Martynas Pumputis. Ne vien aidai ir ataidai
2021 m. Nr. 10
Valdas Papievis. Ėko. – Vilnius: Odilė, 2021. – 136 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.
Visi Valdo Papievio romanai iki šiol turėjo bendrų bruožų: atpažįstamas rašytojo stilius, atgaivą suteikiančios metaforos, per visus romanus aidinčios neišsemiamos ir skirtingai pateiktos universalios temos. Esant tokiam įspūdžiui, intrigą sukelia Violetos Kelertienės anotacija ant naujos knygos viršelio, teigianti, jog „prozos meistras Valdas Papievis perkuria save iš naujo“. Norisi išsiaiškinti, koks tas pokytis? Į kurią pusę? Smalsumo vedamas griebiu knygą. Ją įpusėjus kyla abejonė, ar tikrai autorius save perkuria?
Naujausiame romane (kaip tekstą siūlo vadinti literatūrologas Vytautas Bikulčius1) „Ėko“ pagrindinis veikėjas klajoja po Paryžių, užfiksuoja jo kaitą, sutinka šunį, kurį pavadina Ėko, merginą Emi, apsigyvena palapinių stovykloje tarp benamių ir pabėgėlių. Kaip ir daugumoje V. Papievio knygų, siužetas nėra varomoji jėga. Autorius vis dar reikalauja lėtojo skaitymo, įsigilinimo į mintis bei kalbą, kuri kaip visuomet turtinga: rachito išsukinėti grindinio akmenys (p. 35), dienos panašios į ekselio langelius (p. 65). Pasitaiko ir keistesnių palyginimų: „jų pirštai šokčiojo per klavišus, lyg besiritantys ančiukai snapais gaudytų orą“ (p. 66). Tai dar vienas aukšta menine verte pasižymintis rašytojo kūrinys.
Knygoje išlaikomos skaitytojams pažįstamos laiko tėkmės, vienišumo, vienatvės ir kitos žmogaus egzistencijos temos. Vienišumas šiame kūrinyje nespėja išsiskleisti tiek, kiek „Vienos vasaros emigrantuose“ ar „Eiti“, autorius nenori kartotis ir tai yra gerai. Sutvirtinamas dešimtmečius kurtas santykis su vienatve. Gebėjimas būti su savimi simbolizuoja laisvę: „Lygiai toks pat laisvas, kokia per karą jautės Odilė <…> arba kaip Nathalie, kasvakar prie Senos kurdavusis naujus namus <…>. Arba kaip tas bevardis pusamžis vyras, kitados klaidžiojęs po Provansą“ (p. 30). Kaip matyti iš šios citatos, rašytojas atsigręžia ir remiasi į praeitus kūrybos etapus. Knygoje gausu intertekstų į emigracijoje parašytus romanus, nuo akivaizdžių iki sunkiai pastebimų. Autorius tarsi sujungia Paryžiaus romanų literatūrinius pasaulius į vieną: ne kartą pasirodo ankstesnių kūrinių herojai, kuriuos pagrindinis „Ėko“ veikėjas pažįsta, atsimena, o apie Odilę netgi nori parašyti knygą! Tačiau tai nereiškia, jog V. Papievio anksčiau neskaičiusiam skaitytojui bus sunku mėgautis šia knyga, intertekstai neapsunkina siužeto, autorius neapsiriboja vien žvalgymusi į praeitį. Tuo tarpu mėgstantiems šio rašytojo kūrybą paslėptos aliuzijos sukelia intrigą, norą iš naujo perskaityti visas autoriaus knygas ir dar kartą grįžti prie „Ėko“, azartiškai įsitraukti į intertekstų ieškojimo žaidimą.
Per rašyti pradėjusį pagrindinį veikėją apmąstomas santykis su rašymu, jo prasmė: „Kaip rankos mostu palydi nuo kranto tolstantį laisvą, taip rašydamas aš palydžiu tolstantį miestą <…> tik vėliau supratau, kad rašydamas mėginau sugauti griūvančio laiko akimirkas“ (p. 19). Rašymas tampa ramsčiu („Bet, viskam trupant ir byrant, kas liko, kuo dar galėčiau pasitikėti?“, p. 19), padeda atskleisti ir suprasti daugiau („Galbūt tik mums, žmonėms, reikia raidžių, žodžių ir sakinių, kad tai, kas vyksta, suprastume“, p. 20). Akcentuojamas ir kritikų pamėgtas rašytojo stilius: „Sakiniai be pabaigos mane varo iš proto, sakinių be pabaigos aš rašiau vis daugiau“ (p. 21). Taip, lietuviai vis dar moka tokius parašyti.
