Proza
Ieva Tumanovičiūtė. Mila
2020 m. Nr. 11
Ieva Tumanovičiūtė (g. 1992) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2017 m. baigė Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos studijų programą (specializacija – teatras). Nuo 2014 m. rašo straipsnius apie teatrą ir kiną leidiniuose „7 meno dienos“, „Teatro žurnalas“, „Kinas“, „Krantai“ bei interneto svetainėse „Menų faktūra“, „Kamane.lt“. Nuo 2018 m. – kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ Teatro / Šokio skilties redaktorė.
Nuleidusi nuo lovos kojas Mila basomis pėdomis pajuto kilimo šiurkštumą. Tą rytą namuose buvo tik ji ir šuo Klausas. Prieš penkerius metus dar nebūtų patikėjusi, kad gyvens vienkiemyje. Rifas turėjo grįžti kitos dienos vakarą. Seniai ji nebuvo viena visą parą. O šiuose namuose apskritai dar nebuvo likusi viena taip ilgai. Nepažįstami žmonės čia beveik neužklysdavo, bet vis tiek buvo baugu: kad kas nesužinotų, jog ji, jauna moteris, pasilikusi viena. Sena troba buvo moderniai sutvarkyta, tačiau kiemo nejuosė tvora.
Tą rytą Mila jautėsi kitaip, ir ne tik todėl, kad buvo viena. Vonioje ji neskubėdama susišukavo tiesius linų spalvos plaukus. Jie beveik siekė pečius, o neseniai buvo dar visai trumpi, tankūs kirpčiukai dengė kaktą, pabrėždami dideles šviesias akis ir išraiškingas lūpas. Aukštos, lieknos moters oda buvo blyški ir stangri. Ji apsivilko ilgą melsvą lininę suknelę – paprastą ir stilingą.
Tą rytą tylos nedrumstė nei muzika, nei radijas, nei televizorius. Milai buvo truputį liūdna vaikščioti tyloje ir klausytis buities garsų: grindlenčių, indų, virdulio. Po pusryčių ji išėjo į lauką – ankstyvą pavasarį buvo vis dar žvarbu. Kartu su Klausu žingsniavo automobilio ratų išvažinėtu keliuku, pasiekusi mišką apsigręžė: nenorėjo prieiti kelio ir ką nors sutikti.
Po pasivaikščiojimo mintys nurimo. Vos pabudus jos užklupdavo šuorais kaip vėjas šviesiai pilkame danguje, beveik nepastebimai judinantis pušis. Pasižiūrėjusi į laikrodį ji nuo lentynos nusikėlė piešimo sąsiuvinį ir ėmė dirbti. Ilga Gertrūdos suknelė su aukštu iki smakro kaklu ir ilgomis rankovėmis bus ryškiai raudona, iš nugaros per visą jos ilgį rikiuosis sagos. „Kas nors turės padėti aktorei apsirengti ir užsisegti sagas“, – pagalvojo Mila. Ji dar nežinojo, kad į sceną Gertrūda įžengs su pusiau prasegta suknia, o Hamletas lėtai, pradėdamas nuo apačios, užsagstys motinos drabužį, uosdamas jos kvapą, matydamas ir liesdamas odą, suvokdamas, kad suknią neseniai prasegė Klaudijus. Sagos bus apvalios, aptrauktos tokiu pat raudonu audiniu kaip suknia, o ši apačioje truputį praplatės, laisvai kris nuo klubų, pabrėždama grakščią motinos figūrą.
Kol kas Mila aiškiai matė tik Gertrūdos drabužį, bet laiko dar turėjo. Ofelijos suknelės priekyje per visą ilgį galėtų būti užtrauktukas, jį Hamletas daug kartų gviešis prasegti, kol pagaliau drastiškai drykstels žemyn, siųsdamas ją į vienuolyną.
Apie penkias ji užkėlė eskizus ant lentynos ir išėjo į lauką. Klausas buvo patenkintas, nes tą dieną Mila noriai mėtė jam pagalį. Jiems bežaidžiant, tolumoje iš miško išniro automobilis, ir jos kūnu perbėgo šiurpas. Pašaukusi šunį suėmė jį už antkaklio. Nepažįstamas prabangus baltas A klasės automobilis atrodė atsidūręs čia per klaidą. Gerai, kad kelias dienas nelijo, kitaip būtų įklimpęs miško keliuke. Akimirką ji sudvejojo, ar neužsirakinus namie, bet susilaikė, žinodama, kad vairuotojas ją puikiai mato. Išvydus už vairo moterį, Milos ranka atsipalaidavo ir Klausas beveik ištrūko. Mila jį sudraudė. Užgesus varikliui vėl įsivyravo tyla, drumsčiama tik lekuojančio šuns. „Netrukus leisis sutemos, – pagalvojo Mila, – tad viešnia neužsibus – juk nejauku grįžti tamsiu mišku, kuriame pilna gyvūnų“, – taip jai ir pasakys, kad paragintų greičiau išvažiuoti.
Išlipusi iš automobilio moteris bičiuliškai pasisveikino ir tarė:
– Atsiprašau, kad atvažiavau neperspėjusi. Norėčiau, kad sukurtumėte man kostiumą.
– Teatrui? – nustebusi paklausė Mila.
– Ne, man. Esu mokslininkė, rašytoja, dalyvausiu konferencijoje, noriu, kad mane išgirstų ir įsimintų. Turiu palikti įspūdį. Galite manyti, kad tai spektaklis, – pasakė ji neatsitraukdama nuo automobilio.
– Gal užeitumėte? – pakvietė Mila.
Moteris buvo graži, elegantiška, maždaug dvidešimt metų vyresnė už Milą.
Laukdama, kol užvirs vanduo, Mila sudėjo į lėkštę sausainius. Stengėsi neišsiduoti, kad jaudinasi. Tuo tarpu moteris ramiai sėdėjo prie stalo, mandagiai tylėjo ir beveik nesižvalgė. Kambaryje pasklido juodos kavos aromatas. Įsitaisiusi priešais viešnią Mila vogčiomis kelis kartus nužvelgė tamsius jos plaukus, akis ir išpuoselėtus, tamsiai violetiniu laku padengtus nagus. Apvaliais pečiais ir krūtine priminė vieną garsią menininkę, tik vietoj išraiškingos nosies nepažįstamoji turėjo išraiškingą žandikaulį.
Moteris įsileido pasakoti apie būsimą konferenciją, Mila trumpam ją pertraukė, norėdama pasiimti bloknotą ir pasižymėti detales, nes liūliuojama žemo melodingo balso negalėjo susikaupti… Moteris supratingai palaukė, kol Mila pasiruoš, ir pakartojo svarbias detales. Dabar Milai rūpėjo tik viena:
– Iki kada?..
– Žinau, kad dabar jūs kuriate kostiumus spektakliui. Man nepatinka, kai žmonėms tenka verstis per galvą. Kostiumo man reikės lygiai po metų. Kai baigsite kurti spektakliui, galėsite imtis šio darbo. Manau, reikėtų užbaigti iki Naujųjų metų, kad liktų laiko pasiūti ir galbūt pataisyti, – pasakė moteris, galutinai nuginkluodama Milą.
– Pagalvokite ir po savaitės atsakykite, ar sutinkate, – pridūrė viešnia, nors Mila jau ruošėsi ištarti „taip“.
Palyginus su teatro režisieriais, pratusiais visiems įsakinėti, moteris bendravo maloniai ir paprastai. Milai, ne vienus metus kovojusiai už savo autoritetą, tai buvo labai prie širdies.
Išlydėjusi viešnią, Mila susiruošė plauti indus ir, ant puodelio aptikusi lūpdažio žymes, staiga suvokė, kad nežino jos vardo. Ant vizitinės kortelės rado tik telefono numerį ir elektroninio pašto adresą, greičiausiai sukurtą pagal firmos pavadinimą. Ji patikrino gugle, bet informacijos rado nedaug, panašu, kad įmonė susijusi su biocheminiais tyrimais. Šia sritimi Mila nesidomėjo nuo mokyklos laikų, nors kadaise chemija jai patiko – pasitaikė geri mokytojai (iš viso net trys). Moteris taip pat minėjo esanti rašytoja. Literatūra Mila domėjosi, tačiau daugumos rašytojų iš veido nepažinojo, be to, nemėgo mokslinės fantastikos. Kažkodėl nusprendė, kad chemikė rašo tokio žanro knygas.
Po keleto dienų Mila neskubėdama nuleido basas pėdas ant kilimėlio prie lovos ir lėtai nuėjo į vonią. Rifas iš miesto parvežė nėštumo testą. Ji laukėsi. Tą dieną jiedu praleido namie. Po pusryčių jis dirbo palėpėje, o ji apačioje.
Piešdama Ofelijos drabužį, Mila vis prisimindavo nepažįstamąją viešnią. Po keleto valandų atkaklios kovos ši vis dėlto laimėjo. Mila atidėjo darbą spektakliui ir ėmėsi eskizų moters kostiumui. Piešė ir piešė, kol išbaigė trisdešimties lapų sąsiuvinį. Pagaliau suvokė, kad, norėdama sukurti tobulą drabužį, turės pati išmatuoti moters apimtis bei pamatyti ją nuogą. Pastato architektūrą lemia jo funkcija ir aplinka, o žmogaus drabužį padiktuoja jo kūnas ir asmenybė. Mila žinojo, kad tobulą drabužį galì sukurti tik gerai susipažinęs su jo būsimo savininko kūnu ir tuo, kaip jis nori save matyti. Teatre ji visada atsižvelgdavo į aktoriaus sudėjimą bei pasidomėdavo, kaip jis įsivaizduoja kuriamą personažą.
Įsijautusi į eskizų piešimą panoro tuoj pat paskambinti moteriai ir pasakyti, kad jau dirba jai. Kai kas nors ją įkvėpdavo, išsigąsdavo, kad gali tai prarasti, bet šį kartą susivaldė. „Juk ta oria moterimi galima pasitikėti, ji davė savaitę, vadinasi, neapsigalvos“, – ramino save Mila. Moteris nedarė jai spaudimo, ir tai nuginklavo. Dažniausiai Milai atrodydavo, kad kiti tik ir mėgina ją priversti ką nors daryti, siekia išnaudoti. Todėl bet koks pasiūlymas iš pradžių sukeldavo pasipriešinimą ir norą jį atmesti, nes baimindavosi spaudimo, įtikinėjimo, manipuliacijų ir griežtų reikalavimų. Kurti kostiumą nepažįstamajai Mila troško norėdama geriau ją pažinti. Tačiau ir stipriai nerimavo – būtų nepakeliama ją nuvilti, nepateisinti lūkesčių, tokia nesėkmė turbūt sužlugdytų pačią Milą.
Dabar ji jautėsi ne tokia pažeidžiama kaip anksčiau. Seniau, kol baigdavo užsakymą, nematydavo nieko aplinkui, kęsdavo didelį nerimą ir įtampą. Dabar dirbdama jau galėjo laisvai kvėpuoti, bendrauti, jausti skonį – kūrybos procesas ėmė virsti natūraliu, kasdienišku būviu.
Praėjus penkioms dienoms ji paskambino nepažįstamajai ir pasakė, kad sutinka. Moteris santūriai padėkojo. Sutarė susitikti po savaitės. Per tą laiką Mila išpiešė dar tris bloknotus, visada užsipirkdavo jų atsargai. Vienkiemyje daug kuo reikėdavo apsirūpinti iš anksto, ne taip, kaip studijų metais, kai gyveno miesto centre, dalindamasi butą su dviem vaikinais ir mergina. Tą laiką ji prisimindavo su ilgesiu, tada buvo apsupta žmonių. Tačiau dabartinė aplinka jai padėjo susikaupti ir susitelkti į tai, kas svarbiausia. Ir dabar Mila dažnai važiuodavo į miestą: į spektaklius, filmus, parodas bei koncertus, tačiau retai lankydavosi vakarėliuose ir nemezgė naujų pažinčių.
Prieš vakarienę ji pasakė Rifui, kad laukiasi, ir papasakojo apie naują užsakymą – jį nudžiugino abi žinios. Rusvi jo plaukai, tokie pat šviesūs kaip ir juodu supančių baldų medis, panėšėjo į Milos – beveik siekė pečius. Jis buvo švelnus žmogus, nelinkęs prieštarauti ir neįnoringas. Labiausiai mėgo tyliai dirbti vienas prie savo kompiuterio. Jie žiūrėjo vienas į kitą kaip į keistas būtybes, kurios viską daro savitai, ir į tai jokiu būdu negalima kištis, vien pagarbiai ir susižavėjus stebėti.
Nurimusi ji sugrįžo prie „Hamleto“. Pagrindiniam herojui sugalvojo batus: jie bus suvarstomi, sieks kelius, neturės užtrauktuko, tik batraiščius ir metalines sagteles: apsiauti tokius batus užtrunka, jų taip paprastai ir nenusiausi. Ji vylėsi, kad spektaklyje bus scena, kai Hamletas galės juos varstyti. Kurti vyrų kostiumus jai buvo ne taip įdomu kaip moterų.
Po savaitės, kai Rifas buvo mieste, neperspėjusi vėl atvažiavo ta moteris. Mila parodė jai tris labiausiai išgrynintus eskizus. Užsakovė pasirinko vidurinį – ryškiai mėlyną kelnių kostiumą su žaliais aksesuarais. Toks drabužis negalėjo likti nepastebėtas, bet kartu buvo paprastas. Mila išmatavo moterį, stengdamasi ją taktiškai apžiūrėti, tačiau matė tik kūno fragmentus. Taip ir neišdrįso atsitraukti ir ją visą nužvelgti.
Moteriai išvažiavus, netrukus grįžo Rifas. Mila pasiteiravo, ar jis prasilenkė su baltu A klasės automobiliu, bet jis atsakė nieko kelyje nesutikęs. Parodė vyrui kostiumo eskizą, jis nusišypsojo ir ją pabučiavo. Nors negalėjo suprasti ir pakomentuoti jos darbų, Mila juto, kad gėrisi ir didžiuojasi jos kūryba, ir visada ją palaiko.
– Kuo ji vardu? – paklausė Rifas.
Mila sustingo.
– Pamiršai? – atlaidžiai nusijuokė jis ir dar stipriau prispaudė ją prie savęs.
Kitą vakarą sumaniusi paskambinti užsakovei, Mila niekur nerado jos vizitinės kortelės. Buvo pikta, kad aplaidžiai ją pametė. Nežinodama jos kontaktų ir vardo, turės laukti, kol paskambins pati. Mila norėjo su ja pasitarti dėl golfo tipo kaklo: ar nesijaus suvaržyta, ar nebus per karšta.
Po keleto dienų Milos nerimas nuslopo arba ji prie jo priprato. Susikaupusi dirbo prie elegantiško Laerto klasikinio kostiumo, kaip tik mėgino prie jo priderinti kai kuriuos gatvės mados elementus, kai išgirdo kieme automobilį; pamanė, kad grįžo Rifas, bet atvažiavo užsakovė. Mila išėjo į lauką jos pasitikti.
– Norėjau atsisveikinti, sugrįšiu prieš Naujuosius metus, – pasakė moteris.
„Bus laikas gimdyti“, – pagalvojo Mila.
– Koks jūsų vardas? – paklausė.
– Mila, – atsakė šioji ir pabučiavusi ją į skruostą nuskubėjo prie automobilio.
Apsukusi jį atidarė langą ir mojuodama sušuko:
– Eskizą pasilikite, po dvidešimties metų kostiumas jums puikiai tiks.
Grįžusi į namą Mila išvydo ramiai miegantį Klausą.
Ričardas Šileika. Verčiu komunalinių mokesčių knygeles, tikrinu skaitiklius
2020 m. Nr. 11
Teležinelės, šiemet parašytos ir išsiųstos bičiulei poetei Dianai Paklonskaitei
Drybsau ilgiausiai. Kolei atkyri vienas po kito einantys padriki vaizdai. Šiukšliavežės porcijomis pasidalija konteinerių turinius. Šast – ir vidurdienis, kūningos varnos posėdžiauja ant įlenkto skersinio. Dūzgaliojančioje „Strange Love“ surandu laisvastalį prie lango. Balkonėlyje, stebiu, kaip vėjas virpina vandenį kėdės įduboje. Kaip tame vandens veidrodyje atsispindi turėklo fragmentas. Triufelio košė gerklėje užglaisto seilių liaukas. Diana, sveikinuosi iš sekmadienio.
Vakaro akvarelės vienintelė geltona ir vienintelė oranžinė. Kopinėjau ir šlaitinėjau po Antakalnio pušyno kalvas. Sveikinausi su prasilenkiančiaisiais. Akį masino žemumose baltuliuojantys retasniegio pabarstai. Anei voverės, anei lūšies, anei dramblio. Tik viršūnėse sparnais pasiplakė bevardžiai paukščiai. Tik voratinklin įkliuvęs virpeno skivytėlis. O nūnai jau metas čiobrelių, priskabytų Kernavės Pajautos slėnyje, arbatai. Su medumi, Diana, prisėsk.
Prisiminimo skonio, prisiminimo kvapo, prisiminimo melodijos… Neįtikėtinai reali nebūtis! Kaip perskaityta knyga, peržiūrėtas filmas… Atskiesta esatis. Kaip kelių komponentų gėrimas, kaip mišrių gėlių puokštė. O, svaigu pavieniui, svaigu draugėje. Todėl – mėnulio avižiniai sausainiai! Todėl – vidurnakčio gegužės vynas! Todėl – pelkinių neužmirštuolių sapnas!
Tai Vytauto gatvės tirštutėliausiai žydinčių liepų aromatas! Pasiveja mane, risnojantį prošal. Dalgio neliestoje retažolėje pieviūkštėje regiu kupstelius ir kupstelius dirvinio dobilo. Atminimo neurojungtis akimirksniu akimirksniausiu mane transportuoja į Pelekiškes. Kur kaži kada lankytasi pas keramikę Teresę Jankauskaitę. Josios namelyje tuomet, o, tuomet ir mėgavausi palubėje kabančiais trifolium arvense vainikaičiais. Kaip įdomu, Diana, kad mūsų gyvenimo faktai turi savo emocinius „komentarus“. O kodėl mano nosis šlapia? Ogi uosčiau baltąsias erškėtrožes prie Šilo tilto. Mirkt ir šipt!
Viduryje miesto! Aušta pėstieji, aušta transportas, marksto šviesoforai, puodeliai taukši lėkšteles, lakioja plaštakos, lakioja plaštakės! Atomai, molekulės, nežabotos ir žabojamos vaizduotės ikonėlės, minčių ančiasnapiai, minčių echidnos, minčių vombatai. Banko kortelė apdorojama, banko kortelė atmetama, trakštelėja čiurnos sąnarys. Aš prie mėlyno, mėlyno, mėlyniausio stalelyčio. Sveika, Diana, prisipažįstu, šiąnakt buvai susapnuota.
Net neįtariau, kad ne taip jau paprasta ilgalaikiškai kiūtoti irštvoje. Nors fotelis, į kurį įsitaisęs, yra komfortiškas. Už lango renovuotas devynaukštis, to paties ūgio beržas. Paveltas, kudlotas dangaus kailis. Ramybei padauginti skaitau vienuolio Ajahno Brahmo pasakojimus „Atverk savo širdies duris“. Karveliai netikėtai plūsteli ir tūpteli ant stogo turėklų, žiu, po kablelio – nė padujų. Labas, Diana, labas, Diana.
Pasikišu dešinės kojos pėdą po užpakaliu. Lygiadieniškai snyguriuoja. Android perspėja, kad sunaudojau 2 GB duomenų. Vakar kilstelėjau popieryno šūsnį – jė jė jė, kiek tos „vertingos“ praeities puslapių! Rupūs miltai, nekyla rankos išblokšti lauk. Prisiminimų voratinkliai, suvytusios džiūvenos. Oi, Diana, lauke sniegas sutirštėja! Man patinka, kai sūkuriuoja, kai velia šuorus nuo stogų, man patinka, kai lyja, kai pila it iš kibiro!
Žvaigždėjasi Vilniaus skliautas, diena suglaudė delnus. Bernardinų sode savo spalvą gesina geltonos tulpės. Oi, kaip seniai gomurys ir liežuvis nesimėgavo gardžia kava! Užupyje kelioms minutėms nusileidau prie Vilnios pavasarinio vandens. Anava, šunį vedžiojantis MintVinetu bukinistas, poetas Jonas Valonis. Tiek, Diana, mano metraščių.
Iš šeštadienio pasivaikščiojimo. Vėjas plerpiančiai groja žaidimų aikšteles apibintuotomis stop stop stop juostomis. Vėjas skalauja Petro Vileišio kiemo žilvičio karančias liaunašakes. Palei daugiabučių sienas trainiojasi tinginiaujantys tuklūs rezidentai katinai. Gėliadaržiuose kai kur geltonuojančios narcizų gniūžtės skurdžios. Stabtelėjęs fotografuoju išmaningai užgrafitintą sieną.
Ir tamsos daugiskaita, ir šviesos daugiskaita, upės plukdoma neišplukdoma pilnatis. Viršutiniame aukšte girdimas šlapinantis kaimynas. Poeto Mindaugo Kirkos ant palangės želdinami svogūnlaiškiai, gurkšnelis ankstyvos kavos, kitos komandos lūkuriuojančios rankos, akių išsiilgusios akys. Kas dar lieka, kai, regis, jau jau nebelieka… O kas buvo, kai nežinojau, kai neturėjau reikalo prisiminti… Forsitijos, geltonėliausios Vilniaus kupetaitės. Aaa, Diana.
Lėtai skleidžiančio, pasteliško, vos paūkingo, įsigarsinančio ir įgarsinamo, rąžančio, žvirblingo ir zylingo, vėsiapirščio, ramiažvilgsnio, tursenančio, siūbuojančio, šypsningo, kvėpuojančio, vandeningo, gelmingo, spraksinčio, stygingo, mainingo šiojo ryto, Diana!
Nei literatūra, nei filosofija, nei teologija. Gryniausia tyla, kurios dirvožemyje sudygsta kas nesėta. Be priežasčių, be užsakymų, be žinojimo. Balandžių burkuliavimą keičia čaižios varnos, tolimo šuns amsėjimą pratęsia įsijungęs virtuvės šaldytuvas, paryčio dangų sučiunkia orlaivio gaudesys. Geležį pamažėl atleidžia nakties šaltuma. Sukruta užsimiegoję Europos kaulai. Diana, pranešu, kad Pauliaus Širvio sodelyje žydi prunus domestica.
Vyksta ir vyksta, kai, regis, nieko nevyksta. Šiapus lango, anapus lango. Vikst vikst uodegėle mėlynsparnė mintis, įkandin siubt siubt mitrioji emocija. Kaipmat prisistato kostiumuoti kontrolieriai, įjungiamos garsinės signalizacijos. Oi, oi, kokie rimti reikaliukai! Tik žiūrėk, apsauginės sienos, tvirtovės, sukąsti dantys, geležėjantys raumenys!.. Aaaaa, atsimerkiu ir iškvėpiu, atsisuku į sceną – vien plynas laukas, horizonto plaukas, lengvutėliausias vėjas, žolės kvapas.
Leksikonas stinga tikslumo, detališkumo, nuotaikingumo išraiškos. Kažin, oi kažin ar ką tikresnio pelnytų dailininko teptukas. Šią akimirką ir šią akimirką, ir šią akimirką valia tik gyventi – kvėpuoti, stebėti, klusti, uosti. Nėra reikalo ir nėra šanso virpančią, almančią esatį pasilaikyti. Nenusakomu jėgingiausiu švelnumu ir tyriausia žaluma apliejamas, užpildomas gyvenimas. Diana, apkabinu Tave.
Alyvų aromato ir cigaretės dūmo mišinys. Tai gali būti penktadienis, šeštadienis, sekmadienis. Tai gali būti ramybės laikas, tai gali būti pasipriešinimo metas. Vynuoginės sraigės lėtaeigiška kelionė skersai žmonių taką, rudųjų skruzdžių tranzitai klevo kamienu, medituojanti mėlyniausia žvejo kepurė su snapeliu. Šventi ryto ritualai ir vakaro nuodėmės ir vakaro paleistuvystės. Lietus įsismarkuoja, stoviniuoju po vaistinės stogeliu, visiškai nežinodamas išeities. Ir susitaikydamas, susitaikydamas su ta nežinios apimtimi.
Uodegos vykst vykst! Dešinėje ir kairėje, įkalnėje ir pašlaitėse iškilmingai žydinti procesija: kaštonai, alyvos, raugerškiai, šeivamedžiai, šermukšniai. Trisdešimčia eurų papildau viešojo transporto kortelę. Į skalbyklės ryklę sukemšu drabužių porciją. Nusibaigusiam rašikliui įstatau naują šerdelę. Pro atlapą langą girdimas lakštingalos solo. Drėgno, minkštutėlio įsivaizduojamo snukio bakst bakst. Gegužė perteka birželin. Gegužė įtirpsta birželin. Sveika, Diana, rašanti eilėraštį.
Pietys nutveria liepos sudžiūvėlę sėkliukę ir suka, suka, suka! Parašiutėlis aukštyn, dar aukštyn. Įjungiu tranzistorių, oi, kiek pompastikos ir euforijos, išjungiu tranzistorių. Atverčiu knygą, užverčiu knygą. Net nejaukoka ta mano legali tinginystė. Pilnaburniškai maumoju saulėgrąžų chalvą. Vakarės saulės šviesa, prie lovos „įrėminta“ ant sienos. Štai, Diana.
Nakties nemigos valandą iš lentynos išsitraukiau Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraščio“ II tomą. Prekybos centro bulvės negardžios, todėl kompensuoju prieskoniais. Verčiu komunalinių mokesčių knygeles, tikrinu skaitiklius, atimu, pridedu, dauginu, summa summarum. Autobusai ir troleibusai važinėja pustuščiai. Ogi kiemo šiukšlių konteineriai „dirba“ be išeiginių, aritmiškai taukši paleidžiami dangčiai. Šiojo penkiaaukščio gyventojos puoselėjamame gėliadaržyje regiu net trijų pospalvių krokus.
Lėtai bundanti ranka, lėtai bundantis puodelis, lėtai bundantis veidrodis. Žiedų aromatą išplovė naktinis pratisas lietus. Nei per nago juodymą man nereikalingi žinių skelbėjai, nei per plauko storį man nerūpi pranašai, būgnininkai ir vėliavnešiai. Rudagalvis kiras šūkčioja tolimesniuose kiemuose. Pietums gaminu burokėlių mišrainę. Žvilgt, Diana.
Vešliojo juodauogio šeivamedžio riebiausios žiedakekės. Prilytos, sunkutėlės, kirbančios juodų smulkių vabalyčių. Iš pirmojo aukšto atsklinda Amy Winehouse „Back to Black“. Pro durų plyšį regiu dialogą – šokčiojančias moters plaštakas, linguojančią vyro galvą. Nesvarbu ir nesvarbu, kas bus kitą minutę. „Džiaugiuosi, kad jums viskas gerai“ (iš Roy Andersson filmo „Tupėjo balandis ant šakos ir mąstė apie būtį“). Šiandien vilkiu melsvais baltinaičiais, šiandien gurkšnoju Kolumbijos espresą. O, Diana, gėlėtos suknelės vilkėtoja!
Vilkstinės, vilkstinės! Miegūsti debesų driežai. Čia neegzistuoja žmonių proto logika ir apskaičiavimų sistema. Formų ir pavidalų pasaulis lukštenasi iš tylos. Mano įkvėpimą ir iškvėpimą jungia pauzė. Palangės vienutėlis eksponatas yra baltas puodelis. Mano širdis man eksponuoja gyvenimą. Mokausi, toliau mokausi lakių, vingrių veiksmažodžių.
Ponaktinė būtis šiek tiek įšaldyta. Ančių pora upėje sukioja ritualus. Saulė skleidžiasi. Kas regima, platėja ir aiškėja. Corvus karkčioja savo nuolatinius protokolus. Labas, Diana, savaitgaliais mano lankomos kavinės duris atveria tik dešimtą, tik dešimtą. Kojas ištiesiu ant taburetės, patalas, aišku, neklotas. Iš lauko dusliai girdimas šuo. Užlangio peizažas yra trankviliantas.
O! Viskas, kas yra! Kas atspindi mus, kas atsispindi mumyse. Papuolantys akiratin, taip pat ir liekantys nuošalėje. Anava, baltųjų dobilaičių guotai, anava, baltasis šakinys prie pat tako. Skaičiuoju, skaičiuoju, skaičiuoju – vienuolika dangop einančių Vilniaus oro balionų! Sveika, vasara malonės pilnoji, darželių bijūnai, jazminai, vienadienės kvepia be istorijų ir be kainos. Žvejai kitame krante būtini šitame piešinyje. Dar jokių reikalų. Dar jokių išsigalvojimų.
Vis patingiu nuvalyti ant langastiklio prikibusias kelias plunksneliukes. Jau ir nepamenu kada atsitrenkusio paukštyčio. Užtat šmurkšteliu į virtualiuosius tinklus, gangreit pabrukęs uodegą dyrinu iš tųjų tinklų. Tikėjęs, kad bus pasakyta, kad bus parašyta, kad bus pavaizduota. O visa juk ne apie tai. Regis, žinau, bet inertiškai atrajoju ir atrajoju. Diana, štai sekmadienio tyvuliavimas, štai sekmadienio arbata.
Ryto tamsumose savo daugiabučiuose kalbantys pabudėliai (ar nemigėliai). Vieni šiapus upės, kiti anapus upės. Dusliai, oi dusliai kosintys Vilniaus bebro plaučiai. Sveikinu būtį ir egzistenciją, sveikinu gyvenimą ir pokytį. Ataidi apaštalų Petro ir Povilo laikrodžio penktos valandos dūžiai. Ankstyvieji troleibusai vėl matuoja Šilo tiltą. Balandžių tirtasparnė kuopelė suka vidurdienio ritualinį apskritimą, dar vieną, dar vieną. Aš prie atlapo lango, seku gyvenimą. Pats sekuosi.
Eglė Frank. Nepažįstamosios iš kitos ežero pusės
2020 m. Nr. 11
Apysakos fragmentas
Tai dažniausiai nutikdavo naktimis, tamsesnėmis nei įprastai – tik patekėjusį mėnulį uždengdavo dusnūs debesys ir atmerkus akis būdavo dar tamsiau nei užsimerkus – tuomet bent galėdavai matyti keistus vaivorykštinius ratilus, kurie pažirdavo įvairiaspalvėm salvėm, vokus švelniai paspaudus pirštais. Kai pajusdavau, kad prie mano lovos kažkas prieina, taip ir darydavau – panirdavau į tas vaivorykštes, kad siaubas, kuris turėjo savo taisykles, negalėtų manęs įveikti. Paprastai viskas būdavo taip pat – tas kažkas tyliai atsisėsdavo ant lovos krašto ir ją pamažu įsiūbuodavo – tarsi nekantraujantis vaikas, kai jam reikia daryti ką nors nuobodaus – laukti poliklinikos laukiamajame ar ramiai sėdėti svečiuose, kur nėra kitų vaikų. Tuo metu stengdavausi galvoti, kaip tam, kuris dabar sėdi ant mano lovos, būtų baisu mano pačios viduje. Jis tikrai neištvertų, pradėtų blaškytis, prašytis išleidžiamas lauk, kol galop būtų priverstas užsimerkti ir nurimti.
Taip ir nutikdavo – lova nustodavo siūbuoti, o atsimerkus pasitikdavo ta pati tamsa, tik jau be vaivorykščių – sava, tarsi persikėlusi iš mano pasąmonės gelmių.
Atsikloju ir nuleidžiu vieną koją ant žemės. Laukiu, kad tas, kuris galbūt pasislėpė palovy, įsitikintų mano pranašumu. Galų gale nuslystu visu kūnu, lengvai, tarsi pati jau būčiau tamsa ir galėčiau levituoti, nesiremdama kojom į žemę, prasprūsti pro durų apačią ir taip pamažu apskrieti visus kambarius, užliedama juos savimi.
Šlapimo čiurkšlė, aidžiai atsimušanti į šalia lovos pastatyto kibiro dugną, iš pradžių tokia garsi, kad nuo jos, rodos, sukrūpčioja visas kambarys ir kertėm palinksta į epicentrą, lyg įsčios stengdamasis užspausti mane, besišlapinančią jo vidury į seną emaliuotą kibirą. Erdvę užlieja šviežio ir karšto šlapimo kvapas – jaukus, imbierinis. Aš šlapinuosi į įsčių vandenis, kuriuose ir plūduriuoju. Būvis, į kurį nuolat norisi grįžti, prarasto rojaus ilgesys, – plūduriuoti šiltuose vandenyse, aklinoje tamsoje, apgniaužtai milžiniško minkšto raumens. Kol didžiulė keverziška troba, kurios viduriuose slepiuosi, – kantri, neišvaizdi, kenčianti nuo artrito ir odos ligų, sudejavusi pakils ir lyg didžiulis šikšnosparnis nuskries į girios gilumą.
Seno beržo išvarta iš toli atrodo kaip milžiniškas gyvūnas, išsitiesęs senos kirtavietės vidury. Artinuosi prie jo iki paskutinio tikėdamasi, kad šis nerangiai atsistos ir nepatenkintas, jog kažkas sudrumstė jo poilsį, nužirglios gilyn į pelkes. Medžio žievė atsilaupiusi, kraštai užsiraitę lyg pergamento, sutrūnijęs kamienas vietomis iškapotas meletų, juodųjų genių. Nepaprastai primena minimalistinius japonų tekstilės meno kūrinius – nieko nereikalingo, organiška ir švaru. Beržą paliečiu tik mintyse – smegenys iškart atgamina daug kartų lytėtos žievės pojūtį, net tai, kaip ji dryksta švelniomis šilko atplaišomis.
Vaikystėje, klaidžiodama miške, ant beržo tošies juodu flomasteriu rašydavau – „samanos, užauginkite grybus“ ir palikdavau kirtavietėse, kur taip mėgsta dygti voveraitės. Šalia beržo išvartos taip pat plyti samanų lopai – tik kitokių, sužydėjusių ryškiai ugninėm ataugom, lyg degtų. Mėginu šį vaizdą sujungti su mistinio kirtavietės gyvūno vizija, kuri jau įgijo kitą pavidalą – įsidaiktino į gamtos meno kūrinį. Žvėris nerangiai atsistoja, o jo kanopos sminga į ugnines samanų aureoles.
Norėdama prisirinkti čiobrelių turiu lankstu apeiti ežerą, kur žemė sausesnė ir ne tokia pelkėta – ten jie kvapiausi. Iš tolo pamatau du siluetus, vis palinkstančius prie sirpstančių mėlynių, – tuklų, aukštą moters ir trapesnį mergaitės – su raudonu kaip meletos pakaušis megztiniu. Mergaitė čaižiai švilpčioja švilpyne, o aplink džiugiai lekuodamas sukiojasi trumpakojis šunėkas. Priartėjusi pasisveikinu, kvaišas mielas kiemsargis su tabaluojančiu juodu pimpalu pribėgęs apuosto mano botus. Imam šunį, nes čia visko būna, – sako moteris, žvelgdama kažkur man į saulės rezginį. Ir abi su mergaite stebi, kaip pritūpusi traukiu iš samanų sumedėjusias driežiškas ataugas aitriai kvepiančiais smulkiais žiedais, – abiejų burnos tamsios nuo uogų, abiejų vokai kiek užgriuvę, abiejų aštrūs rudų akių žvilgsniai.
Vieną vakarą važiuodama miško keliu aplenkiau porą – vyrą ir moterį – abu buvo nedidelio ūgio ir taip pat atrodė kažkuo panašūs, lyg dvyniai. Nešėsi aptrintas kuprines ir lazdas, vilkėjo kaip užribių žmonės, bet ne dėl drabužių tokie atrodė, o veikiau dėl laikysenos, kuri bylojo, kad neturėčiau jų čia matyti, tarsi darytų ką nors nederamo. Ir vis dėlto jų įdegę veidai keistai švietė – sakyčiau, net kontrastavo su apranga. Iš jų sklido aristokratiškumas, inteligencija ar dar kažkas, ko nespėjau įminti per keletą sekundžių, kol, sulėtinusi greitį, juos lenkiau. Panorau jiems nusišypsoti – pirmasis mano žvilgsnį pro automobilio stiklą pagavo vyras, ir jo raukšlėtu, vešlia barzda apžėlusiu veidu dulktelėjo kažkas panašaus į nelinksmą šypsnį, bet moters išraiška man iki šiol mįslė. Ji nepasidavė mano tiriamam žvilgsniui ir iš karto užkirto kelią bet kokiam smalsumui, kurį atspėjo per tas kelias sekundes.
Tarsi būtų iš anksto numanius, kad apie nieką daugiau tą vakarą negalvosiu, tik apie juos. Tiesą pasakius, mintys apie nepažįstamuosius mane taip apsėdo, kad kasdien jiems sukurdavau po naują istoriją, paaiškinančią, kas jie tokie ir ką veikia miške. Man taip pradėjo patikti tas žaidimas, kad galų gale net nebenorėjau, kaip anksčiau, jų vėl sutikti. O gal tiesiog bijojau sužinoti tikrąją istoriją – kad realybė, anot Bergmano, nesugadintų mano žaidimų.
Kiemsargis, nusekęs lapės ar barsuko pėdomis, skalija kažkur miško tankmėje. Dabar nebeprisišauksim, – sako mergaitė ir įsikiša švilpynę į kelnių kišenę. Jos abi – čionykštės, „kitoj ežero pusėje nebuvom“, – gūžteli pečiais, kai pasakau, iš kur atėjau. Moteris pasakoja, kad vasarą atvyksta čia iš miesto. Nori, supažindinsim tave su Emilija, jos sūriai patys skaniausi, – pasiūlo, ir aš sutinku eiti kartu. Miško takas veda lankstu aplink ežerą – einam tylėdamos, striukės kišenėje gniaužiu čiobrelius. Kažkas man baugiai pažįstama šioje dukros ir motinos poroje, ir neapleidžia jausmas, kad moterį jau esu sutikusi.
Tąkart ji ėjo siaura Vilniaus senamiesčio gatvele, užimdama visą pustrečios plytelės pločio šaligatvį. Žengė nebodama, kad pusė jos tuklaus kūno siūruoja važiuojamoje dalyje ir prašvilpiantys turčių katafalkai gali užkabinti sijono kraštą. Žmonės ruošėsi nakties bakchanalijoms – iš taksi lipo tamsūs siluetai ir tuoj pradingdavo barų, klubų ir vyninių žiotyse, miestas su pasimėgavimu rijo auką savo nakties mišioms – vypsodamas seno ištvirkėlio grimasom; jam tai kas, sprokit skysčius, šniaukškit miltelius, kopuliuokitės patvinusios kanalizacijos dvoke – lietūs pylė ištisas savaites, požeminiai vandenys pakilo, skleisdami didingą amžių nuotakų smarsą.
Ji irgi uodė tą kvapą – stambios porėtos nosies šnervėm, su keistu pasitenkinimu – įskaitydama praeinančiųjų akyse šiurpą: „Kokia baisi boba, ajoptvajumatj, tikra ragana.“ Ir tikrai, atrodė baugiai atstumianti, jos veidas, lyg keverziškas daugiasluoksnis pyragas, įmurkdytas į riebias paliaukio rinkes, buvo išduobtas raupsų randų, ir jame, nepaisant nebejauno amžiaus, tebekilo vandeningi pūliniai. Vilkėjo kažkokį keistą tamsų rūbą, tarsi ne iš šio amžiaus, kuris masyviom klostėm krito nuo amžinai nėščio pilvo, krūtis juosė languotas šalis, o riebiai blizgantys juodi plaukai viršugalvyje buvo netvarkingai subraukti į mazgą. Ji ėjo, žvilgsniu nutvilkydama kiekvieną sutiktą žmogų – įtraukdavo jį į savo balsvai švytintį vyzdį, išvilgydavo gleivingame akies kamputyje ir išpleikdavo lauk.
Man pasirodė, kad susidursime. Susverdėjau, balansuodama ant siauro šaligatvio, bet ji praėjo pro mane kaip pro tuščią vietą, o gal tai aš praėjau kiaurai ją. Kai atsisukau, jau buvo dingusi už kampo.
Nepažįstamųjų porą – vyrą ir moterį – vėl sutikau maždaug po pusės metų. Kartu su jais ėjo dvi mergaitės, panašios lyg du vandens lašai. Veidrodėly mačiau, kaip atsisukusios žiūri pavymui – dvi absoliučiai vienodų, nustebusių akių poros. Nuspaudžiau greičio pedalą ir važiavau įsmeigusi akis į kelią, kol jis išvedė iš miško. Paskui, sustabdžiusi mašiną, dar kartą pažvelgiau į veidrodį – nuo stabdžių žibintų kelio ženklai žioravo purpurine kraujo spalva.
Kiemsargio lojimo nebesigirdi. Mergaitė kažką nešasi po kraujo raudonumo džemperiu. Ką ten turi, – klausiu. Sulaužytą ranką, – atsako ir pažvelgia juodomis akimis, kuriose matau save – mažytę, milžiniškų kadagių fone.
Kelias suka pro kadagyną, aplipusį juodomis uogomis. Ir tiesiai iš miško įveda į sodybos kiemą – jame kapstosi vištų pulkas, netoliese stovi du traktoriai, kvepia gyvulių mėšlu. Emilija, nešk sūrį, – šaukia moteris. Tarpduryje pasirodo Emilija, nė kiek nenustebusi, tarsi laukusi mūsų. Prakauli, apsirišusi plaukus šviesia skarele, jos akys gelsvai rusvos, lyg upės vanduo saulėtą dieną. Įsivaizduoju, kaip jų spalva keičiasi nuo šviesiai gintarinės iki kaštono rudumo.
Kartą upėje spiningu pagavau upėtakį – mačiau, kaip jam merdėjant pamažu nyksta ryškūs ratilai ant žvynų – mažos gyvybės vaivorykštės.
Viename kaimelyje esu įsižiūrėjus tokią trobą, tiksliau, šalia augančios senos obels šešėlį, krentantį ant suskeldėjusių rąstų. Jis būna tobulas maždaug apie ketvirtą valandą popiet – saulei jau ėmus prarasti deginantį ryškumą. Tyčia neimu fotoaparato – tą vaizdą jau seniai turiu nusifotografavusi atmintyje – jokia nuotrauka jo neatspindėtų.
