Valdas Papievis. Ėko
2018 m. Nr. 10
Romano fragmentas
Tai štai: vasaros tingulys, vasara, atrodo, niekada nesibaigs. Medžių lapai žali, dar neruduoja, žolė irgi žalia, kartais ją gaivina šilti vasaros lietūs. Tinginystės palaima, kai, miesto ritmui lėtėjant, kraujo ritmas irgi lėtėja, kai, darbų lavinai atslūgus, užsimiršęs žvelgi į kranų gerves, sustingusias virš pastolių įkalintos „Samaritenės“, ar, išsitiesęs ant Senos krantinės Cité smaigaly, akimis šukuoji tave apgaubusio žilvičio šakas, kol galiausiai paskęsti jų tankmėje. Nieko nebereikia daryti – viskas jau padaryta, sukurta, viskas jau išsakyta, jei ką darysi, sakysi, tik sutrukdysi. Sau pačiam, kitiems, tam, kas aplink.
Keistas tų metų rugpjūtis buvo Paryžiuje – iš jo nebuvau išvažiavęs, o atrodė, lyg į jį būčiau sugrįžęs po daugelio metų. Ir kaip visada, kai sugrįžti į ilgai nelankytas vietas, jis atrodė tuščias, apleistas. Taip pat – liūdnas, kažko netekęs. Norėjau sakyti, kad vietos sensta kaip mes. Bet ne – vietos ne visada sensta, kartais jas žmonės pagal savo supratimą atjaunina, tačiau po daug dienų grįžus į jas visuomet nutvilko anų laikų ilgesys. Bent mane. Tik iliuzija, kad į buvusią vietą grįžai.
Per radiją pranešinėjo, per televiziją rodė penkių, šešių šimtų kilometrų grūstis šalies keliuose: rugpjūtis – atostogų metas. Jau pirmą savaitę žmonių buvo mažiau, antrą miestas dar labiau ištuštėjo. Taip – visada: paštas dirba trumpiau, ką ten paštas, uždaro kepyklėles, kavines, daug ką uždaro. Bet ir turistų, pavaduojančių vietinius, buvo mažiau: tais metais turistai lenkė Paryžių. Visi žinom dėl ko.
Išeiti į miestą – visada nuotykis, išeini į miestą ir neatspėsi, kas atsitiks. Bet kai žinai, kad tikimybė, jog kas nors atsitiks, visai sumažėjusi…
Tą rugpjūtį į miestą išeidavau jau nieko nelaukdamas. Klydinėjau po jį, lyg su juo visiems laikams atsisveikinčiau. Vakarais ieškotis vietos ant žemutinių Senos krantinių nebereikėjo, po ankstesnių vasaros švenčių spūsčių tai čia, tai ten sėdintys žmonės man atrodė už kilometrų. Lyg būčiau išklydęs į laukinius pliažus, kur sutinki vos vieną kitą praeivį, su kuriuo tik akimis pasisveikini, jei išvis pasisveikini, jaučiausi smelkiamas jūros vienatvės – žmonių neatsiginančios, laivus plukdančios, bet žmonėms ir laivams abejingos, savyje užsisklendusios jūros. Balsų nebegirdėjau, nebegirdėjau nė miesto garsų, girdėjau tik, kaip šurmuliuoja platanai, jų šakas vėjo gūsiams šokdinant, raibuliuojanti Sena kartojo to šokio ritmą. Kartais vanduo subanguodavo – kai praplaukdavo Bateaux Mouches, bet jie vis retėjo, ant jų turistų kasdien buvo mažiau: nuo tų laivų denių atsklindantys džiugūs riksmai tik karpė miestą apsiautusį nykumos šydą – taip žuvėdros karpo dangų virš jūros, skelbiančios gamtos galią ir amžinybę.
Ir išties, kuo mieste mažėjo žmonių, tuo labiau rodės, kad miestas grįžta į gamtą, gal tikriau – gamta grįžta į jį. Klausydamasis platanų ošimo, žiūrėdamas į Senos vandens raibuliavimą, lengvai pasiduodavau vaizduotės žaismėms: akyse jau kerojo vijokliai, raizgydamiesi, kabindamiesi į pastatų sienas, jie po truputį jas ardė, pro šaligatvių plyteles skverbėsi žolės, jas pamažu goždamos, rūdijo kalinėtos geležies balkonų tvorelės, apleistų parkų su vienišais tvenkiniais vartai, į kitus miestus vedantys geležinkelių bėgiai. Užsimerkęs regėjau, kaip lietų drengiamos ir vėjų plakamos klaiposi čerpės, išjuda iš savo buveinių, krinta žemyn, kaip svyra ir lūžta antenos, kaip trupa erkeriai, kapiteliai, frontonai, kaip linksta ir griūva kolonos. Išsitiesęs ant grindinio akmenų girdėjau vėjus, ūkiančius butuose išdaužytais langais, liftų šachtose, metro tuneliuose ir peronuose, krūpčiojau nuo skeldinčios ir lūžtančios medienos garsų – lubų sijų, iš vyrių griūvančių durų. Ir užuodžiau. Užuodžiau kvapus. Ne, ne kvapus – vieną kvapą. Tai buvo pūvančių lapų ir užsistovėjusio vandens, savižudžius traukiančio akivaro, galbūt – ankančio Marijos Mediči fontano kvapas. Liuksemburgo sodas jau buvo pradėjęs laukėti.