Skiriama dėmesio kultūroms, tarp jų ataidi ir lietuviškoji (daugiau, nei ištikimi prozininko skaitytojai yra įpratę). Pagrindinis veikėjas Paryžiuje įžvelgia gimtinę primenančius dalykus: šuo Ėko atstoja rūpintojėlį, nežinomi instrumentai – skudučius, prisimenamos sutartinės, tėvų namo palėpė, universiteto biblioteka, kadaise nuomotas kambarėlis. Veikėjas laiškais susirašinėja su mama. Saugu teigti, jog autorius vis dar yra lietuvis. Iš Vakarų kultūros daugiausiai minimas Luvro muziejuje kabantis ir herojaus aplankytas Pieterio Bruegelio Vyresniojo paveikslas, kuriame pavaizduoti šeši vargetos. Eidamas koridoriais veikėjas užfiksuoja greitą laiko tėkmę: „Paveikslai keitė paveikslus, skulptūros – viena kitą: čia – Antika, čia – dar Egiptas, staiga jau – Barokas, Viduramžiai, o štai – Renesansas“ (p. 37). Pavadinimai keičiasi greitai, o esmė lieka panaši, jei Bruegelis būtų gyvas, galėtų nutapytų ne šešis vargetas, o visą palapinių miestelį. Ne kartą nurodoma į Arthuro Schopenhauerio veikalą „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“. Atsisukama ir į literatūrą vaikams, pavyzdžiui, Selmos Lagerlöf „Stebuklingąsias Nilso keliones“, fantastiniame knygos epizode.
Šįsyk kuriamas Paryžius yra kitoks: apleistas, senstantis, irstantis ir einantis sulaukėjimo ribos link: „Regėjau, kaip kasdien colis po colio, lopinėlis po lopinėlio gamta iš žmogaus atsiima miestą“ (p. 10). Toks pasaulio meno sostinės vaizdavimas simbolizuoja visos civilizacijos griūtį, kuri atrodo neišvengiama: „Mane smelkė jausmas, kad vyksta tai, kas man dar negimus jau buvo nulemta, kad mes – kaip daug kas prieš mus – taip ir neįstengėme įminti civilizacijų išlikimo mįslės, kurios įminti turbūt išvis neįmanoma“ (p. 20). „Ir pamaniau, kad miestai pradeda griūti ne tada, kai ima eižėti akmenys: akmenys pradeda eižėti, kai mūsų sielos pritrūksta jėgų išlaikyti miestų akmenyse įkūnytą dvasią“ (p. 16) – panašu, jog rašytojo ne kartą minėta La Belle Époque pabaiga pagaliau palieka savo žymę, žmonių sielos sueižėjo anksčiau nei miestai:
<…> nuoširdumas, jautrumas darėsi vis gėdingesni <…> laimę palaipsniui keičia sėkmė, galiausiai pamiršę, kad gali būti kitaip, ir pasidavę tai srovei, jau nebesakėme „laimingas“ žmogus, sakėme – „sėkmingas“ žmogus, o sėkmė – tai karjera, pinigai, daug pinigų, prabangūs būstai, automobiliai… Galiausiai viską užvaldė pelnas, bankai, finansai, multimilijonierių vilos ir jachtos, lėktuvai. Kuo daugiau ir daugiau, kuo toliau ir toliau, kuo greičiau ir greičiau. Ir ta beprotiška karuselė beatodairiškai sukos ir sukos <…> kol galiausiai jos sudilusi ašis lūžo.
(p. 82)
Šios griūties akivaizdoje vienos vasaros emigrantas tampa vienos nakties įnamiu, kasnakt įsilaužiančiu į vis kitą šeimininkų paliktą butą. Tai daro be kritikuoto materialumo: „<…> aš viską galėjau turėti, bet nieko, nė savęs paties, man nebereikėjo“ (p. 14). Ant dulkių sluoksnio, įrenginių ekranų palieka savo inicialus, trapius bei laikinus kaip ir jo paties egzistencija. Viename iš butų sutinka šunį Ėko – šis personažas ne kartą pasitarnauja tęsiant siužetą ir įterpiant apmąstymus. Šuniui dingus, draugiją palaiko mergina Emi, neleidžianti herojui per dažnai nukrypti į ilgus apmąstymus. Tai ne visada suveikia teigiamai, kartais tų išplėstų apmąstymų ir monologų nuoširdžiai norisi daugiau. Drįsčiau teigti, jog jei autorius nebūtų sugalvojęs Emi (ar kito būdo sąmonės srauto suvaldymui), knygos apimtis būtų buvusi didesnė. Šiomis priemonėmis autorius nuslopina jaučiamą veikėjo vienišumą, neleidžia per daug nugrimzti į egzistencinius ar kitokius apmąstymus, todėl atviro vienišumo, kaip ir minėjau, mažiau.
