Sigitas Geda. Iš seno šuns yra ko pasimokyti
1999 m. Nr. 4
Romualdui Granauskui – 60
Nuotrupos apie R. G.
Antrajame „Gyvulėlių dainavimo“ viršelyje Romualdas Granauskas nusifotografavęs su savo velioniu… šuneliu. Tik galvos kyšo. Apie aną esu girdėjęs daug istorijų, kai kurias sutraukęs užrašiau, bet dabar tingiu raustis po sąsiuvinius. Šunys – mėgstama mūsų pokalbių tema, nerizikinga. Kaip apie orą.
Rugsėjo gale mėgdavo pasakoti apie ligonines ir reanimaciją. Apie neva „regėjimus per reanimaciją“:
– Pasirodo Dievas ir sako: „Granauskai, aš tau atleidžiu visus pasakytus blogus žodžius, bet neatleidžiu nepasakytų gerų žodžių…“
Matyt, kad jam tai labai svarbu, kad ne man vienam skambina ir praneša.
Paskui jau visai susigraudinęs:
– Guliu ir galvoju: lyja ant mano šunelio kaulų…
Ar čia visas Granauskas? Ar čia tas pats, kuris Klaipėdos aludėje labai labai seniai (gal 1965-aisiais) ant servetėlės užsirašė sakinį:
„Rudenį, kai visa Lietuva tokia geltona ir graudulinga, parvažiavo Gurauskis į Mosėdį“.
– Įsimečiau tą servetėlę į kišenę, užmiršau, parsinešiau namo, atradau po kiek laiko, tol nenurimau, kol neparašiau apsakymo (čia apie „Vėlyvas gėles“).
Iš pradžių mane truputėlį šokiruodavo „tas Gurauskis“. Rašo, manydavau, apie kažkokį cicilikėlį… Juos siejo Mosėdis, tėviškė, Žemaitija. Tumas… Taip jis suartėdavo ir su kitais Lietuvos didžiaisiais – per žemę, prigimtį, per žodžio dvasią.
Su Daukantu, Valančium, Vienažindžiu, Biliūnu. Savamokslis, tačiau mokytesnis už mokytus. Paskui juokdamasis, o gal ir teisindamasis pabrėždavo:
– Matai, man nereikėjo visų tų marksizmų, leninizmu jums universitetuose…
Į sakinio galą nuleisdavo balsą. Žinokitės, aš mokytesnis!
Panašūs savamoksliai, vieni vyresni, kiti jaunesni, buvo ir A. Kalanavičius (jau miręs), ir gyvieji J. Strielkūnas, V. Skripka. Daug man čia dabar svarstyti, kas, kur ir ko „išmoko“.
– Baik tu tuos savo tankus rašęs! – traukdavo mane per dantį už trieilius, neva „japoniškus“. Mėgstamiausias, labiausiai jam į širdį kritęs poetas – Jonas Strielkūnas. Daugybę jo eilėraščių moka mintinai. Labiausiai vertina „Vidurnakčio sodus“. Gerai išsirinkęs. Jiedu – artimos sielos.
Susipažinome 1965-aisiais Mosėdy. Juokėsi, kad tuose rūmuose, kur „Hitleris, Inis ir Musolinis“, partijos ir komjaunimo veikėjai vis nori įkišt jam kapeikų: „Eik ir nusiplėšk tą barzdą, ką čia žmones juokini!“
Netiesiogiai buvom pažįstami per Ričardą Pakalniškį. Sykį Ričardas prasitarė, kad jo tėviškėj esąs žmogus, kuris visas „Sigito Gedos „Pėdas“ mintinai moka“. Iš Ričardo gavau ir pluoštą Granausko eilėraščių. Gaila nesaugojau. Jis pats jų tikriausiai irgi neišsaugojo. Būta ten įdomių dalykėlių, ir klausimas laiškelyje rimtas: „Aš galvoju, ar neįmanote būtų rašyti poeziją be visų tų pagražinimų?!“
Mokslų akademijos skaitykloje greitomis brūkštelėjau, kad „daryk tai, ką tau Dievas prisakė“.
Dabar, net po 30 metų, kartais primena, neva aš jį nuo eilių rašymo atgrasęs, ir – „gerai padaręs“.
