Bruno Schulz. Kometa

2021 m. Nr. 7

Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas

Bruno Schulzo (1892–1942) „Kometa“ periodinėje spaudoje pasirodė 1938 m., jau išėjus abiem jo apsakymų rinkiniams „Cinamoninės krautuvės“ (1933) ir „Klepsidros sanatorija“ (1937). Tai vienas iš keturių išlikusių rašytojo grožinių kūrinių, kurie nepateko į knygas. Tačiau daugelį jo veikėjų galime rasti ir kituose apsakymuose, o B. Schulzo kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojas Jerzis Ficowskis išsiaiškino, kad nemažai jų iš tiesų gyveno autoriaus gimtajame Drohobyče, kad ir, pavyzdžiui, pamišėlė Tluja, minima ir apsakyme „Rugpjūtis“ („Cinamoninės krautuvės“).
Beje, J. Ficowskis pasiūlė B. Schulzo kūrybą vadinti mitologika, kadangi autorius kuria mitą, gerokai nutolusį nuo įprastinio pasaulio suvokimo, bet ne siurrealistiškai alogišką.

1

Šiųmetė žiemos pabaiga buvo paženklinta itin palankios astronominės konjunktūros. Apyaušriu spalvotos kalendoriaus pranašystės sniege pražysdavo raudonai. Sekmadienio ir švenčių liepsnojančio raudonio atspindys krito iki savaitės vidurio, ir tos dienos degė šalta, melaginga, šiaudine ugnimi, apgautos širdys akimirką plakė gyviau, apžavėtos to žadančio raudonio, kuris nieko nežadėjo, tebuvo priešlaikis signalas, spalvota kalendoriaus melagystė, akinančiu cinoberiu nupiešta savaitės pradžioje. Pradėję nuo Trijų karalių, naktis po nakties sėdinėjome prie žvakidėmis ir sidabru žibančio balto stalo, be perstojo dėliodami pasjansą. Valanda po valandos naktis už lango šviesėjo, aplieta glajumi ir spindinti, suvarpyta galybės dygstančių migdolų ir cukrainių. Mėnulis, neišsisemiantis transformatorius¹, nepaprastai įsijautęs į vėlyvąsias mėnulines praktikas, eilinį kartą demonstravo savo fazes, vis atviriau ir atviriau, vertėsi visomis preferanso poninėmis kortomis, dubliavosi visomis spalvomis. O dieną dažnai pavirsdavo ant šono, iš anksto pasirengęs, žalvarinis ir nešvytintis, – melancholiškas valetas su ryškiu kryžiumi – ir laukdavo, kol ateis jo eilė. Tuo metu pro jo vienišą profilį per visą žydrynę balta, tylia, plačia virtine slinko avinėliai, vos vos uždengdami jį mirguliuojančiais perlamutriniais žuvų žvynais, į kuriuos pavakary sustingdavo spalvingas dangaus skliautas. Paskui dienos jau versdavosi tuščiai. Viesulas kaukdamas perlėkdavo stogus, iki pat apačios prapūsdavo atvėsusius kaminus, virš miesto keldavo įsivaizduojamus pastolius ir antstatus ir sugriaudavo tas griausmingas ore kybančias konstrukcijas bildant gegnėms ir sijoms. Retkarčiais tolimame priemiestyje kildavo gaisras. Kaminkrėčiai apibėgdavo miestą stogais ir galerijomis po perplėštu vario žalumos dangumi. Lipdami nuo fasado ant fasado, palei iškyšulius ir miesto vėliavėles, iš aukštumų perspektyvos regėdavo sapną, kad viesulas akimirkai atveria stogų dangčius virš merginų alkovų ir tuoj pat juos užtrenkia virš didžiulės audringos miesto knygos – stulbinančios daugybės dienų ir naktų lektūros. Paskui vėjai pavargo ir nurimo. Krautuvės lange pardavėjai iškabino pavasarinius audinius, ir nuo lengvų vilnos tonų atmosfera tuoj pat sušvelnėjo – nusidažė levandos spalva, sužydėjo blankia razeta. Sniegas sukiužo, susiraitė kūdikio garbanėlėmis, sausai susigėrė į orą, susiurbtas kobaltinio dvelksmo, įtrauktas atgal neaprėpiamo įgaubto dangaus be saulės ir be debesų. Kur ne kur butuose jau sužydo oleandrai, vėrėsi langai ir, žydrai dienai apatiškai nugrimzdus į savo mintis, kambarius užpildė paikas žvirblių čirškimas. Audringoms peštynėms virš švarių aikščių klaikiai spiegdami sulėkdavo kikiliai, sniegenos ir zylės, ir išsisklaidydavo į visas puses nušluoti gūsio, ištikšdavo, išnykdavo tuščioje žydrynėje. Akimirką iš jų likdavo spalvoti šlakeliai – sauja aklai į šviesią erdvę mestų konfeti – ir ištirpdavo neutraliame akies dugno mėlyje.

Pavasario sezonas prasidėjo neįprastai anksti. Advokatų referentai spiralėmis užriestais ūsiukais, aukštomis standžiomis apykaklėmis rodė elegancijos bei skoningumo pavyzdį. Vėtros tarsi potvynio išplautomis dienomis, kai viesulas triukšmingai daužėsi virš miesto, jie, atsirėmę nugaromis į vėją, besiplaikstant skvernams, iš tolo keldavo spalvotus katiliukus pažįstamoms damoms ir nusukdavo paslaugumo ir takto kupinus žvilgsnius, kad jų simpatija netaptų apkalbų objektu. Damos akimirkai prarasdavo pagrindą po kojomis, aiktelėdavo išsigandusios, apiplaktos suknių vėl atgaudavo pusiausvyrą ir į pasisveikinimą atsakydavo šypsena.

