Akiratis
Joanna Lisek. Meno sambūrio „Jung Vilne“ bruožai
2001 m. Nr. 10
Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė
Joanna Lisek – Vroclavo universiteto doktorantė, Lenkijos žydų kultūros ir kalbos centro darbuotoja. Dvejus metus studijavo jidiš kultūrą Ir kalbą Vilniaus universiteto vasaros kursuose. Rašo daktaro disertaciją apie grupės „Jung Vilne“ veiklą.
Vienas iš reiškinių, suteikiančių Vilniaus miestui žavesio, lemiančių jo specifiką, yra daugelio tautų, kultūrų, tikėjimų sambūvis šioje erdvėje. Tarkime, 1931 metais Vilniuje gyveno 193 337 žmonės. Tai buvo lenkai, rusai, baltarusiai, lietuviai ir kelių kitų tautybių atstovai. Beveik 30 proc. Vilniaus gyventojų sudarė žydai. Šis miestas, turėjęs ypatingos reikšmės žydų kultūros raidai, gavo Jerušolaim d’Lita – Lietuvos Jeruzalės – vardą. Tai nepaprastai garbingas vardas, nes pagal žydų tradiciją Jeruzalė – tai taikos namai, šventasis miestas, pasaulio širdis, sukaupusi devynias dešimtąsias dalis viso pasaulio grožio, galinti stebuklingai priimti bet kiek jon atvykstančių žydų. Visgi reikia pažymėti, kad tai nėra vienintelis atvejis, kai miestas, kuriame susitelkė žydų diaspora, pavadintas šiuo vardu: prieš tai, praėjus 150 metų po Antrosios šventyklos sudeginimo, Pumbedita tapo Babilonijos Jeruzale, Trojė – Prancūzijos Jeruzale, Vormacija – aškenazių, t. y. viduramžių Vokietijos žydų Jeruzale, Toledas – sefardų, t. y. viduramžių Ispanijos ir Portugalijos žydų Jeruzale, galiausiai XVI–XVII a. Liublinas tapo Lenkijos Jeruzale. Vis dėlto nė vienas šių miestų neišsaugojo šventojo vardo taip ilgai kaip Vilnius, ir tie vardai neįsitvirtino žydų tradicijoje. Vilniui teko ypatingas vaidmuo žydų kultūros pasaulyje, ir ne kokiu atskiru istoriniu laikotarpiu ar atskiroje srityje – Vilniaus reikšmė išliko ilgai ir buvo įvairiaplotmė.
Iš pradžių Vilnius buvo svarbus religinių chazidizmo priešininkų, religines mitnagidų bendruomenės, kuriai vadovavo Vilniaus Gaonas1, laikomas Lietuvos žydų dvasiniu vadu, centras. Čia buvo garsiosios ješivos, čia pasirodė vertingi Talmudo ir maldynų leidimai, iki šių dienų laikomi vienais gražiausių.
Ne mažiau svarbus vaidmuo Vilniui teko pasaulietinės kultūros raidoje. 1897 m. Vilniuje įsisteigė Bundas – Visuotinė žydų darbininkų sąjunga. Savo turtingais rinkiniais garsėjo Strašuno biblioteka. Vilniuje 1920 m. pirmą kartą buvo pastatyta drama „Dibukas“, o jos autorius Simonas An-skis2 čia inicijavo Istorijos-etnografijos draugijos įkūrimą.
Didelį įspūdį daro vilniečių įnašas plėtojant jidiš kultūrą. Kaip tik šiame mieste buvo Žydų mokslo instituto (JIVO), įkurto 1925 m. žydų mokslininkų konferencijoje Berlyne, būstinė. Pagrindinė jo veiklos kryptis – kaupti ir rengti spaudai raštus jidiš kalba, taip pat tyrinėti Vidurio ir Rytų Europos žydų kalbą. Be to, čia susikūrė mokyklų su dėstomąja žydų kalba tinklas. Vilniaus trupė Lenkijoje per du tarpukario dešimtmečius tapo „profesionalaus teatro jidiš kalba pavyzdžiu ir simboliu“3. Vilniuje veikė Žydų rašytojų ir žurnalistų sąjungos skyrius ir žydų PEN klubas. Čia buvo leidžiama daug žurnalų ir net penki dienraščiai jidiš kalba: „Cąjt“, „Vilner Tog“, „Vilner Radio“, „Ownt Kurier“ ir „Vilner Express“.
Vis dėlto kultūrinių Vilniaus laimėjimų išvardijimas, faktai ir skaičiai neperteikia ypatingos to miesto atmosferos, kurią Mošė Kulbakas aprėpė dviem eilutėmis:
Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda4.
Paskutinis reikšmingas turtingos Vilniaus jidiš kultūros vaisius – meno sambūrio „Jung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) kūryba.
„Jung Vilne“ – tai tipiškas ketvirtojo dešimtmečio sambūris, orientuotas į pozityvią kūrybinę veiklą, ryškiai besiskiriantis nuo karingai nusiteikusių programinių ankstesniojo dešimtmečio grupuočių, tokių kaip „Jung Jidiš“ iš Lodzės ar „Chalastre“ iš Varšuvos. Jis buvo sukurtas siekiant sutelkti jaunąją Vilniaus menininkų kartą. Pradinė idėja buvo paprasta: „Kiekvienas jaunas ir gabus vilnietis turi priklausyti mums“5. Norėta pritraukti jaunų muzikų ir publicistų, tačiau kaip ir kitos trečiojo dešimtmečio ekspresionistinio meno grupuotės „Jung Vilne“ galiausiai tapo vien rašytojų ir dailininkų prieglobsčiu. Vis dėlto šis sambūris nepateikė nei manifesto, nei aiškios programos, nepasiskelbė kovojąs dėl naujos estetikos, nemaištavo prieš praeitį, nesiekė sukurti bendros poetikos. Atvirai priėmė tai, ką pasiūlydavo kiekvienas narys, todėl tapo sinkretinio pobūdžio grupuote – siejo skirtingas menines tendencijas, jungdamas į visumą modernizmą ir ankstesnio meno laimėjimus, novatoriškumą ir tradicionalizmą.
Pirmasis sambūrio veiklos periodas – 1927–1929 m. Jo pradžią ženklina dailės paroda, pavadinta „Fun Šul-hojf biz Glezer Gas“ („Nuo sinagogos kiemo iki Stiklių gatvės“), suorganizuota 1927 m. ir po metų demonstruota Baltstogėje. Ji reprezentavo jaunąją Vilniaus dailininkų kartą ir sukėlė didelį susidomėjimą. Su kitais menininkais savo darbus joje pristatė Ben-Cijonas Rabinovičius, Mošė Vorobeičikas, Šloimė Bialogurskis. Vis dėlto ne jiems buvo lemta tapti „Jung Vilne“ dailininkų rato pagrindinėmis figūromis. Taip susiklostė pirmiausia dėl gan nestabilios grupės sudėties jos veiklos pradžioje. Tuo metu menininkai ėmė susitikinėti žurnalisto ir poeto, vėliau kritiko bei išsamių atsiminimų apie „Jung Vilne“ autoriaus, vyriausio sambūrio nario Šloimės Beiliso bute. Jis ir Šimšonas Kahanas (irgi poetas, žurnalistas) buvo svarbiausi jaunųjų Vilniaus talentų vienijimosi pradininkai, telkę stiprų literatūrinio gyvenimo centrą šiame mieste. Tada sambūriui „Jung Vilne“ priklausė šie rašytojai: Alchonenas Vogleris, Henochas Soloveičikas, Mošė Basinas, Leizeris Volfas, Mošė Levinas, Aaronas Piudikas. Sambūrio nariai buvo gimę 1905–1913 metais.
Lūžio data yra laikoma 1929 m. spalio 11d., kuomet oficialiai debiutavo literatūrinė „Jung Vilne“ sambūrio dalis, nors kai kurie rašytojai jau anksčiau savo kūrinius skelbė spaudoje. Tą dieną dienraštis jidiš kalba „Vilner Tog“ stambiu šriftu paskelbė: „Der arainmarš fun „Jung Vilne“ in der jidišer literatur“ („Pergalingas „Jung Vilne“ žygis į jidiš literatūrą“). Sambūrio rašytojams buvo skirta visa literatūrinė dalis, daugiausia joje paskelbta poezijos ir nedidelių prozos kūrinių. Laišką jaunajai gvardijai“, kuriame pristatomi grupės kūrėjai, išsakomi linkėjimai ir patarimai ateičiai, parašė Nosnas Seineris. Šis sambūrio debiutas tapo įmanomas Zalmeno Reizeno, „Vilner Tog“ redaktoriaus, rašytojo publicisto, pripažįstamo jidiš literatūros mokslo ir kritikos autoritetu, dėka. Jis pirmasis pastebėjo teikiančius vilčių jaunųjų rašytojų gabumus ir pristatė tuos žmones kaip sambūrį. Taip pat davė jiems ir vardą – „Jung Vilne“. Tiesa, tasai vardas nepatiko jauniesiems menininkams, tačiau kitokio jie patys anksčiau nepasiūlė. Be to, niekas kitaip jų nevadino, taigi galiausiai priėmė jį. Galima svarstyti, kodėl tasai vardas kėlė jų pasipriešinimą? Gal dėl to, kad per daug asocijavosi su Lodzės sambūriu „Jung Jidiš“, o gal tiesiog buvo pernelyg neutralus, mažareikšmis? Visgi greičiausiai dėl to, kad nenorėta, jog vardas menininkų veiklos lauką apribotų viena vieta, nes turėta platesnių ambicijų, kurios visiškai atsiskleidė vėliau, 1936 m., jų pačių apžvalginiame žurnale. Jame menininkai kreipėsi į visus jaunus Lenkijos dailininkus ir rašytojus žydus, skatindami atsisakyti izoliacijos, burtis į draugiją, kuri leistų periodinį leidinį, atstovaujantį skirtingoms šiuolaikinės jidiš kultūros tendencijoms. Siekis įveikti žydų menininko atsiskyrimą nuo visuomenės buvo vienas veiksnių, telkiančių šią grupę.
Kitas vienijantis elementas – Mošės Kulbako, iškilaus poeto, prozininko, dramaturgo, kurio poema „Vilnius“ buvo visuotinai žinoma ne tik jidiš skaitytojų, kultas. Šis rašytojas vadinamas „globojančiu jaunųjų Vilniaus rašytojų genijum“6. Jiems imponavo Kulbako kūrinio originalumas, slypintis „asmenine patirtimi pagrįstoje įvairių literatūrinės minties klodų – simbolizmo ir rusų neoprimityvizmo, vokiečių ekspresionizmo, jidiš literatūros ir žydų filosofijos sintezėje“7. Pati šio menininko asmenybė kaip magnetas traukė jaunuosius kolegas. Kai kurie susitiko su juo kaip literatūros mokytoju žydų gimnazijoje (Real-Gimnazie) ir mokytojų seminarijoje, kiti laukdavo jo už mokyklos kampo, neretai šąlant ir lyjant, kad galėtų bent akimirką pažvelgti jam į akis ir išgirsti jo balsą8. Kartais jis pasikviesdavo į svečius pradedančius rašytojus ir domėdavosi jų kūryba. Kai „Jung Vilne“ sambūris susitelkė, Kulbakas jau gyveno Minske, į kurį persikėlė 1928 m.
Tačiau jo asmenybė ir kūryba stipriai tebeveikė jaunuosius menininkus. Žavėjo jo metaforos, spalvų gama, intonacija, deklamacijos maniera. Beilisas atsimena, kad jaunieji rašytojai „prieš savo valią net eiles (ir prozą) skaitydavo Kulbakui būdingu monotonišku progiesmiu; kaip jis savo giliu bosu, taip ir jie savo nužemintais jaunais balsais traukdavę“9. Apie 1933 metus nusistovi tokia grupės sudėtis, kuri įėjo į jidiš literatūros istoriją kaip „Jung Vilne“ sambūris. Pirmiausia minėtini du iškiliausi jo atstovai – Chaimas Gradė ir Abrahamas Suckeveris.
Gradės poezijoje susiduria realistinė žiūra, pranašiškas katastrofizmo tonas ir ekspresionistinės vizijos. Pirmasis poeto rinkinys „Jo“ („Taip“) kritikos buvo iš karto įvertintas kaip didelio talento kūryba. Po antrojo pasaulinio karo Gradė tapo žymiausiu jidiš prozininku, savo kūriniuose atgaivinusiu žydiškųjų Vilniaus gatvių dvasią.
A. Suckeveris, ketvirtajame dešimtmetyje bendradarbiavęs su Niujorko grupe „In Zich“ („Savyje“)10, žinomas kaip formos meistras. Jis gerai išmanė lenkų literatūrą, ypač vertino Norwido ir Lesmiano poeziją, buvo jos veikiamas. Po karo jis tapo įtakingiausio literatūrinio laikraščio „Di Goldene Keit“ („Auksinė grandinė“) redaktoriumi ir yra laikomas žymiausiu žydų poetu.
Kiti „Jung Vilne“ rašytojai: Mošė Levinas, Perecas Miranskis, Šimšonas Kahanas, Leizeris Volfas, Šmerkė Kačerginskis; dailininkai: Bencie Michtomas, Rochla Suckever, Šeinė Efronas.
Organizuojant „Jung Vilne“ veiklą ypač aktyviai dalyvavo jauniausias sambūrio narys Kačerginskis. Jis buvo vadinamas grupės sekretoriumi, šeimininku ir siela. Tai lėmė entuziazmas, jo skleidžiama neišsenkanti energija ir nepaprastas išradingumas. Jis „kiekvieną svajonę paversdavo tikrove“11. Jis rūpinosi, kad sambūrio kūrybos skaitymai nebūtų atsitiktiniai susitikimai, bet vyktų dažnai ir reguliariai. Paprastai buvo susitinkama privačiuose butuose, tačiau tai nebuvo uždari susirinkimai. Kamerinėje aplinkoje dalytasi savo meniniais atradimais, aptarinėtos formos problemos ir eilėraščių tematika, kartais ginčytasi dėl pavartotų frazių, sakykim, ar tyla gali kaboti kaip išdžiūvusi oda ant virvelės12. Rašytojai rengdavo ir viešus susitikimus (pavyzdžiui, Rašytojų ir žurnalistų sąjungos salėje Pohuliankos 18, taip pat nuomodavo žydų technikos mokyklos salę Gdansko gatvėje).
Iki 1937 m. sambūris surengė tris ypač iškilmingus meno vakarus, kurie pritraukė beveik du tūkstančius klausytojų ir kuriuose dalyvavo tokios vadinamojo Jidišlando (jidiš pasaulio) įžymybės kaip Mošė Brodersonas, Icikas Mangeris, Elijas Šulmanas ir kt.
„Jung Vilne“ dailininkams, be anksčiau minėtosios 1927 m., buvo reikšmingos kelios parodos: surengta 1931 m. Vilniaus rotušėje (drauge su vyresniaisiais menininkais); 1933 m. Bencie Michtomas ir Rochla Suckever savo darbus demonstravo Žydų meno populiarinimo draugijos Žiemos salone; 1935 m. Žydų mokslo institute (JIVO) surengta paroda kartu su Marcu Chagallu, o 1936 metais – dar viena paroda Baltstogėje.
Daugiausia Kačerginskio pastangomis 1934 m. sambūris ėmė spausdinti savo periodinį leidinį. Tai buvo metinis almanachas, kuriame publikuoti rašytojų kūriniai ir dailininkų paveikslų reprodukcijos. Pavadinimas sutapo su sambūrio vardu. Dėl nedidelių finansinių išteklių ir didžiulio bendradarbių skurdo šis apžvalginis leidinys buvo kuklus ir efemerinio pobūdžio. Taip susiklostė, kad visi sambūrio nariai buvo patyrę skurdą ir sunkiai vertėsi tiek vaikystėje, tiek jaunystės metais Vilniuje: menininkai buvo priversti labai anksti pradėti uždarbiauti, daugumai, be chederių ir pasaulietinių jidiš mokyklų, nebuvo pasiekiamas joks kitas mokslas. Tik Chaimas Gradė baigė ješivą, o Abrahamas Suckeveris – lenkišką licėjų. Vėliau jis tapo laisvuoju klausytoju Stepono Batoro universitete. Literatūros fakultete, kur turėjo galimybę klausytis literatūros teoretiko Manfredo Kridlio paskaitų.
Leidinyje „Jung Vilne“ pirmiausia buvo spausdinami poetiniai kūriniai, taip pat apybraižos ir novelės. Prozoje dominavo realistinės tendencijos, kartais įgalinančios natūralistinį atspalvį. Mošės Levino novelėse socialiniai motyvai papildomai nuspalvinami vietiniu koloritu su humoro gaidele. Sambūrio darbuose pasirodantys kairuoliški visuomenės santvarkos kritikos akcentai sukėlė almanacho leidybos rūpesčių. Antrąjį „Jung Vilne“ numerį cenzūra konfiskavo dėl Gradės eilėraščio „Velt in naicin firundraisik“ („Pasaulis 1934-aisiais“), kuriame atskleidžiama revoliucijos vizija. Leidinys pakartotinai išėjo tada, kai tas kūrinys buvo pakeistas kitu. Metraštyje vartota tarybinė jidiš rašyba13, ir tai galima interpretuoti kaip tam tikrą idėjinę laikyseną.
Vis dėlto ar tai buvo prokomunistinis sambūris? Žinoma, ta ideologija nebuvo išreikšta jo programinėse tezėse. Tai nesutiktų su atvira sambūrio programa, kuri „Jung Vilne“ nariams buvo labai svarbi: „Priimdami naują narį niekad neklausėme, su kokia politine kryptimi jis yra susijęs“14, – 1937 m. tvirtino Šimšonas Kahanas.
Vis dėlto visi jie atsidūrė juodajame Vilniaus seniūno sąraše kaip rašytojai komjaunuoliai. Danielius Čarny savo dienoraštyje mini, kad jam netgi buvo kilę rūpesčių dėl jo ryšių su „Jung Vilne“ grupe. Slaptoji policija įtarė, kad pas jį jaunieji rašytojai ateina nurodymų, kaip suorganizuoti revoliuciją Lenkijoje, o tuo tarpu šie ateidavo skaityti jam savo kūrybos15. Tačiau aptardamas šį klausimą dienoraščio autorius aiškiai pažymi, kad tik Šmerkė Kačerginskis buvo prosovietinės orientacijos ir bendradarbiavo su nelegaliomis Lenkijos komunistinėmis organizacijomis.
Kritikai, prieš karą rašę apie „Jung Vilne“, taip pat pabrėždavo kairuolišką sambūrio orientaciją, ir dėl to kartais būdavo formuluojami tam tikri apibendrinimai, iškreipiantys tikrąją padėtį. Pavyzdžiui, 1937 m. vasario 26 d. „Literariše Bleter“ numeryje, skirtame Vilniaus meno sambūriui, šie menininkai pristatomi kaip paprasti darbininkai, kuriantys tendencingus realistinius kūrinius. Tačiau jei atkreipsime dėmesį į Voglerio poezijos sapniškus vaizdinius, apokaliptines Gradės vizijas ar groteskinį Leizerio Volfo kūrybos pasaulėvaizdį, matysime, kad toji kūryba nepaklūsta realizmo principams.
Pokarinė kritika didesnį dėmesį atkreipė į grupės poetikos ekspresionizmo elementus. Tai ryškiai atsiskleidžia dailininko Bencie Michtomo – asmenybės, itin esmingai prisidėjusios kuriant sambūrio įvaizdį, – darbuose. Michtomas piešė sambūrio narių portretus ir sukūrė „Jung Vilne“ emblemą su žydų Vilniaus simboliu – charakteringa arka, jungiančia dvi gatvės puses, ir iš tos arkos išaugančiu medžiu, simbolizuojančiu gyvenimą ir kilimą. Šią emblemą galima traktuoti kaip sambūrio tapatybės kvintesenciją – jos modernumas yra maitinamas turtingos tradicijos gyvosios versmės. Tasai ženklas išreiškia gilų įsišaknijimą įspūdingame Jerušolaim d’Lita pavelde, nurodo, kad jaunieji kūrėjai nori būti dar viena milžiniškos praėjusių kartų kūrybos grandinės jungtimi, kad jie yra Vilniaus geto gatvių intelektualaus turto ir materialaus skurdo vaisius. Michtomas taip pat sukūrė specifinę sambūrio leidinio stilistiką: piešė metraščio viršelius, puošė puslapius savais linoraižiniais, ekspresionistine maniera išnaudojo aštrų baltos ir juodos spalvų kontrastą.
1934–1939 metai – didžiausio grupės aktyvumo laikotarpis. Tada sutvirtėjo jų, kaip iškilių jaunosios žydų menininkų kartos atstovų, pozicija tiek Lenkijoje, tiek užsienyje. Tuo metu pasirodė jų kūrybos rinkiniai, kuriems viršelius kūrė RochJa Suckever, ir kurie buvo išleisti kaip „Jung Vilne“ serija, bendradarbiaujant su Rašytojų ir žurnalistų sąjunga bei žydų PEN klubu16.1937 m. „Literariše Bleter“ – įtakingas literatūrinis laikraštis, leidžiamas Varšuvoje – Vilniaus sambūriui paskyrė visą numerį17, o 1938 m. Vilniaus Žydų rašytojų ir žurnalistų sąjunga savo dvidešimtmečio proga išleido išsamų almanachą, kurio didžiąją dalį užėmė „Jung Vilne“ kūrybos pristatymas. Minėtinas dar vienas esmingas sambūrio istorijos momentas – 1939 m., prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią, tarptautiniame poezijos konkurse Niujorke Chaimas Gradė gavo pirmąjį apdovanojimą už poemą „Musarnikes“. Šiame kūrinyje kalbama apie musarų18 aplinką, iš kurios kilo autorius ir kuri neabejotinai turėjo didžiulės įtakos jo kūrybai. Apdovanojimo įteikimo proga Vilniuje įvyko iškilmės, kuriose dalyvavo daug jidiš kultūros įžymybių ir kurios tapo svarbiu Vilniaus žydų kultūros įvykiu. Gradė pasakė įdomią kalbą, kurioje ragino: „Turime atrasti mūsų kančios prasmę, tapdami visų pasaulio kataklizmų perkūnsargiais“19. Šie žodžiai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse skambėjo pranašiškai.
Karas užklupo sambūrio poetus visiškai atsiskleidus jų galimybėms – tai rodo faktas, kad būtent 1939 metais iš dalies pavyko įgyvendinti paskutiniame „Jung Vilne“ leidinio numeryje paskelbtą šūkį, kviečiantį visus jaunus žydų menininkus veikti sutartinai plėtojant modernią jidiš kultūrą. Tais metais „Jung Vilne“ nariai ėmė glaudžiai bendradarbiauti su jaunaisiais Kauno menininkais ir šio bendradarbiavimo rezultatas – liepos mėnesį pasirodęs bendras apžvalginis leidinys „Naje Bleter“, apibūdintas kaip „literatūros ir dailės periodinis žurnalas, išleistas jidiš autorių grupės iš Lietuvos bendradarbiaujant su rašytojų ir dailininkų sambūriu „Jung Vilne“. Leidinys išspausdintas ant aukštos kokybės popieriaus, yra gausiai iliustruotas (17 reprodukcijų) ir anuometinėmis sąlygomis išleistas dideliu – tūkstančio egzempliorių – tiražu. 1940 m. pasirodo dar vienas, paskutinis žurnalo numeris, pavadintas „Bleter“, su pridėtu pradžios žodžiu – reveransu „tarybiniam dangui, nušviestam Stalino saulės“. Pratarmė turėjo apsaugoti žurnalą nuo konfiskavimo naujomis aplinkybėmis, kai Raudonoji armija užėmė Lietuvą.
Galima būtų sutikti, jog 1940 metais, publikavus paskutinį bendrą leidinį, baigėsi „Jung Vilne“ sambūrio veikla, juolab kad vėliau grupės nariai vienaip ar kitaip išsibarstė, tačiau yra argumentų, leidžiančių manyti kitaip. Yra žinoma, kad Vilniaus getas karo metais buvo išskirtinė vieta, čia toliau, nepaisant nežmoniškų jo sąlygų, plėtojosi kultūrinis gyvenimas – veikė mokyklos, teatrai, biblioteka, skaitykla (visuomet buvusi pilna), muziejus, Mokslo institutas, reguliariai buvo organizuojami literatūros konkursai ir vakarai, parodos, koncertai, buvo skaitomas paskaitų apie žydų kultūrą ciklas. Toks aktyvus žydų geto kultūrinis gyvenimas lėmė, kad toji vieta buvo pavadinta Jerušolaim fun di Getos – geto Jeruzalė. Tarp daugybės kultūrinių renginių 1942 m. birželio 25 d. įvyko meno vakaras, skirtas „Jung Vilne“ sambūriui. Buvo skaitomi literatūros kūriniai, demonstruojami dailininkų darbai.
O po metų, rugpjūčio mėnesį, getas šventė Abrahamo Suckeverio trisdešimtąjį gimtadienį. Ne taip seniai, 1990 metais, tarp pogrindinio geto archyvo dokumentų buvo atrastas Suckeverio eilių rinkinėlis, bičiulių parengtas to jubiliejaus proga: „Ant kreidinio popieriaus tušu ranka prirašyta knygelė, faneruoto medžio dviejų spalvų viršelis, viduje – rašytojo portretas ir Vilniaus geto ženklas“20 ir data – 1943 metai, rugpjūčio 7. Po mėnesio – 1943-iųjų rugsėjį – vokiečiai galutinai sunaikino Vilniaus getą.
Pagerbiant tą veiklą, tą gyvenimo teigimą nepaisant aplink tykančios mirties, siūlyčiau sambūrio egzistencijos pabaiga laikyti 1943-iuosius metus, kuomet užgeso žydų Lietuvos saulė – Jerušolaim d’Lita, o su ja ir paskutinysis jos spindulys – „Jung Vilne“.
O gal tu, mieste, esi kabalisto sapnas,
skrendantis per žemę kaip vortinklis rudens pradžioj?21 –
klausia Kulbakas.
1 Elijas ben Šlioma Zalmanas (1720–1797).
2 Šloimė Zainvelis Rapoportas (1863–1920).
3 Bulat M. Teatry jidyszowe w Wilnie // Wilno teatralne. Pod red. M. Kozlowskiej. – Warszawa, 1998. – P. 352.
4 Heschel A. J. The Jeruzalem of Lithuania // Ran L. Jerušolaim d’Lita. Ilustrirt un dokumentirt. – New York: Vilner Albom Komitet, 1974; čia cituojamas lietuviškas A. Bukonto vertimas: Kulbakas M. Vilnius. – V.: Vaga, 1997. – P. 11.
5 Kahan Š. Cen jor Jung Vilne (Dešimt „Jung Vilne“ metų) // Literarisze Bleter. – 1937. – Spalio 26.
6 Ertel R. Portrait de groupe avec jeunes poetes // Lituanie juive 1918–1940. Ed. V. Plasseraud, H. Minczeles. – Paris, 1996. – P. 215. Lietuviška publikacija: Ertel R. Grupinis jaunų poetų portretas // Lietuvos žydai 1918–1940. Prarasto pasaulio aidas. – V.: Baltos lankos, 2000. – P. 233–234.
7 Ten pat.
8 Vogler A. Di mišpoche „Jung Vilne“ (Gimtasis „Jung Vilne“) // Di Goldene Keit. – 1955. – Nr. 23. – P. 174.
9 Beilis Š. Bai di ancheib fun „Jung Vilne“ („Jung Vilne“ atakos) // Folks Štime. – 1981. – Spalio 31.
10 „In Zich“ grupuotė buvo vadinama ir introspektyvistais; pogrindinis jos atstovas buvo Jakubas Glatšteinas.
11 Vogleris A. Min. veik. – P. 181.
12 Ten pat. – P. 176.
13 Tarybinei jidiš rašybai būdingas fonetinis hebrajizmų užrašymas, galūnės raidžių chow, nun, fei, cadik trūkumas.
14 Kahanas Š. Min. str.
15 Čarny D. A Litvak in Poilin (Litvakas Lenkijoje). – New York, 1955. – P. 24.
16 Grade Ch. Jo. Lider (Taip. Eilėraščiai). – Vilnius, 1934; Musarnikes. Poeme (Musarai. Poema). – Vilnius, 1939. Suckever A. Lider (Eilėraščiai). – Varšuva, 1937; Valdiks (Miškinis). – Vilnius, 1940. Vogler A. A bleter in vint. Poeme (Lapas vėjyje. Poema). – Vilnius, 1935; Cvei beriozes baim trakt (Du beržai prie kelio). – Vilnius, 1939, Levin M. Frilingin keler–štub (Pavasaris pusrūsio bute). – Vilnius, 1937. Volf L. Eviginga. A poeme (Eviginga. Poema). – Vllnius, 1936; Švarce perl. Geklibene lider (Juodieji perlai. Poezijos rinktinė). – Varšuva, 1939.
17 Literariše Bleter, Ilustrirte vachnšrift far literatur, teater un kunat („Literatūros puslapiai. Iliustruotas literatūros, teatro ir dailės savaitraštis“). – Varšuva. – 1937. – Vasario 26. – Nr. 9.
18 Musarizmas – judėjimas, kurio doktrinoje dominuoja etinė judaizmo tradicija.
19 Trembolevski A. A vort oif keiver fun Chaim Grade – der dichter fun pain un laidn (Žodis, laidojant Chaimą Gradę – kančios ir liūdesio poetą) // Folks Štime. – 1983. – Balandžio 2.
20 Gross N. Post scriptum: Nieznane wiersze Abrahama Suckevera odnalezione po latach w archiwum wilenskim // Lithuania. – 1991. – Nr. 2(3). – P. 122.
21 Kulbakas M. Min. veik. – P. 11.
Vytautas A. Jonynas. Drąsaus apsinuoginimo autobiografija
2000 m. Nr. 10
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai. 1971–1998. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. 1999. – 750 p.
Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentų“ antroji dalis (1971–1998) – pirma tokios apimties ir mąslumo autobiografija mūsų raštijoj, leidžianti pajusti šio literatūrinio žanro laisves ir varžas. Ji sodri, turininga, Įvairi, stebinanti skaitytoją autoriaus minčių sklaida bei pastabų originalumu. Nemažiau ji patraukli ir cituojamų tekstų atranka. Apkūniame 750 puslapių tomelyje vaizdžiai atkuriama autoriaus gyvenimo kronika. Jo pomėgių spektrai, kelionių po Europą ir viešnagės Lietuvoj įspūdžiai.
Tiek pirmojoj „Dienoraščio fragmentų“ dalyje, kurią man teko aptarti „Akiračiuose“ 1999 m. vasario mėnesį, tiek jos tąsoj, Nyka tvirta ranka brėžia savo emocijų bei potyrių punktyrą, įvaldydamas specifinę šio žanro techniką. Bet nors ir sumesti priešokiais, be išankstinio plano (ir kartu padriki) jo įrašai yra pasigėrėtinai taiklūs, glaudūs ir neretai atmiešiami smagia ironija.
Tai toli gražu nereiškia, kad Nykos knyga – lengvai įveikiamas skaitalas. Būdami momento įspūdžių, susimąstymų bei pergyvenimų skiautiniu, „Dienoraščio fragmentai“ reikalauja iš skaitytojo susikaupimo, o neretai ir vaizduotės pastangos prisiminti aprašomojo laikotarpio įvykių eigą. Kaipo grynai asmeninių išgyvenimų sampynos, dienoraštiniai tekstai nepaiso jokių nuostatų ir nesileidžia būti palyginami tarpusavyje. Daugių daugiausia leistina kritikui pareikšti pasipiktinimą literatūrine tų tekstų ubagyste, pasmerkti rašančiojo polinkius į savigyrą, į ilgybes, aprašinėjant smulkius rutinos įvykius, ir apskritai į trivialybes.
Tokių nusipiginimų Nykos knygoje nėra. Protarpiais net apmaudu, kad jis taip retai užsimena (antrojoj daly – dažniau) apie savo valkų problemas, apie bėdas darbovietėj ar šiaip savo kolonijos įvykius bei renginius. Nors reikia pripažinti, kad kai jis probėgom paliečia tą tematiką, komentarai būna spalvingi ir raiškūs.
Pažvelgus į „Dienoraščio fragmentus“ giliau, matyti, kad tai yra tinkamų proporcijų ir varsų mozaika. Tačiau toks vaizdas skaitytojui susidaro ne iš karto. Jį gali stulbinti nekonformistinis Nykos mąstymas, kategoriški teiginiai bei kitos tariamos „paklaidos“, už kurias jis gali būti kaltinamas megalomanija, staipymusi ir kitomis vadinamosiomis Izraelio nuodėmėmis.
Spėjamai pramatydamas tokių priekaištų galimybę, Nyka perspėja skaitytoją, kad „Dienoraščio fragmentai“ nepretenduoja į jokį mokslini traktatą, kad tai audinys, austas sau pačiam, be jokių žmonių dorinimo ar tiesinimo užmačių: „Daug kas nesupranta. – rašo jis. – kad dienoraščiai rašomi nieko neplanuojant, neturint nieko specifiškai pro ar contra, tik fiksuojant momento patirtis, nuomones, įspūdžius, kokie jie bebūtų, nebijant klaidų, kontradikcijų ir net apsinuoginant, t. y. visiškai taip, kaip kalbama ir galvojama tik sau“ (p. 7).
Šį autoriaus perspėjimą būtina skaitytojui nuolatos prisiminti, idant jis pajėgtų objektyviau vertinti kūrinį. Ir tai, pridėkim, ne taip paprasta.
Apibendrinti, kas nulemia dienoraščio atsiradimą (ir jo tęsimą), būtų keblu, kadangi paskatos būna labai individualios. Išeivio atveju, rasi leistina būtų prielaida, kad rašantysis siekia žymėtis savo asmenybės kaitą sandūroj su svetima aplinka, perkainodamas aibę iki šiol laikytų vertybėmis dalykų – įpročių, pažiūrų ir ritualų. Visus šiuos „sielos spurdesius“ aptinkame dienoraščio puslapiuos, ir tai paaiškina, kodėl Nykos knyga tokia sava. Žinoma, tai nereiškia, kad akultūrizacijos virsme jo reagavimas į įvykius (tiek išeivijoj, tiek Lietuvoj) būtų visados kaip kitų – įprastinis, konformistinis.
Nors likimas leido Nykai išvengti galynėjimosi su skurdu bei materialiniais nepritekliais, prasiskolinimais, įsiligojimais ir panašiom nelaimėmis, jam, kaip ir kiekvienam išeiviui, teko pergyventi šeimos narių, netektis, draugų mirtis ir depresinius momentus dėl politinių įvykių tėvynėje. Tačiau jam būdingas vienas bruožas. Artimųjų netektis (pavyzdžiui, brolio Petro, kuris iš visko sprendžiant savo patarimais bei knygų dovanomis vaidino labai svarbų vaidmenį formuojantis Nykos vidiniam pasauliui) palydima labai lakoniškos eilutėj. Tuo tarpu kitų gyvenimo kelyje sutiktų žmonių mirtys nesiliauja jo kankinusios beveik groteskiškom atminties išdaigomis. Protarpiais susidaro įspūdis, jog Radausko vėlė nemarūnė sekioja jį iš paskos. Jo plunksna atkuria įvairias Radausko manijas – įtikėjimą meteorologijos biuro neklaidingumu, įprotį žvilgčioti, kas dedas pas kaimynus, ir kitas obsesijas.
Panašiai Nyka prisimins ir kai kurias Juliaus Kaupo charakterio silpnybes. Sakykim, jo analfabetizmą gėrimų srityje, kai „mėgstamiausiu jo gėrimu tapo „siaubingasis „Southern Comfort“, už kurio vartojimą Radausko valstybėje būtų baudžiama mirtimi“.
Nesunku atspėti, kad šių anekdotinių smulkmenų atsiradimą lėmė autoriaus atsisakymas hagiografinio tono, paprastai įsmunkančio rašant Raštų įvadus. Vis dėlto skaitytojui visų tų mažmožių atskleidimas ne visai suprantamas.
Dar labiau jį nustebina nelauktas Nykos išpuolis prieš prof. V. Mykolaitį0Putiną ir poetą Antaną Miškinį. Abu juos Nyka tiesiog su ajatolišku įsiūčiu vanoja už padlaižiavimą okupantui, ir tie pykčio protrūkiai skaitytojui neskoningi. Išvis jie iškrenta iš knygos visumos.
Kiekvienas sutiks, kad Nyka galėjo visiškai laisvai žymėtis savo frustracijas bei kitus burleskinius, „žmonėm nepasakojamus“ dalykus savo bloknotėlyje. Bet ar nevertėjo leidžiant tekstą viešumon kai ką apkarpyti? Negi taip būtina nesužaloti originalo integralumo?
Kiekvienas susidarys savo nuomonę, bet žiūrint grynai formaliai – Nykos laikysena pateisinama. Svariam savo dviejų tomų traktate „Les lectures du moi. Lignes de via I“ (Paris, Odile Jacob, 1990) prancūzų filosofas Georges Gusdorfas puslapių puslapiais aiškina (nepagailėdamas literatūrinių pavyzdžių), kas skiria autobiografijas nuo dienoraščių. Pasak jo, riba esanti neaiški, išskyrus tai. kad autobiografijos imamos rašyti pasiekus tam tikrą gyvenimo pakopą, kai rašančiajam atsiveria panoraminė perspektyva su visais sąryšingumais. Dienoraščiui ta aukštumėlė nereikalinga. Jis pradedamas, nutraukiamas, vėl tęsiamas be jokio plano. be jokio „kryptingumo“. Savaime aišku, dienoraštiniai užrašėliai – nuostabi žaliava kurpiant autobiografijas, bet tie visa savo prigimtimi fragmentiški. neapdailinti tekstai rašyti atsiradus staigiam impulsui.
Atrodytų, kad Nykai rūpėjo išsaugoti savo dienoraščio spontaniškumą, todėl jis ir nesileido į jokį jo kosmetizavimą – pritaikymą skaitytojo pageidavimams. Jam paprasčiausiai atrodė gėdinga atsižadėti kažkada jaustų emocijų bei turėtų minčių. Ir, ko gero, atsisakymas retušuoti savo tekstą vertas pagarbos.
Būtina prisiminti, kad „Dienoraščio fragmentai“ yra rašytojo bloknotas ir kad kai kurių Nykos minčių paryškinimo bei pagilinimo tenka ieškoti jo eseistikos rinktinėje „Temos ir variacijos“ arba pokalbiuose su spaudos atstovais Lietuvoje. Derėtų ir tuos tekstus išleisti atskiru leidinėliu.
Nesunku atspėti, kad „Dienoraščio fragmentų“ atsiradimą paskatino autoriaus smalsumas pažinti save, sekti savo asmenybės kaitą. Bet tą ryžtą palaikė ir įgimtos dovanos: imli regimoji atmintis, dovana išreikšti savo pagavas grakščia, įtaigia ir glausta forma, proto aštrumas ar savistabos žvarba.
Tačiau prie šių visų dalykų prisidėjo ir išorinės aplinkybės. Likimas lėmė Nykai gauti darbą ne kokiam nuošaliam provincijos užkampyje, bet Vašingtone. Darbovietėj (Library of Congress) jam teko būti tarp žmonių, kurių dvasiniai poreikiai buvo jam artimi. Bendravimas su vietiniais šviesuoliais palaikė jį moraliai, ugdė naujus pomėgius ir nesiliovė plėtęs ir taip nesiaurą Nykos akiratį. Antrasis dienoraščio tomas akivaizdžiai atveria tą sąveiką. Nyka yra nuolatos kalbinamas „Aidų“ arba „Metmenų“ redaktorių brūkštelt kokią recenziją, pateikti atsiminimų pluoštą ar imtis nagrinėti iki tol jo nedominusius dalykus. Paprastai Nyka suranda būdą išsisukti nuo tų klastingų, o kartais ir rizikingų pasiūlų. Tai netrukdo kai kurioms jo analizėms atsirasti „Dienoraščio fragmentų“ puslapiuose. Sakysim, dr. Jono Griniaus eseistikos. Lėto poezijos ar V. Alanto romanų aptarimams.
Bet didžiausią galimybę išsikvosti apie Nepriklausomos Lietuvos kultūros padėtį Nykai duoda bendravimas su vyresnės kartos mūsų inteligentais.
Tos atodangos šauniai paįvairina knygos tekstą. Nors Nyka turi ir savo manijų. Jo „bziku“ yra, sakysim, sklaidyti antologijas arba kažkada ėjusių žurnalų komplektus („Krivūlė“). Jis susidomi visokiom senienom, kaip, sakysim, K. Puidos ir O. Pleirytės-Puidienės romanais, kurių gailisi neradęs Library of Congress saugyklose. Sutikdamas redaguoti Anapilin iškeliavusiųjų raštus, jis kariais aptinka pageltusiuos popieriuos siaubingų mažaraštiškumo apraiškų. Tai paskatina jį sušukti idėjos broliams tokį perspėjimą: „Pamoka gyviesiems! Skubėkite naikinti privačius ir skelbimui neskirtus savo raštus, kol jie nepateko į pomirtinių redaktorių rankas!“ (p. 650).
Vis dėlto Nykos susimedžiota informacija tikrai įdomi. Taip, pavyzdžiui, sužinom, kad K. Puida, kaipo „Krivūlės“ redaktorius, buvo negailestingas debiutuojantiems, kurie vėliau iškilo be jo pagalbos. Nyka patvirtina skleidžiamą paskalą, kad I. Simonaitytė buvo paskolinusi nemažą sumą litų Iš savo valstybinės premijos saldžialiežuviui Liudui Girai. Pasirodo, jog prireikė paties ministerio pirmininko įsikišimo, kad toji skriauda būtų laureatei atitaisyta. (Padengta iš valstybės iždo.) Sužinome taip pat. kad Liuduko būta nemažo Vziatkos Vziatkovičlaus. papildžiuslo savo biudžetą kyšiais tuo metu, kai jis direktoriavo Švietimo ministerijos viename skyrių.
Savaime aišku, pasikliovimas geranorių liežuvautojų paslaugomis kelia pavojų nusipigint ir nučiuožti į anekdotinės smulkmės (la petite histoire) šlynduobę. Nuo tos pragarmės Nyką gelbsti jo stilistinė kultūra, gebėjimas apgaubti insinuacijas (apie Borutą, Baltrušaiti, Inčiūrą, Churginą) nuogirdų šydu. Blogiausiu atveju jam visada po ranka argumentas – visa tai tėra vien nekalti pasižymėjimai sau intymiame juodraštėlyje. Vis dėlto nuostabiai tvari regimoji Nykos atmintis leidžia jam pailiustruoti savo pasakojimą raiškiais, skaitytojui įsimenančiais piešiniais – buvusių savo draugų atvaizdais (M. Indriliūno, K. Umbraso, Jonės), šiaip sutiktų gyvenimo kelyje ar pažintų iš kitų žmonių pasakojimų asmenų škicais (pulk. K. Škirpa. A. Churginas. A. Zaskevičius. grafomanas. įsipykęs jam ir Radauskui Berlyne savo saviliaupa).
