Atsiminimai ir dienoraščiai
Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi
1998 m. Nr. 7
Janinai Degutytei – 70
Janinos Degutytės paskutinieji, likimo padovanoti („Dienos dovanos“…) gyvenimo metai praėjo sename, nors tik 1958 metais pastatytame, kazematiniu pokario stiliumi dvelkiančiame rašytojų name, Antakalnio 8. Iš vieno kambario butuko Smėlių gatvėje ji čia atsikėlė bene 1973 metais. Ne kažin kiek dešimtmečių prabėgo, bet vis vien tai jau istorija. Skysti krūmeliai iš gatvės pusės virto išsikerojusiais, triukšmą ir benzino smarvę sugeriančiais, pietų saulę užstojančiais medžiais. Tai jau istorija dar ir todėl, kad po šio namo stogu, besikeisdamos ir pasikeisdamos, glaudėsi kelios rašytojų kartos, gimdė kūrinius ir vaikus, ir patys keliavo į amžinastį. Jei būtų ilgėliau nutįsęs tarybinis nuopelnų įamžinimo vajus, to namo sienų neužtektų visoms, jau tik būtiniausioms atminimo įamžinimo lentoms. Antra, gal ne mažesnė priežastis suteikti šiam neišvaizdžiam statiniui tokį statusą yra ta, kad ne šiaip sau (o gal čia tik sutapimas?) jo pašonėje mįslingai, tyliai, be didesnių sukrėtimų plušėjo Lietuvių literatūros institutas, sunešęs nemažą šio namo gyventojų triūso dalį į savo kuriamą istoriją.
Trečias aukštas. Tryliktas butas. Du kambariai, virtuvė. Greit uždulkantis Antakalnio gatvės pusės langas. Skaidresnis – į kiemą, į šlaitą, kur karaliauja žaliuodamas ar raudonuodamas klevas, o už upės – Tuskulėnų dvaras ir jo parkas. Lakštingalų giedojimai, čiauškėjimai. Kaip ir kadaise. Kaip ir dabar. Kaip andai ir virš mūsų, ir tų, kurie naktimis triūsė Tuskulėnų parke, laidodami tuos, kurie tironijų yra amžinai laidojami ir amžinai lieka gyvi.
Skaitytojas, prabėgęs akimis šias eilutes, gal pajus, kad ne savo fantazijas pinu, o kalbu apie artimus, pažįstamus daiktus, aplinką. Ir neapsiriks. Nuo 1958 iki 1963 metų teko ir man ten gyventi. Pro tą langą skambėjo lakštingala – nemigos sargas, ir žvilgsniai į prieblandą brido palengva tarytum aklieji atsargūs. Tai iš eilėraščio, parašyto prie to lango. Tarytum aklieji atsargūs – tai A. Jonynas, paryčiais išėjęs pavaikščioti vienas ir, laikydamasis namo sienos, besukąs ratus tarp buto durų ir kiemo pusėje esančios katilinės…
Šiuo palyginimu noriu pabrėžti tai, kas mus visus siejo. Buvome viena karta, vieno pasirinkto likimo, taigi – ir artimos, vienaip ar kitaip visus mus atėjusios aplinkos žmonės. Ir literatūra mums buvo lyg tas langas. pro kuri ir gyvenimą, ir savo laiką malėme. Tokie skirtingi, ir taip artimi. Buvo toks jausmas, bent tuo laiku debiutavusiems, kad įsipareigojimas literatūrai yra ir tarpusavis artimumas, ir įsipareigojimas vienas kitam.
Janina Degutyte tuo metu jau buvo viena ryškiausių ir pripažintų poetinių individualybių. Po „Šiaurės vasarų“, „Pilnaties – kūrybinis zenitas. Išlaisvėjęs žodis, užmojis, asmenybės raiškos branda. Ir jau pradedamas justi tiek metų su lemtinga liga besigrumiančio kūno silpimas. Juodvarnis ir balandis, vis labiau sukantys ratus virš jos papurusios tamsiaplaukės galvos. Vis labiau tarp saulės ir netekties… Vis labiau ir garsiau girdima, suprantama, vertinama, vis mažiau tarp žmonių, net ir artimesnių matoma…
Ir mano susitikimų su ja nebuvo labai Jau daug. Ligi šiolei apie tai vis pagalvoju. Ir suprantu kodėl, ir vis dėlto priekaištauju sau, kad neįveikiau tada tų dabar juokingai menkų priežasčių priežastėlių, kurios buvo pretekstas nerangumui, nesugebėjimui dažniau pasibelsti, prisiminti. Netgi tada, kai matydavai, jog jai nelengvai pakeliama įtampa, pastanga, ilgos kalbos ar tuo labiau ginčai.
Nesupratai, kad jai vienai lengviau nebus. Gal tik tiek, kad laisviau atsišlies, giliau atsidus, užmerks pavargusias akis. Ir kaip kartojasi šitie pavėluoti apgailestavimai… Bet gal jau taip lemta, kad gyvenimas niekada nebūna toks, koks galėtų būti…
Ilgiausiai ir dažniausiai teko bendrauti su Janina, kai ji pradėjo dirbti Grožinės literatūros leidykloje, rodos, 1958 metų vėlyvą rudeni. Tada ir pirmo rinkinio rankrašti įteikė leidyklai. Jos rinkinį aš ir redagavau. Išėjusią knygą gavau su Janinos įrašu: „Už vargą ir triūsą“. Bet jokio vargo nei triūso nepajutau. Rankraštis buvo paruoštas kruopščiai, tvirtai, ko gero, jai talkino ją tuo metu globojęs, pirmą publikaciją 1957 padėjęs paleisti į spaudą Eug. Matuzevičius. Gal ir rankraščio svarstymų būta, negaliu to fakto patvirtinti. Rinkinys gaivus. Jau su pastebimom laisvos, improvizuojančios tonacijos gaidom. Į kelis privalomo asortimento, t. y. papolitikavimo, eilėraščius ir tada niekas nekreipė ypatingo dėmesio, netgi aršiausi partinės linijos tiesėjai ir taisytojai.
Leidykloje Janina Degutytė dirbo ligi 1961 m. Pajuto, kad jos sveikatai visa darbo diena per sunki. Naudotis išimtimis „namudiniu“ redagavimu jai, matyt, buvo nesmagu. Tapo profesionale literate, tuo labiau kad tam jau buvo susidariusios pakenčiamos materialinės sąlygos.
Mane buvo šiek tiek nuvylęs jos antrasis poezijos rinkinys – „Dienos dovanos“, toks lyg papuręs, išpūstas, neturintis ryškesnių kontūrų, lyg perkrautas. Bet geriau įsižiūrėjęs pagalvojau, kad tai pereinamojo laikotarpio knyga, Išsilaisvinimas ir iš teminių, ir estetinių kanonų, kur neapibrėžtumas, tonacijų ir motyvų samplaikos yra natūralios ir vargiai koreguojamos. Jas išgrynina tik visiškas poetinės individualybės atsiskleidimas.
Tai įrodė naujos knygos ir ėję metų metai.
Atėjo ir nelemties diena, kai teko ją lydėti į paskutinę kelionę. Kelerius metus žinojome, kad jos būklė sunki. Bene 1988 rudenį paskutini kartą kalbėjomės. Prieš Naujus metus – paskutinis laiškas. 1990 m. vasario 8 dienos pavakary B. Jacevičiūtės skambutis, kad Janina prieš keliolika minučių išėjo negrįžtančiųjų keliu.
Prisimenu Janinos Degutytės laidotuves, pilką priešpavasarinę pavakarę Antakalnio kapinėse. Kaip mokėjome, kaip galėjome, atsisveikinome su ja – kas gyvu žodžiu, kas mintyje blykstelinčiais jos pačios kadais tartais ar rašytais žodžiais. Nebuvo oficialių laidotuvių šurmulio, kamerų zirzimo, fotoblyksčių pliūpsnių, varinių gaudesių ar kito pompastinio ritualo. Subildėjo ant karsto krintantys grumstai. Ir tarsi iš naujo sujungdamas Janinos atmintį su amžių tradicija. Jos kurso draugus, jos prašymu palydėjęs ją į amžinastį, kun. Kastytis Matulionis užgiedojo „Viešpaties angelą“. Negarsiai, gal ir nevisiškai darniai, giesmė nuskambėjo visa. Ir tai, kas buvo praeityje, ir tai, kas vėl bus, gyveno tarp mūsų.
Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.
1998 m. gegužė
Sigitas Geda. Kaip sprogo katilas
1998 m. Nr. 6
Sąjūdis ir rašytojai
Apie tai, jog kažkas dedasi, verda krašto viduje, žmonių galvose ir širdyse, galima buvo spręsti jau nuo kokių 1983 metų, o nuo 1985-ųjų – tai jau tikrai. Aš nepasakysiu čia didelių naujienų, bet neįtikėtinai pagausėjo diskusijų laikraščiuose ir žurnaluose, kažin kokie nuolatiniai debatai vykdavo ir susirinkimuose, ir darbovietėse. Jokia ne paslaptis, kad pasikeitimų nuojauta tiesiog tvyrojo ore, buvo uoste užuodžiama. Imperija buvo perpuvusi, bet kaip ir kiekvienas gendantis daiktas – pavojinga, mušanti kenksmingais spinduliais.
1985 metais už eilėraščių knygą „Varnėnas po mėnuliu“ man buvo paskirta vadinamoji Respublikinė premija. Slapčiomis puoselėjau mintį, kad tokia proga gavęs kalbėti per radiją ir televiziją išrėšiu daug tiesos apie padėtį Lietuvoje. Deja! Gavau iš anksto paruoštus klausimus ir iš anksto turėjau raštu atsakyti, kad jeigu paskui būtų pastebėta kokia nors „improvizacija“, galima būtų prigriebti. Šiek tiek laisviau galima būdavo kalbėti apie jau beįsisiūbuojantį ekologinį judėjimą. Ekologija, gamtos apsauga etc., aišku, buvo tik priedanga, laisvėjimas visomis formomis ir pavidalais vyko slapčiomis.
„Literatūra ir menas“ pradėjo plačią diskusiją, aš paskelbiau didelį straipsnį „Apie tėviškę, apie gyvenimą“. Parašyti prašė pats vyriausiasis redaktorius A. Drilinga, deja, paskui, matyt, išsigando, mano straipsnį suniokojo, užsakė vadinamąjį antistraipsnį – iš komunistų pusės. Taigi pusė minčių išėjo, bet viską į miltus sumalė LKP CK narys, Lazdijų rajono komiteto pirmasis sekretorius K. Stoncelis; „kaip komunistas“ nesuko įsijungti ir buvęs CK instruktorius, anuometinis Rašytojų sąjungos sekretorius.
Kitas smarkus susidūrimas įvyko su pačiu CK – dėl sonetų ciklo „Maironio mirtis“. Ciklas – devyni sonetai ir epitafija buvo sukurti 1984 m.; dar prieš Maironio jubiliejų; jam artėjant – 1987-aisiais – ėmiau ieškoti progų, kaip paskelbti. Maironis devintame dešimtmetyje kažin kaip atgimė, publika ryte rydavo jo tekstus… Manau, kad viskas dėl tų pačių ore tvyrančių Laisvės ir Atgimimo idėjų.
Jau surinktas sonetų ciklas vieną rytą su trenksmu buvo išbarškintas iš „Literatūros ir meno“ puslapių, gulinčių spaustuvėje… Neįtikėtiną budrumą, kaip labai dažnai anuo metu pasitaikydavo, parodė ar valytoja, ar kokia rinkėja. Ratas ėmė suktis atgal, iki to paties CK, kur Kultūros skyriaus vedėju dirbo S. Renčys. Buvau „atstatytas“ su visais prakeiksmais: „Tai matai! Nemanėm. kad toks gudrus esi… Prisidengęs tauriausia meilės soneto forma, norėjai sukelt revoliuciją. Gerk, valkatauk, bet šito tai jau tau neįeisimi!“
Taip išblėso visos mano iliuzijos, o ir daugelio žmonių manymas, esą „Respublikinių premijų laureatai turi privilegijų, labai daug gali“. Kiti dar ir dabar taip parašo. Mano atveju buvo taip: kažką galėjau, bet tik labai siaurame rate. Antra vertus, anais laikais tai jau buvo nemažai, o svarbiausia, kad ir CK, ir KGB negalėjo susidoroti kaip su visiškai nežinomu žmogumi. Paprasčiausiai – vengė.
Manau, kad dėl šitos priežasties ir buvau žmonių pasiūlytas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę: „Eik! Tave bus sunkiau areštuoti!“
Regis, toks buvo ir ne vieno kolegos kelias, todėl šį momentą svarbu pabrėžti.
Tiesa, 1988 metų pavasarį „įgijau“ ir šiokią tokią valdžią – tapau vienu iš tos pačios Rašytojų sąjungos sekretorių. O buvo taip.
Rašytojų sąjungą iš CK tada kuravo J. Paleckis (kartais į valdybos posėdžius ateidavo netgi pats V. Beriozovas, beje, domėjęsis netgi tokiais dalykais, kaip „kiek kuris rašytojas išgeria“). Taigi Paleckis jaunesnysis prieš rinkimus ir leido suprasti, kad galima būtų rinkti (pirmą kartą!) RS sekretorių iš dviejų kandidatūrų… Taip nubalsuota už mane.
Taigi tą atmintiną dieną, kai MA salėje buvo išrinkta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, matyt, turėta galvoje ir šitai. Aš pats tuo metu buvau išvykęs į Vakarų Berlyno literatūrinį kolokviumą. Ką aš ten veikiau? Vokiečių rašytojai susidomėjo lietuvių poezija (ne be tuo metu Rytų Berlyne gyvenusio L. Stepanausko pastangų). Ką versti į vokiečių kalbą? Po ilgų konsultacijų nutarta S. Gedą…
Apie tai, kad esu išrinktas į minėtąją grupę, sužinojau tik paskambinęs į Vilnių. Nelabai įsivaizdavau, ką turėsiu veikti, bet širdyje džiaugiausi. Bet koks poslinkis gyvenime, bet koks vidinis ir išorinis judesys, bet kokia socialinė, kultūrinė, dvasinė dinamika tada be galo daug reiškė. Gal todėl, kad visi nujautėme mūsų laukiantį ugnikalnio prasiveržimą. Slibino viduriuose jau kažin kas grumėjo!
Paskui jau pagalvojau, kad tokiais pačiais principais būdavo renkamos žydų getų tarybos okupacijos metais (kad ir Vilniaus geto taryba, ją aprašo Cz. Miłoszas knygoje „Gimtoji Europa“). Tai labai senas tautų gelbėjimosi būdas: kritiškais atvejais į vadus ir vadovus išsirinku tuos, kurie yra „svarbiausi“, kurie kažką „gali“, „nebijo“ etc.
Birželio gale grįžęs į Vilnių iškart pakliuvau į Sąjūdžio pradinės veiklos verpetą. Mokėmės dirbti, organizuoti, ginčytis, kalbėti, vadovauti. Paskui ėjo, plūste plūdo kiti – įvairiausio plauko ir įvairiausių ketinimų žmonės. Dabar, galvodamas apie tą situaciją, norėčiau beveik pajuokauti: maksimalistai reikalavo iš mūsų čia pat „atgauti Nepriklausomybę“, pragmatikai – sutvarkyti ekonomiką, nihilistai – bent jau „iškuopti Lietuvoje tualetus“.
Didžiausi ano meto, tos vasaros mano darbai – pačioje Rašytojų sąjungoje. Čia plūste plūdo žmonės iš visos Lietuvos – išdaužytais dantimis rezistentai, Sibiro tremtiniai, manifestų, pareiškimų, kreipimųsi rašytojai, žurnalistai iš daugelio užsienio šalių… Tikra griūtis, chaosas, kur tiek pat vilties, kiek ir nevilties ženklų. Paskui du lemtingieji mitingai, kur „išgarsėjau“ kaip pagrindinis (ar vienas iš pagrindinių) kalbėtojų. Taip mane išreklamavo išeivijos laikraščiai, todėl kai rudeniop sykiu su aktorium Regimantu Adomaičiu ir šviesaus atminimo profesorium Česlovu Kudaba atsidūrėm Tabor Farmoje, Santaros-Šviesos suvažiavime, jau nebuvo sunku.
Tokios šviesos sklidina vasara ir toksai ruduo, matyt, būna tik kartą žmogaus gyvenime. Išeivija dūzgė kaip pažadintos bitės. Niekas (jų pačių liudijimu) niekad nebuvo matęs tiek vienon vieton susirinkusių lietuvių. Susitikimai paprastai būdavo iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje Regimantas Adomaitis ir aš skaitydavome „uždegančias“ eiles, antroje – „audringi“ klausimai ir atsakymai, viskas apie Sąjūdį ir apie Atgimimą.
– Sigitai, kodėl tu visuose vakaruose nepasakai tiesiai, kad Sąjūdžio tikslas yra Lietuvos Nepriklausomybė? – kartą manęs paklausė vieno mielo profesoriaus žmona (Stasė Vaškelienė).
Ir ką aš galėjau atsakyti? Man regis, kad daugelio panašiu būdu į Sąjūdį atėjusių žmonių (kaip savotiškų įkaitų, kamikadzių) sąmonėje slypėjo tik šitas, pirmiausia šitas tikslas. Kiti, jaunesni ir tiesesni, paskui jau tą ir rėždavo.
O koks dar galėjo būti? Kitas dalykas, kad rėkti apie tai viešumoje rodėsi labai jau kvaila.
Po Santaros-Šviesos suvažiavimo mudu su R. Adomaičiu pasukom į Amerikos pietus. Ten visose lietuvių kolonijose kalbėjome tą patį. (Česlovas Kudaba su V. Adamkum išvyko kitu maršrutu.) Paskui išsiskyrėme ir su Regimantu – mane kvietė jau į kitą Amerikos pusę. Taip ir blaškiausi tarp Čikagos, San Francisko, Los Andželo ir Niujorko, Vašingtono, Bostono, Filadelfijos. Iki spalio pabaigos.
Kai prasidėjo Sąjūdžio Steigiamasis Suvažiavimas, mane vis „nešė“, vis dar buvau įkvėptas tos Atgimimo dvasios, kupinas tos geros energijos, kuria mane „pakrovė“ lietuvių išeivija. Tiesa, per tuos du mėnesius, agitavau anapus vandenyno, neįtikėtinai pasikeitė ir pati Lietuva. Į Suvažiavimą plūdo tuntai žmonių – jaunų ir senų, partinių ir nepartinių, politrukų ir kunigų. Išsiveržimas buvo neįtikėtinas. Kitaip ir negalėjo būti – katilas buvo kaitęs gerą pusšimtį metų!
Vilnius, 1998.II.3
Genė Radzevičienė. Buvusiojo laiko vieškeliais (Pabaiga)
1997 m. Nr. 7
Pabaiga. Pradžia Nr. 6
Jis dirbo Kultūros ministerijos metodiniame centre, leidinėlio „Kultūros namuose“ redaktoriumi. Tas darbas jam nepatiko, atimdavo daug laiko ir jėgų. Darbas buvo neįdomus, nuo visų intrigų ir apkalbų jis stengėsi laikytis nuošaly, bet ir jį kartais įtraukdavo tas šurmulys ir, kaip jis sakydavo, ištampydavo nervus. Kartą jo nuotrauka su nupieštu vilku jam už nugaros buvo pakabinta kabineto sienlaikraštyje su užrašu: „Ėriukas ir vilko nešamas tyli“.
Apskritai jis nemėgo bet kokių pareigų. Nemėgo jis ir kontoros, raštinės darbo. Tarnyba jam buvo tiktai pragyvenimo šaltinis.
Kultūros ministerija – Basanavičiaus gatvėje, taigi dirbome ne per toliausiai vienas nuo kito (aš tada dirbau Skaičiavimo darbų mechanizavimo institute dabartinėje Šv. Ignoto gatvėje), todėl per pietų pertrauką susitikdavome ir eidavome pietauti į geležinkeliečių technikumą, nes ten nebrangiai būdavo galima pavalgyti. Po pietų pasivaikščiodavome pasėdėdavome skverelyje, kur prie mūsų prisijungdavo ir mano draugė. Bronius pasakojo, kaip prieš keletą dienų su Kostuku buvo nuvažiavęs apžiūrėti Verkių rūmų. Mano draugė su ilgesingom gaidelėm balse ėmė kalbėti, kaip gerai žmonės anksčiau gyveno, kokius rūmus turėjo. O kaip mes dabar gyvename? Bronius pažiūrėjo į ją, nusišypsojo ir pasakė: ne visi, oi ne visi. O kaip ji mananti? Jeigu Lietuva būtų laisva, kaip ji įsivaizduoja gyvenimą, kaip ji gyventų? Draugė pradėjo pasakoti, kaip būtų gera. Bronius klausėsi, kažką galvojo ir sako: žinoma, laisvės mes visi norime, o kaip gyventume?.. Mano manymu, ne visiems taip jau būtų gerai, man turbūt gerai nebūtų, na, nebūtų lengva. Aišku, nieks nesikartoja visiškai vienodai, be to, ir mes jau kiti, ir kas žino… Numojo ranka ir pradėjo kalbėti visai kita tema.
Jam niekas neturi nurodinėti. Jis klausosi tik savo vizijos, fantazijos. Išdidus, užsispyręs, kartais atrodo egoistas. Kas norėjo su juo bendrauti, turėjo priimti toki, koks buvo. Jis beveik kasdien dirba nuo ryto iki vidurnakčio. Dieną tarnyboje, po darbo pasilikdavo savo kabinete arba eidavo į skaityklą, parėjęs į namus daugiausia taisydavo, peržiūrėdavo, ką buvo anksčiau parašęs. Pavargęs išeidavo pasivaikščioti, išgerti puodelio kavos, Bet toks įtemptas darbas, kad ir gerai sekasi, jam jau beveik nebeteikia laimės. Jis jaučia, kad kartais senka jo vaizduotė. Kai vaizduotė išsenka ir gaiva pavargsta, jis ieško atsipalaidavimo: klajoja paupiais, senamiesčio gatvelėmis, sėdi prie vyno taurės.
Kas jį gena, neduoda ramybės? Prarasto laiko ieškojimas, jaunystės ilgesys? Galbūt. Ir vis tiek vien tiktai kūrybinis darbas teikia jam malonumą, leidžia pasijusti naudingam, tikėti savo jėgomis, grąžina prasmę. Jis turi ką pasakyti, parodyti tą pasaulį, kurį savyje nešiojasi.
Jis skubėjo, labai skubėjo pasiekti tikslą, nuolat kartodavo, kad nori atsigriebti už veltui praleistą laiką! Pasiekęs tikslą, aš jau būsiu truputį save pažinęs. Nesitikiu didelių permainų, liks su manimi viskas tas pats, ką ir turėjau. Tik kažkaip blausiai suvokiu, kad geriausias laikas, nors nerimastingas ir sunkus, tai ėjimas į tikslą.
Nerimą, nuovargi kartais malšindavo stikleliu. Gėrė jis nedaug, o po išgertuvių būdavo labai savimi nepatenkintas. Ir nenorėdavo nieko girdėti apie vakarykštę dieną. Po išgertuvių prasidėdavo fizinės kančios: galvos skausmai ir visi kiti negalavimai, po to ateidavo dar didesnės dvasios kančios. Ir sakytumei turėjo jis kažkokį potraukį būti apsvaigęs ne vien nuo vyno, bet ir nuo meno ar nuo meilės. O gal apsvaigęs, sėdėdamas niūrioje savo kambario vienatvėje, ne taip jautė laiko naštą?
Kartą ilsėjosi Anykščiuose poilsio namuose. Grįžęs pasakojo, kaip ten buvę nuobodu ir kažkaip keista ilsėtis netoli gimtinės, o vėliau grįžti į Vilnių, ir koks didelis suėmė liūdesys, kai vėl pamatė senamiesčio bažnyčių bokštus… Anksčiau pilnas sveikatos ir kūrybinių jėgų klajodavau senamiesčio gatvelėmis, kalbėjo, dabar man tik trisdešimt aštuoneri, o jau atrodo, kad gyvenu šimtą metų.
Paskaitęs vieną ar kitą kūrini jis siūlydavo ir man perskaityti, džiaugdavosi kitų rašytojų sugebėjimais, darbštumu, bet antra vertus, visa tai jį kažkaip prislėgdavo. Tuomet jis kalbėdavo, kad per mažai sukaupė žinių, apgailestaudavo, kad neišmoko užsienio kalbų… Ir imdavo save kaltinti dėl tuščiai praleisto laiko.
Per keturiasdešimt savo gyvenimo metų Bronius mažai turėjo laimingų valandėlių. Neįtikėtinai ryžtingai skynėsi kelią pats. Mokėsi kaip galėjo, kiekvieną laisvą minutę skyrė darbui. Ištisus vakarus po paskaitų sėdėdavo skaityklose, lavinosi, kaupė žinias. Jis svajojo, kad pagaliau baigs universitetą ir jam nebereikės rausti, aiškintis prieš giminaičius. Ir staiga po tiek svajonių ir vilčių jį užgriūva žiauri negailestinga tikrovė – grėsmė pakliūti į armiją. Dar Utenos kariniame komisariate klausydamas karininko kalbos apie pareigą tėvynei galvojo: nėra durnių… O štai dabar, besimokant profesinėje technikos mokykloje, šaukimas į armiją, ir jis nutaria kaip nors jos išvengti. Porą kartų draugų padedamas suvaidina ligonį. Bet greitai po to vėl gauna šaukimą į karini komisariatą. Ir jau dabar karininkas neaiškino, nekalbėjo gražių žodžių apie pareigą tėvynei, o tiesiog šaukė ir grasino: negalvok, kad esi gudresnis, tau taip nepraeis, už vengimą tarnauti armijoje tau teks dešimt metų graužti karštus akmenis.
Po tokių grasinimų pradėjęs nemiegoti naktimis.
Apie tai labai nenorėjo pasakoti, tik pasakė: man visi tie gąsdinimai, baimė, neviltis nepraėjo taip lengvai, aš pasidariau pažeidžiamas, mane labai greit galima išmušti iš pusiausvyros. Ir štai, kai anąsyk gavau romano vidinę recenziją, kur buvo pasakyta, kad tai „geri apmatai romanui“, man atrodė, jog žemė slysta iš po kojų, O ir nuo įtempto darbo be galo pavargstu, vėl prasideda nemiga, nerimas.
Perrašinėdama jo kūrybą kartais pagalvodavau, ar daug Bronius iriasi kasdienybėje ir kūryboje? Ir negalėdavau aiškiai pasakyti: kasdienybėje kartais jis santūrus, šaltokas, nerodo per daug jausmų, o kūryboje kilnus, kupinas polėkių. O kartais ir kasdienybėje būna kilesnis. subtilesnis, gal dėl to, kaip jis rašė dienoraščiuose, kad nuolatos save kuria. Augęs be motinos, vaikystėje nebendravęs su kultūringais, išsilavinusiais žmonėmis, jis turėjo pats save išsiugdyti.
Parsinešęs „Priešaušrio vieškelių“ signalinį egzempliorių, nerimastingai vaikščiojo po kambarį, susijaudinęs žiūrinėjo romano pavadinimą, savo pavardę, išspausdintą kiek smulkesnėm šviesiom raidėm, ir tarė man šypsodamasis: nejaugi tai mano pavardė, mano knyga? Tada jis buvo tikrai laimingas, užplūstas džiaugsmo, galbūt tokio, kuris jau niekad nepasikartos. Visą tą dieną jo veidas švytėjo, o vakare jau vėl paskendo liūdnose mintyse, sakydamas, kad parašė romaną dešimčiai skaitytojų… Žinai, sakė jis, žmonėms reikia lengvų, intriguojančių temų, o tokie dvasiniai dalykai, sielos virpesiai juos baido, gąsdina ir vargina. Turbūt tiesą kažkas yra pasakęs: vargas meno kūriniams, kurių grožis tesuprantamas menininkams…
Pagaliau ir knygynuose pasirodo romanas „Priešaušrio vieškeliai“! Bronius labai persitempęs. Draugų ir nedraugų reakcija ne visai paprasta. Iš karto – mirtina tyla. Tikriausiai kiekvienas autorius dėl savo kūrybos išgyvena tokius momentus. O Bronius jau visiškai šiurpsta: turbūt sutriko, nežino, kaip reaguoti, guodžiasi man: turbūt visi buvo susitaikę su mintim, kad aš, kaip rašytojas, jau miręs, nes pirma knyga „Balsai iš tylos“ išleista prieš devynerius metus… Ir staiga…
Vienas sutikęs sako – tai ne Radzevičius, tai Folkneris… R., apgirtęs sėdėdamas prie stalo, postringauja, kad jam nepatinka romane na, tas, „kur ant užlų guli…“ Vėliau kiti Bronių užsipuola dėl jo interviu savaitraštyje „Literatūra ir menas“, bet jam atrodo, kad čia ne tas svarbiausia… Jo pusbrolis B. Raguotis džiaugiasi, giria gervių ciklą romane, prie kurio Bronius daug dirbo, sakydamas, jog tai jungiamoji romano dalis.
Tų metų vidurvasarį Bronius parėjo į namus su keliais rašytojais – J. Apučiu, M. Martinaičiu, E. Ignatavičium. Prie stikliuko prasidėjo kalbos. Pagyrę romaną, pradėjo piktokai klausinėti dėl jo interviu savaitraštyje. Man buvo malonu iš saugios pozicijos – na, kaip žmonai – stebėti didingą, kaži koki partizanišką žmogiškų apraiškų karą… Jau žinojau: ten, kur kariauja menininkai, reginys būna dvigubai linksmesnis. Man buvo įdomu matyti, kaip jie visi, iš tikrųjų būdami Broniaus bendraminčiai, gal tik labiau pripažinti, puola Bronių: nepratusiai prie tokių „protrūkių“, man atrodė, kad puola ne vien dėl to, jog jis, duodamas interviu, kaip jie šnekėjo, išsitarė, kad jam padėję komjaunuoliai. Galvojau: povandeninės srovės buvo kur kas didesnės. Buvo gaila, kad Bronius pritrūko žodžių jiems tai paaiškinti.
Kažkoks bendrumas jį siejo su lituanistu Bronium Kašelioniu, jiedu buvo vienodo skonio, panašių polinkių, pomėgių: mėgo keliauti valtimis, ilgus pokalbius ir neprimesdavo vienas kitam savo valios.
Su kitais rašytojais Bronius mažai bendravo, sakė, kad tai beveik neįmanoma, o aš galbūt buvau per daug įtikėjusi legendomis apie vieno ar kito rašytojo didybę, nors supratau, jog ne viską žinau: gal jie, tie vadinamieji didieji, galėjo būti paprasčiausi prisitaikėliai, turėję truputį laimės ir iškilę su atsitiktinės sėkmės banga bei keliomis menkavertėmis, bet jų iškilimui svarbiomis recenzijomis. Ir vis tiek dažnu atveju į tuos didžiūnus žiūrėjau su savotiška pagarba, žinoma, tai nebuvo tikra pagarba, gal paviršutinė. Bronius net pykdavo, kad aš lyg ir tikiu tų žmonių didybe.
Jis mažai kalbėdavo apie savo plunksnos draugus. Kartais pasakydavo vieną kitą žodį. Antai apie R. sakė: kai lieki su juo vienas, jis būna malonus, ramus, natūralus, kuklus, atvirai prisipažįsta savo silpnybes, o didelėje draugėje jis visai kitoks žmogus – kupinas tuštybės, nenatūralus, net pamaiviškas. Bronius sakė: visokiom keistybėm dangstosi kaip tik tie, kurie nepasitiki savimi, nors apie R. aš taip nemanau. Juokdamasis pridūrė: niekada nereikia su kitais kalbėti apie save – visada apie tuos, su kuriais kalbi. Štai visas menas patikti.
Taigi buvo nemažas sujudimas tarp literatų. Galima sakyti, jog literatūriniame gyvenime jo romano pasirodymas buvo šioks toks įvykis. Neseniai išleista J. Baltušio „Sakmė apie Juzą“ ir V. Petkevičiaus romanas „Grupė draugų“. Sukyla Broniaus ambicijos, jis piktinasi, sako: kiti rašytojai gali dešimt kartų blogiau rašyti už mane. bet viešai pripažins tik juos…
Vėliau, nors ir nedaug, pasirodo teigiamų recenzijų.
Ir buvo daug tokių draugų, o gal tikriau – nedraugų, kuriuos žeidė jo, kaip rašytojo, įvertinimas, ilgai trukusio tylaus darbo, o tiesiau sakant, talento įvertinimas ir pripažinimas. Visada geri kūriniai pažadina ir tam tikrą pavydą bei konkurencijos baimę. Žinok, kalbėjo jis, kad talentai pavydūs, o didieji talentai ypač, ir didelius mato tik dideli. Bronius džiaugėsi ir kentėjo tylomis. Jonas Mikelinskas iš karto atsiliepė ir nuoširdžiai džiaugėsi. Bronius sakė: sutikau Juozą Aputį, jis santūriai pasveikino, bet jaučiau – jis su manimi.
Tą vasarą po romano išleidimo ilsėjomės Palangoje, o likusį laiką nutarėme praleisti kaime. Taigi važiuojame į kaimą svečiuosna pas gimines. Bronius sako: pas juos nors nereiks iš kailio nertis, kad ištvertum įtampą, kai reikia klausytis šnekų apie romaną. Blogai, kai peikia, bet dar blogiau, kai neišmanydami giria. Bronius nenori prieštarauti, bet šis lažas, kurį jis užsideda, norėdamas būti kitiems malonus, yra nervus dirginantis savęs alinimas.
Užsukome pas jo seserį Birutę, kuri gyvena Utenoje. Bet čia Bronius neranda trokštamos ramybės ir supratimo. Jis mato, kad artimieji kalba tik todėl, juk reikia kažką sakyti, pagirti. jo mintys sklando virš jų kasdieniškų interesų. Žinoma, jis priklauso šitai giminei, bet vis dėlto jaučiasi čia lyg nesavas.
Seserį randame pačiame darbų įkarštyje – statosi sodo namuką. Taigi iš karto – kalbos apie statybas. Broniui siūloma važiuoti kartu su jais į sodą maišyti cemento… Vėliau Bronius su kartėliu kalbėjo: aš galiu ir statyti, ir maišyti cementą, bet man sunku susitaikyti su mintim, kad giminėms mano romano nereikia… Ir anksčiau mačiau, jog mano kūrybiniai vargai jiems tolimi ir nesuprantami, bet tikėjaus, kad išėjus romanui, kai jau matys, kas padaryta, gal supras, bet matau, kad nieks nesikeičia.
1979 metų rudenį, po priėmimo į Rašytojų sąjungą, pas mus susirinko Saulius Šaltenis, Petras Dirgėla, Leonidas Jacinevičius, Pranas Raščius, Petras Bražėnas. Bronius buvo sutrikęs, sėdėjo susimąstęs. kalbėjo mažai. Po kurio laiko atsistojo, padėkojo man už rankraščių perrašymą, draugams už moralinę paramą ir susijaudinęs pasakė daugiau negalįs surasti žodžių. Po valandėlės jis kalbėjo, kad literatūra, stebėjimas sustiprino, apnuogino jo jautrumą. Šitoks nuolatinis savęs, savo širdies plazdesių studijavimas galų gale atskleidė ir itin skausmingai suvirpino subtiliausias stygas. Man atsivėrė be galo daug kančios šaltinių. Tolydžio tyrinėdamas save ir kitus aš ne tik neužkietėjau, dabar mane žeidžia mažiausia neteisybė, nepasisekimas, aš beginklis, neturiu kuo prisidengti. Rašydamas pasakiau tik mažą dalį to, ką esu išnešiojęs, ir tai rizikavau, kad mano romanas bus negailestingai išbraukytas arba visai atmestas. Ir kartais aš nebežinodavau, ar dar suprantamai rašau, nes suvokiu, kad sąmonė labai netoli nuo nesąmonės. Ir atsitiktinumas, kuris padiktuoja pirmąją mintį, yra kažkoks fatališkas. Paskui kūrinio jau reikalauja ir plunksną vedžioja nežinoma jėga, aukštesnė valia, kažkokia būtinybė rašyti, todėl kartais atrodo, kad šis romanas sukurtas visai ne mano, ir herojų poelgiai kartais stebina ir mane.
Veikalo išleidimas į pasaulį – literato gyvenimo sopulys, kankynė. Rašant apima nuovargis, begalinė neviltis, kai pasijunti bejėgis sukurti, ką trokšti. Ir tari sau, kad nieko negali padaryti, kad nieko nebepadarysi. Pasijunti tuščias.
Taigi – knyga išleista, o laukto džiaugsmo nėra. Kodėl? Ar reikia šio romano skaitytojams? Žmonėms reikia kūrinio, kurį skaitant butų sužadintos emocijos ir primenami gal net jo paties patirti įvykiai. Bronius sako: betgi aš savo romanui kėliau kitus tikslus, ne vien sužadinti emocijas. Aš turiu gerą atmintį, kuri kūrėjui labai svarbu, nes be jos kūrinys gali virsti kažkokiom fantazijom, kurios skaitytojo pakerėti ar įtikinti ir negalės.
Geriam kavą, aš Broniui pasakoju apie sūnų, kokį jis išmoko eilėraštuką, atrodo, kad jis manęs klausosi, ir nei iš to, nei iš to ima kalbėti: kas per gyvenimas, kas per literatūrinis gyvenimas, kaip aš kartais jo neapkenčiu! Dienos, kai tavyje siautėja jausmai, tie kalnai vilčių, kurie čia kyla čia vėl griūva… Ta amžina iliuzijų ir nusivylimų kaita. Tos nerimo minutės, kai mąstai apie kūrinio likimą. Tiek laukei, tiek turėjai vilčių, išėjo knyga – ir vėl tuštuma.
