Atsiminimai ir dienoraščiai
Kelios spalvos Henriko Radausko atminimui
2000 m. Nr. 4
Susidomėjimas Henriku Radausku buvo ypač išaugęs pirmuoju atgautos Nepriklausomybės penkmečiu. Tuomet paskelbta daug įdomių paties poeto tekstų bei jį liečiančios archyvinės, kritinės medžiagos: solidus, beveik 600 puslapių Radausko pasisakymų bei straipsnių, jam skirtų atsiminimų bei literatūros kritikos tomas, šiek tiek rinkiniuose neskelbtų eilėraščių, didelis pluoštas laiškų Algirdui Juliui Greimui; 1995 m. pakartotinai išleista ir 1965 metų Radausko eilėraščių rinktinė (dar kartą pakartota 1999 m.). Vėlesni metai Henrikui Radauskui taip pat nebuvo šykštūs: galima paminėti Radausko poezijos kalbinės savimonės analizę Dalios Satkauskytės studijoje, o pastaruoju laiku poetas į mus vėl gyvai žvelgia iš Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių.
Tačiau daug kas iš H. Radausko rankraštinio palikimo dar tebėra nepublikuota. Pirmiausia tai jo laiškai. Radauskas yra susirašinėjęs nemažai. Ir paskelbtoji korespondencija su A. J. Greimu rodo, kokių intelektualinių bei estetinių pokylių H. Radausko gerbėjai dar gali tikėtis. Publikavimo vilkinimą turbūt labiausiai bus lėmusi ta aplinkybė, jog savo laiškuose H. Radauskas yra ne tik elegantiškas. įžvalgus bei sąmojingas, bet ir negailestingai kritiškas. Ne vienas korespondentas, į kurį kreipiausi rinkdamas medžiagą minėtam tomui „Radauskas“, užklaustas apie laiškus, yra atsakęs – „dar ne laikas“. Be laiškų, viešumos laukia ir H. Radausko užrašų knygutės su eilėraščių autografais ir pažymėtomis jų parašymo datomis (šiomis knygutėmis yra naudojęsis Jurgis Blekaitis, ruošdamas paaiškinimus pomirtinei Henriko Radausko knygai); esama ir neskelbtų poetui skirtų memuarinių fragmentų.
Ko gero, tas H. Radausko epistoliniam palikimui tinkamas „laikas“ dabar jau bus kiek priartėjęs. Trisdešimt metų nuo poeto mirties (tiek sukanka rugpjūčio 27 dieną) ataušino asmeniškų įvertinimų žiežirbas, nudildė ašmenis ir briaunas, viskam suteikdami raminančią istorinę perspektyvą: taip, H. Radauskas buvo griežtas, tačiau tai ne vien jo, bet ir tam tikros estetinės pozicijos, būdingos XX amžiaus viduriui, griežtumas; savotiškas aukštų kriterijų ir aiškios skonio normos epochos paminklas,
Čia skelbiamų Henriko Radausko laiškų Stasiui Santvarui ir Antanui Škėmai originalai saugomi Amerikos lietuvių kultūros ir lietuvių rašytojų draugijos archyvuose JAV, Putname ir Čikagoje. Žinomo vertėjo, literatūros redaktoriaus Dominyko Urbo atsiminimai – iš šių eilučių autoriaus asmeninio archyvo.
Giedrius Viliūnas
Dominykas Urbas. Atsiminimai apie Henriką Radauską
Radauską pažinau maždaug nuo gimnazijos ketvirtos klasės. Mokėmės toje pačioje gimnazijoje, tiktai ne toje pačioje klasėje – Radauskas mokėsi vadinamojoje „paralelinėje gimnazijoje“, kuri veikė popietinėmis valandomis. Sueidavome gimnazijos bibliotekoje, kur knygas keisdavomės. Organizacinėje moksleivių veikloje – ne, užtat kad, kiek atsimenu, Henrikas joje nedalyvavo. Pasižinau su jo tėvu, nors nedaug. Jis buvo, kaip ir aš, smilgietis, kilęs iš Smilgių valsčiaus, Gikonių kaimo. Man regis, kad prieš Pirmąjį karą jis Lenkijoj ir Rusijoj tarnavo dvaruose darbininkų prievaizdu. Prievaizdas – daugiau mažiau darbininkų kategorijos žmogus, bet šiek tiek prasilavinęs, pasimokęs. Jo pareiga būdavo darbininkus prižiūrėti, per jį eidavo darbų užduotys. Henriko mama, man regis, buvo namų mokytoja. Ar ji buvo pusiau lenkė, pusiau vokietė, ar atvirkščiai – negaliu pasakyt. Tiktai tiek, kad Henrikas, tarp kita ko, nepaprastai gabus kalboms, iš mažens gerai mokėjo rusų, lenkų ir vokiečių kalbas. Tėvas buvo grynų gryniausias lietuvis ir šnekėjo lietuviškai gryna savo gimtosios vietos, būtent Smilgių, tarme. Kurią kalbą Henrikas iš visų keturių išmoko ant motinos kelių, aš tikrai nežinau – gal lenkų ar vokiečių. Pirmam Didžiajam karui baigiantis ar tik pasibaigus, Radauskai parvažiavo iš Rusijos. Vaikai ten buvo pradėję pradžios mokyklą rusiškai. Teko pažinti ne vieną ir ne du iš tų, kurie pargrįžo iš Rusijos po karo – jie mokykloje paprastai turėdavo bėdų su lietuvių kalba. Radauskas – nė kiek. Jis su tėvais yra gyvenęs kaime, Gikonyse, kur visiškai gerai išmoko Smilgių tarmę. Jo tėvas ten turėjo kažkokio sąryšio su žemės ūkiu, kurio dalis jam priklausė. Paskiau, kai pokario bėdos apsitvarkė, jis gavo tarnybą Panevėžy, apygardos teisme. Jo pareigos nebuvo aukštos. Ką mama veikė, nežinau. Pas juos namuose nesu buvęs. Susitikdavom su jo tėvu. Jis pasipasakodavo esąs medžiotojas mėgėjas ir kaip ten su kiškiais ar lapėmis medžioklėje būdavę… Bet apie rimtesnius gyvenimo reikalus neišsišnekėjome.
Gimnazijoje baigęs keturias klases, Henrikas nusikėlė mokytis į mokytojų seminariją tame pačiame Panevėžy. Jis įstojo į pirmą kursą ir visą seminariją išėjo tuo pradėjimu. Aš į tą pačią mokytojų seminariją persikėliau baigęs 5 klases. Taigi su Radausku kartu mokėmės antrame ir vyresniuose kursuose. Paskutinius metus, ketvirtame kurse, sėdėjom viename suole. Pernelyg artimi nebuvom. Iš viso jis tokio buvo būdo – nelabai greitas suartėti, juo labiau susidraugauti, artimai išsikalbėti. Kas mus artino – kad mudu abu mokėjom svetimų kalbų ir buvom tuo išsiskiriantys iš aplinkinės seminaristų masės. Aš irgi jau moksleivis būdamas skaičiau ir rusiškai, ir vokiškai, ir lenkiškai. Na ir ne taip maža buvau ko perskaitęs. Daugiausia mūsų šnekos ir būdavo apie skaitytas knygas, jų turinį ir formą. Abiejų mūsų mėgstami buvo Gogolis, Čechovas ir kiti klasikai. Ir rusų, ir vokiečių tiktai didžiuosius autorius minėdavom savo kalbose. Ir atmintinai abu mokėjom nemažai eilėraščių. Galimas daiktas, kad Henrikas jau ir tada rašė eilėraščius, bet niekad neprasitarė. Aš tą sužinojau tik universitete, ir tai ne pirmais metais, – kai jis jau ruošė savo „Fontaną“.
Aš visą laiką – gimnazijoje, seminarijoje, paskui universitete – buvau ateitininkas, dešiniųjų nusistatymo. Be to, buvau šaulys, ir aktyvui šaulys. Mūsų, suaugesnių seminaristų, buvo paprotys važinėti į periferiją, į miestelius, bažnytkaimius padėti tiems, kurie, seminariją jau baigę, mokytojavo. Padėdavome tautos ar kitoms šventėms pasiruošti, sakysim, Vasario 16-ajai, Gegužės 15-ajai – Parlamentarizmo dienai, rengdavome vakarėlius, minėjimus su vaidinimais, chorais, deklamacijomis, prakalbomis; veikėm su pavasarininkais, rengėm sporto šventes r taip toliau. Henrikas prie šitų dalykų niekad nagų nekišo. Visiškai.
Turbūt ne kartą esat girdėję, kad Panevėžy buvo toksai Lindė-Dobilas, vietos filosofas, didelis moralinis autoritetas, didžiai išsimokslinęs žmogus. Jo globojama buvo Meno kuopa. Iš jos ir meno, ir mokslo žmonių yra išėję. Įprastinė tvarka buvo tokia. Sekmadienis, 11 valanda, moksleivių bažnyčioje lietuviams moksleiviams, trims gimnazijoms ir mokytojų seminarijai pamaldos (nes buvo ir lenkų gimnazija, tai jai kitas laikas). Ateina ir Lindė. Jis civiliškai nešiojo, kunigiškais rūbais aš jo niekad nemačiau. Toksai sau ponas – didelis, ramus, labai tvarkingai apsirengęs. Ateina į zakristiją, persirengia taip, kaip reikia pamaldas laikant, nueina prie Marijos altoriaus, atlaiko skaitytines mišias (jos trumpos), mums dar tebeklausant savo ilgesnių pamaldų su giedojimais ir pamokslu, vėl persirengia civiliniais drabužiais ir – namo. Kai užsibaigia mūsų pamaldos, tai centrine Panevėžio miesto arterija, Respublikos gatve, lyg koks Nemunas ar Dunojus teka srautas mokinių ir po truputį ima skirstytis. Kur dabar Balčikonio vidurinė mokykla, yra gražūs romėnų stiliaus rūmai, pastatyti apie 1885 metus Panevėžio pavieto bajorų maršalkos kunigaikščio Povilo Puzino rūpesčiu. Kada mūsų tas srautas nuteka iki gimnazijos, tai mes, tie, kurie laikėm save jaunimo „elitu“, einam į gimnaziją. Yra 12 valanda, sekmadienis. Ką mes čia veiksim? Bus Meno kuopos susirinkimas. Kiekvieną sekmadienį po pamaldų. Kol mes susirenkam, susitvarkom, susisėdam – per tą laiką kun. Lindė papusryčiauja. Mūsų pirmininkaujantis nueina ir paprašo: sako, mes jau susirinkę. Jį vadindavom „pons mokytojau“. Paskaito, kas ką turi atsinešę vadinamosios „kūrybos“ – eilėraštį kokį ar feljetoną. O būdavo ir literatūros mokslo etiudėlių, pvz., „Beatričių kultas ir jo reikšmė literatūros kultūrai“. Aštuntokas gimnazistas rašo, ir aš dabar atsimenu – taigi ne niekus parašė, turėjo kur pasiskaityt, pasiskaitė ir pamąstė. Arba: „Sturm und Drang periodas“ ir „Jaunojo Verterio kančios“. Radausko nė karto ten nemačiau. Gal jis kartais ir nueidavo, bet aš neatmenu, kad ten būtų sėdėjęs ar šnekėjęs. Ką jis tada veikdavo? Lektūra. Trys didžiosios kalbos. O iš kur knygų ėmė? Visų pirma, tas kunigaikštis Puzinas, kur fundavo gimnaziją, fundavo ne tik rūmus, didelius ir gražius aniems laikams, bet ir biblioteką. Ji išliko ir per karą. Ir knygų ten buvo visokių – rusų klasikų ir Vakarų. Knygoms dalinti buvo skiriami gimnazijos mokytojai. Buvo atskiros dienos: lietuvių kalba skaitantiems vienos, o ne lietuvių kalba – kitos. Tai Radauskas nešėsi ir nešėsi, kiek tiktai jam patiko, knygų, jau gimnazijoje mokydamasis. Ėmė knygas ir iš Centrinės bibliotekos. O Kaune, kai jau buvom studentai, jis ypatingai geru žodžiu minėdavo Balošerio biblioteką. Buvo toks verslininkas, prie pinigo ir apsišvietęs, tai jis laikė didelę biblioteką su apsčiais fondais ir rusų, ir vokiečių, Ir kt. kalbomis. Na, o daugiau – sakysim, sovietinių leidinių tokiam Panevėžy nebuvo, bet Kaune tai ir šitų Radauskas matydavo, skaitė Juos ir gerai nutuokė. Iš Jo pomėgių – akmeistai, Gumiliovas, Ana Achmntova, Zinaida Gipius. Pas Balošerį jų būdavo, Henrikas ten juos ir imdavo. Dar Pasternaką, Mandelštamą – tie ypač jo mėgstami buvo. Gali būti, kad ši lektūra prisidėjo prie jo literatūrinės esteto nuostatos.
O atmintį kokią turėjo Henrikas! Šit kad ir toks pavyzdys: pačioj universiteto pradžioj Radauskas laiko lietuvių kalbos bendrojo kurso egzaminą, ir Skardžius jam parašo penkis. O Skardžius su penketais nebuvo greitas. Iš kur Henrikas išmoko? Mokėsi kaip mes visi. Bet turėjo kalbai ir interesą, ir klausą, ir atmintį. Šnekam, sakysim, rusiškai arba vokiškai, ir kuris nors pašnekovas pasako klaidingai arba žodį ne visai ta reikšme, kuri yra pati būdingoji, pavartoja – tai Henrikas ima ir pataiso, ir taikliai pataiso. Aš germanistikos šiek tiek studijavau, prancūzų ir lenkų pradmenis gavau iš lektorių, o toliau jau pats variausi, kol išmokau. Bet su juo man lygintis toli: jis ką sykį nugirdęs atminty užfiksavo, tai jau visam gyvenimui.
Neatlaidus buvo labai. Ir dėl klaidų iš nežinojimo, ir dėl nemokėjimo elgtis, takto neturėjimo. Sykį po kažkokio pas germanistus referato aptarimo išeina į koridorių Anglickis, išeina Henrikas, toks suirzęs bent kiek, ir sako: „Anglicki, kodėl tu toks durnas?!“ – „O ką?“ – Anglickis mėgina sakyti savo tokiu ramiu žemaitišku notūru. Tai kur tu, žmogau, rasi, kas galėtų į tokį klausimą atsakyti.
Nors aš jų namų klimato ir nepažinojau, bet turiu pagrindo spėti, kad tėvas, kaip ir dauguma jo padėties žmonių, subrendusių XIX amžiaus pabaigoje, priklausė prie tų, kurie laikėsi liberalių ar ir ateistinių pažiūrų. Ar jo mama buvo katalikė, ar protestantė – šito negaliu pasakyti, bet Henrikas užaugo žmogus be tikybos.
Jo ir visuomeninis nusiteikimas buvo savotiškas. Taip antai studentų akademines korporacijas (visas!) laikė niekų darbu, nevertu rimto žmogaus. Pasišaipydavo iš neolituanų, ateitininkų, varpininkų ir kt., pats nepriklausė jokiai korporacijai. Daugumas veiklesnių studentų užsiėmė kokiu nors visuomeniniu darbu; Henrikas – niekur nė piršto nepridėjo. Sakysim, Kaune vyksta Ligonių kasų rinkimai, studentai eina vieni varyti agitacijos tarp darbininkų, kad balsuotų už dešiniuosius kandidatus, kiti – kad už kairiuosius, bruzdesys, lakstymai, o Henrikui – nė motais. Eina pasirengimai rinkti studentų atstovybę, vėl bruzdesys, o jam –nieko! Nemažai studentus jaudina Respublikos valdžios politika –daugumas nusiteikę opoziciškai, ypač dėl nedemokratiško valdymo, bet yra ir tokių, kurie uoliai gina Smetonos valdžią, o Henrikas – šaiposi ir iš tų, ir iš anų. Apskritai nuo politinių, visuomeninių reikalų jis laikėsi nuošaliai. Viena tik buvo sritis, kuriai nebuvo abejingas, tai – kultūra. Džiaugėsi nauju teatro spektakliu, koncertu, vertinga dailės paroda, dailiai išleista knyga, o dūkte uždūko, jei kas išleido nemokšiškai išverstą svarbią knygą. Universitete besimokydamas gavo darbą būti vienos mūsų fakulteto „seminaro“ bibliotekos prižiūrėtoju (su alga). Čia buvo jam labai geras kąsnis – aprūpintas pragyvenimas ir darbas prie knygų! Tada jis prie jau mokamų kalbų prisidėjo dar vieną: puikiai išmoko prancūziškai. Atsivėrė turtingas prancūzų literatūros pasaulis. Literatūriniam jo prusinimuisi tai buvo tikras rojus. Taip ir išaugo mūsų Henrikas – puikus poetas, didelis meno mylėtojas ir žinovas, o visų pirma – išpuoselėto skonio estetas.
Užrašė Giedrius Viliūnas
1993 m. gegužės 8 d.
Henriko Radausko laiškai
Baltimore,
1949.XII.27
Mielas ponas Santvarai,
labai dėkoju už malonų laišką Ir linkėjimus. Jį tegavau prieš porą dienų – dabar tepersiuntė Iš Waterbury[1], kurį bevelk prieš mėnesį apleidau. Iš savo pusės, linkiu Pačiam su šeima tikrai laimingų ir linksmų Naujųjų metų. Buvau girdėjęs gandus, lyg Pats esąs iš Brook’o išsikėlęs, o „naujo adreso“ nežinojau, – bet, pasirodo, netiesa. Apie Paties nelaimes (ir Ponios ligas) šiek liek esu patyręs iš laikraščių. Tikrai tas Velnias, kai prikibo prie Jūsų dar Ratkatte, tai vis iš savo globos nepaleidžia. Tlkėkimės, kad naujaisiais metais jo gaila galutinai sprogs!
Pats rašai neįsikūręs, o ir aš dabar tepradedu kurtis. Waterbury per 2 mėnesius niekur negalėjau rasti darbo. Daugumas DP–sų iš ten, vos atvažiavę, tuoj bėgdavo. Aš, perkeliavęs eilę fabrikų, ligoninių ir mokyklų, niekur darbo negavau. Žmona dirbo 1 mėnesį stiklo fabrike. Atvažiavus mano broliui į Baltlmorę, o taip pat išgirdęs, lyg čia kiek lengviau su butais ir darbais, pirma apsižvalgiau, o paskui nutariau keltis čia. Viename fabrike, padaręs visą eilę ilgų („intelektualinių“ ir kitokių) testų, pagaliau gavau darbą. Esu pakuotojas vario Ir aliuminijaus fabrike, kur, dirbdamas po 8 vai. į dieną, gaunu po $ 1,09 į valandą. Žmona kol kas nedirba. Brolis nuo šiandie ėmė dirbti kaip daktaras vienoj privačioj ligoninėj. Turim „2–jų kambarių“ (kaip čia sakoma) butą, t. y. kambarį ir virtuvę. Butų čia tikrai yra labai daug, o su darbu ne kažin kas. Kai kurie mėnesiais ieško ir negauna.
Iš kultūrinių įstaigų čia minėtinas nedidelis, bet geras muziejus, kuriame yra puikūs Matisse’ai, keli Renoirai, Van Goghas, Picasso ir kt., o taip pat vienas kitas Rembrandtas, Rubensas ir italai. Sako, nuostabių dalykų esą New–Yorke, kur, deja, būti neteko. Yra ir labai gera biblioteka, pavyzdingai įrengta, kaip paprastai USA (su prancūzų, vokiečių, rusų knygom). – Per šventes buvo atskridęs lėktuvu iš Chlcagos Blekaitis, su kuriuo teko praleisti pora malonių dienų. Jis plakasi su savo „Atžalynu“ ir dirba kasininku (!) muzikalijų bei baldų krautuvėj.
Tai tiek šiam kartui. Būtų malonu kada nors išgirsti, kaip sekasi Pačiam ir kaip Ponios sveikata. Prašau nuoširdžiai sveikinti ją.
Su geriausiais linkėjimais Pačiam ir Agui
Jūsų H. Radauskas
Chicago.
1953.XI. 7
Mielas ponas Škėma,
labai dėkoju už laišką ir pakvietimą į premjerą[2], į kurią dėl didelių nuostolių nebuvo, deja, jokių vilčių nuvykti. Įdomu, kaip ji praėjo, nors Jums, kaip „tiesioginiai įmaišytam“ į šį reikalą, nėra taip jau paprasta apie tai kalbėti.
Neseniai čia matėm Rūko statytą Putino „Valdovą“. Veikalas pasirodė priplaktas pasaldytų žodinių putų, ir viskas praėjo grynai mėgėjiškam stiliuj, nors pastatymas ir kaštavęs 4.000 dolerių. Artistai irgi labai baisūs, – žodžiu, tremties kultūrinis lygis.
Keletą savaičių dirbau po 10 vai kasdien: kompanija, atrodo, daro didelius biznius. Laimei, dabar visa tai praėjo.
Buvau nuoširdžiai nustebintas Jūsų sakinio, kad mano .“daugelis eilėraščių persunkti filosofija“. Nei vienas iš rašiusių apie „Strėlę“ nei žodžiu apie tai neužniminė, o ju tarpe buvo tikrai nusimanančių žmonių. Su tam tikra melancholija galvoju, kad, jeigu būtumėt rašęs apie mane, galėčiau nepagristai pasipūsti, atsidūręs Schillerio–Baltrušaičio–Claudelio–Tyruolio kaimynystėj…
Pereinant prie kitų menų, reikia pasakyti, kad jų čia netrūksta. Matėm nuostabią japonų senosios tapybos ir skulptūros parodą (Jap. vyriausybės organizuotą) su iš dalies monumentaliais, iš dalies magiškais kūriniais. Pasirodo, kad japonų „impresionizmas“ egzistavo dar keliais šimtmečiais prieš jų klasikų raižytojų periodą (t. y. prieš XVIII–XIX a.).
Šiuo metu čia vyksta neblogo šveicaro Hans Erni (Michelangelo, linkusio į siurrealizmą) paroda. Šiom dienom matysim Giacometti. – Prieš kelias dienas buvom italų kamer. ansamblio „Virtuosi di Roma“ koncerte; grojo bevelk vien italų barokinę muziką. Tai vienas iš nuostabiausių koncertų, kokius tik teko girdėti.
Kasiulio (per Bielskį) pavestas, surinkau po Čikagą 6 jo paveikslus, taigi dabar visas butas – lyg pražydęs.
Rašot, kad metat lauk „per intymius sujungimus“ „Čelestoj“. Jei neklystu, kadaise, grąžindamas rankraštį, buvau tokių sugestijų padaręs…
Gal atvyksit į savo premjerą[3] Čikagoj? Būtų balsiai malonu pasimatyti. Norėtųsi klausti, kodėl pasirinkot Pilką (o gal, tiesą sakant, jis Jus pasirinko)?
Spaudžiu ranką – Jūsų H. Radauskas
Chicago,
1953.XI. 22
Mielas ponas Škėma,
prašau priimti sveikinimus ir geriausius linkėjimus Jūsų gimimo dienos proga (Jei Vacl. Biržiška nemeluoja dėl datos). Ir kad nepritrūktų energijos baigti romaną[4] ir parodyti kryžiuočius visoj Jų nedieviškoj šviesoj.
Kai dėl mūsų „diskusijų“ poezijos klausimais, tai manau, kad gal Jau reikėtų Jas baigti, – ypač, kad į Jas ima brautis futbolinis žargonas (čia prisimena klastingas anos gražuolės klausimas: „Ar Jūs ne iš Šančių?“). Man atrodo, kad, ginčijantis apie poeziją, aš prieš Jus vis vien neatsilaikysiu.
Jūsų premjeroj buvau ir savo įspūdžius papasakosiu tik dėl to, kad Jūs tuo domitės. Papasakosiu kaip mėgėjas, niekuomet nė vienos eilutės neišspausdinęs apie teatrą (vaikiški rašiniai tais klausimais Sruogos seminare – vieni niekai), Neįtikinama atrodė toji istorija su Kossu knyga – nuo pradžios iki galo. Gale ypatingai, kur dvasia traukia iš kišenės knygą ir pasikeičia egzemplioriais su Irena. Disonansu nuskambėjo kilnaus ir kuklaus mokytojo lūpose žodžiai apie „dailaus snukio“ daužymą. Prasiveržimas, žinoma, galėjo būti, bet gal kitoks (ir tekste, ir atlikime). Specialiai mokytojui išteisinti atrodė pravestas bolševiko „apklausinėjimas“ (ir dar tokiu momentu), kur jis atskleidžia sėdėjęs miške „nuo pat pradžios“. Mažiausiai patiko išvedimas gale gyvų optimistiškų (buvusių) gimnazistų su kalbom apie jų vaikų nosies formas etc. greta dvasių. Labai gera buvo įžanga – Valiuko vaiduoklis, vieta tikrai sunki scenai; geras buvo apšvietimas, o V. „išpildymas“ ir balsas sukėlė tikrai klaikią nuotaiką. Veikalo dramatinis nervas ypač išryškėjo po to mizerno „Valdovo sūnaus“. Visumoj buvo geras Valiukas (labai vientisas vaizdas, išskyrus minėtą „išsišokimą“ – per daug Jau „hitlerišką“) ir labai neblogas Petkus – rolėj, kurioj ne vienas paleistų „falšių“. Kiek blogesnis, bet nepeiktinas Juodka (prastoka dikcija; Jo ir rolė gal mažiau dėkinga). Vilutienė atrodė ponia iš kokio Kauno buto (kokia ji būna bute, ne scenoj), bet – kas nuostabiausia – jai gerai pavyko pora fortissimo. – Visumoj buvo labai šviežias įspūdis, ir jautei, kad tave griebė kažkas už pilvo (kaip sako ispanai). Kad „tremties“ teatras tikrai nemiręs, kad dar turime dramaturgų (vienaskaita čia tiktų daugiau). – Yra gandų, kad prie režisūros smarkiai prisidėjęs Valiukas…
Gavau laišką iš Greimo (iš Egipto). Jis nori „Santarvę“ (gal matėt tą žurnaliuką) paversti kone grynai kultūriniu žurnalu. Labai kviečia bendradarbiauti – atrodo, neįsivaizduoja sunkumų, kurie jo laukia. – Dėl Jūsų grįžimo į USA: labai džiaugčiausi, jei pasirinktumėt Chicago (New Yorkas turbūt neturi daug šansų). Lauksiu žinių. – Žmona labai sveikina pjesės proga.
Geriausi linkėjimai – Jūsų H. Radauskas
Chicago,
1958. VI. 28
Mielas ponas Škėma,
ačiū už Jūsų romaną[5], kurį man persiuntė Meškauskas. Tikrai džiugu, kad greta mūsų prozelės, mintančios Biliūno–Žemaitės tradicija, atsiranda naujų, drąsių veikalų, nusikračiusių anais pelėsiais (nors turinio kilnumu jie su „Laimės žiburiu“ arba „Kunigo naudą velnias gaudo“ lygintis ir negalėtų).
Su geriausiais linkėjimais –
Jūsų H. Radauskas
[1] Greičiausiai turima omenyje A. Škėmos drama „Pabudimas“, kuri paties autoriaus režisuota pirmą kartą buvo pastatyta 1953 m. Monrealio Lietuvių dramos teatre.
[2] Waterbury – pramoninis miestas JAV rytinėje pakrantėje, Konektikuto valstijoje. Į šį miestą Henrikas Radauskas su žmona atvyko pirmiausia, 1949 m. rugsėjį. 1949 m. lapkričio mėnesį persikėlė į Baltlmorę.
[3] A. Škėmos dramos „Vienas ir kiti“ premjera Čikagoje įvyko 1953 m. lapkričio 14 d. Leidimo šią dramą pastatyti dar 1953 m. vasarą autoriaus paprašė Stasys Pilkas. A. Škėma tuo metu gyveno Monrealyje.
[4] 1952–1954 m. Škėma rašė „Baltą drobulę“.
[5] A. Škėmos romanas „Balta drobulė“ pasirodė 1958 m. vasarą (išleido „Nidos“ knygų klubo leidykla Londone).
Jonas Mekas. Nervuoti dienoraščiai
1999 m. Nr. 12
Avangardinio kino guru, poeto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jono Meko kūrybos nagrinėtojai teigia, kad visą savo gyvenimą jis rašo dienoraščius – kino kamera ir plunksna. Beje, tai pripažįsta ir pats J. Mekas, Niujorko moderniojo meno muziejuje pristatydamas tavo filmą „Voldenas. Dienoraščiai, užrašai, škicai (1965–1969)“, jis pareiškė: „Nuo 1950–ųjų aš laikausi dienoraštinio filmo.“
Panašiai galima pasakyti ir apie J. Meko poeziją – ji taip pat dienoraštinė. Su tokiu apibūdinimu pratarmėje jis palydėjo „Baltų lankų“ leidyklos 1998 m. išleistą savo poezijos knygą „Dienų raštai“. Kitą, pas mus dar nematytą savo poezijos rinkinį, „Žvilgsnių“ leidyklos išleistą Niujorke, J. Mekas taip ir pavadino – „Dienoraščiai 1970–1962“. Išeivio, žmogaus be namų poetiniu dienoraščiu galima pavadinti ir jo poezijos knygą „Reminiscencijos“.
Bet J. Mekas rašė ir grynai literatūrinio žanro dienoraščius, kuriuos, kaip ir pridera šio žanro kūriniui, sudaro chronologiniai gyvenimo užrašai, periodiškai fiksuojami dienų įvykiai, išgyvenimai, nurodomos įrašų datos. Jau turime „Baltų lankų“ leidyklos išleistas „Semeniškių idiles“, krūvelę kitų J. Meko poezijos ir publicistikos knygų, o apie jo dienoraščius žinome tik iš nuogirdų, taip pat iš fragmentų, išspausdintų jo eseistikos knygoje „Laiškai ir Niekur“. Kas šią knygą skaitė, prisipažįsta, kad tie fragmentai – vieni įdomiausių ir stipriausių šios knygos eseistinių rašinių.
Tad kas tie skaitytojų seniai laukiami J. Meko dienoraščiai?
„Aš pradėjau rašyt dienoraščius, kai buvau kokių šešerių metų – bet jie buvo saugumo išvežti, taip mama sakė, – laiške šių eilučių autoriui rašė J. Mekas. – O 1940–1944 metų dienoraščiai guli ir pūva pakasti Biržuose.“ (Kai šiemet buvau Niujorke, girdėjau brolius Joną ir Adolfą tariantis nubraižyti tos vietos planą, kad būtų galima surasti per karą pakastus dienoraščius.) Mat vokiečių okupacijos metais J. Mekas dalyvavo pasipriešinimo judėjime, leidžiant pogrindinį laikraštėlį, paskui, gresiant areštui, dar 1944 m. liepos mėnesį, užkasęs savo užrašus, su broliu Adolfu pasitraukė į Austriją. Ten tęsė Lietuvoje pradėtus dienoraščius. Juos J. Mekas vadina lietuviškiausiais, nes vėliau, jau gerokai pagyvenęs Niujorke, dienoraščius ėmė rašyti anglų kalba.
J. Mekas taip apibūdina savo būsimą knygą: „Dienoraščiai apimtų 1944–1955 metus. Kai viską dar rašiau lietuviškai… [Tų metų] dienoraščiai sudarytų kokių 600 puslapių tomą ar du mažesnius tomelius.“
To tomo ar tomelių rankraščius šį pavasarį parsivežiau iš Niujorko, iš J. Meko rankų. Knygą, kurią rengiasi išleisti „Baltos lankos“, autorius linkęs pavadinti „Nervuoti dienoraščiai“. Mat jie apima gyvenimą, kaip, pasak J. Meko, „…mano rankos, kaip dvi pabėgėlės apsiveja vienatves – aš puolu, paliestas / deginančio skausmo botagu“.
Rengiama J. Meko dienoraščių knyga, kurios fragmentai čia spausdinami, prasideda 1944 m liepos 14 d. įrašu dar pakeliui į Vieną. Toliau – vargana buitis karo belaisvių, o vėliau – iperkeltųjų asmenų (DP) stovyklose. Pasakodamas išeiviškos būties realijas, kaip ir B Sruoga „Dievų miške“, J. Mekas sugeba kartais su lengva ironija, kartais su sarkazmu pavaizduoti žmonių be vietos charakterius.
Pridursiu, kad lietuviškieji J. Meko dienoraščiai yra išversti į angių kalbą ir 1991 m. išleisti Niujorke pavadinimu „I Had Nowhere To Go“ (laisvai būtų galima išversti „Be vietos“).
Rengėjo ir vertėjo dar laukta angliškai parašyti J. Meko dienoraščio (lietuviškųjų tęsinys), apimantys patį vaisingiausią ir įdomiausią J. Meko kūrybinės veiklos laikotarpį – jo kelią į avangardinio, nepriklausomo kino aukštumas, žurnaio „Film Culture“ leidimą, bendravimą su Jacku Kerouacu. Salvadoru Dali. Andy Warholu, Allenu Ginsbergu, Peteriu Kubelka, Johnu Cage’u, Marcelinu Duchampu, Susana Sontag, Johnu Lennonu, Jurgiu Mačiūnu, kitomis meno pasaulio įžymybėmis. Angliškųjų dienoraščių fragmentai buvo paskelbti JAV. Prancūzijoje. Japonijoje ir kitose šalyse.
Antanas Naujokaitis
Dienoraščių kalba netaisyta – Red.
1948 m. rugsėjo 26 d.
Kaip daug galima iš karto mykti: mylėti visą laiką, visur…
Pora žodžių tik. Ir tačiau ne jie svarbu. Jie buvo tik apie nieką ir šiaip sau – o tačiau kaip aš gailu užmiršti tas akimirkas, kai mano akys pasinėrė josiosin? Beveik kaip meilė…
A, akys greit susipainioja. Jas greit pagauna.
Algis pasakė: a, tu nenori donžuanu būti? Bet donžuanas nemetė savo širdies visoms, kurios jį sekiojo, o tik toms. kurių jis norėjo…
Lietuvis dainoj paskęsta, užsimiršta. Lietuvio dainos ilgos, daugelio posmų, kad būtų kur išsidainuoti.
Aš nieko neturėjau. o miesčionys viską turėjo ir nemokėjo to mylėti.
Nedavė Dievas nueidamas – duos pareidamas.
Mesk dirbęs, nes padvėsi!
Penktoji dimensija moderniajame mene – tapyboj, literatūroj (muzikoj jau seniai buvo) – pagauti tai, kas yra už linijų ir žodžių, o ne ne linijas ir žodžius. Žodžių ir linijų montažas yra priemonė, o ne baigmė.
1948 m. spalio 20 d.
Povilas įširdęs kalba apie tremtinių norą grįžti namo, pasipiktinęs jų noro nepagrįstumu jų širdyse.
Kad žodis toks menkas dabar, kad neveikia burtų – gal kaltas nebetikėjimas juo ir tas lengvabūdiškumas – tai jokia dirva jam: nėra priėmimo. Stebuklas nelaukiamas, stebuklu netikima. Reikia dvigubos jėgos, kad taptų. Kur gali tarpt stebuklas, jei nėra išsiilgimo, kuris perskelia akmenis?
Šiandieną klausia manęs: „Kas gero?“ Sakau: „Ko gero nori?“– „O žinai, ko visi norim, namo.“
Ar to norit? Ar tai galima vadint noru. kaip jūs norit? Ir už tai jau jaučiatės verti namų? Sakyt, įsikalbėt norint – dar nereiškia norėt. Kristus mokė apie norą. Povilas mokė. Ką išmokom iš to? Aš pasakysiu: mes nieko nenorim, štai kas yra. Mes nieko nenorim, todėl nieko neturim, ir skursim, ir mirsim tokie. Akgi, nuodėmė greita, bausmė nesiskubina, ar nesakė Herbačiauskas?
Numeskit visą gudrumą. Priimkit vargą. Tegu jūsų širdis būtų tyra – kad ji būtų išskusta knyga. Ir tegu jūs ir negalėsit joje viso brudo ištrint – tegu užteks jūsų nusižeminimo, užteks, kad jūs prisipažinsit, jog nebegalit jos ištrint, ir ją padėsit tokią, kokia yra, žinodami, kad ji vis dar pilna brudo – kokia yra – ir joje JIS įrašys jūsų tylėjimo metu: „Viza namo“.
Bet reikia norėt! Visa širdimi, visom rankom, visom akim. Iki kraujo. Tegu ir užmuša – reikia norėt. Noras kalnus perkelia, noras jūrom pereina. noras skaito ateitį ir praeitį, noras ugnimi pereina.
1948 m. spalio 27 d.
Kunigui Trakiui
Rašau iš tolimo ir purvino Kasselio. Dabar čia lyja. šlapia, nebeišbrendama.
Pirmiausia pora žodžių dėl mūsų kalbėto Mainz-Kastelio. Parvažiavęs sužinojau, kad į ten persikelti nebeįmanoma, nes stovykla neseniai uždaryta. Todėl visos pastangos ten link yra bergždžios. Taigi ir mudviejų su broliu studijos Mainze turi nutrūkti. Mėginsim dar persikelti į Miuncheną, gal ten pavyks. Bet dar nežinom.
Dabar kitu reikalu. Apie teologijos studijas.
Daug galvojau apie tai visą kelią. Daug esu galvojęs prieš tai ir dar kartą pergalvojau čia, kai grįžau. Pergalvojau ir radau, kad negaliu studijuoti teologijos. Kodėl, aš galėčiau priimti Jūsų paramą ir studijuoti, stropiai gal net – bet kaip aš tai galiu, jeigu iš vidaus tikro patraukimo, tikro veržimosi vis tiek nėra? Būt sau pačiam netiesiu, dirbt prieš save, reiškia būt ir prieš Dievą netiesiu. Teisybė, kad aš turiu didelį patraukimą prie tikėjimo dalykų, taigi ir prie teologijos – bet visai ne tokį, kokio reikia kunigui, ir dar evangelikui. Kaip aš galiu studijuoti evangelikų teologiją, ruoštis ev. kunigu, jeigu nesu savo viduje tikras evangelikas? Apgalvojau ir radau, kad man brangūs visi tikėjimai, visi tikintieji, visų religijų. Išorinė forma? Vis tiek tikroji bažnyčia yra mūsų viduje, o išorė tik pagal įpratimą, tradicijas, kaip kam. Ką aš galiu prikišti šitai moterėlei, kuri sėdi ir kalba rožančių, atsidavusi, visa širdimi. ieškodama Dievo malonės? Liuteriui gal tas nepatiktų, bet Dievui, aš galėčiau derėtis, tai visai tvarkoj: jis jos nenubaus už tai… Ar kuo galiu pakaltinti tuos, kurie keliauja vargingą kelią, pavyzdžiui, kad ir į Šiluvą, kad ten kartu pasimelstų. Jiems tai šventa. Ar Dievas jiems prikiš tai už bloga, kad jie Jo garbei tai daro? Arba vėl – aš nueinu į katalikų bažnyčią, klausaus, žiūriu, ir ką aš galiu blogo apie juos pasakyt? Tikint nereikia būt labai protingam ar kritiškam – reikia tik norėti, tik geisti visa širdimi priartėt prie Dievo, nekritikuoti pamaldų ar kunigo pamokslo. Ak, kaip dažnai mes negalim žodžiais ir išorinėm formom, liturgija išreikšt savo vidinių jausmų, mes nesame tobuli – ne kritikuoti reikia, o pačiam pasinerti į tai kartu su visais, vienoj maldoj, vienoj giesmėj, litanijoj. Tada visi išoriniai žodžiai yra tik priemonė, tik pereinamasis lieptas, ir ar svarbu, ar kiek į ten žodis ar į ten – svarbu yra tik, kad ateina tikėjimas; tikėjimas ateina savaime tada, kaip Dievo Malonė. Aš tai esu pajautęs katalikų bažnyčiose, kaip ir toj, evangelikų, toj mažutėj Papilio bažnytėlėj, kai sueidavo, suvažiuodavo visi kaimai, visi pilki žmoneliai.
Ir štai dabar, kai aš galvoju apie visa tai, peržiūrinėju. aš sakau: Kaip galiu studijuoti teologiją, jeigu nejaučiu dar tikro „teologiško“ pašaukimo? Jeigu būt ir vadintis evangeliku – kur jau, nekalbant, ev. kunigu! – reikia sutikt su visom piiimtinėm evangelikų bažnyčios tiesom. Bet aš to negaliu nemelavęs.
Matot, kaip yra. Gal Jums tatai atrodys ir kiek keista, bet ką aš galiu padaryti – nežinomi yra Dievo keliai ir norai… Jie vedžioja žmogų per visokį pragarą net, po visokį abejojimą, kol atveda. Aš žinau, kad many yra didelis velnias, kuris dažnai mane kamuoja, ir aš dažnai pavydžiu tiems, kurie taip lengvai Dievą randa, kurie yra laimingi tikėdami, tikrai aš pavydžiu jiems, tikintiesiems. Bet aš žinau, kad ieškantieji randa. Ir keisti tie keliai į Jį, nesuprantami, kaip kalnai:
Užuot ėjęs tiesiai – eini laukais ir apsukui, aukštyn Ir žemyn, tarpekliais ir perėjom, dešimtkart ilgesniu keliu. Ir, rodos, ta viršūnė taip arti, ar Bartolomaa, ji čia pat, gal dešimt minučių – ir eini valandom, žiūri, ir nuotolis nemažėja, ir nuotolis vis tas pats – kalnuose sulūžta visa linijų, erdvės ir laiko logika. Ir vanduo, akgi ir upeliai – kaip krištoliniai krinta ir skubinas jie, žalsvi ir mėlyni, tyri jau tyri. Atrodo, nėra nei iš kur, nei lyja – o jis, staiga netikėtai visai, skaidria čiurkšle iššoka pačioj netikėčiausioj vietoj – iššoka, išsipurkščia iš uolos vidurio, nuo baltos grublėtos uolos; viskas kitaip, viskas kaip nelauki, kaip nesitiki kaip paslaptis, kaip stebuklas. Tokie yra nuostabūs jie, kalnai. Tai ką jau žmogus…
1948 m. spalio 7 d.
