Almantas Samalavičius. Aukštas eseistinės kritikos pilotažas

1997 m. Nr. 6

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Temos ir variacijos. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 462 p.

Alfonso Nykos-Niliūno rinkinys „Temos ir variacijos“ pasirodė keistu laiku ir keistomis aplinkybėmis. Lietuvoje be paliovos skelbiama kritikos krizė, nors išsamesnių bandymų apibrėžti tos realios ar tariamos krizės matmenis kol kas būta labai mažai. Ginčų ir nuomonių susidūrimų sulaukė nebent vienui vienas kontroversiškas bandymas perrašyti šio amžiaus lietuvių literatūros istoriją. Ir visgi galima sutikti su neabejoti­na išvada: literatūros kritika šiandien yra išties nustumta į kultūros pakraščius. Tačiau priežastis, matyt, ne tiek pačios kritikos diskursai ir netgi ne tiek jos nesugebėjimas adekvačiau reflektuoti šiuolaikinės lietu­vių literatūros būsenas (nors sinchronizacijos problema tebelieka aktuali), kiek šiandieninės rinkos ir joje dalyvaujančių institucijų orientyrai. Akademinės kritikos studijos šiaip taip dar dotuojamos ir leidžiamos, o kitai kritikos rūšiai, kuri nesileidžia įspraudžiama į „mokslinių“ literatūros tyrinėjimų rėmus, dienos nūnai visai nekokios: leidėjai it susitarę iš tolo kratosi rinkinių, kuriuose eseistinių įžvalgų forma būtų skelbiami lite­ratūros verdiktai. Kultūros leidiniai šiuo metu bėra vieninteliai nevaržo­mo kritikos žodžio bastionai, kur, beje, vis rečiau ir rečiau įsiplieskia ne tik diskusijos, bet ir polemikos kibirkštys. Tad kyla pagunda pasakyti, jog tariamasis kritikos non existance yra labai apgaulingas fantomas, insce­nizuotas naujosios rinkos ideologijos institutų.

A. Nykos-Niliūno kritikos tekstai, sudėti į dailų, skoningai įrištą apy­storį tomelį („Baltų lankų“ produkcija turi savo neginčijamą išvaizdą), galėtų sudominti skaitytojus daug kuo. Pirma, čia atsiskleidžia autentiško ir individualaus mąstymo apie knygas ir literatūros vyksmą ženklai – savotiškos nuorodos kiekvienam savo balsą stiprinančiam kritikos ben­drakeleiviui. Antra, gerokai papildomas menkiau poeto tekstus ir jų kon­tekstus žinančio skaitytojo akiratis dar vienu – kritinių komentarų – rakursu. Trečia, rinkinyje skelbiamos nuomonės yra kritiškas kelių dešimčių metų išeivijos literatūros metraštis, kuriame subjektyviu, bet atsakingu žvilgsniu užfiksuota daugelis svarbių išgyvento laiko liudi­jimų, įgalinančių iš pirmų lūpų išgirsti, kas vyko kitoje – išvietintos lietu­vių kultūros pusėje, kaip buvo kalbama apie literatūrą, kokių būta ideologinių ir estetinių susidūrimų… Vėlgi – šie komentarai ne tik tiems, kurie studijuoja ar dėsto lietuvių literatūrą, bet ir kritiška medžiaga gali­moms išeivijos mentaliteto ir intelektualinio gyvenimo studijoms. „Temos ir variacijos“ yra plati, panoraminė ir daugiadimensinė knyga, nors nemaža dalis joje skelbiamų tekstų tėra glausti ir lakoniški komentarai, neišaugę iki didesnės apimties studijų. Bet ar vien studijos teturi vertę? Toliaregės įžvalgos jėga gali blyksterėti ir trumputėje kelių puslapių recenzijoje ir per­gyventi storiausią akademinį veikalą. Deja, dažniausiai tuomet, kai tuos blyksnius ima skleisti didėlesnis reflektorius – knyga. Sakau – deja, nes daugelis įžvalgų lieka dešimtmečiais pelyti senų laikraščių ir žurnalų komplektuose…

