literatūros žurnalas

Kęstutis Nastopka. Žodžių ankštys. Antano Kalanavičiaus „Progiesmiai“

2016 m. Nr. 8–9

jau išlukštentos
žodžių ankštys

Antano Kalanavičiaus kalbos savitumas iš karto krinta į akis: neįprasta leksika, keisti morfologiniai dariniai. Poetinis žaidimas morfologinėmis lytimis sukuria, pasak Sigito Gedos, neįtikėtiną tapsmo, daiktėjimo, daiktavardėjimo stebuklą1:

Graižtvingam šuliny
kur upėms ūkanėdavo
srautai
gelmėti
vakarėjo
rytėjo ugnis
žiburėjo mėnesiena
rūtėjo
lieptėjo
debesėjo
žaibėjo
spindulėjo
amalėjo
žolėjo
devynžiedėjo
svajonėjo
rievėjo ten vanduo
sidabrėjo
žiogėjo man akys
žalesy
papartėjo
tekėjo
vieškelėjo
žvaigždėjo
mėnulėjo
prieblandėjo
žebenkštėjo ten takai
slenkstėjo vakaras
rytėjo, vakarėjo2

Ne mažiau originali poeto sintaksė, jei ją suprasime ne kaip žodžių tvarką sakinyje, bet kaip bendrąjį diskurso junglumo principą – valentingumą.

Semiotikoje valentingumo terminu apibūdinami protoaktantų santykiai naratyviniame lygmenyje dar prieš išsiskiriant vertės ieškančiam subjektui ir vertės objektui. Tai vertės paunksnės nuojauta, kuri apgaubia vertę lyg kokonas dar prieš jai pasirodant. Mutatis mutandis valentingumo sampratą galima bandyti pritaikyti reikšminių elementų santykiams ir nenaratyviniuose diskursuose.

Iš poeto rankraščių sudarytoje A. Kalanavičiaus poezijos rinktinėje atskirą skyrių sudaro „Progiesmiai“. Daugiausia tai vienastrofės vienos–devynių eilučių miniatiūros, primenančios japonų utas. Perpetua Dumšienė poeto juodraščiuose, suskliaudusi „baigtinius gabaliukus“, kurie jai atrodė „gražiai išsikristalizavę“3, sudarė savarankiškus „fragmentus“. Kai kurie jų savo poetika artimi progiesmiams.

Žodis „progiesmiai“ (vartojama tik daugiskaita) yra A. Kalanavičiaus poetinis naujadaras, žymintis proveržį iš nuožulnios kasdienybės į viliojančią anapusybę:

Proverksmių įkalnėj,
proverksmių nuokalnėj,
progiesmių pačioj
viršūnėj

(p. 571)

Progiesmiais
yra žvaigždės ir
apuoko širdis žemiau jų
ir medžio viršūnė,
ir man to gana

(p. 514)

Progiesmių akimirka priešpriešinama nudėvėtam daugiažodžiavimui ir beviltiškam keiksnojimui:

Brolyt,
kalbėkim šiaip arba
anaip, vis vien sunkoka
progiesmiais gyvent
tarp auksadančių,
o prokeiksmiais kad
ir ne išeitis

(p. 562)

Progiesmiais (vartodami šį žodį vienaskaita) galėtume vadinti ir atskirus tam tikro pobūdžio eilėraščius. Kompozicinį jų principą Bronius Kašelionis yra apibūdinęs kaip „muzikinio pavidalo tapsmą vidinėje klausoje“: „Savaime daiktai nekuria prasmių, bet, atspindėdami vieni kitus, dvelkteli baime, tarsi tie daiktai būtų palikti vienų vieni“4.

