Kristina Bačiulienė. Pro margalapių aktinidijų tankynę

2014 m. Nr. 8–9

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Margalapė. – Kaunas: VŠĮ „Kauko laiptai“, 2013. – 104 p.

Aštuntoji Violetos Šoblinskaitės Aleksos poezijos knyga „Margalapė“ yra išpažintinis-meditacinis moters dienoraštis Naujojoje eroje, procesija iš kasdienybės peklos į debesynus ir at­gal į būtį, kryžiaus kelias, žymėtas eg­zistenciniu nerimu, tragizmu ir baime, laisvės siekis, troškimas nepasiduoti minios vergystei, neslėpti akių po ska­rute tuštybių mugėje, juodame turguje, ir gyventi Dievo akivaizdoje, kad nepa­skandintų dangaus tvanas.

Nojus, atslūgus vandenims, įsiveisė vynuogyną, V. Šoblinskaitė – aktinidi­jų plantaciją. Margalapių aktinidijų, atspariausių atšiauriems Lietuvos orams. Aktinidijos ir vynmedžio bio­loginės ir morfologinės savybės gimi­ningos: vynmedis – besidriekiantis kul­tūrinis arba dekoratyvinis augalas; aktinidija paprastai auginama kaip dekoratyvinis vijoklis pavėsinėms už­dengti, žydintis citrininiais žiedais, vedantis vaisius, panašius į kivi, iš kurių galima daryti VYNĄ. Abiem ne­reikia ypatingo dirvožemio, bet mėgsta išpurentą žemę. Aktinidija, pasak To­limųjų Rytų legendos, – klajojantis augalas, „slepiasi ir pasitraukia iš tos vietos, kur jas aptinka žmogus“, kitaip ji vadinama „šiaurės vynuoge“, „meilės uoga“, turi paslaptingų galių. Krikš­čionybėje vynmedis – Kristaus simbo­lis. Evangelijoje pagal Joną Išganyto­jas skelbia: „Aš esu tikrasis vynmedis, / o mano Tėvas – vynininkas“ (Jn 15,1). Taigi net ir simbolinė šių dviejų au­galų kalba asociatyvi. Poetė savąją Pa­žadėtąją žemę, savąjį Rojų, Naująjį pasaulį, namus postmoderne nuo sve­timųjų atribojo margalapės aktinidijos lianų tvora, tik pro tankią lapiją gali­ma žvilgtelti į vidų ir stebėti, kas vyks­ta „kieme“.

Šventos vidinės erdvės centre – vyn­medžio / alyvmedžio alternatyva: die­medis, atspindintis sandorą su dievais – Perkūnu ir Viešpačiu: „ar angelas? / ar baltas paukštis moja / švariu sparnu / snape – maža šakelė / (alyvmedis?) / ne! / diemedis! / dėl jo / skaudaus sidabro žemė rasą skelia“ (p. 97). Ryšį su pro­tėviais simbolizuoja dvikamienė pušis, kuri „šaknimis / siekia baudžiavą, / vir­šūnėmis – / į dangų iškeliavusią gentį“ („Grūstė“, p. 29), literatūrinę dirvą – variacijos Kristijono Donelaičio, Mai­ronio, Donaldo Kajoko ir kitų temomis. Lyrinis subjektas krikščioniškoje dimen­sijoje gyvenimą suvokia kaip ilgą klydinėjimą per dulkes, per nublukusias, trūnijančias kasdienybės dienas: „iš­kilmingai / traukia procesija / per baž­nytkaimį – / vingiais // kad tolesnis ilges­nis / eitynių kelias“ (p. 26). Atgailau­jama „numelioruotoje“ dirvoje, iš jaus­mų dykumos, per sausrą einama į šešėliuotą sodą, „į sumeluotą erdvę – čia“ („Apsikabinkime, lietau“, p. 21), nelyginant teatro sceną, pasitraukia­ma „ganyti tuo kartu // dangaus ave­lių: debesuoja / erdvė virš antakių veš­lių…“ („Sekminės“, p. 22). Baltų miti­nis dievo medis, Salomėjos Nėries „inkarnacinis“ augalas diemedis (eil. „Diemedžiu žydėsiu“) tampa Pasaulio medžiu, lyrinio subjekto, spurdančio tarp vilties ir nevilties, paralele: „kol tavo aš – kaip augalas nulėpęs“ („Skir­tis, XIV“, p. 98).