Žiūriu nustėrusi ir visiškai nebežinau, ką man sakyti – ar tęsti savo pradėtą pasakojimą, ar lyg niekur nieko jam pritarti.
Taigi mums, pripratusiems prie ramaus ir monotoniško gyvenimo, Broniaus priėmimas į Rašytojų sąjungą, sveikinimai, svečiai ir t. t. buvo nekasdieniškas įvykis.
Jis labai įtariai žiūrėjo į kritikus. Klausė, ar galima rimtai žiūrėti į kritinius straipsnius, nejaugi jie visi sugeba įsismelkti į kūrinio esmę ir suvokti, ko norėjo kūrėjas?
Liūdna, kai peikia, kritikuoja, dar liūdniau, kai giria neįsigilinę į kūrini, nesupratę. Su šiuo romanu jis jaučia padaręs šuolį, jo manymu, ne visi gali tai suprasti.
Sakoma, kalbėjo Bronius, kad romano autobiograftškumas – tai kūrybinio sąmoningumo kelias. Mano romano herojų prototipai, suradę panašius į save, bet, kaip jie sakė, blogesnius, ne vienas rimtai užsirūstino. Vienintelis romane pavaizduotas žmogus, turėjęs rimto pagrindo reikšti nepasitenkinimą, buvo pamotė, tačiau ji, laimė, savęs neatpažino. Ji būtų galėjusi pastebėti panašumą net tada, jeigu kai kurios šio portreto detalės nebūtų buvusios tokios tikroviškos, bet viskas, kas joje bloga, išdidinta, o kas verta pagarbos – užtušuota. Beveik kiekvienas jo sukurtas personažas esąs sukomponuotas iš dalių. Savo personažus aš kuriu, sakė jis, imdamas iš įvairių žmonių charakterių gabalėlius, nuotrupas, atsitiktinius bruožus. Laimė, žmonės niekada nemato kvailiausių savo bruožų, antraip manęs mano giminaičiai ar pažįstami nepaglostytų.
Kita vertus, sakė jis, mano sukurti personažai tikresni negu gyvi žmonės, ir aš manau, kad rašydamas taip tik pagerbiau savo giminaičius ir kad beveik nieko nėra bendro tarp jų ir mano romano herojų.
Kai aš klausiau, ar man atsiras vietos romano tęsinyje, jis juokėsi: ne kiekvienas yra herojus…
Po pirmosios romano dalies išleidimo pervargo, jį apėmė depresija. Dienoraštyje jis rašė: neskaitau, nerašau, tik klaidžioju po senamiesčio gatveles nuo ryto iki vakaro. Kai lyja, keturios sienos atstoja visą pasaulį, ugnis krosnelėje – saulę, knygos – orą ir dangų. Nuobodybė.
Gulasi anksti. Už lango juoda tamsa, gatvelė menkai apšviesta, matosi aukštai danguje spindinčios žvaigždės, tylą kartais sudrumsčia varstomų durų girgždesys. Jo sieloje lyg sena, amžina pasaka skamba didžiųjų kūrėjų žodžiai. Užplūsta mintys apie gyvenimą. Ir mirtį, kuri viską užbraukia. Jis nuolat apie ją galvoja, jaučia ją negailestingai bėgančiame laike, nors jam dar tik 38-eri.
Kai gimė Kostukas, ne kartą kalbėdavom, kad reikia sūnų pakrikštyti, bet Bronius vis atidėdavo, teisindamasis tai laiko, tai pinigų stoka, ir taip likdavo.
1979 metų gruodžio paskutinę dieną, t. y. Naujųjų metų išvakarėse, aš turėjau būti savo sesers Lionės vaikučio Mantuko krikštamote. Broniui pasiūliau kartu ir mūsų Kostuką pakrikštyti. Nustebau, kad jis nudžiugo: labai gerai, tai gali turėti įtakos vaiko ateičiai. Nors anksčiau sakydavo: na ką tu čia su savo bažnyčia, svarbiau tikėjimą turėti savyje. Taigi mano sesuo Lionė su vyru Petru buvo mūsų vaiko krikštatėviai. Pakrikštijome Vilniaus Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje du vaikučius, pusbrolius. Bronius krikšto ceremonijoje dalyvauti iš anksto atsisakė, teisinosi, kad turi daug darbo, bet buvo aišku, kad nedalyvavo dėl visai kitų priežasčių. Gal ir dėl tos nervinės įtampos, kurią sukėlė ką tik išėjusio romano atgarsiai, o greičiausiai dėl vidinės sumaišties – eiti į bažnyčią šitiek metų joje nebuvus, o dar į sūnaus krikšto apeigas, jis tiesiog neturėjo jėgų. Namo parėjo vėliau, kai jau buvome grįžę iš bažnyčios. Buvo neblogai nusiteikęs, pakėlėme taures už vaikus, vėliau sveikinome vieni kitus su Naujaisiais metais, juokavome, šokome. Pirmąją Naujųjų metų dienos pavakarę nuvažiavome pas P. į svečius. Ten Bronius buvo tylus, kažkoks išvargęs. Pokalbio metu Bronius pasakė: žinai, P., ir tavo kūrinyje yra keletas labai gerų sakinių. P. net pablyško… Ačiū, Broniau, o aš maniau…
Taip jie truputį apsipyko, bet vėliau vėl gražiai bendravome.
Kitų Naujųjų metų jau nebebuvo.
Daugiausia skaitydavau knygas, kurias man pasiūlydavo Bronius. O. Vulfo „Žvelk, angele, į savo būstą“ perskaičiau pirmoji. Kai pasakiau, jog man pasirodė, kad yra panašumo su jo romanu, Bronius iš karto sutriko, lyg ir supyko, vėliau perskaitęs tarė: matai, visur yra panašiai rašančių ir galvojančių. Tik Vulfui buvo gerai, jis turėjo tokį puikų redaktorių-padėjėją, kuris tvarkė jo kūrybą, kad šitaip man – aš tik rašau, ir man nereikia galvoti, kaip čia sutvarkyti, perrašyti, sulipdyti, nereikia tiek laiko gaišti visam tam darbui…
Kiek pasidžiaugęs išėjusiu romanu, neilgai trukus jis dar su didesniu užsidegimu vėl kimba į darbą. Aš priekaištauju, pykstu, kad neklauso mano patarimų, liepiu jam pailsėti, atsigauti, bet jis nenori nė girdėti. Sako, jaučiu, kad man duota kūrybinių galių, ir tai padės man ištverti, aš sugebėsiu išsilaisvinti iš apnikusių silpnumo valandėlių, atitiesinsiu savo dvasią. Ir noriu stengtis gyventi čia, dabartyje, matyti dabar groži, o ne gyventi kažkokiai rožinei ateičiai. Ir jokiam poilsiui man laiko neskirta.
Niekad anksčiau Bronius tiek daug nedirbo kaip 1980 metais.
Visą žiemą įniršęs rašė romano antrąją dalį. Dieną tarnyba, o vakarais iki pat nakties rašymas. Nei svečių, nei malonumų, nei pramogų, tik sunkus, alinantis darbas. Kad bent kiek prasiblaškytų, išeidavo pasivaikščioti į paupį. Daugiausia – vienas. Jis mėgo savotiškus ritualus. Į darbą visuomet eidavo pėsčias, lėtu žingsniu traukdavo prospektu, paskendęs savo mintyse. Užsukdavo visuomet į tą pačią kavinukę buvusioje Kapsuko gatvėje išgerti puodelio kavos. Savaitgaliais stengdavosi truputį atsipalaiduoti, važiuodavome į užmiestį prie upės, prie ežerų. Jis kalbėdavo, kad nenori daug dėmesio skirti buičiai ir be reikalo nervintis. Jauduliai trukdo išnešioti kūrinį. To, kuris kuria, dienos turi būti tvarkingos, tykios, ramios. Žmonės, kurie atiduoda per daug jėgų nervingam bruzdesiui, gali išeikvoti gyvenimą tam. kad gyventų.
Kai įniko į rašymą, tai per visus tris žiemos mėnesius mūsų beveik nieks neaplankė, nesusitikom su pažįstamais. Pusiau savo noru, pusiau per jėgą Bronius kaupia vienatvę aplink save, džiaugiasi, kad nieks neblaško jo minčių, ir liūdi, kad esame vieni.
Antrąją romano dalį Bronius rašo kiek kitaip nei pirmąją – su didesniu įniršiu, užsidegimu; sakėsi jau žinąs, kad eina teisingu keliu, abejonių beveik nebeliko.
Ir vis dėlto… Nors po pirmos dalies pasirodymo ir sakėsi beveik žinąs. jog eina teisingu keliu, bet vis tiek jį nuolat lydėjo abejonė, ši didžiųjų sielų palydovė, sujungdama taurų kuklumą ir griežtą reiklumą, kankinamai tikrinanti savojo žodžio tiesą pačiame gyvenime – ar jo žodis ras savąjį adresatą.
Kaip ir visa to meto inteligentų karta, Bronius kiek įmanoma siekė dvasinio turtėjimo, gilesnio Vakarų kultūros pažinimo. Vis graužėsi, kad nelieka laiko gerai išmokti užsienio kalbą, tada atsivertų platesni akiniai. Nors jo knygų lentynose gulėjo vokiečių, prancūzų, anglų, lenkų kalbų žodynai, bet vis nelikdavo laiko sistemingam kalbų mokymuisi.
Užėjus kalbai apie romano antrosios dalies pabaigą, jis kažkaip keistai pasakė, jog ji galėjusi būti kiek kitokia, jei romanas būtų buvęs lipnesnis… Bet jis pasirodė stipresnis, negu buvau numatęs, o galia duodama iš aukščiau. Tad tolesnis romano likimas ne mano valioje, kalbėjo lyg teisindamasis, nes aš priekaištavau ir graudinausi dėl tokios tokios romano pabaigos, sakiau, gal tegu herojus neišeina į nežinią, gal geriau tegu kur nors išvažiuoja… Aš pati supratau, kad tai juokingi patarimai, bet man buvo kažkaip nejauku, lyg baugu, nors aš tada dar nežinojau kodėl.
Jis ir toliau daug dirba ir tik atokvėpio valandėlėmis užsimena, kad jo tokia lemtis, bet žinok, sako, visų didesnių mažos tautos talentų buvo nelengva lemtis. Su goduliu aš žvelgiau į pasaulį, rinkausi autoritetus, skubėjau, bėgau jų pėdomis. Kai maža erdvė, maža ir laiko. Su savo mintimis aš nukeliauju už ribos ir vėl grįžtu prie pastovių daiktų. Už ribos ir vėl atgal. Tai kartojasi ir be galo sekina. Ir vėl prasiveržia jo abejonės: o gal aš įstojau į pražūtingą kelią, kuriuo eidamas save sunaikinsiu? Mano pastangos būti savimi, kurti save nuolat sutinka kliūtis. Aš suvokiu ne tik pačioje būtyje, bet ir mano aplinkoje esančias ardomąsias jėgas: tai silpnumas, netesėjimas, įvairiausių absurdo gaivalų brutalumas ir pagaliau – nepermaldaujamas mirties ir išnykimo finalas. Bet aš nenoriu susitaikyti su pralaimėjimu, aš noriu kovoti prieš bet kokias žmogų naikinančias jėgas. Ir aš su visu savo žmogiškosios lemties žinojimu norėčiau tarti šlovės žodžius gyvenimui…
Išvargęs nuo savo minčių kartais jis susižavėdavo kokiu kasdienišku mano poelgiu ar pasakymu. Atitrūkęs nuo kūrybos, nuo viso to sudvasinto gyvenimo, jis taip nuoširdžiai džiaugdavosi savaime suprantamais dalykais. Kaip gerai turėti savo namus, šeimą… – imdavo kalbėti jis, ir aš matydavau, kaip spindi jo akys ir kaip tuos žodžius sakydamas jis džiaugiasi lyg vaikas.
Kartais apimdavo baimė, miglota, bet pasikartojanti, kad štai bus išsisėmęs, kad temos baigėsi, kad įkvėpimas senka. Ir čia pat save drąsindamas kalbėjo, kad jis jaučia išdidumą žmogaus, savo intelekto dėka iškilusio, pasiekusio tikslą ar priartėjusio prie jo, ką kiti pasiekia mokslo laipsniu ar karjera. Jis sakė: aš pakeliu visus sunkumus todėl, kad kurdamas savo herojų per jį įprasminu nematomą sielos darbą.
Romanas, kuriame nuodugniai, atsargiai tiriami sielos užkaboriai, nutviekstas dienos šviesos. Tai sąmonės šviesa – jokių vizijų ir haliucinacijų, jokio neįsisąmoninto sielos judesio. Svarstė: vargu ar kūrybinėms jėgoms išlaisvinti reikalinga valios ir proto santarvė. Gal net atvirkščiai. Mano sukurtas pasaulis – tai mano paties vidinė tiesa. Juk didžiausias mano gyvenimo siekis buvo būti menininku. Ir aš labai didelę reikšmę teikiu kūrybai.
Per tuos metus būta visko. Ne kartą jam užeidavo noras viską mesti ir ramiai, kaip visi žmonės, gyventi, bet ištvėrė. Jo jaunystė – kada ji praėjo? Kur? Kaip? Jam rūpėjo tik viena – prasimušti, taip pat ir užsidirbti kąsnį duonos. Dabar baigta. Dabar jis beveik pasiekė savo tikslą arba bent jau žino, kad eina teisingu keliu, jo kūrinių daugiau niekas nebemėtys su prierašu: „Čia ne kūryba“. Jis turi pastogę, truputį pinigų, šeimą ir pirmąjį savo romaną. Rašo antrąją dalį.
Bronius aprašo jausmus, kurie tuo metu yra apėmę personažą. Kiekvieną jausmą, glūdintį slapčiausiose žmogaus širdies kertelėse – neapykantą, pavydą, keršto troškimą, beviltiškai prarastos laimės ilgesį, apgailestavimą, kad žmogus kažko neturėjo ir niekada neturės – visa tai jis išgyvena pats ir priverčia išgyventi skaitytoją.
Jis kalba, kad protas kartais nieko nereiškia, viešpatauja tik jausmai, kurie prieš žmogaus valią pakreipia jo gyvenimo upės tėkmę. Ir aš kartais tikiu, sakė jis, pranašystėmis, lemtim. Viską valdo lemtis, netikėtumai. Bet aš stengiuosi tikėti tik pačiu savimi ir darbu, nuolatiniu, kasdieniu darbu. Žinau, kad be savo pasaulio negali būti nė kalbos apie kūrybą.
Kai jį apimdavo slogi nuotaika ir užplūsdavo niūrios, beviltiškos mintys, nusiraminimo ieškodavo gamtoje. Gamta – jo ramybės prieglobstis, kurį protėviai perdavė iš kartos į kartą. Visa jo vaikystė prabėgo tarp miškų, upių, ežerų. Pasivaikščioti daugiausia eidavo vienas, kartais vesdavosi ir mane. Ilgai klaidžiodavom ties Neries vingiu, vaikščiodavom senomis Žvėryno gatvelėmis, pereidavome senamiestį – kol nusiramindavo. Matydavau, jog tuo metu labiau negu bet kada jis norėjo pabūti vienas. Norėjo pabūti su savo liūdesiu, neramiomis mintimis. O aš tuomet negaliu jam padėti. Jis vienišas, vis labiau ir labiau vienišas. Tiesą sakant, jis visada, visą gyvenimą buvo vienišas… Vaikystėje – užsidaręs ir drovus. Jaunystėje įtarus ir nepatiklus. Mūsų bendro gyvenimo pradžioje jis ir manimi kažkaip nepasitikėjo, labai nenoriai, atsargiai atsiverdavo. Tik pamatęs mano atsidavimą, gal nuoširdumą, atsivėrė, daug kalbėdavo, pasakodavo. O ir aš jį geriau supratau per jo kūrybą, ypač kai pradėjome kartu dirbti prie romano.
Nors turėjo šeimą, draugų, vis tiek buvo vienišas. Gal net labiau negu kada nors. O žmonių, kurie jį mylėjo ir kuriuos jis mylėjo, buvo visuomet. Tačiau tikrų draugų – tokių, kuriems galėtų iki galo atverti širdį ir viską atskleisti, net savo silpnybes ir ydas, su kuriais galėtų būti toks, koks būna klaidžiodamas senomis miesto gatvelėmis ar paupiais, beveik neturėjo, gal todėl, kad jų ir neieškojo.
Kol buvo gyvas vaikystės draugas Antanas Masionis, Bronius daugiausia bendravo su juo, taip pat vyžuoniškiu Bronium Zaviša ir vėliau vis daugiau su Bronium Kašelioniu. Taigi neperdedant galima tvirtinti, kad draugai, vieninteliai tikri jo draugai – jo kūrinių personažai. Su jais jis kalbasi, jiems patiki savo neviltį.
Jei žmogus nori būti nuoširdus, likti pačiu savimi, jam visada tenka už tai mokėti, sakė jis, kai kartą išsikalbėjom apie draugus ir vienatvę. Vienatvė – tai nepriklausomybė, aš jos norėjau ir įsigijau per ilgus metus. Bet aš bijau likti vienas, nesuprastas, todėl bandau įrodyti kai kurias tiesas draugams, bet jie negirdi, kurį laiką eina kartu, bet vėliau grįžta prie savo žemiškesnių interesų, jie elgiasi taip, kaip jiems diktuoja prigimtis, gyvenimo būdas, ir aš suprantu, kad neturiu jokios moralinės teisės jų smerkti. Ir vėl aš turiu likti su savo herojais. Dažnai apie tai rašo savo dienoraščiuose, užrašų knygutėse.
Aš bijau likti vienas, rašė jis, bet dar labiau bijau būti ne tuo. kuo man skirta būt, bijau, kad neverstų aplinkybės paminti mano aukštesnių siekių. O kartais pradedu abejoti Ir galvoju, gal būčiau laimingesnis, jei būčiau stiprus, galingas. Bet greičiausiai aš grįžčiau prie to pačio gyvenimo, kurį pradėjau, nes čia mano kelias ir galbūt čia aš surasiu gyvenimo pilnatvę. Nors mano gyvenimas sunkus, klaidus ir kartais verčia išsižadėti ir neigti, bet jis yra turtingas, net varge tai yra karališkas gyvenimas, nes jame viską darau ne dėl skatikų… Ir vėl pesimizmo, nevilties valandomis dienoraštyje kalba apie likimo galią: žmogus gali eiti jam skirtu keliu, daryti tai, ką privalo, o likimas įveikia jį, likimas nepermaldaujamas. Bet galbūt aš pajaučiau, jog galiu rašyti todėl, kad gavau kančios dovaną, o kitiems gal reikia tikėjimo ar džiaugsmo?
Bronius kartodavo, kad kiekvienas į šį pasaulį atėjęs žmogus yra labai svarbus, kiekvienas su savo užduotimi ir kiekvienas siekia suprasti gyvenimo paslaptį. Žemiškas gyvenimas yra toks, koks yra. Galima jį vadinti tragišku ar didingu, bjauriu ar nuostabiu – žodžiai nieko nekeičia.
Vakarais grįžęs į namus, vos pravėręs duris ir radęs mane palinkusią prie rašomosios mašinėlės, klausdavo: ar patinka, ar suprantamai rašau, ar dar nenusirašiau? Nes kartais pagalvoju, kad virpančiomis sielos ir širdies stygomis galima būtų perteikti subtilybes, retų ir nuostabų vaizduotės žaismą, manyje turi slypėti gal koks liguistas kampelis…
Anksčiau užsiminiau, kad vasaromis jis nedirbdavo arba dirbdavo nedaug. Tą paskutinę vasarą jis Jau negalėjo atsipalaiduoti. Poilsiavome prie jūros, prie ežerų, kaime, bet vos grįžęs vėl ėmėsi darbo, ir taip kiekvieną dieną – nuo ryto iki vėlyvos nakties. Be romano rašė dar ir apsakymus, noveles, rašė be jokio poilsio, skubėjo, taisė, braukė ir vėl rašė. Per dieną parašydavo apie dvidešimt naujų puslapių, o kur dar jau parašytų taisymas! Ir taip save jis alino diena po dienos. Aš mačiau, jaučiau, kad jis įsisuko 5 kažkokį užburtą ratą, iš kurio išeiti nebeturi jėgų. Jau nebepadeda jokie mano įkalbinėjimai, kad jis nors truputį pailsėtų, išvažiuotų, nes buvo žadėjęs į Dubultus Latvijoje.
Broniui – trisdešimt devyneri metai. Jis patenkintas savo kūryba, pripažintas rašytojas, tačiau jo mintys vis pesimistiškesnės. Mažėja tikėjimas žmonėmis, jis žino, kad galima ir reikia priešintis likimui, bet viskas veltui. Kai būna vienas, virš jo sklando slaptingas mirties šešėlis. Jis prislėgtas ir Išgyvena krizę, kuri paprastai apima žmogų apie keturiasdešimtuosius metus: gruodžio 24 dieną jam būtų suėję keturiasdešimt.
Pradeda apsakymą, kurį pavadina „Requiem“. Sakiniai su nerimastingomis mintimis apie mirtį, kurios neduoda ramybės nei dieną, nei naktį. Šios be galo žmogiškos mintys jam kelia neapsakomą baimę, neviltį, spaudžia šaltą prakaitą.
Mirtis, laikas, liūdesys, vienatvė, kasdieninio gyvenimo monotonija, sunkūs prisiminimai – visa tai jį slegia, kelia depresiją. Kartais nuo viso to pavyksta atsipalaiduoti. Vieną dieną Palangos paplūdimyje sėdėjo, žiūrėjo į jūrą, kažką įtemptai galvojo ir kalbėjo prislėgtu tyliu balsu: aš visuomet buvau vienišas, bet buvau laimingas, kad galiu rašyti. Ir ką gi – tai jau praeity, ši taurė jau išgerta, ir daugiau man jos niekas nebepripildys. Tai buvo nevilties ir baimės, kad jau išseko kūrybinės galios, valandėlė. Pailsėjus ji praėjo.
Staiga vėl sako jaučiąs, kad kūrybinės galios mažėja. O gyventi nežinia dėl ko – ne man. Visuomenė yra tokia, kokia yra. nieko ji nenori žinoti apie savo atskalūnus, apie tuos, kurie išmušti iš gyvenimo vagos, nes kiekvienas žmogus toje visuomenėje užsiėmęs savimi. Aš džiaugiausi laisve būti vienišas, tylus, neskubantis, laisve neįsipareigoti jokiam išoriniam tonui. Aš jaučiau didžiąją kūrybos paslaptį. Dabar jau viskas. Jau senka gaivinantys šaltiniai, baigiasi mano kelias. Taip kalbėjo vieną dieną, o kitą vėl buvo ramus, susitelkęs, ilsėjosi, kaupė Jėgas darbui. Stengėsi atsipalaiduoti, sakė, visos dvasinės kančios, kai žmogaus nervai įtempti, virsta fizinėmis kančiomis, ir atrodo, kad visa tai dabar kenčia kūnas, ką iškentėjo siela. Mėgina ieškoti atsipalaidavimo, poilsio būdų kūnui ir sielai. Pajūryje kartais gelbėdavo maudymasis, teikęs jam didelį džiaugsmą. Jis mokėjo plaukti visais būdais, net turėjo atskyrį. Ir rodėsi, kad jo rankos tokios galingos, plačioje krūtinėje telpa tiek oro, o sūrus geliantis jūros vanduo taip greit varinėja kraują, kad kartais vandenyje Bronius, atrodo, jausdavosi geriau negu ant kranto. Maudydavosi ir tomis dienomis, kai plevėsuodavo juoda vėliava, plaukdavo toli, kad atsikratytų kamuojančio nerimo. Net šalčiausiomis dienomis jis ryžtingai puldavo į vandeni, ilgai plaukiodavo, galynėdavosi putojančiomis bangų keteromis. Po to eidavome gerti kavos, ir visuomet į tą pačią kavinukę.
Atėjo rugsėjo pirmoji. Mūsų sūnus pradėjo lankyti mokyklą. Lydime jį abu. Broniaus veidas truputį praskaidrėja, jis šypsosi, kalba apie ateitį, net truputį pajuokauja, sako, kad po penkiolikos metų Kostukas taip nebenorės su mumis eiti, priekaištaus, kad tėvai nieko neišmano, gal ir kalbėtis vengs. Kitą dieną pasodinome sodelyje ąžuoliuką. Prieš tai daug kalbėjome, ginčijomės, kokį medelį sodinti sūnaus mokslų pradžiai. Nutarėme ąžuoliuką. O tą dieną, kai sodinome, Bronius vėl buvo paskendęs savo mintyse ir jau nesidžiaugė, ir kartais man atrodydavo, kad negirdi ir mano šnekos.
Kuo toliau, tuo labiau jo gyvenimas tartum susilieja su romano herojaus gyvenimu, o jis vis rašo. Mažai kalba, tik tarsteli – tai lemtis – ir priduria: o gal tai galima pavadinti sielos išsekimu, liga, bet kodėl šitai skirta ne silpniems ir menkaverčiams individams, o priešingai – stipriems, protingiems ir gabiems, galbūt drąsiai galima būtų teigti – gabiausiems ir talentingiausiems. Ir anksčiau aš suvokiau, kad po didelio darbo gali atsirasti tuštuma, duobė, bet kad taip mane įsuks ir be jokios atvangos trauks vis gilyn ir pradės kamuoti net išėjimo problema, apie tai negalvojau… Nors patys gražiausi kūriniai yra apie meilę ir mirtį.
Po nežmoniško darbo apie rugsėjo vidurį pasakė, jog baigė romano antrąją dalį, dabar reikėsią dar pusės metų – atskirti pelus nuo grūdų.
Diena gęsta. Su Bronium sėdime ant kalnelio netoli Neries. Šviesa jau be saulės, nebegyva. Dangus mėlynas, vietomis lyg išblukęs. Vos nusileidus saulei atslinko tokie žemi debesys. Vanduo upėje ir teka, ir, rodos, neteka: jis toks tamsus ir baugus. Kitoje upės pusėje tamsuoja Vingio parkas. Aš sakau Broniui, kad man nepatinka tokie debesys, baisūs. Bronius tyli, kažką įtemptai galvoja ir su gėla balse ištaria: jie man kažką primena.
Nuo tų debesų darosi nejauku, ir aš jau noriu eiti į namus, bet nesiryžtu drumsti tylos. Tos nuostabios ramybės, kuri atsiranda taip sėdint. Aš žiūriu į jį, tokį nuvargusį, prislėgtą, ir mane apima kažkoks kaltės jausmas. Galvoju, gal mano įsiveržimas į sudėtingą Broniaus gyvenimą, mano gyvybingumas sutrikdė jo pusiausvyrą, gal jis pradėjo siekti aukštesnių būties laiptų, negu jam buvo paskyręs likimas?..
Po beveik spengiančios tylos Bronius pradeda kalbėti, lyg klausti manęs ar savęs amžinai jį kamuojančių dalykų, iš lėto dėsto: yra meilė. rami, nuolat atleidžianti, pasiaukojanti moters meilė, o kita – aistringai tylinti gyvenimą, nevaržanti savo jausmų, šita meilė gimininga neapykantai. Meilės ir neapykantos ryšys – ir riba. Ir kaip suvokti, sugauti tą mirksnį, kada pasibaigia meilė ir prasideda neapykanta? Kada pasielgia protas ir prasideda beprotybė? Kur riba? Ir ar žmogus gali tai jausti, ir ar gali kontroliuoti?
Atėjo 1980 metų ruduo, puikus, vėsus metas, kada gamta keičia spalvas, vysta, kad po žiemos vėl atgytų. Ėjome su Bronium Kęstučio gatve, po kojomis čežėjo geltoni klevų lapai. Ir aš, prisiminusi vasarą sapnuotų sapnų seriją apie žmones, žuvusius per nelaimingus atsitikimus pačioje jaunystėje, sakau: kaip gerai, kad baigėsi vasara, judu su Kostuku tiek daug maudydavotės, o aš vis bijodavau, kad tie mano sapnai nebūtų pranašingi. Ir aš kartais tikiu sapnais, atsakė Bronius, betgi negalima visą laiką bijoti, kad ims ir išsipildys.
Aš sapnavau keletą vienodų sapnų. Tai ne paprasti sapnai, kuriuos sukelia koks vakarykštis išgyvenimas. Tie sapnai ypatingi, jie būna labai ryškūs, bet nė kiek ne lengviau suprantami, ir man jie pildosi. Susapnavusi tokį sapną kažkaip instinktyviai jaučiu, kad jis reikšmingas. kad jis gal ir negreit, bet išsipildys. Apie tai aš tyliai galvojau, nieko jam nesakydama, nes nenorėjau pasėti nerimo, jis ir be mano sapnų buvo be galo išvargęs ir persitempęs.
Paskutinę savaitę Bronius atrodė pasenęs dešimčia metų. Veide atsirado pilkų raukšlių tinklelis, giedrą žydrų akių žvilgsnį prigesino nuovargio dulkės. Ir vieną vakarą nuo begalinės įtampos kapotais, trūkinėjančiais žodžiais pasakė: pavargau, nežmoniškai pavargau. Gerai pažinodama Bronių, kai kuriais momentais jaučiau, ką jaučia jis, bet niekuo negalėjau jam padėti, ir tai labai mane slėgė. Nerasdama žodžių bejėgiškai pasiūliau jam pailsėti. Jis sakė: ir poilsis čia jau nebepadės.
Kaip ir anksčiau, vakare ilgai kalbėjome. Ir jo kalbos vis nukrypdavo apie žmogaus paskirtį, apie išnykimą. Jis ir vėl kartojo kažkada anksčiau pasakytas mintis, kad žmogus ateina į šį pasaulį su užduotimi. Nors aš savo sukurtiems herojams leidau išvysti ir gyvenimo absurdą, bet vis dėlto vienintelis daiktas, už kurį žmogus turi dėkoti būčiai – tai pats jo egzistavimo faktas, nes gyvenimas savaime yra malonė ir dosnus atpildas už visas širdgėlas ir negandas, su kuriomis žmogus susiduria savo kely. Bronius taip kalbėjo, bet pats, rodėsi, lyg ir ilgėjosi paskutinės ribos – mirties.
B. Pasternakas yra išsitaręs: „Aš tapau baugiai laisvas…“ Baugiai laisvas – tai jau nebeturintis baimės, viskam pasiruošęs ir viskam pasiryžęs. Nuo visokių baimių žmogų galutinai išlaisvina tikėjimas, meilė, kūryba ir mirtis. Bet aš esu iš tų, kalbėjo jis, kuriems likimas lėmė ypač stipriai patirti visą žmogaus gyvenimo abejotinumą kaip asmeninę kančią. Ir tada pradedi ilgėtis paskutinės ribos. Ir kodėl žmogui einant tobulėjimo keliu tas kelias vis ilgėja, sunkėja, o žmogaus gyvenimas tampa vis komplikuotesnis, sudėtingesnis? O pasitraukimas iš šio gyvenimo vargu ar padėtų, suabejojo jis. gal tada sielos kelias taptų dar labiau varginantis?
Ir reikia tik pagalvoti: juk kūryba buvo mano svajonė ir laimė, ir štai dabar – kartus likimas, ir daugelis ženklų rodo, kad tai buvo mano lemtis, mano pasmerkimas, ir padėti man jau nieks negalės. Bet gal ir nereikia, nes blausiai nujaučiu, kad iš kažko išsilaisvinu. Nors juntu begalinį išsekimą, tuštumą, sapnuose regiu išdžiūvusius šulinius, viskas apnešta pilkais pelenais, plėnimis. Jaučiu neapsakomai slegiantį sunkumą ir kartu begalinį lengvumą. Visų pirma pajutau nuovargį, vėliau neviltį, baimę. Ir štai pagaliau regėjimas, matymas toliau baimės – ten šviesa! (Atsisveikinimo laiške daug rašo apie šviesą.)
Anksčiau Bronius yra kalbėjęs, kad daugelis meno žmonių balansuoja tarp savižudybės ir kūrybos traukos. Kūryba gal ir neišgelbsti pasaulio, bet gelbsti juos pačius. Kūryba yra gelbėjimasis, dažnai paskutinė viltis, o man…
Tą lemtingą vakarą viskas vyko lyg negeram sapne. Blaškiausi po kambarį arba pastirusi sėdėjau ant sofos ir stebėjau Bronių. Jis atsisėdo šalia, kalbėjo tokiu ramiu, įtaigiu balsu, ir rodėsi, kad pagalbos, nuraminimo reikia labiausiai man…
Jis sakė, kad mes abu vienodai vieniši. Juk abu iš gyvenimo norėjome maksimumo ir negalėjome apsiprasti nu jo kvailybe ir grubumu. Ir žinok, kad niekas taip gerai tavęs nesupras, kaip supratau aš. Tu taip lengvai susidoroti su gyvenimu, jauti jį ir su džiaugsmu išgyveni visus jo telkiamus malonumus, bet keista, kad tu, kaip ir aš, kenti nuo gyvenimo. Taip, aš matau, kad tu ne visai laiminga, nors taip gerai susigaudai gyvenimo kasdienybėj, lygiai kaip aš nelaimingas, nors išmanau gražiausius ir giliausius sielos dalykus, meną, minties vingius…
Ir galbūt mums duota kančia, kurią reikia atkentėti už kažkieno padarytus blogus darbus, kad išlaisvintume sielas nuo tolesnės kančios. Ir turbūt tau dar daug teks patirti ir išgyventi, aš tikiu, tu nepalūši.
Sėdėjau, klausydama jo žodžių, ir nuo begalinės įtampos, nuo slegiančio nerimo verkiau. Bronius glostė man rankas, galvą, ramino ir sakė: reikalingos tos ašaros, mane tai truputį guodžia, švelnina atsisveikinimo kartėlį. Aš pakeliu į jį akis, noriu klausti, apie kokį atsisveikinimą kalba, o jis lyg ir sutrikęs teisinasi: tik tu neišsigąsk, nes aš kažkaip nevykusiai išsitariau. Ir linksmai, gal kiek nenatūraliai pasakė: na, einam į virtuvę, išsivirsime kavos, nors jau ir vėlus metas.
Kitą dieną po jo amžino išėjimo randu laišką. Tai atsisveikinimo laiškas man ir draugams. Laiškas, kuriame jis rašo tuos pačius žodžius apie šviesą, apie kurią kalbėjo iš vakaro.
Žiūriu į laišką, skaitau, negaliu patikėti, kad tai atsisveikinimo laiškas. Prisimenu vakarykščius žodžius. Galvoju, ar gali taip būti, kad rašytojas persikūnija į savo sukurtą herojų, ir kai herojui reikia mirti, miršta ir pats autorius… Ir vėl – ne, taip negali būti, taip niekada nėra buvę. Ir apskritai – kodėl tiek daug žmonių negali pakelti gyvenimo naštos? Ir vėlgi – bet kada talentingam kūrėjui iš Dievo malonės gali būti šioje žemėje lengva ir gera?
Visas gyvenimas – meilė, sielvartas, sėkmė, sunkumai, kūryba, ieškojimai – ir nebelieka nieko.
Kai stovėjau prie Broniaus karsto, įkyriai skverbėsi viena mintis – kas aš esu be jo? Niekas. Ir nieko nenoriu, ir niekaip negalėjau suprasti, dėl ko ir kam aš gyvensiu, galbūt dar daug metų vargsiu, kad va šitaip atsigulčiau. Kodėl ne dabar? Tai buvo ne iš sentimentalios meilės troškimas mirti su mylimuoju, tai buvo kažkas daugiau, ir man nuo to viso spengė ausyse, svaigo galva ir tarpais nieko aplinkui nemačiau ir negirdėjau. Stovėjau ir žiūrėjau į jį tokiomis akimis, kokiomis mes gebame žiūrėti į žmones, pasitraukusius iš gyvenimo, vėl regėjau liūdną Broniaus žvilgsnį, jo judesius, veide išrašytą neviltį tą paskutinį vakarą.
Galvoju – tai jo teisė, jo pasirinkimas nustoti egzistavus. Gal tai ir yra savotiška riba, kurios jis ilgėjosi. Aš suvokiu, kad jis išlieka išnykdamas. O dabar jis guli karste aprengtas juodu kostiumu. Plaukai sušukuoti aukštyn, veide sustingusi kančia. Rankos baltais ilgais pirštais ramiai guli sunertos ant krūtinės. Sūnus ant jų uždeda rausvų rožių puokštę. Noriu, kad jis rankose laikytų šventą paveikslėlį ar kryželį, nežinau, kam apie tai pasakyti, ir visai neturiu jėgų nueiti nuo karsto.
Paskutinė kelionė į Vyžuonas. Aš, sūnus ir artimieji sėdime prie karsto. Prie Vyžuonų mokyklos nudengiamas karstas, kaip tik toje vietoje, kur per sapną, sapnuotą prieš savaitę, mačiau iškastą kapo duobę, prie kurios rašytojai, aukštai iškėlę ant rankų, nešė gyvą Bronių link tos duobės.
Ateina mokiniai, ima gėles, rikiuojasi eisenai paskui karstą. Viena mokinukė paima šalia manęs padėtas gėles. Kai karstas nuleidžiamas į duobę, užberiu žiupsnelį žemių, šnabždu žodžius, kad būtų lengva jam ši žemė, noriu įmesti paskutinį gėlės žiedą, ir tuo metu man kažkas paduoda baltų kalijų puokštę, įmetu ir prisimenu moters veidą. Ji buvo atėjusi prie karsto su baltų kalijų puokšte. Pajuntu kažkokią kaltę… Ar suartėjimą… Suprantu, kad praeitis dabar jau nebeturi jokios reikšmės, šiuo metu esame kartu.
