Kristina Bačiulienė. Sumedžioti save
2022 m. Nr. 2
Aivaras Veiknys. Mamuto medžioklė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 96 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
Ketvirtosios Aivaro Veiknio poezijos knygos „Mamuto medžioklė“ moralės imperatyvas – vaikystės, paauglystės ir ankstyvos jaunystės poelgių, jų tikslų ir pasekmių refleksija. Poetinė nuojauta medžioja įvykius, nutikimus, save patį, ankstesnį ir esantį. Atitirpdydamas atminties ledynus poetas sulieja du pasaulius – buvusį ir dabartinį – ir kuria naują realybę, kurioje gyvena naujas vs senas žmogus.
Rinkinio programinis orientyras nurodomas pirmajame eilėraštyje: antrindamas Vytautui P. Bložei, kuris „Retrospekcijoje“ į poeziją kartu su savimi pasiima gimtųjų vietų kraštovaizdį, jo žmones, mokyklinį vadovėlį ir „savo vaikystę, / žvelgiančią į pasaulį / didelėm išplėstom akim“1, A. Veiknys poezijon nešasi genį, mišką, laužavietę beržynėlyje, jaunesnįjį brolį, grybautojo strategijas, geležinkelio siūlę, kelias dešimtis cisternų, žemuoges, svarbiausia – triumfuojančio šuns lojimą, paskerdus „vargšą kurmį, šiek tiek per anksti / išlindusį dienos žvalgybon“ („Poezijon nešiuosi“, p. 9). Kurmis figūruoja visame rinkinyje ir simbolizuotų pasąmonę, kurios refrenus sąmonė intuityviai apčiuopia, kita vertus, dalinę užmarštį ar žiūrėjimą atgal lyg per rūką, dūmus, prieblandoje, o virsmo metą – trumparegiškai: „ką tik pasaulis baigės – / kurmis plevena virš mūsų ir nieko / nemato“ (ten pat, p. 10). Poetinę aiškiaregystę saugo ir prižiūri cenzorius – (Hado) šuo, saugantis Tartaro, t. y. pasąmonės vs atminties vartus. Sunumeruotus devynis orientyrus vainikuoja dešimtasis, kuriame figūruoja namai vs šeima, ir uždaro ratą į kosmosą, į vienį, šventą erdvę, kurioje viskas yra tikra ir nieko chaotiško. Kita vertus, devyni orientyrai – devyni pragaro ratai, kuriais pereita, einama, išeinama, sugrįžtama, kuriuose istoriniais įvykiais kotiruojama atšaukus linijinį, profanišką laiką.
Cikliškasis laikas ir kosmosas įprasmintas viso rinkinio sudėtyje: keturiose dalyse – keturios pasaulio šalys, keturi metų laikai arba pasaulio užgimimas, apokalipsė, pasaulinis tvanas, nauja pasaulėkūra. „Akmens amžiaus“ skyriaus pirmapradžiame erdvėlaikyje gimsta kūdikėlis, užsimezga pasaulio sankloda su visais jai priklausančiais dėsniais: mirties vs gimimo, belaikiškumo, pirmapradžiais kertiniais pasaulėkūros elementais, kur axis mundi namų žemė vs namų inkilas, kur tėvai vs svetimi žmonės, kur „Balsas namo / vis dar sutemus tau liepiantis eiti“ („Žemė“, p. 21), kur „Šunys. Vaikai, / duonriekiu žaidžiantys apskritą žemę“ (ten pat). Kur užsimezga kova už būvį, kur, kaip ir Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką“, čia „Vienas – vienas. Tačiau lygiųjų, jau žinai, nebegali būti“ („Lygiadienis“, p. 23). Į kovą su priešais paleidžiami kumščiai, naudojama fizinė jėga, praliejamas pirmas kraujas už savo tiesą, pykstama vs taikomasi, slapčia įtariant, „kad tai / niekados nepraeina“ („Paleidau“, p. 19).
