiausi kuo dailiau apsirengti. Bijojau, kad aš galiu tau nepatikti, man atrodė, kad esu bjauri, liesa, kampuota, didelėm karvės akim, storom atsikišusiom lūpom, buvau be antakių ir be blakstienų, rankos per ilgos, kojos per didelės, plačiais pirštais, o… ne, aš visą laiką maniau, kad atrodau tiesiog šlykščiai. Bet tu beveik niekada neparodydavai, kad „tau bent kiek rūpi mano išvaizda, tik vieną kartą man pasakei“: man regis, tu turėjai būti berniukas, ir nusijuokei, kad man nebūtų liūdna. Bet aš vis tiek nusiminiau. Visą savaitę pasislėpus verkiau, nes tu neapkentei ašarų – ypač kai verkdavo kiti. Staiga vieną dieną tavo kelionių lagaminai atsirasdavo apačioj, prie laiptų, tu kalbėjai telefonu man nesuprantama kalba, aš nueidavau į vaikų kambarį ir meldžiausi, prašiau Dievo, kad kas nors atsitiktų ir sukliudytų tavo kelionę – mirtų senelė, imtų drebėti žemė arba sustotų lėktuvų varikliai – bet tu panorėjus visada išvažiuodavai, tą dieną durys būdavo atlapotos, visur traukdavo skersvėjis, namiškiai kalbėdavo vienas per kitą, galiausiai tu prieidavai prie manęs, apkabindavai, pabučiuodavai, priglausdavai, vėl pabučiuodavai, pasižiūrėdavai į mane ir nusišypsodavai, tu gardžiai kvepėdavai kažkokiu svetimu kvapu ir pati pasidarydavai svetima, tu būdavai kelyje, nebematydavai manęs, atrodydavo, kad man sustos širdis ir aš mirsiu – toks baisus skausmas, rodės, niekada nebepatirsiu džiaugsmo, nors būdavo prabėgusios vos penkios minutės, kaip ištversiu tuos du mėnesius, verkdavau įsikniaubus tėčiui į kelius, o jis sėdėdavo nejudėdamas, uždėjęs savo švelnią ranką man ant galvos, šitaip sėdėdavo ištisas valandas ir rūkydavo senovišką pypkę, apgaubdavo mus dūmais, kartais pasakydavo: šį vakarą eisim į kiną; arba: šiandien, man rodos, būtų ne pro šalį po vakarienės pasmaguriauti ledais. Bet man nerūpėjo nei ledai, nei kinas, man atrodė, kad aš jau mirštu. Šitaip slinko dienos, savaitės, mudu su tėčiu puikiai dalydavomės tokia vienatve, pagaliau mes ir neturėjome ko vienas kitam pasakyti, bet su juo būdavo ramu, niekada nepajusdavau, kad aš jam trukdau. Kartais jis būdavo šiek tiek susirūpinęs, aš nežinojau, kad jis turi ekonominių bėdų, bet visada, kai prieidavau, jo veidas nušvisdavo, mudu pasišnekučiuodavom, kartais jis tik patapšnodavo per skruostą, jo ranka buvo balta, maža, būdavo, jis sėdi ant odinės sofos kartu su dėdė Otu, gurkšnoja konjaką ir tyliai kalbasi, aš net stebėdavausi, ar jie tikrai girdi vienas kitą, dar ateidavo tavo brolis, dėdė Haris, jie žaisdavo šachmatais, tada pasidarydavo ypač tylu, būdavo girdėti, kaip name tiksi visi trys skirtingi laikrodžiai. Kai likdavo kelios dienos iki tavo sugrįžimo, aš taip jaudindavausi, kad net pakildavo karštis, bijodavau, kad rimtai nesusirgčiau, juk aš žinojau, kaip tu bijai sergančių žmonių. Paskui, kai parvažiuodavai, aš vos beįstengdavau sutvardyti savo džiaugsmą, nebegalėdavau nė žodžio ištarti, tu nekantraudama net pasakydavai: Eva nelabai džiaugiasi, kad jos mama vėl namie. Mano veidas tiesiog įkaisdavo, mane išpildavo prakaitas, bet aš vis tiek nieko negalėdavau ištarti, nerasdavau žodžių – mūsų namuose tu valdei visus žodžius. Aš mylėjau tave, man rodos, mirtinai tave mylėjau, bet abejojau tavo žodžiais. Kažkaip instinktyviai suvokiau, kad tu dažnai negalvoji taip, kaip sakai. Tavo toks gražus balsas, mama, kai buvau maža, aš jausdavau jį visu kūnu, tu kalbindavai mane ir kartais pykdavai, kad negirdžiu to, ką man sakai. O aš tik klausydavausi tavo balso, nesuprasdama, ką sakai. Aš nesuprasdavau tavo žodžių, nes jie nesutapdavo su tavo akių išraiška ar balso tonu. Baisiausia, kad tu šypsodavais, kai būdavai supykus. Nekęsdama tėčio, jam sakydavai „mielas mano drauge“, pavargus nuo manęs ištardavai – „mylimas mano vaikeli“. Čia niekas nesutapdavo.

Palauk, mama, leisk man pasakyti iki galo, žinau, esu šiek tiek apsvaigus, bet jei nebūčiau gėrus, niekada nebūčiau pasakius to, ką pasakiau. Kai neteksiu drąsos ir drovėsiuos kalbėti arba nutilsiu ir dar imsiu gėdytis to, ką būsiu pasakius, tada jau tu galėsi kalbėti ir man aiškintis, aš klausysiu ir pasistengsiu suprasti taip, kaip visada stengiausi klausytis ir suprasti. Nepaisant visko, man buvo gera būti mažu tavo vaiku. Aš neklydau tave mylėdama. Tu buvai man pakanti, nes galėdavai sau išvažiuoti. Tik aš niekaip nesupratau vieno dalyko – tavo ir tėčio santykių, pastaruoju metu aš daug apie judu galvojau, jūsų bendras gyvenimas man iki šiol yra paslaptis. Kartais atrodo, kad tu buvai visiškai priklausoma nuo tėčio, nors jis buvo silpnesnis už tave, tu kažkodėl rodei jam pagarbą, tačiau manęs ir Helenos niekada negerbei. Tu lepinai tėtį, kalbėdavai apie jį taip, lyg jis būtų sukurtas iš nežemiškos materijos. Juk tas mūsų tėtis buvo tik menka vidutinybė – mielas, kuklus, nepiktas. Kaip supratau, tu ne kartą apmokėjai tėvo skolas. Argi ne taip?