Po lietingos savaitės prasidėjo gražios saulėtos rudens dienos. Vaikštau po ištuštėjusį butą, praveriu Broniaus kambario duris, o čia, kambaryje, glūdi uždaryta rimtis; rimtis, taip būdinga menininkų būstams, kur ką tik darbavosi žmogaus dvasia. Viskas čia atrodo negyva po to, kas įvyko; ir viskas ilsisi – baldai, knygų lentynos, rankraščiai, ant stalo rašomoji mašinėlė ir atversta knyga. Dvelkia vos juntamas tabako ir dar kažkoks artimas pažįstamas kvapas. Niekas čia daugiau netrikdė tylos. Virš lovos ant sienos pakabinau jo portretą. Išeidama, kaip visuomet, kai jis sėdėdavo prie stalo, tyliai užvėriau duris.
Atmintyje brėžėsi praėjusios vasaros vaizdai, aš juos gaivinau, bandžiau jungti su dabartim. Pasakiau sau: netiesa, tai sapnas.
Kokia tuštuma! Kokia spraga mūsų namuose! Ir mes niekad jo nepamatysime! Didžiulis skausmas, didžiulė permaina mūsų gyvenime. Negaliu patikėti, kad jis miręs, man rodos, jog kažkur dingęs.
Bronius jau Anapus. Palengva apsiprantu su tikrove. Pasilikau aš su sūnum. Liko mūsų namai, pilni šviesos ir šešėlių, tylos ir paslaptingų garsų. Išėjau į sodelį. Ryškų geltonį skleidė nukritę klevų lapai, mane apėmė nenusakomas jausmas, atrodė, neliko nei gėrio, nei blogio, nei nevilties, netekimo skausmo ar net mirties… Aš troškau pamatyti nors kokį pasikeitimą. Gal geltoni klevų lapai turėjo skleisti ne tokį aitrų grožį? Gal…
Stovėjau lyg kokiame rūke, o prieš mano akis driekėsi nesibaigiantis pilkas vieškelis.
Pareidama vakarais į namus aš lyg ir vėl matydavau jo lange šviesą, suprasdavau, kad tai apgaulė.
Po jo mirties vieną naktį aiškiai pajutau esant kažką kambaryje. Pasisukusi pamačiau Bronių – jis stovėjo prie lovos ir rankos mostu parodė, kad pasislinkčiau, aš pasislinkau link lango ir pakėliau akis, lyg norėdama pakviesti sėstis ant lovos krašto, bet kambaryje nieko nebebuvo.
Vėlyvą vakarą – buvo jau netoli vidurnakčio – perrašinėdama romano rankraščius vėl aiškiai pajutau, kad už nugaros kažkas stovi. Jaučiau mirusiojo substancijos buvimą, bet nejutau nei baimės, nei smalsumo, nei nuostabos. Pasukusi galvą pamačiau jo žydrą megztuką, kuriuo jis vilkėjo paskutinę dieną. Galvojau, ką man sakyti. O kai dar kartą atsisukau, jo jau nebebuvo.
Pirmaisiais metais po mirties jį sapnuodavau dažnai. O vėliau prieš reikšmingesnius įvykius Jis visuomet pasirodydavo mano sapnuose. Kai „Pergalės“ žurnale spausdinome romano ištraukas, sapnuose sužinodavau, kurią dieną gausiu žurnalą, žinojau, kada gausiu iš leidyklos signalinį romano egzempliorių…
Kartkartėm prisimenu jo sergančios tetos (Broniaus tėvo sesers Vyžintienės) pasakojimą, kad ji Broniaus mirties dieną sėdėdama virtuvėje prie lango pamatė per pušynėlį (nuolat minimą jo romane) ateinanti Bronių… Bet durų nieks nepravėrė, ir teta nustebo, galvodama, kur jis pasidėjo? Netrukus ji sužinojo, kad jis tos pačios dienos rytą mirė.
Rytais, kai reikėdavo iš sapno pereiti į skausmingą tikrovę, mintis tarsi automatiškai grįždavo į sapną – ten ji rasdavo prieglobsti. Nes sapnuose aš matydavau Bronių linksmą, giedru veidu, klausdavau jį patarimų – visai kaip tikrovėje.
Galvoju – ką aš žinau apie anapusini gyvenimą, kur jo pradžia ir pabaiga? Ar sapnai, prisiminimai nėra tos sielos grįžimas į mūsų pasaulį? Koks ryšys tarp jo sielos ir manęs, gyvenančios čia, kai aš dar turiu kūną, tą drabužį, kuriuo apvilkta siela?
Į kapines anksčiau kaip Vėlinių dieną nuvažiuoti neturėjau jėgų. Vakarais sėdėdavau jo kambaryje, skaitydavau dienoraščius ir mintimis kalbėdavausi su juo, o naktimis sapnuodavau, tarsi jis būtų gyvas, ir nenorėjau matyti jo kapo, kuris patvirtintų mirti.
Vėlinių dieną nuvažiavau į Vyžuonas. Diena buvo šilta, dangus švininis, melsvų šaltų tonų, ir. rodėsi, šviečia jame tik properša virš kapinių. Einu per kapines – iš abiejų tako pusių nelygios eilės kryžių banguoja kaip žmonių minia, netvarkingai raitosi kaip ilga eisena, ir, rodosi, einu toje eisenoje paskui Broniaus karstą. Visa gaubia didelė tyla, gūdi kapų tyla. Pasigirsta bažnyčios varpo skambesys, garsai, bylojantys Jėzų Kristų… O Broniaus netgi kapinėse nelaukė kunigas, kuris apšlaksto švęstu vandeniu kiekvieną atlydėtąjį: maldos nebuvo jokios! Buvo toks laikas, kad niekas nesiryžo šitai apeigai. Tik vėlai vakare Vyžuonų bažnyčioje kunigas atlaikė mišias už mirusįjį.
Sunku buvo giminėms ir visiems jį pažinojusiems patikėti, kad jis, taip mylėdamas gyvenimą, žmones, kūrybą, galėjo iš šio gyvenimo išeiti. Betgi jo dienoraštyje parašyta: mane viliojo kopti vis aukščiau, atsidurti viršūnėje… Kuo aukščiau, tuo stipresni vėjai pučia, galiu neišlaikyti, ir dar jaučiu, kad didžiausia laimė – tai siekimas, o paskui dažnai būna tuštuma. Tas begalinis skubėjimas, kopimas į pažinimą, tobulumą. Ir pritrūksta jėgų…
Po dvejų metų Vyžuonų kapinėse pastatėme paminklą.
Ir vėl prieš paminklo statymą sapnavau sapną. Lyg matau, kad Broniaus kapas užklotas akmens luitais, o pro luitų įtrūkimus išaugusios raudonos rožės…
Ir dabar, praėjus daugeliui metų po Broniaus mirties, nuvažiuoju į Žvėryną, einu Vykinto gatve, artėju prie mūsų namo. Mane traukia ten, aš nesąmoningai tikiu, kad čia gausiu dvasios stiprybės. Liečiu tų pačių durų rankeną, kurią lietė jo ranka, žvelgiu pro tą patį langą. Šitaip dar kartą sugrįžtu prie mūsų buvusiojo gyvenimo.
1982–1997
Genė Radzevičienė. Buvusiojo laiko vieškeliais
1997 m. Nr. 6
Šilta, saulėta 1972 metų gegužes pirmoji diena. Važiuojame su Bronium prie Žaliųjų ežerų.
Atvažiavome miesto autobusu, kiek paėję pasiekėme ežerą. Aplinkui ežerą buvo medžiais apaugusios kalvos. Prieiti prie vandens galima tik iš vienos pusės, norint nusileisti iš kitos, reikėjo brautis pro medžius ir eiti zigzagais, nes krantai statūs. Pavaikštinėję paežere užkopėme į kalvą; netrukus atsivėrė pilna pavasarinių žiedų ir ryškios žalumos laukymė, iš apačios nuo ežero dvelkė vėsa, kvepėjo lauko gėlės. Aplink laukymę augo krūmai ir jaunos pušaitės. Bronius pajuokavo: štai ir suradome Adomo ir Ievos paliktą rojų. O kokia ramybė! Žinau, sakė jis, rojaus kampelį mums paskyrė dievai.
Susėdome po pušaite, gėrėm limonadą, užsikąsdami sausainiais, ir kalbėjom. Kalbėjom apie žmones. Jų poelgius ir likimus. Žinoma, mūsų svarstymai nebuvo nei labai išmintingi, nei rimti, kalbėjomės, ir tiek. Bronius ėmė samprotauti apie charakterių nepastovumą, apie tai, kaip sunku numatyti netgi artimiausių žmonių poelgius ir veiksmus. Juokdamasi sakiau jam: žinoma, ir manyje slypi tiek visokiausių prieštarybių, ir numatyti mano poelgių neįmanoma, kad ir koks būtum įžvalgus. Bronius pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir pasakė: taip, tikiu, nes net ir šventai gyvenančių žmonių sąmonėje šmėkščioja painios mintys…
Užsisvajojęs Bronius ėmė kalbėti apie tai, kas yra laimė, sakydamas, kad didelė meilė, tikėjimas žmogų atveda į tokią pusiausvyros būseną, kuri ir yra laimė, o atramos taškas turi būti išorėje. Klausiausi jo lėtos kalbos, žiūrėjau į gražų veido profilį ir pamaniau: nebuvau sutikusi kito tokio žmogaus, kurio šnekų būtų taip malonu ir įdomu klausytis. Ir savo išvaizda, ir laikysena jis buvo kažkoks nepaprastas, švytėjo gerumu. Tarpais atrodė, kad jis kalba ne man vienai, o gal dar kažkam nesančiam, o gal sau pačiam.
Jis sakė: man reikia romantiškos aplinkos, ir kad būčiau laimingas, turiu būti mylimas. Aš negeidžiu menkų dalykų, kurie yra nepastovūs, savo gyvenimą rengiuosi paaukoti kūrybai. Tai bus mano kelias, mano laimė.
Žinoma, mūsų kalbos sukosi ir apie visokius niekus, juokavome. Staiga Bronius sako: reikia, kad ši diena neišnyktų. Mes ją sulaikysime, kad ji atsikartotų po daugelio metų, sakysim, po dešimties. Klausiu: kaip mes tai padarysim? Bronius pasiūlo parašyti vienas kitam laiškus! Laiškuose turime parašyti apie tos dienos džiaugsmą, viltis. Laiškus įkišome į butelį nuo limonado ir užkasėme po pušaite. Prisiekėme, kad po dešimties metų. kad ir kas būtų, kokiais keliais nuvestų mus likimas, ateisime vidurdienį į šią laukymę susigrąžinti buvusios dienos. Ir štai 1982 metų gegužės pirmoji diena. Važiuoju viena. Galvoje skamba jo žodžiai: „…kokiais keliais nuves mus likimas…“ Likimas negailestingas. Tos dienos mes nesusigrąžinsime. Šitoji diena buvo be saulės, vėjuota. Laukymė priaugusi aukštaūgių žolių, ošė storakamienės pušys. Nesuradau tos pušaitės, o gal ir nebenorėjau surasti, nes jaučiau, kad būtų per daug sunku prisiliesti prie tų laiškų, prie neišsipildžiusių vilčių.
Buvo prabėgę dešimt metų.
Ir šiandien skaudžiai tebejaučiu jo netektį. Noriu kuo ilgiau išlaikyti gyvą jo paveikslą. Rodosi, tebegirdžiu jo balsą, tylų juoką, matau draugišką šypseną.
Prisimenu mūsų pažintį, draugystę, pilną abejonių, ginčų, prisimenu kartu gyventus metus. Prisimenu ilgus pokalbius po dienos darbų – kaip tyliai, įtaigiai skambėdavo jo balsas vakaro tyloje.
Saulėtomis rudens dienomis, kai šalnų pakąstų lapų geltonis, kaip rašė Bronius, „savo grožiu aitrina sielą“, mane aplanko ypač ryškūs prisiminimai. Prisimenu menininką ir draugą, kuris tiek daug graudaus liūdesio ir šviesos suteikė mano gyvenimui.
Sunkiomis valandomis imu į rankas jo knygą: ji teikia man ramybės.
Jis parašė autobiografinį romaną, pilką kasdienybę pakylėjo į meno aukštumas, ir tai jam buvo būtina, nes jis žmones ir jų gyvenimus matė apšviestus nepaprastos šviesos.
Mėginsiu užrašyti, ką prisimenu iš jo gyvenimo, kokios jo pasakytos mintys liko atminty. Tiesa, nebežinau, ar tiksliai pakartosiu jo pasakytus žodžius, gal vietomis tai bus mano pačios mintys – kaip jo žodžių aidas?
Kokių nors išorinių jo gyvenimo faktų nedaug; jis gyveno intensyvų vidinį gyvenimą. Buvo tartum atsitiktinai nublokštas į aplinką, kurioje reikėjo gyventi, ir, rodėsi, gyveno dvigubą gyvenimą: vieną – realųjį, kurio beveik nepastebėdavo, kitą – tikrąjį – kūrybos.
Jis buvo uždaras, nekalbus, mažai pasakodavo apie savo asmeninius reikalus, jausmus, ketinimus, todėl visiems knietėjo ir knieti sužinoti apie jį kuo daugiau. Kai kas iš jo gyvenimo jau kuria legendas. Gal legenda, gaubianti Bronių, pamažu įtraukia ir mane? Norėčiau, kad mano padrikuose prisiminimuose jo paveikslas turėtų kuo daugiau konkretybės bruožų.
Kai susipažinome, Broniui jau buvo 30 metų. Pasitaikė kartu važiuoti į Vyžuonas. Tai buvo antras mūsų susitikimas. Autobuse pamačiusi pažįstamą žmogų apsidžiaugiau. Kelionė buvo puiki, nors visą kelia stovėjome – nebuvo vielų atsisėsti. Daug kalbėjom, juokavome. Žinoma, daugiausia šnekėjau aš. Apie save tada jis visiškai nepasakojo. Kalbėjo apie Vyžuonų mokyklą, klausinėjo apie mokytojus. Atsisveikindamas paprašė mano telefono numerio, žadėjo paskambinti. Skambino. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Apie nieką aš tada negalvojau, man dar vis paikai atrodė, kad meilės pradžia būtinai susijusi su svajonėmis, poetiška romantika. Jaučiau, kad jo galvoje daugybė minčių ir klausimų. Kaži ko man darydavosi neramu. Nerami galvodavau apie jį, nerami laukdavau. Kai jis išeidavo, mano kambarėlyje likdavo kažkas nepagaunamo ir neišreiškiamo žodžiais. Sutrikusi klausiau savęs: ar tai meilė? Bronius man labai patiko, nors mano svajonėse susikurtas vyro idealas buvo ne visai toks. Bet kodėl jis taip traukė mano mintis, ir be jokios atvangos?
Jis vaikščiojo lėtai, kalbėjo tyliu, žemu, įtaigiu balsu. Buvo vidutinio ūgio, kresnas, gražiai nuaugęs. Atrodė labai vyriškai – anaiptol ne grakščiai, bet drabužiai ant jo gulėjo dailiai. Buvo taisyklingų veido bruožų, šviesių plaukų, ir ypač gilus, šiltas jo mėlynų akių žvilgsnis. Labai mielas buvo visuomet korektiškas jo elgesys. Pažiūrėti jis buvo išdidus, nosies linija griežta, judesiai lėti, bet ryžtingi. Ką nors sakydamas, jis taip atvirai ir šiltai žiūrėdavo į akis, jog iš karto užplūsdavo artumo ir gerumo jausmas.
Vėliau, po keleto metų, užsiaugino barzdą, kuri jam labai tiko.
Vasaromis, kai grįždavo iš pajūrio, plaukai būdavo balti, o akys tapdavo gilesnės ir dar ramesnės. Ir visos emocijos – pasipiktinimas ar susižavėjimas, gailestis ar pasitenkinimas – atsispindėdavo jo akyse.
Kai jis rimtai ką svarstydavo, stengdavausi sekti jo samprotavimus, nors ne visada tas man pavykdavo. Į savo vidinį pasaulį mane įsileido ne iš karto. Mane jis žavėjo ir kartu kėlė nerimą. Traukė jo ryžtas siekti užsibrėžto tikslo, kantrybė, išmintis.
Kartą Bronius prasitarė, kad manyje esama kažko, kas jį traukia. Gal tai, kad mes iš vieno krašto? Jis sakė manąs, jog mes galėtume gyventi kartu, ir patylėjęs pridūrė: iš mūsų kažkas išeis. Man kartais būdavo neramu – ar įmanoma draugystė, o juo labiau bendras gyvenimas su šiuo žmogumi? Mano pažįstami sakė, kad ne. Supratau, kad bus nelengva, bet suvokiau ir tai, kad noriu būti tik su juo.
Mačiau, kad Bronius tik iš pirmo žvilgsnio uždaras ar veikiau savyje pasinėręs žmogus. Patikėjęs mano nuoširdumu, jis tapo kitoks – atlaidus, atviras ir kartais išliedavo viską, kas gulėdavo ant širdies. O kartais pasiduodavo nevilčiai, pykčiui, slogiai pagiežai, ir tai mane baugino. Tai buvo menininkas, labiausiai mylintis, kaip man atrodė, tik save ir savo kūrybą.
Draugystės pradžioje sapnavau tokį sapną: tartum Bronius – mano mokytojas, ir aš labai džiaugiuosi, kad turiu tokį puikų mokytoją. Išlaikiusi egzaminą norėjau jam atnešti pačių gražiausių gėlių. Ilgai ieškojau, nes jaučiau, kad reikia kitokių gėlių, ypatingų. Priskyniau gražių rožinių lauko gėlių, nežinojau jų pavadinimo, bet puokštė buvo puiki, ir aš ją nunešiau Broniui. Pabudusi sielos gilumoje jutau, jog gali taip atsitikti, kad Bronius liks mano mokytojas visam laikui. Ir iki šiolei, kai pamatau tas lauko gėles, neramiai suspurda širdis. Botanikoje tų gėlių pavadinimas yra paprastasis raudonėlis.
Vieną dieną nutarėme susituokti. Net sunku pasakyti, kodėl mudu taip apsisprendėme. Manau, kad ištekėjau už Broniaus kaip tik todėl, kad tas žingsnis man atrodė beveik neįmanomas! Neįsivaizdavau, kaip su juo gyvensiu – juk mes tokie skirtingi, žinojau: nuobodžiauti nereikės, su Bronium ramaus, pilko gyvenimo nebus. Su juo jaučiausi tarsi kokioje kitoje planetoje, neįžengiamuose brūzgynuose ar karščiu alsuojančioje dykumoje. Jaučiau, mačiau, kad jo gyvenimas – sudėtinga vidinė drama.
Jo būsenos dažnai būdavo nepastovios, subtilios, man nesuprantamos, ir kartais sunku būdavo paaiškinti tas nuotaikų permainas.
Kai Bronius pasiūlė mums susituokti, bandžiau kalbėti, kad reikia dar palaukti, juk mes dar gerai nepažįstame vienas kito, o pati džiūgavau ir jaučiau, ką pasakysiu vėliau. Bronius man patiko, nes jis skyrėsi nuo kitų rimtumu, santūrumu. Atidžiai, dėmesingai mokėjo klausytis mano šnekų. Tomis valandėlėmis aš jausdavausi protinga, sąmojinga ir būdavau jam dėkinga už tą dėmesį. Džiaugiausi, kad manimi susidomėjo toks puikus žmogus. Buvimas su juo teikė mano gyvenimui naują atspalvį. Kai išgirsdavau apie jį kalbant, mano širdis imdavo tankiai plakti. Džiaugdavaus, kai kas nors pagirdavo jo talentą. Malonu būdavo, kai giminės sakydavo, kad suradau gražų vyrą, nors truputį ir juokingai atrodydavo tokie žodžiai.
Abu norėjome kartu gyventi, bet jis bijojo vedybinio gyvenimo. Ne mažiau bijojau ir aš. Supratau, kad gyvenimas su juo bus nelengvas, kad turėsiu daug ko atsisakyti, kad vedybos atims iš manęs savarankiškumą, nerūpestingas dienas, gal net drauges, nes Bronius nemėgo triukšmingų draugijų, ir dar daug visokių dalykų turėsiu atsisakyti. Iš pradžių gana dažnai pajusdavau, kaip mums sunku sutarti – skyrėsi nuomonės, interesai, žodynas. Aš kalbėdama visų pirma stengiausi padaryti jam įspūdį, o Bronius priešingai – stengėsi pasakyti mintį, o pats likti nuošaly…
Nuo ko pradėti gyvenimą? Kol kas visas jo turtas buvo talentas, valia ir begalinis atkaklumas. O aš norėjau būti nepriklausoma, norėjau kažką reikšti ir nežinau, kodėl man nesisekė, kas man trukdė: aš pati, gyvenimas ar atsitiktinis aplinkybių sutapimas? Kita vertus – traukė mane toks gyvenimas ir kartu kėlė baimę, nerimą. Gal dėl to, kad aš gerai nesupratau jo troškimų, gal jam reikėjo vis naujų stimulų, naujų išgyvenimų, kurie išjudintų jo sielą? Kas žino.
Šaltą, lietingą 1972 metų rudens dieną įvyko mūsų vestuvės. Pasikvietę tik artimiausius draugus, atšventėme „Vilniaus“ restorane.
Kurį laiką Broniaus akivaizdoje jaučiausi nepilnavertė. Jis buvo reiklus, neatlaidus savo artimiesiems. O ypač tiems, kurie jį myli, taigi, suprantama, ir man. Jis mylėjo mane, bet toje meilėje buvo nemažai egoizmo – jis iš karto mane pavergė, tapo mano viešpačiu. Kuo toliau, tuo labiau ėmiau suprasti, jog tarp mūsų nėra lygybės. Po keleto metų, man rodosi, jis ėmė galvoti, kad nebemyli manęs, ir dėl to išgyveno, jautė kažkokią kaltę, nerasdavo ramybės. Buvo man dėkingas už rūpestį, atsidavimą, pagalbą, net klausydavo mano patarimų, bet tikrosios meilės, to didelio jausmo, kuris pavergia žmogų, pasiglemžia jo mintis, siekius, žodžius, tokios meilės, apie kokią rašė savo romane, man jau nebejautė.
Gal ir iš pradžių jis manęs nemylėjo ta beatodairiška meile, kaip kartais būna; mūsų meilė buvo rami, tyli – tokios meilės prieglobstyje jis galėjo pailsėti. Retai kada dovanodavo man gėlių. Tiesa, vėliau, po kelerių metų, vis dažniau parnešdavo puokštę ar kokią dovaną. Iš visų jo dovanotų gėlių viena mano gimtadienio rožė buvo puikiausia. Tą vakarą parėjo truputį išgėręs ir atnešė nepaprasto didumo rožę, kažkaip susidrovėjęs padavė ją man. Vėliau ėjome į kavinę ieškoti vyšnių likerio – tai buvo mano gimtadienio gėrimas. Mes turėdavome savų mažyčių tradicijų, kurias kartodavome kiekvienais metais. Ir tą gimtadienio vakarą leidomės ieškoti vyšnių likerio po prospekto kavines. Kavinėje aš jam pasakiau: tragiškai tu, žinoma, mylėti moki puikiai, bet matau, kad išmokai mylėti ir paprastai, žmogiškai… Bronius atidžiai pažiūrėjo mane ir kažkaip liūdnai nusišypsojo.
Kartą pakvietė mane į dailės dirbinių parduotuvę neva pažiūrėti gražių molinių vazų ir lyg tarp kitko parodęs sidabrinį pakabutį paklausė, ar patinka. Neįtardama, kad jis renka man dovaną, abejingai pasakiau: nieko ypatinga. Pamačiusi, kad jo akys apsiblausė, aš greit susigriebiau ir linksmai paklausiau, apie kurį pakabutį jis kalba, tada, įdėmiai apžiūrėjusi, pasakiau, jog jis puikus ir man labai patinka. Bronius apsimetė nesupratęs mano gudravimų ir apsidžiaugęs nupirko man dovaną.
Matydavau, jog jis jaučia, kad iš nedrąsios kaimo mergaitės meilė daro mane pasitikinčią. Aš nieko nereikalavau iš jo. Mylėjau ir buvau sklidina švelnumo jam. Ir Bronius, tai matydamas, atrodo, buvo laimingas. Bet kartais man imdavo rodytis, kad aš neužpildau nei jo širdies, nei jo sielos. Ir tuomet pabusdavo manyje noras palenkti ji savo valiai, kad jis priklausytų man taip, kaip aš jam. Todėl kartais mūsų santykiai peraugdavo į savotišką dvikovą, kur išryškėdavo abipusis išdidumas ir savimeilė.
Iš mūsų meilės ir gyvenimo nelaukiau stebuklo, nepaprastos gyvenimo pilnatvės. Jį mylėdama patyriau nemaža skausmo ir kančių. Buvo visko: vilčių, nevilties, juodo pavydo. Bet kartu buvau ir laiminga, nes tik jo rankose buvo mano likimas, ir tik jis buvo mano likimo angelas sargas.
Kartą Bronius pakvietė mane nueiti pas jo draugą poetą Antaną Masionį.
Antanas mus pasitiko draugiškai ir nuoširdžiai džiaugėsi mūsų atėjimu. Jo žmonos Birutės nebuvo, ji su dukromis atostogavo Tauragėje.
Iš pradžių Bronius ir Antanas kalbėjosi draugiškai, juokavo, bet visą laiką galėjai matyti, kad Antanas jaučiasi pranašesnis, daugiau pasiekęs ir daugiau išmanantis. Tai pajutęs Bronius ėmė nervintis, norėjo pasakyti, kad Antanas klysta, bet neturėjo ko, kaip jis sakė, „prikišamai parodyti“, kad to pranašumo lyg ir nėra.
Todėl kilo įtampa, jie truputį lyg ir susipyko, mes su Broniumi gana greit išėjome.
Lankydavosi prastose kavinukėse, kartais pasikviesdavo ir mane. Užsisakydavo butelį „Gamzos“ vyno ir ilgai sėdėdavo gurkšnodamas, pilnas kažkokio įniršio, nepasitenkinimo. Kai klausdavau, gal jam nepatinka ši purvina kavinukė, jis sakydavo, kad dabar taip reikia, suprask, kad žmogaus išorinį pasaulį galų gale sąlygoja žmogaus padėtis visuomenėje. Ir pradėdavo pykti ant manęs, nes jis nekęsdavo globėjiško tono, plekšnojimo per petį ar kaltinimų dėl jo elgesio, išsiskyrimo iš kitų. Net menkiausias priekaištas sukeldavo pasipiktinimą, protestą ir versdavo jį dar labiau užsidaryti savyje. Jo charakterį formavo itin didelis reiklumas sau ir aplinkiniams.
Kartais Bronius, kalbėdamas apie žmones, juos lyg ir puldavo, niekindavo, kažkaip negailestingai žiauriai kalbėdavo apie įstaigas ir asmenis, nors niekada nelaikė savęs išimtimi, net neigdavo save. Jis sakė: niekas žmogumi nenori rūpintis, jam padėti. Ir tik tada, kai pats žmogus stengiasi kabintis į gyvenimą, jam padės ar bent norės padėti ir kiti.
Tai. ko nežinojau apie jo gyvenimą, gąsdino mane. o tai, ką žinojau, kėlė nerimą.
Jis augo be motinos, o pamotės ir tėvo auklėjimas buvo tarsi jo valios griovimas. Pamotės pyktis, barniai su tėvu, žinoma, nepalaužė jo valios, nesunaikino asmenybės, bet išugdė kaži kokį nepasitikėjimą savimi ir kitais. Antra vertus, kitiems jis stengdavosi būti teisingas, stengdavosi juos pamilti, nesukelti jiems skausmo.
Pakėlęs daug negandų ir stresų, Bronius visad buvo pasiruošęs ištiesti ranką daugeliui. Reiklus sau ir kitiems, jis buvo be galo kuklus. Niekad nesibrovė į priekį, savęs neeksponavo. Vengdavo aplinkos, kur dažnos būdavo smulkmeniškos šnekos, apkalbėjimai, banalybės, bereikšmis plepėjimas.
Jau vėliau, kai dirbo Kultūros ministerijos moksliniame metodiniame centre, parėjęs į namus guosdavosi, kaip jis pavargsta darbe nuo moterų šnekų, visokiausių paskalų, šmeižtų.
Jeigu aš kartais pasmalsaudavau, visuomet šiurkštokai nutraukdavo mane. Jis nuolatos jautė poreikį, net alkį gilesnių žmogaus išgyvenimų, o niekino banalybę, iš jos veržėsi.
Broniaus vaikystė prabėgo nedidelio Aukštaitijos Vyžuonų miestelio, apsupto miškais ir ežerais, apylinkėse. Mano gimtinė buvo visai netoli, galima sakyti, kaimai buvo kaimynystėje. Bet tik pažinusi Bronių, aš jo akimis pamačiau, koks tai nuostabus Aukštaitijos kampelis.
Būdama kartu su juo aš daug giliau pajutau ir supratau gamtos grožį – aitrų miškų, pievų kvapą, mėnesėtos nakties tylą. Prisimenu, kaip kartą sėdėjome tylią vasaros naktį prie Dusinių ežero ir stebėjome nebylų tolimų žaibų švysčiojimą. O vaikščiodama su juo senamiesčio gatvėmis, aš iš naujo pamilau Vilnių, jo svajonių miestą.
Universitete jis kamavosi dėl savo menkumo, neturto, bet toji savigrauža nenugramzdino jo į gilią neviltį, vertė kelti sau aukščiausius reikalavimus, deja, tai buvo ir jo drama, nes tikrovėje nuolat tekdavo susidurti su visai priešingais dalykais.
Bronius jautė, kad ne visai jam sekasi tvarkyti kasdieninę buitį, bet tai jo netrikdė, kažkaip paprastai jis į visa tai žiūrėjo.
Kartą nunešė į skalbyklą patalynę be numeriukų, priėmėja nenorėjo priimti, o jis pasižiūrėjo tokiomis giedromis nekaltomis akimis į ją ir sako: gal galite priimti ir be numeriukų, aš nemoku jų prisiūti. Priėmėja nusišypsojo ir nieko nesakiusi prisiuvo numeriukus.
Jis nemokėjo vadovautis bendrais, „vidurkio“ kriterijais, kokiais vadovaujasi didžiuma žmonių, todėl ir visuomenės požiūris, santykis su juo buvo kitoks.
Vienatvė – jo būsena. Turbūt tiesas jis sėmėsi iš slaptingų savo sielos gelmių. Apie tai nuolat užsimenama jo dienoraščiuose.
Metus Broniui teko mokytojauti Ožionyse, Ignalinos rajone. Prigimties apdovanotam mąsliu protu ir jautria širdimi. Jam patiko vaikai, jų mąstymas, patiko stebėti, kaip jie nori ką nors suprasti, kaip sutinka gyvenimo kliūtis. Džiugu, pasakojo jis man, kai gali valkui padėti susi gaudyti, miela pažadinti jo geruosius pradus. Sakydavo, jog norėtų dirbti valkų kolonijoje, perprasti tų nelaimingųjų galvoseną, patirtį, kokie likimai juos ten atvedė, padėti jiems. Norėtų suprasti, kodėl šitaip gali nužmogėti kolonijose gyvenantys vaikai. Jis matė, kad sunkios vaikystės vaikai paauglystėje ar jaunystėje nugrimzta į gyvenimo dugną. Jam rūpėdavo perprasti, kodėl jie vėliau patys nebenori išsikapstyti iš to nuosmukio. Kaip tokiam žmogui paaiškinti, kad vienintelis dalykas, už kurį jis turi būti dėkingas, tai jo egzistavimo faktas, kad gyvenimas savaime yra malonė lir dosnus atpildas už visas širdgėlas ir negandas, kuriomis nuo pat vaikystės susiduria žmogus.
Bronius perprato ir įspūdingai aprašė subtiliausius jausmus, žmogaus vidinio pasaulio keistybes, painų emocijų žaismą, žmonių santykių konfliktiškumą – visa tai, kas paslėpta už įprastinės kasdieniškos buities.
Kartą jaudindamasis kalbėjo, lyg ir klausė: kaip čia yra – kai viršininkas savo pavaldinio nelaiko žmogumi, pavaldinys su tokia savo padėtimi greit susitaiko, o kai tik pavaldinys pajunta, kad su juo viršininkas elgiasi kaip su lygiu, jis ima niekinti tokį savo viršininką?
Pasakodamas apie Žemaitės premijos įteikimą Kelmės rajone, Bronius piktinosi, kodėl vairuotojas nebuvo pakviestas prie pietų stalo, o turėjo sėdėti mašinoje ir valgyti sumuštinius.
Broniaus gyvenimas – ne vien pažadinti ir atskleisti savo talentą, bet taip pat tiesiog išsilaikyti, išlikti asmenybe, savęs vertu žmogumi. Išlikti tomis dvasinio sąstingio sąlygomis, kurios gniuždė bet kokį aukštesnį polėkį, juo labiau kūrybinę kibirkštį.
Kartais jį apimdavo neviltis. Tokiais momentais jam, rodos, patikdavo chaosas, netvarka, jį maloniai svaigindavo vynas, traukdavo visokios senienos, jų kvapai. Jam tai priminė gyvą, negailestingą gyvenimą – gyvenimą be kaukių.
Jis dažnai prisimindavo vaikystę, pasakodavo ir kalbėdavo, kad to, ką žmogus vaikystėje įkvėpė iš tų laikų, to oro, jau neišsklaidysi. Ne vieną kartą yra sakęs: nepaisant daugelio skaudžių dalykų, kuriuos kasdien girdėjo mano ausys, nepaisant pažeminimų, kuriuos patyriau, jaunystėje aš tikėjau, kad vis dėlto viskas ims eiti geryn. Netgi iš skurdo ir vienatvės, kurioje ilgai klaidžiojau suniokota siela, aš vis žvelgiau į anuos vaikystėje man švietusius žvaigždynus ir tikėjau, kad visi sunkumai tėra laikini mano gyvenimo ir kūrybos kelyje.
Betgi taip pat kartą su kartėliu yra sakęs, kad nelaisvas tas žmogus, kurio kišenėse švilpia vėjai…
Vargo jis ragavo apsčiai: vaikystėje, kai mirė jo motina, paauglystėje, kai sukandęs dantis klausėsi pamotės priekaištų ir mokėsi vidurinėje, vėliau universitete. Valgydavo pigiose valgyklose, šildėsi prastu vynu. Iš pradžių jautėsi svetimas mieste, kartais imdavo abejoti savimi. Skurdas jį žemino, gniuždė, stūmė į neviltį. Tai visam gyvenimui įspaudė žymę.
Sakė suvokęs, kad jo gyvenimas ėjęs viena kryptimi. Žmogui gyvenime nėra svarbiausia uždirbti daug pinigų ir juos linksmai praleisti. Noriu ne turtus krauti, kalbėjo jis, o užimti savo vietą šiame pasaulyje ir nelikti nenaudingu likimo žaislu. Labai anksti aš suvokiau, kam esu sutvertas ir ką turiu daryti. Kad ir kur pultum, likimas vis tiek apsuka ir vėl Įstato į tą patį kelią.
Kai pasitaikydavo nuvažiuoti į kokį miestelį, visuomet nueidavome į kapines ir ilgai po jas vaikščiodavome. Vėlinių dieną aplankydavom Rasas. Sykį jis pasakė, kad jam baisu, kai paminklas būna didelis, masyvus ir, rodosi, „prislegia mirusįjį“. Paminklai turi būti lengvi, grakštūs. Lyg juokais imdavo kalbėti, kuris pirma mirsime ir kad būtinai prisiminsim mūsų šios dienos pašnekesį.
Po vestuvių su nedidele manta persikraustėm į mano palėpės kambarėlį Jūratės gatvėje. Šeimininkai buvo malonūs žmonės. Mūsų santykiai su jais buvo geri, nors per daug nesibičiuliavom.
Tame kambarėlyje Jūratės gatvėje jis kartą pasakojo apie tai, ką yra sumanęs parašyti. Vieną kūrinį jau seniai sugalvojęs. Tai būsiąs psichologinis romanas, didžiulis gyvenimo paveikslas.
Netrukus po vestuvių aplankėme jo gimines: seserį, tetas, pamotę. Vaikščiojom po Vyžuonų apylinkes, buvom prie trijų ąžuolų, Svėdasuose prie Vaižganto motinos kapo. Aplankėme mano tėvus. Jie, rodėsi, buvo patenkinti mūsų santuoka, ypač patenkinta mama, ji Bronių iš karto pamilo, o tėtis vis klausinėjo, kaip žadame mes, tokie skirtingi, gyventi?
Ir vėliau vasaromis po įtemptų darbų savaitgaliais retkarčiais nuvažiuodavome į kaimą. Bet Vyžuonose ar mano gimtinėje – Dusintuose – jis ilgai negalėdavo išsėdėti prie stalo, jį nervindavo ir jaudindavo jo artimųjų, gyvenančių kasdienį gyvenimą, tušti sumanymai ir poelgiai. Nelabai jam patikdavo jų šnekos apie daiktus, kurie Broniui, rodės, neturėjo vertės. Tada jis patraukdavo į paupį, į mišką, kur vienatvėje, vienas su einančia vakarop vasaros diena, klausydamas, kaip neskubėdama alsuoja gamta, atsigaudavo.
Gyvenome kukliai. Plačių draugysčių neturėjome, o ir su giminėmis ne per daug giminiuodavomės, tik su pačiais artimaisiais. Nebuvo laiko ir nebuvo iš ko.
Kartais ateidavo vienas kitas jo draugas, bet Bronius greit nuo jų draugystės pavargdavo ir norėdavo likti vienas.
Jis nepamiršo, kad tuo metu, kai kiti rašytojai jau išgarsėjo jaunystėje, jis turėjo šiaip taip pats prasimušti ir sulaukti sėkmės tada, kai jo daug vargo iškentusi jaunystė jau buvo praėjusi. Nė valandėlei nepamiršo, kaip sunku prašyti, laukti atsakymo, veltui belstis į redakcijų duris. Jis visuomet buvo pernelyg išdidus, stengėsi apsieiti be kitų pagalbos, nemokėjo lankstytis.