V. Papievis niekada nevengė šalia egzistencinių, vidinio pasaulio apmąstymų užsiminti apie socialines visuomenės problemas. Dar „Vienos vasaros emigrantuose“ (2003) palietė vizų bei deportacijos klausimus ir leido veikėjams sukritikuoti švietimo sistemą, kultūros stoką, socialinę nelygybę. Ne išimtis ir „Ėko“. Iš ilgamečio gyvenimo Prancūzijoje patirties rašytojas lietuvių literatūros temų lauką praplečia dar taip neseniai mums buvusiomis gana svetimomis pabėgėlių problemomis. Pagrindiniai veikėjai apsigyvena pabėgėlių stovykloje, su jais suartėja, perteikia gyvenimo sąlygas bei kasdienybę. Autorius neapsiima aktyvisto, kovotojo vaidmens, garsiai nešaukia ir nemoralizuoja. Jo herojai veikia tyliai, nesigirdami, nesididžiuodami, nesiekdami kitų pripažinimo, jų poelgiai yra vedami atjautos kitiems bei pareigos jausmo: „Išvydus tiek skurdžių ir vargetų, nuodėmė būtų tik šiaip dykinėti, nerandant kuo užsiimti, dienų dienomis bastytis be tikslo“ (p. 88). Kitaip nei pagrindiniai veikėjai, pabėgėliai išgyvena ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio sunkumus, tad pagalba yra abipusė („Akivaizdu, kad mums tų žmonių reikėjo ne mažiau, negu jiems – mūsų“, p. 91) – bėgdami nuo savo dienų tuštumos ir kovodami su egzistenciniu nerimu, personažai padeda stovyklos gyventojams fiziniame pasaulyje: suranda jiems maisto, įrankių, vaistų ir kitų dalykų. Pabėgėliai vaizduojami kuklūs, nuoširdūs, tokie pat žmonės kaip ir Paryžiaus senbuviai: „Tiesa, kai kurie ir šio ar ano paprašydavo, tegul jų prašymai būdavo kuklesni negu kuklūs, kaip antai – pasiskolinti druskos <…> ar pasiteirauti, gal turim vielos, o gal vinių“ (p. 89). Tarp skirtingų valstybių ir kultūrų žmonių atrandama bendrystė: „Eritrėja, Sirija, Libanas, Alžyras, Amerika, Azijos šalys, Europa, o ir Prancūzija – žingsniuojant per stovyklavietę, prieš mano akis Žemės gaublys trupėjo į žmonių veidus ir likimus“ (p. 43). Nuo karo su šeima pabėgęs berniukas Karimas suartėja su pagrindiniais veikėjais ir tarsi reprezentuoja pabėgėlius, griauna paplitusius stereotipus. Karimas yra smalsus, imlus mokslui, pasiruošęs tapti tikru Paryžiaus gyventoju. Veikėjai padeda vaikui integruotis: moko skaityti, rašyti, skaičiuoti, aprodo miestą. Jų veikla yra vertinama, pelno pasitikėjimą: „Žinau, kad jį mokot skaityti; žmonėmis, kurie pažįsta raides ir moka skaityti, aš pasitikiu“ (p. 116). Patėvio duotas leidimas Karimui klajoti po miestą rodo, jog berniuko integracija tikrai vyksta. Išplėsdamas šią temą autorius atsveria prieš penketą metų skambėjusius ksenofobiškus kai kurių Lietuvos politikų „sustabdysim pabėgėlių antplūdį!“ šūkius. Tiesa, šūkiai dabar jau virsta pačios valstybės veiksmais.
Nors knyga ir baigiasi Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisro vaizdiniu – kultūros ir civilizacijos viršūnės griūtimi, knygoje pavaizduojama, jog pagrindas vis dar laikosi ant paprastų žmonių, skirtingų, bet vienybę jaučiančių kultūrų, nesueižėjusių sielų ir paprasčiausio žmogiškumo.
Atsakant į pradžioje iškeltą abejonę, atsakymas būtų ir ne, ir taip. Šiame romane V. Papievis atsiremia į savo paties kūrybą, lieka jai ištikimas, bet eina ir nauju keliu. Tarsi atsispiria, kad prie beaidinčių aidų ir ataidų prijungtų naujus garsus, t. y. šalia egzistencinių žmogaus vidinio pasaulio apmąstymų išsakytų kitus svarbius ir plačiau neaptartus dalykus – aktualius realaus pasaulio reiškinius, modernaus žmogaus ydas bei ryškėjančias socialines problemas. Tvirčiau sujungdamas ilgai kurtą literatūrinį pasaulį su realiu, išlaikydamas savo stilių, turtingą kalbą, autorius žengia dar žingsnį į priekį. Ši knyga puikiai tinka ir norintiems susipažinti su Valdo Papievio kūryba, ir ją jau pažįstantiems.
1 https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1414517/vytautas-bikulcius-demonu-apsestieji-is-la-matosos-ir-tolstantis-paryziaus-aidas.