Pralaužti platesnį dangaus skliautą: Henriko Nagio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui

2020 m. Nr. 10

Šių metų spalio 12-ąją minimas poeto, literatūros kritiko bei vertėjo Henriko Nagio (1920–1996) šimtmetis. Atstovaudamas tarpukariu Lietuvoje brendusiai naujajai intelektualų kartai, kurios gyvenimą dramatiškai sujaukė istorijos verpetai, jis, kaip ir nemaža dalis jo kartos, pasitraukė į emigraciją, kur neretai skausmingai derino pragyvenimo prozą su kūrybine būtinybe. Viena iš tokių veiklų tapo 1952 m. Buenos Airėse pasirodęs žurnalas „Literatūros lankai“ (išleisti aštuoni numeriai). H. Nagys čia skelbė straipsnius meno, literatūros temomis, poezijos vertimus iš vokiečių, anglų, latvių kalbų bei literatūros ir meno kritiką. Tekste „Mūsų benamės literatūros ateities perspektyvos“ H. Nagys šitaip iškristalizuoja savo požiūrį: „Neveidmainiškas kritikos žodis, keliąs visus būtinus reikalavimus literatūriniams kūriniams, yra didžiausias užtikrinimas, kad mūsų literatūra čia išliks gyva ir nepaskandinta impotentiškom savęs apgaudinėjimo kurtizanijom. Ir aišku, tiktai kokybiškai svari literatūra tegali būti vienu efektingiausių ginklų prieš nutautėjimą ir užmarštį, ir įrodymu mūsų priešams, kaip rimtai mes suprantame savo tautinę misiją: tęsti literatūrinę tradiciją, t. y. už tuos rašytojus, kurie pavergėjų nutildyti laikinai arba amžiams“ (rankraštis, kaip ir kitas poeto archyvas, saugomasMaironio lietuvių literatūros muziejuje).

Jubiliejaus proga publikuojami H. Nagio laiškai, rašyti Vokietijoje ir Kanadoje 1945–1968 m. poetui Alfonsui Nykai-Niliūnui. Atrinktuose laiškuose nusakomi literatūriniai rūpesčiai, veriasi žemininkų-lankininkų tapsmo programa. Biografinio lygmens tekstuose – egzistenciniu nerimu persmelktas vidinis gyvenimas. Viena prie kitos rikiuojasi asmeninio gyvenimo detalės, iškyla besikeičiančios aplinkos ženklai. Esmine tema, vingiuojančia plona filigranos gija iš vieno laiško į kitą, tampa savo kartos leidinio – „Literatūros lankų“ – parengimas, išleidimas ir išsaugojimas.

 

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Lustenau, 1945 09 27

Alfai, rašau tau lyjant nesibaigiančiam rudens lietui… Lyjant be jokios pertraukos jau kelintą dieną ir naktį. Gaila, kad visa tai kvailai išėjo ir Tiubingene nebesusitiksim. Įsimatrikuliavau Insbruko¹ universitete baigti tų juokingų ir kvailų dalykų. Tik kambario tai nėra. Ir valgyti ten labai ubagiškai nedaug. Pridėk dar nejaukų šaltį, kuris palto neturint patrigubės… Ir turėsi tokį artėjančių mano studijų vaizdą.

Nemanai atvažiuoti Insbrukan? Mokslo atžvilgiu čia nebūtų sunku, be to, būtumei nors vienas žmogus… Šiaip čia nė vieno veido, į kurį būtų galima žiūrėti neprisimerkus ir nejaučiant visiško abejingumo.

Jeigu gaučiau leidimą atvažiuoti dar į Tiubingeną. Iš tikrųjų buvo gera tas dvi savaites pas jus. <…>² Žinai, tu man atsiųsk savo eilėraščių. Visą pluoštą. Ir būtinai, jei gali, dar įduok tiems, kurie šituos mano laiškus neša. Aš tikiu Tave čia netrukus pamatyti. Juk nevažiuosi Prancūzijon?

Henrikas

P. S. Dar vienas toks kvailas reikalas: jei susitiksi kurį mano profesorių (Girnių, Maceiną ir Ivinskį), paprašyk, kad man parašytų tokį paliudijimą, jog buvau 6 sem. studentas Filosof. fak., nes šitiems nelabai vien tik studijų knygutės nuorašo pakanka.

