literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Herojaus vienaskaita

2011 m. Nr. 8–9

Sigitas Parulskis. Prieš mirtį norisi švelnaus. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 218 p.

Šiandien, kai žanrai tarsi išskydę ir nebeteko savo apibrėžties (mėgėjai romano imasi taip pat drąsiai, kaip ir kitų formų, o ir profesionalai dažnai „ištrina“ žanrų ribas), pavadinti kūrinį „trumpų tekstų knyga“ ir tikslu, ir sąžininga. Bet dažną S. Parulskio teks­tą knygoje „Prieš mirtį norisi švel­naus“ norisi įvardyti kaip žanrą – tegu ir su klaustuku. Esė – ?.. Novelė – ?.. Satyra – ?.. O gal tai šių žanrų pašti­šas?.. Nes jie, nors ir nevirsdami gry­nojo žanro pavyzdžiais, vis dėlto pasi­žymi individualia menine ir idėjine raiška bei priemonėmis, kurios kreipia tekstus daugiau į beletristikos, nei į publicistikos pusę. Pastarosios patoso (neretai aiškiai sarkastiško ir utriruoto) S. Parulskio tekstuose esama, jis į tekstus įsilieja kaip savotiškas teksto „išskydintojas“, žanro ribų ištrynėjas, turįs suaktualinti tekstą, priartinti jį prie nūdienos. O galbūt autorius jį pa­sitelkia kaip pasakotojo funkcijos at­naujinimą: prabilti į skaitytoją kitaip.

Galbūt tai ir pasiteisina – vienu metu „Prieš mirtį norisi švelnaus“ buvo perkamiausių knygų dešimtuke. Tačiau pasakotojo funkcijos atnaujinimas gali pasirodyti besąs ir apgaulė. Tai veikiau poza (ar vaidmuo), ir jį ne­retai paliudija ironiškas pasakotojo kalbėjimas. Ironija – vizitinė S. Pa­miškio tekstų „kortelė“, tačiau kuo to­liau, tuo labiau ji rizikuoja išvirsti tiesiog į sarkazmą, o sarkazmas, kad ir kaip žiūrėsi, vis dėlto yra viena pras­čiausių humoro rūšių, artimiausių pub­licistikai ir pasitarnaujanti kaip viena parankiausių priemonių, kuriant teks­tus su išskydusiomis žanro ribomis. Be to, sarkazmas turi daug asmeniškumo, o asmeniškumas (galima pavadinti jį ir egocentrizmu) dažnai susiaurina tekstą.

Kiekvienai knygai ypač svarbios anotacijos – jos bene visada būna pri­bloškiamai teisingos. Todėl pravartu jas įdėmiai perskaityti – kaip išanks­tinę leidėjo recenziją. Ir kaipgi, pavyz­džiui, skaitytojas galėtų užginčyti tokį anotacijos sakinį: knygoje „pasakoja­mos kasdienės mūsų gyvenimo situaci­jos, komiškos ir sykiu dramatiškos, jose susitinka vyras ir moteris, herojus su savo praeitimi, buitis ir menas, ši diena ir amžinybė, čia skleidžiasi hero­jų vienatvė ir jausmų galia“. Niekaip neužginčysi, nes viskas teisinga, bet dėl svarumo užtektų tik herojaus su savo praeitimi, ir herojaus – viena­skaita, nes daugiskaita čia tiesiog nepadori. Dar viena anotacija, tik kitai S. Parulskio knygai, bet kažkodėl įdėta į šią (gal herojaus vienaskaitai išryškinti): „Sigitas Parulskis išreiškia savitą požiūrį į gyvenimą ir pasaulį, polemiškai traktuoja įprastines verty­bes, neigia daugelį tradicinių pasau­lėžiūros elementų.“ Ir teisingai daro, kad neigia, nes neigimas ir polemizavimas juk savaime patys yra didžiau­sios netradicinės vertybės. Užtat yra vilties, kad trumpų tekstų knygoje ga­lima bus aptikti netradicinių vertybių propagavimo ir sklaidos. Tokiai vilčiai pagrindo suteikia autorius, mat rody­damasis skaitytojui kaip intelektualus ekshibicionistas ir madingas pašaipū­nas, matyt, nori pasakyti, kad jis taigi ne toks.

