literatūros žurnalas

Viktorija Šeina. A. A. Jonynas ir Vakarų jaunimo subkultūros

2001 m. Nr. 7

Antanas A. Jonynas priklauso prieš ketvirtį amžiaus debiutavusiai1 poetų kartai (apie šią kartą rašęs V. Sventickas, be jo, mini V. Rubavičių, A. Grybauską ir G. Patacką2). Apie kartą čia prasminga kalbėti todėl, kad poetus, anot V. Sventicko, siejo ne tik amžius, bendravimas, debiutų laikas, bet ir nonkonformistinė nuostata, opozicija sustingimui. Jų debiuto laikas – antra aštuntojo dešimtmečio pusė – siejama su „sąstingio“ epocha to meto Lietuvoje. Susidvejinusi tikrovė (vienokia laikraščiuose, kitokia gatvėje) ir gyvenimas (vienoks viešumoje, kitoks draugų rate) skatino jaunuosius poetus atsiriboti nuo socialinės savivokos. Didžiausia vertybe tapo vidiniai išgyvenimai – meilė, neviltis, liūdesys etc. „Klausyti kraujo balso, paklusti jausmui, prigimčiai, intuicijai – ryškus daugelio jaunųjų poezijos imperatyvas kalbamu laiku. Ne tik imperatyvas. Ši orientacija lėmė nuotaikas ir intonacijas, veikė visas poetinės kompozicijos sritis“3 . Jaunieji poetai vengė atviro nuoširdumo, naivių svajonių, sentimentalumo; jie buvo ironiškai nusiteikę ne tik absurdiškos aplinkos atžvilgiu, bet ir su tam tikra ironija žvelgė ir į save, į savo išgyvenimus.

A. A. Jonyno poezija atitinka baladinio, romansinio eilėraščio reikalavimus, demonstruoja puikią žanro pagavą, tačiau visada išlaiko tam tikrą distanciją, kuri leidžia mums kalbėti apie poetinį žaidimą bei sąmoningą poetinio kalbėjimo konstravimą. Įdėmus žvilgsnis, įsiklausymas į tylą, atsargus lietimasis prie daiktų bei dramatiška patirtis perteikiama intonaciškai lengvai. Tai leidžia išpažintinę lyriką pateikti žaidybiškai.

Poetas nuolat ieško naujų formų, posakių, netikėtų situacijų etc. Eilėraščių forma svyruoja nuo taisyklingo soneto, simetriškų ketureilių iki astrofinių, kone prozinių arba Rytų poezijos principais kuriamų trumpų aforistinių tekstų. A. A. Jonynas yra išbandęs ir dar vieną savitą eilėraščio formą, bliuzo talentams būdingą trijų eilučių strofą – ja sukurti „Tuščių namų bliuzas“ ir „Nakties muzika“4:

Tuščių namų bliuzas

Aš išėjau iš namų ir mano namai tušti
Aš išėjau iš namų ir mano namai tušti
o taip, mano namai kitame pasaulio krašte

ten tarp lango stiklų
ant vatos miega stiklo žaislai
ten tarp lango stiklų
ant vatos miega stiklo žaislai
o ne, mano namai jau nebegali manęs įsileist

mano akys klajoja po priemiesčių
pilkas gatves
mano akys klajoja po priemiesčių
pilkas gatves
o taip, tušti mano namai laukia
sugrįžtant tavęs

Trieilis posmas, kaip rašo Abbe’as Nilesas straipsnyje „Bliuzo istorija“5, yra dvylikataktės bliuzo melodijos nulemta struktūra. Kaip trieilis nėra įprastas Vakarų lyrikai, dažniausiai pasitelkiančiai dvieilius ir ketureilius, taip ir muzikoje įprastos yra aštuonių, šešiolikos, o ne dvylikos taktų melodijos. Bliuzo melodija ir strofos struktūra „puikiai tinka improvizacijai bei dera viena prie kitos“6. Antra bliuzo strofos eilutė pakartoja pirmąją, taip auga įtampa: „Aš išėjau iš namų ir mano namai tušti / aš išėjau iš namų ir mano namai tušti“. Trečioji eilutė – intonacijos kadencija: „o taip, mano namai kitame pasaulio krašte“. Retorinė konstrukcija „o taip“ priartina eilėraščio kalbėjimą prie šnekamojo stiliaus bei patvirtina pirmųjų dviejų eilučių formuluotą teiginį. Tradicinio bliuzo trieilio trečioji eilutė, kaip rašo Nilesas, prasmės požiūriu yra pati svarbiausia, nes ji dažniausiai pateikia pirmosiose dviejose išreikšto sielvarto priežastį, suformuluoja išvadą7. A. A. Jonyno posmo pirmosios eilutės piešia konkretų vaizdą, realistines detales, pvz.: „ten tarp lango stiklų ant vatos miega stiklo žaislai“, „mano akys klajoja po priemiesčių pilkas gatves“. Trečiojoje eilutėje formuluojama išvada, pereinama į meditacinį-reflektyvų kalbėjimą: „o taip, tušti mano namai laukia sugrįžtant tavęs“. Tuščių namų figūra – tai praeities metafora, į prarastos vaikystės pasaulį nurodo antroji strofa: „ten tarp lango stiklų ant vatos miega stiklo žaislai“. Blykstelėjusį prisiminimą, trumpą užsimiršimą čia pat koreguoja trečioji eilutė: „o ne, mano namai jau nebegali manęs įsileist“. Melancholiška, ilgesinga teksto nuotaika yra svarbiausia bliuzo ypatybė. Angliškas pavadinimas blues yra trumpinys iš blue devils, o viena populiariausių jo temų, anot A. Nileso – ilgesys ir „troškimas būti kitur“8. Tai matyti A. A. Jonyno tekste, tai akivaizdu ir bliuzą bei džiazą savo kūrybos principu pavertusių bytnikų kartos atstovo J. Kerouaco romane „Kelyje“.

