Charles Reznikoff. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 3

Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas

Charlesas Reznikoffas (1894–1976) – žydų kilmės amerikiečių poetas (žydiškas vardas – Ezekielis), iš Rusijos imperijos (vidurio Ukrainos) XIX a. pabaigoje į Jungtines Valstijas emigravusių žydų palikuonis. Bene ryškiausias amerikiečių poetinio objektyvizmo (Objectivism) – imažizmo atšakos – atstovas. 1970 m. tuometinių Amerikos poetų sąvade „Contemporary Poets“ savo poeziją Ch. Reznikoffas apibūdino sau būdingu lakonišku stiliumi: „Objektyvistas; vaizdai aiškūs, bet reikšmė neformuluota, o įtaigaujama objektyviomis detalėmis ir eilių muzika; žodžiai glausti ir paprasti; be įprastinės metrikos dirbtinumo; temos: daugiausia žydiškos, amerikietiškos, miesto.“ Plačiau Ch. Reznikoffą išgarsino vėlyvuoju kūrybiniu laikotarpiu išleistas dvitomis „Liudijimas: Jungtinės Valstijos: Rečitatyvas“ („Testimony: The United States (1885–1890): Recitative“, 1965; „Testimony: The United States (1891–1900): Recitative“, 1968) ir ypač „Holokaustas“ („Holocaust“, 1975). Šiose knygose teisininko išsilavinimą turėjęs, teisinių sąvadų bei enciklopedijų leidykloje dirbęs Ch. Reznikoffas, remdamasis istorine ir teisine faktologine medžiaga (teismų bylomis, apklausų protokolais ir pan.), glausta, taupia, „objektyvia“ poetine forma „liudija“ nepagražintą žemesnių, skurstančių, išnaudojamų Amerikos socialinių sluoksnių (imigrantų, juodadarbių, juodaodžių) gyvenimą ir tragedijas, žydų holokausto nusikaltimų spektrą.

Čia publikuojami poetiniai tekstai, paimti iš keturiasdešimt aštuonių eilėraščių (kaip poetui įprasta, numeruotų) knygos „Ketvirtasis eiliavimų pluoštas“ („A Fourth Group of Verse“, 1921), – reprezentatyvūs Ch. Reznikoffo kūrybos pavyzdžiai. Tai ir prisiekusio vaikštūno, niujorkiečio „iki kaulų smegenų“ miesto gyvenimo stebėjimo patirtis, fiksuojama ryškiais vaizdais, tiksliu žodžiu, dažnai interpretuojama bibliniais įvaizdžiais, ir sutraukti, išgryninti bendralaikių Amerikos žydų šeimų ir giminių istorijų atpasakojimai, pasižymintys suskliausta emocija, Senojo Testamento kalbos rimtimi ir glaustumu, daugiaprasmiu ištarmių lakoniškumu (ištobulinta ši poetika itin tiko ir lėmė didelį minėtųjų „Liudijimų“ ir „Holokausto“ įtaigumą).

 

Sekmadieniniai pasivaikščiojimai priemiesčiuose

Ant akmenų, apsamanojusių karštomis dulkėmis, jokio pavėsio, tiktai skysti, benaudžiai pakelės žolių šešėliai.
Miškelio niūrumon, per petį stebeilijantis į žydras gėles siūlų plonumo koteliais.

Žalia dumblynė… jaunų medelių sampyna rudame vandeny;
išsiręžęs – su gumbais lyg raumenimis – belapis medis,
negyvas; ir nugaišusi antis vandenin nugrimzdusia galva, lyg nertų.

Potvynis nuslūgęs. Tiktai pelkė dvokiančiuose upeliūkščio mauruose.
Kažkas išmetęs skalbinių kaitinimo katilą.
Ant kranto skardinių krūva;
rūdim aptekusios žiurkės šmaižo tarp jų.
Balti debesų pakraščiai lyg akmens gyslos.

 

* * *

Išsigandę šunys, atsisukę žvelgiantys ligonių akim.
Languose – sulinkusios, skepetomis apsigobusios senutės.
Ant laiptelių prie įėjimų – senukai, susiraukšlėję it naginės.

Kalė kreivu nugarkauliu, aiškiai įžiūrimais šonkauliais
šniukštinėjo ėdesio, ištinusiu tešmeniu kone bruoždama grindinį.

Kartą duris atidarė bedantė moteris,
čiaumodama kumpio bryzą, nukarusį iš burnos lyg liežuvis.