Mačiau, kaip žmonių apleidžiamas miestas merdi ir miršta – lyg pro jį būtų praskriejusios klajoklių gentys.
Tuo netikėjau, abejojau savo rega, klausa ir uosle, sakiau sau, kad tai – tik mano vaizduotės kerai, kad to būti negali, bet, prisiminęs istorijos pamokas apie žlugusias civilizacijas, suabejodavau: argi kuri jų nebuvo tikra esanti sutverta amžinybei? Lygu dauguma mūsų, sau vieninteliai ir nepakartojami, nenorėtume būti išimtimi? O jeigu žlugimas tikrai neišvengiamas, bent pasirinkti jo vietą ir laiką.
Atrodė, kad gyvenimas tarytum jūra, per atoslūgį tolstanti nuo savo buvusio kranto, palaipsniui traukias nuo mūsų, palikdamas tik pabirus nykstančios civilizacijos ženklus.
…Regėjau, kaip kasdien colis po colio, lopinėlis po lopinėlio gamta iš žmogaus atsiima miestą, ir po jį klydinėdamas kartais pamanydavau, kad ir jam turėtų skaudėti, kaip skauda ligų nukamuotam merdinčiam žmogui, bet matant, kokiu bejausmiu veidu jis pasiduoda, atrodė, kad niekas jam dėl nieko neskauda, kad nieko jis nesigaili, kad dabar jis nori tik viena – kad visa greičiau pasibaigtų. Tačiau: o ką gi mes žinom? Ar žinom, ką išgyvena žmogus, kai gydytojai sako, kad sąmonė jau užgesusi ir nieko jis nebejaučia? Ar galim įsiskverbti į griūvančio miesto, akmens, iš kurio jis pastatytas, jutimus ir jausmus?
Miestas griuvo pamažu, bet neišvengiamai: riba, kai jį galėjai išgelbėti, jau buvo peržengta. Į jį negrįžtant tiems, kurie išvažiavo, iš jo traukėsi ir kiti, žmonių vis mažėjo. Tų metų rugpjūtis išsitęsė, o gal merdintis miestas laiką sulėtino, savo griūtyje įklampino? Kartojau sau, kad taip būti negali, kad cementas per kelias dienas nesuskeldi, kad požeminiai vandenys taip greitai pamatų neišplauna, kad sodams laukiniais parkais pavirsti reikia ne savaičių ir mėnesių, bet, žvelgdamas į pelkėjančias žemutines krantines, yrančius tiltų polius, susimąstydavau: o gal šis rugpjūtis nelyg aiškiaregys savin sugaubė ateinančių metų, dešimtmečių, šimtmečių rugpjūčius, ir dabar su pagreičiu pildosi tai, kas turėjo išsipildyti po daugelio amžių? Juk sako, kad laiko bėgsmas – tik pojūtis, kartais jis bėga greičiau, kartais – lėčiau. Gal jis mane buvo pralenkęs? Aš nežinau.
Ir klydinėjant po šį merdintį, nykstantį miestą, kuo toliau, tuo labiau smelkė mintis, kad niekada nieko ir nežinojau. Iš mokyklos laikų prisiminiau matematikos lygtis, kai kurias chemijos formules, svarbiausius fizikos dėsnius, bendraudamas su žmonėmis, skaitydamas knygas, lankydamas parodas, klausydamas muzikos tariausi, kad įgyju tai, ką vadiname dvasine patirtimi, mūsų kasdienę praturtinančia, bet tomis dienomis, kai viskas aplinkui trupėjo ir nyko, neregio akimis dairiausi aplink: o kodėl tokios lygtys, kodėl tokios formulės ir tokie dėsniai – visa, kas gimsta, pasmerkiantys mirčiai? Ir visa, kas sukuriama, – užmarščiai ir išnykimui? Iš ko visa tai atsirado, kas visa tai sugalvojo? O nakvodamas vis kituose apleistuose butuose išdaužytais langais kartais iš miego pakirsdavau ir pamanydavau: šitie butai išdaužytais langais su niekam nebereikalingais daiktais – tai mūsų gyvenimai, kartais ir mums patiems nusibostantys, galiausiai nuskęstantys visiškon užmarštin.