Po vidudienio, būdavo, vėjas nutildavo, Adelė prieangyje šveisdavo didelius varinius, nuo jos prisilietimo metališkai džerškančius puodus. Dangus virš malksninių stogų stovėjo sustingęs, uždusęs, išvagotas dangiškų kelių. Iš parduotuvės su kažin kokia užduotimi atsiųsti pardavėjai ilgai prastovėdavo šalia jos prie virtuvės slenksčio, atsirėmę į prieangio baliustradą, nuo kasdienio vėjo apgirtę, nuo kurtinančio žvirblių čirškesio chaotiškomis mintimis. Iš tolybių gūsis atnešdavo paklydusį rylos refreną. Nesigirdėdavo tylių jų žodžių, tariamų pusbalsiu tarsi nenorom – nekalta veido išraiška – ir iš tiesų skirtų Adelei pakirkinti. Palietus jautrią vietą, ji reaguodavo audringai, koneveikdavo juos aistringai, nepaprastai karščiuodamasi, o jos veidas, pilkas ir drumstas nuo pavasarinių svajų, nukaisdavo rūstybės ir smagybės raudoniu. Jie šventeiviškai nuleisdavo akis kupini piktdžiugos, kad pavyko išvesti ją iš pusiausvyros.

Slinko dienos ir popietės, virš stebimo iš mūsų priemenės aukštumų miesto, virš blausiai tų pilkų savaičių nušviesto stogų ir namų labirinto plaukė padriki kasdieniai įvykiai. Alavuotojai garsiai skelbė apie savo paslaugas, retkarčiais iš toli atsklidęs galingas Šliomos čiaudulys ironiškai išreikšdavo po miestą išsibarsčiusio klegesio esmę; kažkurioje atokioje aikštėje vaikėzų dygių žodžių į neviltį įstumta pamišėlė Tluja pradėdavo šokti savo laukinę sarabandą, minios džiaugsmui aukštai pakeldama sijoną. Vėjo gūsis užglostydavo, užlygindavo šiuos pliūpsnius, išsklaidydavo į monotonišką, pilką šurmulį ir tolygiai paskleisdavo virš malksninių stogų jūros pieniškame, padūmavusiame popietės ore. Adelė, atsirėmusi į prieangio baliustradą, palinkusi virš miesto tolumoje kunkuliuojančio triukšmo, iš jo išgaudydavo visus garsesnius akcentus, šypsodamasi tuos pasimetusius skiemenis sudėliodavo stengdamasi juos sujungti, įskaityti kokią nors tos didelės pilkos, kylančios ir besileidžiančios dienos monotonijos prasmę.

Epocha buvo paženklinta mechanikos ir elektros. Begales išradimų pasauliui iš po savo sparnų žėrė žmogaus genijus. Miestiečių namuose atsirado rinkiniai cigarams su elektriniu žiebtuvėliu. Reikėjo pasukti kontaktą, ir elektrinių kibirkščių spiečius uždegdavo benzinu įmirkusią dagtį. Tai žadino negirdėtas viltis. Kiniškos pagodos formos muzikinė dėžutė, prisukta raktu, tuoj pat imdavo groti miniatiūrinį rondo, judėdama ratu kaip karuselė. Sukdamiesi varpeliai treliavo, durelių sąvaros atsilapodavo, parodydamos rylos vidurius, tabakinės trioletą. Visuose namuose įrengti elektriniai skambučiai. Namų gyvenimas buvo paženklintas galvanizmo. Izoliuoto laido ritė tapo laiko simboliu. Salonuose elegantiški jaunuoliai demonstravo Galvanio reiškinį ir sulaukdavo damų švytinčių žvilgsnių. Elektrinis konduktorius atverdavo kelią į moterų širdis. Dienos didvyriai po pavykusio eksperimento siuntė oro bučinius skambant saloniniams aplodismentams.

Netrukus miestas jau knibždėte knibždėjo įvairių dydžių ir formų velocipedais. Įpareigojo filosofinis požiūris į pasaulį. Kiekvienas, pripažinęs progreso idėją, padarydavo išvadas ir sėsdavo ant velocipedo. Pirmieji buvo, suprantama, advokatų referentai, tas naujų idėjų avangardas užriestais ūsiukais ir spalvotais katiliukais, mūsų jaunimo viltis ir žiedas. Išsklaidydami triukšmingus žioplius, įvažiuodavo į minią didžiuliais dviračiais, triračiais, tvyksčiodami vieliniais stipinais. Į platų vairą įrėmę rankas, nuo aukšto balnelio manevravo didžiulį ratlankį, besibraunantį per besilinksminančią prastuomenę nelygia, vingria linija. Kai kuriuos jų apsėsdavo apaštališkumas. Atsistoję ant girgždančių pedalų tarsi į balnakilpes, iš aukštybių liaudžiai pranašavo naują, džiaugsmingą žmonijos erą – išganymą per dviratį… Ir riedėdavo toliau, lydimi publikos plojimų, lankstydamiesi į visas puses.

Bet vis dėlto kažin kas šiuos šaunius, šlovingus pasivažinėjimus liūdnai kompromituodavo, kažin koks skaudus, nemalonus disonansas, sudarkydavęs juos triumfo viršūnėje ir nuritindavęs iki parodijos. Pakibę kaip vorai ant tinkliško aparato, išsižergę ant pedalų kaip didelės šokinėjančios varlės, antiškai krypuodami tarp laisvai riedančių ratų, patys turėjo tai jausti. Tik žingsnis juos skyrė nuo pajuokos, ir jie desperatiškai jį žengdavo palinkdami virš vairo ir padvigubindami važiavimo greitį – treniruotas, įmantriai susiraitęs, į kuprą susimetęs kamuolys. Negi keista? Žmogus, pasitelkęs neleistiną sąmojį, įsibraudavo į negirdėtų, per pigiai, net ne už savikainą, beveik už dyką įsigytų nuolaidų sritį, ir šią indėlio ir efekto disproporciją, šį akivaizdų gamtos apgaudinėjimą, šį pernelyg pelningą genialų triuką išlygindavo autoparodija. Todėl tie apverktini nugalėtojai, savo genialumo kankiniai važiavo lydimi gaivališkų juoko pliūpsnių – tokia stipri buvo technikos stebuklų komiškumo galia.