Aš girdėjau dainuojant. Vieną vakarą, vieną šviesų, neišpasakytai žvaigždelėm mirgantį, pačiame vidurvasary. Po darbo, kai visos svirtys, visos tvartų durys nutyla, kai tik kurklelių ūžesys, kai tik šikšnosparniai… Stovėjom po mėlynais alyvų krūmais, šiltame kieme, ir dainavom.
Daina, tu dainele! Tokia graudžiai ilgesinga, tokia užsisvajojusi. Tarsi gintarėliai tie žodeliai, tarsi karolėliai suvarstyti. Tai tik ant Baltijos kranto, tai tik į pušų kalnelius užsižiūrėję, į beržynėlius, tai tik tie lėti žemdirbiai, tos grėbėjėlės, tie lietuviški berneliai tokias dainas sudėti galėjo. Ar jūs girdėjot kada kur kitur taip dainuojant, kaip ten? Taip graudžiai ir taip ilgesingai? Ar girdėjot, taip laukuose, iš darbo grįžtant ar vasarų vakarais? Ak, tai prisimena vis tie vasarų vakarai, šviesūs, neapsakomai žvaigždelių pilni. Sėdėdavome po tirštomis liepomis ant medinio suoliuko, diemedžiams kvepiant šiltame kieme, ir dainuodavom. Ak, Dievulėliau, ką gi aš žinau, apie ką dainelės kalbėjo: prasti jų žodeliai. Mes dainavome apie darželį, apie rūtelių kvepėjimą, apie bernelio, apie mergelės ilgesį, apie žirgelius; ir apie pūdymą, apie linų laukus mes dainavome, ir apie motules, – ak, maži, nepuošnūs tai buvo žodžiai, šimtus kartų mūsų dainuoti, ak, ir melodija! Bet mes dainavome, ir tai buvo neapsakomai ilgesingas susidūmojimas. Mes dainavom, ir mūsų akys žiūrėjo tolyn, į žvaigždelių šviesumą, mes žiūrėjom į vakaran įsigėrusius medžius, į namus ir į vienas kito akis, ir mes nieko nieko daugiau nenorėjom, tik dainuoti, tik dainuoti. Ir mums rodės, kad niekad gražiau negalima dainuoti, niekad. O kai mes, pabaigę, nutildavome, ir, bijodami ardyti tą nuotaiką ir tylą, klausydavomės: mes girdėdavome tas pačias dainas dainuojant toli, kitame kaime, tolimose sodybose ir ten, kiemuose susirinkę ar vaikščiodami tamsėjančiom sodžių gatvėm ar laukų takeliais, dainavo sodžių merginos ir bernai, tokie pat kaip mes, dainavo iš tokio pat nežinomo ilgesio, tokio pat susidomėjimo pagauti, vakarėlin užsižiūrėję. Ak, kokios gražios tos dainelės, ta nuotaika, tie sidabriniai vasarų vakarai, ir balsai, ir balsai atrodė tokie gražūs. O, nesvarbu, kad tai kiek ir nesiderina, ir grubokas kitas, kad tai kiek kuris ir prasišoka, visa burna, taip. atmetęs galvą, traukia, – ak, argi tai svarbu? Mes sau, sau dainavome, kad kitaip negalėjome: argi galima tokį vakarą nedainuoti, argi galima tokiais vakarais užmigti?
O, mes nedainavom niekam – mes tiktai sau. rateliu, pasiklausydami ir pasikalbėdami, ir tyliai nusijuokdami kartais, tyliai, kad nesudrumst tos ramumos, tos šventos nuotaikos. Tyliai, tyliai naktim plaukė mūsų dainelės į kitas kaimo puses, tolyn į naktį, ir mums buvo taip neapsakomai gera, taip neišpasakytai!
O, buvo ir kitos dienos, ir kitos dainelės dainelės, kurios skambėdavo per mūsų vestuves, dukreles tolyn išleidžiant, ir linarūčių dainelės, tos švelnios švelnios, ir kūlimo: ir tos, kurias audėjos seklyčiose prie staklių liūdnai dainuodavo: ar mergelė, į rūteles užsižiūrėjusi, apie bernelį besvajodama, ir tos, kurias po juodalksniais sugulę arkliaganiai niūniuodavo, ar piemenėliai, po alksnių krūmus karves varinėdami, – ak, vis tai dainelės, vis tokios gražios, tokios vis graudžios – iš pačios lietuvio širdies išriedėję, kaip rasos lašeliukai, kaip gintarėliai.
O, kur benueitum, kur benuklystum – ar tai galėtum be tų dainų, jeigu jos tavy kaip rūtos įaugę? Kaip be tų dainų be dainelių?
Daug laiko jau nuo to praėjo. Bet ieškojau, visur ieškojau to, visose koncertų salėse – ir niekur neberadau, niekur. O, kur ten salėse įtarpint gyvenimą! Juk tai buvo sidabriniai vakarėliai. Juk tai buvo aukso žvaigždelės. Juk tai buvo pačiam mano lietuviško kaimo vidury Nesugrąžini jų.
Didžiai gerbiamas p Girniau.
„Tremtinių mokykloje“ skaičiau Jūsų įvadą į filosofiją. Leiskite man paminėti kelias vietas, kurios man itin sukėlė abejonių.
1. Jūs rašote: „Kaip anksčiau jau nurodėme, filosofija, kuri teikia žmogui išmintį ir ne tik paprastą žinojimą, kaip kiti mokslai, nuo visų kitų mokslų skinasi esmiškai.“ Nemanyčiau, kad mokslas, kad ir filosofijos mokslas, galėtų teikti išmintį. Žmogus gimdamas viską atsineša, ir toliau yra tik išryškinimo – kaip fotografijoj – eiga. Nekalbu apie žinojimą – žinojimo žmogus neatsineša, žinojimas yra aplinka. Jis daugiau ar mažiau įgyjamas judant ir santykiaujant. Bet išmintis nėra žinojimas ir neįeina į mokslų sritį ir jos suteikti žmogui niekas negali, nes ją jau turime gimdami. Klausimas yra tiktai išryškinimo.
2. Jūs kalbate apie tikrą savęs pažinimą, kada jis „drauge yra ir savęs perkeitimas“. Bijau, kad savęs pakeisti negalima, nes tai jau nebe mūsų radiuse. Mes save galime tik giliau ar paviršutiniškiau pažinti, išvystyti, ir tai galbūt per nesusipratimą ir vadinam „savęs pakeitimu“, bet iš esmės tai yra tik nuolatinis brovimasis gilyn į save. Ir kadangi niekados iki galo savęs nepažinsi, neįsibrausi į pat sielos centrą, tai atrodo lyg ir beprasmiška kalbėti apie savęs perkeitimą: tik, gal, pažinimą.
3. Kalbėdamas apie egzistencializmą, jūs skiriate filosofiją nuo „literatūrinio judėjimo“, kaip, pvz., Berdiajevas, J. P. Sartre. Taip, bet klausimas kyla, kur yra „tikroji“ filosofija? Ar kalbėjimas apie filosofijos principus ir kalbėjimas apie filosofiją yra tikrai filosofija? Kartais pagalvoju, kad Kristus ir Sokratas buvo tikrieji filosofai, nors jie tik palyginimais kalbėjo. Gyvenimas yra daug laisvesnis, negu filosofai mato, ir žmonija gal pasimoko daugiau iš tų „literatūrinių“ filosofų negu iš filosofinių filosofų. Žmogus gyvena, ne mąsto. Kas pasakys, kad prieš Kristų nebuvo visų tų idėjų, kurias jis skelbė. Bet jis mokėjo jas žmonėms perduoti. Jis buvo jau viską suvirškinęs. Viena įgyvendinta idėja yra gyvesnis daiktas negu kokio filosofo visi rinktiniai raštų tomai. Kristus ir Sokratas mokė savo gyvenimais. Iš visų lietuvių filosofų Vydūnas gal arčiausiai priėjo prie to.
1948 m. spalio 24 d.
Yra nusišypsojimų, kurie miršta tą pat minutę. Šitas nusišypsojimas… Aš užmiršau, kur esu, aš nemačiau aplinkui. *
O dabar vėl vienas.
Kaip sulaikyt, kaip sulaikyt!
šitų akių tyrumą —.
Spalio 27 d.
A, mylinčios širdies nepastovumas! Baimė.
Dieve, duok mano naktims miego.
1948 m. lapkričio 14 d.
Vakar su Valentuku užėjom pas Tvirbutus. Tvirbutienė užsispyrus ėmė tvirtinti, kad laimingos šeimos yra tiktai išsigalvojimas, laimingų šeimų negali būti. Jeigu kurios šeimos tokios išrodančios, tai tik taip iš paviršiaus: viduj ne meilė, o tik šalta pagarba, apsipratimas.
Kokios mergaitės tau patinka? – sako. Kodėl, kiekvienas turi viduj keletą mėgiamiausių bruožų, kiekvienas… Bet kaipgi aiškiai tai apsakyti ar atsakyti? Jeigu žinočiau, kokia mergaitė man patinka ir dėl ko – visas tas savybes – tai gal iš viso jau meilės nebebūtų, tik mokslas…
Yra mergaičių, į kurias nei iš kurios pusės negaliu įsikibt. Sakysim, Liucija. Anei jokios kalbos aš negaliu su ja rast. Aš stoviu prieš ją kaip kvailas avinėlis ir nežinau, ką pasidaryti. Mėginu įsijungti į jos atmosferą, pagaut jos bangas – o nieko neišeina. Ir ieškau būdų pabėgt.
1948 m. lapkričio 22 d.
Nieko negaliu pradėt. Oras bjaurus. Mėginau rašyt – slėgimas smilkiniuos, drangna veržias į kambarį – vaizduotė mėlyna.
Jaučiu viena: jeigu rėkčiau, visa burna – būtų geriau. Rėkt, šaukt! Bet aš vaikštau po kambarį ir kriokiu, sulaikydamas balsą gomury, rėkiu – ir pats bijaus, bijaus šaukti, kad pats savęs neišgirsčiau, kad kas neišgirstų, kad kaimynai.
Aš negaliu daugiau! Draugai! Aš negaliu išlaikyt to savy, negaliu!
Tai vienatvė mane veržia, tai vienatvė, aš žinau! Ir aš negaliu ko padaryti.
Kaip užmušt ją, vienatvę, kaip užmušt tave, prakeiktoji vienatve, kaip! Užmušti.
Didžioj beprasmybėj stovėjau tarpdury ir žiūrėjau į naktį. Nežinojau, ar eit, eit naktin, gatvėn – ar gal gult lovon kaip didžiausiam ligoniui. kad užmigt, kad užmigt nuo visako.
1948 m. lapkričio 28 d.
Iš komiteto gavau dvimėnesinę 100 DM paskolą. Iš Poškienės (Dievo moteris) pasiskolinau 50 DM. Kooperatyvas paskolins – pažadėjo – 50 DM. Tai turiu 200 DM „Semeniškių idilėms“ išleisti.
Riekutė duonos, ant jos raugintų kopūstų, užklojam kitą riekutę – ir su arbata valgom, visai gerai. Arba duona su svogūnu viršuj, su druska.
Vokietis. Sudžiūvęs visai, prašo duonos Įėjęs. Sakau, leider1, neturiu daugiau, štai su Valentuku, stebėdamiesi paskutinio kampelio skanumu, baigiam. Vokietis piktokas, išeina, netiki.
Valentukas popieriais, knygom ir išrašais, iškarpom apsikrovęs, ruošias rytdienos paskaitai.
Vladas juokias, sako, neprotinga kalbėt žmonėms apie tai, kas ne visiems suprantama; ir dar, sako, Valentukas iš ambicijos, iš kažkokio įsivaizdavimo tai daro. Jam sunku suprasti, kad Valentukui tai mirt ar gyvent. Vidus verčia, plėšia išsakyt. Ne tai, kad raštu, sau, uždarai – o visiems, kam reikia, žodžiu, gyvu žodžiu. Ar tai nėra poezija – kalbėti?
Kai dabar rašau, Valentukas bando Šaltmirui tai išaiškint. Jis visas viduje dega. Kaip pilna jame priplūdę, ko reikia išsakyt, kaip jį plėšia.
Prieš porą dienų kažkokia norvegė iš IRO įstaigos, iš Kasselio, mane aplankė. Sako, jei nestudijuosi žiemą, gal darbo nori, užsidirbtum. Sakau, aš turiu begalę darbo, aš nenoriu jokios įstaiginės tarnybos iš principo. Tai sako, gal emigruoti nori kur. Ne, sakau. Nebent į Morocco kada nors. Dabar – – čia noriu dirbti. Sako, negerai galvoji. Reikia gi planą turėti prieš akis. Ačiū, sakau, aš turiu šimtą planų, o kai dėl darbo Amerikoj – aš žmogus noriu būti, ne mašina. Tai norvegė žiūri keistai, labai keistai. Ir išeina.
1948 m. gruodžio 13 d.
Stasiui Budavui
Jeigut, kai šis laiškas jus pasieks, bus jau Kūčių išvakarės: jeigut ant žmonių veidų ir gatvėse, o jau ir languose bus netolimų, taip arti arti jau esančių Kalėdų nuotaika –
Jeigut –
tai mano laiškas bus kartu ir pasveikinimas. Akgi, neturiu čia tų spalvotų atvirukų, tų, kurių vaikystėje, prisimenu, taip laukdavom – su eglutėmis, su kankorėžiais ir spalvotom naujametinėm pasagom; akgi, tie mieli atvirukai, tie prasti, tie proginiai – vis tik, kaip jie yra mieli prisiminimuose! Paprasti bus šieji ant popierio lapo kalėdiniai pasveikinimai ir linkėjimai:
– kad įsižiūrėję į savo prisiminimų šąlančio lango gėles, kad įsiklausę juosin išgirstute anų, nebesugrąžinamų žiemos naktų siautėjimą, kai taip vėlų vakarą, langams juodai vidun bežiūrint; tą kibirų baladojimąsi kieme prie šulinio, ir langinių; ir tada – kūčių šieno kvapą, kvapą kamaroje ant lovos sudėtų pyragų, o gal ir kukulių? Ir kvapą baltai šventėms išplautos trobos, ir baltus, tik ką iš pirties parėjus užsivilktus marškinius; ak, ir kai visi prie stalo sėdasi, prie balta staltiese užtiestu, kai taip, rytą, pro užšalusių langų pratirpimus žiūrėdami vieškelin seka, kada grįš ankstyvieji iš bažnyčios; ak, ir tas nesiliaująs pustymas – visa tai taip brangu, taip artima – vėl kad taptų, ir sniegas. Dievuliau tu mano. Sniegas! Kas Kalėdos be sniego, be sniego pusnių, linkui trobas, prieš pirtis ir tvartus, – man taip graudu, taip neapsakomai, kai apie tai vien pagalvoju, tik pagalvoju – –
Taigi – kad nors prisiminimuose švęstute anokias Kalėdas! Nežinau, ar bus pas jus ten sniego, ar pašals, ir iš viso nežinau, kaip kas ten yra – bet tikiu, kad labai jau liūdna bus. Akgi, jeigut krikščioniu vien būt, jeigu tik krikščioniškai Kalėdas prisimint – taip! Bet jau toks silpnumas gal, gal kita kas, o gal ir tas įgimtas lietuvio panteizmas, kad Kristaus gimimo reikia ir visos tos įšaldytos ir snieguotos kalėdinės gamtos nuotaikos, ir – būtinai! Kai aš pagalvoju, kad tektų Kalėdas švęst kur Australijoj ar Brazilijoj – man taip tik paširdy graudumas spaudžia. Ak, neįsivaizduoju – tai būtų kažkoks baisus skaudumas, tos Kalėdos prie žaliuojančių medžių – tai būtų nepakeliama. O gal tai tik taip rodos, gal žmogus ir prie ilgesio pripranta? Ak, kad jis nepriprastų, lietuvis, kad jis niekados nepriprastų prie ilgesio – kad jis jam aštriu graužu vis brėžtųsi!
Tai šit, rodos, visai ne taip norėjau parašyt – norėjau tik apie ką kita, – gal apie reikalą – ir nesusilaikiau, nesusiturėjau, kur dūmos, kur žodžiai nuveda. Tai dabar prie reikalo.
Matot, nesenėlio skaičiau J. Aisčio ir S. Budavo pasirašytą apskelbimą dėl Rašytojų Draugijos narių emigracijos. Narys nesu, kaip nėra ir brolis. Nuo mažumės savy nešioju rašytojo vaizdą kaip didelio, kaip šventojo – kaip tarpininko tarp žmogaus ir dangaus – gal kunigo? – į kaip tad aš galėčiau jaustis Rašytojų Draugijoj? Jūs nesupykit ir blogai nesupraskit manęs – jeigu man rašytojas yra RETAS, NEKASDIENIS, jeigu man ir lietuvių rašytojų tėra KELI. Tai dovanokit, kad negaliu būt Rašytojų Draugijoj. Todėl ir norėčiau prašyti, o gal klaust Rašytojų Draugijos, o kartu jūsų asmeniškai – vieno:
Jeigu panorėtume pamatyt, pagyvent Suvienytose Valstijose – ar negalėtumėte padėt gaut kur sutartį ar ką panašaus dviem nelabai praktiškiems jaunuoliams? Dėl darbo – tai iš pykčio, iš darbo neapykantos dirbam viską (nors manytumėm, geriausia Amerikoje gyventi valkata ar bedarbiu – mažiausia gundymų). Taigis – ar korektorium, ar laikraščių išnešiotoju, ar batų valytoju, gatvių šlavėju (pažymėjimus turim ūkio darbininkų ir miško kirtėjų), pagaliau vienuolyne (ir tai rimtai. ne juokais, būtinai norim bent metus pagyventi vienuolyne!). Taigi – ieškom DARBO, ir
…prakeiktas tebūnie jis, DARBAS, kas dabar suprantama DARBU. Mes prisiimam tyčiomis, sąmoningai, būt ARKLIAIS! Kas bus po tų metų, kai įgris, kai prinoks viduj tai, ko nelaiko Amerika (ir jau ir kitur) DARBU, kai prisirps vidus neišsakomo – tada nebeatsakome už save. Kai pagalvoju, kaip visi plūkiąs fabrikuos, įstaigose – tuose viešuose beprotnamiuose – mane apima žalias pyktis (žalias siaubas, anot Mikšio) – pyktis dėl visa to, nors žinau, kad kaip žmonija į tai jau įsivėlus. Ji negalėtų jau be to, to nebeįmanoma pašalint be „mirtinos“ operacijos – ropoja kaip urvu, kuriuo tik pirmyn yra kelias, apsigręžti negali, tik pirmyn, vis pirmyn į užsinėrimą (kilpos).
Šaltmirui Vladui
Ak, ar tai žodžiuosin sudėt, ar
tai išverkt raudot?
Į širdį, į mano kojas įsigraužė žemė,
į mano rankas, mano akysna įsisiurbė,
nebeiškrintamai.
Tat ne aprašyt – tai išgyvent – metais
tarp visų tų daiktų, rūpintojėlių ir
bobų vasaros vortinklių sidabro. –
keltis kartu su karvių bliovimu,
jaust linų veleno dundėjimo muziką
ir rasos karoliukų elipsėles ant
rasakilėlių, –
ak, tai vis išgyvent reikia, kad
galėtum – viso to netekęs,
taip iš tolo – sopulingam užsi-
svajojiman paskęst, rūpintojėlio
rymone, taip žalio ir sidabro
pieta.
Ak. mano bėdinas, mano lėtas lietuvi,
sermėgiau prastas ir lyriškas – tik tujen
suprastai mane – bet tavęs čia tik pasi-
gendu. tavęs, kaip mano žemės —
Kassel, 1948.XII.21
1948 m. gruodžio 16 d.
Bernardui Brazdžioniui (neišsiųsta)
Vakar sėdėjau ir mąsčiau apie Kalėdas. Ir apie daugelį praėjusių metų. Jie kilo prieš mane ir krito, kilo ir krito.
Man prisiminė baltos, snieguotos laukų platumos, man prisiminė tos gilios pusnių kauburės aplink trobas, ir upių pokšėjimas naktimis (ak, jeigu dabar nebūtų žiema, jei ne Kalėdų išvakarės, aš prisiminčiau vasaros šilimą ar šiltus liepų lietus, žemuogių kvapą – bet dabar many tik sniego, neapsakomas sniego pasiilgimas).
Ir kai mąsčiau – ne, ne mąsčiau, o tik leidau viskam vėl many nubusti, iškilti ir vėl pranykti, sutrupti, iškilti ir vėl nuslinkti užmarštin – man prisiminė ir tie vakarai, ilgi ir gūdūs, kai grįžę iš miškų, malkas kirtę, ar iš vėjų klebenamų daržinių, nuo linų, iš klojimų – kai po karštos vakarienės išsitraukdavom iš po pagalvio porą knygų ir užsikniaubdavom ant jų, tyliai ūžiant žibalinės lempos dagčiai, juodai mėlynuojant langams. Nedidelės pasinėrimo valandos. Nedaug jų buvo, kelios: Salomėja, Aistis (Kossu tada), ir Boruta, Donelaitis, Žemaitė. Ir „Kunigaikščių miestas“.
Daug metų po to prabėgo, ir greit bėgo metai, nuostabiai greitai. Nepamačiau net. Prie lauko darbų, prie sunkių mėšlo vežimų, prie plūgo. Ir vėliau, išsimušus miestan, į gimnaziją, badmiriaujant, besivejant kitus, užsidarbiaujant – greit bėgo metai. Ir vardų, kurie tapo mano draugais – niekados akis akin nesutiktais – vis daugėjo, vis platėjo, Baudelaire, Valéry. Begalinė eilė vardų. Tačiau pirmieji kažkaip giliausiai įsirėžė. Galbūt ir dėl to, kad jie didžiausiu sunkumu buvo įgyti, nuslėptom minutėm, vakarais, ar lietums lyjant, kai visi trobose sėdi, kai iniekas nesibars, kad vis su knygom ir su knygom, vis nosį knygose įkišęs.
Dabar tik aiškiausiai imu įžiūrėt, vis aiškiau ir aiškiau, kokia didelė metų eilė skiria mane nuo daugelio vardų, kuriuos ir dabar aš matau žurnalų puslapiuos, ant naujų knygų viršelių. Juk aš buvau vos piemeniokas dar, kai jie jau pačiam stiprume buvo. Pusberniokas dar buvau, kai jų knygos po mano pagalve gulėjo, ar lauke dirbdamas užantyje vis nešiojaus, prakaite. Jūs nežinojote, – nei Kossu, nei Nėris, nei Vaižgantas, net tu – kad palikote nedidelę (ar didelę?) savo dalį kažkur, vienam tolimam kaime paskum šieno vežimus, paskum akėčias einančio pusbernioko širdy ir ambicijose. Ir daugeliu kitų taip išsidalijo, daugelio pėdsakus savy nešuosi. Ir kas jie visi buvo, kas jūs, visi tie vardai, atsimenami ir nebeatsimenami? – ak, vis tai mano priėmėjos, palengva gimstančio manęs priėmėjos. Ir su kiekvienu prisilietimu vis gimė kažkas naujo, vis atsirišo viduj raištelis po raištelio, akis po akies, šitam audiny.
Yra laikas jaunystėj, pačiam priešaušry, kai praeini, prateki pro visus. Ir tik vėliau, daug vėliau, stabtelėjęs, pradėjęs žvalgytis, vis arčiau žiūrėdamas, vis artindamas savo žvilgsni iš tolumų artyn prie savęs – išvysti savuosius. Tėvus. Antrą kartą atrandi juos…
…o gal kad Kalėdų išvakarėse, kad bunda visoki ilgesiai ir prisiminimai, visoki užleisti jausmai viduje pasikelia ir vedžioja tavo ranką…
Ir man dabar gaila, kad aš į jūsų laišką laiku neatsakiau…
O kadangi jau Kalėdų išvakarės, tai siunčiu jums visiems kalėdinių linkėjimų – ir tai ne tokių, kasdieniškų – o baltų balčiausių, su eglučių šakom ir su sniego vėpūtiniais, su vėjo nublizgintom laukų tolumom ir su tom mažytėm, nuostabiuos kaimuos išsimėčiusiom. sniegu apverstom bažnytėlėm, su tais tolimais važių varpeliais, apšarmojusiom krūmų šakom – ak, kad taip čia žiema, kad taip pašaltų, kad pasnigtų! Ak, Dievuliau mano, kad būtų baltos Kalėdos, kaip anos, namiese, kaip tos kristalinės prisiminimų Kalėdos –
1948 m. Kalėdos
Galbūt tai tik ilgesys, nutolusio idealizavimas, galbūt… Ten, namuos, tarp sniego vėpūtinių, nuo speigo braškant tvoroms ir vėjui neramioj nakties tamsumoj begrabaliojant trobos langines – kadais, dar pusberniokas, metų prietemoj (kaip greit, nemačiom taip, prabėga metai!), žibalinės lempos šviesai švytuliuojant, tykiai ūžiant žibalan įsisiurbusiai dagčiai, vėlai vakare, mamos rateliui beburzgiant, skaičiau Aleksandriškį: „O, kokia tu graži iš tolo!“ – ir nesupratau. Nes tai buvo dar seniai (dabar rik įžiūriu, kokia metų eilė skiria nuo Aisčio ar Brazdžionio, kad jų jau tada plačiausia širdimi rašyta) – nesupratau tada, tik tie žodžiai, kaip nebeiškrintantys dagiai, liko viduj: O. kokia tu graži iš tolo!
Ir po to bėgo metai, daug tokių vakarų, ir dienos: prie plūgo ir gyvulių, prie dalgio, dulkėse ir rudenio lietų išplūktuos purvynuos ir prie runkelių taisymo, ir šlapiose bulvių vagose sugrubusiais pirštais. Diena dienon prie darbų, taip diena dienon. Ir kai mėginį galvoti paskum mėšlo vežimą klampodamas – mintys tokion sustingusios, ir tik nuovargis. kaip sunki ranka, sveria. Gal tik vakarais, ar šventom dienom nutrūkęs, ar kada užeina neperstojami lietūs, ilgos septynių broliu miegančiųjų liūtys – kur kamaros prieblandoj išsitrauki iš palovio Donelaitį ar Aistį, ar Vaižgantą, ar tautosakos tomą (o, jie giliai palovy, medinėj dėžėj sudėti, kad šeimyna nesuplėšytų, neišmestų!) – ir sklaidai, ir žiūrinėji, taip nedideliam atsigavimui. Ir vėliau, išsiprašius, išsimušus miestan (koks nedidelis buvo tas mano miestelis, su pora silkių krautuvių ir arklių turgeliu), – kietom darbo rankom besivejant toli nutolusius vienmečius, dantis sukandus, pusbadžiu stumiantis ir užsidarbiaujant, savaitėmis su vienu vieninteliu duonos kepalu, taupiom riekėm. – vis Vaižgantas, Aistis, Boruta, dar vėliau – Verhearenas, Baudelaire ir Rimbaud, ir tada – karas, ir okupacijos, plakatai, girios.
Vargani – prakalto ir alkio yra mano išsinešti prisiminimai, vargo, kurį nešė daugelio vaikų šeima, palaužta dvidešimt aštuntųjų žiemos, kėlimosi vienkiemiuos, skolų, kad vaikus išmokius ir aprengus, kad utėlės negraužtų. – vargani prisiminimai, nuo mažumės savom rankom. Bet ak, argi tai tas ilgesys, tėvynės ilgesys yra gero gyvenimo ilgesys? O, tai ne to. Ne tai matau, kai ilgesy pasineriu, ne tai regis. Tai tik tai, ko neberandu čia, ko nė ilgiausiose kelionėse niekados nebeišvystu, anei kai žiūrau į gražius gražius kalnų upeliukus, anei ežerų vandenin, anei upėsna įsižiūrėjęs. Ir kai atverčiu knygas, jos virsta vienu skausmu. Ar tai rast Malarmė ar George’s žodžių kristale? Ar D’Anunzzio pinijų vaiskiai mėlynam virpėjime? Tai vis ne tai. O gal tai Verheareno rūsčiose pajūrio lygumose, ar gal tai rast pas Hamsuną? Ar Faulknerio grubioj vešlumoj – ar Wiecherto pelkynų krūmenojuose? Kur tai rast?
Ir tada svajoju – tada lieka vien svajonė. Ir tada viskas praėję taip sidabriniai, ašariniai žvilga. Taip, kaip šiandieną, štai, vakare, kaip šiandien. Sėdžiu ir prisimenu. Prieš pat Kalėdas.
O, tai balti balti, tai lino staltiesėm apdengti stalai. Ir pyragai kamaroje ant lovų sudėti, geltonu tryniu aptepti, gražiai, žąsies plunksna. Ir ta šviežiai, tik šventėm – kaip per Sekmines ar Velykas – išplauta troba, ant grindų patiestos meldrinės pynės. Ir ta visa kalėdinė nuotaika, tos kalbos apie rytdienos kelią bažnyčion, apie vis nenustojanti kilti šaltį, apie tai. ką naktį galvijai kalbės. Ir tie švieži, kalėdiniai laikraščiai su žaliom eglučių šakom, stori tokie, visai šeimai yra ko paskaityti, ir kaimynams.
O langinės vis baladojasi, vis daužosi, – vėjas, ir pusto, balti vėpūtiniai gula aplink trobas ir ant šulinių, ant kiemų. Rytą anksti, einant galvijų šerti, reikės šiūpėle atsikasti, reikės šaltyje ir vėjuje, į akis nešant ir pustant, už pirštinių, už kaklo.
O, kas Kalėdos be sniego, be baltų pusnių, vėjo nublizgintų lygumų – kas Kalėdos be speiguotam danguj kristaliniai, šaltai mirgančių žvaigždžių, kas?
Toks ilgėjimasis, toks anų žiemų pasiilgimas gula, kad. rodos, netversi, širdį suplėšys – ir tada sėdi ir svajoji. Sėdi ir svajoji apie visą aną kristaliniai baltą žiemą, girdi sukaustytų upių. ežeriokšnių pokšėjimą, ir žvangučius, rogių čiuožimą begaliniais keliais, arklių kojų klepsėjimą. Kai mišku – girdi, kaip virpteli sušalusi eglės šaka, pabyra balti sniego vėpūtiniai. Taip viską girdi, viską. Ir vakare, jau prieš pat Kalėdas, prieš įmigdamas – ak, taip ilgai tada neužmiegama, tiek kalbų su šalia gulinčiu, ar svajonių, – ir tada girdi, kaip viduj, gryčioj, dar skambaloja puodai ir skardos, šlepsi kojos. O lauke toks vėjo ūkimas, taip gailiai vaitoja, lyg vaikas koks. Ir sniego kruopelytės prasiskverbia su vėjo šlūstelėjimu pro langinių tarpą, ir puola, nubyra palei stiklą, šaltos ir smulkios sniego kruopelytės.
„Leisiu – šalčio gal priveisi“, – girdi patyliai kartojant brolį tik ką išmoktas Janonio eilutes, ir mintyse pats perbėgi: „Šarmotas rytys nebeblaško sniegų, tik kvapą užimdamas spaudžia“. Kieno tie taip artimi, taip gyvi žodžiai? Ar šitie, kiti: „Ir tyli upaitė ledu surakinta… O sniegas baltasis vis krinta, vis krinta…“
Kaip viskas svajonėse, tyliai krinta. Ir tik kai staiga versteli kas duris, kai kambary žodžiai kieno tylą praplėšia – krūpteli tada ir prasiblaivi – matai knygom apgrioztą stalą, mėlyną sienos plėmą.
Ak, tat nieko, bičiuli, tai tik nedidelis užsisvajojimas. Tik prisiminimai.
O, kokia tu graži iš tolo! Argi tai tiek daug reikėjo, tiek metų, tiek vargo tenai ir čia, tremtinio keliu, kad tai tikrai suprastum, visa širdimi pajustum? Tuos kelis, tuos nedidelius žodelius, poeto širdim parašytus? Kokia didelė pasitikrinimo kaina!
1948 m. gruodžio 26 d.
Antanui Giedraičiui
Šit kelios mano pasiilgimo IDILĖS, ašaros, ištvinusios žodžiais, iš pat širdies ištvinusios, ko sulaikyti nebegalėjau. Nesakau, kad tai tik tiek ir tenorėjau. Ak, tai tik nuotrupos. Žodžiai apie brangiausius mums dalykus visados lieka tik nuotrupom.
Manai, kad aš kada užmiršiu, jog tu buvai vienas iš mano pirmųjų priėmėjų? Aš stebiuosi, aš nesuprantu kartais, kaip tas popieriais, darbu ir šeima apsivertęs ir užtektinai iš seno pasimokęs žmogus rizikuoji su manimi prasidėti, su nepraktiškiausiu, nerealiausiu žmogum, kuris svajonėm ir ilgesiais tik gyvena, kuriam fantazija ir vidinis gyvenimas didesnė realybė negu maisto dienos davinys ir batai. Ir kai aš visa tai pergalvoju, pajuntu, kad turiu reikalo su žmogum, su labai geru ŽMOGUMI, su vienu, kuris dar nėra tapęs verslininku, bet yra dar vis žmogus, kuriam dvasinės vertybės yra pirmoj vietoj, vertybės, realybė, kuri išriša mirtį.
jis priėmė žemės pabučiavimą kaip savo
likimo kelią, ir lygiai mylinčia ranka
lietė duoną, mylimąją, ir akmenį
tačiau žemė turėjo erškėčio lūpas, ir
medis, ir vanduo, ir mylimoji, kiekvienas
prisilietimas tryško kraujo lašais, ir
plovė, ir valė
kiekvienas prisilietimas jam buvo tik
susirišimo ir atsiskyrimo kančia –
tačiau jis ėjo per žemę, ir negalėjo
savo lūpų nuo jos atitraukti
žemės kvepalai skleidės ir pildė – bet
tai jam buvo paslėpta ligi paskutinio
pabučiavimo, ligi paskutinio kraujo lašo
ant jo lūpų
…Milašius, radęs Dievą, metė rašęs… Kiekvieno meno gale – Dievas… O pusiaukely? Kančia, poezija… Dantės pragaras…
Pavydžiu tiems, kurie lengvai Dievą randa, kurie yra laimingi tikėdami.
Many dar sėdi velnias.
1949 m. sausio 1 d.
Sėdėjau šiandieną vakare savo kambary, galvojau, bandžiau skaityt. Iš kito namų bloko, gatvėj, girdėjos daina ir muzikos garsai. Iš kito šviesom aptekusiais langais kambario sklido linksmi šūkčiojimai, sumišę su muzika balsai skverbėsi pro uždarus langus kambarin. Brolis atidarė langus – dar ryškiau viskas. Lauke lynoja, šlapia ir tamsu. Gatvės juodos, ir dangus apsiniaukęs. Tik lempų šviesos kryžiuoja gatvę, spindi balose.
Išeinam su Adolfu. Ilgai vaikščiojam iš gatvės gatvėn. Žiūrim sustoję kambariuosin pro apšviestus langus, klausomės, kaip graudžiai dainuoja kur, ilgesingai, susėdę, gal ir apygirčiai. Gatvės tuščios, lyja po truputį. Ilgai vaikščiojam iš gatvės į gatvę. Brolis atidaro langą. Lauke lynoja. Storai apsivilkęs policininkas stoviniuoja ties kampu. Kažkur užgeso šviesa. Moteris atidaro langą ir iškiša laukan galvą. Ir vėl užtrenkia. Sėdėjau šiandieną vakare savo kambary, galvojau, bandžiau skaityt. Pora žmonių praskuba, mergaitė. Ir vėl tuščia, vėl vien vienudu einam gatvėm, skersai, išilgai, įsižiūrėję į naktį.
Akgi, įgrysta, įgrysta tik knygos ir kambarys, pats sau įgristi. Jeigu ir pas Šaltmirą ar Algį – tai vis tos pačios mūsų kalbos, vis neištrunki iš to, vis negali pabėgti. O taip ilgiesi kartais paprastos draugijos, paprasto šeimos vakaro, kur nieko gudraus, kur tik visoki dienos vargai, kasdienės šnekos tik, apie daiktus ir žmones.
Bet ne… Tuščia… Vienudu einam gatve, skersai, išilgai, įsižiūrėję į naktį, į lietaus, šviesų skarą.
1948 m. gruodžio 28 d.
Išlipau šiandieną Kassely iš tramvajaus – ir sutikau tave einančią. A, niekados nebuvau tavęs matęs tokios gražios, niekados, kaip dabar – šalty įraudusi.
Ir po to tu nuvažiavai namo, o aš likau stovėti ant šaligatvio, ilgai, kol tramvajus išnyko už pasisukimo.
Meilė, sako, tik jausmai, širdis… Ne: meilė mane fiziškai kankina, ėda. Ji ėda mano širdį, mano plaučius, mano smegenis. Meilė nėra nieko „eterinio“…
Ne tik laisvė yra atsisakymas. Ir laimė yra atsisakymas. Jei nori būt laimingas, turi sąmoningai atsisakyti daug, oi daug.
1949 m. sausis
…štai vakaras, jau vėlus vakaras, ir greitai miegas apdengs viską. Galbūt taip ir geriau. Ateis sapnas, ateis sapno tikrovė, ir tave išvysiu sapne – bent sapne būsiu laimingas. Kad tik neišbusti tuomet! Galbūt jau ir lemta man būti amžinu svajotoju, kurio didžiausia laimė yra tik sapne, ir vos atveri akis – telieka tik prisiminimai, lyg rojaus gabaliukai.
Apie IDILES:
Akgi – ar kiekvienas lietuvis nėra lyrikas. Kad ir kaip bandytų tai nuslėpt – ak, vis tiek jis lyrikas. Gal dėl to lietuvis ir be gamtos negali būt. Ak, kaip lietuvis be laukų platumos, be pievų, be upelių, be sniego ir be bobų vasaros voratinklių! Tai dėl to ir rūpintojėlis vis į laukus įsižiūrėjęs, vis užsisvajojęs. Kaip rūpintojėlis yra lietuvis. Tai nesistebėk, kad ir aš, norint iš tolo, tik ilgesiu čia užsirymojau, į aną ilgesio šalį užsižiūrėjau. Ak, gi sunku yra išlaikyt! Vieni į medi įskaptuoja, kiti į drobes įaudžia – aš tik į žodžius sudėjau, ir tai ne į lengvas daineles, o taip kaip ratais per avižieną… Juk aš gi ūkininkas esu, ir mano pasaulis, mano širdis yra ūkininko, ir ausis, akys.
1949 m. sausio 6 d.
Vakar vakare nuėjau pas Giedraitį laikraštėlio, radau Balvočių su Gobiu, vėliau atėjo Šaltmiras, Adolfas, dar keli. Susiginčijom visi dėl abiejuos laikraštukuos pasipylusių negražių ginčų (mes ginčijomės gražiai…). Vladas ir sako galop: „Ką čia, atleidžiu, iš prigimties visi žmonės yra geri, nesvarbu kad ir pasipeša, pasišmeižia“.
Šiandien vakare nuėjęs pas Giedraitį vėl radau Gobį. Sakau, krikščioniui nedera su pykčiu rašyti. Į tai Gobis atsakė, kad tai yra priešrinkiminis tonas, ir iš viso, tai politika, o ne poezija. Į tai atsakiau: propaganda tai propaganda, bet krikščioniška ji turi būti pas krikščionį. Ar tai krikščionis gali imti propagandos pavyzdžiu rusiškąją ar amerikoniškąją? Ar tai jis ir propagandoj neturi vadovautis meile ir tiesa? Ar įsivaizduojamas amerikoniškas tonas „Osservatore Romano“ puslapiuose? Barklay, žurnalisto užklaustas dabar, kodėl jo kalba taip skiriasi nuo prieškalėdinės, galėjo atsakyti, kad „ana buvo priešrinkiminį, bet ar taip gali krikščionis? Čia man Gobis prikišo: „Tai ką, man nori čia turbūt pamokslą pasakyti?“
„Taip, ir kodėl gi ne. Juk ir Povilas savo evangelijoj rašo, kad primintumėm nuolat savo tikėjimo broliams Kristaus pavyzdį, jeigu jie patys vargsta tikėjime, primiršta. Aš tiek ir tenoriu. Bet žmogus užsigauna dėl priminimo. Toks jau yra žmogus.“
1949 m. sausio 6 d.
Tos kelios minutės, kai mes esam kartu, man atstoja visas kitas minutes. Tom keliom minutėm aš matuoju gyvenimą. Visas kitas laikas sukrinta ir supliūkšta, ir aš nepastebiu, ar jo būta, ar nebūta.
1949 m. sausio 8 d.
Vokietijoje steigiasi vadinamieji Hausteater, teatrai kambariuose, nedidelei publikai.
Tegu kas sumoka pinigų, arba ir veltui, ir pasėdi taip ramiai, nekliudomas pas mus kamputy, mūsų kambary – bus geresnis teatras mūsų gyvenimas negu tie Haus teatrai.
1949 m. sausio 9 d.
Rytą anksti, be pusryčių, kėlėmės. Išvažiavom visi trys – Adolfas, Valentukas ir aš į kiną pažiūrėti Kautnerio „Der Apfel ist ab“. Man patiko tik pati pradžia. Grįžau atgal, esu susirišęs su ta prakeikta biblioteka. Valentukas su Adolfu pasiliko, eis į Uraniją pasižiūrėti „The Best Years of Our Lives“.
Dabar jau vienuolikta, o jie dar negrįžę, turbūt dar į trečią kiną nuvažiavo, ar į teatrą. Nevalgę, nebuvę, skolintais pinigais.