Namų muzika

O kaip muzika skamba
kaip ta muzika skamba
tavo verkiančios rankos

groja džiazą už sienos
girdis džiazas už sienos
tavo drėgnos blakstienos

sudejuoja rojalis
vėl dejuoja rojalis
ir liūdni tavo keliai

o drauge smuikas verkia
nuolankiai smuikas verkia
tavo pirštai pavargę

bet jau džiazas nutilo
tyliai džiazas nutilo
tavo akys nebylios

vien tik laikrodis tiksi
taip vienodai vis tiksi
tavo lūpos man šypsos

Šiame eilėraštyje poetas pasitelkia džiazo kūrimo principus; jis improvizuoja, o svarbiausiu organizuojančiu principu tampa emocija, intonacija. Toks kūrimo principas atitinka šeštajame dešimtmetyje JAV bytnikų išpopuliarinto žanro jazz and potery reikalavimus. Vokiečių literatūrologas W. Baumgartneris savo straipsnyje „Džiazas ir poezija“9 šią meno rūšį apibūdina kaip poeziją, kuriamą pagal džiazo principus ir atliekamą pagal jo akompanimentą. Jis išsamiai aptaria žymiausių šio žanro atlikėjų, bytnikų kartos atstovų K. Rexrotho, A. Ginsbergo, A. Barakos, L. Ferlingetti ir kitų deklaruotus bei kūryboje įgyvendintus principus. Vienas pagrindinių – orientavimasis į plačiąją publiką, pastangajuodaodžių populiariąją literatūrą, kurią tuo metu ignoravo konservatyvi naujoji kritika, paversti reikšminga meno rūšimi. Šio žanro poetai manė, kad glaudus ryšys su bliuzu ir džiazu yra vaistas prieš akademiškumu užsikrėtusią literatūrą, jie bandė lyriką grąžinti į kasdienybės diskursą ir taip atitolinti nuoneautentiškos akademinės lyrikos. Visi A. A. Jonyno teksto struktūros lygmenys liudija paprastumo siekį, priartėjimą prie šnekamosios kalbos. Strofos sudarytos iš trumpų lakoniškų, su frazės ribomis sutampančių eilučių, o trečiąją eilutę tesudaro žodžių junginys, frazės nuotrupa: „tavo verkiančios rankos“, „ir liūdni tavo keliai“. Išryškinamas diletantiškas eiliavimas (pvz., tyliai džiazas nutilo), rimuojama netiksliu, vietom nelygiaskiemeniu rimu: skamba – rankos, sienos – blakstienos, rojalis – keliai, nutilo – nebylios, tiksi – šypsos. Eilėraštis parašytas kiek sinkopuotu anapestu; Sinkopuoto ritmo pagrindu atsiranda leksinės variacijos: „sudejuoja rojaus / vėl dejuoja rojalis“; „o drauge smuikas verkia / nuolankiai smuikas verkia“. Jas gali paaiškinti džiazo prigimtis. Kaip rašo A. Nilesas, džiazui yra būdinga trijų trumpų eilučių strofa, perimta iš ankstyvojo bliuzo. Antroji eilutė yra pirmosios pakartojimas, tačiau: „mintį akcentuojanti nežymi modifikacija antrojoje eilutėje tapo įprastine ir buvo [atlikėjo – V. Š.] asmeninio pasirinkimo reikalas“10. Eilėraštyje paraleliai plėtojamos dvi temos, jungiamos montažo principu: muzikos atlikimas (1–2 eilutės) ir moters portretas (3 eilutė): „groja džiazą už sienos / girdis džiazas už sienos / tavo drėgnos blakstienos“. Montažo techniką, prasmės perkėlimą dažnai naudojo ir bytnikai. A. A. Jonyno tekste muzikos instrumentų išgaunamos intonacijos – užuomina į erotiką, kurią paremia trečioji strofos eilutė: „sudejuoja rojalis / vėl dejuoja rojalis / ir liūdni tavo keliai“.