Lyginant abi „Dienoraščio fragmentų“ dalis. įspūdžiai maždaug tokie: savo sąranga abu tomai panašūs. Nemažą jų turinio dalį sudaro Nykos skaitinių Išvardijimai, prasidedantys žodeliu „Lektūra“, kurį lydi knygų pavadinimai.
Žinant, koks alergiškas yra pasidaręs mūsų dienų žmogus knygai, tų skaitinių gausa yra tikrai imponuojanti. Bet stebina ne tiek jų skaičius ir net ne įvairovė, o Nykos ryžtas plėsti savo akiratį. Autorius nesikelia į puikybę, pripažįsta, kad tam tikrą dalį tų „pervarytų“ knygų sudaro skaitalai traukinyje, trenkiantis į darbovietę. Būdinga, kad net ir šioj „produktyvaus laiko sunaudojimo“ plotmėj Nykos esama išradingo ir pragmatiško. Užuot pliekęs kriminalinius romanus ar kokį feministinį skiedalą. Nyka persiskaito kažkada jaunystėj jį veikusius kūrinius. Originalu ir protinga.
Iš tiesų jis jaučia tikrą alergiją žiniasklaidos-melasklaidos išliaupsintiems autoriams, ar tai būtų G. Marquezas, D. Lessing ar M. Kundera. Jų išgarsėjimas veikia Nyką priešiškai. Skatina įtarinėti tuos autorius arba pataikavimu mažaraštės publikos skoniui, arba atvira kičo gamyba. Kartais nelauktoj jo atrankoj pasitaiko ir polinkio į savibaudą, atseit mazochistinių instinktų patenkinimą:
„Mano dabartinis planas labai kuklus; skirti daugiau laiko matematikai, ypač skaičių teorijai, artimiau susipažinti su Gödel, Teniyama ir galbūt grįžti prie filosofijos (ne populiariausia prasme)“ (p. 328)
„Ruošdamasis šventinėms atostogoms visą popietę ieškojau mano ignorancijai įkandamų knygų poenšteininės teorinės fizikos temomis…“ (p. 285).
Šalia to antrajam dienoraščio tome išryškėja ne vien Nykos skaitinių eklektiškumas, bet ir mažiau suprantamas išankstinis jo nusiteikimas prieš antisovietofilinę raštiją. Juodajam jo sąraše figūruoja kaip baubai ne vien kažkodėl nobelizuoti rašytojai kaip G. Grassas, Solženicynas ar Cz. Miłoszas (p. 305; 376), bet ir V. Nabokovas, B. Brechtas, Hemingway, O. Pazas ir A. Koestleris (p. 204). Nepasitikėjimą jais visais Nyka išreiškia šiais žodžiais:
„Visų tautų emigrantų bei disidentų tarpe praktikuojama saugios kovos doktrina (kovoti pasitraukus Iš realios kovos lauko) yra ne tik absurdiška, bet ir žiauriai nemorali. Tokie kovotojai „už tvoros“ neišvengiamai Išsigimsta. Iš čia jų tiesos monopolio pretenzija ir kitos absoliutizmo formos“ (p. 290–291).
Kurioziška, kad formuluodamas šias orias sentencijas Nyka visai nepastebi, jog jis plėšia Vakarų sovietofilų intelektualų nugiedotus kupletus ir prasikalsta ta pačia „tiesos monopolio“ pretenzija, kai talžo Putiną ir Miškinį.
Pora papildomų pastabų ta tema. Nykai tenka pripažinti nuopelną, jog šitaip elgdamasis jis nesidangsto pretekstu, kad jo nuomonei pritaria tas ar anas autoritetas. Kita vertus, iš dienoraščio nematyti, kad jo nuosprendžiai ilgainiui būtų pakitę, sušvelnėję. Veikiau priešingai. Kai jis antrąkart pamini kurį iš savo baubošių, paprastai gelia jam dar skaudžiau; sakysim, Miłoszui ar Solženicynui.
Maloni staigmena antrajame tome yra Nykos kelionių po Europą ir viešnagės Lietuvoj aprašymai. Autorius nustebina savo pastabumu detalei ir išprusimu. Puikiai pagauta Versalio parkų melancholija. Akivaizdus Nykos meno istorijos išmanymas. Aišku, tai skaitinių, atliktų „namų darbų“ pasekmė. Turistinis maršrutas, žinoma, gerokai perkrautas, įspūdžiai iš Lietuvos pakartoja duotus interviu tenykštės spaudos atstovams.
Šiaip susidaro įspūdis, kad Nyka namisėda, nelinkęs turistauti. Priešingai Sandrai, kuri nuolatos kur nors pakeliui, Nyka lieka saugot namų, prižiūrėt jų gyvūnijos. Yra knygoje (p. 367) žavingas gabaliukas, kuriame Nyka samprotauja apie lango kiaurymę, pro kurią jam pralekia įvairiausios vizijos ir kur jis palygina save su tinginėle įname kate, visai panašiai pasimetusia savo godose. Tačiau vienišyste jis nesiskundžia. Gal tik dėl jos antrajam tome esama daugiau įrašų apie tai, kas jo nuveikta tursiantis aplink namus: deginant lapus, nors tai policijos draudžiama, kapstantis darže, perrūšiuojant knygų kauges garaže. Nors apie tai užsimenama labai taupiai, iš šių eilučių dvelkia paprastumas ir žmogiška šiluma.
Abiejose dalyse esama tam tikro skaičiaus eilėraščių bei vertimų įtarpų. Eilėraščių antrojoj daly gal net gausiau negu pirmojoj. Vertimų srityje Nyka reiklus sau. Profanui jo versto V. Hugo eilėraščio „Demain dès l;aube“ tekstas skamba visai lakiai ir išjaustai, bet Nyka palydi tą tekstą pastaba: „Deja, vis tiek ne viskas tvarkoj, deja“ (p. 426). Jis taip pat ketina dar padirbėti prie garsaus P. Claudelio teksto (p. 405).
Tas reiklumas sau leidžia skaitytojui pateisinti faktą, kad vertindamas kitų vertėjų darbus Nyka yra toks „kirvis“, ypač kritiškas ir niurgzlus. Lakoniškų pasisakymų knygoj nemažai, ir visiems vertėjams – Putinui, Just. Marcinkevičiui, Nagiui, Churginui, T. Venclovai – Nyka neatlaidus.
Pirmojoj dienoraščių daly Nykai pasitaikydavo kada ne kada išsipasakoti savo sapnus. Antrojoj tų užuominų žymiai daugiau. Dažnai juose apsireiškia mirę draugai. Ypač dažnai – Radauskai. Viena proga Nyka ketina pasinaudot sapno medžiaga eilėraščiui. Tai patvirtintų prielaidą. Jog jam nebuvo svetimas siurrealistų propaguojamas pasąmonės lobių eksploatavimas.
Daug kas pripažįsta, jog Nykos stiprybė yra jo literatūriniai portretai. Be minėtų Radausko ir Kaupo atvaizdų papildymo, aptinkam išjaustą ir šiltą kalbininko P. Skardžiaus škicą sangvinu. Juodu dirbo toj pačioj „šapoj“, beveik kasdien susitikdavo per pietų pertrauką ir bematant susiginčydavo dėl kokio nors kalbinio niekelio. Nyka mėgdavo pamėgdžioti Skardžiaus kalbėseną. Būdingus jam užsikirtimus bei mikčiojimus. Bet profesoriaus netektis buvo jam skaudi, ir tai galima jausti iš jo lakaus ir jautraus teksto, kuris tiktų ne vieno išeivio nekrologui. Jis palygina Skardžių su tolimoje šiaurėje augusiu medžiu, savo bekompromisiniu kietumu atsilaikiusiu prieš gamtos elementus ir niekad neišmokusiu švelniai šlamėti. „Iš čia jo perdėtai defenzyvinė laikysena, praktiniame gyvenime pasireiškusi nepakentimu nė mažiausios kritikos, paniška baimė pasirodyti ko nors nežinančiu arba apsirikti, gimdančia nepasitikėjimą ne tik kitais, bet ir savim pačiu“ (p. 128).
Kitas įsimenantis skaitytojui piešinys anglimi yra Tučio iš Australijos atvaizdas. Aiškiai pretenzingo tipelio, liurškiančio, jog tautai esanti didelė gėda didžiuotis tokiu tepliorium kaip Čiurlionis, įsiskaitęs skaitytojas ima atspėti, kad tas ekscentriškas staipūnas – tai Vytautas Janavičius, laimėjęs pripažinimą savo apysaka „Pakeliui į Atėnus“. Nyka atpasakoja jo apsilankymą gana detaliai, neslėpdamas, kad svečias gerokai ištąsęs jo nervus, bet jis negalėjęs atsispirti šios neurotiškos, hipochondriškos asmenybės traukai. Skaitytojo vaizduotėj šio nepažįstamo žmogaus profilis įsirėžia tarsi lietuviško J. Cocteau, tik be nesuskaičiuojamų prancūzo talentų. Nykai teks vėliau tvarkyti jo literatūrinį palikimą ir jis pripažins, jog tas paveldas – liesokas.
Protarpiais knygoje užsimenama apie K. Bradūną – kaip šiltą žmogų, entuziastą, gerą draugą ir patikimą bendradarbį. Ta proga išryškinami kai kurie „Literatūros lankų“ leidimo užkulisiai. Nyka nebando išvardyti visų idealisto Bradūno dorybių, bet leidžia suprast, kad jis vertas visuotinės pagarbos jau vien už „Egzodo lietuvių literatūros“ parengimą ir išleidimą.
Panašiai atsiliepiama ir apie A. Vaičiulaitį, kaip dvasios aristokratą bei nuostabų stilistą (p. 178; 323). Be to, jam dar priskiriami nemaži diplomatiniai gabumai redaguojant kultūrinius žurnalus.
Apmaudu, kad daugybės asmenų, su kuriais Nykos kartu dirbta ir džiaugtasi, siluetai neužfiksuojami. O tarp jų juk esama tokių tikrai kūrybingų asmenybių kaip V. Kavolis, K. Ostrauskas, K. Almenas, iš viso nelinkusių į skardenimąsi.
Gal tai gyvenimiška, bet vis vien keista, kad „Dienoraščio fragmentuose“ aptinkam mažokai pasisakymų apie du asmenis, su kuriais jis palaikydavo savaitinį, o gal ir dažnesnį telefoninį ryšį. Tai V. Kavolis ir J. Girnius. Tiesa, Girniui Nyka paskiria dienorašty daugiau erdvės. Skaitytojas sužino, kokiom aplinkybėmis juodu susipažino, kaip jų keliai kryžiavosi, kokie buvo J. Girniaus santykiai su savo ideologinio bloko vadais, kokių jis turėjęs sankirtų redaguodamas „Aidus“ su įvairiais rašaliais. Nelaukta atodanga yra tai, kad Bostone Girnius jautęsis gerokai vienišas, palaikydavo glaudesnius ryšius nebent su A. Gustaičiu. Jo portretas neretušuotas, bet skaitytojui dingojas, kad galėjo būti spalvingesnis. Vis dėlto Girnius buvo „Literatūros lankų“ idėjos rėmėjas. Kita vertus, jo knyga „Tauta ir tautinė ištikimybė“ vienu metu buvo plačiai skaitoma ir komentuojama. Nyka apie tuos dalykus neužsimena. Kodėl? Rasi priežastis paprasta. Nyka buvo recenzavęs tą leidinį, ir tie tekstai yra jo eseistikos rinkinyje „Temos ir variacijos: literatūra, kritika, polemika“ (Vilnius, „Baltos lankos“, 1996).
Skaitant pirmąją dienoraščių dalį aiškiai prasišvietė Nykos abejingumas krašte kuriamai raštijai. Nemažiau to negatyvaus nusiteikimo yra ir antrajam tome. Jis pasiekia tokį laipsnį, kad prieinama prie nežinia kam taikomų šūksnių:
„Tauta, kuriai Montvila. Mozūriūnas (…) etc. yra poetai. Baltušis – didelis beletristas, o Bronius Radzevičius – Proustas. intelektuallškai tebėra neišsivadavusi“ (p. 652).
Pernelyg padrika demagogija. Vargu ar kas yra kėlęs išeivijoje Montvilą ar Mozūriūną. Kam prireikė tokios retorikos? Šis tas paaiškėja iš .Sakmės apie Juzą“ vertinimo:
„Sugrįžęs namo dar mėginu skaityti prieš porą dienų gautą (pagaliau) Baltušio „Sakmę apie Juzą“, kurią visi taip giria, net rusai („Literaturnaja gazeta“), bet tuojau pat turiu atidėti į šalį; perdėtas, įkyria maniera virtęs pseudoliaudiškas visko hiperstilizavimas (jauties, lyg vaikščiotum ant kojūkų) jau po keliolikos puslapių atima bet kokį norą tęsti“.
Vėl susiduriam su būdingu Nykai polinkiu į priešginystę. kai į jo rankas patenka kitų beatodairiškai liaupsinamas kūrinys. Bematant jis šoka suvaryti Jį į šipulius priskirdamas kičo etiketę.
Kiek santūriau, nors iš esmės panašiai, atsiliepia Nyka ir apie Just. Marcinkevičiaus lyriką, vėl pabrėždamas tariamas poeto nuolaidas publikai bei cenzūros reikalavimams:
„Jo poezija – populiarizuotas miesčioniškos publikos ir respublikos gyvenimo ir „išgyvenimų“ suvedimas į visiems lengvai suprantamas ir įsimenamas simplistines formules, paremtas valdžiai priimtina etika ir estetika.“ (p. 376)
„Jis rašo ne eilėraščius, bet skriptus deklamatoriams ir vidutiniam skaitytojui lengvai prieinamas jo ribotą emocinį pasaulį tiksliai išreiškiančias formules, kurias skaitant ar jų klausantis išsipildo sentimentalaus katarsio iliuzija, padedanti jam gyventi brutaliai pilkoje kasdienybėje. Šitaip laimimas populiarumas, aplodismentai etc., bet dažniausiai sukompromituojama poezija.“ (p. 459)
Nykos priešiškumas retorinei utilitaristinei, plačioms masėms skiriamai patriotinei poezijai akivaizdus. Tačiau vis vien pripažįstama tokios lyrikos terapinė vertė, Just. Marcinkevičiaus deklamuojamos poezijos galimas poveikis auditorijai, kurią Nyka įsivaizduoja kaip okupanto suniurkytą, demoralizuotą, trokštančią bent trumpalaikio katarsio iliuzijos.
Verta šioj vietoj prisiminti (ir Vlado Kulboko bibliografija „Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje“ tai patvirtintų), kad Nykos požiūris į tenykštę raštiją ne visai sutapo su kitų komentatorių, svarsčiusių literatūrinę padėtį krašte, nuomone. Ne vienas jų gyveno iliuzijomis, jog jinai nebūtinai beviltiška, jog tenykštėj raštijoj apčiuopiama tam tikra pažanga. Nyka nesileidžia jų įtaigaujamas bei klaidinamas. Iš viso jo kritiškas požiūris yra absoliučiai savitas. Jau 1980 m. sąvartoj jis teisingai pramatė, jog neįtikėtina. kad krašte rastųsi kokia reikšmingesnė „stalčinė“, disidentinė, raštija. Jo skeptišką nusiteikimą tiek dėl lietuvio charakterio veržlumo, tiek mūsų literatūros gajumo ir dinamikos patvirtina tokie įrašai:
„Ne laisvė garantuoja kūrybingumą, bet greičiau kūrybingumas garantuoja laisvę, nes kūrybingas Individas Jau savo prigimtimi yra laisvas. Laisvas grafomanas vistlek pasilieka grafomanas“ (p. 177).
„Mes – lietuviai – vis dar tebesame kažkaip kone privalomai atsilikę. Kas pas mus skelbiama nauja, iš anksto gali būti tikras, kad tai sena. Mes vis ką nors vejamės, užmiršdami, kad autentiškai (kritiškai) išgyvenamas ir traktuojamas atsilikimas būtų žymiai daugiau negu bergždžios pastangos ką nors pasivyti“ (p. 500).
Nesunku atspėti, kad abu šie pareiškimai taikomi pirmiausia išeivijos kritikai, linkusiai pateisinti kūrybinę stagnaciją sunkiomis darbo sąlygomis. Bet jais pasmerkiamas ir Lietuvoj įsigalėjęs paprotys vaikytis „novatoriškumo“, šiuolaikiškumo, modernizmo, kurių, Nykos nuomone, iš viso nesama ten kurpiamoje lyrikoje. Ji esanti pasenus, „kaip vakardienos laikraštis“ (p. 613). Štai kodėl Nyka bent trijose vietose pasitenkina ta pačia formule tenykštei lyrikai aptarti: ji „stokojanti emocinės ir intelektinės energijos“. Kalbėdamas konkrečiau apie J. Juškaičio ir M. Martinaičio rinkinius, Nyka pasižymi:
„…jiems trūksta emocinės bei intelektualinės energijos ištesėti; jų poezija lieka horizontali, įdomūs formaliniai pažadai nerealizuoti, nepajėgiant visiškai atsikratyti tam tikrų oficialiosios poezijos žargono gaidų“ (p. 255).
Ką jis nori tuo pasakyti, paaiškintų šie įrašai: „Simetrija poezijoj yra visų nesklandumų motina… tobulybės iliuzija ir pagunda, kurios nemažai pakenkė Radauskui…“; „Pavojingiausia „vilkduobe“ poetui yra gulti į „jau paklotą lovą“, t. y. oportunistiškai perimti savo pirmtakų kalbą, kuri nei jam, nei jo laikui nebegalioja“.
Visai kaip pirmoje dienoraščių dalyje, antrajam tomelyje gaiviausi, poetiškiausi puslapiai yra tie, kuriuose Nyka grįžta mintimis į vaikystę, kur jis prisimena savo motiną, aptaria pažangaus mokytojo bruožus, apsako socialinę kaimo buitį ir atskleidžia, kaip grūdinosi jo asmenybė. Visur čia skaitytojui sunku nesigėrėti Nykos žvilgsnio skvarba, minčių aiškumu ir atvirybe. Kokiu vaiskumu nušvinta jo motinos atvaizdas:
„Ji tyliai, nesitrankydama įeina pro duris, amžinybę siekiančiu judesiu pastato viedrą ant suoliuko ir sniego atspindžio nušviestu veidu kelioms akimirkoms sustoja prieš langą…
Ir mane staiga nusmelkia pirmą kartą išgyventa patirtis, kad aš beveik nieko, išskyrus keletą nereikšmingų epizodų, nežinau apie jos vaikystę ir jaunystę, kad aš gyvenau šalia jos, paskendęs savo parazitiškai egoistinėje būtyje, nė nebandydamas suprasti, ko ji siekė, kokios buvo jos svajonės, ko ji, viena palikusi, sėdėdama po Šv. Jono paveikslu, šypsodavosi arba verkdavo“ (p. 103–104).
Vienoj knygos pastraipoj Nyka sakosi, kad ji persekiojanti mintis parašyti knygą apie vaikų pasaulio sąrangą (jo etiką, politiką, filosofiją etc.), remiantis savo paties patirtimi. Tos savo užgaidos Nyka neįgyvendino, bet iš to, kas pažarstoma „Dienoraščio fragmentų“ skiltyse, aišku, kokio įžvalgumo tai būtų buvęs traktatas. Juk paprastai tiek mokslininkai. tiek memuaristai ar prozininkai būna pasidavę vaikučių idealizavimo, angelaitinimo, aistrai. Nyka tuo tarpu yra kur kas akylesnis jų pasaulio atradėjas. Jis neužmiršta kovos už būvį bei konformizmo aspektų, ir jo mintijimas skvarbus:
„Aprašyti pasaulį, kuriame kiekvienas trūkumas (fizinis ar dvasinis) buvo nuodėmė, silpnumas – yda, stiprumas – dorybė, kuriame su inkvizicišku žiaurumu bei uolumu buvo persekiojamas kiekvienas, kuris turėjo nelaimės gimti negražus, luošas, neturtingas arba kuo išsiskirti iš pilkos vaikų minios. Teisę išsiskirti turėjo tik tas. kuris buvo už visus kitus stipresnis. Vaikai šia prasme buvo atsakingi ir už savo tėvų ydas arba keistenybes. Atsimenu, kiek aš prikentėjau, mano tėvui sumanius pirkti margą arklį, tarp kitko, labai greitą, vien tik įsivaizduodamas būsimus persekiojimus už tokį nedovanotiną viešosios moralės įžeidimą, nes pagal visiems privalomus lokalinės etikos bei estetikos kanonus margą arklį galėjo sau leisti tik žydas arba čigonas. Ir tą dieną, kuomet tėvas dėl man nežinomų priežasčių nutarė minėto arklio nepirkti, aš buvau laimingiausias vaikas pasaulyje“ (p. 206).
Gal šioj vietoj dvelkteli skaitytojui socialinio darvinizmo tvaikas, bet nemažiau akivaizdu, kad Nykos įžvalgos nėra jokie pramanai. Kiekvienas esam daugiau ar mažiau panašius spaudimus išgyvenę ir įveikę. Žavu tai. kad aptariant tuos faktus jam pavyksta išvengti savigailos ir grožėjimosi savimi. Pripažindamas, kad „galingiausias ir išmintingiausias žmogus pasaulyje yra vaikas, nes jo taktikos, strategijos ir diplomatijos resursai neišsemiami“, jisai nenutyli nei savo depresijos momentų, nei gudravimų, nei vaikystės potyrių poveikio jo asmenybės raidai. Jis neslepia, kad vaikystėj dažnai ožiuodavęsis ir kad vienintele priemone broliams ir tėvams grąžinti jį protan būdavęs skaitymas jam Biliūno „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galo“ (p. 170).
Tas epizodėlis yra žavingas, bet nemažiau įspūdingos yra ir kitos Nykos mintys apie kaimo gyvenimo sąrangą:
„Mano vaikystės pasaulyje viskas buvo paremta absoliučios nelygybės principu – kaip gamtoje. Žmonės buvo skirstomi į daugybę grupių ir pogrupių – turto, luomo, sveikatos, išminties, jėgos, išvaizdos etc. pagrindu. Buvo geros šeimos ir ne taip geros šeimos. Iš ne taip geros šeimos kategorijos pakilti į geros šeimos pakopą reikėjo bent kelių kartų <…>. Buvo turtingos ir neturtingos šeimos. Turtingos šeimos net ir praradę turtą dar ilgą laiką naudojosi, bent nominaliai, senuoju prestižu bei privilegijomis. Neturtas buvo didžiausia gėda, savotiška gimtoji nuodėmė, panašiai kaip fiziniai trūkumai. Mokykloje vaikai tarpusavyje pravardžiuodavosi sakydami: „Tavo tėvas šlubas“ arba „Tavo motina žvaira“. Todėl kiekvienas visomis išgalėmis stengėsi pakilti į aukštesnę pakopą. Kiekvieno „žemesniojo“ idealas buvo „aukštesnieji“. Suaugusiųjų tarpe pavadinti ką nors „ubagu“ buvo skaudžiausias ir nenuplaunamas įžeidimas. Mieste pabuvusi tarnaite mergina, grįžusi namo į kaimą, jau reikalavo didesnio respekto iš kitų savo luominės grupės narių.
Ir aš galvoju: kad socialinis pastatas gali išsilaikyti tik ant nelygybės pamatų; kad nelygybė yra lygiai reikalinga visiems – net ir pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems (nes visų idealas yra aukštesnioji pakopa), ir kad lygybė yra svajotojų (prie kurių aš visą gyvenimą priklausiau) sukurtas mitas“ (p. 412–413).
Jei ne tas intarpas tarp skliaustelių („prie kurių aš visą gyvenimą priklausiau“), rastųsi pagunda priskirti Nyką prie atžariausių reakcionierių ar bent vadinamųjų (Kanadoj) „pažangiųjų atžagareivių“. Tai būtų klaida, kadangi Nykos svarstymai yra grynos racionalizacijos, operavimas silogizmais. Savo jausmais jis yra nepalyginamai arčiau anarchistų ar. kaip jis sako. „svajotojų“. Ir vis dėlto jo atsivėrimai neskamba narcisizmu ar grožėjimusi savo stoiškumu. Tai veikiau polinkio į savitvardą ir askezę pateisinimas:
„Kiek kartų buvau pasižadėjęs, Epikteto pavyzdžiu, nepasikliauti tuo. kas nuo manęs nepriklauso, nebandyti kontroliuoti ir niekuomet perdėtai nereaguoti, ypač asmeninių santykių plotmėje. Nieko nereikalauti iš kitų vien tik dėl to, kad reikalauji iš savęs, nes kitas visuomet yra absoliučiai kitas ir kitur. <…> Skųstis, kad kas nors nesupranta, absurdiška. neišmintinga, silpnuoliška, beveik nemoralu. Nes kas gi kada nors ką nors supranta? Priimti viską, neieškant skirtumo tarp dovanos ir smūgio. Tarp kitko, tokia laikysena nėra nei rezignacija, nei nusižeminimas: tai tik skirtinga etinė stratagema“ (p. 115).
Ši išpažintis palengvina pajusti Nykos asmenybės sudėtingumą ir jo elgsenos paradoksus. Literatūrine prasme tai tobulas dienoraštininko apsinuoginimo pavyzdys. Jį papildo nemažiau nelauktas jo prieraišumo ar, sakytumėm, skolos pareiškimas prancūzų poetui P. Valéry:
„Niekas taip nenuplauna ir nenuskaidrina dvasios kaip Valéry, šis prancūziškiausias iš prancūzų… Niekas taip nepadeda kovoti su vulgariu atsitiktinybės antplūdžiu, tobulai paslėpti save, absoliučiai atsiriboti nuo minios ir nuosekliai vykdyti Epikteto preceptą, niekad nepasikliauti, kas nuo tavęs nepriklauso“.
Lengva pastebėti, kad didžiausią įspūdį Nykai daro P. Valéry uždarumas, hermetizmas – jo atsisakymas laimėti minios prielankumą lengvai parašomomis, atsitiktinėmis eiliuotėmis, jo nenoras vertelgauti aktualijoms, jo siekiamybė tobulai paslėpti save, podraug perteikiant savo dvasinę sujaukti bei neišvengiamą tikram kūrėjui susidvejinimą.
Šio teksto šviesoj skaitytojui atsiveria ir Nykos lyrikos savitumas, jos tariamas neįveikiamumas, kurį jo niekintojai skubėdavo pavadinti mistifikavimu, švaistymusi akademiniu žargonu, manieringumu ir kitomis mandrybėmis. Daug pastraipų gali būti teisingesnio Nykos lyrikos įvertinimo visrakčiu. Bet yra nemažiau ir kitų, kurios bylote byloja apie jo pomėgį ginčytis su pačiu savim:
„Aš niekad nesakau, ką iš tikrųjų galvoju, nes tai būtų niekuo nepateisinamas ekshibicionizmas. Aš tik ieškau išraiškos pakaitalo: just testing (p. 286).
„Ieškokime, kas mus vienija, ne kas mus skiria!“ Kokia šiurpi nesąmonė! Atvirkščiai, ieškokime, kuo mes skiriamės, kuo mes kitoki, kuo mes nesame identiškų avinų banda, tuomet galbūt rasime ir bendrą kalbą“ (p. 456).
Tai vis, kaip sakoma, ekstravagantiški, kontroversiški Nykos pasisakymai, leidžiantys atspėti nemaža prancūzų literatūros, ypač jų moralistų, įtaką. Tačiau tai jokie pasisavinimai, nes tos mintys nėra defetistinės, mizantropinės:
„Aš esu prieš per didelę vienybę, nes ji žlugdo kūrybingumą ir jo pakaitalu siūlo taikingą nuobodulį. Aš esu prieš ekumeniškumą, nes jis žlugdo Dievo ieškojimo kelių avantiūrą ir įvairovę, jų vietoje siūlydamas monotoniją. Juo daugiau kelių, tuo daugiau šviesos“ (p. 442).
Panašiai kontroversiškai Nyka pasisako ir prieš pacifizmą, ir net prieš toleranciją: „Taika iš tiesų reiškia viską priimti ir su viskuo sutikti“.
Žymėdamasis savo juodraštėlin buities nuoplėšas, Nyka ne kartą suabejodavo tų pratybų prasmingumu. Nuotaikų svyravimų dienorašty nemažai ir tai suteikia knygai slėpiningumo, taip būtino literatūriniam veikalui. Vienur Nyka lygina save su Šecherezada, guosdamasis, kad dienoraščio rašymas apsaugąs jį nuo dvasinės mirties. Kitur jis šmaikštauja, jog biografijos iš viso turėtų būti kaip antkapių įrašai: Gimė, nuobodžiavo, bandė gyventi, mirė (p. 321).
Trečiur jis nuogąstauja, jog „Dienoraščio fragmentai“ galintys būti „atavistine, pavėlavusia knyga“.
Nykai tikrai nėra ko baimintis, kad jo dienoraščiai pakartoja tai, kas kitų išeivijos metraštininkų seniai nugiedota. Pasekėjų tikriausiai atsiras, bet tai pirmas dienoraštinis kūrinys mūsų raštijoj ir vargu ar susilauksim panašaus kalibro veikalo ateityje. Juo prabyla į skaitytoją plačių dvasinių poreikių žmogus, nesivaikantis populiarumo, bet išsakantis savo dvasines kolizijas daugiakultūrinėje visuomenėje pasigėrėtina tiesosakos galia.
Tai pastebima ir iš leidinio citatų. Išanalizuoti jas būtų beviltiška.
Nėra abejonių, kad Nyka veikiau šypteli skaitydamas, nei šoka žymėtis patikusią minti (ypač humoristinę) savo juodraštėlin. Viena aišku, tarp tų citatų neaptinkame visiems žinomų, plačiai vartojamų žurnalistikoj. Mieliausios, kas be ko, mums tos, kurios yra lietuviškos kilmės, kaip, sakysim, šauni citata apie meilės kankynę, pasiimta iš J. Tumo laiško putinui.
Dar įdomesni Nykos literatūriniai svarstymai. „Dienoraščio fragmentai“ nepretenduoja į mokslinį veikalą ar literatūros vadovėlį, ir skaitytojas daug kur nesutiks su Nykos teiginiais, jo pažiūromis, sakysim, į Čechovą, Solženicyną, Marcinkevičių ar Baltušį. Kita vertus, jo surinkta informacija apie nepriklausomos Lietuvos literatūrinį gyvenimą ir jo užkulisius tikrai spalvinga – visi tie Churgino skundai prieš Borutą ar Cvirkos bėgiojimas į sovietų pasiuntinybę leidimėlio jam eiti į Bunino vakarą. Kai kurie Nykos nuosprendžiai gerokai nelaukti. Taip, sakysim, jis suglumina skaitytoją entuziastingai priskirdamas Šatrijos Raganai literatūrinį talentą,“ bet daro tai taip įtaigiai, kad skaitytojui nebelieka kitos išeities, kaip perskaityt iš naujo „Sename dvare“. Taip pat jis pripažįsta Savickiui bulvarinės raštijos mūsų literatūroje pradininko titulą, kažkaip užsimiršdamas pasakyt, kokia jinai banali ir nuobodi. Bet Nyka pradžiugina savo įžvalgumu, kai iškelia N. Miliauskaitės savitumą.
Atsargiais potėpiais tapomas „Dienoraščio fragmentų“ puslapiuose Nykos autoportretas yra santūraus kolorito ir neužginčijamai savitas. Juo neabejotinai naudosis studijuojantys autoriaus kūrybą, norintys ne vien pažinti jo kūrybinę asmenybę, bet taip pat ir išeivijos dinamiką. Kaip ant delno čia matyti istoriko misijos (p. 437), idealaus pedagogo samprata arba tokios prielaidos: kas būtų ištikę išeivijos lyrikos raidą, jei būtumėm turėję tokį autoritetą kaip J. Keliuotis.
Temų įvairove, saiko nuovoka bei stilistine kultūra A. Nykos autobiografija prilygsta žymiems Vakarų pasaulio dienoraštininkų – W. Gombrovicziaus, J. Greeno ar E. Ciorano ir t. t. – skiautiniams. Žinia, detalus to žanro kūrinių sugretinimas neįmanomas, bet bendrais bruožais laikytini tokie savumai kaip dvasinių poreikių nekintamybė, prieraišumas prie Vakarų kultūros klasikos, atkaklus savojo identiteto ieškojimas svetimų civilizacijų ekrane. Visi šie elementai lengvai apčiuopiami Nykos veikale. Paradoksalu, bet „Dienoraščio fragmentai“ giminiuojasi su svetimtaučių kūriniais ir dar vienu bendru bruožu – vengimu komentuoti ne vien reikšmingus politinius įvykius, bet apskritai mutacijas, ištinkančias nūdienę visuomenę planetos mastu. Tokius reiškinius kaip lytinė revoliucija, narkomanija, informacinė civilizacija (ją suprantant kaip žiniasklaidą ir internetą). Dalykus, kuriuos Nyka palieka analizuoti žurnalistams.
Aptarti keliais žodžiais visuminį įspūdį, kurį sukelia abu dienoraščio tomai, nelengva. Tinkamiausias manding sugretinimas būtų palyginti tą pirmąjį įspūdį su svaiguliu, kurį patiriam stambiam knygyne, antikvariate ar bibliotekoj. Anglosaksai vadina tą savijautą serendipity vardu, atseit atsidūrimu Serendipo karalystėj, kurioj lankytoją kas žingsnis pasitinka nelauktos atodangos arba svaigių reminiscencijų apžavai. Visai nesvarbu, ar knyga bus skaitoma įprastiniu būdu. ar paskraidom, tas įspūdis lieka vienodo intensyvumo, nes iš esmės „Dienoraščio fragmentai“ yra knyga-kvieslys paklajot drauge su autorium nekasdieninių dvasinių reikmių platybėmis.
Zita Mažeikaitė. Mistiniai E. Swedenborgo sapnai ir pokalbiai su dvasiom
1998 m. Nr. 5
Pernai Švedijoje pasirodė Olofo Lagercrantzo knyga apie Emanuelio Swedenborgo sapnus.
Olofas Lagercrantzas (g. 1911 m.) – švedų prozininkas, poetas, ilgametis „Dagens Nyheter“ darbuotojas, literatūros kritikas, parašęs studijas apie Karlfeldtą, Krusenstjerną, Dagermaną, Dante, Strindbergą ir kt.
Emanuelis Swedenborgas (1688–1772), garsus švedų mokslininkas, mąstytojas, mistikas ir aukštas valdininkas, sulaukęs penkiasdešimt šešerių metų, patyrė dvasinę krizę, kuri pakreipė likusį jo gyvenimą nauja linkme.
Apie šią krizę yra išlikęs unikalus dokumentas – dienoraštis, kurt Swedenborgas rašė nuo 1744 m. kovo 24-os iki spalio mėnesio. Šis dienoraštis buvo rastas praėjus nemažai laiko po autoriaus mirties. Rankraštį nupirko Karališkoji Stokholmo biblioteka, o bibliotekininkas G. E. Klemmingas iššifravo sunkiai įskaitomą raštą ir 1859 m. išleido atskira knyga, kurią pavadino „Swedenborgo sapnai 1744 metais“. Iš Švedijos ši knyga greitai pasklido po pasaulį ir susilaukė daugybės leidimų. Ji tiesiog vadinama „Sapnų knyga“. O. Lagercrantzas ją vadina „Sapnų dienoraščiu“.
Knygoje – sapnai, kuriuos Swedenborgas kasdien užrašydavo ir mėgindavo paaiškinti. Ši knyga – daugelio rašytojų ir mokslininkų tyrinėjimo objektas. 1988 m. Larsas Bergquistas Švedijoje išleido įžvalgią studiją „Džiaugsmas ir didelė kančia“, pernai pasirodė kita jo knyga apie Swedenborgą – „Biblioteka sodo namelyje“.
Pradėjęs rašyti dienoraštį, Swedenborgas lankėsi Europoje. Ketino Amsterdame ir Londone išleisti savo naujus mokslinius darbus. Apskritai jis buvo paslankus kelionėms, tikras europietis. Puikiai pažinojo Amsterdamą. Paryžių. Romą ir Londoną. Jo kūryboje dažnai pasitaiko šių miestų vaizdų. Londone mokslininkas gyveno dar būdamas jaunas, 1710 metais. Švedija, tuo metu valdoma Karolio XII, dar buvo galinga valstybė, o Swedenborgui. kaip jos valdininkui, tai turėjo didelę reikšmę.
Keliaudamas jis vežiodavosi užrašų sąsiuvinį, kuriame trumpai ir sausai pasižymėdavo tai, ką turi nuveikti savo kelionių metu. Buvo žinomas kaip santūrus, ne Itin linkęs bendrauti valdininkas. Gal dėl to, kad pats kalbėdavo šiek tiek užsikirsdamas.
Pradėtas rašyti dienoraštis staiga pusėj sakinio nutrūksta, kai kurie lapai, atrodo, iškirpti, po keleto tuščių puslapių 1744 m. kovo mėn. parašyta:
- „Apie jaunystę ir Gustavo laikų šeimą.
- Apie gražiuosius Venecijos rūmus.
- Apie baltus Švedijos debesis.
- Leipcige apie tai, kas buvo verdančiam vandeny.
- Apie tai, kas sykiu su grandine nugarmėjo į gelmę.
- Apie karalių, kuris ypač daug paaukojo vienoj mažažemio sodyboj.
- Apie samdinį, kuris norėjo, kad aš išvažiuočiau.
- Apie mano nakties malonumus.“
Žinomas švedų poetas Gunnaras Ekelöfas (1907–1968) šias eilutes panaudojo savo eilėraštyje „Miolnos elegija“ ir taikliai jas pavadino „Sapnų pakrantės nuolaužom“. Swedenborgas tikriausiai buvo pasižymėjęs sapnus, kurie jam, matyt, buvo svarbūs ir jaudinantys.
Po to prasideda tikrasis dienoraštis. Jis parašytas švediškai. Visi kiti Swedenborgo veikalai – ir gamtos mokslų, ir teologiniai – lotynų kalba. Dienoraštyje jis pirmą kartą išsivadavo iš lotyniško frako. Tačiau dienoraštis skirtas ne viešumai, o tik pačiam sau. Čia viskas tiesu, paprasta, nėra dviprasmybių. Matyti, jog rašė žmogus, paveiktas vidinio regėjimo. Tekstas be jokių literatūrinių puošmenų.
Viename iš pirmųjų užrašų Swedenborgas sakosi atsidūręs „in exstasibus vigillbus“ – budrioj ekstazėj. Jis rašo apimtas pakilios nuotaikos. Minimos kelionės vietos, žvaigždynai tarsi iliustruoja jo sielos nerimą ir jaudulį.
Rašydamas dienoraštį autorius kiekvieną naktį miegodavo neįprastai ilgai – po dešimt, dvylika valandų; tai tapo viso likusio jo gyvenimo įpročiu. Tada ir patyrė tikrą sapnų griūtį, nesibaigiantį spektaklį – komišką, juokingą, patetišką, mišrų. Labai dažnai sapnai užplūsdavo prieš pat atsibudimo akimirką. Čia O. Lagercrantzas daro prielaidą, kad Swedenborgas niekada tiksliai nežinojo, kur yra sapnas, o kur fantazija.
Jau iš pat pradžių Swedenborgas mano, kad sapnai yra dvasių spektaklio, vykstančio jo sieloje, dalis ir traktuoja tai kaip tam tikrą gyvenimo kelrodį. Sapnai tampa svarbia gyvenimo sritimi, jis tyko jų kaip koks medžiotojas grobio, nesitenkindamas vien tuščia nuostaba. Jam sapnai – ne koks paslaptingas faktas ar literatūros kūrinys. Kiekvienąkart sapnas yra mįslė, kurią reikia įminti, rebusas, kurį būtina išspręsti. Sakytum, žmogui į ausį kuždėjo dar negimęs S. Freudas. Tačiau Freudas teigia, jog sapno neįmanoma iki galo paaiškinti, o Swedenborgas nuolat ieško vienareikšmio, paties Dievo padiktuoto atsakymo. Tai biblinė tradicija, o jis – krikščionis. Egipte Juozapas, aiškindamas Faraono sapnus, irgi pateikdavo aiškų atsakymą.
Sapnuose Swedenborgas dažniausiai būna raitas arba sėdi puošniam, arklių traukiamam vežime. Kartą, važiuojanti pro aukštus vėjo malūnus, vienas sparnas jį užkliudo tarytum Don Kichotą. Kitąkart jis su baime ropščiasi kopėčiomis iš kasyklų angos. Eina siauru liepteliu bedugnę, lipa įsikibdamas į virvę, jį užpuola įvairių veislių šunys. Tokiuose sapnuose šmėkščioja buvusio gyvenimo vaizdai. Tada kaip kalnakasiu kolegijos asesorius važinėdavo po kasyklas ir kalves. Pats Karolis XII buvo jam paskyręs šį aukštą postą – būti atsakingam už krašto kalnakasybą, svarbiausią ir didžiausią tuometinės Švedijos pramonės šaką.
Atvykęs į Hagą, Swedenborgas dienoraščio pradžioje įrašo, kad staiga prarado „potraukį moterims“, „kurios buvo svarbiausia mano aistra“, toji „aistra“ pasitraukė į pogrindį, tačiau stiprus erotinis jausmas žymus visuose iki pat mirties parašytuose kūriniuose. Dienoraščio rašymo metu moterys nuolat lanko jį sapnuose, gundo, vilioja įvairiausiomis pozomis. Pavyzdžiui, kartą pasirodo dvi moterys – viena vyresnė, kita jaunesnė – ir atsigula iš abiejų šonų. Jis bučiuoja joms rankas, nesiryždamas kurios nors glamonėti. Kitąkart kažkokia moteris ima čiupinėti jo falą, kuris kaip niekada padidėja, tačiau netenka jėgos, vos tik įsismelkia į ją. Dar begėdiškesniam sapne moters vagina turi dantis, ir jis niekaip negali įsibrauti į ją.
Erotinės scenos čia be jokio moralizavimo. Swedenborgas ieško simbolinės jų prasmės, bet sykiu mini moterų skleidžiamą žavesį. Toji su dantimis begėdiškoj vietoj, anot Swedenborgo, reiškia mokslinę jo veiklą, kurios, matyt, turįs atsisakyti. Jis tiesiog įsitikinęs, jog privalo pradėti kažką naujo.
O. Lagercrantzo nuomone, tie fantazijos pliūpsniai rodo Swedenborgo pasąmonės protestą prieš ilgai užsitęsusią sielos discipliną. Mat jis kelis dešimtmečius buvo atsidėjęs nepaprastam projektui – ieškojo mokslinių sielos nemirtingumo įrodymų, o vėliau pašėlusiu greičiu studijavo anatomiją ir fiziologiją. Viename sapne regi save besiklausantį anatomijos paskaitos ir veltui laukiantį, kada tarp šios srities autoritetų bus paminėta ir jo pavardė. Galų gale ima abejoti, ar apskritai pasieks užsibrėžtą tikslą.