Simbolinio medžio paunksnėje ref­lektuojama, medituojama, atnašauja­ma, užkalbama. Iš šio atskaitos taško imamasi hamletiškos misijos: „keliauk vaikeli / ir tiesos ieškok“ („Skirtis, III“, p. 87), nors „jau ne viena ūmi gražiai nuvyto / kol bandė šį pasaulį pataisyti / o kai kurias prarijo slibinai // kas sli­binui esi? / maža blusytė!“ (p. 87). Gy­venimas – tiesoieška, siekis atstatyti darną. Tačiau išėjimas iš chaoso žaizdringas, nes gyvenimas – stebuklinė pasaka, netikra pasaka, jos pabaiga ne laiminga, bet tragiška, nulemta atkak­laus režisieriaus: „nėra ko laukti / kad prigytų skiepas / net jeigu rausvas po­skiepis rasos <…> gal ir sugrįši / ap­vilkta linu // bet veidas bus ne toks / širdis ne ta – / ir Karalystę rasi nebe tokią / kokia / manei / tau buvo paskir­ta“ (p. 98).

Troškimas būti savimi, kelionė sa­vęsp – taip pat gyvenimas. Skaityto­ją skatina susimąstyti kitoniškumo teisės ir būtinybės sugestija: „kodėl kažkas taip įsakmiai tau liepia: / būk kaip visi! / būk su šešėliais lygi! // gal privalu?“ („Skirtis, XII“, p. 96). Maiš­taujama prieš asmenybės niveliaciją: „gal nebeklausk jau kasdienybės vardo? <…> tad spjauk per petį – ir alsuok!“ (p. 96), nuosaikų prisitaikymą prieš laikančius purvo saują, siūlančius gurkšnį tulžies: „nebūk vergystės nuo­lanki tarnaitė“ („Skirtis, XIII“, p. 97). Iš realybės pabėgama į metafizinę tikrovę gyventi mėlyno sapno vaiduok­liškoje tąsoje: žmogelis „apsidairo: čia ar ne čia // išdygo? paskui uždainuoja – gerklingai, tęvai, be ryšio“ („Sapno svečias“, p. 36), bet nepavirsti dulke ar pelenu. Juk gyvenimas – liepsnojimas kelio priešakyje: „net perspėta / ko nedaryt / kur neiti / vis tiek keliauk: ne kūnu – bent dvasia // tegul sušildo ba­sos pėdos kelią / kuriuo netrukus žengs visai kiti“ (p. 97). Būtis – ritualizuota mirtis ir atgimimas, siaudžiant lakš­tingaloms: „per kiaurą naktį / lakštin­galos / vilkdalgius plaka, / kad rytą / kuo švariau imtų“ („Septynios poezijos dienos: šeštadienis. lakštingalų siau­tėjimas“, p. 73), įsikūnijimas: „išnėrė iš vandenų / Nėris // nujautė / būsianti ta, / kuri – mirksnis, / skiriantis tamsą ir šviesą“ („Septynios poezijos dienos: sekmadienis. vandens slėpinys“, p. 74).

Norom nenorom peršasi S. Nėries lyrinio subjekto paralelė – pernelyg daug asociatyvių įvaizdžių simbolizuo­ja trapų ir pažeidžiamą, skausmingą, slėpiningą, komplikuotą dvasinę subs­tanciją, gyvenimu degančią širdį, ilge­siu sutvirtintą su vyšnynu, praeities miražu, kuriame „mergaitė verkia ne alkūnių sopulį // tiek supranti dar / ašara – kaip nuojauta / kad akmenys kurie prie kelio guli / atgis ir lėks į paauksuotą galvą“ („Skirtis, II“, p. 86). Lyrinis subjektas kartais juda fizinia­me ir dvasiniame kelyje, kartais rymo prie kelio, nunyra į supasakintą erdvę, kaip tos seserys džiaugiasi Bebenčiuku, bėga jo ieškoti, tik iš trečio kar­to pavyksta pagauti laimės paukštę, tada jau ilgai ir laimingai… Graudu­lingai ir su sarkazmo geluonim pasi­sveikina:

brangieji,
ko panarinote galvas? juk linksma
ko vaipotės? juk gražu
ko verkiate? juk čia tik daina
niekada niekada nežiovaukit
kai kas nors dainuoja – nuoširdžiai jūsų

vė eš a

(„Sveikinimas“, p. 67)

Kita vertus, moderni V. Šoblinskaitės Aleksos poezija skiriasi nuo S. Nė­ries neoromantizmo. „Margalapės“ eilė­raščiai neįprastai „sudėti“ ant krikš­čioniškų švenčių stulpų ir sudaro tarsi Padangtę, šventyklą, kurioje laukiama Dievo Avinėlio. Šiuolaikiškumą repre­zentuoja rinkinio keturių skyrių koliažinė kompozicija, pavadinimų grafinė raiška („vienaSkirtis“), eilėraščių sekos sąsaga, imituojanti sąmonės srautą, gar­sų, kvapų, spalvų, skonio koresponden­cija, skyrybos ženklų skalsa, didžiųjų raidžių vengimas, verlibro eilutės pa­baigoje perpus perlaužti žodžiai, žar­gonų intarpai, pagaliau eilėraščių gra­finis vaizdas. Tekstuose juntamas asmeniškumas, individuali patirtis, kas­dienybės diskursas teka metaforizuota kalba, metaišpažinties intonaciją grin­džia eufoniškas ir instrumentuotas fonizavimas bei vidinis ir išorinis rimas bei ritmas. Kaip ir S. Nėries, stilizuoja­mas tautosakinis kalbėjimas. Lyrinis vyksmas išauga iš baladiško pokalbio su maža mergaite, adoruojama kelyje, vyturiuojama nelyg dvare, meldžiama­si pinavijų lauke, laukiama išrišimo. Intertekstualių eilėraščių žiedinė kom­pozicija suponuoja Pasaulio vienį.