K. Rexrothas yra pasakęs: „Džiazo poezijos smagu klausytis ir dar smagiau ją kurti11. Matyt, tokios pat nuomonės yra ir A. A. Jonynas. Šie jo tekstai yra žaidimas, eksperimentas. Jis sąmoningai pažeidžia ritmo, skiemenų skaičiaus, pasikartojančių frazių tapatumą, taip kurdamas „netikslią“, improvizacinę melodiją. Per pakartojimus, paralelizmus ir temos variacijas bandoma džiazo muzikinius elementus transponuoti į kalbėjimo ritmiką. A. A. Jonynas jazz and poetry tradiciją perima kūrybingai, jam svetima šiam žanrui būdinga socialinė (ypač antirasistinė) tematika. Tačiau jis mielai perima bytnikų kartos ilgesį, troškimą „būti kitur“, nuoširdaus kalbėjimo intonaciją, melancholišką nuotaiką, šnekamosios kalbos link artėjančią sintaksę etc.

Totalitarinei SSRS kultūrai buvo būdingi įtempti santykiai su išoriniu, neva priešišku pasauliu, o šalies viduje buvo skatinama neapykanta bet kokiam elgesio, veiklos, mąstymo kitoniškumui. Visas buržuazinis pasaulis ir ypač anglosaksiškoji kultūra buvo vertinami absoliučiai neigiamai. Tačiau daugeliu atvejų oficialiosios kultūros troškimas savimi užpildyti visas socialinio organizmo poras sukėlė visuomenėje subkultūrines tendencijas. Partinė ideologija automatiškai gimdė disidentizmą12. Taigi dėsninga, kad jaunus sąstingio epochos poetus traukė moderni vakarietiška kultūra, žavėjo demokratiškos meno formos – džiazas, bliuzas. Nuo 1975 m. SSRS muzikos parduotuvėse ėmė rodytis džiazo plokštelės. „Plečiant kultūrinius ryšius tarp TSRS ir JAV, sudaryta keitimosi įrašais sutartis tarp „Melodijos“ ir CBS (Columbia) firmų ir pradėtos leisti plokštelės su didžiųjų džiazo tėvynės artistų – L. Armstrongo, D. Elingtono, E. Fitzgerald – repertuaru“13. Pirmasis tikro džiazo muzikos koncertas Lietuvoje surengtas 1961 m., o pirmasis Lietuvos džiazo festivalis įvyko 1968 m. Elektrėnuose. Tačiau tik nuo 1980 m., kai kas dveji metai pradėta rengti tarptautinį Birštono džiazo festivalį, šis muzikos žanras išpopuliarėjo, imta aktyviai leisti lietuviško džiazo plokšteles. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios spaudoje pasirodo pažintinio pobūdžio straipsnių apie ryškiausius JAV džiazo atlikėjus – L. Armstrongą, D. Elingtoną, B. Smith, E. Fitzgerald etc.14 Akcentuojama džiazo kilmė – afroamerikietiškasis folkloras, socialinis ir antirasistinis tekstų pobūdis. Informaciniai straipsniai apie hipių judėjimą taip pat iškreipia šio reiškinio esmę. Daugiausia akcentuojama narkomanija, amoralumas (seksualinė revoliucija), hipiai siejami su roko muzika kaip gyvenimo būdu, naująja Vakarų jaunimo filosofija. Taigi to meto Lietuvos jaunimas skaitė, domėjosi literatūra, klausė muzikos, kuri oficialiosios kultūros buvo netoleruojama. Taip reiškėsi jaunų žmonių priešinimasis sistemai, reakcija į pasaulyje vykstančius svarbius pokyčius, demokratijos siekis. Viename interviu A. A. Jonynas sakė:

Mūsų kartos bandymo susivokti laikai sutapo su velnioniškai įdomiais dalykais: savo kvailu proteliu ir bundančiomis nuojautomis spėjom pajusti čekų pavasarį ir Sorbonos bruzdėjimus, buvome įkvėpti egzistencialistiško kratinio, bitlų melodijų ir visa apimančios hipiškos meilės.15

Kultūrinę Vakarų jaunimo judėjimų įtaką A. A. Jonyno kartos poetams yra pastebėjęs S. Parulskis:

Instinktyviai jaučiu, kad šios ketveriukės kūrybiniuose genuose yra dar užsilikęs hipių archetipas, kuris, metams solidėjant, gal jau visai nunyko… Nesvarbu, bet tikiu, kad buvo Rytai, kaip dvasinės laisvės Meka, buvo Dž. Morisonas, Dž. Džoplin, Dž. Hendriksas, „rolingai“, D. Elingtonas…16