Apsilankęs Rašytojų sąjungos kavinukėje kartais truputį išgerdavo ir grįždavo į namus subjurusios nuotaikos. Atrodo, jį imdavo slėgti nuolat persekiojantis menkumo, mažumo, nereikšmingumo įsikalbėjimas. Daugelis rašytojų labai skyrėsi nuo jo, kaip pasakodavo man, savo išore, laikysena. Jie jam atrodydavo stiprūs, turintys užnugarį. Jie jaučiasi savi Rašytojų sąjungoje, drauge leidžia laisvalaikį, o aš prieš juos tesu smiltelė, su kartėliu kalbėdavo jis. Su manimi nereikia skaitytis… Jų gyvenimas jam atrodė ramus ir užtikrintas. Broniui kiekviena smulkmena virsdavo vos ne tragedija. Jis vis jautėsi neįvertintas, nesuprastas, jam nuolat stigo dėmesio.
Broniaus pastangos būti savimi, kurti save susidurdavo su sunkiomis kliūtimis. Į gyvenimą jis žvelgė atvirom akim, vis svarstydamas ir iš naujo pervertindamas daugelį vertybių.
Kartą, viešėdamas pas mano tėvus, Bronius sumanė plaukti per visą Dusinių ežerą. Aš yriausi iš paskos valtele ir piktai kalbėjau, kad didžiausia kvailystė be jokio reikalo plaukti išilgai viso ežero. Lygiai tą patį malonumą galima patirti ir arčiau kranto. O plaukti per visą trijų kilometrų ežerą vien dėl to, kad įrodytum, jog gali perplaukti… Žinoma, aš supratau, kad jis ne man norėjo įrodyti savo šaunumą, o nugalėti kažkokią silpnybę savo viduje.
1974 metų gegužy pirmą kartą pas mus Vilniuje susirinko jo giminės – sesers Birutės, brolio Sauliaus šeimos. Aš jau tariausi pažįstanti Bronių, bet naujoje aplinkoje jis pasirodydavo vis kitoks. Jam nepatiko mano kalbos su jo giminėmis. Šnekėdama su jais dalijausi džiaugsmais ir rūpesčiais kaip ir su Bronium, nė neįtardama, kad čia reikėjo visai kitaip. Jis matė, kad giminaičiai pirmiausia žiūri, kaip esame įsikūrę, kaip apstatytas butas, ką turime. Ir pamatę, kad turime nedaug, klausinėjo, patarinėjo, kaip reikia gyventi, o aš, nenorėdama nuliūdinti jo giminaičių, visaip jiems pritariau ir net pati prašiau patarimų. Visu savo vidumi jaučiau, kad ne tą kalbu, ne tą darau, bet varžiausi pasukti kalbą kita linkme, apie tai, kas mums svarbiausia, jaučiau, kad Bronius laukia, kada gi pagaliau nors aš pradėsiu kalbėti apie jo darbą, kūrybą…
Labiausiai Bronių žeisdavo, jei jo kūryba iš šalies kam nors atrodydavo tik kankinimasis ir keldavo vien užuojautą. Jis sakydavo, jog menininkui labai svarbu jausti, kad jo darbas, pastangos – ne vien sau.
Prisimenu, kažkokiais reikalais buvo išvažiavęs komandiruotėn į Maskvą. Ten nusipirko rašomąją mašinėlę, man – lėkščių rinkinį. O aš, užuot pasidžiaugusi, buvau kažkokia pavargusi ir priešiška. Ir Broniaus entuziazmas palengva blėso, nors iš pradžių jis su džiaugsmu buvo pradėjęs rodyti pirkinius, kalbėjo, kad reikia pakeisti mašinėlės šriftą, ėmė šnekėti apie kūrybą, bet pamatęs mano rūškaną veidą nutilo, nusiminė. O aš dar ilgai graužiausi, kad tada nemokėjau drauge pasidžiaugti ta jo būsimosios kūrybos vizija.
Kai pirmą kartą apsilankiau jo tėvų namuose, kaip ir tikėjausi, kieme pirmiausia mus pasitiko Broniaus pamotė – smulkaus sudėjimo, liesa, judri kokių 55 metų moteriškė. Šiltai pasisveikino, pakvietė į vidų, padengė stalą. Viską darė skubėdama ir vis kalbėjo. Nebaigusi kalbos skubėdavo į virtuvę, o jau sugrįžusi pradėdavo apie ką nors kita. Aš mačiau, kad Broniui tai nepatinka, o man ji padarė visai neblogą įspūdį. Nors kalbėjo daug, neužbaigdavo pradėtos kalbos, bet viskuo domėjosi, atidžiai klausėsi mūsų. Stengėsi kuo šilčiau priimti, pavaišinti.
Giliai atminty liko jo išgyvenimai 1973 metais, kai jo brolis Alvydas buvo pašauktas į armiją. Vyžuonose buvo išleistuvės. Išleidę Alvydą nuėjome į mano tėvų namus. Bronius nieko nekalbėjo, buvo labai liūdnas, sėdėjo ant sofos, žiūrėjo į miegantį sūnų, kažką įtemptai galvojo; mačiau – jo veidu nuriedėjo ašaros.
Man buvo be galo jo gaila, labai gerai supratau jo būseną, bet nedrįsau pratarti paguodžiamų žodžių, jaučiau, kad jokie žodžiai negalės nuraminti tos gėlos. Mačiau, kokiomis akimis Bronius žiūrėjo, kai jo pamotė, išleisdama sūnų, verkė, aimanavo, laužė rankas. Jis prisiminė, kaip išleido jį, nepasakiusi šiltesnio žodžio. Jis dar kartą skaudžiai pajuto, kas yra motinos meilė.
Abu pratinomės prie šeimyninio gyvenimo. Mokėmės iš klaidų, bet jų nė vienas nenorėjom pripažinti… Bronius iš pradžių visai nemokėjo gaminti kokio nors valgio. Sykį atvažiavo jo pusbrolis Bronius Vyžintas, ir Bronius jį pavaišino: iškepęs kiaušinį vietoj druskos pabarstė citrinos rūgštimi… O vėliau man kalbėjo, jog pusbrolis kažkodėl nevalgė, o ir kiaušinienė buvusi kažkokia rūgšti, klausė – gal kiaušiniai seni, kaip aš mananti? Juokdamasi pasakiau, kad greičiausia vietoj druskos būsi įpylęs citrinos rūgšties. Bronius nepasiduoda, sako, ką tu, nesąmonė, taip būti negalėjo…
Bandėme bendrauti su mano broliu Valdu, bet nesisekė, nes Bronius į gyvenimą žiūrėjo kiek kitaip. Jis sakydavo: Valdas lyg ir turi pašaukimą menui, bet nesistengia to savo pašaukimo suvokti, tobulėti, o suka ten, kur jį veda troškimai, ir visuomet nueina lengvesniu keliu. Kartą, kai Valdas ėmė postringauti apie kažkokias turtingo gyvenimo svajones, Bronius ėmė jam aiškinti, kad žmogui reikia būti tuo, kuo jam skirta būti, o ne skrajoti fantazijų susikurtame pasaulyje. Pamatęs, kad negali įrodyti savo tiesos, kad tas į jo žodžius visai nekreipia dėmesio, staigiai pakilo, stumtelėjo Valdą ir nuėjo į savo kambarį taręs: „Tu negyveni, tu kaip aktorius, vaidini savo gyvenimą ir dar sieki žmonių palankumo“.
Po to pokalbio Bronius skundėsi, kad jam nesiseka bendrauti su giminaičiais, gal jis per daug reiklus, bet ir apskritai – kas toji giminystė? Nelengva būti artimu gimine, giminystė turėtų būti ne vien biologinis ryšys…
Vieną vėlyvo rudens dieną nuvažiavome į Kauną. Pirmiausia nuėjome į Čiurlionio muziejų, po to aplankėme jo tetą, tėvo seserį Marytę. Giminaičiai tuojau su džiaugsmu ir pasididžiavimu ėmė mus vedžioti po visą namą. Nusiveda į antrą aukštą, rodo kambarius, aiškina, kad visa tai atiduoda sūnui, vedasi į garažą, rodo automobilį ir vėl pasakoja, kokių dar turi sumanymų namui patobulinti. Bronius viso to klausėsi, pats klausinėjo. Buvau nustebinta, kad jis taip pradėjo domėtis buitiškais reikalais. Vėliau parašė apsakymą „Užsitęsęs vizitas“. Man kalbėjo, kad svarbu žmogui palikti pėdsaką šioje žemėje, sukurti ką nors gražaus, o jų gyvenimo kūrinys – šitas namas, sakė Bronius.
Kažkaip su kartėliu apie save šnekėdavo, jog kol kas nieko negalįs žmonėms duoti, tad nieko iš jų negalįs ir gauti, nes tik duodamas gali tikėtis gauti.
Kartais jis lyg ir su pavydu imdavo kalbėti apie savo sesers Birutės šeimos gyvenimą. Jaukūs sesers vyro Vytauto ir Birutės jausmai ir mintys, paprastas jų pilnas darbų gyvenimas. Ne kartą jis yra prasitaręs, kad miesto kultūra, o ir apskritai vadinamoji pažanga darko žmogaus prigimtį. Atrodė, kad jis ilgėjosi paprasto gyvenimo, susieto su žeme, žemės darbais. Atitrūkęs nuo giminės, nuo gimtinės, jis lyg ir užsikrėtė nerimu, jį persekiojo nelaimingojo būsenos.
Gyvenome skurdokai. Kartais liūdnomis savo gyvenimo valandėlėmis Bronius plūsdavo gyvenimą ir drebėdavo iš pykčio, bet priimdavo jį tokį, koks yra. Į savo likimą žiūrėjo kaip į atskirą individualų atvejį. Dažniausiai nuo aplinkinių stengdavosi paslėpti savo varganą padėtį. Ir dar labiau užsidarydavo savyje, bet tai jam padėdavo atidžiau stebėti gyvenimą. Tas užsidarymas tarp mūsų kartais sukeldavo nesusipratimų. Man imdavo atrodyti, kad net ir meilė neįstengia įveikti to atskirumo: sunku būdavo suvokti, kas svarbiausia bendrame dviejų žmonių gyvenime.
Gyventi su menininku – tai pragaras ir Dievo dovana, o būti menininku – tai prakeikimas, pragaištis ir pašaukimas, yra prasitaręs Bronius. O man būtų mieliau į menininką žiūrėti iš šalies, žavėtis jo kūryba ir juo pačiu, bet negirdėti kasdienybės rutinos sukelto irzlumo…
Numatyti negandas ir džiaugsmus daug paprasčiau, lengviau ir ramiau, negu visa tai išgyventi. Taip jau yra. Štai kad ir mūsų gyvenimas: ir nepriteklius, ir begalinį bėgimą, ir nesutarimus – viską buvau numačiusi, viską ir radau, bet kai kojos iš tikrųjų pavargusios ir esi visiškai išsekusi, srūva prakaitas ir lūžinėja nagai – tolimas peizažus pasidaro nebeįdomus.
Palengva mūsų santykiai nusistovi, vis mažėja nesusipratimų. Jeigu tarp mudviejų ir būna trinties, tai kalta čia Broniaus nerimastis, virstanti nusivylimu kūryba. Taip atsitinka tada, kai jam nesiseka dirbti, kaip jis sako, kai yra bejėgis perteikti tai, ką jaučia.
O kritikai, žurnalų redaktoriai dažnai buvo jam negailestingi. „Pergalės“ žurnalo vyr. redaktoriaus Broniaus apsakymo „Žmogus sniege“ paraštėje užrašyta: „Čia ne literatūra“.
Pagaliau užbaigta pirmoji romano dalis. Į leidyklą nešti nedrįsta – pirmiausia duoda paskaityti redaktoriui Jonui Pilypaičiui, o jam pritarus nuneša ir nekantriai laukia atsiliepimo, recenzijos. Perskaito Petro Bražėno vidinę recenziją, iš esmės teigiamą, bet joje parašyta, kad čia dar ne romanas, tik geri apmatai romanui, kad tokios knygos dar negalima leisti, kad ji ištęsta ir padrika… Bronius neranda sau vietos. Lyg nuo ko gindamasis, jaudindamasis ir pykdamas sako, kad jeigu jo romanas būtų toks, kokius rašo visi ar bent dauguma – banalus ir lėkštas, kokį gali sukurti kiekvienas ir kokių žmonės jau yra skaitę, knyga būtų iš karto priimta… Matai, kaip brangiai tenka mokėti už norą duoti ką nors nauja. Bet po kiek laiko vėl abejoja: ko gero, Bražėnas teisus, dar reikia padirbėti. Ir vėl užeina akimirkos, kai ima atrodyti, jog visi žmonės, leidėjai ir kritikai yra susimokę, kad jo literatūrinis kelias būtų pilnas nesėkmių, sunkesnis negu kieno kito.
Jį prislegia neviltis, ir akimirkos pesimizmas, pasiekęs kraštutinį laipsnį, gundo nusižudyti. Jis tuomet tartum iš naujo išgyvena visas patirtas nesėkmes, nelaimes, pralaimėjimus, ir tokia ligūsta būsena tęsiasi gana ilgai. O aš kaip visuomet tokiais atvejais labai jaudinuosi, jaučiuosi kalta, kad negaliu padėti.
Po kurio laiko vėl imdavo piktintis ir įrodinėti, jog viskas, ką parašė, iš tikrųjų yra gerai. Sakydavo: mano romanas – tai kaip koks savotiškas gyvenimo srautas. Tiesą sakant, ir žmogui gyvenimas, kurį jis gyvena, taip pat atrodo kaip svarbių ir nereikšmingų įvykių visuma. Atrodo, aš pasiekiau estetinį efektą…
Ir vis dėlto recenzija Bronių stipriai sukrėtė. Jis pervargo. Ir vėl jaučiasi vienišas. Tiesa, tam tikra prasme jis visuomet buvo vienišas. O dabar dar vienišesnis. Tarytum kokia sunki našta apninka nepasitikėjimas, tikra kūrybos krizė. Nei dieną, nei naktį jam neduoda ramybės klausimai: ar teisingu keliu eina, jeigu taip, tai ar užteks jėgų juo eiti, o atsakymo negali rasti. Suprantama, krizinę dvasios būseną jis sergėjo nuo svetimų akių kaip ir savo asmeninį gyvenimą, savo jausmus, slapčiausius ketinimus.
Po tos pirmos nesėkmės dar ilgai jam bus sunku pradėti rašyti, dar ilgai analizuos vien save, ilgėsis draugų, bendravimo, bet dar ilgai nedrįs ar gal negalės jų ieškoti.
Kai romanas buvo išleistas, P. Bražėnui parašė laišką, kuriame bičiuliškai dėkojo už pastabas, padėjusias sucementuoti romano rankraštį…
Šiaip Bronius buvo labai pakantus, bet man pradėjus zirzti dėl sunkaus gyvenimo jis susierzinęs sakydavo, kad turėsiu išmokti susitaikyti su tuo, už ką kitos nežinia ką atiduotų. Palengva jis apsipranta su šeimynine padėtimi, randa joje savotiško žavumo, pradeda pastebėti mažus kasdieniškus rūpesčius. Palengva lyg ir pradeda justi, kas yra namai, kad namuose yra laukiamas. Pradedam apsiprasti abu, ir aš pamatau jį taip pat kitokį, negu mačiau anksčiau. Matau, kad namuose tampa truputį kitoks – kartais labai žvalus, neapsakomai atlaidus. Tikrai, šalia visų savanaudiškų ir nesavanaudiškų priežasčių mūsų santuokoje buvo kažkas labai patvaraus, ko nebūtų pažeidę jokie laikini išsiskyrimai. Teisybę sakant, mums net nebuvo atėjusi mintis skirtis, nors susipykę visuomet kartodavome, kad to norime, kad būtinai turime išsiskirti. Tuomet, žiūrėdami vienas į kitą, piktdžiugiškai šypsodavomės, per kelias akimirkas supratę kandaus mūsų žodžiavimosi ir kovos už „valdžią“ esmę.
Įkarščiui nurimus galvodavau: kas mane pastūmėjo prie menininko? Mano paviršutiniškumas ar vergiškas provincialumas? Ko tikėjausi iš šitos santuokos? Mintimis vis grįždavau prie tų žmonių, kurie man patikdavo, patikdavo jų poelgiai, gyvenimo būdas. Bet traukte traukė prie visai priešingų! Tik čia pajusdavau dvasios ramybę.
Parėjęs į namus ir neradęs manęs su Kostuku, Bronius atsisėsdavo svetainėje ant sofos ir laukdavo. Jam patikdavo taip sėdėti tyloje tarp pažįstamų daiktų ir laukti. Vos mudu su Kostuku pareiname, matau jo veide džiaugsmą, jis ima kalbėti, išlieja visa, kas guli ant širdies, atsipalaiduoja, ir jaučiu, kad palengva tolsta jį slegiančios mintys. Tada matuoja kambarį žingsniais ir šneka be paliovos. Iš jo kalbos suprantu, koks jis vienišas, koks uždaras jo gyvenimas. Dirba po dvylika valandų per dieną. Sako: jeigu ir pavyksta parašyti kokią noveliukę, tai vis tiek matai, kad niekada neateina kaip tik ta sėkmė, kurios norėjai. Taip, sėkmė visada kažkur šalia…
Prašo mane pasakoti, kaip sekėsi, sako, jam malonu klausytis mano šnekos. Užsisvajojęs kalba: pašnekesys – tai viena didžiausių palaimų gyvenime, tai malonumas, kai bendraujant protams susilieja ir susipina sielos. Aš suprasdavau, kad jis kuria mūsų gyvenimą, jis tokio norėtų ateityje.
Visų našlaičių gyvenimas liūdnas, bet taip yra, kai matai tik vieną gyvenimo pusę. Bronius, nešiodamas širdyje liūdesį ir netektį, stengėsi matyti šviesiąsias gyvenimo puses. Jis džiaugdavosi kiekviena gražia akimirka, pasiektu nors ir mažiausiu laimėjimu. Kartą sako: vis dėlto kaip gerai, kad mes gyvename sostinėje, pačiame Vilniaus centre, turime darbą, sūnų. Rodos, ar tik ne Žemaitės premijos gavimo proga dalyvavo laidoje televizijoj. Buvo nepatenkintas savo kalba, kad nepasakė to, ką norėjęs pasakyti. Po televizijos laidos ilgai vaikščiojome po Vingio parką, kalbėjomės: mačiau, kad Bronius truputį nervinasi. Sakė, kad tai niekai, jei nori ką svarbaus pasakyti – tai tik ne televizijoje. Guodėsi negalėjęs dorai sukoncentruoti minčių, kad blaškė dėmesį prožektoriai, laidos vedėja nutraukdavo pradėtą minti, nes per trumpą laiko atkarpėlę reikėjo daug pasakyti. O aš, kai išvydau jį ekrane tokį susijaudinusį, nesurandantį tinkamų žodžių, graudinausi ir drauge džiaugiausi.
Vakare ir vėl kalbėjome apie jo pasirodymą televizijoje, apie kūrybą; apgailestaudamas jis šnekėjo, kad lietuvių tauta maža ir jos kūrėjams daug sunkiau patekti su savo kūryba į pasaulį. Kartą, sakė jis, klausydamas vieno rusų rašytojo kalbos per televiziją, supratau, kad ir aš turiu tokių minčių, tik gal kiek labiau apibendrintų, bet manęs ir daugelio kitų panašių nieks ten niekada neleis…
Jis labai džiaugėsi, kai už romaną buvo paskirta Žemaitės premija. Parėjęs į namus, būdavo, atsiverčia knygą, paskaito vieną kitą puslapį ir Juokiasi: vis dėlto padariau šuoli, žinai, yra vietų, vertų Nobelio premijos… Nieko, pradžiai užteks ir Žemaitės… Matai, kaip gerai Išeina: maniau, kad mano romanas vertas Nobelio premijos, pristatė respublikinei, o gavau Žemaitės…
Iš tikrųjų Bronius niekada neieškojo šlovės ar kokio vienadienio populiarumo. Jis tartum gūžėsi nuo bet kokios viešumos. Kita vertus, visada norėjo, kad jo mintys žmonėse rastų atgarsi.
Kartais nevilties valandą jam pačiam jo nesėkmės taip išdidėja, jog rūstauja nežinąs, ar yra pasaulyje žmogus, kurio padėtis būtų baisesnė už jo… Po kiek laiko, žiūrėk, ima lyg ir sau įrodinėti, kad jo padėtis nėra jau tokia bloga, ir tik reikia džiaugtis, kad gali rašyti, kad turi šeimą, kad gyvena Vilniuje, ir dar miesto centre; ir pagalvok – man per kūrybą leista kalbėti tūkstančiams žmonių… O susimąstęs priduria: o gal dešimčiai… Tai man duota tokia Dievo dovana, kad per kūrybą galiu bendrauti su šitokia daugybe žmonių. Po tokių kalbų jis kažkaip atidžiau pažiūrėdavo į mane, į mūsų nelengvą kasdieninį gyvenimą ir pamatęs mane dirbančią lyg ir aiškiau suvokdavo, kad man sunku, pasijausdavo kaltas, puldavo man padėti, bet nesisekdavo. Pasižiūrėdavo lyg ir prasikaltęs ir įnikdavo į savo darbą.
Sakydavo, kad sunkiausia jam atsisėsti prie švaraus popieriaus lapo ir parašyti pirmąjį sakinį. Gal todėl ant tuščio lapo kampų pripaišydavo visokių figūrėlių – koncentruodavo mintis, prisipratindavo… Tol, kol tema nepatraukia manęs tiek, kad nebegaliu nuo jos atsiplėšti, kalbėdavo jis. Vėliau rašau taip, lyg kas man diktuotų. Iš anksto niekada nežinodavo, kuo baigsis koks nors epizodas, kaip plėtosis charakteris. Kartais, perrašinėdama rankraščius ir radusi visai kitus įvykius, priekaištaudavau, kad ir taip buvo gerai, o jis sakydavo, kad ne mažiau už mane stebisi įvykių posūkiais.
Rašydamas palikdavo didžiulę dešinę paraštę, iki pusės puslapio. Taip įpratęs rašyti, ir laiškuose palikdavo didžiules paraštes.
Kartą rodė nuo tušinuko laikymo rašant patinusius pirštus, sako: parašiau gal 20 puslapių vienu atsikvėpimu. Tarytum versmė būtų manyje ištryškusi. Žodis veja žodį. Rašau kaip pašėlęs, puslapį po puslapio. Mintys plaukia taip greitai ir taip gausiai, jog praleidžiu daugybę detalių, kurių nespėju užrašyti, nors skubu kaip įmanydamas. Visa tai plūste plūsta į mane, ir kiekvieną žodį, kurį rašau, rodos, kažkas pakužda man iš šalies. Ta palaima kartais trunka gana ilgai, kartais trumpiau. (Įėjusi į jo kambarį kartais rasdavau jį taip rašant. Jis pakeldavo į mane akis, bet manęs nematydavo ir negirdėdavo, gal klausėsi kito balso, kuris diktavo. Aš tyliai išeidavau…) Plačios paraštės būdavo paliktos gal tam, kad vėliau užrašytų mintis, kurių nespėjo užrašyti įkvėpimo minutėmis.
Kartą pasiūliau Broniui važiuoti savaitgalį į tėviškę, o jis sako: turbūt negalėsiu, noriu pabaigti romane „gervių ciklą“, jau seniai nešiojuosi galvoje, bet kai prisėdu prie popieriaus, galva – kaip iššluota. Aišku, įkvėpimas gali ateiti rytoj arba šį vakarą, visai įmanoma, kad jis ateis man ryt, ir tada tą ciklą pabaigsiu per porą valandų. Matai, negaliu suplanuoti, kad, pavyzdžiui, šiandien parašysiu penkis puslapius, o ryt jau važiuosime, turiu sulaukti savo akimirkos.
Į mano priekaištus, kad mes per mažai bendraujame su giminėmis ir draugais, jis atsakė: kad galėčiau tapti tikrai laisvas ir stiprus, turiu išsilaisvinti nuo viso to, kas mane sieja su ne tokiu idealiu žemiškuoju gyvenimu.
Manau, kad nelabai daug yra rašytojų, pasinėrusių į meno ir minties kūrinius taip, kaip Bronius. Ten, kur jų nėra, jam kažko trūksta, jis tarsi neturi kuo kvėpuoti. Jokios gyvenimo pagundos neišviliodavo jo iš bibliotekų, nuo apmąstymų ir stebėjimų.
Bronius dažnai rašydavo skaityklose, pasilikęs po darbo, savo kabinete, rečiau namuose. Grįžęs į namus daugiausia taisydavo rankraščius arba ką nors skaitydavo. Rašyti jam geriausiai sekdavosi, kai aplink šurmulys. Jis sakydavo: gerai dirbti sugebu tik tada, kai aplinkui kažkokia skuba, bildesys, o kai užsidarau – nuo vienatvės man darosi nejauku, ir mintys visai ne tos.
Kartais pastebėdavau, kaip Bronius, norėdamas perteikti kokio filosofo mintį, stengdavosi tuos dalykus suprantamai nusakyti ir man. Pyktelėjusi jam aiškindavau, kad man visa tai suprantama, tik negaliu pasakyti, surasti tinkamų žodžių… Toks pokalbis mane visuomet erzindavo.
Kai laukėmės vaikučio, Bronius sakydavo, jog norėtų sūnaus, bet patylėjęs pridurdavo: nenorėčiau, kad sūnus pakartotų visus mano vargus, gal dukrelei būtų lengviau.
1973 metų balandžio 1 d. gimė sūnus. Ligoninėje gaunu iš Broniaus gėlių ir laiškutį, jis sveikina, džiaugiasi, kitą dieną vėl parašo ilgą laišką. Rašo, kad jo nuotaika puiki, kad diena graži, saulėta. Per Vilniaus sodus ir parkus jau eina pavasaris, Neries vandeny atsispindi aukštas, giedras dangus. Nors naktį iškrito nemažai sniego, bet pavasario saulė baigia jį nutirpdyti.
Sužinojęs, kad gimė sūnus, vienu prisėdimu parašęs apsakymą. Jis vadinsis „Intrigantas“. Kitą dieną laiškutyje nupiešė lėlę ir užrašė: Kostas. Aš parašiau, kad labai panašus į mūsų vaikutį, ir vardas gražus.
Į ligoninę manęs paimti atvažiavo susijaudinęs, paėmęs vaikutį ilgai žiūrėjo, paklausė, kodėl toks raudonas, ligoninės seselė net įsižeidė; jis nusišypsojo savo gražia graudžia šypsena, kuri man taip dažnai nueidavo per širdį, ir seselė mums palinkėjo laimės.
Vėliau jis džiaugdavosi, didžiuodavosi sūnum, o kartais jis pats būdavo kaip vaikas, kad ir tuomet, kai paklausė manęs, ar aš leisiu vaikščioti su sūnum po Vilnių, kai jis paaugs…
Sūnaus gimimas atnešė į jo gyvenimą džiaugsmo, bet kartu ir rūpesčio. Jis suprato, kad dabar nuolat reikės galvoti apie šeimą, apie duonos kąsnį, kad kūrybai liks mažiau laiko, o tai jį baugino. Prakeiktas skurdas, prakeiktas varganas gyvenimas ir kasdieniai rūpesčiai! Kada jis galės daryti tai, kas jam labiausiai patinka, kam yra pašauktas? Laikas bėga, o ką nuveikė? Jam jau 33 metai, o dar net savo būsto neturi.
Kai 1973 metų vasarą Rašytojų sąjunga paskyrė butą, aš su Kostuku buvau kaime pas savo tėvus. Gavau laišką, ir pirmieji jo žodžiai buvo: „Mūsų sūnus jau turi butą“.
Bronius kviečia to buto apžiūrėti.
Atvažiuojame į Žvėryną. Vakaro spalvų užlieta Vykinto gatvelė, medžiuose paskendęs medinis namas atrodė nekasdieniškai, šventiškai. Man reikia greitai išvažiuoti į kaimą, ten palikau Kostuką. Bronius pasilikęs rūpintis remontu, apstatinėja butą senais baldais. Namas senas, medinis, apšildomas dujinėmis krosnelėmis. Butas erdvus, du dideli kambariai, vienas mažesnis, kuriame jis ir įsitaisė sau darbo kambarį. Jam nepatinka gelsvos sienos, jis norėtų šviesiai rusvos molio spalvos. Džiaugėsi gražiais krosnelės koklių ornamentais. Jo kambarėlio langas buvo pietinėje pusėje, į Vykinto gatvę. Tyli, rami, akmenimis grįsta gatvelė, apaugusi didžiuliais medžiais. Po Broniaus langu pavasariais su žydėdavo alyvų krūmai. Už svetainės langų buvo sodelis, čia augo viena kriaušė, keletas vyšnaičių, slyvaitė, buvo agrastų ir serbentų Krūmelių. Pavasariais čia būdavo tikrai romantiška. Pro atdarus svetainės langus į kambarį krisdavo vyšnių žiedlapiai.
Kartą taip žydint vyšnioms mus aplankė poetas Vytautas Skripka. Bronius paklausė: o tu dar vis vienas? Vytautas atsistojo, teatrališkai ištiesė rankas į žydintį sodelį ir pasakė: mano vestuvės bus tada, kai dar kartą šitaip vyšnios žydės…
Turėjome ir daržo lysvelę, auginau gėles. Broniui tai labai patiko, šypsodamasis jis vienąkart pasakė: turbūt tave pamilau todėl, kad tu mėgsti gėles, o kitą kartą: tave pamilau, kad tu myli mažus vaikus…
Taigi tą rudenį, grįžusi iš kaimo, su didžiausiu užsidegimu ėmiau tvarkyti butą pagal savo moterišką skonį, gal net per daug pretenzingai ir išrankiai. Dėl to išrankumo dažnai konfliktavau su Bronium, tai mane slėgė, bet kentėdavau iki galo, nes man neišsiskirti iš kitų atrodė neįmanoma… Nežiūrint tų menkų nesutarimų, labai džiaugėmės butu. Džiaugėmės viskuo: ir erdviais kambariais, ir sodu po langais. Broniui ypač patiko turėti atskirą kambarėlį. Jis buvo nedidelis, gal dešimties kvadratinių metrų, pietų pusėje, todėl pilnas šviesos, jaukumo. Palei sieną – lova, užtiesta mano mamos austa lovatiese, prie lango – šviesus rašomasis stalas su sena rašomąja mašinėlė. Prie kitos sienos – knygų spinta ir lentyna, kurią su Broniumi Kašelioniu iš kažkur parnešė, džiaugėsi pigiai nupirkę.
Pažiūrėti, kaip mes įsikūrėme, atėjo Antanas Masionis. Mačiau, kad Broniui šis vaikystės draugo vizitas buvo labai svarbus. Antanas pagyrė, kad jaukūs, erdvūs kambariai. Pažiūrėjęs į mūsų Kostuką, nusijuokė: o kokios akys, bus filosofas, gal mano žentas… O mano dukra bus balerina… Bronius irgi juokiasi: kad balerina, tai labai gerai, bet mano sūnui ji bus per sena…
Ir štai praėjo gal pusmetis po Antano apsilankymo. Suskambo telefonas, Bronius pakėlė ragelį, pakalbėjo ir nieko man nepaaiškinęs pradėjo nervingai vaikščioti po kambarį, jo veidas buvo išbalęs, akyse – gėla ir neviltis. Ir tik po gero pusvalandžio dusliu balsu ištarė: „Antanas mirė“.
Vėliau kalbėjo: su Antanu dingo ir dalis mano gyvenimo, mano praeitis. Dabar daug kas įgyja jau kitą reikšmę. Man reikėjo žmogaus, su kuriuo galėčiau varžytis, jo buvimas mane versdavo pasitempti, nenuleisti rankų. Jo energija, gyvenimo geismas persiduodavo ir man.
Kurį laiką po Antano mirties Bronius negalėjo imtis jokio darbo. Sunkiais žingsniais matuodavo kambarį, dažnai išeidavo paklajoti prie upės.
Gimus sūnui Bronius kalbėjo, jog jis manęs, kad pirma gims jo romanas, o po to antras jo kūrinys – sūnus. Sūnus gimė, o tiek laiko galvoje išnešiotam kūriniui negaliu suteikti gyvybės, sielvartavo jis. Ir nešiojuosi savyje nebūtį, o tai man sunku.
Važiuojame į Vyžuonas. Laimingi, kad turime mažylį, kad po Vilniaus pilkšvumos, artėdami prie Vyžuonų, išvystame mėlyną, lengvą, linksmą dangų, pavasarinę žalumą. Bronius daug kalba, pasakoja. Sako, gal reikia mums nusipirkti kolektyvinį sodą, aš klausiu, o kas jame dirbs, ir Broniaus akys jau ne tokios linksmos, o aš gailiuosi, kad nesvajojau kartu – nors ir apie neįgyvendinamus dalykus…
Bronius vis žiūri į sūnų ir sako: aš dar iki galo nesuvokiu, koks nepaprastas įvykis atsitiko mano gyvenime. Gimė sūnus, aš turiu sūnų!
Kai gimė vaikas, atsitiko taip, kaip dažniausiai būna – viskas pasikeitė, mes pasikeitėme. Bet tai dar nebuvo tas pasikeitimas, kuris įvyko po to, kai aš pradėjau perrašinėti romano tęsinį. Bronius labai prisirišo prie sūnaus. Kiekviename sūnaus poelgyje jis matė save. O kartais, matydamas jo beribį aikštingumą ir priešgynumą, sakydavo, kad vaikas surinko mūsų abiejų blogąsias savybes. Mums susibarus, vaikas dažnai su pienu įtraukdavo geroką porciją tulžies.
Sykį Bronius pro langą pamatė, kad Kostukas su kiemo vaikais degina popieriaus skiautes ir leidžia jas pavėjui. Ramiu balsu pakvietęs vaiką į namus, paklausė, ką jis kieme veikė, ar kartais nedegino popierių, ir kai Kostukas neprisipažino, taip pat labai ramiai paėmė vytinę, gerai įkrėtė, paaiškino, kad gauna dvigubai: už tai, kad degino, ir už melą. Nesakė jam ilgų moralų, po keleto minučių gražiai su juo šnekučiavosi.
Kartais pasakoma, kad kūryba menininką atitveria nuo realaus gyvenimo. Gal iš dalies šitaip buvo ir Broniui. Gal jis šitaip įstojo į pražūtingą kelią, kuriuo eidamas save taip išvargino, kad nebeliko jėgų gyventi?
Kūrybos antplūdžio valandėlėmis jis būdavo tartum už įprastos žmogiškos egzistencijos ribų ir negalėdavo su ja susiliesti, surasti joje sau vietos. Nors pats gerai žinojo savo vietą ir tikslą. Nenorėdavo su niekuo bendrauti, pasikviesti draugų, o vienas eidavo į prastas kavines, gerdavo raudoną vyną ir vis įtikinėdavo save: aš gyvensiu kitokį gyvenimą, šitas ne man, bet dabar dar neatėjo laikas…
Iš prigimties Bronius buvo aistringas, liguistai jautrus ir todėl kartais atrodė neteisus ir per daug griežtas dėl išankstinio nusistatymo arba apakęs dėl nepagrįstos antipatijos.
Pamenu, kai Antanui Masioniui buvo užėjęs negerumas, Bronius paskambino V. ir kvietė važiuoti pas Antaną. V. ėmė aiškintis neturįs laiko, esąs užsiėmęs. Jau po Antano mirties sėdėdamas su V. prie vyno taurės, Bronius nieko neaiškinęs grubokai jį stumtelėjo…
Kartais jį apnikdavo lyg ir kokios aiškiaregystės būsenos, rodės, jis kiaurai permatydavo, kas slypi už išorinio žmonių tvarkingumo. Man rodosi, kad kaip tik dėl to iš pirmo žvilgsnio be jokios priežasties pradėdavo pulti kokį žmogų, dažniausiai savo artimą, ir tik vėliau supratau, kad šitaip elgdavosi žmonėse sugavęs netikrą gaidą, kažkokius negerus sumanymus ir lyg norėdamas užbėgti įvykiams už akių iš anksto tą žmogų puldavo ir ant jo pykdavo.
O po kurio laiko, lyg ir atlėgus kūrybinio polėkio priepuoliams, jis imdavo aiškinti, kad reikia kiek galima įsikibti į gyvenimą, nes kitaip žmonės tavęs nepaisys, nesiskaitys su tavimi.
Kartą kalbėjome apie sportą. Aš jam sakau: kokia trumpa sportininko sėkmė, buvęs nepakeičiamas ir garbinamas, greitai beveik visų užmirštamas. Svarbu pasiekti aukštumas, o po to gali ir nieko nebūti, atsakė Bronius.
Didžiausias jo gyvenimo siekis – būti menininku. Kūryba – tai pagrindinė žmogaus laisvės sritis, ne kartą sakydavo jis. Tai yra drąsiųjų žygis, reikalaująs rizikos, ryžto ir ramybės atsižadėjimo.
Mūsų pokalbiai nuo kūrybos, žmogaus būties dažnai nukrypdavo prie pievos. Tai, ką jis kalbėdavo, nebuvo man iki galo suprantamos tiesos, jis sakydavo, kad visas mūsų mąstymas yra tik apmąstymas to, kas jau išmąstyta.
Paprastai manoma, kad Dievo ieško tik vienišieji, bet, žinok, prie Dievo veda ne tik vienišumas, bet ir tai, kad joks žmogus negali patenkinti mūsų troškimų iki galo, sakydavo jis. Meilės pilnatvę, savęs atradimo džiaugsmą žmogui duodama patirti kaip dovaną, kurios jis pats negali sukurti, taigi – žmogus daugiau gauna, nei pajėgia duoti. Surasdamas save žmogus gali pajusti absoliutų džiaugsmą, galutini atradimą. Pasaulis yra laisvės ir meilės arena, kur gresia pikto pavojus. Ir žinok, kad mažiausias, galintis mylėti, yra didžiausias.