ŠARLOTĖ. Taip.

EVA. Man dar atrodo, kad ir tėtis turėjo tam tikrų nuotykių, aš dar prisimenu tris svetimas damas, kurios ateidavo pas mus ir sėdėdavo svetainėj, kai tu būdavai išvykus į gastroles. Viena jų vadinosi Marija van Eik, ji, atrodo, buvo tavo mokinė?

ŠARLOTĖ. Taip, tarp tėčio ir Marijos buvo santykių. Jie buvo trumpi ir visai nereikšmingi.

EVA. Ir tau nerūpėjo tos istorijos?

ŠARLOTĖ. Ne, aš neturėjau pagrindo pykti ant tėčio už tuos kelis epizodus. Be kita ko, jis turėjo neblogą skonį. Tu prasitarei, kad tėtis buvo vidutinybė. Tai – žiaurus ir neteisingas vertinimas, tai rodo, jog tu nepažinojai tėčio. Jeigu būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės, Josefas būtų buvęs vienas garsiausių Europos architektų, bet jis buvo per daug subtilus ir padorus. Jis nusileido vyresniam savo broliui, kuris nė per pusę nebuvo toks gabus, tikra nelaimė, kad jie abu paveldėjo tavo senelio firmą. Josefas niekada nenorėjo bartis, valdingai įrodinėti savo nuomonę. Bet jis turėjo nuostabių sumanymų, suprojektavo, pavyzdžiui, koncertų rūmus Kopenhagoje, o gal ir Osle, ne, iš tiesų rūmai turėjo stovėti Lione, visi tada sakė, kad tai būtų buvęs vienas gražiausių pastatų, sukurtų ketvirtajame dešimtmetyje, paskui prasidėjo karas ir tas projektas žlugo. Vargšas Josefas, jam viskas, ko tik jis besiimdavo, nepasisekdavo. Jis buvo iš tikrųjų didis žmogus, o ne vidutinybė. Kodėl tu tokia skeptiška, Eva? Tu manim netiki?

EVA. Argi tai turi kokią nors prasmę? Tavo žodžiai tinka tavo tikrovei, o mano – manajai. Sukeisi tuos žodžius, ir jie taps beverčiai.

 

15

ŠARLOTĖ. Tu anksčiau sakei, jog aš save apgaudinėju. Man rodos, kad tu neteisi. Pačiai sau aš niekada nemelavau. Mūsų santykiai iš tiesų buvo siaubingi: man skaudėdavo nugarą, aš negalėdavau gerai pasiruošti, koncertai būdavo prasti, aš praradau kelis svarbius pasiūlymus. Net pradėjau manyti, kad mano gyvenimas yra beprasmis. Ir dar mane graužė sąžinė dėl tavęs ir Josefo. Argi neidiotiška buvo tąsytis iš miesto į miestą, klausytis priekaištų, justi gėdą, kai tuo metu galėjau sau ramiai sėdėti namie su jumis. Tu vėl ironiškai šypsaisi. Aš stengiuosi sakyti tiesą, kalbėti, ką galvoju, paskui man nerūpės, ką tu apie mane manysi. Vieną kartą reikia pasakyti, vėliau galbūt mes niekada apie tai nekalbėsim.

EVA. Aš pasistengsiu suprasti.

ŠARLOTĖ. Kai buvau Hamburge, grojau Bethoveno Pirmąją, ji nėra labai sudėtinga, viskas ėjo gerai. Po koncerto mudu su senuoju Šmisu, tu žinai, tas dirigentas dabar jau miręs, nuėjom į vieną užeigą skaniau pavalgyti, mes dažnai taip darydavom. Užsisėdėjom, pavalgėm, išgėrėm, aš buvau patenkinta, atsipalaidavus, beveik nebejutau skaudamos nugaros, Šmisas tada pasakė: Kodėl tu nenori likti namie su vyru ir vaikais, juk tu galėtum gyventi respektabiliai, kam tu leidiesi, kad tau priekaištautų, tave žemintų? Aš pažiūrėjau į jį, o paskui nusijuokiau. Negi tu manai, kad aš šį vakarą taip prastai skambinau? Ne, aš taip nemanau, atsakė šypsodamas. Bet aš vis dar negaliu pamiršti 1934-ųjų rugpjūčio aštuonioliktos. Tau tada buvo tik dvidešimt, mes grojom Bethoveno Pirmąją Lince, atsimeni tą vakarą, lauke karšta, trisdešimt penki, salė prisigrūdusi, mes grojome kaip dievai, orkestras tiesiog degte degė, po koncerto žmonės atsistojo, susižavėję šūkavo, trypė, orkestras sugrojo tušą. Tu vilkėjai raudona paprasta suknele, plaukai tau siekė iki juosmens. Buvai žvali ir nė kiek neišvargus, tau atrodė, kad tą kūrinį mes galim pakartoti dar penkis kartus, ir vis tiek – tau nė motais. Kaip tu tai prisimeni? – paklausiau. Esu užsirašęs ant savo partitūros, atsakė Šmisas. Mėgstu pasižymėti svarbius išgyvenimus.

Grįžusi į viešbutį negalėjau užmigti. Trečią valandą ryto paskambinau Josefui ir pasakiau, kad aš jau apsisprendžiau: baigsiu visas keliones, liksiu su juo ir tavim, ir būsime tikra šeima. Josefas labai apsidžiaugė. Abu susijaudinę verkėm, šnekėjom gal net porą valandų. Štai kaip buvo. Patikėk – be jokios apgaulės. Gal aš naivokai įsivaizdavau, kad gyvenimas ir tai Šarlotei Andergast gali suteikti maloningą išeitį. Žinoma, tai buvo klaida. Po mėnesio supratau, kad esu per sunki našta ir tau, ir tėčiui, kad vėl trokštu kur nors išvažiuot. Laikui bėgant apsiraminau, ėmiau duoti pamokas, rūpėjo tavo auklėjimas, padėjau tėčiui tvarkyti jo reikalus. Vasarom gyvendavom namelyje šcheruose – tu tikriausiai atsimeni. (Eva linkteli, lyg norėtų šypsotis, bet neįstengia) Mes buvom laimingi, bent aš taip manau. O gal ne taip? Tu nesijautei laiminga?

