literatūros žurnalas

Ginčas dėl daktarienės iš Vilkų gatvės: Witoldo Gombrowicziaus ir Bruno Schulzo susirašinėjimas

2020 m. Nr. 5–6

Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas

Neilgai ėjusiame (1936–1937), bet viename solidžiausių to meto Lenkijos literatūrinių žurnalų „Studio“, leistame Bogusławo Kuczyńskio ir Zofijos Nałkowskos, pasirodė viešas Witoldo Gombrowicziaus ir Bruno Schulzo susirašinėjimas.
Mėgėjas eksperimentuoti su žmonėmis, įstumti juos į nepatogią padėtį W. Gombrowiczius pabandė provokuoti ramųjį B. Schulzą ir gavo atsakymą, kokio nesitikėjo, tad jam teko rašyti antrą laišką, kuris, kaip vėliau prisipažino, jo taip pat netenkino. Publikacija sukėlė daug diskusijų ir nesusipratimų, dėl ko W. Gombrowicziui teko ne kartą aiškintis, jis neslėpė nusivylimo.
Kita vertus, B. Schulzas šio susirašinėjimo, bent jau viename laiške Romanai Halpern, nesureikšmino: „Apie susirašinėjimą su Gombru nerašiau, nes, tiesą sakant, reikalas buvo mažareikšmis – neaišku, kokia proga tiek apkalbėtas.“ Netgi į aršiausiai juos puolusio kritiko Jano Emilio Skiwskio straipsnį „Laimės grandinė“ B. Schulzas atsakė kuklia penkių sakinių žinute, o W. Gombrowiczius nekukliu straipsniu „Netaktų grandinė“. Kad ir kaip būtų, apie ginčą dėl daktarienės iš Vilkų gatvės literatūros tyrinėtojai kalba iki šiol.
Skaitytojams pateikiame visus tris laiškus bei straipsnį „Netaktų grandinė“.

 

Witold Gombrowicz
Atviras laiškas Brunonui Schulzui

 

Mano gerasis Bruno,

Bogusławas nori, kad rašinėtume jam į „Studio“ – bet argi ne geriau rašyti į „Studio“ vienas kitam? – o geriausia turbūt susirašinėti? – taip, tarpusavyje susirašinėti maloniausia, kur kas saldžiau šauti taikantis į konkretų asmenį, nei šaudyti į orą aplinkraščiais, skirtais visiems, taigi niekam. Ilgai mąsčiau, kokia gi mintimi šauti į Tave, gerasis Bruno, bet nė viena neatėjo į galvą, ir tik vakar išniro vieno daktaro žmonos, atsitiktinai sutiktos aštuonioliktuke, mintis. „Bruno Schulzas, – pasakė ji, – arba nesveikas iškrypėlis, arba pozuotojas; bet tikriausiai pozuotojas. Jis tik anokiu apsimeta.“ Pasakė, – ir išlipo, nes kaip tik tada tramvajus sustojo ties Vilkų gatve.

Taigi šaunu į Tave tos moters mintimi. Viešai, oficialiai ir formaliai pranešu Tamstai, jog gydytojo žmona laiko Tave pamišėliu arba pozuotoju. Ir raginu Tave užimti poziciją žmonos atžvilgiu. Štai kažkur Vilkų gatvėje gyvena specialisto antroji pusė, kurios nuomonę apie save jau žinai. Ten, Vilkų gatvėje, gyvena, ten puoselėja tą savo nelabą požiūrį, ten jį išdėsto pažįstamiems, kurie tiki kiekvienu jos žodžiu. Ten, Vilkų gatvėje, Vilkų gatvėje, Bruno, šimtas antrame name auga ir plėtojasi ta bloga opinija, nepalanki labai kategorišką nuomonę turinčios plačiųjų sociokultūrinių sferų atstovės mintis! Ką dabar Tau daryti su jos mintimi? Ar sekdamas nuostabiosios literatų daugumos pavyzdžiu užimsi pretenzingą poziciją, tai yra kupiną pretenzijų ir skundų visuomenei dėl supratimo stokos ir pernelyg žemo lygio? Ne, Bruno, nė kartelio nesu įtaręs, kad iš Tavęs galima sulaukti begėdiškos ir banalios, tokios tuščios skrebentojo, kurio įžeisti švenčiausi interesai, reakcijos. Ir nemanau, kad naivuoliškai paraustum ir suriktum, kaip tai Prancūzijoje nutiko vienai populiariausių mūsų rašytojų, kai buvo pasakyta, jog jos literatūra yra gana populiari… O gal, duodamas valią mazochistiniam polinkiui, susitaikysi ir pulsi sočiai gydytojo sutuoktinei į kojeles. Bent šitaip galėtum pasinaudoti boba ir pasismaginti su ja nepaisydamas jos valios.

Ei, Bruno, Tu man oficialiai ir formaliai asocijuojiesi su tos moters nuomone, papildau Tave jos nuomone, užkraunu ją ant Tavęs ir prikabinu prie Tavęs, į Brunono Schulzo sąmonę įsmeigiu žmonos nuomonę, sutuokiu jį su žmona teisėtais nuomonės saitais. Ko imsis tas Tavo Bruno Schulzas esant tokiai situacijai – tas Schulzas, kuriuo rašai knygas ir kuris turi Tave reprezentuoti, kaip prisuksi ir nuteiksi savo Schulzą žmonos atžvilgiu? O Dieve, nesinori man dėstyti minčių, dabar karšta, velnias atnešė tą laišką, jeigu Bogusławas būtų įsisirgęs, nereikėtų mums to daryti. Vis dėlto įsidėmėk: žiauriausia šiame reikale tai, kad visi objektyvūs argumentai nelabai veikia. Iš tiesų, kaip tinkamai moteriai paaiškinti, kad kažkas nėra pamišėlis ar pozuotojas? Čia svarbiausia ne turinys, o forma. Priešais tribunolą, sudarytą iš atsitiktinių „Studio“ skaitytojų, šaukiu Tave į formalią kovą su moterimi, kaip ir jie, atsitiktine. Tribunolas nesvarstys Tavo argumentų, neturime tam nei laiko, nei bendrų, visuotinai priimtų kriterijų. Esam pernelyg užsiėmę savais reikalais, kad nuodugniai nagrinėtume svetimus reikalus. Paprasčiausiai tik užmesime akį ir patvirtinsime, kad Schulzas, partrenktas lygiam kelyje per absurdišką susidūrimą su moterimi, sugebėjo išlaikyti gerą, nepriklausomą formą, arba kad vis dėlto susikompromitavo patenkindamas mūsų piktdžiugą. Ir atmink, kad Tavo pozicija turi būti ne tik subjektyviai teisinga, bet, kas blogiausia, turi atrodyti teisinga žmonių, stebinčių iš šalies, atžvilgiu. Jeigu, pavyzdžiui, pareikši, kad daktarienės mintis Tavęs visiškai nesujaudino, mes nepatikėsime, nes kokia proga turėtum būti ne toks jautrus kaip mes. Tribunolas, kuris Tave vertins, sprendžia pagal save.

Visiškai sąmoningai Tau, o ne kam kitam, užduodu šį klausimą. Tavo filosofinis, meninis, poetinis stilius iš anksto nelemia konfliktų su gydytojų vaikų motinomis. Tavo forma brandinama aukštybėse. Nagi! Nukopk žemėn! Pasileisk šokti su vidutinybe! Parodyk, kaip tinkamai duoti atkirtį! Kokiu stiliumi sudorosi ją, ar iškilsi virš jos, ar laikysies distancijos, parodyk mums tą miną, nagi pamatykim, kaip Bruno atsikrato daktarienės iš aštuonioliktuko nuomonės. Ko verta Tavo forma, jeigu ją būtų galima panaudoti tik dviejų tūkstančių metrų aukštyje virš gyvenimo lygio? Reikia įsijausti į žaidimą su žmonėmis bet kokiame lygyje ir pasitaikius bet kokiai galimybei. Mūsų pozicija kvailybės atžvilgiu galbūt net svarbesnė nei pozicija reikšmingais, protingais, esminiais klausimais. Prakeiktas Bogusławas! Iki pasimatymo, Bruno.

Su nuoširdžia pagarba
Witoldas Gombrowiczius

 

Bruno Schulz
Witoldui Gombrowicziui

Norėtum mane įvilioti, brangus Witoldai, į areną, iš visų pusių apsuptą minios smalsumo, norėtum matyti mane, įniršusį bulių, sekantį besiplaikstančią ponios daktarienės skraistę, jos plaikstus burnočio spalvos peniuaras Tau turėtų atstoti kapą, už kurios manęs laukia Tavo špagos smaigalys.

Reikėjo, brangusis, pasitelkti labiau niršinančią spalvą, nuodingesnius šūvius, stipresnius nuodus nei ponios daktarienės iš Vilkų gatvės seilės. Reikėjo man pakišti kokią nors išmintingesnę ponią daktarienę, labiau gundančią, kurią būtų verta pasmeigti ragais. Šiek tiek pervertini mano jautrumą, insinuoji mane su šia skudurais kimšta lėle. Aš, senas sotus bulius, kad ir kaip norėčiau, negaliu padaryti nieko daugiau, kaip tik panarinti galvą ir pažvelgti grėsminga, kruvina akimi tarp iečių, kurių man prismaigstei. Deja, stinga man kilnios ugnies ir to aklo, padūkusio užsidegimo, kuris vestų mane, kaip Tu trokšti, į sėkmingą ataką. O Tu jau iš anksto man nubrėžei liniją, uždarei ir užtvėrei šalutinius kelius, kad atvestum mane į patį arenos vidurį. Privertei mane iš anksto šlykštėtis prasminga pramoga, paskyrei publiką, nustatei vietos akustiką, iki smulkmenų apibrėžei, ko iš manęs tikimasi. O kas, jei būčiau bulius, nesilaikantis konvencijų, bulius be garbės ir ambicijų krūtinėje, jei paniekinčiau publikos smalsumą, atsukčiau užpakalį poniai iš Vilkų gatvės, prie kurios mane stumi, ir pulčiau Tave karingai iškėlęs uodegą? Ne tam, kad Tave išversčiau iš kojų, garbingasis Toreadore, o tam, kad Tave užsimesčiau ant kupros – jeigu tai ne megalomanija – ir išneščiau Tave už arenos, už jos taisyklių ir kodeksų ribų.

Kadangi, kad būtų kuo aiškiau, netikiu šventu arenų ir forumų kodeksu, niekinu jį ir laikau menkaverčiu, nors Tu, kuris juo žaviesi, išmarginai jo paraštes nuostabiausiais komentarais ir glosomis – iš tiesų keistos mišios, iškylančios virš savo kulto objekto perviršinės ironijos purslais!

O juk sutiksi, brangus Witoldai, jeigu būtume atšaukę šią smalsulį žadinančią tauromachiją ir palikę sudraskytą lėlę ant smėlio, už nugarų girdėdami gaudžiančią nusivylusią publiką, eitume petys į petį – bulius ir toreadoras, išėjimo link, į laisvę, lengvu pasivaikščiojimo žingsniu – pasinėrę į intymų pokalbį dar prieš palikdami paskutinius teatro ratus.

Betgi koks paradoksas! Tu, forensių[1] ir jų gaudžios akustikos gynėjau! Kas gi yra forumų ir arenų akustika, kokios tiesos ir argumentai joje nuskamba ir kas apeliuoja į mūsų širdis ir įsitikinimus, kad nesugebame atsispirti? Kokia mūsų esybės dalis išbėga to pasitikti kupina pripažinimo ir pritarimo, nepaisant mūsų geresnių žinių? Mėgsti ir vertini populiarius juokus, juokus, kurie prie širdies miniai, juokus, smogiančius priešininkui, nepaisant jo teisumo ir argumentų, pasmerkiančius jį pajuokai, išmušančius jo ginklą iš rankų nesukryžiavus esmės špagų? Tave masina efekto spontaniškumas, akimirksninis nelogiškas visų daktarų žmonų iš Vilkų gatvės solidarumas, visų – storžieviškų, vitališkų, eilinių – katutės? Be to, stebėdamasis matai iš Tavęs paties nevalingai kylantį pritarimą ir solidarumą su kažkuo, kas iš esmės yra Tau svetima ir priešiška? Taigi tai, kas Tau atrodo kažkokia nusikalstama, viršasmeniška jėga, yra tik Tavo įgimtas silpnumas. Tai minia mumyse pritaria, brangus Witoldai, mumyse atgailaujanti ir įsišaknijusi minia skleidžia savo tamsą, užgožia mūsų geriau žinantį protą ir konvulsiškai kelia mūsų rankas aklam vienbalsiam pritarimui. Tai bandos impulsai, užtemdantys mūsų skaidrų protą, žadinantys archajiškus ir barbariškus mąstymo metodus, atavistinės, nugalėtos logikos arsenalą. Tie juokai apeliuoja į minią Tavyje, jie įsitikinę, kad po šio signalo taps Tavyje tamsūs ir neartikuliuoti – kaip meška, dresuojama čigoniškos dūdelės garsų.

Ponia daktarienė iš Vilkų gatvės! Norėjai sumaišyti man kortas, sujaukti mano jausmus, antagoniste išstatydamas vieningos, solidarios, galingos korporacijos atstovę, nubrėždamas mūsų kovos liniją prie pat lyčių karo fronto? Ar savo gudrybėmis mėginai įvilioti mane į klampius, Tau itin gerai pažįstamus paribių plotus, kur mūsų jausmų kompasas ima beprotiškai suktis, kur nužymėti moraliniai poliai keičia savo ženklus veikiant keistai ambivalencijai, o neapykanta ir meilė praranda savo vienareikšmiškumą sukeldamos didžiulį, visuotinį glumulį? Ne, ne, Witoldai, išsilaisvinau iš šito, jau galiu pasipriešinti šiam glumuliui, atskirti ir atriboti viską, kas prie ko netinka. Be abejo, suprantu ir visa savo siela pripažįstu, kad ponios daktarienės šlaunys gražios, bet šį faktą izoliuoju jam deramoje srityje. Sugebu užkirsti kelią, kad daktarienės kojyčių garbinimas nedifunduotų į visiškai netinkamą plotmę. Bet visas šis lojalus garbinimas man netrukdo intelektinėje plotmėje iš visos širdies niekinti jos pasipūtėlišką bukumą, jos šabloninį mąstymą, visą tą svetimą man ir priešišką mentalitetą. Taip, nuoširdžiai prisipažįstu, nekenčiu ponios daktarienės iš Vilkų gatvės, tiktai paviršutiniškai protaujančios žmogystos, grynosios, distiliuotos formos gydytojo žmonos, gydytojo žmonos mokyklinio pavyzdžio, netgi tiesiog žmonos… nors kitoje, labai ypatingoje plotmėje man sunku atsispirti jos kojų kerams.

Be abejonės, ši akimirksnio ambivalencija, šis mano asmenybės janiškumas, priklausantis nuo to, ar žvelgsiu į ponią daktarienę kaip į kojų savininkę, ar taip pat ir intelekto savininkę, intriguoja ir verčia susimąstyti, gundo dėlioti filosofinius apibendrinimus, metafizines perspektyvas. Man atrodo, kad mes čia bandome nusikaltimo vietoje užtikti vieną pagrindinių žmogaus sielos antinomijų, tarsi būtume užtikę vieną tvinksintį metafizinį gyvenimo mazgą.

Nemėgstu visko labai simplifikuoti, bet kol psichologija tiksliai išdėstys šį reikalą, siūlyčiau tenkintis laikinu paaiškinimu, kad mūsų lytiškumas, kartu su supančia ideologine aura, priklauso kitai išsivystymo epochai nei mūsų protas. Iš viso manau, kad mūsų psichika nevienalytė, kad priklauso nuo atskirų sričių išsivystymo lygio ir jos antinomijas bei prieštaravimus galima paaiškinti daugybės sistemų koegzistavimu ir susikryžiavimu. Tai yra dezorientuojančios mūsų mąstymo įvairovės šaltinis.

Tyčia įžengiau į lytiškumo teritoriją, kadangi jį išskirti, jo reikalus paliesti tik ypatingais atvejais seniai pripratome spaudžiami gyvenimiškos praktikos. Šiuo klausimu mūsų psichikos daugiasluoksniškumas itin akivaizdus. Mažiau akivaizdus jis bendrų moralinių, biologinių ir socialinių vertinimų poliuje, ir čia įžengiu į Tau būdingiausią sritį. Žinau Tavo ypatingą dirglumą šiuo klausimu, Tavo tiesiog patologinį (ir dėl to kuriantį) nerimą. Tai nesveika vieta, kur tavo perdėtas jautrumas pasiekia apogėjų, tai Tavo Achilo kulnas, kuris niežti ir kelia Tau nerimą, tarytum iš to kulno taisytųsi išdygti naujas organas, kokia nors nauja ranka, kibesnė už anas. Pamėginkime atskirti ir atriboti šią itin skausmingą ir jautrią vietą, pamėginkime ją chirurgiškai lokalizuoti, nors ji difunduoja ir šakojasi į visas puses. Man atrodo, kad Tau kelia nerimą ir išmuša iš vėžių faktas, jog egzistuoja tam tikras nerašytas vertybių kodeksas, tam tikra anoniminė mafija, kažkoks išsisukinėjantis nuo kontrolės consensus omnium. Be oficialių vertybių, kurias pripažįstame ir išpažįstame, slypi kažkoks neoficialus, bet galingas sąmokslas, neapčiuopiama pogrindinė sistema – ciniška ir amorali, iracionali ir pašaipi. Ši sistema (kadangi turi visiškai nuoseklios sistemos bruožų) sankcionuoja veidmainės moters neištikimybę, nustato paradoksalias hierarchijas, suteikia triuškinančią jėgą lėkštiems juokams, atiduoda mus solidaraus juoko valdžiai, nepaisant mūsų valios ir žinių. Ši neapčiuopiama, niekad neaptikta, kažkaip tarpmolekuliškai prasiskverbianti į mūsų vertinimus, išsisukinėjanti nuo atsakomybės ir išslystanti mėginant ją sučiupti ar užfiksuoti, neiškilminga ir nerimta, žudanti galingu juokingumo ginklu sistema iš tiesų yra nerimą keliantis keistas reiškinys. Nežinau, ar kas nors pajėgus atsispirti jo žavesiui.

Dideliu Tavo nuopelnu laikau tai, kad pirmą kartą į šiuos reikalus nukreipei mūsų mintis ir jausmus. Jei neklystu, Tau pirmam pavyko suuosti slibiną tūkstančiuose jo slaptaviečių ir prisiartinti prie jo ištiestos rankos atstumu. Jau dabar noriu prisegti Tau, būsimam baisūno žudikui, palmės šakelę. Nes laikau šią anoniminę sistemą blogiu, kurį privalu nugalėti. Todėl man kelia nerimą pernelyg ilgai trunkančios Tavo užkulisinės intrigos, ištęsti Tavo pasikuždėjimai ir derybos su juo, visa Tavo dviveidė, paini politika. Dėl Dievo meilės, atsipeikėk! Nebūk aklas! Pagaliau praregėk, kur priešas, o kur draugas! Tu, išrinktasis slibino žudike, iš prigimties turi galingus galabijimo įnagius, Tu, jautrios uoslės, susekančios priešą giliausioje slaptavietėje, savininke, – pagriebk jį iltimis, mestelėk į orą, du kartus sukaukšėk dantimis ir paskersk jį, užmušk, perkąsk jam gerklę!

Ne, Witoldai, tikiu Tavimi. Užburi jį vien tik mago judesiais, apsmilkai meilikavimu, užhipnotizuoji ir sustingdai nemirtingo stabo poza, kurią jam insinuoji. Žinoma, palaikau Tave. Pasodinkime ją į sostą, ponią daktarienę iš Vilkų gatvės, hosana, hosana, lankstykimės iki žemės. Tegul išsidrebia, išverčia baltą pilvą pūsdamasi iš puikybės – ponia daktarienė iš Vilkų gatvės, nemarus stabas, visų mūsų troškimų viršūnė, hosana, hosana…

Tuolaik, kai taip sėdi apsvaigusi, išėjusi iš savo krantų, mėlynomis akimis, kurios mus pražiūri ir nemato, – išanalizuokime jos gymį, ištyrinėkime jos minas, nuleiskime zondą į šio gilaus veido dugną.

Sakai, tai gyvenimo veidas? Sakai, ne tik mes, protingesni ir geresni, turime teisę juoktis iš ponios daktarienės, bet pripažįsti ir ją turinčią teisę tyčiotis, niekinti ir pajuokti. Esi menkybės prieš didybę pusėje. Kaišiodamas mums prieš akis masyvų daktarienės kūną, stengiesi sukompromituoti mūsų pastangas ir solidarizuojiesi su jos buku kvaknojimu. Tvirtini, kad jos asmenyje kovoji už vitališkumą, biologiją, prieš abstrakciją, prieš mūsų nutolimą nuo gyvenimo. Jeigu biologija, Witoldai, tai tikriausiai jos inercijos jėga, jei vitališkumas, tai tikriausiai jos pasyvi sunki masė.

Tačiau biologijos avangardas – tai mintis, eksperimentas, kūrybinės paieškos. Mes esame karinga biologija, grobikiška biologija, mes esame iš tiesų vitališki.

Nesijuok. Žinau, ką galvoji, kokia prasta tavo nuomonė apie mūsų gyvenimą. Ir dėl to man skaudu. Lygini jį su daktarienės iš Vilkų gatvės gyvenimu, ir šis atrodo Tau tikras, tvirčiau įaugęs į žemę, tuo tarpu mes, išsikeroję iki padebesių, esame atiduoti chimerai ir, spaudžiami šimtų atmosferų nuobodulio, distiliuojame mūsų beveik niekam nereikalingus vaisius. Nuobodulys, Witoldai, išganingasis nuobodulys! Tai mūsų aukštoji askezė, tai mūsų reiklumas, kuris neleidžia mums dalyvauti skalsiose gyvenimo puotose, tai yra mūsų nepaperkamas skonis, ištikimas naujiems ir nežinomiems patiekalams.

Pabaigoje leisk pasakyti Tau porą žodžių, kur Tave norėčiau išvysti, kur matau Tau tinkamą vietą ir Tau tinkamą postą. Iš Tavęs išeitų didis humanistas. Kas gi kita yra Tavo jautrumas antinomijai, jei ne universalizmo, ne visai žmoniškų plotų humanizavimo, privačių ideologijų konfiskavimo ir jų aneksavimo didžiosios vienybės naudai ilgesys. Nežinau, kokiu būdu tai pasieksi, bet manau, kad tai Tavo ieškojimų pozityvioji pusė ir sankcijos, iki šiol buvusios tų pusžmoniškų girių žvėries varymas ir išginimas šūviui.

Su linkėjimais – Tavo
Bruno Schulzas

 

Witold Gombrowicz
Brunonui Schulzui

Bruno, senas vaikėze, galų gale kaip mes visi! Prisipažinsiu, neplanavau antrą sykį pasisakyti šiame „Studio“ numeryje. Vis dėlto kai Bogusławas man davė perskaityti Tavo laišką, iš karto supratau, kad negaliu publikos net mėnesio laikotarpiui palikti be replikos. Akivaizdu – pakeitei vaidmenį; vengei pikantiškai vertinti daktarienę, užtat mane savo pozicija pastatei į nepaprastai delikačią padėtį, per žingsnį nuo ryškiausio grotesko. Tavo vaizduotė iškrėtė Tau pokštą. Mintimis mus perkėlei į kažin kokį išgalvotą spindesį. Rašydamas kai kurias savo strofas, matyt, pamiršai mano tetas, kurios apstulbs išgirdusios, kad jų Wicius – didžio humanisto projektas ir kad jam iš pėdos kalasi naujas organas. Neduosiu nė trigrašio, kad prakilniosios moteriškės nepamanys, jog paprasčiausiai čia darome savireklamą. Atsiprašau Tavęs, šventasis Bruno, už tų moterų, nepagydomai skeptiškai nusiteikusių savo sūnėnų atžvilgiu, mintis. Esi pernelyg drąsus ir išdidus, per aukštai užgiedojai, sudarei man žmogaus, neturinčio tetos, įspūdį – Tavo nuomone, turėtume jas pamiršti ir egzistuoti taip, tarsi pasaulyje nebūtų esybių, kurių atmintyje išliko mūsų trumpučiai apatiniai?

Štai šitaip iškilioji didybė kursto, pagal atoveiksmio dėsnį, akiplėšišką ir tūžmingą menkybę. Kaltini mane prisidedant prie jos destrukcinės veiklos? Žinoma, žinoma, tiesa, svajoju, kad į jūsų pompastiką būtų įtrauktos tokios sąvokos kaip „teta“, „blauzda“, „koja“, „trumpučiai apatiniai“ ir kitos panašios kompromituojančios, diskvalifikuojančios, nesubrendėliškos, kandžios, perkeltinės, blogiausios, slidžios ir žalios sąvokos, kurias Tu vadini ne visai žmoniškomis, bet kurios man atrodo archižmoniškos. Ir norėčiau pačiam Goethe’ei surengti akistatą su jo teta, blauzda – norėčiau blauzdos pagalba sunaikinti jūsų rašytojišką veidą! Iš kur mano, paklausi, tokios paikos ambicijos? Kodėl, užuot jautęsis Rašytoju, jaučiuosi veikiau esąs pienburnis ir tetos sūnėnas, kodėl labiau jaučiu koją negu sielą ir vis dar savo kūryboje kreipiu dėmesį į trumpus apatinius? Nežinau, kaip ten jūs – bet asmeniškai aš esu labai nutolęs nuo ramybės, su kuria laikote pamaldas priešais Meno altorių, garbindami Grožį, Gėrį, Tiesą ir kitus idealus.

Nes pagaliau, Šventoji Motina, juk tokio dvasininko situacija nėra dviprasmė ir kelianti abejonių? Jau nekalbant apie tai, kad jo nuogumas – pasityčiojimas iš jo pontifikalinio apdaro ir kad mišias galima laikyti tik dėvint drabužius, o plikam tai daryti visiškai neleistina. Tačiau net atskiros jo kūno dalys gėdingai ir demoralizuojančiai pykstasi tarpusavyje, ir, kaip sakiau, blauzda (apsiribojant šiuo pavyzdžiu) pliaukšteli jam per subtilų veidą, kai veidas vėl žiūri iš aukšto ir niekinamai į primityvią blauzdą. Dar blogiau, atskiros jo sielos – nevienalytės (kaip taikliai pasakei) atsižvelgiant į vystymąsi – dalys taip pat heterogeniškai pykstasi ir draskosi. Be to, argi asmeninis rašytojo gyvenimas nekompromituoja viešo gyvenimo? Ar dėl nebaigtų menkniekių, smulkmenų nebraška jo didybė? Ar žemutiniai visuomenės sluoksniai nesišaipo iš aukštųjų sluoksnių, viską, kas ten vyksta, laikydami pagyrūniškumu, puikavimusi, blefu ir saviapgaule? O ar jūsų praeitis nemeta nemalonaus šešėlio ant jūsų dabarties? Ir kokiu būdu pasiekėte brandą, kuria šiandien taip karštai puikuojatės? Nesuprantu šito: pažvelgus į jus, gali pasirodyti, kad niekada nebuvote pienburniai – kad ir šiandien tokie nesate – kad neturite blauzdų, mamų, tetų – kad jums egzistuoja tik Žmogaus Dalia, Meilė, Mirtis, Žmonijos Likimas ir panašios horizontalios problemos. Ir kas čia per naivus maskaradas?

Pernelyg karštai, Bruno, pernelyg nekantriai veržiesi aukštyn, per daug Tu skubi patekti į tas aukščiausias sferas, kad net greitai lėkdamas pakeliui pametei blauzdas. Todėl Tau kelia pasišlykštėjimą, kai jautrus draugas užvažiuoja Tau per blauzdas. Kadangi literatūrinis stilius, aktualus viešo gyvenimo stilius tiesiog neturi būdo, kaip susidoroti su blogąja blauzdinių problemų sritimi, galima gelbėtis tik paniekos paliatyvu arba taktiška ignorancija. Per lengvai ir pigiai praeina kilimo procesas. Iš karto šokame į aukščiausią lygį, mene išsiliejame tik savo esybės galiuku, o neįveiktas, deramas, tikrasis egzistencijos lygis vis dar prašosi išklausomas. Tai galima paaiškinti tuo, kad vienas rašytojas kitą glosto, vienas kitą kelia į aukščiausias aukštybes, iki brandžiausios brandos, nuostabiausios, aukščiausios natos, iki širdies ir sielos – kol galų gale netaktu tampa vien tik primintos rašytojo blauzdos. Perkandau Tavo žaidimą! Nesugebėdamas užimti pozicijos trivialaus, koktaus fakto apie daktarienę, kuria Tave pakursčiau, kad žnaibytų tau blauzdas, atžvilgiu, griebeisi padlaižiavimo, mane išaukštinai tikėdamasis, kad aš, išaukštintas, nustosiu Tave žeminti. Manei, kad pasipūtęs nuo Tavo padlaižiškos nuomonės apsirengsiu pontifikalinį apdarą ir imsiu diskutuoti su Tavimi „aukštosios askezės“ ir „nepaperkamo skonio“ temomis. Ne, ne, griebk, griebk, daktariene, griebk, paimk jį, čiupk, kandžiok, į blauzdas, į blauzdas! Kol neišdėstysi savo nuostatų šiais opiais klausimais, nė kalbos negali būti apie jokias aukštąsias askezes.

Mano mylimas Bruno, žinau, kad dabar kai tik kas nors užsimena apie blauzdą, tai iš karto sakoma, kad tai froidizmas, ir baigta. Akivaizdu, mano minima blauzda visiškai nereiškia Freudo ir padarys nedovanotiną klaidą tas, kuris ją taip sučiuops. O ar pastebėjai savo laiške vieną akcentėlį „nerimtai“? Tai geriausiai įrodo, kad pats sielos gilumoje jauti, jog visa Tavo dialektika yra aukščiau už Tave. Tai, Bruno, – jeigu jau sakome viską, – nešvarios sąžinės balsas. Tiesą sakant, ir mano laiškas neišvengė šios rykštės. Kaip sunku apibrėžti savo lygį! Kiekviename lygyje jaučiamės kaip žuvis, ištraukta iš vandens. Sprendžiant iš to, tikra mūsų stichija turėtų būti tam tikras lygių mišinys. Bet nesuprantu, kodėl mes turėtume penėti Bogusławą papildoma diskusija apie mišinį. Bučiuoju Tave į kaktą, Tavo

Witoldas Gombrowiczius

Witold Gombrowicz
Netaktų grandinė

 

Skaitytojai žino, kas dėjosi mažoje, bet tikroje dramoje, įvykusioje tarp jų, taip pat Brunono Schulzo ir manęs praeitame „Studio“ numeryje. Kadangi aš sukėliau dramelę, man dera ir paskelbti jos moralą.

Savo išprovokuoto eksperimento esmę išdėstysiu paprasta kalba. Dažniausiai literatas dirba pasitelkęs vieną išraiškos formą. Ir neretai nutinka taip, kad rašytojas, visiškai pasitikintis savimi vienoje srityje, pavyzdžiui, grynai meninėje, dažnai apsigauna ir nemaloniai susikompromituoja, kai tenka prabilti subtiliais asmeniniais klausimais. Mums atrodo, kad tai kitas asmuo. Netikėtai išvystame negebėjimą, apie kurį niekada nė nepagalvotume, jeigu gyvenimas žmogaus nebūtų išmušęs iš vėžių. Taigi realią naudą iš įvaldyto žodžio gauna tik tas, kuris moka juo naudotis vienodai užtikrinai bet kokiomis aplinkybėmis ir kuris įstengia į išorę perkelti kiekvieną savo sielos dalelę. Priešingu atveju literatas bus pajėgus kurti gana geras poemas, bet savo fragmentiškame mene liks beginklis prieš visą gyvenimišką tikrovę. Jau ilgą laiką mane intrigavo, ar mano draugas Bruno Schulzas, meistriškai besidarbuojantis plunksna grynojo meno aukštybėse, sugebės susidoroti kitame segmente. Nusprendžiau su Brunonu pažaisti gyvenimą – parašiau jam atvirą laišką, sąmoningai netaktišką, kuriame pranešiau, kad jis vadinamas pamišėliu ir pozuotoju, ir mečiau iššūkį, kad viešai išsikapstytų iš situacijos.

Schulzui nutiko tai, kas galėjo tokiu atveju nutikti net geriausiems, bet nebrandiems, nevisiškiems rašytojams. Susidūręs su netaktu, pasimetė; ir pasimetė todėl, kad mano laiškas, nors ir atrodė nekaltai, turėjo vieną pavojingą bruožą – buvo labai asmeniškas. Laiškas nekvietė pradėti objektyvią, filosofinę diskusiją, kurioje žmogus gali pasislėpti už problemos, o reikalavo sprendimo, jei galima taip pasakyti, per savo paties asmenį. Kilnus ir doras, bet nepraktiškas poetas įpuolė. Pirmiausia kaip bailys spruko nuo mano daktarienės, maskuodamas atsitraukimą pompastika. Paskui antroje savo teksto dalyje rėžė juokingai patetišką atsišaukimą, pastačiusį mane į nepaprastai keblią padėtį.

Perskaitęs tą laišką, nudžiugau. „Dabar, – nutariau, – parodysiu, kaip sveikam išnešti kailį iš visiškai autentiškos ir nesufabrikuotos bėdos.“ Tik padėtis buvo sudėtingesnė, nei maniau. Tada ir aš įpuoliau. Mano atsakymas, turėjęs būti lengvas, humoristinis ir švelninantis, Schulzo laiško kontekste išėjo sunkokas ir netinkamas. Humoras nepavyko. Dėl to – tam tikro neišbaigtumo, kurį pripažįstu su „nuginkluojančiu naivumu“, įspūdis. Ar iš to išplaukia, kad Schulzas ir aš esame snobai?

Taip teigia p. J. E. Skiwskis žurnale „Tygodnik Ilustrowany“. Sako, kad mūsų korespondencija yra klasikinis literatūrinio snobizmo preparatas, kad, „išsikeldami į aukštybes, iš kurių kalbama jau vien apie paskutinius dalykus“, savo intelektinius nuotykius pavertėme kulto ir išsidirbinėjimo objektu, kad tokia „asmeninė eschatologija“ yra per ankstyva, o kas seka po to – netaktiška.

Ar vis dėlto ponas Skiwskis mano, kad literatas neturi teisės į netaktą – kiek netaktas yra sąmoningas ir turi padėti naujam turiniui atsirasti popieriuje? Ar literatūrinė kūryba nėra, be kita ko, vertimas to, kas netaktiška, į taktiška, to, kas storžieviška, į nestoržieviška? Be to, ar literato vieta nėra ties netakto riba? Bet pono Skiwskio manymu, rašantysis turi užsidaryti savyje ir tol tobulintis ir persitvarkinėti, kol pagaliau pasirodytų su gatavu pertvarkų rezultatu, – jis nepripažįsta rašytoją turint teisę formuotis gyvai rašant, realiai ir betarpiškai bendraujant su žmonėmis, nori, kad pirmiau pasidarytų pats literatas. Tik visiškai susiformavusi ir visuotinai pripažinta literatūrinė asmenybė, anot jo, turi teisę išpažinti savo asmenines patirtis. Jam literatūra yra gatavų dirbinių salonas. Ši koncepcija – be galo teisinga, bet turbūt tokia pat teisinga kaip ta, pagal kurią gyva ir gyvenimiška literatūra yra taip pat negatavų dirbinių sritis ir kuri pripažįsta, jog šalia atsiskyrėliško darbo gali egzistuoti ir suvokiančio savo broką autoriaus ir kritiško skaitytojo gyvas bendradarbiavimas, jog skaitytojas gali mokytis tinkamos formos iš rašytojo klaidų, jog autoriui leista rizikuoti parašyti prastą kūrinį, nuklysti į neištirtą teritoriją, tam, kad tas naujas jo ir skaitytojo tarpusavio santykis, nauja tvarka pažadintų abiem pusėms vaisingas emocijas. Nes jeigu turiu tobulintis savo kambaryje, kad paskui parašyčiau tobulus kūrinius, tai šių kūrinių man asmeniškai visiškai nebereikia – jau ir be jų ištobulėjau. Neketinu veltis į teorinius ginčus su ponu Skiwskiu, tik konstatuoju, jog jis įžvelgė mano eksperimento esmę ten, kur jos nieku gyvu nebuvo, o būtent skaitytojui skirtą pramogą palaikė literatūriniu ir abstrakčiu disputu.

Neneigiu, kad buvo išdėstytos tai pat ir kai kurios bendro pobūdžio mintys. Tačiau p. Skiwskis nepuola tų minčių, tiesiog nepripažįsta mūsų teisės viešai mąstyti tam tikromis temomis. Nustato temų hierarchiją ir asmenų hierarchiją. Jis mano, kad yra dalykų, apie kuriuos gali kalbėti vien Gide’as ir Mauriacas, tik pamiršta, jog tuomet ponui Skiwskiui pirmiausia nebūtų leista kalbėti apie Gide’ą ir Mauriacą. Tačiau nėra keista išgirsti tokį požiūrį iš lūpų žmogaus, kuris nieko kito nedaro, tik trumpuose ir iš būtinybės padrikuose straipsniuose gvildena problemas, iki kurių – kalbant jo terminologija – nepriaugo, ir vertina žmones, iki kurių jam kaip iki dangaus. Kas gi čia užsikelia į aukštybes? Kas užsiima patogiausią padėtį? Pripažindamas kad ir akimirkai tą formalistinę, nelanksčią hierarchiją, p. Skiwskis pats užima horizontalią padėtį, kadangi gyvenimas negali pakęsti prisiskaitėliškumo.