Skolos: komitetui 100 DM, Aistijai 70 DM, bibliotekai 95 DM. Tikimės loterijoj ar kur laimėti, prisipirkom visokių bilietų…
1949 m. sausto 23 d.
Vakare pas Šaltmirus. Mozart. Toks jau trapiai tyras. Tokia muzika!
Vladas ir sako: nėra ko valgyti dabar.
Sakau: Visai užtenka normos, nedirbant fiziškai. Valgyti reikia šventai.
Tai Vladas juokiasi: matai, kiek valgau? O vis neužtenka.
Sakau: Kol prieš valgydamas, kol imdamas rankom duoną nesimelsi, tol gali valgyti ir trigubai tiek, vis tiek nieko nepadės.
Vladas: O ar tu persižegnojai prieš valgydamas?
Sakau: Ne, aš ne.
Vladas: O ar tu mintyse pasimeldei?
Sakau: Ne, ir tai yra mano minusas, tai todėl ir aš nesu sotus, taip kaip tu…
Sakau: Konferencijos, posėdžiai, visi skundžiasi, kad nėra pasauly tvarkos ir nėra kaip prie jos prieiti. Tegu prieš pradėdami posėdžius visi pasimeldžia, tai gal ir kas išeitų. Nebūtinai aš čia turiu galvoj teologiją: rimtumo trūksta, štai kas. Malda – tai tam tikras rimtumo laipsnis.
Vladas Adolfui: Ką tu sakai į tai?
Adolfas: Duoną reikia gerbti.
Vladas tyli ir keičia temą. Marcelė šypsos.
Bronius uždeda Cosi fan tuti.
Einam namo. Vienuolikta. Naktis tokia mėlyna, šiek tie pašalę, žvaigždelės, pora žmonių gatvėje, langų šviesos kryžiuojas gatvėj.
1949 m. sausio 24 d.
Baltos baltos, taip gražiai apšarmojusios medžių viršūnės. Stovėjau rytą laukdamas tramvajaus, vidur laukų ir žiūrėjau tolyn, į tas baltumas, ir taip neapsakomai gera buvo akims, ir pilna prisiminimų – anų netektųjų šarmotų rytų, snieguotų lygumų. Tik prisiminimai gėli: neliesk, sutrups… Nieko, nieko labiau nepavydžiu, nesiilgiu kaip sniego. Nuo pat Kalėdų jis guli many, sninga, sniegas… Snieguotų lygumų prisiminimas, ir užušalusios upės. Guli kaip dagys, ir neiškrenta…
Tai šitokį rytą su šita kristaline, šarmota nuotaika parsivežiau Stefan George. Ilgai jo ieškojau bibliotekose. Bet tik vakar, Kassely, praeidamas lange jas sudėliotas pamačiau. Ant durų užrašyta: Atsidarysim rytoj 9 valandą. Tai dabar skubu…
Krautuvėlės savininkė, moteris, labai susidomėjo mano George’s susidomėjimu. Sako, ji Schellerio žmona. Kiek supratau. Schelleris buvo didelis George’s draugas. Visos knygos jam užrašytos, dedikuotos. Aš, sakau, norėjau tik jas pavartyti, aš neturiu pinigų, negaliu pirkti. Tai, ji sako, nekalbėk taip: imk, vežkies ir skaityk. Atvežk, kai perskaitysi. Tik prieš kelias dienas, ji sako, aš jas iš po plytų atkasiau: jos nori būt skaitomos…
Knygos dar pilnos smėlio. Bet dabar jau jos po akimis. Ir kai atgal važiavau iš Kasselio, mano buvo taip pakilęs ūpas, kad mano nuotaikos neapniaukė nė bilietų tikrintojas. Pasirodė, teturėjau tik 10 pf atgal parvažiuot. Tai be jokios gėdos paprašiau kitų keleivių man padėti, ir jie man užmokėjo už bilietą George, Valéry (aš taip pat vežiausi Valéry), kai kam juokinga gali būt, kad dėl poros knygų galima taip sukvaišt. Bet taip aš vis gyvenu dabar. Tiek maža bėra ko po šito karo, kas nebūtų sutepta, gal tik mūsų iliuzijos teišliko.. Tai nubarstyk smėlį nuo knygų ir skaityk, juodu ant balto… iliuzijas… sapnus… žodžius…
1949 m. sausio 24 d.
Bernardui Brazdžioniui
Parvažiavau šiandieną iš Kasselio ir radau tavo laišką. Turiu – aš tikrai graužiuos ir savęs nenoriu teisint, savo nerangumo. Iš jūsų – antras laiškas: o dar į paskutinį, prieš keletą jau mėnesių, neatsakiau, nepadėkojau. O jūsų laiškas man buvo didelis džiaugsmas, niekas kitas apie IDILES nėra rašęs tokių suprantančių ir nuoširdžių žodžių. Kiti kalbėjo ir rašė, bet kalbėjo ir rašė kaip mokytojai, ar kaip aukšta viela vaikščiojančiam, ant galvos stovinčiam cirkininkui. Tu rašai kaip poetas, kuriam yra žinomas, kuriam paties krauju išgyventas, nueitas panašus brendimo ir ieškojimo kelias, ir tai ne nustebint ką, ar per aukštą vielą pereit, bet kad sprogstantis nesutilpstantis vidus tave į tuos nepažįstamus horizontus vis išmeta. Ne dėl „modernizmų“, ne dėl „ieškojimų“. Kiekvienas poetas savitai blaškosi arba, kol nusimeta visa, kas yra svetima, visa. kas nėra jo, o tik prikibę. tik kitų kartojimasis, kol prieina prie savo vidinės būtinybės…
Dabar teturiu norą gyvent nemeluotai ir rašyt tik kai tikrai veržias laukan, kad neužsmaugtų savo susigrūdimu. Tai gal dėl to tik ir mano HIDILĖS – su kurių minusais aš sutinku – man yra brangios kaip mano pirmas naujagimis. Gėlė, degė, su visom prarastom vakaronėm, su mėšlavežiais ir arklių pančių žvangėjimu, su neapmatomais alksnų krūmų plotais, balta beržo tošim, ir tais purvinais, lietingais rudeniais ar bobų vasarų vortinklių blizgėjimu. Ir dabar, kai visa tai jau išmesta, aš žinau, aš aiškiai matau, kad mano ilgesio raudoms dar trūksta daug forminiai, daug. Bet aš negaliu jų taisyti, ne dabar. Man per daug skaudu dar viską liesti, gal ir niekados tikrai jų nebeliesiu.
Aš žinau, kad esu tik pačioj pradžioj. Žinau, kiek daug dar turi eiti. gerti ir čiulpti iš visur, ragaut saldaus ir rūgštaus, degti, tik vis neužmigt, idant žodis, idant formos įaugtų, įlinktų – kad pasidaryčiau patsai forma ir žodis, kad mano gyvenimas būtų toks, kad kiekvienas išgyvenimas, kiekvienas žodis virstų kristalu.
1949 m. sausio 25 d.
Bibliotekininkas parėjo namo ir įrašė į savo dienoraštį:
Mergaitės yra kaip gėlės. Į jas galima žiūrėt ir žiūrėt, vis ir vis. Ir kai vėl išvysti, vėl akys ilsisi iš naujo, kaip žiedeliais.
Šita mergaitė kas kelinta diena ateina pakeisti knygų. Ji turi tokį Bernadetės veidą ir drungnas vaiko akis – ar žemės. Ir štai dabar tos kelios minutės, kai ji yra čia, man atstoja visas čia prasėdimas valandas. Laiką dabar aš skaičiuoju nuo jos atėjimo ligi atėjimo, didelėm prašokančiom pauzėm. Minutės pilnumos ir ištisos dienos nieko.
Bet kai aš dabar galvoju, kas yra jos veide ir akyse – aš nežinau, negailu pasakyt. Ir juokiasi ji visai kaip valkas, taip tyliai, šypsos taip tokiu gėlėtų pievų atspalviu.
Vakar Leonas man kalbėjo. Sako, tu niekados neįsimylėjęs. Įsimylėk kartą.
Bet man gi yra taip, dabar matau: aš visados įsimylėjęs, visados ir dažnai vis iš naujo, kiekvienu pamatymu iš naujo.
O, tai sakysit, kas čia tavo per meilė, nieko realaus. Gėlių meilė yra vaikų ir poetų meilė. Mylėt kaip gėlę reiškia visiškai nemylėt.
O ką mes žinom apie meilę?.. Mylėt mergaitę kaip gėlę, o ne kaip mergaitę yra kur kas rečiau… Ir sunkiau…
Akgi, ar nėra jos gėlės, ar nėra, mergaitės? Viena už kitą spalvingesnės, kvepiančios taip it sapnas, žiūrėt žiūrėt ir vis neatsižiūrėt…
…rašė bibliotekininkas.
1949 m. sausio 26 d.
Šitie tremtiniai vargu bau išvys savo žemę. Jie praranda ją kasdien ir kasdien. Ar tas vertas grįžt, kuris duoną pelydo ir meta kepalais į šiukšlių dėžes, kai aplinkui vokiečiai įkritusiom akim vaikšto ir miršta? Taip, miršta.
Pirmiausia reikia norėt grįžt, tada gal ateis grįžimas. Ar taip norėjo žydai savo ištrėmime? Ar galimas sugrįžimas be puikybės sulaužymo, be maldos ašarų? Kur jos, tos sugrįžimo ilgesio maldų ašaros? Kur yra tėvynės ilgesio dainos? Jei širdis dar neprinoko tiek, kad jos kristų iš jos, tai dar toli grįžimas, toli toji laiko pilnuma, kuri tai nunokins. Gal tik jų vaikams, gal – – A, mano pilkadiene, pilkadirve žeme, a, mano išvaikščiotoji! Dievas baudžia už visus, ir Dievas baudžia už vieną.
1 Deja, galit. (Vok.)
Danutė Venclovaitė. Kiekvienas nešame savo kryžių
1998 m. Nr. 7
Janinai Degutytei – 70
Niekados – nei jaunystėje, nei vėliau – man nepakildavo ranka kaip nors fiksuoti įspūdžius iš bendravimo su Janina Degutyte, nors seniai supratau, kad tai neeilinė asmenybė ir kitiems gal nežinomos jos gyvenimo detalės ateity galėtų padėti geriau suprasti poetės kūrybą. Taigi šie iš tolimiausių atminties užkaborių nūnai išgriebti įspūdžiai labai fragmentiški, dažnai gal nereikšmingi, bet jie tikri tuo, kad įsirėžę atmintin neišdildomai. Kitkas per daugelį metų nusitrynė ir išbluko nebesugrąžinamai.
Pažinties pradžia – literatūros studijos Vilniaus universitete (1950–1955 m.). Dabar jau nebeatsimenu, kada ją – nekalbią ir susimąsčiusią, dažnai liguistos išvaizdos – išskyriau iš kurso draugų būrio. Gal tada, kai mus, ypač lietuviško sodžiaus vaikus, nustebino jos geras lenkų kalbos mokėjimas. Tuo metu, kai mes nuobodžiaudami kalėme „žaba, žabi“ linksniavimą, Janina turėjo neoficialią teisę lenkų kalbos kurso išvis nelankyti (tada lenkų k. dėstė E. Samaniūtė), ir to jai gerokai pavydėjome. Šiaip ji nebuvo mokslo pirmūnė – negarsėjo nei dėstomo literatūros ar kalbos kurso ypatingu, kaip mums tada atrodė, išmanymu, kaip kalbininkai B. Savukynas ar A. Piročkinas (draugiškai pašiepdami, juos vadindavome „mokslo korifėjais“), juolab iškalba per marksizmo seminarus, kaip K. Ambrasas, A. Kadžiulis ar Just. Kačiulis. Iki šiol išlikęs atminty pirmųjų studijų metų vaizdas; didelė apytamsė auditorija ir jos gale nuošaliai nuo visų kukliu pilku palteliu tyliai sėdinti (tada, pokario metais, auditorijose dažnai būdavo šalta ir retai kada apsieidavome be paltų, o kartais neprošal būdavo ir pirštinės) tamsiaplaukė blyškiaveidė mergina. Šalia jos ant suolo – rusvai ruplėta apsitrynusi rankinė (vėliau, kai susidraugavome, švelniai ją vadindavome „rupūže“ – vardas duotas, regis, pačios Janinos), su kuria ji retai tesiskirdavo (vėliau paaiškėjo, kad ten nešiodavosi ir būtiniausius vaistus). Atsimenu, tada pagalvojau: kodėl ji tokia – nuo visų atsiskyrusi ir užsidariusi (atrodė, neprieisi, nepašnekinsi), liūdna, susigūžusi savy? Tą valandėlę tarsi pirmąkart ją pamačiau, ir širdy smilktelėjo lyg gailestis, lyg užuojauta. Netrukus sužinojome, kad ji dažnai sirginėja, o po kiek laiko ir tai, kas mus, artimiausias jos drauges, stačiai pritrenkė ir niekaip netilpo į mūsų dar vaikiškas galvas: jos motina – alkoholikė. Bet apie tai vėliau. Arčiau su ja pabendravus paaiškėjo, kad tai anaiptol ne kokia atšiauri užsidarėlė, o gyva, impulsyvi, mėgstanti smagiai pasijuokti (kai geriau jausdavosi) draugiška mergina. Ir visai ne negraži, kaip galėjo iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Tiesa, Janina buvo stambokų, ne visai taisyklingų bruožų veido, bet jį darė patrauklų išraiškingos, kupinos susimąstymo pilkšvai mėlynos akys, vešlūs, visad blizgantys ir didelėm bangom gražiai ant pečių krintantys juodi plaukai. Buvo dailios figūros – nors aukštoka, bet nestambi, saikingai apvali. Ypač gražios buvo jos rankos – baltos, aristokratiškos ir kartu kažkaip itin gležnos, kaip gėlės žiedas – net, rodos, baugu tvirčiau paspausti. Atsimenu, sykį jau po daugelio metų ji šypsodamasi pasakojo, kaip rašytojas K. Saja sveikindamasis jai spustelėjo ranką ir sutriko pajutęs tokį mimozišką jos švelnumą. Rengdavosi bemaž kaip ir mes visi, pokarinukai, kukliai, bet skoningai (labai puoštis nemėgo ir vėliau, kai jau turėjo iš ko). Jai labai tikdavo pačios nusimegztas rusvų ir žalsvų dryžių trumparankovis megztinukas, ir aš baisiai nustebau, kai kartą juokdamasi parodė išvirkščiąją pusę – vieni mazgai mazgeliai (mat buvo numegztas iš padėvėtų ir išardytų megztinių slūlgaliukų). O puošnumo viršūnė, mano akimis, buvo jos raudonos spalvos basutės, tačiau kai aš vienąsyk pasigrožėjau jomis, Janina parodė apavą iš arčiau: ogi durstyta sudurstyta, lopyta ir dar kartą lopyta, bet taip dailiai, kad iš tolo nieko nematyti, ir visa tai – jos pačios gležnų pirštelių darbas. Kaip dabar girdžiu jos smagų juoką ir vos jaučiamą pasididžiavimą tai pasakojant – bent aš tikrai taip nebūčiau sugebėjusi. Jos praktiškumas ir sumanumas buitiniuose reikaluose mane visados ir stebino, ir žavėjo, ypač vėliau, kai išryškėjo jos subtili, poetiška prigimtis (atrodė – nesuderinami dalykai). Tačiau tat buvo kietos gyvenimo mokyklos vaisius. Kai kartą nusistebėjau, iš kur mokanti taip gražiai megzti, ji papasakojo, kad dar būdama vaikas taip užsidirbdavusi duoną – nešdavusi savo megztinius į turgų parduoti. Studijų metais (žinoma, ir vėliau) niekas jos materialiai neremdavo, pokario metai ir taip buvo skurdūs, tad jai visada reikėdavo būti taupiai ir apdairiai. Tačiau kiekvieną darbelį – ar tai būtų mezgimas, siuvimas, valgio gaminimas – Janina dirbdavo su meile, kažkokiu smagiu įkarščiu ir pasigėrėjimu, sakytume, profesionaliai, ir vis žiūrėdavo, kad būtų ne tik naudinga, bet ir gražu. Svarbiausia – gražu. Ir visad labai noriai savo buitine ar tiesiog gyvenimiškąja patirtimi dalindavosi su draugėmis, atrodydavo, tik ir laukia, kad ko paklaustum. O mes greit patyrėme, kokia ji išmintinga ir kaip daug išmano.
Iš jos vaikystės įspūdžių atsimenu nedaug. Tik žinau, kad labai mylėjo tėvą (tarėsi iš jo paveldėjusi poezijos kibirkštį) ir senelę. Apie senelę yra pasakojusi nemažai, tačiau išliko atminty tik patys bendriausi labai šviesaus paveikslo bruožai. O didžioji, gal visų skaudžiausia jos gyvenimo žaizda, visą laiką kankinusi, graužusi ir taip silpną širdį, buvo motina – ir tada, kai jos gyvendavo kartu, ir tada, kai Janina nebepakeldama atsiskirdavo. Jausdama, kaip tai opu, niekad neklausinėdavau smulkmenų, tačiau įstrigo dar studijų metais papasakota detalė, kaip ją, dar mažą, naktį gulinčią motina piktai žnaibydavo sakydama: „Tu visa kaip tėvas“, kaip nakčia ji verkdama bėgdavusi iš namų. Studijų metais dažnokai važinėdavo į Kauną prižiūrėti motinos, kai jai užeidavo gėrimo periodai – dažnai ją rasdavo gulinčią ant grindų, apsidaužiusią, susiteršusią. Aš jaučiu, kad motina jau „miortvaja“, – sakydavo ruošdamasi į Kauną, ir ta rusišku žodžiu nusakoma jos būklė, ir tonas, kaip Janina ištardavo tą žodį, man keldavo nenusakomą šiurpą. Kartu būdavo nuostabu, kaip tiksliai ji nujausdavo šias motinos būsenas. Prisimenu jau vėlesnių laikų pasakojimus, kaip mokytojaudama (tada jos kurį laiką gyveno kartu) gėdydavosi prieš žmones dėl motinos siautėjimo ir gėrimo, dažnai trukdavusio savaitę ar ilgiau, – juk nedideliame miestely ar kaime šito nenuslėpsi. Gana anksti, kai motina buvo dar apyjaunė ir tvirta, Janina turėjo ją materialiai išlaikyti ir globoti. Esą ji Kaune girdavusis savo kaimynėms: kam man dirbti – mano duktė rašytoja! Janiną visą gyvenimą nepaprastai slėgė ir sunkiai paaiškinami motinos neapykantos priepuoliai – apskritai visiems žmonėms, netgi nepažįstamiems. Dėl visų šių priežasčių ji dažnai motiną vadindavo „gimdytoja“, ne mama, ir aš ilgai negalėjau apsiprasti su tuo žodžiu. Vėliau, jau 1970 m., viename laiškely Janina rašė: „Mano ponia ryt išvažiuoja (jau man galva ėmė svaigti ir rankos drebėti), tai būsiu normalus žmogus. O Viešpatie, kiekvienam savo kryžius, bet kai tų kryžių susideda bent keli, tai jau reikia dievų, kad išlaikytų“ (1970.IV.2). Ir po kelių dienų (IV.6) – „O aš baigiu grįžti į normalią būseną… Mat nuo Didžiojo ketvirtadienio savaitę išbuvo motina. Tokio įsisiautėjimo dar nemačiau. Aplamai jau keli metai, kai vis blogėja. Kai atvažiavo, priėjau pasisveikinti. Kad stums mane: „Nelįsk prie manęs!“ Ir kai prasidėjo išsiveržimas – vulkanas! – mudvi su Brone nuščiuvom, abiem pakilo temperatūra, man vėl ėmė galva svaigti. Tokia buvo visą savaitę. Mat ant kauniškių įniršus, kad neleidžia gerti, ieško absurdiškiausių priežasčių save pateisinti. Jei dar bent viena diena – būčiau išprotėjusi. Kai išvažiavo, po truputį ėmiau taisytis. Nuo rytojaus pradėsiu skaityti. Reikės ieškoti psichiatro motinai, nes kažin kas gali būti. Aš bijočiau viena su ja nakvoti“.
Žinoma, jų santykiuose būta ir šviesesnių valandėlių – apie tai Janina, tarsi norėdama užtrinti tuos savo slogius įspūdžius, taip pat yra pasakojusi. Tačiau tai padėties nekeitė, ir tragedija su visais savo niuansais, kuriuos dažnai težinojo ji viena, tęsėsi iki pat motinos mirties. Grįždama prie pirmųjų studijų metų, noriu pridurti ir tai, kad ji studijavo kitaip negu mes. Atsimenu, syki užsukau į universiteto bibliotekos katalogų skyrių užsisakyti literatūros sąraše nurodytų knygų. Įėjusi radau Janiną, besisukinėjančią tarp katalogų ir skubiai pildančią užsakymų lapelius. Kai pasidomėjau, ką ji skaito, nustebau: tai nebuvo programinė lektūra, bet man nežinomi autoriai – dailės albumai, knygos apie žymiuosius meno žmones, grožinė ir kitokia literatūra lenkų kalba. Atsimenu, sakė, kokių esama pasauly įdomybių, ir patarė man tokių pasiieškoti.
Iš studijų laikų prisimenu ir kitokio pobūdžio epizodą, teisingiau – atsitikimą, kuris iš kurso draugų lūpų su pagražinimais iki pat šių dienų skamba kaip smagus anekdotas. Tai buvo, regis, ketvirtame kurse, kai vadovaujami prof. K. Korsako rašėm seminarinį darbą. Temas reikėjo rinktis iš tarybinės lietuvių literatūros, kuri mums buvo neįdomi ir atgrasi. Kol per draugų nugaras prisigretinau prie temų sąrašo, jame visos padoresnės temos buvo jau išgrobstytos, ir prieš akis – vienos išrankos. Nusiminusi paėmiau tai, kas atliko – „Komjaunuolių paveikslai A. Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybėje“. Taip atsitiko, kad vakare su Janina ėjome į operos teatrą, ir per pertrauką (atsimenu, buvome įsikūrusios gana arti, ar ne ketvirtoje parterio eilėje, prieš tai studentiška akimi nužiūrėjusios, kad keletas „ponų“ kėdžių tuščios ir drąsiai galime ten įsitaisyti) jai pasiguodžiau, kas man atsitiko. „O tu ką paėmei?“ – paklausiau. „Taigi tą Dovydaitį!“ – su įniršiu lygiai taip pat nuskriausta garsiai sušuko Janina, į „tą Dovydaitį“ sudėdama visą savo susierzinimą ir pasidygėjimą tokia literatūra. Tuokart gal akies kampučiu, o gal pakaušiu ūmai pajutau visai čia pat kažkieno baisias akis — dideles, stulpu pastatytas. Grįžtelėjau – ogi už nugaros besėdįs pats J. Dovydaitis!
Kai Janina gyveno Čiurlionio gatvės bendrabuty, dažnai su kitomis draugėmis patraukdavome mokytis ar ruoštis egzaminams kur nors į gamtą. Vienu tarpu smarkiai draugavome trise – Janina, Ada Kizlaitytė (dabar Vilkaviškio r. Gižų vidurinės mokyklos mokytoja) ir aš. Ši draugystė truko iki pat paskutinių Janinos gyvenimo dienų. Per vieną tokią išvyką į Vingio parką, atsimenu, Janina buvo pasiėmusi savo mažąją pusseserę Lilę, viešėjusią pas ją. Tai buvo vienas jautrumėlis – liesutė, nedrąsi gal 5–6 metų mergytė. Janina ją nepaprastai mylėjo ir visąlaik globojo – iš savo menkutės stipendijos pirkdavo kaspinus kasytėms, rūpinosi jos drabužėliais, pataikydavo skanesni kąsnį ir, prisimindama savo skurdžią vaikystę, vis sielodavosi, kad tik Lilės neištiktų panašus likimas. Jau vėliau, kai suaugusi Lilė ištekėjo ir susilaukė dukrelės, Janina visą savo neišeikvotą motinišką meilę nukreipė į mažąją Rūtą. Apskritai Janina labai mylėjo vaikus, visad buvo linkusi globoti silpnesnį, padėti neturtingam ir būdavo laiminga, jei kas, ypač mažieji, atsiliepdavo prieraišumu. Nors draugystės jausmą priimdavo ne iš visų, ji turėdavo daug tikrų draugių ir būdavo joms seseriškai gera.
Mokslai universitete jau visai ėjo į pabaigą – rodos, buvome išlaikę valstybinius ir apsigynę diplominius, kai vieną popietę pas mane užėjo Janina, nešina storu sąsiuviniu (kambary tuomet daugiau nieko nebuvo). „Paskaityk“, – pasakė duodama. „Kas tat?“ – paklausiau. „Eilėraščiai“, – atsakė ji ir greit išnyko už durų. Kiek nustebusi („tai štai, kokia ji!”) ėmiau skaityti apvaliom tvarkingom raidėm surašytas eilutes. Atsimenu. jie man padarė didelė įspūdį – taip jautriai parašyti, lyriški, ir atrodė keista, kad dar neišspausdinti. O vienas, pavadintas „M. Gorkiui“ (tuo metu jis buvo populiarus, leidykloje ėjo vertimai į lietuvių kalbą, ir Janina jį mėgo) mane taip sujaudino, kad kai kurias eilutes atsimenu ir šiandien:
Būna taip – spyglys įsminga,
Ir jauti – daugiau nebegali.
Kaip nepakeliamą, kaip nereikalingą
Nusimestumėt gyvenimą šalin.
Toliau ėjo du ar trys posmeliai, kurių nebeatsimenu, ir eilėraštis baigėsi tokia mintim: „imu į ranką Tavo raštų knygą“, bylojančią, kiek daug kiti žmonės kentėjo, vargo, o dvi paskutinės to eilėraščio eilutės skambėjo taip:
Noris pasakyti kaip kadais vaikystėj:
„Nedarysiu taip daugiau, atleisk“…
Man atrodė, kad tai ne šiaip sau poetinis žaidimas, o autentiški, iškentėti žodžiai, tačiau apie šį eilėraštį nedrįsau su ja kalbėti.
Kai atsisveikinę su draugais ir Vilniumi išsiskirstėme po darbovietes, su Janina palaikiau ryšį laiškais. Atsimenu vieną labai šviesų, nuotaikingą laišką iš Krymo, kur ji pasakojo apie kažkokį įkyrų garbintoją, kurį taip vaizdžiai aprašė (Janina išvis labai mokėjo nupasakoti), kad aš nesitvėriau juoku. Rašydavo iš Tauragės ir iš Laurų septynmetės.
Sykį važiuodama į savo darbovietę (tai buvo gal 1957 m.) Šiaulių geležinkelio stoty nusipirkau „Jaunimo gretų“ žurnalą. Vartydama jį tvankioje, sausakimšai prisigrūdusioje žmonių salėje, palubėje blausiai spingsint silpnai elektros lemputei, atradau juodame fone baltomis raidėmis išspausdintą Janinos eilėraštį, – atrodo, ne iš to storojo sąsiuvinio. Skaičiau ir skaičiau tas sunkiai įžiūrimas eilutes, kol akys apraibo, ir negalėjau atsidžiaugti, ir didžiavausi, tarsi pati jas būčiau parašiusi. Pagaliau! Man atrodė, kad seniai tai turėjo atsitikti.
Taip susiklostė, kad, maždaug trejus metus padirbėjusios pedagoginį darbą, 1958 m. ir aš, ir ji sugrįžome į Vilnių. Iš pradžių abi neturėjome kur apsistoti ir kurį laiką nakvodavome pas kurso draugę S. Riškutę (dabar S. Stripinienė, Platelių vidurinės mokyklos mokytoja). Ji tuo metu mokėsi aspirantūroje ir su seserimi gyveno mažyčiame dviviečiame bendrabučio kambarėlyje, tačiau mes įsigudrinome susitalpinti keturios. Janina tada prastai jautėsi, prisimenu ją liūdnu, skausmingu veidu gulinčią žemoje sulankstomoje lovelėje, persikėlusią į kitą to paties bendrabučio kambarį (ten buvo erdviau).
Janinos gyvenimas visiškai pasikeitė, kai sutiko didžiąją savo bičiulę – dailininkę Bronę Jacevičiūtę. Rodos, tada Janina gyveno tokiame nejaukiame Rašytojų sąjungos (Litfondo) kambarėlyje (tada jau garsėjo kaip pradedanti gabi poetė), kai kartą man parodė simpatiškos, gražiai besišypsančios merginos nuotrauką ir truputį didžiuodamasi pridūrė: „Man padovanojo“. Netrukus pradėjo dirbti Valstybinės grožinės literatūros leidyklos (dabar „Vaga“) redaktore, kur galėjo darbą pasiimti į namus. Kai sykį su kažkokiu reikalu turėjau pas ją užeiti, radau jau Kapsuko (dabar – Jogailos) gatvėje pas dailininkę Bronę, apsisupusią šiltu pledu ir redaguojančią E. Mieželaičio poeziją. Man atrodė, kad jai ten jauku ir gera. Po kurio laiko gavo erdvų vieno kambario butuką Smėlio gatvėje, greit įsikūrė ir džiaugėsi: „Gyvenu karališkai“.
Aš tuo metu mokiausi aspirantūroje, buvau persikėlusi gyventi į „Tauro“ bendrabutį. Sykį, atsimenu, sapnavau labai tokį ryškų keistą sapną. Rodos, Janina palaidais ilgais plaukais užmerktom akim, išblyškusi lyg bėga, lyg plaukia per tirštą, tamsų rūką. Ir tas jos bėgimas, atrodo, be pabaigos. Sapnas, deja, buvo simboliškas. Tą naktį Janina bėgo iš gyvenimo į nebūtį. Niekad apie tai aš jos neklausinėjau, ir pati pasakojo nedaug. Kai grįžusią iš ligoninės jau gerokai po to įvykio aplankiau, ji lyg norėjo apie tai pasipasakoti ir, paraitojusi rankovę, parodė žymę venoje, likusią perpylus kraują. Paskui sakydavo, kad gal tas kažkieno kraujas jai vėliau gyvenime teikdavo stiprybės – „šiaip gal tiek nebūčiau pakėlusi“. Tada dar, atsimenu, pasakojo, kad pasiryžusi anam žingsniui, nusipraususi, išsiskalbusi, nes nenorėjusi palikti nieko nešvaraus, ir jai pačiai vėliau atrodę keista, kad taip galėjusi tvarkytis. O man tąsyk vėl stojosi prieš akis jos studijų metų eilėraštis „M. Gorkiui“, ir pagalvojau, kad dar per menkai ją pažįstu.
Laikas bėgo, ir aš, pradėjusi dirbti Grožinės literatūros leidykloje, turėjau palikti „Tauro“ bendrabutį. Ėmiau ieškoti buto, bet rasti sekėsi sunkiai. Janina, pati neseniai patyrusi tokį vargą, mane labai atjautė ir pasiūlė apsigyventi pas ją. Su džiaugsmu sutikau. Kambarėlis buvo jaukus, saulėtas, nepriekaištingai švarus ir tvarkingas, su daugybe gėlių. Ypač jai patiko kaktusai, visokiausių rūšių, o jų pražydėjimas būdavo lyg kokia šventė. Viename iš vėlesnio laikotarpio laiškų ji rašo: „Šiandie pirmą kartą saulė tokia dosni, kad leisiu sau nusimesti žieminį paltą. Mano visi kvietkai pasikėlę, pasišiaušę, pumpuruoti (žibuoklių pumpurai kyla kas valandą), pats mažiausias kaktusas – kaip žvirblio galva – patėškė tris geltonus žiedus, net jo paties nesimato“. Janina visą gyvenimą labai mylėjo gėles. Tuo metu ji retkarčiais išvažiuodavo į gamtą ar užsibūdavo pas Bronę ir gėles tekdavo prižiūrėti man. Deja, deja! Pernelyg uoliai jas laistydama, aš kartą vos nepražudžiau jos mylimų kaktusų. Sykį, parėjusi namo, randu tokį jos raštelį su daugybe šauktukų: „Dosnumas geras dalykas, bet… gėlės pūsta!!! Kai ateisiu, pati pasilaistysiu. Jei dar jos išlaikys šitą tvaną!“ Paaiškėjo, kad ir šeimininkė aš ne kažin kokia – vienąsyk, eidama į darbą, beskubėdama palikau įjungtą lygintuvą (vėl raštelis – „Nesudegink namų!“). Ir dar visokių smulkių nelaimių vis atsitikdavo. Janina tuo kartu pasibardavo, tačiau didesnių konfliktų nėra buvę. Iš tų laikų prisimenu ir seserišką jos rūpinimąsi mano buitim, finansais (tada statėmės kooperatinį butą). Matydama kuklų mano garderobą ir tardamasi turinti daugiau laiko nei aš, „prikalta“ prie leidyklos darbo stalo, sykį apėjo parduotuves ir nupirko batukus, taip pat jai labai patikusią kostiuminę medžiagą (paskui tai buvo vienas mėgstamiausių mano drabužių – visaip jį persiūdinėdama, išnešiojau bemaž trisdešimt metų…). Yra išlikęs ir jos raštelis: „Esu laiminga, kad pirkiniai tinka. Jei kas netinka, tai sakyk, aš sutvarkysiu. Parinkau žurnalų – fasonų šitam rūbui. Parodysiu, išsirinksi, kai ateisi (!)“. Tokį širdies gerumą ir globą sunkiais gyvenimo momentais yra patyrusi ne viena jos draugė.
Tuo metu, kai pas ją gyvenau (maždaug po metų išsikėliau į savo nuolatinį būstą), ji rengė spaudai, atrodo, antrąjį savo rinkinį. Nuo to laiko tapau savotiška ryšininke tarp jos ir leidyklos – atiduodavau eilėraščius perrašinėti, įsinešdavau korektūras, signalinius egzempliorius ir pan. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne visos mašininkės įstengdavo jos raštą įskaityti, tad aš, kaip labiau įgudusi, kartais padėdavau iššifruoti kai kuriuos žodžius, Janina nemėgdavo savo eilėraščių perrašinėti, ir neretai jie būdavo paskubomis, raidėms virstant vingiuotu siūlu, užrašinėjami ant bet kokių po ranka pakliuvusių lapukų, skiautelių ir pan. Ne per daugiausia juos ir taisydavo – ir kad nemėgdavo to daryti, ir to dėl, kad, pasak jos, eilėraštis dažnai jai susiklostydavo mintyse visas iki paskutinės eilutės, belikdavo tik užrašyti, tad, atėjus tam metui, ir skubėdavo jį „pačiupti“, kad nepradingtų. Ne kartą apgailestaudama pasakojo apie koki nors negrįžtamai prapuolusį, nespėtą užfiksuoti eilėraštį. Viename laiškelyje rašo: „Rodau savo „naktinę produkciją“, anot Stupelio (širdies ligų specialistas, nuolatinis jos konsultantas, vėliau išvykęs į Izraelį – D. V.)… Reikia gi pasigirti, nors nuostolių aibes. Pirmiausia – suiro ritmas (širdies), jau dvi savaites priepuoliai kasnakt po 3–4 val. Vakar buvau pas savo daktarą. Sako, po 27 metų stažo (ligų) – naktinis darbas šitoks!!! Mesti be pasigailėjimo, nors produkcijos ir labai gaila. Pasiryžus mesti, kietai užmerkus akis, išgėrus valerijonus ir jo duotus vaistus – ruošiaus akmeniniam miegui – ir… pradėjo lipti eilėraštis iš galvos („Migdolų žydėjimas“)… Tą pabaigiau, sakiau – amen. Dabar miegu. Lipa lauk antras („Fiordas“)… Kai pabaigiau – dvi valandos. Nemiegojau ligi penkių. Ir ką daryti? Nei juokas, nei verksmas.
Duodu paskutinio mėnesio pluoštelį. Cvetajevos (ji mane irgi iš proto varo)“.
Nemažai eilėraščių yra gimę ligoninėse. Laiškelis: „Esmi baltoj vienutėj – kaip baltam grabe. Tik yra langas į pasaulį – į ligoninės kiemą, kur vaikšto chalatuotos pabaisos, tokios kaip aš. Na ir gabalėlis dangaus. Ir dar – ant spintelės radijo taškas. Taigi kalba ir dainuoja. Už mane. Man belieka klausytis. Ir rašyti. Per tą laiką – tris pilnas dienas – parašiau pasaką ir tris eilėraščius („Judas“, „Medėja“, „Raudonoji upė“). Baisu!“ Jos bičiulė Bronė yra pasakojusi, kad Janinai gerai sekdavęsi rašyti ir juodviem keliaujant, važiuojant Bronės vairuojamu automobiliu (Bronė: „Matau, kad jau galvoja, tai nekalbinu, netrukdau“). Janina šypsodamasi yra pasakojusi, kaip sykį kažkur abi su Brone keliavusios ir trumpam apsistojusios pas kažkokius bičiulius. Širdingi šeimininkai sukrutę ieškoti stalo, kuris, jų manymu, rašytojui būtinas (Janina: „Man šito visai nereikia“.). Vėlgi kažkas iš draugų, matydamas, kaip ji užrašinėja eilėraščius ant kokių pakliūva lapelių (jie kartais pasimesdavo, ir Janina susinervinusi ieškodavo, skubiai rausdamasi tarp popierių), padovanojo jai specialų bloknotą. Mačiau jame užrašytus kelis eilėraščius, tačiau spėju, kad nelabai juo tesinaudojo.
Kažkada juokais, turėdama minty savo poetinius regėjimus, yra sakiusi: „Po mirties tegu mane išskrodžia ir pažiūri, kas ten yra“. Yra pasakojusi, kad nuo tam tikro laiko (galbūt kai pradėjo intensyviai rašyti) pasaulis jai atsivėręs kitoniška negu iki tol puse („ne kaip visiems žmonėms“). Būdama itin jautri, ji turėjo aštresnę negu eiliniai žmonės intuiciją (anot jos, iš balso telefonu galėjo spręsti, kas per žmogus), telepatinių sugebėjimų ir kitų sunkiai įvardijamų, gal tik menininkui būdingų pojūčių. Vienas bioenergetikos specialistas maždaug prieš dešimt metų yra pasakęs, kad ji ekstrasensė, bet „kaip kiauras rėtis“ – savo energiją išspinduliuoja į aplinką.
Asmeniniai išgyvenimai jos eilėraščiuose glaudžiai susipynę su subtiliu gamtos, kaip sudėtingos, tobulos gyvasties, pajautimu. Kai aš nusistebėjau, iš kur ji, miesto vaikas, taip puikiai pažįsta gamtą, Janina papasakojo, kad vaikystėje tėvas, vykdamas dirbti į įvairias Lietuvos vietoves, neretai imdavosi ir ją drauge. Į imlią vaiko sielą įsirėžę gamtos įspūdžiai lydėjo ją jaunystėje, o gyvenančią mieste nuolat traukė kaimas – natūralios gamtos prieglobstis. Atsimenu, kaip ji su tyliu liūdesiu klausydavosi mano pasakojimų iš gimtojo Aukštaitijos sodžiaus (ten mėgdavo leisti atostogas literatūros profesorius J. Lebedys) ir sakydavo: „O aš neturiu kur važiuoti“. Visa tai suprasdama, po studijų universitete palikau savo adresą ir pakviečiau apsilankyti. Dėl sveikatos ir tolimo kelio ji, matyt, viena nesiryžo, ir aš pirmąkart jos sulaukiau, regis, 1964 m vasarą. Vieną gražią popietę prie mūsų namų netikėtai sustojo du automobiliai. Iš vieno linksmai klegėdamos išsirito Bronė ir Janina, iš kito – dailininkės I. Naginskaitė ir O. Lipeikaitė. Viešnios pasklido po sodybą, gėrėjosi Sartais ir apylinkių grožiu. Bronė bemat dalykiškai ėmė svarstyti, kokį čia motyvą užfiksavus drobėje. Kitos dienos popietę apsiniaukė, ėmė lyti ir Bronė, seklyčioje pasistačiusi molbertą, daug nelaukdama ėmė tapyti pro langą matomą vaizdą – keliais energingais brūkšniais greit perkėlė į drobę tris šimtamečius klevus, kurie dulkiant pavakario lietui atrodė tamsiai mėlyni. Ir aš nustebau, kad jie savo dvasia tokie panašūs į tikruosius. Tuo metu, kai Bronė tapydavo ar meškeriodavo, Janina susimąsčiusi tyliai sėdėdavo, skaitydavo ar vaikščiodavo. Gale trobos po sena laukine obelim jos įsiruošė ugniakurą, ir Janina ten kartais šeimininkaudavo. Ji paprastai per daug nepasakodavo, ką rašo ar ketina rašyti, tačiau kartą yra prasitarusi, kad 1964 m. rašytas minoriškos intonacijos eilėraštis „Geltoni atodūsiai“ ją aplankė Velikuškių klėtelėje. Vienoje klėtės pusėje tuo metu buvo kraunamus šienas, ten mėgdavome nakvoti. Ir būdavo jauku, kai miegant į lentinį stogą barbendavo lietaus lašai ar švilpaudavo, šlaistydamasis palei klėtelės sienas, nuo ežero atkilę vakarų vėjai. Man buvo truputį lyg nesmagu, kad čia ją buvo apėmusi tokia elegiška nuotaika, – norėjosi, kad jai pas mus butų lengva ir šviesu. Sykį ėjome su Janina per netoli namų esantį miškelį. Atsimenu, mūsų akį patraukė vėjo šukuojamų vasaros saulėj išblukusių smilgų kupsteliai – jos gražiai atrodė tamsžalių eglių fone – taip atsirado šviesaus kolorito eilėraštis vaikams „Bėga smilgos“.
