Sławomir Worotyński. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7

Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas

Sławomiras Worotyńskis (1942–1983) – Vilniuje gyvenęs vienas talentingiausių Lietuvos lenkų poetų. Sovietų Lietuvoje nelabai buvo kur skelbti lenkiškų eilėraščių, tad 1961 m. debiutavo Lietuvos komunistų partijos laikraštyje „Czerwony Sztandar“, jame publikavo poeziją ir vėliau. Siuntė savo kūrybą į Lenkiją, ten ją pirmąkart 1969 m. išspausdino žurnalas „Radar“, paskui ir kiti leidiniai. Poezija netgi skaityta per Lenkijos radiją, pateko ir į televiziją.
Asmeninis gyvenimas nesusiklostė. Pirma santuoka iširo po poros metų. Antra žmona, atvykusi iš Lenkijos, grįžo į Belsko Bialą jau su sūnumi, o S. Worotyńskis iš pradžių dėl sovietinio biurokratizmo, vėliau dėl politinių įvykių – prasidėjusio „Solidarumo“ judėjimo – negalėjo išvažiuoti. Leidimas jam suteiktas tik po penkerių metų. Nuvykęs pas šeimą suprato, kad nebėra reikalingas…
Mėgo klasikinę muziką. Žavėjosi Adomu Mickevičiumi, rusų klasikais, taip pat poetu Rafału Wojaczeku, tad nenuostabu, kad imtas vadinti Vilniaus Wojaczeku.

Noktiurnas

Vakarinio aido klinikoje
miršta raudonodė saulė.
Kas dabar bus? Kas bus?
Mėnulis fazių sūpuoklėmis
keliauja tobulo apvalumo link.
Akiplėša aristokratas.
Žvaigždės suokalbiškai mirksi
sutemų parlamentui.
Bandomieji visatos triušiai.
Estetinio pasitenkinimo medžio
viršūnę pasiekus naktis.
Ištieski man ranką be pirštinės.
Palauk. Jau įsidūriau
jausmų siuvinėjimo adata.
To ir norėjau.
Mano lūpos ieško nakvynės
tavo mergaitiškame delne.
Nemiga. Vakarinio aido klinikoje.

 

Slogulys

Vidun per uždarą langą
kažkaip slogulys įpuolė.
Blaškosi, skraido nesavas.
Sparnu kliudo taurę minčių.
Lyg ten būtų vyno taurė.
Kertėj pasislepia riksmas.
Žvelgia į mane nustebęs.
Nyksta sapnų šiltos gėlės
it Epikūro kūriniai.
Kur ką tik šoko šypsena,
tinkas byra sniegu pilku.
Danaja priešais Rembrandtą
juoda suknia guli mirus.
Ir slogulys nusileidžia
į mano bejėges rankas,
maldauja mergaitės balsu:
„Paimk mane, pamylėki!“
Sprunku nelyg išprotėjęs
per tamsų gotišką miestą.
Staiga ima kristi medžiai,
namai, žvaigždės ir pažiūros,
bet šito niekas nemato.
Žmonėmis džiaugiasi žmonės.
Žmonės, į gatves išėję.
Jų veidai spindi ramybe.
Ir sustabdau išsiblaškęs
mintis, pavargusį kūną.
Kaip dinozauras noriu
užmigti akimirkai, amžiams.

 

Renkantis sėkmingą kelionę

– Keliaukime į Troją.
Homero eilės tenai.
– Į Troją nevažiuojam.
Ji jau po žemėm seniai.
– Gal į kraštą chaldėjų.
Kur kultūra senoji…
– Nebėr Urartu, vėjas
Ir skitai suniokojo.
– Tebai nieku pavirto.
Atlantida nuskendo.
Tikslo ieškokim kito.
Plaukim Stiksu į dangų.
Pamatysim Charoną,
Jo paslaugumą ir valtį.
– Et, neturim obolo,
Ten nepavyks nukakti.
– Baikim kelionių erą.
Likim ten, kur gyvenam.
Būsiu aklas Homeras.
O tu – šimtmetis mano.