EVA (purto galvą). Ne, aš nebuvau laiminga.

ŠARLOTĖ (atsidūsta). Nors sakydavai, kad tau niekad nebuvo taip gera.

EVA. Aš nenorėjau tavęs nuliūdinti.

ŠARLOTĖ. Na, matai, kaip išeina. (Nusijuokia) Tai kokią klaidą aš tada padariau?

EVA. Tu nepadarei jokios klaidos! Tu kaip visada buvai žavi. Bet man tu buvai siaubinga. Aš buvau keturiolikos, o tu, neturėdama geresnio užsiėmimo, visą savo tramdomą energiją paskirdavai man. Kaltinai save, kad buvai mane apleidus, todėl stengeisi kaip nors atsigriebti. Aš priešinausi kiek tik galėdama, bet neturėjau jokio šanso. Aš mylėjau tave ir visą laiką tikėjau, kad tu esi teisi, o aš – ne. Prisimeni, ką tu darei? Tu niekada nesakydavai tiesiai, vis kalbėdavai užuolankom. Kasdien vos ne kas valandą prieidavai šypsodamasi, juokaudama, visada švelni, dėmesinga, gal šiek tiek susirūpinusi. Kiekviena smulkmena žadindavo meilę, tavo energiją. Buvau truputį susikūprinus, nes per greitai augau. Tu liepei užsiiminėti gimnastika, pratimus mes, žinoma, darydavom kartu, nors ir sakydavai, kad tau skauda nugarą. Turėjau spuogų, buvo mano brendimo metai, čia tuoj pat atsirado odos daktaras, geras šeimos draugas, jis paskyrė kažkokių tepalų, tinktūrų, nuo to mane net pykindavo, oda dar labiau paraudo. Manei, kad aš nesugebu tvarkyti ilgų plaukų, tau atrodė, kad aš jų neprižiūriu, todėl ir nukirpai mane kuo trumpiau, tai buvo siaubinga, aš pati sau atrodžiau kaip karikatūra. Bet baisiausia – tu dar įsikalei, kad mano dantys kreivi, ir pasirūpinai, kad man įdėtų lankelį, atrodžiau kaip kokia kvaiša. Paskui pradėjai aiškinti, kad aš jau suaugusi mergina ir neturėčiau nešioti ilgų kelnių ir megztinio, man derėtų vilkėti suknelę, kurią tu pasiūdinai ar pati pasiuvai, net nepaklausus, ar ji man patinka, tačiau aš neišdrįsau tau pasakyti „ne“ – nenorėjau tavęs nuliūdinti. Tu kišdavai man tokių knygų, kurios man visai nepatikdavo, jos buvo ne mano protui, aš prisiversdavau skaityti, paskui mudvi turėdavom aptarti. Tu aiškinai, pasakojai, o aš vis tiek nesuprasdavau, apie ką tu kalbi, tiesiog bijojau, kad vieną dieną perprasi mane ir pamatysi, kokia aš kvaila. Jaučiausi lyg paralyžiuota, bet vieną dalyką aiškiai supratau: ten nebuvo manęs, nė vieno milimetro, kurį būtų galima mylėti ar bent jau pripažinti. Tu buvai tarytum apsėsta, aš dariausi vis bailesnė, vis labiau sugniuždyta. Aš jau nebežinojau, kas esu, nes kiekvieną akimirką stengiausi tau įtikti. Pasidariau kaip kokia negrabi marionetė, kurią tu valdei, sakydavau tai, ko tu norėdavai, mėgdžiodavau visus tavo judesius, kad mane labiau vertintum, nedrįsdavau nė vienos akimirkos būti savimi, net ir tada, kai likdavau viena, pati nepritariau tam, kas buvo mano esybė. Tai buvo siaubinga, mama, net ir dabar, kai kalbu apie tuos metus, aš tiesiog krūpčioju. Buvo siaubinga, bet tai dar ne viskas. Aš dar nesupratau, kad nekenčiu tavęs, buvau absoliučiai įsitikinus, kad mudvi mylime viena kitą ir kad tu viską geriau už mane išmanai. Kaip aš galėjau tavęs nekęsti? Todėl mano neapykanta virsdavo beprotiška baime. Aš sapnuodavau košmariškus sapnus, kramtydavau nagus, kuokštais roviausi plaukus, norėjau išsiverkti, bet negalėjau – nieko iš savęs neišspausdavau, net rėkti negalėjau, tik kvėkščiojau, lyg būčiau dusinama, dažnai tai mane pačią dar labiau gąsdino. Vieną dieną tu apkabinai mane, atsisėdai šalia ant sofos, apsiašarojai ir pasakei, kad tau neramu dėl mano vystymosi ir mums reiktų dėl to pasikalbėti su kokiu nors maloniu daktaru. Supratau, – tavo manymu, man jau pasimaišė protas, dėl to pajutau net savotišką melancholišką palengvėjimą. Tu nuvedei mane pas psichiatrą, tokį seną, pavargusį dėdulę baltu chalatu, visą tą laiką, kol mes kalbėjomės, jis vedžiojo apie storą savo pilvą dideliu peiliu laiškams atidaryti. Paskui pradėjo klausinėti manęs apie seksualinį gyvenimą, aš net nesupratau, apie ką jis kalba, – dar nebuvau turėjus nė pirmųjų mėnesinių, – prisiverčiau kažką sugalvoti. Atrodo, jį gerokai nustebino mano erotinis skonis ir perversinės fantazijos. O gal jis perprato mane, bet nenorėjo skaudinti. Jis buvo malonus, geranoriškas, sakė, kad man derėtų galvoti apie tai, kad mama myli mane ir linki visa ko geriausio, bet tai pati jau žinojau.

ŠARLOTĖ. O aš tada išvažiavau savais keliais su Martinu. Šito tu niekada negalėjai suprasti?

EVA. Aš apie tai net negalvojau.

ŠARLOTĖ. Bet tau atrodė, kad aš jus palieku.

EVA. Taip.

ŠARLOTĖ. Ar tu niekada… (Nutyla. Pauzė)

EVA (tyli).

ŠARLOTĖ (tyli).

EVA. Tu prisimeni Stefaną?

ŠARLOTĖ. Žinoma, Stefaną prisimenu! Judu tikrai nebūtumėt sugebėję auginti kūdikio.