* * *
Spalio pradžioje paskambino ir ilgai tikino, kad „niekad nepamiršiąs saulėlydžio tarp Mosėdžio bažnyčios bokštų“. Ten, girdi, važiuodavęs gaudyti karšių ir „matytum, kai saulė leidžias, kas dedas vandeny…“
Kitais sykiais Mosėdžio bažnyčios bokštai virsdavo Tytuvėnų ežeru ir bokštais – „Ar žinai, kaip bažnyčios bokštai ten pastatyti ir kas dedasi sauki leidžiantis? Jėzau, Jėzau!..“
Regis, kad šiuose regėjimuose ar regėjimų prisiminimuose – paties Dievo gyventa. Tiek spalvų, toks jų tirštumas! Aš pats per telefono ragelį imdavau įsivaizduoti ir aikčioti.
Arba vėl: kaip Ričardas P. šerkšnotą dieną atvažiavo pas jį, pasidaręs slides iš statinės šulelių… Pasišnekėti apie literatūrą. Ir išlydėjimas į toks, koks būna tik trylikamečių keturiolikamečių vaizduotėje! „Ar tu žinai, kaip saulė leidžias pro šerkšnotas beržų šakas?..“
Kitados, regis, 1972-ųjų vasarą, perkraustinėjom iš vieno buto į kitą Marcelijaus daiktus. Po to nusiplūkę nakvojom jo sode, Skersiniuose, ir jis klausė beveik to paties: „Ar tu gali pavaizduoti tokį daiktą: guli troboj, vasara, langas praviras, obelų sodas, o ten saulės spinduliai lūžta pro šakas?..“
Dabar gi: „Nieko negali parašyt apie kitus. Tik apie save. Dievas mums parodo tokių gražių dalykų, bet mes rašom visokią bjaurastį“.
* * *
Jis gali nevartoti metaforų, jokių spalvų, jokių saulėlydžių, bet gyvenimo esmė vis vien lieka. Išsirašiau dialogą iš „Vargonų su tekinėliais“:
– Viešpatie, ar jau niekuomet man tas ir neišnyks? Juk nebgalėsiu naktimis pamiegoti, durna paliksiu…
<…>
– Eikiav!.. Abidvi eikiav!.. Visi vaikai ten susbėgo, ir dideli žmonės jau renkasi!..
Paskui raštuose apie Daukantą su tuo, su tais visais mažais ir dideliais susisies visa mūsų tragedija: „…laisvei reikia didelių protingų galvų, o ne mažų vaikiškų galvelių“.
Jis gali perpasakoti kažkieno pasakotas istorijas, bet ten ta pati drama, tie patys grūdai.
„Ina (aš su ja dirbau vienoj redakcijoj, dabar stambi, šakota moteriškė…) parsivedė iš gatvės katę, seną, pasiligojusią, išbadėjusią. Parsivedė gal todėl, kad pati labai vieniša. O čia atėjo draugė ir ėmė visaip apkalbinėti tą klipatą katę. „Ar matai, ką tu parsivedei? Negraži, sena, viena ausis perplyšus…“ Ir kalba, ir ūdija. Katė klausė, klausė ir – nuėjusi prie durų ėmė braižytis: „Išleisk!“ Išėjo ir nebegrižo! Dabar Ina sėdi ir verkia…“
R. G. O moralas: ar mes žinom, ką apie mus galvoja katės?
Kartais atrodo, kad jame „gyvas visas Biliūnas“.
Daugiausia viską daro iš nuojautų. Bet dabar, regis retas ir tą beturi. Visi iš apsiskaitymo, ne iš intuicijos. Aš irgi, vaidindamas gudrų, klausiu jo apie „Baltojo liūdesio balandį“. Ar neatrodo, kad „Laimės žiburio“ vizija yra skolinta, pavyzdžiui, iš senovės indų? Nežino, ką sakyt, bet gaudosi. Sako, yra išlikę žmonos Julijos rašyti laiškai. Dar Zakopanėje prašęs atsiųsti senųjų indų legendų. Visi tada sėmę iš vieno aruodo. Priklauso nuo prigimties ir charakterio.
* * *
Dabar jau gruody. Sakau, netrukdyk, skaitau Grigoro Narekiečio korektūrą. Ten yra tokia vieta: „Kada šviesusis Paulius, savo dvasia mirties dvelksmą uodžiantis…“
Bet jis neklauso.
