Dovilė Kuzminskaitė. Žengiantis ir bijantis žengti

Kasmet kuklios lietuvių poezijos lentynos knygynuose pasipildo naujais eilėraščių rinkiniais. Tiesa, dažnai kyla klausimas, ar šie rinkiniai bent kaip nors papildo lietuvių poeziją. Svarstant apie atsakymą, deja, vis iškyla šiokių tokių abejonių – jų sukelia ir naujoji Jotvingių premijos laureato Gintaro Bleizgio knyga „Kai sėlinsi manęs“ – spėjęs savo publiką užsiauginti, regis, daug žadąs poetas šiemet eilėraščių rinkinyje pašykštėjo vieno – poezijos.

Visų pirma knyga patraukia dailiu apipavidalinimu, taip pat ir iš pirmo žvilgsnio apgalvota struktūra – keturi skyriai, paskutinysis paradoksaliai pavadintas „Pradžia“, tai intriguoja. Tiesa, tol, kol nepažiūri iš arčiau. Visuose pirmojo skyriaus eilėraščiuose žaidžiama tomis pačiomis temomis ir jau prasidėjus antrajam skaitytojas tikisi pokyčio – deja, jo nejusti. Absurdiška ir pati antrojo skyriaus struktūra: jį sudaro vos keli tekstai – ypač keistas yra griozdiškas dvidešimt aštuonių eilėraščių ciklas „Kalnuos – su negyvenama savo puse“, labiau primenąs ne ciklą, o monolitą (mat jį sudaro vienas į kitą pernelyg panašūs fragmentai, kuriuose ne varijuojama ta pačia tema, o ta pati tematinė linija sėkmingai tęsiama iki begalybės, atrodo, lyg vienas koncentruotas eilėraštis būtų „iškupėjęs“ ir pripildęs visą knygą). Šiame cikle tik vargais negalais sušvyti keli tikslūs motyvai – pvz.: „ir tada yra baisu sraigėms / užauga riestos kupros“ (p. 65).

Kalbant apie formos dalykus, yra ir kitų neaiškių sprendimų – štai p. 11–12 esantis tekstas kažkodėl kupinas brūkšnių, įsiterpiančių net į eilutės vidurį: „kol visa nukris – – – – – – / visa kas genda – – / žengiantis / nuo kalno – – – – nuo debesies“: kokia šio grafinio skaidymo funkcija, taip ir lieka neaišku. Reikėtų atsiminti tik viena – nei įmantrus skaidymas, nei dirbtiniai pauzių sudarymai neįneš gelmės į tekstą, kur jos nebūta.

Šiuolaikinėje poezijoje jau kuris laikas įsivyravusi tendencija, kuri iš naujovės tampa tam tikru kanonu: šią kūrybinę strategiją visai nešvelniai būtų galima pavadinti „egzistenciniais užrašais iš virtuvės“. Poetai pamėgo rašyti apie save ir savo buvimą – kaimynus, vaikystę, patirtis, fiksuoti tikslią įvykių dieną ir valandą ir kelti pastarąsias į tekstų pavadinimus, pinti visa tai į verpetą, kurio tikslas turėtų būti kalbėjimas apie nesatį, nykimą, skaudulius, košmarus, ypač dažnai – artimųjų mirtis ir beprotystę. Ne išimtis ir ši G. Bleizgio knyga – čia matome ir tiksliai datuojamus paukščiukų čiulbesius, ir kaimynę po chemoterapijos, ir žmoną su jurginais, ir elektrinį piemenį, kuris kirto lūpon, ir daugybę kitų poeto kasdienybės detalių, o šalia – lyrinis subjektas, gyvenantis su amžina įtampa tarp savęs, Dievo, Tu ir savojo alter ego (įtampų ir perspektyvų kaitos tematika nenauja – ji jau matyta ir Rimvydo Stankevičiaus, ir Vytauto Stankaus tekstuose). Jei anksčiau poetai savitai lenktyniaudavo, kas intelektualesnis, įterpdami į tekstus kuo daugiau kultūrinių referencijų, dabar lenktynės, regisi, kitos – kas tikresnis ir kam labiau skauda. Tiesa, G. Bleizgys būdingiausius šiuolaikinės poezijos motyvus reziumuoja: 45-ame puslapyje esančiame tekste atsiranda trys kertiniai motyvai, sakytume, naujoji poezijos Šventoji Trejybė: tėvas, mirtis ir Dievas.

Poezijos apie skaudulius esama geros, bet iš mūsų poezijos konteksto atrodo, kad bent penkiems lietuvių poetams skauda vis tą patį ir vienu metu. Bėda ta, kad poezijos, ne biografijos, skaitytojui neįdomu, ar poetas kalėjo, ar lankosi pas psichiatrą – atsivertus poezijos knygą ieškome poezijos, o jos dienoraštiškuose aprašinėjimuose nėra ir būti negali – poezija nėra kalbėjimas apie poetą, o tai, regis, ne kiekvienam lemta suprasti.

Kalbant apie kultūros ženklus reikia pridurti, kad G. Bleizgio tekstuose retsykiais švysteli Sigito Gedos figūra, užuomina į Federico Garcia Lorcą, šmėsteli Raineris Maria Rilke, Maironis, nemaža ir biblinių motyvų, bet jie tuojau pat pradingsta poeto diskurse ir yra niveliuojami taip, kad praranda bet kokį autentikos atspalvį ir tampa tiesiog detale poeto žodžių sraute – G. Bleizgys pasižymi šiuo stebinančiu sugebėjimu. Iš šio kalbos srauto galėtų išeiti labai graži proza, pvz., eilėraštis „Tango su sigitu geda – la divina comedia“ būtų graži miniatiūra, jei tekstas nebūtų suskaidytas į verlibrą dėl vien poetui žinomų priežasčių.

