literatūros žurnalas

Reda Griškaitė. 1824–1855 metų Lietuva: ar tikrai be Adomo Mickevičiaus?

2020 m. Nr. 3

Visada mėgstu pradėti pasakojimą – šį kartą pasakojimą apie Adomą Mickevičių – nuo asmeninių savo potyrių. Taip nutiko, kad kelerius metus, pačioje sovietmečio pabaigoje ir Atgimimo priešaušryje, 1987–1989 m., teko vadovauti memorialiniam A. Mickevičiaus muziejui Bernardinų gatvėje, tada dar vadintoje Pilies skersgatviu, t. y. turėjau unikalią galimybę gana artimai bendrauti ir su autentiškais poeto tekstais, ir su autentiškais jo daiktais – kad ir kokie kuklūs jie būtų. O ir mano pačios pirmosios publikacijos – Atgimimo laikų žurnale „Sietynas“, leistame su paantrašte „Jaunųjų kultūros mėnraštis“, ir žurnale „Metai“, tada dar vadintame „Pergale“, taip pat buvo skirtos A. Mickevičiui. Taigi 1990 m. parengiau spaudai kelis dešimtmečius Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraštyne, Stasio Šalkauskio fonde, gulėjusius rankraščius – filosofui gyvam esant taip ir nepaskelbtą Vincui Mykolaičiui-Putinui dedikuotą ir „laimingais bendro studentavimo laikais“ Fribūre, taigi dar Šveicarijoje, rašyto straipsnio „Rimvydas-Mickevičius“ trečiąją dalį ir tais pačiais metais Kaune studentams ateitininkams perskaitytos paskaitos „Adomo Mickevičiaus sielos drama gyvenimo filosofijos šviesoje“ fragmentus[1]. Tada dariau prielaidą, kad dar Fribūre gimė bendra S. Šalkauskio ir būsimo A. Mickevičiaus kūrinių vertėjo – V. Mykolaičio-Putino – programa, kurią tada pavadinau „Lietuvos Mickevičius“. S. Šalkauskis taip grindė šį savo sumanymą: „Mickevičius kartu abiem tautom užrašė didelį savo veikalo palikimą. Abidvi jį priėmė meiliai teisėmis, kiekviena tačiau skirtingu pobūdžiu: dovanos pavidalu jį priėmė lenkai, tėvainystės gi – lietuviai“[2]. Ši publikacija man davė pretekstą nueiti gilyn į 1916–1919 m., t. y. pažvelgti ir į garsiąją S. Šalkauskio prancūzų kalba parašytą monografiją „Sur les Confins de deux Mondes“ („Dviejų pasaulių takoskyroje“ vel „Dviejų pasaulių riboje“ vel „Tarp dviejų pasaulių“), kurios vienas didelis poskyris iš esmės ir buvo skirtas kaip tik A. Mickevičiui, kurį filosofas jau tada pavadino ne tik „savo epochos šaukliu“, bet ir „visuotinės žmogiškosios dvasios aiškintoju“ („il est à la fois le porte-parole de son époque et lʼinterpréte de lʼesprit humain universel“)[3]. S. Šalkauskis akcentavo ir ribinių, 1824-ųjų, metų svarbą poeto biografijoje, teigė, kad kaip tik tada prasidėjo jo tremtis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš jos kultūros[4]. Nors dėl pastarosios ištarmės – rašysiu apie tai toliau – galbūt ir nebuvo visai teisus.