Kai mano brolis pirmą kartą iš mokyklos parsinešė elektromagnetą, kai apimti vidinio virpulio visi prisilietėme prie slapta vibruojančio gyvenimo, vykstančio elektros grandinėje, tėvas šypsojosi iš aukšto. Jo galvoje brendo toliasiekė mintis, jis susikaupė ir uždarė seniai kilusių įtarimų grandinę. Kodėl tėvas pats sau šypsojosi, kodėl jis užvertė sudrėkusias akis, tarsi pašaipiai mėgdžiotų pamaldumą? Kas gali atsakyti? Ar jis stulbinančiose paslaptingos jėgos apraiškose įžvelgė pigų triuką, eilinę intrigą, neslepiamą machinaciją? Nuo tos akimirkos datuojamas tėvo grįžimas prie laboratorinių bandymų.

Tėvo laboratorija buvo paprasta: keli vielos gabalai, susukti į rites, pora rūgšties indų, cinkas, švinas ir anglis – tai sudarė visą įstabaus ezoteriko dirbtuvę. „Materija, – sakydavo droviai nudurdamas akis, drauge slopindamas prunkštimą, – materija, mieli ponai…“ Nebaigdavo sakinio, duodavo suprasti, kad aptiko pigaus pokšto pėdsakus, kad mes visi, čia sėdintys, esame įkišti į maišą. Nuleidęs akis tėvas tyliai kikendavo iš šito praamžių fetišo. „Panta rei“, – šaukdavo ir rankų judesiais vaizduodavo amžiną substancijos apytaką. Nuo seno troško sutelkti joje besisukančias paslaptingas jėgas, suskystinti jos standumą, skynė jai kelius į visuotinį skvarbumą, į transfuziją, į visuotinę cirkuliaciją, būdingą vien tik jos prigimčiai. „Principium individuationis – niekai“, – sakydavo, taip išreikšdamas begalinę panieką šiam pamatiniam žmonijos principui. Mesteldavo tai tarp kitko, bėgdamas palei laidą, prisimerkdavo ir delikačiai pačiupinėdavo įvairias grandinės vietas, bandydamas pajusti menkiausią potencialų skirtumą. Padarydavo įrantą laide, pasilenkdavo įsiklausydamas, ir jau būdavo dešimčia žingsnių toliau, kad pakartotų tuos pačius veiksmus kitoje grandinės vietoje. Atrodydavo, kad turi dešimt rankų ir dvidešimt juslių. Jo padalintas dėmesys dirbo šimte vietų vienu metu. Nebuvo nė vieno erdvės taško, kuris nebūtų sukėlęs jam įtarimo. Pasilenkdavo, durdavo į laidą kuriame nors grandinės taške ir staigiu šuoliu tarsi katinas puldavo už nugaros nužiūrėtą vietą, prašovęs susigėsdavo. „Atsiprašau, – sakydavo tuoj pat kreipdamasis į apstulbusį, jo manipuliacijas stebintį žiūrovą, – atsiprašau, man dabar rūpi būtent ši erdvės dalis, kurią užima jūsų esybė, ar nenorėtumėte minutėlei persikelti kitur?“ Ir paskubomis atlikdavo savo akimirksniškus matavimus, mikliai ir nuosekliai kaip kanarėlė, trūkčiodamas tiksliai pagal atitinkamų nervų traukulius.

Rūgščių tirpaluose panardinti metalai, sūrūs, rūgščioje vonioje pasidengiantys patina, tamsoje imdavo gaminti elektrą. Atsibudę iš numirėliško sąstingio, monotoniškai niūniuodavo, metališkai dainuodavo, intramolekuliškai švytėdavo tų gedulingų vėlyvų dienų nenuilstančioje prietemoje. Nematomi krūviai susikaupdavo ties poliais ir juos palikdavo nuslinkdami į sūkuriuojančią tamsą. Vos juntamas niežulys, aklų srovių knibždėlynas kirbėjo po poliarizuotą erdvę koncentrinėmis jėgų linijomis, magnetinio lauko ratais ir spiralėmis. Tai vienur, tai kitur miegūsti aparatai siųsdavo signalą, atsakydavo patys sau vėluodami, po laiko, beviltiškai lakoniškai, brūkšnys, taškas, per kurtaus letargo pauzes. Tėvas stovėdavo tarp tų klajojančių srovių karčiai šypsodamasis, sukrėstas tos mikčiojančios artikuliacijos, kartą ir visiems laikams sujungtos beviltiškos, luošais pusskiemeniais monotoniškai signalizuojančios iš neišvaduotų gelmių nesėkmės.

Šiais bandymais tėvas pasiekė stulbinamų rezultatų. Pavyzdžiui, įrodė, kad elektrinis skambutis, veikiantis vadinamojo Neefo plaktuko principu, yra paprasčiausia mistifikacija. Ne žmogus įsilaužė į gamtos laboratoriją, o gamta jį įtraukė į savo machinacijas, jo eksperimentais siekdama asmeninių nežinia kur nuvesiančių tikslų. Mano tėvas pietaudamas į sriubą panardinto šaukšto kotu paliesdavo didžiojo piršto nagą, ir lempoje pasigirsdavo Neefo skambučio traškesys. Visa aparatūra tebuvo nereikalingas pretekstas, nepriklausė esmei, Neefo skambutis tebuvo vieta, kurioje kaupiasi tam tikri substancijos impulsai, ieškantys savojo kelio per žmogaus išmonę. Gamta norėdavo ir padarydavo, o žmogus svyravo kaip rodyklė, kaip audimo staklių šaudyklė, pagal gamtos valią šaudanti tai vienur, tai kitur. Jis pats tebuvo Neefo plaktuko komponentas, dalis.