EVA. Mama! Man jau buvo aštuoniolika. Stefanas – suaugęs, mylėjom vienas kitą, mes būtume susitvarkę…

ŠARLOTĖ. Ne, jūs nebūtumėt susitvarkę.

EVA. Mes būtume susitvarkę, mudu norėjome vaiko, bet tu viską sugriovei.

ŠARLOTĖ. Netiesa. Velniai mane rautų, netiesa. Tėtį aš vis įtikinėjau, kad mes privalom atsižvelgti, turim palaukti. Negi tu nematei, kad tas tavo Stefanas – avigalvis, beveik kriminalinis niekšelis, jis tik mulkino tave.

EVA (su neapykanta). Tu neapkentei jo nuo pirmos akimirkos, nes matei, kad aš jį myliu, kad galiu išsprūsti iš tavo glėbio, tu padarei viską, kad tik suardytum mudviejų santykius. Nors vaidinai supratingą, kuria galima pasitikėti.

ŠARLOTĖ. O vaikas?

EVA. Stefanas, kai sužinojo, kad aš laukiuosi, labai pasikeitė.

ŠARLOTĖ. Tavo Stefanas prisigėrė, pasiėmė mano automobilį, įvažiavo į griovį ir buvo nuteistas už tai, kad vairavo girtas, – tokia reakcija į tavo nėštumą.

EVA (įsiutus). Tu manai, kad taip viską žinai? Gal girdėjai mudviejų pokalbius, gulėdavai po lova, kai mes būdavom kartu, ar tu apskritai suvoki, ką kalbi? Ar tau nors kartą rūpėjo įsigilinti į kito žmogaus mintis ir jausmus? Ar tau apskritai rūpi bent kokia kita gyva būtybė, išskyrus pačią save?

ŠARLOTĖ. Tokius kaltinimus aš esu girdėjus jau ne vieną kartą.

EVA. Stefanas buvo ne toks kaip kiti, jis buvo daug geresnis ir padoresnis.

ŠARLOTĖ. Tikriausiai dėl to pavogė tą nedidelę Rembranto graviūrą ir dar spėjo kažkam užstatyti, dėl to ir melavo tau apie savo vaikystę, jaunystę, apie dramatiškas šeimos aplinkybes, paskui su draugeliais įsilaužė į mūsų vasarnamį, prisigėrė ten, prikiaulino.

EVA. Visa tai atsitiko po to. Ar jau tu pamiršai? Gal jau nebenori prisiminti, kaip tau pavyko uždaryti mane po aborto į psichiatrijos kliniką, kaip tu pati pranešei policijai, kai Stefanas, norėdamas su manim pasikalbėti, atėjo į vilą.

ŠARLOTĖ. Jeigu tu tikrai būtum norėjus to vaiko, aš tavęs niekaip nebūčiau privertus darytis aborto.

EVA. O kaip aš galėjau tau pasipriešinti? Tu nuo pat vaikystės plovei man smegenis, aš visada vykdžiau tavo valią, buvau baili, nepasitikinti savim, man vis reikėjo pagalbos ir paramos.

ŠARLOTĖ (nusigandusi). O aš maniau, kad tau padėjau. Buvau įsitikinus, kad abortas – vienintelė tavo išeitis. Iki šios akimirkos buvau įsitikinus. Koks siaubas, šitiek metų nešiotis tokią neapykantą! Kodėl anksčiau tu nieko nesakei?

EVA. Todėl, kad tu manęs nesiklausydavai. Todėl, kad tau būdingas eskapizmas, tu – jausmų invalidė, iš tikrųjų tu jauti pasidygėjimą manimi ir Helena, nes esi beviltiškai užsisklendusi savyje, visada stoji pati sau skersai kelio, todėl, kad tu nešiojai mane šaltose savo įsčiose, o paskui rūpinaisi šlykštėdamasi manim, todėl, kad aš mylėjau tave, bet tau vis atrodė, jog esu bjauri, nenusisekus ir negabi. Tau pavyko sužaloti mane visam gyvenimui, lygiai taip, kaip tu pati esi sužalota, tu įnikdavai į visa, kas jautru ir neapčiuopiama, kiekvieną sutiktą gyvą būtybę tu stengdavaisi uždusinti. Užsiminei apie mano neapykantą. Tavo neapykanta buvo dar didesnė. Ji ir dabar nė kiek ne mažesnė. Aš buvau maža, lengvai formuojama, pilna meilės. Tu pririšai mane prie savęs, tau reikėjo tos mano meilės taip, kaip tu meilės reikalaudavai iš kitų. Aš buvau beginklė. Viskas vyko dėl meilės, tu vis kartojai, kad myli mane, tėtį, Heleną. Tu valdei tos meilės išraišką, gestus. Tokie žmonės kaip tu… Tokie žmonės yra gyvybiškai pavojingi, tokius reiktų tiesiog uždaryti ir padaryti nekenksmingais. Motina ir duktė – koks baisus jausmų, sumaišties ir naikinimo derinys. Viskas įmanoma, viskas daroma iš didelės meilės, iš rūpesčio. Motinos ydas paveldi dukra, už motinos klaidas sumokės dukra, motinos nelaimė taps dukters nelaime, kaip kokia bambagyslė, kurios neįmanoma nukirpti. Dukters nelaimė taps motinos pergale, dukters liūdesys – slepiamu motinos pasitenkinimu.

(Helena prabunda nuo Evos balso. Ją suima baimė, sesers balso tonas ir tembras gąsdina ją. Ji mėgina išsikepurnėti iš patalų, persisveria per aukštą lovos kraštą ir nuslysta ant grindų, paskui, atsiremdama alkūnėmis ir keliais, prišliaužia prie durų, pavirsta ant šono, guli uždusus ir visa virpa.)

EVA. Mes gyvenom pagal tavo sąlygas, tenkinomės šykščiai atmatuotu maloningu tavo palankumu. Manėm, kad gyvenimas toks ir turi būti. Vaikas visada vienišas, jis nieko nesupranta, jaučiasi bejėgis, jis dar negali suprasti, nieko neišmano, jam niekas nieko neaiškina, iš pradžių – ta žeminanti priklausomybė, o paskui – atsiribojimas, nebeperžengiama siena, vaikas šaukia, bet nieks neatsiliepia, niekas neprieina, ar tu gali tai suvokti?