 

Insbrukas, 1948 05 14

Mielas Alfonsai,

Gyvenu čia tokiam vienam viešbuty visai vienas. Krūvos knygų ir karštas vėjas ir aplinkui akmeniniai kalnai. Kaip šuva būdoj. Bet nieko negalima padaryti: reikia ir taip kartais gyventi. Gerai tik tai, kad gali su savo mintim būti visą dieną ir visą naktį. Rašau, skaitau, valkiojuos po laukus, nueinu ligi upės ir žiūrau į drumzliną ir greitą srovę. Ir taip bėga dienos. Grįšiu gegužės 30. Tikriausiai atsivešiu ir kelis eilėraščius, galėsiu pasiųsti H. Radauskui. Parašyk kokį atviruką.

Tavo draugas Henrikas

 

Insbrukas, 1949

Mielas Alfonsai,

Kaip Tau sekasi gyventi rudenį? Apie mudviejų „profesinį likimą“³ jau painformuotas ir aš. Vis dėlto prof. Jonynas⁴ savo padarė! Čia ruduo, tuščia, diena po dienos rašau, rašau, rašau. Grįšiu spalio pabaigoje. Parašyk prie progos kelis žodžius apie save. Aš, kaip matai, – nelabai ką galiu parašyt. „Aidams“ persiunčiau straipsnį ir eil. vertimus apie Traklį. Kas naujo rašytojų draugijoj? Pasveikink nuo manęs širdingiausiai Sandrą⁵!

Henrikas

 

Montrealis, 1951 12 18

Brangus Alfonsai,

Ant šio „sveikinimo“ popieriaus nutariau Tau parašyti ilgai žadėtą laišką. Su Tavo broliu Petru mudu dažnai Tave prisimenam. Susitarėm – jei tik tai bus įmanoma – šią vasarą tave kartą aplankyti. Štai Tėv. Leonardas⁶ rašė man neseniai, kad Tu buvęs Brooklyne. Kaip gerai būtų, jei aš ten netoliese gyvenčiau! Dabar – pinigai, viza, darbas ir visi kiti velniai mane galutinai atplėšė nuo draugų. Apie šį miestą nieko gero negaliu parašyti. Gerai, kad esame kartu su Birute⁷. Mums gera. Paskutiniu metu labai daug dirbau su nauju rinkiniu. Atspausdins jį Čikagoj Liet. Knygos Klubas kitąmet: apie kovo mėn. Gal dar vėliau.

Nudžiugau gavęs „Žemę“. Ji atrodo gerai. Labai daug kartų skaičiau Tavo naujus eilėraščius ir taip pat „Praradimo simfonijas“⁸. Man rodos, šiandien aš daug arčiau Tavo žodžių prieinu ir pradedu matyti visą eilę dalykų, kuriuos anksčiau tik labai intuityviai tesuvokiau.

Girniaus įžanga parašyta sodriai ir ekspresyviai. Tai mane nustebino ir nudžiugino. Kad jis gali giliai perskrosti – žinojau, bet kad ir taip sąmojingai gyvai ir drastiškai – man buvo staigmena.

Norėčiau dar pasikalbėti apie kitas knygas, bet teks tai atidėti kitam kartui, nes turiu į Tave tokį prašymą. Čia, Montrealy, norim bandyti išleisti keturiskart per metus literatūrinį laikraštį; (12 pusl.). Redakciniam kolektyve bus ir V. Jonynas⁹. Tu jį berods pažįsti iš Vilniaus universiteto laikų? Jame bus galima kalbėti aiškiai ir negailestingai apie visas mūsų literatūrinio gyvenimo votis. Parašyk kokį straipsnį (gal tebeturi mūsajam žurnalui rašytą?). Be to, būtų gerai, jei parašytum ilgesnes recenzijas apie Savickio „Raudonus batukus“ ir Jankaus „Pirmąjį rūpestį“. Norėtume pirmą numerį išleisti vasario mėn. pabaigoje. Parašyk taip pat, ką Tu iš viso manai dėl šio sumanymo. Tame laikrašty būtų straipsniai, recenzijos, kelios orig. novelės, keli eilėraščiai, be to, verstinės beletristikos ir poezijos ir aktualija. Visa medžiaga liestų tiktai literatūrą. Oficialus leidėjas: Kultūros Fondo skyrius Montrealyje. Norėtume sutelkt į jį visus gyvus žmones ir padaryti laikraštį tokia tribūna kiekvienam rimtam ir drąsiam pasisakymui.