Aš sakau: painūs man šitie tavo aiškinimai. Bronius šypsosi: žinok, kad tiesmukas noras viską labai tiksliai žinoti veda prie absurdo. O tikrasis Dievo išpažinimas – pagarbus galvos nulenkimas prieš nesuvokiamą paslaptį. O meilė visada yra paslaptis. Todėl ir pati meilė – nesukurtasis amžinasis Dievas. Į meilę einama kaip į galutinę situaciją, patyręs meilę žmogus išeina lyg į kokią šviesą. Aukščiausių pažinimo galių žmogus turi ieškoti savyje.
Stebėdavausi skaitydama ir perrašinėdama jo rankraščius, kuriuose buvo surašyta tai, ką jis man pasakodavo žiemos vakarais, pasakodavo apie lyg ir kažkieno gyventą gyvenimą. Bronius sakydavo: man regis, jog aš truputį moku skaityti, kas parašyta žmonių širdyse. O kai esu gerai nusiteikęs, man atrodo, kad galiu iš tikrųjų perprasti kito žmogaus gyvenimą, nors šiaip ir nesu koks nors gudročius.
Pasibaigus vasarai, pailsėjęs jis vėl sėsdavo prie rankraščių. Vakarais vėl šnekėdavome apie tai, ką parašydavo. Kartą ėmė kalbėti, jog kūrinys turėtų būti toks, kad jį galėtum garsiai skaityti ir jis veiktų klausytoją. Gal todėl jis vakarais pasakodavo būsimus epizodus iš savo romano.
Įtemptai dirbdami nepastebėdavom, kaip ateidavo šventės – Kūčios ir Kalėdos, kurias tyliai atšvęsdavome. Naujuosius metus sutikdavome namie dviese, na, trise, bet mūsų Kostukas jau miegodavo. Vaišindavomės šampanu arba vynu, žiūrint, kiek turėdavome pinigų. Ant stalo degdavo žvakė, įstatyta į tą patį padėklą, kuriame degė prieš metus. Ir ištirpusi, išsiliejusi žvakė pažymėdavo mūsų praėjusį laiką. Baigiantis vakarui ant popieriaus skiaučių rašydavom palinkėjimus vienas kitam ir „įsipareigojimus“ ateinantiems metams.
Bronių viskas labai išvargindavo: darbas, kūryba, buitis. Vis galvodavo, kaip geriau ir greičiau atsipalaiduoti, pailsėti. Apie tai dažnai kalbėdavo. Pasivaikščiojimas gamtoje labai gerai, sakydavo, bet reiktų ir geros, raminančios muzikos. Norėčiau turėti grotuvą ir keletą Mocarto plokštelių. Ir pirkdavo mėgstamų dailininkų reprodukcijų albumus: van Gogo, Čiurlionio, Vizgirdos. Jam labai patiko van Gogo „Kviečių laukas“, ir mes, padarę rėmelį, pasikabinome šią reprodukciją ant sienos.
Tai buvo turtingiausios mūsų gyvenimo akimirkos, bendrumas, visiška vienybė. Tada ir prasidėjo gražiausi mūsų gyvenimo metai. Pamažu dingo mus skyrusi nematoma siena. Bronius kaip artimiausiam žmogui man ėmė pasakoti apie savo išgyvenimus, kūrybą. Džiaugdamasi tokia permaina, aš mielai priėmiau jo patarėjos ir klausovės vaidmenį. Patiko, kad buvau išskirta iš kitų jo artimųjų tarpo, nes mažai su kuo jis buvo toks atviras. Džiugino viltis, kad toks artimas mudviejų bendravimas suteiks jam daugiau jėgų ir pasitikėjimo.
Kartą Bronius man kalbėjo: gerai, kad tu esi, mes jau neblogai sutariame, ir viskas iš esmės yra gerai, bet tu nekreipk per daug dėmesio, kad aš kartais būnu liūdnas ir nenoriu nieko matyti, net tavęs. Žinok, kad kiekvienas „tu“ iš esmės yra nusivylimas, kad yra riba, kur žmogus vis tiek lieka vienišas, nors greta būtų kitas.
Jo jautrumas ir prigimties įsipareigojimas skaudžiai suvokti ir išgyventi visas su žmogaus būtimi susijusias smulkmenas jį ir keldavo, ir gniuždydavo.
Kai Broniaus dėdė Vyžintas po skrandžio operacijos gulėjo ligoninėje Polocko gatvėje, jis dieną buvo nuėjęs budėti prie ligonio. Parėjo sukrėstas ir skundėsi: koks baisus tas ligoninės kvapas, jis tiesiog mane persekioja. Man vis norisi plautis rankas… Reikia kažką sugalvoti, kad pabėgčiau nuo ligoninės prisiminimų ir nuo viso to, ką ji manyje paliko. Kai šitaip esu susijaudinęs, kai iš galvos neišeina dėdės liga, kai prieš akis matau jo įdubusius skruostus, tai kūrybinė sėkmė atrodo smulki ir menka. Visada jaudina gyvenimo ir mirties, kūrybos ir griovimo, amžinybės ir akimirkos klausimai, bet pabuvus ligoninėje jie iškyla dar aštriau. Kaip praminti savo taką tarp gyvenimo begalybės ir nebūties bedugnės?
Bronius tiesiog negalėjo matyti, kaip kenčia artimi žmonės – jį imdavo kamuoti nerimas, mirties nuojauta, baimė. Kitą dieną į ligoninę ėjau aš, nes mačiau, kad iš jo tai atima daug jėgų.
Po didesnių ar mažesnių sukrėtimų jis ilgai negalėdavo sėsti prie rankraščių. Tada gelbėdavo skaitymas. Skaitymas jam buvo gėris, poreikis, galimybė giliau kvėpuoti, atverdavo naujus pasaulius, duodavo peno mintims ir teikdavo poilsį. Tai buvo jo gyvenimo dalis. Jį domino žmogus – jo ydos ir gerumas. Jo kančios ir džiaugsmas, naivus nuoširdumas. Žmogus ir jo paslaptis.
Skaitydamas knygas Bronius paraštėse prirašinėdavo pastabų. Kaip pastebėjau, jis labai norėdavo perprasti kitus savo gyvenimu ir vidiniu pasauliu jam artimus žmones, jų troškimus, mintis. Bet jam sunkiai sekėsi perprasti savo artimuosius.
Kartą mus aplankė jo brolis Alvydas su savo būsima žmona.
Nusivedęs į savo kambarį, Bronius bandė juos užimti, kalbino, klausinėjo. Po pusvalandžio atėjęs pas mane į virtuvę paprašė, kad kuo greičiau kviesčiau svečius prie stalo, nes jis nežino, apie ką su jais kalbėti…
Sykį girdėjau, kaip jis primygtinai klausinėjo mano sesers, kas jai svarbiausia gyvenime, kokie jos troškimai, svajonės, kartodamas: pasakok, pasakok. Išgirdęs, kad svarbiausia – butas, kažkaip nustebęs ir sutrikęs klausinėjo: o dar kas, na, sakyk, sakyk…
Mėgstamiausios jo ir mudviejų pasivaikščiojimo vietos – senamiestis ir Neries paupys. Kai pavargdavo sėdėti prie rankraščių, eidavome į paupį, ten tokios gražios vietos, upė daro vingį, už upės – Vingio parkas. Užkopus į kalną buvo matyti vyriausybės rūmai. Man gadina nuotaiką, kai matau, kad ten, kur gražiausia, skirta ne visiems, o tik išrinktiesiems. Kas juos išrinko? – piktindavosi jis. Kita vertus, gerai dar, kad rūmai, o ne kiaulidės, nes daug kur kaime gražiausiose vietose, prie upelių, prie ežerų – pristatyta kiaulidžių…
Kai vaikščiodavome po Vilniaus apylinkes, Bronius, nuo kokios kalvelės žiūrėdamas į naujus rajonus, kalbėdavo: jaučiuosi svetimas tam, kas ateina, net tam, kas yra, kaip ir toms naujoms gatvėms be posūkių, be netikėtų perspektyvų, negailestingai tiesių, nebeprimenančių senojo Vilniaus, o peršančių mintį apie kažkokį naują, bet skurdų sielai gyvenimą.
Kiekvieną vasarą bent trumpam nuvažiuodavome į Palangą prie jūros. Broniui tai buvo būtinybė. Jis ten pasikeisdavo, atsipalaiduodavo, nors tam ir reikėdavo didelių pastangų. Vaikščiodamas lyg man, lyg ir sau kartodavo, kad reikia mokėti ilsėtis, nebėgioti, neskubėti, nesierzinti, reikia išmokti lėtai vaikščioti, viskuo gėrėtis arba bent jau stengtis surasti, kuo pasigėrėti. Reikia, būtinai reikia nors laikinai atitrūkti nuo to lėkimo, nuo to nežmoniško skubėjimo, kuris atima tiek daug jėgų. Ir beaiškindamas kartais pats nepajusdavo, kaip nugrimzdavo į savo mintis ir jau nebematydamas ir nebegirdėdamas nieko aplinkui greitu žingsniu traukdavo prie jūros… Jei pasitaikydavo, kad išsiilgtoji jūra pasitikdavo šalta, pikta, orai vėjuoti, Bronius vis tiek atkakliai kiekvieną dieną maudydavosi, galynėdavosi su didžiulėmis bangomis, o aš, drebėdama nuo šalto vėjo, vaikščiodavau pakrante ir laukdavau. Egoistiškai galvodavau – kodėl man vis tenka laukti, laukti jo, laukti geresnių laikų, nežinia ko, o gal dabar ir yra geriausia – tas laukimas…
Grįžę iš Palangos, jeigu dar būdavo likę atostogų, nuvažiuodavome į kaimą. Būdami Vilniuje savaitgaliais plaukdavome garlaiviu į Valakampius, važiuodavome prie Žaliųjų ežerų, irstydavomės valtimi. Taip iškylaudavom tol, kol turėdavome pinigų. Uždirbdavome nedaug, bet Bronius, kaip ir kiekvienas vargo matęs žmogus, puikiai mokėjo švaistyti pinigus, negalvodavo apie jokį taupymą.
Sykį viešėdami Vyžuonose pas jo pamotę, nuėjome prie Vyžuonos upės. Pirmą kartą mačiau, kaip jis gaudė žuvis be meškerės – tik plikomis rankomis… Braidžioja po upę ir tarp medžių šaknų, labai atsargiai tiesdamas rankas, sugauna žuvį. Su meškere žvejojo tik 1979-ųjų metų vasarą, kai poilsiavome prie Aiseto ežero Labanoro girioje. Nusiirdavome į salelę ir visi trys – Kostukas, aš ir Bronius – žvejodavome iš valties. Bijodavom, kad žuvis neužkibtų pirmiau Broniui, o ne Kostukui, nes tada Kostukas taip išgyvendavo, vos neverkdavo. Broniui beveik nelikdavo laiko žvejoti, jis maudavo sliekus ant mano ir Kostuko kabliukų, saugodavo, kad Kostukas neiškristų iš valtelės, nes kai užkibdavo žuvis, jis taip susijaudinęs traukdavo ją, kad apie jokį atsargumą negalėjo būti nė kalbos. Mes su Bronium tyliai juokėmės, garsiai negalima, kad neišbaidytume žuvų…
Tokios puikios žvejybos daugiau nebuvo.
(Bus daugiau)
Giedrė Aleksandravičiūtė. Besileidžiančios saulės spinduliuose
1996 m. Nr. 10
Bronius Radzevičius. Vakaro saulė: apsakymų rinktinė (sud. J. Aputis). – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 197 p.
Broniaus Radzevičiaus kūryba išlieka pakylėtos dvasios, gaivaus oro gurkšniu, tikruoju įkvėpimu, kurio teks semtis dar ilgai. Į apsakymų rinkinį „Vakaro saulė“ „Baltų lankų“ leidykla sudėjo rašytojo J. Apučio atrinktus būdingiausius ir įtaigiausius apsakymus.
Ši B. Radzevičiaus apsakymų rinktinė tuos, kurie paims ją į rankas, būtinai privers iš naujo apmąstyti visą žmogaus gyvenimą. Knyga sudaryta taip, kad aprėpia paeiliui kiekvieną gyvenimo etapą – vaikystę, paauglystę, jaunystę, brandą, senatvę ir mirtį. Išskirtinis etapas B. Radzevičiaus kūryboje – branda. Galbūt todėl apsakymuose apie vaikystę toks ryškus autoriaus – brandaus žmogaus – balsas. Neatsitiktinai du apsakymai vaikystės tematika („Nuskriausta vaikystė“, „Paslaptingas pasaulis“) parašyti žiūrint į vaiką iš šalies, dar du („Šiąnakt bus šalna“, „Tėve“, – pasakys“) matant save vaiko akimis ir tik vienas apsakymas („Po karo“) parašytas matant vaiko akimis. Svarbiausia, ką randa autorius vaikystėje žinojimas ir su juo susijęs saugumo jausmas bei pasitikėjimas:
„Gal todėl jo vaizduotė – ta trapi tolimos vaikystės akimirka, kai buvo ne taip kaip dabar, kai visi (net arklys) saugojo jį nuo pavojų, kai visi žinojo, kad šiąnakt bus šalna. Ir žinojo, ką tada reikia daryti.“ (p. 43)
Žinojimui prieštarauja abejojantis, lyginti linkęs „gal“, už kurį yra baramas tėvo:
„– Eik! Eik tu su savo visais „gal“. – Kiek patylėjęs, jau taikiau, bet su kartėliu pridūrė: – Jums tik viskas – gal, tik knabinėti, draskyti. Bet… randate, ką gi jūs randat, kas iš to, ką jūs randate, a? – atsišliejęs ir viena ranka remdamasis į žemę, atsigrįžo jis į mane. – Lygint, tik viską lyginti, net savo šalį lyginti su kitom ir iš to nuspręsti, kiek ji verta meilės. Kas gi teliktų, jei motina imtų lyginti su kitais savo vaiką, jei nebūtų jis vienintelis iš visų vaikų vertas tik jos meilės, ir be jokio klausimo už ką.“ (p. 45)
Žinojimo ir pasitikėjimo dimensija sudaro esminį B. Radzevičiaus kūrybos lauką. Ji susijusi su apsakymų dvasingumo spektru, plėtojamu visoje rašytojo kūryboje. Paauglio mąstymas, užsisklendimas psichologinėje erdvėje (stebimas per lęšį pasaulis, iš baimės, sustirusios kojos), parodomas dviejose skirtingose situacijose: romantinėje, kai anūkui rūpi tolimų planetų paslaptys, o čia pat jo užmiršta, besiilginti anūko, vienatvėje miršta močiutė („Spindulys“), ir realistinėje, kai berniukas, gavęs savarankiškai išbandyti važiuotojo jėgas, akis į akį susiduria su likimo nuskriaustu žmogumi („Žmogus sniege“). Jaunystė apgauna dar skaudžiau. Ji pirmą kartą pražysta grožiu, suteikia sparnus: „Visur mes stengiamės priartėti kuo tyliau, kuo švelniau, kuo nepastebimiau. Raudonos vakarų žaros nudažytas vanduo aptaškydavo mūsų baltas kaip sniegas plunksnas“ (p. 86). Jaunystės giesmė panaši į gulbės giesmę („Paskutinė gulbės giesmė“). Giedama žinant, kad ji graži, ir kartu nesuprantant to grožio vertės, nesuprantant giesmės tuštumo, kuris pajuntamas atsimušus į kietą pagrindą – krantą:
„Atsipeikėdavome, kai aptakus balti kūnai atsiremdavo į parudavusią kranto žolę, ir sutrikusios nerdavome šalin kas kur, prie tolimiausių krantų, kuo atokiau viena nuo kitos, ir taip atsiskyrusios plaukiodavome, retkarčiais nejučiom vis žvilgteldamos į tą krantą. Praeidavo kiek laiko, ir vėl atsipeikėdavome, kai mūsų kūnai atsitrenkdavo į kranto žolę. Tada pačios apstulbdavom nuo klausimo, kaipgi taip atsitinka. Susigėdusios, vengdamos dirstelti viena į kitą, vėl nerdavome kur kas.“ (p. 87)
Jaunam žmogui pasaulis – ranka pasiekiamas, tačiau tik motina jaučia netikrumą, „aitrų neprinokusio vaisiaus skonį“:
„Motinos žvilgsnis klaidžiojo po mano tuščią kambarį. Tik dabar ji priėjo prie lango, jos žvilgsnį pasitiko baltos ir rausvos šviesos. Jos buvo ne mažiau tolimos ir paslaptingos kaip žvaigždės, gal dar tolimesnės už žvaigždes, nes ji greit nusisuko.“ (p. 80)
Tačiau žmogui nelemta nusimesti gulbės plunksnų ir išlipti į krantą: jis nejaučia kranto tvirtumo. Geriausia, ką gali – tai priprasti prie žavėjimosi juo, nuolat grįždamas prie vakarykščio kranto: „Mes krūptelim, pramerkiam limpančias nuo miego akis, žadiname viena kitą ir vėlei traukiame prie vakarykščio kranto…“ (p. 90) Brandumas užklumpa netikėtai – praeity lieka neišnaudoti vaikystės džiaugsmai, jaunystės versmės. Pasaulis jau nestebina, juo neabejojama. Dabar ieškoma paskutinio paslaptingo pasaulio – meilės kranto. Erdvė suskyla į du pasaulius – vyro ir moters. Per jų santykius ryškėja ir visuomeninių santykių šviesa. B. Radzevičius neturi jokios išankstinės nuomonės apie vyrą ar moterį. Jis rašo apie žmogų apskritai. Tiek vyras, tiek moteris B. Radzevičiaus kūryboje turi daugiau moteriškų bruožų negu to, ką vadinam vyriškais bruožais. Graži moteriška moteris išduoda savo vyrą („Dink iš akių!“, „Kely“), visų gerbiamas vyras palieka žmoną („Mano brolis“), vyras neatsilaiko prieš svetimos moters kerus („Po nakties“, „Nieko tau nepasakysiu…“), moteris neranda kitos alternatyvos, kaip tapti vyriška („Sausa pušis“, „Moteris ant laiptų“, „Kaimietis“). Susikeitus vietomis vyriškumui ir moteriškumui, silpsta santykiai, prasideda išorinė vaidyba, tuščiažodžiavimas, vidinis nesusikalbėjimas („Viešnagė pas tėvus“), nepasitikėjimas vienas kitu („Svečiai“). Galbūt brandus žmogus todėl ir gręžiasi į jaunystę, nes jaučiasi silpnas, kažką išdavęs. Galbūt todėl dar tiek daug erdvės išlieka nevilties kamuojamam žmogui:
„Švietė mėnulis, sidabru švytėjo senamiesčio stogai, gūrino šalti, nuožmūs debesys pasidabruotais kraštais, kažkur pokštelėjo tvora, ir buvo tylu ir erdvu, pernelyg erdvu buvo jo mintims, stovint po geležiniu tiltu, kuriuo į beribę nakties pragarmę lėkė vagonai, žybčiodami raudonomis švieselėmis. Į beribę žvaigždžių dulkėmis švytinčią pragarmę, į tolimiausias galaktikas garmėjo ir jo jausmai… Bet ko jie ten ieškojo, ką vylėsi surasti?..“ (p. 172)
Branda įgauna visa prasmę tik tada, kai atsiveria įvairialypė jos prigimtis, regima mažo vaiko, jaunuolio, seno žmogaus žvilgsniu. Tik senatvėje visa sugrįžta, suteka atgal į tą patį indą, iš kurio buvo barstoma jaunystėje ir paauglystėje. Senatvėje dingsta netikrumas, nes nebelieka ateities baimės. Ryžtas atsiranda tada. kai nebėra ko prarasti: „– Man padėti?! – jis įbedė ranką sau į krūtinę. – Aš tik nežinau, kur nunešti skundus ir mokesčių kvitus. – atsakė dailidė, ir jo veide įsibrėžė triumfas“ (p. 177). Arba, kai kiekviena ateities akimirka įgauna aukso vertę: „Auksiniu šaukšteliu tokius vaistus reikėtų gerti. pagalvojo Emilija“ (p. 193). Yra rašytojų, labiau akcentuojančių pradžią, gimimą, gyvenimą. B. Radzevičius – iš tų rašytojų, kurie geriau jautė praeitį, mirtį, didesnį dėmesį skyrė praradimui, pabaigai. Kurį apsakymą bepaimtum – viskas būta, praeita, dabar – tik prisiminimas arba kelias be sustojimo. Išimtis galėtų būti tik jaunystė, bet ir už jos „dabar“ slypi apgaulė. Visų apsakymų potekstė tartum užkliudyta besileidžiančios vakaro saulės spindulių.
Atskirai galima minėti apsakymą „Nuoširdumas“. Jis nepanašus į „prarastajai kartai“ priklausiusio rašytojo kūrinį, nes iš jo dvelkia tikras žmogaus, moters skundas (ji) ir vyriškas veržlumas, nepakantumas silpnybei, aktyvus noras reikštis, pirmauti (Laimonas). Įdomiausia stebėti tai, kaip jie kabinasi vienas į kitą, niekaip negalėdami nei visiškai sutarti, nei visiškai išsiskirti, apsieiti vienas be kito. „Nuoširdumas“ – tai savotiškas, kviečiantis gyventi B. Radzevičiaus testamentinis apsakymas, po kurio menkiausia banalybė įgauna prasmę, kai kaimiečiai neatrodo pikti ir nevykę, o miestiečiai – tušti, egzaltuoti apsimetėliai.
Koks gi tas B. Radzevičiaus vaizduojamas gyvenimas, kasdienybė? Kaip susiję apsakymų veikėjai: vyras, tėvas, vaikas, sūnus, anūkas, našlaitis, literatas, moteris, motina, žmona, močiutė, mokytoja? Dar vienas svarbus dalykas būtų kaimiečių ir miestiečių linija. Apskritai B. Radzevičiaus apsakymus sunku būtų apibūdinti kaip siužetiškus ar psichologinius, romantinius ar realistinius. Juose aiškiai pakylama į santykių tarp žmonių lygį, galbūt net socialini problemų lygį. Pirmiausia reiktų paminėti apsakymus, kuriuose kalbama apie šeimą. Netiesioginių užuominų į šeimą galima rasti kiekviename apsakyme. Tiesiogiai apie šeimą kalbama keletu aspektų. Kaimiečių šeima tvirta, patvari, nepajudinama. Gal joje ir ne viskas gerai, gal moteris ir užima „cerberio“ vietą („Sausa pušis“, „Kaimietis“), bet vaikas kaimiečių šeimoje stebi pasaulį dvasios žvilgsniu („Šiąnakt bus šalna“), auga pilnakrauju žmogumi („Paslaptingas pasaulis“, „Žmogus sniege“). Miestiečių santykiai laisvesni šeimos sąskaita („Po nakties“, „Dink iš akių!“, „Kely“, „Mano brolis“, „Nieko tau nepasakysiu…“) arba sunkūs, kankinantys, jeigu bandoma išlaikyti šeimą („Nuoširdumas“, „Moteris ant laiptų“, „Viešnagė pas tėvus“, „Svečiai“). Daug dėmesio skiriama tėvo–sūnaus („Prie Babilono upių, ten mes…“. „Tėve“, – pasakys“, „Po karo“), motinos–sūnaus („Motinos apsilankymas“) santykiams. Moteris (motina, močiutė) senatvėje vaizduojama pakylėta. sudvasinta, lyg ir šventoji. Matrona (Daukintienė aps. „Spindulys“, motina aps. „Naktį…“, Emilija aps. „Vakaro saulė“). Vyras iki galo pasilieka teisybės ieškotoju (dailidė aps. „Dailidė išėjo į miestą“). Parodomi ir tam tikri niuansai, kai miestiškas gyvenimo būdas skverbiasi į kaimo erdvę („Po nakties“) ir priešingai, kai mieste gyvenama pagal kaimiškas nuostatas („Naktį…“). Panaši „arba–arba“ žmogaus padėtis šeimoje nepalieka jokios išsilaisvinimo alternatyvos visuomenėje. Žmogus užsidaro savo vidinio pasaulio narve ir panašėja į drebantį nuo drugio ligos vabalą, paukštį ar kitokį gyvį. Šios būsenos perteikimas aiškiausiai matyti tokiuose apsakymuose kaip „Svečiai“, „Atviros visos durys“, „Išsamus vienos mirties protokolas“. B. Radzevičius ne iš tų rašytojų, kurie neieško išeities. Pirmiausia jo veikėjas kreipiasi į artimiausius žmones, kuriuos gali mylėti: tėvus, žmoną („Viešnagė pas tėvus“, „Eitynės“), bet finalas tragiškas – jis nebūna išgirstas ir suprastas. Jis norėtų tylos, net beveidiškumo, o jam duoda beprasmį garsą ir kaukę („Viešnagė pas tėvais“). Jis norėtų likti su savim, o jį varo į gatvę („Eitynės“). Neradęs atsakymo tarp savų, būna priverstas atidaryti duris vagims, kurie pasirodo čia kaip nepageidaujami svečiai („Svečiai“), čia kaip vagys bet kuriuo paros metu („Atviros visos durys“). Bendravimo su svetimais žmonėmis labai nedaug, beveik iš viso nėra. Tikrasis bendravimas apsiriboja šeima, giminėmis. Tikresnis bendravimas neįmanomas netgi su svetimu vaiku („Nuskriausta vaikystė“, „Žmogus sniege“). Yra tik keistas klaidžiojimas, buvimas tarp žmonių be jokio tikslo („Eitynės“, „Svečiai“, „Išsamus vienos mirties protokolas“), kai kartais apmąstoma vienatvė („Praradimo aidai“) arba ji tiesiog išgyvenama popieriaus lape („Atviros visos durys“). Kartais svetimi žmonės tikrai bendrauja per dainą („Paslaptingas pasaulis“), neilgam suartinti gali nelaimės ir gyvenimo patirtys („Po karo“, „Žmogus sniege“). Kaip atskiras talpus atvejis figūruoja alegorijos forma išreikštas žmogaus ir gulbių bendravimas („Paskutinė gulbės giesmė“). Visiškai neįmanomas susikalbėjimas tarp kaimiečio ir miestiečio, tarp seno ir jauno: „Be garso nusikeikęs slenku į kambarį. Kas per žmogus?! Jaučia jis ką ar ne? Žiebtum lazda per jo pamėlusį sprandą – ir tada, ištiesęs kadagines kojas ant aslos, suvapėtų, kad negalės dabar apeiti ruošos“ (p. 150). Vieninteliai tikrai susikalbantys svetimieji – ji ir Laimonas iš apsakymo „Nuoširdumas“. Skverbimasis į visuomenę nėra toks paprastas dalykas. Apsakymuose apie tai beveik ir nekalbama. Galima rasti užuominų, kad ėjimas į visuomenę – stipriųjų, vyriškumo privilegija („Nuoširdumas“) arba į visuomenę einama tada, kai nėra kitos išeities („Dailidė išėjo į miestą“). Greičiau jau priešingai – ne žmogus turėtų eiti į visuomenę, bet visuomenė į žmogų. Matyt, todėl viena būdingiausių rinkinio prasmių turėtų būti „visur atvirų durų“ metafora.
Amžininkų prisiminimai apie Vytautą Mačernį
1996 m. Nr. 6
Vytautui Mačerniui – 75
Atsiminimus surinko Jūratė Galinauskienė
Birutės Ramanauskienės, buvusios Šarnelės kaimo gyventojos, laiškas iš Niujorko Genovaitei Šlymaitei, gyvenančiai Varduvoje
1981 m. gruodžio 10 d.
Miela Genovaite,
ačiū už Mačernio nuotrauką. Klausi, kaip aš jį prisimenu? Mačernis ir mano vyras buvo vienoje klasėje, o aš dvi klases buvau žemiau. Aš ir mano vyras buvome artimi jo draugai. Kai Vytautas buvo paskutinėje gimnazijos klasėje, jautis užmušė jo tėvą – mat mėgdavo gerti, girtas būdamas jis ir galą gavo. Jo tėvas, t. y. senis Mačernis, turėjo daug skolų. Kai jis mirė, Vytautui nebuvo galimybės baigti gimnazijos. Tai mūsų kapelionas kun. P. Patlaba nuėjo pas mano vyro tėvus ir paprašė, ar jie negalėtų duoti Vytautui pusryčių, pietų ir vakarienės kasdien veltui. Kadangi mano vyras irgi buvo vienturtis sūnus, tai jo tėvai sutiko, ir Vytautui pavyko užbaigti gimnaziją. Dar būdamas mokinys Vytautas rašė eilėraščius. Pas mus tais senais laikais sąsiuvinių viršelyje būdavo atspausdinti eilėraščiai – Maironio „Trakų pilis“, „Vilnius“ ir kt. Vieną sykį Mačernis pakliuvo į didelį nemalonumą, taip pat ir mano vyras. Mūsų anglų kalbos mokytoja buvo panelė Sukėnaitė. Jos mokiniai nemėgo. Sykį Mačernis paėmė mano vyro anglų kalbos sąsiuvinį ir eilėraštį „Trakų pilis“ pakeitė taip: „Pelėsiais ir kerpėm apaugus english pana ir t. t.“ Mano vyras visai pamiršo, ką Mačernis padarė su „Trakų pilim“, nusinešė sąsiuvinį į klasę ir rašė rašomąjį darbą į jį. Vėliau mokytoja susirinkusi sąsiuvinius pastebėjo, kad tas eilėraštis pakeistas ir jame ji buvo „ištekinta“. Ji tą sąsiuvinį atidavė direktoriui, o anais laikais mokyklose drausmė buvo kaip kariuomenėje, už tokį dalyką mokinys buvo metamas iš mokyklos. Direktorius iškvietė mano vyrą pasiaiškinti, bet Mačernis pats prisipažino, jog jis tą padaręs. Direktoriui visas dalykas atrodė juokingai, o jis mano vyrą ir Mačernį mėgo, tai patarė jiems nueiti pas tą mokytoją į namus ir atsiprašyti. Jie ir nuėjo. Ji jiems dovanojo ir dar pavaišino arbata ir sausainiais.
Dar kitas labai kvailas dalykas. Tavo dėdukas Alsėdžiuose buvo vaistinės vedėjas ir provizorius. Tikras tos vaistinės savininkas buvo žydas. Kai užėjo vokiečiai, tai visus žydus išsivedė, ir vaistinėje tas žydas patiko savo pensnė – akinius be rėmų ir be kojelių. Jie laikosi užsikabinę už nosies. Pensnė turėjo tik vieną stiklą, kitas, matyt, buvo pasimetęs. Mačernis paklausė dėduko, ar pasiimti pensnė. Dėdukas sako: „Imk, vis tiek aš būčiau išmetęs.“ Mačernis mokėsi Vilniuje ir dirbo kaip gidas (nežinau kaip tas žodis rašomas) – žodžiu, jis vedžiojo turistus po Vilnių. Vokiečių laikais Vilniuje buvo labai blogai su maistu. Aš su vyru valgydavau valgykloje, vardu „Valgis“, jei nelystu, rodos, taip vadinosi. Bet valgyti galėjom tik su maisto kortelėm. Todėl mes gaudavome riekutę duonos ir juodos kavos be cukraus. Nusibodo man badauti, ir mes su vyru nutarėm porai savaičių nuvažiuoti į Alsėdžius, pavalgyti ir vėl grįžti į Vilnių. Į Vilnių mes pasiėmėm vieną gerą draugą – Jurgį Tallat-Kelpšą. Jurgis gyveno ūkelyje, tai jis prisikrovė lagaminą maisto, o aš irgi prisiviriau kiaušinių, įsidėjau kumpio, dešrų ir t. t. Mačernis, mano vyras ir Jurgis nusprendė eiti valgyti į valgyklą, bet šį kartą nusinešti savo maisto. Prisidėjo į portfelį lėkščių, šakučių, peilių ir šaukščiukų, prisipjaustė kumpio, dešrų, įsidėjo keptą viščiuką, pasiėmė kiaušinių, cukraus. Atėjome į „Valgį“ (ten buvo vienas apvalus stalas su minkšta aksomine kaip sofa sėdyne – matyt, kokiems nors specialiems žmonėms). Susėdome prie to stalo. Kai padavėja paklausė, ką mes norėtume valgyti, jie pasakė – tik kavą. Ji nuėjo atnešti kavos. o mano vyras ir Jurgis tuoj sudėjo lėkštes dešros, kumpio, viščiuką kiaušinius ant stalo. Kai padavėja atnešė kavą, tiesiog neteko žado, net jos akys iššoko, nežinau, ką ji pagalvojo, bet visi kiti, kurie buvo restorane, nustojo valgę ir akis įbedę žiūrėjo į mus. Jie turbūt galvojo, kad mes esame kokie nors specialūs žmonės (nes nepastebėjo, kad tą maistą mes patys buvome atsinešę). Juokingiausia buvo, kad Mačernis užsidėjo tą pensnė su vienu stiklu ir atrodė kaip užsienietis, o valgė kaip išbadėjęs vilkas. Tas vienas stiklas įkrito į lėkštę, bet jis to nepastebėjo, nes buvo labai užsiėmęs valgymu. Aš jam turėjau pasakyti, kad nesuvalgytų stiklo. Kai viską suvalgėme, mano vyras su Jurgiu pradėjo kišti lėkštes atgal į portfelį ir naujai atėję žmonės nenuleido nuo mūsų akių, nes jie pamanė, jog mes tas lėkštes vagiame. Kai pakilome eiti namo, visi žmonės sekė mus ne tik akimis, bet net galvas suko mūsų pusėn. Aš niekad savo gyvenime nejaučiau tokios gėdos kaip tada, bet Mačernis, Ramanauskas ir Jurgis buvo tuo labai patenkinti.
1942 m. Mačernis mane nusivežė į Šarnelę, į savo ūkį, nuvedė ant to kalno, kur jis dažnai praleisdavo laiką: ten ir tavo mamytė buvo nuvažiavusi su savo vyru Vytautu. Tą foto, kurią tu man prisiuntei, aš turėjau savo albume, bet kur tas albumas pasidėjo? Mes Mačernį pravardžiuodavome Švyturiu, jis to nemėgo ir pykdavo. O kai įsimylėdavo mergaitę, tai vis dainuodavo: „Štai krinta žvaigždutė iš melsvo dangaus…“
Gaila, jo labai gaila. Mačernis labai dievino Paulių Jurkų. Kai Jurkus jam parašydavo, kad atvažiuos į namus, tai Vytautas kalbėdavo apie Paulių be sustojimo. Jis tikrai jį dievino.
Juozas Subatavičius
Nedrąsu rašyti blankius atsiminimus apie tragiškai žuvusį jauną poetą, kurio nemaža draugų ir artimų žmonių tebėra gyvi. Aš pažinojau V. Mačernį tik kaip studentą kolegą, kaip tada buvo įprasta vadinti mokslo bendrus. Vadinasi, mano žvilgsnis į poetą tebus tik iš šalies, per tam tikrą atstumą.
Nors aš prieš karą Kaune buvau pradėjęs studijuoti anglistiką, kaip ir V. Mačernis, bet, pašauktas atlikti karinės prievolės, su juo susitikau tik tada, kai persikėlėme į Vilnių, kur aš perėjau į literatūros skyrių. V. Mačernį paprastai matydavau per V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, V. Krėvės ir kitų žymių profesorių paskaitas, kurias lankė nemaža ir studentų nelituanistų.
Kaip A. Sprindis rašo savo atsiminimuose apie V. Krėvę, aš priklausiau priešingai literatūrinės studentijos krypčiai negu V. Mačernis, tačiau atmosfera buvo tokia, kad niekas viešai nesileisdavo į ginčus ar diskusijas, jeigu nepritardavo kitų pažiūroms.
V. Mačernis mano atmintyje yra išlikęs kaip aukštas, lieknas vaikinas, vilkintis kukliais, paprastais drabužiais, be jokios išorinės pozos. Nevaidino poeto. Visi jį laikė poetu iš prigimties, poetu, apdovanotu ypatingu talentu.
Savo poeziją jis skaitydavo, tikriau pasakius, deklamuodavo, santūriai šaukiančiu balsu, skausminga intonacija, lyg išsakydamas deginančią vidinę kančią. Man rodos, poetas instinktyviai jautė aplinkui vykstančias siaubingas žudynes ir laikė savo pareiga kaip poetas pranašas šiurpų epochos tragizmą išreikšti sielvartingomis vizijomis.
Atmintyje liko užsifiksavusi „Penktosios vizijos“ nuotaika, ypač pesimistinės jos vietos: „Ir taip užgeso paskutinės džiaugsmo ugnys, o sieloj gimė pabaigos troškimas, / Skausmingoj rezignacijoj pasiilgęs nebūties, / Aš pažiūrėjau į žvaigždes: kiek daug iš jų, per amžius degt ir šviest užgimę, / Rudens nakty prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės.“
Prisimenant šią poeto išreikštą nuotaiką, atminty iškyla šiurpus Vilniaus vaizdas vokiečių okupacijos metais Vermachto kariuomenei patyrus pralaimėjimą prie Stalingrado, ant sienų ėmė rodytis žodžiai, užrašomi kreida: „Friede, Friede, Friede.“ Tai buvo beviltiškas vokiečių kareivių šauksmas prieš beprasmę mirtį fronte. Sutemus būdavo tamsu, nors į akį durk, – niekur jokio žiburio, nors komendanto valanda prasidėdavo tik aštuntą. Šiurpiais vaiduokliškais šešėliais šmėksodavo namų sienos mėnesienos naktimis. Poškėdavo pavieniai šūviai.