O toliau jis kaltina, jog sugebu „iki problemos aukštybių išplėtoti ir iškelti asmeninius trūkumus, su kuriais grumiasi kiekvienas rašytojas“. Jeigu įdėm nevalia rašyti apie bendro pobūdžio dalykus beigi nedera daryti problemos iš savo trūkumų, maža kas belieka daryti. Tarsi jis manytų, kad asmeniniai trūkumai, o būtent tie, su kuriais kiekvienas grumiasi, nėra problemos? (Kiekvienas – nes rašymo sunkumai, teisingai suprantami, yra ir paprasčiausio kalbėjimo sunkumai.) Mano nuomonė suvis priešinga. Mano manymu, aš pats esu išskirtinė tema, kurią man patikėjo gamta, ir vien asmeninius trūkumus turiu teisę gvildenti, o didelės problemos man tik tiek leistinos liesti, kiek yra mano asmenine bėda. Ir nepaprastai rekomenduoju rašytojams, ypač jauniems ir dar ne taip „išbaigtiems“, nutraukti nonsensišką drovų tylėjimą apie save – nes jų kūriniai, nebūdami šedevrais, gali būti realūs mene, o jie patys tarp savo trūkumų iš tiesų yra tikri, gyvi, įdomūs ir pamokantys net ydomis ir neišvengtais paslydimais. Deja, iki šiol rašymas apie save buvo laikomas puikybės liudijimu, ir iš šios delikačios materijos gimė labai lėkštas ir formalistinis įprotis. „Ak, yra svarbesnių dalykų už mane, nesu pasaulio bamba, nenoriu niekam įgrįsti savo kuklia esybe“ ir t. t., ir t. t. Bet argi „asmeninė eschatologija“ nėra būtent socialinio instinkto išraiška, ar nėra individo visuomenei reiškiama pagarba? Ir ar tai ne tiesiausias ir patikimiausias individo socializacijos kelias?

Bet pas mus niekas nėra paprastas rašantis individas, kiekvienas turi iš karto būti „literatas“, „menininkas“, „kūrėjas“, kandidatas į Gide’ą ir aspirantas į „didybę“. „Rašytojo karjeros“ juokingumo pritvinkęs debesis pakimba virš visų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių išleidusių bent vieną knygą. Ypač Schulzas, kuris tik sulaukęs keturiasdešimties pradėjo rašyti, geidžia karjeros! Kapitalinis p. Skiwskio argumentas tas, kad jei sektume didžiaisiais rašytojais ir dėtumės jais, tai būtų sąmoninga arba pusiau sąmoninga mistifikacija. P. Skiwskis pamiršo, o gal nežino, kad itin sąmoningos mistifikacijos elementą mes abu turime bendrą ir kuris taip pat aiškiausiai matomas ir Schulzo kūriniuose, o viskas, ką iki šiol esu parašęs, buvo tik mistifikacija ir parodija. Kada mistifikacija gali būti morali, kokios vidinės korektūros reikalauja, kad neišsigimtų į pigybę, kokie jos pliusai ir minusai – apie tai galėtume šnekėti ilgai ir daug. Man tam tikras formos dirbtinumas, ne tik rašant, bet ir kalbant, atsiranda iš jausmo, kad nė viena forma neprilygsta mano tikrovei; iš to seka, kad, niekada nebūdamas visiškai tikras, labiau noriu pabrėžti disharmoniją, nei dangstyti ją išpuoselėtu ir dar melagingesniu drovumu. Be to, mistifikacija yra kažkas panašaus į psichinį protezą, įgalinantį laisviau judėti, kas nebūtinai yra blogai. Bet gal p. Skiwskis uždraus man taip filosofuoti, kadangi nesu Gide’as. Tuomet pasakysiu, kad jei ir nieko negalima, vis dėlto galima literatūriniame ir inteligentijai skirtame mėnraštyje panaudoti sudėtingesnį ir subtilesnį triuką, nerizikuojant sulaukti pernelyg primityvių nuomonių. Insinuoti mums kvailiausią snobiškumą, žavėjimąsi savimi ir svaiginimąsi į skolą didybe yra – atleiskite, p. Skiwski, – vaikiška. Nereikia būti Mauriacu, kad netilptum į tokius schematinius ir simplistinius rėmus. Gimnazijos mokinys juose jaustųsi nejaukiai. Tai galiu paaiškinti vien didelių pastangų nereikalaujančia insinuacija – akivaizdžiai daug lengviau insinuoti savo artimui ką nors blogo nei gero. Ir man atrodo, kad tai vienas mūsų kritikos – pernelyg greitos rodyti „klasę“ kito sąskaita – chroniškos blykšlės simptomų.

Formalistika yra mirtinas formos priešas. Jeigu kiekvienas drąsesnis bandymas bus slopinamas formalistiniu persekiojimu, joks žmogus neįgaus formos ir kiekvienas mūsų žodis bus nei į tvorą, nei į mietą, kaip šuniui šienas. Šį straipsnį rašau savo vardu. Schulzas galbūt yra kitos nuomonės. Nežinau, ką mano Schulzas, bet esu įsitikinęs, kad ir jo nuomonė nesutaps su p. Skiwskio išvadomis. Nesgi negalima visiems siūlyti tos pačios arbitralinės „dvasinės higienos“ – vieniems pastilės „Kiparisas“ kenkia, o kitiems kaip tik išeina į sveikatą.

Versta iš: „Studio“, 1936, Nr. 7, Nr.8.


[1] Forensis (lot.) – viešas oratorius (vert. past.).