Gintarė Bernotienė. Kokybiškas provincialumas

2025 m. Nr. 3

Prie pamintijimų apie 2024 metų kūrybiškiausias knygas šįkart artėju iš prozos skaitymų patirties. Kaip ir kasmet, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rinkdamiesi jas aptarti, sau keliame tikslą ne tik aprėpti ir įvertinti kuo platesnį naujausios literatūros spektrą, bet ir įžvelgti gana atsitiktinio metų kriterijaus jungiamos medžiagos tendencijas, panašumus, tam tikrą analizuojant pavienius kūrinius išgvildenamą platesnio diskurso „pasakymą“. Tad tebūnie šie pasvarstymai apie tai, kaip galvota ir kur vedė skaitinių refleksija.

Kolegės paakinta, ėmiau dėlioti argumentus už ir prieš Kotrynos Zylės ir Ievos Dumbrytės romanus „Mylimi kaulai“ ir „Negrįžtantys“, kuriuose meninės idėjos ir folkloro medžiaga išnaudotos taip panašiai, jog prašėsi plačiau analizuojamos. Gimta vieta, šaknų ieškojimas, matrilinija juose pritraukė ir panašius klausimus skvarbantį pernai išleistą Viktorijos Daujotytės autobiografinį, dienoraščių tomą „Kai rašai, nebijai“, o kaimo kultūros įtaka miesto kultūrai, jau kurį laiką apiblėsusi lietuvių literatūroje, pasiūlė mintį apie įsitvirtinantį kitokį regioniškumo vertinimą – į tai, kas anksčiau atrodė nepatraukliai provincialu, dabar atsigręžiame kaip į savivokos pamatus.

Abiem romanams būdingas fantasmagoriškumas, patriarchalinių santykių kritika, tautosakos dekonstravimas, per gastropoetiką vystoma tapatybės tema ir svetimumo, nežmoniškumo, netvarkos linija. Itin daug dėmesio skirta kūniškumui, tai kontrastuoja su reta romanuose savistaba ir psichologizmu. K. Zylės romane „Mylimi kaulai“ gausu replikų sovietmečiui, prievartinio kolektyvizmo laikams, o ir posovietmečiui, kuriam ryškiausiai atstovauja Šventojo linija – laukinio kapitalizmo ir paranormalių reiškinių simbiozės pavyzdys. Istorinė trauminė patirtis, tiesiogiai neįvardijama, iškyla siurrealistiniais vaizdais (troleibuse su šeimininkais keliauja gyvuliai) ir daug kur pasitelkiama kaip romano fabulos dekodavimo įrankis. „Mylimuose kauluose“ vaizduodama piemenėlių, snarglelių (t. y. našlaičių, internuotų) ir apskritai persikėlėlių bendruomenę, K. Zylė išsyk kalba apie daugelį dalykų – suirusį šeimos modelį, tragiškai sumenkusį vyro vaidmenį, atliepiantį V. Daujotytės dienoraštyje aprašytą traumuotumą (karas, pokaris), matriarchato iškilimą (motės, gyvenimas „kelmais“, kūnas, apstus lyg deivės motinos), tačiau sykiu ir apie tam tikrą progresą („plėšiniai“ ir naujų daugiabučių vystymas, savo gyvenimą bendruomenės labui užstatantis gerietis, empatiškas troleibuso vairuotojas). Romanas galėtų būti laikomas alegorija apie visuomenę, besivadovaujančią šimtmečių senumo paprotine teise ir maginiais veiksmais. Tai ir utopija, pasakojimas apie kuriamą geresnį gyvenimą (kaimiečių atsikėlimą į miestą) bei papročių inerciją pasikeitusiomis aplinkybėmis, atsiveriančią per sparčią kaitą išgyvenančiųjų sąmonę be gilesnių kultūrinių orientyrų, fiziologiškai. K. Zylė bendruomeniniam susietumui perteikti renkasi gana nuspėjamą, tačiau archetipiškai stiprų kaulų kaip genties psichinio ryšio įvaizdį, palaikantį jos romano individus. Romane kaulai ir kūnas yra gyvasties pusėje, o pačią mirtį, santykį su ja (neužmiršti mirusiųjų, visada juos turėti šalia) galime traktuoti kaip ironizuojamą imagologinę etnocharakteristiką. Skaitytojas paliekamas dorotis su būtinais ar nebūtinais šio romano rekvizitais – užgriūvančiomis etninio paveldo inkrustacijomis, atskirti, kurios yra reikalingos, o kurios – tik balagano repertuaras. Tačiau pasirinktas perregimos kvazitikrovės registras (šiuolaikiškai sutrumpinti Vilniaus mikrorajonų pavadinimai) atleidžia nuo kategoriškų vertinimų. Lyginant su I. Dumbrytės romanu, K. Zylės knyga atrodo kiek vaikiška, racionaliai apskaičiuota ir neatveria tos baugios psichinės gelmės, į kurią nyra I. Dumbrytė. Tokio masto tautosakos „įdarbinime“ vis dėlto įžiūriu egzotizavimą ir edukacinius tikslus.