Pats poetas daiktų nepakankamumą apibendrino penkiaeiliu, kurį Petras Repšys įrašė jo atminimo medalyje:

Ir paukštis dar
ne viskas,
ir akmuo,
o sauja žemių
viskas

(p. 570)

Semantiškai savarankiškus progiesmių vaizdinius dažnai jungia erdvės vertikalė, suglaudžianti makrokosmosą ir mikrokosmosą:

Vieversingas baltas
spindulys jau
nusileis į kraują

(p. 520)

Epitetas „baltas“ čia atstoja tiesiogiai neįvardytą saulę. Kai saulę pakeičia žvaigždės, baltumas virsta sidabru:

Į naktį sužvaigždėjo
vieversių giesmės
grūdeliai sidabriniai

(p. 521)

Erdvių tarpininko vaidmenį atlieka įvairios figūros. Greta vieversio, gulbės ir vanago šmėsteli kandis, kurios sidabras susiejamas su neišsipildžiusiomis viltimis ir neviltimis (p. 543).

Laiko slinkties pusiaukelę žymi į žvaigždes žvelgiantis eržilas:

Kai eržilas žvaigždes
tik po pusiaunakčio
naktigonėj užsižiūrėjo –
akimirksniu
jau vilko iltiniai sėdėjo
jo gerklėj

(p. 559)

Saulės peršviesta moteris lyginama su žemutinei erdvei priklausančia žuvimi:

Tarp manęs ir
krintančios saulės
yra moteris ir
jos pirštai, jos
kūnas vaiskus
tarsi stinta žuvelė

(p. 565)

Augaliniai erdvės ir laiko mediatoriai yra mėlynžiedis linas, „vienu kraštu prišalęs / prie apledėjusio pusiaužiemių akmens“ (p. 562), ievmedžio pajuodusi šaknis, siunčianti šviesą žiedams (p. 521), „rugių šaknis, / trumpa kaip / vasaros naktis“ (p. 527). Tamsą metonimiškai susiejus su kiaunėmis, o geltoną mėnulio pilnatį – su kiaušinio tryniu, netikėtoje vaizdų sandūroje randasi nebūtas poetinis pasaulis:

Tamsos kiaunės išgerdinėjo
trynius pilnaties

(p. 542)

Progiesmiuose įvairiais jutiminiais pavidalais reiškiasi visos keturios gamtos stichijos, prisitraukdamos viena kitą. Semantiškai aktyviausios yra ugnies ir vandens figūros.

Greta vyraujančios kosminės ugnies (saulė, žvaigždės, spindulys, žaibai) pasirodo įvairūs žemiški jos variantai. Dažniausiai jie siejami su gyvybės apraiškomis:

Aš atmintį žarsčiau –
reikėjo man giesmės
lyg ir žvaigždynų,
oi tokios, kad
užnegyvėjęs kraujas
pabūtų mirksnį
su kibirkštėle
dangaus

(p. 438)

Žiūrėjau
prieblandoj į
ugnį šokančią,
kad prisiminčiau saulės
spindulingųjų sparnų
vasnojimą

(p. 561)

Kamanės, kaitrios
tarsi ąžuolo žarijos

(p. 520)

Kitokia yra sudegusio laiko arba deginančio skausmo ugnis:

Jau perdegė erškėtrožių
žiedai
Apvyto jau erškėtrožių
liepsna

(p. 545)

Skausmo ajeras auga
ir auga aukštyn
ir gilyn, skausmo debesys
renkas žaibuodami,
ašakotos skausmo
lydekos kaip žaibas,
skausmo liepsna
laižo mano krūtinės
krūtinkaulio
gyvas mėsas

(p. 531)

Vandens figūra taip pat dvivertiška. Nykstančiam laikui priešinasi gyvastingas vanduo:

Ir gausi tiek,
kiek vanagas išsinešė
vandens nuo akmenų
rasotų,
gal vienas lašas ėmus,
gal pusantro

(p. 558)

Tačiau ryški ir mirtina vandens tėkmė:

Ir laikas mus išretins,
spengianti šalis,
balso nebuvimas,
rasų viendieni
vandenie

(p. 531)

Grėsmingas esti užtvenktas vanduo:

Aš užlaikytas
nelyginant jau
nuplėšta šaka
šiekštų seklumoj,
ir čiulbanti srovė
mane
aplenks

(p. 566)

Ir liūdesys –
sakytumei lange
įrėminta gėlė,
ir duotas laikinai
stovįs vanduo
jos galvai vystančiai

(p. 538)

Žemei priskiriama negyvybės vertė:

Kad nebūtų piktumo –
ir ugnį, o ir žmogų
apgesina žemių
saujom

(p. 547)

Virš molduobės akmenėjanti kriaušaitė stingdo gyvybės pulsą (p. 571).

