literatūros žurnalas

Lina Simutytė. Visiškas pasveikimas yra mirtis

2018 m. Nr. 10

| Apysakos fragmentas |


1

Sulaukti

pirmiausia įjungtų fontanų miesto aikštėse ir kiemuose. Naktų, jų aklumo, o tada jau kaitrų užmiesčiuose, per audras išmušančių elektros saugiklius.

Paskui laukti parduotuvės atidarymo, laukti šventės –

balionų, batutų, laimingų bilietų, balsų ir krentančių centų.

Sulaukti nuolaidų lauko skėčiams, hamakams, sulankstomoms kėdėms, stalams, pintoms taburetėms, pagalvėms.

Apskritai, nuolaidų visiems sodo baldams.

Tada laukti svečių užmiesčio namelyje, šveisti jį sodos tirpalu, milteliais, rūgštimi. Pakeisti visas lemputes, pervilkti patalynę.

Sulaukti dešrelių, cypiančių virš laužo. Sulaukti ugnies ir benzino, drėg-nos žemės ir kylančio rūko. Pūslių ant pirštų, dar kečupo, gal garstyčių. Dar nuorūkų perpjautų skardinių gerklėse, dar plastikinių šakučių.

Sulaukti paryčių, kai visi nusibaigs, išsikvies taksi arba vairuos šiek tiek prasiblaivę.

Sulaukti savęs, nurenkančio indus, prasidedančio galvos skausmo. Savęs, besivalančio dantis ir išspjaunančio dantenų kraują. Išspjaunančio miesto fontanus, barus ir baristas, balkonus ir vasaras – dramblius, surijusius sniegą ir purvą, visus parkus ir skverus.

Išspjauti dienas, tuos nuvargusius senus banginius žemais balsais, žemais dažniais pranešti apie save.

Kaip aš laukiu lijundrų, kaip aš laukiu audrų, nešiojančių plastiką, šakutes, sodo baldus, pagalves ir šiukšles.

Taip aš laukiu savęs, savo atvaizdo stiklinėse, bokaluose, akinių stikluose, parduotuvės vitrinoje.

O dabar esu alkis, esu eilė prie vandens. Esu laukas ir lauko kavinė. Bet net ir čia reikia sulaukti druskos, sulaukti pipirų.

O tada laukti sąskaitos, kad kitoje jos pusėje parašyčiau ką nors siaubingai desperatiško. Bet ką, kas primintų visus false aliarmus, visus skambučius tyčia ne tais numeriais. Rašyčiau bet ką apie artėjimus ir nutolimus, apie pradžią ir pabaigą, apie tai, kaip bijau priartėti.

Rašyti apie save, apie druską ir kraują, elektrą.

Rašyti: „Jei padariau tiek, kad matyčiau tave, nurenkančią mano lėkštes, nurenkančią mane, kiek padaryčiau, kad matyčiau tave kasdien.“

Rašyti, bet iš tiesų nieko nedaryti.

Iš tiesų tik laukti savęs, išgyvenančio nuolaidas, išgyvenančio sodus, išgyvenančio vasaras.

Išgyventi banginius, prarytus dramblius.

Balkonus, pėsčiuosius, visureigius, visumas, visus vandens bokštus, eiles prie vandens.

Išgyventi patį save ir sulaukti nakties.

Tada pūslėmis, panagių druska, prakaitu nuospaudose liesti drėgnas sodo sienas.

Tik jau nebebūti alkiu, nebebūti išpardavimu, nebūti indais ir miestu.

Bet būti pirštais, būti oro pagalvėmis

būti šviesos jungikliu savo paties aklume.


2

Jurga buvo saldainiai, kurie susprogsta ant liežuvio ir nudažo jį mėlynai. Vynuoginės sraigės vijokliuose ir akli slidūs šliužai, pranešantys apie vasaros kaitras, – ji buvo ir viena, ir kita.

Svarbiausia, jos buvimas šalia reiškė, kad viskas būtent taip, kaip ir turėtų būti. Su ja man pavykdavo nurimti net tada, kai išties norėdavau nuspirti kiekvieną valkataujančią senę prie parduotuvės ir, nuo šaligatvio susirinkus jos varganus pažirusius centus, kauptus maistui, išleisti pakeliui cigarečių.

Jurga. Ji pripildydavo mano kišenes jei ne centų, tai bent raštelių iš vieno ar dviejų žodžių, gumyčių plaukams ir kvepiančių kramtomosios gumos „Love is“ popierėlių.