Nepamenu, kurią vasarą buvo toks atsitikimas, vos netapęs lemtingu. Janina buvo išėjusi čia pat, į paežerę. Bronė vaikštinėjo kažkur toliau. Pamačiau, kad iš vakarų pusės kyla audros debesis – dangus apsiniaukė, kažkur tolumoje blykstelėjo žaibas, sušniokštė vejas, patamsėjo ežero vilnys. Žinojau, kad Janina plonai apsirengusi. Jai sunku greit eiti, tad sunerimusi stovėjau ant kalno ir mintyse raginau: „Greičiau! Greičiau!“ Štai paptelėjo pirmieji sunkūs lašai ir įsisukęs vėjo sūkurys dar smarkiau suošino plačiai išsikerojusius klevus. Ačiū Dievui, Janina jau ant kalno. Tik spėjo ji keliu praeiti pro klevus (tuos pačius, kur piešė Bronė), kai staiga visu svoriu tik per plauką nuo Janinos driokstelėjo žemėn klevas (į jį kitados buvo trenkęs perkūnas ir nuskėlęs vieną šaką) ir visu ilgiu išsitiesė per daržą. Be galo išsigandau, bet Janina buvo keistai rami ir tyli. Net lyg šyptelėjo ir žiūrėdama žemyn kažką sumurmėjo apie lemtį…
Vėliau ji visas vasaras iki pat mirties praleisdavo Bronės tėviškėje Mazgeliškių kaime (Kupiškio r.). Ten, kaimo tyloje, jai geriausiai sekdavosi rašyti, ten bent kiek atsigaudavo nuo visų ligų, sustiprėdavo. „Čia iš karto viskas pagerėjo, – rašė ji viename laiške. – Dirbu kaip juodas jautis (na, sakykim, hiperbolė), bet: sutvarkiau visus atvežtus daiktus, sustačiau sudėjau į vietą, ir apsėjau daržą bei sutvarkiau darželį. O tų daiktų buvo dvi mašinos!“ (iš 1984.V.15 laiško). Kitame laiške: „…čia grožybė dieviška – akį veria, širdį glosto. Palei visą steną – ružavi jurginai, peraugę mane spindi tamsiai raudona rože, o ir kardeliai purpuriniai ruošiasi visu grožiu atsiskleisti. Net pentinius iš naujo pradėjo žydėti (žydras!), o kur dar medetkos, nasturtos… Ir daržas su visom sveikatingom gėrybėm. Diena praeina – kaip valanda. Bronė tapo, o aš džiaugiuosi saulėtu rudeniu ir daugiau nieko nenoriu žinoti. Palaima Nirvana“ (1980.IX.9). Metais vėliau. pavasarį: „Štai aš ir kaime. Širdis atsigavo nuo sodų žydėjimo, nuo pirmų geltonumo nuo tulpių ir narcizų, kuriuos pasodinau rudenį, galvodama, kažin ar besugrįšiu“ (1981.V.24). Ir dar vieną pavasarį: „Čia gerumas nežmoniškas. O sodo žydėjimas buvo! Ir alyvos tik ką peržydėjo. Darželis pilnas gėlių. Žolė kvepia. Rojus. Tik per tuos karščius reikia daržą laistyt, nes ta molynė kaip titnagas – neprasikala joks daigelis. Žinoma, Bronei jau tas vargas – vandenį nešioti, aš tik su stiklainėliu palieju“ (1982.VI.5). Čia Janina parašė daug puikių eilėraščių – tai ir „Kriaušė“ (sakė, kad tai – Mazgeliškių sodo įspūdis), eilėraščiai skirti Bronės motinos atminimui („Po kambarius, priemenėm“) ir daugelis daugelis kitų, kuriuose paliko savo šviesų pėdsaką šio Aukštaitijos krašto vasarų žydėjimas.
Dažniausiai iš ten grįždavo vėlai rudenį. Dulkėtas miestas, amžinas automobilių dundėjimas po langais tolyn labyn ją vargindavo, ir sveikata iškart imdavo blogėti, ypač užėjus rudens darganoms. Vos grįžusi vėl imdavo svajoti apie važiavimą atgal ir sakydavo, kad jau raišiojanti mazgelius pavasarinei kelionei. Į gyvenimo galą, susikomplikavus padėčiai Mazgeliškėse, netoli nuo Bronės tėviškės pasistatė savo namuką – atsigabeno visą grytelę. Prieš daugelį metų, kažkada po studijų, yra prasitarusi, kad labai norėtų triūsti sode, darže, deja, kai jos svajonės išsipildė, dėl sveikatos turėjo atsisakyti ne vieno sumanymo.
Šviesesniais protarpiais tarp ligų (gal iki kokių 1980 m.) ji retkarčiais apsilankydavo pas mus. Mūsų butas ketvirtame aukšte ir sunku būdavo žiūrėti, kaip ji kopia, pastovėdama kiekvienoje laiptų aikštelėje. Kai atidarydavau duris, išvysdavau ją dar uždususią, gelstelėjusiu veidu. Tačiau, valandėlę atsikvėpusi, ji linksmai prašnekdavo, būdavo smagi, gyva ir nedaug tetrukdavo, kad laisvai iš širdies nusijuoktų. Vienąkart netikėtai pačiai sau konstatavau, kad ji iš tikrųjų daug linksmesnė nei atrodo iš šalies. Mokėjo su humoru vaizdžiai pasakoti ir taip taikliai (kartais negailestingai) keliais žodžiais charakterizuoti žmogų. Nors Janina garsėjo kaip puiki kulinarė, tačiau ją pavaišinti būdavo labai paprasta. Atsimenu, vienąsyk patys abejodami pasiūlėme neluptų bulvių su kefyru. Ir ji taip gražiai viską, kas padėta, sušlavė, kad miela buvo žiūrėti. Mes visąlaik pasikeisdavome įdomesnėm knygom (visą gyvenimą ji daug ir godžiai skaitė). Iš leidyklos bibliotekos paimdavau jai užsienio literatūros vertimų, tačiau daug ką ji seniai jau būdavo skaičiusi lenkų kalba. Viename laiškely Janina rašė: „Turiu aibę grožybių – Hamsuną, Kafką, Kamiu – lenkiškai“. Savų bendraamžių kūrybą paskaitinėdavo daugiau iš reikalo ar asmeninių simpatijų, o į kai kuriuos žiūrėjo gana iš aukšto. Viename laiškely rašo: „Neskaitau savo brolių šedevrų, t. y. neperku. Jei ten bibliotekoje būtų, paimk porą knygelių, kad nebūtų sunku, pvz., Apučio paskutinę, pirmosios knygos aplankalą (70 m.) ar dar ką“. Iš gyvųjų lietuvių autorių bene labiausiai vertino Just. Marcinkevičių: domėdavosi A. Maldonio, J. Juškaičio, J Strielkūno, J. Vaičiūnaitės, S. Gedos poezija, J. Apučio proza. Gausiai prenumeruodavo lenkiškų laikraščių ir žurnalų, kryžiukais pažymėjusi skaitytinus straipsnius, atnešdavo ir man jų pasiskaityti (ypač mėgo lenkišką „Kultūra“).
Ir beveik visada – naujai parašytų eilėraščių. Skaitydavau juos tylomis, o ji, visu kūnu palinkusi į mano pusę, visa savo esybe, rodos, vėl iš naujo išgyvendavo kiekvieną parašytą eilutę. Beveik visada paklausdavo „Na, kaip?“ Pasakydavau, kurie eilėraščiai labiausiai patiko, pacituodavau pavienius, mano akimis, gražiausius posmus ar eilutes, o kurie man pasirodydavo blankesni, apie tuos nieko nesakydavau. Man jos eilėraščiai būdavo tarsi gyva biografija, daugelio žinomų būsenų atspindys, parašyti atvira širdimi ir tokie autentiški, kad visai nesinorėjo narstyti po kaulelį, kaip tai daro kūrybos vertintojai. Be to, žinojau, kad kūryba jai buvo viskas. Ji neturėjo daugiau į ką atsiremti (ypač gyvenimo pabaigoj). Mano reakcija būdavo patenkinta – lengvai atsidusdavo, kartais tarstelėdavo: „Tai gerai, kad tau patinka“, ir man atrodydavo, kad norėdavo, jog kas nors (gal nebūtinai aš) tuos naujus eilėraščius paskaitytų. Vėliau jau nebesiryždavo kopti į ketvirtą aukštą, ir mudvi, susitikusios laiptų apačioje arba kieme, pasikeisdavome spauda, o kartais patraukdavome į netoliese esantį Sapieginės parką pasivaikščioti. Pušyne prasidėdavo kalneliai ir kalnai – neįveikiama kliūtis Janinai – ji išvis greit pavargdavo, ir grįždavome namo. Tie apsilankymai kasmet retėdavo, o paskutinį dešimtmetį jau tik aš pas ją užeidavau. Naujų Janinos eilėraščių skaitymas tapo tų pasibuvimų tradicija.
Kadangi ir leidykloje ją vargindavo laiptai, rengdama spaudai savo rinkinius, ten bemaž nesilankydavo. Redaktoriai patys eidavo pas ją arba aš pabūdavau ryšininke. Nors redaktorių kritinių pastabų būdavo ne kažin kiek, paprastai gana jautriai į jas reaguodavo. Tai žinodami, redaktoriai stengdavosi elgtis atsargiai. Išlikęs vienas laiškelis iš 1963 m.: „Perduok Stasei (red. S. Budrytei – D. V.). Jei negali palikti viso – su pabaiga – „Man visur namai“, tai tegul išima. Kam turi būti iškraipytas?“ Nors ir būdavo išdidi, neblogos nuomonės apie savo poeziją, labai nekonfliktuodavo, kiek galėdama taisydavo, jei pastabos būdavo priimtinos. Tiktai „privalomų temų“ atžvilgiu būdavo kategoriška, nepajudinama kaip akmuo, sakydavo, kad tokių eilėraščių nemokanti rašyti. Leidykla nesiryždavo primygtinai reikalauti ir turėdavo nusileisti. Tais laikais žodžiai „tėvynė“, „lietuvis“, „laisvė“, „tremtis“, „melas“ įėjo į nepageidautinų sąrašą, ir Janina, juos įterpusi į savo eiles ar draudžiama linkme išradingai pakreipusi mintį, jausdavosi patenkinta, akyse įsižiebdavo triumfo ugnelės, nors kartais ir suabejodavo, ar kurių nors instancijų visa tai nebus „išdistiliuota“. „Tegu jie patys išbraukia, aš nebrauksiu“, – sakydavo. Atsimenu, džiaugėsi vienam eilėraščių ciklui suradusi talpų, daugiaprasmį pavadinimą „Ištrėmimo sonetai“. Nors ciklas buvo ne apie politines tremtis, tačiau pirminė šio žodžio prasmė jai buvo tik tokia. Viename laiškely džiugiai rašo: „Perrašau iš naujo „Tilį Ulenšpigelį“ (laisvės temai)“. Kartais pasipasakodavo kūrybinius planus, pasiteiraudavo, kaip iš šalies atrodo būsimų ciklų, skyrių, ypač rinkinių pavadinimai, pasitikrindavo kokio žodžio vartojimą ar kirtį. Prieš pradėdama rašyti vaikams proza, sykį prasitarė, kad jai neduodą ramybės įvairūs pasakų siužetai, kuriuos jau „turinti gatavus“. Tačiau iš keleto su visom smulkmenom tada man papasakotų ji realizavo tik vieną – „Pelėdžiuko sapnas“ (dar tebeturiu jos padovanotą šios pasakos „prototipą“ – molinę švilpynėlę pelėdžiuko galva). Vėliau pasakų parašė ir daugiau.
Visą gyvenimą domėjosi įvairių laikotarpių užsienio poetų kūryba (originalo kalba skaitė lenkų, vokiečių, prancūzų poetus), nemaža jų vertė į lietuvių kalbą – kai ką savo malonumui, ne visada tikėdamasi, kad bus išspausdinta, o dalį – pagal „Vagos“ leidyklos užsakymus. Su dideliu įsijautimu vertė savo mėgstamuosius – Verhaereną, Rilke, Supervielle’į, dažnai parodydavo, ką išvertusi. Iš ankstyvosios jaunystės laikų išliko atminty jos žavėjimasis G. Apollinaire’u, Ch. Petofiu (atsimenu, jį pavadino krištolinio tyrumo poetu), ypač vertino Ch. Baudelaire’ą (man yra padovanojusi į lenkų kalbą išverstą jo „Blogio gėlių“ tomelį). Iš rusų poetų mėgo A. Achmatovą, B. Pasternaką ir ypač M. Cvetajevą. Didžioji jos viso gyvenimo svajonė buvo išversti Cvetajevos eilėraščių knygą. Keliskart yra manęs klaususi, ar leidykla neplanuoja jos išleisti. Pasiteiravusi iš vadovybės vis gaudavau atsakymą, kad tai ateities dalykas – tokie tada buvo laikai…
Janina buvo didelė dailės, kino, muzikos, koncertų mėgėja (viename laiškely iš ligoninės kitados rašė: „…paskui susitiksim ir klausysimės Pandereckio (varšuvietiškų) plokštelių“). Kiekvieni metai trumpindavo visokias išvykas iš namų, reikėjo atsisakyti platesnio bendravimo su meno pasauliu, sudariusiu jos gyvenimo turinį. Užsidarius tarp keturių sienų, belikdavo knygos, namų ruoša ir mezgimas. Kai po ilgesnio nebuvimo ją aplankydavau, būdavo, ima ir pakloja prieš akis kokį neseniai numegztą daiktelį – žiūrėk, grožėkis – o vienąkart pati pasigrožėdama išrikiavo ant sofos net tris vienas už kitą išmoningiau numegztus megztukus. Jos kulinariniai sugebėjimai irgi vertė stebėtis – žiūrėk, atsiunčia per kokį žmogų nepriekaištingo skonio kepinėlių, dar ir receptą priduria, kaip tą padaryti. Sunegalavusi pirmiausia kreipdavausi į ją, – visą gyvenimą sirgdama, ji domėjosi medicina, buvo perskaičiusi kalnus literatūros. Turėdama didelę patirtį, nesibodėjo gilintis į kito ligas. Ji ne tik paguosdavo, nuramindavo, bet ir per savo poezijos gerbėjus įkišdavo į ligoninę, jei to prisireikdavo (apylinkės gydytojai vis stokodavo talonų…). Ją pačią ligų ir kentėjimų dienomis visą gyvenimą labiausiai gelbėdavo knygos, tačiau dažnėjo dienų, kai ir tai darėsi per sunku. Į gyvenimo galą dažnai sakydavo tegalinti tik iliustruotus žurnalus vartyti, ir ją apimdavo neviltis, kad „su tokia vaistų prikimšta galva“ nebegali ir eilėraščių rašyti. Po 1988 m. politinio atlydžio Janina džiaugėsi sulaukusi atgimimo (vienąsyk išsitarė niekad nemaniusi, kad geležinis režimas gali kada nors pasikeisti), tačiau tai buvo metas, kai kartu su jėgų likučiais seko ir dvasinės jėgos. Vis liūdnesnis ir tylesnis darėsi jos balsas šnekantis telefonu, skųsdavosi, kad sunku prisitaikyti maistą, kai nuolat pykina, dėl sutrikusios inkstų veiklos katastrofiškai silpsta organizmas. Gerai žinojo, kad jos ateitis be prošvaisčių – laukė kankinančios dializės procedūros. Ne kartą sakydavo: „Geriau mirsiu, bet nesiduosiu pririšama prie to aparato – koks gi be gyvenimas, jei negali be jo egzistuoti“. Tačiau atsisakius inkstams kančios pasidarė nepakeliamos, ir ji pasidavė. Prasidėjo patys sunkiausi metai. Kaip sunku Janinai tą dializę pakelti supratau iš pasakymo: „Norisi griebti ir ištraukti tą fistulę“. Tai pasakė lyg klausdama: „O jei taip padaryčiau?“ Aš krūptelėjau ir daug negalvodama greit pasakiau: „Janina, nesirink tokios mirties“. Ji nutilo, ir po to stojo ilga pauzė. Supratau – lengva pasakyti: taip nedaryk… Ir ji didvyriškai kentėjo. Kartą ji kaip visada palydėjo mane iki durų ir skaudžiai šyptelėjus pasakė; „Sveikink mane, jubiliejus“. – „Koks?“ – paklausiau. „Ogi šimtoji dializė.“ Ką aš galėjau sakyti, kaip paguosti?
Liga aštrėjo, keitėsi ir Janinos būdas – ji darėsi nekantri, irzli ir įnoringa. Nuolat būti šalia jos, silpnos ir nervingos ligonės, kas kelinta diena vežioti į procedūras ir atgal tegalėjo tik toks begalinio pasiaukojimo, tokios kantrybės ir valios žmogus kaip jos bičiulė Bronė. Kai paskambinau Janinai keletą mėnesių prieš mirtį, neatpažinau jos balso – toks buvo susvetimėjęs, pasikeitęs… Neatsargiai tuo nusistebėjau, o ji šiurkščiai atšovė: „Kaipgi pažinsi, kad tiek laiko nesirodai!“ Tačiau žiūrėti į jos kančias buvo nepakeliama. Kitąkart ji vėl papriekaištavo, kad ligoninėje ją lanką vis tie patys keli žmonės, net jai esą nesmagu prieš gydytojus. Bičiulei mokytojai Adai prieš mirtį yra sakiusi: „Prie karsto tai, žiūrėk, visi sulėks, o dabar nėra draugų“.
Paskutinįsyk namie ją aplankiau pačioje 1989 m. pabaigoje, prieš Kalėdas. Norėdama ją nors kiek pradžiuginti, išrinkau pačią gražiausią kalėdinę gėlę – puansetiją („Kalėdų žvaigždę“), tačiau ji nepasigėrėjo, nepasidžiaugė kaip kitais kartais, o tik žiūrėjo ir tylėjo. Mane prislėgė jos išsekimas ir pasikeitę veido bruožai (tebebuvo tokios pat gražios ir išraiškingos tik jos rankos). Susivyniojusi į apklotą, ji apsirengusi gulėjo ant sofos ir pasikreipusi į mane silpnu balsu ėmė pasakoti savo vargus. Virtuvėje triūsė Lilė. Pasėdėjau kaip galėdama ilgiau ir atsisveikinau būdama tikra, kad dar ją aplankysiu. Taip ir pasakiau išeidama. Janina truputį pakilo nuo sofos – lyg norėdama sulaikyti, tylom žiūrėjo įkandin, dar tarsi norėjo ką sakyti, bet taip ir nepasakė. Išėjau suspausta širdim, nes supratau, kad jos dienos suskaitytos. O tos dienos bėgo greitai, mane prispaudė savos bėdos, ir pažadas liko netesėtas. Vėl aplankiau Janiną jau tik 1990 m. vasario 9 d. Gulėjo ji nurimusi – veidą žymėjo kažkoks iškilnus rimtumas ir jai būdingas susimąstymas. Pagalvojau, kad tokia veido išraiška, žengiant į amžinybę, gali būti tik poeto, ir tai mane keistai paguodė.
Vilnius, 1991 m. vasaris
Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Tą besaulį vidudienį…
1998 m. Nr. 7
Janinai Degutytei – 70
Prisimenu Janiną Degutytę su širdgėla ir meile.
Labai artimai su ja nebendravom, bet intuityviai žinojom, kad galim viena kita visiškai pasikliauti, kad stovime „toje pačioje barikadų pusėje“. O anais laikais tai buvo svarbu.
Redagavau kelias Janinos Degutytės knygas: rinkinius „Pilnatis“, „Šviečia sniegas“; rinktinę „Mėlynos deltos“. Per klajoklišką mano gyvenimą išbarstytoje bibliotekoje išliko rinkinys „Pilnatis“ su Janinos autografu – aiškia, apvalia rašysena užrašyta: „Aušrai – kad Tau šviestų ir pilnatys, ir saulės. Ačiū! Janina. Vilnius, 1968.1.3.“
Dirbti su Janina Degutyte buvo malonu ir lengva. Bet visada lydėjo jausmas, kad liečiuosi prie kažko be galo trapaus, nelyginant plono porceliano: toks jautrus buvo jos poetinio žodžio virpėjimas ir, regis, girdimas aritmiškas jos širdies pulsas. O iš tikrųjų ji buvo iš nepalaužiamųjų genties. Retos ištvermės ir kantrybės žmogus. Nedaug kas tada žinojo, kiek skriaudų, vargo ir skausmo Jai teko patirti nuo pat vaikystės.
Janina vengė viešumos: turbūt ir dėl ligos, ir dėl vienatviško savo uždarumo. Ir į „Vagos“ leidyklą ji ateidavo retai: permesti akim baigiamo tvarkyti rankraščio, pasižiūrėti dailininko atneštų iliustracijų. Dažniausiai ji su viskuo džiugiai sutikdavo. O potekstes abi suprasdavom be žodžių.
Prisimenu jos vešlius, juodus, nepaklusnius plaukus (lyg gyvybingos poetinės prigimties laidą), ploną raudonų kraujagyslių tinklą ant skruostų (širdininkės požymį), dideles, atviras akis, kurios, regis, visada laukė stebuklo. Ji kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.
Janina ilgai neužsibūdavo valdiškuose kabinetuose. Bet nuo jos buvimo pilkoje aplinkoje pasklisdavo šilumos ir paguodos bangos – niekada jokio skundo, jokių negalios požymių. Ligų kamuojama, iš kur ji sėmėsi tiek šviesios energijos ir dvasios skaidrumo?
Paskui aštuntam dešimtmety mūsų ryšys nutrūko – išvykau gyventi į Vakarus.
Paskutinį kartą Janiną mačiau keturios dienos prieš jos mirtį – 1990 metų vasario ketvirtąją. Po 15 metų, pragyventų emigracijoje, buvau antrą kartą grįžusi į Lietuvą. Išgirdau, kad Janinos sveikata kritiškai blogėja. Nuėjau jos aplankyti į rašytojų namus Antakalnyje. Kartu norėjau ir padaryti su ja interviu (dirbau „Laisvosios Europos“ radijuje Miunchene).
Janina gulėjo ant kelių pagalvių, sunkiai alsuodama. Stipriai kvepėjo vaistais. Kambarys priminė ligoninės palatą. Ji nusišypsojo ir pašaukė mane vardu. Žiūrėjau į jos sumenkusi veidą, liesą, pageltusią, adatų subadytą ranką, kuri tiesėsi į mane. Pasilenkiau prie jos, ir Janina mane apkabino. Gerai, kad dabar atėjai, – pasakė. Kai paklausiau, ar galėčiau kuo padėti, paprašė gauti jai vienkartinių švirkštų. Prakalbom apie dideles permainas Lietuvoje – juk buvo Sąjūdžio metai. Ir Janinos veidas nušvito. Ji norėjo pasakyti visiems, kad ir ji su Sąjūdžiu – norėjo, kad jos balsą išgirstų žmonės. Įjungiau diktofoną.
Kalbėti Janinai jau buvo sunku. Bet ir tie keli jos pasakyti sakiniai liudijo, apie ką ji galvojo paskutinėm savo gyvenimo dienom: apie Lietuvą, jos laisvę ir nepriklausomybę. Ir dar – apie moralinį tautos atgimimą. Žmonėms reikia atsikratyti melo, veidmainystės, kaip nešvarių marškinių, reikia išbristi iš purvo, – kalbėjo Ji. Tiesos reikia. Ir jautrumo vienas kitam. Tikiu, kad Lietuva bus laisva, kad prisikels… Teisybė nugalės… noriu tuo tikėti. Paprašiau jos paskaityti eilėraštį į diktofoną. Ji parodė, kur atversti knygą. Įkvėpė oro ir lėtai tarė:
Neužpūsk pienas pūko.
Kaip žiburio neužpūsk –
Tą besaulį vidudienį. – – –
Pavargusi ji giliai atsiduso ir perskaitė tik paskutines eilutes:
…Liko tik pienes pūkas
Didelėj, sunkiai alsuojančioj žemėj…
Neužpūsk pienes pūko.
Neužpūsk…
Po keturių dienų – vasario aštuntąją – Janina Degutytė mirė. O po mėnesio – kovo 11 – buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Gaila, nepaprastai gaila, kad Janina tos dienos nesulaukė. Gimtoji žemė – tėvynė – buvo jos kūrybos versmė ir įkvėpimas.
Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo
1998 m. Nr. 7
Janinai Degutytei – 70
Nebuvau Janinos Degutytės draugė. Bet visada jaučiau tą „slaptąjį sielų suokalbį“ (anot Sigito Gedos). Ji, manau, taip pat. Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj. Susitikom leidykloj – Janina Degutytė buvo pirmosios mano knygos „Pavasario akvarelės“ redaktorė, labai švelni, neturėjusi jokių priekaištų. Tas susitikimas netapo pažintim. Geriau susipažinom 1968 metų rudenį, keliaudamos po Norvegiją. Kelionė buvo turistinė, bet menininkų, visus tada sunkokai išleido. Keliavo tuokart daug šviesių žmonių: Vytautė Žilinskaitė, Raimundas Samulevičius, Vytautas Kubilius, Jonas Lankutis, Roma Dambrauskaitė–Brogienė, Saulius Sondeckis. Vytautas Šerys ir kiti. Išvykom traukiniu į Leningradą (Sankt Peterburgą), o iš ten lėktuvu į Oslą. Vilniuj, perone prie vagono, Janinos draugė Bronė Jacevičiūtė, kuri Ją išlydėjo, pasakė man ir Janinai: „Laikykitės drauge“. Taip ir padarėm – visą kelionę buvom kartu, gyvenom vienam kambary. Bendrauti buvo labai lengva, gera, sava. Mačiau, kad kelionė iš Janinos, širdininkės, pareikalavo didžiulės valios, savitvardos, disciplinos. Ji vadino save „chemijos fabriku“, bet niekuo neišsiskyrė, nereikalavo sau ypatingo dėmesio, lyg tarp kitko su šypsena liko apačioj, kai mes visi lipom į aukštą kalną, ant kurio buvo vikingų bažnytėlė. Kelionė buvo ypatinga – mėnuo po Prahos įvykių, jautėm pasaulio reakciją – iš vogčiom nutvertų laikraščių, iš grafitų ant namų, kažkokia folkloro grupė atsisakė su mumis susitikti, o apdulkėjęs mūsų autobusas po nakties kalnuose buvo pirštu aprašytas šūkiais: „Laisvę Čekoslovakijai!“ Tokiom sąlygom mūsų bendravimas buvo atviras, lyg slapta seserystė. Gidas buvo studentas. vėliau tapęs profesoriumi, Helge Rinholmas, deja, jau miręs. Jis nustebino mus, prabilęs apie Mariją Gimbutienę ir Antaną Smetoną. Vėliau teko jį sutikti Vilniuj, jau puikiai kalbantį lietuviškai. Janina su Helge rado bendrą kalbą apie poeziją, jautėsi jo pagarba, vėliau jis siuntė jai į Vilnių poezijos knygas vokiečių kalba. Helge siaurutėj Oslo gatvėj kelis mus privedė prie vėliavų krautuvėlės ir apstulbusiems išnešė saulėj degančią šilkinę trispalvę. Stovėjom netekę amo. Vaikščiodamos su Janina dviese Stavangery aptikom mus sudominusią bažnyčią, kuri buvo uždaryta. Prie mūsų priėjo malonus pagyvenęs ponas ir pasisiūlė ją atrakinti. Tai buvo tos bažnyčios pastorius. Paklausęs, gal mes danės ar olandės, ir išgirdęs, kad lietuvės, susijaudino ir prabilo apie Lietuvos okupaciją, kurios jis nepripažįstąs. Su mumis drauge įėjo ir japonė studentė. Janina su pastorium kalbėjo vokiškai. Pastorius lyg ir kažko delsė, mes abi pajutom svaigų laisvės gūsį. Gal ir klydom, bet grįždamos į viešbutį prašnekom, kad būtumėm gavusios politinį prieglobstį.
Po kelerių metų aplankiau Janiną jos bute prie Švento Petro ir Povilo bažnyčios. Ji buvo po operacijos, o aš ką tik palaidojus mamą, su kuria sykiu gyvenau nuo pat gimimo. Pasaulis man buvo tarsi skilęs, atsivėrusi baisi tuštuma. Janina pajuto šitai, iš jos sklido giedra, šiluma, vazonuose žydėjo gėlės, buvo labai jauku. Žadėjo man padovanoti žydintį erškėtį, bet jis taip ir liko. Ji mane paguodė labai paprastai, be žodžių – nuėjom į virtuvę, kur mokė sveikai gaminti valgį. Janina puikiai mokėjo visus moteriškus darbus, ypač gražiai mezgė. Kol dar galėjo, kol eidavo į koncertus, vilkėdavo savo pačios megztom elegantiškom suknelėm. Turėjo reto grožio plaukus – tamsius, vešlius, garbanotus, krintančius žemiau pečių lyg liūto karčiai, vėliau kiek pražilusius, gilų žvilgsnį ir ypatingą veidą, ką tuoj pajusdavo dailininkai. Teko patirti jos motinišką šilumą. Palangoj, rašytojų viloj, tuomet buvau su kelerių metų dukrele, vakare ją užmigdžiau ir išėjau į kavinę. Kai grįžau, išsigandus radau tuščią kambarį, bet tučtuojau atsivėrė Janinos durys. Ji pasakė, kad išgirdo verkiančią atsibudusią mano Ūlą. Ūla sėdėjo pas Janiną nuraminta, palepinta. Jai buvo skaitoma pasaka. Net ir tam valdiškam vilos kambary pas Janiną buvo ypač jauku – languota staltiesė, gėlės, knygos. Jaučiau iš jos šilumą iki tol nematytam valkui ir norą mane apginu nuo piktų liežuvių. Žymiai vėliau. Vilniuj, prisimenu, ji vertė ne pirmarūšę rusų poetę dėl pinigų, kuriuos žadėjo skirti jaunai giminaitei, turinčiai odos ligos problemų. Janina sakė, kad jai taip gaila, jog ta mergaitė slepia gėdydamasi rankas po stalu. Jau taip sunkiai sirgdama, ji bandė užsidirbti, kad padėtų kitam bėdoj.
Janina mirė vasary – kelios savaitės ligi Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Dirbau tada Rašytojų sąjungoj poezijos konsultante. Naktį rašiau į kažkokį laikraštį jos nekrologą. Buvo baisi audra, prasidarė langas, krito gėlės vazonas. Sėdėjau darbe antram aukšte, kai ji su ilgu baltu šydu gulėjo apačioj, klube, pašarvota. Laidotuvės buvo dar pusiau valdiškos, bet prie Janinos karsto kalbėjo maldą kunigas Jonas Kastytis Matulionis, o Antakalny kapinių kalvom nuvilnijo iš žmonių širdžių „Marija Marija“. Nieko nerašiau apie poeziją. Ji liko giliai širdy. Janinos poeziją ir ją pačią žmonės labai mylėjo.
Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi
1998 m. Nr. 7
Janinai Degutytei – 70
Janinos Degutytės paskutinieji, likimo padovanoti („Dienos dovanos“…) gyvenimo metai praėjo sename, nors tik 1958 metais pastatytame, kazematiniu pokario stiliumi dvelkiančiame rašytojų name, Antakalnio 8. Iš vieno kambario butuko Smėlių gatvėje ji čia atsikėlė bene 1973 metais. Ne kažin kiek dešimtmečių prabėgo, bet vis vien tai jau istorija. Skysti krūmeliai iš gatvės pusės virto išsikerojusiais, triukšmą ir benzino smarvę sugeriančiais, pietų saulę užstojančiais medžiais. Tai jau istorija dar ir todėl, kad po šio namo stogu, besikeisdamos ir pasikeisdamos, glaudėsi kelios rašytojų kartos, gimdė kūrinius ir vaikus, ir patys keliavo į amžinastį. Jei būtų ilgėliau nutįsęs tarybinis nuopelnų įamžinimo vajus, to namo sienų neužtektų visoms, jau tik būtiniausioms atminimo įamžinimo lentoms. Antra, gal ne mažesnė priežastis suteikti šiam neišvaizdžiam statiniui tokį statusą yra ta, kad ne šiaip sau (o gal čia tik sutapimas?) jo pašonėje mįslingai, tyliai, be didesnių sukrėtimų plušėjo Lietuvių literatūros institutas, sunešęs nemažą šio namo gyventojų triūso dalį į savo kuriamą istoriją.
Trečias aukštas. Tryliktas butas. Du kambariai, virtuvė. Greit uždulkantis Antakalnio gatvės pusės langas. Skaidresnis – į kiemą, į šlaitą, kur karaliauja žaliuodamas ar raudonuodamas klevas, o už upės – Tuskulėnų dvaras ir jo parkas. Lakštingalų giedojimai, čiauškėjimai. Kaip ir kadaise. Kaip ir dabar. Kaip andai ir virš mūsų, ir tų, kurie naktimis triūsė Tuskulėnų parke, laidodami tuos, kurie tironijų yra amžinai laidojami ir amžinai lieka gyvi.
Skaitytojas, prabėgęs akimis šias eilutes, gal pajus, kad ne savo fantazijas pinu, o kalbu apie artimus, pažįstamus daiktus, aplinką. Ir neapsiriks. Nuo 1958 iki 1963 metų teko ir man ten gyventi. Pro tą langą skambėjo lakštingala – nemigos sargas, ir žvilgsniai į prieblandą brido palengva tarytum aklieji atsargūs. Tai iš eilėraščio, parašyto prie to lango. Tarytum aklieji atsargūs – tai A. Jonynas, paryčiais išėjęs pavaikščioti vienas ir, laikydamasis namo sienos, besukąs ratus tarp buto durų ir kiemo pusėje esančios katilinės…
Šiuo palyginimu noriu pabrėžti tai, kas mus visus siejo. Buvome viena karta, vieno pasirinkto likimo, taigi – ir artimos, vienaip ar kitaip visus mus atėjusios aplinkos žmonės. Ir literatūra mums buvo lyg tas langas. pro kuri ir gyvenimą, ir savo laiką malėme. Tokie skirtingi, ir taip artimi. Buvo toks jausmas, bent tuo laiku debiutavusiems, kad įsipareigojimas literatūrai yra ir tarpusavis artimumas, ir įsipareigojimas vienas kitam.
Janina Degutyte tuo metu jau buvo viena ryškiausių ir pripažintų poetinių individualybių. Po „Šiaurės vasarų“, „Pilnaties – kūrybinis zenitas. Išlaisvėjęs žodis, užmojis, asmenybės raiškos branda. Ir jau pradedamas justi tiek metų su lemtinga liga besigrumiančio kūno silpimas. Juodvarnis ir balandis, vis labiau sukantys ratus virš jos papurusios tamsiaplaukės galvos. Vis labiau tarp saulės ir netekties… Vis labiau ir garsiau girdima, suprantama, vertinama, vis mažiau tarp žmonių, net ir artimesnių matoma…
Ir mano susitikimų su ja nebuvo labai Jau daug. Ligi šiolei apie tai vis pagalvoju. Ir suprantu kodėl, ir vis dėlto priekaištauju sau, kad neįveikiau tada tų dabar juokingai menkų priežasčių priežastėlių, kurios buvo pretekstas nerangumui, nesugebėjimui dažniau pasibelsti, prisiminti. Netgi tada, kai matydavai, jog jai nelengvai pakeliama įtampa, pastanga, ilgos kalbos ar tuo labiau ginčai.
Nesupratai, kad jai vienai lengviau nebus. Gal tik tiek, kad laisviau atsišlies, giliau atsidus, užmerks pavargusias akis. Ir kaip kartojasi šitie pavėluoti apgailestavimai… Bet gal jau taip lemta, kad gyvenimas niekada nebūna toks, koks galėtų būti…
Ilgiausiai ir dažniausiai teko bendrauti su Janina, kai ji pradėjo dirbti Grožinės literatūros leidykloje, rodos, 1958 metų vėlyvą rudeni. Tada ir pirmo rinkinio rankrašti įteikė leidyklai. Jos rinkinį aš ir redagavau. Išėjusią knygą gavau su Janinos įrašu: „Už vargą ir triūsą“. Bet jokio vargo nei triūso nepajutau. Rankraštis buvo paruoštas kruopščiai, tvirtai, ko gero, jai talkino ją tuo metu globojęs, pirmą publikaciją 1957 padėjęs paleisti į spaudą Eug. Matuzevičius. Gal ir rankraščio svarstymų būta, negaliu to fakto patvirtinti. Rinkinys gaivus. Jau su pastebimom laisvos, improvizuojančios tonacijos gaidom. Į kelis privalomo asortimento, t. y. papolitikavimo, eilėraščius ir tada niekas nekreipė ypatingo dėmesio, netgi aršiausi partinės linijos tiesėjai ir taisytojai.
Leidykloje Janina Degutytė dirbo ligi 1961 m. Pajuto, kad jos sveikatai visa darbo diena per sunki. Naudotis išimtimis „namudiniu“ redagavimu jai, matyt, buvo nesmagu. Tapo profesionale literate, tuo labiau kad tam jau buvo susidariusios pakenčiamos materialinės sąlygos.
Mane buvo šiek tiek nuvylęs jos antrasis poezijos rinkinys – „Dienos dovanos“, toks lyg papuręs, išpūstas, neturintis ryškesnių kontūrų, lyg perkrautas. Bet geriau įsižiūrėjęs pagalvojau, kad tai pereinamojo laikotarpio knyga, Išsilaisvinimas ir iš teminių, ir estetinių kanonų, kur neapibrėžtumas, tonacijų ir motyvų samplaikos yra natūralios ir vargiai koreguojamos. Jas išgrynina tik visiškas poetinės individualybės atsiskleidimas.
Tai įrodė naujos knygos ir ėję metų metai.
Atėjo ir nelemties diena, kai teko ją lydėti į paskutinę kelionę. Kelerius metus žinojome, kad jos būklė sunki. Bene 1988 rudenį paskutini kartą kalbėjomės. Prieš Naujus metus – paskutinis laiškas. 1990 m. vasario 8 dienos pavakary B. Jacevičiūtės skambutis, kad Janina prieš keliolika minučių išėjo negrįžtančiųjų keliu.
Prisimenu Janinos Degutytės laidotuves, pilką priešpavasarinę pavakarę Antakalnio kapinėse. Kaip mokėjome, kaip galėjome, atsisveikinome su ja – kas gyvu žodžiu, kas mintyje blykstelinčiais jos pačios kadais tartais ar rašytais žodžiais. Nebuvo oficialių laidotuvių šurmulio, kamerų zirzimo, fotoblyksčių pliūpsnių, varinių gaudesių ar kito pompastinio ritualo. Subildėjo ant karsto krintantys grumstai. Ir tarsi iš naujo sujungdamas Janinos atmintį su amžių tradicija. Jos kurso draugus, jos prašymu palydėjęs ją į amžinastį, kun. Kastytis Matulionis užgiedojo „Viešpaties angelą“. Negarsiai, gal ir nevisiškai darniai, giesmė nuskambėjo visa. Ir tai, kas buvo praeityje, ir tai, kas vėl bus, gyveno tarp mūsų.
Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.
1998 m. gegužė
Sigitas Geda. Kaip sprogo katilas
1998 m. Nr. 6
Sąjūdis ir rašytojai
Apie tai, jog kažkas dedasi, verda krašto viduje, žmonių galvose ir širdyse, galima buvo spręsti jau nuo kokių 1983 metų, o nuo 1985-ųjų – tai jau tikrai. Aš nepasakysiu čia didelių naujienų, bet neįtikėtinai pagausėjo diskusijų laikraščiuose ir žurnaluose, kažin kokie nuolatiniai debatai vykdavo ir susirinkimuose, ir darbovietėse. Jokia ne paslaptis, kad pasikeitimų nuojauta tiesiog tvyrojo ore, buvo uoste užuodžiama. Imperija buvo perpuvusi, bet kaip ir kiekvienas gendantis daiktas – pavojinga, mušanti kenksmingais spinduliais.
1985 metais už eilėraščių knygą „Varnėnas po mėnuliu“ man buvo paskirta vadinamoji Respublikinė premija. Slapčiomis puoselėjau mintį, kad tokia proga gavęs kalbėti per radiją ir televiziją išrėšiu daug tiesos apie padėtį Lietuvoje. Deja! Gavau iš anksto paruoštus klausimus ir iš anksto turėjau raštu atsakyti, kad jeigu paskui būtų pastebėta kokia nors „improvizacija“, galima būtų prigriebti. Šiek tiek laisviau galima būdavo kalbėti apie jau beįsisiūbuojantį ekologinį judėjimą. Ekologija, gamtos apsauga etc., aišku, buvo tik priedanga, laisvėjimas visomis formomis ir pavidalais vyko slapčiomis.
„Literatūra ir menas“ pradėjo plačią diskusiją, aš paskelbiau didelį straipsnį „Apie tėviškę, apie gyvenimą“. Parašyti prašė pats vyriausiasis redaktorius A. Drilinga, deja, paskui, matyt, išsigando, mano straipsnį suniokojo, užsakė vadinamąjį antistraipsnį – iš komunistų pusės. Taigi pusė minčių išėjo, bet viską į miltus sumalė LKP CK narys, Lazdijų rajono komiteto pirmasis sekretorius K. Stoncelis; „kaip komunistas“ nesuko įsijungti ir buvęs CK instruktorius, anuometinis Rašytojų sąjungos sekretorius.
Kitas smarkus susidūrimas įvyko su pačiu CK – dėl sonetų ciklo „Maironio mirtis“. Ciklas – devyni sonetai ir epitafija buvo sukurti 1984 m.; dar prieš Maironio jubiliejų; jam artėjant – 1987-aisiais – ėmiau ieškoti progų, kaip paskelbti. Maironis devintame dešimtmetyje kažin kaip atgimė, publika ryte rydavo jo tekstus… Manau, kad viskas dėl tų pačių ore tvyrančių Laisvės ir Atgimimo idėjų.