Oras siejamas su pasaulio transformacijomis, kurios gali būti ir viltingos („Vėjo sumelsva / strėlė“ – p. 515), ir pragaištingos:

Paukščių vėjas
tai paukščių
balso vėjas
nulenkė mane
žemyn

(p. 567)

Loginis žodžių išlukštenimas išryškina reikšminę progiesmių struktūrą, bet ar tai paaiškina skaitytojo patiriamą estetinį įspūdį?

Žodžio „pro-giesmiai“ semantikoje atpažįstame pertrūkio semą. Tai leistų jų estetiką sieti su Algirdo Juliaus Greimo esteze: „Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita5.

A. J. Greimas esminiais estetinės pagavos elementais laiko lūžį kasdienybės izotopijoje, subjekto sukrėtimą, juslinį subjekto ir objekto ryšį, išgyvenimo unikalumą ir „būsimos absoliučios konjunkcijos viltį“6. Pateiktoje analizėje poetinių vaizdų jutimiškumas akivaizdus. Progiesmių paveikumas daugeliu atvejų aiškintinas būtent išgyvenimo unikalumu ir intensyvumu („subjekto sukrėtimas“). Nors pakylėtoje A. Kalanavičiaus poezijoje kasdienybės izotopija nėra itin ryški, ji pasirodo kaip kontrastas kūrybos šventadieniui:

Išgražintą
taurų šventadienį
atidavinėjau kam
papuola, šiokiadienį
žemėtą visgi sau pasilaikiau

(p. 468)

Vakaro spindėjimą apibūdina šuo, kratantis iš savo kailio geltoną smėlį (p. 548), laiko tėkmę – „aštriausiuoju parudusiu peiliu nuskainioti gėlių koteliai“ (p. 539). Kalkėmis balinami medžiai pažadina baltos nebūties regėjimą:

Žiūriu, kaip
kalkėm balina
medžius,
jūs išdegtu ir
mano kauleliu
nubalinkite
pakelės verbas,
kad net iš tolo
šviestų tėviškėj
užcementuoti
ąžuolai

(p. 523)

Net ir tada, kai kasdienybė neperžengiama, ji leidžia nuspėti anapus jos slypinčią „kitokios prasmės galimybę“7:

Moteris karvaitei
saujom druskos
sūdė pavieškelės
geltonąjį barkūną,
grindelės skambčiojo
nelyginant nušokusios
nuo paukščių liežuvėlio

(p. 534)

Bene ryškiausias A. J. Greimo aptartos estezės ir A. Kalanavičiaus progiesmių skirtumas yra tas, kad pastaruosiuose „žmogaus ir pasaulio akimirksninis susiliejimas“8 taip ir neįvyksta. Būties apraiškų įvairovę gaubia tuštuma:

Ir dūzgė
tavasai alsavimas
tuščiam ąsoty

(p. 525)

Erdvu kaip nebūty

(p. 569)

Dangaus ir žemės riba neišnyksta. Baltas debesų paukštis atsišvyti smėlynuos juodu šešėliu (p. 522). Saulės spalva atsiejama nuo šiaudų geltonumo:

Pravažiuodamas prašalaitis
užklausė, kieno tie šiaudai –
mūsų mūsų visi tie šiaudai,
tiktai saulės šiaudinė
spalva jau ne mūsų

(p. 544)

Ir vis dėlto progiesmių autorius nepaliauja priešinęsis nebūčiai:

Tik duok man žiupsnį
laiko ir mano dilgėlių kapotom
sausgyslėm atoilsį, ir iš
savęs išspausiu progiesmius –
aš pragysdinėjimus,
kad net apstulbęs svetimtautis
susivokęs išstvarstys tarsi
vėjas
klevlapį

(p. 430)


1 Geda S. Poetas: gyvenimas ir progiesmiai // Dumšienė P. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 148.
2 Kalanavičius A. Ne akmenys guli. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 526. Ir toliau cituojant eilėraščius skliausteliuose nurodomi šios knygos puslapiai.
3 Dumšienė P. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. – P. 112.
4 Kašelionis B. Progiesmių perluotojas, žodžių alchemikas, ir gyvenimo, ir poezijos vienišius // Dumšienė P. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. – P. 178, 180.
5 Greimas A. J. Apie netobulumą. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 68.
6 Ten pat. – P. 23.
7 Ten pat. – P. 72.
8 Ten pat. – P. 32.