Swedenborgo siela kuria įvairiausius šiurpius paveikslus. „Atsidūsėjimai mirtinos baimės akivaizdoj“ – taip vadinasi vienas jo naudoto Psalmyno skyrius (tą Psalmyną buvo redagavęs jo tėvas – vyskupas Jesperas Svedbergas). Dabar tie „atsidūsėjimai“ jo beveik neapleidžia. Sapnuodamas grumiasi su tamsiai pilka gyvate. Budelis krosny kepa nukirstas galvas. Miręs brolis Eleasaras guli tarp dviejų šernų, kurie graužia jo galvą. Makabriški dalykai susipynę su linksmais ir juokingais. Sapnuoja, jog pietauja užeigoj su kažkokiu pastorium ir už tai sumoka nemažus pinigus. Graužiasi, kad išeidamas nugvelbė nuo stalo dvi sidabro taures. Susikrimtęs svarsto, kaip tas taures nepastebimai grąžinti, o atsibudęs dievobaimingai aiškina ir šitą sapną.
Kažin, ar dar kokios nors pasaulio šalies literatūra turi tokį dokumentą, kaip ši Swedenborgo knyga. Strindbergas domėjosi okultizmu, į viską žiūrėjo blaiviai, budriai, įžvalgiai, tuo tarpu Swedenborgas tarytum klaidžioja po savo sapnus. Juose gausu švediškų ir europietiškų realijų įvairių krikščioniškų minčių. Čia pasirodo ir Karolis XII, ir sesuo Ulrika Eleonora, ir Fredrikas I su savo meiluže Hedvig Taube, ir kiti kariaus rūmų dvariškiai. Ir pats Swedenborgas dažnai regi save karaliaus rūmuose, bet vis jaučia gėdą dėl netinkamų savo drabužių.
Dienoraštis vaizduoja besiblaškančią, skausmingą sielą. Swedenborgas dėkingas už jam suteiktą Dievo malonę, bet sykiu bijo, lyg būtų gavęs per stiprią vaistų dozę. Jis dažnai verkia, bet ne iš sielvarto, o iš sielą užplūdusio džiaugsmo, kurį suteikė Viešpats. Sunėręs rankas puola ant kelių – ir atsibunda išpiltas šalto prakaito. Ima vis labiau abejot| savo moksline veikla, smerkia savo tuštybę, jam atrodo, kad jo laukia kažkokia kita užduotis.
Likusį savo gyvenimą Swedenborgas dažnai maišys sapnus ir fantaziją.
Būdamas Hagoje, Velykų dieną vienoje miesto bažnyčioje jis priėmė komuniją, o naktį jam aiškiai prisisapnavo Jėzaus veidas. Ir tada daro išvadą, jog Jėzus kaip tik taip ir turėjo atrodyti, kai gyveno žemėje. Sapne Jėzus paklausęs Swedenborgo, ar turįs „sanitarinį liudijimą“. Šis atsakęs jam: „Viešpatie, tu geriau žinai už mane“.
Dienoraštis liudija, jog tokie sapnai Swedenborgo sieloje sukėlė tikrą sumaištį. Kartais jis džiaugdavosi, net leisdavosi į puikybę, paskui vėl apnikdavo abejonės, ir jis imdavo prašyti Dievo pagalbos, į sapnus vis labiau ėmė veržtis moterys, tarytum erotika ir šventumas būtų neatsiejami.
Tuo metu Swedenborgas tebekeliavo: iš Hagos – į Leideną, iš ten – į Amsterdamą. Dienoraštyje pažymėta, jog jaučia „keistą kvaitulį“. Kelionės jį šiek tiek prablaškydavo, tačiau buvo taip nugrimzdęs į dramatiškus savo išgyvenimus, jog vos vienu kitu žodžiu tepamini matytus miestus ar sutiktus žmones.
Pagaliau Swedenborgas nusprendžia mesti mokslinius tyrinėjimus ir atsidėti būties esmei – meilei Viešpačiui.
Po daugelio metų, jau sulaukęs aštuoniasdešimties, vienam savo kaimynui prasitarė, jog dar sykį buvo susitikęs su Jėzum. Tai atsitiko po to, kai Swedenborgas liovėsi rašęs dienoraštį. 1745 m. būdamas Londone, vienos užeigos kertėj pamatė sėdintį vyriškį, kuris jam pasakė: „Nevalgyk tiek daug!“ Vakare tas pats žmogus atėjo pas Swedenborgą, pasisakė esąs Viešpats Dievas ir liepė aiškinti Bibliją. Nuo tos dienos jis ir atsidėjo vien tik rašymui apie dvasias. „Viešpats kasdien atverdavo kūniškas mano akis, kad aš vidury dienos galėčiau pažvelgti į kitą gyvenimą ir, būdamas budrus, šnekėčiau su angelais ir dvasiom.“
Šie du Jėzaus regėjimai padėjo vėlesnėms kartoms susikurti mitą apie garsųjį švedų mistiką. O. Lagercrantzo nuomone, antrasis susitikimas su Jėzum tikriausiai taip pat buvo sapnas.
Dienoraščiu Swedenborgas mano įveikęs savo tuštybę ir susigrąžinęs vaikišką tikėjimą Dievu. Tačiau O. Lagercrantzas įsitikinęs, kad jo nemirtingumo troškimas iš mokslinės srities persikėlė į meninę. Čia buvo galima laisvai elgtis su būtim, nereikėjo griežtai laikytis gamtos dėsnių.
Savo sapnų dienoraštį Swedenborgas baigia taip pat netikėtai, sunkiai paaiškinamai, kaip ir buvo pradėjęs. Jis susapnavo virš jo galvos sudegančią raketą, kuri paskleidė nuostabų žiežirbų lietų. „Galbūt tai meilė aukštesniam tikslui“, – užrašo jis. Tuo ir baigiasi Swedenborgo dienoraštis.
Dabar, Dievui paliepus, jis imasi kūrybos. Iš pradžių tiesiog aiškina Biblijos tekstus. O. Lagercrantzo manymu, kiekviena jo knyga galėtų vadintis „Gyvenimas dvasių pasaulyje“ arba „Gyvenimas po mirties“. Čia su neišsenkama fantazija aprašinėjamas mirusiųjų gyvenimas, jų tradicijos ir papročiai, mintys ir jausmai, dieviškosios visuomenės organizacija.
Iš kur jis semiasi šitiek žinių apie dvasias? Anot jo paties, iš savo pokalbių su dvasiomis. Tie pokalbiai vyksta apėmus tam tikrai būsenai, kurią pats vadina persikėlimu „į dvasią“. Tai Dievo duota malonė, kurią jis patyrė sapnų krizės metu ir tebejaučia iki šiol. Jam atrodo, jog išsiveržia iš savo kūno ir tuomet pradeda kalbėtis su Viešpačiu, angelais ir dvasiom.
Tada „girdi ir mato nuostabius dalykus, kurie yra anapusiniame gyvenime ir kurių anksčiau nebuvo lemta pažinti jokiam žmogui“.
1746 m. Svvedenborgas pradėjo rašyti vadinamąjį „Dvasios dienoraštį“ ir neapleido jo porą dešimtmečių. Tai savotiškas sapnų dienoraščio tęsinys, tik ne toks skausmingas ir chaotiškas. Čia aprašytas beveik vien vidinis jo paties gyvenimas, susitikimai su dvasiom, išorinis pasaulis šmėsteli tik retkarčiais, kaip koks „dvasios“ atspindys.
Dar kitame veikale „Išmintingos angelų mintys apie dieviškąją Apvaizdą“ mokslininkas tvirtina, jog įkvėpimo akimirką jis gauna žinių tiesiai iš Dievo, rečiau – iš angelų ir dvasių. Tačiau visi jo raštai pilni pokalbių su angelais. Dienoraštis ir yra savotiškas šių pokalbių protokolas.
Tie pokalbiai dažniausiai vyksta naktį. Kartą sapnuodamas jis regi save, stovintį ant kalno ir stebintį laivą, kurį traukia į jūrą arkliai. Vežėjas, arba kapitonas, vis važiuodamas ratu, galiausiai su visais arkliais ir laivu panyra po vandeniu. Laive stovi vyras ir jauna moteris su vaiku. Swedenborgui jų labai gaila.
Kai jis atsibunda, keletas dvasių papasakoja, kad ir jos buvo tame laive, vos nenuskendo, bet iškilo į paviršių išdrikusiais plaukais. Užtat nusprendė nubausti kapitoną, netikusiai valdžiusį arklius, ir sudraskė jį į gabalus. Toks susidorojimas, Swedenborgo manymu, vyko ne sapne, o tikrovėje. Čia jau darosi sunku atskirti, kur yra sapnas, o kur dvasia – regystė. Dvasios dalyvauja sapnuose, yra gana aktyvios.
Jos pasirodo kaip koks neišsenkantis srautas. O jeigu nepasirodo, pats Swedenborgas žengia į jų pasaulį ir ieško kontakto. Kai kurios dvasios yra geranoriškos, kitos – piktavalės. O. Lagercrantzas linkęs manyti, jog kiekvieną žmogų aplanko panašios dvasios, tik mes jas vadinam paprasčiau – impulsais, įkyriom mintim, gundymais, keistybėm.
Daugelis dvasių – realūs žmonės, kuriuos Swedenborgas pažinojo arba susipažino persikeldamas į anapusinį gyvenimą. Daugumą jų perteiktų žinių jis panaudojo didžiausiam savo veikalui „Dangiškosios paslaptys“ („Arcana Coelestia“), savotiškam Biblijos komentarui. „Dvasios dienoraštis“ tebuvo šio milžiniško darbo eskizas.
Autorius blaiviai ir aiškiai kalba apie tai, kas jam yra nutikę. Čia niekas jo nepersekioja, negąsdina, kaip sapnų dienoraštyje. Jis bendrauja su angelais ir dvasiom lyg su savo kaimynais iš Horno gatvės Stokholme. Swedenborgas nurodo keturis skirtingus bendravimo būdus su dvasių pasauliu.
Pirmasis – kai jis miega ir sapnuodamas viską regi taip ryškiai, lyg būtų atsibudęs. Kartais klausia savęs: jeigu tai sapnas, tai gal ir visas mano gyvenimas tėra tik sapnas?
Antrasis – jis užsimerkęs, bet viską mato taip ryškiai, lyg būtų atsimerkęs. Skirtumas tik tas, kad viskas atrodo gražiau, mieliau ir patraukliau. Kartais taip atsitinka ir tada, kai jis būna atsimerkęs. Šitaip yra nutikę bent trejetą kartų.
Trečiasis – jis atsimerkęs, o dangus ir dvasios užplūsta kaip vaizdiniai, atsirandantys nepaaiškinamu būdu.
Ketvirtasis – jis atsiskiria nuo savo kūno ir persikelia „į kurią nors dvasią“. Yra įsitikinęs, kad tuo metu nemiega, viską jaučia, suvokia, kas vyksta aplinkui.
Dienoraštis liudija, jog Swedenborgas laisvai persikelia į sapną ir paėjęs išeina iš jo. Pabudęs dažnokai ilgisi pranykusio sapno, lieka nugrimzdęs savo mintyse ir kalba pats su savimi, „fantazuodamas kokia nors tema“.
O. Lagercrantzo nuomone, šiuos keturis dvasių regėjimo būdus galima suprasti ir kaip savotiškų meninį, kūrybos vyksmą. Panašiai sapnais naudojasi ir poetas G. Ekelöfas, tačiau jis sulydo juos su sąmoninga savo kūryba. Akimirka tarp sapno ir prabudimo jam yra natūralus išeities taškas. Swedenborgas ne kartą yra prisipažinęs, kad ir pats susikuria tą sielos būseną, kai lankosi dvasios. O kai jis, dvasių vedžiojamas po dangų, pagalvoja apie žemiškus dalykus, dangiškoji vieta tuoj pat išnyksta.
Yra įvairiausių Swedenborgo kūrybos aiškinimų – nuo atviro priešiškumo iki viską suprantančio žavėjimosi. I. Kantas 1766 m. parašė apie jį knygą „Dvasių regėtojo sapnai“. Joje Swedenborgas vadinamas fantastu, blaivaus proto stokojančiu svajokliu. Kantas jo pokalbius su dvasiomis laiko beprotybe ir jausmų apgaule. Anot filosofo, tokie žmonės kaip Swedenborgas lengvai pavergia tuos, kurių auklėjimas buvo grįstas tikėjimu dvasiomis ir angelais.
Swedenborgo mokiniai, Naujosios bažnyčios nariai, remdamiesi jo raštais, įkūrė religiją, kuri mano realiai egzistuojant dvasių pasaulį. Swedenborgas jiems yra dvasios Kolumbas, atradęs naują žemyną ir suteikęs viltį. Jie vadovaujasi dažnai besikartojančiu Swedenborgo teiginiu, kad visa, apie ką jis kalba savo raštuose, yra iš tikrųjų regėta tikrovė.
Kantas iškėlė keliolika Europoje paplitusių anekdotų apie Swedenborgo pokalbius su mirusiais. Išstudijavęs veikalą „Dangiškosios paslaptys“, jis priėjo išvadą, kad autorius nepateikė nė vieno įtikinamo įrodymo apie anapusinį gyvenimą.
Pasak O. Lagercrantzo, kiekvienam, pamėginusiam labiau įsigilinti į Swedenborgo veikalus, sunku būna paneigti Kanto išvadas. Martinas Lammas, garsiausias Swedenborgo kūrybos aiškintojas Šiaurėje, – atlaidesnis skeptikas. Dvasių apsireiškimus jis vadina „objektyviom jo paties minčių pasaulio apraiškom, nesąmoningom sąmonės spekuliacijom, perkeltom į sapnų ir haliucinacijų sritį“.
Švedų prozininkas tuos „sapnus“ ir „haliucinacijas“ labiau linkęs vadinti kūryba. Swedenborgas yra ne kartą aprašęs, kaip bendrauja su dvasiomis. Dvasios persikūnija į jį, arba jis – į dvasias. Jos yra pats Swedenborgas, kalbantis pro kaukę. Piktosios dvasios – tai jo paties blogi impulsai. Autorius tarsi siūlo kūrybinį savo pasaulį, kuriame pats vaidina pagrindinį vaidmenį. Jis nė karto neatsigręžta ir nepaklausia savo skaitytojų: „Ar Jūs suprantat mane? Ar tikit, jog visa tai yra tiesa?“
O. Lagercrantzui Swedenborgo veikalai yra kaip savotiški kūriniai apie svetimą šalį su keistais dėsniais ir papročiais. Šiai „kūrybai“ Emanuelis Swedenborgas paskyrė bevelk trisdešimt metų. buvo atsidėjęs jai iki pat mirties. Tai vienas įstabiausių Vakarų kūrybinės minties paminklų. Čia gausu samprotavimų apie žmogų, jį kuriančias ir naikinančias aistras, apie vertesnį gyvenimą, nevaržomą žemiškų apribojimų.
Parengta pagal švedų spaudą
Almantas Samalavičius. Aukštas eseistinės kritikos pilotažas
1997 m. Nr. 6
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Temos ir variacijos. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 462 p.
Alfonso Nykos-Niliūno rinkinys „Temos ir variacijos“ pasirodė keistu laiku ir keistomis aplinkybėmis. Lietuvoje be paliovos skelbiama kritikos krizė, nors išsamesnių bandymų apibrėžti tos realios ar tariamos krizės matmenis kol kas būta labai mažai. Ginčų ir nuomonių susidūrimų sulaukė nebent vienui vienas kontroversiškas bandymas perrašyti šio amžiaus lietuvių literatūros istoriją. Ir visgi galima sutikti su neabejotina išvada: literatūros kritika šiandien yra išties nustumta į kultūros pakraščius. Tačiau priežastis, matyt, ne tiek pačios kritikos diskursai ir netgi ne tiek jos nesugebėjimas adekvačiau reflektuoti šiuolaikinės lietuvių literatūros būsenas (nors sinchronizacijos problema tebelieka aktuali), kiek šiandieninės rinkos ir joje dalyvaujančių institucijų orientyrai. Akademinės kritikos studijos šiaip taip dar dotuojamos ir leidžiamos, o kitai kritikos rūšiai, kuri nesileidžia įspraudžiama į „mokslinių“ literatūros tyrinėjimų rėmus, dienos nūnai visai nekokios: leidėjai it susitarę iš tolo kratosi rinkinių, kuriuose eseistinių įžvalgų forma būtų skelbiami literatūros verdiktai. Kultūros leidiniai šiuo metu bėra vieninteliai nevaržomo kritikos žodžio bastionai, kur, beje, vis rečiau ir rečiau įsiplieskia ne tik diskusijos, bet ir polemikos kibirkštys. Tad kyla pagunda pasakyti, jog tariamasis kritikos non existance yra labai apgaulingas fantomas, inscenizuotas naujosios rinkos ideologijos institutų.
A. Nykos-Niliūno kritikos tekstai, sudėti į dailų, skoningai įrištą apystorį tomelį („Baltų lankų“ produkcija turi savo neginčijamą išvaizdą), galėtų sudominti skaitytojus daug kuo. Pirma, čia atsiskleidžia autentiško ir individualaus mąstymo apie knygas ir literatūros vyksmą ženklai – savotiškos nuorodos kiekvienam savo balsą stiprinančiam kritikos bendrakeleiviui. Antra, gerokai papildomas menkiau poeto tekstus ir jų kontekstus žinančio skaitytojo akiratis dar vienu – kritinių komentarų – rakursu. Trečia, rinkinyje skelbiamos nuomonės yra kritiškas kelių dešimčių metų išeivijos literatūros metraštis, kuriame subjektyviu, bet atsakingu žvilgsniu užfiksuota daugelis svarbių išgyvento laiko liudijimų, įgalinančių iš pirmų lūpų išgirsti, kas vyko kitoje – išvietintos lietuvių kultūros pusėje, kaip buvo kalbama apie literatūrą, kokių būta ideologinių ir estetinių susidūrimų… Vėlgi – šie komentarai ne tik tiems, kurie studijuoja ar dėsto lietuvių literatūrą, bet ir kritiška medžiaga galimoms išeivijos mentaliteto ir intelektualinio gyvenimo studijoms. „Temos ir variacijos“ yra plati, panoraminė ir daugiadimensinė knyga, nors nemaža dalis joje skelbiamų tekstų tėra glausti ir lakoniški komentarai, neišaugę iki didesnės apimties studijų. Bet ar vien studijos teturi vertę? Toliaregės įžvalgos jėga gali blyksterėti ir trumputėje kelių puslapių recenzijoje ir pergyventi storiausią akademinį veikalą. Deja, dažniausiai tuomet, kai tuos blyksnius ima skleisti didėlesnis reflektorius – knyga. Sakau – deja, nes daugelis įžvalgų lieka dešimtmečiais pelyti senų laikraščių ir žurnalų komplektuose…
A. Nykos-Niliūno tekstų rinkinys gana simboliškai prasideda Maironio fenomeno analize. Šis trumpas, etiudiškas tekstas atskleidžia autoriaus žvilgsnio skvarbumą: keletas taiklių pastabų kūrybos ir biografijos paraštėse – ir prieš skaitytojo akis iškyla mįslinga vienišo ir nesuprasto poeto pranašo figūra. Kritikas motyvuotai išryškina Maironio tragizmo priežastis: poetas, tapęs laisvės ir patriotizmo šaukliu, visą gyvenimą liko savo poezijos mito nelaisvėje, sulaukė masinio populiarumo ir pergyveno pirmosios modernizmo bangos maištą prieš savo poetiką. Maironio atvejis A. Nykos-Niliūno interpretuojamas kaip be minios ir mokinių pasilikusio vedlio likimas, dėsningai užsibaigęs skausminga ir pusiau savanoriška, pusiau primesta izoliacija. Nemažiau ryškūs ir kiti pirmojoje rinkinio dalyje sudėti šio amžiaus lietuvių rašytojų atvaizdai. Kritikas ne tik subtiliai jaučia kiekvieno portretuojamo rašytojo kūrybos svorį, bet ir su pavydėtinu tikslumu nubrėžia trūkumus, suteikia tekstui gyvasties neįkyriomis detalėmis, palikusiomis atmintyje iš susidūrimų su savosios kritikos objektais. Šie autentiški pastebėjimai nėra rokokinės teksto puošmenos – tai tiesiog laiku ir vietoje išsakytos frazės, sustiprinančios kritinio teksto dramaturgiją, savotiškai apsaugančios kritikos objektą nuo virsmo įdomiu muziejiniu eksponatu, kurį tevalia matyti iš tolo. pro stiklo užtvarą. Galima tvirtinti, kad A. Nykos-Niliūno kritikoje veikia išsyk du naratoriai: įžvalgus, griežtas, analitiškas interpretatorius bei niuansams ir pustoniams jautrus poetas, kurie vienas kitam visiškai netrukdo, net vienas kitą papildo…
Pirmajame rinkinio skyriuje „Savieji“, kuris prasideda jau minėtu tekstu apie Maironį, autorius sustoja prie svarbesnių šio amžiaus lietuvių literatūros kūrėjų. Straipsniai rašyti įvairiomis progomis, įvairiomis intencijomis, tad visiškai natūralu, jog jie skiriasi tiek komentaro forma, tiek tezių santykiu su argumentais. Baliui Sruogai ir Pulgiui Andriušiui skirtuose straipsniuose fiksuojamos iš atminties išplaukusios susitikimų, bendravimo ar tiesiog anekdotinių nutikimų detalės yra tarsi pastabos paraštėse, papildančios šių rašytojų atvaizdus gyva ir autentiška medžiaga. Tekstuose „Putinas kūrybos ir gyvenimo prieštarose“, „Jono Aisčio poezijos fenomenas“, „Nevermore: Vytauto Mačernio portretui ir atminimui“, nors ir nevengdamas nuklysti į atminties erdves, autorius pateikia gerai apmąstytą autorių kūrybos interpretaciją, išryškina pasiektas aukštumas ir nuokalnes, pastebėtas estetines ir ideologines kontroversijas. Šiose kritinėse apybraižose A. Nyka-Niliūnas apžvelgia ir įvertina rašytojų kūrybos visumą, gilinasi į savo tyrimo objektų mentaliteto savybes ir biografijos vingius, o sykiu aptaria ne tik svarbiausius raštus, bet ir kitas, marginalines ar komplimentarines jų kūrybos formas. Tačiau verta atkreipti dėmesį ir į kitą šiems tekstams būdingą savybę: analizuodamas kūrybą, kritikas nevengia ekskursų į platesnius kultūros ir kultūrinio gyvenimo kontekstus, griežtai ir tiksliai diagnozuoja tų kontekstų brandos stoką. Šit kad ir tokia pastaba, išsakyta kalbant apie Mačernio poetinę kūrybą:
„Kaunas ne tiek kūrė, kiek pamėgdžiojo. Kaunas nesidomėjo kultūra ir pirmiausia buvo susirūpinęs Vakarų miesčionijos elgesio normų įsisavinimu. Kaunas mokėsi šokti, gerti, valgyti, nešioti vakarinius rūbus ir dainuoti Vakaruose populiarius šlagerius. Vienas reikšmingiausių nepriklausomo gyvenimo įvykių (kultūrinio sąlyčio su Vakarais prasme) – prancūzų meno paroda Čiurlionio galerijoje biurokratinio mūsų „elito“ sluoksniuose nepadarė didesnio įspūdžio negu Vienos Rapid gastrolės. Ivanas Buninas. Jules Romains nepatraukė didesnio kauniškės „aristokratijos“ dėmesio ir André Gide pravažiavo pro Kauną beveik nepastebėtas, nes Kaunas mokėsi ruošti paradus, valstybines laidotuves, nešioti uniformas ir žaisti krepšinį.“ (p. 110)
Pateiktoji citata gerai atskleidžia vertybines kritiko orientacijas ir mąstymo horizontą: be užuolankų ir nutylėjimų apeliuojama į sostinės kultūrinio gyvenimo ribotumą ir provincializmą, nurodoma autentiško tapatumo su Vakarų kultūra stoka ir ironizuojamas kultūrinės periferijos „elitas“. Kitaip tariant, kritikas atsisako salsvai sentimentalaus, hipokritiško ir daugeliui vertintojų parankaus mito ir postuluoja išankstinių prietarų nevaržomą nuomonę. Šioji savybė, išsiskleidžianti daugelyje A. Nykos-Niliūno tekstų, ir daro jo kritinius verdiktus patikimus, nes tvirtai ir kategoriškai atsisakoma likti pritemptų ir abejotinų mitų nelaisvėje. Beje, tas kategoriškumas netampa nauja išankstinio prietaro forma: interpretuodamas kūrybą ir jos kontekstus, autorius sugestijuoja fundamentalias Vakarų kultūros vertybes bei modernius tos kultūrinės orbitos reiškinius kaip dialoginę dimensiją, kurios turėtų būti siekiama. Taip literatūros kritikas ima reikštis ir kaip kultūros kritikas, komentuojantis tuštokus, pompastiškus visuomenės gyvenimo ritualus.
Įdomus ir pluoštas tekstų, sugulęs po „Svetimųjų“ paantrašte. Šie trumpi, konkretūs tekstai, aptariantys keletą ryškiausių Vakarų klasikos ir moderno autorių, yra, sakyčiau, enciklopedinio pobūdžio (išvardijami ir glaustai aptariami svarbesni darbai, biografinės datos etc.) ir turi sunkiai nusakomo, bet akivaizdžiai juntamo eseistinio lengvumo. Mažai kalbėdamas kritikas vis dėlto pasako daug, o tatai lietuvių kultūroje nėra itin dažnai sutinkama tekstų savybė. Beje, šie komentarai galėtų tikti kaip post scriptum tų rašytojų knygoms, juoba kad šis žanras Lietuvoje neturi nei savo tradicijos, nei galiausiai jokių nors kiek apibrėžtų formų…
A. Nyka-Niliūnas šiame tekstų rinkinyje atsiskleidžia ne vien kaip autorius, praktikuojantis kritikos diskursus, bet ir siekiantis apibūdinti kritinio komentaro esmę, jo funkcijas platesniame kultūros lauke:
„Tikra literatūros kritika, be savo tiesioginio uždavinio – nustatyti jos kūrinių estetinę vertę, iškelti jų grožines savybes ir ydas. turi ir dar vieną ne mažiau svarbų uždavinį, būtent kelti estetinę visuomenės kultūrą. Ši savo uždavinį kritika atlieka nesąmoningai. Tai galėtų būti visiškai neįrašyta jos darbų programoje. Sąžiningai atlikdama savo tiesiogini uždavinį, literatūros kritika atlieka ir savo netiesiogines pareigas. Bet jeigu kritika visų šių savo principų nesilaiko, praranda savo nepriklausomybę, jinai nustoja buvusi kritika tikrąja to žodžio prasme, nebeatlieka savo uždavinio, ima kenkti skaitančiosios visuomenės estetinei kultūrai ir smukdo bendrą literatūros lygį.“ (p. 391–392)
Čia autorius nepriekaištingai nusako moralinį kritikos įsipareigojimą estetikai. Galgi būtų galima suabejoti nebent dėl vienos pernelyg kategoriškos autoriaus tezės: vargu ar kritikos instrumentai išties yra tokie galingi, kad pakeltų ar smukdytų literatūros lygį, juoba kad kritiniai vertinimai adresuojami ne kūrėjui, o skaitytojui. Tad kritinės refleksijos aprioriškai negali nulemti jokios literatūros lygio. Tuo tarpu prastos, nesąžiningos, servilistinės kritikos žala visuomenės estetinei kultūrai neabejotina, ir čia su A. Nyka-Niliūnu galėtų drąsiai solidarizuotis kiekvienas mąstantis, savo darbo prasmę suvokiantis kritikas. Beje, kritikas puikiausiai atspindi ir intelektualinį visuomenės išsivystymo lygį: ten, kur ji verčiama tarnauti ideologijai, patriotizmui ar politinėms idėjoms, baigias jos autonomija ir patikimumas. Šiuo požiūriu be galo įdomi ir informatyvi A. Nykos-Niliūno nuostata atriboti kritiką nuo jai nebūdingų uždavinių ir funkcijų. Autoriaus polemika su „Literatūros lankų“ oponentais ne tik atskleidžia tam tikrą buvusį išeivijos literatūrinių nuomonių konfliktą, bet ir liudija, kokiomis ideologinės apgulties sąlygomis žurnalo bendradarbiams teko grumtis dėl estetiškumo ir kūrybinės laisvės erdvės. „Ne literatūroj žurnalo uždavinys eiti vėjarodžio gaidžio pareigas ant Propagandos rūmų stogo. Mes nenorime eiti su tais, kurie išskutinėja pavardes iš enciklopedijų, ir gyvus padaro mirusiais“, – griežtai ir nedviprasmiškai atkerta kritikas „Dirvos“ autoriams, atakavusiems estetines „Literatūros lankų“ nuostatas politinės ideologijos argumentais. Straipsniuose „Rašytojai prieš kritiką“, „Septyni prieš Tebus“. „Patriotizmas ir poezija“, „Emigracija ir kritika“ reflektuodamas panašius konfliktus, autorius atsiskleidžia kaip naujos šiuolaikiškesnės ir vakarietiškos kritinės paradigmos reiškėjas, skeptiškai vertinantis netikrą patriotizmą ir bandymus uždaryti kritinę mint išankstinėmis nuostatomis paremtos ideologijos rezervate. Išreikšdamas lankininkų nuostatą, autorius nurodo ideologizuotos kūrybos recesiją. Palyginkime:
„Šiandieninė lietuvių patriotinė poezija, mūsų nuomone, pasiekė žemiausią savi nuosmukio tašką, nes jos šaknys, nebesiekdamos žemės, džiūsta retorikos smiltys ir jos vaisiai krinta be laiko, tos pačios retorikos maisto dar gemale užnuodyti. Mūsų poetai, rodos, bus pamiršę, kad bet kokia tematiškai determinuota tiesa poezijoje pirmiausia turi tapti estetine tiesa. Poezija, be abejo, gali būti pritaikoma bet kuriem tikslams. Tačiau pritaikymo ar nepritaikymo galimybė neturi varžyti poeto kūrybini proceso metu. Pritaikymas yra išimtinai skaitytojo, stovinčio prieš išbaigtą estetinė kūrybos faktą, reikalas.“ (p. 408)
Šios pastabos, nors ir priklauso šeštojo dešimtmečio viduriui, yr: savotiška nuoroda į anachronišką žanro krizę, kurią, kaip galima spėti neigė dalis konservatyvių išeivijos kūrėjų. A. Nykos-Niliūno kritika vėlgi gali būti traktuojama kaip šiuolaikiškesnės vertinimo paradigmos dokumentacija. Tik tokio pobūdžio kritiką, išsiveržiančią iš anachronizmo orbitos, ir galima laikyti perspektyvia. Nors panašios pastabos šiandieniniame lietuvių poezijos kontekste tarsi ir nebėra aktualios, jos gali būti tam tikro mąstymo orientyru, saugančiu pirmučiausia pačią kritiką nuo susitapatinimo su beviltiškai pasenusiomis kūrybos pretenzijomis. Tokie orientyrai nepraranda aktualumo net ir tuomet, kai kultūros paradigma pakinta, o buvę konfliktai tampa būtojo laiko ir jame egzistavusi“ literatūros tendencijų istorinėmis emblemomis. Kritinės nuostatos veiki ne tik konkrečiu laiku. Būdamos toliaregiškesnės už savo taikinius, jo įgyja tam tikrą antlaikiškumą, kuris ir gelbsti jas nuo tapsmo tik savoj laiko dokumentu. Didžioji A. Nykos-Niliūno kritikos dalis šį pobūdį sėkmingai išsaugo. Tad rinkinį „Temos ir variacijos“ traktuočiau kaip tebeveikiančių argumentų ir gyvybingo mąstymo knygą, galinčią suteik impulsų ir šiandieninei kritinės minties atrofijai.
Vertėtų pabrėžti ir dar vieną kritinių jo raštų ypatumą. Aptardamas knygas, rašytojų kūrybą ir samprotaudamas apie kritikos uždavinius ir galimybes, A. Nyka-Niliūnas remiasi aiškiais principais ir kriterijais, pagal kuriuos formuluojami neretai negailestingi, tačiau sąžiningi verdiktai. Jo kritiką stiprina geras modernistinės ir klasikinės Vakarų literatūros pažinimas, įgalinantis autorių taikliai ir įžvalgiai diagnozuoti lietuvių kūrybos anachronizmus ir modernizacijos apraiškas. Platus kultūros akiratis su visa jo istorine dimensija leidžia kritikui lokalizuoti lietuvių literatūros pasiekimus laike, nurodyti rašytojų kūrybos įtakas ir šaltinius, spręsti apie jų teigiamą ar neigiamą poveikį literatūros raidai. Nors savo tekstuose A. Nyka-Niliūnas vengia apeliuoti į teorizuojančius Vakarų kritikus, visgi ryžčiausi tvirtinti, kad jo tekstai brendo veikiami ne tik vertingiausių pasaulinės literatūros kūrinių, bet ir geros kritinės lektūros. Literatūros modernizacijos poreikius skelbęs kritikas šiame rinkinyje ir pats atsiskleidžia kaip kritikos modernizatorius, nesitaikstęs nei su žvilgsnį bukinančia masine opinija, nei su padėvėtus kritikos instrumentus naudojusiais literatūros ir kritikos autoritetais. Nesigilinau į kai kuriuos svarbius autoriaus kritinės veiklos aspektus: jo santykį su „Literatūros lankų“ bendruomene, požiūrį į sovietmečio literatūrą Lietuvoje, išsiskiriantį blaivia ir ganėtinai džentelmeniška pozicija (mano galva, Just. Marcinkevičiaus „Mindaugo“ aptarimas yra sąžiningos ir reiklios kritikos aukštuma), į svarstymus apie kultūrinį bendradarbiavimą su Lietuva ir išeivijos kultūrinės veiklos galimybes. Ši problematika glaustai aptarta įvadiniame S. Žuko straipsnyje. Juoba tikėtina, kad toks kruopščiai parengtas daugiabriaunės kritikos rinkinys susilauks įvairesnių ir išsamesnių komentarų. Čia tenorėčiau pridurti, jog pasirodžius A. Nykos-Niliūno knygai jos autorius literatūrinėje spaudoje buvo apdovanotas „kritiškiausio lietuvių kritiko“ emblema. Tokios emblemos šiaip jau neką tenusako (tai beveik tolygu brežnevizmo laikais pamėgtoms formulėms, pvz.: kritika turi būti kritiška ar pan.). Ne tai sudaro A. Nykos-Niliūno raštų vertę. Kritikos įsikultūrinimas, įsigyvenimas į modernizmo estetiką, tvirtų kriterijų paieškos ir nuoseklus, sąžiningas jų taikymas vertinimams yra tikroji jo kritikos stiprybė. Retorikos požiūriu jo tekstai meistriški ir patrauklūs. Beje, ko verta būtų nuobodi ir sausa eseistinė kritika? Savo retorinėmis formulėmis ir aistringu polinkiu į polemiką Alfonsas Nyka-Niliūnas kiek primena legendinį Amerikos publicistą H. L. Menckeną, talentinga ranka paskelbusį daugybę griežtų verdiktų savo kultūrai. Tačiau šioji paralelė, ko gero, laikytina ne tiek nuoroda, kiek metafora, kilusia patyrus kritinio teksto malonumą, kurio pas mus beveik nuolatos stokojama.
Jerzy Kwiatkowski. Poetė, kuri randa žodį
1997 m. Nr. 1
Iš lenkų k. vertė Gražina Gedienė
Šešetas mažų tomelių, iš kurių mums svarbiausia tik ketvertas. Maždaug šimtas eilėraščių. Ir kartu – vienas svarbiausių šiuolaikinės lenkų poezijos įvykių. Neįprastas paprastumas ir komunikatyvumas. Naudojimasis fabula ir anekdotu. Absoliutus nepretenzingumas. Tuo pačiu metu – viena ambicingiausių intelektualių versijų, išskirtinis poetinis pasaulis, atspindintis įdomiausią egzistavimo būdą.
Eilėraštis, kuriuo Wisława Szymborska debiutavo, vadinosi „Ieškau žodžio“. Šiandien šitą formulę jau galima kritiškai keisti. Szymborska yra poetė, kuri suranda žodžius. Pirma, kas sulaiko dėmesį skaitant jos eilėraščius, tai nepaprastas taiklumas, „prigludimas“, formuluočių atodangos – regimos net tada, kai poetė rašo apie dalykus, neperžengiančius kasdienės patirties ribų, o ir tada, kai randa pirmiausia pašauktus žodžius nuovokai, būsenai, situacijai išreikšti.
Szymborska nepriklauso tiems poetams, kurie „siekia bendravimo“, be paliovos aptarinėja žodžio priklausymą kalbai, nuolat „įtarinėja kalbą“. Nėra ji ir poezijos metodologė. Nors šita problematika jai anaiptol nesvetima, – tai liudija tokie brandūs ir patrauklūs kūriniai kaip „Rašymo džiaugsmas“, – vis dėlto jos kūryba – veiksminga, linkusi siekti aukščiausių arba apibendrinančių tikslų. Jeigu jau Szymborska ką nors „įtaria“, jeigu dėl ko nors skeptiška, tai ne tiek dėl kalbos, kiek dėl pasaulio. Žodis čia, kaip kad įprasta, yra tarpininkas, ne tikslas, tarpininkas, turintis geriau atskleisti tai, ką poetė, žinodama savo tikslus, nori pasakyti. Ir galbūt dėl to jos žodžiai yra daugiaprasmiai, skirtingi ir atviri.
Įsižiūrėkime į porą pirmiausia pasitaikiusių įvaizdžių: „Gūžteliaujanti moterų fauna“ – tai Rubenso moterų karikatūra. „Turėt nuosprendį sunkiesiems norvydams…“ – tai tragikomiškas, su nelinksma autoironija išvystas poeto likimas. Kitur meistriškas poetinis sąmojis. Kiekvieną kartą susiduriame su vis kitokiu kalbiniu principu. Kiekvienąkart elastinga kalbos atvirybė vienodai patikimai padeda pasiekti skirtingų tikslų.
Antai „Koloratūra“ – eilėraštis apie dainininkes. Kokia jo kalba, jo stilius, jo maniera? Tai stilizuota operos libreto parodija. Išmoningas, humoristiškai patrauklus poetinis triūsas, vertas ypatingos analizės. Meistriškumas, bet – įvairiapusiškas ir funkcionalus. Tame poetiniame pokšte slypi ištisa drama, dvasinės biografijos fragmentas. Pradedant naiviu optimizmu:
Myliu ir mylėsiu, dievaži,
Žmogų iš didžiosios Ž. . .1
per sukrėtimų siaubą einama iki kitokios nei anksčiau, brandžios psichinės pusiausvyros ir meilės žmonėms. Žodžiai
O ne! O ne! Nors laukia sunkios dienos.
Neveria mirt nuo savo veido minos
dar dvelkia parodija, o jau priežodžiu tapęs pabaigos posmas skamba visai rimtai ir oriai:
kur vox humana krištolinis
tarsi pasėliai šviesūs.
Ši maniera išstudijuota ir apmąstyta kaip parodijos objektas – vienam vieninteliam eilėraščiui. Tokio pobūdžio subtilios stilizacijos-parodijos Szymborskos kūryboje išnyra ne vieną kartą.
O štai jau visiškai kitokia maniera „Pietoje“. Maksimaliai paprasta ir suprozinta bendračių kalba savo veikslo formomis ir imperatyvine funkcija čia pinasi su taupia ir apgaulingai paprasta šneka. Tai pokalbis su kitados sušaudyto herojaus motina, demonstruojantis ir diskretiškumą svetimai nelaimei, ir tam tikrus neįmanomus užgniaužti pojūčius, – tokio pobūdžio kalbų ir susitikimų paviršutiniškumą, neesmingumą, banalumą:
Taip, atmintis ją apgauna.
Taip, truputėlį pavargus. Taip, tatai turi praeiti.
Keltis. Padėkot. Atsisveikint. Išeiti
prasilenkiant priemenėj su eiliniais turistais.
Ir trečias kūrinys – „Atlantida“. Čia jau pati kalbinė struktūra reiškia ypatingą, numanomą, nei tikrą, nei netikrą legendinio kontinento pobūdį:
Egzistavo arba neegzistavo.
Saloje arba ne. Okeanas arba neokeanas
prarijo juos arba ne.
<…>
Toje beveik Atlantidoj.
Kalbos lankstumas ir atvirumas, atkuriant ir formuojant jos galimybes – menas charakteringiausių tokios poezijos bruožų, vienas jos avangardiškumo elementų, gilesnių nei grynai kalbiniai.
Tai ne tik uždarumo ir atvirumo klausimas, bet ir Szymborskos poezijos kalbos bei stiliaus išskirtinumo problema. Beveik kiekvienas eilėraštis remiasi skirtingais principais, reikalaujančiais ypatingos poetikos. Tai ir vienas atsakymų į klausimą: kodėl ši kiekybiškai negausi kūryba gali būti svarbus šiuolaikinės poezijos reiškinys? Šitų eilėraščių išskirtinumas ir nulemia tai, kad daugelyje tekstų glūdi ištisas rinkinys. Gal ne vienas poetas taip ir pasielgtų – išdaugintų tuos eilėraščius!
Tai giliai asmeniška poezija, sykiu kažkas iš Leibnizo ar Giordano Bruno dvasios. „Nors skiriamės vienas nuo kito, kaip du tyro vandens lašai“, – rašydama šiuos žodžius, Szymborska beveik cituoja Leibnizą. Kaip tik kokybinio skirtumo principas, individualių bruožų suteikimas atskiroms monadoms ir metafizinis pliuralizmas yra išreiškiamas pačiomis vaizdingiausiomis pavienių eilėraščių formomis. Kiekvienas eilėraštis tampa atskira individualybe. Žinoma, tas principas išryškėja pasiekus aukščiausią hierarchijos laiptelį – šitai sieja tuos eilėraščius ir išskiria juos iš visos šiuolaikinės poezijos.
Ši problematika atsiranda Szymborskos kūryboje kaip principas expressis verbis. Eilėraštyje, liudijančiame, kokia svarbi jai filosofų lektūra, poetė rašo:
Heraklito upėj
esu pavienė žuvis, atsiskyrus žuvis
(kad ir nuo medžio žuvies ir nuo akmens žuvies)
atskirais atvejais piešiu mažas žuveles („Heraklito upėje“)
Tačiau viena filosofinės tradicijos pasirinkimas, kas kita sugebėjimas eilėmis liudyti savo humorą ir individualybę. Szymborska pačiu natūraliausiu būdu pasiekia to, kas kūryboje svarbiausia: vienybės skirtybėse.
Straipsnis nelabai tinkama vieta tokiems dalykams aiškinti ir analizuoti. Neabejotinai svarbi šitai unifikacijai yra drąsa, su kuria poetė siekia dialogo, naudojasi kasdienės šnekos žodynu ir sintakse, ta, kuri savaime vyrauja pokalbiuose. Keisdama, moksliškai šnekant, įprastines idiomas į šnekamąsias, ji priartina savo eilėraščius prie to, kas sudaro jos psichikos vienovę ir jos asmenybės nepakartojamumą. Tokiu būdu individualizuojami ir neutralūs sakiniai bei posakiai: „Yra pasaulis? Tai ir gerai“, „Žvelgiu į jį“, „Viskas kaip ir mano“ – posakiai, atsirandantys netikėtai, situacijose, kurios galėtų būti patetiškos. Jie įgyja specifinį efektą skaitant: bemaž girdime balsą, kuris tuos žodžius taria.