Štai kur aš vaikštinėjau naktis iš nakties;
štai kur aš pravaikščiojau daugelį metų.

 

Elgeta

Kai buvau ketverių, motina nusivedė mane į parką.
Pavasario saulės atokaitoje nebuvo labai šilta. Gatvė apytuštė.
Pro šalį prasliūkino ragana iš mano pasakų knygos.
Susilenkusi iš nutekamojo griovio ji graibstė apgliaumijusias vynuoges.

 

* * *

Plačia krūtine ir klubais, aukštai iškelta galva,
iškilniai žengia taukšėdama aukštakulniais,
įveikusi nerimastingą jaunystę ir dar nesibijanti senatvės.

 

Aprūpinta

Jos tėvas ir motina troško, kad ji kuo greičiau ištekėtų ir būtų aprūpinta.
Kresna ir bjauri, inkštiruotu veidu, ji buvo kvaila, vos ne vos pajėgusi baigti pradžios mokyklą, dvejais metais vyresnė už bendraklasius.
Jos tėvas norėjo, kad ji tekėtų už jo krautuvės pardavėjo. Gražaus, moteriško veido.
Ji nesiliovė kartoti: „Jis veda mane dėl pinigų, jis manęs nekenčia!“

Jos tėvas įgijo jam krautuvę italų kvartale.
Žmogus, pardavęs tą krautuvę, laikė ją daugelį metų ir gerai uždirbo.
Jos vyras neapkentė italų. Jei nieko nepirkdavo, netekęs kantrybės varstydavo rūsčiais žvilgsniais arba aprėkdavo.
Šnirpšdavo, kai užsukdavo ištisą dieną griovius kasę vyrai, sukčiavo, kai tik galėjo, bet vis tiek nevaliojo dirbti pelningai.

Uošvis nupirko jam krautuvę kitame rajone. Bet jis nepajėgė prasigyventi ir visąlaik skolindavosi.
Sykį uošvis nesutiko jam duoti daugiau pinigų.
Jis parėjo namo. Du vyresnėliai gulėjo lovoje. Pati žindė kūdikį. Su ašaromis akyse ji žiūrėjo pro langą.
Jis užplojo jai per veidą. „Pakalbėk su tėvu! Ir jeigu jis man nepadės!..“

 

Sūnus su ateitimi

Būdamas ketverių per perkūniją stovėjo prie lango. Jo tėvas, siuvėjas, sėdėjo prie stalo ir siuvo. „Aš žinau, kodėl griaudėja, – priėjęs prie tėvo pareiškė vaikas. – Tai du debesys trankosi tarpusavyje.“
Paaugęs jis pobūviuose iš atminties rėždavo gerai žinomas skambias frazes. Visi sakė, kad iš jo būsiąs teisininkas.
Teisės mokykloje už rašinį pelnė premiją. Vėliau tapo vienintelio turtuolių sūnaus bičiuliu. Kalbėta, kad šie jaunąjį teisininką kėlę į padanges.
Apeliaciniame teisme sprendė jo pašalinimo iš advokatūros klausimą. Gimines pasiekė gandai apie svetimo turto išeikvojimą.

Paauglystėje, idant mokydamasis išlaikytų save, jis dirbo vaistinėje.
Dabar vėl ėmėsi primiršto darbo, sukinėjosi tarp kvepalų ir aštriakvapių vaistų – tyloje po tauškimo teismuose ir kapstymosi teisinėse knygose.
Jam kaip tik užteko pinigų vaistinei šalutinėje gatvelėje įsigyti.
Įsisiautėjo gripas. Senasis siuvėjas tebelaikė siuvyklą ir, nors ir akdamas, tebesėdėjo sukryžiavęs kojas prie stalo ir siuvo.
Jį irgi sugriebė liga. Atgulęs į patalą jis mintijo: „Kiek daug pinigų turėtų uždirbti gydytojai ir vaistininkai; dabar proga mano sūnui.“
Jam nesakė, kad sūnus mirė nuo gripo.

 

Bėglys

Naujasis jų būsto šeimininkas buvo išvaizdus vyras. Jam užsukant pasiimti nuompinigių, ji pasidarė jam prielanki.
Galiausiai pakvietė išgerti su ja arbatos. Paskui jis dažnai užeidavo.