Semiotiko kelias ir pakelės

2020 m. Nr. 3 / Literatūros kritiką prof. Kęstutį Nastopką kalbina Dainius Vaitiekūnas / Semiotikas, literatūros tyrinėtojas prof. Kęstutis Nastopka švenčia savo aštuoniasdešimtmetį.

Kęstutis Nastopka. Gyvenimas žodyje

2019 m. Nr. 8–9 / Jonui Juškaičiui (1933 05 30–2019 06 30) atminti / Bene ryškiausia J. Juškaičio lyrikos intonacija – nuostaba prieš gyvybės ir gyvenimo stebuklą. Poezija, kaip ir pažinimas, išauga jam iš tamsos, iš nežinojimo.

„Ką reiškia drauge būti ir lietuviu, ir prancūzu?“

2017 m. Nr. 3 / Pokalbis apie Algirdą Julių Greimą. Pokalbyje dalyvauja Kęstutis Nastopka, Ericas Landowskis, Arūnas Sverdiolas, Loreta Mačianskaitė ir Saulius Žukas

Elžbieta Banytė. Atokuma su gulbėm ir kregždėm

2016 m. Nr. 3 / Antanas Kalanavičius. Dvi saujos laiko. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 176 psl.

Kęstutis Nastopka. Šiapus nebūties

2015 m. Nr. 2 / Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1919.VII.15–2015.I.20 / Sausio 25-ąją vilniečiai Šv. Mikalojaus bažnyčioje atsisveikino su paskutiniuoju žemininku Alfonsu Nyka-Niliūnu. Savo poezijos žemyne jis įtvirtino poetinę kalbą

Heidi Toelle. Meilės įvardijimai ir kategorizacija arabų kalboje ir kultūroje

2014 m. Nr. 8–9 / Iš prancūzų k. vertė Kęstutis Nastopka / Heidi Toelle yra Trečiojo Paryžiaus universiteto (Naujosios Sorbonos) profesorė, tarp­tautinio žurnalo „Arabica“ vyriausioji redaktorė, knygų apie Koraną ir arabų literatūrą autorė.

Kęstutis Nastopka. Estezės medžioklėje

2014 m. Nr. 3 / Vytautas Martinkus. Estezė ir vertinimai. – Vilnius: Edukologija, 2013. – 326 p.

Solveiga Daugirdaitė. Neatspėjamos poeto mįslės

2012 m. Nr. 12 / Perpetua Dumšienė. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie Antaną Kalanavičių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 440 p.

Viktorija Daujotytė. Tarp poetinės paslapties ir logikos

2011 m. Nr. 5 / Kęstutis Nastopka. Literatūros semiotika. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 322 p.

Perpetua Dumšienė. Kelionė į Abchaziją

2011 m. Nr. 1 / Perpetua Dumšienė – poeto Antano Kalanavičiaus (1945–1992) studijų bendramokslė. Vėliau draugystė peraugo į santuoką. 1968-ieji mano ir Antano bendrose gyvenimo patirtyse buvo pažymėti Abchazijos ženklu.

Kęstutis Nastopka. Sakymas ir diskursas

2010 m. Nr. 8–9 / Ištraukos iš Kęstučio Nastopkos studijos „Literatūros semiotika“ skyriaus „Sakymas ir diskursas“. Studija leidžiama „Baltų lankų“ leidykloje. / Lietuvių humanitariniuose moksluose vis plačiau išsikeroja diskurso terminas.

Virginija Balsevičiūtė. Penkiese apie Oskarą Milašių

1997 m. Nr. 8–9 / Semiotika: Oscar V. de L. Milosz / Oskaras Milašius: Poezijos analizė. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 99 p.