Minėtas žodžių srautas yra didžiausia G. Bleizgio problema: poetas nevaldo teksto apimties, rašo tiek, kiek jam tuo metu norisi – šis nemokėjimas laiku sustoti lemia tai, kad tekstai ilgainiui tampa monotoniški, nevarijuoja, visa knyga susilieja į vieną vienintelį eilėraštį, kuriame probėgšmiais švysteli koks geresnis motyvas. Tai stebina, nes yra aišku, kad G. Bleizgys turi poetinę klausą, jis jautrus aplinkai, ypač vaizdui. Knygoje daug puikiai užfiksuotų gamtos motyvų, ypač susijusių su paukščiais, dažna inversija – gėlės, paukščiai siejami su mirtimi, nerimu. Pvz.: „pasaulis / kaip kokia akvarelė / kaip audinys kurio / viršų vis audžia ir audžia / o apačią ardo“ (p. 15), arba „šitaip prietemų valtis glaudžias“ (p. 13), taip pat „kūno dykumą / kurią pereiti / reiks viso gyvenimo“ (p. 26), „daugybė rudenio lieptų“ (p. 42), o veikiausiai pats stipriausias yra eilėraštis „2012 birželio 10 3 val. 15 min. į krūmą prie atverto lango nutūpė paukštis ir švilpė neleisdamas užmigt“. Tokiuose vaizdiniuose susilieja ne tik vaizdas, bet ir garsas, kvapo pajauta: eilėraštis iššaukia ypatingus įspūdžius, emocijas, nuojautas, jis kalba skaitytojui, o tai ir yra vienas iš gero eilėraščio bruožų. Tačiau poetas minėto potencialo neišnaudoja ir palaidoja savo trapius vaizdinius po žodžių lavina, neišvengdamas kartais naivių, banalių išsireiškimų, kurie jau nebeatleistini, turint omenyje, kad ši knyga nėra poeto pirmoji. Antai G. Bleizgys labai mėgsta kalbėti abstrakcijomis: „nes tai / ką visą gyvenimą čiupinėjau / kas aišku atrodė / yra niekas“. Poeto pomėgis kalbėti apie „tai“, „tuos“ dalykus, „viską“, „nieką“ apkrauna tekstus tikslaus referento neturinčiomis sąvokomis, kurios veikiausiai turėjo suteikti universalumo, tačiau yra atvirkščiai – pompastiškas kalbėjimas kaip muilo burbulas – tuščias ir besvoris. Taip pat daug ir jau nuvalkiotų įvaizdžių – be jau minėtos beprotybės, čia ir slaugės, tvarsčiai, žaizdos ir ligoninės (p. 29), ir tokie lėkšti išsireiškimai kaip „sekundė yra amžinybė“ (p. 22).

Blogai šioje knygoje ne tik formos nevaldymas, stringa ir logika: pavyzdžiui, įmantraudamas G. Bleizgys įveda „metafizinį šunį“ (tokio skyriaus pavadinimo niekaip nepateisindamas, taip ir lieka neaišku, ar čia norėta sietis su Faustu, ar vis dėlto mėginta žaisti autobiografiniais motyvais, – skaitytojui lygiai taip pat galėjo būti pateiktas ir metafizinis sliekas). Keisčiausia knygos metafora yra ši: „ir angelai / kurie elnei atneša žolės / ir žaidžia / su vakar gimusiu vilkiuku“ („Nuo skardžio negyvenamo“, p. 20) – balansuojanti ties suvokimo riba. Kartais autorius mėgsta sukergti krūvą įvairių simbolių ir tada darosi visai neaišku, ar jis pats suvokia, ką sako, ar tiesiog klaidžioja savo kliedesio poetikoje:

nes daiktai
tampa dulkėmis tai yra
amžinasis liepsnojimas
nesiliaujantis atnašavimas
materijos smilkalai
maironis buda laukinės
uolos ir žvėrys – – –

                                       (p. 39)

Savotiška baimė tvarkyti tekstą išduoda poeto santykį su poezija, apie kurią jis, kaip ir dauguma poetų, linkęs nemažai kalbėti: pvz., pasiguodžia, kad „alinantis poeto gyvenimas“ (p. 77), kalba apie kalbos nepaklusnumą – „žodžiai teka prieš plauką / prieš vandenį / prieš poeziją“ (p. 59). Bėda ta, kad G. Bleizgio žodžiai teka ne prieš, bet kaip tik pasroviui, o tai, ko jo tekstams trūksta, ir būtų stiprybė kaip gebėjimas „liesti kalbą prieš plauką“. Poetas pernelyg daug plepa (o šito poezijoje apskritai neturėtų būti), suka ratus ir niekaip nepriartėja prie esmės. Eilėraštyje sakoma „kokiais ratais / juda mūsų gyvenimas kokiais dantiraščiais“ (p. 9) – tais pat ratais juda ir autoriaus tekstai. G. Bleizgiui nėra išėjimo, jis pats save uždaro amžiname rate, kuris įkalina ne tik jį, bet ir skaitytoją.

Suprantama, kad literatūrinis gyvenimas dažniausiai vyksta savitais periodais – yra kartos, kurias jungia panašios realijos, tad, sakytum, atsiranda ir panašūs poetikos bruožai. Vis dėlto kartais pasidaro baugu, kad greit mūsų poezija taps viena didele karta, kurią sudarys keliolika ar net keliasdešimt poetų – daugybė „atskridusių verkiančių vaiduoklių“, rašančių vieną eilėraštį („Kalnuos – su negyvenama savo puse“, p. 60).