Vienintelė, kuriai išdrįsau parodyti savo namus, ir pirmoji, kuri nesijuokė iš senų langų, suskilusio tinko ir nusilupusių dažų. Kol buvo ji, mūsų namas, atrodo, pasidengė švariu dažų sluoksniu, o durys nustojo girgždėti.

Mes buvome ir tas ilgas niūrus koridorius, kuriame į sieną atremti stovėjo dviračiai, tuščios šachmatų lentos, ir visi naktimis atgyjantys vaiduokliai. Ir viskas tada rodėsi amžina, viskas priminė nenutrinamą mėlyną spalvą ant liežuvio galiuko. Viskas priminė jaukią tamsą tarp sienų, kurios per dieną įšildavo. Ir vasaros užsitęsdavo lygiai tiek pat ilgai, kiek paskui nenustodavo lyti.

Ir vis tiek mes naiviai apsimetinėjom, kad nepastebime, kaip žiebtuvėlyje baigiasi dujos, o koridoriuje atplyšta tapeto gabalas, primenantis dingusią Pompėją su vos įžiūrimais, kasdien blunkančiais buvusių pirčių kontūrais, namais ir vilomis, kuriose kadaise gyveno turtuoliai.


3

Reiškinys, kai pastato oras tampa žalingas žmogaus sveikatai, vadinamas sergančio pastato sindromu.

Ilgiausiai gyvenau kambaryje, į kurį įeiti buvo galima iš visų keturių jo pusių. Kambaryje, kuriame susikirsdavo visų nuomonės ir žingsniai. Tokiame kambaryje, kuriame negalėjau vartyti žurnalų suaugusiesiems, nors tiksliai žinojau, kurioje lentynoje jie laikomi. Dabar, kai viską atsimenu, man atrodo, kad tai buvo iš esmės pernelyg pavojingas kambarys augančiam žmogui.

Buvau panašus ne į tėtį, ne į mamą, ne į senelius ir net ne į dėdes, kurie per dienas galėjo spręsti kryžiažodžius ar ieškoti žodžių, bet kokia tvarka išmėtytų puslapio stačiakampyje. Panašiausias buvau į pereinamą kambarį. Tokį kambarį, kuriam sunku apsispręsti, kada pradėti rytą, o kada užtraukti užuolaidas nakčiai. Buvau vienintelis kambarys, kuriame kirtosi durys, o langai žiūrėjo vienas į kitą. Tie langai man kėlė gailestį. Kartu gėdijausi jų tarsi artimo giminaičio, kuris nepagydomai susirgo, o visą jo kūną žaloja nepaslepiamos žaizdos ir randai. Langai buvo seni, mediniais, apsilaupiusiais rėmais. Net nušveitus atrodydavo nepagydomi. Kaip ir visas mūsų namas.

Tik daug vėliau sužinojau apie sergančio pastato sindromą. Supratau, kaip stipriai jis mane veikė. Naktimis, gulėdamas keturių langų ir jų šviesų sankirtoje, pradėjau justi tos ligos simptomus. Sunkumą kojose, dilgčiojimą pilve, erzinantį niežėjimą nugaroje, tinstančius pirštų galiukus ir nuolatinį mieguistumą, kurio neišguidavo nei ilgas miegas, nei žadintuvas. Jaučiau, kaip namas į mane skverbiasi.

Taip skverbėsi pelėsis į sienas, ir gėlės tapetuose imdavo blukti. Taip skverbėsi mėnesiena į užuolaidų klostes, o stalčiai skverbėsi į medines komodas ir stalus. Namas skverbėsi į mane visomis savo orlaidėmis, radiatoriais, blunkančių kilimų raštais tarsi sriubos šaukštais į burną. Taip už sienos tėtis mėgindavo įsiskverbti į mamos lūpas. Į mane kasnakt skverbėsi mintis, kad jau sergu. Patvirtinti minčiai, kad užsikrėčiau sergančio pastato sindromu, atrasdavau vis daugiau įrodymų. Kaskart, apžiojus šakutę su maistu, vaidendavosi, kad nuryju ir šimtmečiais pelijusių dulkių kąsnį.

Iš tiesų būtent tada ir pradėjau tikėti, kad visiškas pasveikimas, ko gero, yra mirtis.