Toks gana oficialus išėjo šitas popierius, bet Tu gerai žinai, kaip sunku parašyti šiltą žodį ant paišinio lapo. Be to, ką aš jaučiu, žinai…

Daug gero Tau ir Sandrai!
Tavo Henrikas

 

Montreal, 1952 02 23

Mielas Alfonsai, nežinau, ar tau ką nors Kazys¹⁰ yra sakęs. Paskutiniam laiške, kurį jau parašiau, papasakojau daug liūdnų dalykų, kurie jau nuo „Žemės“ pasirodymo rūpino ir skaudino. Gavęs tavo gerą, draugišką laišką, kuriame man vėl atsiskleidė tavasis nelengvas ir skaudus gyvenimas, tavo rūpesčiai ir tavo kelio kampuoti akmenys, galvojau ilgai, kaip man tau visa ką parašyti. Kaip parašyti, kad tu jaustumei, jog visi tie dvejojimai nėra paprastas vienkartinis užsispyrimas, bet tavo draugo liūdnumas ir skausmas. Tavo draugo, kurį jau gyvenimas – nuo to laiko, kai persiskyrėm, yra taip pat nemaža apdaužęs, bet tikro draugo. Kaziui parašyti buvo kažkaip lengviau, – tau sunkiau surasti žodžių, todėl, kad norėčiau viską pasakyti aiškiai, paprastai ir nuoširdžiai.

Jau pirmą kartą skaitydamas „Žemės“ [įvadą] (jį Girnius parašė tikrai gerai; tiesa, ne visi literatūriniai teiginiai man atrodo tvirti, o jų – tarp kita ko, ne taip daug, bet filosofinis Girniaus žvilgsnis užmestas puikiai; ir su juo tomis mintimis taip pat iš esmės sutinku), pradėjau galvoti, ar manoji poezija yra tokia? Galvojau – ar nors tokia tendencija joje jaučiama? Ar Girnius nėra visiškai teisus, vėliau apie kiekvieną atskirai kalbėdamas, kad manoji poezija niekur esmingai nėra gimininga tavajai ir Vytauto¹¹. Jis teisus. Nuotaika – sako jis tenai – sieja mane su jumis, net ne bendras klausimas, pagaliau net ne bendras suproblematinimas klausimo. Ir tai taip pat tiesa. Žinau, savęs klausdamas dar daugiau – niekad aš savo poezijos nesuproblematinsiu, nes neturiu tokiam žygiui davinių nei troškimų. Visuomet prakalbinsiu „Žemę“ ir „Daiktus“, ir „Apraiškas“ tiktai tokiu būdu, kaip tai dariau „Lapkričio naktyse“¹² ir „Saulės laikrodžiuose“¹³ – prakalbinsiu ir paliksiu jiems kalbėti per mane. Gali būti, tai yra todėl, kad aš pats gyvendamas atsakymų neturiu, kad nežinau, kodėl ir kokiam keistam ryšy su manim pasaulis yra gyvas. Ir prakalbinęs tikrovę aš pats klausausi jos kalbėjimo ir renku jos balsui žodžius. T. y. gerai matau – skirtingas kūrybinis procesas nuo „Žemės“ įžangoje užakcentuotojo, t. y. ir skirtingas to paties poeto pašaukimas, supratimas. Man rodosi, kad stoviu netoli tokių kaip Trakl, Heym ir pagaliau mūsų Kossu¹⁴.

