Kamilė Šopytė. Poezijos siuvinėjimas kryželiu

2016 m. Nr. 7

Giedrė Kazlauskaitė. Singerstraum: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 112 p.

„Singerstraum“ (2016) – trečioji Gied­rės Kazlauskaitės poezijos knyga po „He­terų dainų“ (2008) ir „Meninu“ (2014). Visos šios knygos turi savo temas, savi­tus leitmotyvus, prie kurių nuolat grįž­tama. Pirmose dviejose knygose tai bu­vo heteros, meninos ar infantės kaukės, naujausio rinkinio temine ašimi tampa paprasčiausia siuvimo mašina. Visų knygos dalių pavadinimai su­sieti su siuvimu, tai gal kiek formalu, tačiau prie temos nesitaikoma kiekvie­nu eilėraščiu, todėl nejaučiama dirbti­nio struktūros rėmo, į kurį būtų sprau­džiami visi tekstai.

„Singerstraum“ – kol kas tikrai gra­žiausiai išleista G. Kazlauskaitės knyga. Raudonai išraizgytas pavadinimas vi­dinėje paraštėje primena siūlą, kuriuo susiūta knyga, skyrių pavadinimai – taip pat „išsiuvinėti“. Žinoma, tai tik grafinės detalės, bet tokį kūrinį malonu atsiversti. Juo labiau kad atidus įsižiūrėjimas į detalę – viso šio rinkinio savi­tumas. Pavyzdžiui, eilėraščiuose apie keliones svarbiausia ne kokie nors pri­bloškiantys sostinių muziejai, o mažiau­sios smulkmenos, už kurių užkliūva ly­rinio subjekto akis. Kad ir dėmesingai apžiūrinėjami pieštukai: „Paprastai apdainuojamos knygos, bet / pieštukai juk ne mažiau nusipelno; / jais sutverta pusė pasaulio“ („Pieštukų parduotuvė Ženevoje“, p. 62).

Tad verta susimąstyti ir įsitikinti paprasčiausių gyvenimo detalių svarba. Kaip be pieštukų! G. Kazlauskaitės ei­lėraščiai gali gimti iš bet ko – įsižiūrint į vaikystės lobių skrynelę, į provincijos laikraštį, į pavargusius žmones autobu­se… Tokie įsižiūrėjimai – meditatyvūs, teikiantys lyriniam subjektui nusirami­nimo, tildantys aplinkos triukšmą: „Čia taip gera, ramu, tarp įvairiausių švel­nių / ir šiurkščių faktūrų, spalvų (tarsi / mintimis tapytum), siūlų linijų, / smeig­tukų ir pliuškiškų dekoracijų“ („Audi­nių parduotuvė“, p. 45).

Tokios citatos gali sudaryti klaidin­gą įspūdį, kad bent pusė knygos eilė­raščių – apie siuvimą ir rankdarbius. Tuomet, aišku, kyla klausimas – kas dabar apskritai siuva? Net jeigu ma­nysime, kad žmonių amatai verti poeto plunksnos, siuvinėjimas kryželiu XXI a. turbūt mažai kam atrodo didis dalbas. Tačiau skaitant knygą tikrai nepanašu, kad tokie kasdieniški motyvai kyla iš neturėjimo apie ką rašyti, ar šiaip yra juokingi, provokuojantys. Nes, pirma, lyrinis subjektas tikrai nėra siuvėja, jautriai poetizuojanti siūles ar savo subadytus pirštus. Rankdarbis – kūrėjos akyse gimstantis kūrinys – yra tikras pats savaime, ir jis reikalingas dėl proceso, dėl tos pačios meditacijos, kai tyliu ramiu veiksmu nutildoma tai, kas neva yra daug svarbiau, o iš tikrųjų tik vargina ir erzina sąmonę: „Persiūti vienus iš kitų – / šitos nesąmonės gelbėjo / nuo buitinio alkoholizmo“ („Audinių parduotuvė“, p. 45).