Negaliu nepaminėti V. Mačernio sužadėtinės Bronės Vildžiūnaitės – švelnių veido bruožų, maloniai nusišypsančios, geltonplaukės poeto mūzos. Jiedu nuolat būdavo kartu. Visi jautėme, kad juos sieja be galo subtili poeto ir jo įkvėpėjos draugystė. Gal ne vienas literatas studentas slapta pavydėjo šio tokio idealaus bendravimo. Reikia prisiminti, kad tada studentų vedybos buvo retenybė. Mes neabejojome, kad juos jungiąs taurus jausmas iš dalies buvo tas šaltinis, iš kurio tryško kunkuliuojanti sielvartu poeto kūryba.
V. Mačernis ryškiai išsiskyrė iš literatų, priklausančių tai pačiai krypčiai, tokių kaip E. Matuzevičius. P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė, T.Šimkaitė-Katilienė, nekalbant jau apie K Bradūną, A. Čipkų – Nyką-Niliūną, P. Jurkų ir kitus. V. Mačernis, man rodos, tada žvelgiant iš šalies, buvo tragišką savo epochą jaučiantis poetas šauklys.
Vilnius, 1982.IV.27
Leonas Brazdeikis
Mudu su Vytautu kraštiečiai Žemaičiai. Mūsų tėviškes skyrė tik trys kilometrai.
Mano manymu. Vytautas sielos draugų nedaug teturėjo. Visa galva praaugęs savo bendraamžius, jis neretai pasijusdavo vienišas.
Gana aktyviai Vytautas bendravo su P. Jurkumi. Juos siejo bendri vaikystės prisiminimai, gimnazija. Paulius turėjo daug knygų. Su juo Vytautas kalbėdavo apie to laiko aktualijas, ginčydavosi, aptarinėdavo eilėraščių skambesį, trūkumus. Kartais atsinešdavo keletą variantų, ilgai atrinkinėdavo geriausiąjį. Jis daug dėmesio skyrė ne tik minties gilumui, filosofinei tiesai, bet ir formai. Daug dirbo.
Paulius buvo judresnis, paslankesnis kelionėms. Man atrodo, kad didesnis bendrumas jį siejo su Juozu Jurkumi, kalbininku. Juozas buvo mąstymo žmogus. Į viską žvelgė rimtai ir iš esmės. O toks požiūris atitiko Vytauto dvasią. Juos siejo vidinio pasaulio giminystė.
Atsimenu Vytauto tėvą. Būdamas miestelyje, jis užsukdavo į mūsų namus. Tai buvo gyvo, linksmo, mylinčio žmones ir gyvenimą kaimiečio tipas. Be galo draugiškas. Tuoj sodindavo visus už stalo, pripildavo taures, kalbindavo.
Artimiau pažinti Vytautą man teko 1943–1944 m. Vasarą, kai gyvenau Varduvoje (buvusi Žemaičių Kalvarija). Sekmadieniais, pagal to laiko tradiciją, eidavom į bažnyčią. Vytautas taip pat. Moksleivija, o jos tada buvo nedaug, mėgdavo sėdėti suoluose prie didžiojo altoriaus. Pamaldų metu Vytautas dažniausiai skaitydavo filosofinio turinio knygas, savaip išnaudodamas laiką. Knygą į šalį dėdavo tik tada, kai išgirsdavo įdomesnį pamokslą. Po pamaldų jaunesnieji kunigai kviesdavo kai kuriuos moksleivius užkąsti. Bet klebonai ne visi Vytautą mėgo. Jų svečias būdavo Paulius Jurkus.
Priešais bažnyčią gyveno Izidorius Valančius. Mes jį vadindavome Dzidorėliu. Be galo tolerantiškas, nuoširdus žmogus. Jo namuose būdavo visos apylinkės jaunimo kelio galas. Rinkdavomės tenai didesnėmis ir mažesnėmis grupelėmis. Dažniausiai pagal amžių. Man neteko girdėti, kad Vytautas tėviškėje savo eiles skaitytų didelėse kompanijose. Daugiausia 2–3 žmonėms. Mes, visi jaunesnieji, galėjome būti tik pagarbūs klausytojai, bet ne kritikai. Vytautas buvo už mane keletą metų vyresnis, ir ta distancija beveik visur išlikdavo.
Tada buvau jau abiturientas, todėl buvo įdomu klausyti vyresniųjų diskusijų įvairiais klausimais.
Atsimenu, sykį užėjo kalba apie Dante’s „Dieviškąją komediją“. Vytautas sako, kad jam labai gaila, jog turįs tenkintis vertimu, negalįs pajusti tikroje kūrinio grožio. „Būtinai išmoksiu italų kalbą, kad galėčiau Dante skaityti itališki“, – sakė jis. Ir, kiek prisimenu, rinko knygas italų kalbai mokytis ir skaityti.
Tais laikais mes tiesiog sirgome F. Dostojevskiu. Ir Vytautas jį labai mėgo. Neblogai jis buvo susipažinęs su klasikine rusų poezija, ypač M. Lermontovu. Labai žavėjosi R. Tagore.
Vytautui buvo nesvetimas dėsnis, kad norėdamas gauti turi pirmiausia pats duoti. Kūryba ir nuolatinis dvasios alkis – tokie jo charakteringiausi bruožai.
Kūrybinės įtampos momentais jo vidinis pasaulis tarsi rezonuodavo tolimų kosminių pasaulių įtampai. Jo poezijoje pulsuoja grožis, gelmė, atėjusi iš tų kosminių pasaulių.
Kažkokia neramia nuojauta dvelkė paskutinės Vytauto vasaros dienos. Labai labai skubėdavo dirbti, taisyti. Retai matydavome jį jaunatviškai linksmą. Vidinis nerimas, rūpestis, kurio neįmanoma atsikratyti nei dienovidžio saulėje, nei tamsių naktų rimtyje. Su skaudama širdimi kartais grįždavau iš susitikimo su Vytautu. Manydavau, kad to priežastis – mano nesugebėjimas jo lygiu bendradarbiauti, kad čia kalti mano polėkiai, kurie neatitinka Vytauto dvasios. Intuicija, t. y. vidinis žinojimas, neapgauna žmogaus, ir ypač tokio kaip Vytautas.
Likimas jau beldėsi į duris.
Kaunas, 1982.V.8
Eugenijus Matuzevičius
Mudu su Vytautu Mačerniu neakivaizdiniu būdu susipažinome 1936–1937 metais, kai Vytautas mokėsi Telšių gimnazijoje. Aš jau tada buvau periodikoj išspausdinęs nemaža eilėraščių. O Vytautas maždaug tuo metu dėjo savo literatūrinį kelią. Iš kronikos žinučių moksleivių spaudoje jau žinojau, kad Telšiuose yra jaunas poetas Vytautas Mačernis. Paskui mes pradėjom susirašinėti. O šiek tiek vėliau susitikdavome moksleivių literatų literatūros vakaruose, kuriuose dalyvaudavo kelių gimnazijų literatų atstovai. Tada panašaus pobūdžio vakarai būdavo rengiami Panevėžyje, Šiauliuose, Biržuose, Mažeikiuose, Telšiuose, Pasvalyje, Rokiškyje, Kėdainiuose ir kitur.
Kiek pamenu, tuo metu, kai Vytautas mokėsi Telšių gimnazijoje, jam patiko Bernardo Brazdžionio poezija, taip pat domėjosi J. Kossu-Aleksandravičium. Man atrodo, kad pačiuose pirmuose jo eilėraščiuose, išspausdintuose tuometinėje moksleivių spaudoje, šiek tiek jaučiama B. Brazdžionio įtaka. Ypač vertino V. Mykolaičio-Putino poeziją. Mėgdavo pabrėžti, kad atėjęs laikas lietuvių poezijoje sustiprėti gilesnei filosofinei tėkmei. Vytautas buvo gabus, labai darbštus, atkaklus, bet gana silpnos sveikatos. Jis kartais skųsdavosi plaučiais. Bet šiaip jau daug kalbėti apie sveikatą, ligas nemėgdavo. Dar besimokydamas gimnazijoje gana intensyviai skaitė filosofijos veikalus. Vis teigdavo, kad mažos tautos atstovui yra būtina mokėti kelias užsienio kalbas. Kol mokėmės gimnazijoje, mudu buvome susitikę tik kelis kartus, bet dėmesingai sekėme vienas kito kūrybą, spausdinamą periodikoje. Vytautas mėgo ir teigiamai vertino Salomėjos Nėries poeziją, nemažą jos eilėraščių mokėjo atmintinai. Bet jo poetinė prigimtis ieškojo sau atramos kitur. Gal tai buvo tam tikra intuicija, slypinti pačioje meninėje Vytauto prigimtyje. Jis iš pradžių rašė palyginti nedaug. Neskubėdavo spausdinti savo eilėraščių. Bet noriai dalyvaudavo moksleivių literatų poezijos vakaruose, mėgdavo pabendrauti su kitais moksleiviais literatais. Būdavo draugiškas, gal šiek tiek susimąstęs, nepasižymėjo ekspresyviu temperamentu. Bet jis būdavo visados įdomus pašnekovas, besistengiantis daug ką suvokti giliau, esmingiau. Aš nenorėčiau sutikti su tais, kurie bando teigti, kad Vytautas Mačernis buvęs lyg atsiskyrėlis. Tiesa, jis mėgdavo vienišumą, ypač kai gyvendavo savo tėviškėje, Šarnelėje. Gal specialiai ir neieškodavo draugų būrio, bet susitikus su juo visados būdavo įdomu. Be to, kartais Vytautas mėgdavo ir humorą, mokėdavo ir šmaikščiai pašnekėti, ir pajuokauti. Ypač mėgdavo sykiais labai švelniai ir atlaidžiai pasišaipyti iš kai kurių merginų. Bet tai būdavo taktiška, sąmojinga.
Dar vienas Vytauto Mačernio bruožas. Jis nemėgdavo specialiai pamokslauti, mokyti kitų, bet vis dėlto ne kartą pasijusdavo esąs pranašesnis už kitus. Jis šito neparodydavo, bet savaime jo pašnekovai tai pajusdavo, nes, objektyviai vertinant, vienu ar kitu atveju pasirodydavo esąs intelektualesnis, labiau apsiskaitęs už kai kuriuos savo bičiulius ar pašnekovus. Tuo metu aš, pavyzdžiui, žavėjausi Kazio Borutos, Bernardo Brazdžionio, Antano Miškinio, Kazio Jakubėno, Vytauto Sirijos Giros poezija. Man taip pat labai patiko Kazio Binkio, V. Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries poezija. O Vytautas Mačernis, dar besimokydamas gimnazijoje, pradeda grįsti savo kūrybą jau ir filosofiniais apmąstymais, siekimu sujungti tam tikrus filosofinius ir poetinius elementus.
Ypač suartėjome su Vytautu Mačerniu, kai pradėjau studijuoti. Tada mes – Paulius Jurkus (V. Mačernio kraštietis, prozininkas), Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus (Alfonsas Nyka-Niliūnas), Pranė Aukštikalnytė ir dar kai kurie – draugavom. Tuo metu taip pat pradėjo ryškėti poezijoje nauji vardai. Tai Henrikas Nagys, Leonas Švedas ir kiti. Iš pradžių ir V. Mačernis, ir aš studijavome Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. O nuo 1940 metų persikėlėm į Vilniaus universitetą. (Aš baigiau gimnaziją 1938 m., V Mačernis – 1939 m.)
Jau tada mes vertinome ir gerbėme Vytautą Mačernį. Ypač mums didelį įspūdį padarė jo perskaityti fragmentai iš „Vizijų“. Jis dar šio viso ciklo nebuvo užbaigęs. Bet mėgdavo sakyti, kad lyg ir užčiuopęs tikrąją savo poetinio kelio pradžią, kad dabar jaučiąs, kur jam eiti toliau. Rašydamas „Vizijas“ Vytautas neskubėjo, bet viską stengėsi giliai išgyventi, subrandinti savo viduje. Ir mes, ir pats poetas jautė, kad jis tolsta nuo tuometinės lietuvių poezijos tradicijos ir jau bando užčiuopti kažką savito. Tuo laikotarpiu Vytautas gana intensyviai skaitė anglų poetus, domėjosi Oskaru Milašium. Iš pradžių studijavo anglų kalbą, paskui pagrindine specialybe pasirinko filosofiją. Jį labai mėgo profesorius V. Sezemanas, pranašavo net žymaus filosofo ateitį ir, atrodo, būdavo šiek tiek nepatenkintas, kad Vytautas per daug dėmesio skiria poezijai. O gal tai ir netiesa? Gal mums tuomet taip tik atrodė.
Vytautas mėgdavo susirašinėti su draugais. Rašydavo ilgus, įdomius laiškus. Ypač tada, kai būdavo tėviškėje, Šarnelėje. Labai gaila, kad daug tų laiškų, rašytų draugams ir bičiuliams, karo audroje žuvo ir pokario metais kažkur išsiblaškė.
Iš Vytauto Mačernio laiškų galėtų iškilti gana įdomus ir ryškus jo paties portretas. Turbūt laiškuose labiausiai atsiskleidė jo estetinės, filosofinės pažiūros. Apie savo kūrybinius sumanymus, apie savo maksimalistinės ateities planus jis mėgdavo užsiminti laiškuose, rašytuose draugams. Man atrodo, daugiausia apie savo kūrybinius planus, apie savo dvasios būklę, apie savo svajones, abejones ir pasiryžimą, apie santykius su didžiąja pasauline literatūra, su kai kuriomis meno vertybėmis jis yra rašęs laiškuose Bronei Vildžiūnaitei, kurią mes laikėme lyg ir Vytauto sužadėtine. Aš jos tikslaus adreso dabar nežinau. Bet jeigu kam nors to adreso reikėtų, jį galėtų pranešti Bronės Vildžiūnaitės brolis Jonas Vildžiūnas, dirbantis „Šviesos“ leidykloje Kaune.
Vokiečių okupacijos metais, kai buvo labai maža lietuviškos spaudos, o bendrauti su savo kūrybos draugais norėjosi, būdavo gana daug susirašinėjama, būdavo siunčiami eilėraščiai bičiuliams, laukiama jų įvertinimo, jų žodžio ir t. t. 1942–1944 metų laikotarpiu Vytauto Mačernio poezijos kūriniai gana plačiai pasklido po Lietuvą, nors jis nebuvo išleidęs nė vienos savo knygos. Naujus savo eilėraščius siųsdavo iš karto net keliems draugams. O jo kūryba tuo metu buvo labai domimasi. Tuos eilėraščius iš atsiųstų originalų nusirašydavo kiti. Ir tokiu būdu Vytauto kūriniai keliavo į žmones, į skaitytojų auditoriją. Ir pokario metais susidarė tam tikra prasme įdomus, bet gana problematiškas Vytauto Mačernio literatūrinio palikimo archyvas, nemažas pluoštas įvairių jo kūrinių nuorašų; yra likę ir jo autentiškų rankraščių. Man atrodo, visas tas rankraštinis palikimas dar laukia atidžių ir rimtų tyrinėjimų, reikia atrinkti paskutiniuosius variantus. Daug nuveikė Vytautas Kubilius, parengęs Vytauto Mačernio poezijos rinktinę „Žmogaus apnuoginta širdis“ (1970). Bet vis dėlto jo rankraštinis palikimas nėra sukauptas vienoje vietoje. Nemaža eilėraščių bei laiškų yra privačiuose archyvuose.
Pats V. Mačernis užbaigtu kūriniu laikė „Vizijas“ ir jas buvo datavęs tokiu prierašu: Šarnelė, 1939–1942 m. Jis norėjo sutvarkyti ir kitus savo rankraščius. Perrašinėjo ankstesnius eilėraščius, dar juos šiek tiek taisė. O sonetų ciklų taip ir nebespėjo užbaigti ir sutvarkyti, nors rašė ir dirbo iki pat savo mirties dienos. Kaip tik 1944 metų vasarą ir rugsėjo mėnesį, kiek sąlygos leido. Vytautas Mačernis tvarkė savo rankraščius, juos perrašinėjo, norėjo parengti lyg ir savotišką ranka ar mašinėle perrašytą knygą arba net kelis rinkinius. Visus tuos darbus nutraukė staigi mirtis (1944.X.7).
Vytautas Mačernis mėgdavo su draugais dalyvauti pobūviuose, jis nebuvo nuobodžiai asketiškas arba visiškai tokiais atvejais užsidaręs. Truputį ir išgerdavo. Su juo ne kartą esame jaukiai ir įdomiai pasivaišinę vienoje karčiamoje J. Basanavičiaus gatvėje (Vilniuje), netoli dabartinio Valstybinio dramos teatro. Dabar tos karčiamėlės nebėra. O jos šeimininkas buvo įdomus žmogus, juodo gymio, su ūsais. Atrodo, šiek tiek rytietiškos kilmės. Mėgdavo kartais Vytautas ir alaus išgerti. Mėgdavo ir padainuoti. Šia prasme ypač sutardavo su Bradūnu, – jie neblogai dainuodavo. Kai susirinkdavome, Vytautas nevengdavo ir savo eilėraščių padeklamuoti. Nemažą ir kitų autorių eilėraščių jis mokėjo atmintinai. Kai būdavo gerai ir poetiškai nusiteikęs, mėgdavo savo bičiuliams ir studijų kolegėms deklamuoti angliškai – ypač Edgaro Poe eilėraščius.
Jis ypač gerbė Levo Tolstojaus ir Dostojevskio kūrybą. Rusiškai šiek tiek pramoko 1940–1941 metais. Paskui tas žinias gilino, skaitydamas rusų klasikos autorius. Buvo pramokęs ir lenkų kalbos. Neblogai mokėjo vokiečių ir anglų kalbas. Pramoko skaityti prancūziškai ir itališkai. Ypač atkakliai mokėsi graikų ir lotynų kalbų, norėdamas pats savarankiškai skaityti didžiųjų Antikos rašytojų ir filosofų veikalus. Dar buvo numatęs išmokti hebrajų kalbą.
Vokiečių okupacijos metais jis buvo įsigilinęs į F. Nietzsche’s ir K. Jasperso filosofiją. Domėjosi egzistencializmo filosofija, ieškojo atsakymo į daugelį žmogaus būties klausimų. Vytautas skaitydavo metodiškai. Apskritai savo laiką buvo suskirstęs labai griežtai, taupydavo kiekvieną valandėlę, mokėdavo nuolatos turtinu savo intelektą, savo vidinį pasaulį. Bet retkarčiais nevengdavo atsipalaiduoti ir nerūpestingai praleisti vieną kitą valandėlę bičiulių būrelyje.
Vytautas Mačernis stengėsi savo asmenybės egzistencijai rasti atramą filosofijoje, tam tikrame filosofiniame skeptiškume, atmesdamas lėkštas vertybes. Jis buvo įsitikinęs, kad tik didžiųjų būties tiesų pažinimas ir suvokimas gali padėti žmogui išsilaikyti pasaulinių katastrofų metu. Gal todėl ir nefiksavo nuožmaus ir realaus istorizmo faktų, kurie čia pat mūsų akivaizdoje vyko Lietuvoje. Tad neatsitiktinai dabar kai kurie kritikai ir V. Mačernio kūrybos tyrinėtojai stebisi, kad jo kūryboje beveik visiškai nejaučiama baisiųjų realijų…
Studijų metais V. Mačernis ypač domėjosi Oskaro Milašiaus kūryba. Sakydavo. kad jo poezija jam esanti labai artima, gimininga. Tam tikra O. Milašiaus įtaka jaučiama „Vizijų“ cikle.
V. Mačerniui patiko Albino Žukausko eilėraščių knyga „Laikai ir žmonės“. „Vizijos“ buvo artimos A. Žukauskui, nes šie abu poetai mėgo ir laisvesnę eiliavimo formą.
Bet po „Vizijų“ V. Mačernis pasuko prie klasikinės formos, nes jis tada ypač buvo įsigilinęs į Antiką ir Šekspyrą, pradėjęs siekti formos ir žodžio glaustumo. Visa tai gana ryškiai atsispindi jo sonetų ir trioletų cikluose. V. Mačernis jautė, kad nelengva valdyti griežtąją klasikos formą. Jis gana sunkiai surasdavo rimus, daugiau dėmesio skirdavo prasmei. Todėl ne kartą sakydavo. kad prie savo sonetų ir trioletų grįšiąs, juos dar taisysiąs, tobulinsiąs. V. Mačernis nebuvo iš tų autorių, kuris lengvai, nerūpestingai gali bematant sueiliuoti. Poetinę formą jis gana sunkiai įveikdavo. Bet užtat visados turėdavo dideles turinio ir minties atsargas. V. Mačernis pripažindavo ir pats (ypač 1943–1944 m.), kad jis kartais nukrypstąs į per didelį racionalumą.
Ne kartą su Vytautu Mačerniu, Kaziu Bradūnu, Prane Aukštikalnyte ir kai kuriais kitais to meto literatais studentais esame buvę pas Vincą Mykolaitį-Putiną. Jis buvo suorganizavęs studentų literatų būrelį, kuris retkarčiais rinkdavosi jo bute. Tai vokiečių okupacijos metais mums suteikdavo dvasios stiprybės. V.Mykolaitis-Putinas labai vertino ir mėgo V. Mačernio kūrybą, ypač jo „Vizijas“.
Vilnius, 1981 m. balandis
Adolfas Sprindis
Karo metu teko porą savaičių gyventi Žemaičių Kalvarijoje pas P. Jurkų, kurį kartą atsitiktinai sutikau Telšiuose. Jis pakvietė pagyventi pas save, nes aš tada neturėjau kur dėtis. Mes su P. Jurkum ir V. Mačerniu buvome studijų draugai. Ž. Kalvarijoje gyvenome trise: aš, P. Jurkus ir jo senutė motina, nepaprastai geros širdies moteriškė. Aš jaučiausi nepatogiai, galvojau, kad savo buvimu apsunkinu žmones, todėl stengiausi padėti ūkio darbuose. Pas mus dažnai ateidavo ir V. Mačernis. Mes eidavome kartu į Varduvą maudytis. Vytautas dažnai kviesdavo pas save į Šarnelę, bet mes atsisakydavome: „Eik tu po kelmo, tokia tolybė!“ Mat iki jo tėviškės buvo kokie šeši kilometrai. Bet vieną sykį aš susigundžiau. Ėjom, ėjom vingiuotu keliu, kol pamatėm Mačernių vienkiemį. Kaip šiandien atsimenu, stovėjo įlinkusi lyg arklio balnas troba, ūkiniai pastatai kiek geresni, netoliese tyvuliavo kūdra. Aš paklausiau, ar yra čia karosų, jis atsakė, kad ne. Vytauto kambarys buvo pailgos formos. Ant stalo gulėjo mėlyna knyga, kurios pavadinimas buvo „Бесы“, čia pat mėtėsi eilėraščių rankraščiai. Motina atnešė pieno ir kriaukšlę duonos. Ji man paliko gana nemalonaus žmogaus įspūdį. Jautėsi, kad Vytauto ji nemyli, jis kaip rakštis toje šeimoje buvo.
Paskiau nuėjome į mišką. Vaikštinėjome, kvailiojom, dainavom ir deklamavome eiles. Atsistojau, atsimenu, ant supuvusio kelmo ir buvau besiruošiąs nuo jo nušokti. Tik staiga – šmurkšt – iš po jo vykstelėjo gluodena. Aš tą padarą palaikiau gyvate. „Ai, Vytautai, velniai nematė to tavo miško ir tavo gyvačių!“
Tą naktį nakvojau pas Mačernius, Vytauto kambaryje. Ryte grįžau į miestelį.
Kitą sykį visa jaunimo kompanija, tarp jų ir Vytautas, ėjome pas Šukius, kurie gyveno ne per toliausiai nuo P. Jurkaus namų. Ten mus vaišino iki išnaktų. Vytautas irgi juokavo, dainavo. Netiesa, kad jis buvo ne kompanijos žmogus.
Paskutinį kartą gyvą Vytautą mačiau savaitę prieš mirtį.
Frontui prasiritus, aš dirbau Telšių švietimo skyriaus inspektoriumi. Čia ir sužinojau iš J. Jurkaus apie tragišką jo mirtį. Savo ranka parašiau žinutę apie Vytauto mirtį ir su didelėm pastangom išspausdinom „Tarybų Žemaitijoje“. Ten išspausdinom ir vieną (6-ą) jo vizijų.
Studijų metu, atsimenu, Vytautas buvo įsitaisęs šviesiai rusvos spalvos kostiumą ir vaikščiojo su medinėmis klumpėmis – tokios tada buvo madingos. Iš visos jo išorės spinduliavo įgimta dvarininkiška inteligencija. Mėgo visada būti tvarkingas, pasitempęs. Visa jo esybė priminė J. Baltrušaitį arba O. Milašių.
Užrašyta 1982 m.
Vaclovas Blėdis
Vytautas turėjo tikrai neramią, didelę sielą. Jį domino viskas, ką geriausia per savo egzistavimą yra sukūrusi žmonija.
Skaitė ir mėgo deklamuoti didžiausius pasaulio poetus. Ypač jį žavėjo O. Milašius, kurį skaitė prancūzų kalba.
Atsimenu, dažnai jis su J. Miltiniu diskutuodavo apie teatro ir poezija santykį. Vytautas, studijuodamas Vilniuje, jau buvo susipažinęs su lietuvių teatru. Bet tada mūsų nacionalinis teatras dar negalėjo išreikšti visų teatro galimybių, todėl jis iškeldavo daug neaiškumų dėl teatro prigimties ir paskirties. J. Miltinis, kuris jau buvo susipažinęs su pasaulinio lygio teatro menu ir pasaulinio garso menininkais, aiškindavo teatro meno paslaptis.
Vytautas domėjosi astronomija. Bet į šitą mokslą jis žiūrėjo iš filosofijos taško. Atsimenu, kai gulėdavome žvaigždėtomis vasaros naktimis Mačernių daržinėje ant šieno, žiūrėdavome į žvaigždes, jis kalbėdavo lyg sau, lyg visiems: „Kas yra žmogus, palyginus su visata? Kokia jo vieta kosmoso begalybėje? Koks keistas ir sudėtingas pasaulis… Kiek daug paslapčių slypi… Šviečia žvaigždė, kuri gal prieš daugeli tūkstantmečių užgeso, o mes dar vis matome jos šviesą…“
Mes buvome dvidešimtmečiai. Noras pažinti buvo begalinis. Vytautas daug skaitė. Kiek buvo įmanoma, susipažino su Vakarų Europos šviesiausių protų mintimis. Bet jis dar neturėjo vieningos filosofinės pozicijos gyvenime, nes to pasiekti tokiai daugiaplanei asmenybei, kokia buvo Vytautas, beveik neįmanoma.
Negalėčiau pasakyti, kad jis buvo nesocialus. Bet taip pat negalėčiau teigti, kad jis buvo socialus. Kartais atrodydavo toks pat paprastas žmogus kaip ir visi jo amžiaus jaunuoliai – draugiškas, atviras, šnekus. Tik staiga karščiausio pokalbio metu nutildavo, užsidarydavo savyje, susimąstydavo – ir tada nebandyk prakalbinti.
Diskusijų metu savo mintis reikšdavo aiškiai, logiškai, konstruktyviai. Žinojo, ką žino, žinojo, ko nežino.
Draugų kompanijoje jis dažnai būdavo linksmas, juokaudavo, truputį ir išgerdavo, bet, žinoma, saikingai. Nebuvo koks kietas asketas, bei žemiškaisiais malonumais nepiktnaudžiaudavo.
Turėjo subtilų humoro jausmą, žodžio kišenėje neieškojo.
Apie rūpimus dalykus kalbėdavo noriai, užsidegęs, o išprovokuoti kokiam nors pokalbiui būdavo sunku, beveik neįmanoma. Jo uždarumą liudija tas faktas, jog apie jo meilę sužadėtinei B. Vildžiūnaitei sužinojau tik po jo mirties. Nė karto neužsiminė jis ir apie tai, jog yra siunčiamas į Sorboną.
Buvo religingas, bet nebuvo davatka. Tikėjo daugiau iš tradicijos. Religija jį domino daugiau kaip filosofija. Jis norėjo pats išsiaiškinti religijos paslaptis.
Vytautas labai mylėjo savo draugus. Nuolat rūpinosi, kaip kuriam sekasi, ar nereikalinga jo pagalba.
Vienas išskirtinių jo bruožų – nepaprastai gili meilė gimtajai žemei, Šarnelei, jos žmonėms. Mielai ir šiltai bendraudavo su kaimo žmonėmis. Mėgo pasakoti apie kaimą.
Keisti santykiai buvo su motina. Labai oficialūs, šalti, jautėsi trintis. Man, aukštaičiui, tai nebuvo įprasta. Apie motiną pasakyčiau tai, jog ji buvo ne nuožmi, o tiesi moteris. Jeigu reikia ką padaryti, tai reikia. Jokių atsikalbinėjimų negali būti. Todėl mes noriai dirbdavome ūkio darbus. Neturėdavome teisės sėstis prie stalo tol, kol ji pati neatsisėsdavo. Sėdėdavo ji paprastai stalo gale – garbingiausioje vietoje. Nors pietums dažniausiai gaudavome tik žemaitiškos bulvių košės. Mačernių žemė buvo nekokia ir ūkis nusmukęs, bet iš visos senosios Mačernienės išorės švietė dvarininkiška prigimtis.
Gana dažnai rengdavome poezijos vakarus pas P. Jurkų. Kamerinė aplinka, nesibaigiančios diskusijos ligi ryto.
Vytautas nebuvo gražuolis. Griežti veido bruožai. Visa siela atsispindėdavo akyse – nepaprastai giliose ir gyvose.
Nežinau, ar čia likimo ironija, ar nuojauta, bet jis dažnai užsimindavo apie tai, jog norėtų būti palaidotas tame kalnelyje prie namų. Taip ir buvo…
Mes visi labai mylėjome Vytautą. Myliu aš jį ir šiandien. Myliu jo poeziją. Turiu keletą jo rankraščių, kuriuos labai branginu. Rašysenoje tarsi atsispindi visa jo esybė – raidės ne išdailintos, bet aiškios.
Ypač man patinka šeštoji vizija. Svajoju kaip nors ją perkelti į sceną. Bet baisu, kad nesugebėsiu perteikti to subtilumo, kad scenoje ji subyrės.
Užrašyta Panevėžyje 1982.IV.21
Juozas Miltinis
1944 metais, dundant patrankoms, apie pusę vasaros neramiai, bet gana įdomiai teko praleisti Šarnelėje, poeto Vytauto Mačernio, tada dar Humanitarinių mokslų fakulteto studento, tėviškėje netoli Varduvos (šventosios Žemaičių Kalvarijos), senovinėje vienišoje sodyboje, apsuptoje medžių ir kalvų. Į Šarnelę atvyko ir dailininkas, puikus grafikas Telesforas Vaitus. Kartu su manimi dar glaudėsi Panevėžio dramos teatro aktoriai Vacys Blėdis ir Donatas Banionis. Vasara buvo saulėta, tik netoliese ėjo karas. Mes, penki viengungiai, rytais laukuose: pjovėme, grėbėme, į kupetas krovėme, tik nedainavome, nes patrankų dundėjimas ardė ritmą. Pavakariais, susėdę kur kalnelio nuožulnumoj po medžiais, paūksmėje, lyg kokie platonistai filosofavome, nustatynėdami santykį tarp idėjos ir daikto. Vytautas studijavo filosofiją ir visuose pašnekesiuose nejučiomis vis nukrypdavo į ją. Aš daugiau laikiausi meno pusės, man padėjo Telesforas, Vacys, iš mandagumo ar jausdamas dėkingumą šeimininkui blaškydavosi tarp dviejų aušrų – filosofijos ir meno, atiduodamas kartais pirmumą Vytautui. Donatas, kaip pats jauniausias, tylėdavo ar ką nors linksmesnio pamėgindavo įterpti.
Kartais kai kuriomis dienomis ir daugiau atsirasdavo pašnekovų ir gana iškalbingų. Tai Jurkai iš Varduvos. Nusisėdėdavę pereidavome į peripatetikus. Tik neturėjome Aristotelio nei panašaus ko, kas mums vaikščiodamas ir aiškintų, kas, pavyzdžiui, yra eupraksija met aretes – kaip gerai pragyventi ir išlikti doram.
Saulei nusileidus, išsimaudydavome netolimame ežere. Vakarais, sugulę ant šieno, prapolemizuodavome apie visus menus iki paryčių. Būdavo ir kūrybinių valandėlių, kada Vytautas skaitydavo savo eilėraščius. Paskaitęs jis lyg nuliūsdavo, panirdavo į vienišumo melancholiją, matyt, kurdavo toliau skverbdamasis į savo dvasios gelmes. Tada jo žvilgsnis, nefiksuojąs jokio objekto, likdavo įbestas kažkur į neįžvelgiamą tolumą. Tada jis būdavo neprakalbinamas. Matyt, kaip Byronas prie Pyčio kapo poetiškai užsisvajojęs pasinerdavo į vizijų pasaulį, kur regėjo tai, kas jam tikriausiai kažkokiais simboliais šmėžavo apie artėjantį jo paties gyvenimo tragiškumą. Atbudęs iš savo vienišumo, užsidarymo, paskaitydavo savo eilėraštį – sonetą ar viziją. Jis skaitė ramiai, be jokio šabloniško, patosinio intonavimo, įprasto kai kuriems mūsų poetams, skaitantiems savo eilėraščius. Gilus semantinio substrato jausmas subanguodavo jo ritminiuose akcentuose. Atrodė, kad jis neskaito jų, bet autentiškai šiuo pat metu improvizuodamas kuria.
Kartais, skaitant sonetus, švysteldavo jo veide kažkokia lengva, atlaidi, sokratiška ironija. Gal kad mes sėdime tylūs tylūs ir, lyg viską aplink aprėpdami, atrodome įsigilinę.
Jo nedidelėje bibliotekoje buvo Kanto, Husserlio, Bergsono, Croce’s originalų. Poezijos skyriuje – Baudelaire’o, Rimbaud, Mallarmé, Poe, Burnso, Elioto, Jeitso, Hölderlino, Rilke’s, Milašiaus originalai.
Kas jį pažinojo, suprato, kad bręsta didelis poetas ir gilus mąstytojas. Aš maniau, kad ir dramaturgas. Su Vytautu Mačerniu aš buvau susipažinęs jau anksčiau – viename jaunimo suvažiavime Telšiuose.
Panevėžys, 1982.V.15
Saulius Sondeckis
Su Vytautu Mačerniu susipažinau maždaug 1942 metais. Aš su tėvais gyvenau Šiauliuose. Kai Vytautas važinėdavo traukiniu į Vilnių, dažnokai ateidavo pas mus pernakvoti, nes tiesioginio traukinio iš Vilniaus į Telšius nebuvo.
Buvo labai kuklus, tylus. Jei jo neprakalbinsi, pats niekada pokalbio ir nepradės. Aš tada mokiausi muzikos mokykloje, todėl dažniausiai mes kalbėdavomės apie muziką. Atsimenu, jis buvo gerai susipažinęs su muzikos pasauliu. Ypač žavėdavosi Beethovenu.
Apsirengęs jis būdavo prastokai – atbrizgusios kelnės, švarkelis irgi atspurusiom rankovėm. Bet visi tada manė, kad nesirūpinimas savo išvaizda yra būdingas intelektualiems žmonėms.
Paskui man teko gyventi pas gimines Šašaičių kaime, netoli Varduvos miestelio. Man buvo 14–15 metų. Pas mano giminaičius rinkdavosi tuo metu Varduvos apylinkėse gyvenę intelektualai – J. Miltinis, V. Blėdis, D. Banionis, dailininkas T. Valius – iš viso koks 15 žmonių. Jie diskutuodavo įvairiausiais klausimais – apie meną, literatūrą, politiką. Ypač buvo aktualus ideologinio apsisprendimo klausimas. Vytautas dažniausiai tose diskusijose nedalyvaudavo ir didelių susibūrimų nemėgdavo. Eidavome kartu maudytis į upelį, bet ir čia jis beveik niekada nebūdavo linksmas.
Aš nueidavau pas jį į Šarnelę pasiskolinti knygų. Jis turėjo didžiulę biblioteką. Knygų buvo įvairiausiomis kalbomis. Jis gerai mokėjo anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbas. Mačiau, kad skaitė Cervanteso „Don Kichotą“ ispanų kalba, lygindamas jį su Churgino lietuvišku vertimu. Vertė Cervanteso eilėraščius savo malonumui.
Kai su juo kalbėdavaisi, dažnai sunku būdavo suprasti, ar jis tavęs klausosi, ar tave vertina, ar nežinia apie ką galvoja įsmeigęs į tolį nieko, rodos, nematančias akis.
Jis buvo tamsaus gymio. Vasarą labai greitai įdegdavo saulėje. Bet buvo ne per stipriausios sveikatos.
Tą dieną, kai ant Kalvarijos nukrito vienintelis sviedinys, mūsų apylinkėse buvo ramu. Truputį toliau girdėjosi pabūklų trenksmas. Tas sviedinys sprogo gerokai toliau, skeveldros varpyte suvarpė arklį. O Vytautui pataikė vienintelė – ir tiesiai į smilkinį. Jis sėdėjo vežime susmukęs, iš smilkinio buvo nutekėjęs kraujas, viena akinių kojelė sulaužyta. Buvo su skrybėle ir paltu. Mes, paaugliai, keletą kartų buvome atbėgę pažiūrėti – vaizdas buvo kraupus. Vytauto ilgai iš ten niekas neatsiėmė, nes prasidėjo suirutė, frontas…
Visa tai įvyko apie pietus. O labai anksti ryte pas mus atbėgo P. Jurkus, išbalęs iš išgąsčio ir baisiausiai sutrikęs. Jis visus ragino bėgti, trauktis. Man rodos, kad traukdamasis apie Vytauto mirtį jis dar nežinojo.
Užrašyta Vilniuje 1982.IV.26
Karolina Jurkutė-Pakalniškienė
Man labiausiai įsimena literatūros vakaras, kuris buvo surengtas Vytauto tėviškėje. Tai buvo 1944 m. rugpjūčio sekmadienio popietę. Joje dalyvavo keli Telšių literatai, Paulius Jurkus, jo žmona, keletas studentų, kurie buvo pasitraukę nuo vokiečių. Taip pat Miltinis, Banionis, Blėdis, mano brolis Juozas Jurkus su žmona.