Tarp šios kartos poetams įtaką dariusių rašytojų minimi J. Salingeris bei J. Kerouacas. Kodėl būtent bytnikai darė įtaką to meto jaunimui? Anot J. Meko, „prieškary bei pokary pasaulio kultūros centras buvo Paryžius“, „Visi važiavo į Paryžių. Hemingway, Gertrude Stein, Tysliava, Miltinis“17. Bet šeštajame dešimtmetyje meno sostine tapo Niujorkas, jis diktavo muzikos ir literatūros madas. Bytnikai, hipiai, progresyvusis džiazas – visa tai atsirado JAV tarp 1955 ir1970 metų. Šis laikotarpis, anot J. Meko, yra Niujorko „aukso amžius“18. Lietuvą informacija pasiekdavo neoficialiais keliais ir kiek pavėluotai. Bytnikų judėjimas buvo sietinas su šeštuoju dešimtmečiu bei septintojo dešimtmečio pradžia. O štai Lietuvoje septintojo dešimtmečio karta apskritai neužsimena apie jiems įtaką dariusius bytnikus. Knygoje „Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982“ (1997) kurioje daugiausia dėmesio skiriama septintojo dešimtmečio kultūrinei (daugiausia dailės) situacijai, menininkų prisiminimuose minimi Cage’o muzika bei „Fluxus“ srovė. 1969 m., kai bytnikų judėjimas JAV jau buvo užgesęs, o Vakarų Europa ėjo iš proto dėl hipių filosofijos, „Nemuno“ žurnalo 10 numeryje buvo išspausdinta J. Kerouaco romano „Kelyje“ ištraukų19, kurios susilaukė griežtos to meto partinių vadovų kritikos. Sunku pasakyti, ar Lietuvoje šeštajame dešimtmety buvo bytnikų pasekėjų. Matyt, abu – bytnikų ir hipių – judėjimai daugmaž vienu metu pasiekė Lietuvą. Ir čia negali būti griežtos skirties, nes hipiai labai daug perėmė iš bytnikų. Be to, jų judėjimas buvo kur kas labiau paplitęs (bytnikai iš esmės veikė tik JAV, o hipiai turėjo daug pasekėjų ir Europoje). Svarbu, kad bytnikai aktyviai reiškėsi literatūroje. Kas kita – hipiai. Jie nesukūrė savo specifinės literatūros, o pasižymėjo daugiausia socialinėje plotmėje (protesto akcijos) bei muzikoje (rokas). Nors atsiskyrėlišką gyvenimo būdą hipiai perėmė iš bytnikų, tačiau jie labiau akcentavo savo pasaulėžiūrą – nesmurtinę anarchiją, susirūpinimą aplinka ir vakarietiško materializmo atsisakymą.

Sovietmečio menininkai, kaip ir bytnikai ar hipiai, atsiribojo nuo oficialiosios visuomenės, jų saviraiškos laisvė buvo varžoma ir todėl tapo didžiausia vertybe. Atsiskyrėliškas gyvenimo būdas Lietuvoje neretai sietinas ne tik su bohema, bet ir su beprotnamiais, kitaip tariant, su buvimu „kitoje pusėje“ tikrąja to žodžio prasme. Jei prisimintume bytnikų judėjimo pradžią, tai pamatytume, kad ir beprotnamiai yra savotiška šias kartas jungianti gija. 1957 m. JAV skandalą sukėlusi A. Ginsbergo poema buvo dedikuota jo draugui Karlui Solomonui, uždarytam į beprotnamį. Dedikacijoje Ginsbergas sakosi tikįs jo prisikėlimu.

A. A. Jonyno kartą su bytnikais sieja jų apibūdinimas. R. Ozolas šeštajame dešimtmetyje gimusius poetus priskyrė prie „socialiai bei politiškai prarastų, labiausiai moraliai ir dvasiškai sužalotų“. „Prarastosios kartos“ terminas prigijo ir dažnai mirgėdavo recenzijose.

Bytnikų termino autorius Kerouacas „vadinamas Amerikos bytnikų kartos Homeru, o jo romanas „Kelyje“ – tos kartos Odisėja“20. Betikslės nesibaigiančios lenktynės iš Rytų į Vakarus, iš Pietų į Šiaurę – toks yra bytnikų gyvenimo kelyje principas. Kiek kitokia forma ši kelio filosofija matyti ankstyvuosiuose A. Mikutos tekstuose. Juose atsispindi šeštojo septintojo dešimtmečio SSRS tikrovė – trankymasis po visą SSRS, iš Sibiro – į socialistines statybas Vidurio Azijoje ir t.t. Ilgainiui atsirado naujas socialinis sluoksnis – jauni žmonės, neturėję nuolatinio darbo ir nuolatinės gyvenamosios vietos, gyvenę atskiromis bendruomenėmis ir keliavę iš vieno „plačiosios tėvynės“ krašto į kitą bei galėję tiesiogine prasme pasakyti: „Moj adres Sovetskij Sojuz“. Beje, A. Mikutą V. Kubilius pavadino A. A. Jonyno kartos „treneriu“.

Anot A. Kukaičio, „ilgus metus rokas pas mus buvo įvardijamas vos ne kaip ideologinė diversija, o jo muzikantai – kaip visuomenės atmatos“21. Rokas kaip intertekstinė citata funkcionuoja A. A. Jonyno tekste:

Šokiai parke

Kaip mes čia atsiradome
ir kada
seno parko estradoje
estrada

palūkėk dar pabūkime
neskubėk
skamba „Rollingų“ muzika
„Paint in black“

bent šiąnakt neskubėkime
į namus
mes jau žinom kad niekad
taip nebebus

aš nelaukiu atsakymo
ir neguosk
nebebus tokio vakaro
niekados

lig kitų nesimatymų
lig
lyg prieš dvidešimt metų
tik

Antrajame posme esanti konkreti nuoroda nuveda mus į intertekstą: aštuntojo dešimtmečio pradžioje populiari amerikiečių roko grupės „The Rolling Stones“ daina „Paint in black“, kupina nevilties, desperacijos; dainos subjektą supanti aplinka bei jo paties vidus nusidažę juodai. Tarsi literatūrinė šių eilučių parafrazė skamba A. A. Jonyno teksto ketvirtasis posmas: „aš nelaukiu atsakymo / ir neguosk / nebebus tokio vakaro / niekados“. Paskutiniajame posme nevilties motyvas ypač išryškėja: žodžio pasimatymas, semantiškai sietino su meile, romantika, reikšmė apverčiama, virsta nesimatymu.