Kita vertus, o galbūt tai šioje knygoje ir yra svarbiausia, nelabai naudingas rankdarbis rinkinyje funkcionuoja kaip poezijos metafora. Kaip kažkas visai nereikalinga ir nepraktiška, bet kartu kaip tai, kas būtinai privalo rastis. Todėl rašymas pieštuku ir rašymas siūle supanašėja – tokią metaforišką sąsają grafiškai išryškina ir knygos apipavidalinimas. Derėtų atkreipti dėmesį ir į pavadinimo žodžių žaismą – siuvimo mašina „Singer“ ir singer (angl.) – dainininkas. Das Traum (vok.) – sapnas ar svajonė. Knyga – kaip išsiuvinėtas dainės sapnas? Juolab kad šioje knygoje atsiverianti poetė nelaiko savęs nei mūzų apdovanotąja, nei apskritai kokia ypatinga, rimtai vertinančia savo talentą. Poetė – tai tikrai nėra pagrindinis lyrinio subjekto vaidmuo. Veikiau ji yra aplinkos stebėtoja ir, žinoma, skaitytoja, įsigilinusi į Mariną Cvetajevą, MarceJį Proustą (šis perskaitomas vonios kambaryje, eil. „Pradinė mokykla“, p. 87), Sapfo ir t. t. Tokia autorės laikysena nedemonstruoja kokio nors nusižeminimo ar slapto susireikšminimo, atrodo natūralu, kad ji pati tarsi tekuria rankdarbius:

Verčiau mokytumeis, kas yra verlibras;
pastudijuotum silnbotoniką,
parašytum sonetą trenažui.
Kryželiu dėlioti daug maloniau;
beraštystės triumfas prieš vitražus,
raganų pikseliai.
Tarsi siuvinėtum nematomąjį
liturginį apsiaustą pilkajai
kardinolei, poezijai.
(„Siuvinėjimas kryželiu“, p. 15–16)

Nuojauta lyriniam subjektui kužda, kad lyg ir reikėtų pramokti poezijos taisyklių, rašyti gerai, įgusti, įgauti tikro profesionalumo. Tačiau kartu darosi aišku, kad toks priekaištavimas sau nėra reikšmingas, kad šie eilėraščiai taip ir liks iki galo nenugludinti, tiesiog grubokai sudygsniuoti, kažkuo tarsi nepatogūs.

Apskritai knygos heroję mažiausiai domina tai, kas būtų gražu ar įdomu kitiems. Ji atsiskyrėlė, vienišė, jos pasaulyje svarbūs tik keli žmonės – duktė, mylimosios, bet ne visuomenė ar kokie nors rimti žmonės, kurie „žino“, kaip reikia gyventi. Pastarųjų vengiama, neslepiama antipatija, tačiau kartais pernelyg tiesmukai svetimieji tiesiog niekinami, į juos žvelgiama iš aukšto: „Tiek daug bendraamžių…“ (p. 11), „Turgaus aikštė“ (p. 84). Tačiau eilėraščiai nėra prasti dėl to, kad lyrinis subjektas ant ko nors pyksta ar ką nors niekina. Pavyzdžiui, tekstas „Dilgele, žole piktybės…“ (p. 93) yra piktokas, bet įdomus dėl kūrybiškai pasirinktų įvaizdžių. Tiesiog skaitant minėtus eilėraščius darosi neaišku, kodėl ir kam – sau, skaitytojui ar miniai – lyrinis subjektas įrodinėja tą savo pranašumą, kai to daryti visai nereikėtų. Gražiau lyrinio subjekto atskalūniškumas atskleidžiamas netiesiogiai, kai jis daro ką nors keisto, net pačiam iki galo nesuprantamo. Pavyzdžiui, važiuoja gelbėti tarp grotų įkištos pliušinės meškos, kurios nuotrauką pamatė internete: „Turbūt mano filmuoja kokia nors slapta / menininkų kamera, galvojau, lupdama tą žaislą iš grotų“ („Meška Kalnų parko grotose“, p. 17). Pliušinių žaislų turbūt daugelis skaity tojų vaikystėje ar vėliau nėra gelbėję, tačiau jausmas, kad kartais tiesiog pri­valai padaryti ką nors tikrai neįprasto, tokio elgesio keistumo suvokimas yra vis dėlto daug kam atpažįstama patirtis.

