Marceli Weron [Bruno Schulz]. Undulė
2022 m. Nr. 11
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
Šiemet minimos žydų kilmės lenkų rašytojo ir dailininko Bruno Schulzo (1892–1942) 130-osios gimimo (liepos 12 d.) ir 80-osios mirties metinės (lapkričio 19 d.). Ilgai manyta, kad jo pirma publikacija – Bronisławo Schulzo vardu pasirašytas apsakymas „Paukščiai“ iš tuomet spaudai ruoštos knygos „Cinamoninės krautuvės“, pasirodęs 1933 m. gruodžio 12 d. Varšuvoje leistame savaitraštyje „Wiadomości Literackie“. Vis dėlto B. Schulzo kūrybos tyrinėtoja ukrainietė Lesia Chomyč prieš keletą metų Boryslavo naftos pramonės darbuotojams skirtame laikraštyje „Świt“ (1922 m. sausio 15 d. numeryje), kuriame šiek tiek vietos buvo skiriama ir trumpiems grožinės literatūros kūriniams, aptiko Marcelio Werono apsakymą „Undulė“. Beveik nekelia abejonių, kad jį parašė B. Schulzas, nes šiame kūrinyje randame ir kambarinę Adelę, kuri yra viena pagrindinių jo prozos veikėjų, ir rašytinėje kūryboje ne kartą minimą Demiurgą beigi apsakyme „Slogutis“ bėgiojančius begalvius kūnus – tarakonus. Atpažįstamas rašytojo stilius, jo sapniškas, fantasmagoriškas pasaulis. O pavadinime minima Undulė – B. Schulzo grafikos ciklo „Stabmeldystės knyga“ pagrindinė herojė. Galbūt abejonių gali kelti tai, kad apsakyme atvirai išreikšta mazochistinė kančia, o B. Schulzas, jau būdamas žinomas rašytojas, yra minėjęs, kad niekada negalėtų parašyti mazochistinio kūrinio, kadangi rašymą laikė labai intymiu dalyku ir tai padaryti jam būtų paprasčiausiai gėda. Tikriausiai dėl to „Undulę“ pasirašė slapyvardžiu. Kita vertus, ne toks akivaizdus mazochizmas juntamas ir kituose jo kūriniuose, kuriuose kančią keliančio stabo – moters – vaidmenį dažniausiai atliko ta pati Adelė. Be to, B. Schulzas nesigėdijo to atvirai vaizduoti savo dailės kūriniuose, ypač minėtoje „Stabmeldystės knygoje“, už kurią netgi buvo kaltinamas pornografija.
Kad B. Schulzo pirma publikacija pasirodė naftininkų laikraštyje ir kad jo pirmąją parodą, kurios aprašymo ieškojo L. Chomyč ir kurioje eksponuotas ciklas „Stabmeldystės knyga“, 1921 m. Boryslave surengė taip pat naftininkai, nė kiek nestebina, nes rašytojo ir dalininko brolis Izydoras buvo viena pagrindinių Lenkijos naftos pramonės figūrų.
Vadinasi, B. Schulzas kurti prozą pradėjo ne XX a. 3 dešimtmečio pabaigoje, kaip iki šiol manyta, ir jo debiutui pasislinkus 11 metų atgal, galima daryti prielaidą (ar tikėtis), kad per tą laiką ir daugiau prozos kūrinių galėjo pasirodyti spaudoje, galbūt tų miestų, kuriuose vyko B. Schulzo parodos. Be kita ko, 1923 m. Undulę matė ir Vilnius.
Undulė
Apsakymas
Tikriausiai jau praplaukė savaitės, mėnesiai, kai esu užsisklendęs šioje atsiskyrėlio buveinėje. Be paliovos vis puolu į miegą ir vis bundu, ir tikrovės regėjimai pinasi su sąmonę temdančio snūdulio vaisiais. Taip plaukia – laikas. Man rodos, kad šiame ilgame kreivame kambaryje jau kadaise seniai gyvenau. Kartkartėmis atpažįstu tuos pernelyg didelius baldus, siekiančius lubas, tas ąžuolines spintas su besišiaušiančiais apdulkėjusiais rakandais. Didelis, daugiašakis pilko alavo šviestuvas karo nuo skliauto truputį siūbuodamas.
