Witold Gombrowicz. Operetė
2022 m. Nr. 10
Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė
Witoldas Gombrowiczius (1904–1969) – lenkų prozininkas ir dramaturgas, nepriklausomas originalus mąstytojas, vienas garsiausių XX a. Europos literatūros meistrų.
Gimė dvarininkų, kilusių iš Žemaitijos, šeimoje. 1933 m. debiutavo apsakymų rinkiniu „Brendimo dienoraštis“, 1938 m. pasirodė pjesė „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, bet išgarsino jį tais pačiais metais išleistas romanas „Ferdydurkė“.
1939‑ųjų rugpjūtį išplaukė į Argentiną ir karui prasidėjus liko Buenos Airėse, gyveno ten dvidešimt penkerius metus. 1953 m. Lenkijos institutas Paryžiuje išleido jo pjesę „Tuoktuvės“ ir romaną „Transatlantas“, 1960 m. pasirodė romanas „Pornografija“.
1963 m., gavęs Fordo fondo stipendiją, atvažiavo į Vakarų Berlyną, po metų apsigyveno Paryžiuje, 1966 m. – Vence prie Nicos. Europoje išleido romaną „Kosmosas“ (1965) ir pjesę „Operetė“ (1966). 1953–1969 m. Paryžiaus „Kultura“ kiekviename numeryje spausdino jo garsųjį „Dienoraštį“. 1967 m. jo romanai „Ferdydurkė“, „Transatlantas“ ir „Pornografija“ buvo įvertinti Prix internacional de littérature premija, 1968 m. rašytojas nominuotas Nobelio premijai.
Kaip ir kitos jo groteskinės pjesės, „Operetė“ laikoma lenkų dramaturgijos avangardo kūriniu, išbandymu skaitytojo ir žiūrovo vaizduotei. Publikuojame trečią pjesės veiksmą ir autoriaus paaiškinimus.
Autoriaus komentaras
Šiuolaikinės pjesės tekstai vis mažiau tinka skaityti. Vis dažniau jie būna partitūra, kuri ima gyventi tik scenoje, vaidinant, spektaklyje.
O šią „Operetę“ sunku skaityti dėl dar vienos priežasties. Mane visada žavėjo operetės forma, mano manymu, tai vienas labiausiai vykusių teatro žanrų. Opera man atrodo suglebusi, beviltiškai pretenzinga, o operetė, kupina dieviško idiotizmo, dangiškos silpnaprotystės, sparnuota dainomis, šokiais, gestais, kaukėmis, man atrodo esanti tobulas teatras, tobulai teatriška. Tad ko čia stebėtis, kad galiausiai susigundžiau…
Tačiau… Kaip operetinę tuštumą užpildyti tikru dramatiškumu? Žinia, menininko darbas – amžinai sieti priešingybes ir prieštaravimus, tad ir aš, jeigu susidomėjau šia lengvabūdiška forma, tai tam, kad užpildyčiau ją rimtumu ir skausmu. Viena vertus, operetė nuo pradžios iki pabaigos turi būti tik operetė, išlaikanti visus savo operetinius elementus, kita vertus, ji vis dėlto turi būti ir patetiška drama. Niekas nepatikėtų, kiek pastangų kainavo dramaturginis šito niekelio organizavimas. Išsaugojus šventą operetės kvailumą, praturtinti ją aistra, dramatiškumu, patosu – nemenkas uždavinys!
Didingas operetės idiotiškumas drauge su didingu istorijos patosu – operetės kaukė, po kuria kraujuoja juokingo skausmo iškreipti žmonių veidai – štai, ko gero, tokia „Operetė“ geriausiai atrodytų scenoje. Taip pat ir žmonių vaizduotėje.
Pirmas veiksmas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, apie 1910 m.
Plevėsa, lėbautojas ir švaistūnas grafas Šarmas, kunigaikščio Himalajaus sūnus, ketina suvilioti Albertinką, nuostabią merginą. Tačiau kaip užmegzti su ja pažintį, jei nesi jai pristatytas? Šarmas sugalvoja taip: pasamdytas vagišius, jaunas nutrūktgalvis ir išdykėlis, prisėlins prie miegančios ant parko suolelio Albertinkos ir ką nors pavogs… piniginę, medalioną… Tada Šarmas sugaus vagį ir, nepažeisdamas gero tono taisyklių, galės prisistatyti nuostabiajai merginai.
Bet kas gi čia?! Albertinka per miegus pajuto vagišiaus ranką, siekiančią medaliono, bet šį palytėjimą palaikė ne piktavališku, o geidulingu… siekiančiu ne medaliono, o kūno… Nuo tol toji apžavėta, sužadinta mergina svajos tik apie nuogumą… ji nuolat užmiega, kad dar kartą patirtų apnuoginantį prisilietimą…
Prakeikimas! Juk Šarmas, frakuotas grafas, gėdijasi nuogumo, dievina drabužius! Jis Albertinką stengiasi suvilioti ne nuogumu, o savo manierų ir drabužių rafinuotumu! Ir nori ją ne nurengti, o aprengti… brangiausiose parduotuvėse, pas aukščiausios klasės modistes…
Tačiau kas gi atvyksta iš Paryžiaus į Himalajų rūmus? Garsusis Fioras, pasaulinio garso madų diktatorius ir maestro! Tad rūmuose rengiamas didžiulis pokylis su madų šou, kuriame maestro parodys savo naujausius kūrinius. Ir kai Albertinka svajoja apie nuogumą, Fioro atvesti ima viešpatauti Drabužis, Mada, Prabanga!..