Apibrėžtumo jausmas šitoje poezijoje tampa įžanga į atsiskyrimą nuo visuomenės. Abipusio svetimumo, abipusio nesusikalbėjimo situaciją Szymborska atskleidžia erotinio pobūdžio eilėse: „Vasaros nakties sapnas“, „Babelio bokšte“ – čia, ko gero, įdomiausia toks pusiau pokalbis, kuriame klausimai nesisieja su atsakymais, kiekvienas iš partnerių šneka sau. Nors pagrindinė dialogo prasmė aiški: išsiskyrimas.
Vis dėlto išraiškingiausiai tai išryškėja per kitą opoziciją: žmogaus ir daikto, pasaulio, gamtos pasaulio opoziciją. „Pokalbyje su akmeniu“ skaitome:
Beldžiuos į akmens duris.
– Tai aš, įleisk.
<…>
Eik sau – sako akmuo. –
Esu sandariai užsklęstas.
<…>
Beldžiuos į akmens duris.
– Tai aš, įleisk.
<…>
– Neįeisi – sako akmuo –
tau trūksta bendros lemties.
Ir taip tęsiasi dialogas: prašymo ir atsakymo, troškimo ir atstūmimo, žmogaus ir pasaulio, žmogaus ir daikto, buvimo sau ir buvimo savy: Sartre’o egzistencializmo terminai čia tiktų geriausiai.
Filosofinės inspiracijos Szymborskos kūryboje siejasi – retu šiais laikais būdu – su inspiracijomis iš gamtos mokslų. Kaip kitais, taip ir šiuo atveju Szymborska iš smulkių konkrečių dalykų ir savitos stebėsenos daro platesnius apibendrinimus, atskleidžia visuotinesnes problemas. Taip atsitinka, pavyzdžiui, eilėraštyje „Autotomija“: nuo jūrinės lūgnės iki bedugnės, kuri mus apkabina…
Pagrindinis klausimas, traukiantis poetę – žmonija kaip biologinė rūšis. Vėlgi – ir tai tolesnis „Pokalbio su akmeniu“ tęsinys – svetimumas pasauly, apibrėžtumas ir atskirtis nuo visuomenės. Beje, lygiagrečiai – tai nesunku pastebėti – jos poezijoje pabrėžiamas glaudus žmonių ryšys: įvairių epochų žmoniją jungianti bendrystė – įžūli koncentracija laike:
Įnirtęs, reik pripažinti, smarkiai,
Su tuo pirštu nosy, ta toga, tuo megztiniu…(„Šimtas paguodų“)
bei ribotumas:
Išgyvendinom žvėris.
Kas išgyvendins mus? („Pastaba“)
Nuotolis šioje poezijoje subtiliai sutaria su intymiu artumu ir leidžia poetei atskleisti problematiką, kurios turinys kupinas pirminių egzistencinių išgyvenimų. Prie šiuo požiūriu vertingiausių eilėraščių priklausytų „Nuostaba“ – stebėjimasis savo pačios identiškumu, esant to, o ne kito pavidalo, šitame, o ne kitame laiko, vietos ir erdvės taške. Nuostaba, kuri lydi kiekvieną – asmeniškai traktuojamą – filosofinę refleksiją.
Tačiau netrukus šitos vietos, laiko ir visų pirma – būties pobūdis išryškina tokią laikyseną, kurią galima įsivaizduoti ir kitonišką, be absoliučios baigties jausmo. Szymborskos poezijoje įdomiausia yra jos „metafizinė vaizduotė“, laisvė, kurios vedama poetė eina tolyn: per tariamąją nuosaką, per negatyvą, per tikroviškus vaizdinius. Tokiu savitu koncertu virsta tomelis „Šimtas paguodų“. „Rašymo džiaugsmas“ – tai literatūros kūrinio realybė, „Peizažas“ – paveikslo realybė, specialiai sumaišyta su tuo, kas realu. „Pagaliau atmintis“ – sapno regėjimų realybė. „Gyventojų surašymas“ – neįtikėtinai iš istorijos ištraukta realybė; ką su ja veikti? „Rūmai“ – negatyvi realybė, išreikšta prieštarų kalba:
Mano neatvykimas į miestą N.
įvyko punktualiai.
Buvai įspėtas
neišsiųstu laišku.
Nusprendei neateiti
numatyta tvarka.
Dar prisiminkime „Atlantidą“ – įmanomą realybę, beženklę, apie kurią negalima pasakyti nieko tikra, daugmaž telpančią tarp priešingų realybės polių. Prisiminkime groteskiškai metafizinę fantastiką: pasaulį, sukurtą iš monadų-žuvų eilėraštyje „Heraklito kalba“.
Visa tai nereiškia, kad Szymborskos poezija yra eiliuotas traktatas apie įvairias egzistavimo galimybes. Metafizinė poetės vaizduotė glaudžiai siejasi su giliai asmeniškai, žmogiškai išjausta būties problematika. Literatūros kurinio realumas paliudijamas eilėraštyje, kurio kvintesencija – trys eilutės:
Rašymo džiaugsmas.
Galimybė įamžinti.
Kerštas rankos mirtingos.
Sapno realybė analizuojama eilėraštyje apie mirusius tėvus: negatyvioji realybė – mylinčių žmonių prasilenkimo aprašymas.
Šituose apmąstymuose svarbų vaidmenį vaidina tikrovės kaip prieštaraujančios netikrovės traktavimas, savotiška netikrovė. Ją aptinkame eilėraščiuose „Tomas Mannas“, „Gimęs“, „Bet kokiu atveju“. Čia Szymborska randa adekvačią poetiniam regėsenos rakursui kalbą. Nuteiktas
prieš savąjį nebuvimų
iš visų pusių,
kiekvieną akimirką.
<…>
O jo judesiai –
tai noras išvengti
visuotinio pasmerkimo („Gimęs“)
Sunku įtaigiau išreikšti žmogaus būties trapumą. Ir vienodai sunku, turint galvoje tą ramių posakių preciziją, išlaikyti subtilesnį diskretiškumą reiškiant jaudulį, kuris paprastai apibūdinamas kaip baimė dėl kito žmogaus gyvenimo.
Szymborskos kūryboje tai beveik dėsnis: svarbi filosofinė problematika slepiasi už įprasto, visuotinio ir kasdieniško, visad suprantamo jaudulio buitinėse situacijose.
Tačiau įdomiausias šiuo požiūriu eilėraštis „Nebūties nebūna ir man pačiai“: nuostabus dvigubo neigimo virtuoziškumas atskleidžiant pasaulį, kuris neegzistuoja, į kurį žvelgiama iš nebūties pusės.
Paprastai gyvenimas jos eilėse suvokiamas ne kaip realybė, kuri suprantama pati savaime, o kaip neįprasta nebūties pauzė, kurią poetė yra puikiai pajutusi, suartėjusi su ja, atvykusi iš anapus.
Be abejo, tokio pobūdžio mąstymas apie pasaulį, gyvenimą sutinkamas ir amžiaus filosofijoje – pavyzdžiui, Heideggerio, ir poezijoje – pavyzdžiui, Lešmiano ir Przybosiaus. Tačiau nė vienas taip paprastai ir akivaizdžiai, o kartu ir su tokiu patraukliu sąmoju šios situacijos nėra vaizdavęs.
Nebūties nebūna ir man pačiai.
Iš tiesų atsivertė antra jos pusė.
Kaip aš tai užtikau –
nuo kojų lig galvos planetų terpėj,
netgi neatmindama, kaip buvo man nebūti.
„Nichts nichtet“ (Niekis niekėja), – rašė Heideggeris. „Nebūties nebūna…“ – sako Szymborska . Tas žodžių žaismas iš karto duoda toną: nors kalbėjome apie esminius dalykus – jokio patetinio rimtumo! O kartu – koks sumanymas: ta nebūtis, kuri, kita vertus, turi būti. Užtenka ją tik išversti – kaip medžiagą. Tačiau tuos žodžius galima perskaityti ir kitaip. „Menkystė pasikeitė“: tarsi įveikė savo menkumą, pasiekė aukštesnę pakopą – „niekėjant“ ir „niekėjant“ staiga peržengė į kitą pusę, virto savo pačios priešybe.
Tokiu būdu atskleistas pasaulis yra mums įprastas, normalus. O kaip įmanoma nebūties aiškiaregystė? Kaip tam, kuris žvelgia į ledkalnį: prieš akimirką matė iš vandens nelygiai kyšančią dalį. Kaip tam, kuris savarankiškai atrado neigiamuosius skaičius.
Kiek ten tylos vienam čionykščiam svirpleliui,
koks ten stygius pievos čionykščiam rūgštynės lapeliui.
<…>
Pertrūkis begalybėje dangui, nežinančiam krašto
Bilietas į neerdvę dvejojančio beržo pavidalu!
Eilėraštis baigiasi žavia, šokiruojančia kvintesencija:
Ir iš tiesų nematau čia nieko
kas įprasta.
Susiduriame su dar vienu kalbiniu pokštu: nepaklusnios prieštaros, nuvalkioto „nieko naujo po saule“ apvertimu. Galima tarti: atmetusi nebūtį, atmetusi banalią realybę, poetė atmetė taip pat – nuosekliai – žodį.
Tačiau užmeskime akį į ką kita. Visas eilėraštis sukurtas tokiu principu: nematyti pasaulyje nieko, kas įprasta, savaime suprantama. Tad galima spręsti, kad čia slypi viena didžiausių poetinių vertybių: ten, kur viskas savaime aišku, įžvelgti nepaprastumą, slėpiningumą, stebuklingumą. Vaizduoti pasaulį per metafizinės nuostabos prizmę – tos pačios nuostabos, kuri glūdi filosofinės refleksijos pamatuose.
Vis dėlto Szymborska giliau slepia filosofinį savo eilėraščių dugną. Apsimeta, jog rašo apie kasdienius reikalus. Slepia amatą. Apsimeta, kad eilėraščių rašymas yra vaikiškai lengvas. Galų gale slepia tragišką, karčią savo poezijos prasmę. Apsimeta, kad niekuo jau nebesusižavi. O tuo klausimu tiek daug išmano. Eilėraštyje „Po viena žvaigždele“ rašo:
Nepriimki už pikta, kalba, kad aukoju patetišką žodį,
o paskui prakaituoju, kad lengvai man išeitų.
Diskretiškumas, o svarbiausia savitas humoras, turint galvoj jausmų skalę, kuri šioje poezijoje atsiskleidžia, – vienas patraukliausių jos bruožų.
Daugeliu atvejų čia atliekama procedūra, kuri iš pirmo žvilgsnio gana komplikuota. Tai, kas šiose eilėse galėtų atrodyti kaip patetiškos įtaigos sprogimas, turi atvirkščią ženklą ir karikatūrišką raišką, iš pažiūros erzina, netgi atrodo suvaidinta. Šitas iškrovos pakeitimas suteikia galimybę diskretiškumui, ramybei ir darnai tada, kai jų labiausiai reikia: svarbiausiais momentais, pačiam tragizmo centre.
Nepakartojamą to mechanizmo formulę demonstruoja eilėraštis „Šešėlis“:
Mano šešėlis tarsi juokdarys už karalienės.
<…>
Tasai stačiokas susigriebė sau visus gestus.
patosą ir neišmatuojamą begėdiškumą,
viską, ko negaliu pakelti.
– karūną, skeptrą ir karališką apsiaustą.
Būsiu lengvutė tavo glėby.
Ak, kaip lengvai atsilošiu,
karaliau, mums atsisveikinant.
pakeliui į geležinkelio stotį.
Karaliau, tai juokdarys tokiu metu
gali prigulti ant torso.
Dviprasmiškumo principui, nuskausminimui juoku, ironija, pokštu Szymborska lieka ištikima iki galo. Tuos elementus ji moka dozuoti taip, kad sudedami ar laipsniuojami jie išlaisvina išgyvenimus, suteikdami jiems nekasdienišką estetinį mastą.
Taip žvelgiant gražiai dera įvairūs komponentai, įveikiamos antinomijos, išvengiama perdėto egoizmo. Nėra nieko svetimesnio Szymborskai už kalbinės poezijos koncepciją, užsisklendimą subjektyviose asociacijose.
Galime stebėtis poetais, kurie būties tragizmą atskleidžia lengvai, savo baimes ir fobijas iškloja prieš mus paprastai, taip iš jų išsilaisvindami patys. Tačiau didžiausios pagarbos nusipelno tie, kuriems estetinės ir pažintinės vertybės siejasi su etinėmis. Tie, kurie savo eiles kuria tarsi tarp kitko, lyg ir nenorėdami, tačiau labai daug pasakydami.
Sutrumpintas tekstas iš: Wisława Szymborska. Poezje. Wydawnietwa „Alfa“, Warszawa. 1987.
1 Eilėraščių citatas vertė S.Geda.
Solveiga Daugirdaitė. Kitas Radauskas
1995 m. Nr. 4
Radauskas: Apie kūrybą ir save. Recenzijos ir straipsniai. Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje / Sudarė Giedrius Viliūnas. – Vilnius: Baltos lankos, 1994. – 560 p.
Klasiko dalia yra dulkėt lentynoj, būti keiksnojamam mokinukų, lukštenamam studentų ir profesorių, kartais pacituojamam, visuotinai gerbiamam, bet, svarbiausia, jokių sensacijų, jokių sukrutimų nebekelt. Pagerbėm, aprašėm, sukatalogavom, amen. Bet su Henriku Radausku truputį kebliau – jo mitologija jau virtusi mūsų mitologija. Bene prieš metus parduotuvės lentynoj pamačiusi „Lambrusco“ butelius, pasijutau kone įžengusi į Radausko pasaulį, taip sunku buvo patikėti, kad štai prieš mane tas pats Radauskų mėgtas vynas, davęs vardą stiklo pingvinukui, kurį įdėjo Verai Radauskienei į karstą.
Paprastai rašytojai siejasi su kokiom nors vietovėm. Henrikas Radauskas – vienas iš Krokuvoj „cezarinio pjūvio keliu“ gimusių dvynių, ir šitoks nenatūralus gimimas man truputį siejasi su jo estetika kai vėliau rašys, kad pirmasis Nykos-Niliūno rinkinys „įvedė į tragišką ir nerealų autoriaus pasaulį, jokiame žemėlapy nesurandamą kraštą“, tas nerealumas ir nesurandamumas reikš gal aukščiausią įvertinimą. Jokių simpatijų realumui, tikrovei, autentikai: atsakymuose į anketą rašys, kad „poezija yra pasakos suaugusiems, turintiems fantaziją ir keliantiems galvą aukščiau bliūdo, iš kurio valgoma“. Iš visur, kur teko gyvent ar keliaut, tarsi kempine jis sugerdavo kultūrą, mokėsi kalbų (nors atrodo, kad ir gimė jas mokėdamas). Vaikystė Rusijos gilumoj, Sibire, turbūt primenanti Martynuką iš Škėmos „Saulėtų dienų“, ne veltui šį rašytoją vertins, aišku, ne dėl to, bet – kas žino – gal dar ir dėl to. Priešingai nei jaunystės bičiuliai Churginas ir Greimas, užsieniuose nesimokė, atrodo, nė universiteto nebaigė, bet liko jiems didžiausiu autoritetu: kai Greimas rašė, jog atsiklausęs patikimo lenkiškai skaitančio draugo, ar Miloszas tikras poetas ir ar gerai jj išvertė Kėkštas, galvoje turėjo ne ką kitą, o Radauską (žr. Greimo straipsni iš „Literatūros lankų“ „Sąmonė ir sąžinė“, perspausdintą knygoje „Iš arti ir iš toli“). Nors pasirinkę skirtingas veiklos sritis, gyvendami skirtinguose kraštuose, jie visi trys – Radauskas. Churginas (viena įdomiausių ir kontraversiškiausių tarybinės lietuvių kultūros asmenybių, pastaraisiais metais neminima arba minima tik bloguoju) ir Greimas – visą gyvenimą išlaikė tam tikrus bendrus kultūrinės laikysenos bruožus. Kandūs, reiklūs sau ir kitiems (Churginas gana mikliai prisitaikė prie „tarybinio gyvenimo normų“ ir jo reiklumas kitiems reikšdavosi, pavyzdžiui, skundimu: kaip ir Radauskas, Churginas buvo nekritikuotinas, tik šito pasiekė „tarybiškesniais“, o gal tiesiog niekšingesniais būdais). Visi trys iki mirties išliko, sakyčiau, demonstratyvūs nekatalikai (Radauskas laiškuose juokavo – „mes, mahometonai“) ir „nepatriotai“ (ir vis dėlto vieni didžiausių bent jau šio amžiaus lietuvių, Radauską Ignas Šeinius anuomet apibūdino kaip .“kultūringiausią KlaipėdoĮe lietuvį“, tiesa, gelbėdamas jį iš nemalonios padėties, bet iš esmės tai tiko čia visiems trims, tik geografiją smarkiai išplečiant). Beje, šito triumvirato santykius atskleidžia Radausko laiškai Greimui (ir vėlesnės Greimo pastabos apie draugo tarybinius eiliavimus: „Churgino eilės – baisios. Bet mums buvo aišku, kad jis tyčia blogai rašė. Galutinis sprendimas buvo suspenduotas. Vėliau Radauskas jam jau nebedovanojo“, – cituoju iš „Metmenų“, Nr. 63). Belieka laukt, kol kas (turbūt „Baltos lankos“) ryšis dar vienam Radausko tomui.
Net ir specialiai negretinant, matyti tam tikros bičiulių požiūrio į pareigas ir estetikos paraleles: maždaug tuo metu, kai Radauskas, išvestas iš kantrybės „angry young man“ Jevtušenkos liaupsinimų Vakarų spaudoj, sunešioja jo kūrybą į šipulius, kaip beviltišką banalybę ir poetinį turizmą, Greimas imasi „lietuviškojo Jevtušenko“, t. y. Mieželaičio, ir pagrindiniai priekaištai labai panašūs – kad neišmano rafinuotos prancūzų virtuvės, kad tarybinių žmonių požiūris į seksą keistas, bet iš esmes – kad poezijos vietoj tenka skaityt rimuotus arba lėkštus aprašymus, kurių potekstė viena, visur gal ir nieko, bet tarybų šaly geriausia (tai tarybiniam žmogui privalu žinot aprioriškai, kam dar į užsieni važiuot?). Na o neįtikimiausias, prie Radausko lyg ir labiausiai „nelimpąs“ tekstas – A. Churgino ir H. Radausko 1940 m. pasirašytas protestas, kuris vadinasi „Bjaurojamas Anatole’is France’as“. Nuostabu ne tai, kad juodu supykdė prastas vertimas – nuostabu, kaip mikliai išmokta argumentuot: „Toki dalykai darosi LTSR–oje tuo pat metu kai Tarybų Sąjungoje dirba dešimtys labai gerų ir šimtai gerų vertėjų“; „Mes nebegalime dirbti senais chaltūriniais metodais“; „Galime laukti, kad kurią dieną pasirodys beprasmiškai iškraipyti ne tik dailiosios literatūros, bet ir marksizmo klasikų veikalai“ Šitie pasažai atveria erdvę liūdniems pamąstymams, – ir apie prievartinę vertimų mokyklą TSRS (daugeliui talentingiausių poetų jie buvo vienintelis būdas pelnytis duoną), ir apie įmanomą Radausko „karjerą“ čia – būtų priverstas tapti vertėju (geriausiu atveju) ir apie daugybę moralinių dilemų…
Šitos padrikos pastabos truputį sklaido mano galvoje susiklosčiusį vaizdeli, kad mūsų literatūroje Radauskas vaikšto „vienas, neramus, neprijaukinamas kaip katės“. Literatūroje – gal ir taip, bet platesniame kontekste – ne visai. Gali būti, kad iš šitos bičiulystės galėjo išaugt kažkas bendriau, ne tik poetas, vertėjas, mokslininkas, nes jaunystėj juos siejo bendros idėjos, pomėgiai, užmojai. Bent jau aiškėja, jog būta, matyt, kažkokios bendros estetikos, kad ir nedeklaruotos manifestais, bendro „atskaitos taško“.
Atrodo, kad Radauskui itin sunku buvo išsitekt vien literatūroje: jam rūpėjo ir prancūzų dailė ir vokiečių bei italų muzika. Menai ir buvo jo tikrieji namai – ne Panevėžys, ne Kaunas, ne Klaipėda, net ne Vašingtonas. Net ne poezija, kas būtų visai nenuostabu kalbant apie dideli poetą.
Aleksys Churginas ne veltui sakė: „Kartais man atrodydavo, kad jis jaučiasi nelaimingas, nes privalo pats tenkintis vien poezija“; „Jį visada savotiškai slėgė tas aukštasis, didysis menas: kaip čia dabar prie jo prisišlieti?“ Dar reikėtų pridurti kuklių aktoriaus Stasio Pilkos atsiminimų detalę: išverstą „Makbeto“ fragmentėlį palydėjęs laiškelis: „Rungtynes su Šekspyru esu pralaimėjęs“ (kas dabar pasakytų, kaip jautėsi jo jaunystės bičiulis, rungtyniaudamas su Goethe, Dante, Shakespeare’u?). Bet šito kompleksėlio, kurį įvardijo Churginas, – išmintingo savo talento ribų jutimo, matyt, kaip rik ir reikėjo, kad į lietuvių poeziją įsiveržtų dar neregėtas Degas fotelis kinų senovinė vaza, tragiška antikinė kaukė, girtas Rubensas ir žiaurus Goya, įsiliepsnotų gaisras panoptikume.
Maža to, savo melomanlja visai sėkmingai bus užkrėtęs Škėmą: „Apie Čelestą nemažai kalbėjau Škėmai apie Bartoką, ypač jo „Muziką styginiams, mušamiems ir čelestai“, „Koncertą orkestrui“, kvartetus ir kai kuriuos fortepijono dalykus. <…> Sunkiau man sekėsi įpiršti Škėmai Bachą, kuris jam atrodė „simpatiškas senelis“, daug paprastas, nemodernus“. Bet ir iš šitų detalių matyti, kaip nemėgo poetas žongliravimo pavardėm: chrestomatinis, jau nucituotas virkdomos aktorės, neatsargiai įtarusios, kad mėgsta Rilke’s poeziją, ir negalėjusios pasakyt nė vieno eilėraščio pavadinimo, epizodas (Blekaičio atsiminimuose): „Mėginau Škėmai nurodyti, kad jis savo raštuose dažnai be reikalo mini daugybę didelių vardų (tapytojų, kompozitorių, filosofų), kad tai nereikalinga poza, neorganiška, bet nuo to atpratint nepavyko“ („Pastabos apie Škėmą“).
Kas bent kiek yra domėjęsis Radausku, didelių naujienų šioje knygoje neras: „Metmenų“ 33-asis numeris ne taip sunkiai pasiekiamas – iš jų Jurgio Blekaičio ir jo parengti Bruno Radausko atsiminimai. Tik gaila, kad bent iš ten nepersispausdinta nuotraukų, o viršely panaudotoj nuotraukoj poetas panašus gal į pinigus skaičiuojantį buhalterį baltais antrankoviais, nes nebematyt, kur jis akis nudelbęs – ogi į nemažo formato knygą, tikriau, albumą, „Metmenyse“ galima įžiūrėt ir jos pavadinimą: Ballet; matyt, ir baletu bus domėjęsis, nes kaip kitaip vestuvių dieną imsi ir sušoksi solo iš „Gulbių ežero“ (Antano Gustaičio atsiminimai); apie tėvų nuotrauką, „kurią d-ras Bruno Radauskas laiko savo knygų lentynoj“, turbūt dar ilgai tegalėsim svajot). Greimo straipsniai spausdinti jo „Iš toli ir iš arti“ (dar ir žodis, poetui mirus), nesunkiai rastume ir didžiumą literatūrologų (Greimas teigė, kad šis žodis neprigis – per daug gremėzdiškas) raštų. Bet manyčiau, kad sudarytojas ir leidėjai neprašovė pro šalį, nes knyga ypač patogi bus „praktiniam pataikymui“ – mokytojams, moksleiviams, studentams, o ir Radausko mylėtojams, neturintiems jokių praktiškų tikslų. Tiesa, man šioje knygoje visgi stinga platesnių paaiškinimų.
Pavyzdžiui, yra tokia „Išdykusi mūza“, parašyta 1941 m. Įspūdinga ji tuo, kad poetas cituoja, kaip pats sako, iš atminties eilėraštį su akrostichu, su homoniminiais rimais, strofą, kurioje rimuojasi pirmi, o ne paskutiniai eilutės žodžiai, ašaringos lyrikos pavyzdį ir panašias linksmybes. Kadangi niekur kitur nesu susidūrusi su šiomis eilėmis, man kyla įtarimas, kad pats Radauskas ir bus tas „citatas“ sukūręs. Ir dar, pavyzdžiui, vėlesnis jo „lr numirė visa, tik juodu / Žiūrėjo, virpėjo, alsavo / Tuo oru ugningu ir juodu…“ Tokioj vietoj labai rūpi paklaust kokio protingo ir kompetentingo žmogaus nuomonės, bet sudarytojas ir redaktorius, deja, jokio paaiškinimo, bent savo hipotezės, nepateikia. Taip ir lieku spėliot, ar nepakartojamų Vlado Šimkaus rimų pirmtakas nebus Maestro Radauskas? Aišku, nuo to nei Šimkaus žavesys blėsta, nei Radauskas dar labiau iškyla – tiesiog įdomu. Jei kas galėtų Radausko mitą paklibint, tai atsirastų įrodymų, jog „Baltų lankų“ Nr. 4 perspausdintas eilėraštis „Lietuva“ – tikrai Radausko. Bet vargiai tikėtina – atrodo, kad pokary jis mieliau triuškino tremtinių prozą, poeziją ir klaikiai išverstą Jurgį Baltrušaitį, o ne tiesmukai reiškė tėvynės ilgesį. (Nors šiaip jau vėliau net stebėsis, kad „pas mus patriotinė tema, kuri poezijoje turi tokias pat teises kaip ir bet kuri kita, išskyrus labai retas išimtis, kaip ir nerado tinkamo įforminimo“.)
Patys netikėčiausi tekstai, bent jau man, buvo Radausko recenzijos. Sakyčiau, kad būtent čia išryškėja kita Radausko asmenybės pusė, gal net jo ydos, be kurių turbūt nebūna genialių menininkų. Nes tas Radauskas, kurio įvaizdį galim susidaryt skaitydami tik poeziją, išties yra pernelyg tobulas (kaip šitai yra nusakęs Tomas Venclova: „Tikrai, to jau truputį per daug – tūkstančiai eilučių ir nė vieno netikslaus rimo! Tai juk vėl tam tikras suvienodėjimas“). Prie visų pakilių epitetų, kurių poetas yra susilaukęs gyvenime ir ypač po mirties, tenka pridurti, kad Radauskas – didžiausias piktdžiuga recenzentas, nepranoktas Iki šiol ir turbūt jau nepranoksimas. Apskritai demaskuoti kitų klaidas – jo pašaukimas, ne menkesnis nei poezija. Tai patvirtina ir atsiminimai: „Iš kur aš tada galėjau žinoti, jog tai jo privilegija – taisyti kitų klaidas, o ne būti taisomam?“ (Jurgis Blekaitis, sykį iš nepatyrimo išdrįsęs pataisyt Radausko frazę rusų kalba, pasimokė visiems laikams); kai Kongreso bibliotekoje pakilo kategorijų laiptais ir turėjo nebe pats versti, o taisyti kitų vertimus, „net Radauskienė teikėsi pajuokauti; Henrikas gavęs sau artimą darbą – taisyti kitų žmonių klaidas“.
Jis buvo itin pedantiškas recenzentas, tiek pedantiškas, kad net nuobodokas: nepatingėdavęs sužiūrėti, kokį žodį netiksliai vertėjas išvertęs storiausiame romane, kad ir Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ ar Aleksejaus Tolstojaus „Petras Pirmasis“. Plačiai užsimojęs, kartais prašaudavo truputį pro šalį (Kazys Boruta visai pagrįstai atsišaudė „gramatiejui“ Radauskui; jo replika skelbiama šioje knygoje, anuomet nebuvo išspausdinta). Neįtikusias knygas triuškino su didžiausiu pasimėgavimu, pasitelkęs neprilygstamą iškalbą ir ironiją: „Vienintelė teigiamybė – tai geras popierius ir tinkamas formatas“; „Lietuvos inteligentas, mėgstąs pasidėti ant stalo paveiksluotą knygą, nepasigailės įsigijęs Girių giesmes“ (visa recenzija kuo neigiamiausia, o šiuo paskutiniu sakiniu kliūna skaitytojams); nepatingi iš „Saulės laikrodžių“ išrinkt visų Nagio tekėjimo ir liejimosi vaizdų (knygoje šitos liūtys užima didesnę puslapio dalį). „Tačiau vis dėlto, pats perfekcionistas būdamas, rimtas kad ir nedidelio talento pastangas jis vertina. Čia jis ne kartą pagirs ką nors sąlygiškai: „mūsų mastu“ arba „mūsų sąlygomis“ tas ar anas esąs neblogas. Turbūt kito nors kuklus, bet pagarbus tarnavimas menui daug nuodėmių išperka“ (Blekaitis) – taip yra dar Lietuvoj džiaugęsis Brazdžionio „Kunigaikščių miestu“, Kiršos „Pelenų“ antrąja knyga, vėliau – Škėma ir Niliūnu. Bet dažniau aistringai kritikuodavo. Aišku, to aukštojo meno įkvėptas ir įgaliotas. Jis jautėsi tuos įgaliojimus gavęs, juos, kaip ir talentą, matyt, tiesiog žmogus turi arba ne („aukšto meno“, kaip žinoma, mokyti negalima ir nereikia“. – parašys „Pastabose apie Škėmą“).
Gal tik šitaip galėtume „išteisinti“ piktą, irzlų, skrupulingą recenzentą (o „išteisinti“ jį žūtbūt reikėtų, nes kaipgi liepsi mokykloj skaityt bjauraus būdo poetą), kuris, atrodytų, kartais sąmoningai pasirinkdavo prastas, šiandien jau tik literatūros istorikų kartais prisimenamas knygas (Prano Genio, Vaclovo Šiugždinio, Vinco Joniko etc. poezija, Laimės Šeštokienės novelės). Recenzuodamas Levo Tolstojaus „Prisikėlimo“ vertimą, sudėliojo net trūkstamus kablelius, – jų reikalavo griežtos prieškarinės skyrybos taisyklės, nūnai jau nė pats Klimavičius jų nebepasigestų. Čia turim gerą pavyzdį, bent priminimą, kad tai, ką šiandien laikom rimtu ginklu, ryt gali pasirodyt tik vaikišku žaisleliu. Klasicistas Radauskas tokio sąlygiškumo nebuvo numatęs. Bet tai jau žingsnelis į lankas.
Bent kategoriškumu poetas buvo visiškai nuoseklus – ir gyvenime, matyt, elgdavosi panašiai, – Jurgis Blekaitis apie abu Radauskus rašys, kad „ne vienas pajuto nepelnytą panieką ar atšiaurumą. Kai kada buvo sunku juos ginti – sunku net pačiame savy suderinti, jog štai aukštos kultūros žmonės, kurie geba būti tokie jautrūs grožiui, ypač žmogaus kuriamam grožiui, gali būti tokie nežmoniškai nejautrūs kitiems žmonėms“. Pats būdamas jautrus, jei kas išdrįsdavo jį kritikuoti, Škėmai patardavo „mandagiai, vos žymiai“, taigi puikiai mokėjo, jei tik norėjo, būti jautrus ir kitam. Tai, kad net į artimus žmones kreipdavosi kiek oficialiai – laiškuose tik „mielas ponas Greimai“, vaikštinėdami su Niliūnu – „visada vadina viens kitą „jūs“, „ponas Radauskai“, „ponas Čipkau“ (Blekaitis), liudytų turbūt ne tik pagarbą savo ir kito žmogaus autonomijai, bet ir tam tikros asmeninės erdvės, kurios pažeist nevalia net draugams, nusibrėžimą.
Visiškai aišku, kad perfekcionisto ir gurmano dalia visada ir visur sunki – tiek maža pasauly ir mene tobulų dalykų, kuriais galėtum be išlygų mėgautis, kurie bent jau nežeistų išlavintos ausies, rafinuoto skonio, pastabios akies. Hesse yra pasidžiaugęs, kalbėdamas apie muziką, jog esąs diletantas: kokia neteisingai sugrota ar padainuota nata jam netrukdanti gėrėtis muzika, – diletantas tiesiog jos neišgirsta. Ir Radausko nepakanta – kaip tik dėl to, kad nebuvo diletantas, kad būtinai pamatydavo banalybės štampus, netikslius rimus, korektūros klaidas (korektūros klaida įsivėlė į jo literatūrinį debiutą 1929 m.; joms jis buvo itin opus). Kaip tik dėl to, kad pats žinojo, jog neįmanoma naudotis „visokiausiom laisvėm“, neprisiimant „jokių pareigų“. Nors skaitinėjant visgi negausias poeto recenzijas atrodo, kad gyvenimas bus kiek pakoregavęs ir jo. regis, itin kategoriškus užmojus. Šalia kovingo pareiškimo, jog „kritika negali sukurt naujų talentų, bet gali veikti literatūrą, iš dalies eliminuodama rašančias menkystas ir auklėdama skaitytojo skonį“ (1965 m. atsakymas į „Metmenų“ anketą; matyt, tą „eliminavimą“ jis ir laikė aktualiuoju kritikos uždaviniu), jau pasirodo ir atsidūsėjimas: „Sakau tai gerai suprasdamas, kad iš to negalės pasimokyti ne tik mirusieji, bet ir gyvieji“. Šitaip Radauskas užbaigia pomirtinio Jurgio Baltrušaičio rinkinio pristatymą, pagraudenęs, kad iš šio, kaip ir kitų „poetų mąstytojų“, kūrybos pasilieka tai, kas vertinga estetikos, bet ne filosofijos požiūriu.
Savotišku Radausko estetikos manifestu galima laikyti jo Žodį įteikiant Rašytojų draugijos premiją 1956 m. Čia jis cituoja prancūzų literatūros ir meno teoretiką Weidle: „Poezija yra betikslė, bet būtent dėl to ji ir reikalinga“. Arba formuluoja pats: „Visai įmanomas toks poeto apibrėžimas: iracionalus savo dvasia, bet klasikinis savo stilium“ (iracionalumo, būdingo tikram menui, neieško toli – tam puikiai tinka ir lietuvių liaudies „Atbėgo elnias devyniaragis“). Apskritai iš tos gražios ir išsamios kalbos susidaro įspūdis, kad Radauskui kaip retam kitam poetui pavyko teorines nuostatas „įgyvendinti“ arba apibendrint tai, ką iki tol buvo parašęs (ir ką dar parašys). Išties nuoseklus savo prisiimtų nuostatų realizuotojas.
Čia liko neaptarta radauskiana – nuo Liudo Giros iki Viktorijos Daujotytės, kuri ir būtų tikrasis jo poezijos reikšmės įrodymas, nes būti visaliaudiniu poetu Radauskas netiktų… Nors, kas gali žinot, gal jau ir tapo.
Czesław Miłosz. Medžioklio metai (Pabaiga)
1995 m. Nr. 2
Vertė Julius Keleras
Pabaiga. Pradžia Nr.1
1987 m. lapkričio 17 d. Bandau sąmoningai skaityti amerikiečių poeziją. Suprantama, jog ten, kur yra tūkstančiai poetų, ta plūstanti dauguma negali būti kažin ko verta, nors kaip tik ji skatina ir išmaitina tuos kelis, tą saujelę; visur tas pats. Panašiai yra ir šiuolaikinėje tapyboje, rezultatai irgi panašūs – ir tapybos darbai teikia mažai malonumo.
Apie tuos poetus galima pasakyti, jog jų technika pirmarūšė, tačiau jie neturi apie ką rašyti. Jų gyvenimo patirtis persišviečia kiekvienoje eilėraščio eilutėje; tai yra universiteto dėstytojų ar vidurinių mokyklų mokytojų gyvenimas, o tai, ką jie aprašo, dažniausiai yra jų pačių šeimyninio gyvenimo komplikacijos arba tai, kas buvo nugirsta netoliese esančiame bare. Tai yra bendra, monotoniška realybė, be jokių istorinių sukrėtimų; gal koks vienas kitas sukrėtimas literatūrine prasme. Niekas nepriverčia jų šoktelti lyg lašišai, susiduriančiai su kliūtimi. Ir šis „neturėjimas apie ką rašyti“, mano nuomone, yra toks visuotinis, jog vertas analizuoti. Tačiau tuo tarpu aš nukreipsiu šneką kitur.
1934–1935 m. Oscaras Miłoszas mokė mane nemėgti šiuolaikinės prancūzų poezijos, kaltindamas ją paviršutiniškų emocijų fiksavimu, tai yra suvokimo pasyvumu. Prabėgus pusei amžiaus, pripažįstu, kad jis buvo teisus. Sykį berods esu neobjektyviai užsiminęs, jog mane jaudina Paulio Valéry poezija, o Blaise’as Cendrars’as ir Guillaume Apollinaire’as nusipelno mano pagarbos. Tačiau mažai ką galima gauti iš pastarųjų rašytojų. Lūžis arba įvyksta, arba ne; tas garsusis Cendrars’o eilėraštis „Velykos Niujorke“, apgailintis modernų metropolį, buvo lūžis. Jis prasidėjo nuo 1912 m.
Nesuprantami sakiniai ir pažeista sintaksė gąsdina mus ir trukdo tinkamai įvertinti. Dažnai nesuprantami eilėraščiai ir tapybos darbai tampa išimtiniais meno kūriniais; štai dėl ko imama baimintis. Aš tokiais atvejais paprasčiausiai sakau: „Nesuprantu“, ir man nerūpi, kaip tas poetas vertinamas literatūrinėje rinkoje. Jis man nieko nesako, aš jo nesuprantu, jis man kelia nuobodulį, ir taškas. Aš neturiu laiko kastis gilyn. Sutinku, kad yra daugybė nesupratimo lygių, ir mano poezija gali pasirodyti gana rafinuota. Tačiau tai, kad atmetama tiek daug nesuprantamų eilėraščių, manęs visai neužgauna, nors tai subtilus dalykas, o mūsų profesija nemėgsta garsiai pripažinti tokių paprastų kriterijų, taigi ir neskatina paprastų žmonių.
Kas gali žinoti, kokie niekai susirezga ir užverda mūsų bičiulių galvose, kartais ir turinčiose gilią nuojautą? Poezijoje įvairios haliucinacijos užsitarnavo sau vietą nuo tada, kai pranyko logikos kontrolė; tokia kaina mokama už naujoves, antra vertus, kaip tik dėl to taip sunku nubrėžti ribą tarp išskirtinės ir nepilnavertės poezijos…
1987 m lapkričio 21 d. Bandydamas naujai pažvelgti į kelerius savo gyvenimo metus, nevengsiu supaprastinimų, vienas mėnuo buvo vienoks, antras – kitoks, aš kečiausi. Tik tonas buvo pastovus – kairysis. Aš nepriklausiau jokiai partijai; neįstojau į oficialiai sankcionuotą Lenkijos socialistų partiją; jie tikriausiai žinojo apie socialistš Laisvės organizaciją, veikusią okupacijos metais, tačiau tai nebuvo kliūtis. Viena pirmųjų mano poezijos knygų, pasirodžiusių Lenkijoje po karo, buvo „išsigelbėjimas“, į kurią įdėjau ir vokiečių okupacijos metu parašytus eilėraščius. Čia mano ryšių sistema, Amerikoje neturėjau nieko. Be to, man užteko proto neapsiriboti vien alyva gerai sutepto demokratijos mechanizmo stebėjimu – aš sužinojau, kas tai yra kovos už būvį jėga, kas yra miesto skurdas, atskiro žmogaus vienatvė, fundamentalus sistemai būdingas antiintelektualizmas. Daug skaičiau, įskaitant ir Louis Adamicą, kuris trylikos metų emigravo iš savo gimtosios Liublianos ir Amerikoje tapo nuskriaustų ir paniekintų slavų kilmės darbininkų rašytoju. Turbūt aš vienintelis iš lenkų tuo metu gilinausi į rinktines knygas, parašytas anglų kalba: Henry Millerį, „Partisan Review“ ir mažiausiai ortodoksinį Niujorko intelektualų žurnalą „Politics“, Dwightas Macdonaldas finansavo iš savo žmonos pinigų. Tada aš ir susipažinau su Dwightu. Vėliau, 1955 m., mudu dalyvavome suvažiavime, kurį Congrès pour la Liberté de la Culture organizavo Milane. Jį aš miniu savo eilėraštyje „Milane“. „Slenkant ilgai nakčiai, mes vaikščiojome Piazza del Duomo.“ Šiame suvažiavime dalyvavo ir Mary McCarthy. Tų paskaitų rezultatas – bent viena Amerikos dalis man tapo suprantama ir artima – antitotalitariai nusiteikę kairieji Niujorko intelektualai. Pirmą kartą skaitydamas „Politics“, užtikau Simonos Weil vardą. Nicola Chiaromonte’s straipsnis „Partisan Review“ buvo tarsi man parašyti, nors ir nežinojau, kas jis toks. Aš puikiai orientavausi tuometinėje – Amerikos ir tarptautinėje – politikoje. Savo, arba mūsų, dilemą aš apibūdinau taip: „Kas yra geriau – būti narve užrakintam su protingu banditu ar su geraširdžiu silpnapročiu?“ Tai liudija mano ne itin aukštą ir neabejotinai traumuojančią Jaltos bendrakūrėjų[1] politikos įvertinimą…
1987 m. gruodžio 20 d. < ..> Tarpukario dešimtmečiais buvo periodas, kai Amerikos komunistų partija bandė ypatingą metodą, sprendžiant „negrų klausimą“. Buvo siūloma paskelbti pietines valstijas, kurių daugumą sudarė juodieji gyventojai, „negrų valstijomis“ ir perkelti ten juoduosius iš kitų valstijų. Planas buvo atmestas kaip „neamerikietiškas“; be to, jis pernelyg priminė indėnų rezervatus, Ašarų kelią, kuriuo gentys iš Džordžijos ir Šiaurės Karolinos, kankinamos alkio, šalčio ir ligų, ilgai keliavo į paskirtas jiems teritorijas Oklahomoje.
Bet šis planas tikriausiai turėjo patikti Stalinui, kuris mėgdavo paprastus, nekomplikuotus ir apibrėžtus sprendimus. Juk tai jis į Sibirą perkėlė visą Volgos vokiečių respubliką. Mes turime pripažinti, jog tautų perkėlimo nusikaltime slypi impleite dalijant teritorijas pagal kalbą ar gyventojų rasę. Taip lenkai, Hitlerio varomi iš savo žemių, įjungtų į Reichą Antrojo pasaulinio karo metu, buvo priversti persikelti, išeiti į nurodytas gatves jų pačių miestuose, o po karo (bijodami deportavimo) emigruoti į miestą, kur jie sudarė daugumą (tokių kaip Vilnius ir Lvovas), bei iš daugybės gyventojų regionų ir sutikti bendrininkauti su Stalino kūriniu „Vakarų teritorija.