Guliu ilgos geltonos lovos kampe, savo kūnu užimdamas vos trečiąją jos dalį. Pasitaiko akimirkų, kai geltonai sietyno apšviestas kambarys dingsta man iš akių ir apimtas sunkaus proto letargo jaučiu tik galingą ramaus kvėpavimo ritmą, kuriuo tolygiai kilnojasi mano krūtinė. Ir prie šio ritmo taikosi visų daiktų kvėpavimas.
Laikas srovena nykiu žibalinės lempos šnypštimu. Seni daiktai skylinėja ir traška tyloje. Be manęs, kambario gilumoje tūno ir rengia sąmokslus šešėliai, aštrūs, kreivi, laužyti. Ištiesia ilgus kaklus ir žvelgia man per petį. Neatsisuku. O kodėl turėčiau? Vos pažvelgsiu, vėl visi tylės savo vietose, tik grindys kažkur sugirgždės, sena spinta sutraškės. Viskas stingsos nepasikeitę, kaip iki tol. Ir vėl tyla, ir sena lempa pasisaldina nuobodulį mieguistu šnypštimu.
Dideli juodi tarakonai stovi nejudėdami ir abejingai žvelgia į šviesą. Atrodo mirę. Staiga šie begalviai kūnai puola bėgti klaikia krabiška bėgsena ir skersai perpjauna grindis.
Miegu, bundu ir vėl užsnūstu, ir vis braunuosi per liguistų regėjimų ir sapnų tankmę. Jie pinasi, šakojasi ir keliauja kartu su manim, tie balsvi ir minkšti išvešėję brūzgynai, tarsi blyškūs bulvių daigai rūsiuose, tarsi siaubingos ligotų grybų išaugos.
Gal pasaulyje jau pavasaris. Nežinau, kiek dienų ir naktų praplaukė nuo tada… Prisimenu tą pilką, sunkią vasario dienos aušrą, tą purpurinę bakchantų vorą. Per kažkokias blyškias, praūžtas naktis, per kažkokius mėnesėtus priemiesčio parkus nelaksčiau paskui juos kaip tamsa, apžavėta Undulės šypsenos. Ir visur mačiau ją šokėjų glėbyje, alpstančią ir viliokiškai išsirietusią Undulę juodu tiuliu ir kelnaitėmis, Undulę degančiomis akimis už juodų vėduoklės nėrinių. Taip ėjau paskui ją širdyje jausdamas liepsnojantį saldų šėlsmą, kad manęs net nebenorėjo nešti leipstančios kojos, ir karnavalas mane leisgyvį išspjovė kažkokioje tuščioje gatvėje į tirštą priešaušrio tamsybę.
Paskui tas ėjimas apgraibomis, miegui merkiant vokus, kažkokiais senais laiptais, kylančiais per daugybę tamsių aukštų, brovimasis per juodas palėpių erdves, kopimas nuo tamsių vėjo gūsių ore siūruojančiomis galerijomis, kol pagaliau mane įsiurbė tas tykus, pažįstamas koridorius, ir atsidūriau prie buto, kuriame praleidau vaikystę. Spustelėjau rankeną, ir tamsiai atsidususios atsivėrė durys į buto vidų. Mane apgaubė šios pamirštos patalpos kvapas; iš buto gilumos tyliai išniro senoji kambarinė Adelė, be garso žengdama aksominiais batelių padais. Kaip išgražėjo per tą laiką, kol manęs čia nebuvo, kokie balti tarsi perlai jos pečiai po juoda prasagstyta suknele. Visai nenustebo, kad pasirodžiau po daugybės metų; buvo mieguista ir atžari. Dar mačiau jos išplonėjusias gulbės silueto kojas, tolstančias į juodą buto gilumą.