Tačiau maestro sutrikęs, apimtas nerimo: kokią madą skelbti, kokį siluetą demonstruoti, kai Laikai tokie neaiškūs, dekadentiški, pikta lemiantys, ir nežinia, kur link eina Istorija?..
Uknolijus, grafas ir arklių mylėtojas, duoda jam patarimą. Pasiūlykime, sako, svečiams bendradarbiauti. Tegu tai būna maskaradas, o tie, kurie norės dalyvauti mados konkurse, tegu sugalvoja ir apsirengia ateities drabužiu, o ant jo užsimeta maišą. Davus ženklą jie maišus nusimes, žiuri apdovanos geriausius sumanymus, o maestro Fioras, prisigraibęs naujų idėjų, paskelbs, kokia mada karaliaus artimiausiais metais.
Prakeikimas! Pasirodo, Uknolijus – nei grafas, nei arklių mylėtojas! Ne, tai Juzefas, buvęs kunigaikščio kamerdineris, andai išvarytas iš tarnybos, o dabar agitatorius ir revoliucijos veikėjas. Cha cha cha! Jį, prisidengusį svetima pavarde, į rūmus įvedė profesorius marksistas, ir tasai užsimaskavęs teroristas, pasislėpęs po Kaukių baliaus kauke, trokšta į rūmus atvesti kruvinesnę Madą, siaubingesnį Apdarą… trokšta sukurstyti batus prižiūrinčius ir blizginančius liokajus… trokšta Revoliucijos!..
Antras veiksmas
Apsigaubę maišais į rūmus plūsta svečiai, Naujosios mados konkurso dalyviai.
Šarmas atsiveda Albertinką. Slegiama viso garderobo (nes Šarmas, užuot nurengęs, aprengia ją) ir niekaip negalėdama pamiršti vagišiaus prisilietimo, ji vis užmiega… ir sapnuoja nuogumą… sapne šaukiasi nuogybės…
Šitai Šarmą ir jo varžovą Firuletą tiesiog varo iš proto. Šarmas į balių atsivedė aną vagišių… gal todėl, kad galėtų nenuleisti nuo jo akių?.. kad vagišius ko nors neiškrėstų?.. o gal jis pavydi to nusikaltėliško, laisvo prisilietimo, gal jį trikdo ir žavi tai, kad vagišius savo nusikaltėliškais pirštais gali pasiekti viską?.. Varžovas Firuletas irgi atsivedė savo vagišių.
Nesuvokdami mieguistos Albertinkos kvietimo, Šarmas ir Firuletas tyčiojasi vienas iš kito, ir tragiškas susinaikinimo troškimas priveda juos iki dvikovos. Galiausiai, kai Balius suspindi visa tualetų ir kaukių prašmatnybe, praradę viltį varžovai-impotentai paleidžia savo vagišius: tegu daro ką nori, tegu vagia, tegu graibo!..
Sąmyšis. Panika. Vagišiai griebia, kas pasitaiko po ranka, o svečiai, nesuvokdami, kas juos kutena ir glosto, tik aikčioja, galop visai pašėlsta! Geros manieros ir drabužiai išlaisvėja, o Uknolijus-arklininkas-teroristas sukursto liokajus ir ima jiems vadovauti… Revoliucija.
Trečias veiksmas. Himalajų rūmų griuvėsiai
Revoliucija.
Istorijos vėjai… Nutekėjo daug laiko – abu pasauliniai karai ir revoliucija.
Žmonių apdarai išsikraustė iš proto… Šniokščiant vėjui ir blyksint žaibams rodosi keisčiausi persirengėliai: kunigaikštis-lempa, klebonas-moteris, hitlerininko munduras, dujokaukė… Visi slapstosi ir niekas nežino, kas esąs…
Uknolijus-Raitelis šuoliuoja Liokajų būrio priešaky vydamasis fašistus ir buržujus.
O persigandęs ir nustėręs maestro Fioras bando susivokti šiame naujoviškame Madų šou.
Prasideda sugautų fašistų teismas. Bergždžiai Fioras reikalauja įprastų teismo procedūrų. Audra! Audra! Vėjas dusina, neša…
Bet kas gi čia?! Ak, kas čia?! Įeina Šarmas ir Firuletas, gaudydami drugelius, jiems iš paskos du duobkasiai neša karstą. Ir liūdnai pasakoja savo istoriją: anuomet, baliuje, Albertinka dingo, buvo rastas tik gausus jos garderobas! Vagišiai irgi dingo. Nusprendę, kad Albertinka buvo išrengta, išprievartauta ir nužudyta, jie su šiuo karstu keliauja po pasaulį, kad palaidotų nuogą Albertinkos kūną.
Tada visi ima mesti į karstą savo nesėkmes ir kančias. Bet kas gi čia?! Ak, kas čia?! Kai galiausiai maestro Fioras, prakeikdamas Žmonių apdarus, Madą ir Kaukes, didžiausio sielvarto kupinu gestu deda į karstą šventą, paprastą, dabar nepasiekiamą žmogaus Nuogybę… iš karsto pakyla nuoga Albertinka!..
Kaip ji atsidūrė karste? Kas ją ten paslėpė?
Abu duobkasiai nusimeta kaukes: tai vagišiai! Tai jie išvogė Albertinką iš baliaus, išrengė ir paslėpė karste…
Amžinai jauna nuogybė – amžinai nuoga jaunystė – amžinai jauna nuogybė – amžinai nuoga jaunystė…
Pastabos apie vaidybą ir režisūrą
Muzika, kupletai, šokiai, kostiumai – klasikinio senosios Vienos operetės stiliaus. Melodijos lengvos, senos…
Bet pamažu „Operetė“ įsisuka į Istorijos verpetus, darosi pamišėliška.
Audros, vėjo gūsių, griausmo efektai labiau retoriniai, bet antrame, o ypač trečiame veiksme pereina į tikrą audrą. Šekspyrinės trečio veiksmo scenos tegu būna patetiškos ir tragiškos.
Svarbiausia „Operetės“ tema – antagonizmas apdaras–nuogumas, žmogaus, įkalinto keisčiausiuose apdaruose, sapnas apie nuogybę…
VEIKIANTIEJI ASMENYS
Maestro Fioras
Kunigaikštis Himalajus
Kunigaikštienė Himalaj
Grafas Šarmas
Baronas Firuletas
Albertinka
Albertinkos tėvai
Vagišiai
Klebonas
Pirmininkas
Generolas
Markizė
Profesorius
Grafas Uknolijus
Liokajus Vladislovas
Liokajai, svečiai
Trečias veiksmas
Himalajų rūmų griuvėsiai.
Ta pati salė, bet sugriauta. Sienos išvirtusios, likę šiek tiek baldų: gobelenu užtiestas staliukas, stovinti lempa, foteliai… Gilumoje griuvėsiai.
Audra, švilpauja vėjas, pro sienų išlaužas matyti paslaptingas dangus, ugnys, mėnulio šviesa… Fraku vilkintis Fioras
FIORAS (grumiasi su vėju) Ar yra čia kas nors?
KUNIGAIKŠTIS (su dideliu, veidą dengiančiu gaubtu ant galvos, vaizduoja šviestuvą) Lempa.
FIORAS (atšokdamas) Kas?
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Lempa.
FIORAS Tai jūs, kunigaikšti?
KUNIGAIKŠTIS Tsss… tsss… Dėl Dievo meilės! Atsahgiau!
FIORAS (šaukia vėjyje) Na ir vėjas!
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Tai istohijos vėjas! (Vėjas staugia)
FIORAS Kur visi?
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Išblaškyti… Ir phažuvę…
FIORAS Ar čia buvo žemės drebėjimas?
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Kas ten gali žinoti?! Kažkas buvo… tačiau kas gali žinoti, kas būtent?
FIORAS O kunigaikštienė?
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Ji šalia. Nepažinote? Vaidina staliuką.
FIORAS (atšokdamas nuo staliuko, kuris yra keturpėsčia Kunigaikštienė, užklota gobelenu) A!
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Tsss… Taip saugiau.
Uknolijus, raitas ant Profesoriaus, galopu pralekia per sceną, paskui save vesdamas būrį Liokajų, pergalingai mojuojančių ponų drabužių dalimis
UKNOLIJUS (šmaikščiu pliekdamas Profesorių) Galopas, ei, galopas!
LIOKAJAI Kojas nutraukyti! (Pralekia)
FIORAS Revoliucija?
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Taip, hevoliucija…
Įeina Elgeta, traukdamas elgetos giesmę
ELGETA Oi, padėkit…
Oi, pasigailėkit…
Oi, kas man išmaldos duos!
Žali, žali beržynai…
Žali, žali lazdynai…
FIORAS Kas tu esi?
ELGETA Žali, žali beržynai…
Žali, žali lazdynai…
FIORAS Kas tu?
ELGETA (netyčia) Lordo Blotono kėdutės! (Pabėga)
FIORAS Kas čia nutiko?
Nes kažkas nutiko… Kas? Kas čia nutiko?
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA
Pats nežinau… Kažkas kažkaip… Tahsi kažkas
Su nuogybe… nežinau… Paskui juokas, cypimai,
Ėmė kikenti, tahsi juos kas būtų kutenęs.
Mane ihgi tahsi kažkas kuteno… nugahą… ih šonus.
Ih phapuolė mano laikhodis. Paskui ėmė niuhkyti
Ih kikenti, ir khizenti, paskui šūkalioti, hėkaloti,
Viskas pasileido. O tada liokajai
Užpuolė ponus… Suphantate, viskas tahsi taip, kaip
Buvo hašyta laikhaštyje: „Maištingi elementai
Pasinaudojo situacija“…
FIORAS Taip, taip… taip ir buvo. O dabar kas?
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA O dabah hevoliucija.
FIORAS Revoliucija?
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA (neaiškiai) Kihmėlynas.
Vėl įlekia Liokajų būrys su Uknolijum, raitu ant Profesoriaus
LIOKAJAI Kojas nutraukyti! (Išbėga)
FIORAS O čia kas?
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Nežinau.
FIORAS Kur jie taip lekia?
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Prieš save. (Vėjas)
FIORAS Keistos formos, pašėlę pavidalai.
Ne, nežinau, nesuvokiu, nesuprantu, nenoriu,
Neperprantu, nesupaisau… Vargšas tu, Fiorai!
O, vargšas, vargšas tu, Fiorai!
KUNIGAIKŠTIS ir KUNIGAIKŠTIENĖ Vahgšas Fiohas!
Iš krūvos sulūžusių rakandų išlenda Klebonas. Sutana segtukais susegiota taip, kad atrodo kaip palaidinė ir sijonas. Ant galvos jam didelė moteriška skrybėlaitė, rankoje skėtis
FIORAS Juodoji moterie, kas tu?
KLEBONAS-MOTERIS Maestro!
FIORAS A, a, tai sutana!
KLEBONAS-MOTERIS Et fiat vokuntas tua…
FIORAS Klebone, kokia buvo tavo dalia?
KLEBONAS-MOTERIS
Apsakyti neįmanoma.
Sunku išreikšti žodžiais. Neklausk apie kelius,
Kuriais ėjau, ir apskritai geriau
Nieko neklausk. Turiu slėptis.
Atsiprašau, pone, turiu slėptis. Jums irgi
Patarčiau daryti tą patį.
FIORAS Turiu pasiversti į moterį, lempą, staliuką? Ne! Aš esu Fioras!
KLEBONAS Fioras!
KUNIGAIKŠTIS Fiohas!
KUNIGAIKŠTIENĖ Fiohas!
Įlekia Uknolijus su Liokajais; griaustinis, sutemsta
LIOKAJAI Kiškas nurauti!
FIORAS (Uknolijui) Pabaisa, stok!
UKNOLIJUS-RAITELIS Negaliu! Aš joju galopu!
FIORAS (rodo į Profesorių) Tas arklys?
UKNOLIJUS-RAITELIS Tai mano intelektas!
PROFESORIUS-ARKLYS Šliaukt!
FIORAS Ką vejatės?
UKNOLIJUS-RAITELIS Tuos, kurie bėga!
FIORAS Tavo veidas pernelyg kruvinas, bet pažinau –
Tu esi grafas Uknolijus!
UKNOLIJUS-RAITELIS Ne! Esu idėja! Šalin!
FIORAS Profesoriau! Ar tai jūs? Profesoriau!
Profesorius stovi ant keturių, pabalnotas, su apynasriu burnoje, pašoka, prunkščia
PROFESORIUS-ARKLYS
O taip, o taip! Ačiū!
Šliaukt! Šliaukt!
LIOKAJAI Kojas nutraukyti!
UKNOLIJUS-RAITELIS Pirmyn! (Išbėga)
FIORAS O, kokios gaudynės!
O, koks pabėgimas!
Įbėga, lėkdami ta pačia kryptimi, Generolas, Pirmininkas, Markizė antro veiksmo apdarais
FIORAS Stokite! Ką vejatės?
Ir nuo ko bėgate?
GENEROLAS, PIRMININKAS, MARKIZĖ Gulutubulu!
FIORAS Ak, kalbėkite aiškiau!
GENEROLAS, PIRMININKAS, MARKIZĖ Tuitutatumu!
FIORAS Markize! Juk tai jūs, tai jūs!
Pirmininke! Juk tai jūs, niekas kitas!
Mūsų brangus pirmininkas! Ir jūs, Generole!
Ar pamiršote, kaip reikia kalbėti?
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA
Kai žmonių heikalai
Nebegali sutilpti žodžiuose,
Kalba sueižėja…
KLEBONAS-MOTERIS Kas ten juos žino…
KUNIGAIKŠTIENĖ-STALIUKAS Ek, ek, padugnės…
FIORAS Bičiuliai!
Tapkite savimi! Nusimeskite tuos apdarus!
Gana pramogauti, tai pernelyg skausminga!
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Taigi tas ih yha, kad jau nebegali tapti savimi.
KLEBONAS-MOTERIS Niekaip neįmanoma to padaryti.
KUNIGAIKŠTIENĖ-STALIUKAS Tapti savimi? Įdomu, kaip.
FIORAS Taigi, ir kas dabar?
KUNIGAIKŠTIS, KUNIGAIKŠTIENĖ, KLEBONAS
Pirmyn
Ir tik pirmyn! Galvotrūkčiais!
Pirmyn ir pirmyn! Galopu!
Įlekia Uknolijus su Liokajais
UKNOLIJUS-RAITELIS Galop galopu! (Pamato Generolą, Pirmininką ir Markizę) Tai jie! Sugaukite juos!
PIRMININKAS, GENEROLAS, MARKIZĖ Tuifiituuuuuuta tua!
Liokajai juos sugauna
FIORAS (Uknolijui) Ką ketinate daryti?
UKNOLIJUS-RAITELIS Ką? Nežinau. Šiaip ar tai, nutraukysiu jiems kojas! (Liokajams) Nutraukyti!
FIORAS Dėl gyvo Dievo!
KUNIGAIKŠTIENĖ-STALIUKAS (sau) Nieko sau…
KLEBONAS-MOTERIS Ek, buvę nebuvę…
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Tai ką gi jau…
UKNOLIJUS-RAITELIS (sunkiai, paskui vis sklandžiau)
Nutraukti jiems…
Nutraukti jiems…
Nutraukti jiems kojas!
Pirma dešinę,
Paskui kairę!
LIOKAJAI Gana blizginti! Drožiam! Drožiam!
UKNOLIJUS-RAITELIS
Ei, galopas, galop galopas,
Ir galopas, ir galopas, ei džium džium!
PROFESORIUS-ARKLYS Ir šliaukt, ir šliaukt, ir šliaukt!
FIORAS Stokite! Nedarykite to be teismo!
KUNIGAIKŠTIENĖ-STALIUKAS Teismas! Nieko sau!
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Teismas?
PROFESORIUS-ARKLYS Šliaukt! (Smarkus vėjas)
KLEBONAS-MOTERIS Koks vėjas!
FIORAS Blogai matau, blogai suprantu, nesuvokiu, nežinau, bet žinau, kad teismas yra būtinas, kad be teismo negalima, nereikia… kaipgi šitaip?.. be teismo…
KLEBONAS-MOTERIS Koks vėjas!
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Įsikibo to teismo kaip gihtas tvohos…
KLEBONAS-MOTERIS Nes juk vėjas pučia!
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA (garsiau) Kam tas teismas! Nuthaukti tiems išdavikams, buhžujams, fašistams!
KUNIGAIKŠTIENĖ-STALIUKAS Ih hitlehininkams!
FIORAS Fašistams? Hitlerininkams? Kas tai?
Aš nieko nežinau.
Tai mane viršija, perpildo, taip, esu perpildytas, perviršytas, nieko nežinau, nieko nežinau, bet žinau, kad be teismo ne, ne, ne, be teismo…
Tegu tai bus išnagrinėta!
UKNOLIJUS-RAITELIS
Teismo užsimanė, kai šitokia audra!
Žaibai vien blyksi, o jis nori teismo!
Norėtų nagrinėt, kai nieko nesimato,
Juk visiškai tamsu…
Staiga sutemsta, audra
KLEBONAS-MOTERIS Na tai… laikykimės…
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Uf! Uf!
KUNIGAIKŠTIENĖ-STALIUKAS Ojojoi!
FIORAS (linguodamas vėjyje) Teismas! Teismas! Aš noriu teismo!
Griaustinis; aprimsta, truputį prašviesėja
UKNOLIJUS-RAITELIS Šunadvokati!
Gerai, bus tau teismas. Aš atsisėsiu čia. O čia tegu atsistoja kaltinamieji, tie fašistiniai hitleriniai šunys!
Savo arklį skiriu kaltintoju, o tave gynėju. Pirmyn! Galopu tai sutvarkysime. Vėjas per stiprus ir po valandėlės gali prapliupti lietus. Varom! Galopas. (Profesoriui) Na, mano arkly, pradėk savo kaltinimą.
PROFESORIUS-ARKLYS Šliaukt, vemiu, šliaukt, šliaukt, šliaukt, šliaukt, vemiu, šliaukt ir vemiu! Šliaukt, šliaukt, šliaukt ir žiaukt!
UKNOLIJUS-RAITELIS Šunys!
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Niekšai!
KUNIGAIKŠTIENĖ-STALIUKAS Galvažudžiai!
KLEBONAS-MOTERIS Šunys!
PROFESORIUS-ARKLYS Šliaukt, šliaukt, žiaukt!
UKNOLIJUS, KUNIGAIKŠTIS, KUNIGAIKŠTIENĖ, KLEBONAS Kalti! Nutraukyti kojas!
Staigus vėjas
KLEBONAS-MOTERIS Na nieko sau! Kaip pučia!
FIORAS Stokite, tas arklys nieko nepasakė! Vėmimas nėra prakalba!
UKNOLIJUS-RAITELIS Šunadvokati, ko dar tau reikia?
Tūkstančius metų prieš proletariatą buvo vykdomi nusikaltimai, nusikaltimai milžiniški, daromi tylomis, be žodžių, gigantiški, tylūs, slegiantys, dusinantys, gniuždantys, šimtus šimtmečių prieš kartų kartas, be žodžių, tylomis, niekada neišsakyti…
Norėtum, kad iš to tylėjimo išeitų prakalba?
Gana, be kalbų! Fašistai, buržujai, šunys! Nutraukyti jiems!
LIOKAJAI Nutraukyti!
FIORAS Reikalauju, kad jie būtų išklausyti!
UKNOLIJUS-RAITELIS Audra!
FIORAS Stokit! Stokit!
UKNOLIJUS-RAITELIS Audra!
FIORAS O, išklausykite juos!
UKNOLIJUS-RAITELIS Tai užsispyrėlis!
Gerai. Revoliucinis tribunolas išklausys kaltinamuosius nusikaltėlius. Sakykite, ką turite apsigynimui! Drožiam!
GENEROLAS, PIRMININKAS, MARKIZĖ (painiojasi ilguose ir paniškuose paaiškinimuose) Uitputuammaaatrtrukulikakumabua li nnarreiuljii-
Iutirffulohnbgdszjdhfnnwurytppakmndjryytjiuunvbbhyadasaiiretuibeeekiopmit-
Nurrrbyklebfoopsskuiessabumuvufegebmmmvvvopli
GENEROLAS Gulugulugulugulu!
KUNIGAIKŠTIENĖ-STALIUKAS Na, tarytum buhną skalautų!
UKNOLIJUS-RAITELIS Gana! Kalti!
FIORAS (stengdamasis perrėkti vėją) Protestuoju! Visa šita slepia kažką neišreiškiamo!
UKNOLIJUS-RAITELIS Žodžiai tai vėjas! Prokurore! Koks tavo pasiūlymas?
PROFESORIUS-ARKLYS Šliaukt!
LIOKAJAI Kiškos!
FIORAS Stot!
UKNOLIJUS-RAITELIS Audra!
FIORAS Pareiškiu,
Kad nesuprantu, kas, ką, kodėl
Ir dėl ko. Ne, nesuprantu! Nesuprantu! Nesuprantu!
UKNOLIJUS-RAITELIS Audra!
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Audra!
PROFESORIUS-ARKLYS Audra!
FIORAS O, o, tai baisu, baisu, baisu!
UKNOLIJUS-RAITELIS Toliau su jais į baisumus!
KUNIGAIKŠTIS, KUNIGAIKŠTIENĖ, KLEBONAS Audra!
LIOKAJAI Audra!
FIORAS (Uknolijui) Tapk žmogumi! Nusimesk savo kaukę!
UKNOLIJUS, LIOKAJAI, KUNIGAIKŠTIS, KUNIGAIKŠTIENĖ, KLEBONAS Audra!
Viesulas, griaustiniai, žaibai
FIORAS Čia kaukė kaukę kankina! Nusimeskite kaukes!
Tapkite normaliais žmonėmis!
VISI Audra! Audra!
FIORAS (pašėlusiai) Tuitukuiiiiitutubolitavatiiiii!
VISI (pašėlusiai) Taftatukuiiiiithuikalapatalu!
Viesulas, griaustinis, tamsa. Vėjas silpsta, ima šviesėti.
Įeina Šarmas ir Firuletas kaimiškais drabužiais, su šiaudinėmis skrybėlėmis, su tinkleliais drugeliams gaudyti. Veidai nudažyti, kretiniškai džiaugsmingi, klouniški. Jiems iš paskui abu Vagišiai juodomis kaukėmis, atrodantys kaip duobkasiai, neša juodą karstą
ŠARMAS ir FIRULETAS (dainuoja)
Ei, ei, drugelis margas
Taip greitai skrenda,
Aš jam iš paskos skrendu!
Ei, cha, drugelis margas,
Aš jam iš paskos skrendu!
Abu mes skrendam, mudu du!
Tu nepabėgsi nuo manęs, drugeli!
Tave sugausiu savo tinkleliu!
Tegu tu greit skrendi, mano draugeli,
Tave vis tiek pagaut galiu!
FIORAS Bepročiai!
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA
Didžiuosiuose pasaulio keliuose
Šiandien bephočių nethūksta…
KLEBONAS-MOTERIS Nesibaigiančiuose pasaulio keliuose bepročių netrūksta…
ŠARMAS (Firuletui) Pažvelk, ar kahtais čia ne tas, kuhis kadaise buvo Fiohas?..
FIRULETAS Tarsi ir taip…
ŠARMAS (Fiorui) Jeigu matau Fioho likučius, tai Fiohas mato vieno ghafo, bahono likučius…
FIORAS Aš buvau Fioras…
ŠARMAS Aš buvau Šahmas…
FIRULETAS Aš Firuletas… kadaise…
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Mane kadaise kunigaikščiu vadino…
KUNIGAIKŠTIENĖ-STALIUKAS O mane kunigaikštiene…
UKNOLIJUS-RAITELIS Kadaise buvau liokajus, o paskui grafas Uknolijus ir raitelis…
KLEBONAS-MOTERIS O aš buvau klebonas…
GENEROLAS Aš generolas…
PIRMININKAS Aš pirmininkas…
MARKIZĖ O aš markizė…
VISI (išskyrus liokajus) Buvome, buvome, buvome ex, ex, buvo. (Niūriai) Tai buvo, buvo…
FIORAS Prašom, barone, paaiškinti! Sakykite,
Koks čia karstas?
ŠARMAS Kamufliažas.
FIRULETAS Taip saugiau.
ŠARMAS Suphantate, maestho, jei kas nohs phie mūsų kibtų, tai mes išphotėjome, su kahstu vaikštome, esame pusgalviai, ih viskas! Tačiau tas kahstas… Tai keista ih jau sena istohija, mintimis heikia ghįžti į tą balių, tuhbūt phisimenate, bahone, kai dievai žino dėl ko, hélas, aš tą vagišių paleidau nuo pavadžio. Hélas! Būtų buvę gehiau nepaleisti, nes nuo to ih phasidėjo visos nelaimės… Bet ta phakeikta Albehtinka vis apie nuogybę ih apie nuogybę ih apie nuogybę ih apie nuogybę ih apie nuogybę ih apie nuogybę ih apie nuogybę… o aš buvau taip susinehvinęs, kad su ta nuogybe, nuogybe, nuogybe, nuogybe, nuogybe, nuogybe, nuogybe, nuogyyy…
FIRULETAS Pas!
ŠARMAS Pas! Paleidome tada vagišius, aš ir Fihuletas, kad paišdykautų, pasismagintų… juk žinote, pone, kai pačiam negalima, tada bent jaudina, kai toks pokštininkas vienas su kitu… Laissons! Tačiau tada! Košmahas! Košmahas! Juk phisimenate, bahone?
FIRULETAS Prisimenu…
ŠARMAS Dingsta, susigehia į svečių minią ir iškaht
Hankomis savo negahbingai nusikaltėliškomis,
Įžūliai godžiomis iškaht puolė viską
Ghabinėti… Žodžiu, hankines,
Kišenes, pinigines, vėhinius,
Laikhodžius ir apyhankes… Letenas savo
Kaišioja į svečių minią, peh šilką,
Aksomą, fhakų antkhūtinius ir munduhus
Kūnus pasiekia, kutena, glosto,
Čiupinėja ir tihia, kad net ima skambėti cypsmai,
Hiksmai geidulingi, juokas patvihkęs.
Niekas nežino, kas ten ir ką, ir galiausiai
Suthūksta siūlės, o biustai vihšun, kelnės,
Kelnaitės, viskas nubyha…
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Taip, phisimenu… Tada mano liokajai puolė mano svečius…
FIRULETAS O mes puolėme Albertinką!
ŠARMAS Bet jos nebebuvo!
FIRULETAS Dingo!
ŠARMAS Liko tik išmėtytas gahdehobas, taip pat ih apatiniai.
FIRULETAS Taip, taip pat ir apatiniai.
ŠARMAS Smūgis!
FIRULETAS Stulbesys! Kur Albertinka?!
ŠARMAS O vagišiai ihgi dingo. Phapuolė kaip akmuo vandeny.
O Fiohe!
O bhangus meisthe! Kas galėjo jai nutikti?
Cha! Tai aišku! Niekingi šunys! Piktdahiai!
Ją užpuolė vagišiai
Ih, nuogai išhengę, išphievahtavo,
Po to pavogė ją iš mūsų… Ih pabėgo…
FIRULETAS Nužudė!
FIORAS O kur lavonas?
ŠARMAS Nėha, nėha jos nuogybės lavono!
Bet mihė dėl mūsų kaltės! Ji nužudyta!
Todėl mes nupihkome šį kahstą
Ih pasamdėme duobkasius…
FIRULETAS
Ir dabar plačiais pasaulio keliais einame,
Ieškodami nuogo Albertinkos kūno…
ŠARMAS Nuogo Albehtinkos kūno…
ŠARMAS ir FIRULETAS (dainuoja)
Tu nepabėgsi nuo manęs, drugeli!
Tave sugausiu savo tinkleliu!
Tegu tu greit skrendi, mano draugeli,
Tave vis tiek pagaut galiu!
FIRULETAS O kai ją rasime, nuogą, pavogtą, nužudytą, surengsime laidotuves!
FIORAS Atsiprašau, atsiprašau, nelabai suprantu, neišmanau tų nuosėdų ir drumzlių, kurias sukėlė keisti, labai keisti dabartinės mados pokyčiai, persirengimai, perdirbimai, dabartinės mados… Mados pasaulio bekelėse… Kankinantis maskaradas! (Susimąstęs) Koks čia karstas?..
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA (prieidamas)
Kahste! Laiku atsihadai! Ih man phavehsi!
Pasveikink mane, kahste! Leiskite man sudėti
Į tą kahstą savo žemes, phabangą,
Įžymumą ir gahbę! Ih savo phalaimėjimą!
KUNIGAIKŠTIENĖ-STALIUKAS (prieidama)
Aš į šį kahstą sudedu savo diademas,
Pehlus, safyhus, bhiliantus, smahagdus
Ih savo aimanas!
KLEBONAS-MOTERIS Aš savo Dievą dedu į tą karstą. Eikite! Mišios pasibaigė!
PROFESORIUS-ARKLYS
Tuoj!
Vieną minutėlę! Neišneškite to karsto be manęs!
Į jį save aš sudedu! Šliaukt! Ir jau nėra manęs!
O, kaip gera! Jau miriau!
GENEROLAS
Atsiprašau!
Šis karstas skirtas mums! Mums skirtas!
Mums, nuteistiesiems! Amžiams nuteistiems!
Aš į tave, karste, dedu to paslaptį
Pasibjaurėtiną, kruviną, baisią, nesuprantamą,
Kurios negalima išreikšti žodžiais!
GENEROLAS, PIRMININKAS, MARKIZĖ Uittuiiiiituuuuuututuuuuiii!
KUNIGAIKŠTIS-LEMPA Bėda!
KUNIGAIKŠTIENĖ-STALIUKAS Bėda ir bėda!
UKNOLIJUS-RAITELIS
Stok! Stokite!
Jei visi savo praradimus deda
Į tą karstą, aš irgi paprašysiu palikti
Truputį vietos man. Leiskite sudėti
Savo viltis, kovas ir pergales,
Proletariato tūkstantmetį skausmą,
Proletariato tūkstantmetę kovą
Ir mano amžiną galopą!
KUNIGAIKŠTIS, KUNIGAIKŠTIENĖ, KLEBONAS, PROFESORIUS Bėda, oi bėda, bėda!
ŠARMAS ir FIRULETAS Bėda, oi bėda!
LIOKAJAI Bėda, oi bėda, bėda!
FIORAS
Karstas išbrinkęs, laidotuvės graudžios.
Oi, bėda, bėda, bėda!..
VISI Bėda! Oi, bėda!
Fioras žengia į priekį
FIORAS
Šalin!
Traukitės nuo karsto. Dabar man eilė!
Dabar prie jo prieisiu aš, Fioras!
VISI O, Fioras, o, Fioras, o, Fioras!
FIORAS
Draugai!
Aš, Fioras, aš, maestro, aš apdarų kūrėjas,
Aš, didis mados diktatorius
Ir madingo silueto skulptorius!..
Prieina prie karsto
ŠARMAS Pas!
FIRULETAS Pas!
FIORAS
Prakeikiu apdarus žmonių, prakeikiu
Kaukes, įsigraužusias mums po oda!
Tebūna prakeikta ir elegancija, mada,
Kirpimai kelnių ir suknelių dailūs…
Ir kaukės, įsigraužusios mums po oda!
VISI Prakeikimas!
FIORAS
Aš, Fioras,
Meistras visokių madų,
Žmonių nuogybę šventą,
Bet suterštą madingų apdarų,
Į šitą karstą nuolankiai dedu!
VISI Miegok, šventa nuogybe!
FIORAS
Šventa ir nepasiekiama žmonių nuogybe,
Ramiai miegoki visą amžinybę!