Eilėraštis „Šokiai parke“ yra praeities akimirkos išgyvenimas dabartyje. Muzika nukelia subjektą į kitą laiką, kitą erdvę. Antrajame ir trečiajame posme esantys imperatyvai (palūkėk dar pabūkime / neskubėk; bent šiąnakt neskubėkime / į namus) – tai kvietimas pratęsti šį laiką, šią nuotaiką. Tačiau kartu su tylančia muzika blanksta prarasto laiko ir pojūčių išgyvenimas, o praradimo nuotolis suteikia melancholijos.

Poeto konkrečiai įvardyta muzika atlieka žymeklio funkciją, nurodo, į kokius laikus grįžtama. Ji yra tarsi bendras dviejų žmonių, o galbūt visos kartos kodas. Apie hipių subkultūrą Lietuvoje mažai tėra rašyta. Aštuntojo dešimtmečio spaudoje apie tai, žinoma, apskritai nekalbėta, o devintojo dešimtmečio pabaigoje ir po nepriklausomybės tepasirodė vienas kitas straipsnis „Nemune“, „Metmenyse“. Kodėl taip atsitiko? Manau, kad šiandieniniai ekshipiai į to meto įvykius žiūri kaip į dalykus kuriuos nėra reikalo rašyti, nes ir šiaip visi prisimena. Tačiau šiandienos jaunimas, beje, labai besidomintis sovietmečio jaunimo pogrindine subkultūra, to meto vaizdą susidėlioja tik iš negausių meninės tikrovės siūlomų fragmentų: iš R. Banionio filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, J. Ivanauskaitės romano „Mėnulio vaikai“ etc. Bent iš dalies autentiškų prisiminimų stoką bandysime kompensuoti pokalbiu su A. A. Jonynu.


Antanas A. Jonynas
. Tai buvo tikrai visiškai beviltiškas, nykus, absurdiškas laikas. Tai buvo bandymas gyventi normalų gyvenimą siurrealioje tikrovėje, tad, aišku, tas gyvenimas virto kažkokiu labai keistu fenomenu.

Viktorija Šeina. Knygoje Tylusis modernizmas (ten kalbama apie truputį ankstesnius laikus) V. Tarasovas, džiazo muzikantas, atsimena, kad būdavo tarsi ir pogrindinių susibūrimų, į kuriuos rinkdavosi poetai, rašytojai, dailininkai, grodavo džiazas ir t. t. Ar tai vyko ir jūsų laikais? Ar buvo tokių susibūrimų?

A. A. J. Tam tikra prasme – taip, aš asmeniškai gal kiek mažiau esu dalyvavęs. Tarasovo kompanija – tai dešimčia, septyneriais metais vyresnė už mane karta. Bet buvo ir poezijos skaitymų, buvo grupelė, į kurią susibūrė tikrai įvairiausių sričių menininkai, būdavo ir pokalbių prie vyno taurės ir dalijimosi idėjomis bei kūriniais.

V. Š. Ar pasiekdavo Lietuvos poetus Ginsbergo, Rexrotho tekstai?

A. A. J. Ginsbergas – taip. Bet aš angliškai neskaičiau. Mane traukė prancūzų ir gal anglų poezija, bet daugiausia per vertimus. Mano mokykla turbūt yra prancūziška.

V. Š. Ar galėtumėt pasakyti, kad Jūs tuo metu buvote hipis? Ar save laikėte hipiu?

A. A. J. Ir laikiau save, ir išorinė atributika tai pakankamai liudijo, netgi vidinis nusiteikimas būti hipiu. Ta ideologija galbūt paviršutiniškai pasiimta, nelabai giliai suvokta, bet negalima sakyti, kad tai tebuvo žaidimas.

V. Š. 1972 m. kaip tik išleistas Kerouaco romanas.

A. A. J. Kerouacas buvo lyg ir biblija. Dar viena knyga man buvo labai svarbi – Joyce’o Cary Traukinys į šlovę – apie valkataujantį muzikantą. Jau vėliau atsirado lotynų amerikiečių su Cortázaru ir Marquesu, o tai irgi buvo labai svarbu.

V. Š. Tai buvo vertimai?

A. A. J. Taip. Didelės mūsų kartos dalies ribotumas, kad užsienio kalbų mes mokėjom labai nedaug. Antra vertus, vokiečių kalbą mokėjau gana neprastai, bet vokiškai nebuvo galima nieko gauti, išskyrus Rytų Vokietijos literatūrą, kuri buvo dar prastesnė negu mūsų.