Aišku, ir taip žiūrint „Žemės“ bendras kelias yra įmanomas. To visai nenoriu paneigti. Įmanomas kaip jaunų žmonių pastanga pralaužti platesnį dangaus skliautą mūsų „susikatarinkinusiai“ poezijai. Įmanomas ir gilus „Žemės“ dalyvių ryšys, ta prasme, kad mes norime poezijos visiškai tikrai atremtos į rašančiojo žmogiškąją laikyseną. Kad trokštame pirmiausia žmogiškos tiesos kūrėjo pasisakyme. Kad esame visai sąmoningai suinteresuoti pačio žmogaus, šiandieninio žmogaus problema. Kad matome jo rankas, iškeltas beviltiškam ieškojime. Nes ir mes esame tie patys ieškantys – tie patys suaižytų namų gyventojai, statytojai, griovėjai. Nežinau, kaip tau visa tai nuskambės. Bet tikėk manim, šiandien man tie klausimai patys skaudžiausi. Jaučiu, kaip prieš trečiąją savo poezijos knygą (kurią norėčiau išleisti jau kitąmet) turiu visa tai sau atsakyti, visai aiškiai ir nedvejodamas. Kitu atveju, nemanau, kad ta knyga būtų man brangi ir būtina išleisti. <…> O dėl paties naujo laikraščio išleidimo pritariu. Padarysiu viską, ką pajėgsiu, kad jisai būtų toks, kokio jo mes laukiame. Man atrodo, kad jį reiktų išleisti netrukus ir bandyti bent kartą į mėnesį atspausdinti. Pinigai mūsų kišenėse reti svečiai. Parašyk konkrečiai, ko reikėtų pirmam numeriui – padarysiu. O Kazys technišką darbą atliks be priekaišto. Tik bendradarbių tarpe nenorėčiau matyti bent laikinai žmonių, kurių nuomonės mums nelabai žinomos. <…>

Tavo Henrikas

 

Montreal, 1952 05 21

Mielas Alfonsai,

Jau taip nemažai laiko praėjo po New Yorko susitikimo, o vis niekaip neįstengiau tau parašyti žodžio. Tai dabar, prigriebęs tą amerikonišką priemonę, skubu pridėti. Liūdna buvo grįžus – ir šitas miestas atrodė kaip kalėjimas. Sunku taip susitikti kelioms valandoms, išsiskirti tuojau, nes žinai, kad sekantis pasimatymas bus kada nors už kelių mėnesių, o gal ir metų. Tik man smagu, kad tu žadi atvažiuoti į Montrealį atostogoms. Atvažiuok, būtinai. Čia mes galėsime pasivaikščioti ir išsikalbėti, o vaikščioti yra kur ir kalbėti apie ką taip pat daug. <…> Kaip mūsų laikraščio reikalai? Kazys parašė dėl Franz Kafkos, išversiu ligi šios savaitės pabaigos ir nusiųsiu. New Yorke nusipirkau Kafkos prozą. Ten yra labai gerų dalykų, manau išversti trumpus pasakojimus. Vienas jų – iš vaikystės – man patinka. Tuo tarpu bendras Kafkos prozos pasaulis – man svetimas. Jame dažnai susiduri su veidrodine koketerija ir tipingai žydišku dekadentizmu. Dažnai ir Kafkos sakiniai yra varginantys savo nesvietišku ištęsimu ir pedantiška pastanga viską pasakyti – šalia reikšmingų aprašinėja jisai ir visai neesmingus dalykus. Žinai, yra kažkokia giminystė tarp Rilkės ir Kafkos – abu jie liguistai trapūs ir subtilūs ligi skaudumo. <…>

Tavo Henrikas

 

Montreal, 1952 09 01

Tikrai pragariški karščiai buvo užgulę šitą kraštą. Jau ir galvot nebebuvo įmanoma, kaip žmogui derėtų. Tai užtai tavo žodžiai buvo dvigubai malonesni man: žinojau, kiek narsumo reikėjo, kad juos užrašytumei, o ir man dabar yra daug dalykų prieš akis išsirikiavę, apie kuriuos reikėtų kalbėti. Pirmiausia apie mūsų „L. Lankus“. Pirmas numeris atrodo gerai. Labai gerai. Jis yra tikrai kultūringo leidinio vardo vertas. Ir išorė, ir medžiaga. Kėkštas jį sulaužęs gerai ir skoningai. Taip kad ir ateityje jam galima ramiai patikėti laikraščio estetinę išvaizdą. Labai geras Staniškio¹⁵ (turbūt Tučio) romano fragmentas. Jis yra talentingai ir visai naujai parašytas. Mūsų prozoje tai neabejotinai šviežias ir seniai lauktas žodis. Jame jaučiamas vakarų prozos kvapas. Tiesa, pati pradžia man neatrodė labai stipri, bet toliau skaitant aš ėmiau jausti, kaip atskirosios detalės ima lietis vienu momentu ir skleisti ypatingą šviesą.