Visi, kurie gyveno Ž. Kalvarijoje, susirinko pas mus Šašaičiuose, o Vytautas atvažiavo mūsų parsivežti. Važiuoti reikėjo apie 3 kilometrus. Vytautas moteris susodino į brikelę, o pats visą laiką, eidamas šalia, laikė už vadelių. Jis sakėsi esąs viduramžių riteris, kuris veža damas į savo pilį.
Susėdome sode po senąja liepa. Moterys paruošė kavos, užkandžių, ir prasidėjo vakaronė. Vytautas ir kiti literatai skaitė savo kūrinius, aptarinėjo juos, filosofavo.
Vytautą Mačernį aš prisimenu dar studentą. Didelį įspūdį darė jo gilios akys, kurios, rodos, žvelgė į kito žmogaus sielos gelmes. Dažnai būdavo labai susimastęs, išsiblaškęs. Ypatingai filosofavo žmogaus būties klausimais. Vytautas išsiskirdavo giliais, logiškais išvedžiojimais. Buvo labai gabus, greit išmokdavo svetimas kalbas. Vytautas labai įspūdingai skaitydavo savo eilėraščius. Salė lyg užburta tylėdavo. Paprastai jis žvelgdavo virš salės publikos. Baigus deklamuoti, dar kurį laiką salėje būdavo tyla, o tik vėliau pasigirsdavo plojimai.
Rietavas, 1982.V.17
Regina Dokšaitė-Šakalienė
Kai žuvo Vytauto tėvas, mano tėvai laikė savo pareiga padėti našlei Mačernienei. Vytautą matydavau dažniausiai per kūlimo talkas, kuriose jis paprastai nedalyvaudavo, o ganydavo karves. Man tada buvo 12–13 metų. Jo motina sakydavo: „Et, tas mūsų Vytautas tik karvėms ganyti ir tetinka.“ Jau nuo pat mažų dienų jis būdavo atsiskyręs, vienas, nemėgstąs fizinio darbo.
Artimiau su Vytautu susipažinau 1944 metų vasarą, kai jis, uždarius universitetą, gyveno tėviškėje. Beveik kiekvieną sekmadienį jis pas mus užeidavo į svečius. Dažniausiai prieš eidamas į bažnyčią. Pasiimdavo ir mane. Grįždami iš bažnyčios, vėl užsukdavome pas mus. Mano tėvai buvo labai vaišingi. Vytautas mėgo skaityti knygas garsiai. Ypač Dostojevskį. Beje, knygas jis pirkdavosi už paskutinius pinigus. Keletas knygų su autografais dar yra pas mane likę. Kartais po pamaldų mes eidavome pasivaikščioti. Visada su mumis eidavo ir Paulius Jurkus. Vytautas ypatingai mėgo kapines. Ten jis tapdavo ypač susimąstęs ir liūdnas. Šiaip dažniausiai jie su Paulium diskutuodavo labai aukštom temom, kurių aš dar nesuprasdavau. Užeidavome pas Paulių į namus, kurie buvo pačiame Varduvos miestelyje. Jurkienė labai mylėjo jaunimą, vaišindavo mus, ypač dažnai morkiniais blynais, kurių Vytautas labai nemėgo, bet, kad neįžeistų vaišingos šeimininkės, vis tiek valgydavo.
Atsimenu, kaip vienąkart labai pasipiktinau Vytautu. Tada buvau labai stipriai tikinti. Kartą per pamaldas aš pastebėjau, kad Vytautas į maldaknygės vidų įsidėjęs romaną ir pamaldų metu jį skaito. Mano pasipiktinimui nebuvo ribų, bet aš jam tada taip nieko ir nepasakiau. Dabar man atrodo, kad tuo metu Vytautas pergyveno didelę savo pasaulėžiūros krizę.
Vytautas labai mėgo susirašinėti. Labai dažnai netingėdavo net pėsčias suvaikščioti iš Šarnelės į Varduvą pasiimti laiškų. Su didele meile kalbėdavo apie studijų draugus. Mano tėvai duodavo arklius, kad mes galėtume nuvažiuoti į Telšius pažiūrėti spektaklių. Kelionės metu Vytautas su Pauliumi labai dažnai ginčydavosi net iki susipykimo. Minėdavo Nietzsche’s, Kanto vardus.
Paskutinį kartą mačiau Vytautą gyvą savaitę prieš mirtį. Tą sekmadienį jis buvo pas mus ir skaitė garsiai „Idiotą“. Jokios kalbos apie ketinimą kur nors išvažiuoti nebuvo.
Kai sužinojau apie Vytauto mirtį, aplinkui jau siautėjo ugnis ir dundėjo šūviai. Ėjo frontas. Aš slapta nuo tėvų nubėgau į Mačernių sodybą atsisveikinti. Kaip šiandien atsimenu: Vytautas gulėjo ant nuimtų nuo vyrių durų, o keli vyrai kieme kalė grabą. Prie karsto sėdėjo viena motinėlė.
Vėliau iki pat Mačernienės mirties lankydavome ją. Mano tėvai padėdavo jai nudirbti darbus. Ji dažnai sakydavo: „Keistas tas mūsų vaikas buvo. Kaip ne šio lizdo.“
Tiesa, tą vasarą Vytautą matydavau su sena gimnazistiška uniforma. Kitokio drabužio jis neturėjo, nes ūkis skendėjo skolose dar tėvui gyvam tebesant. Tėvas mėgo plačiai pagyventi, garsėjo savo pomėgiu medžioti ir vaišinti didžiausius apylinkės vyrus.
Tada aš dirbau valsčiuje sekretore, todėl Vytautas dažnai prašydavo, kad aš jam atspausdinčiau mašinėle. Vienas mano spausdintas sonetas išliko.
Užrašyta 1982 m.
Bronė Straupienė, Juozas Straupis
Mes buvome artimiausi Mačernių kaimynai. Vytauto tėvas buvo laikomas turtingu ūkininku – turėjo 120 ha žemės. Paskui ta žemė buvo atidalinta valakams ar praskolinta. Motina Elzbieta Vaičiulytė buvo vienturte duktė. Nors jos tėvai žemės nedaug turėjo, bet buvo labai tvarkingi ūkininkai. Visas turtas – 10 tūkstančių litų – atiteko dukrai Elzbietai. Todėl Mačernis džiaugėsi nužiūrėjęs turtingą ir šeimininkišką merginą.
Abu Mačerniai, ypač Vytauto tėvas, buvo labai vaišingi ir mėgo tuo pasididžiuoti. Kviesdavosi į svečius turtingiausius valsčiaus žmones. Todėl prasigyventi jiems ir nesisekė. Su samdiniais abu Mačerniai elgėsi labai gražiai ir sąžiningai.
Valsčiaus valdžia jiems, kaip vieniems stambiausių kaimo ūkininkų, įtaisė labai geros veislės jautį. (Buvo tokia mada, kad geriausiems ūkininkams valdžia duodavo importinės veislės, dažniausiai olandų, jautį.) Jaučio vardas buvo Mulkis. Jis mėgo pasibadyti, bet šeimininko niekad nepuldavo.
Tą vakarą pas Mačernius buvo svečių. Gerokai įkaušęs Vytauto tėvas su galvojo nueiti pasitikti pargenamos bandos. Jis ėjo artyn prie jaučio, šaukdamas jį vardu: Mulki, Mulki! O gyvuliai šiaip jau nemėgsta girtų žmonių. Jautis puolė ir mirtinai subadė šeimininką. Pas mus atbėgo Mačernių bernas ir apsakė, kas atsitiko. Aš šokau ant dviračio ir nulėkiau į Kalvariją, norėdamas pašaukti gydytoją. O kai grįžau, senasis Mačernis buvo jau atšalęs.
Vytautas nuo pat mažumės buvo ne to lizdo paukštis. Kai buvo studentas, dažnai pas mus užeidavo. Nerūkė, negėrė, neblevyzgojo, todėl jį visi mėgo. Didelių ūkio darbų jis dirbti neturėjo laiko – vis su knyga ir su knyga.
Kartą mes paklausėme, ko jis vis į tą gandralizdį laipioja, tai Vytautas atsakė. kad nori pakilti nuo žemės virš horizonto – tada mintys tik plaukia, tik plaukia.
Karo metu pas Mačernius buvo prisiglaudęs sužeistas rusų kareivis. Iš jo Vytautas per porą mėnesių išmoko rusų kalbą.
Motina nuo pat mažumės Vytauto nemylėjo, todėl jis augo ant senelės rankų, kuri ir laikė jį savo gale – prišvinėje. Vytį ir Vladį mokė samdyta mergina, paskui įstojo į gimnaziją. Vytis buvo galvotesnis.
Tą dieną, prieš išvažiuodamas į Kalvariją. Vytautas užėjo pas mus. Jis buvo pasikinkęs palšą arkliuką. Su savimi turėjo lagaminuką. kuris buvo užrakintas. Sakė, kad važiuoja pasiimti Pauliaus Jurkaus, o toliau žadėjo abu kartu trauktis į Vakarus.
Daugiau nebematėme Vytauto gyvo. Davėm lentų grabui padaryti. Kaip tik tuo metu vyko stiprūs susišaudymai, todėl nebuvo įmanoma nuvežti jo į kapines.
Atsiminimai užrašyti 1982.IV.8
Albertas Dilys
Negalėčiau pasakyti, kad buvau artimiausias Vytauto Mačernio draugas. Vytautas turėjo keletą artimų draugų, o kiti buvo tik šiaip pažįstami. Visada matydavau jį susimąsčiusį, rimtą. Tada man atrodė, kad į mus, savo kolegas, jis žiūri gerokai iš aukšto. Dažniausiai matydavau jį „Šatrijos“ susirinkimuose. Diskusijų metu dažniausiai laikydavosi nuošalyje.
Artimiau pažinau ir bendravau su jo sužadėtine Brone Vildžiūnaite. Tai buvo linksmo būdo ir gana praktiška, graži mergina. Vytautą ji laikė kietai. Bandė išmokyti praktiškumo. Kartą vertė jį skusti bulves.
Mįslė man atrodo vienas faktas, kuris tokio didelio poeto biografijai turėtų turėti didelės reikšmės.
1944-ųjų metų vasarą praleidau Anykščiuose, savo gimtinėje. Buvo Jonininės. Viename kaime susirinkti į gegužinę jaunimas. Ten aš sutikau Bronę Vildžiūnaitę su buvusiu studentu, tuo metu mokytojaujančiu Anykščiuose, Juozu Karosu. Man atrodė, kad tarp jų buvo šis tas daugiau negu paprasti draugiški santykiai. Aš nežinau, ar šie santykiai buvo žinomi Vytautui.
Juozas Karosas tą vasarą žuvo. Tą pati rudenį, kaip žinome, žuvo ir Vytautas. Po Juozo mirties Bronė vėl save ėmė laikyti Vytauto sužadėtine ir, kaip žinome, jai atiteko visas poeto literatūrinis palikimas. Gal šis faktas bus pridėjęs prie tos kūrybinės ir dvasinės desperacijos, kuri jaučiama paskutiniuose poeto eilėraščiuose.
Po to, kai uždarė universitetą, Vytauto aš daugiau nebemačiau. Apie mirtį sužinojau Vilniuje.
Atsiminimai užrašyti 1982.IV.2
Jonas Šukys
Sedos mokykloje mokiau du brolius Mačernius – Vladą ir Vytautą. Abu buvo beveik lygaus ūgio, gražiai, tvarkingai apvilkti ir kaip žemaičiai – darbštūs ir rimti. Vladas buvo lėtesnis, silpniau mokėsi – gal neturėjo didelio palinkimo į mokslą, o gal nesisekė susikaupti. Vytautas buvo judresnis, drąsesnis. Gerai mokėsi, skaitė knygeles. Buvo kaip ir kiti žemesniųjų klasių mokiniai – nedaug kuo išsiskyrė. Paskui baigė gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete filologiją, mokėsi kalbų ir sakė, kad gerai išmokęs vokiečių, prancūzų, rusų kalbas, o kitų – pramokęs.
Vėl keliai susitiko karo metu Žemaičių Kalvarijoje.
1944 m. vasarą vykome čia, į kaimą, praleisti vasaros atostogų. Tos atostogos užsitęsė dar vieną mėnesį, kol frontas pajudėjo nuo Šiaulių. Sondeckių-Kazlauskų ūkyje Šašaičių kaime buvo tikra stovykla – daugybė žmonių: atbėgę dviračiais trys Šiaulių gimnazijos mokiniai, Sauliaus Sondeckio klasės draugai, dvi rusų šeimos, vokiečių evakuotos nuo Velikije Lukų, du gelbėjami žydai (10 metų M. Petuchauskas su motina). Šiaulių gimnazijos mokytoja R. Sondeckienė su dukterimi studente Danguole, mes su žmona, patys šeimininkai. Šarnelės kaime pas Mačernius buvo apsistoję ir negalėjo grįžti į Panevėžį artistai J. Miltinis, D. Banionis, B. Babkauskas. Visi buvome įšalę, negalėjome judėti. Laukėme.
Neturėjome ką daryti. V. Mačernis ateidavo pas mus su artistais, dar iš miestelio atvykdavo Šančių gimnazijos mokytojas Paulius Jurkus, kalbininkas Juozas Jurkus. Sondeckių kieme susidarydavo jaunų judrių vyrų ir paauglių krepšinio komanda. Žaisdavo, juokaudavo, visai pamiršdami, kad čia pat frontas. Gyviems, sako, reikia gyventi.
Dabar vėl kalbėdavomės su V. Mačerniu, kuris po ilgo nesimatymo atrodė labai išsilavinęs ir pasirengęs rimtam literatūros darbui. Sakėsi jau parašęs nemaža eilėraščių. Mes mėgome kalbėtis apie žymiuosius prancūzų poetus simbolistus: Verhaereną, Mallarmé, Verlaine’ą, Maeterlincką… Atrodė, jis buvo visus išstudijavęs. Jis man paskaitė kai ką savo poezijos. Jautėsi prancūzų poezijos įtaka, toji įtaka buvo paplitusi visoje Europoje.
Jis nešiojo ant galvos didelę juodą beretę, kuri taip pat priminė prancūzų alpinistus ir Paryžiaus menininkus. Karo metu Vilniuje negalėto gilinti studijų – jis tarnavo Vilniuje gidu, vedžiojo turistus, kokie tuo metu pasitaikydavo. Buvo proga neužmiršti kalbų ir moksliškai susipažinti su kiekvienu Vilniaus kampeliu, su jo istorija.
Panevėžio artistai, naujo teatro kūrėjai, sutikę panašių užmojų jauną poetą, pradėjusį eiti savu keliu, su juo susidraugavo.
Deja, deja, atėjo spalio devintoji.
Vokiečių radistų dalinys, stovėjęs Žemaičių Kalvarijoje, prieš dieną išvyko. Miestelyje buvo ramu.
Tą dieną nuo Sedos važiavo keliu vienas tarybinis tankas. Priartėjęs prie miestelio, žvalgymo tikslu šovė į miestelį, norėdamas išprovokuoti, jei būtų vokiečių, susišaudymą. Tik vieną kartą šovė. Tas sviedinys krito miestelyje šalia kelio, kitoje griovio pusėje, ant pakelės kauburėlio. Krito ir sprogo netoli mokytojo Pauliaus Jurkaus motinos sodybos kiemo. Čia tą minutę pas P. Jurkų važiavo ratuose gražia kumele V. Mačernis. Nedidelė sprogusio sviedinio skeveldra pataikė iš užpakalio į galvą ir išlindo kitoje galvos pusėje prie akies, pertraukdama net akinius. Vytautas sukniubo ant sėdynės. Kumelė, daug kartų važiavusi tuo keliu, iš įpratimo įsuko į kiemą. Ji taip pat buvo skeveldrų sužeista – kieme išgriuvo ir pastipo.
Priartėjo frontas, Sedoje vyko mūšis. Žemaičių Kalvarijos miestelis buvo kaip prie ugniakuro. Nebuvo nei laiko Vytautą pašarvoti, net sąlygų vežti į kapus. Draugai parinko motinos ūkyje gražią vietelę ir palaidojo. Be jokių iškilmių, kaip fronte. Dar viena žiauraus karo auka. Netikėta, beprasmiška.
Artimieji draugai, tenai buvę, susirūpino išsaugoti jo kūrybą. Surinkę eilėraščius ir visa, kas buvo rašyta, užkasė į žemę truputį toliau nuo trobų, kad užsidegus troboms ir įkaitus aplink žemei nesudegtų.
Ir vėl likimo pasityčiojimas. Užėjus Tarybinei armijai, pirmieji daliniai pasistatė lauko virtuvę prie tos vietos, kur buvo užkasti eilėraščiai. Virėjai ruošė valgį, metė virtuvės atliekas ir pylė paplovas ant tų eilėraščių. Laimei, draugai juos užkasė gerai ir tos paplovos nepakenkė. Eilėraščiai išliko ir buvo išleisti.
Kaunas, 1982.V.3
Algimantas Mackus. Ties nepriklausomybe ir ties žemėn neįaugusia karta
1992 m. Nr. 2
Algimantui Mackui – 60
Algimantui Mackui – poetui, meno kritikui, publicistui, aktyviam mūsų kultūrininkui santariečiui – šių metų vasario 11 d. būtų sukakę šešiasdešimt. Tačiau jam nebuvo lemta sulaukti net Kristaus amžiaus – žuvo autokatastrofoje 1964 m. gruodžio 28-ąją.
Algimanto Mackaus poezija mūsų visuomenei gana žinoma, tad šį sykį – pora eseistinių rašinių iš rengiamos knygos „Ir mirtis nebus nugalėta“: „Ties nepriklausomybėje neįaugusia karta“ – „Metmenys“, 1960, Nr. 2, p. 7–18 (šis žodis, pavadintas „Vasario Šešioliktoji po keturiasdešimt vienerių metų ir žemėn neįaugusi generacija“, buvo perskaitytas 1959 m. vasario 22 d. Santaros susirinkime), „Iš užrašų apie egzilę“ – „Margutis“, 1963 m., sausis, p. 14–16; rugsėjis, p. 15–17; parašas: Algirdas Indra.
Pirmąjį kartą leiskite pradėti Jono Aisčio „Pilnaties“ žodžiais:
Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai –
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės,
Liko netesėti mūsų pažadai…
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,–
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę,
Liko netesėti mūsų pažadai.
Šiose eilutėse, man rodosi, sukaupta moderniosios Lietuvos valstybės ir tautos tragedijos esencija. Veiksmo, lygaus žodžiui, stoka. Kažkas kažkada įmetė netikrą pinigą, žvangėjusį alchemikų auksu. Dabar tąjį netikrą pinigą turime išpirkti.
Antrąjį kartą leiskite pradėti Alfonso Nykos-Niliūno paskutiniąja „Išduoto medžio“ strofa:
Tiktai dabar, sugrįžus iš kelionės, lyg nebepažįsti
Ir, nusisukęs nuo manęs, raudodamas šlami.
Aš išdaviau tave! Seniai turėjau grįžti!
Prie tavo kūno aš turėjau savo gyslom prisirišti
Ir iki galo taip kovot su mirtimi.
Šiose eilutėse, man rodosi, sukaupta visos mūsų išklydusios (ca. 1930 metų) generacijos dramos užuomazga. Stoka medžio, prie kurio galėtume prisirišti gyslomis. Kažkas kažkada labai melagingai sušuko, kad žemė, prasmė ir džiaugsmas yra duonos baltumas. Mūsų šaknys, gimtųjų dirvonų nepridengtos nuo saulės ir vėjo, tapo ligūstai jautrios.
Ir leiskite pradėti trečiąjį kartą.
Penktajam prarastos nepriklausomybės dešimtmetyje apie Vasario Šešioliktąją derėtų kalbėti asmenims, savo akimis regėjusiems prisikeliančią Lietuvą iš amžiaus „be rašto ir be druko“. Derėtų šnekėti jiems – liejusiems senos, o sykiu tokios jaunos, mažos, o sykiu tokios didelės valstybės pamatus.
1918–1940 metų epocha su idealistinės kovos, entuziastiškos valstybinės kūrybos, gyvenimo bei švietimo lygio stiebimosi aukštyn ir totalinio praradimo fazėmis istorijon įtilpo neįprastai anksti. Mūsų praeitis – valandos ir pastangos – tebėra šiltos: jeigu ne rankomis, tai atsiminimais liečiamos tą praeitį kūnijusių ir toje praeityje buvusių žmonių. Užmirštant esamą vietą bei esamą laiką, tebekvėpuojama anuo džiaugsmingu oru, tebegyvenama ano meto problemomis.
Praeitis nervingai diskutuojama: jos vardu steigiamos ir likviduojamos vienybės, jos vardu, pakopus ant estrados, eksponuojamas būtinai nešvarus kaimyno lietuvio nuogumas, ir jos, tos pačios praeities, vardu laisvinimo veiksniai laisvina vieni antrus iš laisvinimo darbų. Ieškodami nesamo ir nebuvusio, tik kažkodėl būti turėjusio, nūdien žuvusios valstybės pamatų dulkes neatsakingai ir dažnai nesąžiningai sijoja net ir tie, kurie vos prieš keletą dešimtmečių anų pamatų nedrįsdavo glostyti, nenusimazgoję rankų, lūpų ir sąžinių.
Tokioje portretūroje gal pateisinama Vasario Šešioliktosios tema šnekėti po svarbiais dokumentais nepasirašinėjusios, valstybinėmis apeigomis neatšventusios ciklo jubiliejų ir už juos – už sukaktis, už jubiliejus (rečiau už darbus) – ordinais ir medaliais neapdalintos generacijos žmogui.
Tiki ir jis, tos generacijos žmogus, nauju Vasario Šešioliktosios aktu. Bet viltis kiekvienais metais mąžta. Ir kiekvienais metais tenka susimąstyti, ar jinai reikalinga? Toji viltis, į kurią žmogus neturi („vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs“) jokios teisės.
Man prisimena ano vengrų sukilėlio žodžiai: „Motin, yra ir mirtyje vilties.“
Apie neviltį verčia pagalvoti emigrantiška lietuviška atmosfera. Lyg gailestingosios seserys prie gęstančio ligonio lovos mes kažką nepaprastai perdėtai guodžiame, o tai silpnesnės valios tautiečiui kelia nemalonų įtarimą. Emigrantiškoj visuomenėj esama per daug ir per dažnos paviršutinės, blizgančios politūros; per maža – nuogos, kudirkiškos tiesos, bendros ir asmeninės. Gailestingosios seserys per dažnai švirkščia morfiną į mūsų venas.
Jeigu protarpiais manyje bus jaučiamas kartėlis, jeigu bus jaučiamas stiglius dvasinio pakilimo, išgaunamo visais linksniais kaitomais Lietuvos meilės žodžiais, – nebus tai įvykę dėl to, kad man tie žodžiai būtų mažiau brangūs; atvirkščiai – tie žodžiai man yra duonos brangumo, tie žodžiai man yra kasdienybė, o ne iškilmingų minėjimų progomis, su pasididžiavimu viešumon išnešama prabanga. Tiktai į prabangą – į tai, kas gyvenimui nebūtina, – žiūrima iš tolo. Į duoną – į tai, be ko gyventi neįmanoma, – ne tik žiūrima iš arti: duoną laužome, duoną riekiame švariomis ir švelniomis, pūslėtomis ir prakaituotomis, žaliomis ir žilomis rankomis.
Vasario Šešioliktosios aktas nebuvo vien dvidešimties vyrų pasirašyta patraukli deklaracija. Aktas buvo visos tautos, pasiryžusios eiti savos nepriklausomybės keliu, krauju bei darbu paliudytas žodis. Akto signatarai nėra tiktai daktaras Jonas Basanavičius ir devyniolika: į signatarų eiles rikiuojasi ir pirmasis Lietuvos nepriklausomybės kovose ties Kėdainiais žuvęs kareivis Povilas Lukšys, ir pirmasis karininkas, ties Alytumi pakirstas, Juozapavičius.
Tačiau kraujo ir deklaracijos suma taip pat nėra valstybės nepriklausomybė.
Nepriklausomybė kuriama be atvangos ir neretai be poilsio, ir tokie žmonės kaip Vydūnas, Šalkauskis, Šliūpas; kaip Maironis, Binkis ir Sruoga; kaip Glinskis, Naujalis ir Šimonis; kaip Jablonskis, Tumas ir Jakštas. Ją kūrė ir tie, kurie kartu su Kudirka ir Čiurlioniu pačios nepriklausomybės nebesuspėjo sulaukti.
Kada po sunkios metų vilkstinės Antanas Miškinis matė Lietuvą „pačiame žydėjime ir pačiame pavasaryje“, jinai, Lietuva, jau buvo įrodžiusi esant verta laisvės ir nepriklausomo laiko. Tas laikas – idealistinės kūrybos etapas.
Lietuva, tarytum nujausdama reikalą greitai subręsti, kūrė vakarietiškos valstybės sistemą, Lietuva statė pradžios bei aukštąsias mokyklas, Lietuva tiesė kelius, Lietuva elektrizavos, Lietuva dairės į Vakarų Europos kultūrą. Ne kiekviena tauta su tokiu priešnepriklausomybiniu laikotarpiu kaip mūsų turi tiek pagrindo didžiuotis pažanga kiek mes – pirmoji ir antroji daugiausia mažažemių ūkininkų karta, abėcėlei skaityti užpūtusi balaną.
Tiktai vėliau, kai nuo Lietuvos kojų nuavėm klumpes, negero šešėlio sparnas užlūžo ant šviesios gimtųjų namų statybos.
Ne šių žodžių paskirtis analizuoti supilkėjimo priežastis, ką nors smerkti, ką nors kaltinti, ką nors ginti.
Lietuva tapo šneki. Ji apsisiautė ištaigingais kailiais, išėjo į savo miniatiūrinių miestų gatves ir jose kartojo Paryžių ir Berlyną su Petrapilio priemaiša, neretai koketiškai deklaruodama tėvynės meilę, daug šnekėdama, bet mažiau dirbdama.
Antrajam pasauliniam karui artėjant ir paviršutiniško pasipuošimo epidemijai nesibaigiant, mes buvome raminami iškilmingom priesaikom bei iškilmingais žodžiais, iš kurių dažnai plūdo nelabai tikro kraujo upokšniai. Plakatuose mes visi buvome pasirengę savo kūnais pridengti žemę; tikrovėje – pažadus palikome pažadais. Ir tuomet, tik tuomet pasidarė įmanu suvokti, kas Lietuvą tikrai mylėjo, o kas jos meilę vien deklamavo. Medaliais apkabintos krūtinės, demosteniškai gražbylios burnos ne visada įrodė esančios vertos Lietuvos žemdirbio pūslėto delno ir bent vieno iš tų, kurie kiekvieną rytą ir vakarą Karo muziejaus sodelyje sušaudytom rankom, bet nesušaudyta dvasia ir širdimi, vedusia juos į Radviliškio bei Širvintų laukus, pagarbiai kėlė ir leido savo kovos konsekruotą vaisių – valstybės vėliavą. Būkime tikri: šie pilkieji vyrai, medinėm rankom ir medinėm kojom, pašaukti savosios žemės ginti, būtų bent išdidžiai, garbingai pralaimėję.
Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai…
Dar kartą žodžiai iš Jono Aisčio „Pilnaties“.
Tačiau meilė žmogui ir žemei uždeda prievolę suprasti, o „supranti“ sinonimas dažnai būna žodis „pateisinti“.
Nežinau, ką atsakys mūsų valkai savo vaikams, kai bus paklausti esminio dalyko: ar žodis ir veiksmas yra taip svetimi vienas antram, kad jų negali suartinti iki nulinio nuotolio net gimtoji žemė pavojaus valandą? Jiems, kaip ir istorijai antraeiliai, neesminiai detalūs motyvai nebegalios. Į esmini klausimą reikės jiems duoti esminį atsakymą.
Mes to esminio klausimo nesame paklausę. Mes dažnai tebevykdome žmogaus ir žemės meilės savanorišką prievolę. Mes visi pripažįstame, jog padarėme ne daugiau už kitus. Tiktai: ar nebūtų buvę tų klaidų mažiau, jeigu bent didžiųjų tautos ir valstybės, šventadienių metu būtume išdrįsę pažvelgti į save kritiškai, ištartus žodžius patikrinti darbais?
Nepriklausomybės laikotarpis Kudirkos buvo ne mažiau reikalingas kaip „Aušros“ ir „Varpo“ laikotarpis.
Netiesa būtų tarus kudirkiškos dvasios žmonių anomis dienomis neturėjus. Kartkartėm pakildavo tokie balsai, kol ateinančią akimirką jie suduždavo, atsimušę į oficialaus valstybinio optimizmo sieną. Sklido tie balsai ne visada iš ten, iš kur galėtume laukti; jie sklido iš vadinamųjų nepraktiškų individų, iš svajotojų, poetų, įvairaus plauko menininkų bei rašytojų. Toks balsas buvo Antano Miškinio, Jono Aisčio, Kazimiero Binkio. Šie ir jiems tolygūs vardai, o ne fondai šautuvam pirkti įteisino ir įprasmino Lietuvos nepriklausomybės epą.
Nemenkas to laikotarpio nepasisekimų nuošimtis nebuvo vienos ar kitos asmenų grupės veiklos išdava; greičiau paprasto fakto, kad mūsų nepriklausomybės saulėtekis buvo per trumpas naujai, maždaug aštuonioliktaisiais metais gimusiai, Lietuvoje augusiai ir Lietuvoj mokslus ėjusiai kartai subręsti ne vien amžiumi, bet ir įtaka bei svoriu visame mūsų valstybės gyvenime. Aštuonioliktųjų metų generacija nestigo pajėgaus idealizmo, kurs nebūtų nepaveikęs ano meto atmosferos Lietuvoje, užnuodytos slavizmo bei tuščios ambicijos bacilomis. Karta, įaugusi visomis šaknimis savon žemėn, tėvų ir protėvių klaidų nebūtų sugebėjusi pakartoti. Ilgainiui, reikia tikėti, būtume išrovę piktžoles to mūsų politinio elemento, kaip jos buvo išrautos, įsteigus visą eilę akcinių bendrovių, ir iš mūsų ekonominio gyvenimo.
Lietuvos valstybės kelias visais laikais, – nuo josios žydėjimo ir galios kulminacijos, Mindaugo ir Vytauto epochos, iki dviejų nepriklausomybės dešimtmečių, – man atrodo, yra didžiai paradoksiškas.
Istorinė Lietuvos valstybė, kai tauta savo žemėje atstovavo mažumai, išlaikė šeimininko padėtį; nepriklausoma Lietuva, kai tauta savo žemėje atstovavo daugumai, neretai būdavo dominuojama mums žalingų kai kurių tautinių mažumų tendencijų.
Istorinė Lietuva, iš vienos pusės, buvusi stiprus fortas prieš Vakarų it teutonų bei kryžiuočių – bei Rytų – Rusijos ir Turkijos – imperializmus, iš kitos pusės, pati nebuvo visiškai laisva nuo imperializmo apraiškų. Nepriklausoma Lietuva, gal ir ne vienu požiūriu buvusi demokratiškesne už tradicinius demokratijų pavyzdžius, vis dėlto – būkime vienų ar kitų pažiūrų – tikros demokratijos neišskleidė. Prie demokratijos, galimas dalykas, būtume priėję valstybinio gyvenimo pulsui atstovaujant 1918-ųjų kartai. Tačiau nedemokratinės Lietuvos faktas neturėtų sudaryti bazės visiems mūsų vėliausios vyriausybės žygiams ir darbams be atodairos pasmerkti.
Gilios politinės išminties ir tolios orientacijos sinonimas yra vienas iš paskutiniųjų svarbiausių Lietuvos vyriausybės sprendimų. Kilus lenkų–vokiečių karui, iš mūsų vakarų kaimyno diplomatiniais kanalais buvo daromas spaudimas ir duodami vylingi pažadai už įstojimą karan prieš Lenkiją Vilniaus atvadavimo pretekstu. Lietuvos vyriausybė pagundai atsispyrė. Palikome nesutepę rankų tuo metu nelaimingos, herojiškai, bet beviltiškai kovojusios, nors mums nelabai draugiškos Lenkijos krauju; netapome Krylovo pasakėčios asilu, įleidusiu nagus į žaizdotus besibaigiančio liūto raumenis.
Paskutinėmis laisvojo gyvenimo valandomis Lietuva tapo ne vieno nelaimingos Lenkijos piliečio užuovėja. Demarkacijos linijos barjeras buvo perdėtas net besitraukiantiems lenkų armijos daliniams.
(Prisiminę ir vokiečių liudijimus, kad okupuotosios Lietuvos duona ir druska su badaujančiais svetimtaučiais, negalime nusikratyti šilto jausmo, kad toji duonos riekė, kuria okupuotas lietuvis pasidalijo su vokiečiu, galėjo būti buvusi naujas parašas ant naujo Vasario Šešioliktosios akto.)
1940 metai buvo tamsi vieno lietuvių tautos istorijos puslapio užsklanda. Išsisklaidymo išvakarės jau buvo čia. Be ypatingo skrupulo, o tiktai su baime išplėšėm jau pradžios mokyklų vadovėliuose įrašytus šūkius, tarp jų ir „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk“ (Ir mes, 1930-ųjų generacija, buvome ruošiami antpečių kultui, kada iš tikrųjų ne be reikalo jau ir mes atmintinai mokėjome ir vyskupo Baranausko raudą „Sudiev, Lietuva!“)
Traukdamiesi iš Lietuvos, bučiavome paskutinę gimtosios žemes pėdą, akimis glostėme paskutinį dangaus virš Lietuvos skliautą, prisiekeme kovoti, prisiekėme neužsimiršti, kas esą, prisiekėme pareiti.
Bet vos pasibaigus karo spektakliui, susispietę stovyklose ir ten maitinami, lyg naminiai gyvuliai, kartais piktesnio, kartais malonesnio šeimininko, netrukus pradėjome užmiršti tikrąją savo būseną. Pasijutome esą didesni kankiniai už tuos, kurie pasiliko ten, ir pagaliau – ar tai dėl nuobodulio, ar dėl emigrantams nevisiškai nebūdingo proto suminkštėjimo – uždusę įkopėm aukštos tribūnos ir aukšto misionieriškumo Medvegalin, pro lenciūgėlių infliaciją šaukdami esą tautos ambasadoriai, kada iš tikrųjų ne vienas buvome vaizbūnas. Ligūstai pamilome savo pusiau tragišką, pusiau komišką vaidmenį, dėdamiesi susikrimtę ir mikitos lazdomis kovoją, kol vieną rytą nutarėm pakelti savo emigrantinę kategoriją: sudūmojome nesą vien tiktai ambasadoriai, bet tikri Lietuvos žmonių valios reiškėjai, seimo, o galop ir ministerių kabineto nariai. Laimingu sutapimu iš mūsų pabėgėlių visuomenės išnyko visi Lietuvoje buvę, kaip ir daugelis, eiliniai žmonės. Palikome viršininką, pulkininkų, departamentų direktorių ir kitų patentuotų patriotų mišraine. Mes turėjome atrodyti labai juokingi ir užuojautos verti, įsivilkę į tuos mūsų pačių įsivaizduotus drabužius.
Maždaug tokiomis opera–bouffe dekoracijomis 1930-ųjų karta sutiko vėlesnę ar ankstesnę jaunystę. Stovykliniais metais, kada ne vienas mūsų emigraciniam žodyne įsipilietnęs rikiuojąs veiksnys naiviai skelbė ankstyvo sugrįžimo galimybę, o truputį vėliau – kompaktines emigracijos mitą, mes neturėjome progos susigyventi su mintimi, jog kada nors vis tiek atgimstančiai Lietuvai 1930-ųjų karta privalės duoti (kartu su jaunąja generacija ten) pagrindinius ir esminius politinio bei kultūrinio, ekonominio ir visuomeninio gyvenimo tonus. 1930-ųjų karta yra paskutinė išeivijos generacija, kuriai anksčiau ar vėliau, teks atsistoti prieš alternatyvą. nebeegzistuojančią jokiai kitai išeivijoj brendusiai kartai.
Kalbėdami apie reikalą išlaikyti lietuvybę čia, sudarome klaidingą įspūdį, kad lietuvybės išlaikymas čia yra definityvus išeivijos tikslas. Būtų džiugu, jeigu didžioji jaunosios kartos dalis pasiliktų lietuvybėje, kad ir šiame kontinente, tačiau pagrindas džiaugsmui žymiai praplatėtų, jeigu didžioji jos dalis nepasiliktų lietuvybėje čia, bet grįžtų (lietuvybės klausimas tokiu atveju atkristų) ir vėl į nepriklausomą Lietuvą. Pasilikti ar sugrįžti, pasirinkti čia ar tenai yra toji 1930-ųjų kartą skirianti alternatyva. Išeiti šiai kartai iš lietuvybės absoliučiai – nebėra įmanoma. Jinai gali pasirinkti tik labiau ar mažiau aktyvų lietuvybės laipsnį. Šios generacijos bus ypatingai reikalinga jaunoji, okupuotame krašte užaugusi karta, kuri nebus nepaveikta ją išugdžiusios sistemos. Atėjus laisvo ir demokratinio gyvenimo laikui, toji karta bent kurį laiką kūrybiškai bus sužalota, kaip dažnai sužalojamas iš vieno kraštutinio klimato į kitą persodintas augalas. Į laisvą Lietuvą grįšiančiai generacijos daliai (kompaktinis grįžimas yra toks pat mitas kaip ir kompaktinė emigracija) aklimatizacijos problema nebus būdinga: jinai grįš iš laisvės į laisvę. Prieš aklimatizacijos pavojų atsistos jie, jaunosios kartos broliai ir seserys ten.