Prisimenu paryčius, kai, pakirdęs vienuose tokių laikinųjų nakvynės namų ir būdamas tikras, kad nebeužmigsiu, ėmiau dūlinėti po butą – tas butas buvo didžiulis, ką ten butas, gal reikėtų sakyti, jog tą naktį netyčia atklydau į aristokratiškus rūmus su nesibaigiančiais, vienas kitą pratęsiančiais kambariais. Mane lydėjo Ėko, nė pats nežinau, kodėl taip jį pakrikštijau, – vos pamačiau, iš karto – Ėko. Tas šuo tupėjo prie durų, vos jas aš išlaužiau, jis prie manęs puolė, aš atšokau nuo jo. Bet Ėko buvo mielas – atrodė, jis manęs laukė.
Manęs?
Tikriausiai laukė bet ko: jam reikėjo žmogaus.
Vaikščiojau su Ėko po didelius rūmus, lipau iš vieno aukšto į kitą, vis baugindamasis, kad neužkliūčiau už kur nors miegančio šeimininko ar šeimininkų. Tačiau tuose namuose nebuvo nė gyvos dvasios, juose buvo likę tik vakar ar užvakar, gal vos prieš savaitę pradingusio gyvenimo pėdsakai: šiam butui, kaip ir visam miestui, archeologų dar nereikėjo – užmaršties smėlis jį buvo vos pradėjęs pustyti. Pasidingojo, kad klaidžioju po ką tik nuskendusį laivą: ar išsigelbėjo įgula? Bet tai nebebuvo svarbu – kai griūva miestai, žmonių gyvybės nieko nereiškia. Ėko strykčiojo aplink kojas, aš jį sykiais paglostydavau – po daugybės vienatvės dienų štai turiu draugą.
Nelyg vagišius, su kiekviena vagyste įgaunantis vis daugiau patirties ir pasitikėjimo, tolydžio drąsiau vėriau duris: sustingęs ant slenksčio, iš tolo apžvelgdavau kambarį, paskui sukdavau ratą, akimis tyrinėdamas ant sienų kabančius paveikslus ir nuotraukas, porcelianines lėkštes, žvėrių galvų iškamšas, laikrodžius, paskui, lyg būčiau tą kambarį prisijaukinęs, liesdavau jame esančius baldus: sekreterus, stalus, spintas ir spinteles, nežinau, kokio stiliaus, fotelių ir minkštasuolių ranktūrius, atlošus, galiausiai drįsdavau ištraukti komodų stalčius, pravėręs papuošalų dėžutes, kišenėn įsibrukti kokį žiedą, apyrankę ar grandinėlę. Prisimenu, kaip sustingęs prieš didelį veidrodį sveikinausi su savimi: nesijaučiau nei vagišiumi, nei šeimininku, ant jo dulkėto stiklo rašydamas savo inicialus pamaniau, kad ir visos moralinės normos jau likusios praeityje, kaip šiame bute atrodė atgyvenę ne tik senoviniai anų šimtmečių baldai, rakandai, bet ir mūsų technologijų amžiuje išrasti prietaisai: mobilieji telefonai, kompiuteriai, televizoriai – ant jų ekranų irgi rašiau savo inicialus – norėjau palikti ženklą, kad čia buvau, o gal pasakyti, kad į šiuos apleistus namus atėjau pirmas ir dabar jau man jie priklauso?
Veikiausiai nei viena, nei kita – aš viską galėjau turėti, bet nieko, nė paties savęs, man nebereikėjo. Tą rytmetį miegamajame staigiu judesiu atitraukęs naktines veliūro užuolaidas ir kambarį užliejus dar vienos dienos šviesai pamaniau, jog šie inicialai – tai epitafijos, kurias pats sau rašau.
Ko gero, iš baugulio, kad nepalikčiau, Ėko sekė man įkandin, kai sustodavau, prie mano kojų pritūpdavo. Galop išsekus liguistam smalsumui iš nuotraukų, laiškų, daiktų, namų apyvokos reikmenų atkurti šiame bute apleistus gyvenimus, susmukau ant parketo ir jį apsikabinau. Jaučiau, kaip jis dreba, glostydamas bandžiau nuraminti. Gal balsu, gal mintyse jam sakiau: Ėko, aš tavęs nepaliksiu, Ėko, net jei norėčiau, palikti tavęs negalėčiau, argi manai, kad kas nors gali palikti save?
Ėko, – mušė į smilkinius ir tame bute, tuščiame, liūdname, ir kai ėjau gat-vėmis, taip pat tuščiomis, liūdnomis. Visa šiame mieste dabar skambėjo yrančio gyvenimo aidu – kaip švelnaus graudulio sklidinu aidu mums atskamba mūsų jaunystė. Tai, kas kitados buvo tvaru, byrėjo, trupėjo ir skydo į praėjusių laikų melancholijos šydą: ir namo, iš kurio ką tik išėjome, baliustrados rachito išsukinėtais sąnariais, ir glaukomos apakinti gatvių žibintai, ir diabeto išsekintos kavinių terasos. Vėžys, kurio sąmoningai ar nesąmoningai bijomės, buvo išsikerojęs – jo metastazių čiuptuvai jau glemžė miestą, kartu su juo – ir mane, mus visus, jame dar likusius žmones. Nieko atšaukti nebegalėjai – nebent galėjai prašyti, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų. Bet nepaisant naikos, nelyg lietvamzdžiuose ūkiantys vėjai smelkiančios kaulų čiulpus, aš dar norėjau pabūti. Ir meldžiau, kad saulėlydis, kurį šįvakar, užsikvempęs ant Pont Neuf tilto turėklų, regiu, man nebūtų paskutinysis.