1987 m. gruodžio 25 d. Neseniai perskaičiau nedidelę atsiminimų ir požiūrių apie Paryžiaus žurnalą „Kultūra“ ir buvau Įskaudintas. Ar visada ir būsiu baudžiamas už savo kvailą neatsargumą? Vos tik apsistojau Malsons–Laffitte, susidūriau su nuomone, kad mano reikia apšviesti, tad ir aš vis išpūsdavau akis lyg vaikas: „Kaip gali būti? Ar tikrai ten priverčiamųjų darbų lageris?“ Ir vargšelė Zofia Romanowicz savo 1951-ųjų atsiminimuose suprato mane paraidžiui.
Visa tai atsitiko labai seniai, o dabar štai jau amžiaus pabaiga ir artėja laikas šimtmečio sąskaitoms suvesti. Viską dengia širma, migla, šydas – sunku susigaudyti, kas yra kas, kas yra labiau, o kas ne taip svarbu. Jeigu kas bent mėgėjiškai domėjosi literatūros istorija, tas žino, kokie nepagaunami yra skirstymai į mokyklas, kryptis ir po dešimtmečio ar dviejų gali atrodyti, kad laurai buvo suteikti klaidingai. Turbūt kraštutinis kriterijus bus kūrinio realybės dozė, reikalaujanti ištikimybės tiesai. Tuomet miglą, už kurios slėpdavosi leninizmo ir stalinizmo monstras, sklaidančios knygos džiaugsis aiškia reabilitacija. Daug dešimtmečių stebėjau, kaip nenoriai jos priimamos ir kaip greitai užmirštamos.
Vilniuje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje toks Olechnovičius, gudas, buvęs Solovkų salų lagerio kalinys, savo lenkų skaitytojų buvo sutiktas taip pat kaip ir vėliau iš stovyklų paleisti lenkai anglų skaitytojų – su užuojauta, bet netikėjimu, kadangi vis tiek atseit turėjo padaryti kažką negera; juk niekas nenubaudžiamas be kaltės. Tą patį ketvirtąjį dešimtmetį Panaitas Istratis ir Andrė Gide (pastarasis, parašęs kūrinį „Grįžus iš SSRS“) organizavo kampaniją prieš nusivylusiuosius, prieš „išdavikus“, į tokį sąrašą išsyk pateko Victoras Serge’as, Arthuras Koestleris, Ignazio Siione ir George’as Orwellas; netrukus jį papildė ir Albert’as Camus. Pažangieji intelektualai vedė šnabždesių kampaniją – iš tikrųjų tai buvo ne tiek šnabždesių, kiek gestų kampanija, daug efektyvesnė nei šmeižtas spaudoje. Jie elgėsi su tais „nepatogiais“ rašytojais kaip su buržuazijos tarnais – nesileisdavo į kalbas, bendraudavo tik nebylia, abipusiškai sutarta grimasų, prunkštimo, nevaržomų gestų sistema.
Galėčiau pateikti pavadinimus knygų, kurios arba nebuvo išspausdintos, arba buvo sėkmingai numarintos tyla. Ir tų, kurios buvo publikuotos viena kalba, o į kitas joms jau nebuvo rasti vertėjai ar leidėjai. Pavyzdžiui, Jôsefo Czapskio „Nežmoniškoje žemėje“ ir „Starobielskio užrašai“, Gustawo Herlingo–Grudzinskio „Atskiras pasaulis“.
„Pavergtą protą“ aš rašiau bene blogiausiais metais, 1951-aisiais, kai Stalino kultas Prancūzijoje buvo pasiekęs apogėjų, nedaug laiko tepraslinkus po visiškai neįtikėtino (iš šiandieninės perspektyvos) ir plačiai nuskambėjusio teismo. Komunistinis „L’Humanitė“ apkaltino Davidą Rousset’ą, buvusį koncentracijos lagerio kalinį, dėl jo knygoje „L’Univers concentrationnaire“ pateiktos informacijos apie koncentracijos lagerius Rusijoje. Tuo pat metu Jeanas Paulis Sartre’as ir Francis Jansonas laikraštyje „Les Temps modernes“ rengėsi drabstyti purvais Albert’ą Camus dėl jo knygos „Maištaujantis žmogus“, kurioje jis naudoja tuos pačius argumentus. (Tą knygą perskaičiau baigęs rašyti „Pavergtą protą“.) Taigi visą tą reikalą turbūt geriausiai apibūdintų žodis „psichozė“. Tačiau taip pat ir „jėga“, gerai, kad nors ne „policinė“. Sartre’o ir Jansono straipsniai buvo tiesiog kaltinimai, reikalaujantys nubausti Camus. Kai aš ieškojau vertėjo, man buvo rekomenduotas vienas pradedantis rašyti jaunuolis, žydų kilmės lenkas, kuris mane tikino, jog jis labai norėtų imtis šio vertimo, tačiau negali, nes jo verstų tekstų niekas nespausdins. Šio darbo ėmėsi Andrė Prudhommoaux, anarchistas, kovojęs Ispanijoje. Jis dirbo rankraščių redaktoriumi „Preuves“ laikraštyje Paryžiuje. Tačiau Prudhommeaux nemokėjo lenkiškai – tad aš jam ištisai, sakinys po sakinio, diktavau „Pavergtą protą“; jis tik taisė stilių.
1987 m. gruodžio 29 d. „Pavergto proto“ rašymas man tiek daug kainavo, jog nebebuvo kada didžiuotis juo. Kitaip tariant, tai reikalavo daugybės prielaidų: pirmiausia, mano išvykimo iš Amerikos, kadangi Joe McCarthy buvo pradėjęs raganų medžioklę prieš komunistus, vis užmesdamas teroro mantiją ant intelektualų būrelių. Žinoma, joks savo gerbiantis žmogus neprisidėtų prie antikomunistinės kampanijos, ji būtų suvokiama kaip fašizmo pradžia Amerikoje. Medžioklių intelektualinis lygis pativrtina šią prielaidą. Kažkur esu skaitęs Bertoldo Brechto liudijimą Neamerikiečių komitete stenogramą. Jis žaidė su jais kaip katė su pele. O netrukus po to išvyko į Rytų Berlyną. Nelaimėlio Whittakerio Chamberso pavyzdys gali pademonstruoti, kas laukia tų karštakošių, pažeidusių būrelio kodą. Ilgametis „The Daily Worker“ redaktorius dėl neabejotinos vidinės krizės nutraukė ryšius su komunistais ir žengė pirmyn, tapdamas pagrindiniu šnipinėjimo bylos liudytoju teismo procese prieš A. Hissą. Nuo tos dienos ligi pat savo mirties intelektualai nebepriėmė jo į savo tarpą, laikė nevertu rankos paspaudimo; jis prarado visus savo draugus; po metų paskelbti laiškai liudija bekraštę jo neviltį. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, jog niekas nesupranta komunizmo esmės ir to, kokį pavojų jis kelia žmonijai; tada, po ilgos vidinės kovos nusprendęs padaryti viešą pareiškimą, pralošė. Tiesa, sykį jis buvęs sužavėtas Sovietų Sąjungos Istorinės Būtinybės Triumfo. Būreliai, pasmerkę Chambersą anaiptol nebuvo sudaryti vien iš marksistų ar įvairaus plauko jiems prijaučiančių; juos įėjo ir gana daug liberaliai nusiteikusių žmonių, kuriuos vienijo priešiškumas antikomunizmui. „Klausti, kas būtų atsitikę, jeigu…“ visada yra pavojinga, tačiau aš manau, kad jeigu būčiau likęs Amerikoje, nebūčiau galėjęs parašyti „Pavergto proto“, nepasmerkdamas savęs pašalinimui iš vienintelių būrelių, kuriais galėjau pasikliauti šioje šalyje. Prancūzijoje buvo dar blogiau, tačiau aš jau iš anksto nusiteikiau būti svetimas; visuomet būsiu raupsuotasis, sakiau sau.
1954 ar 1955 m. vieno Paryžiaus teatro, kur buvo atliekama lenkų autoriaus pjesė, vestibiulyje atsitrenkiau į Jaroslawą lwaszkiewiczių, kuris nusigręždamas prakošė: „Negaliu pasveikinti tavęs, brangusis“. Aš sužinojau, jog kažkada Berlyne susitikę lwaszkiewiczius su Sartre’u kalbėjosi apie „Pavergtą protą“. „Nepakanka būti šauniam, reikia turėti sagesse.“ Sagesse yra ir atsargumas, ir išmintis. Aišku, aš nebuvau atsargus. Knygos atbalsiai persekiojo mane ilgą laiką. Tai sukėlė lenkų pasipiktinimą, ir jie, kaltindami mane, kad esu slaptas komunistas, kreipėsi į Amerikos ambasadą Paryžiuje, o tai reiškė, kad aš negausiu Amerikos vizos devynerius metus; pažangiųjų nuomone, pelniau „išdaviko“ etiketę; be to, – tai man jau visai nepatiko, mane traktavo kaip prozininką ir mokslininką, dirbantį politinių mokslų srityje. Nota bene: tai nepadėjo man gauti literatūros profesoriaus vietos; priešingai.
Kita neišvengiama sąlyga buvo nelaiminga mano proto struktūra. Tuo metu aš daug galvojau apie ideologiją, apie beribį žmogaus sugebėjimą patekti į žemyn vingiuojančią spiralę, iš kurios nėra išėjimo. „Hėgelio geluonį“ paprasčiausiai būtų galima paaiškinti traumuojančia savo nusilpimo ar savo nusilpusio krašto patirtimi ir palyginti su galia, visuomet esančia metalinio cilindro priekyje. „Europa priklauso mums.“ Galų gale niekas 1945–1950 m. netikėjo, kad Europa taps pasiturinti, kapitalistinė. Aš rašiau, kad galėčiau ištrūkti iš žemyn vingiuojančios spiralės. Tik kita saviterapijos forma, romanas „Isos slėnis“, išgelbėjo mane iš abstrakcijų ir grąžino prie poezijos.
1987 m. gruodžio 30 d. Fiziškai visi žmonos yra sudaryti vienodai ir todėl suprasti vienas kitą gali per pagrindinius pojūčius. Todėl tuo nuostabiau, kokiu unikaliu santykiu pasiskirsto gėris ir blogis kiekviename individe. Mano psichologijos tyrinėjimas nieko neduos; bot kuriuo atveju aš nesugebu to padaryti. Ypač kad, žinoma, yra ryšys tarp „Pavergto proto“ ir mano eilėraščio „Sau pačiam 1950 m. albume“.
1988 m. vasario 24 d. Negalime nesutiktl, kad visam mūsų religijos istorijos supratimui reikia fundamentalių pasikeitimų. Karšto tikėjimo, vienijančio valstietį ir teologą, religinio entuziazmo Ir pasišventimo amžiai didžiai išsiskyrė perspektyviais vaizdiniais. Daugelyje kraštų masinė krikščionybė buvo abejotinas dalykas, o paprotys lankyti bažnyčią anaiptol nereiškė, kad tikintysis gali atsakyti į paprasčiausius katekizmo klausimus. Šešioliktajame ir net septynioliktajame amžiuje Lietuva tik formaliai buvo krikščioniška šalis. Tačiau Prancūzijos, daug anksčiau priėmusios krikščionybę, didelė dalis miestų gyventojų aštuonioliktajame amžiuje buvo vargetos, neturėję jokio supratimo apie bet kokią religiją, ir jų egzistavimas paaiškina įkarštį, su kuriuo Revoliucijos metu nuo katedrų portalų buvo traiškomos šventųjų galvos. Mikhailovskis, kritikuodamas Dostojevskį dėl jo tikėjimo giliu Rusijos valstiečio pietizmu, įtikinėjo, jog Rusijos valstietis iš prigimties esąs ateistas. Šie pavyzdžiai, pirmiausia ateinantys į galvą, kelia kai kurių abejonių: religijos istorija, kaip ir istorija apskritai, turi „mokytos kastos“ žymę. Krikščioniškos civilizacijos, visa galva pranokusios vidutinį žmogų, paprastai užsiėmusį savo žemiškais reikalais, įvaizdį kūrė architektūros puošnumas, tapyba ir muzika, bet čia jau neįmanoma jų aiškiai atskirti, kaip negalima atskirti didingų Naros ir Kyoto šventyklų nuo to įstabaus mišinio, vadinamo Japonija. Visai gali būti, kad įvairūs apribojimai, kurie trukdė religijai (pagonybės papročiai, skurdas, neraštingumas), šiandien randa sau atsvarą kitų apribojimų pavidalu, taigi – bendri apskaičiavimai galiausiai pasibaigia lygiosiomis.
Vis dėlto „Dievo mirtis“ sukrėtė mokytą kastą, po to ir filosofija, mokslas bei menas nuėjo savo keliais, nebepaisydami teologų nuomonės; ir tai yra esminis skirtumas. Čia, šiame kelių išsiskyrime, aš regiu pagrindinę moderniosios poezijos problematiką.
Poezija vietoj religijos; poezija, kylanti iš tų pačių poreikių, kurie žmogų atgręžia į religiją. Tokia formulė galėtų būti tiksli, tačiau ji pernelyg bendra ir gali sieti visai skirtingas tendencijas. Mallarmé – tai ne Rilke, ir nė vienas jų ne Whitmanas. Lengvai rastume analogijų pirmuose krikščionybės amžiuose, kai naujoji religija, kilusi intelektualiai rafinuotuose sluoksniuose (graikų filosofija, šiuolaikinis mokslinis požiūris į pasaulį etc.), pasirodė nepakankama labiau išsilavinusiems, todėl tarp jų pasklido įvairūs gnosis tipai. Gnosticizmas tuomet buvo tai, kas poezija (jos jokiu būdu negalima tapatinti su „estetiniu patyrimu“) dabar yra šiuolaikiniams išsilavinusiems žmonėms. Pačiais reikšmingiausiais savo kūriniais poezija yra žmogaus vietos kosmose tyrimas. Toji poezijos rūšis rasdavo sau varžovą įvairiausiuose istoriosofiniuose gnosis.
1988 m. vasario 25 d. Pašaliečiams, žmonėms, kurie nesidomėjo literatūros žiniomis, pastaraisiais dešimtmečiais pasiekusiomis stratosferos aukštį, gana sunku suprasti, kodėl tie, kurie visuomet domėjosi filosofija, ūmai pasuko į literatūros studijų erdvę. Arba į mokslą, kai literatūros studijos tėra pretekstas. Tam tikri aleksandrinai, kai rašoma apie rašymą – triaukštis formalizmo, struktūralizmo, dekonstruktyvizmo etc. pastatas. Visa rašymo sritis, drauge su kitais artimais veiklos būdais, pradeda panašėti į mirtinai rimtą iniciatyvą, galbūt svariai tariant, to paties lygio kaip Hėgelio istoriosofinis gnosis. Šilta, dar šilčiau. O jeigu imtumeisi nagrinėti dviejų pagrindinių moderniosios eros pašaukimų – socialinio revoliucinio pranašo ir menininko – antagonizmą, bendradarbiavimą, konkurenciją?
1988 m. liepos 22 d. Nepaisant kuklios pradžios romanas (apie 1800 m. jis dar nebuvo laikomas garbingu žanru – kaip lyrinė poezija, epas, tragedija) greitai brendo ir tapo papročių, žmogaus psichologijos, visuomenėje cirkuliuojančių idėjų „veidrodžiu“ ir netgi dalyvaudavo filosofiniuose ir teologiniuose disputuose. Kyla klausimas: ar kinas vystėsi Irgi panašiai – nuo frivoliško iki didžiai filosofiškai rimto, ne tik rungtyniaudamas su romanu, bet ir įžengdamas į jo teritoriją, tirdamas kiekvieną mano bendraamžiams rūpimą problemą?
Nicola Chiaromonte įtikinėjo, jog ši analogija klaidinga. Aš mėginu atkurti tuos užstalės pokalbius 1963 m. vasarą Bocca di Magra kaimelyje netoli Carraros. Gausybė raudono vyno. Mes visi po marmuro uolų apglėbtą įlanką plaukiojom motorlaiviais, plaukiojimas buvo nepakartojamas. Ir tie mūsų pokalbiai: Nicola, jo žmona Miriam, Mary McCarthy, Janka ir aš. Chiaromonte yra viena tų herojiškų dvidešimto amžiaus figūrų, kurios būna užmirštamos vien tam, kad vienądien, kai tik visi nuopelnai išsidalijami, jų šlovė taptų dar didesnė. Jis buvo garbingai mąstantis, nepriklausomas intelektualas; jis suprato totalitarines sistemas, prieš kurias kovojo, Savo tėvynėje Italijoje jis kovėsi prieš fašizmą; Ispanijoje, skaitydamas Platoną, o prie Franco, kaip pilotas Malraux divizijoje, po karo – prieš sovietinį komunizmą, kartus Ignazio Silone leisdamas žurnalą „Tempo Présente“. Pirmąsyk atsidūręs Amerikoj užtikau jo pavardę ir su pagarba skaičiau jo esė žurnaluose „Partisan Review“ ir „Politics“. Žinoma, Nicola, tuo metu Romoje gerbiamas teatro kritikas, prie vyno ginčijo, jog filmų režisierių – tarkim, Fellinio, Antonionio – ambicijos neatitinka jų intelektualinio pasiruošimo, kad savo pastangomis prilygti didiesiems devynioliktojo amžiaus rašytojams jie tik atskleidžia savo intelektualinį menkumą ir socialinių klišių pomėgį <…>
1988 m. liepos 23 d. „Bet, – gali kas nors paprieštarauti, – kinas pagimdė šedevrų.“ Gal tai ir tiesa. Bet gal jie tėra tik kino šedevrai <…> ir neišverčiami į mintis ir jausmus, kurie ir yra pati romano stiprybė. Yra buvę išimčių, bet vis dėlto aš ar kuri: kitas žiūrovas tebemanau, kad kinas turi beribes galimybes, kurios iki šiol nebuvo realizuotos. Turbūt pagrindinis kino meno indėlis į šį šimtmetį yra tai, kad jo formuluotės ir sumanymai gana dosniai apvaisino literatūrą – ir poeziją, ir prozą, be to žinoma, ir tapybą.
Aš ir pats kuriu vaizduotėje filmus, tik anaiptol nebandau rašyti scenarijų. Ypač vieną filmą mėgstu žiūrėti savo nuosavame ekrane. Nesu vienintelis, kuris žino jame pasirodančių žmonių vardus ir pavardes.
Sutrumpinta iš: A Year of the Hunter. Farrar: Straus and Giroux, 1994.
[1] Turimi omeny Stalinas, Roozveltas ir Churchillis, 1944 m. vasario 4–11 d. suorganizavę pokarinės tarptautinės santvarkos problemoms skirtą konferenciją. (Vert. past.)
Czesław Miłosz. Medžioklio metai
1995 m. Nr. 1
Vertė Julius Keleras
1987 m. rugpjūčio 3 d. Išsirinksiu šį tą iš savo dvejų metų senumo užrašų, nes tai susiję su tuo, ką pastebėjau vakar:
Mareko Zaleskio knyga „Antrojo avangardo avantiūra“. Toks pojūtis, tarsi būčiau atpažinęs save kitoje, tolimoje inkarnacijoje. Atmenu: tai negaliu būti aš. Ir vis dėlto tai aš. Smalsu, nes atsitiktinai susidūriau su citatomis iš straipsnių, iš laiškų, – buvau visiškai užmiršęs, kad kada nors juos rašiau. Aš taip pat atradau savo susvetimėjimo logiką. Vien todėl, kad plonytė mano ar mano kolegų eilių knyga pasirodė šimto ar trijų šimtų egzempliorių tiražu – tai anaiptol nereiškia, jog jos turi tiek daug pirkėjų. Tomis dienomis buvau įsitikinęs, jog veikiausiai mes rašome dvidešimčiai ar trisdešimčiai individų, mūsų bičiuliams poetams; tuo vėl imu tikėti. Tiesiog prieš akis tūkstančiai nekantrauja atidžiai įtempę ausis, ar eilėraštyje nebus užsiminta apie politiką, tikėdamiesi panaudoti mus aplinkybėmis, kuriomis būtume naudingi jų reikalui. Kairiųjų reikalui, aišku. Dugne tūno nesuskaitomos minios tų, kurie nieko neskaito, nes yra neraštingi ar menkai raštingi, minios tų, kuriems buvo išrasta televizija. Kiek aukščiau – kita, aiški grupė: iš vienos pusės – pažanga, kairuoliški polinkiai, atvirumas atsinaujinimui, snobizmas, abejotinas intelektualumas, nusitrinančios ribos tarp žydų ir lenkų (Vilniuje – žydų ir rusų) dėl to, kad aštuoniasdešimt procentų visos aplinkos sudarė žydai. Kitoje pusėje – dešiniojo sparno tendencijos, ritualinė katalikybė, absoliuti intelektualinių interesų stoka. Mano likimas buvo nulemtas traumuojančio pasibaisėjimo pastarąja stovykla. Šilta, dar šilčiau, netrukus atrasiu mįslės raktą, nes pasakiau „traumuojančio“. Intelektualas priešpriešinamas primityvui? Žydas – nežydui? Išminčius – kvailiui? Mistikas – liaudies religijos, kurioje Dievo Motina atlieka pagalbinį vaidmenį, išpažinėjui? Be abejo, apeliavimas į lietuvišką kilmę tebuvo dar vienas mano mėginimas išvengti tikrų ar įsivaizduojamų užkietėjusių lenkomanų persekiojimo. Tikriausiai esu neteisus, tačiau nesidomiu nei sociologine, nei politine tos eros analize. Tai štai kaip aš jaučiausi tuo metu. Tačiau kurgi iš tikro slypi mano traumos priežastis?
Visas tas avangardas buvo juokingas; keletas netikėlių, absoliučiai nereikšmingų kelių universitetinių miestelių kasdienybėje ir juo labiau viso krašto gyvenime. Toji kasdienybė pranyko – tie darbai, tos pramogos, tos meilės, tos vedybos, tie gimimai, neatskleistos milijonų individų istorijos. Tuomet pasirodo literatūros kritikas ir vien todėl, kad tai, kas pasakoma, išlieka, įvardija realybę, turinčią užimti ano nebepasiekiamo gyvenimo vietą. Net jei ir nebeįmanoma patikrinti, kokias deformacijas realybė patyrė avangardo poetų ketinimuose ir kūryboje, jie, tikriausiai kaip ir aš kadaise, negalėjo skųstis traumų stygiumi. Mano vaizduotėje iškyla skirtingi individai, kurio, gyvenę vienu laiku su manimi, dėl skirtingų idėjų ir skirtingų jutiminių suvokčių patyrė visai kitų dimensijų pasaulį nei aš.
Isaacas Bashevisas Singeris savo autobiografiniame kūrinyje „Meilė ir tremtis“ rašo apie ketvirtojo dešimtmečio Lenkiją. Niekad nesu lankęsis Varšuvos žydų rašytojų klube, tačiau vis dėlto turiu apie jį savo nuomonę. Tai buvo metas, kai jauni žydai atsisakydavo tėvų religijos bei papročių ir rinkdavosi ne laisvamanybę ir ne liberalizmą, bet tiesiog tos naujos religijos išaugintą komunizmą bei fanatišką stalinistų ir trockistų tarpusavio neapykantą. Negaliu sakyti, kad nesama panašumo tarp mano ir Singerio susvetimėjimo. Rabino sūnus, gavęs religinį išsilavinimą, jis jau buvo sekuliarizuotas, pakankamai nuovokus, kad savo kolegų komunizme įžvelgtų Molocho kultą. Ne per daug gerai sutarė ir su sionistais, tad plėtojo savo nutolusį meną tuštumoje: rašytojas, rašantis jidiš kalba, tačiau kokiam skaitytojui? Kai Vokietijoje Hitleris atėjo į valdžią, Singerį supę žmonės buvo tikri, jog neilgai trukus Vokietija okupuos Lenkiją. 1934-ais Singeris išvyko Amerikon ir daugelį metų, kaip jis pats sako, kentėjo dėl to, jog negalėje rašyti – tai, atrodytų, buvo logiškas netekties, kuri tapo pranašiška, rezultatas, kadangi, ieškodamas tvirto pagrindo po kojomis, jis aptiko tradicinį žydišką savo vaikystės pasaulį. Ir svarbiausia, didžiuosius metafizinius klausimus, kurie rūpėjo jam nuo vaikystės. Aš irgi emigracinės krizės metu ieškojau amžinai prarasto savo vaikystės pasaulio. Per visą gyvenimą Singeriui, kuriam pasakojimo dovanos aš nuoširdžiai pavydžiu, rūpėjo vienas klausimas: kaip Dievas gali leisti šitaip klestėti blogiui? Žydų tragedija, Jobas, apraudantis milijonus aukų – visa tai yra jo kūryboje, bet maskuojama, nors staigus jo nuomonės apie nuodėmingą žmoniją, bendrininkavusią Stalino ir Hitlerio nusikaltimuose, pasikeitimas atvirai prasiveržia trumpame vėlyvame romane „Atgailautojas“. Kaltinamasis aktas Dievui, akivaizdus žinojimas, kad Šėtonas egzistuoja, tikėjimas Apvaizda viskas taip, kaip ir mano paties kūryboje. Kai aš skaičiau „Atgailautoją“, sakiau sau, kad Singerio požiūris į chasidų ortodoksiją atitiko mano požiūrį į katalikų ortodoksiją. Štai kodėl aš su Singeriu neabejotinai giminingas labiau nei su bet kuriuo kitu gyvu lenkų ar amerikiečių prozininku. Nobelio premijos dviem susvetimėjusiems žmonėms…
1987 m. rugpjūčio 11 d. <…> Menininkas ir nukrypimas nuo normos. Nuo romantizmo laikų mes įpratę prie šio ryšio, net jei tai susiję su liga. Thomas Mannas padarė jį savo dėmesio centru. Tikriausiai veikiamas romantizmo aš susidūriau su pakaitalo, kompensuojančios veiklos idėja, tačiau iš tikrųjų aš anaiptol nesimpatizuoju „sergantiems genijams“. Kas žino, ar įprastinės dorybės nebūtų geriau išpuoselėjusios mano siekimų, net jeigu aš nebūčiau parašęs jokio kūrinėlio?
Vidutinybė kaip idealas? Tada nebelieka kaltės jausmo dėl savo paties egzistavimo. Berklyje man buvo malonu, kai į mane kreipdavosi „daktare“ ar „profesoriau“. Tačiau pasitenkinimas, kad priklausau gerbiamam visuomenės sluoksniui, turi ribas, nes galiausiai, kaip sako velnias, viešbučio direktoriaus padėjėjas, Leszeko Kolakowskio pjesėje „Edeno viešbutis“, „už viską reikia mokėti“.
Vakar vakare – vakarienė pas Leonardą Nothaną ir diskusija apie tai, kaip suformuluoti atsisakymą dalyvauti beprasmėje akcijoje, organizuojamoje kažkokiems tarptautiniams reikalams palaikyti. Mandagumas iš mūsų reikalautų pagrįsti mūsų nuomonę, jog debatai apie tai, pavyzdžiui, kaip pateikti demokratiją, toleranciją ir taiką planetai, yra laiko gaišimas. Tačiau žmonės mėgsta vykti į Paryžių ne savo sąskaita, ir jeigu jie atsisako, verčiau tai daro mandagiai.
1987 m rugpjūčio 12 d. Marekas paruošė dirvą ir mes sodinome bougainvillea (sumedėjęs vijoklinis augalas – J.K.) Tai subtilus augalas, ir jo taip lengvai nepersodinsi. Tas, kurį pernai Mentono senamiestyje nupirkau Nelai, ilgą laiką buvo pasiligojęs, numetė lapus.
Taigi aš mėginu suprasti savo gyvenimą Turiu prisipažinti, jog siaubas dėl ligos ir genijaus ryšio absoliučiai buvo mane apsėdęs, ir tuo galima paaiškinti daugelį mano sprendimų. Užsispyrusiam, įtariam, šykščiam, apdairiam tikram lietuviui – man buvo skirta ūkiškai tvarkyli savo išteklius, neperžengiant jų ribų ir tikint, jog aš žlugsiu, jeigu pamiršiu savo silpnybes. Mano santuoka, nepaisant visko, truko beveik penkiasdešimt metų. Aš išsirinkau Janką, idant jos akys, jos sprendimai valdytų mano elgesį, nors suteikiau jai daug kančių. Ir, galimas daiktas, tai atsitiko dėl to, jog bijojau tamsiosios neatsakingumo ir beprotybės srovės, pasidariau drausmingas ir toks tvarkingas, tikslus, punktualus, kad beveik galėjau būti kepėjo, mokslininko ar biznesmeno modelis.
Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje Kalifornijoje pažinęs Europos pragarus, aš esu panašus į poną Sammlerį iš Saulo Bellow romano. Taip pat su tam tikru skepsiu žvelgiu į privilegiją, kurią Amerikos poetai priskyrė sau, privilegiją būti pripažintais bepročiais. Alkoholizmas, narkotikai, gulėjimas psichiatrinėse ligoninėse, savižudybės – tai yra laikoma ypač talentingų individų požymiais. Amerika stūmė juos prie to nuo pat Edgaro Allano Poe laikų. Tai yra įmanoma, tačiau įmanoma ir tai, kad romantizmo mitas, kuris tapatino didingą talentą ir išskirtinumą, gavo naują stimulą viską leidžiančioje visuomenėje ir dabar yra realių, nelauktų rezultatų priežastis. Kai Robertas Lowellas atsidūrė klinikoje, aš negalėjau atsikratyti minties, kad jeigu kas nors tik įkrėstų jam diržu į pliką užpakalį penkiolika kirčių, jis išsyk pasveiktų. Bet jeigu aš negaliu nuolaidžiauti sau, tai kodėl ir jis turėtų negalėti?..
1987 m. rugsėjo 15 d. Perskaičiau „Arkoje“ (The Ark) dvi Andrzejaus Walickio knygos „Susitikimai su Miłoszu“ recenzijas ir Walickio atsakymą. Jis teisus keldamas klausimus apie Stalino erai skirtą polemiką, kurios dalyviai nieko iš to periodo neatsimena, tačiau sprendžia apie jį remdamiesi vėlesne savo patirtimi. Pavyzdžiui, Michnikas ir jo „Garbės istorija Lenkijoje“. Kaip galima stebėtis užsieniečių nesupratimu, kai net žmonės, užaugę Lenkijoje, nesugeba įvertinti stingdančio tų dienų siaubo? Juk tai buvo ne tik siaubas. Tie „Pavergto proto“ puolimai, leidę suprasti, jog aš išsigalvojau tam tikrą prarają, o tuo tarpu iš tikro tegalvojau, kur čia man iš baimės pasislėpus, prašovė pro šikšnelę, Tai buvo iš ūmaus supratimo kilęs siaubas, kad pasaulinis komunizmo triumfas jau pakelėje ir kad svajonės apie nepriklausomą Lenkiją teliks muziejiniu eksponatu. Ar tai nesvarbu? Štai kodėl aš nepatikliai žiūriu į didingus Jaceko Trznadelio pareiškimus knygoje „Šeimyninė negarbė“. Iš tikrųjų, jeigu galėtum sugrįžti į Lenkiją – tautą kankinę – kokia ji buvo prieš šimtą ar du šimtus metų, tada tie skirtumai (čia – skaistumas; ten – negarbė) būtų gerai matomi. Aš pats esu lyginęs Walęsą su Kosciuszka. Emocijų bėgiais toli galima nulėkti. Tačiau jei tą darytum blaiviu protu? Objektyviai? Galima būtų įrodyti, jog Stalino periodas tebuvo nukrypimas, po kurio buvo grįžtama į normalią padėtį, tačiau ką mūsų Europos daly reiškia „normali“?
1987 m. rugsėjo 16 d. Tie, kurie tapo komunistais 1945-aisiais, rėmėsi logiškais argumentais. Jauniems rašytojams netgi alternatyvus pasirinkimas nebuvo labai pagirtinas.
Šalis amžiams buvo inkorporuota į naują imperiją – tereikėjo pažvelgti į gaublį. Taigi kas tam galėjo pasipriešinti? Tie, kurie to nesuprato, kurie tikėjosi naujo karo, stebuklo ir taip toliau. Tai viena kategorija. Kitai kategorijai priklausė žmonės, nesutikę su ateistine komunizmo religija, kuri vis dėlto dėjosi artimesne rusų tautos fenomenui ir geriau ją suprantančia negu lenkų rašytojai. Nedaugelis jų turbūt buvo skaitę pranašišką Dostojevskio romaną „Demonai“. Žinoma, katalikai turėjo intuityvų supratimą, ir to jiems pakako, kad išvystų šėtono nagų ¡spaudus. Tiems intelektualams, kurie buvo religingi (Jerzy Turowicz, Hanna Malewska) ir išsaugojo savo tikėjimą, tai reiškė būsimos kankinystės priėmimą, o šitai šiandien žmonės pamiršta…
1987m. rugsėjo 19 d. <…> Mano griežtumas, manoji disciplinos gynyba mane džiugina. Tarsi aš būčiau paklusęs. Sakykim, tai Išreiškia mano didelį aukštesnės tvarkos poreikį. Šiuo požiūriu aš esu italas ar lenkas, ne amerikietis. Mes turime teisę elgtis kiauliškai, tačiau turėtų egzistuoti ir aukštesnė mus valdanti galia. Taisyklės yra tam, kad jų būtų laikomasi, o ne tam, kad jos būtų laužomos.
Kartais man atrodo, jog aš esu kokio nors kūrinio personažas. Tai rimta nuojauta, vedanti gilyn, nes visi mūsų įsivaizdavimai apie save, ar jie būtų užrašvti, ar ne, yra kūrinys. Sąmonė yra tarytum formos įstatymas. Mano katinas Tinis nefantazuoja jokių istorijų apie save.
1987 m. rugsėjo 22 d. Vakar Robertas Hassas ir aš baigėme rengti mano „Rinktinius eilėraščius“[1].
Aš peržiūrinėjau įvairius maždaug 1950 metų tekstus: pavyzdžiui, Konstanto Galczynskio verstą Shakespeare’ą, taip pat Schillerj („Odė džiaugsmui“), Nerudos ir rusų poetų eilėračius. Kokia tema – triumfuojantis dvidešimtojo amžiaus komunizmas po Stalino armijų pergalės 1942–1945-aisiais. Ar šiandien neperdėti klyksmai apie nemoralumą tų, kurie tuo metu stojo tarnauti komunizmui? Arba apstulbimas jų aklumu, nes milijonai ten buvo supūdyti gulaguose, kol čia buvo kuriamos odės džiaugsmui, naujo gyvenimo entuziazmui, „naujam žmogui“? Jiems tereikėjo susimąstyti apie elementarų parašyto žodžio ir esamos padėties dvilypumą. Kas žino? Visai galimas daiktas, kad žmonėms reikia nuolatinio dvilypumo, visą laiką kaitaliojantis įtampos skalei. Visi šie kelių kontinentų poetai – Vallejo, Neruda, Alberti, Aragonas, Eluard’as, Quasimodo, Ritsos, Hikmetas – įsitikinę, jog jie dalyvauja grandioziniame žmogaus virsme nauja, švytinčia būtybe šlovindami planetos jaunystę, žavėdamiesi tuo, kad pasirinko teisingą kelią, ne mirštantį kapitalizmą. Šių poetų vertimai užplūdo Lenkijos žurnalų puslapius.
<…>
Neruda. Prisimenu mūsų susitikimus, ir paskutinį – PEN klubo kongrese Niujorke 1966-aisiais, kai aš paklausiau jo, kodėl rašė tokius pasibjaurėtinus dalykus apie mane („pataikavimas amerikiečiams“ etc.). Jis atsakė: „Miłoszai, aš klydau, atsiprašau“. Aš nežinau, ką galvoti apie jo reputaciją ir jos išlikimo galimybę. Toji iškalba, tie žodžių potvyniai, tiesiog viduriavimas žodžiais…
1987 m. rugsėjo 25 d. Balzacas gyveno natūralios istorijos viešpatavimo laikotarpiu; jam nereikėjo laukti Darwino. Savo „Comédie humaine“ jis norėjo pavaizduoti rūšis, kurios sudaro žmonių visuomenę. Ir pavaizdavo. Vokiečių okupacijos metu mes aistringai skaitėme Balzacą, nes brutali realybė, kuri supo mus, tyčiojosi iš kilnių darbų ir patvirtino tą jo aprašytąją sugyvulėjusią pirmosios devynioliktojo amžiaus pusės Prancūziją. Akivaizdu, kad Balzaco kūriniai tapo realistinio romano modeliu ir pan. Jo dėka mes galime suprasti daugybę dalykų apie kasdieninę to meto žmonių tvarką. Tačiau iš tikro „Comédie humaine“ yra didinga fantazija, panašiai kaip ir Dreiserio Amerika. Teisinga? Ar klaidinga?
Ar medžiojimas ir naikinimas yra pati gamtos esmė? Taip, ir todėl aš nemėgstu gamtos. Vis dėlto aš stengiuosi išlaikyti atstumą tarp realybės ir savo vaizdinių. Aš esu linkęs nedėti lygybės ženklo tarp mūsų fantazijų (net jei jos yra mokslinės) ir realybės.
1987 m. rugsėjo 26 d. Pasikartojantis košmaras apie vėlavimą į traukinį. Miestas. Atrodo, Paryžius. Bilietai devintai ryto. Kai važiuoju taksi, mano laikrodis rodo be penkių devynias Kitas traukinys vienuoliktą vakaro. Mano lagaminai, Janka, mūsų sūnūs – dedu visas pastangas, kad būtume ten laiku, ir galiausiai vėl – pavėlavimas.
Aš prisimenu sovietų diskusijas apie darvinizmą nuo didžiojo ideologinio įsiūčio eros, kai įgytų bruožų paveldėjimas (Lysenko) buvo priešinamas natūraliai atrankai per genetines mutacijas ir kooperaciją tarp gyvulių (pagrjstą Kropotkino teorijomis) iki aklos kovos už būvį. Labai galimas daiktas, jog pagrindiniai tos diskusijos tikslai buvo pedagoginiai užtikrinti naujai kartai laimingą vaikystę (sčastlivojo dotstvo), džiugia indoktrinacija atitraukti ją kuo toliau nuo tikrovės. Darvinizmas tam pernelyg niūrus.
Bijau, jog mano požiūris sutampa su kraštutiniausių bihevioristų pažiūromis. Paaiškėjo, jog totalitaristinis švietimas ne tik vienintelis galimas šiame šimtmetyje, bet ir produktyvus. Pionieriai, komjaunimas, hitlerjugendas nuostabiai panašūs savo uniformomis, savo kaklaraiščiais ir savo giliai įdiegtu tikėjimu. Manęs neįtikina tvirtinimai, jog jiems niekad nepasiseks todėl, kad amžinybės žmogus tars paskutinį žodį, kadangi jis reikalauja tiesos etc. Pakankamai paprasta, šis švietimas atliepia tikriems jaunų širdžių poreikams. Vaikams reikia harmoningo pasaulio, tokio, kuris nutapytas ryškiomis spalvomis; jie mėgsta discipliną ir aiškiai suformuluotas elgesio taisykles…
Aukštesnė, rašytinė kultūra ir žemesnė, žodinė. Aš detalizuoju šj skirtumą, pasiskolintą iš Gellnerio pranešimo Gandolfo Castelyje, paskaitoje apie nacionalizmą, kurią ruošiu konferencijai Ann Arbore. Impulsas tam yra Alaino Finkelkraut knyga „La Défaite de la pensee“, kurią nusipirkau šiemet Paryžiuje. Aš taip pat perskaičiau Isaiah’os Berlino esė apie nacionalizmą. Politinis romantizmas kaip masių perėjimo iš žodinės kultūros į kultūrą, įdiegtą mokykloje, momentas. Gimtosios literatūros kaip „tautinio palikimo“ vartojimas. To patvirtinimas – mano paties mokymosi patirtis. Chrzanowskio lenkų literatūros vadovėlis buvo paprastų paprasčiausia nacionalistinė indoktrinacija.
Kuo baigiame mes savo tarnystę kalbai? Ar suvokiama, ką reiškia lėktuvnešį pavadinti „Puškinu“? Ar povandeninį laivą – „Dostojevskiu“? Arba kosminį laivą, užkariaujantį tolimas planetas, – „Gogoliu“? Vargšas Gogolis. Jis to nenorėjo. Jis nežinojo. O ar mes žinome, kam būsime panaudoti?
1987 m. spalio 4 d. <…> Susižavėjimas dvasios ir kūno dualizmu, metafizine dvidešimtojo amžiaus poezija. Kančia, skausminga savigrauža, išreikšta joje, yra be galo įdomi: štai kodėl atsiliko teologija ir filosofija, praradusios sąlytį su aukščiausiais dalykais. Šiame poezijos rate cirkuliuoja meditacija apie laiką, apie laiko paslaptį – didžiausią iš visų paslapčių, pasak Simone Weil. Tikriausiai viskas, kas daro poeziją artimą „naiviam“ ikisokratikų ieškojimui, čia priklauso…
1987 m. spalio 20 d. Atsigręžti atgal ir prisiminti pavadinimus knygų, kurių vertimai įvairiausiomis kalbomis užpildo daug lentynų. Taip skurdžius, neretai susijaudinęs, skaičiuoja ir perskaičiuoja savo talerius. Nors, be abejo, „niekas nežino kelių pas palikuonis“, vis dėlto į tuos apskaičiavimus reikia įtraukti ir savo klaidas. Voltaire labiau už viską, ką buvo parašęs, vertino savo poeziją, tačiau kas šiandien sietų jo pavardę su poezija? O tarkim, Boetius, kalėjime rašydamas savo „De Consolatione“, nežinojo, kad prabėgus šimtmečiams jis bus atsimintas tik dėl šio kūrinio, rašyto tik sau pačiam. Aš nežinau, kas „liks“, kaip sakoma, po manęs. Daugiau nei trisdešimt metų aš stebiu, kaip „Pavergtas protas“ tampa klasika, padedamas, žinoma, puikaus Jane (Jane Zielonko – vertėjo pastaba) vertimo į anglų kalbą. Man pačiam tai buvo periferinis kūrinys, primenantis Reformacijos poeto teologinį traktatą. Tas pats ir su „Ulro žeme“. Ar jis išsilaikys, ar ne, man visiškai tas pats, nors vienu – kritinio testo – atžvilgiu aš nesu abejingas: ar mes iš tikro kovojom prieš pasipriešinimą, ar pasidavėm bejėgiškai svajonei. Žiūrėk Jeanne’o Herscho „L’Etre et la forme“. Vis dėlto vienintelis svarbus dalykas yra lygis, kurį pasiekei „nesuvaldomai“ dirbdamas savo srityje; manau, jog aš ilgokai teškenausi. „Siekti, padaryti ir išeiti; visa kita – naktis.“
„Pavergtas protas“, skausmingas, parašytas iš vidinės prievartos, buvo suvoktas meldžiantis. Jeigu ne mano pamaldumas, kurį įgijau vaikystėje auginamas kataliku, ir ne mano galėjimas melstis užaugus, aš nebūčiau žinojęs, ką daryti, būčiau žuvęs dešimtis kartų. Štai taip, melsdamasis, intensyviai susikoncentravęs, retsykiais su tam tikra intuityvia aiškiaregyste, kai akimirkai iškildavo mano atoltis, aš patirdavau svarbiuosius savo gyvenimo momentus. Anot Sartre’o, kiekvienas, kas priima be įrodymų tai, jog pasaulis yra susidomėjęs jo egzistavimu, t. y. kad jo asmeninis egzistavimas turi metafizinį pagrindą, yra gyvulys (salaud). Taigi mes turim sutikti, kad mūsų pagrindas, mūsų absoliučios laisvės sąlyga yra niekas. O kadangi tikėjau, jog tikrai turiu vietą dieviškame plane ir meldžiausi, kad galėčiau įveikti visas užduotis, vadinasi, buvau tipiškas.