Jau surinktas sonetų ciklas vieną rytą su trenksmu buvo išbarškintas iš „Literatūros ir meno“ puslapių, gulinčių spaustuvėje… Neįtikėtiną budrumą, kaip labai dažnai anuo metu pasitaikydavo, parodė ar valytoja, ar kokia rinkėja. Ratas ėmė suktis atgal, iki to paties CK, kur Kultūros skyriaus vedėju dirbo S. Renčys. Buvau „atstatytas“ su visais prakeiksmais: „Tai matai! Nemanėm. kad toks gudrus esi… Prisidengęs tauriausia meilės soneto forma, norėjai sukelt revoliuciją. Gerk, valkatauk, bet šito tai jau tau neįeisimi!“
Taip išblėso visos mano iliuzijos, o ir daugelio žmonių manymas, esą „Respublikinių premijų laureatai turi privilegijų, labai daug gali“. Kiti dar ir dabar taip parašo. Mano atveju buvo taip: kažką galėjau, bet tik labai siaurame rate. Antra vertus, anais laikais tai jau buvo nemažai, o svarbiausia, kad ir CK, ir KGB negalėjo susidoroti kaip su visiškai nežinomu žmogumi. Paprasčiausiai – vengė.
Manau, kad dėl šitos priežasties ir buvau žmonių pasiūlytas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę: „Eik! Tave bus sunkiau areštuoti!“
Regis, toks buvo ir ne vieno kolegos kelias, todėl šį momentą svarbu pabrėžti.
Tiesa, 1988 metų pavasarį „įgijau“ ir šiokią tokią valdžią – tapau vienu iš tos pačios Rašytojų sąjungos sekretorių. O buvo taip.
Rašytojų sąjungą iš CK tada kuravo J. Paleckis (kartais į valdybos posėdžius ateidavo netgi pats V. Beriozovas, beje, domėjęsis netgi tokiais dalykais, kaip „kiek kuris rašytojas išgeria“). Taigi Paleckis jaunesnysis prieš rinkimus ir leido suprasti, kad galima būtų rinkti (pirmą kartą!) RS sekretorių iš dviejų kandidatūrų… Taip nubalsuota už mane.
Taigi tą atmintiną dieną, kai MA salėje buvo išrinkta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, matyt, turėta galvoje ir šitai. Aš pats tuo metu buvau išvykęs į Vakarų Berlyno literatūrinį kolokviumą. Ką aš ten veikiau? Vokiečių rašytojai susidomėjo lietuvių poezija (ne be tuo metu Rytų Berlyne gyvenusio L. Stepanausko pastangų). Ką versti į vokiečių kalbą? Po ilgų konsultacijų nutarta S. Gedą…
Apie tai, kad esu išrinktas į minėtąją grupę, sužinojau tik paskambinęs į Vilnių. Nelabai įsivaizdavau, ką turėsiu veikti, bet širdyje džiaugiausi. Bet koks poslinkis gyvenime, bet koks vidinis ir išorinis judesys, bet kokia socialinė, kultūrinė, dvasinė dinamika tada be galo daug reiškė. Gal todėl, kad visi nujautėme mūsų laukiantį ugnikalnio prasiveržimą. Slibino viduriuose jau kažin kas grumėjo!
Paskui jau pagalvojau, kad tokiais pačiais principais būdavo renkamos žydų getų tarybos okupacijos metais (kad ir Vilniaus geto taryba, ją aprašo Cz. Miłoszas knygoje „Gimtoji Europa“). Tai labai senas tautų gelbėjimosi būdas: kritiškais atvejais į vadus ir vadovus išsirinku tuos, kurie yra „svarbiausi“, kurie kažką „gali“, „nebijo“ etc.
Birželio gale grįžęs į Vilnių iškart pakliuvau į Sąjūdžio pradinės veiklos verpetą. Mokėmės dirbti, organizuoti, ginčytis, kalbėti, vadovauti. Paskui ėjo, plūste plūdo kiti – įvairiausio plauko ir įvairiausių ketinimų žmonės. Dabar, galvodamas apie tą situaciją, norėčiau beveik pajuokauti: maksimalistai reikalavo iš mūsų čia pat „atgauti Nepriklausomybę“, pragmatikai – sutvarkyti ekonomiką, nihilistai – bent jau „iškuopti Lietuvoje tualetus“.
Didžiausi ano meto, tos vasaros mano darbai – pačioje Rašytojų sąjungoje. Čia plūste plūdo žmonės iš visos Lietuvos – išdaužytais dantimis rezistentai, Sibiro tremtiniai, manifestų, pareiškimų, kreipimųsi rašytojai, žurnalistai iš daugelio užsienio šalių… Tikra griūtis, chaosas, kur tiek pat vilties, kiek ir nevilties ženklų. Paskui du lemtingieji mitingai, kur „išgarsėjau“ kaip pagrindinis (ar vienas iš pagrindinių) kalbėtojų. Taip mane išreklamavo išeivijos laikraščiai, todėl kai rudeniop sykiu su aktorium Regimantu Adomaičiu ir šviesaus atminimo profesorium Česlovu Kudaba atsidūrėm Tabor Farmoje, Santaros-Šviesos suvažiavime, jau nebuvo sunku.
Tokios šviesos sklidina vasara ir toksai ruduo, matyt, būna tik kartą žmogaus gyvenime. Išeivija dūzgė kaip pažadintos bitės. Niekas (jų pačių liudijimu) niekad nebuvo matęs tiek vienon vieton susirinkusių lietuvių. Susitikimai paprastai būdavo iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje Regimantas Adomaitis ir aš skaitydavome „uždegančias“ eiles, antroje – „audringi“ klausimai ir atsakymai, viskas apie Sąjūdį ir apie Atgimimą.
– Sigitai, kodėl tu visuose vakaruose nepasakai tiesiai, kad Sąjūdžio tikslas yra Lietuvos Nepriklausomybė? – kartą manęs paklausė vieno mielo profesoriaus žmona (Stasė Vaškelienė).
Ir ką aš galėjau atsakyti? Man regis, kad daugelio panašiu būdu į Sąjūdį atėjusių žmonių (kaip savotiškų įkaitų, kamikadzių) sąmonėje slypėjo tik šitas, pirmiausia šitas tikslas. Kiti, jaunesni ir tiesesni, paskui jau tą ir rėždavo.
O koks dar galėjo būti? Kitas dalykas, kad rėkti apie tai viešumoje rodėsi labai jau kvaila.
Po Santaros-Šviesos suvažiavimo mudu su R. Adomaičiu pasukom į Amerikos pietus. Ten visose lietuvių kolonijose kalbėjome tą patį. (Česlovas Kudaba su V. Adamkum išvyko kitu maršrutu.) Paskui išsiskyrėme ir su Regimantu – mane kvietė jau į kitą Amerikos pusę. Taip ir blaškiausi tarp Čikagos, San Francisko, Los Andželo ir Niujorko, Vašingtono, Bostono, Filadelfijos. Iki spalio pabaigos.
Kai prasidėjo Sąjūdžio Steigiamasis Suvažiavimas, mane vis „nešė“, vis dar buvau įkvėptas tos Atgimimo dvasios, kupinas tos geros energijos, kuria mane „pakrovė“ lietuvių išeivija. Tiesa, per tuos du mėnesius, agitavau anapus vandenyno, neįtikėtinai pasikeitė ir pati Lietuva. Į Suvažiavimą plūdo tuntai žmonių – jaunų ir senų, partinių ir nepartinių, politrukų ir kunigų. Išsiveržimas buvo neįtikėtinas. Kitaip ir negalėjo būti – katilas buvo kaitęs gerą pusšimtį metų!
Vilnius, 1998.II.3
Genė Radzevičienė. Buvusiojo laiko vieškeliais (Pabaiga)
1997 m. Nr. 7
Pabaiga. Pradžia Nr. 6
Jis dirbo Kultūros ministerijos metodiniame centre, leidinėlio „Kultūros namuose“ redaktoriumi. Tas darbas jam nepatiko, atimdavo daug laiko ir jėgų. Darbas buvo neįdomus, nuo visų intrigų ir apkalbų jis stengėsi laikytis nuošaly, bet ir jį kartais įtraukdavo tas šurmulys ir, kaip jis sakydavo, ištampydavo nervus. Kartą jo nuotrauka su nupieštu vilku jam už nugaros buvo pakabinta kabineto sienlaikraštyje su užrašu: „Ėriukas ir vilko nešamas tyli“.
Apskritai jis nemėgo bet kokių pareigų. Nemėgo jis ir kontoros, raštinės darbo. Tarnyba jam buvo tiktai pragyvenimo šaltinis.
Kultūros ministerija – Basanavičiaus gatvėje, taigi dirbome ne per toliausiai vienas nuo kito (aš tada dirbau Skaičiavimo darbų mechanizavimo institute dabartinėje Šv. Ignoto gatvėje), todėl per pietų pertrauką susitikdavome ir eidavome pietauti į geležinkeliečių technikumą, nes ten nebrangiai būdavo galima pavalgyti. Po pietų pasivaikščiodavome pasėdėdavome skverelyje, kur prie mūsų prisijungdavo ir mano draugė. Bronius pasakojo, kaip prieš keletą dienų su Kostuku buvo nuvažiavęs apžiūrėti Verkių rūmų. Mano draugė su ilgesingom gaidelėm balse ėmė kalbėti, kaip gerai žmonės anksčiau gyveno, kokius rūmus turėjo. O kaip mes dabar gyvename? Bronius pažiūrėjo į ją, nusišypsojo ir pasakė: ne visi, oi ne visi. O kaip ji mananti? Jeigu Lietuva būtų laisva, kaip ji įsivaizduoja gyvenimą, kaip ji gyventų? Draugė pradėjo pasakoti, kaip būtų gera. Bronius klausėsi, kažką galvojo ir sako: žinoma, laisvės mes visi norime, o kaip gyventume?.. Mano manymu, ne visiems taip jau būtų gerai, man turbūt gerai nebūtų, na, nebūtų lengva. Aišku, nieks nesikartoja visiškai vienodai, be to, ir mes jau kiti, ir kas žino… Numojo ranka ir pradėjo kalbėti visai kita tema.
Jam niekas neturi nurodinėti. Jis klausosi tik savo vizijos, fantazijos. Išdidus, užsispyręs, kartais atrodo egoistas. Kas norėjo su juo bendrauti, turėjo priimti toki, koks buvo. Jis beveik kasdien dirba nuo ryto iki vidurnakčio. Dieną tarnyboje, po darbo pasilikdavo savo kabinete arba eidavo į skaityklą, parėjęs į namus daugiausia taisydavo, peržiūrėdavo, ką buvo anksčiau parašęs. Pavargęs išeidavo pasivaikščioti, išgerti puodelio kavos, Bet toks įtemptas darbas, kad ir gerai sekasi, jam jau beveik nebeteikia laimės. Jis jaučia, kad kartais senka jo vaizduotė. Kai vaizduotė išsenka ir gaiva pavargsta, jis ieško atsipalaidavimo: klajoja paupiais, senamiesčio gatvelėmis, sėdi prie vyno taurės.
Kas jį gena, neduoda ramybės? Prarasto laiko ieškojimas, jaunystės ilgesys? Galbūt. Ir vis tiek vien tiktai kūrybinis darbas teikia jam malonumą, leidžia pasijusti naudingam, tikėti savo jėgomis, grąžina prasmę. Jis turi ką pasakyti, parodyti tą pasaulį, kurį savyje nešiojasi.
Jis skubėjo, labai skubėjo pasiekti tikslą, nuolat kartodavo, kad nori atsigriebti už veltui praleistą laiką! Pasiekęs tikslą, aš jau būsiu truputį save pažinęs. Nesitikiu didelių permainų, liks su manimi viskas tas pats, ką ir turėjau. Tik kažkaip blausiai suvokiu, kad geriausias laikas, nors nerimastingas ir sunkus, tai ėjimas į tikslą.
Nerimą, nuovargi kartais malšindavo stikleliu. Gėrė jis nedaug, o po išgertuvių būdavo labai savimi nepatenkintas. Ir nenorėdavo nieko girdėti apie vakarykštę dieną. Po išgertuvių prasidėdavo fizinės kančios: galvos skausmai ir visi kiti negalavimai, po to ateidavo dar didesnės dvasios kančios. Ir sakytumei turėjo jis kažkokį potraukį būti apsvaigęs ne vien nuo vyno, bet ir nuo meno ar nuo meilės. O gal apsvaigęs, sėdėdamas niūrioje savo kambario vienatvėje, ne taip jautė laiko naštą?
Kartą ilsėjosi Anykščiuose poilsio namuose. Grįžęs pasakojo, kaip ten buvę nuobodu ir kažkaip keista ilsėtis netoli gimtinės, o vėliau grįžti į Vilnių, ir koks didelis suėmė liūdesys, kai vėl pamatė senamiesčio bažnyčių bokštus… Anksčiau pilnas sveikatos ir kūrybinių jėgų klajodavau senamiesčio gatvelėmis, kalbėjo, dabar man tik trisdešimt aštuoneri, o jau atrodo, kad gyvenu šimtą metų.
Paskaitęs vieną ar kitą kūrini jis siūlydavo ir man perskaityti, džiaugdavosi kitų rašytojų sugebėjimais, darbštumu, bet antra vertus, visa tai jį kažkaip prislėgdavo. Tuomet jis kalbėdavo, kad per mažai sukaupė žinių, apgailestaudavo, kad neišmoko užsienio kalbų… Ir imdavo save kaltinti dėl tuščiai praleisto laiko.
Per keturiasdešimt savo gyvenimo metų Bronius mažai turėjo laimingų valandėlių. Neįtikėtinai ryžtingai skynėsi kelią pats. Mokėsi kaip galėjo, kiekvieną laisvą minutę skyrė darbui. Ištisus vakarus po paskaitų sėdėdavo skaityklose, lavinosi, kaupė žinias. Jis svajojo, kad pagaliau baigs universitetą ir jam nebereikės rausti, aiškintis prieš giminaičius. Ir staiga po tiek svajonių ir vilčių jį užgriūva žiauri negailestinga tikrovė – grėsmė pakliūti į armiją. Dar Utenos kariniame komisariate klausydamas karininko kalbos apie pareigą tėvynei galvojo: nėra durnių… O štai dabar, besimokant profesinėje technikos mokykloje, šaukimas į armiją, ir jis nutaria kaip nors jos išvengti. Porą kartų draugų padedamas suvaidina ligonį. Bet greitai po to vėl gauna šaukimą į karini komisariatą. Ir jau dabar karininkas neaiškino, nekalbėjo gražių žodžių apie pareigą tėvynei, o tiesiog šaukė ir grasino: negalvok, kad esi gudresnis, tau taip nepraeis, už vengimą tarnauti armijoje tau teks dešimt metų graužti karštus akmenis.
Po tokių grasinimų pradėjęs nemiegoti naktimis.
Apie tai labai nenorėjo pasakoti, tik pasakė: man visi tie gąsdinimai, baimė, neviltis nepraėjo taip lengvai, aš pasidariau pažeidžiamas, mane labai greit galima išmušti iš pusiausvyros. Ir štai, kai anąsyk gavau romano vidinę recenziją, kur buvo pasakyta, kad tai „geri apmatai romanui“, man atrodė, jog žemė slysta iš po kojų, O ir nuo įtempto darbo be galo pavargstu, vėl prasideda nemiga, nerimas.
Perrašinėdama jo kūrybą kartais pagalvodavau, ar daug Bronius iriasi kasdienybėje ir kūryboje? Ir negalėdavau aiškiai pasakyti: kasdienybėje kartais jis santūrus, šaltokas, nerodo per daug jausmų, o kūryboje kilnus, kupinas polėkių. O kartais ir kasdienybėje būna kilesnis. subtilesnis, gal dėl to, kaip jis rašė dienoraščiuose, kad nuolatos save kuria. Augęs be motinos, vaikystėje nebendravęs su kultūringais, išsilavinusiais žmonėmis, jis turėjo pats save išsiugdyti.
Parsinešęs „Priešaušrio vieškelių“ signalinį egzempliorių, nerimastingai vaikščiojo po kambarį, susijaudinęs žiūrinėjo romano pavadinimą, savo pavardę, išspausdintą kiek smulkesnėm šviesiom raidėm, ir tarė man šypsodamasis: nejaugi tai mano pavardė, mano knyga? Tada jis buvo tikrai laimingas, užplūstas džiaugsmo, galbūt tokio, kuris jau niekad nepasikartos. Visą tą dieną jo veidas švytėjo, o vakare jau vėl paskendo liūdnose mintyse, sakydamas, kad parašė romaną dešimčiai skaitytojų… Žinai, sakė jis, žmonėms reikia lengvų, intriguojančių temų, o tokie dvasiniai dalykai, sielos virpesiai juos baido, gąsdina ir vargina. Turbūt tiesą kažkas yra pasakęs: vargas meno kūriniams, kurių grožis tesuprantamas menininkams…
Pagaliau ir knygynuose pasirodo romanas „Priešaušrio vieškeliai“! Bronius labai persitempęs. Draugų ir nedraugų reakcija ne visai paprasta. Iš karto – mirtina tyla. Tikriausiai kiekvienas autorius dėl savo kūrybos išgyvena tokius momentus. O Bronius jau visiškai šiurpsta: turbūt sutriko, nežino, kaip reaguoti, guodžiasi man: turbūt visi buvo susitaikę su mintim, kad aš, kaip rašytojas, jau miręs, nes pirma knyga „Balsai iš tylos“ išleista prieš devynerius metus… Ir staiga…
Vienas sutikęs sako – tai ne Radzevičius, tai Folkneris… R., apgirtęs sėdėdamas prie stalo, postringauja, kad jam nepatinka romane na, tas, „kur ant užlų guli…“ Vėliau kiti Bronių užsipuola dėl jo interviu savaitraštyje „Literatūra ir menas“, bet jam atrodo, kad čia ne tas svarbiausia… Jo pusbrolis B. Raguotis džiaugiasi, giria gervių ciklą romane, prie kurio Bronius daug dirbo, sakydamas, jog tai jungiamoji romano dalis.
Tų metų vidurvasarį Bronius parėjo į namus su keliais rašytojais – J. Apučiu, M. Martinaičiu, E. Ignatavičium. Prie stikliuko prasidėjo kalbos. Pagyrę romaną, pradėjo piktokai klausinėti dėl jo interviu savaitraštyje. Man buvo malonu iš saugios pozicijos – na, kaip žmonai – stebėti didingą, kaži koki partizanišką žmogiškų apraiškų karą… Jau žinojau: ten, kur kariauja menininkai, reginys būna dvigubai linksmesnis. Man buvo įdomu matyti, kaip jie visi, iš tikrųjų būdami Broniaus bendraminčiai, gal tik labiau pripažinti, puola Bronių: nepratusiai prie tokių „protrūkių“, man atrodė, kad puola ne vien dėl to, jog jis, duodamas interviu, kaip jie šnekėjo, išsitarė, kad jam padėję komjaunuoliai. Galvojau: povandeninės srovės buvo kur kas didesnės. Buvo gaila, kad Bronius pritrūko žodžių jiems tai paaiškinti.
Kažkoks bendrumas jį siejo su lituanistu Bronium Kašelioniu, jiedu buvo vienodo skonio, panašių polinkių, pomėgių: mėgo keliauti valtimis, ilgus pokalbius ir neprimesdavo vienas kitam savo valios.
Su kitais rašytojais Bronius mažai bendravo, sakė, kad tai beveik neįmanoma, o aš galbūt buvau per daug įtikėjusi legendomis apie vieno ar kito rašytojo didybę, nors supratau, jog ne viską žinau: gal jie, tie vadinamieji didieji, galėjo būti paprasčiausi prisitaikėliai, turėję truputį laimės ir iškilę su atsitiktinės sėkmės banga bei keliomis menkavertėmis, bet jų iškilimui svarbiomis recenzijomis. Ir vis tiek dažnu atveju į tuos didžiūnus žiūrėjau su savotiška pagarba, žinoma, tai nebuvo tikra pagarba, gal paviršutinė. Bronius net pykdavo, kad aš lyg ir tikiu tų žmonių didybe.
Jis mažai kalbėdavo apie savo plunksnos draugus. Kartais pasakydavo vieną kitą žodį. Antai apie R. sakė: kai lieki su juo vienas, jis būna malonus, ramus, natūralus, kuklus, atvirai prisipažįsta savo silpnybes, o didelėje draugėje jis visai kitoks žmogus – kupinas tuštybės, nenatūralus, net pamaiviškas. Bronius sakė: visokiom keistybėm dangstosi kaip tik tie, kurie nepasitiki savimi, nors apie R. aš taip nemanau. Juokdamasis pridūrė: niekada nereikia su kitais kalbėti apie save – visada apie tuos, su kuriais kalbi. Štai visas menas patikti.
Taigi buvo nemažas sujudimas tarp literatų. Galima sakyti, jog literatūriniame gyvenime jo romano pasirodymas buvo šioks toks įvykis. Neseniai išleista J. Baltušio „Sakmė apie Juzą“ ir V. Petkevičiaus romanas „Grupė draugų“. Sukyla Broniaus ambicijos, jis piktinasi, sako: kiti rašytojai gali dešimt kartų blogiau rašyti už mane. bet viešai pripažins tik juos…
Vėliau, nors ir nedaug, pasirodo teigiamų recenzijų.
Ir buvo daug tokių draugų, o gal tikriau – nedraugų, kuriuos žeidė jo, kaip rašytojo, įvertinimas, ilgai trukusio tylaus darbo, o tiesiau sakant, talento įvertinimas ir pripažinimas. Visada geri kūriniai pažadina ir tam tikrą pavydą bei konkurencijos baimę. Žinok, kalbėjo jis, kad talentai pavydūs, o didieji talentai ypač, ir didelius mato tik dideli. Bronius džiaugėsi ir kentėjo tylomis. Jonas Mikelinskas iš karto atsiliepė ir nuoširdžiai džiaugėsi. Bronius sakė: sutikau Juozą Aputį, jis santūriai pasveikino, bet jaučiau – jis su manimi.
Tą vasarą po romano išleidimo ilsėjomės Palangoje, o likusį laiką nutarėme praleisti kaime. Taigi važiuojame į kaimą svečiuosna pas gimines. Bronius sako: pas juos nors nereiks iš kailio nertis, kad ištvertum įtampą, kai reikia klausytis šnekų apie romaną. Blogai, kai peikia, bet dar blogiau, kai neišmanydami giria. Bronius nenori prieštarauti, bet šis lažas, kurį jis užsideda, norėdamas būti kitiems malonus, yra nervus dirginantis savęs alinimas.
Užsukome pas jo seserį Birutę, kuri gyvena Utenoje. Bet čia Bronius neranda trokštamos ramybės ir supratimo. Jis mato, kad artimieji kalba tik todėl, juk reikia kažką sakyti, pagirti. jo mintys sklando virš jų kasdieniškų interesų. Žinoma, jis priklauso šitai giminei, bet vis dėlto jaučiasi čia lyg nesavas.
Seserį randame pačiame darbų įkarštyje – statosi sodo namuką. Taigi iš karto – kalbos apie statybas. Broniui siūloma važiuoti kartu su jais į sodą maišyti cemento… Vėliau Bronius su kartėliu kalbėjo: aš galiu ir statyti, ir maišyti cementą, bet man sunku susitaikyti su mintim, kad giminėms mano romano nereikia… Ir anksčiau mačiau, jog mano kūrybiniai vargai jiems tolimi ir nesuprantami, bet tikėjaus, kad išėjus romanui, kai jau matys, kas padaryta, gal supras, bet matau, kad nieks nesikeičia.
1979 metų rudenį, po priėmimo į Rašytojų sąjungą, pas mus susirinko Saulius Šaltenis, Petras Dirgėla, Leonidas Jacinevičius, Pranas Raščius, Petras Bražėnas. Bronius buvo sutrikęs, sėdėjo susimąstęs. kalbėjo mažai. Po kurio laiko atsistojo, padėkojo man už rankraščių perrašymą, draugams už moralinę paramą ir susijaudinęs pasakė daugiau negalįs surasti žodžių. Po valandėlės jis kalbėjo, kad literatūra, stebėjimas sustiprino, apnuogino jo jautrumą. Šitoks nuolatinis savęs, savo širdies plazdesių studijavimas galų gale atskleidė ir itin skausmingai suvirpino subtiliausias stygas. Man atsivėrė be galo daug kančios šaltinių. Tolydžio tyrinėdamas save ir kitus aš ne tik neužkietėjau, dabar mane žeidžia mažiausia neteisybė, nepasisekimas, aš beginklis, neturiu kuo prisidengti. Rašydamas pasakiau tik mažą dalį to, ką esu išnešiojęs, ir tai rizikavau, kad mano romanas bus negailestingai išbraukytas arba visai atmestas. Ir kartais aš nebežinodavau, ar dar suprantamai rašau, nes suvokiu, kad sąmonė labai netoli nuo nesąmonės. Ir atsitiktinumas, kuris padiktuoja pirmąją mintį, yra kažkoks fatališkas. Paskui kūrinio jau reikalauja ir plunksną vedžioja nežinoma jėga, aukštesnė valia, kažkokia būtinybė rašyti, todėl kartais atrodo, kad šis romanas sukurtas visai ne mano, ir herojų poelgiai kartais stebina ir mane.
Veikalo išleidimas į pasaulį – literato gyvenimo sopulys, kankynė. Rašant apima nuovargis, begalinė neviltis, kai pasijunti bejėgis sukurti, ką trokšti. Ir tari sau, kad nieko negali padaryti, kad nieko nebepadarysi. Pasijunti tuščias.
Taigi – knyga išleista, o laukto džiaugsmo nėra. Kodėl? Ar reikia šio romano skaitytojams? Žmonėms reikia kūrinio, kurį skaitant butų sužadintos emocijos ir primenami gal net jo paties patirti įvykiai. Bronius sako: betgi aš savo romanui kėliau kitus tikslus, ne vien sužadinti emocijas. Aš turiu gerą atmintį, kuri kūrėjui labai svarbu, nes be jos kūrinys gali virsti kažkokiom fantazijom, kurios skaitytojo pakerėti ar įtikinti ir negalės.
Geriam kavą, aš Broniui pasakoju apie sūnų, kokį jis išmoko eilėraštuką, atrodo, kad jis manęs klausosi, ir nei iš to, nei iš to ima kalbėti: kas per gyvenimas, kas per literatūrinis gyvenimas, kaip aš kartais jo neapkenčiu! Dienos, kai tavyje siautėja jausmai, tie kalnai vilčių, kurie čia kyla čia vėl griūva… Ta amžina iliuzijų ir nusivylimų kaita. Tos nerimo minutės, kai mąstai apie kūrinio likimą. Tiek laukei, tiek turėjai vilčių, išėjo knyga – ir vėl tuštuma.
Žiūriu nustėrusi ir visiškai nebežinau, ką man sakyti – ar tęsti savo pradėtą pasakojimą, ar lyg niekur nieko jam pritarti.
Taigi mums, pripratusiems prie ramaus ir monotoniško gyvenimo, Broniaus priėmimas į Rašytojų sąjungą, sveikinimai, svečiai ir t. t. buvo nekasdieniškas įvykis.
Jis labai įtariai žiūrėjo į kritikus. Klausė, ar galima rimtai žiūrėti į kritinius straipsnius, nejaugi jie visi sugeba įsismelkti į kūrinio esmę ir suvokti, ko norėjo kūrėjas?
Liūdna, kai peikia, kritikuoja, dar liūdniau, kai giria neįsigilinę į kūrini, nesupratę. Su šiuo romanu jis jaučia padaręs šuolį, jo manymu, ne visi gali tai suprasti.
Sakoma, kalbėjo Bronius, kad romano autobiograftškumas – tai kūrybinio sąmoningumo kelias. Mano romano herojų prototipai, suradę panašius į save, bet, kaip jie sakė, blogesnius, ne vienas rimtai užsirūstino. Vienintelis romane pavaizduotas žmogus, turėjęs rimto pagrindo reikšti nepasitenkinimą, buvo pamotė, tačiau ji, laimė, savęs neatpažino. Ji būtų galėjusi pastebėti panašumą net tada, jeigu kai kurios šio portreto detalės nebūtų buvusios tokios tikroviškos, bet viskas, kas joje bloga, išdidinta, o kas verta pagarbos – užtušuota. Beveik kiekvienas jo sukurtas personažas esąs sukomponuotas iš dalių. Savo personažus aš kuriu, sakė jis, imdamas iš įvairių žmonių charakterių gabalėlius, nuotrupas, atsitiktinius bruožus. Laimė, žmonės niekada nemato kvailiausių savo bruožų, antraip manęs mano giminaičiai ar pažįstami nepaglostytų.
Kita vertus, sakė jis, mano sukurti personažai tikresni negu gyvi žmonės, ir aš manau, kad rašydamas taip tik pagerbiau savo giminaičius ir kad beveik nieko nėra bendro tarp jų ir mano romano herojų.
Kai aš klausiau, ar man atsiras vietos romano tęsinyje, jis juokėsi: ne kiekvienas yra herojus…
Po pirmosios romano dalies išleidimo pervargo, jį apėmė depresija. Dienoraštyje jis rašė: neskaitau, nerašau, tik klaidžioju po senamiesčio gatveles nuo ryto iki vakaro. Kai lyja, keturios sienos atstoja visą pasaulį, ugnis krosnelėje – saulę, knygos – orą ir dangų. Nuobodybė.
Gulasi anksti. Už lango juoda tamsa, gatvelė menkai apšviesta, matosi aukštai danguje spindinčios žvaigždės, tylą kartais sudrumsčia varstomų durų girgždesys. Jo sieloje lyg sena, amžina pasaka skamba didžiųjų kūrėjų žodžiai. Užplūsta mintys apie gyvenimą. Ir mirtį, kuri viską užbraukia. Jis nuolat apie ją galvoja, jaučia ją negailestingai bėgančiame laike, nors jam dar tik 38-eri.
Kai gimė Kostukas, ne kartą kalbėdavom, kad reikia sūnų pakrikštyti, bet Bronius vis atidėdavo, teisindamasis tai laiko, tai pinigų stoka, ir taip likdavo.
1979 metų gruodžio paskutinę dieną, t. y. Naujųjų metų išvakarėse, aš turėjau būti savo sesers Lionės vaikučio Mantuko krikštamote. Broniui pasiūliau kartu ir mūsų Kostuką pakrikštyti. Nustebau, kad jis nudžiugo: labai gerai, tai gali turėti įtakos vaiko ateičiai. Nors anksčiau sakydavo: na ką tu čia su savo bažnyčia, svarbiau tikėjimą turėti savyje. Taigi mano sesuo Lionė su vyru Petru buvo mūsų vaiko krikštatėviai. Pakrikštijome Vilniaus Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje du vaikučius, pusbrolius. Bronius krikšto ceremonijoje dalyvauti iš anksto atsisakė, teisinosi, kad turi daug darbo, bet buvo aišku, kad nedalyvavo dėl visai kitų priežasčių. Gal ir dėl tos nervinės įtampos, kurią sukėlė ką tik išėjusio romano atgarsiai, o greičiausiai dėl vidinės sumaišties – eiti į bažnyčią šitiek metų joje nebuvus, o dar į sūnaus krikšto apeigas, jis tiesiog neturėjo jėgų. Namo parėjo vėliau, kai jau buvome grįžę iš bažnyčios. Buvo neblogai nusiteikęs, pakėlėme taures už vaikus, vėliau sveikinome vieni kitus su Naujaisiais metais, juokavome, šokome. Pirmąją Naujųjų metų dienos pavakarę nuvažiavome pas P. į svečius. Ten Bronius buvo tylus, kažkoks išvargęs. Pokalbio metu Bronius pasakė: žinai, P., ir tavo kūrinyje yra keletas labai gerų sakinių. P. net pablyško… Ačiū, Broniau, o aš maniau…
Taip jie truputį apsipyko, bet vėliau vėl gražiai bendravome.
Kitų Naujųjų metų jau nebebuvo.
Daugiausia skaitydavau knygas, kurias man pasiūlydavo Bronius. O. Vulfo „Žvelk, angele, į savo būstą“ perskaičiau pirmoji. Kai pasakiau, jog man pasirodė, kad yra panašumo su jo romanu, Bronius iš karto sutriko, lyg ir supyko, vėliau perskaitęs tarė: matai, visur yra panašiai rašančių ir galvojančių. Tik Vulfui buvo gerai, jis turėjo tokį puikų redaktorių-padėjėją, kuris tvarkė jo kūrybą, kad šitaip man – aš tik rašau, ir man nereikia galvoti, kaip čia sutvarkyti, perrašyti, sulipdyti, nereikia tiek laiko gaišti visam tam darbui…
Kiek pasidžiaugęs išėjusiu romanu, neilgai trukus jis dar su didesniu užsidegimu vėl kimba į darbą. Aš priekaištauju, pykstu, kad neklauso mano patarimų, liepiu jam pailsėti, atsigauti, bet jis nenori nė girdėti. Sako, jaučiu, kad man duota kūrybinių galių, ir tai padės man ištverti, aš sugebėsiu išsilaisvinti iš apnikusių silpnumo valandėlių, atitiesinsiu savo dvasią. Ir noriu stengtis gyventi čia, dabartyje, matyti dabar groži, o ne gyventi kažkokiai rožinei ateičiai. Ir jokiam poilsiui man laiko neskirta.
Niekad anksčiau Bronius tiek daug nedirbo kaip 1980 metais.
Visą žiemą įniršęs rašė romano antrąją dalį. Dieną tarnyba, o vakarais iki pat nakties rašymas. Nei svečių, nei malonumų, nei pramogų, tik sunkus, alinantis darbas. Kad bent kiek prasiblaškytų, išeidavo pasivaikščioti į paupį. Daugiausia – vienas. Jis mėgo savotiškus ritualus. Į darbą visuomet eidavo pėsčias, lėtu žingsniu traukdavo prospektu, paskendęs savo mintyse. Užsukdavo visuomet į tą pačią kavinukę buvusioje Kapsuko gatvėje išgerti puodelio kavos. Savaitgaliais stengdavosi truputį atsipalaiduoti, važiuodavome į užmiestį prie upės, prie ežerų. Jis kalbėdavo, kad nenori daug dėmesio skirti buičiai ir be reikalo nervintis. Jauduliai trukdo išnešioti kūrinį. To, kuris kuria, dienos turi būti tvarkingos, tykios, ramios. Žmonės, kurie atiduoda per daug jėgų nervingam bruzdesiui, gali išeikvoti gyvenimą tam. kad gyventų.
Kai įniko į rašymą, tai per visus tris žiemos mėnesius mūsų beveik nieks neaplankė, nesusitikom su pažįstamais. Pusiau savo noru, pusiau per jėgą Bronius kaupia vienatvę aplink save, džiaugiasi, kad nieks neblaško jo minčių, ir liūdi, kad esame vieni.
Antrąją romano dalį Bronius rašo kiek kitaip nei pirmąją – su didesniu įniršiu, užsidegimu; sakėsi jau žinąs, kad eina teisingu keliu, abejonių beveik nebeliko.
Ir vis dėlto… Nors po pirmos dalies pasirodymo ir sakėsi beveik žinąs. jog eina teisingu keliu, bet vis tiek jį nuolat lydėjo abejonė, ši didžiųjų sielų palydovė, sujungdama taurų kuklumą ir griežtą reiklumą, kankinamai tikrinanti savojo žodžio tiesą pačiame gyvenime – ar jo žodis ras savąjį adresatą.
Kaip ir visa to meto inteligentų karta, Bronius kiek įmanoma siekė dvasinio turtėjimo, gilesnio Vakarų kultūros pažinimo. Vis graužėsi, kad nelieka laiko gerai išmokti užsienio kalbą, tada atsivertų platesni akiniai. Nors jo knygų lentynose gulėjo vokiečių, prancūzų, anglų, lenkų kalbų žodynai, bet vis nelikdavo laiko sistemingam kalbų mokymuisi.
Užėjus kalbai apie romano antrosios dalies pabaigą, jis kažkaip keistai pasakė, jog ji galėjusi būti kiek kitokia, jei romanas būtų buvęs lipnesnis… Bet jis pasirodė stipresnis, negu buvau numatęs, o galia duodama iš aukščiau. Tad tolesnis romano likimas ne mano valioje, kalbėjo lyg teisindamasis, nes aš priekaištavau ir graudinausi dėl tokios tokios romano pabaigos, sakiau, gal tegu herojus neišeina į nežinią, gal geriau tegu kur nors išvažiuoja… Aš pati supratau, kad tai juokingi patarimai, bet man buvo kažkaip nejauku, lyg baugu, nors aš tada dar nežinojau kodėl.
Jis ir toliau daug dirba ir tik atokvėpio valandėlėmis užsimena, kad jo tokia lemtis, bet žinok, sako, visų didesnių mažos tautos talentų buvo nelengva lemtis. Su goduliu aš žvelgiau į pasaulį, rinkausi autoritetus, skubėjau, bėgau jų pėdomis. Kai maža erdvė, maža ir laiko. Su savo mintimis aš nukeliauju už ribos ir vėl grįžtu prie pastovių daiktų. Už ribos ir vėl atgal. Tai kartojasi ir be galo sekina. Ir vėl prasiveržia jo abejonės: o gal aš įstojau į pražūtingą kelią, kuriuo eidamas save sunaikinsiu? Mano pastangos būti savimi, kurti save nuolat sutinka kliūtis. Aš suvokiu ne tik pačioje būtyje, bet ir mano aplinkoje esančias ardomąsias jėgas: tai silpnumas, netesėjimas, įvairiausių absurdo gaivalų brutalumas ir pagaliau – nepermaldaujamas mirties ir išnykimo finalas. Bet aš nenoriu susitaikyti su pralaimėjimu, aš noriu kovoti prieš bet kokias žmogų naikinančias jėgas. Ir aš su visu savo žmogiškosios lemties žinojimu norėčiau tarti šlovės žodžius gyvenimui…
Išvargęs nuo savo minčių kartais jis susižavėdavo kokiu kasdienišku mano poelgiu ar pasakymu. Atitrūkęs nuo kūrybos, nuo viso to sudvasinto gyvenimo, jis taip nuoširdžiai džiaugdavosi savaime suprantamais dalykais. Kaip gerai turėti savo namus, šeimą… – imdavo kalbėti jis, ir aš matydavau, kaip spindi jo akys ir kaip tuos žodžius sakydamas jis džiaugiasi lyg vaikas.
Kartais apimdavo baimė, miglota, bet pasikartojanti, kad štai bus išsisėmęs, kad temos baigėsi, kad įkvėpimas senka. Ir čia pat save drąsindamas kalbėjo, kad jis jaučia išdidumą žmogaus, savo intelekto dėka iškilusio, pasiekusio tikslą ar priartėjusio prie jo, ką kiti pasiekia mokslo laipsniu ar karjera. Jis sakė: aš pakeliu visus sunkumus todėl, kad kurdamas savo herojų per jį įprasminu nematomą sielos darbą.
Romanas, kuriame nuodugniai, atsargiai tiriami sielos užkaboriai, nutviekstas dienos šviesos. Tai sąmonės šviesa – jokių vizijų ir haliucinacijų, jokio neįsisąmoninto sielos judesio. Svarstė: vargu ar kūrybinėms jėgoms išlaisvinti reikalinga valios ir proto santarvė. Gal net atvirkščiai. Mano sukurtas pasaulis – tai mano paties vidinė tiesa. Juk didžiausias mano gyvenimo siekis buvo būti menininku. Ir aš labai didelę reikšmę teikiu kūrybai.
Per tuos metus būta visko. Ne kartą jam užeidavo noras viską mesti ir ramiai, kaip visi žmonės, gyventi, bet ištvėrė. Jo jaunystė – kada ji praėjo? Kur? Kaip? Jam rūpėjo tik viena – prasimušti, taip pat ir užsidirbti kąsnį duonos. Dabar baigta. Dabar jis beveik pasiekė savo tikslą arba bent jau žino, kad eina teisingu keliu, jo kūrinių daugiau niekas nebemėtys su prierašu: „Čia ne kūryba“. Jis turi pastogę, truputį pinigų, šeimą ir pirmąjį savo romaną. Rašo antrąją dalį.
Bronius aprašo jausmus, kurie tuo metu yra apėmę personažą. Kiekvieną jausmą, glūdintį slapčiausiose žmogaus širdies kertelėse – neapykantą, pavydą, keršto troškimą, beviltiškai prarastos laimės ilgesį, apgailestavimą, kad žmogus kažko neturėjo ir niekada neturės – visa tai jis išgyvena pats ir priverčia išgyventi skaitytoją.
Jis kalba, kad protas kartais nieko nereiškia, viešpatauja tik jausmai, kurie prieš žmogaus valią pakreipia jo gyvenimo upės tėkmę. Ir aš kartais tikiu, sakė jis, pranašystėmis, lemtim. Viską valdo lemtis, netikėtumai. Bet aš stengiuosi tikėti tik pačiu savimi ir darbu, nuolatiniu, kasdieniu darbu. Žinau, kad be savo pasaulio negali būti nė kalbos apie kūrybą.
Kai jį apimdavo slogi nuotaika ir užplūsdavo niūrios, beviltiškos mintys, nusiraminimo ieškodavo gamtoje. Gamta – jo ramybės prieglobstis, kurį protėviai perdavė iš kartos į kartą. Visa jo vaikystė prabėgo tarp miškų, upių, ežerų. Pasivaikščioti daugiausia eidavo vienas, kartais vesdavosi ir mane. Ilgai klaidžiodavom ties Neries vingiu, vaikščiodavom senomis Žvėryno gatvelėmis, pereidavome senamiestį – kol nusiramindavo. Matydavau, jog tuo metu labiau negu bet kada jis norėjo pabūti vienas. Norėjo pabūti su savo liūdesiu, neramiomis mintimis. O aš tuomet negaliu jam padėti. Jis vienišas, vis labiau ir labiau vienišas. Tiesą sakant, jis visada, visą gyvenimą buvo vienišas… Vaikystėje – užsidaręs ir drovus. Jaunystėje įtarus ir nepatiklus. Mūsų bendro gyvenimo pradžioje jis ir manimi kažkaip nepasitikėjo, labai nenoriai, atsargiai atsiverdavo. Tik pamatęs mano atsidavimą, gal nuoširdumą, atsivėrė, daug kalbėdavo, pasakodavo. O ir aš jį geriau supratau per jo kūrybą, ypač kai pradėjome kartu dirbti prie romano.