Kartą jam atvipo žandikaulis, ir ji, atsisukusi, tarpduryje išvydo savo vyrą.
Turbūt kas iš kaimynų pasakė, pamanė ji.
Nusišypsojusi pravėrė burną, bet neįstengė ištarti nė žodžio.

Jos vyras stovėjo įbedęs akis į grindis. Paskui apsisuko ir išėjo.
Visą naktį ji išgulėjo laukdama sutuoktinio.
Ryte nuėjo į jo krautuvę. Ši buvo uždaryta.
Ji išsikvietė jo brolius ir pranešė, kad vyras negrįžo namo. Šie kreipėsi į policiją.
Buvo patikrintos ligoninės ir lavoninės. Ne vieną savaitę jie buvo kviečiami atpažinti skenduolių.
Vyro verslas buvo pelningas; banko sąskaitos ir visa kita buvo nepaliesta. Ji ir maža jų dukrelė buvo aprūpintos.
Po kelerių metų gavo žinią. Apie jo mirtį.
Jis šiaip ne taip vertėsi tolimam mieste. Vieną dieną žengė po tramvajaus ratais ir žuvo.

Ji vėl ištekėjo. Jos dukra ištekėjo ir susilaukė vaikų.
Nė vieno iš jų nepavadino savo tėvo vardu.

 

* * *

Vakarais, po dienos darbų, jisai rašydavo. Rašė metai iš metų, bet tinkami žodžiai stodavo ne visai į savo vietas, ne visada buvo panaudojami tinkami ritmai. Jis taisė senuosius ir pridėdavo naujų.
Per vieną komandiruotę jis mirė. Jo vaikai, bedūkdami namuose, palikti vieni į darbą išėjusios našlės, aptiko taip kruopščiai rašytą ir perrašinėtą rankraštį. Popierius tiko terlionėms. Paskui jį suplėšė į skutelius. Vakare parėjusi motina juos sušlavė ir išmetė.

 

Teisininkas

Žmogus iš atneštos medžiagos pasiuvo apsiaustus. Užsakovas apsiaustų atsisakė: medžiagos defektai. Bet medžiaga buvo jūsų. Bet defektą rodo balti valai kraštuose; jūsų sukirpėjas turėjo jų išvengti.
Moteris nusirito laiptais – koridoriuje nebuvo šviesos. Buvo! Tik vaikigaliai nušvilpė elektros lemputes. Sargui buvo pranešta, jis turėjo įžiebti dujinę lempą.
Vanduo iš kinų užkandinės viršuj per lubas suliejo mūsų šilką. Vanduo sulaistė tik stalą ir nieko nesugadino; jie paėmė savo iš mados išėjusius šilkus ir sumirkė tame vandeny. Šilkas buvo padėtas ant stalo sukirpti.
Mūsų profsąjunga priima tik garinių žemsemių operatorius, o jų profsąjunga priima visokius; jie nori mus išstumti iš verslo. Vienas iš mūsiškių buvo darbe; jie išsikviečia garvežio mašinistus ir verčia viršininką…
Kodėl jis švaisto savo gyvenimą tokioms paikoms rietenoms?

 

* * *

Abi dukros vykusiai nutekėjo; jų vyrai uždirbo užtektinai ir kasmet vis daugiau.
Jos vyras vertėsi gerai, ir du pagyvenę žmonės turėjo visko tiek, kiek širdis geidė.

Jaunėlė dukra mirė gimdydama.

Jos vyras jau senokai buvo išsikėlęs į savo krautuvę.
Skara apsigobusi galvą ir pečius ji megzdavo savo mintis.
Galiausiai pakildavo ir įsipildavo brendžio.
Eidama laukan į rankinuką įsibrukdavo gertuvėlę su brendžiu – tualetuose trūktelt.

Kita jos dukra mirė gimdydama.
Jos žentas vedė dar kartą. Naujoji pati atsiėmė vyresnėlius iš mokyklos ir pristatė prie darbo.
Jie pasidarė šiurkštūs; jų namai prisipildė barnių.

Jų močiutė dabar gyveno pamišėlių prieglaudoje.
Vyras lankydavo ją. Kartą kieme pamatė žaidžiančius nesveiko proto vaikus.
„Ko tu žliumbi? – paklausė ji. – Verk jų, ne manęs…
Peilį aš galandu anūkams, o ne tau pjauti. Tu turėsi mokėti už mano išlaikymą šičia.“

Versta iš: THE POEMS OF CHARLES REZNIKOFF (1918–1975). Black Sparrow Books, 2005.