Riteris, davęs nematomą ženklą pradėti kovą prieš melagius? „Ulro žemėje: daugybė personažų, kurių kiekvienas priskiria save pranašams: Swedenborgas, Blake’as, Dostojevskis, Oscaras Miłoszas. O mano prislėgtas pakantumas; kas, jeigu žmogaus silpnumas toks begalinis, jog mes, nepripumpavę į save tikėjimo, savo ypatingu reikšmingumu žmonijai nieko negalime pasiekti?
Nenuginčijamas taktas, kad mokslas ir technika transformavo žmogų iš vidaus keisdami jo vaizduotę. Kodėl turėtume užsimerkti ir apsimesti, atmesdami akivaizdų faktą, kad senoji Roma vėl eina į pabaigą ir šįsyk ne pagoniškoji Roma, smūgiuoja krikščionybės, bet monoteistų Dievo Roma? O kadangi šitai ir niekas kita yra neatskleistoji šiuolaikinės poezijos, rašomos įvairiomis pasaulio kalbomis, tema, akivaizdu, jog konfliktas peržengė visuotinės sąmonės slenkstį. Mes nežinome, ar tie, kurie oponavo Ulro žemei, kurie pranašavo naują atgimusios Vaizduotės erą, buvo teisūs. Galbūt viskas išliks, bus viena Mokslo Bažnyčia ir po pereinamojo laikotarpio dvejonių sugrįš p pirminės mechanistinės ortodoksijos. Arba atsivers naujos perspektyvos, kurios jokiu būdu nebus panašios į tų pranašų pranašystes. Tačiau poetas, rašantis krašto, kurios bažnyčios pilnos, kalba, nėra įpareigotas galvoti apie tuos dalykus…
1987 m. spalio 22 d. <…> Kadangi aš sekiau rusų, lenkų, čekų ir lietuvių disidentai kurie nuo 1970-ųjų savanoriškai arba priverstinai emigravo, jutau jiems lyg ir pavydi nesgi aš sunkųjį laikotarpį išgyvenau likdamas nuošalėje. Paryžiuje nuo 1951 iki 195 metų buvau pačiame dugne; Zygmuntas Hertzas neretai turėdavo vaišinti mane cigaretėmis. Littéraire Européen premija, gauta Ženevoje 1953 m., buvo prasilaužimas, tad aš galėjau parsivežti savo šeimą iš Amerikos, tačiau mes – pirmiausia Bonoje prie Lemano ežero, paskui Brie–Comte–Roberte ir dar vėliau Montgerone – vos durstėme galą su galu. Tai truko ligi 1960-ųjų, kol Berkeley garantavo mūsų stabilumą. O jie, disidentą gaudavo apdovanojimus, stipendijas; ir, kas dar svarbiau, jie buvo pripažįstami, nelaikomi raupsuotaisiais, kaip aš.
Singeris pradėjo seriją Nobelio premijų, skirtų emigrantams. Bet aš, pamatęs, kaip stengiasi mano draugai (Jelenski, Kolakowski), nežiūrėjau į tai per daug rimtai, kadangi praeity emigrantai neturėjo galimybių (vienąsyk, labai seniai – Buninas). Ir vis dėlto pliūptelėjo premijų lietus: Miłoszas, Canetti, dabar Brodskis.
Malonumas, kurį patiriu tai atsimindamas: drauge su mano senu polinkiu ištrauki esmę (svarbiausi įvykiai, jų eiga, idėjos) šiuo metu aš užleidžiu vietą audiniui, nuaustam iš išskirtinių žmonių, senų ir naujų įvykių, kurie turbūt dėl šios ypatingos priežasties yra artimesni poezijos (jos fragmentų) tonacijoms…
1987 m. lapkričio 2 d. <…> Kopose perskaičiau apie Vokietijoje vykstančią diskusiją dėl Vokietijos ir jos atsakomybės už 1933–1945 m. Jie nesugeba pažvelgti į save iš šalies, ne vokiečių akimis. Ir vėl amžinasis klausimas – kaip tai galėjo įvykti? Tačiau jei jie bent valandėlei taptų lenkais ar rusais (nuo ko yra apsaugoti dėl nepakankamos vaizduotės), tada didžiąją dalį to jie suprastų. Nes hitlerizmas nebuvo tokia jau akivaizdi cenzūra Ir prieš, ir po Hitlerio jie buvo valdomi kontrastų: švarus – purvinas, gerbiamas – negerbiamas, šviesus – tamsus, aukštas – žemas, kultūringas – barbariškas. Antroji šitų kontrastingų porų dalis prasidėjo rytiniame Vokietijos pasienyje. Ir netgi „galutinis sprendimas“ turėjo kilti iš staiga pasikeitusio požiūrio į Lenkijos ar Rytų žydus…
Bus daugiau
Sutrumpinta iš: A Year of the Hunter. Farrar: Straus and Giroux, 1994.
[1] Czesław Miłosz. The Collected Poems. – New York: The Ecco Press, 1988. Tai pirmoji išsami 511 puslapių poezijos rinktinė anglų kalba (vertėjo pastaba).
Ingmar Bergman. Laterna magica
1994 m. Nr. 10
Autobiografinės knygos fragmentai
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – ne tik garsus švedų teatro ir kino režisierius, scenaristas, bet ir puikus rašytojas, sukūręs trilogiją apie save ir savo kūrybą. „Laterna magica“ – pirmoji trilogijos knyga. Čia autorius sodriai, su žaisminga ironija pasakoja savo biografiją, prisimena vaikystę, jaunystės metus, pirmus sceninius bandymus, pirmuosius savo filmus, samprotauja apie savo profesiją, meną, kūrėjo vietą visuomenėje. Knyga išversta į daugelį kalbų. I. Bergmano prisiminimai – įdomi metaanalizė, puikus literatūrinis autoportretas. Juos žada išlelsti leidykla „Alma littera“.
Tą vasarą, kai man sukako šešiolika, mane išsiuntė į Vokietiją kaip Austauschkind1. Tai reiškė, kad šešias savaites gyvensiu vokiečių šeimoj, turinčioj mano amžiaus vaikiną. Kai jam prasidės vasaros atostogos, mudu važiuosim į Švediją, ir jis tiek pat laiko galės praleisti pas mus.
Aš patekau į pastoriaus šeimą nedideliame Hainos kaimelyje, kuris buvo Tiuringijoj tarp Veimaro ir Elzenacho. Kaimas buvo slėnyje, tarsi apjuostas turtingų sodybų. Tarp jų tingiai rangėsi drumstas upelis. Stūksojo didžiulė bažnyčia, buvo aikštė su paminklu karo aukoms ir autobusų stotelė.
Šeima buvo didelė: šeši sūnūs, trys dukterys, pastorius, jo žmona ir senstelėjusi jų giminaitį, djakonė, arba dlenende Schwester2. Ji buvo ūsuota, smailai prakaitavo ir geležine ranka valdė visą šeimą. Šeimos galva – čiuplus žmogutis ožio barzdele, geromis mėlynomis akimis, su vatos gumulėliais ausyse ir juoda berete, užsmaukta beveik iki pat akių. Jis buvo apsiskaitęs, muzikalus, grojo keletu instrumentų ir giedojo švelniu tenoru. Jo žmona – išvargusi ir nuolanki storulė, dažniausiai tūnodavo virtuvėj. Ji kartais droviai patapšnodavo man per skruostą, lyg norėdama atsiprašyti už namų skurdą.
Mano draugas Hanesas buvo tarsi iškirptas iš nacionalsocialistinės propagandos žurnalo: aukštas, šviesiaplaukis, mėlynakis, žvalia šypseną mažom ausim ir jau prasikalusia barzda. Mudu iš visų jėgų stengėmės suprasti viens kitą, bet tai buvo nelengva. Vokiečių kalbą supratau tiek, kiek mus išmokė per gramatikos kalimo pamokas: pašnekesiai svetima kalba neįėjo į mokymo planus.
Dienos slinko nuobodžiai. Septintą valandą ryto visi vaikai išeidavo į mokyklą, likdavau vienas su seniais. Skaitydavau, klaidžiodavau po apylinkes ir ilgėdavausi namų. Dažnai sėdėdavau pastoriaus kabinete arba lydėdavau jį pas parapijiečius. Važiuodavom senu, išgverusiu automobiliu su pakeliamu stogu – ramioj vidurdienio kaitroj kelias dulkėdavo, krypuodavo riebios ir piktos žąsys.
Paklausiau pastoriaus, ar ir man reikia sveikintis ištiesus ranką ir sakyti „Heil Hitler“, kaip tai daro kiti. Jis atsakė: „Lieber Ingmar, das wird als mehr als eine Hflichinel betrachtet“3. Aš ištiesiau ranką ir pasakiau: „Heil Hitler“, – man tai pasirodė juokinga.
Po kurio laiko Hanesas pasiūlė eiti kartu į mokyklą ir pasiklausyti pamokų. Iš dviejų blogybių pasirinkau mokyklą, kuri buvo didesniame kaime už kelių kilometrų dviračiu nuo Hainos. Mane sutiko su perdėtu nuoširdumu, pasodino šalia Haneso. Klasė buvo erdvi, apleista, drėgna ir šalta, nors už aukštų langų tvyrojo vasaros karštis. Buvo Religionskunde4, bet ant suolų gulėjo Hitlerio „Mein Kampf“. Mokytojas kažką paskaitė iš laikraščio, kuris vadinosi „Der Stūrmer“5. Prisimenu tik vieną frazę, kuri man pasirodė keista. Mokytojas dalykiškai ją pakartojo net keletą kartų: „Von den Juden vergiftet“6. Vėliau aš paklausiau, ką tai reiškia. Hanesas nusijuokė: „Ach, Ingmar, das alles ist nicht fur Auslander!“7
Sekmadieniais visa šeima eidavo į mišias. Mane stebino pastoriaus pamokslai, jis rėmėsi ne Evangelija, o „Mein Kampf“. Po pamaldų parapijos namuose gerdavom kavą. Daugelis vyrų vilkėjo uniformas, ir man ne kartą teko pakelti ranką ir pasakyti „Heil Hitler“.
Visi pastoriaus vaikai dalyvavo kokioje nors organizacijoj: berniukai – „Hitleijugend“, mergaitės – „Bund Deutscher Madel“8. Po pietų būdavo karinės pratybos – su kastuvais vietoj šautuvų – arba sportiniai žaidimai stadione, vakarais klausydavomės paskaitų, po kurių būdavo rodomi filmai, arba dainuodavom ir šokdavom. Šiaip taip išdrįsom maudytis upelyje, nors dugnas buvo dumblėtas, o vanduo – dvokiantis. Primityvioj prausykloj, ko nebuvo nei šilto vandens, nei kitų patogumų, ant virvės kabodavo mėnesinių metu naudojami merginų tvarsčiai, nunerti iš storų medvilninių siūlų.
Veimare turėjo būti švenčiama Partijos diena – didžiulis renginys dalyvaujant pačiam Hitleriui. Klebonijoj prasidėjo sumaištis: buvo skalbiami ir lyginami marškiniai, blizginami auliniai batai, diržų sagtys. Jaunimas išėjo dar auštant. Aš ir likusieji pastoriaus nariai ketinom atvažiuoti vėliau automobiliu. Šeima didžiavosi gavusi bilietus prie pat garbės tribūnos. Kažkuris pajuokavo, kad geresnės vietos gautos per mane.
Tą neramų rytą sučirškė telefonas – skambino man iš namų. Išgirdau tolimą skardų tetos Anos balsą. Būdama nepaprastai turtinga, ji galėjo sau leisti tokį brangų pokalbį. Ji net nemanė skubėti ir tik po valandėlės perėjo prie savo pokalbio tikslo. Teta Ana pasakė, kad Veimare gyvena jos draugė, ištekėjusi už banko direktoriaus, o ji sužinojo iš mano motinos, kad aš gyvenu netoli, paskambino savo draugei į Veimarą ir paprašė, kad mane priimtų. Paskui dar puikia vokiečių kalba pasišnekėjo su pastorium, vėl paprašė perduoti ragelį man ir džiaugsmingai pranešė, kad aš galėsiąs pasimatyti su jos drauge ir gražiais jos vaikais.
Mes atvažiavom į Veimarą apie dvyliktą. Paradas ir Hitlerio kalba turėjo prasidėti trečią. Miestas jau kunkuliavo nuo šventinio susijaudinimo, žmonės šventiškai išsipuošę, kiti su uniformom. Visur grojo orkestrai, namai buvo nukabinėti gėlių girliandom ir transparantais. Skambino bažnyčių varpai: protestantų – niūriai, katalikų – linksmai. Vienoje senoje aikštėje buvo įrengtas tivoli su atrakcionais ir pasilinksminimų paviljonais. Opera skelbė šventinį Vagnerio spektaklį „Rienci“, po to – naktinį fejerverką.
Pastoriaus šeima ir aš susėdom arti garbės tribūnos. Oras prieš audrą buvo tvankus ir slegiantis. Laukdami šventės pradžios gurkšnojom alų, valgėm sumuštinius, išardę riebaluotą paketą, kurį pastoriaus žmona visą kelią spaudė prie stambios savo krūtinės.
Kai laikrodis išmušė trečią, pasigirdo artėjančios perkūnijos grūmėjimas. O gatvėmis nusirito duslus, bauginantis ūžesys, atsimušdamas į namų sienas. Tolumoje į pailgą aikštę įšliaužė juodų atvirų automobilių kortežas. Variklių gaudesys nuslopino įsismarkavusią perkūniją, lietus nusileido lyg permatoma uždanga, griaustinis daužėsi virš švenčiančio miesto.
Audros niekas nepaisė, visų dėmesys, susižavėjimas, palaima buvo sutelkti į vienintelę figūrą. Ji nejudėdama stovėjo ilgame juodame automobilyje, kuris lėtai važiavo per aikštę. Štai jis pasisuko, žvilgsniu aprėpdamas šaukiančius, verkiančius, tarsi apsėstus žmones. Lietus plovė jam veidą, uniforma patamsėjo nuo drėgmės. Paskui lėtai nužengė ant raudono kilimo ir pats vienas nuėjo prie garbės tribūnos. Palydovai sustojo atokiau.
Staiga pasidarė visiškai tylu, tik lietus teškėjo į grindinio akmenis ir baliustradas. Fiureris pradėjo kalbėti. Tai buvo trumpa kalba, aš nedaug ką tesupratau, balsas skambėjo čia iškilmingai, čia su humoru, judesiai buvo sinchroniški, gerai suderinti. Pasibaigus kalbai, visi ėmė šaukti „Heil!“, lietus su perkūnija liovėsi ir karšta saulė suspindo pro juodai mėlynus debesis. Užgrojo didžiulis orkestras, iš šoninių gatvių į aikštę įžygiavo kariai, pražingsniavo pro garbės tribūną ir nutolo teatro ir Katedros link.
Niekada niekur nemačiau tokios baisingos jėgos demonstravimo. Aš rėkiau kartu su visais, kilnojau ranką, kaukiau iš meilės ir susižavėjimo – kaip visi.
Hanesas naktinių pokalbių metu paaiškino man Abisinijos karo esmę: kaip šaunu, kad Musolinis pagaliau pasirūpino tamsoje skendinčiais tenykščiais gyventojais ir dosnia ranka pažėrė jiems senosios italų kultūros turtų. Jis tvirtino, kad net mes tolimojoj Skandinavijoj nesuvokiam, jog žydai po Vokietijos kracho išnaudojo vokiečių tautą. Pasakojo, kaip vokiečiai stato tvirtovę prieš komunizmą, kaip žydai visaip sabotuoja, kalbėjo, kad mes visi privalom mylėti ir gerbti tą žmogų, kuris suformavo mūsų likimą, ryžtingai suvienijo visų valią ir jėgą tautos labui.
Gimtadienio proga gavau pastoriaus šeimos dovaną – Hitlerio fotografiją. Hanesas pakabino ją virš mano lovos, kad „aš visada prieš akis matyčiau šitą žmogų“, kad išmokčiau taip jį mylėti, kaip myli jis ir visa Haidų šeima. Ir aš mylėjau. Keletą metų buvau Hitlerio šalininkas, džiaugiausi jo pasisekimu ir sielojaus dėl jo pralaimėjimų.
Mano brolis buvo vienas Švedų nacionalsocialistų partijos steigėjų ir organizatorių, o tėvas keletą kartų iš eilės balsavo už nacionalsocialistus. Mūsų istorijos mokytojas garbino „senąją Vokietiją“, fizinio lavinimo mokytojas kiekvieną vasarą važiuodavo į Bavarijos karininkų susitikimus, keletas bendruomenės pastorių buvo slapti nacistai, artimiausi mūsų šeimos draugai atvirai simpatizavo „naujajai Vokietijai“.
Kai mane pasiekė liudijimai apie koncentracijos stovyklas, protas iš pradžių nenorėjo pripažinti to, ką matė akys. Aš, kaip ir daugelis, laikiau tas nuotraukas sufabrikuotom, propagandiniu melu. Kai tiesa galų gale įveikė pasipriešinimą, mane apėmė neviltis ir pasidygėjimas pačiu savimi, – jis ir šiaip mane kamavo, o tada pasidarė visiškai nepakenčiamas. Tik gerokai vėliau supratau, kad mano kaltė, nepaisant visko, ne tokia jau didelė.
Kaip Austauschkind aš buvau neparengtas, negavęs atitinkamo skiepo, patekau į tikrovę, pilną žėrinčių idealų ir didvyrių garbstymo. Susidūriau su agresyvumu, kuris atitiko manąjį. Išorinis spindesys apakino mane. Aš nebemačiau tamsos.
Kai prabėgus metams po karo vėl atvykau į Geteborgo teatrą artistų fojė skyrė gilus kruvinas plyšys. Vienoj pusėj sėdėjo UFA9 kino žurnalo direktorius, švedų Riksfilmkammare10 organizatoriai ir jų bendrai. Kitoj pusėj – žydai, Segerstedto11 šalininkai, aktoriai, turintys draugų tarp norvegų ir danų. Visi kramtė atsineštus sumuštinius, užsigerdami bjauriu valgyklos gėralu. Čia tvyrojo tokia neapykanta, kad ją, rodos, galėjai pjaustyti peiliu.
Nuaidėjus skambučiui aktoriai išėjo į sceną ir tapo geriausia šalies teatro trupe.
Aš neprasitariau apie savo paklydimus ir nusivylimą. Pamažu subrendo netikėtas sprendimas: daugiau jokios politikos! Tačiau man derėjo visai kitaip nuspręsti.
Šventė Veimare užtruko visą vakarą ir visą naktį. Pastorius nuvežė mane į banko direktoriaus vilą – didingą modernų pastatą, išpuoštą marmuru ir apjuostą kvepiančio parko. Visa tyli ir puošni gatvė buvo apstatyta panašiais namais. Užlipęs plačiais laiptais, paskambinau prie durų. Jas atidarė tarnaitė, vilkinti juoda suknia, ant dailiai sudėtų plaukų užsidėjus nėriniais puoštą kepuraitę. Mikčiodamas pasakiau, kas esu ir ko noriu. Ji nusijuokė ir įsitempė mane į prieškambarį.
Tetos Anos draugė buvo aukšta, šviesiaplaukė ir neapsimestinai nuoširdi. Jos vardas buvo Ani (motina – švedė, o tėvas – amerikietis), švediškai kalbėjo su akcentu. Ani buvo elegantiškai apsirengusi, nes vakare turėjo eiti į Operą, į šventinį spektaklį. Mane palydėjo į valgomąjį, kur šeima gėrė vakarinę arbatą su kalter Aufschnitt12. Prie puošniai padengto stalo sėdėjo tokie gražūs žmonės, kokių aš niekur nebuvau matęs. Banko direktorius buvo aukštas tamsiaplaukis ponas su dailia barzdele, akiniais ir meiliai ironiškom akim. Šalia – jauniausia jo dukra Klara, vadinama Klėrchen, labai panaši į tėvą, aukšta, tamsiaplaukė, baltaodė, tamsiomis, beveik juodomis akimis ir blyškiom putliom lūpom. Ji truputį žvairavo, – tai kažkodėl darė ją dar patrauklesnę.
Broliai buvo vyresni, tamsiaplaukiai kaip Klėrchen, bet mėlynakiai. Jų kojos ir rankos buvo elegantiškai ilgos, apsirengę kažkokio anglų klubo švarkais su universiteto emblema ant krūtinės.
Sudribau ant kėdės šalia tetos Ani, kuri įpylė man arbatos ir pasiūlė sumuštinių. Visur – paveikslai, sidabras, minkšti kilimai ant parketo, puošnios marmuro kolonos, sunkios draperijos, lipdiniai virš durų. Svetainėj besileidžiančios saulės spinduliuose žėrėjo langų rozetės.
Po vakarienės mane nuvedė į kambarį, kuris buvo antrame aukšte šalia jaunuoliams skirtų kambarių. Prausykloj rikiavosi bent kelios kriauklės, į grindis buvo įleista vonia. Parodžiusi man visą tą prabangą, Ani atsisveikino. Prieškambaryje išsitempęs vairuotojas, ant laiptų lūkuriavo banko direktorius.
Pasirodė Klėrchen, apsiavus aukštakulniais bateliais (todėl buvo aukštesnė už mane), apsivilkus tamsiai raudona namų suknele, paleidusi plaukus, kurie jai dengė pečius. Juokingu mostu ji sąmokslininkiškai pridėjo pirštą prie lūpų. Paskui paėmė mane už rankos ir ilgu koridorium nusivedė į patalpą su bokšteliu, kuri tikriausiai buvo nenaudojama, nes baldai buvo uždangstyti, o krištolinis palubės šviestuvas apgaubtas tiuliu. Kelios degančios žvakės spindėjo dideliuose sienų veidrodžiuose. Ten jau sėdėjo Klėrchen broliai, rūkė plokščias turkiškas cigaretes ir gurkšnojo konjaką. Ant paauksuoto stalelio stovėjo užsuktas ir paruoštas kelioninis gramofonas. Davidas, jauniausias brolis, sugrūdo į gramofono triūbą porą kojinių.
Ant patefono disko buvo uždėta plokštelė su mėlyna „Telefunken“ etikete. Nuleidus adatėlę, iš juodos dėžės pasigirdo niūroki, prislopinti „Operos už tris skatikus“ uvertiūros garsai. Po sarkastiško diktoriaus paaiškinimo, kodėl ši opera taip vadinasi, suskambėjo daina apie Mekį: „Und Macheath, der hat ein Messer, Doch das Messer sieht man nicht“13, paskui „Kanonensong“14, „Ballade vom angenehmen Leben“15 ir „Piratė Dženė“, atliekama Lotės Lenijos. Iš pradžių ji dainuoja įžeistos moters balsu, paskui niekinamai arogantišku ir galiausiai – šveplu ir pašaipiu: „Und wenn dann der Kopf fällt, sag ich: Hoppla!“16
Nepažįstamas pasaulis, apie kurio buvimą nieko nežinojau: nusiminimas be ašarų, besijuokianti neviltis! „Versuch es nur, von deinem Kopf lebt höchstens eine Laus.“17 Siurbčiojau konjaką, rūkiau turkiškas cigaretes ir jaučiau, kaip viskas mane nervina. Kam toks paslaptingumas – naktinis koncertas, užrakintos durys, speciali adapterio adatėlė ir kojinės, sumurdytos į gramofono tribūną? „Tai uždrausta muzika, – pasakė Horstas. – Brechtas ir Veilis – uždrausti, plokštelių slapta parsivežėm iš Londono, kad Klėrchen galėtų pasiklausyti.“
Jis uždeda kitą plokštelę. Levio Ruto orkestras trankiai užgroja „Pirmąjį finalą už tris skatikus“:
Was ich möchte, ist es viel?
Einmal in dem tristen Leben
einem Mann mich hinzugeben.
Ist das ein zu hohes Ziel?18
Čia įsiterpia tarsi iš kapo dudenantis bosas:
Ein guter Mensch sein? Ja, wer wär’s nicht gern?19.
Skęstame kvepiančiuose cigarečių dūmuose, virš parko medžių šviečia mėnulis. Klėrchen pasukusi galvą žiūrį į didelį veidrodį tarp dviejų langų, delnu prisidengia vieną akį. Davidas pripildo mano taurę. Ši akimirka plyšta tarsi pūslelė, aš nesipriešindamas persikeliu į kitą akimirką, kuri netrukus taip pat sprogsta, ir taip vis tolyn, tolyn.
„Operos už tris skatikus“ finalas:
Und man siehet die im Lichte
Die im Dunkeln sieht man nicht 20
Aš nesupratau žodžių arba supratau ne visus, bet tarytum protingas gyvulys jutau intonaciją. Aš ir dabar tartum girdžiu, – ji įsiskverbė į slapčiausias mano sąmonės gelmes, kad ten pasiliktų visam laikui ir taptų mano paties dalimi.
Prabėgus dvidešimčiai metų aš pagaliau pastačiau Švedijoj „Operą už tris skatikus“. Koks apgailėtinas kompromisas, kokia didelių ambicijų parodija, koks mano bailumas, kokia įgytos patirties išdavystė! Aš galėjau naudotis visais resursais – ir meniniais, ir materialiais – bet patyriau nesėkmę, nes buvau kvailas ir pasipūtęs – baisiausias derinys režisūroj. Net neprisiminiau blyškiai apšviesto Klėrchen veido, ryškios mėnesienos, turkiškų cigarečių ir Davido, palinkusio virš juodo nešiojamo gramofono.
Mes galėjom naudotis subraižytom „Telefunken“ plokštelėm, bet klausėmės jų išsiblaškę ir sutarėm, kad muziką reikia iš naujo instrumentuoti. Provincijos idiotai, nepraustaburniai genijai. Taip buvo tada, o kaip dabar?
Koncertas tęsėsi – skambėjo Luiso Armstrongo, Fetso Volerio ir Diuko Elingtono muzika. Aš užsnūdau nuo įtampos ir konjako, bet kai netrukus atsibudau, jau gulėjau didelėj lovoj: už langų lėtai brėško rytas, Klėrchen sėdėjo kojūgaly, įsisupus į platų chalatą, plaukai suvynioti ant suktukų. Ji smalsiai ir įdėmiai žiūrėjo į mane. Pastebėjusi, kad aš nubudau, linktelėjo galvą nusišypsojo ir be garso išėjo iš kambario.
Po pusmečio gavau laišką; ant voko – tiesi, dosni Klėrchen rašysena, Šveicarijos pašto antspaudas. Pasišaipydama ji priminė, kad mudu buvom pasižadėję vienas kitam rašyti, bet aš tikriausiai pamiršau susitarimą. Rašė, kad vėl grįžo Į pensioną, tėvai išvažiavo pas draugus į Kanadą, o ji po egzaminų žada toliau mokytis Paryžiaus meno mokykloj. Broliai, anglų ambasadoriui padedant, galėjo toliau studijuoti Anglijos universitetuose. Niekas iš jų šeimos jau nebegrįšiąs į Veimarą.
Tai buvo pirmame laiško puslapyje. O štai antrasis puslapis:
Iš tikrųjų mano vardas ne Klara, o Tėja, bet jis mano pase neįrašytas. Kaip aš tau pasakojau, mane auklėjo labai griežtai ir religingai, tikriausiai dabar atitinku savo motinos ir tėvo geros dukrelės vaizdinį.
Esu patyrus daug įvairiausių negalavimų. Pats sunkiausias buvo niežulys, persekiojęs dvejus metus kaip koks siaubo sapnas. Kita kankynė – pernelyg didelis jautrumas. Iki šiol liguistai reaguoju į netikėtus garsus, stiprią šviesą (viena mano akis yra nereginti) ir nemalonius kvapus. Net suknelės prisilietimas prie kūno kartais gali vesti iš proto nuo skausmo. Kai suėjo penkiolika, ištekėjau už jauno austro aktoriaus, norėjau dirbti teatre, bet santuoka buvo nelaiminga, pagimdžiau kūdikį, tačiau jis mirė ir aš grįžau į pensionatą, į Šveicariją. Sausos sutemos traškėdamos leidžiasi ant kūdikio galvos. Nebegaliu daugiau. Verkiu, emalinė mano akis taip pat pasruvusi ašarom.
Įsivaizduoju esanti šventoji arba kankinė. Galiu valandų valandas sėdėti prie didelio stalo užsirakinus kambary (kaip tada, kai mes klausėmės uždraustų plokštelių) ir ilgai žiūrėti į savo delnus. Kartą dešinės rankos delnas smarkiai paraudo, bet kraujas nepasirodė. Vaizduojuos, kad aukojuosi dėl brolių, gelbėdama juos nuo mirtino pavojaus. Įteigiu sau ekstazę ir mintimis kalbuosi su Švenčiausiąja Panele. Žaidžiu tikėjimą ir netikėjimą, maištą ir abejonę. Įsivaizduoju, kad esu atstumta nusidėjėlė, kurią slegia nepakeliama kaltė. Ir čia pat atmetu tą kaltę, pati sau atleidžiu. Visa tai – tik žaidimas. Mano žaidimas.
Tačiau už to žaidimo ribų, viduje, visą laiką išlieku tokia pati, kartais – siaubingai tragiška, kartais – pašėlusiai linksma. Ir viena, ir kita man prieinama be didesnių pastangų. Pasiskundžiau gydytojui (kiek tų gydytojų jau esu aplankius!). Jis paaiškino, kad mano psichiką žalingai veikia svajonės ir tingus gyvenimas. Tikrovei įtvirtinti jis pasiūlė režimą, kuris padėtų išsilaisvinti iš egocentrinio mano kalėjimo. Tvarka. Savidrausmė. Tam tikros užduotys. Korsetas. Mano tėvas – toks švelnus, protingas ir šaltai viską apskaičiuojantis – sako, kad neverta jaudintis, kad viskam yra laikas, kad gyvenimas – kančia, kurią reikia įveikti kantriai ir be cinizmo. Tokios pastangos man svetimos, todėl ketinu dar giliau pasinerti į savo žaidimus, žiūrėdama į juos kur kas rimčiau, jeigu tu supranti, ką turiu omeny.
Parašyk man nedelsdamas apie viską, gali bet kuria kalba, išskyrus švedų, kurią turbūt anksčiau ar vėliau reikės išmokti. Parašyk, mano jaunesnysis broli, papasakok apie save, aš taip tavęs ilgiuosi!
Ji nurodė keletą būsimųjų savo adresų ir baigdama maloniai, bet formaliai atsisveikino: „Mein lieber Ingmar, ich umarme Dich fest, bist Du noch so schrecklich dūnn? Clara“21.
Taip ir neatsakiau į jos laišką. Kalbiniai sunkumai man pasirodė neįveikiami, – aš nenorėjau apsijuokti. Tačiau jos laišką išsaugojau. Panaudojau jį beveik nieko nekeisdamas filme „Ritualas“ 1969 metais.
Praleidęs keletą dienų Veimare ir siaubingą savaitę Hainoje, įsivėliau į religini ginčą su „patarnaujančia seserim“. Mat ji pastebėjo, kad aš skaitau Strindbergą, tą, anot jos, kurstytoją, moterų niekintoją ir Dievo dergėją. Papriekaištavusi man dėl tokios netikusios lektūros, ji išreiškė abejonę, ar apskritai verta siųsti Hanesą į šeimą, kurioje leidžiama skaityti tokią literatūrą. Aš prasta vokiečių kalba atsakiau jai, kad mes savo šalyje kol kas turim tikėjimo ir nuomonių laisvę (tuo metu demokratija man vėl pasirodė besanti geras dalykas). Audra nurimo. Aš su Hanesu išsirengiau namo.
Visi mes privalėjom susirinkti Berlyne, o iš ten papildomas traukinys turėjo nugabenti į Stokholmą. Mus įkurdino didžiuliuose Keliautojų namuose Berlyno priemiestyje. Iš tetos Ani buvau slapčia gavęs nemaža kelionpinigių, todėl išsisukau nuo planuotos ekskursijos prie miesto paminklų ir kitų įžymybių.
Prie Keliautojų namų įlipau į autobusą ir nuvažiavau iki paskutinės maršruto stotelės. Buvo karšta birželio popietė, šešta valanda. Sutrikęs neryžtingai stypsojau apsuptas triukšmo ir judėjimo, kuris užblokavo visus mano pojūčius. Pasirinkau pirmą pasitaikiusį skersgatvį ir patekau į dar judresnę gatvę. Sekdamas žmonių srautą, priėjau didžiulį tiltą – Kurfiurstenbriuko. Kitoj upės pusėj dunksojo pilis. Ne vieną valandą išstovėjau prie turėklų žiūrėdamas, kaip leidžiasi sutemos, kaip virš dvokiančio vandens tamsėja šešėliai. Triukšmas sustiprėjo.
Perėjau dar vieną tiltą per mažesnę upę su pusiau apsemta prieplauka. Pragarišką kelianti mašina kalė į vandenį polius. Toliau nuleidus inkarą stovėjo barža, pintuose sėdėjo du vyriškiai ir meškeriodami gurkšnojo alų. Nieko neatsitiko, manęs neužkalbino net prostitutės, užėmusios vakarines savo pozicijas. Buvau išalkęs ir ištroškęs, nedrįsau užsukti į kokią nors valgyklą.
Atėjo naktis. Ir vėl nieko neįvyko. Pavargęs ir nusiminęs susistabdžiau taksi, kuris nuvežė mane prie Keliautojų namų ir prarijo visus mano kelionpinigius. Pasirodžiau kaip tik tą minutę, kai vadovai rengėsi skambinti policijai.
Kitą rytą ilgu papildomu traukiniu iš senų vagonų su mediniais suolais ir atvirom įlipimo aikštelėm pajudėjom Švedijos link. Lietus pilte pylė. Stovėjau lietuje apkurtintas dundesio rėkaliojau, vaidinau beprotį, norėdamas atkreipti kieno nors dėmesį, geriausia mergaitės. Net keletą valandų šitaip kvailiojau. Plaukdamas keltu norėjau šokt į vandenį, tačiau bijojau, kad neįtrauktų sraigtas. Artėjant nakčiai, ėmiau vaidinti girtą, pargriuvau ant grindų, vaizduodamas vemiantį. Galiausiai nebeištvėrė strazdanota storulė. Ji griebė man už plaukų, stipriai papurtė ir griežtu balsu pasakė, kad nustočiau apsimetinėjęs. Aš tuoj pat paklusau atsisėdau kampe, suvalgiau apelsiną ir užmigau. Kai atsibudau, mes jau buvom Sioderteljėj.
Naktimis dažnai sapnuoju Berlyną. Tai ne tikras Berlynas, o inscenizacija: slegiantis, begalinis miestas su aprūkusiais didingais pastatais, bažnyčių bokštais ir paminklais. Aš klaidžioju, pro mane kriokia nesibaigiantis mašinų srautas, viskas man čia svetima, nors ir gerai pažįstama. Jaučiu siaubą ir savotišką pasitenkinimą, puikiai žinau, kur einu: ieškau buto anapus tiltų, toje miesto dalyje, kur kažkas turi įvykti. Užlipu ant stačios kalvelės, tarp namų grėsmingai praskrenda lėktuvas, galų gale atsirandu prie upės. Iš vandens, užtvindžiusio šaligatvį, su gerve traukiamas prigėręs arklys, išpampęs kaip banginis.
Smalsumas ir baimė gena mane tolyn, aš turiu suspėti į viešą bausmių vykdymo vietą. Čia sutinku mirusią savo žmoną mudu švelniai apsikabinam ir einam į viešbučio kambarį pasimylėti. Ji tipena šalia smulkiais žingsneliais, mano ranka apglėbusi jos šlaunį. Gatvėje ryški šviesa, nors saulė šviečia pro miglą. Tamsiu dangumi bėga debesys. Pagaliau suprantu, kad patekau į uždraustą kvartalą. Čia yra Teatras, kuriame rodomas nesuvokiamas spektaklis.
Tris kartus mėginau atkurti tą savo sapnuotąjį miestą. Parašiau radijo pjesę, kuri vadinosi „Miestas“. Joje buvo pasakojama apie žlungantį didmiestį su griūvančiais namais ir apsemtom gatvėm. Po keleto metų sukūriau filmą „Tylėjimas“. Dvi seserys ir mažas berniukas patenka į didžiulį karingą miestą, kur šnekama nesuprantama kalba. Paskutinis mano bandymas – „Gyvatės kiaušinis“. Meninė šio filmo nesėkmė ta, kad aš tą miestą pavadinau Berlynu, o veiksmą perkėliau į 1920 metus. Tai buvo neapgalvota ir kvaila. Jeigu aš būčiau kūręs sapnuotąjį Miestą, kurio nėra, bet kuris toks realus ir skvarbus savo kvapais ir dundesiu, jei būčiau pasirinkęs šitokį Miestą, būčiau turėjęs visišką laisvę, jautęsis kaip namie, o svarbiausia – būčiau galėjęs įvesti žiūrovus į svetimą, bet paslaptingai pažįstamą pasaulį. Mane, deja, sugundė tas klaidžiojimas po Berlyną trisdešimtųjų metų vidury, vasaros vakarą, kai nieko neįvyko. „Gyvatės kiaušinyje“ parodžiau Berlyną, kurio niekas neatpažino, netgi aš pats.
Išsivadavęs iš geležinio mokyklos korseto, aš pasileidau šuoliais kaip pašėlęs arklys ir sustojau tik po šešerių metų, tapęs Helsingborgo teatro vadovu. Literatūros istorijos žinių sėmiausi iš Martino Lamo22. Jo paskaitos apie Strindbergą buvo pašaipios, provokuojančios ir žeidžiančios nekritišką mano susižavėjimą. Tik po daugelio metų supratau, kokia tai buvo geniali šio rašytojo kūrybos analizė. Aš dirbau senamiesčio jaunimo klube, kuris vadinosi „Master–Olofsgarden“, ten buvau gavęs garbingą pavedimą vadovauti sparčiai besiplečiančiai jų teatrinei veiklai. Čia dar prisidėjo studentų teatras. Netrukus paskaitas universitete ėmiau lankyti tik dėl akių – teatras pasiglemždavo visą mano laiką, išskyrus tas valandas, kurias praleisdavau besimylėdamas su Marija. Ji vaidino Motiną „Pelikane“ ir buvo pagarsėjusi tarp studentų. Kresna, nuožulnių pečių, aukšta krūtine ir stambiom šlaunim. Plokščias veidas, tiesi graži nosis, plati kakta, išraiškingos tamsiai mėlynos akys. Lūpos plonos, subtiliai nuleistais kampučiais. Retoki plaukai nudažyti ryškiai raudona spalva. Marija turėjo neeilinių poetinių gabumų, buvo išleidus savo eilėraščių knygą, kurią išgyrė Arturas Lundkvistas. Vakarais ji sėdėdavo prie kampinio studentų kavinės stalelio, gurkšnodavo konjaką ir be atvangos rūkydavo Virdžinijos cigaretes „Goldflake“, išsiimdama iš tamsiai geltonos skardinės dėžutės, paženklintos raudonu kaip kraujas antspaudu.
Marija daug ko mane išmokė, – tarsi litavimo lempa išdegino intelektualinį mano tingumą, dvasinį apsileidimą ir trikdantį sentimentalumą. Be to, numalšino seksualinį mano alkį – atidarė grotas ir išleido į laisvę pamišėlį.
Mes glaudėmės Sioderyje23, ankštame vieno kambario jos butelyje. Ten stovėjo knygų lentyna, pora kėdžių, rašomasis stalas su šviestuvu ir du čiužiniai su patalyne. Maistą gaminome spintoj, o kriauklėj mazgojom indus ir skalbėm. Kiekvienas sėdėjom ant savo čiužinio ir dirbom. Marija nepaliaujamai rūkė. Norėdamas išsigelbėti, atidengiau priešinę ugnį. Netrukus ir aš ėmiau traukti cigaretę po cigaretės.
Tėvai greitai pastebėjo, kad nebenakvoju namuose. Prasidėjo tyrimas. Tiesa netrukus išplaukė į paviršių, ir aš turėjau pasiaiškinti. Mes su tėvu smarkiai susiginčijom, įspėjau jį, kad nebedrįstų manęs mušti. Tačiau tėvas vis tiek trenkė, o aš kirtau atgal, jis susvyravo ir atsisėdo ant grindų. Motina verkė, maldavo mus būti protingais. Aš atstūmiau ją, ji garsiai suriko. Tą patį vakarą parašiau tėvams laišką ir pasakiau, kad niekada daugiau nesimatysim. Išėjau iš pastoriaus namų jausdamas palengvėjimą. Keletą metų iš tikrųjų nebesilankiau.
Mano brolis mėgino nusižudyti, sesuo, saugodama šeimos garbę, buvo priversta daryti abortą, aš pabėgau iš namų. Tėvai išgyveno alinančią, nuolatinę krizę be pradžios ir pabaigos. Jie vykdė savo pareigas, stengėsi iš visų jėgų ir meldė Dievą pasigailėti. Jų dorovės normos, vertinimai ir tradicijos nepadėjo, niekas nebepadėjo. Mūsų drama vyko visų akyse – ryškiai apšviestoj klebonijos scenoj. Baimė įkūnijo baimės priežastį.
Aš gavau keletą profesinių užduočių: Brita fon Horn ir jos Dramos studija pakvietė mane dirbti su profesionaliais aktoriais. Liaudies parkų organizacija pavedė man rengti spektaklius vaikams, pats dar buvau įkūręs nedidelį teatrėlį Piliečių namuose. Daugiausia vaidindavom vaikams, tačiau pamėginom pastatyti ir Strindbergo „Vaiduoklių sonatą“. Aktoriai buvo profesionalai, jiems reikėjo mokėti po dešimtį kronų už vakarą. Po septynių spektaklių toji avantiūra sužlugo.
Kartą mane susirado vienas keliaujančios trupės aktorius ir pasiūlė režisuoti Strindbergo „Tėvą“, jis norėjo gauti pagrindinį vaidmenį. Aš dar turėjau būti jų trupės rekvizitorius ir apšvietėjas. Tuo metu rengiausi laikyti uždelstą literatūros istorijos egzaminą, tačiau pagunda buvo pernelyg didelė: mečiau studijas, išsiskyriau su Marija ir leidausi kelionėn su Junatano Esbjornsono trupe. Premjera įvyko viename Pietų Švedijos miestelyje. Į mūsų kvietimą atsiliepė septyniolika bilietus nusipirkusių žiūrovų. Recenzija vietiniame laikraštyje buvo triuškinanti. Kitą rytą trupė iširo. Kiekvienas leidosi namo kaip išgalėdamas. Aš turėjau kitai virtą kiaušinį, puskepalį duonos ir šešias kronas.