„Savas kambarys“ (p. 103) nuskam­ba kaip programinis eilėraštis, bet ne tik dėl užuominos į Virginios Woolf esė apie moterų rašytojų situaciją, kiek vėl­gi dėl to tikro ir konkretaus savo kam­bario – erdvės atskirtumo nuo kitų: „Mano kambaryje paprastai / nebūdavo jokių guvernančių, jokių tėvų, / jokių draugų, tik aš viena“ (p. 104). Žinoma, savas kambarys, kur skai­toma, kur rašomas dienoraštis, puikiai atitinka V Woolf aprašytą sąlygą – asmeninio kambario turėjimą. Geriau­sia – kad būtų su spyna, kad būtų ga­lima rašyti atsiskyrus nuo visų; tik taip užmezgamas dialogas su V. Woolf teks­tu. Apie įsivaizduojamą rašytoją pati V. Woolf 1928 m. rašė taip: „Duokite jai dar šimtą metų, atsidusau skaitydama paskutinį skyrių <…>, duokit jai kam­barį ir penkis šimtus svarų per metus, suteikite jai galimybę sakyti, ką galvoja, ir praleisti maždaug pusę to, apie ką ji dabar rašo, ir vieną gražią dieną ji su­kurs nepalyginti geresnę knygą. Dar po šimto metų ji bus poetė, nutariau sta­tydama atgal ant lentynos Merės Karmaikl knygą Gyvenimo nuotykis“ (Woolf V. Savas kambarys. – Vilnius: Charibdė, 2008. – p. 91). O juk ši G. Kazlauskaitės eilėraščio mergaitė – ir jau beveik praė­jus tam šimtui metų – ir yra savarankiš­ka, atsiskyrusi, išsilavinusi – ji kuo pui­kiausiai galėtų išpildyti V. Woolf viziją.

Vienišas kalbėtojos klajojimas po parduotuvėles, oro uostus ir kitas vietas niekuomet nelydimas rezignacijos, vi­suomet yra ramus, meditatyvus, tačiau ir be patoso ar vienatvės aukštinimo – sukuriama būsena žmogaus, išpildančio savo prigimtį, atradusio savą ramybę, o gal ir laimę, – kad ir kasdienybės cha­ose. Tad G. Kazlauskaitės eilėraščiai, nors ir nespinduliuoja optimizmu, turi ramios šviesos, asmens susitaikymo su pasauliu, mokėjimo harmoningai būti ir tarp viso to, kas šiaip neturėtų patikti, jie moko gyventi ramybėje pasaulio triukšmo apsuptyje.

G. Kazlauskaitė eilėraščiuose mini savo poetinę mokyklą – Sapfo, M. Cvetajevą, Wislawą Szymborską. Rastume paralelių ir su išpažintinės poezijos (confessional) kryptimi, išpopuliarėjasia JAV XX a. 6–7–ajame deš. ir siejama su tokių poetų kaip Sylvios Plath, An­ne’s Sexton, Roberto Lowellio vardais. Poetė S. Plath, svarstydama apie išpažintinę poeziją, teigia, kad tokia kūryba kadaise atrodė kaip įsiveržimas į labai asmenišką, emocionalią patirtį, iki tol laikytą, bent jau iš dalies, tabu lite­ratūroje. Ji žavisi poetų R. Lowellio ir A. Sexton gebėjimu kurti puikią poezi­ją, kuri turi nepaprastą psichologinį ir emocinį gylį (iš S. Plath interviu Pete­riui Orrui, 1962; prieiga per internetą: http://www.english.illinois.edu/maps/ poets/m_r/plath/orrinterview.htm).

