James Tate. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1

Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas

Jamesas Tate’as (1943–2015) – amerikiečių poetas, kelių dešimčių knygų autorius, garsiausių savo šalies literatūros premijų laureatas. Debiutavo rinkiniu „Pražuvęs lakūnas“ („The Lost Pilot“, 1967), kurio titulinis eilėraštis skirtas tėvui, žuvusiam Antrajame pasauliniame kare, kai būsimasis poetas buvo dar kūdikis. Ilgainiui J. Tate’o kūryboje įsivyravo siurrealistiška ironiška žaismė, tragikomiškas absurdas, dažniausiai reiškiamas neilgo pasakojimo forma. Pastarųjų kelių dešimtmečių poeto eilėraščius, kuriuose kvestionuojamas objektyvus žmogaus, pasaulio, visatos pažinimas ir šaipomasi iš populiariosios kultūros ir masinių informavimo priemonių kuriamos tariamos realybės, galima laikyti klasikiniu postmodernizmu.

 

 

 

Pražuvęs lakūnas

tėvui (1922–1944)

tavo veidas nesukrito
kaip kitų – pavyzdžiui,
porininko lakūno, kurį mačiau

vakar. Jo veidas – dribsnių
košė: žmona ir duktė,
vargšės neišmanėlės, spokso

į jį, tarsi tuoj turėtų ataušti.
Nuskaustas labiau už Jobą.
O tavo veidas nesukrito

kaip kitų – jis patamsėjo ir
sukietėjo it dramblio kaulas;
bruožai įgijo daugiau

išskirtinumo. Jei įkalbėčiau tave
ištrūkti vienam vakarui
iš neatšaukiamojo skriejimo

ratu, čiuopčiau tave,
skaityčiau tavo veidą kaip Dalasą,
tavo padykęs šaulys, dabar

pūslėtomis akimis skaitantis
Brailio rašmenis. Čiuopčiau
tavo veidą kaip nešališkas

tyrinėtojas originalo puslapį.
Nors ir įsibaiminęs, aš
atpažinčiau tave, bet

nesulaikyčiau: nesuvesčiau
akistaton su žmona, Dalasu ar
lakūnu porininku. Galėtumei

ir toliau pašėlusiai skrieti
ratu, ir aš nesistengčiau
iki galo suprasti, ką

šitai tau reiškia. Žinau tik
viena: išvydęs tave, –
o išvystu bent kartą

metuose, kiek gyvenu, –
besisukantį dangaus tyruose,
it kokį afrikietišką dievuką,

apmirštu. Aš pajuntu, kad esu
man nepažįstamo gyvenimo liekana,
kad turiu vytis tave.

Užversta į dangų galva
negaliu atsiplėšti nuo žemės,
kai vėlei praleki viršum manęs,

greitas, išbaigtas, nelinkęs
pranešti, kad tau viskas
gerai ar kad per klaidą

atsidūrei aname pasaulyje, o aš
šiame; ar kad – nelaimei –
tuodu pasauliai atsidūrė mumyse.

 

 

Aš esu suomis

 

Stoviu pašte, rengiuosi
siųsti siuntinį į Minesotą, namiškiams.
Aš esu suomis. Vadinuosi Kasteheimiu (Rasuoliu).

Suomių kalbą sukūrė Mikaelis Agricola (1510–1557).
Jis pažinojo Liuterį ir išvertė Naująjį Testamentą.
Kai prie „Classé Café“ stabteliu sumuštinio su sūriu,

niekam nė nedingteli, kad aš esu suomis.
Žvelgiu į Lautreco reprodukcijas ant taukuotų
pigios krautuvės sienų, į įsimylėjusius pienburnius, bijančius

parodyti savo virpulingus jausmus, tvirtai
žinodamas, kad mano seneliai iš tikrųjų
emigravo iš Suomijos 1910-aisiais – kodėl

visi bėga iš Suomijos, šimtai
tūkstančių – Mičiganan ir Minesoton, o dabar – ir Australijon?
Aštuoniasdešimt šeši procentai suomių yra mėlynų

arba pilkų akių. Šiandien šimtasis
Charlie’io Chaplino gimtadienis, nors jis nei
suomis, nei gyvas: „Vai, žydėki, pumpure

nuskintasai.“ Labiausiai paplitę kailiniai žvėrys
yra voverės, ondatros, kiaunės,
lapės. Briedžių – apie 35 tūkstančius.