V. Š. Kokiais keliais ateidavo ta literatūra? Gal išeiviai kiek paremdavo?

A. A. J. Atsirasdavo kartais kažkokių ryšių ir su išeiviais. Buvo tokių žmonių, kurie turėjo kontaktų su užsieniečiais, ir per juos atsirasdavo vienas kitas tekstas, aišku, pogrindiniais keliais. Aš, pavyzdžiui, asmeninių ryšių su Vakarais neturėjau. Bet buvo draugų, kurie jų turėjo.

V. Š. Vytautas Kubilius yra sakęs, kad Jūsų kartos „treneris“ buvo A. Mikuta. Ar tikrai jo įtaka buvo tokia didelė?

A. A. J. Asmeniškai man tai visai neturėjo įtakos. Mano mokytojai buvo S. Geda, T. Venclova, V. P. Bložė, kai kuriais aspektais – J. Juškaitis, iš dalies ir M. Martinaitis.

V. Š. Ar Jūs prisimenate K. Antanėlio operos statymą? Ar tai buvo svarbus įvykis tuo metu?

A. A. J. Tai buvo tikrai didelis įvykis. O kokio nors grandiozinio nuskambėjimo per visą Lietuvą ar netgi per visą Vilnių ir negalėjo būti, nes buvo pastatyta Dailės institute ir tik saviems žmonėms. Bet, aišku, tam tikrai grupei tai buvo tikrai didelis įvykis. Tas laikas (aštuntojo dešimtmečio pradžia) buvo brežnevizmo suklestėjimas. Tuo metu jau netgi rusai išsiversdavo pakankamai daug modernios poezijos, ir Lietuvoj išėjo labai svarbi, didelį poveikį dariusi knyga „XX a. Vakarų poetai“. Visai mano kartai tai buvo labai labai svarbi knyga. Kaip tik tuo laiku, kuris ir man buvo svarbiausias, apie 1971–1972 metus, išėjo labai gerų knygų, – ir S. Gedos paskyrimai F. Villonui, ir geriausi J. Juškaičio tekstai, ir V. P. Bložės „Žemės gėlės“ – pirma jo knyga, kur jis visai kitaip pradėjo rašyti. Ir Tomas Venclova, aišku. Tos knygos buvo smarkiai puolamos. 1968 m. Čekijos pavasaris padarė savo – iš esmės pakeitė komunizmą.

V. Š. Ar tiesa, kad hipių judėjimas Lietuvoje buvo gana politizuotas? Kad buvo labai stipri maišto idėja?

A. A. J. Tam tikra prasme jis buvo politizuotas iš vidaus, nes tai buvo nacionalistiškai nusiteikusios jaunuomenės judėjimas. Turbūt dėl to ir buvo labiausiai vaikomas, persekiojamas, jaunuoliams kerpami plaukai ir pan.

V. Š. Ir tai turbūt dar labiau stimuliavo?

A. A. J. Taip, be abejo.

V. Š. Juk 1972 m. kaip tik susidegino Kalanta. Tai turbūt irgi skatino priešinimąsi?

A. A. J. Labai gerai prisimenu tuos įvykius. Kiekvieną savaitgalį važinėdavau į Kauną – ten gyveno mano draugė. Tada mokiausi pirmam kurse, buvau ilgais plaukais. Tuo metu tikrai visus ilgaplaukius gaudė ir kirpo, bent jau Kaune. Tiesa, lygiai tas pats paskui jau buvo ir Vilniuj. Mane dar ir iš Universiteto metė, o priežastis tebuvo viena – ilgi plaukai. Formuluotė buvo kita, bet…

V. Š. Metė, bet neišmetė?

A. A. J. Ne. Atsirado, kas vargais negalais mane apgynė.

V. Š. O kaip Lietuvoje buvo su narkotikais – JAV hipių išpopuliarintu LSD ir kt.? Tarkim, filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ parodoma, kaip vaistinėse perkamos tabletės, tirpinamos arbatoje ir t. t.

A. A. J. Tai jau buvo šiek tiek vėliau. O mano laikais buvo žmonių, kurie rūkė „žolę“ iš Vidurinės Azijos. Bet tai atsitiktiniai atvejai. Tuo metu narkomanų buvo labai nedaug. Buvo toks poetas, kuris jaunas mirė kalėjime, Rimas Burokas. Su juo susipažinau, kai jis dar gyveno Alytuje. Vėliau sąžiningai atsidavė hipių judėjimui ir priėmė jį kaip gyvenimo būdą, be jokio kompromiso. Buvo tokių žmonių ir daugiau. Su jais aš nemažai bendravau.