Tamsumoje apgraibomis susiradau nepaklotą lovą ir temstančiomis nuo miego akimis nėriau veidu į pagalves.
Kietas miegas pervažiavo per mane tarsi sunkus vežimas, prikrautas sutemos gurinių, ir užvertė mane tamsa.
Paskui žiemos naktis iš juodų plytų ėmė aplinkui mūryti nebūties sieną. Bekraštės platybės pradėjo stingti į aklą ir kurčią uolą, į sunkią, neperžengiamą masę, užpildančią erdvę tarp daiktų, ir pasaulis sustingo į nebūtį.
Kaip sunku kvėpuoti žiemos nakties gniaužtuose įkalintame kambaryje. Per sienas ir perdangas justi tūkstančio atmosferų tamsos spaudimas. Oras dykas ir nemaitinantis plaučių. Lempos liepsna apauga juodais grybais. Pulsas tampa ramus ir paviršutiniškas. Nuobodulys, nuobodulys, nuobodulys. – Kažkur vientisos nakties masės gilumoje juodais žiemos koridoriais vaikšto vieniši žmonės su žibintais. Rodos, mane pasiekia jų beviltiškos kalbos, jų apatiškos, monotoniškos šnekos. Undulė, Undulė ilsisi savo kvapnioje lovoje, apglėbta kieto miego, kuris iš jos čiulpia visų orgijų ir šėlionių prisiminimus. Jos bejėgį minkštą kūną, išsilukštenusį iš tiulio, kelnaičių ir kojinių ankštybės, po savimi pasikišo tamsa nelyg didžiulis gauruotas meškinas, uždengė jį didžiulėmis letenomis ir jos baltas, aksomines rankas ir kojas suėmė į vieną saldžią, minkštą saujelę, virš kurios alsuoja savo purpuriniu liežuviu. Ir ji nejautri, į tolimus sapnus nuklydusiomis akimis, bejėgė leidžiasi ryjama tamsos, o jos rausvomis gyslomis teka žvaigždžių pieno keliai, žvilgsniu išgerti tomis svaigiomis karnavalų naktimis.
Undule, Undule, tu sužadini sielą siekti laimingųjų ir tobulųjų pasaulio! Kaip mano siela prisipildė tos šviesos, kai stovėjau, nuolankusis Lozorius, prie tavo skaisčiųjų slenksčių. Per tave, tavo tobulumo šviesoje degdamas susižavėjimo virpuliu, pažinau savo skurdą ir atgrasumą. Kaip saldu buvo tavo akių vieninteliame žvilgtelėjime įskaityti nuosprendį, pasmerkiantį mane amžiams, nuolankiausiai paklusti tavo mojančiai rankai, mane vejančiai nuo jūsų vaišių stalo. Suabejočiau tavo tobulumu, jei būtum pasielgusi kitaip. – Dabar laikas man grįžti į retortą, iš kurios išėjau netikęs ir nevykęs. Aš pasirengęs iki galo atkentėti mane sukūrusio Demiurgo klaidą.
Undule, Undule! Tuoj ir tave pamiršiu, šviesusis sapne apie tą šalį. Artinasi paskutinė retortos tamsa ir šlykštumas.
Iš lempos sunkiasi nuobodulys, jai šnypščiant savo monotonišką dainelę. Man rodos, kad šią dainelę girdėjau kažkada labai seniai, kone gyvenimo pradžioje, kai – būdamas ligotas ir nuvargęs kūdikis – ožiavausi ir zirziau per ilgas verksmingas naktis. Kas tuomet mane pakvietė ir apsuko, kai apgraibomis ieškojau kelio atgal į motinos pirmykštę nebūtį?