Nors turėjo šeimą, draugų, vis tiek buvo vienišas. Gal net labiau negu kada nors. O žmonių, kurie jį mylėjo ir kuriuos jis mylėjo, buvo visuomet. Tačiau tikrų draugų – tokių, kuriems galėtų iki galo atverti širdį ir viską atskleisti, net savo silpnybes ir ydas, su kuriais galėtų būti toks, koks būna klaidžiodamas senomis miesto gatvelėmis ar paupiais, beveik neturėjo, gal todėl, kad jų ir neieškojo.
Kol buvo gyvas vaikystės draugas Antanas Masionis, Bronius daugiausia bendravo su juo, taip pat vyžuoniškiu Bronium Zaviša ir vėliau vis daugiau su Bronium Kašelioniu. Taigi neperdedant galima tvirtinti, kad draugai, vieninteliai tikri jo draugai – jo kūrinių personažai. Su jais jis kalbasi, jiems patiki savo neviltį.
Jei žmogus nori būti nuoširdus, likti pačiu savimi, jam visada tenka už tai mokėti, sakė jis, kai kartą išsikalbėjom apie draugus ir vienatvę. Vienatvė – tai nepriklausomybė, aš jos norėjau ir įsigijau per ilgus metus. Bet aš bijau likti vienas, nesuprastas, todėl bandau įrodyti kai kurias tiesas draugams, bet jie negirdi, kurį laiką eina kartu, bet vėliau grįžta prie savo žemiškesnių interesų, jie elgiasi taip, kaip jiems diktuoja prigimtis, gyvenimo būdas, ir aš suprantu, kad neturiu jokios moralinės teisės jų smerkti. Ir vėl aš turiu likti su savo herojais. Dažnai apie tai rašo savo dienoraščiuose, užrašų knygutėse.
Aš bijau likti vienas, rašė jis, bet dar labiau bijau būti ne tuo. kuo man skirta būt, bijau, kad neverstų aplinkybės paminti mano aukštesnių siekių. O kartais pradedu abejoti Ir galvoju, gal būčiau laimingesnis, jei būčiau stiprus, galingas. Bet greičiausiai aš grįžčiau prie to pačio gyvenimo, kurį pradėjau, nes čia mano kelias ir galbūt čia aš surasiu gyvenimo pilnatvę. Nors mano gyvenimas sunkus, klaidus ir kartais verčia išsižadėti ir neigti, bet jis yra turtingas, net varge tai yra karališkas gyvenimas, nes jame viską darau ne dėl skatikų… Ir vėl pesimizmo, nevilties valandomis dienoraštyje kalba apie likimo galią: žmogus gali eiti jam skirtu keliu, daryti tai, ką privalo, o likimas įveikia jį, likimas nepermaldaujamas. Bet galbūt aš pajaučiau, jog galiu rašyti todėl, kad gavau kančios dovaną, o kitiems gal reikia tikėjimo ar džiaugsmo?
Bronius kartodavo, kad kiekvienas į šį pasaulį atėjęs žmogus yra labai svarbus, kiekvienas su savo užduotimi ir kiekvienas siekia suprasti gyvenimo paslaptį. Žemiškas gyvenimas yra toks, koks yra. Galima jį vadinti tragišku ar didingu, bjauriu ar nuostabiu – žodžiai nieko nekeičia.
Vakarais grįžęs į namus, vos pravėręs duris ir radęs mane palinkusią prie rašomosios mašinėlės, klausdavo: ar patinka, ar suprantamai rašau, ar dar nenusirašiau? Nes kartais pagalvoju, kad virpančiomis sielos ir širdies stygomis galima būtų perteikti subtilybes, retų ir nuostabų vaizduotės žaismą, manyje turi slypėti gal koks liguistas kampelis…
Anksčiau užsiminiau, kad vasaromis jis nedirbdavo arba dirbdavo nedaug. Tą paskutinę vasarą jis Jau negalėjo atsipalaiduoti. Poilsiavome prie jūros, prie ežerų, kaime, bet vos grįžęs vėl ėmėsi darbo, ir taip kiekvieną dieną – nuo ryto iki vėlyvos nakties. Be romano rašė dar ir apsakymus, noveles, rašė be jokio poilsio, skubėjo, taisė, braukė ir vėl rašė. Per dieną parašydavo apie dvidešimt naujų puslapių, o kur dar jau parašytų taisymas! Ir taip save jis alino diena po dienos. Aš mačiau, jaučiau, kad jis įsisuko 5 kažkokį užburtą ratą, iš kurio išeiti nebeturi jėgų. Jau nebepadeda jokie mano įkalbinėjimai, kad jis nors truputį pailsėtų, išvažiuotų, nes buvo žadėjęs į Dubultus Latvijoje.
Broniui – trisdešimt devyneri metai. Jis patenkintas savo kūryba, pripažintas rašytojas, tačiau jo mintys vis pesimistiškesnės. Mažėja tikėjimas žmonėmis, jis žino, kad galima ir reikia priešintis likimui, bet viskas veltui. Kai būna vienas, virš jo sklando slaptingas mirties šešėlis. Jis prislėgtas ir Išgyvena krizę, kuri paprastai apima žmogų apie keturiasdešimtuosius metus: gruodžio 24 dieną jam būtų suėję keturiasdešimt.
Pradeda apsakymą, kurį pavadina „Requiem“. Sakiniai su nerimastingomis mintimis apie mirtį, kurios neduoda ramybės nei dieną, nei naktį. Šios be galo žmogiškos mintys jam kelia neapsakomą baimę, neviltį, spaudžia šaltą prakaitą.
Mirtis, laikas, liūdesys, vienatvė, kasdieninio gyvenimo monotonija, sunkūs prisiminimai – visa tai jį slegia, kelia depresiją. Kartais nuo viso to pavyksta atsipalaiduoti. Vieną dieną Palangos paplūdimyje sėdėjo, žiūrėjo į jūrą, kažką įtemptai galvojo ir kalbėjo prislėgtu tyliu balsu: aš visuomet buvau vienišas, bet buvau laimingas, kad galiu rašyti. Ir ką gi – tai jau praeity, ši taurė jau išgerta, ir daugiau man jos niekas nebepripildys. Tai buvo nevilties ir baimės, kad jau išseko kūrybinės galios, valandėlė. Pailsėjus ji praėjo.
Staiga vėl sako jaučiąs, kad kūrybinės galios mažėja. O gyventi nežinia dėl ko – ne man. Visuomenė yra tokia, kokia yra. nieko ji nenori žinoti apie savo atskalūnus, apie tuos, kurie išmušti iš gyvenimo vagos, nes kiekvienas žmogus toje visuomenėje užsiėmęs savimi. Aš džiaugiausi laisve būti vienišas, tylus, neskubantis, laisve neįsipareigoti jokiam išoriniam tonui. Aš jaučiau didžiąją kūrybos paslaptį. Dabar jau viskas. Jau senka gaivinantys šaltiniai, baigiasi mano kelias. Taip kalbėjo vieną dieną, o kitą vėl buvo ramus, susitelkęs, ilsėjosi, kaupė Jėgas darbui. Stengėsi atsipalaiduoti, sakė, visos dvasinės kančios, kai žmogaus nervai įtempti, virsta fizinėmis kančiomis, ir atrodo, kad visa tai dabar kenčia kūnas, ką iškentėjo siela. Mėgina ieškoti atsipalaidavimo, poilsio būdų kūnui ir sielai. Pajūryje kartais gelbėdavo maudymasis, teikęs jam didelį džiaugsmą. Jis mokėjo plaukti visais būdais, net turėjo atskyrį. Ir rodėsi, kad jo rankos tokios galingos, plačioje krūtinėje telpa tiek oro, o sūrus geliantis jūros vanduo taip greit varinėja kraują, kad kartais vandenyje Bronius, atrodo, jausdavosi geriau negu ant kranto. Maudydavosi ir tomis dienomis, kai plevėsuodavo juoda vėliava, plaukdavo toli, kad atsikratytų kamuojančio nerimo. Net šalčiausiomis dienomis jis ryžtingai puldavo į vandeni, ilgai plaukiodavo, galynėdavosi putojančiomis bangų keteromis. Po to eidavome gerti kavos, ir visuomet į tą pačią kavinukę.
Atėjo rugsėjo pirmoji. Mūsų sūnus pradėjo lankyti mokyklą. Lydime jį abu. Broniaus veidas truputį praskaidrėja, jis šypsosi, kalba apie ateitį, net truputį pajuokauja, sako, kad po penkiolikos metų Kostukas taip nebenorės su mumis eiti, priekaištaus, kad tėvai nieko neišmano, gal ir kalbėtis vengs. Kitą dieną pasodinome sodelyje ąžuoliuką. Prieš tai daug kalbėjome, ginčijomės, kokį medelį sodinti sūnaus mokslų pradžiai. Nutarėme ąžuoliuką. O tą dieną, kai sodinome, Bronius vėl buvo paskendęs savo mintyse ir jau nesidžiaugė, ir kartais man atrodydavo, kad negirdi ir mano šnekos.
Kuo toliau, tuo labiau jo gyvenimas tartum susilieja su romano herojaus gyvenimu, o jis vis rašo. Mažai kalba, tik tarsteli – tai lemtis – ir priduria: o gal tai galima pavadinti sielos išsekimu, liga, bet kodėl šitai skirta ne silpniems ir menkaverčiams individams, o priešingai – stipriems, protingiems ir gabiems, galbūt drąsiai galima būtų teigti – gabiausiems ir talentingiausiems. Ir anksčiau aš suvokiau, kad po didelio darbo gali atsirasti tuštuma, duobė, bet kad taip mane įsuks ir be jokios atvangos trauks vis gilyn ir pradės kamuoti net išėjimo problema, apie tai negalvojau… Nors patys gražiausi kūriniai yra apie meilę ir mirtį.
Po nežmoniško darbo apie rugsėjo vidurį pasakė, jog baigė romano antrąją dalį, dabar reikėsią dar pusės metų – atskirti pelus nuo grūdų.
Diena gęsta. Su Bronium sėdime ant kalnelio netoli Neries. Šviesa jau be saulės, nebegyva. Dangus mėlynas, vietomis lyg išblukęs. Vos nusileidus saulei atslinko tokie žemi debesys. Vanduo upėje ir teka, ir, rodos, neteka: jis toks tamsus ir baugus. Kitoje upės pusėje tamsuoja Vingio parkas. Aš sakau Broniui, kad man nepatinka tokie debesys, baisūs. Bronius tyli, kažką įtemptai galvoja ir su gėla balse ištaria: jie man kažką primena.
Nuo tų debesų darosi nejauku, ir aš jau noriu eiti į namus, bet nesiryžtu drumsti tylos. Tos nuostabios ramybės, kuri atsiranda taip sėdint. Aš žiūriu į jį, tokį nuvargusį, prislėgtą, ir mane apima kažkoks kaltės jausmas. Galvoju, gal mano įsiveržimas į sudėtingą Broniaus gyvenimą, mano gyvybingumas sutrikdė jo pusiausvyrą, gal jis pradėjo siekti aukštesnių būties laiptų, negu jam buvo paskyręs likimas?..
Po beveik spengiančios tylos Bronius pradeda kalbėti, lyg klausti manęs ar savęs amžinai jį kamuojančių dalykų, iš lėto dėsto: yra meilė. rami, nuolat atleidžianti, pasiaukojanti moters meilė, o kita – aistringai tylinti gyvenimą, nevaržanti savo jausmų, šita meilė gimininga neapykantai. Meilės ir neapykantos ryšys – ir riba. Ir kaip suvokti, sugauti tą mirksnį, kada pasibaigia meilė ir prasideda neapykanta? Kada pasielgia protas ir prasideda beprotybė? Kur riba? Ir ar žmogus gali tai jausti, ir ar gali kontroliuoti?
Atėjo 1980 metų ruduo, puikus, vėsus metas, kada gamta keičia spalvas, vysta, kad po žiemos vėl atgytų. Ėjome su Bronium Kęstučio gatve, po kojomis čežėjo geltoni klevų lapai. Ir aš, prisiminusi vasarą sapnuotų sapnų seriją apie žmones, žuvusius per nelaimingus atsitikimus pačioje jaunystėje, sakau: kaip gerai, kad baigėsi vasara, judu su Kostuku tiek daug maudydavotės, o aš vis bijodavau, kad tie mano sapnai nebūtų pranašingi. Ir aš kartais tikiu sapnais, atsakė Bronius, betgi negalima visą laiką bijoti, kad ims ir išsipildys.
Aš sapnavau keletą vienodų sapnų. Tai ne paprasti sapnai, kuriuos sukelia koks vakarykštis išgyvenimas. Tie sapnai ypatingi, jie būna labai ryškūs, bet nė kiek ne lengviau suprantami, ir man jie pildosi. Susapnavusi tokį sapną kažkaip instinktyviai jaučiu, kad jis reikšmingas. kad jis gal ir negreit, bet išsipildys. Apie tai aš tyliai galvojau, nieko jam nesakydama, nes nenorėjau pasėti nerimo, jis ir be mano sapnų buvo be galo išvargęs ir persitempęs.
Paskutinę savaitę Bronius atrodė pasenęs dešimčia metų. Veide atsirado pilkų raukšlių tinklelis, giedrą žydrų akių žvilgsnį prigesino nuovargio dulkės. Ir vieną vakarą nuo begalinės įtampos kapotais, trūkinėjančiais žodžiais pasakė: pavargau, nežmoniškai pavargau. Gerai pažinodama Bronių, kai kuriais momentais jaučiau, ką jaučia jis, bet niekuo negalėjau jam padėti, ir tai labai mane slėgė. Nerasdama žodžių bejėgiškai pasiūliau jam pailsėti. Jis sakė: ir poilsis čia jau nebepadės.
Kaip ir anksčiau, vakare ilgai kalbėjome. Ir jo kalbos vis nukrypdavo apie žmogaus paskirtį, apie išnykimą. Jis ir vėl kartojo kažkada anksčiau pasakytas mintis, kad žmogus ateina į šį pasaulį su užduotimi. Nors aš savo sukurtiems herojams leidau išvysti ir gyvenimo absurdą, bet vis dėlto vienintelis daiktas, už kurį žmogus turi dėkoti būčiai – tai pats jo egzistavimo faktas, nes gyvenimas savaime yra malonė ir dosnus atpildas už visas širdgėlas ir negandas, su kuriomis žmogus susiduria savo kely. Bronius taip kalbėjo, bet pats, rodėsi, lyg ir ilgėjosi paskutinės ribos – mirties.
B. Pasternakas yra išsitaręs: „Aš tapau baugiai laisvas…“ Baugiai laisvas – tai jau nebeturintis baimės, viskam pasiruošęs ir viskam pasiryžęs. Nuo visokių baimių žmogų galutinai išlaisvina tikėjimas, meilė, kūryba ir mirtis. Bet aš esu iš tų, kalbėjo jis, kuriems likimas lėmė ypač stipriai patirti visą žmogaus gyvenimo abejotinumą kaip asmeninę kančią. Ir tada pradedi ilgėtis paskutinės ribos. Ir kodėl žmogui einant tobulėjimo keliu tas kelias vis ilgėja, sunkėja, o žmogaus gyvenimas tampa vis komplikuotesnis, sudėtingesnis? O pasitraukimas iš šio gyvenimo vargu ar padėtų, suabejojo jis. gal tada sielos kelias taptų dar labiau varginantis?
Ir reikia tik pagalvoti: juk kūryba buvo mano svajonė ir laimė, ir štai dabar – kartus likimas, ir daugelis ženklų rodo, kad tai buvo mano lemtis, mano pasmerkimas, ir padėti man jau nieks negalės. Bet gal ir nereikia, nes blausiai nujaučiu, kad iš kažko išsilaisvinu. Nors juntu begalinį išsekimą, tuštumą, sapnuose regiu išdžiūvusius šulinius, viskas apnešta pilkais pelenais, plėnimis. Jaučiu neapsakomai slegiantį sunkumą ir kartu begalinį lengvumą. Visų pirma pajutau nuovargį, vėliau neviltį, baimę. Ir štai pagaliau regėjimas, matymas toliau baimės – ten šviesa! (Atsisveikinimo laiške daug rašo apie šviesą.)
Anksčiau Bronius yra kalbėjęs, kad daugelis meno žmonių balansuoja tarp savižudybės ir kūrybos traukos. Kūryba gal ir neišgelbsti pasaulio, bet gelbsti juos pačius. Kūryba yra gelbėjimasis, dažnai paskutinė viltis, o man…
Tą lemtingą vakarą viskas vyko lyg negeram sapne. Blaškiausi po kambarį arba pastirusi sėdėjau ant sofos ir stebėjau Bronių. Jis atsisėdo šalia, kalbėjo tokiu ramiu, įtaigiu balsu, ir rodėsi, kad pagalbos, nuraminimo reikia labiausiai man…
Jis sakė, kad mes abu vienodai vieniši. Juk abu iš gyvenimo norėjome maksimumo ir negalėjome apsiprasti nu jo kvailybe ir grubumu. Ir žinok, kad niekas taip gerai tavęs nesupras, kaip supratau aš. Tu taip lengvai susidoroti su gyvenimu, jauti jį ir su džiaugsmu išgyveni visus jo telkiamus malonumus, bet keista, kad tu, kaip ir aš, kenti nuo gyvenimo. Taip, aš matau, kad tu ne visai laiminga, nors taip gerai susigaudai gyvenimo kasdienybėj, lygiai kaip aš nelaimingas, nors išmanau gražiausius ir giliausius sielos dalykus, meną, minties vingius…
Ir galbūt mums duota kančia, kurią reikia atkentėti už kažkieno padarytus blogus darbus, kad išlaisvintume sielas nuo tolesnės kančios. Ir turbūt tau dar daug teks patirti ir išgyventi, aš tikiu, tu nepalūši.
Sėdėjau, klausydama jo žodžių, ir nuo begalinės įtampos, nuo slegiančio nerimo verkiau. Bronius glostė man rankas, galvą, ramino ir sakė: reikalingos tos ašaros, mane tai truputį guodžia, švelnina atsisveikinimo kartėlį. Aš pakeliu į jį akis, noriu klausti, apie kokį atsisveikinimą kalba, o jis lyg ir sutrikęs teisinasi: tik tu neišsigąsk, nes aš kažkaip nevykusiai išsitariau. Ir linksmai, gal kiek nenatūraliai pasakė: na, einam į virtuvę, išsivirsime kavos, nors jau ir vėlus metas.
Kitą dieną po jo amžino išėjimo randu laišką. Tai atsisveikinimo laiškas man ir draugams. Laiškas, kuriame jis rašo tuos pačius žodžius apie šviesą, apie kurią kalbėjo iš vakaro.
Žiūriu į laišką, skaitau, negaliu patikėti, kad tai atsisveikinimo laiškas. Prisimenu vakarykščius žodžius. Galvoju, ar gali taip būti, kad rašytojas persikūnija į savo sukurtą herojų, ir kai herojui reikia mirti, miršta ir pats autorius… Ir vėl – ne, taip negali būti, taip niekada nėra buvę. Ir apskritai – kodėl tiek daug žmonių negali pakelti gyvenimo naštos? Ir vėlgi – bet kada talentingam kūrėjui iš Dievo malonės gali būti šioje žemėje lengva ir gera?
Visas gyvenimas – meilė, sielvartas, sėkmė, sunkumai, kūryba, ieškojimai – ir nebelieka nieko.
Kai stovėjau prie Broniaus karsto, įkyriai skverbėsi viena mintis – kas aš esu be jo? Niekas. Ir nieko nenoriu, ir niekaip negalėjau suprasti, dėl ko ir kam aš gyvensiu, galbūt dar daug metų vargsiu, kad va šitaip atsigulčiau. Kodėl ne dabar? Tai buvo ne iš sentimentalios meilės troškimas mirti su mylimuoju, tai buvo kažkas daugiau, ir man nuo to viso spengė ausyse, svaigo galva ir tarpais nieko aplinkui nemačiau ir negirdėjau. Stovėjau ir žiūrėjau į jį tokiomis akimis, kokiomis mes gebame žiūrėti į žmones, pasitraukusius iš gyvenimo, vėl regėjau liūdną Broniaus žvilgsnį, jo judesius, veide išrašytą neviltį tą paskutinį vakarą.
Galvoju – tai jo teisė, jo pasirinkimas nustoti egzistavus. Gal tai ir yra savotiška riba, kurios jis ilgėjosi. Aš suvokiu, kad jis išlieka išnykdamas. O dabar jis guli karste aprengtas juodu kostiumu. Plaukai sušukuoti aukštyn, veide sustingusi kančia. Rankos baltais ilgais pirštais ramiai guli sunertos ant krūtinės. Sūnus ant jų uždeda rausvų rožių puokštę. Noriu, kad jis rankose laikytų šventą paveikslėlį ar kryželį, nežinau, kam apie tai pasakyti, ir visai neturiu jėgų nueiti nuo karsto.
Paskutinė kelionė į Vyžuonas. Aš, sūnus ir artimieji sėdime prie karsto. Prie Vyžuonų mokyklos nudengiamas karstas, kaip tik toje vietoje, kur per sapną, sapnuotą prieš savaitę, mačiau iškastą kapo duobę, prie kurios rašytojai, aukštai iškėlę ant rankų, nešė gyvą Bronių link tos duobės.
Ateina mokiniai, ima gėles, rikiuojasi eisenai paskui karstą. Viena mokinukė paima šalia manęs padėtas gėles. Kai karstas nuleidžiamas į duobę, užberiu žiupsnelį žemių, šnabždu žodžius, kad būtų lengva jam ši žemė, noriu įmesti paskutinį gėlės žiedą, ir tuo metu man kažkas paduoda baltų kalijų puokštę, įmetu ir prisimenu moters veidą. Ji buvo atėjusi prie karsto su baltų kalijų puokšte. Pajuntu kažkokią kaltę… Ar suartėjimą… Suprantu, kad praeitis dabar jau nebeturi jokios reikšmės, šiuo metu esame kartu.
Po lietingos savaitės prasidėjo gražios saulėtos rudens dienos. Vaikštau po ištuštėjusį butą, praveriu Broniaus kambario duris, o čia, kambaryje, glūdi uždaryta rimtis; rimtis, taip būdinga menininkų būstams, kur ką tik darbavosi žmogaus dvasia. Viskas čia atrodo negyva po to, kas įvyko; ir viskas ilsisi – baldai, knygų lentynos, rankraščiai, ant stalo rašomoji mašinėlė ir atversta knyga. Dvelkia vos juntamas tabako ir dar kažkoks artimas pažįstamas kvapas. Niekas čia daugiau netrikdė tylos. Virš lovos ant sienos pakabinau jo portretą. Išeidama, kaip visuomet, kai jis sėdėdavo prie stalo, tyliai užvėriau duris.
Atmintyje brėžėsi praėjusios vasaros vaizdai, aš juos gaivinau, bandžiau jungti su dabartim. Pasakiau sau: netiesa, tai sapnas.
Kokia tuštuma! Kokia spraga mūsų namuose! Ir mes niekad jo nepamatysime! Didžiulis skausmas, didžiulė permaina mūsų gyvenime. Negaliu patikėti, kad jis miręs, man rodos, jog kažkur dingęs.
Bronius jau Anapus. Palengva apsiprantu su tikrove. Pasilikau aš su sūnum. Liko mūsų namai, pilni šviesos ir šešėlių, tylos ir paslaptingų garsų. Išėjau į sodelį. Ryškų geltonį skleidė nukritę klevų lapai, mane apėmė nenusakomas jausmas, atrodė, neliko nei gėrio, nei blogio, nei nevilties, netekimo skausmo ar net mirties… Aš troškau pamatyti nors kokį pasikeitimą. Gal geltoni klevų lapai turėjo skleisti ne tokį aitrų grožį? Gal…
Stovėjau lyg kokiame rūke, o prieš mano akis driekėsi nesibaigiantis pilkas vieškelis.
Pareidama vakarais į namus aš lyg ir vėl matydavau jo lange šviesą, suprasdavau, kad tai apgaulė.
Po jo mirties vieną naktį aiškiai pajutau esant kažką kambaryje. Pasisukusi pamačiau Bronių – jis stovėjo prie lovos ir rankos mostu parodė, kad pasislinkčiau, aš pasislinkau link lango ir pakėliau akis, lyg norėdama pakviesti sėstis ant lovos krašto, bet kambaryje nieko nebebuvo.
Vėlyvą vakarą – buvo jau netoli vidurnakčio – perrašinėdama romano rankraščius vėl aiškiai pajutau, kad už nugaros kažkas stovi. Jaučiau mirusiojo substancijos buvimą, bet nejutau nei baimės, nei smalsumo, nei nuostabos. Pasukusi galvą pamačiau jo žydrą megztuką, kuriuo jis vilkėjo paskutinę dieną. Galvojau, ką man sakyti. O kai dar kartą atsisukau, jo jau nebebuvo.
Pirmaisiais metais po mirties jį sapnuodavau dažnai. O vėliau prieš reikšmingesnius įvykius Jis visuomet pasirodydavo mano sapnuose. Kai „Pergalės“ žurnale spausdinome romano ištraukas, sapnuose sužinodavau, kurią dieną gausiu žurnalą, žinojau, kada gausiu iš leidyklos signalinį romano egzempliorių…
Kartkartėm prisimenu jo sergančios tetos (Broniaus tėvo sesers Vyžintienės) pasakojimą, kad ji Broniaus mirties dieną sėdėdama virtuvėje prie lango pamatė per pušynėlį (nuolat minimą jo romane) ateinanti Bronių… Bet durų nieks nepravėrė, ir teta nustebo, galvodama, kur jis pasidėjo? Netrukus ji sužinojo, kad jis tos pačios dienos rytą mirė.
Rytais, kai reikėdavo iš sapno pereiti į skausmingą tikrovę, mintis tarsi automatiškai grįždavo į sapną – ten ji rasdavo prieglobsti. Nes sapnuose aš matydavau Bronių linksmą, giedru veidu, klausdavau jį patarimų – visai kaip tikrovėje.
Galvoju – ką aš žinau apie anapusini gyvenimą, kur jo pradžia ir pabaiga? Ar sapnai, prisiminimai nėra tos sielos grįžimas į mūsų pasaulį? Koks ryšys tarp jo sielos ir manęs, gyvenančios čia, kai aš dar turiu kūną, tą drabužį, kuriuo apvilkta siela?
Į kapines anksčiau kaip Vėlinių dieną nuvažiuoti neturėjau jėgų. Vakarais sėdėdavau jo kambaryje, skaitydavau dienoraščius ir mintimis kalbėdavausi su juo, o naktimis sapnuodavau, tarsi jis būtų gyvas, ir nenorėjau matyti jo kapo, kuris patvirtintų mirti.
Vėlinių dieną nuvažiavau į Vyžuonas. Diena buvo šilta, dangus švininis, melsvų šaltų tonų, ir. rodėsi, šviečia jame tik properša virš kapinių. Einu per kapines – iš abiejų tako pusių nelygios eilės kryžių banguoja kaip žmonių minia, netvarkingai raitosi kaip ilga eisena, ir, rodosi, einu toje eisenoje paskui Broniaus karstą. Visa gaubia didelė tyla, gūdi kapų tyla. Pasigirsta bažnyčios varpo skambesys, garsai, bylojantys Jėzų Kristų… O Broniaus netgi kapinėse nelaukė kunigas, kuris apšlaksto švęstu vandeniu kiekvieną atlydėtąjį: maldos nebuvo jokios! Buvo toks laikas, kad niekas nesiryžo šitai apeigai. Tik vėlai vakare Vyžuonų bažnyčioje kunigas atlaikė mišias už mirusįjį.
Sunku buvo giminėms ir visiems jį pažinojusiems patikėti, kad jis, taip mylėdamas gyvenimą, žmones, kūrybą, galėjo iš šio gyvenimo išeiti. Betgi jo dienoraštyje parašyta: mane viliojo kopti vis aukščiau, atsidurti viršūnėje… Kuo aukščiau, tuo stipresni vėjai pučia, galiu neišlaikyti, ir dar jaučiu, kad didžiausia laimė – tai siekimas, o paskui dažnai būna tuštuma. Tas begalinis skubėjimas, kopimas į pažinimą, tobulumą. Ir pritrūksta jėgų…
Po dvejų metų Vyžuonų kapinėse pastatėme paminklą.
Ir vėl prieš paminklo statymą sapnavau sapną. Lyg matau, kad Broniaus kapas užklotas akmens luitais, o pro luitų įtrūkimus išaugusios raudonos rožės…
Ir dabar, praėjus daugeliui metų po Broniaus mirties, nuvažiuoju į Žvėryną, einu Vykinto gatve, artėju prie mūsų namo. Mane traukia ten, aš nesąmoningai tikiu, kad čia gausiu dvasios stiprybės. Liečiu tų pačių durų rankeną, kurią lietė jo ranka, žvelgiu pro tą patį langą. Šitaip dar kartą sugrįžtu prie mūsų buvusiojo gyvenimo.
1982–1997
Genė Radzevičienė. Buvusiojo laiko vieškeliais
1997 m. Nr. 6
Šilta, saulėta 1972 metų gegužes pirmoji diena. Važiuojame su Bronium prie Žaliųjų ežerų.
Atvažiavome miesto autobusu, kiek paėję pasiekėme ežerą. Aplinkui ežerą buvo medžiais apaugusios kalvos. Prieiti prie vandens galima tik iš vienos pusės, norint nusileisti iš kitos, reikėjo brautis pro medžius ir eiti zigzagais, nes krantai statūs. Pavaikštinėję paežere užkopėme į kalvą; netrukus atsivėrė pilna pavasarinių žiedų ir ryškios žalumos laukymė, iš apačios nuo ežero dvelkė vėsa, kvepėjo lauko gėlės. Aplink laukymę augo krūmai ir jaunos pušaitės. Bronius pajuokavo: štai ir suradome Adomo ir Ievos paliktą rojų. O kokia ramybė! Žinau, sakė jis, rojaus kampelį mums paskyrė dievai.
Susėdome po pušaite, gėrėm limonadą, užsikąsdami sausainiais, ir kalbėjom. Kalbėjom apie žmones. Jų poelgius ir likimus. Žinoma, mūsų svarstymai nebuvo nei labai išmintingi, nei rimti, kalbėjomės, ir tiek. Bronius ėmė samprotauti apie charakterių nepastovumą, apie tai, kaip sunku numatyti netgi artimiausių žmonių poelgius ir veiksmus. Juokdamasi sakiau jam: žinoma, ir manyje slypi tiek visokiausių prieštarybių, ir numatyti mano poelgių neįmanoma, kad ir koks būtum įžvalgus. Bronius pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir pasakė: taip, tikiu, nes net ir šventai gyvenančių žmonių sąmonėje šmėkščioja painios mintys…
Užsisvajojęs Bronius ėmė kalbėti apie tai, kas yra laimė, sakydamas, kad didelė meilė, tikėjimas žmogų atveda į tokią pusiausvyros būseną, kuri ir yra laimė, o atramos taškas turi būti išorėje. Klausiausi jo lėtos kalbos, žiūrėjau į gražų veido profilį ir pamaniau: nebuvau sutikusi kito tokio žmogaus, kurio šnekų būtų taip malonu ir įdomu klausytis. Ir savo išvaizda, ir laikysena jis buvo kažkoks nepaprastas, švytėjo gerumu. Tarpais atrodė, kad jis kalba ne man vienai, o gal dar kažkam nesančiam, o gal sau pačiam.
Jis sakė: man reikia romantiškos aplinkos, ir kad būčiau laimingas, turiu būti mylimas. Aš negeidžiu menkų dalykų, kurie yra nepastovūs, savo gyvenimą rengiuosi paaukoti kūrybai. Tai bus mano kelias, mano laimė.
Žinoma, mūsų kalbos sukosi ir apie visokius niekus, juokavome. Staiga Bronius sako: reikia, kad ši diena neišnyktų. Mes ją sulaikysime, kad ji atsikartotų po daugelio metų, sakysim, po dešimties. Klausiu: kaip mes tai padarysim? Bronius pasiūlo parašyti vienas kitam laiškus! Laiškuose turime parašyti apie tos dienos džiaugsmą, viltis. Laiškus įkišome į butelį nuo limonado ir užkasėme po pušaite. Prisiekėme, kad po dešimties metų. kad ir kas būtų, kokiais keliais nuvestų mus likimas, ateisime vidurdienį į šią laukymę susigrąžinti buvusios dienos. Ir štai 1982 metų gegužės pirmoji diena. Važiuoju viena. Galvoje skamba jo žodžiai: „…kokiais keliais nuves mus likimas…“ Likimas negailestingas. Tos dienos mes nesusigrąžinsime. Šitoji diena buvo be saulės, vėjuota. Laukymė priaugusi aukštaūgių žolių, ošė storakamienės pušys. Nesuradau tos pušaitės, o gal ir nebenorėjau surasti, nes jaučiau, kad būtų per daug sunku prisiliesti prie tų laiškų, prie neišsipildžiusių vilčių.
Buvo prabėgę dešimt metų.
Ir šiandien skaudžiai tebejaučiu jo netektį. Noriu kuo ilgiau išlaikyti gyvą jo paveikslą. Rodosi, tebegirdžiu jo balsą, tylų juoką, matau draugišką šypseną.
Prisimenu mūsų pažintį, draugystę, pilną abejonių, ginčų, prisimenu kartu gyventus metus. Prisimenu ilgus pokalbius po dienos darbų – kaip tyliai, įtaigiai skambėdavo jo balsas vakaro tyloje.
Saulėtomis rudens dienomis, kai šalnų pakąstų lapų geltonis, kaip rašė Bronius, „savo grožiu aitrina sielą“, mane aplanko ypač ryškūs prisiminimai. Prisimenu menininką ir draugą, kuris tiek daug graudaus liūdesio ir šviesos suteikė mano gyvenimui.
Sunkiomis valandomis imu į rankas jo knygą: ji teikia man ramybės.
Jis parašė autobiografinį romaną, pilką kasdienybę pakylėjo į meno aukštumas, ir tai jam buvo būtina, nes jis žmones ir jų gyvenimus matė apšviestus nepaprastos šviesos.
Mėginsiu užrašyti, ką prisimenu iš jo gyvenimo, kokios jo pasakytos mintys liko atminty. Tiesa, nebežinau, ar tiksliai pakartosiu jo pasakytus žodžius, gal vietomis tai bus mano pačios mintys – kaip jo žodžių aidas?
Kokių nors išorinių jo gyvenimo faktų nedaug; jis gyveno intensyvų vidinį gyvenimą. Buvo tartum atsitiktinai nublokštas į aplinką, kurioje reikėjo gyventi, ir, rodėsi, gyveno dvigubą gyvenimą: vieną – realųjį, kurio beveik nepastebėdavo, kitą – tikrąjį – kūrybos.
Jis buvo uždaras, nekalbus, mažai pasakodavo apie savo asmeninius reikalus, jausmus, ketinimus, todėl visiems knietėjo ir knieti sužinoti apie jį kuo daugiau. Kai kas iš jo gyvenimo jau kuria legendas. Gal legenda, gaubianti Bronių, pamažu įtraukia ir mane? Norėčiau, kad mano padrikuose prisiminimuose jo paveikslas turėtų kuo daugiau konkretybės bruožų.
Kai susipažinome, Broniui jau buvo 30 metų. Pasitaikė kartu važiuoti į Vyžuonas. Tai buvo antras mūsų susitikimas. Autobuse pamačiusi pažįstamą žmogų apsidžiaugiau. Kelionė buvo puiki, nors visą kelia stovėjome – nebuvo vielų atsisėsti. Daug kalbėjom, juokavome. Žinoma, daugiausia šnekėjau aš. Apie save tada jis visiškai nepasakojo. Kalbėjo apie Vyžuonų mokyklą, klausinėjo apie mokytojus. Atsisveikindamas paprašė mano telefono numerio, žadėjo paskambinti. Skambino. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Apie nieką aš tada negalvojau, man dar vis paikai atrodė, kad meilės pradžia būtinai susijusi su svajonėmis, poetiška romantika. Jaučiau, kad jo galvoje daugybė minčių ir klausimų. Kaži ko man darydavosi neramu. Nerami galvodavau apie jį, nerami laukdavau. Kai jis išeidavo, mano kambarėlyje likdavo kažkas nepagaunamo ir neišreiškiamo žodžiais. Sutrikusi klausiau savęs: ar tai meilė? Bronius man labai patiko, nors mano svajonėse susikurtas vyro idealas buvo ne visai toks. Bet kodėl jis taip traukė mano mintis, ir be jokios atvangos?
Jis vaikščiojo lėtai, kalbėjo tyliu, žemu, įtaigiu balsu. Buvo vidutinio ūgio, kresnas, gražiai nuaugęs. Atrodė labai vyriškai – anaiptol ne grakščiai, bet drabužiai ant jo gulėjo dailiai. Buvo taisyklingų veido bruožų, šviesių plaukų, ir ypač gilus, šiltas jo mėlynų akių žvilgsnis. Labai mielas buvo visuomet korektiškas jo elgesys. Pažiūrėti jis buvo išdidus, nosies linija griežta, judesiai lėti, bet ryžtingi. Ką nors sakydamas, jis taip atvirai ir šiltai žiūrėdavo į akis, jog iš karto užplūsdavo artumo ir gerumo jausmas.
Vėliau, po keleto metų, užsiaugino barzdą, kuri jam labai tiko.
Vasaromis, kai grįždavo iš pajūrio, plaukai būdavo balti, o akys tapdavo gilesnės ir dar ramesnės. Ir visos emocijos – pasipiktinimas ar susižavėjimas, gailestis ar pasitenkinimas – atsispindėdavo jo akyse.
Kai jis rimtai ką svarstydavo, stengdavausi sekti jo samprotavimus, nors ne visada tas man pavykdavo. Į savo vidinį pasaulį mane įsileido ne iš karto. Mane jis žavėjo ir kartu kėlė nerimą. Traukė jo ryžtas siekti užsibrėžto tikslo, kantrybė, išmintis.
Kartą Bronius prasitarė, kad manyje esama kažko, kas jį traukia. Gal tai, kad mes iš vieno krašto? Jis sakė manąs, jog mes galėtume gyventi kartu, ir patylėjęs pridūrė: iš mūsų kažkas išeis. Man kartais būdavo neramu – ar įmanoma draugystė, o juo labiau bendras gyvenimas su šiuo žmogumi? Mano pažįstami sakė, kad ne. Supratau, kad bus nelengva, bet suvokiau ir tai, kad noriu būti tik su juo.
Mačiau, kad Bronius tik iš pirmo žvilgsnio uždaras ar veikiau savyje pasinėręs žmogus. Patikėjęs mano nuoširdumu, jis tapo kitoks – atlaidus, atviras ir kartais išliedavo viską, kas gulėdavo ant širdies. O kartais pasiduodavo nevilčiai, pykčiui, slogiai pagiežai, ir tai mane baugino. Tai buvo menininkas, labiausiai mylintis, kaip man atrodė, tik save ir savo kūrybą.
Draugystės pradžioje sapnavau tokį sapną: tartum Bronius – mano mokytojas, ir aš labai džiaugiuosi, kad turiu tokį puikų mokytoją. Išlaikiusi egzaminą norėjau jam atnešti pačių gražiausių gėlių. Ilgai ieškojau, nes jaučiau, kad reikia kitokių gėlių, ypatingų. Priskyniau gražių rožinių lauko gėlių, nežinojau jų pavadinimo, bet puokštė buvo puiki, ir aš ją nunešiau Broniui. Pabudusi sielos gilumoje jutau, jog gali taip atsitikti, kad Bronius liks mano mokytojas visam laikui. Ir iki šiolei, kai pamatau tas lauko gėles, neramiai suspurda širdis. Botanikoje tų gėlių pavadinimas yra paprastasis raudonėlis.
Vieną dieną nutarėme susituokti. Net sunku pasakyti, kodėl mudu taip apsisprendėme. Manau, kad ištekėjau už Broniaus kaip tik todėl, kad tas žingsnis man atrodė beveik neįmanomas! Neįsivaizdavau, kaip su juo gyvensiu – juk mes tokie skirtingi, žinojau: nuobodžiauti nereikės, su Bronium ramaus, pilko gyvenimo nebus. Su juo jaučiausi tarsi kokioje kitoje planetoje, neįžengiamuose brūzgynuose ar karščiu alsuojančioje dykumoje. Jaučiau, mačiau, kad jo gyvenimas – sudėtinga vidinė drama.
Jo būsenos dažnai būdavo nepastovios, subtilios, man nesuprantamos, ir kartais sunku būdavo paaiškinti tas nuotaikų permainas.
Kai Bronius pasiūlė mums susituokti, bandžiau kalbėti, kad reikia dar palaukti, juk mes dar gerai nepažįstame vienas kito, o pati džiūgavau ir jaučiau, ką pasakysiu vėliau. Bronius man patiko, nes jis skyrėsi nuo kitų rimtumu, santūrumu. Atidžiai, dėmesingai mokėjo klausytis mano šnekų. Tomis valandėlėmis aš jausdavausi protinga, sąmojinga ir būdavau jam dėkinga už tą dėmesį. Džiaugiausi, kad manimi susidomėjo toks puikus žmogus. Buvimas su juo teikė mano gyvenimui naują atspalvį. Kai išgirsdavau apie jį kalbant, mano širdis imdavo tankiai plakti. Džiaugdavaus, kai kas nors pagirdavo jo talentą. Malonu būdavo, kai giminės sakydavo, kad suradau gražų vyrą, nors truputį ir juokingai atrodydavo tokie žodžiai.