O, tie saulėlydžiai – prisimenu juos kaip akimirksnius, rimuojančius mūsų gyvenimus: tik tada, kai netenki, įvertini tai, ką turėjai. Galėčiau papasakoti apie kiekvieną: ir apie tą, kai dangų glostant plunksniniams debesims dienos šviesa tirpo lyg blunkančiame impresionistų paveiksle, ir apie tą, kai vakarop kilęs vėjas sužerplėjo horizontą ir raudonos debesų eiženos geso kaip áuštantis žaizdras, ir apie tą, kai už Pont Royal telkiantis audrą nešantiems debesims saulei pavyko iš jų išsinerti ir pro jų properšas įstrižai krintantys šviesos stulpai man pasirodė panašūs į triūbas vargonų, gaudžiančių dangaus sferų muziką. Visos jos buvo skirtingos, tos saulės laidos, ir visos liejos į vieną saulėlydį – prasidedantį nuo pat aušros, ilgą ir ilgesingą.
Ar būčiau galėjęs tuos saulėlydžius ištverti be savo šuns, be Ėko? Tikriausiai ne. Gęstanti vakaro šviesa mane jo vardu smelkė, Ėko ištikimybė ir jo įsipareigojimas man, o mano įsipareigojimas jam mudu vienas kitą palaikė. Sykiais nutvilkydavo įspūdis, kad, prisijaukinęs šunį, dar labiau prisijaukinau miestą: jo gatves, skersgatvius, aikštes, krantines, tiltus; atrodė, kad griūvantis miestas man artimesnis už buvusį, kai vaizdavausi, jog gyvenimas jame ir be manęs niekada nesibaigs, – ką reiškia kartų kaitõs dygsniai prieš akmens amžinybę?
Prieš akmens amžinybę?
Ne, nebūčiau ištvėręs saulėlydžių be savo šuns, be Ėko – per gražūs, per bylūs jie buvo. Vieną sykį, nebegalėdamas ilgiau žiūrėti į vakaruose temstantį dangų, nusigręžiau, atsisėdau ant betoninio Pont Neuf suoliuko, ant kelių užsikėliau Ėko, pasilenkiau, skruostu prigludau prie jo kailio. Jaučiau, kaip jis alsuoja. Tarsi nerimo dumplės pulsuotų. Ir pamaniau, kad miestai pradeda griūti ne tada, kai ima eižėti akmenys: akmenys pradeda eižėti, kai mūsų sielos pritrūksta jėgų išlaikyti miestų akmenyse įkūnytą dvasią.
Šiaip tokie pasakymai man nepatinka – detalė visada iškalbingesnė už apibendrinimus. Staigiai atsitiesęs, Ėko nukėliau ant žemės: jis į mane pažiūrėjo tokiomis priekaištingomis akimis, kad iškart nusukau žvilgsnį.
Šunys supranta daugiau, negu manome?
Ir tą vakarą, tarsi negalėdamas patikėti visuminiu vaizdu, ėmiau rinkti jį kuriančias detales. Slinkdamas gatvėmis, kurių pavadinimai jau mažai ką tereiškė, – skeldint betonui, viskam pamažu griūnant, jos vienos į kitas vis labiau panašėjo, – vardijau sau: nukritusi iškaba, kurią man parūpsta užminti, išgirstu, kaip ji trekšteli; skelbimų stulpas, ant kurio jau niekas nebekeičia skelbimų; šiukšlių konteineriai – virš jų skraido pasišiaušę balandžiai, aplink juos laksto žiurkės. Vardijau sau, lyg deklamuočiau laukėjančio miesto hegzametrą, šį hegzametrą rašė statiniai ir daiktai, juos sutvėrę žmonės jau buvo bejėgiai.
Ir mūsų, žmonių, kaip sakiau, vis mažėjo. Dienojant miestas imdavo gyti, regėjos, atgis, kaip anuõmet atgydavo po ilgų ir tingių sekmadienio rytmečių, kai niekas neskubėdavo keltis, juolab išeiti į lauką, bet net jei tikrai truputį atgydavo, niekada nebeatgydavo tiek, kiek anksčiau: tarsi naika mus būtų sijojusi per laiko sijoklę, gatvėse praeivių retėjo, jie man rodėsi kuo toliau, tuo svetimesni, prasilenkdamas su kai kuriais jų susižvalgydavau, su kai kuriais – ne, bet niekada nesustodavau, į jų veidus neįsižiūrėdavau, juolab neužkalbindavau, nė jie – manęs. Gal dėl to, kad nusmelkdavo keistas neišpildyto pažado jausmas; nudelbę akis, prakiūtindavome vieni pro kitus, lyg mums būtų gėda dėl to, dėl ko nebuvom kalti. Nebent truputėlį – kiek iš prigimties esam kalti dėl visko, kas vyksta. Patyrę nusikaltėliai moka nuo kaltės išsisukti. Bet kaltę sau prisiimti didelių gudrybių nereikia.
