literatūros žurnalas

Giedrė Kazlauskaitė. Gaidžio žingsnis

2017 m. Nr. 1

 

Turbūt ne vienas šios Rašytojų sąjungos premijos laureatas* citavo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Sausis“, kuriame autorius, pats gimęs sausio šeštąją, apmąsto, kiek lyriniam subjektui reikalingos Trijų Karalių dovanos:

Iš lėto pasisuko metų ratas,
Ir jo pirmasis stipinas
Mane iš nebūties iškėlė.
Pirmoji mano ašara
Ir pirmutinis šypsnys
Sustingo tekančios to ryto saulės
Blankioj šviesoj.

Legenda sako,
Jogei trys karaliai praėjo netoliese
Nuo mano vargano lopšelio.
Galbūt, kad jųjų dovanų
Tą žvarbų sausio rytą
Ir man keli krislai nukrito.
Nes mano priešai ir draugai man sako,
Kad vien tik gėlės klojasi
Ant mano tako.

Bet ne.
Tai mano motinos dosningos krūtys
Man davė stebuklingų dovanų,
Kad aš, mažytis ir silpnutis,
Lig šiolei nepalūžęs,
Su degančia širdim tolyn einu.
Šios žemės mano neįspėtai būčiai
Nereikalingi buvo man karalių
Dovanų likučiai.

1960

Trys Karaliai: svetimi, kitataučiai, ne šių geografinių platumų gyventojai. Egzistuojantys toli nuo manęs, labiau susiję su prašmatniais Erodo rūmais ir Betliejaus tvarteliu. Paskui žvaigždę jie atėjo pas dieviškąjį kūdikį. Trimis Karaliais paprastai baigdavosi moksleivių atostogos, todėl ši diena būdavo liūdnoka. Manoma, kad nuo Kalėdų ligi Trijų Karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį – mama mėgo šitą kartoti. Man asmeniškai tas gaidžio žingsnis reiškia viltingą proveržį iš sezoninės depresijos. Tarpušvenčiu transliuotas Haris Poteris pagaliau įveiks šlykštųjį Voldemortą, bus atstatyta mitologinė tvarka, kuria tikėti reikia beviltiško naivumo. Galbūt ištirps purvinas sniegas, ne toks niūrus taps kasrytinis autobusas. Skurdo ratai liausis buvę pragaro ratais. Skurdas įkalina, ir tai ypač gerai matyti Naujojoje Vilnioje, kurioje gyvenu. Laikas joje įstingęs kokiais 1990-aisiais. Kartais atrodo, kad cirkuliuoju tarp antiutopinių Jaroslavo Melniko romano personažų, tačiau tai – tikrovė su visais trilingvistiniais niuansais ir konteinerių ekologija. Retsykiais pagalvoju, kad gal ir perlenkiau su gyvenamąja vieta – juk galėčiau persikelti kur nors arčiau centro, patogiau, kad nereikėtų kasryt autobuse tverti to alkoholio, myžalų, nešvaros ir skurdo tvaiko. Bet tada į autobusą įlipa vienuolės, Motinos Teresės seserys baltais sariais mėlyna juostele. Atsisėda, pradeda melstis. Prisistato vargeta, kaulija pinigų. Seserys duoda paveikslėlį su Gailestingumo paveikslu. Vargeta žegnojasi. Esu girdėjusi, kad vargšus jos tiesiogine prasme suuodžia. Ir seka tuo kvapu, kad iškeltų juos iš griovių, ištrauktų iš pastalių, didelio šalčio metu išvilktų iš nekūrenamų patalpų. Tada galvoju, kad jų gyvenimai daug sunkesni už manąjį – ir jeigu visa tai ištveria jos, ką tai turėtų reikšti man, gyvenančiai kone komfortabiliai?

Premijos gresia tuštybe: tačiau jeigu marketingo amžiuje piktnaudžiauji kuklumu, dar būsi apkaltinta puikybe. Todėl ši kalba egoistinė, apie mane. Aš neatsiradau tuščioje vietoje – susikūriau iš kitų; iš tų, kurie buvo aplinkui. Jų tekstai atvedė mane čia, kur dabar stoviu. Buvo daugybė žmonių, kurie man padėjo. Esu giliai dėkinga jiems visiems, pradedant garbiais profesoriais iš universiteto ir baigiant paprastais statybininkais iš anoniminės draugijos susirinkimų. Taip pat ir tiems, kurie ištveria mane ir mano demonus kiekvieną dieną. Jaučiu kaltę dėl to, kad „Šiaurės Atėnuose“ esama visokių tekstų – ne vien pačių geriausių. Nesu aiškiai pasakiusi žmonėms, kad jie nemoka rašyti, kad neturi ko pasakyti – tai viena didžiausių mano nuodėmių. Esu dariusi kompromisų, gailėjusi, mąsčiusi psichologizmais. Esu pasakiusi per šiurkščiai – tiesiog nepataikiau. Nesu strategė; labiau taktikė. Visame tame rate išryškėjo bendruomenės problema: ryšiai, autoritetai, pažintys, bičiulystė, mafija, hierarchijos. Kaltė, kad esu tuo manipuliuojama. Vitalija Pilipaus-kaitė-Butkienė yra labai gerai įvardijusi simptomą: apsinuodijimas skaitymu. Taip, skaitymu apsinuodiji, bet vis vien grįžti prie to nuodo, nes be jo jau nesuvoki savęs, kadangi jis yra tapatybės dalis, instinktas, vara.