I. Dumbrytės „Negrįžtantiems“ būdingesnė ne trilerio, o šiurpių ir bjaurumo estetika, skverbiantis ilgesys, aktyvuotas pasąmoningumas. Kaip ir K. Zylės romane, ryškus chtoniškumas, paranormalių reiškinių tema. Iš tautosakos, fantazmų ir natūralistiško grotesko pinamame pasakojime I. Dumbrytė tapatybės dekonstravimą atlieka intelektualiau, pasitelkusi savo kaip istorikės kompetencijas. Trumpas pasažas apie mitimą pušies žieve – aliuzija į tremtis. Rašydama apie pasidausojimą (tokia netikėta žodžio vartosena iš pradžių atrodo tiesiog žaisminga, ir tiek), ji į pasakojimą įtraukia Sovijaus mite aiškinamą religinę laidojimo reformą: sielų pernešėja, naujo ritualo ministrante tampa Marguolė – mergaitė gyvatės galva, apie kurią sukasi visas romano pasakojimas, ir taip (ne)normalumo svarstymas atsiduria kur kas platesniame kontekste. Nors pasakojimas buitiškas, esama filosofinių intarpų (epizodas apie sugrįžimą į vaikystę ir apsisprendimas joje nieko nekeisti yra glausta Maxo Frischo pjesės „Biografija: vaidinimas“ citata, motinų namų epizodas primena Donaldo Kajoko romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“). Kur kas sudėtingiau čia traktuojamas laikas, o kiek ironijos sutelkta į šūksnį „Erdvė ir laikas, erdvė ir laikas“ – savotišką priemonę išlikti šalto proto – ar į pranešimą apie būsimą tėvystę: „Mano drauge, turėk drąsos!“ I. Dumbrytės romano centre – dėl dukters sveikatos bet kam pasiryžusios protagonistės gyvenimas, taip pat ir bendruomenės, kaimo gyvenimas, vienas nuo kito priklausomi ta pačia frišiška prasme – kaip vienas kito likimus determinuojančios dalelės, besisukančios natūriniame ūkyje. Personažai charakterizuojami pagal išvaizdą, ligotumą, vestimentarinį kodą stelbia gastronominis. Pirmojo I. Dumbrytės romano „Šaltienos bistro“ (2021) groteskiškumas šiame pastiprintas magijos elementais, nesąmones ir šlykštalus autorė eksploatuoja iki pat fiziologinių jų ribų – kaip žmogiškajai egzistencijai būdingus ir nieko nestebinančius; įspūdį neutralizuoti labai padeda pasakų, liaudies medicinos kodas, apskritai – kasdieniškumą stelbianti ezoterika, dvasiniai, ne tik fiziniai, ryšiai. Santykių, lyčių vaidmenų atžvilgiu romane fiksuota žymi pažanga, ryški patriarchalinio kodekso kritika, kur kas modernesnis požiūris į kūniškumą, stumtelėtos tabu ribos moterų fiziologijos, protinio įgalumo atžvilgiu. I. Dumbrytė pasiekia stulbinantį archaikos ir protomodernumo lydinį. Mėnesines pavadinusi skarinėmis ir jas atvirai vaizduodama, moterį, dėl jos fiziologinio artumo kraujui ir su juo susijusios gyvybės ciklams, ji mato privilegijuotoje padėtyje, kur kas arčiau gelminių žinių nei vyrija.