A. Nykos-Niliūno tekstų rinkinys gana simboliškai prasideda Maironio fenomeno analize. Šis trumpas, etiudiškas tekstas atskleidžia autoriaus žvilgsnio skvarbumą: keletas taiklių pastabų kūrybos ir biografijos paraštėse – ir prieš skaitytojo akis iškyla mįslinga vienišo ir nesuprasto poeto pranašo figūra. Kritikas motyvuotai išryškina Maironio tragizmo priežastis: poetas, tapęs laisvės ir patriotizmo šaukliu, visą gyvenimą liko savo poezijos mito nelaisvėje, sulaukė masinio populiarumo ir per­gyveno pirmosios modernizmo bangos maištą prieš savo poetiką. Mairo­nio atvejis A. Nykos-Niliūno interpretuojamas kaip be minios ir mokinių pasilikusio vedlio likimas, dėsningai užsibaigęs skausminga ir pusiau savanoriška, pusiau primesta izoliacija. Nemažiau ryškūs ir kiti pirmojo­je rinkinio dalyje sudėti šio amžiaus lietuvių rašytojų atvaizdai. Kritikas ne tik subtiliai jaučia kiekvieno portretuojamo rašytojo kūrybos svorį, bet ir su pavydėtinu tikslumu nubrėžia trūkumus, suteikia tekstui gyvasties neįkyriomis detalėmis, palikusiomis atmintyje iš susidūrimų su savosios kritikos objektais. Šie autentiški pastebėjimai nėra rokokinės teksto puošmenos – tai tiesiog laiku ir vietoje išsakytos frazės, sustipri­nančios kritinio teksto dramaturgiją, savotiškai apsaugančios kritikos objektą nuo virsmo įdomiu muziejiniu eksponatu, kurį tevalia matyti iš tolo. pro stiklo užtvarą. Galima tvirtinti, kad A. Nykos-Niliūno kritikoje veikia išsyk du naratoriai: įžvalgus, griežtas, analitiškas interpretatorius bei niuansams ir pustoniams jautrus poetas, kurie vienas kitam visiškai netrukdo, net vienas kitą papildo…

Pirmajame rinkinio skyriuje „Savieji“, kuris prasideda jau minėtu tekstu apie Maironį, autorius sustoja prie svarbesnių šio amžiaus lietu­vių literatūros kūrėjų. Straipsniai rašyti įvairiomis progomis, įvairiomis intencijomis, tad visiškai natūralu, jog jie skiriasi tiek komentaro forma, tiek tezių santykiu su argumentais. Baliui Sruogai ir Pulgiui Andriušiui skirtuose straipsniuose fiksuojamos iš atminties išplaukusios susitikimų, bendravimo ar tiesiog anekdotinių nutikimų detalės yra tarsi pastabos paraštėse, papildančios šių rašytojų atvaizdus gyva ir autentiška medžia­ga. Tekstuose „Putinas kūrybos ir gyvenimo prieštarose“, „Jono Aisčio poezijos fenomenas“, „Nevermore: Vytauto Mačernio portretui ir atminimui“, nors ir nevengdamas nuklysti į atminties erdves, autorius pateikia gerai apmąstytą autorių kūrybos interpretaciją, išryškina pasiektas aukštu­mas ir nuokalnes, pastebėtas estetines ir ideologines kontroversijas. Šiose kritinėse apybraižose A. Nyka-Niliūnas apžvelgia ir įvertina rašytojų kūry­bos visumą, gilinasi į savo tyrimo objektų mentaliteto savybes ir biografi­jos vingius, o sykiu aptaria ne tik svarbiausius raštus, bet ir kitas, marginalines ar komplimentarines jų kūrybos formas. Tačiau verta atkreip­ti dėmesį ir į kitą šiems tekstams būdingą savybę: analizuodamas kūrybą, kritikas nevengia ekskursų į platesnius kultūros ir kultūrinio gyvenimo kontekstus, griežtai ir tiksliai diagnozuoja tų kontekstų brandos stoką. Šit kad ir tokia pastaba, išsakyta kalbant apie Mačernio poetinę kūrybą:

„Kaunas ne tiek kūrė, kiek pamėgdžiojo. Kaunas nesidomėjo kultūra ir pirmiausia buvo susirūpinęs Vakarų miesčionijos elgesio normų įsisavinimu. Kaunas mokėsi šokti, gerti, valgyti, nešioti vakarinius rūbus ir dainuoti Vakaruose populiarius šlagerius. Vienas reikšmingiausių nepriklausomo gyvenimo įvykių (kultūrinio sąlyčio su Vakarais prasme) – prancūzų meno paroda Čiurlionio galerijoje biurokratinio mūsų „elito“ sluoksniuose nepadarė didesnio įspūdžio negu Vienos Rapid gastrolės. Ivanas Buninas. Jules Romains nepatraukė didesnio kauniškės „aristokratijos“ dėmesio ir André Gide pravažiavo pro Kauną beveik nepastebėtas, nes Kaunas mokėsi ruošti paradus, valstybines laidotuves, nešioti uniformas ir žaisti krepšinį.“ (p. 110)

Pateiktoji citata gerai atskleidžia vertybines kritiko orientacijas ir mąstymo horizontą: be užuolankų ir nutylėjimų apeliuojama į sostinės kultūrinio gyvenimo ribotumą ir provincializmą, nurodoma autentiško tapatumo su Vakarų kultūra stoka ir ironizuojamas kultūrinės periferi­jos „elitas“. Kitaip tariant, kritikas atsisako salsvai sentimentalaus, hipokritiško ir daugeliui vertintojų parankaus mito ir postuluoja išanks­tinių prietarų nevaržomą nuomonę. Šioji savybė, išsiskleidžianti dauge­lyje A. Nykos-Niliūno tekstų, ir daro jo kritinius verdiktus patikimus, nes tvirtai ir kategoriškai atsisakoma likti pritemptų ir abejotinų mitų nelaisvėje. Beje, tas kategoriškumas netampa nauja išankstinio prietaro forma: interpretuodamas kūrybą ir jos kontekstus, autorius sugestijuoja fundamentalias Vakarų kultūros vertybes bei modernius tos kultūrinės orbitos reiškinius kaip dialoginę dimensiją, kurios turėtų būti siekiama. Taip literatūros kritikas ima reikštis ir kaip kultūros kritikas, komen­tuojantis tuštokus, pompastiškus visuomenės gyvenimo ritualus.

Įdomus ir pluoštas tekstų, sugulęs po „Svetimųjų“ paantrašte. Šie trumpi, konkretūs tekstai, aptariantys keletą ryškiausių Vakarų klasikos ir moderno autorių, yra, sakyčiau, enciklopedinio pobūdžio (išvardijami ir glaustai aptariami svarbesni darbai, biografinės datos etc.) ir turi sunkiai nusakomo, bet akivaizdžiai juntamo eseistinio lengvumo. Mažai kalbėdamas kritikas vis dėlto pasako daug, o tatai lietuvių kultūroje nėra itin dažnai sutinkama tekstų savybė. Beje, šie komentarai galėtų tikti kaip post scriptum tų rašytojų knygoms, juoba kad šis žanras Lietuvoje neturi nei savo tradicijos, nei galiausiai jokių nors kiek apibrėžtų formų…

A. Nyka-Niliūnas šiame tekstų rinkinyje atsiskleidžia ne vien kaip autorius, praktikuojantis kritikos diskursus, bet ir siekiantis apibūdinti kritinio komentaro esmę, jo funkcijas platesniame kultūros lauke:

„Tikra literatūros kritika, be savo tiesioginio uždavinio – nustatyti jos kūrinių estetinę vertę, iškelti jų grožines savybes ir ydas. turi ir dar vieną ne mažiau svarbų uždavinį, būtent kelti estetinę visuomenės kultūrą. Ši savo uždavinį kritika atlieka nesąmoningai. Tai galėtų būti visiškai neįrašyta jos darbų programoje. Sąžiningai atlik­dama savo tiesiogini uždavinį, literatūros kritika atlieka ir savo netiesiogines pareigas. Bet jeigu kritika visų šių savo principų nesilaiko, praranda savo nepriklausomybę, jinai nustoja buvusi kritika tikrąja to žodžio prasme, nebeatlieka savo uždavinio, ima kenkti skaitančiosios visuomenės estetinei kultūrai ir smukdo bendrą literatūros lygį.“ (p. 391–392)