Škėmos dalykas geras. Tačiau mane daug kur nuteikė nejaukiai per daug jau aiškiai kyšanti dirbtinė maniera ir savotiškas savižudiškas noras pabravūruoti. Be tų dirbtinių vietų Škėmos dalykas būtų labai įdomus. Jo kompozicija yra labai įdomi (plokštelės sukimosi principo), o labiausia aš Škėmą gerbiu už tai, kad jis nepailsdamas nori išsimušti iš konvencionalumo srovės, kurioje maudosi beveik visa mūsų proza. Ar jis tikrai išsimuš, priklausys nuo to, kiek jis nemeluos sau pačiam ir neperduos savo ieškojimo pigiems triukams ir efektams.

Juliaus¹⁶ mums gerai pažįstamas dalykas nebedaro didelio įspūdžio: gal todėl, kad daug kartų girdėtas, o gal ir todėl, kad šioji redakcija pabaigoj aiškiai pertęsta. Pradžia – taip, kaip ji dabar atrodo – man patiko. Ten daug to mielo, šviežaus krypštukizmo.

Mariaus¹⁷ buities vaizdelis vidutinis. Keistai nepritinka jo pasakojimui. Toks sukapotas sakinys. Tai netikrasai Katiliškis. Nėra jėgos nei tirštumo. Tema taip pat nėra laimingai pasirinkta.

Toks vedamasis geresnis. Paprastas, trumpas, aiškus. Man patiko.

Girniaus straipsnis labai įžvalgiai ir jam įprastu aštrumu parašytas. Gerai, kad toks atmuštas pirman numerin. Labai gerai, kad ir antrajam numery jisai rašys. Lauksiu jo žodžių apie „Žemę“. (Tiesą sakant, Anouilho labai gerai nepažįstu, bet kiek skaičiau vokiečių kalba – tris dramas – man atrodo, Girnius yra gerai jį interpretavęs).

Recenzijos visos man patiko. Gerai atseikėta Alantui (o taip pat gerbiamai Sorbonos daktarei Židonytei už pasibaisėtinas nesąmones, skelbtas NL). Jankaus novelėms būčiau kiek nuolaidesnis. Tavo žodis žiaurus, bet teisingas. Kiek mažiau man patiko J. Meko recenzija apie Aistį. Kažkaip palaidai ir nesklandžiai parašyta. Nereikalinga (visiškai) pradžioje cituojama kažkokio labai jau „lėtiškai“¹⁸ priraizgyto, sentimentalaus laiško ištraukėlė.

Juliaus vedamasis geras. O ypač puikiai ir šiltai pasišaipant, sudorota brangiosios Mazalaitės¹⁹ medaus mėnesio svaičiojimai. Juliui reikia kiek galima daugiau angažuotis šian skyriun. Poezijos puslapis įdomus. Juk geriausias, mano manymu, – Kazio. Nes ir Šlaito, ir Meko eilėraščiai silpnesni negu paprastai jų spausdintieji, ypač Šlaito. Kėkštas panašus į save. Tiktai man su jo poezija kontaktas labai panašus kaip su Škėmos kūriniais. Po eilės gerų vaizdų ir tikrų žodžių ima ir prasimuša koks dirbtinas ir negyvas vaizdas, persukta frazė, – ir tada vėl labai sunku surasti turėtą šiltą kontaktą. O Kėkštas man labai artimas, kažin kur, taip kad norėtųsi jo poeziją priimti visai tiesiogiai ir nerūstaujant. Tuo tarpu Kazio²⁰ eilėraščiai skamba tvirtai ir šviežiai ir įdėtas truputis mistiškos nuotaikos jam suteikia naujos spalvos. Ypač man patiko tasai eilėraštis, kurį jis skaitė New Yorke.