Magiški ritualai – nuo vištos aukojimo, gimdymų pirtyje, gedėjimo, išlydėjimo iki naujų laidojimo papročių – priskirti moterų sferai; kaip ir K. Zylės „Mylimuose kauluose“ ar Jurgos Tumasonytės romane „Naujagimiai“ (2023), sociumo ateitis miglotai, tačiau neužginčijamai priklauso nuo matriarchato. Kaip giliai tai gali siekti, atskleidžia kraštovaizdį, o ir atsimenamą šeimos istoriją apimantis įsijautimas V. Daujotytės autobiografiniame tekste „Kai rašai, nebijai“ ir šiuose romanuose – ne tiek per jų skirtingumą, kiek dėl panašumo, gelminių sąsajų. Palyginkime: V. Daujotytės pasakojime motina, atidavusi visas fizines jėgas, meilę ir rūpestį, ne kažin ką galėdama pakeisti gyvenimui einant savo vaga, bent visomis išgalėmis gėrisi savais vaikais it patarlės pelėda; o štai I. Dumbrytės sakiniai: „Gi mamos nemiršta, nemiršta ir vaikai. Tai dieviškas saitas, kurio gylį norint suprast, reikia numirt, o norint jį pajaust, reikia gyvent taip, lyg vakar dienos niekada nebuvo, o rytojaus niekada ir nebus. Išturėk, kiek gali, ir kentėk su aistra“ (p. 298). K. Zylės romane neįšventinta motė sako: „Esu ta, kuri pasirūpina ir gimstančiais, ir mirusiais“, – tokios nuostatos mąžtančiai populiacijai turėtų būti viltingos. K. Zylės ir I. Dumbrytės romanai išsako nemaža kritikos – tai XXI amžiaus replikos XIX amžiui. Šiuo požiūriu, o ir dėl aktualinamo regioniškumo ir kaimo kultūros poveikio miestui, „Mylimi kaulai“ ir „Negrįžtantys“ atrodo esą arti tokio nacijos permąstymo kaip 2007 m. Estijoje išleistas, o 2020 m. ir į lietuvių kalbą Agnės Bernotaitės išverstas Andruso Kivirähko romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“, kuriame būtent gastronominė (r)evoliucija ryškiausiai tematizuoja lūžinių bendruomenės gyvensenos pokyčių – ūkininkavimo ir religijos – kaitą. Įsiminiau repliką esto romane – niekas (jokie autoritetai, jokios išorinės jėgos) negali mums nurodinėt. Tai ne tik tautos, bet ir eilinio istorijos subjekto emancipacija, steigiama nauja kultūrinė norma. Atlaikiusios skurdo išmėginimus ir santvarkų griūtį, K. Zylės ir I. Dumbrytės protagonistės stipriausiai remiasi jų pačių suharmonizuota aplinka, yra sau pakankamos, jų egzistencinė pilnatvė kyla iš artimiausios jų aplinkos.

Poezija tokių plačių sociumo kaitos panoramų paprastai neteikia, tačiau, atsivertus Jurgitos Jasponytės eilėraščių rinkinį „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, pastebėjimas apie neofolkloro transliuojamą egzistencinę pilnatvę ir harmonizuojamą aplinką išlieka aktualus. J. Jasponytė yra autentiškiausia tai praktikuojanti šiuolaikinė lietuvių poetė. Įspūdinga aptikti poezijos strofą, suglaudusią minėtų romanų giliąsias pasijas: „mano promotės / kas dabar žino, / kurios kūną esu dėvėjusi“ (p. 63). Giedros ir ramybės pojūtis, minimalizmo ir folkloro dermė, jaukus jutimiškumas („popietės gelsva šiluma / traukiasi gruodu“, p. 23), sklindantys ir iš ankstesnių jos rinkinių, grindžia ypatingą matymą ir šiame, kur susilieja gamtos, žmogaus, miesto buvimas, justi trapios gyvybės sankabos. Eilėraščiai iš motyvų, formulių kartojimo, jų sugrįžimo, iš balsinio prado, įglundančio į kuriamą vaizdą. Pasaulėvaizdis – šiuolaikybėje išnirusio žmogaus, kuriam visiškai aiški etnokultūros kalba („saulė / vanduo / trejos kibirkštys“, p. 35), kaimo etosas, darbais ir gyvensena apibrėžiamas oikos. Apie tęstinumo prasmę J. Jasponytė užrašo: „po žmogų nyksta / atmintys kalbos tikėjimai / žodžiai darbai šventės“ (p. 95). Klausantis jos pačios skaitomos poezijos kaskart užgirsti tvirtą įsitikinimą, įbalsintą žiniuonišką galėjimą, eilėraščiuose aidintį rečitatyvais, užkalbėjimais. Į bendrinę kalbą sugrąžinamu žodžiu luodyti ji grindžia eilėraštį „Zaraso susiuvimas“, regėjimo stereoskopiją jame – nuo ežero paviršiaus iki mėnulio: krago dygsniuojamas ežeras užgyja it šuns nuskabyta žole užsiūtas mėnulis. Girdėti tyla. Subtilus garsynas (apie Aušros vartus: „ryte aušros ašmena mena jį“, p. 77), lydimas skonio ir saiko. Galbūt todėl eilėraščiai apie karą Ukrainoje keli, bet iš tikrumo, iš ryšio.