Mes buvome kalti dėl to, kad čia, šiame mieste, likome?
Nežinau kodėl, bet jaučiausi kaltesnis už tuos, kurie jį paliko.
O vėlyvais vakarais galėdavo pasivaidenti, kad klydinėji po vienuolyną, kurio sąmonę prarandančiuose kiemuose, alėjose, soduose sutinki vos vieną kitą brolį ar sesę, ne tiek iš neatšaukiamos pareigos, kiek iš valią paralyžiuojančių įpročių čia užsibuvusius. Jų siluetai prieblandoj sudūluodavo ir mums vienas prie kito artėjant tolydžio ryškėdavo, kartais iš už gatvės kampo ar kokio pastato vartų ar durų išnirdavo, kai kurie kaip aš turėjo šunis. Prisiminęs nuvalkiotą posakį, jog šuo – geriausias žmogaus draugas, dar didesnį dėkingumą pajusdavau savo Ėko – nelaimėje jis manęs nepaliks. Riba tarp baimės ir nerimo paslanki kaip kopose pustomas smėlis, tačiau pasigirdus kokiam riksmui, surūdijusių vyrių girgžtelėjimui, trinktelėjus sklendei, pro kojas netikėtai šmurkštelėjus žiurkei, tvirtu balsu sakiau sau, kad jausmas, kurį tais akimirksniais patiriu, – ne baimė, o nerimas – ko galėčiau bijoti, jeigu man viskas vis tiek? Sakydamas, kad man viskas vis tiek, meluodavau sau – niekada nesupratau, kaip savižudis įstengia nugalėti gyvybės instinktą. Galiausiai: meluoti sau – nelyg raminamieji, ir kasdienėmis aplinkybėmis mums, šio pasaulio nelaimėliams, padedantys išgyventi.
Man patinka žodis nelaimėlis: nelaimėlių laimė – džiaugtis vien tuo, kad esi.
Dienomis, vakarais, naktimis, ankstyvais paryčiais: bet kuriuo paros metu atklydęs į dykvietes – o jų šiame mieste vis daugėjo, – išsitiesdavau tiesiai ant žemės, apsikabindavau Ėko, ir mane apnikdavo mintys, kurių kitados bauginausi, nuo kurių, mėtydamas pėdas, pamenu, bėgdavau, o tomis valandomis leisdavausi jų srovės nešamas. Visko prisigalvodavau. Kai kurias mintis užsirašydavau. Mėginau aprašyti ir vaizdinius, kurie mano akyse ir atmintyje iš bastymosi su Ėko likdavo, jų sukeltus potyrius, įspūdžius. Nežinau, iš kur man kilo ūpas rašyti – nė skaityti nelabai mėgau, o rašyti man atrodė tuščias laiko leidimas, jaunystėje dažnai pamanydavau, kad negali būti didesnės kvailystės, nei rašyti dienoraštį. Kam ir kodėl? Bet galop supratau, kad naujų dykviečių ieškau, į jas sugrįžtu vien tam, kad rašyčiau. Įsivaizduodavau: kaip rankos mostu palydi nuo kranto tolstantį laivą, taip rašydamas aš palydžiu tolstantį miestą: tolk, tolk, kol pradingsi už horizonto. Taip, dykviečių man reikėjo, kad dar aitriau pajusčiau gėlą, kylančią, kai su kuo nors – žmonėmis, vietomis ar daiktais – atsisveikini; tik vėliau supratau, kad rašydamas mėginau sugauti griūvančio laiko akimirkas. Sakiau sau, kad raidės – tai plytos, iš kurių buvo pastatyti šio miesto namai; sakiniai – tarp tų namų nutiestos gatvės, bulvarai; sintaksinės konstrukcijos – gatvių raizginiai, sankryžos; pastraipos – kvartalai. Nė nežinau, kas mane užkrėtė tikėjimu raidės ir rašto galia. Bet, viskam trupant ir byrant, kas liko, kuo dar galėčiau pasitikėti?