Kaip lempa rūksta. Pilkos kandeliabro šakos išaugusios iš lubų tarsi polipas. Šešėliai suokalbiauja, šnabždasi. Tarakonai be garso perbėga geltonas grindis. Mano lova tokia ilga, kad nematau kito galo. Neginčijamai sergu, sunkiai sergu. Koks kartus ir kupinas šlykštumo kelias į retortą.
Paskui prasidėjo. Tie monotoniški, bergždi dialogai su skausmu mane galutinai nuvargino. Nuolat su juo ginčijuosi, kad manęs kaip grynojo proto jisai neliečia. – Ir tuo pat metu, kai visa kita tampa vis drumsčiau ir painiau, vis aiškiau jaučiu, kaip jis kenčiantis atsiskiria iš manęs žiūrinčio. Tačiau drauge jaučiu lengvą kutenantį siaubą.
Lempos liepsna vis mažėja ir tamsėja. Šešėliai ištiesia savo žirafiškus kaklus iki pat lubų ir nori jį išvysti; bet slepiu jį uoliai po patalais. Jis primena mažą beformį embrioną, be veido, akių ir burnos, ir yra gimęs kentėti. Gyvenime pažinęs tiktai visas kančios formas ir baisybes, sutinkamas nakties glūdumoje, į kurią yra pasinėręs. Jo pojūčiai nukreipti į vidų ir godžiai griebia skausmą visais jo pavidalais. Jis prisiėmė mano kančią. Kartais jis primena tik didžiulę žuvies pūslę, pripildytą skausmo, su karštomis gyslelėmis išorėje, kurios kenčia.
Kodėl visą naktį be perstojo verki ir ožiuojiesi? Kaip palengvinti tavo kančias, mažasis sūneli? Ką man su tavim daryti, ką pradėti? Raitaisi, spyriojiesi ir raukaisi, negirdi ir nesupranti žmonių kalbos, ir toliau ožiuojiesi, niūniuoji savo monotonišką skausmą per visą naktį. Dabar esi lyg virkštelės vytulas, susisukęs ir pulsuojantis…
Kol snūduriavau, lempa, matyt, užgeso. Tamsu ir tylu. Niekas neverkia. Niekas neskauda. Kažkur toli toli tamsos glūdumoje, kažkur už sienos šnekučiuojasi lietvamzdžiai. Dieve! Atlydys!.. Pastogių erdvės gaudžia dusliai kaip didelių muzikos instrumentų ertmės. Tikriausiai tos juodos nakties vientisoje uoloje atsirado pirmas plyšys. Didžiuliai nakties sienų luitai ima atsileisti ir trupėti. Tamsa tarsi rašalas pasipila žiemos įtrūkiais, murma lietvamzdžiuose ir latakuose. Dieve, ateina pavasaris…
Ten pasaulyje miestas lėtai laisvinasi iš tamsos pančių. Atlydys nuo visų iš eilės namų lupa akmenines tamsos sienas. O, kad vėl galėčiau visa krūtine įkvėpti tamsų atlydžio dvelksmą, o, kad ant veido pajusčiau tas juodas drėgnas vėjo drobules, skriejančias gatvėmis. Mažos kampinių gatvės žibintų liepsnelės įsigeria į dagtis ir tampa mėlynos, kai pro jas praskrieja tos purpurinės vėjo drobulės. O, kad galėčiau dabar išsėlinti, pabėgti ir palikti jį čia vieną visiems laikams su jo amžinuoju skausmu… Kokias čia nedoras pagundas man kuždi į ausį, tu atlydžio vėjau? Tik kuriame miesto gale gali būti tas butas? Į kurią pusę išeina tas langas užkaltomis langinėmis? Negaliu prisiminti gatvės, kurioje buvo mano vaikystės namai. O, kad galėčiau pažvelgti pro langą, įkvėpti atlydžio dvelksmo…
Versta iš: „Świt“, 1922 m. sausio 15 d., Nr. 25–26, p. 2–5.