Abu norėjome kartu gyventi, bet jis bijojo vedybinio gyvenimo. Ne mažiau bijojau ir aš. Supratau, kad gyvenimas su juo bus nelengvas, kad turėsiu daug ko atsisakyti, kad vedybos atims iš manęs savarankiškumą, nerūpestingas dienas, gal net drauges, nes Bronius nemėgo triukšmingų draugijų, ir dar daug visokių dalykų turėsiu atsisakyti. Iš pradžių gana dažnai pajusdavau, kaip mums sunku sutarti – skyrėsi nuomonės, interesai, žodynas. Aš kalbėdama visų pirma stengiausi padaryti jam įspūdį, o Bronius priešingai – stengėsi pasakyti mintį, o pats likti nuošaly…
Nuo ko pradėti gyvenimą? Kol kas visas jo turtas buvo talentas, valia ir begalinis atkaklumas. O aš norėjau būti nepriklausoma, norėjau kažką reikšti ir nežinau, kodėl man nesisekė, kas man trukdė: aš pati, gyvenimas ar atsitiktinis aplinkybių sutapimas? Kita vertus – traukė mane toks gyvenimas ir kartu kėlė baimę, nerimą. Gal dėl to, kad aš gerai nesupratau jo troškimų, gal jam reikėjo vis naujų stimulų, naujų išgyvenimų, kurie išjudintų jo sielą? Kas žino.
Šaltą, lietingą 1972 metų rudens dieną įvyko mūsų vestuvės. Pasikvietę tik artimiausius draugus, atšventėme „Vilniaus“ restorane.
Kurį laiką Broniaus akivaizdoje jaučiausi nepilnavertė. Jis buvo reiklus, neatlaidus savo artimiesiems. O ypač tiems, kurie jį myli, taigi, suprantama, ir man. Jis mylėjo mane, bet toje meilėje buvo nemažai egoizmo – jis iš karto mane pavergė, tapo mano viešpačiu. Kuo toliau, tuo labiau ėmiau suprasti, jog tarp mūsų nėra lygybės. Po keleto metų, man rodosi, jis ėmė galvoti, kad nebemyli manęs, ir dėl to išgyveno, jautė kažkokią kaltę, nerasdavo ramybės. Buvo man dėkingas už rūpestį, atsidavimą, pagalbą, net klausydavo mano patarimų, bet tikrosios meilės, to didelio jausmo, kuris pavergia žmogų, pasiglemžia jo mintis, siekius, žodžius, tokios meilės, apie kokią rašė savo romane, man jau nebejautė.
Gal ir iš pradžių jis manęs nemylėjo ta beatodairiška meile, kaip kartais būna; mūsų meilė buvo rami, tyli – tokios meilės prieglobstyje jis galėjo pailsėti. Retai kada dovanodavo man gėlių. Tiesa, vėliau, po kelerių metų, vis dažniau parnešdavo puokštę ar kokią dovaną. Iš visų jo dovanotų gėlių viena mano gimtadienio rožė buvo puikiausia. Tą vakarą parėjo truputį išgėręs ir atnešė nepaprasto didumo rožę, kažkaip susidrovėjęs padavė ją man. Vėliau ėjome į kavinę ieškoti vyšnių likerio – tai buvo mano gimtadienio gėrimas. Mes turėdavome savų mažyčių tradicijų, kurias kartodavome kiekvienais metais. Ir tą gimtadienio vakarą leidomės ieškoti vyšnių likerio po prospekto kavines. Kavinėje aš jam pasakiau: tragiškai tu, žinoma, mylėti moki puikiai, bet matau, kad išmokai mylėti ir paprastai, žmogiškai… Bronius atidžiai pažiūrėjo mane ir kažkaip liūdnai nusišypsojo.
Kartą pakvietė mane į dailės dirbinių parduotuvę neva pažiūrėti gražių molinių vazų ir lyg tarp kitko parodęs sidabrinį pakabutį paklausė, ar patinka. Neįtardama, kad jis renka man dovaną, abejingai pasakiau: nieko ypatinga. Pamačiusi, kad jo akys apsiblausė, aš greit susigriebiau ir linksmai paklausiau, apie kurį pakabutį jis kalba, tada, įdėmiai apžiūrėjusi, pasakiau, jog jis puikus ir man labai patinka. Bronius apsimetė nesupratęs mano gudravimų ir apsidžiaugęs nupirko man dovaną.
Matydavau, jog jis jaučia, kad iš nedrąsios kaimo mergaitės meilė daro mane pasitikinčią. Aš nieko nereikalavau iš jo. Mylėjau ir buvau sklidina švelnumo jam. Ir Bronius, tai matydamas, atrodo, buvo laimingas. Bet kartais man imdavo rodytis, kad aš neužpildau nei jo širdies, nei jo sielos. Ir tuomet pabusdavo manyje noras palenkti ji savo valiai, kad jis priklausytų man taip, kaip aš jam. Todėl kartais mūsų santykiai peraugdavo į savotišką dvikovą, kur išryškėdavo abipusis išdidumas ir savimeilė.
Iš mūsų meilės ir gyvenimo nelaukiau stebuklo, nepaprastos gyvenimo pilnatvės. Jį mylėdama patyriau nemaža skausmo ir kančių. Buvo visko: vilčių, nevilties, juodo pavydo. Bet kartu buvau ir laiminga, nes tik jo rankose buvo mano likimas, ir tik jis buvo mano likimo angelas sargas.
Kartą Bronius pakvietė mane nueiti pas jo draugą poetą Antaną Masionį.
Antanas mus pasitiko draugiškai ir nuoširdžiai džiaugėsi mūsų atėjimu. Jo žmonos Birutės nebuvo, ji su dukromis atostogavo Tauragėje.
Iš pradžių Bronius ir Antanas kalbėjosi draugiškai, juokavo, bet visą laiką galėjai matyti, kad Antanas jaučiasi pranašesnis, daugiau pasiekęs ir daugiau išmanantis. Tai pajutęs Bronius ėmė nervintis, norėjo pasakyti, kad Antanas klysta, bet neturėjo ko, kaip jis sakė, „prikišamai parodyti“, kad to pranašumo lyg ir nėra.
Todėl kilo įtampa, jie truputį lyg ir susipyko, mes su Broniumi gana greit išėjome.
Lankydavosi prastose kavinukėse, kartais pasikviesdavo ir mane. Užsisakydavo butelį „Gamzos“ vyno ir ilgai sėdėdavo gurkšnodamas, pilnas kažkokio įniršio, nepasitenkinimo. Kai klausdavau, gal jam nepatinka ši purvina kavinukė, jis sakydavo, kad dabar taip reikia, suprask, kad žmogaus išorinį pasaulį galų gale sąlygoja žmogaus padėtis visuomenėje. Ir pradėdavo pykti ant manęs, nes jis nekęsdavo globėjiško tono, plekšnojimo per petį ar kaltinimų dėl jo elgesio, išsiskyrimo iš kitų. Net menkiausias priekaištas sukeldavo pasipiktinimą, protestą ir versdavo jį dar labiau užsidaryti savyje. Jo charakterį formavo itin didelis reiklumas sau ir aplinkiniams.
Kartais Bronius, kalbėdamas apie žmones, juos lyg ir puldavo, niekindavo, kažkaip negailestingai žiauriai kalbėdavo apie įstaigas ir asmenis, nors niekada nelaikė savęs išimtimi, net neigdavo save. Jis sakė: niekas žmogumi nenori rūpintis, jam padėti. Ir tik tada, kai pats žmogus stengiasi kabintis į gyvenimą, jam padės ar bent norės padėti ir kiti.
Tai. ko nežinojau apie jo gyvenimą, gąsdino mane. o tai, ką žinojau, kėlė nerimą.
Jis augo be motinos, o pamotės ir tėvo auklėjimas buvo tarsi jo valios griovimas. Pamotės pyktis, barniai su tėvu, žinoma, nepalaužė jo valios, nesunaikino asmenybės, bet išugdė kaži kokį nepasitikėjimą savimi ir kitais. Antra vertus, kitiems jis stengdavosi būti teisingas, stengdavosi juos pamilti, nesukelti jiems skausmo.
Pakėlęs daug negandų ir stresų, Bronius visad buvo pasiruošęs ištiesti ranką daugeliui. Reiklus sau ir kitiems, jis buvo be galo kuklus. Niekad nesibrovė į priekį, savęs neeksponavo. Vengdavo aplinkos, kur dažnos būdavo smulkmeniškos šnekos, apkalbėjimai, banalybės, bereikšmis plepėjimas.
Jau vėliau, kai dirbo Kultūros ministerijos moksliniame metodiniame centre, parėjęs į namus guosdavosi, kaip jis pavargsta darbe nuo moterų šnekų, visokiausių paskalų, šmeižtų.
Jeigu aš kartais pasmalsaudavau, visuomet šiurkštokai nutraukdavo mane. Jis nuolatos jautė poreikį, net alkį gilesnių žmogaus išgyvenimų, o niekino banalybę, iš jos veržėsi.
Broniaus vaikystė prabėgo nedidelio Aukštaitijos Vyžuonų miestelio, apsupto miškais ir ežerais, apylinkėse. Mano gimtinė buvo visai netoli, galima sakyti, kaimai buvo kaimynystėje. Bet tik pažinusi Bronių, aš jo akimis pamačiau, koks tai nuostabus Aukštaitijos kampelis.
Būdama kartu su juo aš daug giliau pajutau ir supratau gamtos grožį – aitrų miškų, pievų kvapą, mėnesėtos nakties tylą. Prisimenu, kaip kartą sėdėjome tylią vasaros naktį prie Dusinių ežero ir stebėjome nebylų tolimų žaibų švysčiojimą. O vaikščiodama su juo senamiesčio gatvėmis, aš iš naujo pamilau Vilnių, jo svajonių miestą.
Universitete jis kamavosi dėl savo menkumo, neturto, bet toji savigrauža nenugramzdino jo į gilią neviltį, vertė kelti sau aukščiausius reikalavimus, deja, tai buvo ir jo drama, nes tikrovėje nuolat tekdavo susidurti su visai priešingais dalykais.
Bronius jautė, kad ne visai jam sekasi tvarkyti kasdieninę buitį, bet tai jo netrikdė, kažkaip paprastai jis į visa tai žiūrėjo.
Kartą nunešė į skalbyklą patalynę be numeriukų, priėmėja nenorėjo priimti, o jis pasižiūrėjo tokiomis giedromis nekaltomis akimis į ją ir sako: gal galite priimti ir be numeriukų, aš nemoku jų prisiūti. Priėmėja nusišypsojo ir nieko nesakiusi prisiuvo numeriukus.
Jis nemokėjo vadovautis bendrais, „vidurkio“ kriterijais, kokiais vadovaujasi didžiuma žmonių, todėl ir visuomenės požiūris, santykis su juo buvo kitoks.
Vienatvė – jo būsena. Turbūt tiesas jis sėmėsi iš slaptingų savo sielos gelmių. Apie tai nuolat užsimenama jo dienoraščiuose.
Metus Broniui teko mokytojauti Ožionyse, Ignalinos rajone. Prigimties apdovanotam mąsliu protu ir jautria širdimi. Jam patiko vaikai, jų mąstymas, patiko stebėti, kaip jie nori ką nors suprasti, kaip sutinka gyvenimo kliūtis. Džiugu, pasakojo jis man, kai gali valkui padėti susi gaudyti, miela pažadinti jo geruosius pradus. Sakydavo, jog norėtų dirbti valkų kolonijoje, perprasti tų nelaimingųjų galvoseną, patirtį, kokie likimai juos ten atvedė, padėti jiems. Norėtų suprasti, kodėl šitaip gali nužmogėti kolonijose gyvenantys vaikai. Jis matė, kad sunkios vaikystės vaikai paauglystėje ar jaunystėje nugrimzta į gyvenimo dugną. Jam rūpėdavo perprasti, kodėl jie vėliau patys nebenori išsikapstyti iš to nuosmukio. Kaip tokiam žmogui paaiškinti, kad vienintelis dalykas, už kurį jis turi būti dėkingas, tai jo egzistavimo faktas, kad gyvenimas savaime yra malonė lir dosnus atpildas už visas širdgėlas ir negandas, kuriomis nuo pat vaikystės susiduria žmogus.
Bronius perprato ir įspūdingai aprašė subtiliausius jausmus, žmogaus vidinio pasaulio keistybes, painų emocijų žaismą, žmonių santykių konfliktiškumą – visa tai, kas paslėpta už įprastinės kasdieniškos buities.
Kartą jaudindamasis kalbėjo, lyg ir klausė: kaip čia yra – kai viršininkas savo pavaldinio nelaiko žmogumi, pavaldinys su tokia savo padėtimi greit susitaiko, o kai tik pavaldinys pajunta, kad su juo viršininkas elgiasi kaip su lygiu, jis ima niekinti tokį savo viršininką?
Pasakodamas apie Žemaitės premijos įteikimą Kelmės rajone, Bronius piktinosi, kodėl vairuotojas nebuvo pakviestas prie pietų stalo, o turėjo sėdėti mašinoje ir valgyti sumuštinius.
Broniaus gyvenimas – ne vien pažadinti ir atskleisti savo talentą, bet taip pat tiesiog išsilaikyti, išlikti asmenybe, savęs vertu žmogumi. Išlikti tomis dvasinio sąstingio sąlygomis, kurios gniuždė bet kokį aukštesnį polėkį, juo labiau kūrybinę kibirkštį.
Kartais jį apimdavo neviltis. Tokiais momentais jam, rodos, patikdavo chaosas, netvarka, jį maloniai svaigindavo vynas, traukdavo visokios senienos, jų kvapai. Jam tai priminė gyvą, negailestingą gyvenimą – gyvenimą be kaukių.
Jis dažnai prisimindavo vaikystę, pasakodavo ir kalbėdavo, kad to, ką žmogus vaikystėje įkvėpė iš tų laikų, to oro, jau neišsklaidysi. Ne vieną kartą yra sakęs: nepaisant daugelio skaudžių dalykų, kuriuos kasdien girdėjo mano ausys, nepaisant pažeminimų, kuriuos patyriau, jaunystėje aš tikėjau, kad vis dėlto viskas ims eiti geryn. Netgi iš skurdo ir vienatvės, kurioje ilgai klaidžiojau suniokota siela, aš vis žvelgiau į anuos vaikystėje man švietusius žvaigždynus ir tikėjau, kad visi sunkumai tėra laikini mano gyvenimo ir kūrybos kelyje.
Betgi taip pat kartą su kartėliu yra sakęs, kad nelaisvas tas žmogus, kurio kišenėse švilpia vėjai…
Vargo jis ragavo apsčiai: vaikystėje, kai mirė jo motina, paauglystėje, kai sukandęs dantis klausėsi pamotės priekaištų ir mokėsi vidurinėje, vėliau universitete. Valgydavo pigiose valgyklose, šildėsi prastu vynu. Iš pradžių jautėsi svetimas mieste, kartais imdavo abejoti savimi. Skurdas jį žemino, gniuždė, stūmė į neviltį. Tai visam gyvenimui įspaudė žymę.
Sakė suvokęs, kad jo gyvenimas ėjęs viena kryptimi. Žmogui gyvenime nėra svarbiausia uždirbti daug pinigų ir juos linksmai praleisti. Noriu ne turtus krauti, kalbėjo jis, o užimti savo vietą šiame pasaulyje ir nelikti nenaudingu likimo žaislu. Labai anksti aš suvokiau, kam esu sutvertas ir ką turiu daryti. Kad ir kur pultum, likimas vis tiek apsuka ir vėl Įstato į tą patį kelią.
Kai pasitaikydavo nuvažiuoti į kokį miestelį, visuomet nueidavome į kapines ir ilgai po jas vaikščiodavome. Vėlinių dieną aplankydavom Rasas. Sykį jis pasakė, kad jam baisu, kai paminklas būna didelis, masyvus ir, rodosi, „prislegia mirusįjį“. Paminklai turi būti lengvi, grakštūs. Lyg juokais imdavo kalbėti, kuris pirma mirsime ir kad būtinai prisiminsim mūsų šios dienos pašnekesį.
Po vestuvių su nedidele manta persikraustėm į mano palėpės kambarėlį Jūratės gatvėje. Šeimininkai buvo malonūs žmonės. Mūsų santykiai su jais buvo geri, nors per daug nesibičiuliavom.
Tame kambarėlyje Jūratės gatvėje jis kartą pasakojo apie tai, ką yra sumanęs parašyti. Vieną kūrinį jau seniai sugalvojęs. Tai būsiąs psichologinis romanas, didžiulis gyvenimo paveikslas.
Netrukus po vestuvių aplankėme jo gimines: seserį, tetas, pamotę. Vaikščiojom po Vyžuonų apylinkes, buvom prie trijų ąžuolų, Svėdasuose prie Vaižganto motinos kapo. Aplankėme mano tėvus. Jie, rodėsi, buvo patenkinti mūsų santuoka, ypač patenkinta mama, ji Bronių iš karto pamilo, o tėtis vis klausinėjo, kaip žadame mes, tokie skirtingi, gyventi?
Ir vėliau vasaromis po įtemptų darbų savaitgaliais retkarčiais nuvažiuodavome į kaimą. Bet Vyžuonose ar mano gimtinėje – Dusintuose – jis ilgai negalėdavo išsėdėti prie stalo, jį nervindavo ir jaudindavo jo artimųjų, gyvenančių kasdienį gyvenimą, tušti sumanymai ir poelgiai. Nelabai jam patikdavo jų šnekos apie daiktus, kurie Broniui, rodės, neturėjo vertės. Tada jis patraukdavo į paupį, į mišką, kur vienatvėje, vienas su einančia vakarop vasaros diena, klausydamas, kaip neskubėdama alsuoja gamta, atsigaudavo.
Gyvenome kukliai. Plačių draugysčių neturėjome, o ir su giminėmis ne per daug giminiuodavomės, tik su pačiais artimaisiais. Nebuvo laiko ir nebuvo iš ko.
Kartais ateidavo vienas kitas jo draugas, bet Bronius greit nuo jų draugystės pavargdavo ir norėdavo likti vienas.
Jis nepamiršo, kad tuo metu, kai kiti rašytojai jau išgarsėjo jaunystėje, jis turėjo šiaip taip pats prasimušti ir sulaukti sėkmės tada, kai jo daug vargo iškentusi jaunystė jau buvo praėjusi. Nė valandėlei nepamiršo, kaip sunku prašyti, laukti atsakymo, veltui belstis į redakcijų duris. Jis visuomet buvo pernelyg išdidus, stengėsi apsieiti be kitų pagalbos, nemokėjo lankstytis.
Apsilankęs Rašytojų sąjungos kavinukėje kartais truputį išgerdavo ir grįždavo į namus subjurusios nuotaikos. Atrodo, jį imdavo slėgti nuolat persekiojantis menkumo, mažumo, nereikšmingumo įsikalbėjimas. Daugelis rašytojų labai skyrėsi nuo jo, kaip pasakodavo man, savo išore, laikysena. Jie jam atrodydavo stiprūs, turintys užnugarį. Jie jaučiasi savi Rašytojų sąjungoje, drauge leidžia laisvalaikį, o aš prieš juos tesu smiltelė, su kartėliu kalbėdavo jis. Su manimi nereikia skaitytis… Jų gyvenimas jam atrodė ramus ir užtikrintas. Broniui kiekviena smulkmena virsdavo vos ne tragedija. Jis vis jautėsi neįvertintas, nesuprastas, jam nuolat stigo dėmesio.
Broniaus pastangos būti savimi, kurti save susidurdavo su sunkiomis kliūtimis. Į gyvenimą jis žvelgė atvirom akim, vis svarstydamas ir iš naujo pervertindamas daugelį vertybių.
Kartą, viešėdamas pas mano tėvus, Bronius sumanė plaukti per visą Dusinių ežerą. Aš yriausi iš paskos valtele ir piktai kalbėjau, kad didžiausia kvailystė be jokio reikalo plaukti išilgai viso ežero. Lygiai tą patį malonumą galima patirti ir arčiau kranto. O plaukti per visą trijų kilometrų ežerą vien dėl to, kad įrodytum, jog gali perplaukti… Žinoma, aš supratau, kad jis ne man norėjo įrodyti savo šaunumą, o nugalėti kažkokią silpnybę savo viduje.
1974 metų gegužy pirmą kartą pas mus Vilniuje susirinko jo giminės – sesers Birutės, brolio Sauliaus šeimos. Aš jau tariausi pažįstanti Bronių, bet naujoje aplinkoje jis pasirodydavo vis kitoks. Jam nepatiko mano kalbos su jo giminėmis. Šnekėdama su jais dalijausi džiaugsmais ir rūpesčiais kaip ir su Bronium, nė neįtardama, kad čia reikėjo visai kitaip. Jis matė, kad giminaičiai pirmiausia žiūri, kaip esame įsikūrę, kaip apstatytas butas, ką turime. Ir pamatę, kad turime nedaug, klausinėjo, patarinėjo, kaip reikia gyventi, o aš, nenorėdama nuliūdinti jo giminaičių, visaip jiems pritariau ir net pati prašiau patarimų. Visu savo vidumi jaučiau, kad ne tą kalbu, ne tą darau, bet varžiausi pasukti kalbą kita linkme, apie tai, kas mums svarbiausia, jaučiau, kad Bronius laukia, kada gi pagaliau nors aš pradėsiu kalbėti apie jo darbą, kūrybą…
Labiausiai Bronių žeisdavo, jei jo kūryba iš šalies kam nors atrodydavo tik kankinimasis ir keldavo vien užuojautą. Jis sakydavo, jog menininkui labai svarbu jausti, kad jo darbas, pastangos – ne vien sau.
Prisimenu, kažkokiais reikalais buvo išvažiavęs komandiruotėn į Maskvą. Ten nusipirko rašomąją mašinėlę, man – lėkščių rinkinį. O aš, užuot pasidžiaugusi, buvau kažkokia pavargusi ir priešiška. Ir Broniaus entuziazmas palengva blėso, nors iš pradžių jis su džiaugsmu buvo pradėjęs rodyti pirkinius, kalbėjo, kad reikia pakeisti mašinėlės šriftą, ėmė šnekėti apie kūrybą, bet pamatęs mano rūškaną veidą nutilo, nusiminė. O aš dar ilgai graužiausi, kad tada nemokėjau drauge pasidžiaugti ta jo būsimosios kūrybos vizija.
Kai pirmą kartą apsilankiau jo tėvų namuose, kaip ir tikėjausi, kieme pirmiausia mus pasitiko Broniaus pamotė – smulkaus sudėjimo, liesa, judri kokių 55 metų moteriškė. Šiltai pasisveikino, pakvietė į vidų, padengė stalą. Viską darė skubėdama ir vis kalbėjo. Nebaigusi kalbos skubėdavo į virtuvę, o jau sugrįžusi pradėdavo apie ką nors kita. Aš mačiau, kad Broniui tai nepatinka, o man ji padarė visai neblogą įspūdį. Nors kalbėjo daug, neužbaigdavo pradėtos kalbos, bet viskuo domėjosi, atidžiai klausėsi mūsų. Stengėsi kuo šilčiau priimti, pavaišinti.
Giliai atminty liko jo išgyvenimai 1973 metais, kai jo brolis Alvydas buvo pašauktas į armiją. Vyžuonose buvo išleistuvės. Išleidę Alvydą nuėjome į mano tėvų namus. Bronius nieko nekalbėjo, buvo labai liūdnas, sėdėjo ant sofos, žiūrėjo į miegantį sūnų, kažką įtemptai galvojo; mačiau – jo veidu nuriedėjo ašaros.
Man buvo be galo jo gaila, labai gerai supratau jo būseną, bet nedrįsau pratarti paguodžiamų žodžių, jaučiau, kad jokie žodžiai negalės nuraminti tos gėlos. Mačiau, kokiomis akimis Bronius žiūrėjo, kai jo pamotė, išleisdama sūnų, verkė, aimanavo, laužė rankas. Jis prisiminė, kaip išleido jį, nepasakiusi šiltesnio žodžio. Jis dar kartą skaudžiai pajuto, kas yra motinos meilė.
Abu pratinomės prie šeimyninio gyvenimo. Mokėmės iš klaidų, bet jų nė vienas nenorėjom pripažinti… Bronius iš pradžių visai nemokėjo gaminti kokio nors valgio. Sykį atvažiavo jo pusbrolis Bronius Vyžintas, ir Bronius jį pavaišino: iškepęs kiaušinį vietoj druskos pabarstė citrinos rūgštimi… O vėliau man kalbėjo, jog pusbrolis kažkodėl nevalgė, o ir kiaušinienė buvusi kažkokia rūgšti, klausė – gal kiaušiniai seni, kaip aš mananti? Juokdamasi pasakiau, kad greičiausia vietoj druskos būsi įpylęs citrinos rūgšties. Bronius nepasiduoda, sako, ką tu, nesąmonė, taip būti negalėjo…
Bandėme bendrauti su mano broliu Valdu, bet nesisekė, nes Bronius į gyvenimą žiūrėjo kiek kitaip. Jis sakydavo: Valdas lyg ir turi pašaukimą menui, bet nesistengia to savo pašaukimo suvokti, tobulėti, o suka ten, kur jį veda troškimai, ir visuomet nueina lengvesniu keliu. Kartą, kai Valdas ėmė postringauti apie kažkokias turtingo gyvenimo svajones, Bronius ėmė jam aiškinti, kad žmogui reikia būti tuo, kuo jam skirta būti, o ne skrajoti fantazijų susikurtame pasaulyje. Pamatęs, kad negali įrodyti savo tiesos, kad tas į jo žodžius visai nekreipia dėmesio, staigiai pakilo, stumtelėjo Valdą ir nuėjo į savo kambarį taręs: „Tu negyveni, tu kaip aktorius, vaidini savo gyvenimą ir dar sieki žmonių palankumo“.
Po to pokalbio Bronius skundėsi, kad jam nesiseka bendrauti su giminaičiais, gal jis per daug reiklus, bet ir apskritai – kas toji giminystė? Nelengva būti artimu gimine, giminystė turėtų būti ne vien biologinis ryšys…
Vieną vėlyvo rudens dieną nuvažiavome į Kauną. Pirmiausia nuėjome į Čiurlionio muziejų, po to aplankėme jo tetą, tėvo seserį Marytę. Giminaičiai tuojau su džiaugsmu ir pasididžiavimu ėmė mus vedžioti po visą namą. Nusiveda į antrą aukštą, rodo kambarius, aiškina, kad visa tai atiduoda sūnui, vedasi į garažą, rodo automobilį ir vėl pasakoja, kokių dar turi sumanymų namui patobulinti. Bronius viso to klausėsi, pats klausinėjo. Buvau nustebinta, kad jis taip pradėjo domėtis buitiškais reikalais. Vėliau parašė apsakymą „Užsitęsęs vizitas“. Man kalbėjo, kad svarbu žmogui palikti pėdsaką šioje žemėje, sukurti ką nors gražaus, o jų gyvenimo kūrinys – šitas namas, sakė Bronius.
Kažkaip su kartėliu apie save šnekėdavo, jog kol kas nieko negalįs žmonėms duoti, tad nieko iš jų negalįs ir gauti, nes tik duodamas gali tikėtis gauti.
Kartais jis lyg ir su pavydu imdavo kalbėti apie savo sesers Birutės šeimos gyvenimą. Jaukūs sesers vyro Vytauto ir Birutės jausmai ir mintys, paprastas jų pilnas darbų gyvenimas. Ne kartą jis yra prasitaręs, kad miesto kultūra, o ir apskritai vadinamoji pažanga darko žmogaus prigimtį. Atrodė, kad jis ilgėjosi paprasto gyvenimo, susieto su žeme, žemės darbais. Atitrūkęs nuo giminės, nuo gimtinės, jis lyg ir užsikrėtė nerimu, jį persekiojo nelaimingojo būsenos.
Gyvenome skurdokai. Kartais liūdnomis savo gyvenimo valandėlėmis Bronius plūsdavo gyvenimą ir drebėdavo iš pykčio, bet priimdavo jį tokį, koks yra. Į savo likimą žiūrėjo kaip į atskirą individualų atvejį. Dažniausiai nuo aplinkinių stengdavosi paslėpti savo varganą padėtį. Ir dar labiau užsidarydavo savyje, bet tai jam padėdavo atidžiau stebėti gyvenimą. Tas užsidarymas tarp mūsų kartais sukeldavo nesusipratimų. Man imdavo atrodyti, kad net ir meilė neįstengia įveikti to atskirumo: sunku būdavo suvokti, kas svarbiausia bendrame dviejų žmonių gyvenime.
Gyventi su menininku – tai pragaras ir Dievo dovana, o būti menininku – tai prakeikimas, pragaištis ir pašaukimas, yra prasitaręs Bronius. O man būtų mieliau į menininką žiūrėti iš šalies, žavėtis jo kūryba ir juo pačiu, bet negirdėti kasdienybės rutinos sukelto irzlumo…
Numatyti negandas ir džiaugsmus daug paprasčiau, lengviau ir ramiau, negu visa tai išgyventi. Taip jau yra. Štai kad ir mūsų gyvenimas: ir nepriteklius, ir begalinį bėgimą, ir nesutarimus – viską buvau numačiusi, viską ir radau, bet kai kojos iš tikrųjų pavargusios ir esi visiškai išsekusi, srūva prakaitas ir lūžinėja nagai – tolimas peizažus pasidaro nebeįdomus.
Palengva mūsų santykiai nusistovi, vis mažėja nesusipratimų. Jeigu tarp mudviejų ir būna trinties, tai kalta čia Broniaus nerimastis, virstanti nusivylimu kūryba. Taip atsitinka tada, kai jam nesiseka dirbti, kaip jis sako, kai yra bejėgis perteikti tai, ką jaučia.
O kritikai, žurnalų redaktoriai dažnai buvo jam negailestingi. „Pergalės“ žurnalo vyr. redaktoriaus Broniaus apsakymo „Žmogus sniege“ paraštėje užrašyta: „Čia ne literatūra“.
Pagaliau užbaigta pirmoji romano dalis. Į leidyklą nešti nedrįsta – pirmiausia duoda paskaityti redaktoriui Jonui Pilypaičiui, o jam pritarus nuneša ir nekantriai laukia atsiliepimo, recenzijos. Perskaito Petro Bražėno vidinę recenziją, iš esmės teigiamą, bet joje parašyta, kad čia dar ne romanas, tik geri apmatai romanui, kad tokios knygos dar negalima leisti, kad ji ištęsta ir padrika… Bronius neranda sau vietos. Lyg nuo ko gindamasis, jaudindamasis ir pykdamas sako, kad jeigu jo romanas būtų toks, kokius rašo visi ar bent dauguma – banalus ir lėkštas, kokį gali sukurti kiekvienas ir kokių žmonės jau yra skaitę, knyga būtų iš karto priimta… Matai, kaip brangiai tenka mokėti už norą duoti ką nors nauja. Bet po kiek laiko vėl abejoja: ko gero, Bražėnas teisus, dar reikia padirbėti. Ir vėl užeina akimirkos, kai ima atrodyti, jog visi žmonės, leidėjai ir kritikai yra susimokę, kad jo literatūrinis kelias būtų pilnas nesėkmių, sunkesnis negu kieno kito.
Jį prislegia neviltis, ir akimirkos pesimizmas, pasiekęs kraštutinį laipsnį, gundo nusižudyti. Jis tuomet tartum iš naujo išgyvena visas patirtas nesėkmes, nelaimes, pralaimėjimus, ir tokia ligūsta būsena tęsiasi gana ilgai. O aš kaip visuomet tokiais atvejais labai jaudinuosi, jaučiuosi kalta, kad negaliu padėti.
Po kurio laiko vėl imdavo piktintis ir įrodinėti, jog viskas, ką parašė, iš tikrųjų yra gerai. Sakydavo: mano romanas – tai kaip koks savotiškas gyvenimo srautas. Tiesą sakant, ir žmogui gyvenimas, kurį jis gyvena, taip pat atrodo kaip svarbių ir nereikšmingų įvykių visuma. Atrodo, aš pasiekiau estetinį efektą…
Ir vis dėlto recenzija Bronių stipriai sukrėtė. Jis pervargo. Ir vėl jaučiasi vienišas. Tiesa, tam tikra prasme jis visuomet buvo vienišas. O dabar dar vienišesnis. Tarytum kokia sunki našta apninka nepasitikėjimas, tikra kūrybos krizė. Nei dieną, nei naktį jam neduoda ramybės klausimai: ar teisingu keliu eina, jeigu taip, tai ar užteks jėgų juo eiti, o atsakymo negali rasti. Suprantama, krizinę dvasios būseną jis sergėjo nuo svetimų akių kaip ir savo asmeninį gyvenimą, savo jausmus, slapčiausius ketinimus.
Po tos pirmos nesėkmės dar ilgai jam bus sunku pradėti rašyti, dar ilgai analizuos vien save, ilgėsis draugų, bendravimo, bet dar ilgai nedrįs ar gal negalės jų ieškoti.
Kai romanas buvo išleistas, P. Bražėnui parašė laišką, kuriame bičiuliškai dėkojo už pastabas, padėjusias sucementuoti romano rankraštį…
Šiaip Bronius buvo labai pakantus, bet man pradėjus zirzti dėl sunkaus gyvenimo jis susierzinęs sakydavo, kad turėsiu išmokti susitaikyti su tuo, už ką kitos nežinia ką atiduotų. Palengva jis apsipranta su šeimynine padėtimi, randa joje savotiško žavumo, pradeda pastebėti mažus kasdieniškus rūpesčius. Palengva lyg ir pradeda justi, kas yra namai, kad namuose yra laukiamas. Pradedam apsiprasti abu, ir aš pamatau jį taip pat kitokį, negu mačiau anksčiau. Matau, kad namuose tampa truputį kitoks – kartais labai žvalus, neapsakomai atlaidus. Tikrai, šalia visų savanaudiškų ir nesavanaudiškų priežasčių mūsų santuokoje buvo kažkas labai patvaraus, ko nebūtų pažeidę jokie laikini išsiskyrimai. Teisybę sakant, mums net nebuvo atėjusi mintis skirtis, nors susipykę visuomet kartodavome, kad to norime, kad būtinai turime išsiskirti. Tuomet, žiūrėdami vienas į kitą, piktdžiugiškai šypsodavomės, per kelias akimirkas supratę kandaus mūsų žodžiavimosi ir kovos už „valdžią“ esmę.
Įkarščiui nurimus galvodavau: kas mane pastūmėjo prie menininko? Mano paviršutiniškumas ar vergiškas provincialumas? Ko tikėjausi iš šitos santuokos? Mintimis vis grįždavau prie tų žmonių, kurie man patikdavo, patikdavo jų poelgiai, gyvenimo būdas. Bet traukte traukė prie visai priešingų! Tik čia pajusdavau dvasios ramybę.
Parėjęs į namus ir neradęs manęs su Kostuku, Bronius atsisėsdavo svetainėje ant sofos ir laukdavo. Jam patikdavo taip sėdėti tyloje tarp pažįstamų daiktų ir laukti. Vos mudu su Kostuku pareiname, matau jo veide džiaugsmą, jis ima kalbėti, išlieja visa, kas guli ant širdies, atsipalaiduoja, ir jaučiu, kad palengva tolsta jį slegiančios mintys. Tada matuoja kambarį žingsniais ir šneka be paliovos. Iš jo kalbos suprantu, koks jis vienišas, koks uždaras jo gyvenimas. Dirba po dvylika valandų per dieną. Sako: jeigu ir pavyksta parašyti kokią noveliukę, tai vis tiek matai, kad niekada neateina kaip tik ta sėkmė, kurios norėjai. Taip, sėkmė visada kažkur šalia…
Prašo mane pasakoti, kaip sekėsi, sako, jam malonu klausytis mano šnekos. Užsisvajojęs kalba: pašnekesys – tai viena didžiausių palaimų gyvenime, tai malonumas, kai bendraujant protams susilieja ir susipina sielos. Aš suprasdavau, kad jis kuria mūsų gyvenimą, jis tokio norėtų ateityje.
Visų našlaičių gyvenimas liūdnas, bet taip yra, kai matai tik vieną gyvenimo pusę. Bronius, nešiodamas širdyje liūdesį ir netektį, stengėsi matyti šviesiąsias gyvenimo puses. Jis džiaugdavosi kiekviena gražia akimirka, pasiektu nors ir mažiausiu laimėjimu. Kartą sako: vis dėlto kaip gerai, kad mes gyvename sostinėje, pačiame Vilniaus centre, turime darbą, sūnų. Rodos, ar tik ne Žemaitės premijos gavimo proga dalyvavo laidoje televizijoj. Buvo nepatenkintas savo kalba, kad nepasakė to, ką norėjęs pasakyti. Po televizijos laidos ilgai vaikščiojome po Vingio parką, kalbėjomės: mačiau, kad Bronius truputį nervinasi. Sakė, kad tai niekai, jei nori ką svarbaus pasakyti – tai tik ne televizijoje. Guodėsi negalėjęs dorai sukoncentruoti minčių, kad blaškė dėmesį prožektoriai, laidos vedėja nutraukdavo pradėtą minti, nes per trumpą laiko atkarpėlę reikėjo daug pasakyti. O aš, kai išvydau jį ekrane tokį susijaudinusį, nesurandantį tinkamų žodžių, graudinausi ir drauge džiaugiausi.
Vakare ir vėl kalbėjome apie jo pasirodymą televizijoje, apie kūrybą; apgailestaudamas jis šnekėjo, kad lietuvių tauta maža ir jos kūrėjams daug sunkiau patekti su savo kūryba į pasaulį. Kartą, sakė jis, klausydamas vieno rusų rašytojo kalbos per televiziją, supratau, kad ir aš turiu tokių minčių, tik gal kiek labiau apibendrintų, bet manęs ir daugelio kitų panašių nieks ten niekada neleis…
Jis labai džiaugėsi, kai už romaną buvo paskirta Žemaitės premija. Parėjęs į namus, būdavo, atsiverčia knygą, paskaito vieną kitą puslapį ir Juokiasi: vis dėlto padariau šuoli, žinai, yra vietų, vertų Nobelio premijos… Nieko, pradžiai užteks ir Žemaitės… Matai, kaip gerai Išeina: maniau, kad mano romanas vertas Nobelio premijos, pristatė respublikinei, o gavau Žemaitės…
Iš tikrųjų Bronius niekada neieškojo šlovės ar kokio vienadienio populiarumo. Jis tartum gūžėsi nuo bet kokios viešumos. Kita vertus, visada norėjo, kad jo mintys žmonėse rastų atgarsi.
Kartais nevilties valandą jam pačiam jo nesėkmės taip išdidėja, jog rūstauja nežinąs, ar yra pasaulyje žmogus, kurio padėtis būtų baisesnė už jo… Po kiek laiko, žiūrėk, ima lyg ir sau įrodinėti, kad jo padėtis nėra jau tokia bloga, ir tik reikia džiaugtis, kad gali rašyti, kad turi šeimą, kad gyvena Vilniuje, ir dar miesto centre; ir pagalvok – man per kūrybą leista kalbėti tūkstančiams žmonių… O susimąstęs priduria: o gal dešimčiai… Tai man duota tokia Dievo dovana, kad per kūrybą galiu bendrauti su šitokia daugybe žmonių. Po tokių kalbų jis kažkaip atidžiau pažiūrėdavo į mane, į mūsų nelengvą kasdieninį gyvenimą ir pamatęs mane dirbančią lyg ir aiškiau suvokdavo, kad man sunku, pasijausdavo kaltas, puldavo man padėti, bet nesisekdavo. Pasižiūrėdavo lyg ir prasikaltęs ir įnikdavo į savo darbą.
Sakydavo, kad sunkiausia jam atsisėsti prie švaraus popieriaus lapo ir parašyti pirmąjį sakinį. Gal todėl ant tuščio lapo kampų pripaišydavo visokių figūrėlių – koncentruodavo mintis, prisipratindavo… Tol, kol tema nepatraukia manęs tiek, kad nebegaliu nuo jos atsiplėšti, kalbėdavo jis. Vėliau rašau taip, lyg kas man diktuotų. Iš anksto niekada nežinodavo, kuo baigsis koks nors epizodas, kaip plėtosis charakteris. Kartais, perrašinėdama rankraščius ir radusi visai kitus įvykius, priekaištaudavau, kad ir taip buvo gerai, o jis sakydavo, kad ne mažiau už mane stebisi įvykių posūkiais.
Rašydamas palikdavo didžiulę dešinę paraštę, iki pusės puslapio. Taip įpratęs rašyti, ir laiškuose palikdavo didžiules paraštes.
Kartą rodė nuo tušinuko laikymo rašant patinusius pirštus, sako: parašiau gal 20 puslapių vienu atsikvėpimu. Tarytum versmė būtų manyje ištryškusi. Žodis veja žodį. Rašau kaip pašėlęs, puslapį po puslapio. Mintys plaukia taip greitai ir taip gausiai, jog praleidžiu daugybę detalių, kurių nespėju užrašyti, nors skubu kaip įmanydamas. Visa tai plūste plūsta į mane, ir kiekvieną žodį, kurį rašau, rodos, kažkas pakužda man iš šalies. Ta palaima kartais trunka gana ilgai, kartais trumpiau. (Įėjusi į jo kambarį kartais rasdavau jį taip rašant. Jis pakeldavo į mane akis, bet manęs nematydavo ir negirdėdavo, gal klausėsi kito balso, kuris diktavo. Aš tyliai išeidavau…) Plačios paraštės būdavo paliktos gal tam, kad vėliau užrašytų mintis, kurių nespėjo užrašyti įkvėpimo minutėmis.