Taigi galima sakyti, kad A. Mickevičių atradau ne per V. Mykolaitį-Putiną, bet per S. Šalkauskį, kuris, savo ruožtu, šį poetą atrado ne tiek per jo kūrybą, kiek per dar 1908 m. Krokuvoje išleistą ir vėliau dar penkių laidų (sic!) sulaukusią Arturo Górskio (1870–1959) knygą „Monsalwat. Rzecz o Adamie Mickiewiczu“ („Monsalvat [Šventojo Gralio pilis. – R. G.]. Veikalas apie Adomą Mickevičių“)[5]. Šio lenkų literatūros kritiko ir filosofo, pasirašinėjusio įspūdingu „Quasimodo“ pseudonimu ir kvietusio nusisukti nuo pozityvizmo, dėl kurio esą Lenkija išgyvena idėjų bankrotą, ir raginusio grįžti į Romantizmo ideologijos laikus, idealas buvo A. Mickevičius ir jo karta:

 

Visiems jiems būdingas vienas pagrindinis bruožas. Jis pasireiškia visur, į ką tik bežiūrėtume iš tų laikų. Jų kalbėjimo maniera, mąstymas, jų jausmai ir veiksmai, jų veidai, pažįstami iš graviūrų ir portretų, jų laiškai [pridurčiau dar – ir atminimų albumai. – R. G.], namai, butai, baldai, net jų gestai ir eisena, dar išsaugoti senolių, ragavusių anų laikų, – visa tai yra paženklinta aukšto kultūros lygio. Šis vystymasis staiga buvo nutrauktas. Šiandien neturime nei savo stiliaus, nei vieningos kultūros, t. y. beveik neturime kultūros…[6]

Toks pat noras gaivinti aukštąją kultūrą per A. Mickevičių būdingas ir S. Šalkauskiui: „<…> jojo pamokomasis likimas yra reikšmingas įspėjimas pačiai Lietuvos visuomenei ir netiesioginis įrodymas, kaip turėtų eiti ir kur siekti kultūrinis ir dvasinis lietuvių augimas“[7]. Ir šiam filosofui buvo įdomi ne tiek A. Mickevičiaus kūryba, kiek jo asmeninė biografija: „<…> iš visų Mickevičiaus veikalų didžiausias yra pats jo gyvenimas. Galbūt ateis laikas, kai „Vėlinės“ nebus skaitomos, kai „Poną Tadą“ užklos dulkės, betgi Mickevičiaus gyvenimo poema visuomet tebevaldys žmonių širdis…“[8] Visur ir visada ieškojo analogijų su istoriniu Lietuvos likimu, todėl poeto asmuo čia buvo tikras lobis: „Jo sielos gelmėse visuomet buvo gyvas instinktas, kuris liepė laikyti idealu Rytų ir Vakarų pusiausvyrą ir jųdviejų civilizacijų sintezę“[9]. Arba štai tokia mintis: „Kaip kad Lietuva yra neįvykdytų istorinių galimybių šalis, taip jisai yra neįvykdytų asmeninių galimybių genijus“[10]. Taip šalkauskiškai A. Mickevičius atėjo į mano tyrimų lauką.

Antrasis ryškus susitikimas su poetu įvyko jubiliejiniais 1998-aisiais, kai „Metų“ žurnale paskelbiau studiją „Adomas Mickevičius – Teodoras Narbutas. Trys sąlyčio taškai“[11]. Kaip tik tada analizuodama daugiau negu turtingą ne tik spausdintą, bet ir archyvinę medžiagą, iš esmės ir apčiuopiau tai, ką formuluoju ir šiame rašinyje – kad Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt vel Ostyk-Narbutt, 1784–1864) Šiauriai (tai tėvoninis šio Lietuvos istoriko dvaras tuometėje Gardino gubernijoje (nuo 1843 m. – Vilniaus gubernija), Lydos apskrityje, dvaras-archyvas, nes jame buvo parašyti visi šio vyro darbai) nuo A. Mickevičiaus Paryžiaus nebuvo jau taip ir toli, arba ir visai atvirkščiai, – kad Paryžius nebuvo jau taip ir toli nuo Šiaurių. Kitaip tariant, kad A. Mickevičius, 1824 m. spalio 30-ąją arba spalio 31-ąją (tiksli diena iki šiol nėra nustatyta) kirsdamas senąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną, – paskutinė vieta Lietuvoje, kur poetas buvo apsistojęs ir kur nakvojo, buvo Šiauliai (šiame kontekste apmaudu, kad ne Šiauriai…), šį kraštą paliko tik fiziškai. Chrestomatiniu tapo faktas apie A. Mickevičiaus nostalgiją Lietuvai visus tuos likusius trisdešimt vienus jo gyvenimo metus. Šio ilgesio, o ir nuolatinio dėmesio tam, kas vyksta ten, anapus kordono, apstu tiek poeto kūryboje, tiek egodokumentikoje. Tačiau ar tikrai fizinis A. Mickevičiaus nebuvimas Lietuvoje reiškė ir dvasinį jo nebuvimą? Net turint galvoje daugiau negu svarbų faktą, kad nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios šio poeto kūryba – su labai trumpais „atšilimo“ periodais – Rusijos imperijoje iš esmės visą laiką buvo draudžiama, o poeto vardą net užginta minėti? Šaltiniai rodo, kad nors ir „nematomas“, A. Mickevičius to meto Lietuvos sąmonėje vis dėlto funkcionavo, o jo kūryba buvo reflektuojama.