Sąmonė pradeda save atskirti nuo gamtos: „pasaulis seniai už borto…“ („Lygiadienis“, p. 24), iš dieviškojo Olimpo, t. y. iš šalies, į visa žvelgiama, kitaip tariant, – iš Platono olos, arba Platono oloje ieškoma savęs atspindžio, blyksnio ekrane („Seansas“, p. 28). Vyksta archeologiniai tyrinėjimai, bulviakasis, kurmiarausio kanalais atkasinėjamas ledynmetyje įstrigęs archajinis mamutas – pirmasis archetipinis žmogus – Aš. Kaip save atpažinti, tokį nepažinų ir nenuspėjamą, kaip save sumedžioti, atkariauti? Prasideda Trojos karas: banda mamutų (tiražuojamas savasis Aš) prieš kiemo berniūkščius. Nelyginant dvyliktoje „Iliados“ giesmėje nuožmus mūšis liepsnoja: „dega kovos vežimai <…> pulkas bebaimių vyrų, traukiančių karo dainą; / virpa dangus <…> Šnypščia sutryptas laužas. Sukas pūga verpetais…“ („Pirmas sniegas“, p. 32). Chaosas, po jo – pasaulio perversmas, Odisėjas grįžta į namus: „Nenusiminki, seki paskui mamutų bandą – / ji net per pūgą kelią namo suranda“ (ten pat), vaikystė baigėsi.
Antrojoje dalyje sonetais kadruojamas gyvenimas, kai „lengvai kaip dūmas sklaidos paskutinė / pirma vaikystė“ („Mamuto medžioklė“, p. 37) ir išstypsta kūnai, paauglystė atveria klasės duris, už kurių „Kūryba, kai nėra jokios kūrybos. Viskas išgyventa (Vladas Šimkus)“, viskas labai realu, tikra, o tai yra tiesa. Begalinis ilgesys veda prisiminimų pėdsakais „Iš ilgesio visa tai (Sigitas Parulskis)“. Vaikystė – už demarkacinės linijos – plento, tačiau ji tebelieka atrama ir axis mundi. Sonetų vainikas supintas kaip trumpametražis dokumentininko Roberto Verbos filmas: su subtilia atida, detalių ir įvykių atranka, prerogatyvomis, archetipine sąmone, kaip, pavyzdžiui, „Šimtamečių godose“ (1969).
Iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį periodą simbolizuoja svirplio figūra (apie šį vabzdį enciklopedijoje rašoma: „Patinai viršutiniuose sparnuose esančiu aparatu skleidžia specifinį garsą. Jie turi savo teritorijas, jas saugo, kitus patinus išvaro“2). Siekiama teisių į pasaulį: „ir aš atliksiu samurajaus kirtį“ („Mamuto medžioklė“, p. 41). Emocijos stiprios ir ryškios, jos verda, garuoja kaip migla, sapnas uždengia ir iškreipia vaizdus, „sunkiau / iš dulkių vėl pasaulius atstatyti – <…> pats dabar tik atspindys esu“ (ten pat, p. 42), „jei žvelgtum nuo Olimpo, – / kažkoks mamutas pusnyje įklimpo / anapus plento, / pievoje, / giliai“ (ten pat, p. 43). Ko gero, pasiekiamas aukščiausias įtampos taškas ir prasideda tvanas.
„Atlydžio“ laikas dunda geležinkelio pylimu. Keičiasi pasaulio pulsas ir ritmas. Sarginis pasąmonės šuo užkastas „po serbentų krūmu, / išmokau, / šiek tiek tylos?“ („Daržas“, p. 47). Ateina atsakomybė brandoje, iš gimtųjų namų pasitraukus, nors cisternos, pilnos vaikystės, tebedunksi, jos tebėra axis mundi: „Tai suvokiu tik dabar – / gyvendamas svetimoje man žemėje“ („Tai suvokiu tik dabar“, p. 49). Nors „Sukas visatos ratas, viskas joje kartojas“ („Kovas“, p. 52), žvilgsnis kur kas ramesnis, pasvertas ir pamatuotas patirties vs išminties masteliu iš savo olos, arba grįžtama į savo pirmykštę olą ieškoti: „dūlančių savo kaulų, // kuriuos kitados palikau, sprukdamas / nuo ledynmečio“ („Urviniai žmonės“, p. 51). Šioje dalyje eilėraščių žmogus atsiveria, suvokia savo misiją, esmę, savastį, be kurios Aš nebūtų Aš ir viso to gyvenimo pirštų atspauduose: „O