Švedų lyrikos vertimai neatrodo per geriausi. Skamba kaip mediniai dirbiniai. Sunku tikėti, kad taip jie skambėtų originale. Yra ir išsireiškimų labai kerėpliškų. Bet ką padarysi – vertimai visuomet kvepia amatu. Užtai tematiniai jų kai kurie – nauji ir drąsūs. <…> Taigi bendras „L. lankų“ įspūdis geras. Dar daugiau – labai gerai, kad tai pradžia didelio kelio. Mes jo neturime apleisti. Ir pagrindinis rūpestis turėtų būti – „L. L.“ leisti kiek galima dažniau. Nors vieną kartą per du mėnesius. Būtų bjauru, jeigu pinigas tokį sumanymą nužudytų. (Padarysiu viską, kad Kanadon siunčiami 250 egz. būtų išplatinti.) <…> Dabar dėl antrojo „L. L.“ numerio. Savų eilėraščių tikriausia neatsiųsiu. Jų nėra. Nieko dar nesu atbaigto parašęs. Buvo prislėgusi kaitra ir „S. L.“ skaudžiai liūdnas pasirodymas. Gal trečiam numeriui. Naujosios vokiečių poezijos išversiu. Išversiu visus nebūtinai chronologiniai jauniausius. Manau duoti po kelis Heym, Trakl, Zech, Franz Baerman Steiner (g. 1908) ir dar kelis pačios jauniausios kartos. <…> Parašysiu taip pat trumpą apžvalgą apie naujausią vokiečių literatūrą. Tai tiek. <…> Būk tvirtas ir laikyk tuos „L. L.“ gyvus, jie mūsų vienintelė viltis.

Henrikas

 

Montreal, 1953 05 21

Brangus Alfonsai,

Rašau tau kelis žodžius iš fabriko. <…> „Lankų“ antras numeris geresnis. Gražiau sutvarkytas, medžiaga geriau surinkta. Tiktai dėl Aragono, Eluard’o ir Lėto²¹ reikėjo pagalvoti. Pastarasis, mano nuomone, tėra raštingas eksperimentatorius, ir tai gerokai šarlataniška prasme. Gal „žvilgsniečiai“²² spaudė jį dėti?

Tavo eilėraščiai man labai patiko. Juose yra daug ramios, vidinės šviesos, tokios, kuri poezijai suteikia anų, regėtų ir mylimų pasaulių saulės atspindį.

Radausko taip pat geri, Blekaičio – fifty fifty. Nėra juose tikrojo veido apybraižų. Tik atsitiktiniai štrichai.

Vertimai įdomūs – ypač Rimbaud ir Baudelaire.

Kritikos skyriuje Baronas gauna ilgai pelnytą užmokestį. Dabar reikėtų ir Gliaudai²³ su gerais procentais tokios pylos. <…> Iki, būk sveikas,

Tavo draugas, Henrikas

 

Montreal, 1953 06 13

Nors žadėjau tuoj vėl parašyti, matai, kaip išėjo, praėjo kelios savaitės, pralėkė. <…> Dėl antrojo numerio tavo daugelis minčių teisingos. Labiausia, kad reikalingas sekantiems numeriams aiškus planas. Tada Kėkštas gal neprikaišios tokių abejotinų dalykėlių. Tokį planą galėsim nustatyti bent dviem trims sekantiems numeriams. Ir Tavo mintys pakviesti Julių redakcinėn kolegijon man patinka. Gal iš tiesų mūsų Kripštas tada labiau įsijungs ir pradės, šalia berazūmių gydymo, daugiau rašyti, o rašyti jis juk gali.

Trečiam numeriui atsiųsiu (atsivešiu) eilėraščių savo ir Pūkelevičiūtės. Prašiau Škėmos parašyt essay apie Donelaitį ir mūsų kartos kūrybines pastangas. O taip pat B. Gudaitis išvers keletą stipriausių Karl Sandburg eilių – poemų. Prašiau jo išversti tokį puikų eilėraštį (Tu, tikriausiai, jį žinai) apie poeziją. Jei gausiu laiku tik ką išleistą Paul Celan eilėraščių knygą, tai išversiu jo dar keletą eilėraščių. Tik nei apie Rūkšos, nei apie Vinco Kazoko eiles rašyt recenzijos nenoriu. Gal kitą kokį autorių numatai? <…> Būk sveikas ir kovok už „Lankus“. Ir parašyk greitai apie numatomą datą ir vietą. Susitikti labai labai reikia.

H.

 

Montreal, 1959 06 16

Mielas Alfonsai,

Kad greitai neparašei – nesistebėjau, nes spaudoj radau žinutę apie Tavo persikėlimą Vašingtono kongreso bibliotekon²⁴, iš pradžių pagalvojau, kad persikėlei su visa šeima, bet suprantu, kad lieki Baltimorėj. Žinau, kad pakeitei darbą, nes fabrikas – nežiūrint, kokį darbą tenai dirbtum, yra gana šlykšti vieta.