„Margalapė“ pasirodė po prieš de­vynetą metų išleistos poezijos knygos „Obuoliai iš meilužių sodo“ (2004), tu­rinčios, kaip anonsuojama, netekties ir meilės, nusivylimų ir atradimų nuo­taiką. Rinkinius sietų pabaigos sone­tai: „Išprotėjusių sonetų vėrinys su sagtele“ bei „Skirtis“ naujajame, kur penkioliktuoju sonetu būtų galima pa­vadinti eilėraštį „Viena“, ir dažniausiai minorine spirale besisukanti nuotaika: nėra akinančio džiaugsmo, kaip ir des­peracijos.

Naujojoje poezijoje ryškesnė epo­chos dvasia, kurios nuodų bando iš­vengti maištaujantis lyrinis subjektas ir kuriam lygių galimybių deklaracijos išjudinta amžinųjų vertybių skalė ke­lia nusivylimą ir rezignaciją: „sudie, tėvyne, meile, gyvenime / sudie sudie sudie // nesakyk niekam labas – at­rodys, kad priekabiauji“ („Lygių ga­limybių!“, p. 66). Šaipomasi iš postmodernaus rašymo būdo, grafomanijos, neišprusimo („Poezijos pavasario tęsi­nys“, p. 75–76). Kultūrinės situacijos kritika, sustiprinta sarkazmu, sudėta pagal Didžiosios savaitės tvarką „Sep­tyniose poezijos dienose“ (p. 68–74). Lyrinis „aš“ jaučiasi svetimas išderin­toje erdvėje, nori izoliuotis, protestuoja eilėmis, pabėga į gamtą. Gamtos deta­lės simboliškai atliepia išgyvenimus, momentinius pojūčius, minčių slinktį. Gamta – kuriančios, iš sociumo pasitraukusios asmenybės bendrininkė, kop­lyčia, kontempliacijų laukas, Raudų sie­na, sielos akademija.

Nelaukdamas žmonių teismo lyri­nis subjektas svarsto: „nusikryžiuok pati, / kol dar spėji – / ne taip skaudės“ (p. 14), ironizuoja, kartais su sarkazmo doze: „mes vergetos vargetos ken / čiančios taip tobulai, kad net vergės“ („Bobos“, p. 43). Nors dažnai kalbama pirmuoju asmeniu, emocinius poty­rius, būsenas kontempliatyvus lyrinis subjektas išreiškia tiražuodamasis, prabyla tarsi moterų orkestras. Imi­tuodamas įvairių socialinių sluoksnių ir įvairaus amžiaus moterų kalbėsenos manierą, atskleidžia trapų, pažei­džiamą, subtilų vidinį pasaulį. Lyrinis „aš“ tapatinasi su nepatyrusia mer­gaite, Pelene, davatkėle Pranciškute, kaimo bobele, intelektualia šiuolaikine moterimi, mylimąja, poete. Šie perso­nažai turi bendrą baltišką, lietuvišką pasaulėjautą, visos moterys išaugusios Lietuvos žemėje. Išgyvenimai varijuo­ja pagoniškos-krikščioniškos pasaulė­žiūros erdvėje. Artimą ryšį su protėvių žeme, genties kultūros perimamumą rodo tautosakiniai ir literatūriniai intarpai. Būties tragizmas, jo esmė su­spindi džiaustant savo skalbinius. Išpažintyje ryškūs išsilaisvinimo iš kas­dienybės kanonų ir kelionės motyvai, aukštumų siekis, perkainojamos amži­nosios vertybės. Apmąstomas gyveni­mo kelias, ieškoma prasmės papras­tose buitinėse situacijose.

V. Šoblinskaitė Aleksa pasaulėkūrą iš pirmosios knygos „Šaknų žiedai“ (1986) vyšnyno perkėlė į rudens ero­zija kvepiantį sodą, prieš tai avangardiškai tarsi nuo KALNO paskelbdama: „Ateinu – / neperspėjus nieko. / Ir niekam nieko neatnešu / daugiau nei savy turiu: / tik beprotišką norą mylėti / ir atsidusimą, / kad nespėjusi kojų sušilti / turėsiu išeiti toli“ (p. 5). Kertiniai akmenys – ten, Žemaitijoje, pas TĖVUS.