ŠARLOTĖ. Tokį mano paveikslą tikriausiai sukūrė siaubinga tavo neapykanta, argi ne taip? Negi iš tikrųjų manai, kad visa tai – gryna teisybė?

EVA (užsidengia veidą delnais ir purto galvą).

ŠARLOTĖ. Tu dar prisimeni savo senelę, mano motiną? Ne, žinoma, tu jau pamiršai, kai ji mirė, tau buvo tik septyneri. Senelį tu geriau prisimeni, man atrodo, kad tu visai gražiai su juo sutarei.

EVA. Aš bijojau senelės, ji buvo tokia didelė ir kūnu, ir dvasia. O senelis man buvo mielas.

ŠARLOTĖ. Taip. Tau taip atrodė.

EVA. O tau atrodė kitaip?

ŠARLOTĖ. Ne, taip aš negalėčiau pasakyti. Mano motina ir tėvas buvo garsūs matematikai, jie buvo apkerėti ir savo mokslo, ir vienas kito. Jie tada dominavo, buvo nerūpestingi ir gerai nusiteikę. Į mus, dar vaikus, žiūrėjo nepaprastai geranoriškai, tik be jokios šilumos arba rimtesnio susidomėjimo. Neprisimenu, jog kuris nors kada būtų prisilietęs prie manęs ar mano brolių – paglostęs ar bausdamas plekštelėjęs. Aš nieko nenutuokiau nei apie meilę, nei kas yra švelnumas, glamonė, artumas, šiluma. Aš tik per muziką turėjau galimybę išreikšti savo jausmus. Dabar kartais guliu naktį negalėdama užmigti ir galvoju, ar apskritai aš gyvenau. Koks nuostabus jūsų gyvenimas, fru Andergast, kai kas pasako, norėdamas man būti malonus. Jūs suteikiate žmonėms tiek daug džiaugsmo. O aš manau sau: aš negyvenu, aš negimiau, aš buvau tiesiog išstumta iš savo motinos kūno, kuris vėl užsivėrė ir tuoj pat atsigrįžo į tėvą, aš neegzistuoju. Kartais klausiu savęs, ar taip atsitinka visiems, gal kai kurie turi didesnių gabumų gyventi? Galbūt kai kas iš viso negyvena, vien tik egzistuoja?

EVA. Kiek laiko tu taip save grauži?

ŠARLOTĖ. Prieš trejus metus aš susirgau, tu galbūt to nežinai, man buvo kraujo užkrėtimas, du mėnesius Paryžiuj gulėjau ligoninėj. Leonardas atšaukė savo koncertus ir visą laiką budėjo prie manęs. Aš buvau arti… taip, aš vos nenumiriau. Paskui prireikė daug laiko, kol… išgyvenau savotišką depresiją ar kažką panašaus.

EVA. Bet, mama, aš nieko nežinojau.

ŠARLOTĖ. Nebuvo reikalo man tavęs jaudinti. Šiaip ar taip, mudu su Leonardu gavom progą pasikalbėti, laiko užteko į valias. Iš tiesų kalbėjo Leonardas. Aš tik klausiausi ir stengiausi suprasti. Iš pradžių buvo tikrai nelengva. Beje, aš sugebu būti dvasinga, jeigu to reikia. Bet apie sielos dalykus niekada per daug nemąsčiau. (Atsidūsta) Man buvo tarsi pirmos klasės pamokos, nors aš nebuvau gera mokinė. Man vis rodės, kad Leonardas kalba visokius vėjus, bet man buvo malonu, kad Leonardas sėdi ant lovos krašto. (Nusišypso) Jis turėjo begalinę kantrybę. Nors kartais pasakydavo, kad esu didelė kvaiša, jis negalėjo suprasti, kaip aš tapau tokia gabi muzikė. (Pauzė) Galiausiai man pavyko susidaryti šiokį tokį savo pačios paveikslą: aš niekada nesuaugau, mano veidas ir kūnas sensta, atmintį išsaugojau, įgijau patirties, bet kai susiduriu su akivaizdžiais dalykais, jaučiu, lyg nebūčiau gimus. (Pauzė) Aš neprisimenu nė vieno veido, net savo. Kartais mėginu atkurti savo motinos veidą, bet neįstengiu… Žinau, kad ji buvo stamboka, tamsiaplaukė, mėlynakė, didele nosim, putliom lūpom ir aukšta kakta, bet aš negaliu sujungti tų dalykų į visumą, aš jos nematau. Aš taip pat negaliu prisiminti tavo, Helenos ar Leonardo veido. Žinau, kad pagimdžiau tave ir tavo seserį, iš tų gimdymų mano atminty teliko skausmas… bet koks buvo jo skonis – nebepamenu. (Pauzė) Kartą Leonardas pasakė… gerai neprisimenu. „Jausti tikrovę reikia gabumo, – pasakė jis. – Dauguma žmonių tokio gabumo neturi, gal taip ir geriau.“ Ar tu supranti, ką aš norėjau pasakyti?

EVA. Manau, kad suprantu.

ŠARLOTĖ. Taip, tai iš tikrųjų… (Nutyla).

EVA (patylėjusi). Kas iš tikrųjų?

ŠARLOTĖ. Iš tikrųjų keista.

EVA. Keista?

ŠARLOTĖ (stebėdamasi). Tavęs aš niekada nebijojau.

EVA. Nesuprantu.

ŠARLOTĖ (giliai nustebusi). O aš taip norėjau, kad tu manim pasidomėtum, kad apkabintum, pabūtum prisiglaudus, apramintum mane.

EVA. Bet juk aš buvau dar vaikas.

ŠARLOTĖ. Argi tai turi kokią nors reikšmę?

EVA. Ne.

ŠARLOTĖ. Aš mačiau, kad tu myli mane, ir troškau tave mylėti, bet negalėjau, nes bijojau tavo reikalavimų.

EVA. Kad aš nekėliau jokių reikalavimų.

ŠARLOTĖ. O aš maniau, jog tavo reikalavimai bus tokie, kokių aš negalėsiu išpildyti. Jaučiausi negrabi lyg invalidė. Aš nenorėjau būti tavo motina, norėjau, kad tu suprastum, jog esu tokia pat bejėgė kaip tu, tik daug skurdesnė, bailesnė.

EVA. Tu sakai tiesą?