Mane drąsino ir Ėko. Kai rašydavau, kaip niekada kantrus ir romus jis tupėdavo prie manęs, akis įsmeigęs į sąsiuvinį, kuriame aš stengiausi atkurti, ką mudu matome, patiriame ir išgyvename. Nežinau, ar suprato, ką aš rašau, – jei nesuprato, tikriausiai liūdėjo, kad nemoka skaityti, tik jautė, kad dabar manęs nereikia trikdyti, jeigu suprato – gal su manimi gedėjo prarandamo laiko ir miesto? Nors, tiesą pasakius, nė nežinau, ar gedėjau, – mane smelkė jausmas, kad vyksta tai, kas man dar negimus jau buvo nulemta, kad mes – kaip daug kas prieš mus – taip ir neįstengėme įminti civilizacijų išlikimo mįslės, kurios įminti turbūt išvis neįmanoma. Įsivaizduodavau didelį, visu gražumu išsiskleidusį žiedą – jis neišvengiamai turi nuvysti. Regėdavau tą rezignacijos žiedą Ėko akyse – iš kur mes žinome, kad šunys nemoka skaityti?
Galbūt tik mums, žmonėms, reikia raidžių, žodžių ir sakinių, kad tai, kas vyksta, suprastume, galbūt šunys, visi gyvūnai ir augalai be raidžių, be žodžių ir be sakinių geriau už mus visa, kas vyksta, supranta?
Ar tikrai reikia įvardinti?
Ir jie, augalai ir gyvūnai, kerojo ir veisėsi. Tarsi norėdami paliudyti mūsų rankos bejėgiškumą. Lyg sakydami, kad angliški ar prancūziški sodų planai jiems nieko nereiškia, – jie vis tiek iš jų ištrūks, išsiverš. Tarytum džiaugdamiesi pergale: jūs tarėtės, kad mus jau suvaldėte, savo valiai pajungėte, bet visa savo esybe mes jautėme, kad tai – tik vienos, ilgos kaip šimtmečiai dienos pergalė, mes iš pat pradžių žinojome, jog vis tiek jus įveiksime.
Iš tiesų, augalai ir gyvūnai nieko nenorėjo paliudyti nė pasakyti, juolab įrodyti: jie paprasčiausiai grįžo į savo gyvenimus, kuriuos mes iš jų buvom atėmę. Iš šalies žvelgiant abejingi kaip namai, baldai, daiktai, jie mums linkėjo sėkmės: atsiduokite gyvybės instinktui. Kai žvelgdavau į saulės šviesoje žaižaruojančius platanų, skroblų ar liepų lapus, kai kalbėdavausi su orchidėjomis, kai mano akyse suplasnodavo paukščio sparnai, klausdavau savęs – kas gali būti gražiau? Pilkuose griuvėsiuose nelyg narkomano delne raudonai sužydusios gėlės, mėlyni debesys, dangumi plaukiantys, tos baltos žuvėdros, virš Senos skraidančios, savo sparnais man siunčiančios laiškus… Ir dar tie jų kryksmai…
Sakiniai be pabaigos mane varo iš proto, sakinių be pabaigos aš rašiau vis daugiau.
Ir juos rašant, sakant ir nepasakant, ką pasakyti norėčiau, galiausiai man kilo mintis, kad raštas visagalis būtų nebent tada, jei žodžius galėtum užrašyti be raĩdžių, sakinius – be žodžių, kablelių, taškų, pastraipas – be sakinių. Jeigu raštas būtų lengvas kaip mintys – šmėstelinčios ir nusklendžiančios, čia pat, o jau – be galo toli. Lyg jų nė būti nebuvo. Bet mintys atskrieja, nuskrieja, nelyg pienės pūką jas vėjai nešiotų, o raštas turi išsaugoti. Tam jis sumanytas. Ši priedermė – jo prigimtis, šią prigimtį žodžiais, sakiniais ir pastraipomis raštas turi išskleisti. Gal todėl jis – toks sunkus? Kaip statomų, paskui griūvančių miestų plytos, namai, gatvės, kvartalai.
Bet gal ne pats raštas sunkus, o man rašyti buvo sunku – kaip galėjo būti kitaip, juk pirmą sykį rašiau.
Et, Ėko, galiausiai su apmaudu tardavau jam, einam namo. Man patikdavo, kaip jis stryktelėdavo, kai aš jam tai pasakydavau, – gal tikėjosi, kad tik-rai grįšime? Bet kur galėjome grįžti? Mano galvoje atgal verčiantis taip ir neužrašytų minčių puslapiams, mudu traukdavome į namus, kurių neturėjome. Vienąkart parsivedžiau jį karvelidėn, kurią andai nuomojausi, tame tarnaičių kambariuke dar buvo likę mano knygų, drabužių, daiktų. Pravėręs duris, per slenkstį žengiau, lyg įslinkčiau į vieną svetimų butų, kurių duris, nusibodus ar pavargus klajoti, išlauždavau. Stypsodamas ten, kur tiek metų pragyvenau, dairiausi aplink, lyg dairyčiausi po prabėgusį laiką. Atpažinau save, sau visiškai svetimą; Ėko, – riktelėjau, ir jis iš karto suprato, pro duris spruko. Spynoje sukdamas raktą susivokiau: viskas, niekada čia nebegrįšiu, – man geriau klaidžioti po pasaulį, savęs nepažįstant. Nei ano, koks buvau, nei dabartinio. Ir nežinant, kokį mane pažinote jūs, kuriuos kitados pažinau.