Labiau apgailėtino sugrįžimo negalėjai įsivaizduoti. Marija neslėpė savo triumfo: ji nepritarė tai mano kelionei. Taip pat neslėpė ir naujo savo meilužio. Keletą naktų mes praleidom trise ankštame jos bute. Po kurio laiko buvau išmestas lauk su pamušta akim ir išnarintu nykščiu. Marijai nusibodo improvizuota mūsų „santuoka“, o mano varžovas buvo už mane stipresnis.
Tada įsidarbinau Operos teatre režisieriaus padėjėju – galima sakyti, be jokio atlyginimo. Viena miela baleto šokėja priglaudė mane ir maitino keletą savaičių. Jos motina gamindavo maistą ir skalbdavo mano apatinius. Skrandžio žaizda užgijo, mane priėmė sufleriu spektakliui „Orfėjas nusileidžia į pragarą“, kur gaudavau trylika kronų už vakarą. Dabar galėjau išsinuomoti kambarį prie Liljanso aikštės ir kartą per dieną sočiai pavalgyti.
Tuo laikotarpiu netikėtai sukūriau dvylika pjesių ir operos libretą. Klesas Hūglandas, studentų teatro vadovas, viską perskaitė ir nusprendė pastatyti „Kasperso mirtį“. Tai buvo begėdiškas Strindbergo pjesės „Paskutinė Kasperso gavėnios diena“ ir senos dramos „Envaras“ plagiatas, bet tai manęs nė kiek netrikdė.
Premjera pasisekė, net recenzija buvo išspausdinta „Svenska Dagbladet“. Paskutinio spektaklio metu parteryje sėdėjo Karlas Andersas Diumlingas24, naujasis „Svensk Filmindustri“ šefas, ir Stina Bergman, Jalmaro Bergmano25 našlė, rankraščių skyriaus vedėja. Kitą dieną Stina mane pasikvietė, ir aš pasirašiau sutartį vieneriems metams. Dabar turėjau atskirą kabinetą, rašomąjį stalą, telefoną ir vaizdą į miesto stogus iš Kungsgatano 30. Atlyginimas – penki šimtai kronų per mėnesį.
Taigi buvau gerbiamas žmogus, turėjau nuolatinį darbą, kiekvieną dieną punktualiai sėsdavau prie rašomojo stalo, taisydavau scenarijus, kurdavau dialogus ir paraiškas būsimiems filmams. Mes buvom penki „negrai scenaristai“, protingai ir motiniškai vadovaujami Stinos Bergman. Kartais pas mus užsukdavo kuris nors režisierius, dažniausiai Gustafas Mulanderis26, visada malonus, bet pakankamai orus. Aš jam įteikiau scenarijaus rankraštį apie mokyklinius savo metus. Mulanderis perskaitė ir pasiūlė filmuoti. „Svensk Filmindustri“ jį nupirko, ir aš gavau penkis tūkstančius kronų – didžiulę sumą. Alfas Šiobergas27, kuriuo žavėjausi, turėjo būti to filmo režisierius. Pavyko įsiprašyti, kad man leistų stebėti filmavimą.
Pasišoviau būti savotišku režisieriaus padėjėju. Šiobergas, priimdamas mano prašymą, pasielgė labai mielaširdingai – juk aš net nežinojau, ką režisieriaus padėjėjas turi veikti, todėl, suprantama, tik maišiausi po kojom ir visiems buvau tikras kryžius. Dažnai, užmiršęs savo vaidmenį, kišdavausl į režisieriaus darbą. Kai mane sugėdydavo, užsidarydavau sandėliuke ir verkdavau iš įtūžio, bet nepasiduodavau: galimybės mokytis pas meistrą buvo neribotos.
Vedžiau Elzę Fišer, bičiulę dar iš klajojančio teatro laikų. Ji buvo šokėja ir choreografė, labai gabi, maloni, protinga ir turinti humoro jausmą. Mudu gyvenom dviejų kambarių bute Abrahamsberge. Likus savaitei iki vestuvių, aš pabėgau nuo jos, bet vėl sugrįžau. 1943 metais, Kalėdų išvakarėse, mums gimė dukra.
Filmuojant „Pjudymą“, man buvo pasiūlyta vadovauti Helsingborgo teatrui. Istorija buvo tokia: Helsingborge buvo seniausias šalyje Miesto teatras. Dabar buvo ketinama jį uždaryti, o jam skirtas lėšas perduoti ką tik pastatytam Malmės teatrui. Tai įžeidė vietinius patriotus, ir jie nusprendė kiek galėdami tęsti darbą. Buvo išsiuntinėti kvietimai daugeliui teatro veikėjų, bet šie, sužinoję, kokios čia sąlygos, atsisakė. Nebeišmanydama, ko teatro griebtis, valdyba kreipėsi į garsų „Stockholms – Tidningen“ teatro kritiką Herbertą Grevenijų, kuris atsakė: jeigu jums reikia teatro maniako, kuris dar būtų gabus ir turėtų tam administracinių įgūdžių (aš visus metus vadovavau Piliečių namų vaikų teatrui), pakalbinkit Bergmaną. Jie paabejojo ir paklausė patarimo.
Nusipirkau pirmą savo gyvenime skrybėlę, kad daryčiau rimto žmogaus – nors toks nebuvau, įspūdį, ir nuvažiavau į Helsingborgą susipažinti su teatru. Jis atrodė apgailėtinai, patalpos nušiurusios, nešvarios, spektakliai – maždaug du kartus per savaitę, o bilietų būdavo parduodama ne daugiau kaip dvidešimt aštuoni.
Nepaisant viso to, pamilau šį teatrą iš pirmo žvilgsnio, bet iškėliau daugybę reikalavimų: atnaujinti trupę, suremontuoti pastatą, padidinti premjerų skaičių, įvesti abonementinę sistemą. Valdyba, mano nuostabai, neprieštaravo. Aš tapau pačiu jauniausiu teatro vadovu Švedijos teatro istorijoj, galėjau rinktis aktorius ir kitus bendradarbius. Mūsų sutartys buvo sudaromos aštuoniems mėnesiams. Paskui kiekvienas turėjo verstis pagal sugebėjimus.
Teatre buvo privisę rudų šuns blusų. Buvusieji aktoriai, ko gero, turėjo joms imunitetą, o dabartinius, jaunesnio kraujo, smarkiai kandžiojo. Teatro restorano kanalizacijos vamzdis ėjo per vyrų grimo kambarį, ant radiatoriaus palei sieną nuolat lašėjo šlapimas. Seną pastatą varstė skersvėjai. Nuo aukštų ir tamsių scenos ardų sklido keistos dejonės, tarsi nerimstančių demonų aimanos, šildymo sistema veikė prastai. Kai žiūrovų salėj buvo išluptos grindys, pamatėm šimtus nuo smalkių išdvėsusių žiurkių. Likusios gyvos buvo stambios, nebailios, dažnai išlįsdavo iš savo urvų. Net nutukęs mūsų mašinisto katinas turėdavo slėptis jų užpultas.
Nenorėčiau pasiduoti nostalgijai, bet man ten buvo tikras rojus. Erdvi scena – tiesa, skersvėjų perpučiama ir nešvari, bet grindys švelniai pasvirusios į rampą, uždanga sulopyta ir nusidėvėjus, bet išdažyta balta, raudona ir auksine spalva. Grimo kambariai primityvūs, ankšti, su keturiom kriauklėm. Aštuoniolikai žmonių – du tualetai.
Tačiau kiekvieną vakarą eidamas į savo teatrą, sėsdamas į savo vietą grimo kambaryje ir sykiu su draugais ruošdamasis spektakliui, pamiršdavau visus nepatogumus.
Mes be paliovos repetavom ir vaidinom. Pirmaisiais metais per aštuonis mėnesius parengėm devynias programas. Antraisiais metais – dešimt. Repetuodavom tik tris savaites, o ketvirtą rodydavom premjerą. Nė vienos pjesės nevaidindavom ilgiau kaip dvidešimt kartų, tik antraisiais metais mūsų naujametinis reviu, turėjęs nepaprastą pasisekimą, buvo rodomas trisdešimt penkis kartus. Kasdieninis gyvenimas nuo devintos ryto iki vienuoliktos vakaro būdavo atiduodamas teatrui. Puotaudavom irgi nemažai, bet mūsų šventes griežtai ribojo fatališkai menki finansai. Negalėjom rodytis prabangioj restorano „Grand“ salėj, tačiau būdavom mieli svečiai užkaboryje prie kiemo laiptų, kur šeimininkas mums atnešdavo specialiai pagamintos „piutipanos“28, alaus ir degtinės. Čia mums mielai suteikdavo kreditą, į skolininkus buvo žiūrima pro pirštus. Šeštadieniais po repeticijų Falmano konditerija prie Stortorgeto vaišindavo šokoladu su tikra (krizės metais) plakta grietinėle ir tortu.
Helsingborgo gyventojai buvo mums nepaprastai draugiški ir vaišingi. Dažnai vakarodavom pas kokį nors miesto turtuolį. Kai aktoriai susirinkdavo ten po spektaklio, kiti jau būdavo pavalgę ir šaipydavosi žiūrėdami, kaip išalkę artistai kemša, geria prie vėl naujai padengtų ir gausiais valgiais nukrautų stalų.
Vienas turtingas saldumynų pardavėjas turėjo priešais teatrą savo krautuvėlę. Ten būdavo gaminamas dienos patiekalas, kainuojantis vieną kroną, nuomojami kambariai, butai apgriuvusiame XVIII amžiaus name, kuris stovėjo kieme. Pro langų rėmų plyšius skverbėsi laukinės vynuogės, tualetas buvo laiptinėj, o vanduo – kolonėlėj, tašytais akmenimis grįstame kieme.
Didžiausias atlyginimas buvo aštuoni šimtai kronų, mažiausias – trys šimtai. Vertėmės kaip išmanydami, skolindavomės, imdavom avansą. Niekam neatėjo į galvą protestuoti prieš tokias varganas sąlygas – buvom dėkingi už tą nepaprastą laimę kiekvieną vakarą vaidinti, kiekvieną dieną repetuoti. Mūsų pastangos buvo atlygintos. Pirmaisiais metais sulaukėme šešiasdešimties tūkstančių lankytojų, miesto valdžia vėl paskyrė mums lėšų. Tai buvo neabejotina pergalė. Sostinės laikraščiai ėmė rodyti daugiau dėmesio mūsų spektakliams, ir tai stiprino pasitikėjimą.
Pavasaris tais metais buvo ankstyvas, ir mes nutarėm surengti išvyką į gamtą, į Arildą. Įsitaisėme bukų miško pakraštyje, – iš ten buvo matyti pavasariškai švelni jūra, – valgėm atsivežtą maistą, gurkšnojom pigų raudoną vyną. Įkaušęs surezgiau kalbą, miglotais žodžiais tvirtinau, kad mes, teatro žmonės, gyvenam ant ištiesto Dievo delno, esam išrinkti nešti kitiems skausmą ir džiaugsmą. Kažkuris užtraukė Marlenos Dytrich dainą: „Wenn Du Geburtstag hast, bin ich bei Dir zu Gast die ganze Nacht“29. Manęs niekas nesiklausė, pamažu užsimezgė bendras pokalbis, kai kurie šoko. Pasijutau nesuprastas ir paėjęs į šalį išsivėmiau.
Į Helsingborgą atvažiavau be šeimos. Pavasarį paaiškėjo, kad ir Elzė, ir nesena gimusi mūsų dukrelė turi tuberkuliozę. Elzė gydėsi privačioj sanatorijoj netoli Alvestos. Mokestis už sanatoriją prilygo mano mėnesio algai. Lena atsidūrė Sachskos vaikų ligoninėj. Aš „tebevariau“ scenarijus „Svensk Filmindustri“ – tik šitaip galėjau vargais negalais išlaikyti šeimą.
Vienišumą stiprino dar ir tai, kad buvau ir vadovas, ir viršininkas. Tiesa, turėjau pagalbininką – ekonomikos direktorių – įsidėmėtiną žmogų, keleto siuvimo reikmenų krautuvių Stokholme savininką. Jis jau kelinti metai vadovavo šalia Ringvegeno įsikūrusiam Boulevardteatrem, kuriame buvau pastatęs keletą pjesių. Kai paprašiau jo atvažuoti į Helsingborgą, jis nedelsdamas priėmė mano pasiūlymą. Tai buvo uolus aktorius mėgėjas, mielai vaidindavo nedidelius vaidmenis, viengungis, mylėjo jaunas merginas, nors turėjo atstumiančią išvaizdą, kuri iš dalies slėpė gerą jo sielą. Jis ir žiūrėjo, kad teatrui užtektų pinigų. Kai kasa ištuštėdavo, surinkdavo iš savo krautuvių pelną. Mane jis laikė pamišėliu, šypsodamas sakydavo: čia tu viską sprendi. Aš tuo ir naudojausi, dažnai šiurkščiai ir akiplėšiškai. Todėl ir jaučiausi vienišas.
Elzė Fišer, turėjusi tapti teatro choreografe ir šokėja, vietoj savęs pasiūlė vieną draugę, kuri taip pat mokėsi pas Mari Vigman30. Tai buvo Elen Lundstriom, ką tik ištekėjus už Kristerio Striomholmo, tada dar nežinomo fotografo. Ji atvažiavo į Helsingborgą, o Kristeris išvyko į Afriką. Elen buvo graži, erotika spinduliuojanti moteris, gabi, originali ir jausminga.
Mūsų trupė pamažu pasidavė promiskuitetui. Netrukus visi žemiau pilvo turėjom utėlių, retkarčiais iškildavo pavydo scenos. Teatras buvo mūsų namai, bet šiaip jau buvom pakrikę ir troškome bendrauti.
Mudu su Elen daug nesvarstydami leidomės į tokius santykius, kurių nereikėjo ilgai laukti – Elen tapo nėščia. Prieš Kalėdas Elzę išleido trumpų atostogų. Susitikom Stokholme pas jos motiną. Papasakojau, kas atsitiko, ir pasakiau, kad noriu išsiskirti ir gyventi su Elen. Pamačiau, kaip Elzės veidas sustingo iš skausmo. Ji sėdėjo virtuvėj prie stalelio – nuo ligos paraudusiais skruostais, kietai sučiauptom vaikiškom lūpom. Galiausiai tyliai pasakė: „Tau dabar reikės mokėt alimentus, ar tu išgalėsi, vargšeli?“ Aš piktai atrėžiau: „Jeigu galėjau mokėt po aštuonis šimtus kronų per mėnesį už tą velnio sanatoriją, sukrapštysiu ir alimentams. Nesijaudink“.
Aš nepažįstu to žmogaus, koks buvau prieš keturiasdešimt metų. Mano pasibjaurėjimas toks didelis, o atsiribojimo mechanizmas taip gerai veikiantis, kad dabar sunku prisišaukt iš atminties tą paveikslą. Nuotraukos čia mažai tepadeda. Jos tik parodo maskaradą, giliai įsišaknijusį maskaradą. Kai tik pajusdavau, kad esu puolamas, imdavau kandžiotis kaip išgąsdintas šuo. Niekuo nepasitikėjau, nieko nemylėjau ir nesiilgėjau. Seksas mane buvo tarsi apsėdęs, nuolat pakišdavo koją mano ištikimybei ir nulemdavo mano veiksmus; kamuodavo geismas, baimė, nuogąstavimai ir sąžinės graužimas.
Taigi buvau įtūžęs ir vienišas. Darbas teatre kiek sušvelnindavo įtampą, kuri trumpam išnykdavo pasigėrus ar patyrus orgazmą. Žinojau, kad sugebu žmones įtikinti, priversti juos daryti tai, ką noriu, turiu šiek tiek išorinio žavesio, kuriuo panorėjęs galiu pasinaudot, galiu ne. Suvokiau, kad turiu talentą gąsdinti ir sukelti sąžinės graužimą, nes jau nuo pat vaikystės buvau susipažinęs su baimės ir sąžinės poveikiu. Trumpai tariant, turėjau galių, bet nemokėjau jomis džiaugtis.
Mes miglotai tesuvokėm, kad visai netoli siautėja karas. Kai amerikiečių armados pasirodė virš Sundo31, variklių gausmas nustelbė aktorių balsus. Prabėgom perskaitę stambiąsias antraštes, mes sustodavom prie teatro naujienų. Pabėgėlių būriai, persikėlę per Sundą, susilaukdavo tik atsainoko mūsų dėmesio.
Kartais savęs klausiu – kaip tada atrodė mūsų spektakliai? Aš teturiu pluoštelį nuotraukų ir pageltusių laikraščių iškarpų. Repeticijų laikotarpis būdavo trumpas, pasirengimas – paviršutinis. Žiūrovams pateikdavom greitomis sulipdytą plataus vartojimo produkciją. Bet man atrodo, kad viską darėm gerai, – juk nauda buvo. Jauniems žmonėms nuolat reikia naujų užduočių. Kiekvienas instrumentas turi būti visaip bandomas ir grūdinamas. Įgūdžiai įgyjami glaudžiai ir tvirtai bendraujant su publika. Per pirmuosius metus pastačiau penkias pjeses. Nors rezultatas buvo abejotinas, vis dėlto tai buvo naudinga. Nei aš, nei mano draugai neturėjom pakankamai patirties, kad galėtume įsigilinti į visą Makbeto dramos problematiką.
Kartą vėlai vakare ėjau iš teatro namo. Staiga supratau, ką turi daryti raganos, pasirodančios paskutiniame dramos veiksme. Makbetas ir Ledi Makbet guli lovoj, ji – nugrimzdus į sapną, Jis – tik snūduriuoja. Ant sienos karštligiškai blaškosi šešėliai. Iš grindų ties lovos kojūgaliu pasirodo raganos, susiglaudusios kuždasi, kikena. Jų kūnai linguoja kaip vandens augalai sraunioj upėj. Už scenos kažkas suduoda per išderinto pianino stygas. Pusplikis Makbetas, nusigręžęs nuo jų, klūpo lovoje, raganų jis nemato.
Stabtelėjęs tuščioj gatvėj tyliai apsidžiaugiau: velniai rautų, aš esu talentingas, gal net genijus. Iš susijaudinimo ėmė suktis galva, pasidarė šilta. Už visų mano nesėkmių slypėjo tvirtas pasitikėjimas – plieninė atrama, laikanti netvirtus mano sielos griuvėsius. Aš daug kur mėgdžiojau savo mokytojus – Alfą Šiobergą ir Ulofą Mulanderį32, vogiau visa, ką tik galima buvo pasivogti, ir lopiau savo kūrinius. Teatro teoriją mažai teišmaniau. Buvau šiek tiek skaitęs Stanislavskį, kuris tada buvo madingas tarp jaunu aktorių, bet aš jo nesupratau arba nenorėjau suprasti. Taip pat neturėjau galimybių susipažinti su užsienio teatro menu, buvau savamokslis tikrąja to žodžio prasme, tikras kaimo genijus.
Jei kam nors būtų šovę į galvą manęs ar mano draugų paklausti, kokia to mūsų plėšymosi priežastis – būtume tik skėstelėję rankomis. Mes vaidinom, todėl kad norėjom vaidinti. Kas nors turi stovėti scenoj, atsigręžęs į tamsoje sėdinčius žmones, o kad tie „stovintys scenoje“ mes – tiesiog pasisekimas. Tačiau visa tai buvo puiki mokykla. Dėl rezultatų būtų galima ginčytis. Aš taip norėjau būti Prosperas, bet dažniausiai blioviau kaip Kalibanas,
Po dvejus metus trukusių tokių laukinių grumtynių mane pakvietė į Geteborgą, iš aš, viską metęs, išvykau kupinas entuziazmo ir nesutrikdomo pasitikėjimo savimi.
Mano paties pasirinkta tremtis prasidėjo 1976 metų pavasarį Paryžiuje. Paklajojęs po pasaulį, grynai per atsitiktinumą atsiradau Miunchene. Taip pat atsitiktinai patekau į Rezidencteater, kuris yra tartum Bavarijos Dramatenas: trys scenos, maždaug tokio pat pajėgumo aktorių trupė, panašaus dydžio valstybinės dotacijos, toks pat statomų spektaklių skaičius. Ten aš sukūriau vienuolika spektaklių, pasisėmiau nemaža patirties ir padariau nemaža kvailysčių.
Teatro pastatas įspraustas tarp Operos ir Rezidencijos33, jo fasadas atgręžtas į Makso Jozefo aikštę. Šis pastatas, anot pačių bavarų, daro Schnaps Idee34 įspūdį, ir tai visiškai atitinka tikrovę. Tuoj po karo greitomis sulipdytas – skirtingai nuo puošnios Operos jis yra pats bjauriausias statinys ne vien savo išore, bet ir vidumi.
Salė, kurioje telpa daugiau kaip tūkstantis žiūrovų, panaši į nacių laikų kino teatrą. Grindys neturi nuožulnumo, todėl žiūrovui sunku matyti sceną, kėdės ankštos, pragariškai nepatogios, tarp eilių pernelyg siauri tarpai. Smulkesnio sudėjimo žmogus dar gali patogiau sėdėti, bet jam užstos stambesni. Aukštesnis, tarkim, normalaus ūgio švedas matys geriau, bet kėdėje jausis kaip sukaustytas. Tarp scenos ir žiūrovų beveik nėra tarpo, nesuprasi, kur baigiasi scena ir prasideda žiūrovų salė, arba atvirkščiai. Čia vyrauja žiurkių pilkumo ir nešvaraus plytų raudonumo spalvos, balkonų pakraščiai išpuošti pūpsančiais auksiniais ornamentais. Palubėje mirkčioja kraupus neoninis sietynas, ant sienų – irgi neoniniai garsiai zirziantys šviestuvai. Teatro mašinerija susidėvėjus ir išjungta, nes valdžia pripažino ją esant pavojingą gyvybei. Administracinės patalpos ir artistų grimo kambarėliai ankšti, grėsmingi žmogaus sielai. Visur tvyro vokiškų valymo priemonių kvapas, primenanti dezinfekciją arba kareivių viešnamį.
Vakarų Vokietija turi daug miesto teatrų, tačiau geriausios pajėgos sutelktos vos keliuose iš jų: gal dėl to, kad ten gerai moka, o gal kad nėra rizikos būti nepastebėtam. Teatrų direktoriai ir kritikai čia labai paslankūs. Iš visų pakraščių suvažiuoja pasižiūrėti, ką tu veiki. Didieji drakonai kultūrinėse skiltyse, ne taip kaip kitų šalių laikraščiai, rodo nepaprastą susidomėjimą teatru, tikriausiai manydami, kad teatro negalima painioti su video- ir popmuzika. Bevelk nėra dienos, kad nepasirodytų išsami apžvalga apie kokį nors teatrinį įvykį arba straipsnis apie nesiliaujančią karštą diskusiją teatro tema.
Čia beveik nėra algą gaunančių režisierių ar scenografų, Ir tai didelis pranašumas. Su aktoriais sudaroma sutartis tik vieneriems metams – vadinasi, jie bet kada gali netekti darbo. Tik išdirbusių daugiau kaip penkiolika metų nevalia atleisti. Toks pragyvenimo netikrumas turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Teigiamos savybės akivaizdžios, todėl jų neverta komentuoti. O neigiamos – intrigos, piktnaudžiavimas valdžia, agresyvumas, padlaižiavimas, baimė ir šaknų neturėjimas. Teatro direktorius, persikeldamas į kitą miestą, iš buvusios darbovietės pasiima dvidešimt ar trisdešimt aktorių ir tiek pat išvaro į gatvę naujoje. Tokiai sistemai nesipriešina netgi profsąjungos.
Darbo ritmas intensyvus. Didžiajai scenai rengiamos ne mažiau kaip aštuonios pjesės. Filialo scenai – keturios, o Eksperimentinėje spektaklių skaičius įvairuoja. Vaidinama kasdien, be poilsio dienų, repetuojama šešias dienas per savaitę, net ir vakarais, Repertuaras įvairus, spektakliai kasdien keičiami, jau daug metų čia repertuarą sudaro maždaug trisdešimt pastatymų. Pavykęs spektaklis gali būti rodomas daugiau kaip dešimt metų.
Profesionalumas šiame teatre – labai aukšto lygio, taip pat ir žinios, sugebėjimai, mokėjimas kantriai ir nesiskundžiant pakelti nesėkmes, persekiojimus ir netikrumą dėl ateities.
Kaip minėjau, visi čia dirba sunkiai, repetuojama retai kada ilgiau kaip aštuonias ar dešimt savaičių. Režisierius arba aktorius, pripratęs prie šiltesnio klimato ir palankesnio požiūrio į mėgėjišką meną, savo privačiai terapijai čia nerastų ekonominių sąlygų. Visa veikla sutelkta norimam rezultatui pasiekti, nors nėra kito tokio anarchistinio ir viskuo abejojančio teatro, kaip vokiečių. Gal dar lenkų.
Atvykęs į Miuncheną buvau įsitikinęs, kad gana gerai moku vokiečių kalbą. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad klydau.
Pirmą kartą susidūriau su šia problema per bendrą Strindbergo pjesės „Sapnų žaidimas“ skaitymą. Sėdėjo keturiasdešimt keturi puikūs aktoriai ir aktorės. Žiūrėjo į mane kupini lūkesčių, galima sakyti, netgi palankiai. O mane ištiko visiškas fiasko: mikčiojau, pamiršdavau žodžius, painiojau artikelius ir sintaksę, raudonavau, prakaitavau ir maniau sau: jeigu ištversiu šitą gėdą, vėliau galėsiu įveikti bet ką „Det arsynd om manskorna!“ (Gaila žmonių!) vokiškai būtų „Es ist Schade um die Menschen!“ Tai visai nepanašu į taikų ir švelnų Strindbergo šūksnį.
Pirmieji metai buvo sunkūs. Jaučiausi kaip invalidas be rankų ir kojų, pirmą kartą suvokiau, kad reikiamas žodis, pasakytas tinkamu momentu, pats patikimiausias instrumentas dirbant su aktoriais. Žodis, neardantis darbo ritmo, netrikdantis aktoriaus susikaupimo ir leidžiantis klausytis pačiam. Taiklus, efektyvus žodis, ištartas intuityviai, visada toliau pataiko. Įtūžęs, nusiminęs ir netekęs kantrybės turėjau pripažinti, kad tokių žodžių trūksta apgailėtinoj mano šnekamojoj vokiečių kalboj.
Po poros metų išmokau rasti kontaktą tik su tais aktoriais, kurie intuityviai suprasdavo, ką jiems noriu pasakyti. Pamažu mums pavyko sukurti bent jau patenkinamą signalų paremtą jausmais ir prisilietimais. Nepaisant šios savo negalios, Miunchene įkūriau kelis geriausius savo spektaklius. Tai labiau vokiečių aktorių nuopelnas – padėjo jų kantrybė, emocinis jautrumas, gebėjimas greitai suprasti, o ne mano veblenimas. Mano amžiuje nebeįmanoma išmokti svetimos kalbos. Tenka griebtis buvusių žinių likučių ir tenkintis atsitiktiniais pataikymais.
Miuncheno teatro publika nuostabi. Ištikima, išprususi, nepripažįstanti socialinių skirtumų. Ji gali būti labai kritiška ir savo nepasitenkinimą išreikšti švilpimu ir šūksniais. Įdomiausia, kad žmonės vis tiek eina į teatrą, nesvarbu, ar spektaklis išpeiktas, ar iškeltas į padanges. Nenorėčiau tvirtinti, kad žiūrovai nepasitiki dienraščių kritikais – jų recenzijos tikriausiai perskaitomos, tačiau pasiliekama teisė patiems spręsti, patinka spektaklis ar ne.
Visada susirenka beveik pilna salė. Jeigu, jų nuomone, spektaklis pavykęs – žiūrovai ploja nuoširdžiai. Iš teatro skirstosi lėtai, tarsi nenoromis, stoviniuoja būreliai ir dalijasi vakaro įspūdžiais. Restoranai Maksimiljano gatvėje ir skersgatvių kavinės pamažu prisipildo žmonių. Vakaras šiltas ir drėgnas, kažkur virš kalnų gruma perkūnija ir ūžia pro šalį lekiančios mašinos. Stoviu susijaudinęs, įaudrintas, gatvėje jaučiu sklindantį maisto kvapą, išmetamųjų dujų tvaiką ir sunkų žiedų aromatą, dvelkianti iš tamsaus parko, klausausi tūkstančių žingsnių aido ir svetimų kalbų skambesio. Čia jau tikras užsienis, manau sau.
Staiga imu ilgėtis namų, savo žiūrovų, nuoširdžiai keturis kartus kviečiančių aktorius nusilenkti, o paskui bėgančių iš teatro, lyg jame būtų prasidėjęs gaisras. Kai prieinu Niubruplaną, jau prie tylių, nešvariu marmuru apdailintų rūmų ima siausti pūga. Ją neša vėjas iš tundros kitapus jūros, šūkauja keli skarmalėti pankai, baltai nykumai išriedami savo vienatvę.
Miunchene buvau priimtas iškilmingai, išskėstomis rankomis: Bergmanas, pabėgęs iš socialistinio pragaro kažkokioj šiaurėj, randa prieglobstį demokratiniame Bavarijos pasaulyje ir puola į platų ir švelnų tikro meškino – Franco Jozefo Štrauso glėbį.
Šventėje, surengtoje mano garbei, aš buvau nufotografuotas su juo – su Didžiuoju. Jis nė kiek nesivaržydamas ėmė naudoti tą nuotrauką savo priešrinkiminėje kovoje, todėl buvau priverstas prašyti apsaugoti mane nuo tokios garbės.
Iškilmingi priėmimai ėjo vienas po kito. „Užburtoji fleita“, aidint susižavėjimo šūksniams, buvo rodoma didžiausiame miesto kino teatre „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ – per televiziją, su aptarimais ir diskusijom. Vokiečių svetingumas ir smalsumas buvo tiesiog alinantis. Mėginau atsiteisti už tokį geranoriškumą. Stengiausi visur būti mandagus, tik per vėlai supratau, kad Bavarijos visuomenė labai politizuota, o barjerai tarp įvairių partijų ir frakcijų nenugalimi.
Per trumpą laiką sugebėjau visur apsijuokti.
Triukšmingai įsiveržiau į Rezidencteater, atsinešdamas principus ir idėjas, kuriuos buvau įgijęs per ilgą profesinį savo gyvenimą palyginti saugiame Žemės pakraštyje. Padariau fatališką kvailystę, mėgindamas pritaikyti švediškus modelius vokiečių sąlygoms. Sugaišau nemaža laiko, išeikvojau daug jėgų, norėdamas demokratizuoti įvairių teatro nutarimų priėmimo tvarką.
Tai buvo tikras idiotiškumas.
Suorganizavau trupės susirinkimą. Man pavyko išrinkti penkių asmenų aktorių tarybą, kuriai sutelkiau patariamąsias teises. Bet visa tai netrukus nuėjo velniop tikrąja to žodžio prasme. Čia, ko gero, derėtų pridurti, kad Nacionalinis Bavarijos teatras neturi valdybos, jis tiesiogiai pavaldus Bavarijos kultūros ministerijai. Teatru rūpinasi kažkoks pasipūtėlis, vargonais grojantis ministras, pas kurį sunkiau patekti negu pas Kinų imperatorių.
Įveikęs trupės nesutarimus ir pagaliau sudaręs patariamąją tarybą, supratau, kokį monstrą aš čia sukūriau. Metų metais rauginta ir slopinta neapykanta išsiveržė į dienos šviesą, padlaižiavimas ir baimė įgavo neįtikėtiną mastą. Tarp įvairiausių frakcijų įsiliepsnojo priešiškumas. Tokia gudri klasta ir intrigos, kokių Švedijoj neteko matyti net tarp bažnyčios šulų, tapo kasdieniniu maistu ir labiausiai sušiktoj užeigėlėj.
Mūsų teatro direktoriui, atvykusiam iš Vienos, buvo septyniasdešimt metų. Puikus aktorius, deja, vedęs gražią, bet ne tokią gerą aktorę, pamišusią dėl valdžios, baisią intrigantę, kuri tiesiog veržėsi į sceną. Direktorius ir jo Kittemnestra vienudu viešpatavo teatre. Jiedu atkakliai stengėsi įveikti vokiečių teatro šlovę ir nešlovę.
Direktorius apgaudinėjo save manydamas, kad valdo teatrą su tėviška išmintim. Naujai sukurta aktorių taryba negailestingai sugriovė šią iliuziją. Suprantama, jis mane laikė tėviškos meilės savo vaikui griovėju. Žiūrėjo į mane kaip į aršiausią savo priešą, jį karštai palaikė jo žmona, vaidinanti Olgą spektaklyje „Trys seserys“. Mane erzino jos gerklinė kalbėjimo maniera – ji, ko gero, manė, kad tai seksualu. Rimtai patariau jai kreiptis į kalbos specialistą. Šito ji man niekada neatleido.
Manęs ir šefo prasidėjo kova, o aktoriai stebėjo ją, svarstydami, kurią pusę paremti. Mūsų ginklai nebuvo per daug išblizginti. Kova darėsi tragišką nes buvo apnuodyta ankstesnių santykių – anksčiau juk mes nuoširdžiai mylėjom ir žavėjomės vienas kitu.
Tos rietenos sukėlė teatre didžiulę, niekam nereikalingą įtampą. Įnirtingai stengdamasis viską kuo geriau sutvarkyti, aš pamiršau vieną lemtingą dalyką: aktoriai nebuvo tikri dėl savo ateities. Jų baimė buvo suprantama, o drąsa – sunkiau paaiškinama.
1981 metų birželį buvau triukšmingai išvarytas iš teatro. Spektakliai buvo išbraukti iš repertuaro, o man pačiam uždrausta peržengti teatro slenkstį. Dar prisidėjo įvairūs kaltinimai, įžeidinėjimai, perduodami spaudai ir Kultūros ministerijai. Nenorėčiau tvirtinti, kad jaučiausi neteisingai smerkiamas. Jeigu aš būčiau buvęs direktorius, ko gero, būčiau elgęsis lygiai taip pat, tik viską atlikęs greičiau ir ryžtingiau.
Po pusmečio vėl grįžau į tą patį teatrą. Ankstesnis direktorius jau buvo išėjęs. Jo vietą užėmė naujas, atsiradęs po nešvarios laikraštinės ir politinės kampanijos, kuri būtų neįmanoma atviresnėj visuomenėj negu bavarų. Pamokantis ir šiek tiek jaudinantis įvykis pašaliniam stebėtojui, siaubingas ir žeminantis – jo dalyviams.
Kitos kvailystės: aš nutraukiau visus ryšius su Miuncheno spauda ir dėl to turėjau ne kartą pasigailėti.
Nepanorau bendrauti su įtakingais ir nelabai įtakingais kritikais. Tai buvo neprotinga, nes tam tikras flirtas tarp aukos ir budelio yra labai svarbus veiksnys ritualizuotam bavariškam šlovės ir nuopuolio žaidime.
Mano draugas Erlandas Jusefsonas kartą pasakė, kad reikia vengti glaudesnio kontakto su žmonėmis, nes jie pradės tau patikti. Man taip ir atsitikdavo. Prisirišdavau prie daugelio bendradarbių, paskui būdavo skaudu nutraukti tuos ryšius. Atvirai kalbant, tai suvėlino ir mano išvažiavimą mažiausiai dvejiem metams. Štai kaip kartais atsitinka!
Niekada gyvenime nesusilaukiau tiek triuškinančios kritikos, kaip per tuos devynerius metus, praleistus Miunchene. Mano spektakliai, filmai, interviu ir kalbos būdavo sutinkamos su panieka ir irzliu pasidygėjimu, kuris net atrodydavo savotiškai žavus. Tačiau būdavo ir išimčių!
Keletas pastabų: pirmieji mano spektakliai iš tiesų buvo nelabai nusisekę. Bestuburiai ir nuobodžiai pataikaujantys tradicijoms. Tai, suprantama, sukėlė sąmyšį. Be to, aš iš principo atsisakiau aiškinti savo spektaklių mintį. Tai dar labiau erzino žmones.
Paskui ėmiau dirbti geriau, kartais net visai gerai, tačiau nelaimė jau buvo atsitikus. Tas nepakenčiamas skandinavas, manantis, kad jis šį tą reiškia, visiems kėlė velnišką apmaudą. Mano ausis pasiekė prakeiksmai, per „Freken Julijos“ premjerą buvau žiūrovų nušvilptas – nepaprastai stimuliuojantis išgyvenimas.
Režisierius turi išeiti nusilenkti, bent jau per premjerą. Jeigu jis nepasirodo, aišku, kad santykiai yra pašliję. Iš pradžių aktoriai atsiima jiems skirtus plojimus ir šūksnius „bravo“. Paskui pasirodau aš – salėj kyla kurtinantis švilpimas ir nepasitenkinimo balsai. Ką tokiu atveju daryti? Nieko. Pastovi ir nusilenki, kvailai nusišypsojęs, ir tada ateina mintis: dabar, Bergmanai, tu gauni patirti šį tą nauja. Vis dėlto smagu, kad žmonės sugeba taip įsiaudrinti. Dėl niekų. Dėl Hekubos.
Scenos grindys ištepliotos kažkokiais bjauriais snargliais. Vargana Ibseno šmėlka traukia kojas iš lipnios bjaurasties. Kiekvienam aišku, kad tie šlykštūs snargliai vaizduoja buržuazinį dekadansą. Hamleto tėvas murdo po ligoninės lova Šmėklą, žinoma, nuogą. Planuotas spektaklis „Venecijos pirklys“ baigiasi Dachau koncentracijos stovyklos, esančios netoliese, aikštėje. Žiūrovai ten nuvežami autobusais. Spektaklio pabaigoje Šerlokas su kalinio drabužiais, apšviestas stiprių prožektorių, lieka stovėti vienas aikštėje. Vagnerio „Skrajojantis olandas“ prasideda erdvioje bydermejerių svetainėje, į kurią triukšmingai laužydamas sienas įsiveržia laivas. Kai rodomas Encensbergerio „Titaniko“ žuvimas, scenos viduryje pastatomas didžiulis akvariumas. Jame plaukioja siaubingai didelis karpis. Laivui skęstant, aktoriai vienas po kito sulipa į akvariumą, pas karpį. Tame pačiame teatre „Freken Julija“ vaidinama kaip trijų valandų farsas, mėgdžiojantis nebylaus kino stilių. Baltai nusigrimavę aktoriai nepaliaudami rėkaloja ir beprotiškai mosikuoja rankomis. Ir taip toliau ir taip toliau. Iš pradžių visa tai šiek tiek stebina. Paskui supranti, kad tai puiki vokiška teatro tradiciją ištverminga ir gyvybinga. Absoliuti laisvė, nuolatinis abejojimas viskuo, pagardintas profesionalia desperacija.
Iš Šiaurės atvykusiam barbarui, kuris ištikimybę žodžiui yra įsiurbęs sykiu su motinos pienu, tai atrodo siaubinga, bet žaisminga.
Publika šėlsta, susižavėjus arba pasipiktinus, šėlsta kritikai, pasipiktinę arba susižavėję, galva įkaista, žemė linguoja po kojom: ką gi aš čia matau, ką gi aš čia girdžiu, ar čia aš, ar..?
Pamažu apsisprendžiu – juk reikia, velniai rautų, turėti savo nuomonę. Visi taip daro ir puikiai jaučiasi, nors kitą dieną keičia savo požiūrį ir teigia priešingai. Taigi: didžiuma to, kas užgriūva ant manęs iš vokiškos scenos, yra ne absoliuti laisvė, o tikra neurozė.
Bet kaip kitaip tie apgailėtini vargšai priverstų publiką, o svarbiausia kritikus, bent jau pakrutinti antakius? Jaunam režisieriui duodama atsakinga užduotis – pastatyti „Sukultą ąsotį“. Jis pats jau matęs septynis šio veikalo variantus ir žino, kad žiūrovai nuo vaikystės jau matę gal dvidešimt vieną variantą, o žiovulio tąsomi kritikai – penkiasdešimt aštuonis. Todėl ir reikia būti įžūliam, norint parodyti savo veidą.
Tai nėra laisvė.
Šiame chaose randasi dideli teatriniai išgyvenimai, genialios interpretacijos, ryžtingi veržlūs atradimai.
Žmonės lanko teatrą, paskui priekaištauja. Arba džiaugiasi. Arba priekaištauja ir džiaugiasi. Spauda neatsilieka nuo jų. Nepaliaujamai griaudėja vietinio pobūdžio teatrinės krizės, netyla skandalai, kritikai užgaulioja ir patys būna užgauliojami, trumpai tariant – tai murdymasis pragare. Nesibaigiančios krizės. Bet rimtos krizės čia, ko gero, nėra.
Karštas vėjas, pakilęs iš Afrikos dykumų, plūsta per Italiją, perkopia Alpes, palikdamas joms savo drėgmę, paskui srūva tarytum įkaitęs metalas virš plynaukščių ir galiausiai užgriūva Miuncheną. Rytą gali būti šlapdriba ir du laipsniai šalčio, dieną, kai išeini Iš teatro tamsos į gatvę, jau būna daugiau kaip dvidešimt laipsnių šilumos, oras virpa nuo alinančio karščio. Alpių grandinės prie horizonto atrodo taip arti, kas galėtum pasiekti ranka. Žmonės ir gyvuliai pasidaro tarytum lengvai pamišę, tik, deja, nemaloniai nuobodūs. Pagausėja eismo nelaimių, atidedamos svarbios operacijos, pakyla savižudybių kreivė, draugiški šunys ima kandžiotis, katės – žaibuoti akimis. Teatro repeticijos pasidaro emocingesnės. Miestas įsielektrina, o mane apninka nemiga ir įtūžis.
Tas vėjas vadinamas Fionu, ir jo visai ne be reikalo bijomasi. Vakariniai laikraščiai išeina didelėmis antraštėmis, Miuncheno gyventojai geria kvietini alų iš bokalų, į kuriuos įdėta po riekelę sultingos citrinos.
1944 metų žiemą per oro antskrydžius centrinė miesto dalis su bažnyčiom, senoviniais statais ir didinga Opera buvo sulyginta su žeme. Tuoj po karo nutarta viską atstatyti taip, kaip buvo prieš katastrofą. Vėl iškilo su meile iki menkiausių smulkmenų atkurta Opera. Ten, kaip ir anksčiau, yra du širmai vietų, iš kurių nieko nematai, o tik girdi.
Vieną karštą dieną, pučiant Fionui, šiame keistame pastate Karlas Blomas turėjo generalinę „Fidelio“ repeticiją. Aš sėdėjau pirmoje eilėje, įstrižai nuo dirigento pulto, ir galėjau stebėti menkiausius senojo maestro judesius ir jo humorą. Kiek prisimenu, spektaklis buvo siaubingas, o scenografija – tiesiog klaiki, bet tai neturėjo jokios reikšmės. Karlas Blomas išlepintiems, bet virtuoziškiems bavarams dirigavo vos matomais judesiais – buvo mįslė, kaip choras ir solistai supranta jo nurodymus. Jis sėdėjo ant kėdės šiek tiek susikūprinęs, nė karto nepakėlė rankų, neatsistojo, nepervedė partitūros lapų.
Toji nuobodi, nevykusi operinė pabaisa man staiga virto tyru išgyvenimu. Pajutau, kad „Fidelio“ girdžiu pirmą kartą, paprasčiau tariant, aš niekada šios operos nesupratau, nesuvokiau, neįsigilinau į jos esmę. Pritrenkiantis įspūdis, vidinis drebulys, euforija, dėkingumas – visa virtinė netikėtų emocijų.