Generacijos narių apsisprendimas grįžti ar negrįžti, esu įsitikinęs, turės daug įtakos naujai nepriklausomai Lietuvai. Tačiau grįžimo ar negrįžimo klausimas, kaip ir visa, kas susiję su aplinkybių, laiko ir sąžinės sąlygomis, turi būti atsakytas kiekvieno paties sau. Būdami karščiausi ano prie Baltijos prisiglaudusio dirvono mylėtojai, mes vis tiek niekada nebūsime tik lietuviai: mes visada būsime ir žmonės, kuriems natūralu bei įgimta ieškoti ir rasti geresnį asmeninį gyvenimą, šiltesnę, sotesnę kasdienybę. Išėjus iš tautos ir žemės, už jas be kompromiso apsispręsti nėra racionali kalkuliacija, o kažkas labai panašaus į pašaukimą.
Minėtoji alternatyva, apskritai kalbant, visiškai atkris tiems 1930-ųjų generacijos žmonėms, kurie kasdienę duoną valgys užsidirbę ją rankomis, jėga ir prakaitu. Turbūt nereikia nė klausti kodėl. Atsakymas būtų per aiškus.
Negrįš į laisvą Lietuvą ir nemenka dalis tos pačios kartos žmonių, užsidirbančių duoną kitais būdais. Kaltinti nei vienų, nei antrų nedrįsčiau, nes ne tiktai tauta gali, turi teisės reikalauti tam tikros duoklės iš atskiro individo, bet ir atskiras individas gali ir turi teisės kai ko reikalauti ir iš savo tautos. Čia mes prieinam prie labai lemtingos mūsų vienokiam ar kitokiam nuosprendžiui tautinės kultūros potencialumo problemos. Paraštėje norėtųsi pažymėti tiktai tiek, kad mūsų pasitraukimo iš gimtosios žemės pateisinimas neglūdi vien lietuvybės išlaikyme, bet lietuvybės – o ją sudaro visos mūsų tautos kultūrinės, plačia prasme suprantamos, apraiškos – augime ir ugdyme.
1930-ųjų generacija – generacija, kurios balsu turėtų kalbėti ir šaukti šio žurnalo puslapiai, – yra viena iš pačių dramatiškiausių visoje mūsų tautos istorijoj. Tai nelaiminga kryžkelės karta, neįaugusi į jokią žemę, sužalotai pergyvenusi gražiausią laiką – vaikystę, susidūrusi su kasdienybe greičiau, negu paprastai susiduriama, ir to susidūrimo veikiama per greitai pasenusi. Šios generacijos amžius yra amžius, užrašytas dokumentuose, ir bent vienas dešimtmetis, formaliai dokumentuose neužrašytas. Šios generacijos dramos priežastis yra tai, kad jinai buvo per jauna visomis šaknimis įaugti ten ir per mažai jauna visomis šaknimis įaugti čia. Šioji generacija geriau už bet kurią kitą pajuto, nes patyrė, kad nėra nieko baisesnio žmogaus gyvenime, kaip neturėti žemės, kurią visais atžvilgiais galėtum pavadinti sava. Šios beiliuzinės generacijos viltis tėra tiktai viena: generacinėj įtampoj gimsianti kūrybinė įtampa privalėsianti tąją generaciją įvietinti ir įlaikinti. Šioji generacija supranta, kad jos sudarytoji kultūrinė įtampa bus reikšmingas faktorius ir vos penkeriais metais už ją jaunesniem žmonėm, neišeisiantiem tuojau pat iš lietuviškojo išeivijos gyvenimo apskritimų. Šioji generacija supranta, jog tie žmonės generacine prasme yra dalis 1930-ųjų kartos, bet dalis, gal geriau tarti – pokartė, susidursianti su visai kitomis problemomis.
1930-ųjų generacija yra paskutinioji karta, iš kurios lietuviška išeivija turi dalinės moralinės teisės reikalauti bei laukti kažko daugiau, negu išlaikyti lietuvybės pelenų urną savo vaikams.
Vasario Šešioliktosios šventė šiandieną nėra džiaugsmo. Veikiau susikaupimo ir rimties. Susikaupimas bei rimtis tebūnie mumyse tikri, teesie nemeluoti. Mūsų dalis, neišliksianti sąmoningais lietuviais, teišlieka, jeigu tada bus tebegalima, sąmoningais žmonėmis. Nieko nėra mažiau simpatingo, kaip jaunas žmogus, demonstruojąs prisitaikytą, netikrą fasadą. Toks lietuvis mūsų tautai ir išeivijai bus žalingesnis už tą, kuris lietuvių tautos visai prisipažinti nebenorės.
O išduotas medis ir šiandieną šlama ne tik Niliūno strofoje, bet ir tolimoje žemėje.
(1960)
Iš užrašų apie egzilą
Nusipirkau Brechto eilėraščių rinktinę. Vienas iš tų dvikalbių leidinių – lentynoje šalia Rilke’s, Quasimodo, Baudelaire, Lorcos ir kitų. Verso puslapyke – originalas, recto – vertimas. AUF DER MAUER STAND MIT KREIDE: sie wolen den Krieg./ Der es geschrieben hat/ Ist schon gefallen. ON THE WALL IN CHALK IS WRITTEN: They want war./ He who wrote it/ Has already fallen. ANT SIENOS KREIDA UŽRAŠYTA: Jūs norite karo./ Kas tai parašė,/ Jau krito Brechtas krito ne kare. Jis paprastai ir normaliai mirė, prieš tai apklausinėtas Amerikos kongresinės komisijos.
Mr. Stripling. Dabar, pone Brechtai, Jūsų užsiėmimas?
Mr. Brecht. Esu dramaturgas ir poetas.
Mr. Stripling. Dramaturgas ir poetas?
Mr. Brecht. Taip.
Mr. Stripling. Kur Jūsų dabartinė darbovietė?
Daugelis dalykų yra tarptautiniai. Tarp jų kvailumas, biurokratizmas ir baimė. Taip neseniai dar buvo mąstyta: kraštą išgelbės tik karas. Kai tavęs tavajam krašte nėra, kai manai, kad karo laukas nebus tavoji buveinė, kai esi įsitikinąs, jog tenai palikęs tavo brolis mielu noru iškeistų sunkų pavergtojo gyvenimą į lengvą mirtį – nes ir pati lėčiausia mirtis trunka trumpiau už greičiausią gyvenimą – lengva tai pasakyti. Juk kalbu už jį – savo brolį krašte. Už jį, kursai dažnai neturi teisės prabilti tikruoju savo balsu. Už jį, kuris tebeturi teisę, kad ir dantis sukandęs, išgyventi tyloje. Bet apie tą teisę pagalvota ir mąstyta mažiau. Nes be skrupulų norėta rasti sprendimą.
Karas! Dar keletą kartų pakartoju – karas! Palaimintasis karas, karas karams užbaigti, karas išlaisvinsiąs gyvuosius ir ne mažiau išlaisvinsiąs ir negyvuosius, bet karas, kuris manęs neužkabins!
Ir tai vadinosi patriotiška. Kaip ir kadais, vos dešimtmečiu skaičiuojant, anas hipokritiškas skatinimas nepalūžti aniems jauniems vyrams ir merginoms Lietuvos miškuose. Granatomis susprogdinami jauni kūnai. Bet tai kilnu ir didvyriška. Todėl jūsų dvasia nemirtinga, o mes jūsų neužmiršime. Mums verkiančiai reikia naujų šūkių, naujų minčių prakalboms. Ir mūsų šūkiuose, mūsų prakalbose, mūsų kivirčuose, kas iš tikrųjų įgaliotas, visa tai skambės jaudinančiai.
„Koks jaudinantis patriotizmas!“
Taip atajė Don Alfonso Kazimiero Binkio „Generalinėj repeticijoj“. Ištarė ir išsitraukė baltą iškvėpintą nosinaitę, kai telegrafistas Zajončekas (ar Haeschen, ar Kiškelis) ėjo iš namų į karą. Taip ištarė ar ne vienintelio lietuvių literatūroj pasicifistinio veikalo priklus tipelis.
Pats sau noriu prieštarauti – tai praeitis. Dabar jau kitaip. Ir, deja, čia stabteliu. Reiktų sau pačiam nusakyti tą „kitaip“. Jeigu kitaip, ar būtų man įstrigęs Brechto ketureilis? Ar iš viso man gali įstrigti Brechtas? Man, pabėgėliui iš komunizmo?
O vis dėlto įstrigo.
Turbūt esu bailys. Baisiai norėjau būti sunaikintas anomis dienomis, kai Kennedy paskelbė Kubos blokadą, kai ir pats didysis netikėtumas, kuriam sąžiningai ruošias Rytai ir Vakarai, kuriam sąžiningai norėtų ruoštis ir Pietūs bei Šiaurė, buvo galimas. „Dideli juodi vabalai ateina į ežerą gerti./ Dideli juodi debesys / Žmonės, šaukit vaikus namo.“ Taip Lietuvoj užrašė ir Leonardas Gutauskas.
Tegul neateina į ežerą gerti juodi vabalai, tegul žmonės dar leidžia vaikams pažaisti. Aš gerai žinau, ką reiškia netekti žaidimų. Tegul būna neatimtos vaikystės su žaidimais. Ne po karo užsilikusiais šalmais ir ne panzerfaustų kumščiais. Bet su žaidimais, kurių neplatina kareiviai.
Buvau neginčijamai įsitikinęs, jog ateina laikas, ir tas laikas buvo dabar, dabar yra tas laikas, kada poezija neprivalo būti poezija, kada simbolis privalo būti grąžintas simboliui, kada poezija privalo šaukti plakato balsu: plakatas esu aš ir jūs, mano ir jūsų, tėvų ir vaikų, žmonų ir vyrų kūnai, kūnai žmonių, kūnai gyvenimų mano ir jūsų baimė, mūsų visų žmogiška apokalipsinės dykumos baimė, nes kolei šaukiu, kolei galiu išrėkti – tebesu gyvas. Aš turiu teisę būti gyvas, nes buvo duota teisė ir mane pagimdyti.
Tada, lyg ir naiviai tikėdamas sąžiningos baimės galia, sąžiningos baimės telepatija, užrašiau: „Nekalbėkite man apie tiesą ir netiesą,/ nekalbėkite man apie laisvę ir nelaisvę./ Aš gerai žinau – laisvė mirusiems nereikalinga,/ o tiesa nepriklauso gyviesiems.“
Nieko iš to neišėjo. Tebuvo patosas ir savęs gailestis. Trūko tikros tragiškumo dimensijos, ne tiesos. Baimė būti sunaikintam buvo labai arti. Per arti transformuoti ją į poeziją. Tuo labiau – į laisvės galimybės kraštui protinį suvokimą. Tačiau tai nėra tiesa. Net ir laisvės kaina iš savo krašto nenoriu matyti Hiroshimos. „Vilnius mon amour.“ Pagaliau mes neturime ir Alaino Resnais’o.
Ne apie laisvę galvoji, kai tuojau pat gali būti sunaikintas. Arba lėtai ir neatlaidžiai, įsisiurbus į kūną radioaktyviom erkėm. Kaip antraštė: „Lavonai vaikšto gyvi.“ Pavergtasis ar pavergėjas, ponas ar tarnas, – kaip išlikti gyvam, štai apie ką galvoji. Laisvė yra gyvųjų siekimas. O apie mirtį poetizuoti gali tik tada, kai mirties pavojaus nėra; apie gyvenimą, kai gyvenimo pavojaus nėra. Pagaliau gal tai vienas ir tas pats. Nes abu lygiai pavojingi.
Aš noriu būti gyvas. Tai yra mano dienos šauksmas. Ir aš į jį turiu tokią pat teisę kaip ir į laisvę. Ir aš nesu nedrąsus: aš nebijau būti paliktas gyventi. Kodėl ši mano drąsa neturėtų būti respektuojama? Drąsa gyventi.
Apie ją prakalboje neužsiminė.
Man iš tikro keista, kad apie save taip mažai užsimenam. Turbūt dar nepasiekėm išeivio ar egzilės gilumos. Dar tik stebim savo veidą šulinio vandens paviršiuje. Dar jo neišsėmėm, dar jo neiškėlėm kibiru ant žemės. Nejau tas veidas tik paviršiuje? Kitaip: kodėl bijome jį išlieti? Juk tai tik tiek. Daugiau nieko negalime netekti. Tiesa: dar keleto knygų, keleto paveikslų, keleto žurnalų. Totalaus praradimo pavojus mums nebegresia. Praradę dalį, nebegalime prarasti savęs totalumo. Čia tik mūsų profiliai. Čia tik dviese esame vienas. Keturiese – du, ir taip toliau.
Gal tai ir bus mūsų paradoksas. Bėgdami pakelyje baimės neiškratėm. Pasitraukdami nepasisakėm už ryžtą. Bet kiti – tie laisvieji savuose kraštuose gyveną Vakarų piliečiai, jie tai ir bailūs, jie tai ir neryžtingi. Neutralistai, pacifistai, russellistai, hipokratai, komunistai, pseudoprorasistai… Jie, tai vis jie, tai vis ne mes. Patriotai, idealistai, racionalistai, moralistai… Tai vis mes, tai ne jie. Tai tiktai mes.
O mes, argi mes nebuvome neutralūs, argi ir mes nebuvome naivūs, argi ir mes nesame naivūs, nesuprasdami naivumo? Argi ne mes esame ištarę: geriau bėgti, negu kentėti? Argi ir mes nekalkuliavom gyvybe, o anksčiau ir jėga? Savo gyvybės prasmingumu prieš mirtį, savo jėgos mažumu prieš kitų jėgą? Tai buvo kalkuliacija. Kodėl kalkuliacija nėra „geriau raudonas negu lavonas“? Kodėl vienas naivumas pateisinamas, o kitas smerkiamas? Gal ir čia reikia Landsbergio žodyno. Pavyzdžiui: „Vaidilutės – dėvėjo baltus rūbus, buvo nekaltos ir kurstė ugnį. Pasiduodavo pagrobiamos kunigaikščių.“ Ir mes kartą norėjome gyventi savarankiai, kaip dabar nori afrikiečiai. Be Rytų ir Vakarų. Būti afrikiečiais. Ir tik tiek. Nei Rytų, nei Vakarų satelitais. Tik afrikiečiais. Kuriems irgi baisu į ežerą ateinančių gerti vabalų ir didžiulių debesų, kaip juodų musmirių.
O šnekame mes, tarytum visa tai mūsų neliestų. Tarytum mes, išeiviai ar egzilai, būtume anapus to pavojaus, kuris gali sunaikinti ne tik Chartres’o ir Roschampo koplyčią, ne tik Tokijo Wrightą, atlaikiusį kažkada žemės drebėjimą, bet ir šv. Oną netoli Neries, ir Vytauto Didžiojo bažnyčią prie Nemuno.
Tariamės turį imunitetą. Piktokas tas mūsų imunitetas: tegul ir jis pergyvena tai, ką pergyvenome mes. Be to, ką Trečiuoju atveju pergyvens jie, mes irgi nesame pergyvenę.
Man nebegresia pavojus visko netekti. Aš jau esu dalies netekęs. Tačiau ko aš stebiuosi, jei John Smith dar nori išsimokėti už naują šaldytuvą, pagyventi naujam bungalow. Juk ir aš bėgdamas į lagaminą kroviau tiek, kiek panešiau.
Ir aš noriu ne tik gyventi. Aš noriu kada nors ir vėl pamatyti ir Chartres’o vitražus, ir Ronchampo architektūrą, ir Vilniaus Oną, ir Kauno Vytautą Didįjį. Nes Vakarų civilizacija yra ir mano civilizacija. Nes ir aš vieną kartą nebebūsiu išeivis. Iš drąsos ar iš baimės. Nes dabar ir New York yra mano Niujorkas.
O vis dėlto, prisipažįstu, ne visai taip. Kai kas yra duota ir kai kas yra atimta. Tai gal ir bus viena iš tų nemoksliškų išeivio definicijų.
„Atsiveria durys į smėlį, atsiveria durys į egzilę…“ Taip pradeda „Egzilę“ St. John Perse.
Aš vėl grįžtu į visą tą painiavą. Į šulinį, į vandenį, į kibirą, į duris, kurios veriasi smėliui ir egzilei. Iš tiesų jos nesiveria, mes jas aklinai užstūmėme velke.
Ar tai nebus mūsų hybris, toji lygybė: išeivija – bendruomenė – tauta? Antikinėj tragedijoj hybris baudžiamas kapitaline bausme. Tik graikai žinojo ir semnotos. Jie žinojo žmogaus majestotą, skirtumą tarp mirties būdų. Tragedija baigiasi ten, kur nėra sąmoningumo neišvengiamumui. Melodramoj protagonistas nežino pabaigos. Todėl jinai ir nėra tragedija. Sunaikinamas embrionas nėra tragedija. Būti netikėtai suvažinėtam irgi nėra tragedija. Bet mirtis melodramoj yra visiškas pralaimėjimas. Mirtis tragedijoj – ne. Aš pasigendu savyje tragiškos vilties. Jeigu ją turėčiau, aš išbrisčiau iš išeiviškos painiavos.
Už savąjį hybris, už jo erzacą gal ir nebūsime kapitaliai nubausti. Yra ir blogesnė situacija. Situacija be vietos žmogaus majestotui, ne kažkokiai verkšlenančiai figūrai ar jos priešingybei tik paviršiuje – sočios ir aprengtos būtybės povyzai, gestikuliuojančiai ir šnekančiai didįjį patriotizmą toli anapus fronto, jau ne to, kovojančio su mirčiai paruoštais spąstais, o su spąstais, paruoštais gyvenimui. Su tais spąstais dabar kovoja mano dvynys tenai. Mano respektas ir tokiai kovai. Jinai kažkuomi net sunkesnė už tą, po kurios į turgaus aikštę išvilkdavo drąsiųjų save susisprogdinusių vyrų ir moterų nuogų kūnų likučius.
Ir po to kažkaip juokinga kalbėti apie egzilę. Juokinga net pradėt save aiškint. Tačiau reikia. Kad nebūtume nubausti visiškos racionalios pusiausvyros netekimu – pamišėlio didybe ir protingojo nesąmone.
Hybris yra tragedijos sąlyga. Tik po jo ateina kitos sąlygos. Dabar ir klausiu: išeivija – ar tai tragedija, ar pasišalinimas iš tragedijos dimensijų? Militarinio mokslo žinovai gal rasių vidurį – strateginis pasitraukimas. Kaip baigiamo mušti Wermachto komunikatai: strateginiais sumetimais planingai atsitrauksime. Sieg Heil!
Aš ieškau mūsų tikrosios egzilės bent literatūroj. Man neužtenka tikrojo pajautimo Ir išsakymo surogato. Maždaug: „O kas guos tave kelionėj, tau tėviškę atstos?“ Tuo laiku gal tiek ir tebuvo galima pasakyti. Dabar jau galima pasakyti daugiau. O gal čia lyg dviejų Atikos tragikų dialogo nuotrupa Aristofano „Varlėse“.
Euripidas. Ne, tu neturėjai tinkamo stiliaus Afroditei patraukti.
Eschilas. Man geriau be jo.
Rūpintojėliu gal išreiškėme baudžiauninką. Išeivio – pabėgėlio iš baudžiavos – egzilo rūpintojėliu nebeišreikšime.
Aš įtariu – mes tampame socialistinio realizmo dogmatikai. Mieliau pasinešam kalbėti tai, kas nėra tikra, bet tai, kas, mūsų nuomone, privalėtų būti. Pavyzdžiui, mes nebijome karo, jei po to lavonui bus grąžinta balsavimo teisė. Pavadinome tai tautiniu idealizmu. Kitais atvejais tikrovės pabaltinimo reikalaujam tradicinės lietuvių tautos moralės ir tradiciškai „švarios“ lietuvių literatūros vardu. Man nebeaišku, iš kur tos rūtelės sudygo mūsų liaudies dainose.
Žiūriu, prieš socialistinį realizmą daugiausia rėkia tie, kurie savo kūryba iš tikrųjų propaguoja kažkokį socialistinį realizmą. Tokia steriliška kūryba. Nematau meninio rezultatų skirtumo tarp dviejų čia ir tenai pažiūrų. Čia – lietuvis – doras, aukštos moralės žmogus; ten – partijos narys – garbingas ir ne mažiau doras, ne mažiau aukštos moralės pilietis. Nors vieno ir kito gyvenimas nėra tik doras buvimas be konfliktų, bet vienur ir kitur bekonfliktiškumo teorija praktikoje tebėra gyva ir nepakanti.
Tik sau pačiam atviros akys gimdo kontradikcijas, kontroversijas, ekstremus, o šie – konfliktą ir kovą. Ir taip toliau. Iki paties lygio klausimo.
Gyvybės dėlei trokštu atsisakyti supratimo baimės.
Bijau būti lietuvis išeivis. Ko gero, užmiršiu mąstyti. Ar kalbėti pats su savim. Tai vienas ir tas pats.
Ir, tiesą tariant, bijau atominės bombos. Ežeruos man geriau patinka stebėti šmaikščias undines, ne juodus vabalus.
Antrasis žvejas. Tai žemė, Undine. Tai ne tau vieta.
Undinė. Ne. (Tolumoj dainuoja undinės)
Antrasis žvejas. Ateik, mažoji. Šią vietą apleisim.
Undinė. O taip. Apleiskim šią vietą. (Ji žengia keletą žingsnių, tada sustoja prie Hanso kūno, gulinčio ant platformos laiptų) Palauk. Kodėl šis jaunas gražus vyriškis čia guli? Kas jis toks?
Antrasis žvejas. Jo vardas Hansas.
Undinė. Koks gražus vardas! Bet kodėl jis nejuda? Su juo kas nors negero!
Antrasis žvejas. Jis miręs.
Pirmoji undinė. Ateik, Undine.
Undinė. O, kaip jis man patinka! Seni, gali grąžint jį į gyvenimą?
Antrasis žvejas. Neįmanoma.
Undinė. Kaip gaila! Kaip aš jį būčiau mylėjusi!
Po to Giradoux nuleido UŽDANGĄ. O aš ką tik dabar sutraiškiau grindimis kažkur ropojusį juodą vabalą.
Aš gyvenu netoli didžiulio ežero. Atlanto. Jis skiria mane nuo, Lietuvos. Nusipirkau Brechtą. „Žinia, kuri šaukia tave namo, pažįstama tau kalba parašyta.“
„Žinia, kuri šaukia tave namo, pažįstama tau kalba parašyta.“ Jūs, Bertoltai, Jūs, iš Augsburgo, iš juodųjų miškų. Jūs, motinos įsčioje atneštas į miestą. Jūs, šaukiamas namo, bet dėl visko įsigijęs vilą Šveicarijoj, Jūs, Bertoltai Brechtai, atsakykite mums, egzilams šiapus, ar iš tikrųjų į namus šaukusi žinia buvo pažįstama ir suprantama kalba parašyta? Jūsų pomirtinis gyvenimas man neįdomus, todėl ir noriu atsakymo epinio teatro lauke, atsakymo iš čia, iš egzilės šiapus.
Vieną kartą aš parašysiu laiškus bičiuliams egzilėj ir paklausiu jų, kiekvieno iš jų paklausiu, ar iš tikrųjų taip. Paklausiu ir savęs, paklausiu tam, kad atsakymo nereikėtų duoti. Neatsakyti sau nėra nemandagu ir nebičiuliška. Atsakymo laukti iš Jūsų, egzilo anapus, netikėjusio pomirtiniu gyvenimu juk būtų kvaila. Ar ne taip? „Die Nachricht die dich heimruft ist in bekannter Spreche geschrieben.“ Bet Jūsų, bičiuliai egzilėj, paklausiu, paklausiu Jūsų pačių žodžiais. Ir atsakysite savimi, savo atsakymais, koks yra nuotolis tarp Jūsų ir Jūsų poezijos, tarp Jūsų ir Jūsų vaidinimo, tarp Jūsų ir Jūsų prozos, tarp Jūsų ir Jūsų minties. „Between the idea/ And the reality/ Between the motion / And the act/ Falls the Shadow“, arba iš T. S. Elioto kitoje vietoje: „The Naming of Cats is a difficult matter,/ It isn’t just one of your holiday games. You may think at first I’m mad as a hatter/ When I tell you, a cat must have THREE DIFFERENT NAMES“. Ar iš tikrųjų žinia, mane pašauksianti į namus bus parašyta man pažįstama – tuomet ir suprantama, rodos, taip? – kalba. Aš tikriausiai suprasiu kiekvieną jos žodį, atskirai ir bendrai, suprasiu sakinį, jei tai bus telegrama, suprasiu paragrafą, jei tai bus laiškas, suprasiu puslapį, jei tai bus knyga, suprasiu visa tai, kas iš tiesų nereikšminga, bet nesuprasiu gal to, kas reikšminga: aš kalbu apie žodžio intonaciją, niuansus, potekstes, pauzes – apie visa tai, ko šiandieną nebemokame skaityt, apie visa tai, kas skiria gimtąją nuo išmoktosios ar pamirštosios kalbos. Žinia, kuri šauks tave namo, bus parašyta gimtąja kalba; žinia, kuri prišauks tave namo, bus parašyta svetimąja. Aš noriu iš visos egzilės cinišku juoku, ciniškomis ašaromis – GENTE LITUANUS, NATIONE POLONUS. Žinia, kuri prišauks tave namo…
Ne vien tik Jūsų, bičiuliai egzilėj, ir savęs turiu paklausti cinišku juoku, netikinčiojo tikėjimu – kokia distancija tarp tavęs ir tavo šešėlio žodyje, kokia distancija tarp žinios ir tavęs, tarp tavęs ir teisės žinią suprasti? „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs“, (o iš Aisčio į Nyką) „Prie tavo kūno aš turėjau savo gyslom prisirišti/ Ir iki galo taip kovot su mirtimi“. Ir iš čia iki savęs, iki savo distancijos: galėjau žinios nelaukti, galėjau ją duoti. Egzilo išdidume meldžiamės į tave laikraščių vedamaisiais, meldžiamės rezoliucijomis, monodijomis, meldžiamės stasimomis, iš senų kantičkų, nuo bado, maro ir ugnies, kai rašto žinovai ištaria oremus, o po to (Pro Patria!) Karazijos vyno interliudas, vėl monodija, vėl stasima, egzilo išdidumas: žinia, pašauksianti mane namo, privalo būti man pažįstama tarme parašyta! Tik ten, kur išdidumo reikia, išdidumo nematau; matau šakos išdidumą prieš kamieną, baltų principo pirštinių išdidumą prieš Šveiką, tariamumo išdidumą prieš sukaustytą teisybę.
Kai ateis į namus šaukianti žinia, aš paklausiu mandato, parodysiu savąjį aš nusipirksiu vilą Šveicarijoj, o po to – gudrusis egzilas! – įteiksiu egzilinės lietuvių kalbos vadovą ir antrą kartą „po to“ pakalbėsiu apie egzilės koegzistenciją su tauta, ne vice versa, ne atvirkščiai, ne priešingai.
Ir jeigu klimatas patiks, krašto ekonomijai atstatyti nusipirksiu vilą ir Lietuvoj.
Tikrai, man būtinai reikės pailsėti nuo egzilės Pažaislio pušyne. „Nėra niekur tokio miško, kaip mūsiškis –/ Ant pušelių, kaip varpeliai, skamba šiškos.“ Well, Tony, isn’t that cute? I mean, really cute. „Tu Liethuva, tu mano, tu grashi teveene.“ I like it, I like it very much.
„Die Nachricht die dich heimruft ist in bekannter Sprache geschrieben“. Aš juokiuos, man linksma, ar kaip ten… juokiuos, nes linksma, ar atvirkščiai – linksma, nes juokiuos? Pala. Ir ko tu ieškai, žmogėnai? Ko tu ieškai? Atsakymas yra, jis buvo seniai, seniai buvo atsakymas: „Aš juokiaus, kol pravirkau.“ Aristofanu pradeda „Pypkės“ juoko analizę Ostrauskas.
Aš truputį pasimečiau, tačiau tai atleistina – mūsų egzilės dvidešimtieji metai – Anno Domini 1963.
Ar nebūtų racionaliau ramiai ir nuolat rengtis imigranto gyvenimui? Atsisakyti dviejų pilietybių: Utopijos – kuo tebenoriu tikėti, ir Eldorado – būto, bet būti daugiau nebegalinčio. Visa tai skambėtų paprastai ir aiškiai: „Iš užrašų apie emigraciją.“ Ir žinia daugiau nebešauktų, ir visko būtų per daug, kaip visiems emigrantams, ir visko nebūtų per maža, kaip visiems egzilams. Visa tai atsiduotų statistikomis, lentelėmis, kylančiomis ir krentančiomis kreivėmis ir tobulais vidurkiais, nesugriaunamais apibendrinimais. Egzilė įpareigoja, imigracija ne, nebent kasdieniškąją egzistenciją norėtumėme pavadinti įpareigojimu. Herojiškoji kasdienybė irgi priklauso egzilui, ne imigrantui. Heroizmas turbūt visada priklausė nelaimingiesiems. Gal reikėtų pridurti: kurie laimės nepakeltų.
Aš pasilieku egzilėj. Dviejų nesamų valstybių pilietis. Pretenzijos į heroizmą sunkiausiai paslepiamos. Po galais, aš noriu būti egzilas, ir todėl su savim pykstuosi, kol pats savęs nesuėsiu hermetiškam egzilės apskritime, kuris būtinai stiklinis. Nustatykite ribą – kur baigiasi heroizmas, kur prasideda ekshibicionizmas. (Ar gali būti atvirkščiai: kur baigiasi heroizmas, ekshibicionizmas, kur prasideda heroizmas?)
Iš neparašytos melodramos:
Teisėjas. Už priešvalstybinę veiklą jūs baudžiamas mirtimi. (Teisiamasis įtemptai žiūri į teisėją) Rytoj lygiai 12.00 jūs būsite viešai pakartas rotušės aikštėje. (Nuteistojo nervai atsileidžia, ant jo lūpų formuojasi smulki pasitenkinimo šypsena) Egzekucijai stebėti rytoj bus prailginta pietų pertrauka dirbantiesiems. (Dabar šypsosi ir teisėjas) Jums priklauso paskutinis žodis.
Nuteistasis. Tegyvuoja laisvė!
Teisėjas. Tik tiek?
Nuteistasis. Tegyvuoja laisvoji valstybė!
Teisėjas (ironiškai šypsodamasis). Jau manėte, kad mes neapsižiūrėjom, ką? (Į policininką, kuris saugo kaltinamųjų suole sėdintį nuteistąjį) Uždekite jam cigaretę. Nes bandymo valanda jau čia.
Nuteistasis. Ačiū, cigaretės iš jūsų malonės nenoriu.
Teisėjas. Kaip jums geriau. (Į teismo raštininką) Perskaitykite dabar tikrąjį sprendimą.
Raštininkas. „Pilietis N. N. už kontrrevoliucinę veiklą nuteisiamas mirtimi. (Teisiamasis nervingai krūpteli) Rytoj lygiai 12.00 pilietis N. N. bus pakartas uždarame kalėjimo kieme. Egzekucija įvyks be liudininkų, neišskiriant vietinės ir užsienio spaudos atstovų.“
Teisėjas. Tai reiškia, kad jūs mirsite vienas. (Nuteistojo akyse siaubas ir baimė) Ir tai reiškia, kad dirbantiesiems pietų pertrauka rytoj nebus prailginta. Dabar jums iš tiesų priklauso paskutinis žodis. (Nuteistasis neigiamai krato galvą) Nenorit paskutinio žodžio? Kaip jums geriau. Norite cigaretės? (Nuteistasis teigiamai linkteli galvą)
Tyla. Teisėjas stebi, kaip virpančiais, prakaituotais pirštais Nuteistasis prineša prie lūpų cigaretę, kaip policininkas uždega, kaip Nuteistasis užtraukia kelis dūmus, kaip Nuteistajam iškrenta cigaretė, kaip Nuteistasis kniumba, kaip Nuleistasis norėtų gyventi, kaip šilta tarp drėgnų kalėjimo sienų, kaip neskauda tardymo kambary, kaip gera prisipažinti kaltam, kaip buvo gera ir šilta, kaip buvo šilta ir gera.
Aš nežinau, kiek yra savarankios Lietuvos vizijų. Žinau tik tiek: vizija ten ir vizija čia nėra tos pačios. Ir galiu savęs paklausti: kas svarbiau – jų vizija ar mūsų vizija, toji vizija, kurią skelbia nuolatiniai ir šabloniški veiksnių komunistai Vasario Šešioliktosiomis? Tai materialistiniai atsišaukimai tariamai idealistinėj visuomenėj! Jeigu reikia kam nors poros šimtų dolerių memorandumui į Washingtoną nuvežti, sakau – nereikia poros šimtų dolerių memorandumui į Washingtoną nuvežti! Tik pusės tiek pritrūko Škėmai į New Yorką lėktuvu sugrįžti! Tik pusės tiek pritrūko ir kitiem į New Yorką lėčiau nuvažiuoti. Tik du šimtai dolerių visa būtų taip lengvai padengę.
Ne paskutinį kartą likimas pasityčiojo iš tikrąjį tautos memorandumą rašančių žmonių. Ne mažiau vulgariai likimas pasityčios ir iš kitų.
Įpraskime į laidotuves, į laidotuves, kada negalima atverti karsto ir paskutinį sykį įsitikinti, į laidotuves, kada karstai privalo būti uždengti. Pravažiuojančio sunkvežimio ratai ne vienam iš mūsų bus paskutinis kūno kontaktas su žemės sukimosi dėsniu. Kai žūstame, esame visatos centras, Kopernikai. Bent tiek mums paliks visame pravažiuojančio sunkvežimio ratų tragedijos suvokime.
Nežinau, kam ateina eilė. Tik gerai žinau, iš jos neišsipirks anei lietuvių egzilės kūrėjas, dar tebeturįs fatališkos, į mirties trauką panašios drąsos netapti eskęipistu, netapti dvigubu egzilu.
Daug kas mūsų egzilėj pasmerkta sunykti. Garbingiau, gal net prasmingiau nyksta tas, kuris žino, kad nyksta, negu tas, kuris nyksta, o mano, kad klesti. Pastarieji juokingi ir tuomet, kai jie tariasi esą rimti; pirmieji rimti ir kai jie būna ir sąmojingi. Šiurpiai, bet sąmoningai, kukliai, bet didingai, nes sąmoningai prakalbėjai, Mariau, kai viename pasikalbėjime ištarei: Šaknys kad ir giliai įsiverpusios molin, nebeturedamos lietaus nei rasos, nei pūvančių lapų trąšos, trūnija ir nyksta. Jos turi sunykti kaip kiekvienas organinis, laikui ir vietai, epochai ir madai neatsparus dalykas. Tas taikoma ir dvasinei sričiai, kuri negalėjo praeiti visai nuošaliai pro Vakarų literatūrą, naujus vėjus, ieškojimus eksperimentus. Pro sujaukto pokario pasaulio problemas, pro žmogų benamį ir įgąsdintą iki pamišimo, deginamą, prievartaujamą ir pastatomą plikut plikutėlį cementinės autostrados painioje kryžkelėje. Nors man bus gaila, kad niekada nebūsiu atskleidęs savęs, savęs tąja prasme, kad tik maža dalis tebuvo prakalbėta iš to, kas kaupėsi ir prašėsi išnešama. Tai bus vienas iš nesmagiausių pralaimėjimų. Neseniai perskaičiau kai kurias Ghelderode’o (ne benamio, ne egzilo!) laiško ištraukas. Vienoje jis sako, kad tik savo gimtinės (net ne krašto, Mariau) aplinkoje jisai tegali kurti, kad tik ten jis yra tikrasis jis, kad tik ten visiškai pabunda jo dvasinės, kūrybinės galios. Ir tai jis pasakė grįžęs iš Paryžiaus, kuriame tuo metu repetavo net kelis jo vaidinimus. Koks tuomet bus mūsų pralaimėjimas, Mariau? Pralaimėjimas, kurio kaltė bus biblinė, krentanti ant mūsų vaikų? Ar visi mes būsime pajėgūs kalte pasidalinti?
Reikėtų kada nors nuvežti ir tokį memorandumą į Washingtoną. Ne silpnų pasigailėjimo prašančių žmonių, o tragiško, įsisąmoninto ir išdidaus likimo memorandumą, memorandumą kūrybingo, pralaimėjimo pasmerkimą pačioje racionaliausioj sąmonėj suvokiančio egzilo, įteiksiančio šį tragedijos dokumentą iškelta galva ir nelauksiančio banalaus, iš anksto žinomo atsakymo (kitaip ir nulemtos galvos tenai nevyktų). Bet kas surinks tokiam memorandumui kelias šimtines, be kurių nei pėsčiomis, nei helikopteriu nenutūpsi Baltųjų Rūmų sode? Ikaro likimas gerai žinomas. ,
Čia ir grįžtu prie ankstesnio klausimo, kiek yra savarankios Lietuvos vizijų? Pasineriu į egzilės jūrą ir stebiu, kokiais prabangiais laivais turistai į namus. Mokinuosi gyventi taip, kaip kiti sugeba tik mirti. Pasilaikau gimimo teisę negyvenamoj situacijoj, pasilieku mirties teisę gyvenamoj situacijoj. Pasilieku klausimo teisę ten, kur tėra atsakymai, pasilieku atsakymo teisę ten, kur klausimo nėra. Pasilaikau didžiausią egzilui likusią privilegiją – dikciją.
Kada nors palaidosiu Polyniko lavoną.
Rodos, jau sakiau: dviese esame vienas, keturiese – du, ir taip toliau. Esu Polynikas, esu Eteoklas, bet esu ir Kreontas. Kažkas dar priklauso nuo manęs. Ir tai palengvina gyventi.
Aš dar galiu uždraust palaidoti Polyniko lavoną.
Spaudai parengė Virgilijus Gasiliūnas.