Yra toks žodis – pažinti, ką apie jį sako žodynai?
Tegul sako, ką nori.
O gal tik vaizdavausi, kad Ėko norėtų namų, į kuriuos – tuos pačius – kas vakarą mudu sugrįžtume, gal Ėko anksčiau negu aš suvokė, kad tokių namų mes niekada jau neturėsime? Kad mūsų namai dabar – visas miestas; miestas, kurio vardas kitados buvo Paryžius, – dabar pats nuo savęs tolstantis, kaip nuo mūsų kasdien tolsta mūsų gyvenimai.
Ir iš tiesų, kai pamanydavau, kad jau laikas grįžti namo, kartais įsivaizduodavau tuoj išplauksiantį laivą, į kurį bilieto nei sau, nei Ėko neturiu. Mano akyse iškildavo didelis uostas, po kurį klydinėjame: mums reikėtų skubėti, mums reikėtų vienaip ar kitaip suktis, gal kasoje patiesęs kokią apyrankę ar grandinėlę, nusigvelbtą kurio nors butų komodoje, net bilietus mudviem galėčiau nupirkti, gal ir be bilieto pro kontrolę prasmuktume – Ėko apsukrus, bet mes nieko nedarome – mes tik dūlinėjame, spoksome į girtus jūreivius, mintyse nusijuokiame iš prostitučių – ir kam tiek dažų, kam tokie biustai, mes vaikome nuo savęs lyg muses įžūlius vaikigalius nubrozdintais keliais, išsprogusiomis akimis ir įdubusiais skruostais, prašinėjančius pinigų, mes užmetame akį į triukšmingas tavernas ir restoranus, iš kurių kartais atsklinda salstelėjusi marichuana, pasigirsta fado, tango, rumbos, salsos melodijos, pasukę už kampo ir sau netikėtai atsidūrę krovinių uoste, žiūrime į kranų gerves, besisukiojančias, iš sandėlių į laivus ar iš laivų sandėliuos keliančias didžiulius konteinerius, žemėje – tokius sunkius, o danguje – lyg ir besvorius, – mes nieko nedarome, mes tik klaidžiojame tarp uosto stereotipų, knygų mano galvoje sukurtų: mums geriau akimis palydėti tolstantį laivą, nei juo išplaukti.
Kartais mūsų vienos nakvynės namus surasdavo ir Ėko. Jo instinktu aš pasikliaudavau labiau negu savo. Kai bastytis pasidarydavo jau per akis, kai kojos mūsų nebenorėdavo nešti, kai pamanydavai, kad atėjo laikas griūti bet kur, jis atsitūpdavo prie kokių vartų ar durų ir kviesk jo nekvietęs, toliau – nė iš vietos. Pastatęs ausis laukdavo, kol prie jo grįšiu. Paglostęs tardavau jam: gerai jau gerai. Ir jis niekada nesuklysdavo. Džiugiai amtelėdavo, kai išlauždavau jo pasirinkto buto duris. Pasitaikydavo, kad jos būdavo neužrakintos, – kaip to, kuriame jį sutikau.
Ne, Ėko niekada neapsirikdavo – visuose jo surastuose butuose aš jaučiausi taip, lyg juose kitados būčiau gyvenęs. O ir tuose, į kuriuos pats jį nuvesdavau. Nežinodavau, ką pamatysiu įėjęs; kai įeidavau – visa tai jau būdavau matęs. Gal todėl, kad ne tik butai, namai, bet ir visų mūsų gyvenimai – beveik tokie patys. Siužetai – pasikartojančios matricos. Skiriasi tik registrai, tonacijos. Gerai, aplinkybės. Jeigu kiekvienam mūsų tai nebūtų unikali patirtis, pirmą ir paskutinį sykį ištinkanti, pasaulis pačiam sau tikriausiai būtų jau seniai nusibodęs. Ir nuvytęs, kaip dabar vysta mūsų civilizacijos žiedas. Visuose butuose, visuose namuose mačiau to paties džiaugsmo ir to paties liūdesio atšvaitus: jeigu į juos su Ėko atklysdavome leidžiantis saulei, jie raudonai, geltonai dažė kambarių sienas, jeigu atsibelsdavome jau sutemus, džiaugsmas ir liūdesys mus apgaubdavo viena kitą persmelkiančios tamsos skraistėmis. Šviesos niekada neuždegdavau. Nežinau, ko bijojau. Gyvenimų, vieni kitus atkartojančių, kaip pats save atkartoja į uolas besidaužantis aidas?
Kam norėtųsi būti ataidu?
