Philip Larkin. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas
Philipas Larkinas (1922–1985) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės anglų poetų. Be oficialių apdovanojimų, 2003 m. Ph. Larkinas autoritetingos Didžiosios Britanijos Poezijos draugijos (Poetry Book Society) buvo išrinktas populiariausiu pastarųjų 50 metų britų poetu, o 2008 m. šalies dienraščio „The Times“ paskelbtas geriausiu „pokariniu“ britų rašytoju. Poetinį Ph. Larkino palikimą sudaro pustrečio šimto eilėraščių; poetinio pasaulėvaizdžio kvintesencija – vienatvė ir frustracija pasaulyje, senatvė ir mirtis kaip vienintelė gyvenimo perspektyva. Visą gyvenimą dirbęs bibliotekininku, viešo literatūrinio gyvenimo vengęs rašytojas dar yra išleidęs porą romanų, kurį laiką (septintąjį dešimtmetį) viename šalies dienraščių recenzavo naujus džiazo įrašus.
Spausdiname pluoštelį nerimuotų Ph. Larkino eilėraščių, pirmieji du – chrestomatiniai.
Aukšti langai
Pamatęs jauniklių porą
Ir numanydamas, kad jis ją dulkina, o ji
Ryja tabletes arba turi įsistačiusi gaubtuką,
Žinau, jog tai rojus,
Apie kurį visi sẽniai svajojo visą gyvenimą –
Įsipareigojimai ir ceremonijos nustumtos į šalį
Lyg atgyvenęs kombainas,
Ir visi jaunieji ritasi ilgiausia pakalne
Į laimę, be galo. Įdomu, ar prieš
Keturiasdešimt metų kas žvelgdamas į mane
Galvojo: Va čia tai gyvenimas,
Daugiau jokio Dievo, jokio prakaitavimo tamsoj,
Drebant dėl pragaro, ar būtinybės slėpti,
Ką manai apie kunigą. Su
Savo šutve jis risis ilgiausia pakalne
Laisvas kaip paukštis, kad skradžiai! Ir kaipmat
Vietoj žodžių mintyse iškyla aukšti langai:
Saulę sugobiantis stiklas,
O anapus jo – sodri žydrynė, kuri nebyloja
Nieko, kurios nėra, kuri begalinė.
1967
Sprogimas
Sprogimo dieną
Šešėliai rodė į šachtos angą:
Saulėje snaudė šlako krūsnis.
Keliuku artėjo vyrai auliniais batais
Krenkštimas keiksmais aprantuota kalba ir pypkės dūmas
Gūždamies nuo išgrynėjusios tylos.
Vienas nusivijo triušius; nepagavo;
Grįžo su vieversių lizdu ir kiaušiniais;
Aprodė; paslėpė žolėse.
TAIP jie įžengė barzdoti ir moleskino kelnėmis
Tėvai broliai vardai vardeliai kvatojimas
Pro aukštus pravirus vartus.
Vidudienį – tirtesys; karvės
Akimirką nustojo rupšnojusios; saulė
Apsisiautusi tarsi garo migla apsiblausė.
Išėjusieji pirma mūsų
Sėdi Dievo padangtėje
Juos dar išvysime…
Paprastai nelyg koplyčioje iškaltais žodžiais
Buvo pasakyta ir vieną mirksnį
Žmonos išvydo sprogimo vyrus
Didesnius nei buvo gyvenime –
Aukso veidais tarsi monetose ar žengiančius
Kaži kaip iš saulės jų link:
Vienas jų rodė nesugurusius kiaušinius.
1970
Pašnekesys lovoje
Pašnekesys lovoje turėtų būti lengviausias.
Dviejų žmonių gulėjimas kartu nuo seno
Yra atvirumo vienas kitam emblema.
Tačiau vis daugiau laiko praslenka tyliai.
Lauke nerimstantis vėjo nepasitenkinimas
Telkia ir išsklaido debesis danguje.