Ir aš, sugrįžęs iš Baltimorės, jaučiausi žymiai geriau. Dar ir šiandien jaučiu, kad susitikimas buvo daug ko vertas. Tiesa, kaip tu rašai, Kazio²⁵ laikysena retkarčiais ir man pasirodė konservatyvi. Bet aš manau, kad jis toks buvo ir pasiliks. Kai dabar perskaičiau Lietuvių rašytojų draugijos nutarimą jo paskutinei knygai paskirti premiją, suprantu, kodėl jis niekados per daug entuziastingai nepritarė bet kokiai akcijai prieš draugijos šulus. Žinoma, nemanau, kad jis tai darė sąmoningai, t. y. ieškodamas konkrečios naudos. Bet visuomet geriau nesusikirsti ir išlaikyti gerus diplomatinius santykius.

Gerai, kad apsiėmei redaguoti devintą numerį. Man šiuo metu laisvalaikis pravers. Aišku, kad sutinku redaguoti sekantį numerį, o ir tavajam padėsiu, kiek prašysi. Parašysiu recenziją apie Gražulio „Sudužusį vaizdą“²⁶ ir atsiųsiu pluoštą savo eilėraščių. Jeigu reikėtų dar kokios nors recenzijos arba straipsnio (kaip tu sakai, parakinio), parašyk man maždaug sritį arba nusikaltėlį. <…> Iš Juozo gavau jau kelis laiškus: atrodo, kad Antanas Mažiulis rimtai apsiima administruoti. Gerai, vis mums patiems bus mažiau rūpesčių. Tiesa, prieš keletą dienų gavau laišką iš Kėkšto. Jis liūdnai teiraujasi, kodėl nė vienas mūsų jam nerašo. Tad šį vakarą jam parašiau ilgą laišką, papasakodamas apie mūsų pasitarimą ir visus tolesnius planus dėl „L. L.“, dabar palauksiu jo atsakymo, nes jam visai konkrečiai paminėjau, jog liekame kolektyve 4. Pažiūrėsim, kaip jis reaguos.

Pasakyk Sandrai, kad jos paveikslas, įdėtas į naujus rėmus, kabo didžiausiame mūsų kambaryje garbingoj vietoj. Jis šviesus ir labai gerai nuskaidrina mano profesionališką melancholiją. Ir Birutė juo nemažiau džiaugiasi.

Tavo Henrikas

 

1963 ruduo

Mielas Alfonsai,

Užvilkinau savo laišką Tau. Užvilkinau, nes pravaikščiojau tas kelias savaites po „Santaros“ suvažiavimo kaip palaidotas žmogus. Man dar vis nepamirštamas tasai paskutinis atsisveikinimas Tabor Farmoj, sekmadienio popietę. Dar visa taip skaudžiai arti, taip baisiai neįtikinama. Buvo tai toks geras susitikimas, toks beveik neįmanomai šiltas dviejų naktų ir dviejų dienų metas, tarytum būtų grįžę anie geri Freiburgo laikai. Dabar galvoju, lyg būtume jautę, kad tai paskutinis kartas. Škėma buvo toks jaunas ir gyvas žmogus. Vienas iš mūsų.

O dabar reikia viską tęsti toliau. Tol, kol esame čia, nes kas žino, kaip mums numatyta. Ir žinai, man dabar draugystė pasidarė dar brangesnė nei anksčiau, ir aš jaučiuosi arčiau Juliaus ir Tavęs, ir man Judviejų reikia kaip niekad anksčiau. Gaila, kad nebuvai tąsyk Cape Cod ir kad neatvažiavai su savo mašina į Montrealį. Kitą vasarą susitiksime, kaip Tu manai? Mudu su Julium jau ir kokį planą sudarėm (jam labai karštai pritarė ir Škėma su Mackum). Aš dar tai vėliau Tau paaiškinsiu. Dabar gi noriu apie „Lankus“ parašyti.

Tu jau daug girdėjai iš Juozo. Žinai, tada mes taip galvojom – reikia leisti. Leisti metraštį²⁷, nes periodinio žurnalo neįstengėm išleisti ir dėl medžiagos trūkumo, ir dėl finansų. Tegul leidžia Frontas²⁸. Jie į turinį nesikiš, ir – galų gale – ką jie galėtų cenzūruoti tokio pobūdžio metraštyje?