Vytautas Kubilius yra įspūdingai rašęs apie talentą; net jeigu nepaklūsti jam, esi jo velkama ir kartais išvelkama, o kartais degraduoji. Aišku, nebūtinai tai talentas, mano atveju greičiau tai, ką šiandieniniai koučeriai vadina „vidiniais resursais“. Tai maksimalus nesaugumas, kuris ir negali virsti saugumu. Knygas mes parašome kam nors, net nesuvokdami, kad rašome jas kam nors – dažniausiai konkretiems žmonėms, vieninteliams iš visų skaitytojų. Jie net nežino, kad mūsų knygos parašytos jiems, nes mes ir patys to nežinome. Literatūra turi išlaisvinančių galių – tik neseniai supratau, kokia svarbi man buvo paauglystėje perskaityta Levo Tolstojaus „Ana Karenina“. Tiesa, kai skaičiau, tapatinausi ne su pagrindine veikėja, o su nykūnu Levinu, ir tai nenuėjo veltui. Knygos parašomos dėl išgyvenimo (ne materialinio; knyga yra ontologinis įvykis, žymintis paskatą judėti toliau). Kad galėtum judėti, reikia patirti sekinančius konfliktus, vidinius ir išorinius. Be to, nėra jokių tikslių kriterijų poezijos vertei nustatyti. Kai skaitau kolegų knygas, man drovu, nes jie rašo geriau už mane. Šiose varžybose laurai duodami už kažkokią keistą biografijos ir asmenybės samplaiką; kartais gal ir iš gailesčio. Esu gana godus žmogus, mano kasdienei dvasinei mitybai reikia daug ko. Reikia „Klasikos“ radijo, gerų filmų per valstybinę televiziją, žinių, religijos, kultūrinės spaudos, socialinių tinklų, meno albumų, rinktinės muzikos, įdomių knygų, retkarčiais – teatro ir kino. Nors kartais jaučiuosi taip, tarsi tai nebūtų būtina – protarpiais girdžiu savo galvoje net klasikinės muzikos fragmentus, nepajėgdama jų užmiršti. Kūrybai pakanka atminties.

Eilėraščius rašyti yra saugu, daug saugiau negu prozą ar publicistiką. Lengviau neišsiduoti, kad labai daug ko nežinai apie pasaulį, neišmanai daugybės visuomeninių sričių, politikos, ekonomikos ir švietimo. Kai rašai publicistiką, rizikuoji būti vulgariai emocionali arba paprasčiausiai nusišnekėti. Eilėraščiai yra kaip piešiniai, eskizai, akvarelės, o jau prozoje gali užsiimti tapyba, skulptūra ir kuo tik nori. „Gražus tas eilėraštis, kuris rašomas išlaikant dėmesį nukreiptą į žodžiais neišreiškiamą įkvėpimą, suvokiant visą jo neišreiškiamumą“, – rašė Simone’a Weil („Sunkis ir malonė“, vertė Diana Bučiūtė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015, p. 99). Man artima toji estetika – tikrumo pastanga, tobulumo neįmanomybė. Eilėraščiai kaip augalai, kurie patys kvėpuoja. Neretai esame raginami būti viešais, pilietiškais, pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais – bet paprastai tai būna taip toli nuo manęs, kad bandymai kalbėti atrodo kaip tuščiažodžiavimas. Skambūs žodžiai neturi jokios prasmės, jeigu juose skamba tik sakančiojo ambicijos būti pastebėtam ir įvertintam, bet ne slaptoji paties sakymo jėga. Užtat eilėraščiuose galiu sau leisti traukti žydų antkapius iš sumūrytų laiptų. Kreiptis „tu“ į Vilniaus Gaoną, bet „Jūs“ į Vincą Mykolaitį-Putiną – jie skirtingai nutolę nuo manęs laike. Reikalauti skenduolio vaiko kūno Kūčių prakartėlėje. Ir, mano nuostabai, tai nelieka visai neišgirsta, nors buvo bailiai iššnabždėta. Jeigu mūsų eilėraščių kalba neįgali rezonuoti to, kas vyksta pasaulyje, o tik atspindi solipsistines būsenas, kam iš viso reikalingos tos gražiais žodžiais išvinguriuotos eilutės?

Nesu tokia išdidi, kaip Vincas Mykolaitis – man reikia tų likučių nuo Trijų Karalių dovanų. Kadaise net bandžiau grafiškai iliustruoti tą jo eilėraštį – dovanų likučius banalokai vaizdavau kaip po vaišių neišplautas lėkštes ir išsiliejusias taures. Nesu racionalus žmogus, tačiau man artima racionali Simone’os Weil mistika. Reikia gaidžio žingsnio, kuris prašviesina dieną, atitolindamas ją nuo penkiolikos antidepresantų metų. Reikia bendruomenės, bendrijos, kitų, kurie galėtų būti draugais ir priešais. Jų nuobodokų tekstų laikraščiuose ir žurnaluose, reiklumo ir įtarumo knygoms, krauju parašytų mažo skaitomumo recenzijų, intuityvaus veržimosi į geresnį, įdomesnį gyvenimą. Murmėjimo, kad akvariume nėra net su kuo pasiginčyti, nes visi susiję giminystės ryšiais. Intelektualinės bejėgystės smurto, karo, nelaimių ir prievartos akivaizdoje; bendrystės prieš mirties baimę. Tai dovanos, kurias priimu su dėkingumu ir pagarba.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

2019 07 24 / Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Virginija Cibarauskė. Eilėraščiai, peržengiantys ribas

2019 m. Nr. 2 / Giedrė Kazlauskaitė. Gintaro kambarys. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

„Aš nemoku būti komandoje“

2018 m. Nr. 12 / Poetę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Jurga Tumasonytė / Nauja poetės Giedrės Kazlauskaitės knyga „Gintaro kambarys“ tik paimta iš spaustuvės pirmiausia atsidūrė „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ …