Antanas Šimkus. Nauji jauni
2026 m. Nr. 8–9
Kartais vis dar grįžtu prie žodžių „jaunas“ ir „naujas“ sąsajų. Kalbininkai turbūt pateiktų savo minčių pluoštelį šiuo klausimu, aš lieku prie skambesio panašumo. Vos dvi raides sukeisi, o kokia prasminio rimo galimybė… Tarkim, jaunas ilgisi naujo, nes abu tame pačiame būties ir buities lygmenyje. Be išsamesnės istorijos, praeities, išmoktų mimetinių judesių. Viskas, kas nauja, traukia, įtraukia ir pranašauja pokytį įgrisusiems supratimams apie reiškinius ir žmones.
Turbūt ne išimtis ir kultūra ar literatūra. Kuo jaunesnis kūrėjas, tuo skambiau linkęs šauktis naujo – teksto, požiūrio, žanro, išraiškos formos. Ir tai labai gerai, nes toks ir yra metas – šauktis, nubraukti, atsiriboti, provokuoti, apeliuoti į tai, ko nėra, ko trūksta. Bent jau tariamai.
Ir tik kiek vėliau supranti, kad žodžiai, sakiniai, visa ta nerišli rišlybė jau galėjo būti vienokia ar kitokia forma ištarta, užrašyta iki tavęs – tavo eilėraščių, novelių, esė, literatūrologinių ar kultūrologinių įžvalgų, ir galbūt tas naujumas ir jaunumas yra tik būdas tirti ir patirti pasaulį. Daugybę, gausybę. Kaip vėliau paaiškėja – susivijusių į viena. Ir tai, ką bandei pasivyti, nusivyti, ne taip jau ir svarbu dabar, kai vytis nelabai nori, mieliau pastovėtum vietoj, pažiūrėtum, kaip kiti vaikosi savo vaikystes, susimeta į metus, mieliau galvotum, kad štai tegu lekia prošal, taip greitai, veržliai, tarsi simbolinis valstybės atvaizdas. Vytis.
Tačiau supranti, kad ir be tavęs niekas nieko nepasivys, nenusivys, visus suvijusi, susiejusi gija, plonytė, veik nematoma, tačiau labai svarbi – jutimais, protu, širdimi. Gija, sugydžiusi, sugijusi – nebūtinai tai kokie nors literatūriniai pėdsakai, bet ir jie – šįsyk žurnalo pavidalu.
Taip, šie „Metai“ skirti ir tekstams, kuriuos parašė jauni (ir kartu) nauji vardai. Drauge su jau girdėtais, bet irgi atveriančiais naujus kūrinius. Po ilgesnės (ilgosios) pertraukos į šio numerio puslapius atkeliavo Jaunųjų filologų konkurso laureatų poezija, pasiūlėme publikuotis Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtojams, pakvietėme keletą „Metų“ skaitytojui galbūt mažiau žinomų debiutuojančių kūrėjų išsispausdinti savo kūrybos. Kiekvienas, atidžiau peržvelgsiantis šio žurnalo pirmąją pusę, turės galimybę juos atrasti.
Kitoje šių „Metų“ dalyje norėtųsi atkreipti dėmesį į du rašytojų (taip pat ir poetų) pokalbius, kuriuose skleidžiasi kartų sampratos, ryškėja kūrybos tapatybės bruožai: viename Greta Ambrazaitė kalbina Austėją Jakas ir Dovydą Grajauską; kitame pokalbyje, kuris įvyko festivalio „Poezijos pavasaris“ metu MO muziejuje, Mindaugas Kvietkauskas kalbasi su Rimantu Kmita ir Giedre Kazlauskaite.
Specialiai šiems „Metams“ esė tema „ką reiškia būti jaunam“ sukūrė rašytoja Ieva Marija Sokolovaitė. Jaunų kūrėjų tekstų kraitę papildo ir Vilniaus licėjaus absolvento Jurgio Dapkevičiaus straipsnis, įsižiūrintis į fotografijos ir literatūros sąsajas. „Knygmečio“ rubrikoje debiutuoja poetė Patricija Gudeikaitė, aptardama du savitus, stilistiškai skirtingus poezijos rinkinius.
Ukrainietį rašytoją Arturą Dronį irgi galima būtų vadinti jaunu autorium, jam tik dvidešimt šešeri, tačiau jo kario patirtis, kurią jis aprašo pateikiamose dienoraštinių esė ištraukose, ko gero, tokį įvardinimą paverstų pernelyg lengvabūdišku.
Kaip nelabai ką ir bepridursi prie Rimvydo Stankevičiaus atsisveikinimo žodžio, skirto ką tik mus palikusiam poetui Aidui Marčėnui. Mirtis dažniausiai nėra nauja, ir kuo netikėčiau ji ateina, tuo labiau supranti, kad šis pasaulis nei jaunas, nei naujas. Nes jau kažkada kažkur sapnavai: jeigu tu ką nors vejiesi, neabejotinai kas nors vejasi ir tave. Šitame tampriai suvytame pasaulyje.
Tarkim, kad toks „jaunas“ numeris po ilgėlesnio laiko yra pirmasis, bet ne paskutinis. Vėliau jį pasivys kiti, kad šie nauji „Metai“ po truputį keistųsi, vis labiau atsitraukdami laike, vis dažniau suteikdami erdvės jaunesniems.