Dabar konkrečiai dėl naujo numerio. Jis turėtų išeiti 1962 metais kovo ar balandžio mėnesį. Reiškia, medžiagai sutelkti laiko nedaug liko. Maždaug iki gruodžio vidurio. Aš norėčiau, kad Tu tvarkytumei visą praeitų metų poezijos apžvalgą. Ją reikėtų parašyti vienu ilgu straipsniu, sustojant prie kai kurių knygų ilgėliau, prie kitų gi – trumpai. Gali pakviesti talkai Julių (jis sutiko) ir mane. Galėsim apie kai kurias knygas Tau parašyti trumpas apžvalgas, kurias Tu vėliau inkorporuotum bendron apžvalgon. Būtų gera kokį vieną straipsnį parašyti ir atskirai apie 1961 metų poezijos įdomesnes knygas ar įdomesnius aspektus.

Be to, Juozas man rašo, kad Tu esi pasiruošęs straipsnį apie Putiną. Tą, kurį skaitei Bostone. Ar Tu galėtumei jį man duoti atspausti į „Lankus“? Ir – norėčiau [gauti] iš Tavęs kokius 4 naujus eilėraščius. Gerai?

Būk geras, parašyk man dar savo sugestijas ir savo idėjas apie naujus „Lankus“. Aš juos galėsiu panaudoti.

Daug linkėjimų Sandrai ir Tau ir mažiesiems iš Birutės ir manęs.
Iki
Tavo H.

Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė

---

1 H. Nagys 1945 m. pradėjo studijas Insbruko universitete.
2 Siekiant pateikti kuo daugiau laiškų, teko praleisti vieną kitą mažiau reikšmingą sakinį.
3 Vytautas Kazimieras Jonynas 1946 m. Freiburge įsteigė Meno ir amatų mokyklą; A. Nyka-Niliūnas ir H. Nagys buvo pakviesti dėstyti čia prancūzų ir vokiečių kalbų.
4 Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997) – grafikas, tapytojas, vitražistas.
5 Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė (1922–2009) – šokėja, dailininkė; A. Nykos-Niliūno žmona.
6 Leonardas Andriekus (1914–2013) – poetas, redaktorius, pranciškonas, bažnytinės teisės daktaras.
7 Birutė Vaitkūnaitė-Nagienė (1921–2017) – choreografė, šokėja, H. Nagio žmona.
8 A. Nykos-Niliūno debiutinė knyga, išleista 1946 m. Vokietijoje.
9 Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2014) – literatūros kritikas, bibliotekininkas.
10 K. Bradūnas Vokietijoje redagavo žurnalą „Aidai“
11 Minimas Vytautas Mačernis (1921–1944).
12 H. Nagio antroji poezijos knyga „Lapkričio naktys“, išleista 1947 m. Freiburge, Vokietijoje.
13 H. Nagio trečioji poezijos knyga „Saulės laikrodžiai“, išleista 1952 m. Čikagoje.
14 Jonas Aleksandravičius (1904–1973); nuo 1951 m. – Jonas Aistis.
15 Vytautas Janavičius (1924–1995), slapyvardė – Staniškis; draugų ir artimųjų vadinamas Tučiu.
16 Julius Kaupas (1920–1964) – rašytojas, literatūros kritikas, medicinos mokslų daktaras.
17 Marius Katiliškis (1914–1980) – rašytojas.
18 Turima mintyje Leono Lėto kūryba.
19 Nelė Mazalaitė (1907–1993) – rašytoja. Minimas jos romanas „Medaus mėnuo“.
20 Turima mintyje K. Bradūno kūryba.
21 Leonas Lėtas (1923–1998) – poetas, prozininkas.
22 Žurnalo „Žvilgsniai“, leisto Vokietijoje, kolektyvas: A. Landsbergis, L. Lėtas (tikr. – V. Adamkevičius), J. ir A. Mekai.
23 Jurgis Gliauda (1906–1996) – rašytojas.
24 A. Nyka-Niliūnas 1959 m. gavo darbą Vašingtono kongreso bibliotekoje.
25 Turimas mintyje K. Bradūnas.
26 Balys Gražulis (1914–1994) – poetas. Knyga „Sudužęs vaizdas“ išleista 1958 m. Čikagoje.
27 Vyko svarstymai dėl naujo literatūrinio leidinio.
28 Turima mintyje Lietuvių fronto bičiulių sambūris, leidęs žurnalą „Į Laisvę“.