V. Š. Ar Lietuvoje jūs gaudavote Vakarų muzikos – džiazo, roko? Kokiais keliais tai ateidavo?

A. A. J. Net nežinau, kokiais keliais atkeliaudavo, tikriausiai paštu. Bet galėjai gauti viską, kas tuo metu buvo išleidžiama. Buvo tokie „biznieriai“, kurie gaudavo tas plokšteles, paskui persirašydavau į kasetinius magnetofonus. Tai buvo nauja, gal metų senumo muzika, ir džiazas, ir rokas. Man poveikio turėjo Jimas Morrisonas, Janis Joplin, „Led Zeppelin“, „Rollingai“, bitlai – tai jau buvo natūralus gyvenimo būdas. Muzikos buvo daug ir geros. Bet ją reikėjo gauti, persirašyti į savo kasetinį magnetofoną. Kokybė būdavo baisi, kainuodavo nemažus pinigus…

V. Š. Dešimtmečio pradžioje išpopuliarėja lietuviškas rokas: „Antis“, „Kardiofonas“ pagal Jūsų žodžius sukūrė dainą, kuri buvo labai populiari…

A. A. J. …net dabar, kai ateina Kalėdos, dar padainuoja.

V. Š. Ar svarbu buvo lietuviškas rokas?

A. A. J. Man, pavyzdžiui, tada, kai atsirado „Kardiofonas“ ir „Antis“, jis nebebuvo svarbus. Jis buvo labai svarbus, kai pasirodė „Gėlių vaikai“. Tada tai buvo iš tikrųjų didelis įvykis, dalyvauti jų koncertuose buvo tiesiog būtinybė. Gal tai lėmė mano amžius, nes tuo metu, kai grojo Antanėlis, „Gėlių vaikai“ – aš buvau maždaug dvidešimties metų.

V. Š. Gal galite papasakoti apie savo studijų laikus?

A. A. J. Filologijos fakultete buvo susidariusi grupelė, kuri leido sienlaikraštį. Jame spausdindavome įvairias mistifikacijas, vertimus, savo tekstus. Nedaug numerių teišėjo, bet tai buvo pakankamai avangardiškas reiškinys. Beje, tą laikraštį kartais dekanatas nukabindavo. Dalyvavo ir Rastauskas, ir Gailius, ir Josadė. Vadinosi „Pegasas!“. Ta grupelė dažnai rinkdavosi, dalydavomės kūriniais, skaitydavome tekstus. Vyko toks pusiau legalus, pusiau nelegalus, gana avangardiškas judėjimas. Paskui komanda pradėjo skirstytis. Dar surengdavome poezijos vakarų Universitete, taip pat Konservatorijoje, Dailės institute. Būta to pusiau legalaus bendravimo. Tuo metu Filologijos fakultete egzistavo ir „Požemio teatras“. Tai buvo rūsiukas viename iš mažųjų Universiteto kiemelių, regis, Mickevičiaus, kur irgi buvo bendraujama. Šiek tiek snobizmo, pretenzijų į elitiškumą, bet tai buvo labai naudinga ir reikalinga.

V. Š. Kieno pjeses statydavo tas teatriukas?

A. A. J. Statė originalius, beje, labai modernius veikalus, taip pat Beckettą ir panašius – žodžiu, moderniąją dramaturgiją. Scena ten buvo nedidukė – tik trims žmonėms.

V. Š. Tame teatriuky Jūs nevaidinote?

A. A. J. Ne, bet nuolatos ten trindavausi.

V. Š. O kas rašydavo originalias pjeses?

A. A. J. Dabar neprisimenu. Buvo pastatyta pora labai anksti mirusio Stasiulevičiaus pjesių.

V. Š. Kiek laiko gyvavo tas teatriukas?

A. A. J. Keletą metų. O buvo dar ir kitas teatras, vadovaujamas Valiaus Kličiaus. Šiam teatrui rašė ir jame vaidino Erlickas. Ten buvo statomos labai smagios pjesės.

V. Š. Judu su Erlicku esate vienmečiai?

A. A. J. Mes mokėmės viename kurse. Labai artimai bendravome ir tebebendraujame, nes mūsų požiūris į humorą yra beveik identiškas. Erlickui rašyti liepiau aš, – žinoma, juokauju. Dar studijų laikais mes keturiese buvome įkūrę savo eklektikų sąjungą.

V. Š. O kas dar buvo šitoj sąjungoj?

A. A. J. Prozininkas Kazimieras Jonušas, kuris vieną knygutę yra išleidęs (beje, labai geras rašytojas, bet nerašantis), bendrakursis Kęstas Kaminskas, kuris dabar valdininkauja švietimo srityje. Mes leidome savo Poezijos rudenis ir laikraščius, almanachus, turėjome savo vadinamąjį radijo teatrą, kur įrašinėjome į kasetinį magnetofoną savo pjeses. Tai buvo didelė mūsų veikla, kuri truko net dešimt metų.

V. Š. Koks tų pjesių likimas? Ar jos paplito?

A. A. J. Deja, manau, kad visos, kaip ir lemta tų laikų kasetėms, „numirė“, išsimagnetino ir dabar iš jų nieko neliko. Bet tai buvo labai smagus mūsų užsiėmimas. Buvo rašomi tokie dalykai, kurie netgi dabar, pažiūrėjus to meto akimis, atrodo gana šiurpokai.