ŠARLOTĖ. Taip, aš girdžiu save sakant tokius dalykus, kurių anksčiau nebūčiau ištarus. Gal aš meluoju, gal vaidinu, o gal sakau tiesą, aš pati nežinau, Eva. Nebežinau. Esu sujaudinta, sutrikus. Gal tai nuo Leonardo mirties. Ar nuo Helenos ligos. O gal nuo tos siaubingos tavo neapykantos. (Pajutusi baimę) Eva, būk man gera! Man taip skauda!

EVA. Žinau, kad skauda.

ŠARLOTĖ. Ko tu taip žiūri į mane?

EVA. Tuoj pasakysiu.

(Helena vargais negalais atidaro duris, šliaužia koridorium, atsiduria prie laiptų, guli paslika tamsoj, klausosi dviejų moterų pokalbio.)

ŠARLOTĖ. Sakyk, apie ką tu galvoji.

EVA. Galvoju apie Heleną ir Leonardą.

ŠARLOTĖ. Nesupratau.

EVA. Nesupratai?

ŠARLOTĖ. Jie beveik nepažinojo vienas kito.

EVA. Mama!

ŠARLOTĖ. Mes kartu buvom tik Bornholme per vienas Velykas.

EVA. Tu tada po trijų dienų išvažiavai.

ŠARLOTĖ. Atsimenu, tada lijo. O gal net snigo.

EVA. Mama!

ŠARLOTĖ. Aš turėjau groti Bartoko Pirmąją Ženevoje su Ansermetu. (Pauzė) Man labai rūpėjo laiku ten nuvažiuoti. Turėjau ramiai pagroti visą koncertą su tuo senuoju ponu. Gal aš išvažiavau anksčiau. Juk oras buvo bjaurus. (Ilga pauzė) Leonardas buvo prastos nuotaikos. Ir tu buvai ne itin žvali.

EVA. Mama!

ŠARLOTĖ. Nesuprantu, kam tu verti mane prisiminti tas idiotiškas Velykas. Iš tavo balso jaučiu, kad aš turėčiau dėl kažko pajusti gėdą. Atleisk man, bet…

EVA. Tu su Leonardu atvažiavai ketvirtadienį, mes praleidom nuostabų vakarą, grojom, dainavom, gėrėm vyną, juokėmės, žaidėm kažkokį stalo žaidimą, kurį radome drabužių spintoj. Helena gerai jautėsi, ji buvo su mumis, kartu džiaugėsi, atrodė miela ir laiminga. Ir Leonardas užsikrėtė jos linksmumu, kalbėjo, juokavo su ja, ji iš karto jį įsimylėjo, jiedu sėdėjo iki vėlumos. Rytą Helena man pasakė paslaptį, kad Leonardas pabučiavo ją. Prieš pietus Leonardas ir Helena važinėjosi automobiliu, buvo Didysis Penktadienis, oras šiltas, ramus, tikra pavasario diena, negi tu pamiršai, mama? Kai jiedu linksmi, įraudę nuo saulės sugrįžo atgal, tu kalbėjai telefonu, tu visą rytą kažkam skambinai. Kai jiedu įžengė į prieškambarį ir Leonardas pasodino Heleną ant kėdės, tu nutraukei savo pokalbį ir pasakei: „Helena, padėkok Leonardui, kad jis tau buvo toks geras.“ Helena nusijuokusi tarė: „Mama, tu taip su manim kalbi, lyg man būtų aštuoneri metai. Net graudu.“ Tada tu visai kitokiu balsu pasakei: „Pagirtina, kad tu nepraradai humoro jausmo.“ Paskui lyg niekur nieko tu tęsei pokalbį telefonu. Po pietų Leonardas išėmė iš krepšio vieną knygą. Tai buvo Mocarto biografija, jis ėmė garsiai skaityti Helenai, sykiu aptarė iliustracijas. Paskui tu kelias valandas repetavai Bartoko koncertą. Ketvirtą atėjai pas mane užsiplikyti arbatos. Dar pasakei: „Tu matei Heleną! Kokie jie abu žavūs. Net graudu.“ Per vakarienę turėjom svečių. Leonardas pasigėrė ir ėmė griežti Bacho siuitas, jis buvo ne toks kaip visada, tarsi pastambėjęs, apsunkęs, švelnus ir siaubingai girtas, jis griežė prastai, bet vis tiek gražiai. Helena sėdėjo prieblandoj ir tiesiog švytėjo, aš to dar nebuvau regėjus. Svečiai išsiskirstė mirtinai pavargę ir melancholiški. Naktį mudvi išėjom pasivaikščioti, tu vis pasakojai apie kažkokią fantastišką kelionę, rodos, į Keniją, nebepamenu, gerai aš nesiklausiau, vis galvojau apie Heleną ir Leonardą. Kai mudvi grįžome, jie tebesėdėjo kaip ir anksčiau – kiekvienas savo kampe, židinys ir žvakės jau buvo beveik užgesusios. Pastebėjau, kad Leonardas apsiverkęs, jis net nesistengė slėpti susijaudinimo. Helena buvo geriau užsimaskavusi, ji kalbėjo su mumis ramiu, kiek pavargusiu, abejingu balsu. Tu nuėjai miegoti, o aš padėjau Leonardui užlipti laiptais. Mes sustojom prie jūsų miegamojo durų, jis atsigręžė, pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Įsivaizduoji, ten, apačioj – plaštakė, ji daužosi į lango stiklą.“ Kai vėl nusileidau pas Heleną, ji sėdėjo visiškai rami, tiesi – nė šešėlio jos ligos. Aš niekada nebepamiršiu jos veido, mama, aš niekada nepamiršiu jos veido. Ryte tu išvažiavai į Ženevą, keturiom dienom anksčiau nei mes buvom sutarę. Siautėjo baisi pūga. Lėktuvas neskrido, bet tau pavyko gauti vietą kelte. Aš nuvežiau tave į uostą. Prieš lipdama į laivą, tu lyg tarp kitko pasakei: „Aš paprašiau, kad Leonardas ilgiau čia pasiliktų, mačiau, kad jis Helenai daro gerą poveikį.“ Tu dar nusišypsojai, ir mudvi apsikabinom. Bet Leonardas staiga pasidarė neramus ir nelaimingas. Jis buvo išsiblaškęs, nemandagus, sėdėjo palėpės kambary ir dirbo. Velykų rytą jis pasigėrė ir nugriuvo nuo laiptų, tai šiek tiek pataisė jam nuotaiką, paskui išėjo į lietų ir ilgai vaikščiojo, grįžo išsiblaivęs. Priėjo prie Helenos ir pasakė, jog po kelių valandų turės išvažiuoti, bet jie dar pasimatys, jis paliks jai prisiminimui tą Mocarto biografiją. Paskui jis paskambino į Ženevą ir pusę valandos kalbėjo su tavim. Tą patį vakarą jis išskrido paskutiniu reisu. Naktį mane išgąsdino kraupus garsas. Taip verkė Helena. Ji skundėsi, kad jai nežmoniškai skauda klubus ir dešinę koją. Jai net atrodė, kad nebeištvers iki ryto, aš suradau kokių tik beturėjom vaistų nuo skausmo, bet niekas negelbėjo. Penktą ryto turėjau paskambinti greitajai.