Kartą pasiūliau Broniui važiuoti savaitgalį į tėviškę, o jis sako: turbūt negalėsiu, noriu pabaigti romane „gervių ciklą“, jau seniai nešiojuosi galvoje, bet kai prisėdu prie popieriaus, galva – kaip iššluota. Aišku, įkvėpimas gali ateiti rytoj arba šį vakarą, visai įmanoma, kad jis ateis man ryt, ir tada tą ciklą pabaigsiu per porą valandų. Matai, negaliu suplanuoti, kad, pavyzdžiui, šiandien parašysiu penkis puslapius, o ryt jau važiuosime, turiu sulaukti savo akimirkos.
Į mano priekaištus, kad mes per mažai bendraujame su giminėmis ir draugais, jis atsakė: kad galėčiau tapti tikrai laisvas ir stiprus, turiu išsilaisvinti nuo viso to, kas mane sieja su ne tokiu idealiu žemiškuoju gyvenimu.
Manau, kad nelabai daug yra rašytojų, pasinėrusių į meno ir minties kūrinius taip, kaip Bronius. Ten, kur jų nėra, jam kažko trūksta, jis tarsi neturi kuo kvėpuoti. Jokios gyvenimo pagundos neišviliodavo jo iš bibliotekų, nuo apmąstymų ir stebėjimų.
Bronius dažnai rašydavo skaityklose, pasilikęs po darbo, savo kabinete, rečiau namuose. Grįžęs į namus daugiausia taisydavo rankraščius arba ką nors skaitydavo. Rašyti jam geriausiai sekdavosi, kai aplink šurmulys. Jis sakydavo: gerai dirbti sugebu tik tada, kai aplinkui kažkokia skuba, bildesys, o kai užsidarau – nuo vienatvės man darosi nejauku, ir mintys visai ne tos.
Kartais pastebėdavau, kaip Bronius, norėdamas perteikti kokio filosofo mintį, stengdavosi tuos dalykus suprantamai nusakyti ir man. Pyktelėjusi jam aiškindavau, kad man visa tai suprantama, tik negaliu pasakyti, surasti tinkamų žodžių… Toks pokalbis mane visuomet erzindavo.
Kai laukėmės vaikučio, Bronius sakydavo, jog norėtų sūnaus, bet patylėjęs pridurdavo: nenorėčiau, kad sūnus pakartotų visus mano vargus, gal dukrelei būtų lengviau.
1973 metų balandžio 1 d. gimė sūnus. Ligoninėje gaunu iš Broniaus gėlių ir laiškutį, jis sveikina, džiaugiasi, kitą dieną vėl parašo ilgą laišką. Rašo, kad jo nuotaika puiki, kad diena graži, saulėta. Per Vilniaus sodus ir parkus jau eina pavasaris, Neries vandeny atsispindi aukštas, giedras dangus. Nors naktį iškrito nemažai sniego, bet pavasario saulė baigia jį nutirpdyti.
Sužinojęs, kad gimė sūnus, vienu prisėdimu parašęs apsakymą. Jis vadinsis „Intrigantas“. Kitą dieną laiškutyje nupiešė lėlę ir užrašė: Kostas. Aš parašiau, kad labai panašus į mūsų vaikutį, ir vardas gražus.
Į ligoninę manęs paimti atvažiavo susijaudinęs, paėmęs vaikutį ilgai žiūrėjo, paklausė, kodėl toks raudonas, ligoninės seselė net įsižeidė; jis nusišypsojo savo gražia graudžia šypsena, kuri man taip dažnai nueidavo per širdį, ir seselė mums palinkėjo laimės.
Vėliau jis džiaugdavosi, didžiuodavosi sūnum, o kartais jis pats būdavo kaip vaikas, kad ir tuomet, kai paklausė manęs, ar aš leisiu vaikščioti su sūnum po Vilnių, kai jis paaugs…
Sūnaus gimimas atnešė į jo gyvenimą džiaugsmo, bet kartu ir rūpesčio. Jis suprato, kad dabar nuolat reikės galvoti apie šeimą, apie duonos kąsnį, kad kūrybai liks mažiau laiko, o tai jį baugino. Prakeiktas skurdas, prakeiktas varganas gyvenimas ir kasdieniai rūpesčiai! Kada jis galės daryti tai, kas jam labiausiai patinka, kam yra pašauktas? Laikas bėga, o ką nuveikė? Jam jau 33 metai, o dar net savo būsto neturi.
Kai 1973 metų vasarą Rašytojų sąjunga paskyrė butą, aš su Kostuku buvau kaime pas savo tėvus. Gavau laišką, ir pirmieji jo žodžiai buvo: „Mūsų sūnus jau turi butą“.
Bronius kviečia to buto apžiūrėti.
Atvažiuojame į Žvėryną. Vakaro spalvų užlieta Vykinto gatvelė, medžiuose paskendęs medinis namas atrodė nekasdieniškai, šventiškai. Man reikia greitai išvažiuoti į kaimą, ten palikau Kostuką. Bronius pasilikęs rūpintis remontu, apstatinėja butą senais baldais. Namas senas, medinis, apšildomas dujinėmis krosnelėmis. Butas erdvus, du dideli kambariai, vienas mažesnis, kuriame jis ir įsitaisė sau darbo kambarį. Jam nepatinka gelsvos sienos, jis norėtų šviesiai rusvos molio spalvos. Džiaugėsi gražiais krosnelės koklių ornamentais. Jo kambarėlio langas buvo pietinėje pusėje, į Vykinto gatvę. Tyli, rami, akmenimis grįsta gatvelė, apaugusi didžiuliais medžiais. Po Broniaus langu pavasariais su žydėdavo alyvų krūmai. Už svetainės langų buvo sodelis, čia augo viena kriaušė, keletas vyšnaičių, slyvaitė, buvo agrastų ir serbentų Krūmelių. Pavasariais čia būdavo tikrai romantiška. Pro atdarus svetainės langus į kambarį krisdavo vyšnių žiedlapiai.
Kartą taip žydint vyšnioms mus aplankė poetas Vytautas Skripka. Bronius paklausė: o tu dar vis vienas? Vytautas atsistojo, teatrališkai ištiesė rankas į žydintį sodelį ir pasakė: mano vestuvės bus tada, kai dar kartą šitaip vyšnios žydės…
Turėjome ir daržo lysvelę, auginau gėles. Broniui tai labai patiko, šypsodamasis jis vienąkart pasakė: turbūt tave pamilau todėl, kad tu mėgsti gėles, o kitą kartą: tave pamilau, kad tu myli mažus vaikus…
Taigi tą rudenį, grįžusi iš kaimo, su didžiausiu užsidegimu ėmiau tvarkyti butą pagal savo moterišką skonį, gal net per daug pretenzingai ir išrankiai. Dėl to išrankumo dažnai konfliktavau su Bronium, tai mane slėgė, bet kentėdavau iki galo, nes man neišsiskirti iš kitų atrodė neįmanoma… Nežiūrint tų menkų nesutarimų, labai džiaugėmės butu. Džiaugėmės viskuo: ir erdviais kambariais, ir sodu po langais. Broniui ypač patiko turėti atskirą kambarėlį. Jis buvo nedidelis, gal dešimties kvadratinių metrų, pietų pusėje, todėl pilnas šviesos, jaukumo. Palei sieną – lova, užtiesta mano mamos austa lovatiese, prie lango – šviesus rašomasis stalas su sena rašomąja mašinėlė. Prie kitos sienos – knygų spinta ir lentyna, kurią su Broniumi Kašelioniu iš kažkur parnešė, džiaugėsi pigiai nupirkę.
Pažiūrėti, kaip mes įsikūrėme, atėjo Antanas Masionis. Mačiau, kad Broniui šis vaikystės draugo vizitas buvo labai svarbus. Antanas pagyrė, kad jaukūs, erdvūs kambariai. Pažiūrėjęs į mūsų Kostuką, nusijuokė: o kokios akys, bus filosofas, gal mano žentas… O mano dukra bus balerina… Bronius irgi juokiasi: kad balerina, tai labai gerai, bet mano sūnui ji bus per sena…
Ir štai praėjo gal pusmetis po Antano apsilankymo. Suskambo telefonas, Bronius pakėlė ragelį, pakalbėjo ir nieko man nepaaiškinęs pradėjo nervingai vaikščioti po kambarį, jo veidas buvo išbalęs, akyse – gėla ir neviltis. Ir tik po gero pusvalandžio dusliu balsu ištarė: „Antanas mirė“.
Vėliau kalbėjo: su Antanu dingo ir dalis mano gyvenimo, mano praeitis. Dabar daug kas įgyja jau kitą reikšmę. Man reikėjo žmogaus, su kuriuo galėčiau varžytis, jo buvimas mane versdavo pasitempti, nenuleisti rankų. Jo energija, gyvenimo geismas persiduodavo ir man.
Kurį laiką po Antano mirties Bronius negalėjo imtis jokio darbo. Sunkiais žingsniais matuodavo kambarį, dažnai išeidavo paklajoti prie upės.
Gimus sūnui Bronius kalbėjo, jog jis manęs, kad pirma gims jo romanas, o po to antras jo kūrinys – sūnus. Sūnus gimė, o tiek laiko galvoje išnešiotam kūriniui negaliu suteikti gyvybės, sielvartavo jis. Ir nešiojuosi savyje nebūtį, o tai man sunku.
Važiuojame į Vyžuonas. Laimingi, kad turime mažylį, kad po Vilniaus pilkšvumos, artėdami prie Vyžuonų, išvystame mėlyną, lengvą, linksmą dangų, pavasarinę žalumą. Bronius daug kalba, pasakoja. Sako, gal reikia mums nusipirkti kolektyvinį sodą, aš klausiu, o kas jame dirbs, ir Broniaus akys jau ne tokios linksmos, o aš gailiuosi, kad nesvajojau kartu – nors ir apie neįgyvendinamus dalykus…
Bronius vis žiūri į sūnų ir sako: aš dar iki galo nesuvokiu, koks nepaprastas įvykis atsitiko mano gyvenime. Gimė sūnus, aš turiu sūnų!
Kai gimė vaikas, atsitiko taip, kaip dažniausiai būna – viskas pasikeitė, mes pasikeitėme. Bet tai dar nebuvo tas pasikeitimas, kuris įvyko po to, kai aš pradėjau perrašinėti romano tęsinį. Bronius labai prisirišo prie sūnaus. Kiekviename sūnaus poelgyje jis matė save. O kartais, matydamas jo beribį aikštingumą ir priešgynumą, sakydavo, kad vaikas surinko mūsų abiejų blogąsias savybes. Mums susibarus, vaikas dažnai su pienu įtraukdavo geroką porciją tulžies.
Sykį Bronius pro langą pamatė, kad Kostukas su kiemo vaikais degina popieriaus skiautes ir leidžia jas pavėjui. Ramiu balsu pakvietęs vaiką į namus, paklausė, ką jis kieme veikė, ar kartais nedegino popierių, ir kai Kostukas neprisipažino, taip pat labai ramiai paėmė vytinę, gerai įkrėtė, paaiškino, kad gauna dvigubai: už tai, kad degino, ir už melą. Nesakė jam ilgų moralų, po keleto minučių gražiai su juo šnekučiavosi.
Kartais pasakoma, kad kūryba menininką atitveria nuo realaus gyvenimo. Gal iš dalies šitaip buvo ir Broniui. Gal jis šitaip įstojo į pražūtingą kelią, kuriuo eidamas save taip išvargino, kad nebeliko jėgų gyventi?
Kūrybos antplūdžio valandėlėmis jis būdavo tartum už įprastos žmogiškos egzistencijos ribų ir negalėdavo su ja susiliesti, surasti joje sau vietos. Nors pats gerai žinojo savo vietą ir tikslą. Nenorėdavo su niekuo bendrauti, pasikviesti draugų, o vienas eidavo į prastas kavines, gerdavo raudoną vyną ir vis įtikinėdavo save: aš gyvensiu kitokį gyvenimą, šitas ne man, bet dabar dar neatėjo laikas…
Iš prigimties Bronius buvo aistringas, liguistai jautrus ir todėl kartais atrodė neteisus ir per daug griežtas dėl išankstinio nusistatymo arba apakęs dėl nepagrįstos antipatijos.
Pamenu, kai Antanui Masioniui buvo užėjęs negerumas, Bronius paskambino V. ir kvietė važiuoti pas Antaną. V. ėmė aiškintis neturįs laiko, esąs užsiėmęs. Jau po Antano mirties sėdėdamas su V. prie vyno taurės, Bronius nieko neaiškinęs grubokai jį stumtelėjo…
Kartais jį apnikdavo lyg ir kokios aiškiaregystės būsenos, rodės, jis kiaurai permatydavo, kas slypi už išorinio žmonių tvarkingumo. Man rodosi, kad kaip tik dėl to iš pirmo žvilgsnio be jokios priežasties pradėdavo pulti kokį žmogų, dažniausiai savo artimą, ir tik vėliau supratau, kad šitaip elgdavosi žmonėse sugavęs netikrą gaidą, kažkokius negerus sumanymus ir lyg norėdamas užbėgti įvykiams už akių iš anksto tą žmogų puldavo ir ant jo pykdavo.
O po kurio laiko, lyg ir atlėgus kūrybinio polėkio priepuoliams, jis imdavo aiškinti, kad reikia kiek galima įsikibti į gyvenimą, nes kitaip žmonės tavęs nepaisys, nesiskaitys su tavimi.
Kartą kalbėjome apie sportą. Aš jam sakau: kokia trumpa sportininko sėkmė, buvęs nepakeičiamas ir garbinamas, greitai beveik visų užmirštamas. Svarbu pasiekti aukštumas, o po to gali ir nieko nebūti, atsakė Bronius.
Didžiausias jo gyvenimo siekis – būti menininku. Kūryba – tai pagrindinė žmogaus laisvės sritis, ne kartą sakydavo jis. Tai yra drąsiųjų žygis, reikalaująs rizikos, ryžto ir ramybės atsižadėjimo.
Mūsų pokalbiai nuo kūrybos, žmogaus būties dažnai nukrypdavo prie pievos. Tai, ką jis kalbėdavo, nebuvo man iki galo suprantamos tiesos, jis sakydavo, kad visas mūsų mąstymas yra tik apmąstymas to, kas jau išmąstyta.
Paprastai manoma, kad Dievo ieško tik vienišieji, bet, žinok, prie Dievo veda ne tik vienišumas, bet ir tai, kad joks žmogus negali patenkinti mūsų troškimų iki galo, sakydavo jis. Meilės pilnatvę, savęs atradimo džiaugsmą žmogui duodama patirti kaip dovaną, kurios jis pats negali sukurti, taigi – žmogus daugiau gauna, nei pajėgia duoti. Surasdamas save žmogus gali pajusti absoliutų džiaugsmą, galutini atradimą. Pasaulis yra laisvės ir meilės arena, kur gresia pikto pavojus. Ir žinok, kad mažiausias, galintis mylėti, yra didžiausias.
Aš sakau: painūs man šitie tavo aiškinimai. Bronius šypsosi: žinok, kad tiesmukas noras viską labai tiksliai žinoti veda prie absurdo. O tikrasis Dievo išpažinimas – pagarbus galvos nulenkimas prieš nesuvokiamą paslaptį. O meilė visada yra paslaptis. Todėl ir pati meilė – nesukurtasis amžinasis Dievas. Į meilę einama kaip į galutinę situaciją, patyręs meilę žmogus išeina lyg į kokią šviesą. Aukščiausių pažinimo galių žmogus turi ieškoti savyje.
Stebėdavausi skaitydama ir perrašinėdama jo rankraščius, kuriuose buvo surašyta tai, ką jis man pasakodavo žiemos vakarais, pasakodavo apie lyg ir kažkieno gyventą gyvenimą. Bronius sakydavo: man regis, jog aš truputį moku skaityti, kas parašyta žmonių širdyse. O kai esu gerai nusiteikęs, man atrodo, kad galiu iš tikrųjų perprasti kito žmogaus gyvenimą, nors šiaip ir nesu koks nors gudročius.
Pasibaigus vasarai, pailsėjęs jis vėl sėsdavo prie rankraščių. Vakarais vėl šnekėdavome apie tai, ką parašydavo. Kartą ėmė kalbėti, jog kūrinys turėtų būti toks, kad jį galėtum garsiai skaityti ir jis veiktų klausytoją. Gal todėl jis vakarais pasakodavo būsimus epizodus iš savo romano.
Įtemptai dirbdami nepastebėdavom, kaip ateidavo šventės – Kūčios ir Kalėdos, kurias tyliai atšvęsdavome. Naujuosius metus sutikdavome namie dviese, na, trise, bet mūsų Kostukas jau miegodavo. Vaišindavomės šampanu arba vynu, žiūrint, kiek turėdavome pinigų. Ant stalo degdavo žvakė, įstatyta į tą patį padėklą, kuriame degė prieš metus. Ir ištirpusi, išsiliejusi žvakė pažymėdavo mūsų praėjusį laiką. Baigiantis vakarui ant popieriaus skiaučių rašydavom palinkėjimus vienas kitam ir „įsipareigojimus“ ateinantiems metams.
Bronių viskas labai išvargindavo: darbas, kūryba, buitis. Vis galvodavo, kaip geriau ir greičiau atsipalaiduoti, pailsėti. Apie tai dažnai kalbėdavo. Pasivaikščiojimas gamtoje labai gerai, sakydavo, bet reiktų ir geros, raminančios muzikos. Norėčiau turėti grotuvą ir keletą Mocarto plokštelių. Ir pirkdavo mėgstamų dailininkų reprodukcijų albumus: van Gogo, Čiurlionio, Vizgirdos. Jam labai patiko van Gogo „Kviečių laukas“, ir mes, padarę rėmelį, pasikabinome šią reprodukciją ant sienos.
Tai buvo turtingiausios mūsų gyvenimo akimirkos, bendrumas, visiška vienybė. Tada ir prasidėjo gražiausi mūsų gyvenimo metai. Pamažu dingo mus skyrusi nematoma siena. Bronius kaip artimiausiam žmogui man ėmė pasakoti apie savo išgyvenimus, kūrybą. Džiaugdamasi tokia permaina, aš mielai priėmiau jo patarėjos ir klausovės vaidmenį. Patiko, kad buvau išskirta iš kitų jo artimųjų tarpo, nes mažai su kuo jis buvo toks atviras. Džiugino viltis, kad toks artimas mudviejų bendravimas suteiks jam daugiau jėgų ir pasitikėjimo.
Kartą Bronius man kalbėjo: gerai, kad tu esi, mes jau neblogai sutariame, ir viskas iš esmės yra gerai, bet tu nekreipk per daug dėmesio, kad aš kartais būnu liūdnas ir nenoriu nieko matyti, net tavęs. Žinok, kad kiekvienas „tu“ iš esmės yra nusivylimas, kad yra riba, kur žmogus vis tiek lieka vienišas, nors greta būtų kitas.
Jo jautrumas ir prigimties įsipareigojimas skaudžiai suvokti ir išgyventi visas su žmogaus būtimi susijusias smulkmenas jį ir keldavo, ir gniuždydavo.
Kai Broniaus dėdė Vyžintas po skrandžio operacijos gulėjo ligoninėje Polocko gatvėje, jis dieną buvo nuėjęs budėti prie ligonio. Parėjo sukrėstas ir skundėsi: koks baisus tas ligoninės kvapas, jis tiesiog mane persekioja. Man vis norisi plautis rankas… Reikia kažką sugalvoti, kad pabėgčiau nuo ligoninės prisiminimų ir nuo viso to, ką ji manyje paliko. Kai šitaip esu susijaudinęs, kai iš galvos neišeina dėdės liga, kai prieš akis matau jo įdubusius skruostus, tai kūrybinė sėkmė atrodo smulki ir menka. Visada jaudina gyvenimo ir mirties, kūrybos ir griovimo, amžinybės ir akimirkos klausimai, bet pabuvus ligoninėje jie iškyla dar aštriau. Kaip praminti savo taką tarp gyvenimo begalybės ir nebūties bedugnės?
Bronius tiesiog negalėjo matyti, kaip kenčia artimi žmonės – jį imdavo kamuoti nerimas, mirties nuojauta, baimė. Kitą dieną į ligoninę ėjau aš, nes mačiau, kad iš jo tai atima daug jėgų.
Po didesnių ar mažesnių sukrėtimų jis ilgai negalėdavo sėsti prie rankraščių. Tada gelbėdavo skaitymas. Skaitymas jam buvo gėris, poreikis, galimybė giliau kvėpuoti, atverdavo naujus pasaulius, duodavo peno mintims ir teikdavo poilsį. Tai buvo jo gyvenimo dalis. Jį domino žmogus – jo ydos ir gerumas. Jo kančios ir džiaugsmas, naivus nuoširdumas. Žmogus ir jo paslaptis.
Skaitydamas knygas Bronius paraštėse prirašinėdavo pastabų. Kaip pastebėjau, jis labai norėdavo perprasti kitus savo gyvenimu ir vidiniu pasauliu jam artimus žmones, jų troškimus, mintis. Bet jam sunkiai sekėsi perprasti savo artimuosius.
Kartą mus aplankė jo brolis Alvydas su savo būsima žmona.
Nusivedęs į savo kambarį, Bronius bandė juos užimti, kalbino, klausinėjo. Po pusvalandžio atėjęs pas mane į virtuvę paprašė, kad kuo greičiau kviesčiau svečius prie stalo, nes jis nežino, apie ką su jais kalbėti…
Sykį girdėjau, kaip jis primygtinai klausinėjo mano sesers, kas jai svarbiausia gyvenime, kokie jos troškimai, svajonės, kartodamas: pasakok, pasakok. Išgirdęs, kad svarbiausia – butas, kažkaip nustebęs ir sutrikęs klausinėjo: o dar kas, na, sakyk, sakyk…
Mėgstamiausios jo ir mudviejų pasivaikščiojimo vietos – senamiestis ir Neries paupys. Kai pavargdavo sėdėti prie rankraščių, eidavome į paupį, ten tokios gražios vietos, upė daro vingį, už upės – Vingio parkas. Užkopus į kalną buvo matyti vyriausybės rūmai. Man gadina nuotaiką, kai matau, kad ten, kur gražiausia, skirta ne visiems, o tik išrinktiesiems. Kas juos išrinko? – piktindavosi jis. Kita vertus, gerai dar, kad rūmai, o ne kiaulidės, nes daug kur kaime gražiausiose vietose, prie upelių, prie ežerų – pristatyta kiaulidžių…
Kai vaikščiodavome po Vilniaus apylinkes, Bronius, nuo kokios kalvelės žiūrėdamas į naujus rajonus, kalbėdavo: jaučiuosi svetimas tam, kas ateina, net tam, kas yra, kaip ir toms naujoms gatvėms be posūkių, be netikėtų perspektyvų, negailestingai tiesių, nebeprimenančių senojo Vilniaus, o peršančių mintį apie kažkokį naują, bet skurdų sielai gyvenimą.
Kiekvieną vasarą bent trumpam nuvažiuodavome į Palangą prie jūros. Broniui tai buvo būtinybė. Jis ten pasikeisdavo, atsipalaiduodavo, nors tam ir reikėdavo didelių pastangų. Vaikščiodamas lyg man, lyg ir sau kartodavo, kad reikia mokėti ilsėtis, nebėgioti, neskubėti, nesierzinti, reikia išmokti lėtai vaikščioti, viskuo gėrėtis arba bent jau stengtis surasti, kuo pasigėrėti. Reikia, būtinai reikia nors laikinai atitrūkti nuo to lėkimo, nuo to nežmoniško skubėjimo, kuris atima tiek daug jėgų. Ir beaiškindamas kartais pats nepajusdavo, kaip nugrimzdavo į savo mintis ir jau nebematydamas ir nebegirdėdamas nieko aplinkui greitu žingsniu traukdavo prie jūros… Jei pasitaikydavo, kad išsiilgtoji jūra pasitikdavo šalta, pikta, orai vėjuoti, Bronius vis tiek atkakliai kiekvieną dieną maudydavosi, galynėdavosi su didžiulėmis bangomis, o aš, drebėdama nuo šalto vėjo, vaikščiodavau pakrante ir laukdavau. Egoistiškai galvodavau – kodėl man vis tenka laukti, laukti jo, laukti geresnių laikų, nežinia ko, o gal dabar ir yra geriausia – tas laukimas…
Grįžę iš Palangos, jeigu dar būdavo likę atostogų, nuvažiuodavome į kaimą. Būdami Vilniuje savaitgaliais plaukdavome garlaiviu į Valakampius, važiuodavome prie Žaliųjų ežerų, irstydavomės valtimi. Taip iškylaudavom tol, kol turėdavome pinigų. Uždirbdavome nedaug, bet Bronius, kaip ir kiekvienas vargo matęs žmogus, puikiai mokėjo švaistyti pinigus, negalvodavo apie jokį taupymą.
Sykį viešėdami Vyžuonose pas jo pamotę, nuėjome prie Vyžuonos upės. Pirmą kartą mačiau, kaip jis gaudė žuvis be meškerės – tik plikomis rankomis… Braidžioja po upę ir tarp medžių šaknų, labai atsargiai tiesdamas rankas, sugauna žuvį. Su meškere žvejojo tik 1979-ųjų metų vasarą, kai poilsiavome prie Aiseto ežero Labanoro girioje. Nusiirdavome į salelę ir visi trys – Kostukas, aš ir Bronius – žvejodavome iš valties. Bijodavom, kad žuvis neužkibtų pirmiau Broniui, o ne Kostukui, nes tada Kostukas taip išgyvendavo, vos neverkdavo. Broniui beveik nelikdavo laiko žvejoti, jis maudavo sliekus ant mano ir Kostuko kabliukų, saugodavo, kad Kostukas neiškristų iš valtelės, nes kai užkibdavo žuvis, jis taip susijaudinęs traukdavo ją, kad apie jokį atsargumą negalėjo būti nė kalbos. Mes su Bronium tyliai juokėmės, garsiai negalima, kad neišbaidytume žuvų…
Tokios puikios žvejybos daugiau nebuvo.
(Bus daugiau)
Giedrė Aleksandravičiūtė. Besileidžiančios saulės spinduliuose
1996 m. Nr. 10
Bronius Radzevičius. Vakaro saulė: apsakymų rinktinė (sud. J. Aputis). – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 197 p.
Broniaus Radzevičiaus kūryba išlieka pakylėtos dvasios, gaivaus oro gurkšniu, tikruoju įkvėpimu, kurio teks semtis dar ilgai. Į apsakymų rinkinį „Vakaro saulė“ „Baltų lankų“ leidykla sudėjo rašytojo J. Apučio atrinktus būdingiausius ir įtaigiausius apsakymus.
Ši B. Radzevičiaus apsakymų rinktinė tuos, kurie paims ją į rankas, būtinai privers iš naujo apmąstyti visą žmogaus gyvenimą. Knyga sudaryta taip, kad aprėpia paeiliui kiekvieną gyvenimo etapą – vaikystę, paauglystę, jaunystę, brandą, senatvę ir mirtį. Išskirtinis etapas B. Radzevičiaus kūryboje – branda. Galbūt todėl apsakymuose apie vaikystę toks ryškus autoriaus – brandaus žmogaus – balsas. Neatsitiktinai du apsakymai vaikystės tematika („Nuskriausta vaikystė“, „Paslaptingas pasaulis“) parašyti žiūrint į vaiką iš šalies, dar du („Šiąnakt bus šalna“, „Tėve“, – pasakys“) matant save vaiko akimis ir tik vienas apsakymas („Po karo“) parašytas matant vaiko akimis. Svarbiausia, ką randa autorius vaikystėje žinojimas ir su juo susijęs saugumo jausmas bei pasitikėjimas:
„Gal todėl jo vaizduotė – ta trapi tolimos vaikystės akimirka, kai buvo ne taip kaip dabar, kai visi (net arklys) saugojo jį nuo pavojų, kai visi žinojo, kad šiąnakt bus šalna. Ir žinojo, ką tada reikia daryti.“ (p. 43)
Žinojimui prieštarauja abejojantis, lyginti linkęs „gal“, už kurį yra baramas tėvo:
„– Eik! Eik tu su savo visais „gal“. – Kiek patylėjęs, jau taikiau, bet su kartėliu pridūrė: – Jums tik viskas – gal, tik knabinėti, draskyti. Bet… randate, ką gi jūs randat, kas iš to, ką jūs randate, a? – atsišliejęs ir viena ranka remdamasis į žemę, atsigrįžo jis į mane. – Lygint, tik viską lyginti, net savo šalį lyginti su kitom ir iš to nuspręsti, kiek ji verta meilės. Kas gi teliktų, jei motina imtų lyginti su kitais savo vaiką, jei nebūtų jis vienintelis iš visų vaikų vertas tik jos meilės, ir be jokio klausimo už ką.“ (p. 45)
Žinojimo ir pasitikėjimo dimensija sudaro esminį B. Radzevičiaus kūrybos lauką. Ji susijusi su apsakymų dvasingumo spektru, plėtojamu visoje rašytojo kūryboje. Paauglio mąstymas, užsisklendimas psichologinėje erdvėje (stebimas per lęšį pasaulis, iš baimės, sustirusios kojos), parodomas dviejose skirtingose situacijose: romantinėje, kai anūkui rūpi tolimų planetų paslaptys, o čia pat jo užmiršta, besiilginti anūko, vienatvėje miršta močiutė („Spindulys“), ir realistinėje, kai berniukas, gavęs savarankiškai išbandyti važiuotojo jėgas, akis į akį susiduria su likimo nuskriaustu žmogumi („Žmogus sniege“). Jaunystė apgauna dar skaudžiau. Ji pirmą kartą pražysta grožiu, suteikia sparnus: „Visur mes stengiamės priartėti kuo tyliau, kuo švelniau, kuo nepastebimiau. Raudonos vakarų žaros nudažytas vanduo aptaškydavo mūsų baltas kaip sniegas plunksnas“ (p. 86). Jaunystės giesmė panaši į gulbės giesmę („Paskutinė gulbės giesmė“). Giedama žinant, kad ji graži, ir kartu nesuprantant to grožio vertės, nesuprantant giesmės tuštumo, kuris pajuntamas atsimušus į kietą pagrindą – krantą:
„Atsipeikėdavome, kai aptakus balti kūnai atsiremdavo į parudavusią kranto žolę, ir sutrikusios nerdavome šalin kas kur, prie tolimiausių krantų, kuo atokiau viena nuo kitos, ir taip atsiskyrusios plaukiodavome, retkarčiais nejučiom vis žvilgteldamos į tą krantą. Praeidavo kiek laiko, ir vėl atsipeikėdavome, kai mūsų kūnai atsitrenkdavo į kranto žolę. Tada pačios apstulbdavom nuo klausimo, kaipgi taip atsitinka. Susigėdusios, vengdamos dirstelti viena į kitą, vėl nerdavome kur kas.“ (p. 87)
Jaunam žmogui pasaulis – ranka pasiekiamas, tačiau tik motina jaučia netikrumą, „aitrų neprinokusio vaisiaus skonį“:
„Motinos žvilgsnis klaidžiojo po mano tuščią kambarį. Tik dabar ji priėjo prie lango, jos žvilgsnį pasitiko baltos ir rausvos šviesos. Jos buvo ne mažiau tolimos ir paslaptingos kaip žvaigždės, gal dar tolimesnės už žvaigždes, nes ji greit nusisuko.“ (p. 80)
Tačiau žmogui nelemta nusimesti gulbės plunksnų ir išlipti į krantą: jis nejaučia kranto tvirtumo. Geriausia, ką gali – tai priprasti prie žavėjimosi juo, nuolat grįždamas prie vakarykščio kranto: „Mes krūptelim, pramerkiam limpančias nuo miego akis, žadiname viena kitą ir vėlei traukiame prie vakarykščio kranto…“ (p. 90) Brandumas užklumpa netikėtai – praeity lieka neišnaudoti vaikystės džiaugsmai, jaunystės versmės. Pasaulis jau nestebina, juo neabejojama. Dabar ieškoma paskutinio paslaptingo pasaulio – meilės kranto. Erdvė suskyla į du pasaulius – vyro ir moters. Per jų santykius ryškėja ir visuomeninių santykių šviesa. B. Radzevičius neturi jokios išankstinės nuomonės apie vyrą ar moterį. Jis rašo apie žmogų apskritai. Tiek vyras, tiek moteris B. Radzevičiaus kūryboje turi daugiau moteriškų bruožų negu to, ką vadinam vyriškais bruožais. Graži moteriška moteris išduoda savo vyrą („Dink iš akių!“, „Kely“), visų gerbiamas vyras palieka žmoną („Mano brolis“), vyras neatsilaiko prieš svetimos moters kerus („Po nakties“, „Nieko tau nepasakysiu…“), moteris neranda kitos alternatyvos, kaip tapti vyriška („Sausa pušis“, „Moteris ant laiptų“, „Kaimietis“). Susikeitus vietomis vyriškumui ir moteriškumui, silpsta santykiai, prasideda išorinė vaidyba, tuščiažodžiavimas, vidinis nesusikalbėjimas („Viešnagė pas tėvus“), nepasitikėjimas vienas kitu („Svečiai“). Galbūt brandus žmogus todėl ir gręžiasi į jaunystę, nes jaučiasi silpnas, kažką išdavęs. Galbūt todėl dar tiek daug erdvės išlieka nevilties kamuojamam žmogui:
„Švietė mėnulis, sidabru švytėjo senamiesčio stogai, gūrino šalti, nuožmūs debesys pasidabruotais kraštais, kažkur pokštelėjo tvora, ir buvo tylu ir erdvu, pernelyg erdvu buvo jo mintims, stovint po geležiniu tiltu, kuriuo į beribę nakties pragarmę lėkė vagonai, žybčiodami raudonomis švieselėmis. Į beribę žvaigždžių dulkėmis švytinčią pragarmę, į tolimiausias galaktikas garmėjo ir jo jausmai… Bet ko jie ten ieškojo, ką vylėsi surasti?..“ (p. 172)
Branda įgauna visa prasmę tik tada, kai atsiveria įvairialypė jos prigimtis, regima mažo vaiko, jaunuolio, seno žmogaus žvilgsniu. Tik senatvėje visa sugrįžta, suteka atgal į tą patį indą, iš kurio buvo barstoma jaunystėje ir paauglystėje. Senatvėje dingsta netikrumas, nes nebelieka ateities baimės. Ryžtas atsiranda tada. kai nebėra ko prarasti: „– Man padėti?! – jis įbedė ranką sau į krūtinę. – Aš tik nežinau, kur nunešti skundus ir mokesčių kvitus. – atsakė dailidė, ir jo veide įsibrėžė triumfas“ (p. 177). Arba, kai kiekviena ateities akimirka įgauna aukso vertę: „Auksiniu šaukšteliu tokius vaistus reikėtų gerti. pagalvojo Emilija“ (p. 193). Yra rašytojų, labiau akcentuojančių pradžią, gimimą, gyvenimą. B. Radzevičius – iš tų rašytojų, kurie geriau jautė praeitį, mirtį, didesnį dėmesį skyrė praradimui, pabaigai. Kurį apsakymą bepaimtum – viskas būta, praeita, dabar – tik prisiminimas arba kelias be sustojimo. Išimtis galėtų būti tik jaunystė, bet ir už jos „dabar“ slypi apgaulė. Visų apsakymų potekstė tartum užkliudyta besileidžiančios vakaro saulės spindulių.
Atskirai galima minėti apsakymą „Nuoširdumas“. Jis nepanašus į „prarastajai kartai“ priklausiusio rašytojo kūrinį, nes iš jo dvelkia tikras žmogaus, moters skundas (ji) ir vyriškas veržlumas, nepakantumas silpnybei, aktyvus noras reikštis, pirmauti (Laimonas). Įdomiausia stebėti tai, kaip jie kabinasi vienas į kitą, niekaip negalėdami nei visiškai sutarti, nei visiškai išsiskirti, apsieiti vienas be kito. „Nuoširdumas“ – tai savotiškas, kviečiantis gyventi B. Radzevičiaus testamentinis apsakymas, po kurio menkiausia banalybė įgauna prasmę, kai kaimiečiai neatrodo pikti ir nevykę, o miestiečiai – tušti, egzaltuoti apsimetėliai.
Koks gi tas B. Radzevičiaus vaizduojamas gyvenimas, kasdienybė? Kaip susiję apsakymų veikėjai: vyras, tėvas, vaikas, sūnus, anūkas, našlaitis, literatas, moteris, motina, žmona, močiutė, mokytoja? Dar vienas svarbus dalykas būtų kaimiečių ir miestiečių linija. Apskritai B. Radzevičiaus apsakymus sunku būtų apibūdinti kaip siužetiškus ar psichologinius, romantinius ar realistinius. Juose aiškiai pakylama į santykių tarp žmonių lygį, galbūt net socialini problemų lygį. Pirmiausia reiktų paminėti apsakymus, kuriuose kalbama apie šeimą. Netiesioginių užuominų į šeimą galima rasti kiekviename apsakyme. Tiesiogiai apie šeimą kalbama keletu aspektų. Kaimiečių šeima tvirta, patvari, nepajudinama. Gal joje ir ne viskas gerai, gal moteris ir užima „cerberio“ vietą („Sausa pušis“, „Kaimietis“), bet vaikas kaimiečių šeimoje stebi pasaulį dvasios žvilgsniu („Šiąnakt bus šalna“), auga pilnakrauju žmogumi („Paslaptingas pasaulis“, „Žmogus sniege“). Miestiečių santykiai laisvesni šeimos sąskaita („Po nakties“, „Dink iš akių!“, „Kely“, „Mano brolis“, „Nieko tau nepasakysiu…“) arba sunkūs, kankinantys, jeigu bandoma išlaikyti šeimą („Nuoširdumas“, „Moteris ant laiptų“, „Viešnagė pas tėvus“, „Svečiai“). Daug dėmesio skiriama tėvo–sūnaus („Prie Babilono upių, ten mes…“. „Tėve“, – pasakys“, „Po karo“), motinos–sūnaus („Motinos apsilankymas“) santykiams. Moteris (motina, močiutė) senatvėje vaizduojama pakylėta. sudvasinta, lyg ir šventoji. Matrona (Daukintienė aps. „Spindulys“, motina aps. „Naktį…“, Emilija aps. „Vakaro saulė“). Vyras iki galo pasilieka teisybės ieškotoju (dailidė aps. „Dailidė išėjo į miestą“). Parodomi ir tam tikri niuansai, kai miestiškas gyvenimo būdas skverbiasi į kaimo erdvę („Po nakties“) ir priešingai, kai mieste gyvenama pagal kaimiškas nuostatas („Naktį…“). Panaši „arba–arba“ žmogaus padėtis šeimoje nepalieka jokios išsilaisvinimo alternatyvos visuomenėje. Žmogus užsidaro savo vidinio pasaulio narve ir panašėja į drebantį nuo drugio ligos vabalą, paukštį ar kitokį gyvį. Šios būsenos perteikimas aiškiausiai matyti tokiuose apsakymuose kaip „Svečiai“, „Atviros visos durys“, „Išsamus vienos mirties protokolas“. B. Radzevičius ne iš tų rašytojų, kurie neieško išeities. Pirmiausia jo veikėjas kreipiasi į artimiausius žmones, kuriuos gali mylėti: tėvus, žmoną („Viešnagė pas tėvus“, „Eitynės“), bet finalas tragiškas – jis nebūna išgirstas ir suprastas. Jis norėtų tylos, net beveidiškumo, o jam duoda beprasmį garsą ir kaukę („Viešnagė pas tėvais“). Jis norėtų likti su savim, o jį varo į gatvę („Eitynės“). Neradęs atsakymo tarp savų, būna priverstas atidaryti duris vagims, kurie pasirodo čia kaip nepageidaujami svečiai („Svečiai“), čia kaip vagys bet kuriuo paros metu („Atviros visos durys“). Bendravimo su svetimais žmonėmis labai nedaug, beveik iš viso nėra. Tikrasis bendravimas apsiriboja šeima, giminėmis. Tikresnis bendravimas neįmanomas netgi su svetimu vaiku („Nuskriausta vaikystė“, „Žmogus sniege“). Yra tik keistas klaidžiojimas, buvimas tarp žmonių be jokio tikslo („Eitynės“, „Svečiai“, „Išsamus vienos mirties protokolas“), kai kartais apmąstoma vienatvė („Praradimo aidai“) arba ji tiesiog išgyvenama popieriaus lape („Atviros visos durys“). Kartais svetimi žmonės tikrai bendrauja per dainą („Paslaptingas pasaulis“), neilgam suartinti gali nelaimės ir gyvenimo patirtys („Po karo“, „Žmogus sniege“). Kaip atskiras talpus atvejis figūruoja alegorijos forma išreikštas žmogaus ir gulbių bendravimas („Paskutinė gulbės giesmė“). Visiškai neįmanomas susikalbėjimas tarp kaimiečio ir miestiečio, tarp seno ir jauno: „Be garso nusikeikęs slenku į kambarį. Kas per žmogus?! Jaučia jis ką ar ne? Žiebtum lazda per jo pamėlusį sprandą – ir tada, ištiesęs kadagines kojas ant aslos, suvapėtų, kad negalės dabar apeiti ruošos“ (p. 150). Vieninteliai tikrai susikalbantys svetimieji – ji ir Laimonas iš apsakymo „Nuoširdumas“. Skverbimasis į visuomenę nėra toks paprastas dalykas. Apsakymuose apie tai beveik ir nekalbama. Galima rasti užuominų, kad ėjimas į visuomenę – stipriųjų, vyriškumo privilegija („Nuoširdumas“) arba į visuomenę einama tada, kai nėra kitos išeities („Dailidė išėjo į miestą“). Greičiau jau priešingai – ne žmogus turėtų eiti į visuomenę, bet visuomenė į žmogų. Matyt, todėl viena būdingiausių rinkinio prasmių turėtų būti „visur atvirų durų“ metafora.