Iš pastangų siektis atminties tikrumo atsiradusi Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga „Antra dalis“ įstrigo kaip meistriškai suaustas kalbos darinys, kuriame aukštasis rašymo pilotažas aiškėja ne tik iš įvaldytų tradicinių formų, bet labiau iš motyvų montažo, kinematografiško jų susiklostymo, iš sąmonės įvairiopai kadruojamų patirties gabaliukų sudaryto pasakojimo – apmąstymo, kas yra buvę tuo įkyriu topu jau tampančiu sovietmečiu ir kas toliau vyksta istorijos tiesėje. Šį kūrinį galėtume vadinti ir pjese ar filmo scenarijumi: plėtojamas pasakojimas daugiaplanis, dėstymas netiesiaeigis, numatyta, kurią vietą pakartoti, vienutėlė remarka galimą inscenizavimą ironizuoja, svarstoma apie vaizdo ryškumą. Vienas įdomiausių sprendimų – kaip eilėraščiu atveriamas hipertekstualumo veikimas (visas kūrinys yra vienas eilėraštis). Tikrovės, sapno, atminties modusai susipina, judūs vaizdiniai čia iškyla, čia atsiskiria, kad vėl susitiktų. Koherentiška jų jungtimi pasitelkta chtoniška tarpupio metaforika ir vietovardžiai (Mesopotamija, civilizacijos lopšys, ir vaikystės upelių Juodės, Petešos santaka, gretinami Mariupolis ir gimtasis Marijampolis) leidžia vienalaikiškai operuoti ir asmeniškais prisiminimais, ir skvarbyti kur kas universalesnę atminties tematiką. Žmoguje susitinka tikrovė, praeitis, susimezga svarbiausi egzistenciniai ryšiai – meilės, tikėjimo, įpėdinystės. M. Nastaravičius nyra į kuo adekvatesnį buvimo užrašymą. Ištarų įtaiga jį artina su poezijos „kentėtojais“, norviliškas chtoniškumas (kurmiai!) dar labiau ryškina vietos svarbą. Dalyje „Įžemis“ (žodyninė reikšmė – podirvis; tai, kas išlaiko pastatą) – Ukrainos laisvinimosi karas: nors nėra jokio tiesioginio ryšio, tik empatija, nėra ir kas ribotų patirčių sampyną, todėl patirto žiaurumo akivaizdoje istorijos subjektai sumyšta, deindividualizuojasi – „mes keitėmės veidais, dantimis“ (p. 47). Rašymas dantimis (dantiraštis) kaip tiesioginė žmonijos pažangos nuoroda čia pat veriasi savo siurrealiąja puse (sapnų dantiraštis), virsta progreso antiteze – (ne)iškalbama krize. Kaip meilės eilėraštis perskaitomoje dalyje „Mesopotamija“ vaizdinys „laiko griuvėsiuose blaškos įtrūkęs žmogus“ (p. 58) spinduliuoja egzistencialistinę kančią, žmogaus negalią prieš pasaulio byrėjimą, gruntinių vandenų išplaunamą atmintį, opozicijos „civilizacija vs regresas“ nevienareikšmiškumą. Apklausti žodžių tikrumą M. Nastaravičiui pavyksta, kaip ir perteikti tempą, kylant įtampai tankėjančią dikciją.