Tada mėginau šią tezę grįsti per T. Narbutą ir A. Mickevičių – du intelektualius to meto vyrus, du kilmingus bajorus, iš kurių pirmasis savo giminės pradžią siejo su Astikais, taigi ir su Radvilomis, o antrasis – su Rimvydais, du Vilniaus universiteto auklėtinius, kurie, kad ir kaip būtų paradoksalu, asmeniškai niekada nebuvo susitikę, bet kurie žinojo ir skaitė vienas kito kūrybą. Pirmasis neakivaizdus T. Narbuto ir A. Mickevičiaus pasimatymas įvyko Vilniuje 1818 m. spalio 31 d., kai 125-ajame Joakimo vel Joakimo Juozapo Benedikto Lelevelio (Joachim Józef Benedykt Lelewel, 1786–1861) įsteigto populiariojo Vilniaus savaitraščio „Tygodnik Wileński“ numeryje buvo išspausdintas ne tik debiutinis A. Mickevičiaus eilėraštis „Żima miejska“ („Miesto žiema“ – pagal Eugenijaus Matuzevičiaus vertimą, arba „Miestas žiemą“ – pagal Vytauto Bložės interpretaciją), bet ir T. Narbuto eilėraštis „Powieść. Derwisze“ („Legenda. Dervišai“)[12].

Tame numeryje tai buvo vieninteliai poezijos kūriniai. Akivaizdu, kad ir dėl šios aplinkybės T. Narbutas, nors tada jau labai populiarus trisdešimt ketverių metų literatas, už kurio pečių buvo dar ir audringa nuotykiais prisotinto gyvenimo atkarpa, ir A. Mickevičius – dvidešimtmetis debiutantas, kurio tikri jausmai ir tikri įvykiai dar tik laukė, – įsidėmėjo vienas kitą. A. Mickevičiui – aistringam Lietuvos istorijos mylėtojui – negalėjo būti nežinomas ankstesniuose šio žurnalo puslapiuose spausdintas T. Narbuto rašinių ciklas „Badanie starożytności litewskich“ („Lietuvių senienų tyrimas“). O ir būsimas veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“. – T. 1–9. – Vilnius, 1835–1841) autorius, nors ir nebuvo tobulas poetas, suprato ir mėgo gerą poeziją – vertė Horacijų, Jeaną Baptisteʼą Rousseau, žavėjosi Ignacijumi Krasickiu, Pranciškumi Karpinskiu, Kazimieru Brodzinskiu, o vėliau, jo paties žodžiais tariant, ir „dieviškuoju Adomu“, o dar gerokai vėliau – ir „naujuoju Adomu“, t. y. Vladislovu Sirokomle (tikr. Liudvikas Kondratavičius; Ludwik Franciszek Władysław Kondratowicz vel Władysław Syrokomla, 1823–1862). Beje, savo jaunėlę dukterį Teodorą Narbutaitę-Mončiunskienę (Teodora z Narbuttów Monczuńska, 1839–1925), 1863–1864 m. sukilimo dalyvę ir emigrantę, kito kultinio poeto – Teofilio vel Teofilio Aleksanderio Lenartowicziaus (1822–1893) sielos draugę, tiesiog dievino už tai, kad ji, be kitų savo dorybių, dar ir rašė gerą poeziją. Taigi A. Mickevičiaus eilėraščio „Żima miejska“ niekaip negalėjo neįsidėmėti, nors, regis, kaip tik taip ir galėjo įvykti – kūrinys buvo paskutinis tame žurnalo „Tygodnik Wileński“ numeryje, o ir ne žiema, tik ruduo, buvo ir pačiame Vilniuje. Tačiau nuo to karto T. Narbutas visada atidžiai sekė A. Mickevičius kūrybą, net ir tada, kai poetas jau buvo ne Lietuvoje – paskutinę impresiją „Mickevičiaus tema“ randame istoriko užrašų knygelėje. Įrašas darytas 1856-aisiais, jau po poeto mirties. Štai jo fragmentas: „Imperatorius Aleksandras II davė sutikimą iš naujo išleisti Mickevičiaus raštus (prenumeratos kaina – dešimt sidabro rublių). Ir šios lėšos bus skirtos našlaičiams, likusiems po Mickevičiaus mirties. Užsisakiau [šis žodis T. Narbuto paryškintas. – R. G.]“[13].

Tačiau cenzūriniai suvaržymai, priešingai nei siekė imperinė valdžia, visada tik didino norą paragauti uždrausto vaisiaus. Dažnai šiame kontekste prisimenamas literatės Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (Gabryela z Güntherów von Hildesheim Puzynina, 1815–1869) džiaugsmas, kai savo tėvų namuose, Dabraulėnų dvare (tada Minsko gubernija, nuo 1843 m. – Vilniaus gubernija, Vileikos apskritis), pagaliau sulaukė poemos „Pan Tadeusz“ („Ponas Tadas“). Įspūdį, kurį rašytojai sukėlė tokio brangaus ir netikėto svečio apsilankymas, ji prilygino Perkūno trenksmui iš giedro dangaus, vadino tai nepaprasta švente; rašė, kad tai toks pat jausmas, kai po žiemos staiga atsidaro visi namo langai ir šiltas kvapnus pavasario vėjas į visas puses išblaško per žiemą krosnies prišildytą orą[14]. Tačiau G. Giunterytės-Puzinienės impresijoje randame ir du labai konkrečius faktus: pirma, kūrinys „Pan Tadeusz“ į rašytojos rankas pateko praėjus vos porai metų nuo pirmosios kūrinio laidos, t. y. 1836-aisiais, ir antra, kad ir kaip draustas, jis atkeliavo tiesiai iš Prancūzijos: „Ponas Tadas“, slapta atvykęs iš Paryžiaus…“[15] Taip pat slapta į Dabraulėnus atkeliavo ir trečioji poetinės dramos „Dziady“ („Vėlinės“) dalis[16]. Beje, tokie nelegaliai į Lietuvą atkeliavę poeto kūriniai niekada nebuvo išstatomi viešai, knygų lentynose, o saugomi specialiose rakinamose skrynelėse[17]. Taigi nepaisant cenzūrinių suvaržymų, Lietuvos dvarai ir dvareliai, miestai ir miesteliai vis tiek A. Mickevičiumi pulsavo. Tiesą sakant, pulsavo visada, ir ypač nuo tada, kai poetas paliko Lietuvą. Tada jo kūryba pasidarė dar vertesnė, dar sakralesnė. Ta pati G. Giunterytė-Puzinienė rašė, su kokiu jauduliu – kaip maldaknygę – tais pačiais lemtingais 1824-aisiais pirmą kartą skaitė ir du pirmuosius rausvu popieriumi aptrauktus A. Mickevičiaus poezijos tomelius, kaip jos artimieji plėšte plėšė juos vieni kitiems iš rankų; kaip poeto kūryba jos tėvų namuose buvo skaitoma vos ne kiekvieną vakarą ir kaip visada jos buvo klausomasi su tuo pačiu dėmesiu ir tuo pačiu jauduliu[18].