Kažkas mestelėjo žodį „mesmerizmas“, ir tėvas jį tuoj pasigavo. Jo teorijos ratas užsidarė, rado paskutinę savo grandį. Anot šios teorijos, žmogus – tik tarpinė stotis, laikinas mesmerizmo srovių mazgas, susipinantis vienur ar kitur amžinosios materijos gelmėse. Visi jo šlovingi išradimai tebuvo pinklės, į kurias jį įviliodavo gamta, nežinomybės spąstai. Tėvo eksperimentai ėmė įgauti magijos ir kerų pobūdį, žongliravimo parodijos prieskonį. Nepasakosiu apie įvairius eksperimentus su balandžiais, kai manipuliuodamas lazdele išmanipuliuodavo du, tris, dešimt, kad paskui palengva, nepaprastai stengdamasis, įmanipuliuotų juos atgal į lazdelę. Nusikeldavo skrybėlę, ir jie išskrisdavo vienas paskui kitą plazdėdami, į realybę grįždavo ankstesnė jų kiekybė, nutūpdavo stalą banguojančiu, judriu, burkuojančiu pulkeliu. Kartais jis netikėtai nutraukdavo eksperimentą, stovėdavo neapsisprendęs primerktomis akimis, po minutėlės smulkiais žingsneliais išbėgdavo į prieangį ir įkišdavo galvą į kamino angą. Ten buvo tamsu, nebylu nuo suodžių ir palaiminga nelyginant pačioje nebūties šerdyje, šiltos srovės klaidžiojo aukštyn žemyn. Tėvas užsimerkdavo ir taip kurį laiką stovėdavo šiltoje, juodoje nebūtyje. Visi jusdavome, kad šis incidentas nebepriklauso esmei, kad jis kažin kaip išėjo į užkulisius, ir prieš tokį šalutinį, visiškai kitokio pobūdžio faktą užmerkdavome akis.

Mano tėvas savo repertuare turėjo tikrai slegiančių, į gryną melancholiją gramzdinančių burtų. Mūsų valgomajame stovėjo kėdės aukštomis gražiomis drožtinėmis atkaltėmis. Ant jų buvo kažin kokios realistinės lapų ir gėlių girliandos, bet pakako tėvui spragtelėti pirštais, ir jų raižinys staiga įgavo nepaprastai juokingą – nežinia kodėl – fizionomiją, besimainančią ir suokalbiškai merkiančią akį, ir tai atrodė nepaprastai gėdinga, beveik neįmanoma iškęsti, kol mirksėjimas įgavo aiškų, nepaneigiamą pavidalą, o vienas kitas iš ten esančiųjų šūktelėjo: „Teta Vanda, kaip Dievą myliu, teta Vanda!“ Damos net spygtelėjo, nes ten buvo teta Vanda, kaip gyva, ne – iš tiesų besisvečiuojanti, iš tiesų sėdinti ir dėstanti savo begalinius samprotavimus, niekam neleisdama išsižioti. Tėvo stebuklai išsisklaidydavo patys, nes ten būdavo visai ne kokia nors šmėkla, ten buvo tikrų tikriausia, paprastų paprasčiausia ir banalių banaliausia teta Vanda, kuri neleido nė pagalvoti apie kokį nors stebuklą.

Prieš pereinant prie kitų tos įsimintinos žiemos įvykių, dera dar trumpai užsiminti apie vieną incidentą, kuris mūsų šeimos kronikoje iš gėdos visad užtušuojamas. Kas nutiko dėdei Edvardui? Tuomet jis atvyko pas mus pasisvečiuoti, nieko nenujausdamas, trykštantis sveikata ir verslumu, žmoną ir dukrelę palikęs provincijoje ilgesingai laukti jo grįžtant, – atvyko geriausios nuotaikos, kad šiek tiek prasiblaškytų, papramogautų toliau nuo šeimos. Ir kas nutiko? Tėvo eksperimentai pavergė jo širdį. Po pirmųjų triukų iškart atsistojo, nusivilko paltą ir visiškai atsidavė tėvo žinion. Besąlygiškai! Šį žodį ištarė atkakliai žvelgdamas tėvui į akis ir stipriai spausdamas jo delną. Mano tėvas suprato. Patikrino, ar dėdė neturi tradicinių išankstinių nuostatų dėl principium individuationis. Įsitikino, kad neturi, jokių, visiškai jokių. Dėdė buvo liberalus ir neprietaringas. Turėjo vienintelę aistrą – tarnauti mokslui.

Iš pradžių tėvas jam dar paliko truputį laisvės. Ruošėsi pagrindiniam eksperimentui. Dėdė Edvardas naudojosi savo laisve dairydamasis po miestą. Nusipirko įspūdingo dydžio velocipedą ir ant jo milžiniško rato važinėjo aplink turgų, iš savo balnelio aukštybių dirsčiodamas į antro aukšto langus. Pravažiuodamas pro mūsų namą, languose stovinčioms damoms elegantiškai nukeldavo skrybėlę. Jis nešiojo spirališkai susuktus ūsus ir smailą barzdelę. Vis dėlto netrukus suprato, kad velocipedas neatskleis jam didesnių mechanikos paslapčių, kad šis genialus aparatas negali nuolat kelti metafizinio virpulio. Ir tuomet prasidėjo eksperimentai, kuriems dėdės išankstinių nuostatų dėl principium individuationis neturėjimas pasirodė esąs toks reikalingas. Dėdė Edvardas visai neprieštaravo, kad mokslo labui būtų fiziškai redukuotas iki pliko Neefo plaktuko principo. Nesigailėdamas sutiko su laipsniška visų savybių redukcija, kad apsinuogintų giliausia jo esybė, identiška, kaip juto nuo seno, minėtam principui.