– Nė velnio, aš tau pasakysiu žemaitišką epitafiją!
– Sakyk!
– Kai gyvensi po mūsų, mirsi po mūsų, paliksi po mūsų – neužmiršk mūsų!
Paskui, žinoma, Valančiaus atsišaukimas 1863 metais: „Žemaitėle mana, nekiškit galvų po kazokų kapoklėm. Bo kai nulėks jūsų galvelės, čia gyvens vieni ankštaakiai (suprask, siauraakiai)…“ Iš D. Poškos pasakė man, ką reiškia „platburniai“.
Žinoma, ir pats nori ką nors išgirsti apie „Gyvulėlių dainavimą“, kurią Genutė palikusi su užrašu… Aš išties ją perskaičiau su pieštuku rankoje.
Sakau, sėdėjau prie Villono „Testamento“. Ten yra vienoje vietoje aliuzija į 102-ą psalmę. Kad vietovės, kuriose mes gyvenome, neatsimins mūsų. O tu jauti kažką kita. Visa tavo proza apie tai, kad Žemaitija yra tokia užgyventa, jog dvasia, atmintis „iš gamtovaizdžio“ tiesiog remia žmogų… Drama, ištikusi mus visus, kad netenkam vardų.
„Su peteliške ant lūpų“ – vietovė tiesiog išspjauna svetimą…
Bet jis užsiveda apie Mosėdžio stribokynus.
Būdienė, sako, kuri dabar mirė, Valiulio, stribo sūnaus, žmona. (Lyg aš turėčiau visus pažinot taip kaip jis!) Valiulis užaugo nušauto partizano grinčelėj. Po daugelio metų ten, kur stovėta senos bažnyčios. Valiulis ėmė raust pamatus kūtei. Granauskas su Intu: „Ką čia darai? Kasi ir mėtai kaulus per galvą?“ Valiulis: „Man pirmininkas atmatavo!..“ Dabar, girdi, paskambino (?) iš Mosėdžio: Būdienė pasikorė toj kūtėj, o Valiulį sūtrauka sutraukė…
Paskui šoka prie A. Belo apsakymo „Iš valgyklos vogti šaukšteliai“. Karotites! (Latviškai – šaukšteliai.) Buvau, girdi, pasišovęs versti iš latvių kalbos…
Būdamas penkerių metų – viską mokėjau. Dabar – nieko!
* * *
Kariuomenės dieną, girdi, tiek prisitriukšmavęs, kad iškviesti „Aro“ vyrai pro balkono stiklus įvirto.
– Paimkit su savim šitą maitą! – rėkia moteriškės. – Išmeskit!
– Ponia, – sako „Aro“ vyrai, – neturim nei šakių, nei kastuvų. Šitas maita sveria 130 kg.
Skalė: nuo ašarų iki šiurpaus sarkazmo. Bet tat gyvenime, kūryboje kitaip. Viskas užgniaužta.
Klausiu: „Ar gailliesi, ko nepadaręs?“
– Ne, – sako, – kiek galėjau, tiek ir padariau. Visi mes padarom šimtąją dalį to, ko norėjom.
* * *
Paskui įniko klaust: ar žinai, kas žemaitiškai yra kulenės lazda?
– Gal, – sakau, – klajūno, piligrimo…
Nuo žodžio „kultis – daužytis“! Ko kuliesi po svietą. Ne nuo „kulti“. Visi mano, kad kūlimo lazda…
Apie Juozą Baltušį (sau pritaikydamas). Žinai, kaip jis sakydavo? Mane, girdi, nuprausus, plaukus uždėjus, gera eilute aprengus, lazdom iš trijų šonų paramsčius – o koks dar vyras išeitų!
* * *
Aš, girdi, skambinu, o Urtė: „Nėr tėvelio! Šveicarijoj!“ Kokio velnio po tas Šveicarijas grūdiesi? Ar žinai, kaip pasidaro rašytojas?
– Pašaukimo reikia.
– Tai rašyk (vos ne su ašarom balse) apie pašaukimą. Kodėl niekas nešneka, kad rašytojas iš pašaukimo? . Ne vien.
– Na, dar dėl to, kad mažas pro laumžirgio sparną žiūrėjau…
– Tačiau prieš tai sparną reikėdavo nuplėšti… sučiupt tą laumžirgį.