Čia autorius nepriekaištingai nusako moralinį kritikos įsipareigojimą estetikai. Galgi būtų galima suabejoti nebent dėl vienos pernelyg kate­goriškos autoriaus tezės: vargu ar kritikos instrumentai išties yra tokie galingi, kad pakeltų ar smukdytų literatūros lygį, juoba kad kritiniai ver­tinimai adresuojami ne kūrėjui, o skaitytojui. Tad kritinės refleksijos aprioriškai negali nulemti jokios literatūros lygio. Tuo tarpu prastos, nesąžiningos, servilistinės kritikos žala visuomenės estetinei kultūrai neabejotina, ir čia su A. Nyka-Niliūnu galėtų drąsiai solidarizuotis kiekvie­nas mąstantis, savo darbo prasmę suvokiantis kritikas. Beje, kritikas puikiausiai atspindi ir intelektualinį visuomenės išsivystymo lygį: ten, kur ji verčiama tarnauti ideologijai, patriotizmui ar politinėms idėjoms, baigias jos autonomija ir patikimumas. Šiuo požiūriu be galo įdomi ir informatyvi A. Nykos-Niliūno nuostata atriboti kritiką nuo jai nebūdingų uždavinių ir funkcijų. Autoriaus polemika su „Literatūros lankų“ oponentais ne tik atskleidžia tam tikrą buvusį išeivijos literatūrinių nuomonių konfliktą, bet ir liudija, kokiomis ideologinės apgulties sąlygomis žurnalo bendradarbiams teko grumtis dėl estetiškumo ir kūrybinės laisvės erdvės. „Ne literatūroj žurnalo uždavinys eiti vėjarodžio gaidžio pareigas ant Propagandos rūmų stogo. Mes nenorime eiti su tais, kurie išskutinėja pavardes iš enciklopedijų, ir gyvus padaro mirusiais“, – griežtai ir nedviprasmiškai atkerta kritikas „Dirvos“ autoriams, atakavusiems estetines „Literatūros lankų“ nuostatas politinės ideologijos argumentais. Straipsniuose „Rašytojai prieš kritiką“, „Septyni prieš Tebus“. „Patriotizmas ir poezija“, „Emigracija ir kritika“ reflektuodamas panašius konfliktus, autorius atsiskleidžia kaip naujos šiuolaikiškesnės ir vakarietiškos kritinės paradigmos reiškėjas, skeptiškai vertinantis netikrą patriotizmą ir bandymus uždaryti kritinę mint išankstinėmis nuostatomis paremtos ideologijos rezervate. Išreikšdamas lankininkų nuostatą, autorius nurodo ideologizuotos kūrybos recesiją. Palyginkime:

„Šiandieninė lietuvių patriotinė poezija, mūsų nuomone, pasiekė žemiausią savi nuosmukio tašką, nes jos šaknys, nebesiekdamos žemės, džiūsta retorikos smiltys ir jos vaisiai krinta be laiko, tos pačios retorikos maisto dar gemale užnuodyti. Mūsų poetai, rodos, bus pamiršę, kad bet kokia tematiškai determinuota tiesa poezijoje pirmiausia turi tapti estetine tiesa. Poezija, be abejo, gali būti pritaikoma bet kuriem tikslams. Tačiau pritaikymo ar nepritaikymo galimybė neturi varžyti poeto kūrybini proceso metu. Pritaikymas yra išimtinai skaitytojo, stovinčio prieš išbaigtą estetinė kūrybos faktą, reikalas.“ (p. 408)

Šios pastabos, nors ir priklauso šeštojo dešimtmečio viduriui, yr: savotiška nuoroda į anachronišką žanro krizę, kurią, kaip galima spėti neigė dalis konservatyvių išeivijos kūrėjų. A. Nykos-Niliūno kritika vėlgi gali būti traktuojama kaip šiuolaikiškesnės vertinimo paradigmos dokumentacija. Tik tokio pobūdžio kritiką, išsiveržiančią iš anachronizmo orbitos, ir galima laikyti perspektyvia. Nors panašios pastabos šiandieniniame lietuvių poezijos kontekste tarsi ir nebėra aktualios, jos gali būti tam tikro mąstymo orientyru, saugančiu pirmučiausia pačią kritiką nuo susitapatinimo su beviltiškai pasenusiomis kūrybos pretenzijomis. Tokie orientyrai nepraranda aktualumo net ir tuomet, kai kultūros paradigma pakinta, o buvę konfliktai tampa būtojo laiko ir jame egzistavusi“ literatūros tendencijų istorinėmis emblemomis. Kritinės nuostatos veiki ne tik konkrečiu laiku. Būdamos toliaregiškesnės už savo taikinius, jo įgyja tam tikrą antlaikiškumą, kuris ir gelbsti jas nuo tapsmo tik savoj laiko dokumentu. Didžioji A. Nykos-Niliūno kritikos dalis šį pobūdį sėkmingai išsaugo. Tad rinkinį „Temos ir variacijos“ traktuočiau kaip tebeveikiančių argumentų ir gyvybingo mąstymo knygą, galinčią suteik impulsų ir šiandieninei kritinės minties atrofijai.