Emilija atneša sūrį, visos jį laužiam, moteris su mergaite čiulpčiodamos valgo, ragauju ir aš – baltas riebus minkštimas atsiduoda karvės tešmeniu ir išrūgomis. Aš iš kitos ežero pusės, – sakau Emilijai. Jei norėsi sūrio, pasakyk prieš savaitę, kad spėčiau suraugint pieną, – pažvelgia ji kažkur man virš peties. Grįžteliu – iš miško lekuodamas išnyra kiemsargis ir atlekia per kiemą, baidydamas vištas.
Na, tai mes jau eisim, – kyla moteris. – Ar rasi kelią atgal, nebijosi? Nebijosiu, – stebiu, kaip jos nutolsta taku – masyvus moters siluetas ir mažesnis raudoniu plieskiantis mergaitės, po džemperiu lyg lėlę nešančios sulaužytą ranką. Atsisukusi į namą matau, kad Emilija grįžo vidun, o ištuštėjusiame kieme vėjas čaižiai traškindamas ridena plastikinius kiaušinių dėklus.
Einu žvalgydamasi į tuščias negrįstas gatveles, į medžių ir vaiskrūmių lajas, regis, dar taip neseniai jos buvo lyg mumijos drobe apvyturiuotos baltu polietilenu, – kad nepakąstų šalčiai, neapgraužtų stirnos ir kiškiai. Tolumoj išnyra senio figūra, jis kažką atsargiai neša, lyg kūdikį. Kai prasilenkiam, iš jo glėbio mane piktai nužvelgia didžiulis pilkas katinas.
Visi namai atrodo lyg būtų negyvenami, seni alytnamiai šlykščiais plastikiniais langais žvelgia į ežerą, jų viduje matyti tušti kambariai, apsemti raibuliuojančio vandens atspindžių. Vakare iki išnaktų mėgstu sėdėti prie lango neužsitraukusi užuolaidų, protarpiais vis mesdama žvilgsnį į akliną tamsą – joje, tarsi projekcijoje, matau save, sėdinčią šviesos išplėštame kvadrate, apsuptame dantytos tamsaus miško sienos.
Pamažu leidžiasi sutemos – turiu skubėti, kad spėčiau grįžti iki tamsos. Sumekena perkūno oželis – kadaise, atvykusi į sodybą vėlai vakare, pirmą kartą išgirdau jo tamsią giesmę, išgaunamą trinant posparnių plunksnas. Garsas toks magiškas, kad gyvenime jo nepamirši. Tarytum tą akimirką, kai jį išgirsti, prie tavęs vos per paukščio plunksną priartėja beprotybė.
Grįžtu atgal pro tuščią Emilijos kiemą ir kadagyną. Norint persodinti iš miško atsineštą kadagį, reikia išrinkti jam tokią pačią vietą, kokioj augo miške, ir jokiais būdais nesupainioti šiaurės ir pietų. Iškasti bus lengva – žemė puri, drėgna; lietūs pylė ištisas dienas.
Rolandas Rastauskas. Armanio srautas
2020 m. Nr. 10
Pirmoji dalis „Venecija tiesiogiai“ publikuota š. m. „Metų“ Nr. 3.
Apsakymas
Rasai „Čiči“
1.
Vieni sakė: tai prasidėjo, kai Venecija užraukė karnavalą, kiti: kai Giorgio Armanio 2020 metų rudens ir žiemos madų kolekcijos pristatymas vasario 23 dieną per Milano mados savaitę įvyko tuščiose „Armani Silos“ teatro patalpose. Vienaip ar kitaip, Dariaus suspėta į visus paskutinius vagonus: pabėgta iš Venecijos į Milaną tuoj po Naujų, pargrįžta Maskvon pusnuogei fotosesijai (vietoj turtingų ciocių „Russian Roulette“ pasitenkinta vyrišku „Lokiu“ ir paslaptyje laikoma sesija rusų „Vogue“), o Sovietinės armijos diena praleista vėl Milane, kavinėje „Picchio“, lūkuriuojant, kol Vienaragė kitame miesto kvartale atsibučiuos ir atsifotografuos su podiumo konkurentėmis jau ne juokais rizikuodama pasigauti Lombardijoje karjerą pradėjusį COVID-19, tėvo draugų pramintą „Vidučiu ir Co“, tada dar spėta vėl sugrįžti į Maskvą ir atsiskaityti darbdaviams, kurių pavardės kaip tyčia baigiasi galūne -man, susitikti su mados pasaulį aptarnaujančiu daktaru (irgi -man), patarusiu nedelsiant dingti iš Trečiosios Romos, spėta ant smūgio nusipirkti bilietą skrydžiui į Vilnių per Minską ir prieš pat Kovo 11-ąją pagaliau saugiai nusileisti baugiame Nacionalinio teatro svečių apartamente suskeldėjusiomis sienomis ir ligi pusės grotuotais langais.
Teatras išgyveno nesibaigiančią rekonstrukciją, vadovybė darbavosi iš namų, tad pažįstamas budintis, įsprausdamas delnan raktus – paprastą ir magnetinį nuo žalių metalinių vartų, – prisakė gyventi keletą parų be baimės, bet dėl sielos ramybės ir be šviesų. Darius nieko negalėjo pasakyti apie sielą (vaikystėje visada manė, kad tai susiję su seilėmis ir seilėjimusi, ir tik vėliau sužinojo, kad tikroji sielos buveinė arba sodyba – žmogaus kraujas), o tamsa jo niekada kaip ir negąsdino. Gal net priešingai. Raktų kopijas dėl mistinės ramybės pasidarė jau kitą dieną firmoje „Leola“, o „išsiregistruodamas“ sargui paliko baltarusiškos degtinės „Barga“ butelį ir ataušusias pėdas.
Štai šitą įvykių seką (minus -man) Berlyne gyvenantis Dariaus tėvas netruko perpasakoti VDA tarybos nariui Ignui, kadaise bendraturčiui Vilniuje, dabar pasišovusiam buvusiose jų drauge įsteigtos dizaino studijos patalpose įrengti bent tris antivirusines stoteles artimiesiems. Ignas „Neurovitoje“ žaibiškai nupirko būtiniausios aparatūros (ekspertinės klasės echoskopą etc.), naujausio pavyzdžio funkcinių lovų, respiratorių ir operacinių kaukių. Kiek padvejojo tik dėl plaučių ventiliavimo aparato – kaina kandžiojosi, bet pavyko susiderėti, kad vieną tiekėjas vis dėlto pasaugotų. Iš pradžių norėjo naudoti originalias Ozarinsko širmas iš ŠMC saugyklų, bet vėliau buvo paprotintas statyti kilnojamąsias sieneles. Nors mums dar ne sutema, reikia vis dėlto priimti tą velnio iššūkį, pasakė žmonai nemigos naktį. Užmiršo pridėti, kad asmeninės ligoninės „projekto“ autorinės priklauso vienam rusų oligarchui, kuris karantino vidury paleis kulką sau į kaktą, nudažydamas veidrodinį baseiną raudonai. O valdytų kas, įgėlė žmona, kas prižiūrėtų? Geriausieji, Alma, atsakė versdamasis ant kito šono. O ėminius kas ims, kas tirs, kas diagnozuos, neatlyžo toji. Bus kam, atsakė Ignas, sutvarkysim. Yra atvejų, kai niekas nenustato diagnozės tiksliau už patį pacientą. Tik ne kiekvienam pavyksta save išoperuoti, norėjo pridėti ji.
2.
Pro medines žaliuzes skverbėsi aštri rytmečio šviesa. Vaikinams, „Moncler Genius“ pakviestiems sportinės kolekcijos pristatyme pavaikščioti sienomis, buvo išnuomotas pusantro kambario butas netoli Porta Venezia – pačiame Milano naktinio gyvenimo širšalyne. Dizainerių vadybininkė šįsyk prašovė – ant pripučiamų čiužinių gulintys Dariaus kaimynai nesidomėjo nei Venecijos vartų rajono architektūra, nei gėjų barais, nei kūną kiaurai skrodžiančiu klubinio gyvenimo vaibu. Du jų – strazdanotas raudonplaukis škotas ir barzdotas dagestanietis – buvo alpinizmo instruktoriai, laisvu nuo ekspedicijų laiku dar uždarbiaujantys katedrų stogų ir dangų remiančių tiltų remontu, o ketvirtas – visas tatuiruotas ir nekalbus japonas – priklausomai nuo apšvietimo buvo panašus tai į nindzę, tai į jakudzos „torpedą“. Darių, ačiū vadybininkei, jie palaikė rusu, ginčytis nebuvo prasmės, nes dagestanietis Lenino kalba mokėjo tik padugnių pertarus, kurie it jonvabaliai skrosdavo asmenines erdves, atribotas ausinėmis, išmaniaisiais, mineralinio ir sulčių buteliukais. Po trumpos apklausos škotelis ant vonios durų pakabino rytinio tualeto grafiką. Prie kitokio kirpimo modelių įpratęs Darius iš pradžių jautėsi gana nejaukiai, bet greitai priėmė tylos įžadus ir netgi neprieštaravo, kai burtai lėmė blogiausią čiužinio vietą – kojomis koridoriuje. Laimei, atletų prostatos ir šlapimo pūslės veikė be priekaištų, tad per Dariaus torsą naktį niekas nelaipiojo. Jam, įpratusiam it šešėlis vinguriuoti didmiesčių labirintais, pavykdavo nepastebėtam sugrįžti gerokai po vidurnakčio.
Rytą išnuomota audine jie drauge pajudėdavo į Milano pakraštį. Mados savaitės futuristiškam spektakliui „Moncler“ didžiuliame skvote suprojektavo aštuonias įvairaus dydžio aikšteles, vienoje kurių – baltame erdvėlaivyje – prieš pat pro iliuminatorius žvelgiančių žiūrovų nosis nesvarumo būsenoje pakibdavo iš dangaus nusileidę baltais pūstais kombinezonais aprengti „astronautai“. Darius, kambariokų padedamas, gan greit įvaldė statmeno laipiojimo techniką, tad pasirodymo laukė be baimės, vakarus leisdamas jau seniai pamėgtame „Genyje“ – pusšimtį metų veido beveik nekeičiančiam bare, kurį kadaise jam rekomendavo tėvas. Barmenas Felice ant sienos tarp butelių lentynų (kažkada vieno poeto pavadintų „Niujorku“) prisegdavo lankytojų paso nuotraukas su vardais ir telefonų numeriais, tad užsisakydama aperityvą mergina galėdavo gauti ir jai patikusio veido kontaktus. Vaikinai, žinoma, būdavo drąsesni, Felice su užsidegimu nuolat pasakodavo apie jo dėka suvestas laimingas poras ir jų dar laimingesnes atžalas. It adatą šieno kupetoj tėvo veidą atradęs Darius greit susikukavo su šeimininku, bet nuotraukos baro apžiūrai neskubėjo atiduoti.
Čia jis neišvengė poros susitikimų su mados pasaulio vyriausiuoju laimės tiekėju serbu Ivanu (kirtis pirmam skiemeny) – inteligentišku niekam į akis nekrentančiu pilkūnu. Jie išsivertė veik be žodžių, nes serbas tik atiduodavo, o Darius tik pasiimdavo. Kaip „sniegelis“ su tam tikrų modelių agentų padėjimu pasklisdavo pro Venecijos vartus, niekas, išskyrus karabinierius, niekada nesidomėjo. Jį erzino nenustygstanti kairė Ivano plaštaka – nuo tų „pirštuočių“ būdavo neįmanoma atitraukti akių. Štai ir šiandien, stebėdamas Ivano „pianizmą“, jis nepajuto, kaip paketas po stalu iškeliavo iš vienos kuprinės į kitą, o tiksliau į nežinią. Praminiau patį vienarankiu virtuozu, pasakė Darius. Serbas nužvelgė jį taikiai, tik pirštai tebebėgiojo stalviršiu. Ką ponas Pogoreličius šiandien skaldo – Mozartą ar Bachą, koks čia opusas? Picka ti materi, ramiai atsakė Ivanas. Bėgiojantys pirštai geriau negu bėgiojančios akys, vaike. Nors ne, tavo akys tik šaiposi. O kai nusišypso lūpos, visai kaip dabar, atrodo – tuoj spjausi. Su malonumu, pagalvojo Darius. Man apskritai keista, kad rusai siunčia žmogų, žinantį didįjį Ivo Pogoreličių, – tikra svieto pabaiga. Paralyžiuojančios serbo akys varstė jį kiaurai. Mes, jaučiu visu savim, turbūt nebesusitiksim, jau stodamasis sumurmėjo Ivanas, tad mano tėviškas patarimas – rinkis kitą kelią, berniuk, kol nevėlu. Kitą krantą. Fuck you, atsakė Darius ir dar pridėjo pirštą, kurį barmenas galėjo palaikyti nauju užsakymu.
Baro minia ūžavo, net šimtametė Felice’s motina iš vežimėlio kažką energingai aiškino jaunoms amerikonėms. Darius sėdėjo nejudėdamas, visas ištirpęs žvilgsnio panoramoje: štai geltonas šaldytuvas prie lango, štai apskritas sieninis laikrodis, štai žydros it plaukimo baseino keraminės grindys… Stirtos beprasmių memorabilijų stikliniuose stenduose… Štai žiloji Carmen prie kasos aparato… Susidaužkim ir apsikabinkim… Užtat Vienaragė proletarišką atmosferą įvertino – tam triukšme ir vos ne kraujomaišos euforijoj gera likti neatpažintai ir sykiu tokiai savai. Jaučiuos visai kaip Audrey Hepburn Romoje! – pareiškė su aukštyn kylančia aperityvo taure rankoje. Norėjai pasakyti – kaip Garliavoj su špricu, pataisė jis.
3.
Dusyk per dvi dienas palaikytas rusu, pasijuto spąstuose. Jeigu nepasipriešinsiu inercijos vėjui, kuris pučia man į nugarą ir neša kaip šapą, atsidursiu velniai žino kur, pagalvojo. Baisiausia vieta, žinoma, buvo Rusijos kalėjimas, kokį dar vakar matė seriale „Žudant Ievą“ ir kituose vakariečių smurtaluose. Bet ir lietuviškas atrodė ne ką geriau. Išties ne ką. Artėjantys dvidešimt treji sušmėžavo it kažkokia neaiški stotelė tarp sporto klubo ir naktinio klubo. Jis ne juokais bijojo, kad savigrauža gali tapti vienintele savirefleksijos forma. Laikas bėgo greičiau už kokteilį šiaudelyje. Reikėjo kažkam ryžtis, reikėjo tapti vos ne naujuoju Simu Kudirka – antraip kelio atgal nebebus.
Kai kurie Maskvos lietuviai atrodė puikūs ir įdomūs egzemplioriai, tačiau – už stiklinės sienos. Tapti vienu iš jų? Niekuo gyvu. Jis prisiminė dėdę Zdiską, kuris jau emigravęs kartą ištarė jo paauglišką protą nutvilkiusius žodžius: jūsų per mažai, kad leistumėt sau išsivaikščioti. Tokios mintys it pamišusios bitės spietėsi virš jo nuolat – gatvėse, užstalėse, metro. Madingose kavinėse, tuose „žan žakuose“ ir „technikumuose“, kur staiga išgirsdavai bylojantį kokį „selebritį“ – dvasingai seilėdamasis dramblio svorio tešlius skelbdavo eilinį rusų padėties be išeities manifestą: po Stalino atėjo atlydys, po Brežnevo persitvarkymas, o štai po Putino ir vėl Putinas. Jokių vertybių, jokių tabu – tik nesibaigiantis visų karas su visais, kurio metu turčiai turtėja, o protingesni bėga iš skęstančio laivo. Ir niekas to smirdančio kašaloto jau nereanimuos, ponai prisiekusieji! Dar vieni Dariaus pažįstami eidavo į mitingus, rizikuodami atsidurti ligoninėje, daboklėje, teisme. Jis nesiveldavo į nesibaigiančias jų diskusijas sistemos tobulinimo klausimais. Tik nuo to susilaikymo būdavo dar sunkiau – pasijusdavo svetimas, netikras, nereikalingas. Tyčia nesimokė kalbos, bet ji pamažu vis tiek smelkėsi pro visas poras ir ilgainiui susisuko lizdą jo galvoje: rusiški žodžiai ir posakiai ėmė stumti lauk atsineštuosius su motinos pienu ir pramaišiui su anglicizmais ardė mąstymą, daužė pasaulio įsivaizdavimą ir paveikslą į druzgus. Seksas padėdavo užsimiršti – tuvės čia atrodė kaip japonės, sibirietės – kaip prerijų indėnės. Su milijonierių žmonom ir TV laidų vedėjomis silikoniniais papais nesidulkino iš principo. Ir tai, ko gero, buvo jo vienintelis politinis gestas. Netgi išsiverčiant be būdvardžio „radikalus“. Vienaragė po Naujų neatsakinėjo nei į skambučius, nei į žinutes. Jis matė jos nuotraukas madų žurnaluose, kartais įniršęs plėšė lauk ir glamžė, o tada traukdavo iš šiukšlių dėžės ir ašarodamas lygindavo kumščiu. Kumštis ant veido – štai jums ir serialo pavadinimas!
4.
Sapne ji žvelgė į savo užtinusias akis moterų tualeto veidrodyje. Nespėjo atsiduoti savigailai – už nugaros staiga atsivėrė nesuskaičiuojamų kabinų durys, pro kurias urmu išvirto laibos kinų barbės, jų veidai it musės aplipo jos veidą veidrodyje, ką ten aplipo – nustelbė, užgožė, sunaikino. Mama, šaukė ji be garso, tai prapultis, mama! Pusryčių kava, kruasanas ir figų džemas atrodė vieno skonio. Nosis varvėjo, krėtė šaltas virpulys. Pasirinko sesers kadaise nunertą megztinį su briedžiais ant krūtinės. Pudravosi jau taksi.
Maestro sekretorė sukvietė visas į vestibiulį prie kaktuso. Tai štai, mano brangiausios „čičiolinos“, Giorgio nusprendė šiandienos šou dedikuoti nelaimės ištiktai Kinijai ir prie mūsų sėlinančio pavojaus akivaizdoje parodyti viską saugiai, tai yra be žiūrovų – bus srautas ir bus naujos kolegės iš Kinijos, tad turime pakoreguot dalyvių sąrašus. Neatradusios savo vardų nepanikuokit, sutartys išlieka nepakitusios, viskas galioja. Geros dienos ir dėl Dievo – saugokit save! Ir pasitikrinkit, susimildamos, stalčius bei rankines, nes vėl sklando gandas, kad keli gražuoliai karabinieriai nori jus pamatyt gyvai. Stojo nejauki tyla. Vestibiulyje suskambo neįpareigojanti elektronika. Tada visos strimgalviais puolė prie sąrašų. Vienaragė jau buvo ką tik spėjusi energingai pavaikščioti jaunojo „Bottega Veneta“ talento Danielio Lee kolekcijos pristatyme, tad blogąją naujieną priėmė filosofiškai. Piktesnės jauniklės paklykavo, palaidė į visas puses kas papuolė po ranka, dalykiškai pažliumbė ir išsivaikščiojo kas sau – kai kurių gatvėje jau laukė ne tik amžini šaligatvių fotografai, bet ir brangūs sedanai su žilstelėjusiais garbaniais už vairo.
Į persirengimo zoną viena po kitos įlingavo dvylika kinių manekenių. Atsisveikindama Julija dar prigludo prie kelių brangių krūtinių, paglostė draugių plaukus, bet mintyse jau buvo toli – lyg ir Dzūkijos miške, lyg ir ant nukirsto Avinjono tilto, lyg ir prieštvaninėje LA kino salėje iš serijos abandoned places, o gal ir karštame Dariaus glėbyje tarp operinių kolonų. Dainavo aukšti tenorai, ji vėl viena brido per lietų. Briedė lietaus jūroje! Maudė skambinti tam pienburniui ir pasiguosti, bet kažkas laikė surakinęs rankas. Tarsi nematomi karabinieriai būtų nejučiom uždėję antrankius. Darius parašė pirmas. Ji atrašė. Sveikas, mano Čepkelių raiste, ištarė, tik nebučiuok – aš nesveikuoju. Saliut, mano ilgakoje obsesija, atitarė jis, maniau, kad jau niekada nebesusitiksim, kad stovėsiu sulytas ir susigūžęs prie exit’o, o tu praplauksi gondoloje su kokiu vokiečių chirurgu. Arba architektu. Raminkis, auksaburni, pasakė ji.
5.
Po akimirkos mes juos matome „Genyje“: iš pradžių bendru, vėliau ir stambiu planu. Julija atvažiavo į „Picchio“ su wetaxi, Darius atėjo savo kojomis. Venecijos įšalas veikė abu vienodai – susitikę jie tik susižvilgsniavo ir greit nusėdo kamputyje. Lankytojų popietės valandą buvo nedaug. Prie gretimo stalo sėdėjo keli figečiai – išsičiustiję miesto frantai ir kosmetinės švaros apologetai. Jie išsyk atpažino Vienaragę, bet nepuolė kaip kokios japonės selfintis ar prašyti autografo – tik delikačiai pasveikino nuo stalo vos pakeltomis plaštakomis ir kiek palenktomis galvomis. Dariui draugai jau buvo spėję papasakoti, kad „Genyje“ be figečių dar figūruoja radical chic, paprasti žmoneliai ir trash culture. Tai va, pastarieji patys fainiausi. Tarp jų aptiksi ir nepripažintą poetą, ir aktorių iš sudegusio teatro. Arba kokį „idėjininką“, kuris tuoj pakeis pasaulį.
Vienaragė iš tokios „baro sociologijos“ tik pasijuokė. Visos šios grupės, pasakė žiovaudama, skirstomos į tuos, kurie turi pinigų, ir į tuos, kurie jų neturi. Figečiai ir radikalūs zuikiai dažniausiai jų turi – vieni kažkieno vaikai, kiti šiaip kažką veikia. Grynųjų radikalų nedaug, jų vietas užima hipsteriai su savo vintažiniais skudurais ir brangiais batais, šiaip visokie dalbajobai, kurie apsimeta paprastuoliais, bet savaitgaliais varo pasitūsint į savo chatas Ibizoj, vaizduoja visus pažįstą, nuolat kalba apie šiuolaikinį meną, nors supranta mažiau negu nieko. Trumpam sugrįžkime prie staliuko: ji užsisakė mėtų arbatos, jis kavos su grapa. Turi progą, pasiteiravo ji. Turiu, bet tu pirma sakyk, kaip gyvenai tuos mėnesius. Aš nebedirbu su agentu, kuris platino tavo prekę, pasakė žvelgdama Dariui į akis. O svarbiausia – nuo Naujų aš absoliučiai švari. Ir tai nesikeis, ką bemanytum. O dabar tu, Maskvos gražuoli. Greitai klok viską. Jis suspaudė jos laisvą ranką, atsikrenkštė ir pasakė, kad netrukus padarys saltomortalę ir sugrįš į Vilnių. Ir ką gi ten veiksi, paklausė ji, vesi iš kelio paaugles? Mirksi „Opium club“ ir „Bardake“? Fotkinsies „Moteriai“ ir „Laimai“? Vargšų „Stiliui“? Ramiakas, studijuosiu toliau akadėj, atšovė Darius. Vėliau pabandysiu įsidarbint tėvo draugų firmoj. Tikrai nepražūsiu, jeigu tu tai turi omeny. Mano omuo labai gerai gyveno ir be tavęs, sorry. Don’t worry, atsakė jis, ir jie abu susijuokė. Laimės paukštę reikėjo čiupt už uodegos. Jis pasijuto kaip Šarūnas Jasikevičius prieš likiminį metimą Sidnėjaus olimpinių žaidynių pusfinalyje. Aš ką tik užraukiau tą prekybą, Julka. Kaip ir tu – negrįžtamai. O jie tave ims ir taip lengvai paleis, pasakė ji, ahahaha, pasvajok. Tai bus jau mano problema. Aš jiems nieko neskolingas. Ką gi, ištarė ji, sveikinu. Bent viena gera žinia šiandien. Kokia Anuška turbūt verks tikrom ašarom. O kokia nors Daiva mirs iš laimės. Arba Rita. Tu mano Anuška, pasakė jis, ir mano Daiva, ir mano Rita. Mano rytai ir mano vakarai. Oi, atsiduso ji, tik nereikia tų saldėsių. Aš seniai dalykiškas ir jausmus užrakinęs tik man vienai žinomoje vietoje žmogus, Dariau. Plius aš už poną vyresnė. Nepilnais dviem, nesutiko jis, nesiskaito. Dar ir kaip skaitosi, atkirto ji ir ėmė ieškoti vienkartinių nosinaičių pakelio. Darius ištiesė servetėlę. Ačiū, padėkojo, man reikia grįžt į viešbutį, daugiau aš Milane nebevaikštau, finita la commedia. Palydėsiu, tarė jis. Pajuto, kad dabar viskas spręsis. Tu nepyk, pasakė ji, aš išties baisiai jaučiuosi. Tvarka, pasakė jis, norėjau tik padėti. Aš žinau, linktelėjo. Aš viską žinau, Dariau. Gerai, kad nepasakei „zuikeli“. Kiškuti, nusijuokė kildama nuo stalo ir kryžiuodama skarą. Gaila, kad gyvenimas netelpa rankinėje, – atiduočiau ilgai negalvodama. Tą, kur laikai jausmus, paklausė jis. Aha, kartu su lūpdažiais. O gal jie ir yra tavo tikrieji jausmai, pagalvojo jis. Širdis plakė krūtinėje. Bliacha, turiu širdį, dingtelėjo. Figečiai išsižioję išlydėjo juos akimis.
Gatvėje ji norėjo užsirūkyti elektroninę cigaretę, bet persigalvojo. Figečiai tebežiūrėjo į juos pro stiklą. Velnias, tu už mane gerokai aukštesnis, pasakė ji. Privažiavo taksi. Dabar arba niekad, pagalvojo jis. Aš lauksiu tavęs, Julija, pasakė tyliai. Lauksiu visada… Kas beatsitiktų… Ji skubiai užsidėjo saulės akinius. Papurtė plaukus. Lo so, pakartojo lipdama vidun. Jasikevičius akimis palydėjo kamuolį, kuris jau aidint sirenai pašokinėjęs ant lanko nugarmėjo nebūtin. Beveik laimėjom, prisiminė draugų pamėgtą frazę. Mes beveik čempionai, seni!
6.
Palikime Dariaus ir Girėno kompleksą istorikams. Giliausiam širdies kamputyje Dariaus tuštybė troško, kad tai ji (ir niekas kitas!) paklaustų: kodėl tu nemyli manęs, vaike? Kodėl turėčiau, atsakytų tada be pauzės. Aš juk visa tokia teigiama: graži, protinga, erotiška. Netgi turtinga, pridėtų jis. Ji atsidustų. Auste išausta iš pliusų. O gal čia ir slypi didžioji paslaptis, garsiai pagalvotų jis. Gal trūksta kokio minusiuko? Ydelės? Kreivų kojų, pavyzdžiui. Juk abu pažįstam krūvą kreivakojų, dėl kurių Calvinui Kleinui galvos kažkodėl neskauda. Pats tu kleinas, zuiki. Tada pasakyk bent vieną savo ydą, Julka. Parodyk tą minusą, kuris mane užkabintų. Geidžiu tavo tėvo, norėtų atšauti Vienaragė. Viešpatie, kaip aš jo kartais geidžiu! Ir tą pat akimirką aifono ekrane nušvito Papa Berlin.
Kur tu dabar valkiojies, sūnau, Darius išgirdo rūpesčio gaidą. Dar Maskvoj, bet jau deduos šmutkes. Grįžtuuuuu į Lietuvąąąąą, aš paaasiilgau Lietuvooooos, sukniaukė dviem pirštais suspaudęs nosį. Erdvilas perjungė režimą ir parodė sūnui laime švytintį veidą. Bravo, kaip tik skambino Ignas, siūlė mums in corpore varyti atgal. Aha, kol yra reisų. Kol yra feisų, bus ir reisų, surimavo Darius, tai tu irgi varai? Tiesiog nežinau, Erdvilas staiga surimtėjo, mano kampas juk ten, kur kompas. Vilniuj viskas taps sudėtinga: seni prieteliai, senos sąmokslo teorijos, senos furijos ir pasijos trigubais pagurkliais, viskas po senių ženklu. Visa ta jų sumauta politika – žalieji oligarchai ir išprotėję filosofai… Nesibaigiančios rietenos, ką statyti Lenino aikštėj, – naują stabą ar nudistų pliažą… Turbūt liksiu Berlyne, parke ant suoliuko, nusijuokė jis. Apkritęs lapais. Gaila tik – be šuns. O dėl tavęs nuoširdžiai džiaugiuosi, mama bus laiminga. Klausyk, jis vėl perėjo į įprastinį režimą, o su Julija tu pasikalbi? Man ji kažkodėl nebeatsiliepia, neatsako į žinutes – gal kas nutiko? Mačiau ją Milane praeitą savaitę, tėvai. Viskas čiki. Super, atsakė Erdvilas, perduok prie progos linkėjimus su viltimi. Taip ir pasakyk: linkėjimai su viltimi. Privet s nadezhdoy. Verstehst du? Genau, atsakė Darius, ja ja.
7.
Maskvoje apie išvykimą žinojo tik jo saugomo buto Mažojoje gruzinų gatvėje šeimininkai, gyvenantys Paryžiuje. Beveik metus Darius sąžiningai maitino žuvytes akvariumuose (jo geriausio draugo laukė liūdnesnė lemtis – prižiūrėti vivariumą), laistė gėles ir retkarčiais nugerdavo gurkšnį kitą iš rinktinių butelių bare ant ratukų. Išvykimo dieną šeimininkai atsiuntė giminaitį raktų, tad „valdžios perdavimas“ įvyko sklandžiai. Išvakarėse jis buvo sukvietęs keletą bratanų alubarin prie tarybinių lietuvių širdžiai tokios mielos Baltarusijos stoties, tie greit įkaušo, ėmė kabinti padavėjas („Daša, palaikyk bokalą tarp papų – duosiu eurą!“) ir svaidytis krevetėmis. Drabužius jau buvo mažne išdovanojęs, tėvo priesaką sugrįžti tik su kreditine marškinių kišenėje įgyvendinti buvo kiek sunkiau, nes ant jų gulė džinsų švarkas, o ant švarko – juoda karinė trijų sluoksnių „Mil-Tec“ striukė. Krepšyje šalia apatinių gulėjo dovanos mamai (norėjo padaryti siurprizą iš anksto nepranešęs, nors kalbėdavosi taikiai kartą per savaitę): smėlio spalvos „Prados“ paltas ir juodom raidėm išmarginti balti Sergio Rossi (netrukus pasimirs nuo TO PATIES) bateliai iš naujos kolekcijos. Į vienos priplaukusios akcionistės padovanotą užrašų knygutę su švitrinio popieriaus viršeliais kramtydamas pieštuką persirašė dvidešimt telefono numerių, o patį aparatą išmetė į Jauzos upę ir išsyk nusipirkęs naują po poros dienų tapo „Ežio“ klientu Vilniuje.
Pusę paskutinės nakties su „The Breath“ gabalais ausinėse kursavo maršrutu miegamasis–valgomasis–terasa ir atgal. Rytą užsimaukšlinęs kapišoną dar pasivažinėjo žiedine metro linija. Retsykiais išlipdavo ir laukdamas kito traukinio uosdavo svaigų ant bėgių kelio skaldos nusėdusio tepalo kvapą. Jeigu ir norėjo ką nors išsaugoti atmintyje – tai ne stalininį stočių dekorą, ne požeminių „liaudies rūmų“ nerūdijančiu plienu ir rausvu rodonitu padengtas kolonas, o tą savižudybei provokuojantį troškų vienatvės ir neišsipildymo kvapą. Nejautė nieko – nei svorio, nei kojų, nei žmonių ar daiktų kampų, į kuriuos vis nelauktai atsitrenkdavo. Esu tik tuščias nikeliuotas niekelis, kartojo sau. Toji lunatiška būsena neapleido ir Minsko oro uosto tranzitinėje zonoje, kur toliau su juo į Vilnių skrendantieji atrodė kaip užaugę tuose pačiuose vaikų namuose – su vienodai nuožmia pusiau kunigo, pusiau žudiko išraiška kramėse. Kai kurie buvo įgiję plika akim pastebimo zekiško saldumo. Mūsiškiai, bandė nusišypsot mintyse, bet netrukus ir vėl paniro dueto „AaRON“ garsų jūron ausinėse.
8.
Ko taip ilgai išsijungęs, Ignas suspaudė apkabindamas. Manoji neužsivedė, atroviau neplautu kaimyno landroveriu, bijojau, kad paties neberasiu. Nenorėjau pasilikt rusiško numerio, atsakė Darius. Ryt įsidėsiu kortelę ir iškart paskambinsiu jums ir mamai. Tai tvirtai nutaręs nevažiuot namo? Galiu paimti bet kurį viešbutį. Ačiū, dėde Ignai, gavau lovą teatre, prie pat jūsų legendinės studijos. A, ten įrengiau tokią palatą, turbūt nereikia aiškint kodėl. Taip, atsakė Darius, virusas klaidžioja po Europą. Aha, kaip kokia komunizmo šmėkla. Italija uždarė savo raudonąsias zonas, šakės. Mes čia taip pat sunerimę, svarstom, eit į Nepriklausomybės minėjimą ar ne. Geriau turbūt pasisaugot. Nors žada didelį koncą – Kaušpėdas, Mamontovas, Jazzu – žinai juos? Sorry, atsakė kiek užsimąstęs Darius, iš lietuvių klausau tik „The Colours of Bubbles“. Velnias, pasakė Ignas, negirdėjau tokių. Geri? Labai geri, atsakė Darius. Jis bandė nežiūrėt pro langus į blausiai apšviestus varganus rajonus, sėdėjo užsimerkęs, pirmąsyk supratęs, kad viską pradeda iš naujo. Ir kelio atgal išties nebebus. Nuo Maskvos atlydėjusi nesvarumo būsena niekur nedingo.
Ignas pastatė žemėtą landroverį aikštelėje prie Katedros varpinės ir pakvietė alaus į „Kempinskį“. Jie atsisėdo prie lango, ilgai tylėjo, Ignas neišlaikė pirmas. Klausyk, tu buvai per Naujus Venecijoj? Darius momentaliai įjungė lokatorius. Buvau tik Milane, dėde Ignai. O ką? Ne, nieko, mes šventėm drauge ir buvom įsijungę tokį Venecijos kanalą, turiu omeny tiesioginį srautą, Ignas mįslingai nusišypsojo. Ir ką? Na, tavo aikido treneriui vieną akimirką pasivaideno, kad tu eini tilteliu su gražuolėm. O tėvas irgi žiūrėjo? Žiūrėjo, kur nežiūrės, atsakė Ignas. Ir jam pasirodė? Ne, jam nepasirodė – tu velniškai gerai maskavaisi, jau juokdamasis pabaigė. Kaip tas dramblys pomidoruose. Darius pasislėpė už bokalo, nors jam irgi buvo žiauriai juokinga. Linkėjimai su viltimi, prisiminė jis. Privet s nadezhdoy. Okei, tau pirma reikia gerai išsimiegot, tada pasivalkiot po miestą, įkalt alaus, nueit į MO (dovanų „Modernisto kortelė“), regis, nebuvai čia trejetą metų? Ilgiau, atsakė Darius. Tai va, o kitą savaitę, kaip ir žadėjau, užsiimsiu tavo reikalais akademijoj. Viską sutvarkysim. Ačiū, padėkojo Darius, pasistengsiu jūsų nenuvilti. Kalbos nepamiršai? Jis žiūrėjo į tobulos formos kiaušinį, apačioje apaugusį balta tankia samana, į mėsingą raudoną nosį, pabalnotą masyviais apskritais akiniais, į gudrias akis už stiklų, į juodą lininį kostiumą su ties krūtine prasegtais baltais marškiniais, į brangų „Longines“ laikrodį ant dešiniojo, taip, ant dešiniojo riešo, į platų vestuvinį žiedą ir galvojo, kad tas vėtytas ir mėtytas ne pats maloniausias žmogus pasaulyje ir kadaise tėvo guru nepražūtų ir Maskvoje. Vadinasi – niekur.
9.
Kalbos aš nepamiršau, ištarė garsiai, pakirdęs po vidurnakčio. Juodam baltam sapne po Raudonąją aikštę jį vaikėsi kraupūs austrų žiemos demonai krampusai – toli už nugaros siaubo skalėje paliekantys mūsų Užgavėnių kaukes. Pro senas nesueinančias žaliuzes smelkėsi kiemo kontūrai, priešais degė keturi buto pirmame aukšte langai, ten virtuvėje sušmėžavo nuogas vyro torsas (trūksta tik ragų, pagalvojo Darius), už pusiau užtrauktų užuolaidų ryškėjo kažkokie augalai, palangių gėlės, pinigų medžiai, mezginiais papuošti foteliai. Akimirksnį atrodė, kad ten kažkas graudžiai verkia, – nakties šnaresiai ir šnabždesiai skverbėsi pro pravirą Dariaus miegamojo langą. Pakėlęs galvą virš triaukščio čerpių, stebėjo suplėšytas Vilniaus debesų bures, vėjelio plukdomas link to paties „Kempinskio“.
Kalbos aš nepamiršau, ištarė dar kartą, tada basas nupėdino į pustuštį iš teatro dekoracijų sandėlio ištrauktomis sofomis apstatytą didįjį kambarį su prieštvaniniais virtuvės baldais prie sienos. Visas apartamentas buvo panašus į seniai nebelankomą konspiracinį butą, kuriame gerai paieškojęs surastumei surūdijusių kraujo dėmių niekad nekeistam, kažkada tiesiai ant cementinių grindų patiestam kilime. Ir spermos – čiužiniuose. Pakišęs burną po čiaupu, Darius godžiai gėrė Vilniaus požeminių šaltinių vandenį. Langai priešais švietė mirtina šviesa. Rodina urodina, bliovė girti balsai atminties garsiakalbyje.
10.
Atsikėlė jau švintant, baugūs langai neblėso, kieme triūsė šiukšlininkai. Jis ilgai gulėjo nejudėdamas ir žiūrėjo į lubas. Bet lubos netransliavo jokio srauto. Naujas samsungas it naujagimis snaudė ant naktinio staliuko. Srautą „transliavo“ dušas vonioje su langeliu į vidinį kiemą su žaliais rakinamais vartais. Ryto kavą reikia gerti kavinėje, kartodavo tėvas. Kavinė – tavojo uosto pakaitalas, sūnau. Odminių gatvėje prie naktinio klubo „Burlesque“ durų liekna ilgaplaukė nesėkmingai bandė užsirūkyti. Darius galėjo ir sykiu negalėjo praeiti – vis dėlto tai buvo jo pirma beveik po ketverių metų Vilniuje sutikta mergina. Mano žiebtuvėlis visada su manim – jo visur prašydavo pinigų, adresų ir ugnies. Can you help me, ištarė ji. Tylėdamas įžiebė amžinąją liepsnelę. Ji suėmė jo ranką šaltais beprotiškai ilgais pirštais, prisidegė ir, neatitraukdama nuo jo didelių nelyg vienas juodas vyzdys akių, užsitraukė. Ant tamsios plonos suknelės buvo užsimetusi ilgą odinį paltą, primenantį gėlių vaikų laikus. You want to see my legs, Darius nesuprato, ar tai teiginys, ar klausimas. Žiūrėk, katine, einam kur nors kavos, pasiūlė tyliai. Aš vaišinu. Jos šypsena nušvito kaip saulė vaiko piešinyje. Tai tu lietuvis, dar netikėjo ji. Ką čia veiki taip anksti? Einu į aikido treniruotę, atsakė jis. Melagis melavo, per tiltą važiavo, tiltelis sugriuvo, melagis įgriuvo, išpyškino vienu ypu. Gerai, melagėli, „Vero“ jau veikia, bedė ranka į brodo pradžią. Ten užsikėlė koją ant kojos, kad Darius įvertintų užgyventą turtą. Gyvenime jis buvo matęs ne vieną ilgų kojų mišką – ji tikrai nepadarytų gėdos girininkui. Naktinis darbas turbūt vargina, pasakė nešdamas puodelius. Nieko nėra lengvesnio už klaidingas išvadas, ištarė po pirmo gurkšnio. Šventėm ten sesers išleistuves. Tikiu tikiu, atsakė jis, turbūt į Norvegiją varo? Va, ir vėl skubota išvada. Ji moksliukė, melagėli, ir varo į Harvardą. Esi girdėjęs? Amerikonų futbolo komanda, ar ne, Darius buvo pasikaustęs tokių pokalbių meistras. O tu kokiam Oksforde, paklausė taikiai. Aš Filosofijoj, visai netoliese. Prezidentūros kaimynystėje. Semestrą atpyliau Bolonijoj, bet egzai bus čia. Jeigu bus apskritai – nuojauta kužda, kad galim bet kada pereit online, o tada jau kaip Dievas, pardon, Rektorius, duos.
Prie gretimo staliuko įsikūrusios čiauškalės vartė naujausią „Šiaurės Atėnų“ numerį. Tai tu, motin, intelektualė, jis sunkiai atsiduso. Mano atveju viskas kitaip, ji staiga surimtėjo. Noriu daryti daug dalykų, pabandau tą, pabandau aną, bet nieko ligi galo nepadarau, nes man tuoj atsibosta. Viskas ir visada. Ir greitai. Negalėčiau sustot ties vienu darbu, ties vienu bernu, nes tada atrodo, kad prasideda stagnacija. O man reikia lėkt, tekėt, viską apčiupinėt. Aš visada įsisuku į kažkokią nesąmonę. Bet finale jautiesi niekas, nes esi niekas, ji pabrėžė „esi“, supranti? Tu nepatikėsi, bet vakar galvojau absoliučiai tą patį, pasakė Darius. Merginos šalia dabar vartė „Lamų slėnį“ ir vis žvilgčiojo jų pusėn. Mes dar bevardžiai, ji ištiesė ranką, Kamilė Rožė. Darius, pasakė Darius. Visada yra ką papasakot, Dariau, tęsė ji, tik nežinia, ar norisi. Bet jei tu staiga imtum ir prisigalvotum įvairiausių scenarijų, kartais ir labai netikėtų, tai žinok, kad šešiasdešimt–septyniasdešimt procentų man bus tikrai nutikę.
Atsiprašom, kaimynė su tatuiruote ant kaklo ir juodai dažytais nagais pakišo atverstą žurnalą, čia jūs? Per visą atvartą po magiškomis raidėmis RUSSIAN VOGUE apsikabinę stovėjo du nuogaliai – androginiškasis top modelių baubas Kris Grikaitė ir jis, mūsų Darius, Milane nesuspėjęs papasakot Vienaragei apie sesiją su kaip viesulas į mados pasaulį įsiveržusia Sibiro tremtinių palikuone iš Omsko. Nenorėjo gadinti nuotaikos – jaunoji sibirietė buvo jos rimta konkurentė. Bliacha mucha, Kamilė Rožė net aiktelėjo. Baikit bajerius, čia tik panašus į manę čiuvas, gynėsi Darius. Visi mes turim savo antrininką. Oi ne, melagėli, ten juk aiškiai parašyta, kas yra kas. Ir išties – ten buvo jo vardas, ačiūdie, be pavardės. Vien Darius N. Jis prisiminė, kaip po kastingo visa rusų „Vogue“ redakcija žioptelėjo, išvydusi pasą su Vyčiu. Na tai ką, pone antrininke, teks autografą mergaitėms suraityt, nenustigo Kamilė. Mergos jau traukė išmaniuosius, bet Darius ryžtingai atsisakė bendrauti – tokia pradžia tėvynėje jam atrodė groteskiška. Einam, pasakė jis Rožei, einam iš šitų Šiaurės Atėnų.
11.
Dabar mes juos, be abejo, matome „konspiracinio buto“ lovoje laimės išskyrų balutėje. Žinia, galėjo pravaikščioti visą dieną susikibę už rankyčių kaip Ethanas Hawke’as ir Julie Delpy filme „Prieš saulėtekį“. Bet šaukštai po pietų. Velnias, seniai taip vienu metu neraudojau ir nesijuokiau, pasakė ji, dėdama galvą Dariui ant krūtinės ir žvelgdama iš padilbų. Matai, kaip su tais melagėliais būna, atsiliepė jis. Pirmiausia „buvo“ prie sienos – tada, suspaudusi jo sėdmenis šlaunimis ir neišleisdama varpos, nujojo ligi lovos.
Bijodamas per anksti pabaigti, prisiminė Zdiskos pamokslus: seksas moterims vienas svarbiausių ir slapčiausių išsikalbėjimo būdų, todėl dirbk savo darbą ir neplepėk. Jos pasakys ir padarys viską, ir dar daugiau. Jos pabaigs už tave. Klausyk, į kokią kloaką tu čia mane atsitempei, nusistebėjo jaunoji filosofė. Čia gyvena mano draugas Krampusas, atsakė jis. Kas yra Krampusas, paklausė Kamilė. Toks raguotas pusiau ožys, pusiau demonas, paaiškino, prieš austrų Kalėdas ateinantis bausti neklaužadų ir lazda išvanoti jiems šonų. Tokiems kaip aš, ar ne, susijuokė Rožė. Tokioms kaip tu, patvirtino Darius. Krampusas skamba kaip kampusas. Taip, būsiu tavo Krampusas ir kampusas, juodaake, o tu būsi mano vudu lėlė. Vakar kaip tik su mama kalbėjom, kad aš sugebėdavau žaisti su dantų šepetukais kaip su lėlėmis. Jai realiai būdavo baisu, kad mano dantų šepetukai nuolatos bučiuojasi ir sanguliauja. Bet aš nemačiau jų kaip šepetukų – aš juos matydavau kaip žmones. Capito? Capito, atsakė Darius, tęskite. Tai va, vienas šepetukas buvo Zina – nelabai graži, nelabai aukšta blondinė storomis šlaunimis su geltona trumpa suknele. Ji siaubingai troško būti mylima, todėl lįsdavo prie kitų šepetukų, kabindavosi jiems ant kaklo, kalbėdavo nemaloniu balsu, ir visi jos kratydavosi kaip kokio herpio, Kamilė ėmė ieškoti laikrodėlio. Laikas išsivalyti dantis, gal turi šepetuką?
Visa šlapia stovėjo priešais veidrodį vonioje, ir akimirką jos vietoje jam pasivaideno Vienaragė. Mes juk tik vienas kito atspindžiai, pasakė ji staiga. Iš nugaros jas vargiai atskirtumei – net sėdmenų kriaušės buvo panašios. Rodina urodina, vėl suskambo atminties garso kolonėlėse. Kai buvau maža ir matydavau veidrodyje savo galvos formą, tęsė Kamilė, tai man labai daug kas nepatikdavo. Maniau, kad mano šaknys kažkur Afrikoje – klaikiai traukė turbanai, išdažyti veidai… Kai rytais tepu kremą, tai brūkšteliu kaktą ir skruostą – visai kaip Svetimšalių legiono kareivis. Tada jaučiuosi susigrąžinusi visas galias. Ir tada, patikėk, galas visiems melagėliams, pabaigė atsigręždama. Matai, kokį turtą nurovei beveik nepajudindamas piršto? Tik pridegei, ir tiek. Laikas būtų pasiaiškinti – juk galėjo koks lašas nuvarvėt ir ne į burną. Ne, papurtė galvą Darius, negalėjo. Geriau tėvas nuo stogo, negu lašas pro šalį, tarė rydamas iš butelio „Vytautą“ (tik dabar pastebėjo ant etiketės: „AKTYVIEJI METALAI 7309 mg/l PO SEKSO“). Aš po ketverių metų Maskvoj (ir ne tik) sugrįžau namo. Tu turbūt žinai, kad Lietuvoje sugrįžimas vertinamas kaip pralaimėjimas, todėl daugelis net nebando, tarė prisėsdama šalia ir braukdama jam per kaktą pirštų galiukais.
Turiu draugę, kuri pasaulyje yra šį bei tą nuveikusi, Darius pradėjo iš toli. Ji kaunietė, darbo reikalais daug keliauja – turbūt yra apvažiavusi visą Žemės rutulį. Kartą, grįžusi iš Maroko, paskambino ir papasakojo, kad ten beprotiškos spalvos, bet saulė, dabar paklausyk, dieną pakyla aukštai aukštai, o paskui tik bac, ir sutemsta, uždanga nusileido. Ir, paklausė Kamilė, kur pointas? Saulėlydyje, kurio nėra, atsakė jis ir pabučiavo jos nugarą. Saulė privalo leistis į jūrą – kaip Nidoj ar, blogiausiu atveju, Palangoj. Smėlis turi būti baltas. Čia jos žodžiai ar tavo, paklausė Kamilė. Jos, atsakė Darius. Na, jeigu užtektų tik saulėlydžio… Ji pasilenkė ir lūpomis prisilietė prie jo vokų. Turbūt tos ponios širdyje per daug Kauno, nusišypsojo. Turbūt ji kaunastikė. Katedros varpinės varpai mušė vidudienį.
Vieni nesijaučia savi dėl neaiškių priežasčių, kiti jaučiasi vieniši, nes nenori ar nesugeba, o tiksliau nežino, kaip susikurti komforto zoną ten, kur esi. Kiti nori daugiau ir geriau, jie ištroškę naujų patirčių – visai kaip aš, nusijuokė. Kiti nori bėgt nuo praeities, nuo problemų, su kuriomis nesugeba susitvarkyti ar susigyventi. Nuo rutinos pagaliau… Bolonijoj supratau – pagyventi kur nors toli nuo namų yra faina. Numest inkarą – drąsu. Turi būt absoliučiai tikras dėl pasirinkimo. Nes vieną kartą numetus inkarą reikia tiesiog pradėti gyventi ir nesigailėti dėl padaryto sprendimo. Nebeėsti savęs. Kalbi kaip žinodama, pasakė Darius. O tu, kur tu norėtum gyventi, melagėli, paklausė ji. Nežinau. Turbūt ten, kur jau kartą buvo gera. Senatvėj rinkčiaus Veneciją. Suprantu, kad banalu, suprantu, kad aqua alta, ta drėgmė, bet… Venecija gerai, atsiliepė ji. Daug žiurkių. Bet scenarijus vis tiek žavus. Venecijos melagėlis! Jeigu būtum koks rašeiva, tai tikriausiai prisėstumei prie drožtinio dožų stalo ką nors kurpti, o gal lietum kokią akvarelę… Už lango pučia sirokas, girdėti amžinai pakelti kaimynų balsai, o tada vakare vynas ar grapa iš ropinės, atsitiktiniai žmonės, dauguma jų absoliučiai negyvi, jei pasiseka sutikt gilių asmenybių, super. Ai, koks skirtumas! Geriau apkabink mane.
Jie vėl mylėjosi. Ir taip – visą mielą dieną. Jo pirmą dieną tėvynėje. Sutemus langai priešais degė kaip praėjusią naktį. Kaip ir kiekvieną naktį – tik to jis turbūt niekada nesužinos. Kažkokia kafka, ne kitaip. Kamilė Rožė paliko jį pasliką. Klasika, pagalvojo ieškodamas jos ranka. Tada vėl užsidėjo ausines su „AaRON“ vaikinais. Pataikė ant gabalo, kurį pradeda Leniną vis labiau primenantis Johnas Malkovichius: Because the world does not belong to us / Because we’re nothing, leftovers / Because we are tumbleweeds on roads / Because we are every lost, dashing, shadow / Because we’re poems on sidewalks / Because you are the needle in my arm / We are equals / We are mirrors / We cut the night1.
12.
Su Kovo 11-tąja, brangenybe, Vienaragę pažadino sodrus kadaise ją atradusios agentūros šefės R. balsas. Nuodėmklausės balsas. Kaip tu, Žiuli? Ai, aš vis dar blogai, atsakė toji. Kvaraba nesitraukia. Kai tu ištarei „Kovo 11-oji“, išgirdau „COVID-11-oji“. Jaučiu keistą tvinksėjimą galvoje, raižo šoną, oda labai jautri, atrodo, lyg būtum prie jūros perpūsta ir nuo saulės perdegusi. Lyg būčiau kūniškai kažkur kitur… Antibai nė velnio nepadeda. Košmariškai bijau tos koronos, blemba. Senukai Lombardijoj krenta kaip musės. O aš ilgam įstrigau Milane, porco Dio! Sakyk, kad pas jus ramu! Na, girdėjau, po švenčių bus karantinas. Tai Milane seniai karantinas! Visa Šiaurės Italija uždaryta!
Klausyk, turiu tau naujieną – dukra vakar matė Darių su pana brodo kavinėj. Su pana?! Taip, laikė kojas jam ant kelių. O, Madonna puttana, mintyse susikeikė Vienaragė, tik to man betrūko. Tu žinojai, kad jis fotkinosi su Grike ruskių „Vogue’ui“? Naujam „Lamų slėnyje“ didelis jos piktorialas, tai ten jų plikų foto. Košmaras, ar ne? Štai toks forsmažoras turėjo įvykti, kad suprasčiau, koks tas šūdžius man brangus, vėliau galvojo rydama viskį su ašarom. Ir aš jo, jobano jobariaus, blemba, niekam neatiduosiu – ypač Vilniaus kurvoms! Surinko numerį, kurį žinojo tik žuvys Jauzoje. Tada sviedė aifoną velniop, krito ant persiško kilimo ir nebesikėlė ligi vakaro. Naktį sapnavo, kad mylisi hamame su savo geriausiom draugėm Chloé ir Marion. Tame pasaulyje vyrai buvo tik masažistai, asmeniniai treneriai, virėjai ir saujelė dizainerių. Na, dar pora plastiškų basų juodukų kažką dainavo. Ėmė aukštas gaidas. Ir viskas.
13.
Kovo 11-osios rytą jis jau buvo „Ežys“. Mama apsiverkė. Ignas palaikė. Tėvas pasveikino. Tada paskambino LNDT sargui – tas užsirašė. Vakare blaškėsi po minią Nepriklausomybės aikštėje. Jautėsi svetimesnis ir už marsietį, ir už Steveno Spielbergo Extra-Terrestrial. Sykiu kaip nematomas krabas knibinėjo minią su viltim sugriebti jos blauzdą. Uostinėjo kiekvieną kampą kaip šuo ateidamas. Žinojo, kad ji kažkur čia, netoliese. Minios euforija jam buvo svetima – visi kaip vienas tamsiais drabužiais apsirengę žmonės kažką skandavo, gyvi striukėti ir paltuoti dainininkai traukė negyvas dainas, tik projekcijos ant Seimo sienų atrodė atkeliavusios trumpam iš kosmoso, kad netrukus vėl ten sugrįžtų. Galėjo iš dronų paprojektuot ant viso Vilniaus, pamanė „krabas“. Ir tą pat akimirką paskambino iš teatro: „Tavęs klausinėjo tokia paplaukusi hipė, Darka. Mol, ar turiu prieigą ir dar visokių nesąmonių – ar tu turi šunį, kokias mėgsti gėles, kokio muzono klausaisi. Sakiau, pirmąsyk apie tokį girdžiu, nors iškart supratau, kad tai ta pati, kurią man minėjai. Atrodė apsiuosčiusi. Totaliai nestabili. Slankiojo prie žaliųjų vartų. Gal geriau nesivedžiok tokių, šefai sužinos – mane kaipmat išpirdolins. Numerio nedaviau. Laikykim, parodžiau geltoną kortelę, tvarka?“
Tvarka, pasakė Darius. Tvarka mus padaro laimingus ir laisvus. Grįžo bijodamas jos tykančios teatro kieme už šiukšlių konteinerių. Laimei, ten tik katinai plėšė kažką į gabalus. Bomžai buvo palikę maistelio ant vienkartinės lėkštutės. Prie vartų gulėjo mėlyna rožė.
14.
Kovo 12-osios rytą it antikos dievų žaibai susidūrė tėvo ir sūnaus skambučiai Vienaragei. Pirma ji atsiliepė tėvui ir nieko neslėpdama pasidalino nuogąstavimais dėl savo sveikatos. Niekuo gyvu nesitirsianti ir nesigulsianti į italų ligoninę. Silpnumo akimirką skambinusi paramedikams, bet tie tik pasijuokę iš jos įprastinės greitakalbės. Erdvilas pasiūlė skristi į Vilnių. Deja, „Alitalia“ nutraukusi visus tarptautinius skrydžius – ten karantinas. Aš negaliu pajudėti iš vietos, ašarojo Vienaragė. „Alitalia“ palikime Popiežiui. Man regis, jums aktualūs tik „Rayanair“ ir „WizzAir“, dalykiškai ramino knygų dizaineris. Mane pariš oro uoste – čia arba ten. Perskambinsiu po valandos, pasakė Erdvilas. Tada atėjo sūnaus eilė. Ar ji tokia pat graži kaip aš, bandė ironizuoti milanietė. Darius viską neigė – sena mokyklos laikų draugė, jokių kojų ant kojų, viskas zuikių dainos ir pramanai. Ir, žinoma, jokio sekso. Sesija rusų „Vogue“ – smulkmena, apie kurią neverta ir šnekėti. Ta sena kaip pasaulis vyrų taktika puikiai veikė ir postmodernybėje: Vienaragė nurimo, meldė jos nepalikti vienos, prašė skambinti ir kalbėtis.
Tada Erdvilas paskambino Ignui. Tada šis paskambino kam reikia. „Rayanair“ tebeskraidė. Artimiausias reisas kovo 15. Ji turinti ryžtis, o mes jau čia pasitiksim ir paglobosim, pasakė Ignas su azarto gaidelėm balse. Jis nedelsdamas susisiekė su ministru, gavo visas garantijas, kad ambasada Italijoj žvaigždę atgabens į oro uostą ir per VIP terminalą įlaipins į lėktuvą. Yra tik vienas „bet“ – o jeigu ji iš tiesų užsikrėtus? Na, tai ten juk jie nepėsti, aplinkui lavonų kalnai, žmonės žino, kaip elgtis. Tik čia šmikiai atsilikę per šviesmetį, piktinosi ministras. Vienaragė gavo porą dienų apsispręsti. Ji beveik nemiegojo, purtoma karščio ir šalčio bangų. Įsivaizdavo, kaip ją paramedikai su atkištais temperatūros matuokliais semia Bergame. Kaip įkalina dvokiančiam ligoninės koridoriuj šalia agonizuojančių senukų. Ne, pasakė ji Erdvilui, aš bijau. Bijau oro uosto, lėktuvo, paparacų…
Tada Erdvilas vėl paskambino Ignui. Tada Ignas paskambino ministrui. Tada tik čarteriu, Ignacijau, pasakė ministras. Bus reikalų. Ne pirštu daryti, atsakė Ignas ir pazūmino artimiausiam ratui – Arvydui, Brunonui ir Zdiskai į Tel Avivą. Okei, pasakė Zdiska, rodyk skaičius. Tada Ignas paprašė Brunono paskambinti grūdų magnatui. Cukraus magnatas ką tik buvo išmestas iš barščių, tad daugiau nebuvo kam skambinti. Kaip tau, padarysiu už dešimt, pasakė Grūdai. Į Vilnių ar Kauną? Į Palangą, pajuokavo Brunonas, ten lengviausiai praeitume. O kodėl turėtume nepraeit, pasiteiravo magnatas. Dabar visur mieruoja temperatūrą, mūsiškė gali jos turėt. Jūsiškė, sukniaukė Grūdai. Tai sukeiskit termometrus, bliatj! Pastatykit savo kosmonautą! Arba tegu įkala ibupromo – ir matuoklis bejėgis! Vis turiu visus mokyt! Pasakysit, kada užsakyti reisą. Rupūžiokai, karantinas ant nosies!
Žiūrėkit, latentiniai antisemitai, prisiminė Zdiska, „Kesko Senukai“ ką tik įsigijo prabangų reaktyvinį „Embraer 135BJ“. So what, paklausė Ignas. Kartais turtingas savininkas skraidina nemokamai, nes laikyti lėktuvą angare nuostolinga, pakomentavo Tel Avivas. Supratau, pasakė Ignas, jeigu su Grūdais prašaunam, ieškom tam tikrų senukų. Iš brolių Kaurismäkių filmų, pridėjo Arvydas.
Kovo 13-ąją Ignas, jau kaip komisijos narys, pakvietė Darių su motina į Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimą prezidentūroje2. Chebra atėjo draugo dukters pasveikinti ir su Venecijos liūtu, ir su nauja pergale, ir, kas be ko, su geresne pensija. Senolių pilnoje Baltojoje prezidentūros salėje džinsuotas Darius jautėsi ne savo rogėse. Jį prajuokino tik du dalykai: rūmų apsauga nepraleido vienos laureatės, palikusios kvietimą automobilyje. Tada toji ėmė ir išėjo – gaudyk vėją laukuos! Čiotkai, pagalvojo jis, nuvarė čilint! Premiją prezidentas teikė jau asmeniškai, tokios reklamos pavydėtų kiekvienas – net ir Maskvoje. Ir tas Kauno choras, prileistas prie vaišių stalo, – nušlavė viską. Tuo metu jo tėvas, laukdamas Vienaragės skambučio, sėdėjo parkeliu virtusiose Berlyno Alter Garnisonfriedhof kapinaitėse ir žiūrėjo į šikantį beveislį.
Radom būdą atskrist čarteriu, jus pasitiks ir saugiai nugabens į vieną privačią kliniką, beveik iškilmingai pranešė jis. Už kiek, paklausė ji. Na, mes su draugais paskaičiavom – labai neskaudės. Aš turiu pinigų, pasakė ji ir nusičiaudėjo. Džentelmenai nekalba apie pinigus, beveik pacitavo Erdvilas. Jiems lengviau po to šaudytis negu prieš tai kalbėtis, pabaigė citatą. Vienaragė nusijuokė. Gerai, pasakė ji, aš skrendu. Pusvalandis prieš įžengiant į oro uostą turėsit išgert 400 mg ibuprofeno. Ir skrendant dar tiek pat. O Dio cane, pati galėjau tą padaryt. Ką „tą“, nesuprato Berlyne. Na, samdyti lėktuvą… Ji nutilo, o paskui pravirko. Julija, mes norim jums padėt be jokių išlygų. Tik nesakyk, kad Darius irgi dalininkas, pagalvojo ji.
15.
Toliau pasakojimai skiriasi. „Šventosios naujienos“ aprašė naktį iš kovo 15-osios į 16-ąją Palangos oro uoste nusileidusį orlaivį „Legacy 500“ su paslaptinga keleive, kurią prie trapo pasitikęs juodas autobusiukas tamsintais langais ir uždengtais numeriais. Oro uosto vadovybė šitą informaciją kategoriškai paneigė. O štai Vilniaus oro uosto Duty Free kvepalų skyriaus pardavėja Agnieška, laukianti dispečerio Jurijaus pamainos pabaigos, prisiekinėjo draugėms mačiusi naktį VIP terminale „nu, tą mūsų super duper modelį“, vyrų su skafandrais skubiai vedamą laukan. Beveik išnešė, tvirtino mergina, skara biškį atsirišo, tai moment pažinau“. „Kauno diena“ parengė tyrimą „Karmėlavos šurmulys pandemijai siaučiant: kieno orlaiviai tupia naktį?“ Derindamas vasaros pasirodymus, naujasis Vienaragės agentas Niujorke niekaip negalėjo suprasti, kur dabar jo klientė: balsą atpažindavo, bet paprastai angliškai rašomi atsakymai į laiškus kartais ateidavo sukalti itin tvirta italakalbės ranka. (Ignas žadėjo parūpinti geriausią vertėją, bet jo paslaugų neprireikė.) Laimei, sveikatos draudimą, skirtingai nuo juodukių, ji turėjo.
16.
Darius karantinavosi pas mamą ir visiškai to nesigailėjo. Kiekvieną mielą dieną padėdavo susizūminti su artimiausiom jos draugėm, įstrigusiom įvairiuose žemėlapio taškuose, – tai graikų salose (tėvo kursiokė Oksana su kuksando adeptais Korfu, o brangiausia lietuvių tapytoja Miglė Koss – Samo saloj), tai Balyje (jos doktorančių chemikių porelė po privačių tuoktuvių) ir net Labanoro girioje (tėvo kursiokė Neringa su labradoru). Pastaroji vis versdavo drauges žiūrėti garsųjį Armanio show be žiūrovų ir ieškoti tarp manekenių Vienaragės. Kartais kuri nors neišvengiamai suklykdavo: „Žiū, tai ji!“ Tada Darius tik liūdnai papurtydavo galvą, nors buvo akimirkų, kai ir jam pasivaidendavo tasai atmintinai išmoktas linguojantis kūnas ir ironiškas lūpų linkis.
Vieną naktį jis prisiminė šviesą languose ir ryžosi nedidelei išvykai į teatro apartamentą. Su juoda Krampuso kauke (šypsena buvo suformuota iš baltų raidžių „Joseph Statkus“) ant mamos padovanoto elektrinio paspirtuko nudūmė į Odminių gatvę. Rasų kapinėmis virtusiame mieste naktinio klubo „Burlesque“ fasadas atrodė kaip kolumbariumas. Magnetuku atidarė vidinius kiemo vartus ir palypėjęs nutrupėjusiais laipteliais tyliai atrakino duris. Miegamajame kažkas įnirtingai knarkė. Prie veidrodžio gulėjo melsvas vokas, adresuotas kaligrafiškai išraitytam „Melagėliui“. Valentinai švenčiausias, čia tu, pasigirdo jaunatviškas senės balsas. Taip, čia aš, atsakė Darius, tesaugo jus Dievas! Apvaizda su tavimi, įkvėptai sušuko toji ir netrukus vėl užknarkė. Didžiajame kambary kitapus stiklo išvydo tuos pačius niekaip neužgesinamus triaukščio langus. Stovėjo kaip įbestas nepaaiškinamai sustingusio pasaulio akivaizdoje. Vėliau dievagojosi išvydęs Osvencimo kalinį neįgaliojo vežimėlyje. Žaibiškai grįžo atgal pas mamą, tada pamatė praleistą žinutę: Sveikas mano dalailama! as Vlno bet kol kas man neskambink pati susisieksiu linkejimai tavo lamoms ps testas rodo igijau antikuna ahaha Ju.
Voko atplėšti neskubėjo. Retai apgaunanti intuicija nemelavo – kitoje visiškai juodo atviruko „Venezia by night“ pusėje iš raudonų aliejinių dažų buvo suformuota maža širdelė su strėlės vietoje įsprausta skutimosi peiliuko pusele.
17.
Gegužės pabaigoje Vienaragė tarp kitų mados visatos žvaigždžių po ilgos pertraukos pasirodė programoje „CR Runaway with amfAR against COVID-19“ iš namų. Ji slėpė liesumą po didžiuliais Tomo Fordo kadaise jai padovanotais akiniais („You are my absolute number one, Lady Unicorn!“) ir senu megztiniu su briedžiais ant krūtinės vietoj suknelės. Basa pasistaipė terasoje su vaizdu į niekad lietuvių taip ir nesuprasto lenkų ir žydų miesto simbolius. Ignas parodė laidos įrašą vakarieniaudamas su Grūdais ir kitais mažaisiais oligarchais Brežnevui statytoje viloje „Auska“. Išgėrę į neseniai amžinybėn nužengusio šalimais dvare gyvenusio magnato Karpio sveikatą ir prigludę prie laptopo, ėmė komentuoti modelius. Visoms trūko tai to, tai ano. Mūsų vis tiek gražiausia, nukirto Grūdai. Velniai rautų, kokia operacija, Ignacijau! Tikra bondiana!
18.
Vasarą įtakingas portalas „Mada išgelbės pasaulį“ ėmė publikuoti anoniminius virusu persirgusių pasaulio gelbėtojų liudijimus. Vienas pasakojimas įsirėžė Dariui į atmintį: „Draugės klausia: į ką kovidas panašus? Atsakau: į nieką. Į jokį sezoninį peršalimą. Tai ne peršalimas. Niekada taip keistai nesirgau, nors vaikystėje buvau tikra ligašė. Netikiu sąmokslo teorijomis apie dirbtinę viruso kilmę, bet taip anksčiau įsivaizduodavau net ne biologinio, o cheminio ginklo poveikį. Esate stipriai apsinuodiję? Neurotoksiškai? Naktį atsibundate, nes labai bloga, svaigsta galva, reikia bėgti į vonią, bet nesiorientuojate, kur ji. Pašoka temperatūra, gal dvi savaites laikosi, čiaudote kaip užkerėti (alerginė reakcija į virusą), nosis teka, bet tai ne sloga. Po dviejų dienų dingsta uoslė. Ir netrukus skonis. Trims mėnesiams. Užtat galvos skausmai nepraeina. Svarstote, gal meningitas? Ir toksiškumas nepraeina. Jokios liaudies priemonės (medus, citrinos, vynas) neveiksmingos. Svarbiausia, visos normalios ligos gyvenime turėdavo normalią eigą: pasiekiama kulminacija, tada ima gerėti. Arba: virusas pereina į bakterinį susirgimą. Čiagi puolama bangomis: rodos, jau pikas, numušėte temperatūrą, bet po kelių dienų viskas prasideda iš naujo. Kokia trečią dieną sausas kosulys – tęsiasi gal kelias dienas. Bet į jokį bronchitą nepereina. Toks laboratoriškai „švarus“ nebakterinis susirgimas. Nejauti, kad trūktų oro, jauti chronišką nuovargį, nepavelki kojų.
Mano brangi kolegė Marion galvojo, kad jau pasveiko, kapstėsi sode, staiga pajuto, kad nėra kuo kvėpuot, išsijungė. Išgulėjo be sąmonės pomidorų šiltnamyje. Aš jokia gydytoja, bet man atrodo, kad virusas stipriausiai pažeidžia smegenis: nerimas, galvos skausmai, sutrikusi orientacija, pažeista atmintis, uoslė… Nežinau, ar manasis atvejis kam pravers. Gal jis visai netipinis. Jei vėl susirgčiau, nežinočiau, kaip gydytis. Antibiotikai nepadėjo. Būkit sveiki ir saugokit save – jūsų U.
P. S. Vienos karštinės metu nei iš šio, nei iš to ėmiau šnekėti itališkai, nors ligi tol mokėjau tik svarbiausius žodžius ir keletą keiksmažodžių.“
19.
Menamo sniego sūkuryje žėrinčios peteliškės juodu blizgiu ledu suko ratus aplink suicidinį tvenkinį, it sapno liekanų pilną virpančių dramblio kaulo švendrių ir niekada nematytų skrajūnų šarvų ir sparnų. Netgi – žvynų!
20.
Ūsorius su pypke dantyse stūmė pandusu sūnų į kiemą neįgaliojo vežimėlyje. Pro teatro apartamento žaliuzes sušmėžavo senės veidas. Škac, mirtie, ūsorius pagrūmojo kumščiu nusipelniusiai liaudies artistei. Tada uždėjo sūnui kaukę. Tas bandė šakotis, spjaudėsi. Dabar tokia mada, Tomekai, nesiardyk, ramino jį tėvas, visi su kaukėm.
Palanga, 2020 vasara
1 Kadangi pasaulis mums nepriklauso / Kadangi esam niekas, atliekos / Kadangi esam vėjo ritinami kerai / Kadangi esam šmėkščiojantys šešėliai / Kadangi esam eilėraščiai ant grindinio / Kadangi tu esi adata mano venoje / Mes esam lygūs / Mes esam veidrodžiai / Mes skrodžiam naktį (iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis).
2 Nacionalinės premijos 2020 m. buvo teikiamos vasario 13 d. Chronologinis liapsusas šiuo atveju byloja ne tiek apie artėjantį Alzheimerį, kiek apie visiškai fiktyvią šio teksto prigimtį (autoriaus pastaba).
Gailė Garnelytė. Kankorėžis
2020 m. Nr. 8–9
Apsakymas
Nutrūkus santykiams, man liko kankorėžis. Taip, žinau, jūs sakysite, kad tai ne toks skausmingas variantas – ne vaikas, ne butas, už kurį reikia mokėti paskolą bankui, ir net ne didžiulis sopulys širdy, bet, patikėkite, kartais ir paprastas kankorėžis gali sukelti nemažą sumaištį.
Tiesa, kankorėžis nebuvo visai paprastas – jis vadinosi Conis canabis, vienintelis grynakraujis Karibų salyno kankorėžis, išsaugojęs giminystės ryšį su vietine Pinis canabis pušimi, o savo genetine atmintimi siekiąs vulkaninių plokščių formavimosi periodą.
Nežinau kodėl, bet mūsų santykių etapus ženklino gyvosios gamtos reiškiniai – kai susipažinome, man iš ausies kaip tik kyšojo paprastojo jeronimo lapas. Nemanykite, kad krausčiausi iš proto, tiesiog gydžiausi pas akupunktūros gydytoją Viktorą. Pas jį pradėjau lankytis po to, kai man penkis mėnesius be perstojo svaigo galva, o gydytojai, ištyrę mane nuo galvos iki kojų, tvirtino, kad rezultatai kuo geriausi, viskas tuoj turėtų praeiti, palinkėdavo optimizmo ir išleisdavo namo. Deja, optimizmas jau buvo išsekęs, šimtą penkiasdešimt šešias dienas nieko negalėjau dirbti, o paprastas nuėjimas iki parduotuvės atimdavo visos savaitės jėgas. Tad Viktoras buvo vienintelė viltis, kuždanti, kad situacija dar gali pagerėti, o optimizmas būtinai sugrįš. Bet, regis, pas Viktorą atėjau ne išgyti, o sutikti žmogaus, kuris vėliau man padovanos kankorėžį.
Kai eilinį kartą apsilankiau natūraliosios medicinos įstaigoje jau išbandžiusi visas akupunktūros kombinacijas ir įsitikinusi, kad paauksuotų adatų dūrimas į senovės Kinijoje puikiai žinotą tašką „nuo tūkstančio ligų“ neduoda man jokių apčiuopiamų rezultatų, Viktoras nužvelgė mane skvarbiu žvilgsniu, liūdnai atsiduso ir galiausiai nusprendė, kad problema slypi ausyje. „Gal vidinėje, gal išorinėje, dabar iš esmės jokio skirtumo“, – užjaučiamai konstatavo jis ir iš karto pasiūlė ekologišką vaistą nuo uždegimo – jeronimo, augančio vazone čia pat ant palangės, lapą. Nugnybęs lapelį, kuo rimčiausiu veidu liepė jį įsikišti į ausį. Aš, žinoma, taip ir padariau – nesakau, kad esu lengvatikė, bet kai vienas žymus neurologijos profesorius, patikrinęs mano refleksus dantų krapštuku, pareiškė, kad galvos svaigimą greičiausiai sukelia nėštumas, o tuo metu jokio vyro net neturėjau, man nebuvo likę nieko kita, kaip įtikėti paprastojo jeronimo lapu.
Taigi gulėjau akupunktūros kabinete prismaigstyta adatų ir su žaliuojančiu lapu ausyje, o ant gretimo procedūrų stalo įsitaisė jis – Paulius Saulėgraža (Viktoras buvo tiek atsipalaidavęs, kad guldydavo vyrus ir moteris viename kabinete, neįžvelgdamas čia nieko blogo). Taip, Saulėgražos pavardė skambėjo labai gamtiškai, tik ją rašyti reikėjo be a nosinės, ir tai sukeldavo keblumų, ypač pildant oficialius dokumentus. Paulius pasimuistė, pasisuko į mane ir, įdėmiai įsižiūrėjęs, ironiškai tarė:
– Ar žinote, kad jums iš ausies kyšo lapas?
– Taip, žinau. Jis skirtas vidinės ir išorinės ausies uždegimui gydyti, ir jei manote, kad šis metodas netinkamas, klystate.
Mano atsakymas nuskambėjo šiurkštokai, bet, patikėkit, kai taip ilgai jautiesi blogai, tampi šiurkštus. Saulėgraža patikino, kad metodas jam anaiptol neatrodo netinkamas – jis taip pat beveik nuoširdžiai tikėjo akupunktūra ir vylėsi, kad ši padės jo amžinai skaudančiam kaklui, kuris vis labiau trukdė pūsti klarnetą, ir Saulėgraža buvo priverstas atsisakyti koncertų.
Paulius buvo klarnetininkas, ir aš iškart pagavau – tikrai talentingas, bet pernelyg įsimylėjęs save ir savo talentą. Žinoma, vėliau įsitikinau, kad jis labai šmaikštus, bet greitai susidrovi, yra baikštus, tankiai mirksi, mažai šypsosi, o dėl rusvų plaukų ir sunkių akių vokų atrodė panašus į ikonų šventuosius.
Apie mūsų draugystę nėra ko daug pasakoti, prasidėjo ji gana įprastai – iš pradžių atsitiktinai susitikdavome pas jautrųjį Viktorą, kuris vis kasydavosi pakaušį, stebėdamasis, kad jo gydymas mums abiem kažkodėl beveik nepadeda. Kartą po akupunktūros seanso Saulėgraža pakvietė mane pasivaikščioti ir aš sutikau, tik perspėjau, kad pasivaikščiojimo trukmė priklausys nuo to, ar manęs vėl neištiks svaigulio priepuolis ir nereikės važiuoti į priimamąjį. Jis pasakė, kad tai puikus būdas ištrūkti iš nuobodaus pasimatymo – tiesiog pasakyti, kad tau jau laikas į priimamąjį, ir man tai pasirodė juokinga. Bet viskas susiklostė kitaip – praleidome kartu keturias valandas, net spėjau parodyti Pauliui vietinį rajono morgą ir išmokyti mintinai savo laiptinės kodo, kuris, be žvaigždutės simbolio, susideda net iš septynių skaitmenų.
Bet per antrąjį pasimatymą Paulius tikrai vežė mane į ligoninės priimamąjį, nes kovodama su svaigimu buvau griebusis paskutinio šiaudo – baltojo molio bado dietos, ir badavau tris dienas, gerdama vien molį. Per trečiąjį pasimatymą jis pasakė, kad mane myli, per ketvirtąjį – kad atsiima savo žodžius, per šeštąjį prisipažino, kad esu jo gyvenimo mūza, o per tryliktąjį pareiškė, kad esu kaištis jo kūrybiniame kelyje.
Vis dėlto mūsų dinamiškiems santykiams nebuvo lemta ilgai tęstis – man nepatiko jo permainingas požiūris į mane, jam – mano prieraišumas, valdingumas ir koridoriuje bet kaip numesti batai, todėl per pirmąją ir paskutinę mūsų kelionę į Gardiną bendrai sukurtas vaizdo reportažas apie išskirtinę Gardino vandentiekio tarnybą tapo postamentu greitai įsižiebusiai ir greitai išblėsusiai mūsų meilei.
Būna porų, kurios išsiskiria taikiai, be didelių isterijų ir dar palinki vienas kitam laimės, bet mano ir Saulėgražos atveju iškart buvo galima numatyti, kad taip nebus – per daug jautriai vertinome savo taurias asmenybes ir bet koks nukrypimas nuo susikurto scenarijaus abiem atrodė kaip absoliuti tragedija ir neteisybė.
Vieną vakarą, tylomis suvalgęs savo mėgstamiausią grikių košę su graikiniais riešutais, Paulius pareiškė, kad daugiau taip absurdiškai gyventi nebegali ir privalo mane palikti – tiesiog čia ir dabar.
Sėdėjome vienas priešais kitą ant grindų mano kambaryje. Aš nervingai pešiojau kilimą, tuo išprovokuodama smerkiantį Saulėgražos žvilgsnį.
– Jeigu tau nepatinku, reikėjo iš karto sakyti. Dar iki tada, kai padovanojau tau palmę, smilkalų ir gruzinų kalbos abėcėlę, – pasakiau taip, kad Saulėgraža aiškiai suprastų, kaip stipriai aukojausi dėl šių santykių.
– O aš tau padovanojau kankorėžį ir šiaurietiško elnio nuotrauką, – savo indėlį į santykius priminė Saulėgraža. – Be to, viską galima lengvai išmesti, jei jau niekaip negali susitaikyti su mano netektimi.
– Lengva tau sakyti, kai esi toks nejautrus.
– Nejautrus? Kaip galiu būti nejautrus, jei esu klarnetininkas? Tau nesuprantami tokie paprasti dalykai? Klarnetas – išskirtinio tembro instrumentas ir juo grojantieji yra daug jautresni už kokius fleitininkus ar obojininkus, – išraudęs atšovė Paulius. Jo skruostai išsipūtė taip, lyg jis neprofesionaliai pūstų klarnetą.
– Tu dar nejautresnis už fleitininkus ir obojininkus, niekada nebuvai man geras. Jokios šilumos, jokio švelnumo.
– Jeigu tau reikia švelnumo, persiplėšk pagalvę ir apsipilk pūkais.
Įbedžiau akis į Saulėgražą, nes nesupratau, kodėl jis ką tik pavartojo būtent tokį žodžių junginį.
– Pūkais?!
– Taip, – patvirtino Paulius, vis dar stengdamasis išlaikyti orumą, nors ir nujausdamas, kad nuskambėjo pernelyg keistai ir šiurkščiai. – Apsipilk pūkais, tepkis medaus kaukes, nusipirk gyvūnėlį – daryk ką nori, tik nebevelk į tai manęs.
Ši frazė mane nutildė, nebeturėjau ką pasakyti. Supratau, jog kalbėti beprasmiška – šią akimirką mane palieka. Kai kas daugiau nebenori būti su manim, kai kam taip įgrisau, jog susiraukia vos išvydęs žaliuojantį tašką prie mano vardo feisbuke, ką jau kalbėti apie gyvatės ar papūgos jaustuką. Kai kam atrodo, jog ir vėl per blizgiai nusilakavau nagus, bet tas kai kas nė neįtaria, kiek laiko trunka surasti itin plonos ir švelnios vilnos kojines, su kuriom jis tilptų į koncertinius batus. Mane supykino. Nespėjau susivokti, ar tai kūno atsakas į skyrybas, ar smulkus skrandžio negalavimas, susijęs su keistąja liga. Priėjau prie Pauliaus kuprinės, ištraukiau iš jos dėžutę su klarneto liežuvėliais ir visus juos sulaužiau. Nors liežuvėliai nėra labai brangūs, jų dėžutė tekainuoja du eurus penkiasdešimt centų, vis tiek jaučiau moralinį pasitenkinimą.
Paulius išvadino mane neadekvačia ir išėjo, o aš palindau po kilimu, juo užsiklojau ir pagalvojau, kad geriausia būtų iš po jo nebeišlįsti.
Tačiau po poros valandų supratau, kad išlįsti vis dėlto teks, ir taip simboliškai, išsikrapščiusi iš po kilimo, pradėjau naują gyvenimą be Pauliaus Saulėgražos.
Kaip ir dera po išsiskyrimo, pirmiausia nusprendžiau atsisakyti visko, kas priminė senąjį gyvenimo tarpsnį. Lengva ranka ištryniau mūsų vaizdo siužetą apie Gardino vandentiekio tarnybą, žinodama, kad jei labai norėsiu pasižiūrėti, rasiu Saulėgražos google drive prieigoje (slaptažodį žinojau). Atsikratyti nuotraukos su šiaurietiškuoju elniu taip pat nebuvo sunku – atidaviau draugei Marijai, ji mielai priėmė dovaną, nes ši puikiai tiko prie jos namų minimalistinio hygge tipo interjero. Liko kankorėžis.
Kankorėžį Paulius man parvežė iš muzikinių gastrolių Karibų salose, kur jo orkestras koncertavo šalia didžiausio ir pavojingiausio, nors jau du šimtus metų neveikiančio, ugnikalnio. Parvežė jį susuktą į vietinį laikraštį su migruojančių delfinų nuotrauka, kurį rado oro uoste. Kankorėžis man patiko – buvo didelis, sodriai rudos spalvos, o pastovėjęs ant komodos išsiskleidė visu grožiu ir tapo nepakeičiama interjero detale.
Tačiau kad ir kaip kankorėžis puošė mano namus, supratau, kad ilgai jo nepakęsiu. Gerai žinojau, ką man primins kaskart į jį pažvelgus: kai kam nešu tik nelaimes ir koncertines nesėkmes. Tokios mintys tikrai nepagausins optimizmo, kurį man taip rekomendavo gydytojai.
Atsikratyti kankorėžiu nebuvo paprasta, tą žino kiekvienas, bent kartą susidūręs su egzotinių augalų ar gyvūnų laikymu. Iš pradžių tiesiog užkėliau jį į aukščiausią spintos lentyną, tikėdamasi, kad galbūt apsaugos nuo kandžių. Jau po savaitės supratau, kad šis būdas nepasiteisino – kai tik atidarydavau spintos duris, kankorėžis krisdavo man ant galvos, ne tik vėl sutrikdydamas vestibiuliarinį aparatą, bet ir primindamas, jog kol kas visi mano romantiniai santykiai baigėsi nesėkmėmis. Nusprendžiau imtis kito, dažniausiai veiksmingo daiktų atsikratymo būdo – nebereikalingus, bet dar naudotinus daiktus atiduoti daugiabučio kaimynams. Iškart sumečiau, kad kankorėžis galėtų praversti mano kaimynui Leonui, kuris orkaitėje augina balinį vėžlį ir brangina jį lyg geriausią draugą. Iš tropikų kilęs Alanas labiausiai mėgdavo lindėti pašildytoje orkaitėje, tad pamaniau, kad kankorėžis jam primins gimtąją aplinką.
Kai atėjau pas Leoną, jis kaip tik ruošėsi maitinti vėžlį kietai virtu kiaušiniu. Alanas gaudavo kiaušinį pusryčiams, pietums ir vakarienei. Leonas nustebo, bet atrodė dėkingas, kai įdaviau kankorėžį į jo raukšlėtas rankas – sutiko, kad vėžliui jis turėtų patikti. Per anksti apsidžiaugiau – nepraėjus nė kelioms dienoms sulaukiau skambučio į duris – pasirodo, Alanas kankorėžį ignoravo ir, regis, jam net prasidėjo nervinis sutrikimas.
– Galbūt tai dėl karštyje sustiprėjančio kvapo, – spėliojo Leonas. – Aukštesnėje temperatūroje kankorėžis ima skleisti lavos kvapą, o tai greičiausiai erzina jautrią vėžlio uoslę. Šito nebuvo galima nuspėti, – konstatavo kaimynas ir lengviau atsidusęs atidavė man kankorėžį.
Ką gi, palengvėjo tik Leonui. Kankorėžį galėjau paslėpti kur nors giliai komodoje ar užkelti ant virtuvės spintelių, bet žinojau, kad tai bus saviapgaulė – vis tiek jausiu jo buvimą ir negalėsiu pilnakraujiškai gyventi. Beliko elgtis ryžtingai – tiesiog išmesti jį į kiemo konteinerį. Nesakau, kad didžiavausi šiuo sprendimu – jis tarsi patvirtino Pauliaus Saulėgražos žodžius, kad esu dramatiška ir sunkiai susitaikau su faktu, kad mane paliko, bet tikrai nemačiau kitos išeities. Išėjau į kiemą ir ryžtingai sviedžiau kankorėžį į konteinerį, kur jis gražiai įsikomponavo ant mėlynų šiukšlių maišelių.
Deja, tuo viskas nesibaigė. Kai ta proga toliau atsisveikindama su praeitimi ėmiausi rūšiuoti spintoje drabužius, sulaukiau pikto beldimo ir skambinimo į duris. Už jų stovėjo keistu žaliu kombinezonu apsivilkusi maždaug šešiasdešimties metų moteris ir rėkė, kad tuoj iškvies policiją.
– Ar žinote, ką jūs ką tik padarėte! Čia! Čia! Liekanos, lavos liekanos, – vis labiau karščiavosi keistoji moteris, mostaguodama man po nosimi ką tik išmestu kankorėžiu. – Taip negalima, aš iškviesiu ekologinę policiją!
Iš jos padrikos kalbos sunkiai supratau, ką nori pasakyti, tačiau liepsningai žybsinčios rudos akys išdavė, kad pasielgiau tiesiog smerktinai. Galiausiai pavyko išsiaiškinti, kad Valerija Kotlerytė (buvusi Kanapienė) visą gyvenimą dirbo universitetinio Analksnių botanikos sodo Spygliuočių poskyryje, o šiemet, prasidėjus planiniam etatų mažinimui, jai teko palikti senąją darbo vietą, persikvalifikuoti, ir dabar tame pačiame Botanikos sode ji prižiūri paprastuosius bijūnus.
– Supraskite, koks tai didžiulis žingsnis atgal, – įsiutusi ir nusivylusi kalbėjo Valerija. – Bijūnai yra daug primityvesni augalai, bet gyventi reikia, mes, kaip ir augalai, prisitaikome, ką padarysi.
Valerija paaiškino, kad šio kankorėžio išmetimas prilygtų ekologiniam nusikaltimui, ir jei nieko negirdėjau apie CITES konvenciją, į kurios priedus įtrauktos laukinės floros ir faunos rūšys, kurias griežtai draudžiama importuoti bei eksportuoti, tai tuo blogiau man.
– Šitas kankorėžis priklauso saugomos laukinės floros rūšiai. Ar turite šalies, iš kurios jis atvežtas, eksporto leidimą? Tai invazinis augalas, jį pasodinus Lietuvoje kils didelis pavojus mūsų miškų ekosistemai. Ar apie tai susimąstėte, mėtydama kankorėžius kur papuolė?
– Kad aš jo niekur nemėčiau, tik į konteinerį.
– Kodėl turėčiau jumis patikėti? Eksporto leidimo, kaip suprantu, nėra. Tai reiškia, kad kankorėžį privaloma perduoti Lietuvos muitinei, o už nelegalios floros įvežimą jums gresia bauda nuo dvidešimt aštuonių iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų. Tada jau pareigūnai viską užfiksuoja dokumentuose, pradeda tyrimą, ir sėkmės, vaikeli, tais biurokratais taip lengvai neatsikratysi.
Iš ugningos Valerijos kalbos su tikslių biurokratinių citatų inkliuzais supratau, kad vienintelė galimybė išvengti baudos, kuri mano atveju greičiausiai sieksianti penkis tūkstančius eurų (dėl kankorėžyje aptinkamų lavos pėdsakų), yra važiuoti į Analksnių botanikos sodo Spygliuočių poskyrį ir pateikti kankorėžį tyrimui, kuris nustatys jo kilmę ir gal net paneigs jį esant eksportuoti draudžiamos floros sąraše. Trenktis į Botanikos sodą užmiestyje neturėjau jokio ūpo, todėl paklausiau Valerijos, gal ji pati nuvežtų kankorėžį, juk ten dirba. Deja, sukėliau tik dar didesnį pasipiktinimą – po sąmokslo, per kurį atsidūrė pas bijūnus, Valerija užtrenkė Spygliuočių poskyrio duris visam laikui, ir nežinia, kas turėtų atsitikti, kad vėl pažvelgtų į akis šešioms intrigantėms, kurios ją iš tenai išstūmė.
– Tik jau neužkraukit man savo atsakomybės, – grėsmingai pasakė ji. – Akivaizdu, kad kankorėžį gavot nelegaliai – dabar privalot jį registruoti ir deklaruoti buvimo vietą.
– Bet man jo net nereikia, kodėl negaliu tiesiog išmesti?
– Tokio masto sprendimai priklauso tikrai ne jums, o Botanikos sodui. Tik ten paaiškės tikroji kankorėžio vertė pagal jo sėklingumą ir lavos pėdsakus. Duok Dieve, kad tai nebūtų tarptautinio masto ekologinis nusikaltimas, – tada kankorėžį priglaus Botanikos sodo Spygliuočių poskyris.
Vos neprunkštelėjau dėl šios netikėtai užklupusios absurdiškos padėties, tačiau Valerijos rimtumas mane sudrausmino.
– Dešimt tūkstančių, dešimt tūkstančių metų šitai lavai! – garsiai suriko ji, virpančiu pirštu rodydama man kankorėžio kraštelius. – Jauskit atsakomybę!
– Prieš ką?
– Prieš gamtą.
Paskutinę frazę Valerija ištarė ypač oriai ir, įdavusi man į rankas kankorėžį, lėtai ir reikšmingai nusileido laiptais žemyn.
Bandžiau sugalvoti, ką daryti toliau. Galėjau jį sudeginti arba nuskandinti. Tačiau kas, jei Valerija vis dėlto nueis į Spygliuočių poskyrį ir praneš apie Karibų salyno kankorėžį, atsidūrusį Lietuvos žemėje? Ar tikrai Lietuvos muitinė pareikalaus iš manęs neįsivaizduojamo dydžio baudos? Aišku, visą sumą turėsiu sumokėti pati – tokie žmonės kaip Paulius nėra linkę prisiimti atsakomybės, greičiausiai net paneigs, kad man jį atvežė. Štai prie ko priveda beatodairiški santykiai. Štai kas nutinka, kai esi išsiilgęs romantikos ir gerai neapsvarstai, kokios pasekmės laukia! O pasekmės akivaizdžios – kankorėžis.
Neramia širdimi atsiguliau į lovą, bet niekaip nesisekė kiečiau įmigti – varčiausi, o užsnūdusi tuojau susapnuodavau, kaip mane purto žmogaus dydžio kankorėžis, rėkdamas „pabusk“. Paskutiniame sapne milžiniškas kankorėžis, prikišęs man prie ausies, skambino variniu varpu, o atsibudusi supratau, kad jau rytas ir kažkas iš tiesų skambina į duris. Pro durų akutę išvydau liesą pagyvenusį vyrą iki pečių nutįsusiais žilais plaukais. Jis nenustygo vietoje, o iš skvarbių rudų akių labai priminė Valeriją. Gal brolis, pusbrolis? Žmogus taip atkakliai skambino ir prašė atidaryti, kad galiausiai, ketindama jam griežtai liepti liautis, užkabinau grandinėlę ir truputį pravėriau duris.
– Žinau apie kankorėžį, – mįslingai pasakė vyras. – Tai labai nelegalu. Žinai, kiek už jį gautum juodojoje rinkoje? Dešimt, gal net dvylika tūkstančių dolerių…
Supratau, kad rinka tikrai juoda, jei kalbama apie dolerius.
– Duok man, aš jį parduosiu, o pelną pasidalinsime per pusę, – dalykiškai pasiūlė keistuolis, pabrėždamas, kad mus sieja tik kankorėžis.
Atrėžiau, kad tokie sandoriai manęs nedomina, ir skubiai užtrenkiau duris.
Paskui apmąsčiau daugybę dalykų: už kokias nuodėmes Dievas mane suvedė su Pauliumi Saulėgraža, ar keistoji liga neužklups manęs kalėjime ir ar bus jame erdvės atlikti vestibiuliarinį aparatą stiprinantiems pratimams. Kad ir kaip stengiausi objektyviai įvertinti savo padėtį ir atskirti faktus nuo interpretacijų, viskas atrodė labai rimta. Nutariau kuo skubiau eiti pas Paulių ir papasakoti visą istoriją, į kurią jis mane gal ir ne specialiai, bet vis dėlto įtraukė.
Paskambinau į Pauliaus buto mansardoje duris, ir už jų, kaip visada, pasigirdo jo šuns urzgimas. To paties, kuris man apsilankius visada nestipriai grybšteldavo į koją. Šūktelėjau Pauliui, kad patrauktų Vėtrą, nes man ir taip pakanka streso po šios siaubingos nakties.
– Kodėl tu pas mane ateini šeštadienį ryte ir dar prieš tai nepranešusi? – piktai paklausė Paulius, o aš kvailai įsispoksojau į jo eglutėmis margintą pižamą.
Akimirką dingtelėjo, kad jis iš manęs tyčiojasi. Ar būtina vilkėti pižamą su eglutėmis, kai išgyvenu kankorėžio košmarą? O gal Paulius yra slaptas kankorėžių dileris, nelegaliai atgabenantis juos į Europą (koncertai tėra priedanga), ir vėliau, mėtydamas pėdas, išdalina juos savo merginoms? Gal jis pasiūlė draugauti tik tam, kad, besislapstydamas nuo teisėsaugos, atsikratytų nelegaliu kankorėžiu?
Pasistengiau nusiraminti, giliai įkvėpiau ir sulaikiau tas paranojiškas mintis, įtardama, kad mano interpretacijos ir vėl greičiausiai skirsis nuo faktų. Stovėdama Saulėgražos buto tarpduryje ir žvilgsniu tramdydama jo urzgiantį šunį, papasakojau apie kankorėžį, juodąją rinką ir gresiančią neįmanomo dydžio baudą.
– Ko tu iš manęs nori? Sakyk konkrečiai, – rūsčiai sukomandavo Paulius, ir tai man priminė jo ankstesnius reikalavimus formuluoti sakinius aiškiai ir racionaliai, kad abu nepasimestume padrikame mano minčių sraute.
– Noriu, kad kartu važiuotume į Analksnių botanikos sodą. Ten mes užregistruosime kankorėžį ir taip išvengsime baudos.
Pauliaus veidą iškreipė pyktis, akys sukibirkščiavo, o žvilgsnis nė iš tolo nepriminė romaus, Dievui atsidavusio šventojo, greičiau svilino kaip egzorcisto, bandančio išvaryti velnią.
– Aš tavęs dar kartą prašau nevartoti žodžio MES, – įsiutęs ištarė, o Vėtros urzgimas tik sustiprino jo frazės emocingumą. – Esi tu ir esu aš. Tai tu susidūrei su Lietuvos muitine ir juodąja kankorėžių rinka, tad nevelk manęs į savo liguistas fantazijas!
– Kokios čia gali būti liguistos fantazijos, jei naktį į mano buto duris skambina kažkokie hipiai ir prašo parduoti kankorėžį?
– Tie hipiai – tavo neadekvačiai suvokiamos realybės vaisius, greičiausiai jis, nugirdęs tavo ir tos moters pokalbį, siūlė kankorėžį parduoti sendaikčių turguje ar kaip nors panašiai.
Nutilau ir giliai įkvėpiau. Buvau tokia pikta, kad bijojau, jog neatsikvėpusi prikalbėsiu bjaurių dalykų, dėl kurių vėliau teks gailėtis.
– Tai tu netiki manimi?
– Ne, netikiu.
– Kodėl?
– Todėl, kad esi linkusi išsigalvoti labai daug dalykų.
– Tai ką aš dar išsigalvojau?
– Savo ligą. Žmonės nepraguli pusmetį lovoje skųsdamiesi, kad jiems silpna ir svaigsta galva, nors medikai ir neatranda jokių objektyvių priežasčių. Žmonės tiesiog gyvena. O tie, kurie nori, kad jais kas nors su meile pasirūpintų, susigalvoja ligas ir patys jomis įtiki.
Taip, Pauliau Saulėgraža, aš labai norėčiau susigalvoti sau ligą.
– Visi gydytojai, ligoninės, vaistai, akupunktūros seansai, organizmo valymas ir molio dietos tik tam, kad manimi kas nors pasirūpintų? Kodėl tada taip stengiausi pasveikti? Net jei būčiau norėjusi rūpesčio, tikrai nebūčiau kreipusis į tave. Tau apskritai turėtų būti uždrausta groti, nes net savo muzikai nesugebi būti jautrus. Dėl to ir groji blogai!
Buvau tikra, kad paskutinioji frazė yra per šiurkšti. Buvau tikra ir tuo, kad tai nebuvo tiesa, o tik atsakas į tai, jog Pauliui atrodė, kad išsigalvoju savo ligą. Taip pat buvau tikra, jog, lyginant su ligos pradžia, jaučiausi jau daug geriau ir gal nereikėtų visko taip dramatizuoti. Tačiau taip pat žinojau, kad kiekvienam tiek sergančiam, tiek atsigaunančiam po ligos žmogui skaudžiausias dalykas yra girdėti, kad gal jis vis dėlto neserga. Jei tik galėtum išsigalvoti ir vėliau pamiršti ligas, nesvarbu, turi jos ar ne savo medicininį kodą, reiškiantį oficialią diagnozę, gyvenimas būtų daug paprastesnis. Deja, kartais, net ir dedant visas pastangas, pamiršti ligą ir jos keliamus simptomus nėra lengva, nes ji niekaip neišeina iš galvos. Mano atveju – tiesiogiai iš galvos!
Viso to jam nepasakiau, nes mačiau, kad jį užgavo frazė apie nejautrumą muzikai. Tai buvo netiesa! Bet negi imsiu ir prisipažinsiu? Todėl stovėjome užsispyrę ir vis pikčiau vienas kitą įžeidinėjome, kol pavargome ir nutilome. Iš gretimo buto išlindo Saulėgražos kaimynas Nikolajus su lėkšte kotletų.
– Gal mėsytės nusiraminimui? – valiūkiškai nusišypsojo.
Be abejonės, kotletų atsisakėme, juk esame vegetarai ir tikrai neragausime šio agresiją ir egoizmą skatinančio patiekalo. Tuomet Nikolajus pasiūlė kotletą Vėtrai, ir kol ji godžiai rijo, Saulėgraža pareiškė, kad į Analksnių botanikos sodą tikrai nevažiuos.
Grįžau namo. Kankorėžis tebestovėjo ant komodos, o aš mąsčiau, kodėl kartais prišnekame bjaurių dalykų mums brangiems žmonėms. Paulius nebuvo piktaširdis ar nejautrus, tiesiog, kaip ir jo šuo, turėjo kandumo, kuris mane skaudino. Žiūrėdama į kankorėžį vis dar pykau ant Pauliaus, kad paliko kapstytis mane vieną, ir apskritai šioje keistoje istorijoje jaučiausi neteisingai nuskriausta. Nedaug trūko, kad būčiau tą kankorėžį sutrypusi, tačiau pabūgau teisinės atsakomybės. Ir šiaip, tas kankorėžis buvo tiesiog gražus.
Likusią dienos dalį praleidau gailėdama savęs dėl mane ištikusios ligos, per kurią praradau tiek brangaus gyvenimo laiko, ir, žinoma, dėl kankorėžio, per kurį dabar jau nebegalėsiu ramiai vaikščioti miške, nes visos pasaulio eglės jį primins. Net ir visiškai pasveikusi, užmezgusi naujus, laimingus santykius, liksiu amžiams pažymėta šitos istorijos. Kai kada nors Kalėdų rytą mano mažas garbanotas vaikutis parodys Kalėdų žaisliuką – kankorėžį, visas giliai paslėptas skausmas vėl mane užlies, ir su niekuo negalėsiu juo pasidalinti. Ką gi daryti? Nieko. Regis, visi nutraukti santykiai turi savo kankorėžį, gilę ar bent sudžiūvusį ąžuolo lapą, kuriais taip lengvai neatsikratysi.
Visą dieną praleidau namuose žiūrėdama pro langą, rankose vartydama kankorėžį ir galvodama apie žmones ištinkančią įvairių formų neteisybę. Vakare sulaukiau žinutės iš Pauliaus, kad ryte dešimtą valandą jis bus prie manęs – galėsim nuvažiuoti į Botanikos sodą ir užregistruoti kankorėžį. Tądien pirmą kartą bent kiek šyptelėjau.
Rytą skrupulingai suvyniojau kankorėžį į skarą, paglosčiau jo gražiai išsiraičiusias rieves ir pagalvojau, kad visai nenoriu juo atsikratyti. Bet kelio atgal nebuvo, į šią istoriją jau įsitraukė mano kaimynas Leonas, Valerija, keistasis vyras, Paulius, jo kaimynas Nikolajus ir Vėtra, vienaip ar kitaip viską reikėjo užbaigti. Nusileidau į kiemą, kur aprūdijęs Pauliaus Saulėgražos automobilis jau laukė, kuprinę atsainiai numečiau ant galinės sėdynės, o pati atsisėdau į priekį, ant kelių, lyg didžiausią brangenybę, laikydama kankorėžį.
Važiavome tylėdami, nė nemėginome išsklaidyti niūriai rimtos atmosferos, apsimetėme, kad mus sieja tik keistoji pušies sėkla. Paulius per automobilio grotuvą paleido Čiurlionio „Miške“.
– Ką veiksi vėliau?
– Grosiu, – lyg savaime suprantamą dalyką atsakė Paulius. – O tu?
– Ruošiuos į darbą, poryt pradedu dirbti.
– Tai pasveikai?
– Ne visiškai, bet kažkaip integruotis į gyvenimą reikia.
Ir pati žinojau, kaip bergždžiai ir savigailiškai tai skamba, bet nieko negalėjau padaryti – man patiko gailėtis savęs ir sureikšminti nuolat ištinkančias nelaimes. Paulius atsiduso ir įsuko į Analksnių botanikos sodo stovėjimo aikštelę, o jo grotuvas kaip tik baigė groti paskutiniuosius „Miške“ akordus.
Nuėjome į Spygliuočių poskyrį, kur senoje sovietinėje laboratorijoje mūsų laukė šešios mėlynais chalatais apsirengusios moterys. Valerijos tarp jų nebuvo. Kilo lengvas sąmyšis, mus perspėjo, kad visos mokslinės darbuotojos labai užsiėmusios, tad tyrimo artimiausiomis dienomis atlikti nepavyks. Viktorija tiria Artimųjų Rytų pušų spyglių konsistenciją, Ala vykdo vietinių pušų sodinukų projektą, Miglė dar tik pradeda ir tokiems tyrimams turi per mažai kompetencijos, Aurelija galinti aprėpti tik kadagių genėjimo projektą, Sigita gilinasi į eglių pasėlius, o Morta be galo užsiėmusi komerciniu Botanikos sodo projektu – kalėdinių eglučių, kurios bus pardavinėjamos kitais metais, sodinimu. Ala užsiminė, kad kankorėžiai buvę Valerijos sritis, bet dabar ji perkelta į Bijūnų poskyrį ir niekuo padėti negali.
Užpildėme krūvą Botanikos sodo dokumentų ir išklausėme priekaištų dėl lengvabūdiško egzotinių sėklų eksportavimo, o tada sužinojome, kad tyrimo išvadų teks laukti nuo poros savaičių iki mėnesio, gal kelių. Beje, bendravimo atmosfera pamažu sušilo, visos šešios moterys kikeno ir flirtavo su Pauliumi Saulėgraža, juokavo, kad vyrui su tokia pavarde tiktų dirbti Analksnių botanikos sode. Paulius patikdavo moterims, tai pasimatydavo visuose susibūrimuose. Jis buvo žavus ir mokėjo flirtuoti, o dabar išsijuosęs gyrė prasmingą Spygliuočių poskyrio darbą ir tai stipriai suminkštino jo darbuotojų širdis.
Po dviejų savaičių man paskambino iš Botanikos sodo laidiniu telefonu ir pakvietė atvykti pasiimti išrašo su tyrimo rezultatais (pranešti juos telefonu buvo draudžiama, informacija – griežtai konfidenciali). Važiuodama jaudinausi ir kartojau Pauliui, kad labai tikiuosi, jog mūsų kankorėžis nėra kuo nors ypatingas. Kitaip mūsų lauks nemalonumai muitinėje ir didelė bauda, kurios tikrai neišmokėsime iš menininko stipendijos. Paulius mane ramino, tikindamas, kad nieko blogo neatsitiks, ragino įkvėpti ir pirmiausia sumažinti tariamų per minutę žodžių skaičių. Man patiko Pauliaus ramybė. Kad ir kiek nervų ląstelių jau buvo man sugadinęs, vis dėlto kritinėmis akimirkomis mokėjo mane nuraminti. Jo akių vokai vėl priminė šventųjų, jis netgi šyptelėjo.
Atvykus į Spygliuočių poskyrį, išrašą mums iškilmingai įteikė pati Valerija Kotlerytė. Dėl šio tyrimo ją sugrąžino dirbti į senąją vietą. Paaiškėjo, kad kankorėžis visai neypatingas – tai paprastasis Conis canabis, o lavos liekanos greičiausiai tėra išsilydęs asfaltas.
– Bet jūs teisingai padarėte, kad kreipėtės į mus – juk nusikaltimas būtų laikyti namuose į Raudonąją knygą įrašytą retenybę, – pabrėžė Valerija.
Paulius rimtai linktelėjo galva, nors mačiau, kad viduje jis juokėsi. Vidinis juokas persidavė man ir, atrodo, po ilgo laiko mums vėl pavyko juo pasidalinti – susijungęs jis skleidėsi ir plito po visą sodą, užkrėsdamas kiekvieną daigą, ūglį, medį ir ankstyvą žiedą, kol galiausiai visi Botanikos sodo darbuotojai – nuo laistytojo iki vedėjos – pradėjo šypsotis, prunkšti ir kikenti. Ar esate matę besijuokiantį visutėlį Botanikos sodą? Pabandykite įsivaizduoti, nes tai – tikra šio amžiaus retenybė. Bet taip nutinka, kai vienas kitam pagaliau atleidžia du ilgai ir skaudžiai pykęsi žmonės.
Išėjome iš Spygliuočių poskyrio, Paulius vienoje rankoje laikė išrašą, kitoje – kankorėžį. Nors ankstyvo pavasario rytas buvo vėsus, galėjai įtarti, kad dienos netrukus ims šilti.
– Sakiau, kad viskas bus gerai, – norėjo pasakyti, bet nepasakė Paulius. – Bet kokiu atveju, jis – tavo, – tarė ir padavė kankorėžį man.
Tą akimirką kažkas sublykčiojo, ir kankorėžis nušvito visomis septyniomis vaivorykštės spalvomis – mėlyna, raudona, oranžine, geltona, žalia, violetine, balta. Dabar kankorėžis atrodė kaip tauri vaivorykštė, tai kėlė keistą sumišimą, o kartu – didelę viltį.
– Matei?
– Mačiau.
Paulius pasiūlė parvežti mane namo, aš sutikau, o kankorėžis ir išrašas nerūpestingai nukeliavo ant galinės automobilio sėdynės.
– Norėčiau kaip nors padėkoti, – nedrąsiai pasakiau. – Kad ir kiek man kainavo istorija su kankorėžiu ir pažintis su tavimi, aš vis dėlto pradėjau sveikti. Reikėjo eiti į pasimatymus, vykti į Gardiną, gaminti vakarienes, bastytis naktimis – ir va, dabar jaučiuosi daug geriau.
– Tai pritari, kad liga buvo tik tavo galvoje?
– Nepritariu, bet sutinku, kad tave sutikusi pradėjau daugiau judėti, o tai pasitarnavo mano vestibiuliariniam aparatui.
Paulius atsiduso, nes iš patirties žinojo – kad ir ką pasakys, niekada su juo nesutiksiu. Aš taip pat žinojau, kad niekada nebūsiu visiškai teisi. Išvykome iš Analksnių botanikos sodo besidalindami tuo šiltu vidiniu kikenimu ir vildamiesi, kad greičiausiai dar susitiksime.
Nežinojome tik vieno – kaip pagaliau baigsis mūsų istorija ir kodėl mudu sieja šis nenutrūkstantis, įdomus ir kartu erzinantis ryšys. Jo paslaptį įminė turbūt tik kankorėžis, besiridinėjantis ant galinės automobilio sėdynės. Jo šerdyje slypėjo išmintis, kurios mes – vis daužydamiesi vienas į kitą – niekaip negalėjome rasti. Kankorėžis žinojo viską ir net šiek tiek tuo didžiavosi, kuo geriausiai suprasdamas, kad kai kurios santykių paslaptys mums kol kas visai neįkandamos. O jis tiesiog žinojo. Kaip žinojo ir tai, kad visa jo egzotinės kilmės tyrimų istorija tebuvo gudrus Valerijos Kotlerytės planas, padėjęs jai grįžti į Spygliuočių poskyrį.
Jurgita Pelėdaitė. Kaštonai
2020 m. Nr. 7
Apsakymas
Permirkstu iki pat plaukų šaknų, kol pliaupiant lietui surandu senutėlį daugiabutį, stūksantį šalia apleisto parko. Prietemoje jis panašus į namą vaiduoklį ir tik keliuose languose dega šviesa. Trumpindama kelią braunuosi per krūmynus. Susibraižau ranką ir susiplėšau pėdkelnes, bet nėra kada sukti dėl to galvos – manęs jau laukia senis. Jei būtų mano valia, rinkčiausi smurtą patiriančias moteris ar tiesiog lankyčiau sergančius vaikus. Bet tie, kurie mane čia atsiuntė, sergančiais vaikais nesidomi.
Atsargiai praveriu laiptinės duris. Nosį riečia šlapimo kvapas. Pilkšvos sienos ištepliotos ir sutrūkinėjusios. Ant laiptų sutūpę treninguoti vaikigaliai spjaudo saulėgrąžas. Atsiprašau, bet jie tik dėbteli ir nė neketina trauktis, todėl tiesiog peržengiu jų kojas.
Užbėgusi į ketvirtą aukštą, nusivelku permirkusį megztinį. Iš kišenių pabyra centai ir ritasi cementu, keli nucinksi apačion. Pasilenkusi renku likusius. Krūpteliu išgirdusi, kaip man už nugaros sugirgžda durys, ir išsitiesiu. Jaunas barzdotas vyras stovi tarpduryje ir nesidrovėdamas matuoja mane žvilgsniu. Poilgiai vešlūs plaukai netvarkingomis bangomis krinta ant pečių. Samaninis džemperis nubrizgęs, rankos ir kelnės ties keliais išterliotos dažais. Žvilgteli į mano suplėšytas kojines ir, plačiai pravėręs duris, rankos mostu kviečia:
– Šiandien modelio nelaukiau, bet užeik.
Jo mąsliose akyse blykčioja ugnelės, tačiau balso tembras ramus ir malonus.
– Man į penkiasdešimt trečią, – šypteliu žengdama žingsnį atgal.
Jis spokso į mane lyg Dantė į savo Beatričę, ir pasijuntu tarsi aštuonerių. Nevalingai timpteliu palaidinę, mano dar drėgni skruostai ima kaisti vien nuo minties, kad jo modeliai greičiausiai pozuoja be drabužių.
– A, tai tiesiai virš manęs. Pasisekė seniui, – žybteli akimis.
Lipu laiptais, bet vis dar matau tas kibirkštėles vyriškio akyse. Jos tarsi vienišos valtelės po audros nurimusioje jūroje. Mėginu įsivaizduoti, kokios audros ten siautė anksčiau.
Užsigalvojusi paspaudžiu skambutį. Duris atidaro kresna, pakumpusi žmogysta, pasirėmusi į lazdą. Veidas sudžiūvęs ir smulkus kaip paukščio. Iš apačios į mane įtariai žvelgia apvalios, tamsios akys.
Po nejaukios akimirkos pasisveikinu, jis dar kurį laiką tyli.
– Tai iš agentūros būsit? – pagaliau prabyla prikimusiu, gergždžiančiu balsu.
Linkteliu. Senis pasitraukia, leisdamas man užeiti.
Bilsnodamas lazda, koja už kojos kiūtina į virtuvę, aš slenku iš paskos.
Stalas nukrautas įvairiausiais stiklainiais, tuščiomis pakuotėmis, vaistų buteliukais. Nustebina knygų gausa. Jos ant stalo, grindų, ant palangės. Visur rietuvės knygų.
Pasiūlo arbatos. Ištraukia porą skirtingų puodelių, bet jų nėra kur statyti, todėl puolu kraustyti stalą. Senis kiek suglumsta, tačiau neprieštarauja. Pradedu nuo knygų: sudedu jas koridoriuje ant žemės, tvarkingai it malkas atremiu į sieną. Vėliau nutarsime, kur jas sandėliuosime. Tarą kišu į maišus, buteliukus ir įrankius slepiu stalčiuose. Atidarau paskutinę dėžutę, ji išsprūsta iš rankų, o ant grindų pabyra įvairiaspalvės sagos. Ropodama gaudau jas po visą virtuvę, senis be garso krizena.
Išgėrusi arbatą, pakišu jam dokumentus su pažymėtomis varnelėmis. Drebančia ranka sukeverzoja parašą. Nesitikėjau, kad bus taip paprasta. Glostau įskilusį, dar šiltą puodelį ir klausinėju, ko iš manęs tikimasi. Tikimasi ne tiek ir daug. Pagelbėti buityje, pagaminti valgyti, nueiti į parduotuvę, į vaistinę, išnešti šiukšles. Kai nelyja ir kol dar neatšalo, pageidautų palydos trumpiems pasivaikščiojimams, jei aš nieko prieš. Žinoma, aš ne prieš.
Kitą rytą jau drąsiau peržengiu vaikigalius. Pabaigiu tvarkyti virtuvę. Dabar ji atrodo kur kas erdvesnė. Kol verda sultinys, senis sugalvoja man darbo:
– Grąžink kaimynui kamščiatraukį, butas po manimi, aukštu žemiau. Ir pažiūrėk, ar yra laiškas.
Vos paspaudžiu skambutį, iškart praveria duris, tarsi būtų už jų stovėjęs. Iš pradžių iškiša susivėlusią galvą, galiausiai išlenda visas. Atrodo kiek nustebęs, bet netrukus akyse atgyja tos pačios kibirkštėlės. Susizgrimbu, kad taip ir nepasakiau, ko atėjusi. Atkišu kamščiatraukį, jis nežiūrėdamas paima.
– Gal bent kavos, kad jau neketini pozuot? – jo prisimerkusios akys šypso.
– Manęs pasiges. Gal rytoj?
– Galim ir rytoj, juk žinai, kur mane rasti, – nusijuokia.
Atsisveikinam, bet jis vis dar stovi už uždarų durų. Matau, kad uždengta durų akutė, nes irgi dar kurį laiką stoviniuoju.
Laiško seniui nėra, kai tai pasakau, jis nuliūsta. O man sunku nuslėpti šypseną – laukiu rytojaus.
Kaimyno neberandu nei kitą, nei dar kitą dieną. Kaskart, kai esu siunčiama patikrinti pašto dėžutės, stabteliu prie jo durų, gal išgirsiu brazdesį. Tačiau kaimyno nėra, kaip nėra ir laiškų. Kada nors paklausiu senio, ko jis laukia.
Tądien užsibūnu iki pat vakaro: mudu rūšiuojame knygas. Sudarau sąrašą nebereikalingų, pakabinu skelbimą. Kam jam tiek makulatūros? Senis nesiginčija, jam patinka, kai darau tvarką, o man pradeda patikti senis.
Apdulkėjusi ir vis dar pasiraitojusi rankoves leidžiuosi žemyn, kai manęs vos nenušluoja kaimyno durys. Išvirsta dviese: jis ir šviesiaplaukė trumpai kirpta mergina. Jis svirdinėja, o ta juokiasi mėgindama jį išlaikyti. Ji trapi ir smulkutė, puse galvos žemesnė už mane, tad jam belieka pasikliauti turėklais.
Negaliu apsispręsti, ar labiau apsidžiaugiu, kad kaimynas pagaliau parsirado, ar nusiviliu, kad nebe vienas. Noriu, kad jis mane pamatytų, todėl garsiai kosteliu. Jiedu atsisuka: ji vos grįžteli, o jis taip ir eina persukęs kaklą, viena ranka įsikibęs turėklo. Nesusilaikiusi šypteliu, jis pamerkia man akį. Veidas švariai nuskustas, plaukai surišti į uodegėlę, atrodo dar visai jaunas, gal tik kiek vyresnis už mane. Galiausiai atsuka man nugarą. Nulipę iki apatinio aukšto, paprašo vaikigalių saulėgrąžų. Tie kikendami atkiša popierinį maišelį.
Stoviu kieme ir stebiu tolstančias figūras. Jis dar kartą grįžteli ir atsisveikindamas pamoja ranka. Pajuntu, kaip džiugesys ima viršų. Ji pernelyg berniukiška, kad būtų jo Beatričė. Dingteli, kad jie netgi kažkuo panašūs.
Negaliu sulaukti darbo pabaigos. Nusileidusi aukštu žemiau, skambinu į kaimyno duris. Pasiskolinsiu degtukų, nors pas senį jų – pilnutėlis stalčius. Žinau, nes pati ten juos sudėjau.
– Užeik, – teištaria.
Tas pats samaninis džemperis, jis pats ir vėl jaukiai apšepęs. Apsiavęs kvailomis šuniškomis šlepetėmis, į abi puses mataruoja ausys. Vos susilaikau neprunkštelėjusi.
Degtukų jis neturi, ištiesia žiebtuvėlį su apsitrynusia nuogos moters nuotrauka, prieš tai patikrinęs, ar veikia.
Jo ranka šiek tiek dreba, per riešą patinusi, krumpliai nubrozdinti. Pajutęs mano žvilgsnį, užverčia akis aukštyn, atseit kaltas.
Tebestoviu virtuvėje, nors žiebtuvėlis jau mano kišenėje. Pasiūlo prisėsti ir užkaičia kavos. Tada mudu ją geriame tylėdami ir rūkydami. Jo virtuvė jauki, tvarkinga. Išeidama akies krašteliu žvilgteliu į kambarį. Pačiame centre riogso molbertas, grindys nuklotos laikraščiais, į sienas atremti paveikslai.
– Norėčiau apžiūrėti, – neiškenčiu.
– Neverta. Nieko čia gero, – liūdnai šypteli.
Apstulbusi spoksau į pasieniais sustatytus paveikslus, dirsteliu į dar tik pradėtą. Jie visi tartum vienodi: nutaškyti tamsių spalvų dažais, vyrauja juoda ir tamsiai raudona. Didžiulės įvairių dydžių, netaisyklingų formų dėmės. Įsižiūrėjusi tose abstrakčiose formose įžvelgiu pėdsakus, besisukančius ratu. Tarsi aklas žmogus klaidžiotų įsivaizduojamame labirinte. Noriu paklausti, kas iš tiesų čia pavaizduota, tačiau jis spokso į juos ištįsusiu veidu, lyg irgi pirmą kartą matytų. Rodosi, negirdi, kaip išeidama atsisveikinu.
Vedžioju senį po rudenėjantį parką. Ranka, kuria nesiremia į lazdą, jis įsikimba man į parankę. Tačiau mes vis tiek šliaužiame, prisėsdami beveik ant kiekvieno suoliuko. Man pabosta sėdėti, pasidarau klevo lapų puokštę. Vieną įsikišu į plaukus. Nuo gretimo suoliuko atskrieja kaštonas. Kaimynas. Prisikraunu kišenes kaštonų ir paleidžiu į jį visą krušą – jis visai be reikalo gūžiasi, nes nė vieno nepataikau. Senis krizena.
– Jis dailininkas? – paklausiu.
– Tapytojas, – linkteli. – Geras žmogus, tik…
Senis nemėgsta daugžodžiauti, todėl daugiau nebeklausinėju.
Vakare jau drąsiai skambinu į dailininko duris, nė neketindama ko nors skolintis. Kišenėje turiu nepraplėštą cigarečių pakelį, šįkart vaišinu aš.
Atidaro trumpaplaukė blondinė. Ji manęs, aišku, neprisimena.
– Atėjau kavos, – sakau. Juk privalau ką nors pasakyti.
– Kavos? Žinoma, prašom.
Ji, panašu, manęs nesuprato. Nesiūlo įsipilti kavos pupelių, o kaičia vandenį, lyg būčiau kviesta viešnia. Bet man labiau rūpi, kodėl ji šeimininkauja kaimyno virtuvėje ir kurgi pats šeimininkas. Susizgrimbu, kad nė nežinau jo vardo.
Tylėdamos geriame kavą ir rūkome mano cigaretes. Kai ji krato pelenus, pastebiu, kokie gražūs ir ilgi jos pirštai.
– Ačiū, – linkteliu pakildama.
Ji gūžteli pečiais, suprask, nėra už ką.
Jau žengiu pro duris, kai išgirstu ją šaukiant:
– Palauk!
– Ką? – grįžtu atgal.
– Užeik dar kada. Čia tokia tyla, lyg aplink visi būtų išmirę.
Ar tau taip neatrodo?
– O kur?..
– Dalius? Jam paūmėjo… Na, žinai… Gal perduot linkėjimus? Jam jų niekas niekada neperduoda.
– Mhm, – numykiu prieš užverdama duris.
Dalius. Pagaliau sužinojau jo vardą.
Kitą dieną atsiprašau senio ir išeinu anksčiau. Stabteliu prie kaimynų buto. Kurį laiką dvejoju, bet nuspaudžiu skambutį.
Ji apkabina mane tarsi seną pažįstamą.
– Tai kas ten jam? – paklausiu, kai susėdame virtuvėje.
– Gal pergėrė, o gal šiaip, nežinau, – gūžteli. – Mama nori, kad jis grįžtų namo, į tėviškę. Ji teisi, negaliu visą laiką jo prižiūrėti.
Nežinau, ką pasakyt, todėl tyliu ir žiūriu į jo šlepetes. Ant smulkių moteriškų pėdų jos atrodo dar keisčiau.
– Sugalvojau, – jos veidas staiga nušvinta. – Nusiųsk jam atviruką!
Matyt, atrodau apstulbusi, nes ji prunkšteli ir pagaliau prisistato:
– Aš Mirta. Sesuo. O tu, kaip suprantu, draugė?
– Tiesiog… naujoji kaimynė, – įvardiju mūsų ryšį.
– Nesvarbu, vis tiek gali nusiųsti jam atviruką.
– Kokia proga?
– Jokia, tiesiog šiaip, dėmesiukas.
– Gerai, – sutinku. – O ką man jam rašyti?
– Dieve, ką tik nori.
Grįždama išsirenku keletą atvirukų: grafišką su šokančiu angelu, nostalgišką su krintančiais lapais ir menišką su saulės abstrakcija.
„Linkėjimai nuo liūdinčių kaimynų.“ Skamba lyg nekrologas. Užbraukiu ir imu kitą.
„Linkiu kuo greičiau sugrįžti.“ Banalybė. Užbraukiu dviem brūkšniais, atsiverčiu trečią.
„Namas be tavęs atrodo tuščias.“ Braukau tol, kol angelo galvoje atsiranda skylė.
Tai siaubinga. Nutariu, kad kitą sykį pirksiu jau su užrašu.
Šiandien senis paniuręs. Sako jaučiąs, kad nebeilgai trauks. Pajuntu kaltę, kad, užuot mėginusi jį paguosti, svarstau, ką užrašyti Daliui.
Vaikštinėjame tylėdami. Tiksliau, šiandien daugiausia sėdime. Senis sugebėjo nueiti tik iki artimiausio suoliuko ir neketina keltis. Pritūpiu šalia ir dėlioju iš kaštonų žmogeliukus. Senis bato galu atridena man dar vieną.
– Bepigu jiems, – prabyla.
– Kam?
– Kaštonams. Vis kartu, vis krūvoj. Kartu pražysta, subręsta, kartu ir žemėn sukrenta.
Žiūriu į tuos kaštonus, kuriuos į krūvą sudėliojo mano pačios ranka, kol senis pakyla eiti. Tada atsistoju ir spiriu į patį žmogeliukų centrą. Kaštonai pasišokinėdami išsilaksto į šalis.
Grįždamas senis patikrina pašto dėžutę, bet jokio laiško, žinoma, nėra. Jo veidas dar labiau paniūra.
Popiet skambinu į kaimyno duris. Irgi nieko.
Nusiperku dar keletą atvirukų su vienas už kitą kvailesniais užrašais. Po visais parašau savo vardą. Žinau, kad nė vieno neišsiųsiu.
Mudu su seniu kasdien vis labiau grimztame į savo pačių tylą. Vieną rytą man niekas nebeatidaro durų. Telefonas išjungtas, todėl atsirakinu pati, dunksinčia širdimi klaidžioju po butą ieškodama senio palaikų, bet jų nėra.
Noriu pasiguosti Mirtai, tačiau ji išvykusi. Iš kaimynų sužinau apie paryčiais atkaukusį greitosios pagalbos automobilį. Turėčiau informuoti agentūrą, tačiau tyliu. Jaučiu, kad senis išsikapstys, jam dar per anksti išeiti. Juk dar nesulaukė savo laiško. O man dar nesinori atsisveikinti nei su kaimynais, nei su keistu namu, kurio laiptinėje šiukšlina vaikigaliai ir šlapinasi benamiai. Ateinu kasdien, lydima berniūkščių žvilgsnių. Pastoviniuoju viršutiniame aukšte. Ilgai spaudžiu skambutį. Tada parymau už dailininko durų. Bent jau Mirta sugrįžtų.
Pasiduodu. Grįžusi namo, čiumpu žirkles ir karpau atvirukus į šimtus mažyčių skiautelių. Galiausiai metu žirkles į šalį ir jau nagais draskau likusius, kartu su savo nerimu, liūdesiu, vienatve. Žiūriu į grindis, nuklotas margaspalviais šiaudais, ir nutariu, kad reikėtų pranešti agentūrai. Bet vos pamėginu įsivaizduoti pasaldintą direktorės balsą, persigalvoju.
Krūpteliu nuo telefono skambučio – senis atsirado. Išsiklausinėjusi apie jo sveikatą, papriekaištauju, kodėl anksčiau neįsijungė telefono. Nurimusi sušluoju šiukšles ir išsiruošiu į darbą.
Senis be nuotaikos, nė nepaliečia maisto. Burbteli, kad prisivalgęs ligoninėje. Dar sako nebesitikėjęs grįžti, o dabar vėl viskas iš naujo. Nebenori į parką, guli užsimerkęs lovoje. Į rankšluostį suvyniojusi pietus, kad ilgiau neatšaltų, išeinu anksčiau. Stabteliu ketvirtame aukšte. Įsiklausau. Man nepasigirdo – durys atsidaro ir išlenda besišypsanti susivėlusi galva.
– Išleido? – klausiu išpūtusi akis.
– Pabėgau, – vypteli.
Kol geriame kavą, pasakoju jam apie senį. Dalius linksi, tačiau jo žvilgsnis tuščias. Nebeliko nė užuomazgų ankstesnių kibirkštėlių. Valtelės nuskendo ir akys jau nebeprimena nurimusios jūros. Jos klampios, tarsi rūko apgaubta pelkė.
Staiga, tarsi kažką atsiminęs, pašoka nuo kėdės. Seku paskui jį į kambarį. Tik niekur nebematau paveikslų.
– Kur juos padėjai? – klausiu.
– Mirta išmetė. Visad išmeta, jie gąsdina ją…
– Juk nutapysi naujų?
Jis papurto galvą ir atidaro barą. Pajuntu norą prieiti arčiau ir apkabinti jį iš nugaros ar bent paglostyti petį, tačiau neišdrįstu. Išima visus gėrimų likučius, jų ne tiek ir mažai. Įsijungiame televizorių, patogiai įsitaisome kiekvienas savo fotelyje, gurkšnojame ir apsimetame, kad įdėmiai stebime veiksmą ekrane, tačiau vis dažniau sugauname vienas kito žvilgsnį. Belaukdama, kol jis prieis ar bent sustums fotelius, imu snūduriuoti.
Jau vos bepastovėdamas ant kojų pakloja lovą. Padeda man nusirengti. Abiem rankom švelniai glosto veidą. Užsimerkiu. Jo pirštai tokie ilgi ir jautrūs. Liečia kaklą, pažastis, nuvingiuoja link bambos. Staiga jo ranka sustingsta, tarsi sudvejojusi prieš pat šuolį į bedugnę.
– Tai visai nebūtina, – sakau.
– Turbūt, – atsidūsta.
Nusisuku į sieną. Jis irgi atsuka man nugarą. Taip ir gulime tarsi du nusviesti kaštonai, kol galiausiai užmiegame.
Senis nebesikelia iš lovos. Parnešu jam laikraščius ir skaitau balsu, bet jis nesiklauso. Vos paragauja mėgstamo vištienos sultinio. Paprašo įjungti televizorių. Be garso. Ir primena, kad prieš išeidama patikrinčiau paštą.
Šįkart nebeiškenčiu:
– Tas laiškas, kurio laukiate… Nuo ko jis?
Meta į mane popiktį žvilgsnį.
– Koks skirtumas, nuo ko? Tiesiog laiškas.
Popiet duris atidaro Mirta. Nusispiriu batus ir dairausi po kambarį:
– Kur Dalius?
– Juk žinai kur, – išplečia akis.
– Vakar mes buvome kartu. Jis buvo čia.
– Nesapnuok, dar negrįžo. Poryt lankysiu. Atviruką užrašei?
– Užrašyk pati, koks gi jam skirtumas. Tai tiesiog suknistas kartono gabalėlis! – pykteliu.
Mirta tyli, jos smulkus veidas atrodo lyg nuskriausto vaiko. Susigėdusi atsiprašau. Atsisveikindamos apsikabiname, ji priglunda visu kūnu ir kvėpuoja man į kaklą. Pajuntu, kaip pašiurpsta oda.
Sustoju prie spaudos kiosko ir prašau pardavėjos atviruko, kur būtų pavaizduoti kaštonai. Tačiau su kaštonais ji neturi, įsiūlo su parko vaizdu. Paimu, nes be užrašo.
Senis vangus ir, rodos, manęs nebepažįsta. Mėginu iškviesti gydytoją, bet jis atvyks tik rytoj.
Vakarop užsuku pas Mirtą. Ji guli lovoje. Daliaus lovoje, įlindusi į jo samanų spalvos džemperį. Jai tinka prie žalių akių. Šalia lovos ištikimai laukia jo šlepetės – šunėkai.
– Sergi? – susirūpinu.
– Ar kada nors esi mėginusi nusiskandinti lovoje?
Jos balsas skamba liūdnai, o pati atrodo tokia gležna ir pažeidžiama. Ir tokia reikalinga globos.
– Gal tau ko nors atnešti? – teiraujuosi.
– Eikš, – ji pasislenka prie sienos ir užsimerkia.
Atsigulu šalia, apsikabinu jos liesą, įšilusį kūną. Panardinu rankas į jos berniukiškai kirptus plaukus. Jie šiurkštūs. Pirštų pagalvėlėmis Mirta glamonėja mano krūtinę. Slysta žemyn. Jos pirštai tokie pat ilgi ir jautrūs.
Po to gurkšnojame lovoje. Sakau, kad senis klysta dėl tų kaštonų. Beviltiškai klysta. Jis nesijaustų mažiau vienišas, net jei nebūtų nukritęs nė vienas kaštonas. Juk jokio skirtumo, ar krūvoje, ar po vieną. Vis tiek kiekvienas savo kevale.
– Taip jam ir pasakei?
Purtau galvą:
– Žinoma, ne.
Vos nepramiegu. Atviruką palieku šalia lovos, ant žurnalinio staliuko. Rengiuosi tyliai, kad nepažadinčiau Mirtos, bet ji vis tiek pabunda:
– Dalius grįžta.
– Nuostabu, – pasilenkusi pakšteliu jai į kaktą ir nuskubu pas savo senį.
Šįryt jis atrodo visai prastai. Švargždžia ir dūsta, jo veidas pamėlęs. Nutariu gydytojo nebelaukti, kviečiu greitąją pagalbą. Jie nusprendžia vežti senį į ligoninę. Klausia, ar važiuosiu kartu. Papurtau galvą. Dingteli, kad jis gali nebesugrįžti.
– Palaukit! – šūkteliu felčeriui, jau guldančiam senį ant neštuvų.
Įsiveržiu pas Mirtą, ji tik spėja pasikelti ant alkūnių, o aš ieškodama rašiklio jau verčiu stalčius. Ant tuščio voko brūkšteliu adresą, sukeverzoju parašą.
Spėju. Bruku jį jau laiptais nešamam seniui į rankas ir sakau:
– Jūsų laiškas…
– Kvaiša, – ištaria taip tyliai, kad vos išgirstu.
Senis sugniaužia voką kumštyje, tačiau po akimirkos jo ranka suglemba ir popieriaus gniužulėlis nukrinta žemėn.
Prisėdu laiptinėje ir paprašau berniūkščių saulėgrąžų. Bet galiausiai jos baigiasi ir aš pakylu.
Ištuštėjusiu parku einu namo. Po kojomis traška kaštonai. Ir jų tiek daug.
Julius Keleras. Keturios novelės
2020 m. Nr. 7
Akla višta
Jis nespėjo: kol žvalgėsi ir rausėsi kišenėse, nuogąstaudamas, ar tik nebus palikęs darbe ant stalo po popieriais namų raktų, autobusas nuvažiavo. Dar pamatė, kaip vairuotojas skubom žvilgtelėjo į jį – senas, praplikęs, gunktelėjęs – net pasirodė, kad ironiškai šyptelėjo, naudodamasis savo galia uždaryti autobuso duris kada panorėjęs. „Raudonnosis kvailys“, – mintyse mestelėjo jam pavymui. Kitas autobusas tik už penkiolikos minučių. Pasitikslindamas pažvelgė į tvarkaraštį – taip, lygiai už penkiolikos. Viskas, žinoma, aplipdyta kramtomąja guma, bet skaičius tarp linijų dar galima išskaityti, nors beveik trečdalį jų dengė įvairūs ranka rašyti ar spausdinti skelbimai: „Parduosiu vieną kambarį trijų kambarių bute Salininkuose“, „Mokau groti gitara“, „Parduodu elektros stulpus“. Trumpam jį sudomino vienas ilgesnis – „Gal yra rimtas, vienišas vyras rimtam bendravimuj? Rimta, tvarkinga, vieniša jieško gyvenimo Draugo“.
Rūkyti nesinorėjo, trypčioti aplink balas irgi. Nusipirko laikraštį, tačiau užuot skaitęs susibruko į lietpalčio kišenę. Greta krykščiojo keli vaikai, paimti, matyt, vėluojančių tėvų iš darželio, kelios merginos, sustingusios kaip mumijos, baksnojo uoliai įkniubusios į savo sarkofagų ekranėlius. Stoties rajono varguomenė įprastai sklaidėsi aplink netoliese esančias autobusų ir troleibusų stoteles tarsi išbaidytas ir sulėtintai judantis širšių lizdas, vienijamas nepaneigiamos bendrystės. Dvi žemaūgės čigonės rausėsi savo rankinukuose lyg tikėdamosi atrasti ten dar nematytus aukso kalnus; žmogus be kairės kojos, vilkintis dengiamosios spalvos kareiviška ar medžioklės uniforma, išsižiojęs snūduriavo atsirėmęs į spaudos kiosko sieną; trys naktinės plaštakės – tai buvo matyti iš vulgarokų judesių, kol galop jos nusigręžė nuo saulės, atsisukdamos į jį nugara, – matyt, vakarop baigusios pamainą, irgi laukė savo autobuso – išsidažiusios taip, kad nelabai galėjai suprasti – cirkui, Felinio filmo kastingui ar turbo parfumerijos reklamai, kur būtina visas savo dažybos atsargas be atrankos ir ant greičio sumesti ant veido.
Į autobusą įlipo paskutinis. Vairuotojas – jaunas, guvus – visu garsu klausė „Русское радио“. Reikėjo tik pamatyti, kaip sukaliojo pečius vairuodamas, niūniavo kartu su apie meilės pabaigą spygaujančia blondine. Autobusas sustojo, kaip visada, beveik prie pat jo namo. Ilgai netrukus jis atvėrė buto duris ir sustingo. Tada jį pasitiko prietema ir katinas Liucis. Glaustėsi aplink kojas lyg atsiprašydamas, piešdamas lanksčiu pūkuotu kūneliu begalybės ženklą ir mėgindamas viską sustatyti į vietas.
Kristis neskubėjo įžengti. Ir visai ne dėl to, kad jam buvo maloni ši prietema, dangstanti daiktus. Jis baiminosi, kad, kairiąja ranka įžiebęs koridoriuje lempą, bute išvys dykvietę. Smėlio plokštumas, švilpiantį geltoną vėją, akis ir klausą pribloškiantį karštį, gal net skeletų siluetus, boluojančius iki pat horizonto, ir neišvengiamai juose gyvo grobio tykančius skorpionus, pritvinkusius sportinio azarto kaip Dakaro motorai. Jam stipriai plakė širdis, regis, pasiekdama pačią aukščiausią išgyvenimo natą, apie kurią jis niekad net nebuvo pagalvojęs, kad tokios išvis esama. Skuduras prie buto durų buvo visai apgailėtinas. Ir dar kažką nelemtai priminė. Daug kas dabar rodėsi apgailėtina, menka, beviltiška. Dar mėnuo, ir skurlis virs pilkų debesų skivytais kaip ir pats Kristis, dvidešimt metų tuo pat metu toje pačioje vietoje išgyvenantis tą pačią dykumos dieną. Jis nieko nenorėjo nei atsiminti, nei pasinerti į mintis, kurios persekiojo kaip ne laiku atsibudęs širšynas.
Nenusiaudamas batų ir nejungdamas šviesos jis atidarė balkono duris ir nuėjo į virtuvę. Spintelėje, žemutinėje seniai valytoje lentynoje greta aliejaus ir kelių pakelių miltų stovėjo nežinia nuo kokių laikų nugertas butelis „Jack Daniels“. Nieko nelaukdamas jis nusviedė kamštį ant grindų ir springdamas susivertė kelis gurkšnius. Užsimerkė ir pagalvojo apie jūrą. Ne pagalvojo, prisivertė pagalvoti. Tai visada jį nuramindavo. Vėjo šlamenamos tuopos už lango priminė, kad dar ne vasara. Bent ne dabar, kai Liucis trinasi apie kojas kaip Bikfordo virvutė, grasindamas sprogimu, jei nebus išklausytas. Atidarė šaldytuvą, iškrapštė konservų skardinę su ryškiai geltona višta ir dideliu šaukštu išskobė kietą masę į katino dubenėlį. Liucis nurimo, o ėdančio gyvulėlio vaizdas nuramino ir jį patį.
– Jeigu paklaustumėt, kaip dabar gyvenu, pasakyčiau, jog ką tik prisiminiau, kaip prieš penketą metų, lygiai tą pačią dieną, pas senelius Kaune gėrėme arbatą iš vyšninio virdulio. Pamenat, jie mėgo juodą, stiprią, gruzinišką su daug daug cukraus, o tie amžinieji nuo vaikystės prisimenami baltos emalės puodeliai iš vidaus buvo apjuosti neišplaunamu juosvu ratu, water line, rodančia grimzlės ribas. Dar truputis, ir puodelį apsems juodos užmaršties marios. Dar truputis – ir laivas ims skęsti. Liks ten, kur liko šimtai tūkstančių kitų laivų vandenynų ir jūrų dugne. Jis nuskęs kaip ir jūs tada, prieš dvidešimt metų, ir aš liksiu vienas, be jokio gelbėjimosi rato, nežinodamas, kur ta teisingoji, vienintelė water line. Reikia paisyti ribų net ir geriant arbatą, net ir važiuojant autobusu, kur groja „Русское радио“, net ir gyvenant tokį sumautą gyvenimą, kuriame nieko nežinai ir niekas neaišku. Taip, arbatos puodeliai ir prisiminimai neskęsta, skęsta tik laivai ir žmonės, bet nuo to ne lengviau. Beje, tada išvažiuojant senelis apkabino ir pasakė: „Kristi, noriu, kad tau viskas būtų gerai.“ Neturėjau ką atsakyti. „Ar paimsi iš mūsų Liucį?“ Abu patylėjome. Visada prieš man išvažiuojant patylėdavome. Tai buvo kiek netikėta, nes abiejų senelių nuo vaikystės neįsivaizdavau be katino namuose. Iš pradžių jie gyveno kaime, prisimenu nevalomas gatveles, užverstas sniegu iki pat tvoros, automobiliu važiuodavom geras dvi valandas, vėliau, sendami, persikėlė į miestą, bet visur kartu su jais būdavo katinas. Katinas, paleidžiamas nakčiai, katinas ant močiutės kelių prie krosnies, katinas, lakantis iš dubenėlio. Baltas, pilkas, juodas su balta žvaigžde. Visada koks nors katinas. Nenorėjau nieko atsakyti, ištiesiau rankas, ir Liucis gavo naują šeimininką. Kadaise, pamenat, neleidot man laikyti katino, o dabar, kai jūsų nebėra, galiu laikyt ką tinkamas – tigrą, liūtą, kupranugarį, bet ką. Su visom bacilom, savom ir svetimom. Aš tik grįžau iš darbo, aš sėdžiu prasmegęs fotelyje ir galvoju apie jus.
Jis užsidėjo tą pačią Kriso Rea plokštelę „Woman in red“. Ją mėgo mama. Klausydavo pavakare, viena, kol tėvas dar nebūdavo parėjęs. Linguodavo krėsle su taure baltojo vyno. Ji nešokdavo, niekada nešokdavo. Jie niekada nešokdavo. Nebuvo kaip, nebuvo kur. Tą vakarą, lygiai prieš dvidešimt metų, jie susipyko dėl to, kuris vairuos mašiną per savaitgalio kelionę pas senelius. Pyktis dar labiau įsiliepsnojo, kai tėvas (jis sirgo artritu) netyčia iš rankų paleido puodelį su vyšnių arbata ir viskas išsiliejo ant balto, ką tik iš cheminės valyklos paimto kilimo. Neišlaikęs mamos spiegimo ir rankų grąžymo, Kristis dingo į savo kambarį ir pakišo galvą po pagalve. Po valandėlės įsiklausė, buvo tylu. Atidarė duris ir išgirdo tylutėliai dainuojant Krisą Rea. Jie šoko. Tai buvo neįtikėtina. Jie šoko užsirišę akis, lyg žaisdami „Aklą vištą“. Kraipėsi, juokėsi, kikeno, maivėsi kaip paaugliai. Dainai pasibaigus, ją be galo kartojo. Kadaise studentaudami jie panašiai žaidė per vakarėlį pas kurso draugus, ir taip susipažino. Dabar dublis buvo kartojamas, po dvidešimties metų. Greičiausiai net paaugliai nebeužsiima tokiais niekais kaip „Akla višta“. Balkono durys buvo pravertos, paskutinis pavasario pasažas – gegužės pabaigos vėjas draugiškai kedeno užuolaidas. Namo remontas beveik baigtas, sienos nudažytos, stogas užlietas nauja danga, beliko niekniekiai – uždėti balkonams turėklus, sutvarkyti veją ir išvežti šiukšles. Jie šoko. Jie vis dar šoko. Kristis nusprendė jiems netrukdyti, tįsojo savo lovoje. Gerai atsiminė, kaip gulėjo užsimerkęs ir ką tada galvojo. Po gero pusvalandžio jam pasigirdo, kad mama kviečia blynų. Kambaryje grojo Krisas Rea, balkono durys buvo atviros kaip ir prieš tai, tik ant paties krašto gulėjo mamos batelis. Juodas ir blizgantis.
Atvertas langas
– O tas atvertas langas, va tas, ten, trečiame, tau nieko neprimena? Nieko nieko? O jeigu tardytų, ką atsakytum? Jei prispirtų, kad tu teroristė šachidė, ir nuo to, ką atsakysi, priklauso tavo ir artimųjų gyvybė? Na ką, vaikeli? Kalbėsi?
Draugė buvo įkyri, neužsičiaupdama tarškėjo, aikčiodama pasakojo apie kažkokius naujausius filmus su Nikole Kidman, japoniškus kvepalus, kuriuos, nesuprasi, ar ką tik pirko, ar gavo dovanų, o Veronika stengėsi neišsiduoti, kad prastai jaučiasi ir nieko nenori, tik namo. Kaip tą pasakyti? Juk vos prieš dešimt minučių susitiko, nesimatė gal mėnesį, o va jau taip iškart ir dingo ūpas bendrauti. Stovi vidury Vokiečių gatvės ir niekur eit nenori.
Aukštai penkiaaukščių priestogiuose siūravo vijoklių girliandos, danguje ratus suko kregždės, karpydamos nežinia kieno erdves, dūzgė mašinos, po priešvakario miestą nešiodamos spalvoto metalo žinutes, ir viską gaubė tingi liepos pabaigos nuotaika. Betrūko tik verksmingos šarmankos, aklo muzikanto, negrabiai sukančio rankenėlę su dideliu nutrintu bumbulu, ir seno žilo miesto budelio, ašarojančio su nuleistu ant kelių kirviu, kad nebeturi ko nukirsdinti.
– Veronika, ar girdi mane? Va tas atvertas langas tau nieko neprimena? Negi visai nieko?
Veronika persibraukė plaukus, abejodama, ar ištvers dar valandėlę. Negi visos tos moterys aplinkui irgi tokios? Kudakuojančios, gražiai sušukuotos, išsičiustijusios vištos.
– Man primena prapjautą obuolį, – nepaliovė čirkšti Silvija.
– O man atvertą langą. Va ir žmogus, žiūrėk, ten juda. Turbūt ruošias išeiti, bet juk tuoj lis, – galop išspaudė kaip indulgenciją.
Reikia pasistengti būti malonesnei. Draugė vis dėlto. Ir brolio žmona.
– Nelis, įlįsime kur kavos, ir galės sau lyti.
Dar vienas langas atsivėrė, tik ne trečiame aukšte, o ketvirtame, virtuvėje. Beveik kaip lėlių teatre, pakilus uždangai, pasirodė moters galva, ir Veronikai dingtelėjo – o jeigu ten tik galva? Moters galva be kūno, gyvenanti ramų, niekieno nedrumsčiamą galvos gyvenimą.
– Kur čia būtų mažiausiai žmonių? Kaip tau tinka šita šukuosena! Pas Izabelę kirpais? Ten pat, Užupy? Reikės ir man užsirašyti, tik nenoriu laukti mėnesio. Tau gerai, tu kantri.
Silvija atsirėmė nugara į suoliuką ir iškėlusi delną patikrino, ar nelyja. Dangus pilkšvėjo, tikrai reikėjo lietaus, bet gamta ir toliau su miestu žaidė katės- pelės žaidimą, neskubriai užtemdydama sceną ir ruošdama ją nežinia kam. Vos juntamas dulkių ir prieblandos kvapas tvenkėsi gatvėje, perspėdamas apie būsimą viešą iniciaciją tų, kurie nespės parbėgti namo.
– Veronika, ar eisim kavos?
Moters galva vėl pasirodė, šmėkštelėjo iš kairiojo lango į dešinįjį, paskui atgalios, ir Veroniką nudiegė mintis – o kas, jei ji kelias ar keliolika dienų nevalgius. Jei jos maitintojas susirgo ar išvažiavo. Išvažiavo, palikęs ją be maisto, pinigų, be nieko. Tiesiog įmetė kaip į kapą. Gal būčiau pagaliau laiminga, dar pagalvojo, jei būčiau galva. Jeigu būčiau. Kregždės ėmė daužytis tarp žibintų ir Veronika užsižiūrėjo į jas.
– Veronika, ar mes einam kavos? Tu šiandien kažkokia keista. Gal nevalgei? Juk tau atostogos. Pasigamintum ko nors skanaus. Juk moki. Pavyzdžiui, džiovintų baravykų sriubos su perlinėmis kruopomis, putpelės kiaušiniu, ir kuo ten dar?
Veronika atsisuko ir netikėtai paglostė Silvijos skruostą.
– Kaip gerai, kad tu man šiandien paskambinai.
– Gerai? Mes nesimatėm dvidešimt septynias dienas. Aš skaičiavau. Tu buvai pas mus lygiai prieš dvidešimt septynias dienas, per mano gimtadienį.
Pro šalį praburzgė mašina, plaunanti gatves, ir Veronika pastebėjo, kad virš žibintų nebeliko kregždžių, o ankštų palėpių trikampėliuose užsižiebė šviesos.
– Izabelės namą griaus. Liepė išsikelt per tris mėnesius. Ir sodą nupjauti. Statys gyvenamųjų namų kvartalą. Išnaikins visus vynvyčius, visas gebenes ir vynuoges.
– Negali būti.
– Gali, labai gali.
– Juk ten tokios gražios nišos, tokie saulėti kambariai. O balkonai kokie…
– Niekam dabar nerūpi balkonai.
– Man tas namas gražiausias visame mieste. Izabelė turbūt verkia.
– Izabelė neverkia. Ji dar turi tris mėnesius. Ištisus tris mėnesius.
– Trys mėnesiai nieko nereiškia.
Greta klestelėjo porelė su motociklų šalmais. Mergina nusitraukė šalmą ir įsisiurbė į lūpas vaikinui. Jis dar nebuvo spėjęs nusiimti šalmo, skėsčiojo rankomis tarsi gindamasis nuo puolančio širšių spiečiaus. Jų delnai sukibo. Veronika žiūrėjo neatitraukdama akių, Silvija kažką pasakojo. Tačiau Veronika jau galėjo nebesiklausyti, jos akys glostė restauruojamų pastatų sienas, parduotuvių vitrinas, žmonių veidus – nedrąsius, įžūlius, vaiduokliškus, jaunus ir senus, pageltusius kaip seni smuikai, kuriuos odiniuose futliaruose nešasi po koncerto Filharmonijoje muzikantai, svaiginami liepos pabaigos aromato.
Silvija timptelėjo ją už rankovės, norėdama įsitikinti, kad Veronika dar gyva.
Galva virtuvės lange išnyko. Užgeso ir šviesa. Dabar ji užsižiebė kambaryje. Galėjai aiškiai įžiūrėti paveikslą, kabantį ant sienos, tris spalvų linijas – oranžinę, žalią ir baltą. Jos driekėsi per visą drobę kaip spalvotas ledonešis. Dangus sustingo, patamsėjo ir atvėso. Jo juosvas, nejudrus luitas ėmė slėgti. Veronikai pasidarė šalta, o dar reikėjo užsukti pieno į parduotuvę.
– Gal eikim namo, Silvija? Sutemo.
Silvija čiulpė ledinuką. Neatrodė, kad jai šalta. Iš vingiuotų skersgatvių pūstelėjo vėjas ir Veronika pirmąsyk pagalvojo apie artėjančią žiemą ir apie tai, kad praėjusią pametė mamos megztas šiltas vilnones pirštines. Galva išjungė kambaryje šviesą ir greičiausiai vėl atsigulė miegoti alkana.
Juk artėjo ruduo.
Gimimo dovana
Iš pradžių jis laipiojo keistų barikadų nuolaužom. Vėliau jau tik tingiai kėblino. Stiklai, pagaliai, geležinės rievėtos, apskritos dėžės. Vieną atidaręs, ištraukė kažką panašaus į kino juostą, bet ją iškart pasiglemžė vėjas. Aplink plytėjo dykvietės, jos priminė pražiotus mirties nasrus ir tik retkarčiais pradžiugindavo sutryptos žolės lopinėliais. Kartais reikėdavo sustoti ir kaip medkirčiui prasiskinti kelią kokiu nors lentgaliu. Mažas gyvūnėlis prie pat jo kojų šmurkštelėjo po raudona R raide, apvarvėjusia kažkokiais taukais. Kitą žodžio dalį EVOLUTION jis netyčia paspyrė ir užsigavo didįjį kairės kojos pirštą. Padėkojęs Aukščiausiajam, kad neįsibedė į rūdžių išėstą vinį, ėjo toliau. Laukė daug darbo, reikėjo išsigauti iš šios apleistos vietovės. Atrodo, kad čia vyko didelis mūšis, mėtėsi žibantys šalmai, vieni suskaldyti, kiti visai sveiki. Vieną net pasimatavo. Gaila, per didelis. Užsirangęs ant juodos kvadratinės platformos, ant kurios stovėjo keistos metalinės kopėčios, panašios į elektros pastotės stulpą, užlipo viršun. Apačioje plytėjo lyguma, beribiai plotai, juose lengvai galėjo tilpti šimtas tūkstančių verkiančių riterių. Bet ką čia įžiūrėsi kone aklinoj tamsoj, primenančioj milžinišką klaustrofobišką liftą-sandėlį, kuriame išprotėjęs Nojus keturis tūkstančius metų kaupė viską, kas tik pasitaikė jo kelyje. Nesimatė jokios gyvybės, kariuomenės, pulkų judėjimo – nieko. Aplink nei miško, nei klonio, nei jokios kalvos ar giraitės. Saulė aptemusi ar prislėgta storų juodų debesų, neturinčių nei pradžios, nei pabaigos. Kieno teritorija plyti iki pat horizonto? Kieno šarvai ana ten, žemai, po kažkokiom išnarom, tarsi po nuožmių batalijų ten sukniubęs gulėtų žmogus? Jis nulipo žemyn, skuduru nusivalė batus ir traukė toliau. Griuvėsiai, griuvėsiai. Lavonų ir ginklų nėra, arba jų nematyti prieblandoje. Ranka užčiuopė krūmokšnius, ant vieno – pasišvietė telefonu – kybojo kalėdiniai žaisliukai. Du raudoni – didelis ir mažas, ir du žali, nedidukai. Jo neapleido nuojauta, kad čia vyko mūšis, įnirtingas, nuožmus, palikęs daug kraujo. Reikėjo matyti, kaip jis kyla ir leidžiasi tais sąvartynų kalnais, tarsi kalnų slidininkas, besimėgaujantis savo kūno lankstumu ir niekinantis visą likusį ištižėlių pasaulį. Staiga pasirodė rausvas, greičiausiai saulės spindulių pluoštas, jis nesulaikomai skverbėsi iš už horizonto. Lyg kas būtų prabilęs anakreontinėm strofom apie puotą maro metu, – pagalvojo jis ir dar atkakliau patraukė pirmyn. Reikia įveikti šį atstumą, šią žudančią atkarpą, ir pasiekti vietą, iš kurios trykšta spinduliai. Negalvojo, kad tai neįmanoma, tiesiog ėjo pirmyn, spardydamas pakeliui visokius maišelius, čežančias šiukšles ir svarstydamas, kas dar pasitaikys priekyje. Nuojauta sakė: nesitikėk, kad čia bus žmonių. Truputį pailsęs sustojo ir išvydo savo atspindį. Stovėjo prie apleisto pastato ir stebeilijo į vidų per nešvarų stiklą. Regėjo savo kūno kontūrus, nepastebėdamas kreida ir tamsiomis dulkėmis apnešto švarko, judino rankas, šūkčiojo, šokinėjo, rodė liežuvį, nematė jo, bet žinojo, kad jį iškišo, kad jį turi, kad jį rodo. Galėjo išsirengti nuogai, bet tai nieko nebūtų pakeitę. Net savo lyties nebūtų įžiūrėjęs per tą purviną, neįveikiamą prieblandą, kuri paslėpė jo bruožus ir panardino į neaiškią tikrovę. Jo kūnas jau buvo nusilpęs, jam žūtbūt reikėjo poilsio, tačiau puikiausiai suvokė, kad išliks gyvas, jei pasieks tuos prakeiktus rausvus spindulius, trykštančius kaip aviečių sultys tarp suspaustų pirštų.
Aną vasarą jie rinko avietes prie ežero. Jų nebuvo daug. Keli skurdūs neaukšti krūmokšniai. Jis stebėjo, kaip Ema švelniais ir įgudusiais pirštais lyg megzdama praskiria spygliuotas šakeles ir tiksliai užčiuopusi nukabina uogas. Svajojo, taip, gerai prisimena, kad svajojo, kad jį taip liestų avietiniai Emos pirštai, kad kutentų ausis, raustųsi po plaukus. Tą akimirką abu jie buvo nepalaužiami. Ema, skinanti avietes, ir jis, prisėdęs ant žemės, žiūrintis į ją kaip į potvynio nunešamą medūzą, kurią vėjas be gailesčio nublokš į atvirą jūrą.
Jis atsimerkė, slinko toliau. Pamatė dviračio siluetą, tų siluetų daugėjo. Galop rado daugybę jų, atremtų į kažkokią sieną. Netyčia užkliudė vieno skambutį. Paskambino juo dar sykį, tada patikrino kitus dviračius. Dauguma be skambučių; dviračių nepalyginti daugiau, nei iš pradžių atrodė, bet skambučius turėjo tik keli. Jų signalai skyrėsi, vieni vibravo, kiti aidėjo skardžiai, treti kimiai skundėsi, tarsi paliegėliai.
Rausvi spinduliai vis dar sklido iš už horizonto, jis juto, kaip dviračių skambučiai skatina, kaitina kraują eiti pirmyn, be perstojo, kaip plakanti širdis. Dar vienas pastatas, antras, trečias. Šis jau su durimis, jos juodavo pravertos. Šviesos nebuvo kaip ir visur, tik tie ramūs virbalai, judantys horizonte, tarsi ragino nepasiduoti ir tęsti kovą po nokdauno. Kaip jis čia pateko, nežinojo. Dabar ne laikas buvo apie tai galvoti, reikėjo eiti. Nusivalė kaktą ranka ir stabtelėjęs atsilošė. Raumenys dar veikė, širdis plakė, ir jis nejučia pagalvojo apie motiną, jau ne pirmą sykį per šias kelias valandas, kai kėblino taip nežinioje. Prisiminė motiną, ravinčią sode. Jų sodas anuomet būdavo pilnas augalijos: obelų, kriaušių, vaiskrūmių ir gėlių – medetkų, laukinių rožių, rusmenių, aguonų ir rugiagėlių, kartais – saulėgrąžų. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens motina ten triūsdavo, ravėdavo ir sodindavo. Kišdavo daigus į paruoštas duobutes, užberdavo šaknis žemėmis ir peržegnodavo. Vasarą sodas būdavo žalias, rusvas ir mėlynas – vazonai su gėlėmis lauke, palei namelio sieną, skaisčiai mėlyni. Sykį, dabar sau negalėjo už tai atleisti, su draugais išvartė juos, nes buvo girti ir alkani kaip vilkai. Iš vakaro motina buvo liepusi užkasti pūvančius, suverstus į krūvą pernykščio derliaus vaisius, o jie atsinešė nežmonišką kiekį alaus, prisigėrė, visu garsu užsileido džeržgiančią magnetolą su „Deep Purple“, šoko, striksėjo kaip žvirbliai, bejėgiškai kritinėjo ir džiūgaudami valėsi žemėtas rankas į vienas kito plaukus. „Kaip kūdikiai jūs, kaip gyvuliukai“, – motina nepyko. Atsipeikėjęs jis tikėjosi desperatiško riksmo, ašarų, priekaištų lavinos, o ji ryte stovėjo prie jo miegančio ir šypsojos, atvažiavus į sodą taksi. Vis dėlto keturi kilometrai. Krisčio chebra riogsojo kas kur, apkabinę savo merginas ar vieni, purvini ir laimingi. Šyptelėjo prisiminęs, kaip Marius knarkė viena ranka apsikabinęs karučio koją, iš kitos nepaleisdamas alaus butelio. Jurga, Martyno mergina, atsitūpusi vėmė po aronija, o Igoris kerėpliškai brązgino gitara Kernagio dainą apie silkę, įlipusią į obelį.
Reikėjo eiti pirmyn. Jis užkliudė kelias namų, sandėliukų, pašiūrių ar balažin kokias sienas, ir jos girgždėdamos nuvirto. Jo niekas nebestebino. Kaip biologas žinojo, kad jutimai prisitaiko, o nuo tamsos skaudančios akys irgi bus priverstos prisitaikyti, peržengti skausmo ribas, tarsi iš šalies stebėdamos, ką skauda, liausis priešintis, įsileis tą skausmą ir pagaliau pajus, tegul ir po kančių, pergalės skonį.
Priėjo dvivėres duris ar vartus. Jie net gerokai paklibinus neatsidarė. Pusiautamsoje nesimatė net spynos, ant žemės gulėjo sudužusio stiklo šukės, jis paspardė jas ir tuomet įsibėgėjęs koja išvertė vartus. Jie krito taip, tarsi būtų to laukę šimtus metų.
Rausvieji spinduliai. Jie švietė iš čia. Du galingi kino prožektoriai. Suakmenėjęs jis ne iš karto suprato, kur dingo tamsa, sąvartynai, kodėl nebereikia eiti link spindulių ir kodėl mato prunkščiančią į baltą nosinę ir akių kampučius besivalančią Emą, kitus žmones, kuriuos irgi atpažino. Tomas, Matas, Elena, dar keli iš universiteto biologijos laboratorijos.
– Kristi, Kristi! – skandavo jie.
– Su gimtadieniu, su gimtadieniu!
Keli tortai, lėkštės, šampano taurės, dėžės su vynu. Ežero krantas.
– Kristi, – pabučiavo jį Ema. – Na, kaip tau mūsų gimtadienio dovana? Ilgai įkalbinėjau kino studijos chebrą, kad kelioms valandoms išjungtų elektrą. Jie nerimavo, kad tamsoje nenugriautum jų kvartalo. Nuo ryt ryto filmuos „Niekas nenorėjo pasilikti“. Ar buvai geras berniukas? Nepyk, kad prieš kiną tau įmečiau į kokteilį keletą tablių.
Jis neprisiminė. Nieko neprisiminė. Galvojo apie motiną ir gėles.
Tobulas gyvenimas
Ji prisiminė – buvo laiminga tada, kai sėdėdama mašinoje kelis akimirksnius žvelgė pro langą. Jie kažkur važiavo, kur, jau užsimiršo. Matė vien pūvančius, vėjo veliamus lapkričio lapus laukuose, kvepiančiuose popiete, tačiau tą akimirką nusmelkė, kad yra laiminga. Niekaip to negalėjo paaiškinti. Ir dabar negalėtų. Tarsi aštri nematoma ietis pervėrė kūną ir įstrigo, nepajėgdama išeiti kiaurai, ir kamavo ją, sukeldama nesuprantamą kaltę. Puikiai ją jautė, galėjo net parodyti, kur ji yra. Toks persmelkiantis jutimas, kai beveik netekai savo kūno, tarsi virsti šviesa. Tada juto, o po dvidešimties metų prisiminė, tik ne rudenį, o prasidėjus pavasariui. Ne taip lengva atvykti į šalį, į miestą, prie senojo savo namo, prie kurio nebuvai daugiau nei dvidešimt metų. Arba buvai čia visada, tik nežinojai. Likai čia nuo tada, kai Marta, toji kita Marta, išvažiavo.
Juokinga, tada net namie negalėjo vaikščioti basa, su naktiniais, slepiamais nuo svetimų akių, nudėvėtais iki skylių, su išvirkščiu švarku, su nušiurusia berete, mūvėti skirtingų spalvų kojinėm, ką jau kalbėti apie spjaudymąsi ant parketo (nieku gyvu nebūtų to dariusi). Ir tada, ir dabar. Nei namų tvarkytoja, nei vaikų auklė, nei vyras nebūtų to supratę. Žaidimo taisyklės buvo griežtos, bet negalėjai sakyti, jog už jas nebuvo atlyginama. Vyras dirbo banke valdytojo pavaduotoju ir tų laikų gerovės aitvaras kasdien nešė jiems milžiniškus aukso kiaušinius. Šaltus, didelius, vargu ar apvalius, – auksas formos neturi, tik kainą ir vertę. Taip jai tada atrodė. Odinių bibliotekos krėslų kvapas, prieblandoje spindinčios Bohemijos krištolo taurės, brangių vakarinių kvepalų šleifas, savaitgaliais susirenkančios diplomatų ir verslininkų poros, visur poviškai besistaipančios, be perstojo smalsaujančios, tarsi ieškančios silpnos, pažeidžiamos, labiausiai persišviečiančios kūno vietos, per kurią būtų galima suleisti mirtiną nuodų dozę. Namai dažnai prisipildydavo negailestingų, visada pasiruošusių šypsotis svetimų žmonių, kurie nebūtų supratę jos išskydusių žydrai rausvų naktinių kodo; žinoma, niekada jiems ir nebūtų rodžiusi savo mielų, kone iki siūlelio sunešiotų marškinių, kurie be skrupulų apnuogindavo pečių, nugaros, krūtų fragmentus. Su jais ji jausdavosi esanti Marta. Užtrenkdavo savo baltas, auksinėm juostelėm dekoruotas duris, užsirakindavo ir pagaliau pasijusdavo esanti namie.
Ją nupurtė anų laikų prisiminimas, tačiau vienintelė akimirka, kai buvo laiminga, nepaliovė švytėti kaip ramiai deganti elektros lemputė virš sargo būdelės. Ji stovėjo negalėdama pajudėti.
– Marta, ar dar ilgai? – vyriškis krokodilo spalvos batu nervingai sutrypė nuorūką, nesiliaudamas barbenti į mašinos stiklą. Martai pasidingojo, kad jis beldžia Bethoveno „Likimo“ simfonijos motyvą, nedarydamas jokių pauzių, ką ji mielai būtų pataisiusi. Žinojo tą simfoniją mintinai.
Ji atskrido čia mėnesiui, bebuvo likusios kelios dienos. Dar reikėjo dukros prašymu nupirkti kelis drabužius iš „Marshalls“, tada kai ką sūnui, raudoną „Folgers“ kavos dėžutę mamai (labai ją mėgo), paieškoti lengvų, nebrangių, vasarai tinkamų batų. Laikas susitraukė kaip netinkamu režimu išskalbta mėgstamiausia suknelė ir grėsmingai pakibo ant skalbinių virvės. Gerai, kad spėjo pastovėti prie senojo savo namo, šeimininkų sūnus pavežė, pati niekaip nebūtų nusikapsčius. O gal išvis nereikėjo ten važiuoti? Ko lapei kišti nosį į vištidę, kurioje jau dvidešimt metų nėra nė vieno viščiuko?
Prisiminimai užplūsdavo pačiu netinkamiausiu metu. Kartais vos prabudus svetimoje, negirgždančioje, kaip kad būna senuose namuose, lovoje, pilnoje nepažįstamų gėlėtų kvapų. Tačiau dažniausiai prisiminimai užplūsdavo tuomet, kai Martos šlapimo pūslė jau sprogdavo nuo besaikio kavos gėrimo, ir tekdavo skubiai pakilti nuo stalo, atsiprašius Rodžerio. Kartais ir jo žmonos Saros, jeigu ši nemiegodavo iki pusiaudienio retkarčiais suvaitodama nuo nepakeliamų artrito skausmų. Negalėdavo taip, kaip jie, prilipę prie raudonos odos fotelių, nuo ankstyvo ryto iki išnaktų pliumpti silpnutę amerikietišką kavą, pilsčiodami ją iš peršviečiamų kavinukų, primenančių senus lietuviškus trilitrius agurkams, dieną naktį kalenant CBS ar ABC žinioms iš spalvoto milžiniško ekrano. Perdėtas pasitikėjimas savimi plūdo ir iš TV ekranų, ir iš šeimininkų, primindamas jai laikus, kuriuose nesijautė sava.
– Tu nemoki džiaugtis, – sakydavo Tomas. – Tau nepatinka mano draugai. Tu man nepadedi. Ar supranti, kad mes viską pirkom į skolą – nuo namo iki tavo pėdkelnių. Aš nepriekaištauju, aš myliu tave, bet mes kiaurai prasiskolinę, o tu nepadedi man tapti korporacijos prezidento asistentu. Tu nieko neprašai, bet aš geriau žinau, ko tau reikia, kad būtum laiminga, kad mūsų namai būtų tobuli.
Ji nežinojo, kaip jam padėti. Šypsodavosi per baliukus, spausdavo ponams rankas, girdavo ponių išvaizdą – perukus, kremą, sukneles, iš visų jėgų stengdamasi nieko bloga apie juos negalvoti. Tai tiesiog kitokie žmonės, jiems reikia medžioklės, užkariavimų, įniršio, o ji jautėsi kambarine kate, kurios namuose, jos kambaryje, kuriame jai leidžiama būti, vyksta nuolatinis remontas.
Daugybė žmonių jos nemėgo, ji tiesiog buvo jiems per graži. Jei Tomas jos nebūtų sutikęs gyvai, būtų galvojęs, kad ji – tik photoshopu sukurta chimera. Klausydama komplimentų ji nejuto savo išskirtinumo; jautėsi kaip žuvelė, viena iš daugelio, šmėžuojančių saulės peršviestuose vandenyse. Kartais būdavo gerai, o kartais panūsdavo dingti po akmeniu ir lindėti aklinoje tamsoje. Iš pradžių Tomas buvo tuo akmeniu, paskui vaikai, tada jie užaugo, ir viskas pasikeitė. Auksinė žuvelė liko gyventi pieno cisternoje, vienutėlė, ir netgi be vandens. Tačiau žinojo – kaip šekspyriškoji Kornelija – kad niekada nesiteisins, net jeigu bus neteisi.
Dabar, kai liko dvi dienos iki skrydžio namo, dingtelėjo, kaip juokinga būtų įsitaisius prabangiame Rodžerio fotelyje laukti mirties, išgėrus visus vonioje laikomus Saros vaistus nuo artrito. Bet gal tada nors akimirką suprastų, ką reiškia gyventi, senti ir mirti? Galėtų pažvelgti į save iš paukščio skrydžio, kaip į svetimą, ir įžiūrėti gyvenimo klaidas? Ji nejuto nevilties. Pianistės darbas simfoniniame orkestre ją išmokė sustabdyti laiką ir suvokti, kad neviltis, nesėkmės, pažeminimai ir apleistumas tėra oras deguonies balione. O tas balionas jai buvo muzika. Bachas, Šopenas, Bethovenas.
Kur ją vežė tada? Sėdėjo atrėmusi galvą į sėdynės atlošą, už lango girtuoklio balsu stūgavo vėjas. Užsimerkė, ir jau atrodė, kad visa yra išnykę, kad liko tik nešvarus lango stiklas, už kurio – kadaise kažkieno regėtas ruduo. Ruduo, kuris kada nors lango ekrane ir jai prasidės kaip naujas filmas.
Vytautas Almanis. Antrasis žemgalių išėjimas
2020 m. Nr. 5–6
„Antrasis žemgalių išėjimas“ – kronika apie žemgalių, palatvijo žmonių, gyvenimą. Pirmą kartą žemgaliai išėjo iš savo žemių 1290 metais, kai susirinkę Sidabros pilyje (netoli Joniškio) nutarė, jog skelbia savo valstybės pabaigą. Vieni pasidavė kalavijuočiams, o kiti išvyko į Lietuvą. Apie tai pasakoja Henriko Latvio Livonijos kronika.
Antrąjį žemgalių išėjimą mačiau ir jame dalyvavau pats. Keli Viešučių kaimo žemgaliai (iš tikrųjų mus vadindavo skerslatviais), netverdami vis didėjančių pyliavų ir mokesčių, grasinimų trėmimais, patys parašė pareiškimus, kad stoja į kolchozą. Tai atsitiko 1949 metų rugpjūčio 4 dieną mūsų tėvų troboje.
Mes, vaikai, jautėmės kaip suaugę, viską girdėdavome, matydavome ir suprasdavome, visame dalyvaudavome. Be mūsų niekas negalėjo įvykti. Didžiausias pagyrimas būdavo, kai suaugusieji pasakydavo apie mus – „kaip seniai“.
Jeigu suaugusiesiems koks nors įvykis atrodė dramatiškas, tikra prapultis, svieto pabaiga (žemgališkai „pagalum“), mums jis tebuvo linksmas nutikimas.
Niekas mūsų nelepino, iki vaikų teisių atsiradimo dar buvo visa amžinybė, vietoje jų koks nors laukinietis savo būties paįvairinimui pertraukdavo botagu per mūsų plikas blauzdas, kai lėkdavome kartu su šunimis paskui jo dardančius ratus.
Kroniką sudaro trylika stambesnių dalių, o šias – penkiasdešimt smulkių. Žinau iš patirties, kad skaitytojas vangiai ir nenoriai pradeda ilgesnį kūrinį, o trumpesnį mėgina paskaityti. Norėdamas sužinoti, kas bus toliau, skaito vieną nedidelę dalį po kitos, ir nė nepajunta, kaip įveikia apysaką, kroniką ar net visą romaną.
Jūsų dėmesiui – kelios kronikos dalys.
Bumba
Iš pradžių buvo bumba. Kamuolys, sviedinys, futbolas – šie žodžiai atsirado vėliau. Pirmoji bumba, kurią gerai pajutau, – tai iš tanko važiuoklės apvaliai išpjauta guma, tokio kietumo, kaip lauko akmuo. Šiuo kietu „kamuoliu“ laisvai galėjai įkalti į žemę geležinį kuolą, ganykloje perkeldamas karvę į kitą vietą, o jei jis pataikydavo į galvą ar paširdžius, valandėlę pasiraitęs iš skausmo apsidžiaugdavai, kad vėl matai saulę…
Tikrą guminę bumbą pirmą kartą pamačiau Žagarėje, kai su mama važiavome į turgų. Miesčioniukai, vos koja palietę, nuspirdavo ją toli, tad ir aš tokios labai užsinorėjau.
Mama dažnai važiuodavo į Rygą parduoti lašinių, kiaušinių, veždavo į turgų vištas, žąsis, avinus. Pažadėjo man parvežti bumbą, jei padėsiu klojėti linus. Linus klojėti man visai nepatiko, nes reikėjo dirbti ištisas tris dienas. Pūtė šiaurys, lijo, išklojėtų linų laukas didėjo pamažu, kol per visą tervetę pasiekė Latvijos rubežių.
– Akys baisininkės, rankos darbininkės, – eidama namo pamokamai man sako mama.
Tai jau taip, nuklotų linų laukas išties didžiulis, o galvojau, kad niekad to darbo nebaigsime. Dabar guminė bumba jau mano, tereikia sulaukti, kada mama važiuos į Rygos turgų. Ir vieną dieną, senovišku bezmėnu pasvėrusi lašinius, suvyniojusi keturkampius sviesto gabalus į specialų permatomą popierių, su keliom nupeštom žąsim ji išvyko į Bėnės geležinkelio stotį, o iš ten ankstyvuoju traukiniu iki Rygos.
Pagaliau, jau gerokai po pusiaunakčio, girdžiu, kaip trinkteli laukinės trobos durys, mama deda ryšulius ant plačios palangės, vis paaimanuodama, kaip per visą dieną pavargo.
Kas man rūpi, pavargo ar nepavargo, aš dar labiau nusikamavau belaukdamas. Mama traukia iš ryšulių visokius niekniekius, o kur bumba?
Nėr. Mama teisinasi visą dieną prastovėjusi paviljone, pirkėjų ateidavęs tik vienas kitas, o, žiūrėk, jau ir laikas į traukinį. Ką padarysi, sliūkinu atgal į katinų sušildytą lovą, kitą sykį tai jau tikrai parveš.
Tas pats nutiko ir antrą sykį. Bumbos sulaukiau tik pavasarį, jau džiūstant laukams.
Raudona, mėlynais dryželiais, išpūstais šonais, apvali, šilta kaip katino pilvas, kvepia guma, tikrai verta tų trijų linų klojėjimo dienų. Imu bumbą į rankas kaip kokį šventą daiktą, pasiryžęs ją saugoti ir saugoti.
Atsibudau senų seniausiai, tik kolūkiečiai, nors saulė jau pakilo, vienas po kito, tingiai vilkdami kojas, renkasi į mūsų kiemą.
Kūtėje, kuri jau nebe mūsų, laikomi arkliai, o tėvą paskyrė arklininku. Nors valdžia griežtai reikalavo arklius perkelti į kitą vietą, kur jų nebematytų senieji šeimininkai, šie vis ateina, atneša savo arkliui gardesnį kąsnį, pakaso tarpuausį, kartais net pasiima išarti lauką ar parsivežti šieną iš tervetės. Bet toks gerumas truks neilgai, junta kaimiečiai. Arklius išveš, ir naujieji šeimininkai neteps krivolinu jų skaudamų sąnarių, neuždengs nugaros nuo darganų šilta gūnia, nežiūrės girdydami, šaltas ar drungnas vanduo, o reikia nereikia plaks botagu, niršdami už savo pačių nevykusį gyvenimą…
Šaknis, pusantro metro ūgio žmogeliukas, mėgina užmauti pavalkus dideliam arkliui. Šis, kaip tyčia, riečia galvą aukštyn, šokinėk kiek nori, nepasieksi. Žmogelis atsineša akmenį ir ant jo pasilipa. Arklys žengteli į šoną. Šaknis nulipa nuo akmens ir jį ridena prie arklio. Pagaliau šiam atsibosta žaisti, pats nulenkia galvą, ir žmogus be vargo užmauna pavalkus. Kiti taip pat kinko arklius į plūgus. Kinkiniai sudilę, trūkinėja, vadžios pakulinės, suraišiotos mazgų mazgeliais. Turi kiekvienas namuose po gerą kinkinį, o kolūkis tegu pasirūpina pats.
Kol vyrai kuičiasi neskubėdami apie pakinktus ir plūgus, aš basa koja bumbteliu per bumbą. Ji lekia iki klėties sienos, atsimušusi skrieja iki namo ir vėl atgal. Puikumėlis! Paspyriau tik vos vos, o jeigu smarkiau, iš visų jėgų?!.
Vyrai atsitiesia ir sužiūra į mano pusę. Arkliai, ir tie nustoja šnarpštę – kas per nematytas daiktas?
Kaimynas Maliorius, senutės Maliorienės sūnus, vyras jau metuose, tik vis nesuranda poros ir, atrodo, nebesuras. Jis nešvariu guminiu batu spiria į mano bumbą, ši skrieja į vyrų būrį, o iš ten kyla aukštai į viršų. Kiekvienas taikosi bumbai kuo smarkiau įspirti. Lieku nustumtas į šoną, vyrai laksto, vienas kitą versdami iš kojų, kimba viens kitam už milinių švarkų, o Maliorius (ir vėl!) visa jėga spiria į bumbą. Ši pakyla virš vyrų pulko ir pasimauna ant apverstų akėčių virbo.
Spardytojai nurimsta, arkliai velka paverstus ant šono plūgus iš kiemo. Likęs vienas girdžiu, kaip iš bumbos šnypšdamas išeina oras, ir galop, visa subliuškusi, ji tampa panaši į ką tik nudirto šeško susiraukšlėjusį kailį…
Kliūtis
Senieji mokyklos mokytojai puikiai žinojo, kad po vasaros mūsų negalima iškart stipriai spausti prie mokslų. Pirmosiomis rugsėjo savaitėmis nereikia gąsdinti formulėmis, lentelėmis ir kitais gudriais dalykais. Kai vasarą žaisdamas futbolą gauni su sviediniu per galvą, tai ne tik formulės ir daugybos lentelė iš galvos išlekia, bet kurį laiką net savo vardo nebeatsimeni.
Tik šito nežinojo jaunas, naujas, ką tik aukštus mokslus baigęs mokytojas. Jis paskelbė, kad rugsėjo ketvirtąją rašysime trigonometrijos kontrolinį darbą. Kontrolinis, ir dar trigonometrijos? To mums jau buvo per daug. Pakėlėme didžiulį triukšmą, nes tokio dalyko mokslo metų pradžioje per amžius nėra buvę mūsų mokykloje. Gal mokytojas tik pagąsdino arba pajuokavo? – pagaliau nusprendėme ir aprimę išsiskirstėme po namus.
Tačiau mokytojas kalbėjo rimtai, ir dauguma iš trigonometrijos kontrolinio gavo po vienetą. O man prie to vieneto dar kažkodėl pridėjo minusą. Tada pagaliau ir aš supykau. Ne ant mokytojo, nors to minuso galėjo ir nepridėti, o ant savęs. Apytiksliai apskaičiavau, kad mano kelias namo su nukrypimais į šonus lygus keliui iki Rygos pajūrio. Kai pradėjau grįžti anksčiau, atsirado daugiau laiko, mokslai ėmė sektis ir, kas galėjo pagalvoti, netgi patikti. Viskas klojosi vis geriau ir geriau, jau nedaug betrūko, kad tapčiau klasės pirmūnu…
…Tuo tarpu pakelėje netoli mūsų namų stovėjo kolūkio sandėlis, įrengtas dideliame mediniame name, iš kurio visą šeimą ištrėmė tuoj po karo. To namo šeimininkas laikė save bajoru ir su vaikais kalbėdavo lenkiškai. Pametęs pypkę, klausdavo savo jaunėlio:
– Alfon, Alfon, gdie ty trubku kišu plyšu?
Dabar sandėlininku čia dirbo Ojaras Grūbas, storom lūpom bernas su ilga, nulinkusia į šoną nosimi. Nors pagal metus jį reikėjo priimti į vyrus, vyresnieji kažkodėl tempė laiką, Ojaras Grūbas jiems vis neįtikdavo, rasdavo jo gyvenimo būde trūkumų. Didžiausias – kam draugauja su pusberniais, palkusais ir netgi piemenimis. Tiesą sakant, Ojaras ir pats nesiveržė priimamas į vyrus, nes jų tarpe būtų laikomas paskutiniu, o tarp mūsų jis buvo pirmas iš pirmiausiųjų.
Minu dviratį patenkintas: kas savaitę pažymiai gerėja, mokytojai nebepriekaištauja dėl nelankomų pirmadienių, už kalniuko tuoj pasimatys namai, tai ko daugiau reikia? Matau – pakelėje prie sandėlio durų guli keli dviračiai, o viduje glaudžiai apsuptas vaikigalių kažką pasakoja Ojaras.
Ką reiškia tos kelios minutės, neištvėręs palieku dviratį bendroje krūvoje ir prisijungiu prie klausytojų, kurie žviegia, springsta, kriuksi iš juoko, o Ojaras iš lėto storu balsu dudena apie vieną turtingo ūkininko dukrą, kuri niekur iš namų neidavo, buvo labai dievobaiminga ir dora. Kartą ją tėvas pasiėmė į miestą, o ten miesčioniukai ant tvorų prirašę ūkininko dukrai nežinomų žodžių. Klausia tėvo, ką jie reiškia, o tėvas muistosi, suka akis į šoną ir sako visai ką kita…
Ojaro anekdotai nėra miestietiški, sukti ir trumpi, kai neišprususiam klausytojui neaišku, ar jau pabaiga ir kur čia juoktis. Jo pasakojimuose yra pradžia, dėstymas ir pabaiga. Tokie anekdotai vaikigaliams suprantami ir labai juokingi.
Toliau Ojaras pasakoja klausytojams atmintinai žinomą istoriją apie kito ūkininko dukrą, žlibę, kuri labai norėjo ištekėti. Apie bjauraus būdo kriaučių ir jo gizelį, kaip šis atkeršijo savo skriaudėjui…
Temsta, Ojaras uždega žibalinę lempą, ir klausytojai dar labiau glaudžiasi apie jį, nes dabar bus pats juokingiausias pasakojimas.
– Tai va, – tyčia augindamas įtampą pradeda Ojaras, – kartą paryčiais velkasi toks senbernis iš šokių, ir užėjo jam baisus snūdis. Kaip tik pakelėje pamatė didelę šieno kupetą. Užsikabarojo ant jos viršaus, nespėjo įmigti, girdi, šast apačioje prie kupetos suvirto porelė.
Bernas visaip įkalbinėja mergą, o ši niekaip nesutinka, nors tu ką… „O kas rūpinsis, jei mažutėlis pasidarys?“ – šniurkščioja merga.
– Ką čia suki galvą, – nekantrauja bernas, – te rūpinasi tas, kurs aukštai sėdi.
Senbernis pamanė, kad kalbama apie jį, ir kad suriks:
– Ką, žalčiai, jūs ten voliositės, o aš turėsiu jūsų vaiku rūpintis?!
Paaugliai norėtų klausytis dar ir dar, bet Ojaras keliasi, užpučia lempą ir gena visus lauk.
– Gana, jukš namo, jau ir taip beveik vidurnaktis…
…Diena ir ilgas vakaras ištirpo lyg miglose. Teks pamokas ruošti rytoj per pertraukas ar pamokų metu. Ne pirmas kartas.
Ir jau ne pirmą kartą tvirtai apsisprendžiu – nuo pirmadienio, nors mirk ir atsikelk, rimtai imsiuos mokslų… Tik pirmadienis jau visai čia pat… Na, nuo dar kito pirmadienio tai jau tikrai…
Mano mokytojas Džekis
Mama paliko mane mokytojai ir išvažiavo namo. Norėjau bėgti iš paskos, tik jau buvau nebemažas, baigęs Bambalų pradžios mokyklos keturias klases. Vienais penketais. Klasės auklėtoja visiems paskelbė, kad ir čia aš būsiąs pirmūnas. Iš didelės vaikų minios man nė vienas nepatiko – dauguma tai buvo Žagarės miesčioniukai. Vėliau susipažinau ir su tokiais pat, kaip aš, laukiniečiais, tik mane stebino jų šneka. Jie tardavo „zaltys“, „siandien“, vietoj „sakė“ – „šakė“, o „šakė“ jiems buvo „sakė“…
Pagal nerašytą tvarką pirmūnai sėdėdavo pirmame suole, už jų – gerai besimokantys, tada vidutiniokai, o pačiame gale sukiužusiame suole vos tilpo trys pusvyriai – jie krizendavo ir kvailiodavo, nekantriai laukdami pamokos pabaigos, kada galės eit į parką parūkyti.
Čia išgirdau gyvai tariant (iš knygų tai žinojau) žodį „bet“. Pas mus jokio „bet“ negirdėjau, visi sakydavo „abar“. Dar stipriai laikėsi mano kalboje nelemtasis „un“. Žinojau, kad reikia sakyti „ir“, bet „un“ negalėjau atsikratyti iki pat septintos klasės.
Namuose atsigaudavo liežuvis tariant įprastus žodžius.
Mūsų, laukiniečių, kietai sumušti staklėse, lietaus nepraleidžiantys drabužiai smarkiai skyrėsi nuo miesčioniukų apdarų… Džekis, kuris sėdėjo paskutiniame suole, taip pat nešiojo fabrikinį švarką ir kelnes, jų talpios kišenės buvo gilumo kone iki kelių. Jose sutilpdavo peilis, degtukai, cigaretės, saldainiai ir visokie mažmožiai, atimti iš silpnesniųjų. Pakliuvę į gilias Džekio kišenes, jie ten dingdavo amžiams.
Mane vis dar laikė pirmūnu, tik jei kas būtų paleidęs į laisvę, būčiau skuodęs namo neatsigręždamas – dieną ar naktį, aplinkiniu vieškeliu ar tiesiai per Latvijos miškus.
Vieną dieną anglų kalbos mokytojas atnešė mūsų sąsiuvinius su ištaisytu diktantu. Jis ką tik baigė mokslus Vilniuje, dėvėjo šviesų kostiumą – plačias plevėsuojančias, sulig krūtinkauliu pakeltas kelnes ir dideliais atlapais švarką vatos prikimštais pečiais. Visiems sąsiuvinius išdalijo, o manąjį, iškėlęs pirštų galiukais, tarsi bijodamas išsipurvinti, ėmė kratyti prieš klasę rėkdamas:
– Ir šitaip rašo pirmūnas! Tokiais kringeliais, lyg vištos koja!
Aš pats mačiau, kad mano raštas nėra dailus, nors kai pasistengdavau, išeidavo gana gražiai. Užtat rašiau greitai, spėdavau užsirašyti mokytojo žodžius, kai jis ką nors aiškindavo.
Būtų ramiai pasakęs, kad nedailiai rašau, ir tiek. Esu mėginęs išraityti raides kaip pažįstamas kolūkio buhalteris, pasvirusias į priekį arba atsilošusias, apvalias ir dar kaip nors dailias, panašiai, kaip pasigrožėdamos, prikandusios liežuvio galiuką skrebendavo plunksną klasiokės. Tik kam reikėjo tą mano sąsiuvinį prieš visą klasę kratyti! Kam?! Dar taip suėmus dviem pirštais…
Įsižeidžiau baisiausiai, ir nusprendžiau daugiau nebebūti pirmūnu. Baisiai man čia reikia! Taip iš pirmojo suolo ėmiau pamažu keliauti link paskutiniojo, kur sėdėjo Džekis ir du jo bendrai.
Kai jau visai priartėjau prie paskutiniojo, kaip tyčia kažkur prašapo vienas Džekio draugas, ir aš neilgai trukus užėmiau jo vietą. Mūsų suolas, suraižytas peiliu, po ristynių per pertraukas visai persikreipė. Turėdavome per pamokas pusiau sulenktom kojom prilaikyti suolą, kad jis suvis neišsiskleistų.
Stalviršyje peiliu išpjovėme skyles, kad ant kelių laikydami knygą galėtume ją skaityti. Iš pradžių dar skamba mokytojo balsas, bet pamažu jis slopsta, girdisi tik atskiri žodžiai, pagaliau stoja tyla. Jau esi jūroje, laive, plevėsuoja juoda piratų vėliava, linguoja pakaruoklis ant rėjos, aplinkui laukiniai ir salos. Autorius tyčia vedžioja skaitytoją už nosies, o šis tiesiog alpsta, norėdamas kuo greičiau sužinoti svarbiausio, niekaip nepagaunamo nusikaltėlio vardą.
Teliko paskutinis puslapis, nusikaltėlis jau čia pat, ir kaip tik tuo svarbiausiu momentu, kai nustoji net kvėpavęs, iš viršaus nusileidžia siauras mokytojo delnas. Jis mėgina atimti knygą, tik ne ant tokio pataikė. Knyga kaip prikalta man prie kelių. Tėvas, kai pamatydavo mane skaitant, tuoj įduodavo į rankas šakes ar kirvį, kad visai nesuglebčiau. Štai, štai nusikaltėlio vardas pačiame puslapio gale, mano pirštai pagaliau atsileidžia, ir mokytojas kiša knygą į savo portfeliuką.
Tąkart, kai atsikrausčiau pas jį į suolą, Džekis (kuris visai nebuvo Džekis, o turėjo kitą vardą) mane priėmė pakenčiamai. Galvojau, duos kokią užgaulią pravardę, bet jis sutiko, kad vadinčiausi Džeimsu. Neseniai buvau skaitęs apie Džeimsą Kuką, tai dabar, Džekio kaip ir „palaimintas“, galėjau vadintis Džeimsu. Man tas labai patiko. Galėjau užmiršti Vytauto vardą…
Vasarą Džekis Latvijoje kasė griovius, turėjo pinigų, už kuriuos pirkdavo papirosų bei saldainių. Pavėlavęs į pamoką jis iš savo plačios kaip arklio terba kišenės ištraukdavo saują saldainių ir pažerdavo ant klasės grindų. Prasidėdavo stumdymasis, grumdymasis, mokytojas rėkdavo, ir jam nervingai trūkčiodavo skruostas. O Džekiui linksma. Išvytas iš klasės ir toliau nenurimdavo. Virš aukštų durų būdavo stiklo langelis, tai Džekis pasilypėjęs rodo pro jį pakelį „Belomoro“ arba suka ant piršto pamautą riestainį. Nors mirk iš juoko!
Mokykla turėjo savo krautuvėlę. Joje galėjome nusipirkti rašalo, sąsiuvinį už dvi kapeikas. Sąsiuvinių lapai būdavo gelsvi ir nelygūs, kai kur kyšodavo medienos plaušai, už jų užkliuvusi plunksna ištaškydavo rašalą. Plunksną, kainuojančią tris kapeikas, turėjai atidžiai pasirinkti, tą ne visi sugebėdavo. Buvo ir geresnių plunksnų – jos kainavo brangiai, net devynias kapeikas. Pardavėjas iš nemažos krūvelės atskaičiuodavo ir spaustukų rašalui nusausinti. Jie kainavo visai nedaug.
Aukštesnėje lentynoje matydavome žuvų konservų dėžutes, o pačiame viršuje, ant trečios lentynos, žaliuose storo stiklo buteliuose stovėjo degtinė. Jos niekas nepirko, ir lentyną aptraukė voratinkliai. Butelis kainavo aštuoniolika rublių ir septyniasdešimt kapeikų.
Į septintą klasę Džekis nebeatėjo. Nebegaišo laiko, pasiliko Latvijoje pas zimagorus kasti griovių. Iš paskutiniojo suolo vėl ėmiau artėti prie pirmojo, bet nespėjau pasiekti, nes baigėsi mokslo metai ir mums, septintokams, teko laikyti vienuolika egzaminų!
Pranešėjas
Augė, klubo-skaityklos vedėja, parvažiavo iš rajono smarkiai susirūpinusi. Tuo metu kolūkių buvo daugybė. Už kiekvieno miškelio, kalvos, raisto ar upelio rasdavosi vis kitas kolūkis, ir kiekviename privalėjo būti „kultūros“ židinys – klubas-skaitykla. Kokio stambesnio pas baltas meškas išvežto ūkininko troboje įsikurdavo kolūkio raštinė, o atskirame kambaryje ar bent jau kampe įrengdavo klubą-skaityklą. Jo knygos, žurnalai ir laikraščiai laisvai tilpdavo į vieną spintą, ir dar nemažai vietos likdavo. Tą keliolika knygų ir šūsnelį spaudos prarijau vienu prisėdimu ir ėmiau nekantriai laukti, kada atveš vėl.
Augė gaudavo algos du šimtus septyniasdešimt rublių (po 1961 metų pinigų reformos – dvidešimt septynis), kurių daug kas pavydėjo. Nors pinigai buvo ne kažin kokie, jai bent nereikėjo keltis trečią valandą nakties melžti karvių ar ravėti kilometrinių cukrinių runkelių vagų. Šį kartą jai iškilo pavojus, kad tokio gero darbo gali netekti.
Rajono skyriaus vedėjas, jaunas vyrukas su nublizgintais kerziniais batais, galifė kelnėmis ir naminiu švarku (kurio gėdijosi), pasirišęs tėvo prieškarinį „šlipsiuką“, susirinkusiems klubų-skaityklų vedėjams griežtai įsakė, kad su kolūkiečiais aptartų Stalino veikalą „TSRS ekonominės socializmo problemos“. Ir kuo greičiau, nes kitaip bus atleisti iš darbo.
Klubai-skaityklos buvo visur. Čiukčių žemėje jarangose, kur banginio šonkaulius aptraukdavo elnių odomis. Evenkų, evenų, jukagyrų čiumuose, suręstuose iš maumedžio žieve apdangstytų karčių, jakutų ir buriatų veltos vilnos jurtose, altajiečių ailuose, panašiuose į evenkų, tik šiek tiek erdvesniuose…
Pagal Obę ir Jenisiejų klajojo chantai ir mansiai. Ten ir vargingiausias medžiotojas mėgdavo pasigirti, kiek Prancūzijų ir Vokietijų sutilptų jo medžioklės plotuose, nors pats slėpėsi nuo speigų karamuose – iškastose žeminėse su keliom rąstų eilėm paviršiuje.
Rusijoje viskas atrodė truputį padoriau. Pirkiai-skaityklai (vėliau pirkią pavadino klubu) paskirdavo erdvesnę kokio nors ištremto ūkininko ar pirklio trobą, jei nespėdavo jos malkoms ištampyti vietinis kaimo kombedas (kaimo varguomenės komitetas), arba net cerkvę.
Mūsuose, ar, kaip sibiriečiai sakydavo, Vakaruose, namai išrodė tvarkingi, erdvūs, nors laikui bėgant beveik susilygino su kokia nors Vidurio Rusijos nudrengta troba, be medelio ir be tvoros aplinkui.
Visiems: čiukčiams, evenkams, rusams, lietuviams, bene šimtas dvidešimt keturioms sovietų tautoms ir tautelėms, dabar skubinai reikėjo išnagrinėti „genialiąją“ Stalino knygelę. Augė verksmingai inkštė, kad paruoščiau pranešimą, nes buvau visoje apylinkėje mokyčiausias. (Tais laikais koks nors evenkas su septynių klasių išsilavinimu būdavo pats mokyčiausias taigos plote sulig Vokietija ar Prancūzija…) Po išvijimo iš apskaitininkų (mano dideliam džiaugsmui) tapau kaip ir laisvas, nors ne visai. Tėvas man rasdavo įvairiausių užsiėmimų. Kai kuriuos darbus jis puikiai galėjo atlikti vienas, antras žmogus beveik trukdė, bet ne, tekdavo nors pastypsoti šalia, kad tik netinginiaučiau. Jis mėgo viską dirbti neskubėdamas, tvarkingai, dailiai, iš eilės, o aš neturėjau jokio noro ir kantrybės tuščiai gaišti laiko. Trinkt su plaktuku vieną sykį, čekšt kirviu iš peties, ir koks nors pusiau sumeistrautas įrankis trekšteli per pusę ar skyla išilgai…
Aš ir nemaniau padėti Augei, tik ši nepaleido manęs nė per žingsnį, verkšleno, prašė, kol sutikau. Knygelė išrodė visai nestora. Tokią perskaityti – vieni niekai. Kur tau! Pasijutau kaip tamsią naktį tankiam miške užrištom akim. Negali būti, kad nieko nesuprasčiau, ėmiau nervintis. Perskaičius antrą kartą, šis tas ėmė ryškėti: ogi dyš kailį! Ir dyš ne pasirinktinai, o visiems iš eilės. Stalinas jau nekantrauja, kad per ilgai užsibuvome socializme, reikia kuo greičiau žengti į komunizmą, kur nebebus reikalingi pinigai, o viską mainysime – daiktas už daiktą. Gerai, kad spėjau nusipirkti medžioklinį šautuvą. Jei nebeliks pinigų, kaip tada? Ką tokio vertingo turiu, ką išmainyčiau į šautuvą?
Klausimų daugybė, atsakymų nėra. Ir kam sutikau paruošti tą nelemtą pranešimą? Gal kur nors pradingti? Tą puikiai mokėjau. Bet Augė mane akylai stebėjo, kad kur neprašapčiau, ir vieną dieną netikėtai visiems paskelbė, kad jau rytoj ateitų paklausyti pranešimo. Dingti nebebuvo kur.
Vėlyvą rudens vakarą į raštinę įslinko pirmasis klausytojas – mažas, šeriuotas žmogelis pakulinėm, mėlynai dažytom kelnėm, su botagu rankoje. Jis kaip tik grįžo iš rajono, nuvežęs ten kažkokį valdininką. Stipriai prisiglaudė nugara prie šilto „šeibanto“ ir, tarp kojų suspaudęs botagą, pasiruošė klausytis nors iki paties ryto. Pasirodė patenkintas Liudis, vietoje manęs einąs apskaitininko pareigas. Jam šiandien pasitaikė sėkminga diena: apriejo kaimyną, apie kitą paskleidė piktą gandą, išeidamas iš namų kaip reikiant pagainiojo žmoną ir vaikus. Iš kito trobos galo atėjo naujasis buhalteris, kuriam pavydėjau dailaus rašto ir plunksnos už devynias kapeikas. Tokių plunksnų pasitaikydavo retai. Aš skrebendavau paprasta, trikapeike, tad išraityti raidžių su visokiais pagražinimais niekaip nepavykdavo.
Lyg ir mažoka klausytojų. Buhalteris pro langą pamatė tipenančią moteriškę ir, išbėgęs į kiemą, garsiai ją pašaukė. Ta šoko per griovį, bet toliau plytėjo laukas, bėgti nebuvo kur, tad nuleidusi galvą baugiai dėbtelėjo į buhalterį. Ji ką tik pamelžė kolūkio karves, ten pat dar separuodavo pieną, tai tarp šlaunų namo nešėsi pūslę su grietinėle. Pašaukta tikėjosi paties blogiausio, o kai suprato, jog tereikės raštinėje pasėdėti valandėlę, nepaprastai apsidžiaugė.
Nors mano pranešimas išėjo labai trumpas, Šaknis, tokia buvo žmogelio su botagu pavardė, vis tiek giliai įmigo ir reikėjo jį gerokai bakinti, kad eitų namo pas alkanus vaikus ir visąlaik niurzgančią pačią. Grįžau pro atjunkytų veršelių tvartą. Dažnai matydavau, kaip liūdnom akim, nusibaigę, išsišovusiais šonkauliais jie glaudžiasi vienas prie kito, nieko gero nebesitikėdami iš gyvenimo.
Šokis apie linų minamąją
Pačioje vasaros pradžioje, nespėjus atsidžiaugti laisve, mus su Joniu pričiupo „Tarybų Lietuvos“ klubo-skaityklos vedėja Ona. Tų kolūkių su vienodai neįsimintinais pavadinimais aplinkui buvo daugybė. Pavyzdžiui, ką reiškė „Nauja vaga“? Ogi nieko: nei kur tas kolūkis yra, nei kokie ten žmonės gyvena. „Naują vagą“ kolūkiečiai tarp savęs vadindavo „Nauju vagimi“. Daug iškalbingiau…
Dabar toji Ona iš „Tarybų Lietuvos“ kolūkio, arba tiesiog iš Raistų kaimo, nori, kad mes su Joniu šoktume tautinius šokius greitai įvyksiančioje dainų šventėje. Šešias šokėjų poras šiaip taip sugraibė, o dar dviejų nėra kur paimti. Iš pradžių net nesileidome į kalbas, bet Ona pasirodė atkakli. Galop pasidavėme ir dviračiais atmynėm į repeticijas.
Aišku, visi jau buvo pasirinkę išvaizdesnes šokėjas, o mums – kas liko. Joniui teko striuka buka mergelė, gerai įdegusi cukrinių runkelių lauke, ūgio jam iki juosmens. Man teko gerokai vyresnė, visa galva aukštesnė, griežta ir susiraukusi.
Mudu vikriai šokinėdavome iš medžio į medį, skraidydavome daržinėje nuo pakraigės ant šiaudų apsiversdami ore, važiuodami dviračiais išdarinėdavome įvairiausias figūras, o čia pasijutome kaip kokie paskutiniai apkiautėliai. Stumdo mus šiaip ir taip, sukinėja į visas puses, bet vis tiek neįtinkam. Matyt, mūsų šokėjos įprato savo kieme griežtai elgtis su jautukais ir kitais gyvuliukais, o dabar pasitaikėme po jų kieta ranka mudu su Joniu.
Laikiau save neblogu šokėju. Labiausiai patiko fokstrotas. Gal todėl, kad priminė malkų pjovimą, kai su tėvu traukdavome ilgą dvitraukį pjūklą – pirmyn, atgal… Dar mokėjau stripinėti polkos žingsniuku. Tik čia, tautinių šokių repeticijose, mano patyrimas pasirodė nieko vertas.
Jonis nemokėjo nieko. Lengviau būtų pavykę išjudinti akmenį. Žirglioja dideliais žingsniais, tempdamas iš paskos savo šokėją. Jis žengia žingsnį, ji tipena dešimt. Kai grįžome iš repeticijos, nutariau Jonį pamokyti. Tam reikalui tiko mūsų laukinė daržinė. Jos viduje stovėjo senoviška linų minamoji mašina. Beje, visais sodybos pakraščiais, daržinėje, ant trobos aukšto, vazaunėje, klėtyje, klėtelėje galėjai pamatyti šimtus įvairių senoviškų įrankių, rakandų, kurių nemaža dalis dar buvo reikalinga ir naudojama. Dabar visos tos senovės užtektų dviem muziejams prikimšti.
Šįkart mokau Jonį polkos žingsnių. Jonis bešokdamas jau išmušė gilų taką aplink linų minamąją, bet neišeina jam tie polkos žingsniai, nors tu ką. Man baigiasi kantrybė, beveik klykdamas iš pykčio spiriu Joniui į užpakalį. Šis pašoka į viršų, skrieja į priekį ir netyčia padaro polkos žingsnį.
– Pavyko! – džiaugsmingai rėkiu, – vieną kartą pavyko!
Jonis kažkodėl nesidžiaugia, o trina užpakalį ir piktai dėbso į mane.
Paskui abu, dulkėti ir sušilę, ilsimės ant jaujos slenksčio. Jonis norėtų tas mūsų šokių „repeticijas“ baigti, bet aš verčiu jį toliau trypti apie linų minamąją.
Vieną dieną mus pagaliau išvežė į dainų ir šokių šventę pačiame Joniškyje. Suvažiavo mūsų daugybė, visų šokiai vienodi, o žiūrovų ištisa jūra, krašto nematyti.
Pirmiesiems plojo ilgai, antriesiems taip pat, o likusiems plojimai suskystėjo iki kelių papliaukšėjimų.
Atėjo mūsų eilė. Vienas dalykas yra šokti per repeticijas ar daržinėje, o visai kitas – ant lentinio paaukštinimo, kur prieš žmones jautiesi kaip plikas. Mūsų šokėjos taip pat jaudinasi, tvirtai įsikibusios į mus suprakaitavusiais delnais… Trenkė muzika ir… Jonis staiga pamiršo polkos žingsnį, lyg nebūtume valandų valandas vargę daržinėje. Susijaudinęs, paklaikusiom akim jis tampo po sceną savo keistai susisukusią šokėją, tarsi temptų ją į bausmės vykdymo vietą.
Atkuto sukruto žiūrovai. Nesulaukę šokio pabaigos, ėmė smarkiai ploti, o šokėjai iš Meitenės džiaugsmingai rėkia:
– Vēl reiz! Vēl reiz! (Pakartoti! Pakartoti!)
Ona šokėjus veda vaišinti alumi, kaip buvo prižadėta. Tik mūsų su Joniu nekviečia – esame svetimi. Kiti eina nunarinę akis, nežiūri į mus. Jiems nejauku, tik ką padarysi – vadovauja Ona. Ir to alaus, jeigu taip paskaičiavus, juk ne prūdai. Butelaitis kitas, ir gana…
…Panašiai, jau mūsų dienomis, elgiasi toks mūsų miestelio gyventojas Oblinskas, didelis katinų mylėtojas. Jis padeda maistą pažįstamiems katinams, o jei užklysta koks svetimas, tą veja šalin:
– O tu škac, esi ne mūsiškis!..
Po kurio laiko „Tarybų Lietuvos“ šokėjai turėjo pasirodyti ir savo kolūkyje. Ona vėl atvažiuoja kalbinti mūsų su Joniu, tokia pat pikta, mažomis kažką primenančiomis akutėmis. Dabar jau atėjo mūsų eilė didžiuotis. Nešoksim, ir baigta. Ona pyksta, trypia kojomis – viskas veltui. Mat tiems šokiams reikia aštuonių arba keturių porų. Su šešiomis niekas neišeina, o kai keturios – nėra į ką žiūrėti. Nenusileidome. O vėliau nuvažiavome jų pasirodymo pažiūrėti – iš tikrųjų liūdnas vaizdelis.
Grįžome namo tylėdami. Gal reikėjo sušokti, juk tiek vargome daržinėje… Jeigu atvirai, tas alus mums buvęs nebuvęs. Tik galėjo jie tada, Joniškyje, nenusukti nuo mūsų akių į šoną…
Vilius Jakubčionis. Sanatorija
2020 m. Nr. 5–6
Gimiau 1993 m. Vilniuje. 2012 m. baigiau Antakalnio vidurinę mokyklą (dabar – Antakalnio gimnazija). Tais pačiais metais įstojau studijuoti filosofijos Vilniaus universitete. Antrais metais pasirinkau lietuvių literatūros gretutines studijas, o 2014 m. perstojau. 2019 m. baigiau lietuvių filologiją.
Studijuodamas dirbau budėtoju, rūbininku, egzaminų prižiūrėtoju. Šiuo metu dirbu bibliotekoje.
Visuose darbuose, kurių ėmiausi per praėjusius devynerius metus, turėjau stebėti žmones.
I
Vieni sako, kas esą, kiti – kad esą, tebesą. „Są ir są“, – atsiduso Kristupas. Jis glostė pustuštį popieriaus lapą nykščiu. „Kur gimiau“, „kur gyvenau“, „kur mokiausi“, „kur dirbau“. „Mano žmona“, „mano dukra“. Vedžiojo jos vardą tušinuku, laikydamas aukštai tarpupiršty, kone tarp krumplių. Surambėję pirštų sąnariai, riešai. Jis rašė beveik nežiūrėdamas į lapą, labiau – į savo rankų rieves.
„Aš Kristupas“, – sušnibždėjo sau. „Laba diena, aš Kristupas“, – sumurmėjo panosėje ir apsižvalgė, ar kas neišgirdo. Galų gale atsilošė ir, pakėlęs akis, sugavo priešais jį ant minkštasuolio sėdinčio vyriškio žvilgsnį. Kristupas palaukė, kol vyriškis prabils, bet anas tik šyptelėjo.
– Jūs Algimantas? – kreipėsi į jį Kristupas.
Išgirdęs savo vardą, vyriškis tartum prabudo iš sapno ir baikščiai perklausė:
– Prašau?
– Jūs Algimantas?
– Taip…
– Ar jūs, Algimantai, jau ilgai čia? – paklausė Kristupas.
Algimantas sujuko ir kaip įmanydamas raiškiau tarė:
– Kuris laikas, – ir išdidžiai sučiaupė lūpas.
Algimantas visąlaik vilkėjo tamsiai žalią prasegtą džemperį, šviesius marškinius. „Gal anūko tas džemperis? – svarstė Kristupas. – Kurgi. O gal? Žmogus mažėja su metais, darosi jaukus.“
Pats Kristupas vilkėjo švelniai prie kūno prigludusius marškinėlius aukštu kaklu. „Vis dar augalotas, atrodo, – pagalvojo apie save, – dar ne toks jaukus.“
Sanatorijoje Kristupas buvo vienas jaunesnių vyrų. Jaunas tarp senų. Čia gyvenančios moteriškės nesisarmatydamos Kristupą vadino bernu. „Toksai vot!“ – sakydavo iškeldamos sausas rankas. Su daugeliu šnekesnių gyventojų Kristupas jau spėjo susipažinti, bet tokių čia nebuvo daug. Vaikštinėdamas po kiemą, palei sieną, kartais galėdavai nugirsti tylias senolių šnekas. Vakarais niekas nekalbėdavo apie save, tiktai apie vieną kurį… Rytais apskritai visi tylėdavo. Kiekvienas savo kampe, susirūpinęs, įsimąstęs, tikriausiai į prabėgusį gyvenimą, lūkuriuodavo pietų.
Po kurio laiko kambario duris pravėrė slaugytoja ir pakvietė vyriškius pietauti. Kristupas ją matė pirmąsyk. Sanatorijoje slaugai keisdavosi kasdien. Dar nė karto kitą rytą neteko išvysti to paties veido. Nei spėsi pažinti, nei ką – vos sužinai vardą, jau reikia kreiptis į kitą, ir taip nuolat. Todėl kiekvienąkart budinamam vis naujos slaugės Kristupui rodydavosi, kad į sanatoriją jį atvežė tai praėjusią naktį, tai aną savaitę. Net išėjęs į koridorių ir išvydęs tuos pačius vyriokus bei moteriškes, niekada nebuvo tikras, ar susipažino su jais vos atvykęs, ar visai neseniai. Senoliai taip pat kasryt išeidavo į koridorių atsargiai dairydamiesi, tarsi pirmą kartą prabudę nepažįstamoje vietoje.
Pusryčius kiekvienam sanatorijos gyventojui slaugės atveždavo į kambarius. Senoliai atkusdavo tiktai bendrų pietų metu, retsykiais net įsišnekdavo kaip reikalas. Pietaudami kartu jie tarsi prisimindavo vieni kitus, įsidrąsindavo, o pietums baigiantis, nenoriai kramtydami paskutinius kąsnius, vėl pritildavo.
Apie ką jie kalbėdavo, kai kalbėdavo? Nei apie save, nei apie kitus. Ilgainiui Kristupas suprato, kad net tai, ką senoliai šnibždėdavosi vakarais, visai nebuvo apkalbos… Kad pietų šnekos iš tiesų buvo „šventas tarškesys“. Ir kad tarškėdavo jie kaip tik norėdami užsimiršti.
Tačiau dabar Kristupas drovėjosi prie jų grįžti. Tik šįryt jį ir Algimantą pagaliau išleido iš kambarių. Jiedu sirgo lengvu peršalimu. Kristupas savo pietų stalo „kolegų“ nematė apie savaitę, todėl, slaugytojai netikėtai pakvietus pietų, ėmė baimintis kaip neseniai į naują mokyklą perėjęs ir iš karto pradingęs vaikas. Senoliai dažnai įsikalbėdavo apie staiga dingstančius kambario kaimynus – šitaip Kristupas ir sužinojo apie Algimantą, nors niekada anksčiau jo nebuvo matęs. Algimantas vis sirgdavo ir sirgdavo. „Bene kas Algimantą matėt? O gal Danutė jau pasveiko?“ – šitaip išsiskaičiuodavo nė nespėję prisėsti. Daugelį vardų išgirdo Kristupas, ir veik visus anksčiau ar vėliau išvydo grįžtant į gretas.
Jis vylėsi, kad šilčiau ir atviriau vis dėlto šnekins Algimantą. Kristupas už pietų stalo visuomet tvirtindavo neturįs ką pasakyti. Tačiau ilgai lauktą Algimantą, jo nuostabai, stalas pasitiko šaltokai.
– Tai jau pasveikot? – į Algimantą kreipėsi Kęstutis, seniokas vešliais žilais ūsais.
– Netrukau, – atsakė Algimantas. Kristupui pasirodė, kad jo lūpose blykstelėjo šiokia tokia ironija.
– Mat kaip… – be nuotaikos numykė šalia Kęstučio sėdinti Genė.
Kęstutis suraukė antakius ir žvilgtelėjęs į Kristupą tarė:
– Sėskit, gal pagaliau atneš mums kokio gero brudo.
– Hm! – pritarė Genė.
– Ko taip pagiežingai, – pyktelėjo Lina. – Argi gražu apie maistą taip, brudas mat jam!
– Ech, – numojo Kęstutis.
– Brudas mat jam, – pakartojo Lina.
Kristupas prisėdo tarp Linos ir Algimanto, priešais Kęstutį. „Vėl cackai“, – dingtelėjo, bet nusišypsojo ir įspraudė tarpupirštin šaukštą.
– Rūgštynių bus – užuodžiu, – suniurzgė Genė.
– Kur jau tau žinot! – atšovė Kęstutis. – Nosį prarūkei prieš keturiasdešimt metų, – nusijuokė.
– Už-uo-džiu!
Ir, žinoma, slaugės atvežė rūgštynių. Senoliai palinko gardžiai srėbti. Kristupas valgė lėtai, be apetito, dirsčiodamas į kolegas. Susilenkę virš lėkščių jie visuomet atrodė gerokai senesni nei įprastai. Gal tik Kęstutis visada išlikdavo tiesus kaip styga. „Senas vilpišys“, – galvojo Kristupas, lėtai gnybdamas duoną neklusniais pirštais. Atsargiai žvilgčiojo į šalia sėdintį Algimantą, kuris pasičepsėdamas šliurpė viralą.
Iš kito valgyklos kampo atskriejo manieringas prašymas:
– Antro, madam!
– Kche! – kostelėjo Kęstutis. – Turbūt bus vienu mauku sriubą prarijęs!
– Prieš panas įsivaizdina, – atitarė Genė.
Visi sutiko. Netrukus atriedėjo ir antras – grikių kotletai su bulvių koše. Slaugei išdalinus valgį, Kęstutis tyliai prunkštelėjo:
– Kaip nukriošėlius maitina!
Genė pridūrė:
– Prėska.
– Neparagavai net! – vėl pasipiktino Lina.
– Matau gi, ne akla dar, – atšovė.
– Sotu, skanu, to ir užtenka – namuose dar ne kasdien gausi, – įsiterpė Algimantas.
Stalas sužiuro į jį.
– Ką gausi? Kas tau duos, jei pats nepasidarysi? – sukibirkščiavo Kęstutis.
– Būdavo… – sumurmėjo Algimantas, bet daugiau nieko nesakė.
Kęstutis kilstelėjo antakius tarsi rodydamas Kristupui: „Matai, anas koksai.“ Kristupas linktelėjo, nors jam iš tikrųjų nebuvo matyti.
Stalas įsišlamštė. Net Kęstutis su Gene rijo nespėdami kramtyti. Kristupas žiaumojo lėtai, vis žvilgčiodamas į kitus stalus, į veidus, į Linos lėkštę, nesuprasdamas, kodėl ji valgo kotletą šaukštu. Lina pastebėjo jo žvilgsnį ir paklausė puse lūpų:
– Gal jums palikt?
– Oi, ne ne ne, – atsiprašė Kristupas.
Jam buvo jauku dabar šitaip su jais sėdėti. Juk, žinia, ir seni medžiai žydi. Jei tik būtų galėjęs tą šilumą krūtinėje paversti žodžiu ir jį ištarti… Kad būtų spėjęs, iki priėjo tas vyras, kurį sanatorijos senbuviai vadino kalbintoju. Kristupas jau ne pirmąsyk matė jį prislenkant prie kitų stalų. Prisigretinęs anas dabar pritūpė prie Algimanto ir visiems nutilus kreipėsi:
– Algimantai, šiandien salėje lauksime jūsų. Ar norėtumėte išvysti sūnų?
Kristupas pastebėjo prie valgyklos durų susispietusį studentų būrelį. Jie žiūrėjo į juos iš tolo, šypsodamiesi taip, kaip žmonės šypsosi migdomiems šunims. Senoliai žvilgčiojo tai į juos, tai į vyrą, pritūpusį prie Algimanto. Įsikibę į stalus, sustingę su valgymo įrankiais rankose, be žado. Ko jie bijojo? Kristupas norėjo paklausti – kaip vaikas, atlošęs galvą į dėdes ir tetas: „O kodėl visi tyli?“
– Ne, – pagaliau atsakė Algimantas.
Vyras linktelėjo ir pakilęs išsivedė studentus iš valgyklos. Senoliai pamažu atsitokėjo, bet kalbėtis nebeturėjo ūpo. Tyliai čiaumojo kietais pirštais sumaigytus duonos gurinius, užgėrė juos arbata ir dar kurį laiką pasėdėjo, matyt, dėl Algimanto. Neapsikentęs Kristupas pasisuko į jį ir paklausė nei šiaip, nei taip:
– Tai jau eisit pasakotis, Algimantai?
– Ką ten pasakoti, – sumurmėjo Algimantas pabalusiomis lūpomis. – Bene jie klausys. Kaip dėlės – užsirašys, kas reikia, ir atkibs sotūs, bet ar iš manęs po to dar kas liks. Velniams pasveikau…
Algimantas lėtai pakilo nuo stalo, o Lina, švelnia ranka liesdama jam petį, išlydėjo iš valgyklos. Kristupas atsisuko į Kęstutį ir Genę. Šioji, valydamasi akinius servetėle, burbėjo: „Mhm, va taip…“
– Kad jį kur, – piktai numojo Kęstutis ir gana vikriai pašokęs išskubėjo šlepetėmis čiužindamas per valgyklos grindis.
– O tu sau kalbą pasirašei? – nežinia juokais ar rimtai paklausė Genė.
– Dar ne… – nutęsė Kristupas. – Reikės?
Genė suraukė nosį, nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais.
Popiet Kristupas išėjo į kiemą ir prisėdo ant suolo prie eglyno. Nudelbęs žvilgsnį į nerimstančius delnus, kuriuos vis norėjosi trinti, kaži ką murmėjo pats sau, kol išgirdo lengvai atpažįstamus Kęstučio žingsnius.
Tas stabtelėjo ir, Kristupui pakėlus akis, prišlepsėjo visai arti.
– Klausyk, – prabilo, – tuojau prasidės. Ateisi? Žinai kur?
– Kur? Kas?
– Kas – auditas!
– Auditas…
– Algimanto. Gi nebuvai dar nė vienam – neklauseĩ.
– Aš nežinojau, kad galima klausyti… – nustebo Kristupas.
– Na, galima… – tryptelėjo Kęstutis ir pritilęs nusuko žvilgsnį tolėliau. – Prie to paties stalo sėdim, – krestelėjo galva. – Durnius yra, suktas toks. Ir toks, ir anoks, vienu žodžiu. Bet reikia nueit. Palydėt tave ar dar spoksosi žemėn?
Kęstutis apsigręžė eiti.
– Kad gal aš nekaip jaučiuosi, – sustabdė jį Kristupas. – Nelabai gi ir pažįstu žmogų, ką žinai, gal jam nepatogu bus…
Kęstutis pasikasė ūsus ir tarė:
– Nematys jis mūsų.
– Kodėl? Yra širma?
– Yra, bet jis ir širmos nematys.
Tušti sanatorijos koridoriai, beaidžiai, priminė Kristupui mokyklą, kurioje baigė pradines klases. Priminė, kaip jautėsi eidamas pasiaiškinti, stumiamas iš paskos mokytojo. „Po pamokų, – galvojo Kristupas, – po pamokų, patrynęs suolą, pažaidęs kieme, eini teisintis – atgal į klasę, atgal namo, spardydamas akmenis ir taškydamas balas, namuose – akimis zulini grindis, gniaužai rankas. Tada tyli ir klausaisi, tada ginčijiesi, tada gauni ir užmiegi rydamas ašaras. Užtat…“ Stipriai sučiaupęs lūpas, Kristupas laukė, kol sąmonėje išnirs kokia nors išvada, koks nors „bet“, tačiau kad ir kaip stengėsi, užuot prisiminęs nutolusį laiką, matė tiktai pravertas salės duris ir raginančius Kęstučio gestus.
Jiedu užėjo į vidų. Salėje stūksojo nedidelė pakyla, iš visų keturių pusių atitverta tamsintu stiklu. Kęstutis niuktelėjo Kristupui į šoną, kad nežiopsotų. „Einam sėst“, – sušnabždėjo. Kristupas slinko koja už kojos, nesuprasdamas, kur jam sukti: aplinkui širmą keliomis eilėmis sėdėjo senoliai. „Teatras?“ – dingtelėjo Kristupui, bet Kęstutis jį truktelėjo ir jie ėmė lėtai brautis pro sėdinčiuosius, kur Lina jiems buvo užėmusi vietas.
Kristupas įgriuvo į krėslą tarp Linos ir Kęstučio. Susirinkusieji dar šnirpštėsi nosis ir be žodžių dalinosi nuo pietų stalo likusiais sausainiais. Kai kurie susmukę dūsavo, stebėdami už stiklo sustingusius šešėlius. Vis atsklisdavo pašnibžda tariamas vardas to, kuris dabar sėdėjo už stiklinės pertvaros susigūžęs, panašus į sopų gumbą. Abipus jo ruošėsi kalbintojai. Jie sklaidė popierius, galbūt tardamiesi, kuris kuriam priklauso, atsargiai kažką tvarkydami ant stalo.
– Vienas du. Vienas du, – patikrino mikrofoną.
Šešėliai susilinksėjo ir atsilošė. Visi nutilo. Apsidairęs Kristupas šalia Linos pastebėjo tuščią krėslą.
– O kur Genė? – tyliai paklausė, bet jį tuojau nutildė Kęstutis, atpakaliu delnu užplojęs per pilvą.
„Koplyčia, ne teatras, o koplyčia.“ Iš garsiakalbių pasigirdo šaižus, sausas Algimanto kosulys. Atsikrenkštęs jis kreipėsi į sėdinčius priešais:
– Aa, būsiu atkritęs, gerbiamieji.
Gerbiamieji tylėjo. Algimantas darsyk sausai kostelėjo ir pakartojo:
– Aha, žinokit, jaučiu, kad anksti iš kambario išleidot, – nusijuokė priekaištaudamas. – Anksti. Reikėjo dar pagulėti, palaukti šiek tiek, nes dabar – matot, kaip yra, – jis vėl kostelėjo ir linksmai pridūrė: – Girdit, kaip.
Tada prabilo kalbintojas:
– Algimantai, papasakokite apie save.
Algimantas patylėjo ir šįsyk kiek įstengdamas garsiau ir raiškiau pakartojo savo žodžius:
– Tai, matot, aš jaučiuosi sergąs. Manau, kad būtų protinga atidėti šį garbų seansą. Juk, kaip žinia, gulinčio nemuša!
Kalbintojai kažką pasižymėjo, tuomet tas pats balsas pasigirdo dar kartą:
– Algimantai, ar prisimenate dar kokių posakių?
– Kokių posakių?
– Kokių žinote, – pakartojo kalbintojas.
Algimantas darsyk atsikrenkštė.
– Juokaujat, matyt, gerbiamieji: jeigu imčiau visus posakius jums vardint, tai bala žino,
kada iš čia išeitume, o jeigu dar apie savo gyvenimą pasakočiau, tai ohoho! Ir man, ir jums užpakaliai nutirps – pagailėkit mūsų visų sveikatos.
Kalbintojai tyliai sušneko tarpusavyje, tada vėl kreipėsi į Algimantą:
– Turime begales laiko. Siūlau pradėti nuo to, kas šauna į galvą, o vėliau, kai pailsite, padarysime pertraukėlę.
– Aš jau dabar pailsęs. Aš visada pailsęs. Aš sergu, aš senas, aš noriu ramybės, o ne jums, – stabtelėjęs pasitaisė, – ne jūsų būt kvočiamas savo paskutinėmis valandomis.
Algimantas sugniaužė rankoje laikytus popierius. Jo balsas drebėjo.
– Ne jūsų, – karčiai pakartojo, – ne jūsų yra mano gyvenimas, – grūmojo ištiesęs sugniaužtus lapus, – ne jūsų…
Tada pakilo nuo krėslo ir pareiškė kone šaukdamas, lyg bandydamas ką baisaus nuo savęs nubaidyti:
– Tylėsiu!
Kalbintojas luktelėjo ir iškėlęs ranką pakvietė slaugus. Ant pakylos užlipo pora vyrų ir, atsargiai priėję prie Algimanto, suėmė jį už parankių. Kristupas krustelėjo iš vietos, bet keltis nedrįso.
– Kur dabar? – išsigando Algimantas.
Slaugai ėmė tempti jį į lauką. Jo dūsavimas sumišo su riksmu, o kojos vilkosi grindimis. Iš paskutiniųjų šūktelėjęs, Algimantas parkrito ant kelių. Jis mikčiojo negalėdamas ištarti žodžio, tada pravirko kaip vaikas ir ėmė berti viską, ką atsiminė:
– Aš Algimantas Eigėlis… Gimiau Kaune 1938-aisiais, augau Neveronyse…
Kalbintojas priėjo ir pritūpęs prie Algimanto ėmė jį tildyti.
– Mes žinome, žinome, – kartojo sulig kiekvienu Algimanto žodžiu, kartojo, kol šis pagaliau aprimo.
– Mano, sūnų… Sūnų atveskit man!
– Jo čia nėra, – atsakė kalbintojas.
– O Dieve… – teištarė Algimantas.
– Ką pasakytumėt sūnui? – paklausė kalbintojas.
– Už ką jis mane taip – už vieną kitą stiklelį… Už motiną, kurios nepažinojo. Lyg ne aš jį būčiau auginęs, lyg nebūtų buvę sunku… Už ką – nemyli manęs – gi esu tau tėvas… Prasigėręs, prarūgęs, o vis tiek tavo, niekše tu.
Jiedu su kalbintoju ilgai klūpėjo ant grindų.
– Aš žinau, kur vesit, – vėl pasigirdo nuvargęs Algimanto balsas.
– Eisime drauge, – patylėjęs nuramino kalbintojas.
– Sūnus bus?
– Jis neatvažiavo.
Atgavęs žadą, Kristupas pastebėjo, kad Lina viena ranka laikosi įsikabinusi jo rankos ir šluostosi akis nosine. Pritemdytoje salėje žibėjo ne viena pora sudrėkusių akių, tik Kęstutis sėdėjo rūstus. Kalbintojas padėjo Algimantui atsistoti. Jie išėjo iš salės lydimi slaugų.
Vakare Kristupas kiūtojo savo kambaryje ant lovos krašto, stebėdamas tyliai dūzgiančias muses po lempos gaubtu. Jis nieko negalvojo, nieko neatsiminė, nė vienas daiktas jam nieko nepriminė ir apskritai nieko nereiškė. Tik rytą prikeverzotas popiergalis erzino. Kristupas paėmė jį nuo komodos ir sukandęs dantis suglamžė, spausdamas iki skausmo, taip, lyg būtų norėjęs iš jo išgręžti visą rašalą.
Tada kažkas pabeldė į duris. Kristupas sustojo, laukdamas, kol pabels dar kartą. „Maža kas“, – pagalvojo. „Žinai, kokiu sakiniu prasideda istorijos apie vaiduoklius ir bepročius…“ – bet jis buvo įsitikinęs, kad kažkas stovi už durų, todėl, nedrįsdamas klausti, priėjo ir tyliai pravėrė jas.
– Lina, – pažino.
– Atleiskit, kad taip vėlai. Jūs jau gal ir miegojote.
– Kad ne, – pasakė Kristupas. Minutėlę jiedu žiūrėjo sau po kojom, tada vienu metu susižvalgę prasižiojo, bet ir vėl tylomis nudelbė akis. Kristupas krenkštelėjo.
– Užeikit, – pakvietė.
Jie prisėdo vienas prieš kitą, Lina – ant krėslo, Kristupas – ant lovos krašto.
– Nepasipuošėt, – gailiai šypsodama tarė Lina ir smalsiai apsižvalgė po kambarį.
– Nėra kuo, – pasiteisino Kristupas. Jo kambarys nė kiek nepasikeitė nuo tada, kai jį čia atvežė. „Čia. Kas yra tas čia?“ – jam ta mintis pasirodė juokinga.
– Nėra ko? – neišgirdusi perklausė Lina. – Vis dėlto jau gyvenate čia kurį laiką.
Jie sėdėjo tylėdami – jautėsi apsigavę ir gėdijosi vienas kito, nes nežinojo, ko paklausia klausdami ir ką pasako sakydami. Tą vakarą kiekvienas žodis senoliams reiškė viską sykiu, ir tik tą vakarą, po šitiek laiko, Kristupas, galvodamas apie senolius, sakė „mes“. Jis sugriebė Linos ranką, kai ji pakilo eiti.
– Ateikit rytoj, prašau…
Lina išėjo linksėdama.
Uždaręs duris Kristupas pasijuto apsunkęs. Atsigulė nenusirengęs ir versdamasis ant šono užsiklojo, įsivyniojo į apklotą, kaip darydavo šaltais, lietingais vakarais, kai nebūdavo nei kur daugiau eiti, nei ką veikti. Nebūdavo galima nei žaisti, nei triukšmauti, kai tėvai susipykdavo arba kai kuo nors nusikalsdavai. „Kokia prabanga, – galvojo jis, – turėti prieš ką nusikalsti; ne – turėti ką nuvilti; ne – turėti, kas viltųsi. Jeigu nebūtų tik vylęsi, vildamiesi tylėję…“ – svarstė, bet negalėjo sugalvoti, kas be „tik“, kas po ir kas dar. Jis buvo tikras, kad yra kažkas dar. „Pabandyk suprasti, – šnibždėjo į patalus, – iš sučiauptų lūpų – kas yra gerai ir kas blogai. Kartais žinai…“
Pamažu grimzdamas į miegą, jis prisiminė, kaip tįsodavo tėvų namuose, prisiminė vaikystės dieną, kai šitaip gulint nebuvo nei šalta, nei lijo, o už lango ruseno dangus: išblukusį pamokų laiką, pietus lauke ant sūpynių, mergaitę, kurią pažino išsyk, nors matė pirmą kartą; jau nebeprisiminė, ką tėvai sakė apie jos šeimą, ar iš kur jie kilę, nei kuo ji, mažiausia iš visų, jam nusikalto. Prisiminė tik, kaip tąsė ją ir kaip ji varstė jį akimis, saugodamasi sučiumpama už plaukų; prisiminė, kaip sudavė jai ir kaip pabėgo, pažinęs jos akyse save.
Niekas jo nebaudė, nelupo, niekas nežinojo. Jis prabuvo lovoje, laukdamas to, ko nusipelnė. Rodės, visą gyvenimą pragulėjo laukdamas, rodės, visas jo gyvenimas ir buvo atpildas.
Sapnavo tą pačią mergaitę, tik savo dukters veidu. Pabudo prislėgtas baisios kaltės. Pakilo iš lovos ir pravėrė langą, norėjo įkvėpti nakties oro ir atsigerti žvaigždžių šviesos, nesiekusios jo kambario kerčių. Ant lovos krito jo sunkus šešėlis. Kristupas į ją grįžo tik paryčiais.
Laukdamas ryto, tiesino vakare suglamžytą popiergalį ir meldėsi. Meldėsi kaip mokėjo ir gailėjosi „nepapuošęs“ kambario sienų, kaip sakė Lina. „Kad bent kryželį kokį, – apsidairė susigėdęs, – kad bent vieną nuotrauką.“
Ryte, kaip visada, jis pusryčiavo kambaryje. Dar viena nematyta slaugė, dar kelios ilgos valandos ant lovos krašto. Kristupas ramiai kiūtojo, kol jį aplankė darsyk. „Ir vėl kita“, – pagalvojo, iš anksto žinodamas, kad taip bus. Jis išėjo ir uždarė duris, valgykloje jau tyliai šurmuliavo. Kristupas sunkiu žingsniu prisiartino prie stalo ir sustojęs pasižiūrėjo kiekvienam į akis, tik Genės jos atrodė tokios pat abejingos kaip visada, o kitų – abejingos kaip niekada. Jis klestelėjo ant kėdės. Lina pastūmė jam servetėlę ir šaukštą, šakutę su peiliu. Gražiai, taip gražiai pastūmė, kad Kristupui panižo nosis. Kęstutis, sakytum, žaidė su įrankiais, o Genė, žvilgtelėjusi į Kristupą, tik pakėlė antakius, bet nieko nesakė. Kiti senoliai taip pat laukė pietų tylėdami. Jusdamas, kad kol neatneš pirmos lėkštės, niekas taip ir neprabils, Kristupas pirmąsyk prakalbo pirmas:
– Na… Tai kas šiandien kramtomo? – paklausė iš pradžių lyg Genės, tada apsidairė, kreipdamasis į visus sykiu.
Kolegos vienas po kito šyptelėjo, o Genė atsakė:
– Šaltibarščiai. Užuodžiu krapus.
– Taip tu ir užuodi, – suniekino Kęstutis.
– Už-uo-džiu!
Ir, žinoma, buvo šaltibarščiai. Įspraudęs šaukštą tarpupirštin Kristupas vėl pajuto krūtinėje nuo praėjusio vakaro įsivijusią tuštumą. Senoliai palinko virš lėkščių ir valgė tarytum iš įpročio. Ilgai žiūrėdamas į juos, regis, suprato, o gal tik nujautė, kodėl jie valgydami atrodo tokie seni. Atsivalgę gyvenimo, senoliai sėmė sriubą tarsi tikėdamiesi numalšinti visai kitą alkį, ne kūnišką, ir atrodė, kad to kito jie buvo išalkę – kito širdies, kito omens, dievaži, kito kūno. „Kada paskutinįsyk mane yra kas apkabinęs?“– stengėsi prisiminti Kristupas ir, palikęs šaukštą dubenėlyje, švelniai palietė savo ranką, kurią vakar buvo įsitvėrusi Lina. Taip sėdėjo, kol nutirpo lyg marinamos dantenos.
– Jei karšta, pasipūsk, – pajuokavo Kęstutis.
– Cha, – pritarė Genė.
Kristupas pakėlė galvą lyg ką tik prabudęs.
– Ar gerai jaučiatės, Kristupai? – paklausė Lina.
– Na, na. Nesargdink tik, – įsiterpė Kęstutis. – Vyras yra, – mostelėjo į Kristupą. – Nereik čia mums dar vieno… bailio.
Kalbos prie pietų stalo aptilo, tik retsykiais kuris ištardavo vieną kitą frazę: „Štai, Vacys nuo ano staliuko anądien užkliuvo už Onutės ramento ir griūdamas susilaužė koją…“ – taip ir panašiai ką nors pasakydavo. Kristupas taip pat nebesistengė pradėti šnekos, taupė žodžius lyg pasninkaudamas, o vakarais, prisivaikščiojęs po sanatorijos kiemus ir pagrąžęs rankas, eidavo į kambarį ir laukdavo Linos.
Iš pradžių jis laukdavo jos, vėliau sutarė, kad svečiuotis labiau dera jam. „Kaip vaikai“, – gražiai šypsodama sakydavo Lina. Kristupas pritardavo, bet niekaip neatsiginė minties, kad, šitaip jiems bežaidžiant, toli savo lovoje ant kito šono verčiasi jo mieganti dukra. Kaskart, Linai ištarus šiuos žodžius, jis žiūrėdavo į ją ir, matydamas tik jos vaikišką užsidegimą, ilgai nedrįso nei kalbėti apie savo šeimą, nei klausti apie jos… Net tada, kai Lina pati užsižiūrėdavo į nuotraukas ant savo kambario sienų. Ji įsistebeilydavo į žmones nuotraukose, bet kalbėdavo apie gėles, o kartą, paklausta apie artimuosius, paėmė Kristupo ranką ir pažadėjo kada nors perskaityti jam pasakas, kurias parašė gyvendama sanatorijoje.
– Pasakas… Apie ką? – klausė Kristupas, o ji tik šypsojosi nykščiu glostydama jo medėjančius krumplius.
Kartais iš Linos grįždavo vidurnaktį, ir vis tiek pavargęs klaupdavosi prie lovos. „Pabandyk suprasti… – sakydavo pusbalsiu. – Suprask, maldauju, suprask…“ – kreipdavosi į plikas sienas, kol galop pasijusdavo ne vienas esąs. Merkdamas sunkias akis, regėdavo lovose gulinčius senolius: aukštu žemiau, virš jo, už sienų ir kitapus koridoriaus, vaizdavosi, kaip jie tauškia per dienas, nieko tikro nepasakydami ir neišgirsdami. Kaip murma ne tik šalia esantiems, bet apskritai kam nors, galbūt tiems, kurių labiausiai ilgisi. O galbūt – tiktai patys sau. Net šnabždant nejudėdavo Kristupo lūpos, kai kreipdavosi į dukrą, net mintyse negirdėdavo savo balso, todėl jai skirtus žodžius išsakydavo kitam. Bet niekada neužmigdavo ramus.
II
Pietaujančių senolių užstalė truputį pralinksmėjo. Kęstutis ir Genė vėl pliauškė tarpusavy, Lina juos drausmino, o Kristupas pritariamai bubėjo, per daug negalvodamas apie tai, kas sakoma, retsykiais vis pasikasydamas krumplius.
– Kas čia tau dabar? – pagaliau paklausė Kęstutis. – Įsipjovei ar ką? Trini ir trini.
– Ne, ne, – gynėsi Kristupas.
– Neįsipjautų taip lengvai, – įsiterpė Lina. – Kristupo ranka kaip medinė, tvirta, – pridūrė meiliai ir visa nuraudo.
Suuodę, kas čia vyksta, Genė su Kęstučiu tuojau apsiginklavo pašaipiomis šypsenėlėmis.
– Uch tai buch tai, – sukleketavo Genė. – Kad ranka medinė, tai nieko, svarbu, kad… – mirktelėjo. – Nors kaži, gal ir nieko, jeigu ir ne ranka, – kvatojo užsikosėdama.
Lina aikčiojo ir gynėsi.
– Taip ir turi būt, a! – šūktelėjo Kęstutis, tapšnodamas Kristupui per petį.
– Na, kaip taip galima, – nurimusi papriekaištavo Lina.
– Galima, – vienu balsu užginčijo Kęstutis su Gene.
Kristupas pajuto už nugaros kažką stovint ir pamanė, kad jų raminti, kaip kartais nutikdavo, atėjo slaugė. Jau buvo nutaisąs šypsnį, bet atsigręžęs išvydo kalbintoją.
– Kęstuti, – prabilo anas. – Lauksime jūsų salėje po pietų.
Kalbintojas pastovėjo, gal norėdamas įsitikinti, kad Kęstutis jį suprato. „Tos akys, – pagalvojo Kristupas, – kaip Algimanto.“ Jos išdavė greičiau nuostabą nei išgąstį, lyg Kęstutis būtų išgirdęs apie mirtį žmogaus, kurį kadaise pažinojo, o ne apie save patį.
Kalbintojas jau buvo pasitraukęs, kai Kęstutis atsitokėjo. Jis atsikrenkštė ir išsitiesė, padėjo įrankius, tuomet kreipėsi į juos taip tyliai, kaip niekada:
– Ateisit?
– Prie vieno stalo valgom, – atsakė Kristupas.
Po tų jo žodžių Kęstutis tarytum subliuško: jo krūtinė įdubo, pilvas išsipūtė, o paakius nutamsino keistas šešėlis. Jis atsistojo ir skubiai išėjo.
– Nu, – jiems likus trise tarė Genė Kristupui. – Ko taip spoksai?
– Tiek to, – numojo jis, nes ir pats nujautė, kodėl kalbintojas nepaklausė Kęstučio, ką šis norėtų pasikviesti… „Nėra ko… Nėra ko kviesti.“
Po valandėlės Kristupas vėl kiūtojo ant suolo po egle ir ruošėsi eiti vidun. Nujautė, kad šįsyk jo atskirai nepakvies, neparagins. „O būtų juokinga, – dingtelėjo, – jeigu pats Kęstutis dabar išdygtų ir nepiktai įgeltų: „Ko čia spirioji kaip kiškis.“
„Noriu išgirsti, ką pasakys“, – pagalvojo Kristupas. Jo lūpomis perbėgo šypsnys. Mėgino paslėpti po delnu, nusibraukti – visai ne laikas vaipytis, bet nepaaiškinamas linksmumas netrukus virto iš visų jėgų tramdomu juoku. Toks juokas – lyg gedėtų, lyg verktų. „Kaip skauda riešus, kai trini akis, reikia trinti atbula ranka. Blogai, kai iš atbulos rankos daugiau naudos negu atvirkščiai“, – sumurmėjo ir, pasitrynęs skruostus, pakėlė galvą. Kitoje kiemo pusėje pro sanatorijos duris išėjo kalbintojas. Kristupas išsitiesė. Nejau viskas?
Kalbintojas kaip šešėlis nuslinko palei pastato sieną ir pradingo už kampo. Kristupas nedrąsiai patraukė durų link, jausdamas, kad sanatorijoje kažkas nutiko. Koridoriuje sklido senolių murmesys. Vėpsojo vieni į kitus, nesusigaudydami nei ką pasakyti, nei ko paklausti. Sutrikę žiūrėjo į priekin besibraunantį Kristupą, bet paklausti, kas nutiko, tik gūžčiojo pečiais kartodami, kad „nebus“.
– Ko nebus?
– Nu ko ko, – rodė į salės duris, užgultas moteriškių. Tarp jų buvo ir Lina.
Kristupas tuojau priėjo prie jos ir laukė, kada galės prabilti arba kol išaiškės, kas nutiko, bet moteriškės nenutildamos tarškėjo viena per kitą.
– Tai žiopsai, – išgirdo balsą už nugaros.
Atsisukęs pamatė Genę.
– Atėjot, – nustebo.
– Neatėjau.
– Tai ką čia darot?
– Girdžiu, šaršalas už durų, uostau, uostau – dūmų lyg nėr – ne gaisras – vis tiek išėjau pažiūrėt, kokia velniava.
– Ar girdėjot, kas nutiko?
– Nu kas… Slaugės sakė, kad Kęstutis kaklą pasitempė… Taip ir sakė – „pasitempė“, diržu, – nusijuokė ji. – Bet nieko – pagis, tai galėsim aplankyt.
– Pagis? – perklausė Kristupas.
– Taip sakė, – gūžtelėjo Genė. – Galit, va, su mergina eiti į pasimatymą, – pridūrė slapta pirštu rodydama į Liną. – Niekas čia nieko jau nežiūrės.
Genei palaiminus, Kristupas pasuko laukan, bet Linos kartu nesivedė. Patraukė taku palei sieną, kur prieš tai praėjo kalbintojas.
Atsargiai sekdamas dar neatvėsusiu jo pėdsaku, Kristupas pirmąsyk nuo atvykimo pajuto per pirštus švelniai slystantį laiko audinį. Tiesa, nesuprato, audinys krenta žemyn ar kažkieno traukiamas kyla į viršų. Dabar šilti vakarėjančios saulės prisilietimai glostė žemę, kiekvienas iškilumas ir kampas žibėjo lyg suteptas sviestu. Šviesa pro retus debesis šildė vakarinius eglių spyglius, bet rytinių nepasiekė. Viskas aplinkui šilo ir vėso sykiu. Mėnesių mėnesiais čia prasidėdavo ir niekaip neįsibėgėdavo ruduo. Medžiuose nebuvo nei drevių, nei voverių; jų lajų neužguldavo sparnuočiai, jokia gyvybė nepakildavo nuo jų šakų. Siena šliaužiantis šešėlis vedė Kristupą, pasukęs už kampo peršoko ant tako, kur visai ištįso, susiliedamas su toli stovinčiu siluetu. Atsargiais, lėtais žingsniais Kristupas artinosi prie jo. Niekada nebuvo matęs miško atodangos, kurios mažytėje aikštelėje dabar jiedu susitiks. Žengė žingsnį ir sustojo, žengė kitą ir vėl stojo.
Kalbintojas, nusigręžęs ir pasirėmęs į turėklus, rodos, žiūrėjo į žemę, tik pagaliau pasukęs galvą išsidavė jaučiąs, jog kažkas laukia už nugaros.
– Einat kaip prie mirtininko.
– Kaip Kęstutis? – paklausė Kristupas.
– Gyvas.
– Kur?
– Palatoje.
– Atsisukit, kai kalbatės su žmogumi, – neapsikentė Kristupas.
Kalbintojas atsisuko. Jo veidas buvo švariai nuskustas, galva praplikusi, o akys liūdnos ir pilkšvos. Iki skausmo sugniaužęs kumščius Kristupas vėl prabilo:
– Vardą turit?
– Gediminas, – atsakė kalbintojas.
Kristupas dirsčiojo į kalbintojo akis, niekaip negalėdamas atlaikyti jo žvilgsnio. Pajuto, kaip kumščiai po truputį atsileidžia, o sąnarius ima skaudžiai diegti. Kristupui užspaudė gerklę, jis susvyravo ir, prilaikomas kalbintojo, lėtai, sunkiai atsisėdo ant žemės prie pat turėklų.
– Nekelkit, – vos atgaudamas kvapą sušvokštė ir kurį laiką sunkiai alsavo. – Nenoriu niekur eiti, – sušnabždėjo Kristupas. Pamažu jo kvėpavimas išsilygino.
Kalbintojas kurį laiką žiūrėjo primerkęs akis, tada atsilošė į turėklą ir linktelėjo:
– Galime ir čia pabūti. Gražesnės sakyklos gal ir nėra.
Dabar Kristupas jau nebedrįso žiūrėti jam į akis, todėl nusigręžė į spygliuočių šukuojamus debesis. Anas taip pat nusuko žvilgsnį.
– Ar atsitiktinai mus kviečiate?
– Ne.
– Kodėl tuomet?
– Paskatinti.
– Paskubinti, – nusispjovė Kristupas.
– Ar nesijaučiate užsibuvęs, Kristupai? – patylėjęs paklausė kalbintojas.
– O jūs taip gerai mane pažįstate, kad beliko įrašyt kasetėn? Cak – ir viskas?
– Klausiate manęs, ar žmogui galima gyventi per ilgai? O ar jaučiatės gyvenąs, Kristupai?
Kristupas pabandė keltis, bet susmuko.
– Čia? – perklausė atsidusęs. – Oras nesikeičia, medžiai nesikeičia, nemeta lapų, diena nuo dienos nesiskiria. Neturime knygų, nematome filmų, negirdime žinių – kasdien vis tas pats. Negalime paskambinti. Tiktai tarpusavy tarškam ir nieko nepasakom. Ir to gyvenimo, kad ir koks jis buvo… Kaip vaikai, kaip našlaičiai kiūtome kambariuose, slampinėjame koridoriais, pakrapštome košę, pastūmę dubenį einame laukan spardyti dulkių. Kad bent vaikais būdami sveikatos turėtume… Ir tas prakeiktas lapas! Ką man į jį rašyti? Posakius? Arklius išvogus, rakina tvartą. Norit mįslės? Ateina tylėdama, išeina giedodama.
– Ir jums viso to užtektų, Kristupai? – pertraukė kalbintojas. – Jeigu ant galvos kristų geltonuojantys lapai, jeigu galėtumėte skaityti vieną knygą po kitos, žiūrėti filmus ir klausytis žinių, jeigu turėtumėte kam paskambinti, tuomet nesijaustumėte merdėjąs? Kai kurie metų metus guli girdomi lašelinių, ir net kartodami, jog laukia paskutiniosios, niekaip jos neprisileidžia – tempia laiką. Retas kuris spėja ištarti bent žodį. Jie nustoja kvėpuoti jausdami sielvartą, nespėję savęs paklausti, ar gyventi buvo verta, ar bent jau įsitikinę, kad nebuvo. Jie bijo, kad jų niekas neprisimins, net šeimos nariai, arba graužiasi nesulaukę jų atleidimo už visa, ko nedrįso nė sau prisipažinti. Net kunigas negali visko atleisti, iki paskutiniosios jie laukia, atsukę galvą į duris, tikėdamiesi nors vieną žodį tarti tiems, kurie neva pratęs juos ar bent atsimins jų vardą. Jūsų vardą aš įsiminsiu, Kristupai, kaip įsimenu visų išėjusiųjų. Taigi ne taip svarbu, ko prirašysite į lapą, – akivaizdu, kad savojo užbaigti nedrįstate.
– Akivaizdu, kad neturite šeimos, – atsakė Kristupas. – Nepavydėtiną darbą išsirinkote, Gediminai, – lydėti senius myriop ir tikėtis, kad kuris vienas jus įsivaikins.
Dabar ir kalbintojas nudelbė savo pilką žvilgsnį. Kristupas pasitrynė krumplius ir liūdnai šyptelėjęs pridūrė:
– Gal ir jums taip paniš vieną dieną…
Jiedu pakilo nuo žemės ir paskutinįsyk nužvelgę mišką patraukė atgal į vidinį kiemą. Kristupas stabtelėjo.
– Kas kitas? – paklausė.
Kalbintojas atsakė:
– Lina.
Keletą dienų, gal ilgiau, Kristupas jo nematė. Tą patį vakarą, po pokalbio, pakišo ištiesintą popiergalį po lempa ir jos nebejungė. Per pietus jie sėdėdavo trise: jis, Genė ir Lina. Pietums nė nesibaigus, Genė pasičiupdavo saują plikytų sausainių ir nueidavo sau. Paklausta, kur traukia, kiekvieną kartą irzliai sumurmėdavo, kad nenori būti šuniui penkta koja.
– Matau, kaip vienas į kitą žiūrit. Mhm…
Tačiau Kristupas nebežiūrėjo į Liną, o Lina jam nieko nesakė. Jie nebevaikščiojo vienas pas kitą naktimis, bet ji vis dar tylomis jam šypsodavosi.
Kartą, ir vėl kramtydamas paskutinius kąsnius, Kristupas pastebėjo už lango šmėkštelint Genę. Ji pėdino tolyn už eglių, link sanatoriją supančios tvoros. Jis atsiprašė Linos ir išėjęs pro duris į kiemą pasuko tuo pačiu taku.
Stabčiojo prie kiekvieno įdomesnio šapo, bet neturėjo jėgų lenktis prie jų visų. „Kuo nors užimti rankas“, – kartojo sau ir čiupinėjo ant krumplio atsiradusį smailėjantį gumbą. Čiupinėjo ir niekaip negalėjo liautis. Galų gale priklaupė prie bronza švytinčio kankorėžio. „Kas nors“, – sumurmėjo ir sunkiai keldamasis pro eglių šakas išvydo toliau stovinčią Genę. Šalia jos, nusisukęs į tvorą, vežimėlyje sėdėjo žmogus sutvarstytu kaklu.
Kristupas žengė pirmyn ir vėl sustojo tarsi ką pametęs, tada išgirdo Genę. Ji pašaukė Kristupą:
– Nu!
Kristupas artėjo prie jų neatplėšdamas akių nuo vyro vežimėlyje. Nesulaukęs jokio žodžio iš Kristupo, anas paragino:
– Tai ateik, kad matyčiau, – ką, man persiparkuot dėl tavęs?
Kristupas pasikasė krumplį ir atsistojo priešais Kęstutį.
– Mm, – numykė Genė. – Paną palikai ir atšlubavai. Kas tau yra? Pabučiavo?
Tada ji liepė Kęstučiui:
– Valgyk, kad turi su kuo.
Kęstutis nieko nesakydamas paslėpė plikytus sausainius kišenėje, o Genė nuėjo sau.
Kęstučio akys buvo įdubusios, pavandenijusios. Sėdėjo taip susičiaupęs, kad lūpos atrodė lyg užsiūtos.
– Ką ten laikai? – pasiteiravo nežiūrėdamas į Kristupą.
– Kažkas čia… – sumurmėjo tas ir apsidairęs padėjo kankorėžį ant tvoros.
Kristupas sukrenkštė, lyg ruošdamasis ką sakyti.
– Jaučiuos taip, kaip atrodau, – burbtelėjo Kęstutis.
– Kas dabar? – paklausė Kristupas ir susimąstė, ieškodamas tinkamo žodžio. – Ar atleis jus? Ar kvies darsyk?
– Kad aš jau labiau atsileist negalėjau, – atšovė Kęstutis. – Teko… teko kalbėtis su tuo, –reikšmingai žvilgtelėjo į Kristupą. – Sakė, ims kitą.
Jis sugniaužė vežimėlio ratus ir sukrutėjo, bet nepasijudino iš vietos.
– Ketino imti Liną, – pasakė Kristupas.
Kęstutis kurį laiką dėbčiojo į patvorį.
– Ką reiškia „ketino“? – pagaliau neištvėrė.
– Aš pasisiūliau, – nagu draskydamas dažus nuo tvoros atsakė Kristupas.
Patylėjęs Kęstutis tik sušnypštė.
Kristupas apsidairė ir tarė:
– Kad čia kur prisėsti būtų…
Kęstutis įsmeigė į jį akis, bet vėl susilaikė. Abu dar kurį laiką pabuvo prie tvoros ir galop nusprendė grįžti. Nebuvo ką čia daugiau svarstyti – dangus temo, kiemas tilo, o sanatorijoje slaugės jau degė šviesas. Dabar jiems atrodė, kad išėjo į lauką ganyti minčių iš kvailo įpročio. Kristupas įsikibo į Kęstučio vežimėlio rankenas ir nustūmė jį į kiemo pusę. „Neskubėk, dar sankabos neišspaudžiau“, – sušnibždėjo šis.
Senoliai dūsavo ir dūsavo, negalėdami visais plaučiais nei įkvėpti, nei iškvėpti – tik krenkštė ir braukė suragėjusiais pirštais per grindjuostę. „Žiūrėkit, – papriekaištavo viena senė pro šalį skubančioms slaugėms, – žiūrėkit, kuo mus dusinat. Perbraukiat, ir su visu skuduru merkiat į šiupinį. Dulkių sriuba!“
Kristupas vežė Kęstutį iki jo kambario, šiaip ne taip aplenkė dejuojančią senę. Anas jam piktai komandavo:
– Persirikiuok, kol į šitą durnę neįvažiavom.
– Kuo ji durna, kad jai bloga? – nesuprato Kristupas.
– Jai bloga todėl, kad durna, – suburbėjo Kęstutis. – Kur tu čia bent plauką matai? Švaru, net kvėpuot nėra kuo – orą kasryt išsiurbia. Čia mes esam dulkės ir sąšlavos.
Naktį Kristupas klūpėjo prie lovos po keliais pasitiesęs rankšluostį, trindamas akis, iš kurių taip sunku ištraukti visa, kas įkritę. Juk senių ašaros šlapesnės už vaikų. Jis prabudo paryčiais ir, pakėlęs ranką pasikasyti smakro, įsidūrė į kaklą stiebu, išaugusiu jam ant krumplio. Atsargiai apčiupinėjęs jautrų ūglį, nusprendė paprašyti slaugės, kad pietus jam atneštų į kambarį. „Jei malonėtumėte“, – pridūrė jis, ranką pakišęs po megztiniu.
Visą rytą praleido kambaryje, kaire ranka kreivaliodamas ant lapo raides. „Į šuns dienas išdės mane Genė“, – pagalvojo ir, apsivyniojęs ranką, išsėlino pro duris į valgyklą, bet suabejojęs stabtelėjo atokiau nuo įėjimo.
– Kristupai! – išgirdo.
Prie jo priėjo Lina.
– Abu vėluojame? – paklausė. – Ėjau pietų – ne kažin kaip jaučiaus, regis, galva svaigsta, nelabai ką įžiūriu, o prisėdau mirkčiodama ir supratau akinius palikusi. Na, eime, ir Kęstutis jau grįžo!
– A, taip, taip, – sumurmėjo Kristupas ir nenorom nuslinko iš paskos, dairydamasis aplinkui, bandydamas įspėti, kur jo laukia pasala.
– Lina, – sustabdė ją prie durų. – Jūs eikite, aš vis dėlto nekaip jaučiuosi. Eisiu… pakvėpuoti į lauką.
– O! Ar galiu kuo padėti?
– Ką ten – netruks praeiti, – patikino Kristupas.
Lina įžengė į valgyklą. Virš jos peties sublizgo stori Genės akiniai. Akimirką jiedu spoksojo vienas į kitą, tada Kristupas jai pamojo, kviesdamas ateiti, ir pasislėpė už kampo. Po minutėlės Genė išdygo valgyklos tarpdury.
– Ką čia dabar, – sušnypštė ji.
– Ateikit, – pavadino Kristupas.
– Kur man eit? – supyko Genė.
– Nuo durų pasitraukit gi.
Jie atsistojo toliau. Genė pašaipiai nusijuokė:
– Turėsiu raštelį merginai perduot?
– Genute, – įsidrąsino Kristupas. – Norėčiau jūsų paprašyti… Šiandien bus auditas…
Genė susiraukė ir nutilo.
– Kvies mane, – prisipažino Kristupas. – Po manęs – Linos eilė. Nueikite tada pas ją, kad neliktų viena. Aplankykit prieš tai.
– Eisiu mat aš jos guost! – purkštelėjo Genė. – Kavalierius atsirado – sugalvojo mergą našle palikt.
– Genute, – kiek įstengdamas rimčiau pakartojo Kristupas. – Jeigu nenueisite pas Liną, aš jums vaidensiuos.
– Norėtum. Aš tau vaidensiuos.
– Aš rimtai kalbu.
– Aik jau! Kaip tu sužinosi – buvau pas ją, ar ne?
– Genute, labai prašau.
Už kampo pasigirdo žingsniai ir šnabždesys. Kristupas žiūrėjo į Genę, kol ji pagaliau atsileido ir suburbėjo:
– Kaip žinai… Imk, – ir ištiesė Kristupui saują plikytų sausainių.
Tada, kažin ką subyzgusi, Genė grįžo į valgyklą. Nulydėjęs ją akimis, Kristupas atsisuko ir išvydo koridoriaus gale pustuzinį į jį įsmeigtų akių. Vienas, tas pilkąsias, iškart pažino. Kažką tyliai tarstelėjęs studentams, Gediminas priėjo prie Kristupo.
– Ar jūs pasirengęs, Kristupai?
Kristupas tylėjo, galvodamas, kaip geriau atsakyti į tokį klausimą, tada pats paklausė:
– Ar bus dukra?
– Taip, – atsakė kalbintojas.
Popietė slinko nepakenčiamai lėtai. Nors dar turėjo valandėlę, sėdėdamas ant lovos krašto juto, kaip kambarys tiesiog svyra durų link, jį skubindamas. „Tuoj mane išvers iš lovos, – pagalvojo Kristupas, – ridensiuos kūliais iki durų ir prisiminsiu tik, kaip ėmiau verstis ir kaip atsiverčiau. Paklaustas nė nepasakyčiau, kuria kryptimi visą gyvenimą ridenausi.“
Taip ir prasėdėjo tarsi krisdamas, iki duris pravėrė slaugė.
– Laikas eiti, – šyptelėjo ji.
Pasiėmęs mėnesių mėnesius glamžytą popiergalį, Kristupas sudėjo rankas ir nuėjo paskui slaugę. Jie pasuko nepažįstamu koridoriumi. Už kampo nebesigirdėjo senolių kuždesių – tik jo ir slaugės žingsniai. Sustojo prie lango, už kurio Kristupas pažino miško atodangą ir aikštelę, kurioje suklupo kalbėdamasis su Gediminu. Slaugė liepė sėstis ir dingo.
Neilgai trukus jį pakvietė į salę. Atsisukęs išvydo tarp sėdinčiųjų šešėlio dengiamą merginos veidą ir krūptelėjo. Baisu, kaip akimirksniu, rodės, pažįstamas veidas persimaino į svetimą.
– Eikit, – tyliai, bet šiurkščiai ištarė mergina.
Kristupas žengė į prietemą, kur iš abiejų pusių susiglaudę sėdėjo ir jį atlaidžiais žvilgsniais stebėjo studentai. Senolių nebuvo matyti – jų kosčiojimus ir šnabždesius dengė ta pati ryškiai apšviesta, neperregima patalpa salės viduryje, į kurią jis dabar buvo vedamas. Su kiekvienu žingsniu jautėsi vis senesnis, sunkesnis. Sustojęs prie pakylos laiptelių net apsidairė, vildamasis, kad kuris nors jaunuolis padės. Įveikė pakopą po pakopos, kaskart keldamas koją taip, lyg iš grindų trauktų savo paties šaknis – visa, ką buvo per gyvenimą suleidęs žemėn, ko laikėsi ir kuo tikėjo. Tačiau tų, kuriuos palieka, pro tamsinto stiklo sieną nebuvo galima nei matyti, nei girdėti. Galėjo tik numanyti, kur kuris sėdi, ir įsivaizduoti, kad kantriai laukia jo pasisakymo, kad klausosi ir kad girdi; kad bent atėjo.
Palieptas atsisėdo pačiame viduryje. „Jau, matyt, niekada nebepajudėsiu iš vietos“, – šmėkštelėjo.
– Vienas du. Vienas du, – patikrino mikrofoną balsas.
Kristupas pakėlė akis. Priešais sėdėjo nematyti moteris ir vyras, o tarp jų – Gediminas. Kalbintojai. Greta, tokiame pat krėsle, kaip ir jis, sėdėjo jo dukra. Akimirką kvailai išsiviepė ją išvydęs, bet nesulaukęs atsako greitai vypsnį numaldė. „Dukra“, – norėjo sakyti, bet susitvardė, nes niekada nėra į ją kreipęsis tuo žodžiu, o vardu kreiptis negalėjo, nes jau seniai jos nepažinojo. Kristupas vogčia dirsčiojo į ją, vengdamas susitikti žvilgsniais. „Rankos ir kaklas kaip mamos, o nosis – mano, bet mažesnė; tik akys jos pačios. Mat kaip…“ – svarstė.
– Kristupai, papasakokite apie save, – po minutėlės paragino Gediminas. Kristupas atsikrenkštė ir žvilgterėjo į savo ranką.
Atsidusęs dar kartą pažvelgė dukrai į akis.
Šiame keistai apšviestame kambaryje nebuvo nė vieno šešėlio, galinčio suteikti tūrį jame sėdinčiųjų veidams; visi į galvą atėję žodžiai Kristupui rodėsi esą lėkšti ir nesvarbūs. Toksai būtų ir pasakojimas – kaip laiškas iš armijos; kaip prisiminimas sugrįžus – be ilgesio. Ar būta jame ko tvaraus, jei viską tenorėjo užmiršti? Visa tėra iš šulinio pasemtas vanduo, kuriuo mazgoji naktinius. Ir jeigu galėtum, nesemtum, o tik parodytum, kur susitelkęs. Bet negali – kai liepia, semi, kai liepia, stoji voron, rengies ir valgai; semi, laikydamasis už kito rankos ir žadėdamas, semi – mylėdamas, nekęsdamas, skriausdamas, semi. Jeigu būtų troškęs prisipažinti ką nors gėdingo, nebūtų galėjęs nė delnuose paslėpti veido – į kiekvieną raukšlę smelkėsi blukinanti šviesa – bet nieko gėdingo pasakyti jis negalėjo, nes visa, kas liko, buvo tiesiog nesvarbu.
– Mano kumštis atgniaužtas, – prabilo Kristupas. – Laikiau jį suspaudęs taip ilgai, kad pamiršau, jog nieko neslėpiau. Ir šiaip jame nieko nelaikiau… Bet jei galėtum prieiti, – paprašė dukros, – yra šis tas…
Kalbintojai susižvalgė ir, pasižiūrėję į moterį, leido jai prieiti. Nerangiai atsistojusi nuo kėdės, ji vieną ranką priglaudė prie pilvo, o kitą – prie krūtinės.
– Prasprūdo, tiesiog prasikalė, – murmėjo Kristupas, atraitodamas megztinio rankovę.
Akimirką aptemo šviesa. Kristupas atkišo dukrai ranką, ant kurios augo vos prasimerkęs pumpuras.
– Skink, – paliepė. – Gal prigis.
Jis kalbėjo trumpai. Nesiteisino ir neatsiprašinėjo, nieko nelinkėjo ir niekam nedėkojo, nieko nepeikė.
Jo balsas silpo. Pasakęs, ką turėjo, tiesiog nutilo. Galop dukra jam atsakė. Tik kelis žodžius ir labai tyliai, o vieną jų – kone negirdimai. Nuskynė pumpurą nuo drebančios rankos ir paglostė ją kaip seną, visados ne vietoje augusią šaką. Po trakštelėjimo pasigirdo skaudus vyro kūkčiojimas. Moteris priglaudė pumpurą prie krūtinės ir atsitraukė. Diktofonui spragtelėjus, nuo stalo pakilo Gediminas ir priėjęs prie Kristupo padavė ranką, padėjo atsikelti, palaukė, kol šis atsižiūrės į dukrą, ir išlydėjo iš patalpos.
Vedamas nežinia kur, Kristupas ėmė gailėtis netaręs nė vieno atsisveikinimo žodžio. Jautė, kad nei dukros, nei Kęstučio, nei Linos, nei Genės nebeišvys. Tam skirtas laikas praėjo – tada, – atrodo, taip seniai, – tie žodžiai tebūtų skambėję kaip nervingas kosulys ar pirštų barbenimas į stalą. „Tam skirtas laikas“, – karčiai sumurmėjo ir įsižiūrėjo į žaizdą ant krumplio. „Tikrai nežinau, – pagalvojo paskutinįsyk, – sunkiau ar lengviau, kad kas nors lieka, kad tebėra.“
Daina Opolskaitė. Miške
2020 m. Nr. 5–6
Gyvenimo nuėjęs pusę kelio
Aš pasiklydau miško tankmėje…
Dante Alighieri
Kažkur toli, už sąmonės ribų, betgi derlioje ir našioje minčių dirvoje tie žodžiai, nukritę it grūdas, seniai glūdėjo ir brendo, kilo ir dygo, augo, kol galop tą sekmadienio rytą jis garsiai juos ištarė:
– Renkis, važiuosim.
Keista, bet, regis, žmona jų net laukė, nes greitai metė viską, kuo buvo užsiėmusi (atrodo, tuo metu valė palangę), nieko neklausdama čia pat iš spintelės čiupo porą didelių talpių maišų su prekybos centro logotipu, greitai įmurkdė juos į tarytum iš anksto paruoštą baltą plastmasinį kibirą juoda rankena, šoko į nudėvėtus sportbačius, paprastai laikomus balkone, ant pečių užsimetė striukę – ir viskas, jau stovėjo koridoriuje pasirengusi kaip eilinis karys apmokymuose. Sustingo nudelbusi akis į kilimėlio kutus ar į spintos rankeną, o gal į nuo jos kažkaip priekaištingai liūdnai svyrančią dukters kepurę.
Toks jos nuolankumas ir staigi parengtis Modestą netgi išgąsdino. Jis to nesitikėjo, bet gal taip netgi geriau. Jau pernelyg seniai jiems susikalbėti reikia tiek mažai žodžių. Gerai tai ar blogai – kaip pažiūrėsi. Jis taip pat negaišo – stvėrė nuo lentynėlės automobilio raktelius, pakeliui dar spėjo suglemžti kepurę ir štai vienu žingsniu jau buvo prie durų, kur laukė žmona. Grėtė, jų dukra, kaip visada lindėjo užsidariusi savo kambaryje, ir jiedu išėjo tyliai, nieko nepasakę, leisdami kilimui sugerti žingsnius, taip pat be garso užvėrė ir užrakino buto duris. Kai ji apsižiūrės, kad tėvų nėra, tikrai nė kiek nenustebs, jau pripratusi, kad jie abu kaip šmėklos dingsta iš namų kada sumanę ir grįžta lygiai taip pat.
Kaip šmėklos, kaip du vaiduokliai jiedu susėdo į mašiną, prisisegė diržus, išvažiavo. Nė vienas netarė nė žodžio, rūpestingai slapstė savo mintis, džiaugdamasis tuo, bet ir nerimaudamas, kaip reikės išsaugoti tokią savo nebylystę ilgame kelyje. Žmona kone iš karto, vos tik pajudėjo iš kiemo, užsivertė ant galvos striukės gobtuvą visiškai paslėpdama veidą ir kiek per garsiai (aišku, demonstratyviai!) sukaleno dantimis – neva šalta. Rankas susikišo giliai į kišenes, suspaudusi į kumščius, aišku, kad jis nematytų, kaip virpa pirštai. Tiek daug bereikšmių judesių, tokių kaip šie, jie abu darė jau daugybę dienų, mėnesių. Keisti, nereikalingi judesiai, kurie turėjo išsprogdinti įtampą, iškibirkščiuoti abipusį nerimą, o svarbiausia, tą baisų netikrumo jausmą, kuris dabar, likus dviese, augo kiekvieną minutę, didėjo nuo tylos ir kreipiamų į šalis žvilgsnių ir tikrų tikriausiai gąsdino. Virpčiojo ir paties Modesto kietai sukąsti, iš šalies žvelgiant aiškiai pernelyg išryškėję žandikauliai, širdis mušė it patrakusi, krumpliai ir pirštai balo, stipriau nei reikia spaudžiant vairą. Jis nemačiomis iškvėpė orą, stengdamasis neišsiduoti, šiek tiek sumažino greitį ir iš paskutiniųjų pabandė susikaupti, surikiuoti galvoje viesulu siaučiančias mintis. Kada jiedu ėmė gyventi atskirai? Na, ne iš tikrųjų atskirai, o neprisileisti vienas kito minčių, nesikalbėti, nelaukti prisilietimų. Tai nutiko staiga ar pamažu, truko mėnesius ar jau ištisus metus, Modestas nebūtų galėjęs pasakyti. Kad ir kaip ten būtų, per ilgai, jeigu šitaip gyvendami sulaukė tokios šiandienos, kada abu aiškiai jaučia įkaitus orą tiek, kad artėjantis sprogimas neišvengiamas ir nuo jo jau niekur nepabėgsi. To sprogimo nuojauta jau spengia smegenyse ir ore aplink, ir galų gale jis išsiverš, ištaškys jų giliai glūdinčias mintis žodžiais, kurie apspjaudys juos karšta lava, išdegins jiems burnos gleivines, išsprogdins akių vyzdžius, o prisiminimai, kurie juos vis dar sieja, akimirksniu virs juodais pelenais ir jiedu liks stovėti sustingę kaip du nelaimėliai senuosiuose Pompėjuose, taip ir nespėję išgelbėti savo rytojaus. O gal nutiks stebuklas, gal kaip tik toji ugnis, plūstelėjusi iš jų, apvalys ir nuskaidrins tai, kas padengta dulkių aksomu, ką jie pamiršo turį, ko nemato ir slapčia ilgisi?
Abu gerai žinojo, kur važiuoja. Ir tas abipusis žinojimas, aitri nuojauta, akivaizdus bežodis susikalbėjimas vis dėlto keistai vienijo juos, abu tai jautė, tai gal dar iš tiesų ne viskas prarasta? Daugybę metų kiekvieną rudenį jie sėsdavo ir pasukdavo ta pačia kryptimi – beveik trisdešimt kilometrų iki artimiausio tankaus miško masyvo. Žmona jau iš anksto būdavo paruošusi porą pintinių, kibirą, lenktinį peilį, šiek tiek užkandžių – juk grynas miško oras gimdo žvėries alkį. Alkis tampa labai stiprus, taip. Jiedu žinojo vietas, kur esama geros grybienos, kur per gerą valandą gali pririnkti dvi dideles pintines, manė, jog žino, nors kiekvienais metais tos vietos, atrodo, traukėsi, keitėsi, darėsi nebeatpažįstamos, nerandamos. Tas pats miškas kasmet būdavo kitoks, kitas, pasitikdavo juos skvarbiu žvilgsniu persmelkdamas nuo galvos iki kojų, nepasitikėdamas jais. O gal ne miškas keitėsi, bet jie patys, einant metams po metų, jau nebegalėjo savęs atpažinti?
Vis dėlto dėl vieno dalyko tikrai nereikia stebėtis – kaip ir kiekvieną rudenį, taip ir šį žmona paprasčiausiai žinojo būsiant kaip visada, todėl ir buvo pasiruošusi. Betgi tikrai viskas nėra kaip visada. Per metų metus stiprus abejingumo, susvetimėjimo, netgi neaiškios, niekuo nepagrįstos abipusės neapykantos jausmas išaugo gyvendamas jų namuose, ir jie nepamiršo jo pasiimti dabar, vežėsi jį kartu su savimi kaip vaiką, ramiai kiūtantį ant galinės sėdynės, bet atidžiu žvilgsniu stebeilijantį jiems į nugaras. Ką gi jis nori apgauti? Šį kartą reikia pagaliau bent sau pačiam prisipažinti, kad jis važiuoja tik pasikliaudamas svaigiu, kol kas raminančiu kasmetinio ritualo pasikartojimu, o juk iš tiesų žino ir jaučia, kad įvyks kažin kas lemtingo, ir jis to trokšta, jis netgi padės tam įvykti, nes siaubingai pavargo taip gyventi.
Staiga žmona užsikosėjo, tikrai netyčia, bet netikėtai, ir jis taip išsigando, kad ji ką nors pasakys ir brangus tylos audinys bus negrįžtamai sudraskytas, jog iš to išgąsčio vikstelėjęs vos nenuskynė kelio ženklo. Nuo staigios reakcijos net ėmė spengti ausyse. Nebegalėdamas daugiau ištverti įtampos, kuri net sproginėjo smegenyse, Modestas ūmiai paspaudė stabdžius pasukdamas į artimiausią aikštelę. Žmona persigandusi loštelėjo atgal ir klausiamai sužiuro į jį.
– Pamiršau namuose peilį, aš tuoj, – tarstelėjo iššokdamas laukan ir trinktelėdamas dureles.
Pakelės parduotuvėlė buvo viena iš tų, kur bet kada sustojęs rasi visko, ko reikia: saldumynų, degtukų, duonos ir bandelių, vaisvandenių, alkoholio, alaus, smulkių namų ūkio prekių. Jis pasakė ieškąs peilio, gero peilio, nieko daugiau. Grįžęs įmetė jį į tuščią kibirą, jis subarškėjo į dugną. Žmona net nepažvelgė į jį, tik atsiduso. Dar giliau įsigūžė į striukės gobtuvą ir nukreipė žvilgsnį pro langą, lyg būtų ką įdomaus pamačiusi, bet kreivas suspaustų lūpų brūkšnys rodė abejingumą. Ne, ji neketino kalbėti. Modestas vėl sėdo už vairo, važiavo toliau.
Šalikelėse tirštėjo medžių. Abipus kelio tankėjo gerai pažįstama išlaki spygliuočių juosta. Aukšta ir tanki ji virto ilgu svaigiu tuneliu ir Modestas drąsiai nėrė į jį, leidosi apsiaučiamas jaukios, gūdžios prieblandos. Diena nebuvo saulėta, bet jis pastebėjo ryškiai geltonas juostas pakelėse ir apsidžiaugė. Štai tie ženklai, tarytum kas būtų nužymėjęs kelią geltonais dažais. Bet tai tebuvo maumedžiai – numetę savo pageltusius spyglius pasitiko įspūdinga plika kolona. Dar iš vaikystės Modestas žinojo, kad jie vieninteliai spygliuočiai, žiemai numetantys spyglius, o senolio nuvestas gilyn į mišką dar vaikas būdamas braidė po jų pusnis ir sėmė nuo žemės saujomis džiaugdamasis ir žavėdamasis jų geltoniu. Dabar jis liūdnai nusišypsojo prisiminęs tas dienas, tokias senas ir dingusias, tarsi visai nė nebuvusias.
Jis riedėjo pažįstamu keliuku gilyn į tankmę, kol pasiekė mažą aikštelę ir sustojo. Išjungė variklį ir išsigando – tokia tyla apgaubė juos. Jie greitai šoko laukan, tarytum ir vėl sutarę, nes abu norėjo išsaugoti tą tylą, kuri, taip pat abu gerai žinojo, ilgai neišsilaikys, jos trapi siena greitai, bet kurią akimirką grius, o ar jie buvo tam pasirengę, nė vienas nenumanė. Žmona pasilenkusi rišosi sportbačio raištelius, gobtuvas nuslinko jai ant nugaros ir Modestas kaip užhipnotizuotas žiūrėjo į jos plaukus – kaštoninius ir tamsaus medaus spalvos ties šaknimis, viršugalvyje perskirtus lygiu sklastymu. Staiga ji pakėlė nuo žemės akis ir jų žvilgsniai smigo vienas į kitą kaip maži karinių oro pajėgų naikintuvai. Modestas greitai nusuko savąsias – jam buvo gėda, nors nesuprato kodėl. Dar ne dabar, šiek tiek vėliau, kartojo jis ieškodamas pasiteisinimo ir vartydamas drėkstančiame nuo susijaudinimo delne peilį. Ir vis dėlto reikėjo ką nors sakyti ar daryti!
– Išsiskirkime, taip bus geriau, – pasiūlė jis ir akimirksniu nusigando savo žodžių. Stūksančių medžių tyloje jie nuskambėjo kaip nuosprendis. Bet žmona klusniai linktelėjo, net nepasižiūrėjusi į jį stvėrė kibirą, pasitaisė smunkančius džinsus ir pasuko į kairę. Regis, ji net lengviau atsikvėpė ir kuo greičiau įbrido į iškerojusius paparčius, kad tik jo atsikratytų.
Jis nuėjo į dešinę. Dar porą kartų grįžtelėjo atgal, kad įsitikintų, jog tikrai yra vienas. Automobilis kaip didelis žvilgantis vabalas ramiai kiūtojo supamas didelių paparčių lapų. Ratų net nebuvo matyti. Modestas giliai atsikvėpė ir žengė į samanas. Jo žingsniai iš karto prasmego liulančioje žalumoje, jau buvo spėjęs apmiršti tą jausmą. Prisiminė, kaip vaikystėje, vedamas už rankos senolio, susmukdavo kone iki kelių. Gal net šitoje pačioje vietoje, nežinosi. Juk tai yra tas pats miškas. Jis netgi galėtų atpažinti vietas, kur jiedu nuvargę susėsdavo ant kelmo ar nuvirtusio medžio pailsėti. Ta pati žaluma po kojom ir plikos, kone debesų keterose pasislėpusios maumedžių viršūnės, ta pati kerinti tyla. Modestas užvertė galvą ir sustingo. Akys klaidžiojo padūmavusiuose šakų rezginiuose, siūruojamuose menko vėjo. Apėmė gūdus jausmas: lyg būtų kieno stebimas. Lyg kokia visaregė akis būtų žvelgusi į jį, tokį menką, iš viršaus. Vėl pajuto nevalingai čiupinėjąs nusipirktą peilį: medinėmis kriaunomis, nelygiais, bet smagiai apdirbtais kraštais, rantytais oda. Didokas, bet kitokių parduotuvėlėje nebuvo. Jam tai ir nerūpėjo, nes pirko beveik nežiūrėdamas, tvilkomas įelektrintos įtampos ir jaudulio.
Jausdamas, kaip jį ir vėl apima toji baisi, keista nerimastis ir pyktis, Modestas pritūpė ir pasėmė saują spyglių. Jie buvo sausi, švelnut švelnutėliai ir geltoni lyg vaškas. Jo vyriška ranka gniaužė juos ir vėl leido byrėti, pirštai sklaistė, jis džiaugėsi jais kaip vaikas. Aš nežinau, ką daryti, niūriai galvojo Modestas, nežinau, ką turėčiau daryti ir kodėl aš čia. Kur man eiti? Kodėl, kai gyvenime tariesi sukūręs viską, ko siekei, staiga pats gyvenimas ima ir išblėsta kaip pamirštas, nepasaugotas laužas? Argi jis nebudėjo, apleido, pamiršo jį? Išblukusios artimiausio žmogaus akys liudija jo vėsą, marmuriniai bučiniai sudūžta ant odos. O tas žmonos žvilgsnis! Jis buvo skirtas svetimam, nepažįstamam žmogui.
Modestas sukando dantis, aštriu peilio galiuku nevalingai sau braukdamas per skruostą. Suvokė ryte pamiršęs nusiskusti. Aštrūs šereliai kibo už peilio geležtės, dirgino ir kuteno. „Išprotėjai, vaike?“ – tartum aidas iš tolimos atminties atskriejo senolio žodžiai, kai jis, būdamas septynerių ar aštuonerių, visai kaip dabar neatsargiai švaistėsi nustvertu virtuviniu peiliu.
– Neišprotėjau… – sumurmėjo Modestas pakeldamas nuo žemės akis.
Senolis sėdėjo čia pat, ant nuvirtusio eglės kamieno, ir ramiai žvelgė į jį. Modestas iškart atpažino jo šviesų, tarytum besišypsantį žvilgsnį, būtent žvilgsnį, kuomet šypsosi ne lūpos, o akys, ir jaukios, mielos raukšlelės susimeta kampučiuose. Tačiau tame žvilgsnyje buvo ir kažkas naujo, tada, vaikystėje, nematyto – griežtas, atkaklus perspėjimas ir nerimas dėl jo, Modesto. Buvo aišku, kad tai skirta jau ne vaikui.
Kurį laiką Modestas iš netikėtumo dar kiūtojo pritūpęs, bet paskui atsistojo, išsitiesė, pasirąžė įskaudusius pečius. Pabandė nusišypsoti – vis dar netikėdamas ir nesurasdamas žodžių. Senolis atidžiai jį stebėjo.
– Nori obuolio? – paklausė paprastai, visai kaip tada, senais laikais, kai nežinia iš kokios kišenės netikėtai ištraukdavo obuolį ir ištiesdavo Modestui, abiem jau gerokai nuvargus bevaikščiojant miške ir prisėdus pailsinti kojų ant kelmo ar nuvirtusio kamieno, visai tokio pat, ant kokio Modestas jį regėjo dabar.
Ir dabar senolis rankose laikė obuolį. Didelį, geltoną kaip saulė. Modestas lengvai prisiminė jo skonį. Tik jų sode noko tie obuoliai, ypatinga rūšis, niekas tokios aplink neturėjo. Suleidęs dantis galėjai jausti, kaip kvapnios, saldžios it ananaso sultys teka smakru, o burnoje pasklinda skonis, kurio jis niekad nepamiršo. Tais senais laikais sėdėdamas greta senolio miške ir valgydamas obuolį Modestas jausdavosi kaip niekada ramus ir laimingas. Toji laimė būdavo kažkokia savaiminė, labai paprasta, apgaubdavo jį vien nuo sėdėjimo kartu ir obuolio kramtymo. Lėtai, neskubant. Jis net nebūdavo alkanas, obuolio galėjo ir nebūti, bet kai senolis jį pasiūlydavo, imdavo ir valgydavo, niekada neatsisakydavo, nes toji valandėlė miške būdavo išties nepaprasta. Rydamas seiles žvelgdavo į senolio kaliošus, juodus, žvilgančius kaip gyvatės oda nuo šlapių miško samanų, pilnutėlius geltonų maumedžių spyglių, žvelgdavo į senolio kepurę, irgi visą apkritusią, prismaigstytą maumedžių adatų, ir jaukų veidą. Jauno senolio būta gražaus, ne tik gražaus, bet ir kaip reikiant pasiutusio, žvitrių akių ir karšto kraujo, taip po daugybės metų, jau senoliui mirus, girdėjo kalbant Modestas. Maža to, visos norėjusios už jo tekėti. Bėda ta, kad ir gyvendamas šeimoje jis nuotykių nevengė, vedamas to paties karšto kraujo ne kartą suko savais keliais, o namuose, žinant tai, tie jo keliai buvo ašaromis nulaistyti.
Betgi viskas seniai praėjo, sudegė, išblėso dešimtmečių tolumoje, galbūt dėl to žvelgdamas į jo nuotrauką Modestas jokių svilinančių minčių niekad neprisileisdavo, apie tai nė karto ilgiau nemąstė ir nesigilino. Jis visa širdimi mylėjo tą žmogų, kantriai vedžiojusį jį po mišką, dalinusį jam ananasinius obuolius ir begalinę vaikišką laimę. Niekinga ir kvaila būtų kapstytis po jo paklydimus ar spėjamas nuodėmes.
Pagaliau prisiartinęs jis nedrąsiai prisėdo ant kamieno šalimais. Visai kaip vaikystėje. Betgi ne: dabar greta sėdėjo du vyrai – vienas senas, kitas – nenusakomo amžiaus, pavargusio veido, gyvenimo palaužtas.
– Obuolį? – pakartojo senolis.
Modestas karčiai nusišypsojo ir papurtė galvą. Deja, jis jau nebe vaikas, o vyras, ir jo laimei sugrąžinti vien obuolio nepakaks.
– Ėhėhė… – giliai atsidūsėjo senolis. – Toks mat gyvenimas, kad jį kur…
Modestas blankiai prisiminė lygiai tuos pačius žodžius girdėdavęs ir tada, kai sėdėdamas ant išvartos vaikiškai spardydavo samanas kąsnodamas obuolį, bet tada jie jam nieko nereiškė, tai tebuvo paprastas atsidūsėjimas, nuo kurio jam, vaikui, tapdavo dar jaukiau. Dabar gi jis liūdnai nunarino galvą, lyg būtų kaltas, ir nieko nesakė.
Senolis daugiau irgi nieko nesakė, tylėjo kartu su juo. Tai buvo jųdviejų tyla – sunki, vyriška tyla, apsunkinta klaidų ir jų pačių netobulumo, perkrauta sudužusių vilčių ir žodžių, kurių, jie abu žinojo, vyrai taip ir neišsako, ir ašarų, kurių jie taip pat neišverkia. Jų mintys ir kančia čia pat susitiko, tarytum susiliejo, virto viena. Sėdėdamas greta Modestas keistai jautė jų bendrystę, jam norėjosi verkti. Žvelgdamas į bejėgiškai sunertas ant kelių senolio rankas, į suskerdėjusius pirštų galiukus, staiga aštriai ir aiškiai suvokė, kad išgyvena ir patiria tai, kas begalybę kartų jau išgyventa šioj žemėj, kad su juo nenutinka nieko nauja ar nepatirta. Ir drebėjo nuo to suvokimo.
– Ėhėhė… – tyliai atsiduso senolis. Dvelktelėjo vos juntamas tabako kvapas. – Kiekgi skausmo žmogus per gyvenimą sutinka ir kiek jo pats kitiems prigamina… ėhė…
– Bet kodėl taip yra? – norėjo paklausti Modestas, o gal tai padarė anksčiau nei pagalvojo, nes senolis ramiai nubraukė sau nuo kelių spyglius ištardamas:
– Žmogus negali be skausmo gyventi, tokį jį Dievas sutvėrė. Ir nepasakė, ką su savo skausmu daryti… Šitai, vaike, reik sužinoti pačiam, ėhė…
Modestas nustėro. Kažin kas garsiai ošė jo galvoje kaip medžių viršūnės. Nuo kamieno pakilo staiga – lyg pamėtėtas. Senolis, atrodo, nė kiek nenustebo, suprato, kad jam reikia eiti.
– Vis dėlto paimk, – atkišo Modestui obuolį. – Paimk, vaike.
Jis ėjo sparčiai, nors klampino samanos. Kurgi ji? Dabar jis net norėjo ją sutikti! Ką būtų daręs, gerai dar nežinojo, bet baimės nebejautė. Krūtinė kaito nuo verdančių jausmų, numanomi žodžiai sūkuriavo čia pat, kone virpėjo ant jo lūpų, prašėsi išleidžiami. Kas nors, išvydęs jį iš tolo, būtų palaikęs pamišėliu, matydamas jo desperatišką blaškymąsi proskynoje, jo žingsnius laukymėje, bėgimą protekiniais tankumyno link. Bet Modestas apie tai negalvojo. Galbūt ji paklydo? Kas, jei išsuko iš kelio ir tiesiog nenorėdama jo susitikti nuklydo visai kiton pusėn? O kas, jei kaip tik dabar ji… paliko jį? Jis suriko – tai buvo keistas garsas, duslus ir gniaužiantis savyje baimę. Net aidas neįgarsino jo.
Geriau pabandys jos pasižvalgyti. Modestas atkakliai tyrė tirštą medžių masę kiek užmatė. Niekas nešmėžavo, nesudūlavo tarp kamienų. Įsiklausė: nei arčiau, nei tolumoje netrakštelėjo nė šakelė, vadinasi, buvo galima spėti, niekas nevaikščiojo kone šimtu žingsnių aplink. Jis buvo vienas, visiškai vienas. Greitai brisdamas nelygia paklote užmatė kyšančius kazlėkus ir šilbaravykius, bet nepasilenkė ir nesusirinko, jie jam visai nerūpėjo, tik ėjo ir ėjo greitai, įtempęs klausą ir akis, žvilgsniu karpydamas visą plotą, atidžiai nužvelgdamas visus šešėlius, tiesiog degdamas troškimu išvysti juodą gobtuvą arba tolumoje boluojant baltų sportbačių kulnis lyg bėgančio zuikio letenėles.
Ir staiga pasukęs kairėn vos nesuriko iš netikėtumo. Žmona sėdėjo čia pat, vos už penkių žingsnių, atsukusi jam nugarą, gobiama dviejų žemaūgių eglaičių. Greta jos kojų stovėjo apytuštė pintinė, regis, nedaug tepririnko. O gal joje nieko nebuvo, gal ji niekur ir nėjo, o visą tą laiką ir sėdėjo čia, jam po nosimi, nepakildama iš vietos, nes, kaip ir jis, neturėjo jėgų niekam kitam?
Jis tyliai prisiartino ir sustingo proskynoje stengdamasis nesušlamėti, net nekvėpuoti. Štai ta akimirka, kurios jis taip ilgai laukė, nuo kurios bėgo, o paskui ieškojo, netgi baisėjosi jos netekęs, štai ji. Žmona tebesėdėjo nuo jo nusisukusi, kiek gunktelėjusi į priekį, tokia skaudžiai vieniša, apleista. Bet ji turėjo jausti jį stovint už nugaros, juk negali nejausti tykančio žmogaus žvilgsnio. O gal ji tyčia neatsigrįžo, tyčia taip sėdėjo, visa įsitempusi ir sustingusi ant to samanoto kauburio, nežinodama, ko laukti.
Modestas užsimerkė. Akyse tebestovėjo pažįstama striukės apykaklė. Suvokė, kad rankoje spaudžia peilį. Ne peilį. Jo jau seniai neturėjo, tikriausiai pametė, jis iškrito, liko ten, prie kamieno, kur kalbėjosi su senoliu. Rankoje laikė obuolį – didelį ir geltoną kaip saulė.
Širdis ir vėl mušė kaip pašėlusi, kai praskleidęs eglaites jis drąsiai žengė žingsnį į priekį.