O niūrūs miestai užgriozdina horizontą.
Niekam mes neįdomūs. Nieks nebyloja, kodėl
Būnant šituo nepakartojamu atstumu nuo vienatvės
Vis sunkiau ir sunkiau atrasti
Žodžius – tiesius, bet nuoširdžius,
Arba kurie nebūtų netiesūs ir nenuoširdūs.
1960
Dienos
Kam skirtos dienos?
Dienose mes gyvenam.
Jos ateina, pažadina mus
Dar ir dar kartą.
Jose turim būti laimingi:
Kur, jei ne dienose, gyventi?
Ak, sprendžiant šį klausimą
Pasirodo ilgaskverniai
Kunigas su gydytoju,
Atskuodžiantys per laukus.
1953
Poreikiai
Už viso to – noras būti vienam:
Tačiau kvietimų atvirukai užtemdo dangų,
Tačiau laikomės lyties įspaustų priesakų,
Tačiau šeimos fotoportretai su vėliavų stiebais fone…
Už viso to – noras būti vienam.
Po visu tuo – užmaršties troškulys:
Nepaisant apgaulingo kalendorių tąsumo,
Gyvybės draudimo, surikiuotų vaisingumo apeigų,
Brangiai atsieinančio akių sukimo nuo mirties…
Po visu tuo – užmaršties troškulys.
1950
Žoliapjovė
Žoliapjovė užgeso, dukart; priklaupęs radau
Ežį, įstrigusį tarp ašmenų,
Nebegyvą. Tūnojusį aukštoje žolėje.
Buvau jį matęs, netgi šėriau, kartą.
Dabar sumaitojau nepastebimą jo pasaulį
Nepataisomai. Pakasynos nepadėjo:
Kitą rytą aš pakilau, o jis ne.
Pirmoji diena po mirties, nauja nesatis
Visados tokia pat. Turėtume būti atidūs
Vienas kitam, turėtume būti geri,
Kol dar yra laiko.
1979
*
Pradėjau sakyti
„Ketvirtis amžiaus“
Arba „prieš trisdešimt metų“
Apie savo gyvenimą.
Tai užima kvapą,
Lyg kristum ir atitoktum
Plačių kilpų mostuose
Tuščiame danguje.
Visa, kas belaukia,
Tai kelios mirtys (tarp jų ir mano).
Dar lieka sužinoti
Jų eiliškumą ir būdą.
1971
Träumerei
Sapne, kuris mane persekioja, aš priklausau
Tyliai miniai, traukiančiai pasieniu
Iš futbolo rungtynių, o gal iš teatro parterio.
Visi juda ta pačia kryptimi. Netrukus
Iš dešinės priartėja antroji siena, priversdama
Susispausti. Dabar mes tartum
Betoniniu koridorium varomos kiaulės. Pakėlęs
Galvą, matau, kad sienos nustelbė saulę
Ir kad šviesa šalta. Milžiniška baltutėlė M
Išryškėja ant antrosios sienos, bet pernelyg aukštai,
Kad ją atpažintų: aš laukiu I,
Stebiu, kaip ji priartėja ir nutolsta. Dabar
Mes jau nustoję eiti ir garmame stačiai žemyn,
Nelyg vanduo nutekamaisiais vamzdžiais, nepaisant
Žingsnių, aidinčių tarsi priekalas
Iš po žirgliojančios R. Ranka
Prisidengiu veidą, nes turime prasmukti
Po didžiuliu nukirsdintu kryžiumi,
Balta T ant sienos, ir aš neįstengiu sustabdyti
Tų žingsnių, jų dūžių, tai mano širdis,
Mano kambario sienos iškyla, naktis dar,
Aš vėl pabudau, tam žodžiui dar nesusidėjus.
1946
Versta iš: Philip Larkin. COLLECTED POEMS. London: Faber and Faber, 2003