aš tik rašau eilėraščius: po darbo / grįžtu namo ir sėdu rašyt eilėraščių, / nes jeigu neberašyčiau, netekčiau savų šaknų“ („Pačiam pakrašty, kur mūsų ribojasi ne su mūsų“, p. 48). Šis axis mundi – pasaulio medis, augantis viduje: „dvi vyšnios ir obelis“ (ten pat), simbolizuojantis namus. Poezija kaip „varnalėšos gniužulas plaukuos“, kibi ir gyvybinga, jos syvais teka realus ir tikras gyvenimas. Poetinis archetipinis, mitinis pasaulio, savęs, kito suvokimas atveria giluminius pasąmonės klodus, individualios būties paslaptis, egzistencinį skausmą ir nerimą. Ši archetipiška atvertis tikra ir realiai išgyventa: taip buvo, yra ir bus: keletas gyvenimų viename gyvenime, amžinasis sugrįžimas. Atmintis miršta, bet ji visada gyva, nes taip sutvertas pasaulis, toks mirties vs atgimimo amžinasis ciklas, kuriame „Mirtis tiesiog yra, ir tiek – / ir nieko čia nepadarysi“ („Samurajus miršta“, p. 55). Paskutiniojo teismo belaukiant kyla daugybė klausimų, pagrindinis – „O kas, jei po šito dar būsiu gyvas: / vartysiuos kraujo klane ir gailiai inkšiu?“ („Paskutiniojo teismo belaukiant“, p. 56). Sūnus paklydėlis grįžta atgailos: „Šitiek pratybų būta: griūta, iš naujo keltas. / Lopais vidun įaugęs senas vaikystės paltas“ („Jaukas“, p. 61).
Ketvirtojoje dalyje – namai, amžinasis įšalas, amžinoji atmintis, archetipinis žmogus. Ir negyvo tėvo bakstelėjimas: „– Tai ką veikei, sūnau, tiek metų? // – Nieko“ („Sūnaus paklydėlio sugrįžimas“, p. 69). Nieko? Eilėraščių žmogus rašo gyvenimą, rašo, kaip jis sąmonės vs pasąmonės kurmiarausiais ieško šviesos. Išpažįsta savo būtį ir atiduoda skaitytojų teismui, jų valiai, tiksliau: ištraukti rąstą iš savo akies, išmesti savo akmenį, nes „Akmenys lygiai kaip žmonės, – mėgo sakyti, – / kiekvienas su savo slaptu gyvenimu, / kieta tartum žemė atmintimi… / Pamenu“ („Kertinis“, p. 76). Atidengia butaforinį žmogaus fasadą: „Mes vaikštome vienas pas kitą slaptais / požeminiais tuneliais – / šventiškai nusiteikę, visad / baltom apykaklėm – – / šiąnakt“ („Vėjas, nieko daugiau“, p. 77). Akcentuojamas pirmapradis erdvėlaikis: „O šiaip nieko naujo: vaikai / čia nesensta, seniai nebejaunėja“ (ten pat). Pasaulis išlieka arena kovai už būvį: „sunkus debesų granitas / tvenkias žemai virš galvų ir / niekad neišsisklaido“ (ten pat, p. 78). Gyvenimas – sunkus savo sraigės namelio-kiauto nešimas, niekada nesibaigiantis Trojos karas ir Odisėjo sugrįžimas į savo namus. Tvyro nuovargio ir rezignacijos nuojauta: „Štai esu kūnas be sielos – <…> ir dūsausiu, / dūsausiu, / dūsausiu // iš nuovargio / nunarinęs / galvą, // kad niekas / mano švilpynės / gražiai / nebemoka / pūsti“ („Švilpynė“, p. 86).
Eilėraščių pasaulėvaizdyje siaudžia pirmapradžiai vėjai, Biblijoje reiškiantys „ir dvasią, ir dvelksmą, ir kvėpavimą. Dievo „ruach“ pasaulio pradžioje sklandė virš pirmykščių vandenų“3, pirmapradė ugnis, akmuo, vandenys. Mitine sąmone eilėraščio žmogus – poetas be pozos ir dirbtino patoso archeologiniuose pasąmonės labirintuose archetipais atkuria savo egzistenciją nuo pat užgimimo ir periodiškai pasikartojančio atgimimo savo namuose, savo axis mundi – Savastyje.
1 Bložė V. P. Nesudegantys miestai. – Vilnius: Vaga, 1964. – P. 76.
2 Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/svirpliai/.
3 Biedermann H. Naujasis simbolių žodynas. – Vilnius: Mintis, 2002. – P. 473.