Vertėtų pabrėžti ir dar vieną kritinių jo raštų ypatumą. Aptardamas knygas, rašytojų kūrybą ir samprotaudamas apie kritikos uždavinius ir gali­mybes, A. Nyka-Niliūnas remiasi aiškiais principais ir kriterijais, pagal kuriuos formuluojami neretai negailestingi, tačiau sąžiningi verdiktai. Jo kritiką stiprina geras modernistinės ir klasikinės Vakarų literatūros paži­nimas, įgalinantis autorių taikliai ir įžvalgiai diagnozuoti lietuvių kūrybos anachronizmus ir modernizacijos apraiškas. Platus kultūros akiratis su visa jo istorine dimensija leidžia kritikui lokalizuoti lietuvių literatūros pasiekimus laike, nurodyti rašytojų kūrybos įtakas ir šaltinius, spręsti apie jų teigiamą ar neigiamą poveikį literatūros raidai. Nors savo tekstuose A. Nyka-Niliūnas vengia apeliuoti į teorizuojančius Vakarų kritikus, visgi ryžčiausi tvirtinti, kad jo tekstai brendo veikiami ne tik vertingiausių pasaulinės literatūros kūrinių, bet ir geros kritinės lektūros. Literatūros modernizacijos poreikius skelbęs kritikas šiame rinkinyje ir pats atsisklei­džia kaip kritikos modernizatorius, nesitaikstęs nei su žvilgsnį buki­nančia masine opinija, nei su padėvėtus kritikos instrumentus naudojusiais literatūros ir kritikos autoritetais. Nesigilinau į kai kuriuos svarbius autoriaus kritinės veiklos aspektus: jo santykį su „Literatūros lankų“ bendruomene, požiūrį į sovietmečio literatūrą Lietuvoje, išsiskiriantį blaivia ir ganėtinai džentelmeniška pozicija (mano galva, Just. Marcinke­vičiaus „Mindaugo“ aptarimas yra sąžiningos ir reiklios kritikos aukštu­ma), į svarstymus apie kultūrinį bendradarbiavimą su Lietuva ir išeivijos kultūrinės veiklos galimybes. Ši problematika glaustai aptarta įvadiniame S. Žuko straipsnyje. Juoba tikėtina, kad toks kruopščiai parengtas daugiabriaunės kritikos rinkinys susilauks įvairesnių ir išsamesnių komen­tarų. Čia tenorėčiau pridurti, jog pasirodžius A. Nykos-Niliūno knygai jos autorius literatūrinėje spaudoje buvo apdovanotas „kritiškiausio lietu­vių kritiko“ emblema. Tokios emblemos šiaip jau neką tenusako (tai beveik tolygu brežnevizmo laikais pamėgtoms formulėms, pvz.: kritika turi būti kritiška ar pan.). Ne tai sudaro A. Nykos-Niliūno raštų vertę. Kritikos įsikultūrinimas, įsigyvenimas į modernizmo estetiką, tvirtų kriterijų paieškos ir nuoseklus, sąžiningas jų taikymas vertinimams yra tikroji jo kritikos stiprybė. Retorikos požiūriu jo tekstai meistriški ir patrauklūs. Beje, ko verta būtų nuobodi ir sausa eseistinė kritika? Savo retorinėmis for­mulėmis ir aistringu polinkiu į polemiką Alfonsas Nyka-Niliūnas kiek primena legendinį Amerikos publicistą H. L. Menckeną, talentinga ranka paskelbusį daugybę griežtų verdiktų savo kultūrai. Tačiau šioji paralelė, ko gero, laikytina ne tiek nuoroda, kiek metafora, kilusia patyrus kritinio teksto malonumą, kurio pas mus beveik nuolatos stokojama.