Užsirakinęs savo kabinete tėvas pradėjo laipsnišką painios dėdės Edvardo esybės narstymą, per dienas ir naktis išsitęsusią sekinančią psichoanalizę. Ant kabineto stalo daugėjo išskaidytų jo asmenybės kompleksų. Iš pradžių dėdė dar valgydavo su mumis, stipriai redukuotas mėgino dalyvauti mūsų pokalbiuose, pasivėžino dar sykį velocipedu. Paskui viso to atsisakė matydamas save vis labiau ir labiau išardytą. Ėmė justi savotišką gėdą, būdingą tokiai stadijai, kurią buvo pasiekęs. Vengė žmonių. Tuo metu tėvas artėjo prie trokštamo tikslo. Redukavo jį iki būtino minimumo, vieną po kito pašalinęs viską, kas nereikalinga. Pastatė jį aukštai laiptinės nišoje, sujungęs jo dalis Leclanché elemento principu. Siena toje vietoje buvo apipelijusi, apaugusi balsvais grybų raštais. Tėvas be skrupulų naudojosi dėdės entuziazmo kapitalu, jo giją tiesė per visą prieangio ir kairiojo fligelio ilgį. Stumdamas kopėčias koridoriaus prieblandoje palei sieną, į ją kalė mažas vinutes per visą dabartinio jo gyvenimo kelią. Šios padūmavusios gelsvos popietės buvo beveik tamsios. Tėvas uždegta žvakele iš arti pasišviesdavo sutrūnijusią sieną sprindis po sprindžio. Sklando kalbos, kad paskutinę akimirką dėdė Edvardas, iki tol buvęs toks didvyriškai santūrus, vis dėlto neišlaikė. Netgi pasakojama, kad įvyko audringas, nors pavėluotas išsišokimas, kone užbaigto darbo vos nepavertęs niekais. Tačiau instaliacija pagaliau buvo baigta, ir dėdė Edvardas, visą gyvenimą nugyvenęs kaip pavyzdingas vyras, tėvas ir verslo žmogus, ir atlikdamas paskutinį savo vaidmenį galų gale pasidavė būtinajam reikalingumui.

Dėdė funkcionavo puikiai. Nebuvo atvejų, kad nepaklustų. Išsinarpliojęs iš savo painių komplikacijų, į kurias anksčiau daugsyk įpuldavo ir įsiveldavo, pagaliau atrado skaidrų vieningą linijinį principą, kurio dabar turėjo tvirtai laikytis. Savo sunkiai administruojamo įvairiopumo kaina dabar įgijo paprastą, neproblemišką nemirtingumą. Ar buvo laimingas? Bergždžias reikalas to klausti. Šis klausimas prasmingas kalbant vien apie esybes, kuriose glūdi alternatyvų ir galimybių turtai, dėl ko aktualioji tikrovė gali priešpriešintis pusiau realioms galimybėms ir jose atsispindėti. Bet dėdė Edvardas neturėjo alternatyvų, priešprieša laimingas–nelaimingas jam neegzistavo, kadangi buvo nuo galvos iki užupenčio identiškas sau. Negalėjai nejausti pagarbos, matydamas jį taip nepriekaištingai, taip tiksliai funkcionuojantį. Netgi jo žmona, teta Teresa, po kurio laiko atvykusi ieškoti savo vyro, negalėjo kas akimirką nespaudinėti mygtuko, kad išgirstų tą skambų, rėksmingą balsą, atpažindama senąjį jo balso timbre, kai būdavo susierzinęs. Kalbant apie dukrelę Edzę, galima sakyti, kad ją sužavėjo tėvo karjera. Vėliau, žinoma, ėmėsi man savotiškai keršyti už mano tėvo darbus, bet tai jau kita istorija.

2

Slinko dienos, popietės ilgėjo. Nebuvo kur jų kišti. Dar neapdoroto, dar bergždžio ir nepanaudojamo laiko perviršis ilgino vakarus tuščiomis sutemomis. Adelė, anksti sumazgojusi indus ir sutvarkiusi virtuvę, priemenėje stovėjo be jėgų ir apatiškai žvelgė į raustantį vakaro tolį. Jos gražiosios akys, kitą kartą labai iškalbingos, išvirto nuo abejingo mąstymo – išsprogusios, didelės ir blizgančios. Jos veido oda, žiemos pabaigoje tapusi blausi ir pilka nuo virtuvės tvaiko, dabar jaunėjo veikiama augančio kvadra po kvadros mėnulio pavasarinės gravitacijos, įgaudama pieniškų atspindžių, opalinių atspalvių, emalinio blizgesio. Dabar ji triumfavo prieš pardavėjus, kurie nuo jos tamsių žvilgsnių prarado savikliovą, iškrito iš daug mačiusių užeigų ir lupanarų lankytojų vaidmens ir, sukrėsti jos naujojo grožio, ieškojo kito kelio suartėti, naujų santykių labui pasirengę nuolaidžiauti, pripažinti parankius faktus.

Tėvo eksperimentai, nepaisant visų lūkesčių, nepadarė perversmo kasdieniame gyvenime. Mesmerizmo įskiepis į šiuolaikinės fizikos kūną nebuvo vaisingas. Nepasakyčiau, kad tėvo atradimuose nebuvo nė kruopelės teisybės. Bet tiesa neužtikrina idėjos sėkmės. Mūsų metafizinis alkis yra ribotas ir greitai pasotinamas. Kai į mus visus, į jo sekėjų ir adeptų gretas, ėmė brautis priešiškumas ir suirutė, tėvas kaip tik stovėjo ant naujų stulbinamų atradimų slenksčio. Mūsų prigimtis maištavo prieš fundamentalių dėsnių sumenkinimą, mums pakako stebuklų, troškome grįžti prie senosios, nepaprastai patikimos ir solidžios amžinųjų taisyklių prozos. Ir tėvas tai suprato. Suprato, kad nuėjo per toli, ir sustabdė savo idėjų polėkį. Elegantiškų adepčių ir adeptų riestais ūsais ratas diena po dienos tirpo. Tėvas, norėdamas garbingai pasitraukti, kaip tik rengėsi paskelbti paskutinę, baigiamąją viešą paskaitą, kai staiga nauji įvykiai visų dėmesį pakreipė labai netikėta linkme.

Vieną dieną mano brolis, grįžęs iš mokyklos, parsinešė neįtikimą, bet vis dėlto tikrą žinią apie artėjančią pasaulio pabaigą. Liepėme pakartoti manydami, kad nenugirdome. Bet ne. Būtent taip skambėjo toji neįtikėtina, toji visais atžvilgiais nesuprantama žinia. Taip, toks kaip stovi, nepasirengęs ir neužsibaigęs, esantis atsitiktiniame laiko ir erdvės taške, neatsiskaitęs, nenubėgęs iki jokio finišo, kažin kaip vidury sakinio, be taško ir šauktuko, be Dievo teismo ir rūstybės – kažin kaip draugiškai sugyvenantis, lojalus, besilaikantis dvišalės sutarties ir abipusiai pripažintų sąlygų – pasaulis turėjo nueiti šuniui ant uodegos, tiesiai ir negrįžtamai. Ne, nebuvo tai eschatologinis, nuo senų senovės pranašų spėtas, dieviškosios komedijos paskutinis aktas, tragiškas finalas. Ne, tai veikiau buvo dviratinis-cirkinis, oplia-burtininkiškas, nepriekaištingai fokusiškas pokusiškas ir pamokančiai eksperimentinis pasaulio galas – skambant visų progreso dvasių ovacijoms. Neatsirado beveik nė vieno, kuris iš karto nebūtų juo įtikėjęs. Siaubo apimtieji ir protestuojantieji tučtuojau pradėjo klykti. Kodėl jie nesuvokė, kad tai nematyta galimybė, pats progresiškiausias, laisvamaniškiausias, neatsiliekantis nuo laiko, paprasčiausiai šlovingas ir Aukščiausiajai Išminčiai teikiantis šlovę pasaulio galas? Aistringai įtikinėta, piešta ad oculos išplėštuose iš bloknoto lapuose, nenuginčijamai demonstruota, oponentus ir skeptikus trinta į dulkes. Iliustruotuose žurnaluose pasirodė piešiniai per visą puslapį, spėjami katastrofos paveikslai, jos įspūdingos inscenizacijos. Ten vaizduoti žmonių pilni miestai, apimti naktinės panikos po šviesos signalų ir fenomenų nutviekstu dangumi. Jau jutome stebinamą poveikį to tolimo bolido, kurio paraboliška, nuolat nusitaikiusi į Žemės rutulį viršūnė kabėjo danguje sustingusi skrydyje, artėdama tiek ir tiek mylių per sekundę greičiu. Kaip cirko farse į orą skrido skrybėlaitės ir katiliukai, plaukai stojosi piestu, patys skleidėsi skėčiai, o plikės apsinuogindavo nusimesdamos perukus – po juodu didžiuliu dangumi, žybsinčiu vienalaikiu visų žvaigždžių aliarmu.

Kažin kas šventiška įsiliejo į mūsų gyvenimą, kažin koks entuziazmas ir uolumas, kažin koks svarbumas ir iškilmingumas atsirado mūsų judesiuose, mūsų krūtines išplėtė kosminis įkvėpimas. Žemės rutulys naktimis kunkuliavo šventiniu klegesiu, solidaria tūkstantine ekstaze. Naktys tapo juodos ir didžiulės. Žvaigždžių ūkai aplink Žemę tirštėjo nesuskaitomais spiečiais. Juodose planetinėse erdvėse tie spiečiai buvo įvairiai išsidėstę, nuo prarajos iki prarajos juos dengė meteorų dulkės. Paklydę begalinėje erdvėje beveik netekome Žemės po kojomis, dezorientuoti, nebeskiriantys krypčių kybojome nelyginant antipodai žemyn galva virš apversto horizonto ir klaidžiojome žvaigždžių spiečiais, paseilintu pirštu vedžiodami šviesmečių šviesmečius nuo žvaigždės prie žvaigždės. Taip klaidžiojome per dangų nusidriekusia netvarkinga vora, išsisklaidėme į visas puses nesibaigiančiomis nakties pakopomis – apleisto rutulio emigrantai, plėšikaujantys nesuskaitomuose žvaigždžių skruzdėlynuose. Atsivėrė paskutiniai užtvarai ir dviratininkai įvažiavo į juodą žvaigždžių erdvę, piestu pastatę savo velocipedus, nejudėdami skriejo planetine tuštuma, atveriančia vis naujus žvaigždynus. Taip skrisdami uždara trajektorija, tiesė bemiegės kosmologijos kelius ir takus, bet iš tiesų buvo pasinėrę į planetinį letargą, juodi lyg suodžiai, tarsi būtų įkišę galvas į kamino angą, visų šių aklų skrydžių galutinį tašką ir tikslą.

Po trumpos, netvarkingos, pusiau pramiegotos dienos vėrėsi naktis tarsi didžiulė dūzgianti tėvynė. Minios pasipylė į gatves, pabiro į aikštes, vieni kitiems per galvas, tarsi būtų atmuštos statinės ikrų, riedančių spindinčių šratų srove, plaukiančių upėmis per naktį, juodą it degutas ir kupiną žvaigždžių triukšmo. Laiptai lūžo nuo tūkstančių svorio, visuose languose dygo nevilties apimtos figūrėlės, žmonės-degtukai ant kojūkų peržengdavo palanges lunatiškai užsidegę, sudarė nelyginant skruzdės gyvą grandinę, judančias sangrūdas ir kolonas – vienas ant kito pečių – nuo langų nutekančias į aikščių platformas, šviesias nuo deguto statinių blizgesio.

Prašau atleisti, jeigu aprašydamas šias didžiulių grūsčių ir sąmyšio scenas persūdau nevalingai sekdamas žmonių giminės nelaimių ir katastrofų didžiosios knygos ofortais. Vis dėlto jos veda į vieną pirmavaizdį, ir šis megalomaniškas persūdymas, didžiulis šių scenų patosas rodo, kad išmušėme amžinosios prisiminimų statinės, kažin kokios pirmapradės mito statinės dugną ir įsilaužėme į ikižmogiškąją naktį, pritvinkusią murmančio gaivalo, burbuliuojančios anamnezės, ir nebegalime sulaikyti kilusio potvynio. Ak, tos žuvingos, gaudžiančios naktys, įžuvintos žvaigždėmis ir spindinčios žvynais, ak, tie guotai žiomenų, be atvangos mažais gurkšneliais, nepasotinamais maukais ryjančių visas pakilusias tų juodų, liūtingų naktų sroves! Į kokius mirtinus bučius, į kokius niekingus tinklus traukė tos tūkstantįsyk pasidauginusios tamsios kartos?

O, tų dienų dangūs, išmarginti šviesos signalų ir meteorų, nukloti astronomų skaičiavimais, tūkstantįsyk perskaičiuoti, sunumeruoti, pažymėti algebros vandens ženklais. Mėlynais nuo tų naktų šlovės veidais klajojome po tolimų saulių sprogimais pulsuojantį dangų sideriškai nušvisdami – žmonių spiečius, plačia arterija plaukiantis per visą dangų nulieto via lactea sekluma, žmonių srovė, virš kurios lėkė dviratininkai su savo voriškais aparatais. O, žvaigždėta nakties arena, iki tolimiausių pakraščių išbraižyta evoliucijų, spiralių, tų elastingų važiavimų arkanų ir kilpų cikloidėmis ir epicikloidėmis, su įkvėpimu atliktomis per dangaus įstrižaines, pranykstantys vieliniai stipinai, abejingai dingstantys žėrintys ratlankiai, jau nuogi, jau tik ant grynosios dviratinės idėjos pasiekiantys spindulingą finišą! Tomis dienomis datuojama nauja konsteliacija, tryliktas į Zodiako gretas visiems laikams priimtas žvaigždynas, nuo tada spindintis mūsų naktų danguje – Dviratininkas.

Tomis naktimis visu platumu atverti butai stipriai dūmijančių lempų šviesoje stovėjo tušti. Į naktį išsprūdusios langų užuolaidėlės bangavo, ir anfilados buvo košiamos nuolatinio, visur traukiančio skersvėjo, kuris jas pervėrė kiaurai vienu nenuilstamu galingu signalu. Tai dėdė Edvardas aliarmavo. Taip, pagaliau neteko kantrybės, nutraukė visus pančius, pamynė kategorinį imperatyvą, ištrūko iš savo aukštos moralės režimo ir aliarmavo. Skubiai buvo užčiauptas virtuviniais skudurais ant ilgos karties, stengiantis neleisti įvykti galingam sprogimui. Bet net taip užkimšta burna siautėjo tarsi laukinis, tarškėjo nesąmoningai, tarškėjo nesivaldydamas, jam jau buvo vienas ir tas pats, ir gyvybė iš jo slydo su šiuo tarškėjimu, jis beviltiškai kraujavo visų akyse mirtinai įniršęs.

Retkarčiais kas nors trumpam užsukdavo į tuščius, to galingo signalo pervertus kambarius, tarp aukšta liepsna degančių lempų pabėgėdavo ant pirštų galų porą žingsnių nuo slenksčio ir dvejodamas sustodavo, tarytum kažko ieškotų. Veidrodžiai, netarę nė žodžio, pasigriebdavo jį į savo permatomą gilumą, slapta pasidalindavo tarpusavyje. Dėdė Edvardas griausmingai rėkalojo per visus tuos šviesius, tuščius kambarius, ir vienišas žvaigždžių dezertyras nešvaria sąžine, tarsi atėjęs nedorai pasielgti, apkurtintas aliarmo traukėsi patyliukais iš kambario, slinko durų link, lydimas jautrių veidrodžių, kurie jį praleido pro savo spindinčius špalerius, o į jų gilumą ant pirštų galų skirtingomis kryptimis išsilakstė spiečius išgąsdintų, pirštą prie lūpų prispaudusių antrininkų.

Vėl virš mūsų vėrėsi dangus ir žvaigždžių dulkėmis nusėtos jo bekraštybės. Naktis po nakties ankstyvą valandą danguje pasirodydavo tas lemties bolidas, skersai pakrypęs, pakibęs ties savo parabolės viršūne, nejudamai nusitaikęs į Žemę, be pasekmių suryjantis tiek ir tiek tūkstančių mylių per sekundę. Visų žvilgsniai krypo į jį, o jis, metališkai žvilgantis, apvalainos formos, kiek šviesesniu ištinusiu branduoliu, kasdien matematiškai tiksliai atliko jam priskirtą darbą. Nieku gyvu negalėjome patikėti, kad šis mažas kirminėlis, nekaltai spindintis tarp nesuskaičiuojamų žvaigždžių spiečių, – tai Baltazaro ugninis pirštas, dangaus plokštėje piešiantis mūsų planetos pragaištį. Bet kiekvienas vaikas mintinai mokėjo tą su daugialypio integralo pypke vaizduojamą lemties formulę, į kurią įstačius rėžius seks neišvengiama mūsų žūtis. Ar dar kas galėjo mus išgelbėti?

Kai didžiąją naktį žioplių minios išsilakstė pranykdamos tarp žvaigždžių blyksnių ir fenomenų, tėvas tykiai lindėjo namie. Jis vienas žinojo slaptą išeitį iš šios aklavietės, kosmologijos užkulisius, ir vogčia šypsojosi. Kol dėdė Edvardas beviltiškai signalizavo užkimštas skudurais, tėvas tyliai įkišo galvą į kamino angą. Ten buvo kurtu ir juoda, nors į akį durk. Dvelkė šiltu oru, suodžiais, užuovėja ir prieglobsčiu. Tėvas patogiai įsitaisė, palaimingai primerkė akis. Į tą juodą namo skafandrą, virš stogo išnirusį į žvaigždėtą naktį, krito menkas žvaigždės spindulėlis ir, lūždamas nelyginant žiūrono lęšyje, kalėsi šviesa ugniavietėje, mezgėsi daigu tamsioje kamino retortoje. Tėvas atsargiai suko mikrometro būgnelį, ir štai iš lėto žiūrono matymo lauke išniro tas lemtingas padaras, šviesus it mėnulis, lęšių priartintas ištiestos rankos atstumu, tarytum kalkakmenio skulptūra reljefinis ir šviečiantis nebylioje planetinės tuštumos juodybėje. Šiek tiek pažeistas skrupulo, nusėtas raupų – gimtasis mėnulio brolis, prapuolęs antrininkas, po tūkstantmečių klajonių grįžtantis į motininę planetą. Tėvas traukė artyn jį savo išpūsta akimi nelyginant šveicariško sūrio ritinį, gausiai skylėtą, blyškiai geltoną, ryškiai apšviestą, padengtą baltais tarytum raupsų šašais. Ant mikrometro būgnelio uždėta ranka ir skaisčiai okuliaro šviesos nutvieksta akimi tėvas vedžiojo šaltą žvilgsnį po kalkakmeninį rutulį, jo paviršiuje matė painų iš vidaus jį sekinančios ligos piešinį, sūrišką ir kirmėlėtą paviršių rausiančio žievėgraužio tipografo vingiuotus kanaliukus. Tėvas krūptelėjo pastebėjęs savo klaidą, ne, ten nebuvo šveicariškas sūris, akivaizdžiausiai ten buvo žmogaus smegenys, sudėtingos struktūros anatominis smegenų preparatas. Tėvas aiškiai matė skilčių ribas, pilkosios masės gumulus. Dar labiau įtempęs žvilgsnį netgi įskaitė painiame pusrutulio žemėlapyje įvairiomis kryptimis išdėstytų užrašų menkutes raideles. Smegenys, rodės, buvo chloroformuotos, giliai įmigusios ir per sapną palaimingai besišypsančios. Gilindamasis į šią šypseną, tėvas per painų paviršiaus piešinį išvydo reiškinio esmę ir pats sau nusišypsojo. Ko tik mums neatskleidžia savas patikimas kaminas, juodas kaip tabokos ragelis! Per pilkos masės gumulus, per smulkią infiltratų granuliaciją tėvas aiškiai pamatė persišviečiančius būdingoje kūliavirsčio padėtyje esančio, kumštukus prie veido laikančio, palaimingai šviesiame amniono vandenyje miegančio embriono kontūrus. Šioje padėtyje jį tėvas ir paliko. Pakilo su palengvėjimu ir uždarė angos vožtuvą.

Iki čia teeisi ir nežengsi toliau. Kaip tai, o kas nutiko pasaulio pabaigai, kur tas nuostabusis finalas po taip puikiai išplėtotos introdukcijos? Nuleistos akys ir šypsena. Ar skaičiavimuose įsipynė klaida, mažytė klaidelė sudedant, spaudos velniukas pasidarbavo perrašant skaičius? Nieko panašaus. Skaičiavimai tikslūs, nė viena klaida neįsipynė į skaičių stulpelius. Tai kas gi nutiko? Tuojau papasakosiu. Bolidas lėkė ryžtingai, dūmė galvotrūkčiais lyg ambicingas žirgas, kad kuo greičiau pasiektų finišą. Sezoninė mada bėgo drauge su juo. Kurį laiką jis skuodė epochos, kuriai suteikė formą ir vardą, priekyje. Paskui šiuodu ryžtingi ristūnai susilygino ir įtempę jėgas šuoliavo lygiagrečiai, mūsų širdys plakė solidariai su jais. Vis dėlto paskui mada po truputį išsiveržė per nosies ilgį, aplenkė nenuilstantį bolidą. Tas milimetras lėmė kometos likimą. Ji jau buvo pasmerkta, kartą ir visiems laikams aplenkta. Mūsų širdys jau bėgo paskui madą, iš lėto paliko nuostabųjį bolidą užpakalyje, abejingai žiūrėjome, kaip jis blanko, mažėjo ir galų gale pasidavęs stovėjo palei horizontą, pasviręs į šoną, jau veltui bandydamas įveikti savo kreivos trajektorijos paskutinį posūkį, tolimas, mėlynas, niekados nebepakenksiantis. Bejėgis iškrito iš varžybų, išseko aktualumo galios, aplenktasis niekam neberūpėjo. Vienas paliktas geso visuotinio abejingumo jūroje.

Prie kasdienių darbų grįžome nuleidę galvas, vienu nusivylimu turtingesni. Paskubomis atsisakyta kosminių perspektyvų, gyvenimas pasuko į įprastas vėžes. Tuo metu neprabusdami į ūsą pūtėme dieną ir naktį, stengėmės atsimiegoti už prarastą laiką. Gulėjome sugriuvę vienas greta kito jau tamsiuose namuose, įveikti nuovargio, savo pačių kvėpavimo nešami bežvaigždžių sapnų uždara trajektorija. Taip plaukdami bangavome – spyglūs pilvai, kobzos ir dūdmaišiai, dainingu knarkimu įveikdami jau užvertų bežvaigždžių naktų bekelę. Dėdė Edvardas nutilo amžiams. Ore dar galėjai pagauti jo aliarmuojančios nevilties atgarsį, bet jis pats jau buvo miręs, gyvybė jį paliko su tuo barškančiu paroksizmu, grandinė nutrūko, bet jis pats netrukdomas lipo nemirtingumo laiptais vis aukščiau ir aukščiau. Tamsiame bute tėvas vienintelis nesudėjo bluosto, tyliai slampinėjo po kambarius, pripildytus dainingo miego. Retkarčiais atverdavo kamino angą ir šypsodamasis pažvelgdavo į tamsią pragarmę, kurioje nežemišku miegu miegojo amžinai besišypsantis Homunkulas, uždarytas į stiklinę ampulę, apsuptas šviesos tarsi neono, iš anksto pasmerktas, išbrauktas, atiduotas saugoti – didžiosios dangaus registratūros archyvinis vienetas.

Versta iš: „Wiadomości Literackie“, 1938 08 21, Nr. 35.