Robertas Keturakis. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 10
Atvertos durys
Visą laiką tave atkaklioji gyvybė apgaubs:
šešėliuoti miškai jų viršūnėse paukščių lizdai
ugniažolės žiedas už tave atviresnis dangau
ir malda: atsiskleisk! nuolankumas aptemęs keistai
Apskritimą brėš žvilgsnis ir įkalins tave vidury
nesikeitę atstumai palengva prijaukins prie ribų
ir įteisins ne tai ko nėra o tai ko neturi
greta sielos erdvių ir buvimo dausų atlapų
Tartum stabligės apimtas neaprėpsi tos dovanos
kurią pažeria laikas ir suneša kregždės krantuos
upės nešančios debesis; vien tėkmė o salos nė vienos
išstovėk vidury kol kažkas pastebės ir galop išvaduos
Tai ne laiko pelėsiai nes gyvybės laikas švarus
sutalpinti į ženklus maištauti pavidalai drįs
atkakliosios gyvybės išsaugotas broli esi nemarus
tik išmoki aplenkt paslaugiai atvertas duris
Regėjimas
Neklauski: kas svarbiau – tos salos
kalvų, tamsuojančios sniegų laukuos,
ar debesų švininis karnavalas,
kur nė žvaigždelės neįžvelgt blankios?
Aš nežinau, kas būtiniau, ką saugot
dabar turi kaip gyvastį, kaip tą
regėjimą, kur Viešpats užaugo
su dykumoj paklydusia karta.
Aš nieko nepatarsiu, nors dar tankiai
įspėju, ką negero padarei.
Atrodo, teks iš naujo Tau gyventi
net ir tada, kai skelbs, jog jau mirei.
Tylos sostas
Kaip rankos tie šešėliai tiesiasi… Ir trokštu
visagalybės… Viešpatie, nebausk už tai…
Yra švari tyla, yra tylos tos sostas
giliai vandenyse arba kalnuos aukštai.
Ištremk į tylą tą: alsavimas apkarto,
buvimas skeryčiojasi paikai…
Nes tai, ko aš geidžiu, neturi vardo,
ir Tu man niekad jo nepasakai – –
Ieva
Kaip žydinti ieva Jiesios pakrantėj,
kada šešėlis melsvas išsigaubs
virš šilto debesio ir spalvos ims sruventi
iki tavęs, saulėlydžio dangau;
kaip baltuma trapi – iš porceliano
arba iš sausledžio, apkibusio sniegais,
jau laikos ne šakų, o erdvėje skledena,
kol žvaigždėmis pavirsti įsigeis;
kaip iš gaisų bedugnės nulašėjęs
auksinis atspalvis viršūnėje spindės
nežemiškas, kad net apmirs užėmęs amą vėjas,
kol šitas spindesys mums pasaką žadės;
kaip sapnas žydinti ieva: bijai pabusti,
bijai paliest ir vien graudus geidi
išnykti ten, kur šviečia ir užpusto
tą žemę juodąją sapnų žiedai balti!
Šviečiantis likimas
Alyvų žydinčių dvelkimas iki stogo
apsėmė namą. Praviruos languos
atsispindi mėnulis, vasarai sunokęs.
Naktis karštai nelyg šuva lekuos.
Pasaulis visas po sparneliais drugio –
toks pat besvoris su aksomine
skraiste – iš mėnesienos ir dulkelių rugio.
Kaip greitai jūs užmirštate mane…
Neūkia traukiniai. Ir laikrodžiai nebėga.
Kaštonų žvakėm apšviesta,
skledena peteliškė lyg kąsnelis sniego.
Viršūnė išsipildymų. Graži sapnų vieta.
Pradingo laikas. Tik tamsus dvelkimas
erdvės, kurioj meni
drugius, plevenančius į šviečiantį likimą –
kokie jie graudūs ir kokie vieni!
Laikas
Ugnikalniai, ledynai, jūros, plynės,
mergaitė, jazminai, saulėtekis gražus,
šventovės, dzinksintis lietus stiklinis –
jis dulkėm per sekundę paverčia visus.
Jisai nežino gailesčio. Šviesos–tamsos kaita,
mirtis–gyvybė – lengvas jų žaidimas.
Jis moka erdvę vilkduobe paverst. Greta
siaubingų gaivalų jisai krizens nurimęs.
Pradžia ir pabaiga jam lenkiasi paklusnios.
Jis stebi šypsenos neslėpdamas kaip mus
ugnikalniai praryja ar apauga usnys –
gražus jo veidas – tuščias ir ramus –
Rugpjūtis
Vienišėja rugpjūtis: tylu pašelmeny
kur lyg vynuogių kekės išdžiūvę tušti kregždžių lizdai
gandro lengvas šešėlis ražienomis slysta Meni
žemyn smengančius debesis ir tai ką praradai
Rugsėjo papėdėj rasa nukritę žvaigždynai
ir liūties nugludintas titnagas blizga prie tako blausiau
Vienišėja rugpjūtis netekdamas vyšnių spalvos ir nežino
ką praranda grūdai iš delno iškritę kas sau
Sargybon išplaukia žuvis į gruoblėtą upės paviršių
kur lietaus ilgi pirštai įklimpsta užtamsintuos duburiuos
Vienišėja rugpjūtis iškritęs iš jaukios Zodiako irštvos
sudūžta prie veido pakeltas vanduo kol gėriuos
atspindžiais kur voratinkliai greitai ilgėja
kol virsta linijom sniego tamsiom
Vienišėja rugpjūtis ir šiurkštėja vakaro vėjas
vyro veidu ugninėm gaisų kasom
Žaltvykslė
Tai laikas, kai dangus užmiršta žemę:
šviesa jo smelkiasi aukštyn, ir spindesys
nei sidabrinio veidrodžio, blausus ir liūdnas,
nežilpina akių. Atsiskiria dvi gelmės –
dangaus ir žemės – būti savimi.
Gyvi žiedai jurginų pasunkėja,
tarytum padaryti iš tirštos miglos,
ir dvelksmas jų kaip maudulys,
kaip nerimas ar kaip baugštus laukimas:
kažkas ištiks, o tu nepasiruošęs…
Tu naktį prieini prie lango ir bandai
įsivaizduot, kaip gilumoj juodoj keliauja Orionas
į vyzdžių lauką, kaip galop įžvelgsi
jo skydą, papuoštą šešiom žvaigždėm.
Lėtam aušros plūsme nenoriai merkias žvaigždės.
Patikrini žodžius: kol kas bespalviai,
besvoriai jie, jų bejėgystė gąsdina
ir priverčia nutilt. Tačiau gerai žinai,
jog vieną vakarą užplūs atsiminimai
ir viską atgaivins – net tuos, kurių nėra.
Mažėja klevo lapas, pažymėtas
šalnos dantim. Lengvai mes išsiskirsim.
Štai vėjas užpučia žvakes, bet liepsną
nešuosi atminty – tai būsima žaltvykslė
tam dangui, kurisai užmiršo žemę.
Klaida
Negailėki savęs, jei niekam tavęs negaila.
Tik vienas žinojimas lai neapleidžia – svarbus:
jei rūstybės akimirką iš savęs išvarysi meilę,
pasauly tau vietos nebus!
Tada begalybė išnyksta, jaunystę žavėjus,
ir pasilieka tik ašmenys ir tu lyg iš bokšto krintąs
ant plieninio jų spindesio, kol kraujas karštai pasiliejęs
tvykstels, priminęs lemtingas klaidos minutes.