Kėdžių gobelenai virtuvėje atrodė nutriušę, purvo žymės juose neišvalomos, o veidrodžiai vonioje ir prieškambaryje apsinešę dėmėmis, kurios atsirasdavo stiklo paviršiuje tarsi odos liga ilgai kvėpavus chemikalais. Namas buvo senas. Jis sunkiai kvėpavo. Jo odos poros užsikimšo, fasadinių sienų tinkas skilinėjo. Tos raukšlės jungėsi primindamos šimtametį veidą, kuriame galėjai išskaityti istoriją ir legendas, bet vis tiek neatpažinti pasakotojo lyties.


4

Aš vengiau savo namų, vengiau savo paties tėvų – kosčiojančios mamos, neskoningai pasidažiusios ryškiais akių šešėliais, ir dūsaujančio praplikusio tėčio, rytais vos užvedančio savo „Opel Kadett“ variklį.

Gėdinausi geltonos striukės, atitekusios tada, kai pusbrolis ją išaugo. Gėdinausi nukleiptų batų, nuo kurių luposi dirbtinė oda, ir sportbačių su skyle kulne.

Labiausiai gėdinausi nemokamo maitinimo mokyklos valgykloje. Talono, kuris garantavo man dienos sriubą, kotletą su bulvių koše ir stiklinę kompoto. Kurį laiką tiesiog nevalgiau, kai visa mokykla išėjo iš proto dėl bulvyčių fri su kečupu metalinėse lėkštėse.

Galiausiai talonus pradėjau pardavinėti vyresniųjų klasių vaikinams. Gavęs kelias blizgančias monetas, eilėje prie bulvyčių su kečupu ir skardinės kokakolos jausdavausi tarsi plaukikas prieš pergalingą šuolį iš penkiolikos metrų aukščio. Ir jau paduodamas pinigus įsivaizduodavau, kaip pokšteli skardinė, o gomurį sukutena burbuliukai.

Turėti savo pinigų. Laikyti juos saujoje. Laikyti juos taip, kad delnas net įkaista ir pasidaro slidus. Ištiesti monetas moterims už prekystalių. Užtikrintai linktelėti, o tada su pilna lėkšte bulvyčių grįžti prie stalo, kur iš tokių pat lėkščių valgo visi klasiokai.

Tada atrodė, kad net mergaitės į mane žiūri atlaidžiau, pamiršusios, kokie nutrinti mano sportbačiai ir kad turiu tik du padorius džemperius, o ir tuos ne originalus.

Laikydamas lėkštę vienoje, gėrimo skardinę kitoje rankoje, jaučiausi kaip plaukimo čempionas, kuris dvigubu salto smigo nuo tramplino ir dabar stovi ant pakylos kantriai laukdamas apdovanojimo už drąsą.

Tokiomis akimirkomis trumpam pamiršdavau ir nebesvarstydavau, ar mokykloje kas nors supranta, kad galiu užkrėsti juos sergančio pastato sindromu.


5

Mama šalia, bet vis tiek baisoka, o gal kaip tik dėl to, kad ji šalia. Atrodo, ji žino daugiau. Dabar kaip niekada suvokiu, kad ji iš tiesų žino kur kas daugiau už mane.

Vonios kambaryje, tarp skaidrių ir rasotų buteliukų, šampūnų ir dušo želė etikečių, blunkančių nuo drėgmės, tarp netvarkingai iš puodelio styrančių dantų šepetėlių ir skutimosi peiliukų, mama įžiūri tik jai vienai suprantamą tvarką, keistus ryšius ir distancijas tarp daiktų, formų, kvapų ir spalvų.

Ryškiausiai prisimenu rožinę.

Atsimenu, mama išpakuoja naują žvilgantį muilą. Slidus popierius ir raidės, įspaustos kvepiančiame paviršiuje.

Rožinis „Palmolive“: kramtomoji guma, pirmųjų tulpių prie laiptinių skaistumas, nutrintas telefono laidas, guminis dinozauras ir apsilaupęs mamos nagų lakas. Prisimenu, mama tiesia muilą, aš uodžiu jo aitrų ir naują kvapą, kol jis dar nespėjo susilieti su garais.

Mano pirmasis prisiminimas apie glotnumą, kurio po daugybės metų ieškosiu mergaičių skruostuose, plaukuose, jų nagų odelėse ir kaklo su vos matomais pūkeliais linkyje.