Bet aš turiu ruoštis egzaminui.
Kažin ar dekanas šį vakarą švęs su manim,
jei išlaikysiu. Suomių literatūra iš tikrųjų

atgijo praėjusio amžiaus 7-ajam dešimtmety.
Čia, Kembridže, Masačiusetso valstijoj,
niekam nė motais, kad aš esu suomis.

Čia net nėra girdėję Franso Eemilio Sillanpää,
1939-ųjų Nobelio literatūros premijos laureato.
Kaip suomį, tai mane siutina.

 

 

Aš tebesu suomis

 

Susikirtau per egzaminą, ir tai sunku
suprasti – juk aš esu suomis.
Mes esame šviesūs, nors ir niūroki, žmonės.

„Pertti Palmroth“ – taip vadinasi garsiausi suomiškos
avalynės gamintojai; jų batai ir bateliai
eksportuojami į septyniolika šalių.

Dekanas prigriebė šampano atšvęsti
mano nesėkmei. Jis sako, kad aš jaudinęsis.
1908–1950 metais išleisti 33 tomai

„Archajinės suomių liaudies poezijos“,
tai stambiausias kada nors pasaulyje pasirodęs
tokio pobūdžio veikalas.

Tai ko man jaudintis? Argi nesu aš
suomis, Johano Ludvigo Runebergo (1804–1877),
tautinio suomių poeto, palikuonis?

Žinau, jis rašė švediškai, tatai
ir po šiai dienai mane slegia. Harvardo aikštė
niekada nebūna „tuščia“. Jokių prošvaisčių

kada nors užtikrintai konstatuoti:
„Harvardo aikštė tuštutėlė šį vakarą.“
Štai nigerietis tuojau išskleis

savo skėtį, o mergina iš Vajomingo
suskleis (savąjį). Zulų karys
vejasi autobusą, o ryškiai išsi-

dažiusi paleistuvė iš Buenos Airių
alps pagal grafiką. O ašen, suomis,
ilgėsiuosi šiaurietiškų nykštukinių beržų,

kurių neteko regėti, aiman. 73 dienas
nesislepia saulė už horizonto. Tamsybe
tu mano! Liksiu aš suomis visiem laikam.

 

Kaubojus

Kažkas tyčia paskleidė gandą, esą namie aš laikąs nežemišką būtybę, ir man atrodo, žinau, kas tai padarė. Rodžeris Losonas. Rodžeris – netikęs pokštininkas, iki tol nebuvau tapęs jo auka, bet dabar supratau, kad išmušė mano valanda. Žmonės, atvykę mašinomis, ištisas valandas stoviniavo priešais mano namą ir fotografavo. Turėjau užtraukti visas užuolaidas, o lauk išlindau tik reikalų prispaustas. Iškart pasipylė klausimai: „Kaip jis atrodo?“, „Kuo jį maitinate?“, „Kaip jį pagavote?“ Bet aš tik neigiau, kad mano namuose gyvenąs ateivis. Žinoma, dėl to jie dar labiau įsijaudrino. Pasirodę žurnalistai puolė šniukštinėti kieme. Tai ėmė gerokai erzinti. Mašinos nepaliovė važiuoti, jomis buvo nustatyta visa gatvė. Rodžeris šiuo klausimu dirbo viršvalandžius. Reikėjo ko nors imtis. Galų gale padariau pranešimą. „Šią naktį, 23 val. 02 min., – pareiškiau, – mažasis draugas miegodamas ramiai iškeliavo iš šio pasaulio.“ – „Parodykite jo palaikus!“ – suklego jie. „Numiręs jis akimirksniu išgaravo“, – paaiškinau. „Netikiu“, – pareiškė vienas. „Namuose kūno nėra, nes ir šiaip būčiau pats užkasęs“, – patikinau. Pusė jų sulipo į mašinas ir išvažiavo. Kiti tęsė budynes, bet dabar daug iškilmingiau. Nuėjau nusipirkti maisto. Kai po kokios valandos grįžau, ir likusioji pusė buvo dingusi. Įžengęs į virtuvę, vos neišmečiau pirkinių. Joje stypsojo kokių trijų pėdų dydžio beveik permatomas tipelis didelėmis rausvomis akimis. „Kodėl jiems pasakei, kad numiriau? Tai melas“, – tarė jis. „Tu kalbi angliškai“, – išlemenau. „Aš klausausi radijo. Nebuvo labai sunku išmokti. Be to, mes turime televiziją. Matome visus jūsų kanalus. Aš mėgstu kaubojus, ypač Johno Fordo filmuose. Ten jie geriausi“, – paaiškino jis.
„Ką gi man su tavim daryti?“ – paklausiau. „Supažindink mane su tikru kaubojumi. Aš labai džiaugčiausi.“ – „Nepažįstu nė vieno tikro kaubojaus, bet gal surasime kokį. Tik žmonės visai išprotės, jei pamatys tave. Žurnalistai nesitraukia nė per žingsnį. Tai būtų amžiaus sensacija“, – atsakiau. „Galiu tapti nematomas. Man nesunku.“ – „Aš pagalvosiu. Geriausia būtų, jei nuvažiuotume į Vajomingą arba Montaną, bet iki jų toloka.“ – „Labai prašau, nepridarysiu tau bėdų“, – maldavo jisai. „Tam reikės pasirengti“, – nusprendžiau. Į vietas sudėjau produktus. Stengiausi negalvoti apie kosminę viso šio reikalo prasmę. Priešingai, elgiausi su ta būtybe kaip su protingu mažu vaiku. „Gal turi sarsaparilos limonado?“ – paklausė jis. „Ne, bet turiu apelsinų sulčių. Jos sveika.“ Gurkštelėjęs sulčių, ateivis susiraukė. „Einu, atsinešiu žemėlapių. Žvilgtelsim, kaip tenai nusigauti.“ Kai grįžau, jis šoko ant virtuvės stalo, lyg kokį baletą, bet labai liūdnai. „Štai žemėlapiai“, – parodžiau. „Mums jų neprireiks. Ką tik gavau žinią. Šiąnakt aš mirsiu. Tikiuosi, kad tu padėsi man atšvęsti tokią džiaugsmingą progą – drauge pažiūrėsi „Šaunųjį septynetą“.“ Aš stovėjau su žemėlapiais rankoje. Jaučiau, kaip užplūsta nepakeliamas liūdesys. „Kodėl turi mirti?“ – „Tėvas sprendžia šiuos reikalus. Turbūt tai atlygis už tai, kad saugiai atkeliavau čionai ir susipažinau su tavimi“, – atsakė. „Bet aš ketinau tave supažindinti su tikru kaubojumi.“ – „Apsimeskim, kad tu mano kaubojus“, – pasiūlė jis.