Viskas labai paprasta: išsaugotos natos, tempas, jokių triukų, nieko, kas galėtų nustebinti. Interpretacija, kaip vokiečiai su lengva ironija pasakytų – werkfreu35. Ir vis dėlto stebuklas.
Kadaise mačiau multiplikacinį Volto Disnėjaus filmą apie pingviną, kuris svajojo patekti į pietų jūras. Galiausiai jis leidosi kelionėn ir atsidūrė palmėm apaugusioj saloj, kurią skalavo šilti, mėlyni vandenys. Ant vienos palmės jis prikabinėjo Antarktidos nuotraukų. Ilgėdamasis namų, ėmė statyti naują laivą, kuris galėtų parplukdyti jį atgal.
Aš irgi kaip tas pingvinas. Dirbdamas Rezindencteater, dažnai galvojau apie Dramateną, ilgėjausi namų, gimtosios kalbos, draugų ir bendravimo. Ir štai aš vėl namie, pasiilgęs įžūlių sumanymų, triukšmo, kruvinų batalijų ir mirtį neigiančių artistų.
Sulaukus mano amžiaus, labai gundo neįmanomi dalykai. Puikiai suprantu Ibseno statytoją Solnesą, kuris lipa į bažnyčios bokštą, nors jam sukasi galva. Įžvalgūs psichoanalitikai perspėja: jei siekiama to, kas neįmanoma, vadinasi, pradeda silpti potencija. Ką gi daugiau psichoanalitikas gali pasakyti?
Man atrodo, kad mane veikia kitos priežastys. Nesėkmė gali turėti stiprų, aitrų skonį, kliūtys pažadina agresyvumą, supurto apmirusias kūrybines jėgas. Viliojantis dalykas įkopti į Everestą iš šiaurės vakarų pusės. Kol aš dar nenutilau dėl biologinių priežasčių, norėčiau, man prieštarautų, kad ir kiti manimi abejotų, ne tik aš, nes pats tai darau kiekvieną dieną. Noriu būti kitiems kliuviniu, susierzinimą keliančiu žmogum, sunkiai susitaikančiu su įprastinėm ribom.
Tai, kas neįmanoma, yra be galo gundantis dalykas, nes aš juk nebeturiu ko prarasti. Bet ir laimėti galiu neką daugiau nei draugiški vertinimai laikraščiuose. Tuos palankius skaitytojas pamirš po dešimties minučių, o aš – po dešimties dienų.
Beje, ir interpretacijos tiesa susieta su laiku. Mūsų spektakliai, ko gero, jau dingo viską užstojančioj migloj, tačiau pavienės šlovės ar nuopuolio akimirkos vis dar šmėkšo švelnioj laiko šviesoje. Bet filmai išlieka, nes liudija negailestingą meninės tiesos nepastovumą. Virš sutrupėjusių kadaise madingų akmenų kyšo vienišos, nuzulintos uolos.
Tulžingo praregėjimo akimirką matau, kad mano teatras – iš penktojo dešimtmečio, o mano mokytojai – iš antrojo. Dėl to praregėjimo darausi budrus ir nekantrus. Privalau atskirti įprastas sąvokas nuo savos patirties, atsisakyti senų sprendimų, ne visada turėdamas kuo juos paveikti.
Euripidas senatvėje gyveno tremtyje, Makedonijoje. Ten jis rašė savo „Bakchantes“. Įtūžęs kaip ir statytojas, derino luitą prie luito: prieštaravimai susiduria su kitais prieštaravimais, dievų garbinimas su dievų dergimu, kasdieniniai rūpesčiai su ritualu. Pavargę moralizuoti, pagaliau suvokia, kad žaidimas su dievais pralaimėtas. Komentatoriai kalba apie seno poeto nuovargį. Tačiau yra priešingai. Masyvios Euripido figūros vaizduoja žmones, dievus ir pasaulį negailestingai ir beprasmiškai judančius po tuščiu dangumi.
„Bakchantės“ – tai kalba apie pasiryžimą sudaužyti liejinio formas.
Versta iš: I. Bergman. Laterna magica. Norstedte Forlag, 1987, Stockholm.
1 Mokinys, važiuojantis į kitą šalį pagal abipusio keitimosi sutartį (vok.). Čia ir toliau – vertėjos pastabos.
2 Patarnaujanti sesuo, užsiimanti labdaringa bažnytine veikla (vok.).
3 Mielas Ingmarai, tai reikštų daugiau negu mandagumą (vok.).
4 Religijos istorija (vok.).
5 „Puolėjas“ (vok.).
6 Žydų užnuodyta (vok.).
7 Ak, Ingmarai, visa tai – ne užsieniečiams (vok.)
8 Vokiečių merginų sąjunga (vok.)
9 UFA (Universum–Film–Aktiengesellschaft) – stambi vokiečių kino kompanija, įkurta 1918 m. Fašistinės diktatūros metu leido pronacistinį kino žurnalą.
10 Valstybiniai Švedijos kino rūmai (Vokietijoj analogiška organizacija įkurta 1933 m.), kontroliavusi kino filmų gamybą ir rodymą.
11 Segerstedtas (Torgny Segerstedt, 1876–1945) – žurnalistas, istorikas. Nuo 1917 m. buvo vyriausiasis laikraščio „Goteborgs Handels ok Sjofartstidning“ redaktorius, negailestingai kritikavęs nacistus.
12 Šalti užkandžiai (vok).
13 O Makchitas turi peilį, bet jo niekas nematys (voks.) Čia ir toliau cituojamas B. Brechto „Operos už tris skatikus“ vertimas – J. Macevičiaus.
14 „Kareiviškas zongas“(vok.).
15 „Baladė apie smagų gyvenimą“ (vok.)
16 Ir kai galvos riedės, šauksiu: “Oplia!“ (vok.)
17 Sava galva surasi tu tik saują utėlių (vok.)
18 Ko norėčiau ateity?
Bent minutę būt laiminga,
Gauti vyrą, koks patinka.
Argi aš esu godi? (Vok,)
19 Kas būt geru nenori iš tiesų (vok.)
20 Šviesoj matomi tie, kurių tamsoj nematyt (vok.)
21 Mano mielas Ingmarai, tvirtai apkabinu tave, ar tu vis dar toks liesas? Klara (vok).
22 Martinas Lamas (Martin Lamm, 1880–1950) – garsus švedų literatūrologas, Stokholmo universiteto profesorius.
23 Soder (pažodžiui – plotus) – pietinis Stokholmo rajonas. Anksčiau ten buvo darbininkų dabar daugiausia gyvena menininkai.
24 Karlas Andersas Diumlingas (Carl Andora Dymling, 1898–1961) vadovavo „Svensk Filmindustri“ nuo 1943 m.
25 Jalmaras Bergmanas (Hjalmar Bergman, 1883–1931) – garsus švedų romanistas.
26 Gustafas Mulanderis (Gustad Molander, 1888–1973) – švedų kino ir teatro režisierius, aktorius. Pagal I. Bergmano scenarijus pastatęs tris filmus: „Moteris be veido“ (1947), „Eva“ (194?), „Išsiskyręs“ (1951).
27 Alfas Šiobergas (Alf Sjoberg, 1903–1980) – garsus švedų aktorius, režisierius, pagarsėjęs puikiais klasikos spektakliais, sukurtais Dramateno scenoje. Vaidino filme „Pjudymas“ (I. Bergmano scenarijus).
28 Paplitęs švediškas patiekalas, pagamintas iš pakepintų mėsos gabalėlių, svogūnų ir bulvių.
29 Kai bus Tavo gimtadienis, aš ateisiu pas Tave į svečius visai nakčiai (vok.)
30 Mary Wigman (1886–1973) – vokiečių šokėja, choreografė, ekspresionistinio šokio pradininkė.
31 Turimas galvoje Eresundo sąsiauris tarp Švedijos ir Danijos.
32 Ulofas Mulanderis (Olof Molander, 1892–1966) – garsus švedų teatro ir kino režisierius, taip pat aktorius. Naujai ir drąsiai statęs Strindbergą. 1934–1938 m. – Stokholmo Karališkojo dramos teatro (Dramteatren) šefas.
33 Bavarijos hercogų rezidencija.
34 Girtos galvos sumanymas (vok.)
35 Ištikimas (vok.)
Petras Bražėnas. Į savo vietą sugrįžęs
1994 m. Nr. 10
Antanas Škėma. Rinktiniai raštai. – T. 1–2. – Vilnius: Vaga, 1994. – T. 1. – 599 p., t. 2 – 551 p.
Dešimtys lietuvių literatūros knygų, kaip ir autorių, iškentė ilgų dešimtmečių tremtį, negalėdamos ne tik peržengti budriai saugomos sienos, prisiregistruoti tėvynėje, bet net būti viešai paminėtos joje. Todėl kiekvienas jų sugrįžimas yra ne tik teisingumo aktas, paliudijantis mūsų teises į neįkainojamą nacionalinį turtą, bet ir šviesi dvasios šventė. Tokių švenčių per pastarąjį penkmetį turėjome ne vieną. Sugrįžo B. Brazdžionio „Poezijos pilnatis“, K. Bradūno „Įaugom Nemuno upyne“, „Prie vieno stato“, A. Nykos-Niliūno „Būties erozija“, H. Nagio „Grįžulas“, Liūnės Sutemos „Poezijos rinktinė“, M. Katiliškio „Užuovėja“, negrįžti“, J. Aisčio „Milfordo gatvės elegijos“, J. Jankaus romanai… Visų nesuminėsi. „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“, kurią taip pat priskaičiavau prie reikšmingiausių literatūrinio gyvenimo reiškinių, daugeliui gal tik šiandien atveria akis į tai, kas iš mūsų buvo atimta.
Tragiškai pavėluotai grįžusių, nekantriausiai lauktų knygų lentynoje šiandien savo vietą užėmė dar vieno, tiksliau – vieno iš ryškiausių lietuvių rašytojų – prozininko, dramaturgo, poeto, literatūros kritiko, publicisto Antano Škėmos „Rinktinių raštų“ dvitomis. Neatsitiktinai pasakiau: knygų lentynoje. Kol šį įvaizdį pakeisime sąvokomis mūsų sąmonėje, mūsų dvasinių vertybių sistemoje, praeis laiko. Galima tik trokšti, kad jis būtų kuo trumpesnis, bet visiškai pasitikėti likimu, atsiduoti jo valiai būtų per daug rizikinga: plačiajai visuomenei Antano Škėmos kūryba nėra nei gerai pažįstama, nei lengvai suvokiama. A. Škėma nėra lengvų pasiskaitymų autorius, ir jau šiandien Lietuvoje sutiksime ne vieną skaitytoją, net iš mokytojų, kultūros darbuotojų, neradusį su rašytojo kūryba deramo, vaisingo kontakto. Tai natūrali ne vienam rimtam menininkui tekusi dalia.
Kita vertus, rimto ar bent tokiu norinčio būti skaitytojo nuturėtų žeisti pastaba ar informacija, kad A. Škėmos dvitomis ateina palydimas kompetentingų žvilgsnių ir žodžių, galinčių palengvinti kai kuriuos pirmosios pažinties sunkumus. Tai – A. Bučio „Įžanga į A. Škėmos pasaulį“ (įvadas į dvitomį), R. Šilbajorio „Žmogus Antano Škėmos kūryboje“ („Egzodo literatūros atšvaitai“, 1989) ir „Žvilgsnis į Antano Škėmos dramaturgiją“ (knygoje „Netekties ženklai“), V. Kelertienės „Trys istorijos ir atsakomybės“ (knygoje „Metmenų laisvieji svarstymai“) ir kt. Dramatiški rašytojo biografijos vingiai, jautraus, imlaus charakterio bruožai, daugiašakis talentas, prisiėmęs pasaulinės kultūros ir meno, moderniosios filosofijos įskiepius, socialinis ir literatūrinis jo kūrybos fonas bei kontekstai, objektyvios bei subjektyvios prieštaringo atskirų jo kūrinių vertinimo prielaidos – visa tai yra iš esmės nužymėta kaip būsimų tyrinėjimų kryptys, laukiančios platesnių užmojų, gausesnių jėgų ar bent vieno rimto, specialaus atsidėjimo.
Tam, kas šito imsis, pirmiausia iškils klausimas apie naująjį, išskirtinėmis aplinkybėmis besiformuojantį A. Škėmos kūrybos kontekstą. Kas jį sudarys po keturių ar penkių dešimtmečių iš tremties grįžusiems kūriniams, gimusiems visai kitoje istorinėje, geografinėje, socialinėje, kultūrinėje aplinkoje, o kai kuriais atžvilgiais gal net į ją ir orientuotais? Ką tie kūriniai reiškė ir galėjo reikšti savo metu? Kokius pokyčius patyrė jų reikšmė ir prasmė per tuos dešimtmečius? Kas išliko iš jų ir juose kaip universalios meninės vertybės? Į tuos klausimus neverta ir nedera atsakinėti nieko ir niekuo neįpareigojančiomis deklaracijomis, atsakymus turėtų duoti nuoseklios studijos, profesionalūs palyginimai ir objektyvūs vertinimai.
A. Bučys, įvadiniame straipsnyje priminęs, kad pagrindiniai A. Škėmos veikalai parašyti tada, kai amerikiečių literatūroje dar nebuvo nei Dž. Boldwino „Kitos šalies“, nei Ph. Rotho „Portnojaus skundo“, nei J. Kerouaco „Kelyje“, nei didžiuma bitnikų prozos (kaip matoma, kai kas iš tos prozos net pralenkė A. Škėmą pakeliui į Lietuvą!), daro kuklesnei ausiai gal ir per skambią, bet, mano manymu, anaiptol ne fantastišką išvadą: „Jei tokioj situacijoj Škėma būtų rašęs angliškai ir nebūtų laukęs savo knygų išleidimo po keletą metų, ne vienas jo kūrinys būtų buvęs ne tik pirmųjų anticenzūrinių kregždžių tarpe, bet ir savo stilistine, menine, eksperimentine dvasia būtų tapęs pirmeiviu ne vien amerikiečių, bet ir pasaulinėje prozoje, kurioje amerikietiškos prozos mokykla po karo ėmė užimti pirmaujančią vietą.“
Istorija neturi atbulinio bėgio, ir šiandien turbūt nėra jokių perspektyvų išsipildyti lietuvį kankinančiai vilčiai duoti ką nors pasauliui, bet namuose nepražiopsoti ir inventorių vertybes, dėl kurių nereikia rausti pasaulio akivaizdoje, tiesiog privalu. A. Škėmos, kaip ir kitų didžiųjų išeivijos rašytojų, kūryba, gimtosios žemės kultūriniame gyvenime neatlikusi ar tik iš dalies atlikusi misiją, kuri jai priklausė, mūsų laimei, dar gali ją – kad ir pavėluotai – atlikti. Turbūt nė vieno sugrįžtančiojo nelaukė gimtinėje tokia tuščia ir užpildymo besišaukianti niša, kokia laukė A. Škėmos. Net nejauku būtų kalbėti, ko dar nebuvo lietuvių literatūroje, kai rašytojas taip tragiškai anksti baigė savo kelią. Dar nejaukiau būtų prisiminti, kas tuo metu buvo joje. O buvo, kaip dabar iš laiko perspektyvos matyti, tik didelė negailestinga laiko, žiaurių okupacijų, sovietizacijos, fizinio ir dvasinio genocido palikta duobė, įgriūva, kurioje prasmego gražiausi A. Škėmos bendramečių ir jaunesnių už jį kūrėjų metai, neparašyti ar dar blogiau – diktuojant prievartai, konjunktūrai paklūstant parašyti kūriniai, šiandien paminėtini nebent kaip iliustracija, kad totalitarizmas ir kūryba yra nesuderinami dalykai. Taip stalinizmo epochoje gimę A. Škėmos, kaip ir kitų jos gniaužtų išvengusių išeivių kaina. Šiandien yra beveik vieninteliai literatūros istorinės tąsos ženklai, įrodymas, kad tauta, kai buvo užgniaužtas balsas, tuo metu kalbėjo savo išeivių lūpomis. Vien to užtektų pagrįsti pagrindinei šio straipsnio tezei, kad A. Škėma sugrįžo į savąją, niekieno neužimtą vietą. Literatūrinės technikos, meninės genetikos atžvilgiu artimiausias kai kuriems jo prozos kūriniams „vidinio monologo“ romanas vis dėlto turėjo per daug ryškią laiko diktato žymę, kad be išlygų galėtų būti lyginamas su jo paties laisvo pasirinkimo subrandintais vaisiais. Žiaurumas, absurdas, groteskas, septintajame aštuntajame dešimtmetyje gavę pilietybes teises mūsų dramaturgijoj, taip ir liko viešai neįvardiję to žiaurumo bei absurdo. Filosofinė problematika, didžiųjų žmogaus būties klausimų apmąstymas, vaisingos naujų išraiškos priemonių paieškos novelėse išplėtė jų idėjinį horizontą, sumodernino formą, bet anapaiptol nedažnai pasiekė ne tik A. Škėmos įvaldytas pasaulio priešiškumo žmogui, jos tragizmo gelmes, bet ir jo kūrinių formos turiningumo, plastiškumo lygį. A. Škėmos grįžimą į savo vietą suprantu ne tik kaip istorinės teisybės aktą atsiskaitant su praeitimi, bet ir kaip nebaigtos kūrybinės pamokos tęsinį ateityje.
„…Škėmai, kaip kūrėjui, įvertinti reikalingi visai kiti išmatavimai negu tie, kurie tinka daugumai“, – netrukus po rašytojo mirties rašė R. Šilbajoris, po kelerių metų pridūręs, kad „galbūt tik vienas Škėma niekur nepabėgo (turima galvoje, kad dauguma išeivijos prozininkų surado „daug įvairių prieglaudų pabėgti nuo tikrovės“ – P. B.) ir šiurpiai sukliko tikrovės paliestas, bet mes užsikimšom ausis, nenorėdami to šauksmo girdėti.“ Kas tai per šauksmas? Ko sukliko rašytojas? Kritika yra nurodžiusi keletą idėjų ar motyvų, kurie išskiria A. Škėmą, leidžia jį atpažinti. Ne iliustracijos jau įvardytoms idėjoms ieškodamas, o tiesiog tikėdamas, kad kiekviename rašytojo kūrinyje turi būti kažkas, kas jį jaudino, kamavo, kankino, skaitau jo kūrinėlį iš pirmosios knygos, kuriuo dabar ir prasideda dvitomis, – „Nakties tyla“.
Prie reikšmingiausių A. Škėmos kūrinių jos, aišku, nepriskirsi, ji tenkinasi kuklesne vieta, bet, kita vertus, reikšmingiausiems buvo intensyviai ir nuosekliai ruoštasi, ir šiuo atžvilgiu net mažytė prozos miniatiūra ar impresija gali būti įdėmesnio įsižiūrėjimo objektas.
Kas gi įvyksta „Nakties tyloje“? Beveik nieko: žvaigždės spinduliai suranda ir paliečia miegančio žmogaus rankas, ir jis nubunda. Suskaudusi širdis, trūkčiojantis „mažytis raumenukas kairiajame akies voke“ yra greičiau tik išoriniai simptomai to nerimo, kuris ir užlies pusketvirto puslapio tekstą. Žmogus vienišas, niekas jo nubudimo nepastebės, niekas nepaklaus, kodėl jis nemiega, ir pati Nakties Tyla, simbolistų maniera rašoma iš didžiosios raidės, imasi šnekinti nubudusį, aiškintis jo nerimo priežastis. Kažkas, vaikštantis už lango, – miręs kareivis liepsnosvaidžio išdegintomis akimis, net nežinantis, kad „jo namą nupūtė karas“. Klabenimas į mūro sieną – tai slėptuvėje griuvėsiais užverstas kareivio vaikutis, ieškantis ir reikalaujantis „šilto motinos kūno“. Blanki žvaigždė danguje, gal ir ta, kuri savo spinduliu pažadino novelės herojų, ta pati, kurią matė mirštantysis iš bado, vienas iš daugelio, „kuriuos rankiojo kaip malkas“. Kaimynės lange „užsižiebė ir užgeso“ žiburys – ten susijungė du įsimylėjėliai, o prie jos namo sienos šliejasi berankė žmogysta – jau miręs kaimynės vyras, tik „nenumaldomo pasiilgimo“ čia atvestas. O nukreipus žvilgsnį į sieną, atsiveria „tavo šalies miškas“, kuriame „po egle raičiojasi tavo brolis“, svetimojo pašautas, o šalia klūpo moteris, kartojanti žodžius: „Mus užmiršo, mus užmiršo, mus užmiršo“. Ir visą kaip refrenas skamba prisiminimas, kad mirusiuosius „palaidojo Tas, o Jo sostas virš žvaigždžių“, kad „Tas, kuris prakeikia, yra didelis ir galingas“, kad „Tas, kuris prakeikia, mėgsta kančią“, kad Jis keršija žmogui, tebeslepiančiam savy „kadaise nugalėto Dievo kibirkštis“.
„Nakties tyla“ primena „senus padavimus ir šventąsias knygas“, primeną kad „ten visada du besikaunantieji – įvairiais vardais pavadinti Dievas ir Šėtonas“. Neatimdama vilties, kad „gal prisikels ir Šviesusis Dievas“, Nakties Tyla vis dėlto perspėja saugotis to, kuris jį nugalėjo, stengtis nejudėti ir užmigti.
Nubudęs žmogus neturi vardo, kaip jo neturi nei kareivis, nei jo vaikutis, nei kaimynė, nei jos meilužis, nei vyras, nei kaip malkos surankioti mirusieji iš bado – rašytojas apmąsto atvejį ar personažą, o didelę tragediją išgyvenusio ir gal ne mažesnės laukiančio pasaulio būseną kurioje moteris, kartojanti „Mus užmiršo“ iš esmės išsako visą mūsų lemtį.
Pasaulis – nugalėjusio Šėtono karalystė, nors žmogus ir siekia nugalėti. Žmogui „prakeikimas išrašomas amžiams“, ir labai reliatyvi riba skiria tuos, kurie siekia viltį palaidoti nuo tų, kurie išgyvena nakties košmarus. Nušautas brolis norėtų aplankyti savo moterį, o mirusiojo iš bado akiduobes degina žvaigždžių šviesa. Artimi žmonės pasmerkti amžinam išsiskyrimui, ir kiekvieną jų kankina vienišumo jausmas. Pasaulis užlietas egoizmo, žiaurumo, veidmainystės bangos, mažų mažiausia keistai bei įžūliai jame skamba senas posakis „Meilė galingesnė už Mirtį“. Lyg iš anksto atremdamas ne kartą vėliau girdėtą priekaištą apie nutolimą nuo tautinių rūpesčių, autorius įveda į novelę miško ir svetimojo pašauto brolio motyvus, kuriuos nesunku perskaityti kaip prasidėjusios rezistencijos metaforą, o cituotą suklupusios moters skundą „Mus užmiršo“ adresuoti ir Dievui, ir Amerikai. Pirmoji A. Škėmos novelė jau užfiksuoja vėliau išsišakojantį maišto motyvą („tu nori iššokti iš lovos. Tu nori grūmoti Jam, nori rėkti garsiai, nori, kad Jis išgirstų.“) ir pradeda būsimųjų klausimų seriją: „Kodėl taip yra?“ Pirmą kartą čia nuskamba apglėbiančios beprotybės motyvas, pirmą kartą žmogų sudrebina tiesioginės, buitinės priežasties lyg ir neturinti baimė: nuo pasaulio, visatos prisilietimo jis sudreba.
„Nakties tylos“ stilistikoje jau galima pastebėti bruožus, kurie vėliau charakterizuosi visą A. Škėmos kūrybą. Novelę pagrįstai galima laikyti vidinio monologo, sąmonės srauto pavyzdžiu, o Nakties Tylą – to paties nubudusio žmogaus alter ego. Jau šioje novelėje tragiškąją žmogaus situaciją pabrėš, sustiprins ir ekspresyvūs vaizdiniai („…atšliauš diena. Dieną žemę raižys aštri saulė, augalai ir daiktai rėks ryškiom spalvom, barsis ir juoksis žmonės“), ir metonimiška detalė (tas trūkčiojantis „mažytis raumenukas kairiajame akies voke“), ir neslepiama ironija, kad kalbama apie „nuostabiai ramų kraštą“, ir geliantis sarkazmas, kai prisimenami žmonės, „švelnūs kaip murkiančios katės“. Frazė „Ten susijungė du įsimylėjėliai“ taip pat signalizuoja ne tik apie būsimuosius erotizmus, dėl kurių autorius yra patyręs nemalonumų, bet ir rodo jo polinkį į rupų, nenudailintą žodį, kuriuo ir tegalima perteikti bei įvertinti priešišką žmogui tikrovę.
Beje, priekabiaujant novelė gali būti ir kritikos jau pastebėtų A. Škėmos silpnybių (melodramatizmo etc.) iliustracija, bet mus tuo tarpu domina ne vienas kitas neužsimezgęs žiedas, o šaknys, maitiną brandžiuosius A. Škėmos kūrybos vaisius. Vieną „gražiausių ir liūdniausių apysakų visoje lietuvių literatūroje“ A. Bučys pavadino „Saulėtas dienas“, aštuonių novelių ar epizodų, penkiasdešimties puslapių kūrinį, meninės informacijos požiūriu pranokstantį daugelį kitų kelis kartus žodingesnių. „Saulėtos dienos“ (parašytos 1951 metais) reikšmingai papildo mūsų meninės patirties susiformuotą supratimą apie revoliucinį terorą Rusijoje, matomą ir vertinamą lietuvio žvilgsniu.
Žinantiems svarbiausius A. Škėmos biografijos faktus nesunku nustatyti apysakos autobiografiškumą: lietuvio mokytojo šeima iš krauju paplūdusios Rusijos nori pabėgti į jau nepriklausomą Lietuvą ir gyvybe sumoka už šitą norą. Tikrovė Škėmoms buvo gailestingesnė: kažkas išgelbėjo juos nuo tragiško finalo, pavaizduoto priešpaskutiniame apysakos skyriuje „Salto mortale“. Bet dvasinio sukrėtimo, kurį išgyveno būsimasis rašytojas, būta tokio stipraus, kad baimės, mirties, amžinybės, teisingumo motyvai ir po „Saulėtų dienų“ kartosis dar ne viename kūrinyje. Apysaka – įdomus ir parankus objektas autobiografiškumo ir meninės išmonės dialektikai kūrinyje aptarti. Lenkaitė A. Škėmos motina, neatsisakiusi rūsčių tikrovės išbandymų, apysakoje tampa kirgizo, svajojančia apie savo stepes ir kurganus, pirmąja auka, krintančia nuo raudongvardiečio šūvio, bet meniniai Veros polinkiai, jos romantiškumas, pirmieji nerviniai priepuoliai, kai kurie jos tėvų tarpusavio santykių momentai neabejotinai paimti iš gerai pažįstamų prototipų. Meninės realių žmonių bruožų metamorfozės, įvykių, reiškinių transformacijos dar įdomiau atrodytų su gyvenimiškaisiais šaltiniai palyginus ne vieną, o porą ar keletą kūrinių, šiuo atveju – artimus „Saulėtų dienų“ ir „Baltos drobulės“ motyvus.
Apysakos meninę įtaigą lemia tai, kad žiaurus, brutalus, negailestingas pasaulis joje matomas lyg vogčiomis į jį ištrūkstančio, o šiaip jau stropiai nuo gyvenimo baisybių saugomo devynmečio paauglio Martynuko akimis. Ant stulpų kybą vėjo siūbuojami pakartų baltagvardiečių lavonai, raudongvardiečiai, besismaginantys su nugirdyta prostitute, tramvajaus keleiviai, atsidūrę susišaudymo ugny, ir visą patirtą siaubą užbaigianti „dezertyrų“ sušaudymo scena – vaizdai, šiurpūs patys savaime, bet dar šiurpesni, kai projektuoji juos j vaiko sąmonę. O autorius juos projektuoja ne tik tokiu būdu, kad baisi paauglio patirtis kankinamai atsilieptų košmarais, karščiuojančio ligonio haliucinacijomis, bet ir tokiu, kad vaikiškoji patirtis atsivertų kaip baisios demoralizacijos bedugnė. Pakaruokliai Martynuko kiemo vaikams – nebe siaubą keliantis reginys, o išdaigų objektas. Vaikų žaidimai kartoja suaugusiųjų pasaulio žiaurumą. Žiaurėja visi: ne tik Martynuko tėvas, griežiąs dantį kada nors prikulti savo romantiškai svajojančią žmoną ar ne tuos žaidimus žaidžiantį sūnų, bet ir pats Martynukas, žiūrintis į pirmą kartą matomą vaiką ir svarstantis: „Gal suduoti jam per veidą? Įdomu, kaip jis verks.“
„Saulėtose dienose“ jau suformuluojama egzistencinė problema, kuri vėliau kankins ne vieno A. Škėmos kūrinio veikėjus, – Dievo problema. „…Žmogiukas sprendžia amžinus klausimus. Kas yra meilė, kas yra Ponas Dievas? Jis pradeda spręsti klausimus, kuriuos visi sprendžia.“
Autorius, atrodo, nepamiršta, kiek metų jo žmogiukui, ir neužkrauna jam naštos, kurios nepakeltų gležni pečiai. Martynukas, vyresnio, gudresnio už jį ir žiaurumo mokyklą jau ėjusio savo epochos vaiko Vaskos gundomas, bando nušokti pas Dievą, bet visos pastangos baigiasi tik negailestingomis gundytojo patyčiomis.
Apysakos pasakojime, jos stiliuje ir kalboje jau aptinkame tai, kas vėlesnėje A. Škėmos prozoje („Baltoje drobulėje“, „Izaoke“) išsiskleis kaip originalus sąmonės srauto variantas, realistinių ir fantastinių, parabolinių vaizdų dermė, ironijos ir sarkazmo gaidos.
Geriausiai tai matyti įsižiūrėjus į apysakos pasakotojo vietą ir funkciją, į jo santykį su kūrinio personažais. Apysaka pateikiama kaip tradicinio visažinio trečiuoju asmeniu pasakojamas tekstas. Toks įspūdis, kai skaitai pirmųjų pastraipų pradžias: „Puslapyje skrieja angelas, labai ilgas ir išbalęs“, „Martynukas guli lovoje“, „Gatvėje kartais nuaidi duslūs žingsniai“.
Bet nereikia didelių literatūrinių įgūdžių, kad suvoktum, jog tokiam objektyvaus mąstymo laukui priklauso tiktai apysakos teksto dalis, gal net nedidelė. O didžioji – aiškiai pažymėta personažų matymo, mąstymo, interesų ženklais. „Stiklinis žmogus“, kurį Martynukas mato kambario kampe, tikriausiai atėjęs iš skaitomos knygos, o jo keliamas įspūdis aiškiai sustiprintas karščiuojančio vaiko sąmonės.
„Motina sėdi kaip statula, parėmusi rankomis galvą ir žiūri lovos pusėn“, – tai gali matyti ir vaikas, ir pašalinis, trečiasis asmuo. Bet kai „delnais pridengtos įstrižos akys žybteli šlapiu žvilgsniu“, šito priskirti vaiko įspūdžiui jau negalima. Juo labiau tokių teksto vietų, kuriose, randam palyginimą „lyg vaškinės statulos panoptikume“. Ne tik Nukas, bet ir jo mokytieji tėveliai vargu bus matę tą panoptikumą, o juo labiau įsileidę toki įvaizdį ir žodį į savo leksiką. Kita vertus, „rimtam“ pasakotojui aiškiai nepritiks žvilgsnis, kuriuo palydima Nastė („puiki, plačiašlaunė mergina“) ar išreiškiamas pojūtis, kurį patiria Martynukas, storo pono užgultas po tramvajaus apšaudymo („Jis jaučia, kaip prie pat jo galvutės dreba pilvo riebalai“). Kartais net ir suabejojant panašių įvaizdžių psichologiniu autentiškumu ar estetine verte, negalima nepabrėžti autoriaus pastangų objektyvų trečiojo asmens pasakojimą kaip galima prisodrinti subjektyvių apysakos herojų pojūčių, emocijų, minčių.
Savo meninio žodžio ir vaizduojamo žmogaus psichologinio autentiškumo siekiai be menininko pastangų rezultatai ryškiausiai atsiskleidžia stambiausiame ir – bendru pripažinimu – geriausiame A. Škėmos kūrinyje – romane „Balta drobulė“. Net ne vieną perskaičius šį kūrinį, nėra lengva apibrėžti jo semantines dominantes, įvardyti jo vertės dėmenis: turbūt dar prireiks laiko, kol romano tekstas, išraižytas kritinės analizės aspektų linijomis, nušviestas gilesnių įžvalgų plykstelėjimu, pagal bendrą mastelį palygintas, su to paties ar skirtingo laiko, žanro, stiliaus, problematikos kūriniais, taps iš tikrųjų savas. Tad ir čia pateikiamus „akcentus“ teisingiau traktuoti ne kaip išvadas iš to, į ką jau įsiskaitytą, o kaip išankstinę programą, kurią dar reikės įgyvendinti A. Škėmos kūrybos skaitytojams, tyrinėtojams.
Mums, postsovietinės epochos žmonėms, ir literatūros, kuriai be jokios atrankos buvo klijuojamas epitetas „tarybinė“, skaitytojams pirmiausia rūpės pasiaiškinti A. Škėmos žmogaus fenomeną. Kategorišku R. Šilbajorio teigimu, „Škėmos kūryboje yra tik vienas pagrindinis veikėjas“. Net laikant šią frazę kiek sąlygiška visos rašytojo kūrybos požiūriu, „Baltai drobulei“ ją galima taikyti be išlygų: pagrindinis veikėjas čia iš tiesų tėra vienas, Antanas Garšva – gili, sudėtinga, prieštaringa, tragiška asmenybė, akumuliavusi savyje skaudžią dvidešimtojo amžiaus vidurio žmogaus, lietuvio, inteligento, menininko patirtį. Garšvos tragizmą lemia ne viena, o visas kompleksas tarpusavyje susipynusių priežasčių. Jo likimą galima vaizduotis kaip savotiškus vidinio pragaro ratus, kuriuos tenka pereiti nuolat blaškomam iš vieno į kitą. Šitas blaškymas ar blaškymasis – kūrinio kompozicijos sritis, bet vidinio pragaro ratus, kaip „darbinį“ įvaizdį, maga labiau sukonkretinti.
Antanas Garšva – tremtinys, pabėgėlis, vienas iš tūkstančių, keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą pasitraukusių į Vakarus, gyvenusių „dipukų“ stovyklose Vokietijoje, perplaukusių Atlantą ir penktojo dešimtmečio pabaigoje ėmusių iš visų jėgų kabintis į gyvenimą Amerikoje. Iš žalios agrarinės Lietuvos, iš kaimiško Kauno patekęs į civilizacijos forpostą, iš laisvų meninių polinkių ir manierų žmogaus tapęs tik savo numerį ir sekundėmis normuojamą laiką teturinčiu „žmogėnuku“, daugiaaukščio viešbučio liftininku, Garšva išgyvena dramą atviru tekstu lyg ir neišsakomą, bet jaučiamą iš sarkazmo, iškošiamo pro sukąstus dantis. Liftininko darbas turbūt nebuvo sunkesnis už Kanados miškų kirtimą, kartono dėžių kalimą ar išlydytos geležies pilstymą karštame ceche, ką jaunystės metais išbandė būsimi filologijos profesoriai ir literatūros klasikai, bet Garšvos išgyvenimai vis dėlto liks kaip autentiškiausias ir įspūdingiausias šitų išgyvenimų meninis įprasminimas. Lietuvos valstiečiui, plūgo rankeną pakeitusiam šluotos kotu, ar darbininkui – vieną Įrankį kitu, adaptacija Amerikos didmiestyje vyko greičiau ir ne taip skausmingai kaip inteligentui, be rūpesčio fiziškai išlikti, vis dėlto buvo kitų, ne mažiau už jį svarbių. Tad Garšvos paveikslu A. Škėma meniškai apibendrino praradimą kartos, kuriai Nepriklausoma Lietuva jau buvo davusi ne universitetinio, tai bent vidurinio išsilavinimo šviesą, kartos, kuri negrįžtamai išklydo į pasaulį istorinių pervartų sumaišty.
Bet net inteligento etiketė Garšvai yra per plati ir pernelyg abstrakti: jis – menininkas, poetas, išgyvenantis ypatingą gimtosios žemės ir gimtosios kalbos netekties dramą. Pagaliau menininkas menininkui, poetas poetui nelygu. „Baltoje drobulėje“ sutinkame ne vieną poetą – regime ir patriotą, ir konjunktūrininką. Garšvai jie tokie pat tolimi ir svetimi, net tolimesni ir svetimesni už bendradarbius liftininkus. Garšva – poetas, iškėlęs sau ypatingo sunkumo uždavinį: kūryboje sujungti, susintetinti du istoriškai labiausiai nutolusius poetinės raiškos polius – iš tautosakos gelmių iškylančius raliavimų atbalsius ir XX amžiaus avangardinio meno patirtį. Pastarieji poezijos raidos dešimtmečiai parodė, kad būta ir gyvų tokių siekių pavyzdžių, ir sėkmingų bandymų, bet Garšvą šiuo atžvilgiu vis dėlto galėtume laikyti meniniu paveikslu, pralenkusiu savo prototipus.
Meilės tema romane, galima sakyti, yra jos žanrinis požymis ar net reikalavimas, o ne meninės individualybės ženklas, bet ir šią temą plėtodamas A. Škėma pasirodo kaip kūrėjas, neinantis išmintais takais. Garšvos – Elenos linija – naujas ir unikalus variantas visoje lietuvių romano istorijoje, savotiška mįslė, kuri gal nė negali būti įminta. Meilė Garšvai – ir uostas, į kurį veržiasi gyvenimo audrų aplamdytas jo laivas, ir pavojinga sekluma, kurios prisibijo prie audrų pripratęs vairininkas poetas. Kankindamasis pats, Garšva kankina ir mylimą moterį, saugų šeimos užutėkį pasiryžusią iškeisti į neramią, audrotą poeto jausmų jūrą. Kodėl Garšva atstumia Eleną? – klausia skaitytojai, jau pasiūlę ne vieną ir savo atsakymo versiją – nuo lengvabūdiško herojaus požiūrio į moterį apskritai iki aukščiausio žmogiškosios atsakomybės laipsnio, kai aukojama savo laimė, kad netaptum našta mylimam žmogui. Ne atsakymo vienareikšmiškumas šiuo atveju aktualus literatūros tyrinėtojui, o būtent žmogaus ir situacijos sudėtingumas, o jo niekaip neperteiks vienareikšmiai atsakymai.
Kankinantis Garšvos išbandymas meile yra susijęs su dar viena likimo ir autoriaus jam skirta nelaime – progresuojančia nervų liga. Tragiškiausia, kad artėjančią beprotybės naktį, žmogaus ir poeto siekius bei viltis pasiglemžiančią bedugnę jis suvokia blaiviu protu, vis dažniau užtemdomu ligos priepuolių. Psichologinis beprotybės „rato“ autentiškumas grindžiamas ne vienu motyvu ir meniniu argumentu: romano siužetas ir detalės įtikina mus, kad lemtingi čia yra ir iš motinos paveldėti genai, ir galvos trauma, patirta enkavedistų naguose, ir nuolatinis smegenų perkrovimas, lydintis aukščiausių siekių ir ambicijų menininką, filosofinėse žmogaus egzistencijos problemose įklimpusį mąstytoją.
Paskutinis Garšvos vidinio pragaro ratas – didysis metafizinis klausimas – Dievas. Kaip ir autorius, priskyręs save ieškančiųjų, o ne dogmatikų kategorijai, Garšva ir šiuo atveju išgyvena kankinančią dramą, kurios atspindžio sovietmečio literatūroje nė įsivaizduoti negalėjome.
Egzodo – kūrybos – meilės – tikėjimo – artėjančios beprotybės „ratų“ ne tik sukamą, bet ir traiškomą žmogų, kurį romano finale jau matome tarsi išsipildžiusį jo epigrafo „pažadą“ („Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje“), priimame ne tik kaip išskirtinį fenomeną naujajame – sovietmečio literatūros – kontekste, bet ir kaip meninį charakterį, neturintį bent kiek savęs verto antrininko ir išeivijos prozoje.
Palyginti nedidelės apimties kūrinyje aprėpti tegu ir vieno pagrindinio personažo, bet tokį daugiašakį charakterį vargu ar būtų pavykę tradicine epinės ar psichologinės buitinės prozos kalba. Neatsisakydamas jos, šaltą objektyvų trečiojo asmens pasakojimą sumaniai supindamas su pirmuoju asmeniu pateikiamais Garšvos užrašais, A. Škėma pirmasis iš prozininkų žengė žingsnį į didiesiems Europos modernistams jau pažįstamą ir sėkmingai išbandytą sąmonės srauto poetiką.
Galima tik paspėlioti, kaip būtų pakrypusi mūsų prozos raida, jeigu kūrybinė A. Škėmos patirtis būtų laiku susilaukusi atgarsio gimtojoje literatūroje. Sakydamas „atgarsio“, aš jau pirmiausia turiu galvoje net ne stiliaus ir technikos dalykus: jie, kad ir kiek pavėlavę, vis dėlto prigijo mūsų prozoje. Sudėtingesnis ir iki šiol atviras tebėra A. Škėmos-žmogaus klausimas, ir net ne Garšvos ar kito kurio personažo biografijos vingiai, charakterio prieštaringumai, būdo keistenybės, o jo santykis su savo kūrėju, tiksliau sakant, kūrėjo santykis su personažu yra mūsų literatūros iki galo dar neįsisavinta pamoka. Garšva – gyvenimo negailestingai bandomas ir slegiamas žmogus. Jis neturi galimybės pakeisti savo egziliškos lemties, lengvai įveikti kūrybinių siekių ir galimybių priešpriešos, žmogiškai realizuoti savo meilės, įveikti savo ligos, lengvai ir galutinai atsakyti į egzistencinius metafizinius klausimus ir t. t. Šitaip žiūrėdami, galėtume pasakyti, kad jis turi derintis prie pasaulio, kaip ir dešimtys mums pažįstamų personažų. Ir vis dėlto jis yra laisvesnis už juos vien todėl, kad yra nevaržomas autoriaus valios. Autorius jo nekaltina ir negina, neidealizuoja ir nesmerkia, tiesiog leidžia gyventi jam skirtą gyvenimą, be žodžių priimdamas jį kaip nelygstamą vertybę. Šiuo „akcentu“ ir nutraukiu savo mintį, jau pasišovusią sukti į A. Škėmos dramaturgijos, literatūros kritikos bei publicistikos lankas. Nereikia skubėti, sakau sau, skubėti. Dabar jau, tikėkimės, A. Škėma visiems laikams liks savo vietoje – su mumis ir ateisiančiaisiais. Ir literatūros mokslas bei kritika vis dažniau į jį atsigręš. Ir net ne jų atsigręžimas svarbiausia. Svarbiausia, kad atsigręžtų skaitytojas, kuriam primenu šiai progai tinkančius R. Šilbajorio žodžius: „Geriausia paimti knygą ir skaityti, paliekant atvirus visus savo sielos langus“.