Atsimenu tą muilą. Norėjosi jį saugoti, kad niekada nesibaigtų, bet ir trinti tarp delnų, išsimuilinti rankas iki alkūnių ir nusiplauti. Taip nuplautos rankos vėliau man primins Jurgos rankas, amžiną jos pirštų glotnumą, akimirkas, kai jos tampa stebuklingos, nes tik stebuklingos rankos gali liesti taip, kaip nemoku pats. Jurga, kaip ir mama, apie viską žinos kur kas daugiau už mane.


6

Vanduo lygus, vanduo lengvas, vanduo horizontalus, ir aš atsigulu. Vanduo siūbuoja, ir aš siūbuoju kartu su juo, visai kaip tada autobuse per klasės ekskursiją.

Ankstus rytas, dar neįšilęs variklis, dūmų kvapas ir mieguistas krizenimas iš visko, kas nejuokinga. Kažkas praplėšia mėlyną „Estrellos“ pakelį, kažkas atsidaro kokakolos skardinę, mokytoja įspėja, kad autobusas stos tik už šimto kilometrų, tačiau niekas negirdi, niekas jau nebegirdi, smagūs burbuliukai keliauja stemplėmis ir sproginėja skrandžiuose. Jurga apsimeta, kad miega, o aš apsimetu, kad į ją nežiūriu. Jos apgamas po akimi primena nenuriedantį kolos lašą, kurį norėčiau nuvalyti.

Praeina dvidešimt minučių po išgertos skardinės. Insulino kiekis kraujyje smarkiai didėja, kepenys verčia cukrų į riebalus.

Vienas pastebi, kad namie paliko piniginę, kitas juokiasi, treti erzinasi, mokytoja pakartoja, kad dėl piniginės negrįšim. Kelias švinta, diena prasideda, mieguistumas praeina. Jurga išsitraukia naują maudymosi kostiumėlį, jis mėlynas, vientisas, susiriša už kaklo.

Po keturiasdešimties minučių organizmas iki galo įsisavina išgertos skardinės kofeiną, išsiplečia akių vyzdžiai. Kepenys išskiria daugiau cukraus, pakyla kraujo spaudimas.

Galiausiai kažkas atsidaro termosinį indą su karštais trikampiais sumuštiniais. Autobuse pasklinda ekskursijos kvapas. Indelis keliauja iš rankų į rankas, sumuštinio neimu, nors ir norėčiau. Neimu, nes per ilgai nemoku už maistą valgykloje. Neimu, nes nemėgstu dešros. Meluoju. Neimu, nes esu alergiškas sūriui. Meluoju, ir Jurga tai žino, bet nieko nesako. Atrodo, kad ji žino daugiau nei aš pats. Juk tai Jurga pirmoji palydėjo mane iki namų ir nesijuokė iš langų, iš pelėsio ant tapetų, kuris savo forma primena Afrikos žemyną.

Dabar Jurga paima paskutinį trikampį, atsikanda, ištiesia man ir sako:

– Užsimerk ir išsižiok.

O iš tiesų ji norėtų pasakyti:

Žinau, kad nori

Žinau, kad mėgsti dešrą

Žinau, kad nesi alergiškas sūriui

Žinau, kad tu tiesiog išsikalinėji.

Bet ji sako tik: „Užsimerk ir išsižiok.“

Aš užsimerkiu, kandu sumuštinį, kramtau, o tada atsimerkiu ir matau, kaip ji žiūri į mane ir šypsosi. Būtent taip ji žiūri į afrikas mano tapetuose. Taip šypsosi matydama, kad mano kambarys pereinamas. Būtent taip sumirksi, žinodama, kad striukė, kurią vilkiu, yra išaugta pusbrolio. Ji žiūri į mane taip, lyg žinotų daugiau.

Ir aš žinau: kol yra Jurga, viskas maždaug taip, kaip turi būti.


7

Viskam yra savas laikas, sakydavau. Sakydavau, laikas yra mūsų pusėje. Laikas gydo, kartodavau, kantriai sekdamas rodykles ciferblatuose, tą judantį tiksėjimą ant visų įmanomų riešų. Laiką, kabantį ant svetimų sienų, sekundes po stiklais, arba skaitmeninius skaičius švieslentėse bankų ir ligoninių laukiamuosiuose. Laukti buvo lengviau, nei pasiduoti nuojautai, kad gali būti jau per vėlu.

Todėl visur pasirodydavau laiku, išeidavau laiku, ir nežadėdavau sugrįžti, jei žinodavau, kad tam neturėsiu laiko.