ŠARLOTĖ. Tai aš, vadinasi, kalta, kad Helena susirgo.

EVA. Taip. Aš taip manau.

ŠARLOTĖ. Negi tau atrodo, kad Helenos liga…

EVA. Taip.

ŠARLOTĖ. Tai tu rimtai?..

EVA (tyli).

ŠARLOTĖ (netekusi žado).

EVA. Kai Helenai buvo vieni metukai, tu palikai ją. Vėliau tu nuolatos mus palikdavai. Kai Helena rimčiau susirgo, tu išsiuntei ją į tą slaugos ligoninę.

ŠARLOTĖ. Ne, tu neteisi…

EVA (ramiai). O kur aš neteisi? Jei gali ką paneigti, sakyk. Pažvelk į mane, mama. Geriau įsižiūrėk į Heleną. Tu neturi kuo pasiteisinti, mama. Tėra tik viena tiesa ir vienas melas. Ir jokio atleidimo čia negali būti.

ŠARLOTĖ. Bet aš niekada sąmoningai…

EVA. Aš netikiu tuo.

ŠARLOTĖ. Tu neturi teisės manęs kaltinti.

EVA. Tu visada taikai sau ypatingas išimtis. Lyg tu būtum sudarius su pačiu gyvenimu nuolaidų sutartį, bet kada nors tu įsitikinsi, kad tavo sutartis vienpusė. Tau teks pripažinti, kad esi kalta, kaip ir visi kiti.

ŠARLOTĖ. Kuo aš kalta?

EVA. Aš nežinau. Esi kalta, ir tiek.

ŠARLOTĖ. Nebepataisomai?

EVA (neatsako).

ŠARLOTĖ. Tu negalėtum prie manęs prieiti? Manęs apkabinti. Man pasidarė baisu. Mieloji mano, ar tu galėtum man atleisti už tai, ką aš padariau ne taip. Aš pamėginsiu pasikeisti. Tu pamokysi mane, mudvi kalbėsime, kalbėsime ilgai. Tu padėk man. Aš nebeištversiu, tavo neapykanta tokia negailestinga. Aš daug ko nesuvokiau, buvau savanaudė, kartais vaikiškai bijanti. Tu nors paliesk mane, mušk, jeigu taip nori. Mieloji mano, padėk man!

(Nutilusiam name girdėti šauksmas. Tai Helena šaukia savo motiną. Eva ir Šarlotė puola į prieškambarį, skuba tamsiais laiptais į viršų. Eva pribėga pirmoji, bet sesuo atstumia ją, linksta prie motinos, kuri glaudžia savo galvą prie sergančios dukters krūtinės.)

 

16

ŠARLOTĖ (kalba telefonu). Atleisk, mielasis Paulai, kad aš taip anksti tau skambinu. Turiu kalbėti tyliai, kad niekas negirdėtų. Būk toks geras, padaryk man didelę paslaugą. Kai nueisi į savo kontorą, pasiųsk man telegramą, pareikalauk, kad aš nedelsdama atvykčiau į Paryžių ar kur kitur. Aš čia daugiau nė dienos nebeištversiu, bet negaliu išvažiuoti kaip niekur nieko, man reikalinga priežastis. Surask kokią tik nori, mielasis Paulai, tau gi sekasi kurti istorijas. Bet aš jau turiu baigti, čia viskas taip brangu. Viso labo, mielasis, ir iš anksto dėkoju už pagalbą.

(Ji atsargiai šmurkšteli į savo kambarį ir uždaro duris. Eva nepastebėta girdėjo tą pokalbį.)

 

17

ŠARLOTĖ (traukinyje). Malonu, Paulai, kad tu sutikai važiuoti su manim į Bretanę. Nebūčiau ištvėrus savo vienatvės. Nežinau, man atrodo, kad toj šiaurėj, tame Bindalyje, mane ištiko nemenkas šokas. Ten radau ir savo dukterį Heleną, o to visai nesitikėjau, jos liga dar labiau sustiprėjus, ir kodėl ji nemiršta. Gal tau pasirodys žiauru, kad aš taip kalbu? Tu mane gerai pažįsti, juk taip? Aš niekada neapvyliau tavęs, nesu atšaukus nė vieno koncerto. Tu gali manim pasitikėti, ar ne?

EVA (viena). Privalai pati save guosti, nėra ko tikėtis, kad kiti tau padės užėjus liūdesiui. Taip jau yra, matyt, turi išsiverkti tyliai, kad nieks negirdėtų.

ŠARLOTĖ (traukinyje). Paulai, dar paklausyk manęs valandėlę. Dar neužmik! Kritikai sako, kad aš – labai dosni muzikė. Niekas jautriau nepagros Šumano koncerto fortepijonui. Arba didžiosios Bramso sonatos. Aš savęs netaupau. O gal – priešingai? Tokios idiotiškos mintys – vis lenda į galvą. Paulai, tikiuos, tu ne dėl to su manim, kad tau nepatogu atsisakyti.

EVA (viena). Vargšė mama, išlėkė kaip be galvos, atrodė kažko išsigandus, pavargus, staiga taip paseno, veidas susiraukšlėjęs, nosis paraudus nuo ašarų. Daugiau nebematysiu jos, aš atbaidžiau ją.

ŠARLOTĖ (traukinyje). Paulai, pažvelk į tą kaimelį, į tuos žiburius languose, žmonės ten užsiėmę vakaro darbais, verda vakarienę, vaikai ruošia pamokas. O aš jaučiuosi tokia atitolus nuo viso to, visada ilgėdavausi namų, bet kai sugrįžti į juos, supranti, kad kažko kito ilgėjaisi.