O prieš užmigdamas sykiais susimąstydavau: kodėl vieni žmonės, žinodami, kad visiems laikams išvažiuoja, duris dešimčia spynų užrakina, o kiti jas atlapotas palieka? Žmonės, kurie nori kapų ir paminklų, duris dešimčia spynų užrakina? O tie, kurie bijo kapų ir paminklų, kurie nori, kad jų pelenus išbarstytų virš pievos, virš jūros, bet kur, apie duris nė negalvoja?
O taip, būna, kad mane paikos mintys apninka. Ypač pavargus, prieš miegą.
Žinoma, jūs netikite tuo, ką rašau, – kaip galėtumėte patikėti, jei aš pats tuo netikėčiau? Jei neišgyvenčiau. Jei nematyčiau to, ką regiu: gėlių, be mūsų valios tarp piktžolių išsiskleidžiančių, upės, jau išplovusios žemutines krantines ir savo ankstesnėn vagon pamažu grįžtančios, griuvėsių, man gražesnių už utopinių miestų planus. Tai, kas vakar rodėsi neįmanoma, šiandien mus jau pralenkę – visos nelaimės, visi karai juk taip ir prasideda? Mums netikint ir nesitikint. Tiesą sakant, nė nežinau, kodėl šiai griūčiai buvau toks abejingas, – lyg tai, ką matau, girdžiu, liečiu ar užuodžiu, slystų pro šalį. Tomis dienomis man skaudžiausia buvo susigyventi su mintimi, kad niekam, nebent patys sau mes šiame pasaulyje tereikalingi. Gerai, nebent artimiausiems žmonėms. Jeigu jų turime. Bet artimųjų aš nebeturėjau. Turėjau tik savo Ėko. Jis vienintelis galėtų paliudyti. Kartais mudviejų su Ėko akims susitikus, pasidingodavo: jeigu iki galo suprasčiau, kas jose parašyta, krisčiau į pažinimo bedugnę. Ir savo paties.
Nepatiklūs ir abejojantys, jūs manęs klausiate, o kaipgi mudu gyvenome? Kasdienė buitis – rutinos ratas, mus įsukantis ir nepaleidžiantis. Kai šis ratas sustoja, visa pasidaro daug paprasčiau. Mūsų įpročių linksniuojami rytai, dienos, vakarai, naktys paprasčiausiai susiliejo į viena: mudu galėjome miegoti ir dienomis, o naktimis bastytis kur akys veda, mudu galėjome nevalgyti ištisą dieną – kai išalksime, vis tiek ką nors susirasime. Iš įpročių, mus įkalinančių, išsilaisvinę, mes pasidavėme atsitiktinumui – už mane ištvermingesnis Ėko man padėjo iškęsti šią rezignaciją. Ir nesakyčiau, kad bent iš pradžių buvo taip jau blogai – maisto atsargų rasdavom butuose, į kuriuos įsilauždavau, parduotuvėse išdaužytais langais ir jau nerakinamomis durimis galėjai pasiimti ką nori. Užsukęs į mažas krautuvėles: duonines, mėsines, sūrines, – atsiskaitydavau žiedais, auskarais, grandinėlėmis. Iš tiesų nei pinigai, nei papuošalai jokios vertės nebeturėjo, atsiskaityti buvo praėjusių laikų ritualas. Mėsininko Patriko sykį paklausiau, iš kur jis gaunąs prekių. Jis man atsakė, jog perka iš ūkininkų, pas kuriuos du kartus per savaitę važiuoja. Jo pasakojimai apie priemiesčius, kaimus, naikos dar nepaženklintus, bet žinančius, kad tuoj pradės griūti, man skambėjo kaip muzika, kurios koncertų salėse jau neišgirsiu. Paryžius manęs nepaleidžia, – į klausimą, kodėl ten nepasilieka, atsakė Patrikas.
Ir miestas, tarsi būtų buvęs laikrodžio mechanizmas, kurio švytuoklės grandinę namus paliekantis šeimininkas, prieš laukujas duris paskutinį sykį užverdamas, trūktelėjo, ir jis tebeeina, nors jo ėjimo niekam jau nebereikia, mus su Ėko, kaip Patriką, kaip daug kitų žmonių, savo glėbyje laikė, maitino ir guodė. Tikėsite, netikėsite – šis gyvenimas po gyvenimo, gyvenimas vien iš inercijos buvo toks pat palaimingas, koks palaimingas būna rudens dangus, kuomet po ūkanotų dienų ūmai plyksteli saulė ir apgaulingai grįžtančią vasarą žada. Kai šviesa, pro geltonuojančius, jau krisiančius, bet dar nenukritusius lapus prasiskverbusi, giliausius šešėlius ant šaligatvių ir takų meta, kai po kojomis nelyg pernokusių jausmų minos sproginėja kaštonai ir jų poškėjimai mūsų kurčnebyliuos smilkiniuos tuščiais ataidais skamba.
Tai buvo klajoklių gyvenimas – mieste mes gyvenom kaip stepėse.