V. Š. Kuria prasme?

A. A. J. Politiškai.

V. Š. Ar Universiteto valdžia žinojo apie tuos dalykus? Ar tai buvo tiktai tarp studentų?

A. A. J. Nežinojo.

V. Š. Už tai galima buvo nukentėti?

A. A. J. Tiesą sakant, nelabai tikiu, kad saugumas to nežinojo. Manau, jie arba laukė, ką mes toliau darysime, ar neperžengsime atitinkamos ribos, arba tiesiog galvojo, kad tai dar nėra labai pavojinga. Nežinoti negalėjo, nes daug žmonių ten dalyvavo.

V. Š. O Jūs jokių konfliktų su KGB neturėjote? Nebuvote kviečiamas „pasikalbėti“?

A. A. J. Esu turėjęs, aišku. Tam tikrų konfliktų turėjau dar vidurinėj mokykloj už priklausymą antitarybinei grupuotei, kurią sudarė kokie keturi žmonės, ginkluoti dviem šoviniais. Bet ir to tada užteko.

V. Š. Ką veikė ta grupuotė?

A. A. J. Tiesą sakant, nieko nenuveikė. Bet vis dėlto susikūrė ir buvo. Saugumas kažkaip labai greitai tada mus susekė, ir, aišku, buvo labai nemalonu ir neramu (turbūt ypač mūsų tėvams). Manau, ne visi prisipažįsta, bet didžioji dauguma buvo kviečiami į KGB. Mane irgi keletą kartų kvietė, bet po tų kelių kartų pasakė, kad maža iš manęs naudos, ir paliko ramybėje.


1 A. A. Jonynas debiutavo 1977 m. rinkiniu Metai kaip strazdas, vėliau išėjo rinkiniai Atminties laivas (1981), Parabolė (1984), Tiltas ir kiti eilėraščiai (1987), Nakties traukinys (1991), Toks pasaulis (1995), Krioklys po ledu (1997).
2 Valentinas Sventickas, Keturi portretai, Vilnius: Vaga, 1991.
3 Ten pat, p. 17.
4 Tekstai iš rinkinio Tiltas ir kiti eilėraščiai (1987).
5 A. Niles, „The Story of the Blues“, Blues: an Anthology, ed. by W. C. Handy, New York, 1972.
6 Ten pat, p. 17.
7 Ten pat, p. 13.
8 Ten pat.
9 W. Baumgartner, „Jazz & Poetry. Geschichte und Verfahren“, Die WeH der Lyrik, ed. Walter A. Koch, 1994.
10 A. Niles, minėtas veikalas, p. 12.
11 W. Baumgartner, min. veik., p. 2.
12 „Kультурология“, ХХ в. ЭНциклопедия, Сант Петербург, 1998, T. 2, C. 237.
13 E. Baltrimas, „Džiazo ir estrados padangėje“, Kultūros barai, 1976, Nr. 6, p. 50.
14 R. Ivanovas, „Amerikiečių vokalinė džiazo muzika“, Kultūros barai, 1973, Nr. 7, p. 61; „Muzika – visų kalba“ (Pokalbis su V. Ganelinu, V. Čekasinu, V. Tarasovu), Nemunas, 1978, Nr. 8. p. 56 ir kt.
15 „Meilė, vynas, mirtis“, pokalbis su A. A. Jonynu, Lietuvos rytas, 1993 m. rugpjūčio 7 d.
16 Sigitas Parulskis, „Poetas kritikui kerta į akį“, Literatūra ir menas, 1992, kovo 7 d. p. 3.
17 Jonas Mekas, Laiškai iš niekur, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 17.
18 Nors, tiesą sakant, ir bytnikų, ir hipių judėjimai prasidėjone Niujorke, o Kalifornijoje – Los Andžele ir San Franciske.
19 Visą romaną „Vaga“ išleido 1972 m., anksčiau nei pasirodė rusiškas vertimas.
20 I. Balčiūnienė, „Džekas Keruakas ir jo romanas Kelyje“, in: Dž. Keruakas, Kelyje, Kaunas: Šviesa, 1991, p. 240.
21 A. Kukaitis, „Sinkopė“ (Kalbasi dainų autorius ir atlikėjas A. Kukaitis ir roko grupės Ad libitum lyderis P. Poškus), Nemunas, 1989, Nr. 1, p. 50

Aleš Šteger. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Iš slovėnų k. vertė Antanas A. Jonynas / Alešas Štegeris (g. 1973 m. Ptujuje, Slovėnija) – vienas geriausiai žinomų šiandienos slovėnų poetų, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, septynių poezijos rinkinių, dviejų romanų, taip pat apsakymų ir esė knygų autorius.

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Nerijus Cibulskas. Vaizdas pro kambario langą

2012 m. Nr. 5–6 / Antanas A. Jonynas. Kambarys. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

Viktorija Šeina. Elegantiškos kronikos

2005 m. Nr. 12 / Kęstutis Navakas. Gero gyvenimo kronikos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 199 p.

Viktorija Šeina. „…Dar nulaikančios nuovargį valandos”

2003 m. Nr. 12 / Antanas A. Jonynas Lapkričio atkrytis. – V.: Tyto alba, 2003.