EVA (viena). Jau tuoj sutems, darosi šalta, reikia grįžti namo, paruošti vakarienę Viktorui, Helenai. Aš negaliu dabar numirti. Bijau savižudybės, gal Dievas dar panorės kam nors mane panaudoti, jis ir ištrauks mane iš to kalėjimo. Turėčiau būti pasirengus.

ŠARLOTĖ (traukinyje). Žinai, Paulai, tos mano dukters Helenos labai gražios akys, tokios ryškios, žvilgsnis tyras, ji paveldėjo Josefo akis, kai rankom suimi jos galvą, ji dar sugeba sutelkti žvilgsnį. Ir kaip ji įstengia gyventi ir kančias kęsti, ar tu supranti? Mano gyvenimas iš tikrųjų buvo puikus, o jos? Man viskas gerai, tiesa, jaučiuosi šiek tiek melancholiška, to aš negalėčiau paneigti, bet sykiu jaučiuosi gerai, aš nelinkus per daug sielotis ar gilintis į save, šiaip ar taip, turiu gyventi.

EVA (staiga sustoja). Tu palietei mano skruostą? Kažką sakai man į ausį? Tu dabar su manim? Mudu niekada viens kito neapleisim.

ŠARLOTĖ (šypsosi). Tu visada toks mielas, Paulai, ką aš be tavęs daryčiau. Ir ką tu veiktum be manęs. Pats žinai, kokios įkyrios tos smuikuotojos, – amžini verkšlenimai. O jau tas garsas, kai jos repetuoja.

EVA. Helenos langas šviečia. Tikriausiai Viktoras ten kalbasi su ja, iš jo pusės gražu, jis toks mielas, turbūt aiškina Helenai, kad mama išvažiavo.

Paskutinė scena

VIKTORAS. Helena, aš tau norėčiau pasakyti vieną dalyką. Šarlotė išvažiavo priešpiet. Mes nenorėjom tavęs žadinti, nuo tų vaistų tu taip giliai miegojai, naktis tau buvo tokia nerami. Todėl mes – jau sakiau – nenorėjom tavęs žadinti.

HELENA (kažką sako).

VIKTORAS. Tavo motina prašė už ją atsisveikinti. Ji buvo nusiminus, sutrikus, verkė.

HELENA (kažką sako).

VIKTORAS. Eva dabar išėjo pasivaikščioti prieblandoj prieš vakarienę. Ji jau apsiramino, beveik patenkinta, man rodos, ji net džiaugiasi, kad Šarlotė išvažiavo.

HELENA (kažką sako).

VIKTORAS. Aš nežinau, Helena mieloji. Eva buvo per daug užsimojus. Per daug tikėjosi iš to susitikimo su savo motina, man širdis neleido jos perspėti. Todėl mums ir nepasisekė.

HELENA (labai stengiasi kažką pasakyti).

VIKTORAS. Nesuprantu, ką tu sakai.

HELENA (virpėdama kartoja savo klausimą).

VIKTORAS. Tu sakai, kad norėtum… Ko tu norėtum?

HELENA (dar labiau susijaudinus mėgina sakyti tą patį).

VIKTORAS. Tu stenkis kalbėti ramiau, mieloji, kad aš galėčiau suprasti.

HELENA (pradeda rėkti, ją vis labiau tampo mėšlungis, tarpais girdėti atskirų žodžių nuotrupos. Ji kramto jau kraujuojančias lūpas ir žiūri maldaujančiom akim).

VIKTORAS. Eva! Greičiau ateik, Helenai priepuolis. Paskubėk.

(Helenos riksmas vis šaižesnis, beveik nežmogiškas, ji blaškosi kėdėj, kol ta parvirsta, Helena jau guli ant grindų. Jos kūnas riečiasi, rankos krypsta į šonus, iš burnos plūsta putos ir kraujas. Viktoras ir Eva veltui mėgina ją apraminti, pro kietai sukąstus jos dantis įsprausti vaistų.)

Epilogas

VIKTORAS. Kartais aš stoviu čia ir stebiu savo žmoną, bet ji to nežino. Ji tokia nusikamavusi, pastarosios naktys buvo tiesiog baisios, ji beveik nemiegojo. Ji sako, kad niekad neatleis sau, kam išvarė motiną. Man vis nepavyksta su ja pasikalbėti, viskas pavirsta tik žodžiais, tuščiom frazėm. Aš privalau būti šalia, matyti, kaip ji kenčia, bet nieko negaliu padėti.

EVA. Tu kažkur išeini?

VIKTORAS. Nueisiu į paštą pasiimti man atsiųstų knygų.

EVA. Gal būsi toks geras ir įmesi šį laišką.

VIKTORAS. Mielai. Parašei Šarlotei?

EVA. Gali paskaityti, jei nori. Aš užlipsiu valandėlei pas Leną.

VIKTORAS (skaito). Aš suprantu, kad neteisingai su tavim pasielgiau. Sutikau pilna visokių priekaištų, o ne švelnumo. Paskui kamavau tave prikeldama seną neapykantą, kuri nieko nebeturi bendra su tikrove. Per visas tas dienas aš dariau klaidą po klaidos ir labai prašau, kad man atleistum. Helena suvokia kur kas giliau. Ji linkusi duoti, o aš – reikalauti. Ji priartėjo prie tavęs, aš nutolau. Staiga supratau, kad man reikėtų rūpintis tavim, kad visi tie seni dalykai – praeitis, aš niekad tavęs nepaleisiu, niekada tavęs nepaliksiu vienos. Nežinau, ar šis laiškas tave pasieks, ar tu perskaitysi jį, gal jau viskas pavėluota. Bet aš vis tiek tikiu, kad mano praregėjimas – ne veltui. Vis dėlto egzistuoja savotiška malonė. Tai nepaprasta galimybė rūpintis vieni kitais, padėti vienas kitam, parodyti švelnumą. Turėtum suprasti, aš niekada tavęs nebepaliksiu, neleisiu tau dingti iš mano gyvenimo, aš būsiu užsispyrus! Neatsižadėsiu to net ir tada, jeigu tai būtų per vėlu. Bet aš manau, kad dar ne vėlu. Neturi būti per vėlu.

 

Forio, 1977 m. liepos 27 d., antradienis

 

Versta iš: Ingmar Bergman. Höstsonaten. Stockholm: Bokförlaget Pan/Norstedts, 1978