 

Sniego Achmatova

Juk galėjome neateiti.
Ir nesimylėti pirmadieniais.
Ir neklausinėti kavinėse Puškino.
Ir nelaukti sapnų vakare.
Juk galėjome tenai pasilikti –
anapus laiko skaitliukų.
Nežinios labirintuos.
Atrado mus šiltos rankos,
kai biro sniegas iš mėnulio.

 

Apogėjus

Pasiekiau gyvenimo pilnatvę.
Tarsi Himalajų viršūnę.
Neturiu jau kur kilti.
Edeno sodai. Dangus.
Kaip dabar nusileisti žemyn?

 

Žiema Gedimino mieste

Koks krintančių baltų žvaigždžių orbitos matas?..
Sena Gedimino aikštė plaukia tarsi salelė.
Namų vandenyne. Po sniego kriokliu.
Medžių, paukščių ir upės letargas.
Tik gyvos gatvės tebekalba su žmonėmis.
Drauge skuba į darbą. Drauge grįžta iš darbo.
Iš lėto slenka troleibusai.
Senoliai gotikiniais aprėdais
Stovi tarp šiuolaikinių aukštų pastatų kolonų.
Neonas ant sniego rašo naujų parduotuvių vardus.
Laikrodžio daina tyloje.
Saulė kiekviename žmoguje.
Štai kas mieste vyksta, kai žiema groja
Baltą sniego melodiją stogų tamburinu.

 

Regėjimo lauke

Regėjimo lauke ties horizontu
vėjas nugalėtojas pienėms galvas kapoja,
bet ne dėl to saulėlydis
nusidažė krauju.
Plentu automobilis nurūko.
Du automobiliai iš paskos.
Keli fotoaparatai miegojo.
Nepamatė, deja,
pražuvusio Trojos karo
fragmento.
Už horizonto ganėsi mediniai arkliai.
Enciklopedijos lapuose
aklas Homeras pametė akinius.
Kas iš mūsų taip sugebėtų?
Arba iš skrendančių lėktuvų išsiburti?..

 

Iš impresionisto gyvenimo

Virš didingos girgždančių grindų tylos
Iš pakabinto ant rūdžių suėstos vinies natiurmorto
Du obuoliai ir vynuogių kekė iškrito
Pamaitinti iš bado mirštantį žmogų.

 

Ruduo

Moteris rudeniniu paltu
keliavo per miestą.
Nekaukšėjo bateliai,
minkšti tarsi žolė.
Už pavasario laimę
medžiai mokėjo lapais,
iš kurių vertingiausias –
kalendoriaus lapelis.
Užuolaidėlė su vėju kalbėjosi
per pravirą langą.
Rami raudonplaukė moteris
per miestą keliavo.
Staiga man parūpo:
kas po jos suknele?
Galbūt mano gatve
eina auksinis ruduo?
Per tuščius uždarytus turgus.
Per pilkus nutilusius parkus.
Galiausiai moteris įėjo
į laidojimo kontorą,
uždarė laukujes duris,
ir iš dangaus pabiro sniegas.

 

Duona mariname alkį

Duona mariname alkį.
Minkšta duona.
Matau, susvyruoja,
krinta sparnais pakirptais.
Išėjimo duris pradaro.
Neišvengiamas alkis.
Besibaigiantis alkis.
Dar neišėjo. Laukia.
Atsisakė tremties,
kad garbingai nuskęstų
šilto pieno stiklinėj.

 

Seno šuns sonetas

Prieš šnarančias žvaigždes tyli.
Drybsai ant pilvo dieną naktį.
Aplink įkyrios musės laksto.
Apėmus širdgėla gili.
O laikas bėgs ir protas migs.
Nebeisi pas kaimynų kalę.
Liežuvis sausas rast negali
Vandens šaltinio kitąsyk.

Gaurai jau blizgesio nustojo.
Tapai bejėgis, lėtas, silpnas.
Kaip naktį pamatyt rytojų?..
Nepažinai gyvenimo tiesos!
Šunie, ims šeimininkas kilpą,
Ir tavo dvėsena žolėj tįsos

Versta iš: Sławomir Worotyński. ZŁAMANA GAŁĄZKA BZU. Wilno: Poldicta, 2005