– Žinoma, aš prisižiūrėdavau jų sėdėdamas prie vandens.
– Tai ar sutiktum, kad reikėjo biliūniško nusikaltimo?
(Pauzė)
* * *
Šitų fragmentų pavadinimas pasiteisintų tuo atveju, jeigu priminčiau istoriją iš Šveicarijos. Vaclovas Dargužas, pas kuri beveik savaitę gyvenau, pasakojo, kad pradėjus šuniui senti čia perkamas jaunas šuniukas. Kam? Jaunas šuniukas iš seno šuns dar spėja labai daug išmokti… Mūsų gyvenimo patirtis buvo kiek kitokia.
Atsimenu dar iš to pusdienio drybsojimo Skersiniuose. Vos nesusimušėm pradėję ginčytis, kas šeimoje svarbiau: tėvas ar motina… Suniekė mano pavyzdžius iš senovės Indijos. Paskui:
– Matai, didžiausioji mūsų nelaimė, kad vis labiau tolstam nuo savo motinų…
Šitą įsiminiau visam gyvenimui.
Tiesa, tada dar nežinojau, kad jis užaugo tik su motina. Aš užaugau šeimoje, kur buvo septyni vaikai. Ir abu labu tėvu.
Kiekvienas savaip ieškojom savo literatūros tėvų ir protėvių. Paprastai jų ieškoma kuo toliau. Tada jie gražesni atrodo. Toks man buvo Strazdelis. Ne per toliausia Granausko „Jaučio aukojimas“. Kaži kur „Rožės pražydėjimas tamsoj“.
Geriausia proza yra ta, kuri prasideda ir baigiasi kaip poezija. Pradžioje slypi pabaiga. Čia visa pasakų, sakmių, Biliūno ir Vaižganto tragika.
Nei poetai, nei prozininkai nieko nepranašauja. Šį tą atspėja. Pavyzdžiui, iš akmens. Ši tą atpažįsta, atsimena. Neteisybė, kad pašnabžda Dievas. Sufleruoja pati aplinka.
Senas žmogus, seniai (jo vaizduojami vaikai tik žiūri šalimais) Granausko kūryboje nėra šiaip sau. Kaip ir tos kalbos. Mirtis jam – didesnė pajauta negu gyvenimas. Mirtyje telpa gyvenimas. Kam būtų rašyt, jei nemirsi?
Bet va saulėlydis! Galop pasiekta, ko norėta. Apsakyme „Su peteliške…“
„Kramtė gulėdamas, o priešais jį degė didžiausias, raudoniausias saulėlydis – toks didelis, jog tik maža dalis tetilpo lange. Vaitkus čia nematė nei ežero, nei pakrantės medžių, tik dangų, degantį krauju ir auksu, persiliejantį aguonų, vyšnių spalvom su purpuriniais ir net violetiniais ruožais. Tokio sodraus, tokio ryškaus dangaus seniai nebuvo matęs. Neatitraukdamas akių, Vaitkus stebėjo visas tas spalvas ir atspalvius, persiliejimus, jų sodrų ir gilų susimaišymą, žiūrėjo kaip į nuostabų, beveik genialų paveikslą kažkokioje parodoje, kur kitų paveikslų nėra, tik tas vienas: didžiulis, nutapytas pirmapradėm spalvom, pats švytintis ir aplinkui viską nušviečiantis. Paskui jam pasimatė, kad tame raudonai auksiniame liepsnojime blaškosi didelis juodas paukštis, kildamas ir krisdamas ir vėl išskleisdamas sparnus, kurie tačiau Vaitkui neatrodė kaip paukščio, nes nebuvo siauri ir smailūs, o platūs kaip šikšnosparnių ar kaip angelų arba demonų.“
Tokiuose saulėlydžiuose plūkiasi ko personažai, ten jų dramos ir – jo paties. Ir – jo šuns drama. Ir – mūsų.
Tie, kurie vis sako, kad menas yra žaidimas, kad gyvenimas yra žaidimas, vis dėlto simuliuoja – ir meną, ir gyvenimą. Kitaip tariant, nuvertina prasmes. Ir tą grožį, kuriame „maudosi Dievas“.
Toks žvitrutis anūkas Rašytojų klube „atima“ iš jo kriukį, nešiojasi ir klausia visai ne juokais:
– O kas čia yra?
1999 m. vasaris