Bet, skaitant tekstus, apima vis stipresnis įtarimas, kad pasakotojas ir yra kaip tik toks. Ir, tiesą pasakius, kas gi čia baisaus – dar I. Calvino rašė, kad žmogui nėra ko gėdytis savo uni­kalumo, kad jo autentika yra nepakar­tojama. Tačiau jei pasakotojas tai sle­pia, gal tatai nėra unikalu?.. Gal tai – serijinė gamyba?.. Atliepianti vartoto­jo poreikius?.. Tada kyla klausimas, kam rengti autoriui skaitytojų teismą, neva „aš nepateisindavau [skaitytojų – R. Š.] vilčių <…>. Šaipydavausi iš jų, dekonstruodavau, parodydavau jų bergždumą <…>. Mokiau skaitytoją neprisirišti prie iliuzijų <…>. Atimdavau viltį, o mainais neduodavau nieko, išskyrus spengiančią tuštumą“ („Pa­smerktojo myriop užrašai“, p. 177). Šio teksto herojus nesupranta, kaip jį gali­ma už tai teisti ir dar įvardyti visa tai kaip kriminalinius nusikaltimus. Ma­nau, kad to nesupras ir skaitytojas, ypač šiek tiek susipažinęs su baudžia­mąja teise. Bet šiaip situacija gana paini ir aiškiai tempiama ant kafkiško Jozefo K. kurpalio. (Ne veltui, matyt, anotacija teigia: „kafkiškai sukrečian­čios ir absurdiškai komiškos istorijos“ – ar tik už smulkius estetinius nusikal­timus nereiktų į atsakomybę patrauk­ti ir anotacijų rašytojų, nes prieveiks­mis „kafkiškai“ tikrai keistai papildo žodį „sukrečiančios“).

Bet šiaip siūlyčiau pasakotojo už tai nebausti – nebent pareikšti papei­kimą už susireikšminimą. Juk jis kaip „nepatogios tiesos sakytojas“ kinikas ne tiek daug tos nepatogios tiesos ir tepasako. O ir tradicinių elementų ne­paneigia – veikiau patvirtina. Kas be­gali būti tradiciškesnio, kaip švelniai paslėpta mizoginija (ko verta jau vien iš alkoholį geriančios moters atimta tei­sė į meditaciją: „Joms gėrimas – pra­moga, o vyrams <…>. Vyras tokiu būdu pasineria į transą“ („Visi meta gert“, p. 97). Kaip nemandagu ir negalantiška. Arba – tipiška tingaus ir sugle­busio intelektualo laikysena, maskuoja­ma ironijos („aš neišpažįstu krepšinio religijos“, p. 113, „Lietuvos nelaimė – dvi religijos“). Ar nebūtų išradingiau rašyti apie katalikybę kaip apie žai­dimą?.. Jautresnį skaitytoją galbūt priblokštų citata, kad kakojantis labra­doras primena Lietuvos valstybę („Su mėšlo maišeliu per Lietuvą“, p. 182), bet juk skaitytojas žino – ką išrinkai, tą ir turi. Į ką jis būtų panašus. Na, nebent pasakotojas nematė reikalo balsuoti. Žinoma, vargu ar būtų galima tvirtinti, kad daug aitrios pašaipos susilaukiantys tekstuose politikai jos nenusipelno. Bet kodėl tik jie?.. O kuo geresnis rašytojas, kurio „pareiga“ kny­gų mugės metu „demonstruoti gerą nuotaiką ir saikingą pamišimą, lauki­nių rytų energiją ir subtilų sovietinio lagerio humorą“ („Rašytojai ir buči­niai“, p. 19)?.. Paguoda bent ta, kad jis dar į Seimą nesibalotiruoja – būd­vardis „saikingas“ šiuo atveju tinka, nors vis dėlto kyla įtarimas, kad pa­sakotojas visiškai sveiko proto, o visa šita tirada – tik prekinio ženklo de­monstravimas,