Bet niekada neturėjau laiko sau, nesiliaudavau skaičiuoti minučių, likusių iki pirmojo žadintuvo skambučio. Neturėjau nuovokos, leidžiančios nuovargį išmatuoti poilsio akimirkomis, ne viršvalandžiais, kuriuos praleisdavau budėdamas ir sekdamas kitų gyvenimus.

Yra laikas miegui, yra laikas prisikėlimui, yra laikas, kuris sustoja, o gydytojas laukiamajame ištraukia ranką iš chalato kišenės ir primena: ateis laikas, ir visiškas pasveikimas taps mirtimi.


8

Pirtis primena stiklinį šiltnamį. Grūdintas stiklas rasoja mažyčiais lašeliais, Jurgos krūtinė ritmingai kilnojasi. Ji atrodo beveik moteris. Mėnesio moteris, žurnalo viršelio moteris, kuri per šešis puslapius pasakoja, kaip viską praradusi atsitiesė. Kaip ėmėsi kvėpavimo pratimų, ilgų pasivaikščiojimų susimąsčius. Kaip galiausiai išmoko būti su savimi, gultis į kas savaitę keičiamus patalus, juose mylėtis su savimi, o tik tada su kitais, nes tik būdamas vienas gali atrasti savo taškus, susijungiančius į vientisą pasaulio žemėlapį.

Jurgos akių vokai juda, įkvėpdama ji gaudo kiekvieną drėgmės lašą, garai kondensuojasi ant jos kūno ir virsta vandens gyvatėmis, jos grasina išnykti, jei išdrįsčiau prisiliesti.

Ji panaši į moterį, kuri bet kurią akimirką gali atsistoti ir išeiti, palikdama savo gyvates raitytis ant pirties gulto. Dėl tokių moterų vyrai auginasi raumenis, kad turėtų stiprias rankas, galvoju. Tokios moterys priverčia vyrus jas vytis. Į karštį ir drėgmę, į visus ledo kambarius, į tūkstančius skirtingų vienatvės dienų, su ilgais tarsi pratęstos futbolo rungtynės rytais ir vis nesibaigiančiomis lygiosiomis. Dėl tokios, kaip Jurga, vyrai gesins karštį ir laižys drėgmę, eis į ledo kambarius ir juos ištirpdys, kad rytai taptų nesibaigiančia naktimi, prieš kurią nebereikėtų užsimerkti. Jie padarys viską, kad tokios moters akys kuo dažniau būtų atmerktos, nes jose matys savo atspindžius, savo pačių vienatves, jų išgulėtos sofos pasidengs naujais gobelenais, paklodės kvepės skalbinių minkštikliais, o pustuštės spintos prisipildys spalvų ir tekstūrų. Jos akyse regės visas tuščias ir išblukusias futbolo aikšteles, kurios pamažu prisipildys žmonių, gurkšnojančių limonadą su aptirpusiais ledo kubeliais.

Taškai pasaulio žemėlapiuose susijungs į visumą, į žurnalo viršelio pikselius, išnyks žodis „moteris“, bet atsiras daugiau erdvės futbolo aikštelėms, o rungtynės ir vėl baigsis lygiosiomis.


9

Grįžtame į autobusą. Variklis kosėja, mes pajudame iš lėto, tarsi kiltume didžiuliu sunkiu lėktuvu, o ne važiuotume penkiasdešimt dviejų vietų autobusu. Iki sostinės liko šimtas dvidešimt šeši kilometrai. Dar galima snausti ir klausytis, kaip pamažu tirpsta garsai: traškučių pakelių čežėjimas, iš striukės kišenės krentančių raktų barkštelėjimas ir byrančių centų, atsiverčiančių skaičiais, skimbčiojimas.

Tačiau viskas nutolsta dar nepradėjus snausti, autobusą pripildo nerimas ir jaudulys. Iki šiol svarstau, kiek jausmo tilpo visame mano kūne, kaip stipriai jis veikė, nes Jurga, ramiai užsnūdusi šalia manęs, dienos šviesoje atrodė dar keisčiau nei tomis naktimis, kai šešėliai jos veide pripiešdavo nebūtų apgamų.

Aš nusisuku, bandau galvoti ką nors gražaus, apie Vilnių ir jo baseinus, apie mūsų priesaiką tame mieste, prarijusiame mažesnius miestelius su jų gyventojais. Prarijusiam ištisus kaimus, išspjovusiam jų karves, paukščius ir šunis, lojančius ant svetimų.