 

Kaip miela diena

Palengva kopiu laiptais į savo slaptąjį kambarį.
Didžioji šios dienos naujiena: rastas Amelios Earheart batelis, 9 dydžio.
1992-ieji: Charle’is Christianas džiazuoja „Mintono“ klube 1941-aisiais.
Pirminiai prezidento rinkimai šiandieną ir vėl neįvyko.
Jaudulio pasiieškosim kitur; paskutiniosios snaigės, rytojaus gospelo koncertas Springfilde.
Puiki diena būti katinu ir miegoti.
Arba skaitinėti šventojo Augustino „Išpažinimus“.
Jėzus Zebediejaus sūnus vadino Griaustinio Vaikais.
Slaptajame kambaryje ima bręsti planai: tyrinėsim Dulsvuosius kalnus.
Paskui pavaikštinėsim pajūriu: „Aleliuja!“
(Skubiųjų siuntų kurjeriai atbogino laišką – nieko svarbaus, nusnūdau skaitydamas.)
(Man regis, aš stengiuos „palaikyti atstumą“.)
Rusai, žinau, sukūrė „Lincos“ – kalbą, skirtą bendrauti su kitų pasaulių gyventojais.
Laiko švaistymas, nesulaukė nė atviruko.
O vis dėlto: yra žuvų, kurios karstosi po medžius, jos vadinamos anabas.
Iš kvailumo keberiojasi medžiais, bent jau taip teigiama.
Kas aš toks, kad jas teisčiau? Noriu ištrūkti iš čia.
Bitei nekas su geometrija: ji neskiria kvadrato nuo trikampio ar apskritimo.
Mano kaukolės spintelė sausakimša pūškuojančių baltųjų garnių.
Tai sakau grynai dėl efekto.
Ilgainiui pasveiksiu, žinau. Ar tikiuosi.
Mano slaptojo kambario turinys ir daiktai visi ligi vieno bus sužymėti ir taip surikiuoti, kad net baugoka.
O mąsčiau apie tai, kad begalybė paaiškės besanti tik mažmožių kratinys, tik vienas kitas niekutis, miniatiūrinė smulkmė, niekniekių nuotrupos be didingos akimirkos.
Bet ir to bus gana, galbūt net daugiau nei gana, kad bylotų
apie neaprėpiamas apeigas, papročius.
Ir dėl to aš be galo laimingas.

Versta iš: James Tate. Selected Poems. Wesleyan University Press, 1991; James Tate. The Eternal Ones of the Dream: Selected Poems  1990-2010.  Ecco Press, 2012