Vis dėlto net skausmingai atviri ir intymūs geriausių poetų tekstai turi šį tą universalaus, suprantamo daugeliui atidesnių skaitytojų. G. Kazlauskaitės eilėraščiuose, nors jie tiršti konkrečių situacijų ir nuorodų, paprastų, net bui­tiškų žmogaus gyvenimo detalių, kur jaučiama asmens vienatvė, sutrikimas, taip pat ir ramybė aplink tvyrant chao­sui, – tikrai daug kas atpažintų lyrinio subjekto būsenas kaip savas, ir tai leidžia su intymiu eilėraščiu užmegzti labai asmeninį santykį.

Lietuvių poezijoje G. Kazlauskaitę norisi gretinti su Nijolės Miliauskaitės kūryba. Šiai poetei taip pat buvo svarbi detalė, sutampa netgi keletas poezijos motyvų. Iš dabartinių poetų G. Kazlauskaitė vis dėlto, atrodo, išsiskiria – ji kuria labai individualų poetinį pasaulį, kurio unikalumas ir detalumas daro autorės kūrybą sunkiai lyginamą su kitais.

Kita vertus, žvelgiant ne iš poetinių motyvų perspektyvos, o iš rašymo strategijos, , panašiai savo poetinį pasaulį konstruoja ir Mindaugas Nastaravičius knygoje „Mo“ (2014). Savaime supran­tama, skiriasi šiems autoriams svarbios detalės: M. Nastaravičiaus rinkinio pagrindą sudaro įvaizdžiai iš Marijampolyje praleistų dienų, naujai interpre­tuojami agrariniai motyvai. Tačiau šis poetas taip pat konstruoja itin detalų pasaulį, kuriame jis jau gali išsakyti tik jam svarbias patirtis.

G. Kazlauskaitės knygos anotacijoje rašoma, kad atsiribojama nuo „dvasingo giedojimo ir skambių žodžių“, kad poetė „pasikliauja konkrečių patirčių, būsenų bei vaizdų perėjimu į poezijos kalbą“ (p. 112). Visa tai, žinoma, tiesa, tik ne­reikėtų susidaryti įspūdžio, kad pirmo­sioms poetės knygoms buvo būdingas koks nors „dvasingas giedojimas“.

Lyginant su pirmomis dviem G. Kaz­lauskaitės poezijos knygomis, „Singerstraum“ galbūt mažiau eklektiška, nuo­seklesnė, bet tai nėra nei privalumas, nei trūkumas: tokie motyvai kaip meni­niai pažai su teletabiais ar feisbuku tame pačiame tekste nebuvo tuščios butafori­jos, o eilėraštyje prisiimami vaidmenys neatrodė svetimi lyriniam subjektui ar dirbtini – veikiau priminė kalbėtojos alter ego. G. Kazlauskaitei būdinga tokia nederančių įvaizdžių dinamika, galbūt taip ji gana sąmoningai pasitelkiama chaotiškam visumos vaizdui skleisti.

Motyvuoto kičo yra ir „Singerstraum“ rinkinyje, nors gal kiek ma­žiau. Čia norisi vėl cituoti tekstus, nes G. Kazlauskaitės kičas – tikrąja to žo­džio prasme kičas, ne kokia skoninga eklektika, – vis tiek išeina žaismingas ir itin žavus:

turinio šizą vainikuoja pūkai ir blizgučiai.
Jaunavedžių skulptūrėlės grota
nukryžiuotojo –
tikiuosi, panašiame rojuje
reziduoja Szymborska.
(„Halės turgus“, p. 22)

Nors, kaip minėta, – tokių vietų šioje knygoje kiek mažiau, galbūt dėl konk­retesnės jos teminės ašies. Vis dėlto ši knyga, būdama kiek darnesnė, vientisesnė už pirmtakes, labiau pratęsia ir papildo individualų, detalizuotą, nela­bai tvarkingą, bet kartu gana organišką ir labai konkretų Giedrės Kazlauskaitės poetinį pasaulį, negu kaip nors jį taiso ar keičia. Šie eilėraščiai neužrašyti krauju ar neiškalti akmenyje, jie, kaip sakyta, tiesiog išsiuvinėti raudonu siūlu. Tačiau knyga visiškai ne amatininkiška, o net­gi labai pavykusi, drąsi ir originali, tiek savo keista idėja, tiek jos išpildymu.