Galvoti ką nors gražaus – reiškia susijaudinti dar labiau, nes pirmą kartą pamatysi miestą, kuriame visi namai glotnūs, stikliniai, su liftais ir didžiulėmis terasomis, kuriose rūko kostiumuoti vyrai, o mes vienas kitam pasižadėsime niekada nesiskirti ir kitą kartą atvažiuoti ne į baseiną, bet gyventi tuose pastatuose, kurie net sirgdami taptų mums laikinumo simboliais. Simboliais, reiškiančiais, kad viskas praeina.

Viskas, tik ne mes.


10

Pradėjau vemti beveik kasdien. Skirtinguose vonios kambariuose rasdavau buteliukų, šampūno ir kondicionieriaus, neišlukštentų muilų, nukištų į netikėčiausias vietas.

Aplink viskas sukdavosi, aptemdavo, objektai priartėdavo ir nutoldavo. Kosmetikos etiketės įsirėždavo giliai į galvą, kurdamos iliuziją apie purius plaukus, švytinčius dantis ir nagus, kurie užaugs greičiau, jei kas antrą dieną tepsi juos serumu. Viskas sukdavosi, o aš bandydavau koncentruotis į pakuočių aprašymus. Į arganų aliejų ir atkuriamąsias plaukų kaukes.

Kaskart išvemdamas visus dangaus kūnus su keisčiausių pavadinimų žvaigždynais aš grimzdau gilyn ir gilyn į laiką, keliavau nesibaigiančiomis sekundėmis ir minutėmis, kurios grąžindavo mane į dailės pamokas ketvirtadieniais.

Tais ketvirtadieniais, po ilgosios pietų pertraukos, aš piešdavau namus. Naujais langais, kurių užuolaidas rytais praskleidžia besišypsanti mama. Piešdavau sodus, paparčius, papūgas, durklus, piratus su gertuvėse teliuškuojančiu romu.

Piešdavau kaminus, iš kurių nerūksta dūmai, ir kopėčias į dangų, kurios nesibaigia. Laiptus, kurie nesiremia į trupančias sienas.

Ir kartais
Kai nustodavau piešti
Mano pirštai likdavo ištepti spalvomis –

Jie likdavo ištepti mintimis ir nuojauta apie pakeistus langus, apie naują gobeleną virtuvės kėdėms. Mano piešiniai liaudavosi kalbėti apie save, jie nustodavo pasakoti. Tada prieidavo mokytoja, žvilgtelėjusi pasakydavo, kad visas lapas turi būti užpildytas. Visas A3 dydžio lapas turi būti nuspalvintas, net ten, kur tyčia palikau boluoti dėmes ir ruožus popieriuje.

Aš paimdavau teptuką, merkdavau jį į baltą spalvą, tada griežtais ir staigiais judesiais visą lapą padengdavau balta spalva, o į ją susigerdavo šviestuvai, plačios laiptinių aikštelės, unitazai ir tualetų gaivikliai, vazos ant palangių, kilimai, akmeniniai turėklai ir vyrai prie durų į butus. Visa nusispalvindavo ryškiai balta – plastikinių langų rėmų spalva, už kurių gyvena laimingos šeimos, už kurių mylinčios mergaitės išjungia šviesą ir prieš miegą šukuojasi ilgus plaukus šimtąkart perbraukdamos.

Nes ten, kur taip balta, – nelieka žvaigždynų, po dvikovos krintančių arklių, nelieka sergančių pastatų ir monetų, pažyrančių herbais į viršų.

Arba skaičiais
Arba tuštumomis
Neregiais karaliais

Visais triukšmingais Šachais ir Matais, ir Šeichais, kuriems kaip tyčia pabodo gyventi, kaip tyčia pabodo kilimuose atrasti Rytus ir Vakarus, o Pietuose ir Vakaruose prarasti

Viską, kas nukainota
Viską, kam išpardavimas
Kam dvidešimt penkių procentų nuolaida iki
Rugsėjo

Lina Simutytė. Miesto šventė. Apsakymas

2016 m. Nr. 5-6 / Virš miesto kilo dūmų ir ugnies debesys, žmonės skubėjo į gaisro vietą, ten, kur pokšėjo į šalis lekiantys įkaitę šiferio gabalai. Nebijojo niekas, artyn veržėsi vyrai, rankose tebelaikydami nebaigtus gerti…