Kęstutis Nastopka. Šiapus nebūties
2015 m. Nr. 2
Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1919.VII.15–2015.I.20
Sausio 25-ąją vilniečiai Šv. Mikalojaus bažnyčioje atsisveikino su paskutiniuoju žemininku Alfonsu Nyka-Niliūnu. Savo poezijos žemyne jis įtvirtino poetinę kalbą, atliepiančią tragišką kartos, išgyvenusios XX a. vidurio praradimus, patirtį. Čia gaudžia praradimo simfonijos, aidi atsisveikinimo su gimtine elegijos, įprasminamos tremties netektys. Tačiau taip pat sąmoningai priešinamasi nebūčiai ir nevilčiai. „Kiekviena tremtis yra baisi savo provincializmu, patriotiniu arba ideologiniu ekshibicionizmu ir savo pačios žaizdų eksploatacija. Tipingas tremtinys, kuris absoliučiai identifikuojasi su tremtim, pamažu ir neišvengiamai tampa elgeta, savo žaizdomis besistengiančiu sužadinti praeivio gailestingumą. Todėl aš, kaip Zaratustra pasakytų, skelbiu išsivadavimą iš tremties, slėpimą dvasios ir kūno žaizdų ir išsilaisvinimą savyje“, – rašė poetas.
Poezija Nykai buvo pasipriešinimo nebūčiai forma. Poetas grūmėsi su neišvengiama laiko tėkme, brėždamas iš nebūties į būtį vedančią poezijos kryptį. Supratęs, kad „sėklos ateitis priklauso nuo sėjėjo rankos mosto“, jis įtraukė į poeziją dirvonuojančias lietuvių kalbos žemes. Laisvindamasis iš įprastinių sąvokų, pridengiančių daugialypę daiktų būtį, Nyka sukūrė naujas suprantamumo formas, galiojančias pirmiausia jo kūrybai. Nykos skaitytojas tapo poeto bendrininku, prisiimančiu sunkią reikšmių ir priedermių naštą:
Teisėjas neateis. Teisėjas,
Kurio jūs laukiat, niekad neateis,
Nes jo nėra: Teisėjas esat jūs.
(„Prisikėlimo vizija“)
Namų praradimas poetui buvo ne vien fizinis, bet ir metafizinis veiksmas. Po istorinių kataklizmų Nykos žmogus nebegali išsaugoti naivios ištikimybės žemei. Nesiguosdamas amžinu gamtos dvelkimu, jis renkasi „pažinimo darganą ir liūtį“:
Durys, slenkstis ir liepsna – dievai,
Kuriuos mes radom nužudytus, neišvengė
Bausmės ir niekuomet nebesikels. Kaštanas,
Žydėjęs vėjo supamų blakstienų
Tyloj, stovi suanglėjęs lietuje. Knygoje kandis
Mirė ties Talita Kumi. Ir tik paukštis –
Tamsiai žalia dėmė, išlikus sodo žolėje,
Tebedainuoja, kad į naktį telpa viskas…
(„Pažinimo elegija“)
Poeziją Nyka suvokė kaip geologinį procesą nesibaigiančiame akmens ir laiko dialoge. Pro regimybės lukštą ji skverbiasi prie „paslaptingiausių elementų“ – medžio ir akmens. Gyvybės medis, kylantis iš juodžemio į šviesą, maištaujantis žydėjimu ir ošimu, meta iššūkį nebūties beprasmybei. Tačiau ir silūrinis akmuo, senesnis už pirmąsias gyvybės apraiškas, „krisdamas į šulinį, kalba taip, kaip mes.“
„Komplikuota akmens kalba“ ir „tylos geometrija“ tramdo poeto vaizduotę. Nebūties trauka reiškiasi nykstančiais garsais ir gęstančia šviesa. Pasak Nykos bičiulio ir atidaus skaitytojo Jurgio Blekaičio, „pasaulis, jaučiamas subtiliais, prislopintais, tarytum kažkokiais pomirtiniais jausmais, kuriuos visus užliedamas paskandina savy be galo beviltiškas, praregėjęs beprasmybės pajautimas“. Skverbdamasis pro regimą daiktų nebuvimą, žodis priešinasi beprasmybei:
Vienintelė būtis turėti
Prasmę ir būti be prasmės,
Kaip mirti už tėvynę ir išlikti
Mirtim, nes žodis
Yra daugiau nei kūnas, nes nėra
Daiktų, yra tik žodžiai:
Dievas ir žmogus.
(„Ars poetica“)
Poetas nepasitikėjo politikų peršamomis privalomomis prasmėmis: „Nes kas yra / Ideologijos prieš ryto šviesą / Ir valstybės / Prieš paukščio riksmą aušroje.“ Jo eilėse pasaulis kalba jutimiškomis figūromis ir jų santykiais. Į poetinę kalbą verčiama lietaus fonetika, vėjo sintaksė, sniego alfabetas. Ardoma žmogų ir pasaulį skirianti nebylumo siena:
Norėčiau,
Kad mano poezija būtų
Kaip žiedas, išsiskleidęs
Totalioje vienatvėje,
Kurį temato negyvos
Rytą nubudusio
Vabalo akys.
(„Be kaukės“)
Būties ir nebūties sankirtoje plėtojama dvivertiška prarastų namų ir mirusios motinos paralelė. Iš žemę ryjančios nebūties kartu su atgimstančia gamta išnyra gyvybės formos („Balandžio vigilija“). Gimimo prasmę stelbia gęstanti kūno šviesa („Pažinimo raudos motinai“). „Ežero gatve žemyn / Leidžiasi nuo šalčio kojas ir ausis / Šiaudais apsivyniojęs paukštis. <…> Ir tu man atsakai: – / Et in Arcadia ego. –“ („Žiemos elegija“).
Nebūčiai priešinasi nepakartojamas „Mergaitės pasaulis“: „Jai einant / Tiltai pasidaro grakštesni. Krantai / Ir gatvės ima žaisti vidudienio saulėj. / Bokštai pasipuošia / Šventadieniškais rūbais. // Daiktai staiga netenka svorio. / Sociologija, politika ir ekonomija / Miršta, ir viskas tampa / Erotika ir teologija.“
„Žydinčių merginų šešėlyje“ erotinės svajonės įsilieja į pažinimo medžio balsą. Vaikystės bičiulė, lytima aukšliukių gleivėm dvelkiančia ranka, virsta barokine „Madona su žuvimi“. O „Emmaus keleiviuose“ dangaus aksomas apsupa „Ežia pareinančios namo merginos / Nepaliestas karališkas krūtis“.
Nykos, kaip ir Henriko Radausko poezijoje, plasta begalinis pasaulinės kultūros ilgesys, nuolatinis dialogas su klasikine Europos literatūra, daile, muzika. Joje kaitaliojasi įvairių kalbų žodžiai ir vardai, tai pačiai prasmės paradigmai priklauso, kas vyko „tąsyk Kartaginoje“ ir „tąsyk Vilniuje“. Prikelta lietuviškoji Nemeikščių, Utenos, Vilniaus tikrovė čia tampa žmogaus buvimo pasaulyje ženklu:
Kaip tąsyk Žvėryne :
Vidudienis, Jonė,
Aukštas baroko dangus
Ir kelionė
Iš savęs į save –
Amžinai.