Agnės Žagrakalytės rinkinyje „Liekamieji reiškiniai“ – patiriamo pasaulio transformacijos į užrašomąjį ir jas jungianti šiuolaikinės moters, mamos, žmonos, poetės, atliekančios begalę vaidmenų ir matomos daugybe profilių, tema. Intensyvus kalbos vyksmas spėja fiksuoti šuolišką potyrių kaitą. Kunkuliuojanti tikrovė, ją patiriantis subjektas, tikrovę perkeičianti jo sąmonė ir jos generuojami vaizdiniai nesyk apsikeičia vadovaujančiais vaidmenimis. Iš šio spontaniško „užrašyti akimirką“ žaidimo („kokio tirštumo klampaus / yra esamasis laikas!“, p. 29) plieskia kintanti psichinė tikrovė, kuriai nusakyti išteklių A. Žagrakalytė nestokoja. Ankstesnių jos poezijos ir prozos knygų raiškos modeliai ir atradimai žymūs ir šioje, kur fragmentiškumas, dalių perkomponavimas, valingas pasklido pasakojimo sujungimas atpažįstami kaip žagrakalytiškas brikoliažas – iš ankstesnių diskurso nuolaužų kuriant sakymo vienkartiškumą, dabartiškumą, įvairiausių stilistikų lydinį. Dokumentalumas eina greta su asentimentalumu (p. 46, 56), šalia publikuojamos skirtingos eilėraščio versijos (puikus eil. „Suklijuota juostelė“, p. 26, 27), eilėraščio karkasą išlaiko detalės – kiekvienas žodis jame yra nepamainoma plėtojamo semantinio tinklo dalis, iš pažiūros išsklidusį tekstą sieja leksinės jungtys. Absoliučiai šiuolaikiškos, skalsios kalbos srauto įspūdį A. Žagrakalytė pasiekia supynusi šnekamąją kalbą, tarmybes, svetimžodžius, keiksmažodžius („macnai kurvinga gražuolė“, p. 9), naujadarus ir naminius žodelyčius, išmoningai skyrybai gausiai pasitelkusi „klyksninius“ ženklus ir dvitaškius, anžambemanais ir inversijomis primindama, kad užrašo poetinį tekstą, tegu ir atmieštą socialinių tinklų atvirumo stilistika. Ši poezijos knyga pilna sauja semia iš kasdienos, daugiakultūrio pasaulio įspūdžių, yra pralaidi pop ir vartojimo kultūros įtakai (eil. „Katitė“), svarbiausia – spinduliuoja sveiką optimizmą. Demaskuojantys, kibūs, o ne užglaistantys yra jos pasakojimai: emancipacija konfrontuoja su natūralumu; saviironija ir sarkazmas uždraudžia lyrinę introspekciją („nustok <…> gręžiotis / širdagraužiotis prieš šituos praeičių / veidrodžius“, p. 71); gyvastingas ir erotiškas moteriškumas („švęski mane dabar“, p. 81, ar eil. „Džiaugsmo giesmė yra“) pilnatvę apibrėžia kaip drąsų išsipildymą, tačiau pats yra daugialypis ir ne vien pozityvus („vidinė mamytė“, p. 68). Vis dėlto rinkinio pavadinimas „Liekamieji reiškiniai“ rodo egzistuojant ne tik momentinį dabartiškumą, bet ir suslapstytas jo šaknis: istorijos šleifą, emocinius kartų ir kartos ryšius, patį dekonstruojamą refleksyvumą. Asmeniška / bendruomeniška skirtį geriausiai atskleidžia rinkinio dalių pavadinimai („Tarp mūsų, mergaičių“, „Kraštotyra“, „Mamos istorijos“, „Dienoraštiniai“ ir pan.), o sutampantys jų numeriai ribas problemina. Archajiškumo dalies modernybėje, vietos impulso klausimai, krizės problematika A. Žagrakalytės kūryboje nėra centriniai. Tačiau niekada nežinai, kaip toli siekia liekamieji reiškiniai.

 

2024 m. knygose kokybiško provincialumo pavyzdžių galima privardinti ir daugiau: tai ir Donaldo Kajoko dienoraščių tomas „Leistinas privatumas“, ir Gyčio Norvilo esė rinkinys „Požemių paukščiai“, ypač dalis „Bestiariumas“, ir Erikos Drungytės poezijos rinkinys „Bukolikos“, ir Ievos Rudžianskaitės poezijos knyga „Švytuokle švytuokle“, ir debiutinė Rūtos Vyžintaitės poezijos knyga „Liuksemburgo jūra“. Ir V. Daujotės tercinų knyga „Kaulo gyvybė“, kurioje gamtojauta ir slaptieji dvasios gyvenimo punktyrai pasirodo labai paprastais žodžiais, švaria kalba, beveik nepatetiškai graudžiu laiko graudumu.

Locus, oikos, gimtos vietos arba vietos, kurioje šiuo metu gyveni, susvarbinimas matyti ir pro langą. Stebėjau, kaip nuo kovido, o ypač nuo karo Ukrainoje pradžios prie Kauno daugiabučių ir buvusiose smėlio dėžėse dygo gėlių darželiai; kaip pamažu jie apaugo lauko akmenų tvorelėmis, tais magiškais ratais, it būtų senoviniai palaidojimai; kaip tradicinės darželių gėlės buvo svetingos levandoms, roželėms iš „Maksimos“, žiemą žydintiems eleborams. Tai irgi poiesis – gėlėmis atkuriamas saugumo jausmas. Gyvenimo visur, ne vien tik centre, jausmas. Kokybiškas provincialumas.