Deja, visi supranta –
Tavęs patirti mums nelemta.
ŠARMAS Kelnės!
FIRULETAS Švarkas!
PIRMININKAS Puskojinės!
GENEROLAS Apatiniai!
KUNIGAIKŠTIENĖ Šalikas!
KUNIGAIKŠTIS Lazdelė!
KLEBONAS Kaklaryšis!
MARKIZĖ Suknelė!
UKNOLIJUS Batai!
VISI (išskyrus Fiorą) Botfortai, nėriniai, bateliai, iškirptės, korseto raiščiai, frufru, miaumiau, peniuaras, rytinis švarkas, getrai, pirštinaitės, etcetera, etcetera, etcetera, etcetera, etcetera, etcetera…
FIORAS
Šventa ir nepasiekiama žmonių nuogybe,
Ramiai miegoki visą amžinybę!
Gestai, tarsi ją guldytų į karstą
ALBERTINKOS BALSAS (iš karsto) Nuooog…
ŠŪKSNIAI Kas tai?
Tyla
ALBERTINKOS BALSAS Nuog…
ŠARMAS Tai ji!
FIRULETAS Tai ji!
FIORAS Tylos!
Tyla
ALBERTINKOS BALSAS Nuooog…
ŠARMAS (greitai) Tai ji!
FIRULETAS (greitai) Ji kažkur čia!
ŠARMAS Mano nuogybę sapnuoja!
FIRULETAS Tai ji!
ŠARMAS Ji kažkuh čia!
FIRULETAS Mano nuogybę sapnuoja!
Karsto dangtis pakyla ir pasirodo nuoga Albertinkos ranka
VISI Tai ji!
FIORAS
O, koks išganingas vaizdas!
Mes sveikinam tave, nuogybe, amžinai jauna!
Albertinka pamažu kyla iš karsto; ji nuoga
FIORAS O, būk pasveikinta, įprasta, būk pasveikinta, nemirtingoji!
VISI Amžinai jauna nuogybe, būk pasveikinta!
Apoteozė
ŠARMAS (staiga prišoka)
Pahdon!
Kas tave čia įkišo?
Kas tave paslėpė?
ALBERTINKA (rodydama į duobkasius) Jie!
Duobkasiai nusiplėšia kaukes. Pasirodo besišypsantys Vagišių veidai
FIRULETAS Tai jie!
ŠARMAS Tai vagišiai!
ABU Tie šunys!
Dainuojama scena
VAGIŠIAI (dainuoja)
Tai mes!
Tai mes!
Tai mes!
ALBERTINKA (šoka) Aš esu Albertinka!
VAGIŠIAI (šoka) Ak, visiems ji patinka!
ALBERTINKA
O čia mano šlaunytės, rankytės, kojytės!
O čia mano biustukas!
Ak, o čia mano ausytės, dantukai mano!
VAGIŠIAI O čia jos biustukas, šlaunytės, pėdutės jos!
ALBERTINKA Aš esu Albertinka!
VAGIŠIAI Ak, visiems ji patinka!
ALBERTINKA Amžinai jauna!
VAGIŠIAI Iš kapo pakilo!
ALBERTINKA Ant karsto šoka!
VAGIŠIAI Linksmintis nori!
ALBERTINKA ir VAGIŠIAI (šoka) Ak, Albertinka, visiems ji patinka, iš kapo pakyla, jauna amžinai, ant karsto šoka, linksmintis nori!!
Ir apie meilę,
Ir apie meilę
Taipgi nuogybę,
Taipgi nuogybę
Nuolat sapnuoja, ak, sapnuoja…
ŠARMAS Taipgi nuogybę…
FIRULETAS Taipgi nuogybę…
ŠARMAS ir FIRULETAS Nuolat, ak, nuolat, ak, nuolat sapnuoja, ak, sapnuoja!
VISI Nuolat sapnuoja!
Nuolat sapnuojaaa,
Nuooolat sapnuooojaaa…
FIORAS, ŠARMAS, FIRULETAS
Nuogybe, amžinai jauna, būk pasveikinta!
Jaunyste, amžinai nuoga, būk pasveikinta!
Nuogybe jauna, nuogai jauna,
Jaunyste nuoga, jaunai nuoga…
FIORAS
Bet nesuprantu,
Bet nesuprantu
Ir nesuvokiu,
Ne, nesuvokiu…
ŠARMAS ir FIRULETAS
Ok, pas tai pas, ok, pas tai pas!
Pas, pas, pas ir pas!
FIORAS
Bet nesuprantu,
Ak, nesuprantu,
Niekaip nesuprantu,
Ne, nesuprantu,
Kaip ji atsidūrė tam karste?
VISI (išskyrus Albertinką ir Vagišius) Kaip ji atsidūrė tam karste??
VAGIŠIAI
Tai mes!
Tai mes!
Tai mes!
ALBERTINKA Tai jie, taip, tai jie, ak, tai jie šiaip, tai jie anaip, ak, tai jie taip, tai jie šiaip, tai jie anaip, tai jie, tai jie, ak, tai jie…
VAGIŠIAI
Tai mes!
Tai mes!
Tai mes!
VISI Tai jie šiaip, tai jie anaip, tai jie taip, tai jie…
VAGIŠIAI
Tai mes!
Tai mes!
Tai mes!
Versta iš: Witold Gombrowicz. DRAMATY. Warszawa: Wydawnictwo Literackie, 2015.