Betgi pati prekinio ženklo kvint­esencija – be abejo, įtempti, kompli­kuoti, metafiziški ir kartu kažkokie buitiškai nevalyvi santykiai su Dievu (kam Dievui grąžtas, kam Prometėją sieti bu kepenų ciroze ar kepenų pašte­tu, gal tai turėtų būti juokinga?). Čia pasakotojas turėtų paneigti ir sulau­žyti daugiausia dogmų ir šablonų. Bet kaipgi laužysi, jeigu jos tokios pato­gios ir įprastos, ir užtenka tik jas pakompiliuoti, kad išeitų visai smagūs bei jokios analizės nereikalaujantys gatavi, pakramtomi teiginiai skaityto­jui, kuris visa tai paskui įvardytų kaip „komplikuotus“ pasakotojo santykius su Dievu. Tai trafaretiškas požiūris, už kurį pasakotoją nebent tik davatkos virbalais užbadytų, bet ir tai kažin, gal davatkų santykis su Dievu daug su­dėtingesnis ir įdomesnis. „Dievas su­kūrė padarą, kuris pranoko jo paties vaizduotę. Atėmė amą galimybės, atsi­veriančios šiam kūriniui. Ir kūrėjas jo išsižadėjo“ („Pabaigos paveikslai“, p. 70). „Ar yra prasmė tikėti Jį, kurio vienin­telis įrodymas – pačių žmonių parašy­tos knygos, liguistos fantazijos ir ser­gančios sąmonės matyti regėjimai ir pan.?.. Ar kas nors gali pasitikėti ir tikėti darbdaviu, kuris žada atlygį po mirties?“ („Dievas“, p. 80–81). O kamgi to klausti, jei prieš tai jau buvo viskas pasakyta trimis teiginiais. Įdomiau atrodytų Dievo ir pasakotojo santykiai kaip darbdavio ir darbuotojo, bet čia man dar trūksta mokesčių inspekcijos, taip pat reiktų numatyti, kam pasako­tojas mokės mokesčius – Dievui ar vals­tybei ir kam jis galės paaukoti tuos du procentus nuo pajamų mokesčio (bažnyčiai – vargu, nes pasakotojui ji aso­cijuojasi su „religiniu popsu“ ir „kamerine teologija“, o tokių muzikos formų kiekvienas intelektualus menininkas tiesiog įpareigotas neapkęsti). Bet galima manyti, kad pasakotojas tokiu būdu stengiasi išvengti mokesčių, mat Dievas nėra valstybinė institucija ir darbo santykiai su juo neapmokestinami. Matyt, nekvailas tas pasakotojas, nieko nepasakysi. Bet vis dėlto labai abejoju, ar jam pavyks pergudrauti Mokesčių inspekciją,

Bet gal viskas kur kas paprasčiau?… Gal Dievas – „galimybė turėti aukštesnio lygio pašnekovą“ („Dievas“, p. 82)?.. Juk nesišnekėsi nei su moterimi, nei su labradoru – būtybėmis, iš kurių atimta teisė į transą ir į „estetizavimą“. O su savimi šnekėtis pakyri, tegu pašnekovas ir protingas.

Žinoma, esama knygoje ir tikrai juokingų vietų, kur pasakotojas iš tie­sų pasirodo besąs kitoks (gal dėl to, kad nebando pranokti savo galimybių…). „Kitoj pusėj kelio atsargiai, tarsi susidrovėjusios, tarsi bijodamos būti apšauktos nepadoriomis, bet nebeiš­tverusios saulės glamonių, ėmė melsvėti alyvos“ („Baltas arklys“, p. 26) – tai jau grynojo žanro blykstelėjimas. Už­rašo ant Žirmūnų tilto „Yra žmonių, kuriems tu rūpi“ „iššifravimas“ („Savi­žudis ant tilto“, p. 194) ar komplimen­tas skalbyklei – „Nuostabi skalbimo mašina. Jei būčiau nykštukas, gyven­čiau joje“ („Naujos moterys ir kiti vertingi dalykai“, p. 29), sakiniai apie blokuotą giliąją atmintį ir šiuolaikinį meną – taip pat. Pastarieji dalykai gali būti juokingi, o anksčiau minėtieji – rimti. Lyg susisiekiantys indai. Tačiau neabejotinam teksto tikrumui reikia ne prigalvoto (šiuo atveju neišsiverčiu su priešdėliu „su“, reikia „pri“, „prie“), o autentiško skausmo ir tikros drąsos atsiverti. Ne žinojimo (jis paverčia pasakotoją ne kiniku, o scholastu), bet abejonės. Ir nebūtina visur demon­struoti humoro jausmo, tarsi bėjo pa­sakotojas jaustųsi nevisavertis.

Juk ir pats autorius ant knygos nugarėlės linki skaitytojui, kad į pastarojo „stiklinę su geru gėrimu“ lašėtų „jausmingos ašaros“. Tegu taip ir bus – gražu gi… Tik kas galėtų paneigti, kad ašaros – ne pasakotojo, o gėrimo nuopelnas. Ir stiklinės, jeigu ji talpi. O skaitytojas, panūdęs pademonstruoti laukinių rytų energiją, maukteli iš jos nejauno beaujolais, o tarkim, kukurū­zinio Tenesio viskio…

Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p. / Nors „Pirmosios knygos“ konkursui pateikiamų rankraščių skaičius ne mažėja…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Eugenijus Žmuida. Trumpa Sigito Parulskio laimė, arba Užsikirtęs triukšmas ir įniršis

2018 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.

Renata Šerelytė. Nėra prasmės – nėra ir mūsų

2017 m. Nr. 12 / Virginija Rimkaitė. 21 A. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…

Sigitas Parulskis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8–9 / Iš ryto minu elipsinį treniruoklį šiek tiek geometrijos, šiek tiek literatūros dėsnių, be abejo, dar gravitacija, ir ontologija, viskas ką matau, ką jaučiu, viskas veikia mane,