Galima būtų įtariai žvelgti į emocingos moters pateiktus faktus, bet tą patį, beveik žodis žodin, liudija ir solidus vyras, naujasis Konradas Valenrodas – leidėjas, istorikas, publicistas Adomas Honorijus Kirkoras (Adam Honory Kirkor, 1818–1886), kuris su imperine cenzūra susidurdavo kasdien. Štai ką jis rašė tos pačios imperinės valdžios užsakymu (sic!) apie 1880–1881 m. rašytame (nuo A. Mickevičiaus mirties buvo praėję beveik trys dešimtmečiai, o Rusija ir vėl trumpam išgyveno liberalesnius Aleksandro II laikus) darbe „Живописная Россия: Отечество наше в его земельном, историческом, племенном, экономическом и бытовом значении“ („Vaizdingoji Rusija: mūsų Tėvynė jos agrarine, istorine, gentine, ekonomine ir buitine prasme“):

Žmonės poetą suprato, pajuto jį esant genijų, ir mes prisimename laikus, kai buvo ne tik grobstyte grobstomi nauji jo kūriniai, bet ir šimtais perrašinėjami, laiškuose siunčiami į pačius tolimiausius kampelius, Baltarusijos užkampius; seni ir jauni, aristokratės ir šlėktaitės jo kūrinius mokėsi atmintinai. Miestuose, ponų namuose, neturtingose šlėktų sodybose vien apie jį ir tekalbėjo[19].

Pats A. H. Kirkoras iš visos A. Mickevičiaus kūrybos labiausiai vertino poemą „Pan Tadeusz“; sakė, kad šį kūrinį galima skaityti dešimtis kartų ir vis rasti naujų grožybių; aiškino, kad visuose A. Mickevičiaus kūriniuose juntama stipri Tėvynės Lietuvos meilė, tačiau nė viename Lietuva nepavaizduota taip gyvai ir taip plačiai; antrino garsiojo indoeuropeisto Augusto Schleicherio (1821–1868) minčiai, kad kaip tik šio kūrinio dėka lietuviai turi savąją „Iliadą“[20]. Panašiai galvojo ir V. Sirokomlė, į kurio dvarelį Zalučę (Minsko gubernija, Naugarduko apskritis) kūrinys „Pan Tadeusz“ iš pradžių atkeliavo jo sekretoriaus ir bičiulio Vincento Korotinskio (Wincenty Korotyński, 1831–1891) padarytu nuorašu („perrašiau visą knygą iki pat paskutinės papildymų eilutės, ir šis rankraštis ilgai kursavo po mūsų apylinkę, kol ir vėl grįždavo į Zalučę – iki tol, kol kažkas jį nusavino – gražiu papročiu, leidžiančiu tolerantiškai žvelgti į vižlų ir knygų vagystes“), ir tik vėliau, 1851-aisiais, iš Dorpato, per pažįstamus studentus, – jau ir tikra knyga (pirmoji, paryžietiška, kūrinio laida V. Sirokomlei buvo paskolinta vos porai savaičių)[21]. A. Mickevičiaus kūrybos nuorašai po Lietuvą plito ne tik vyrų, bet ir moterų dėka. Tai rodo ir šiandien Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau – LVIA) saugomas Konstancijai Sierakauskaitei (Konstancja Sierakowiczówna, ~1820–po 1861) priskiriamas literatūrinių išrašų sąsiuvinis[22].

Bet štai dar vienas pavyzdys – du Vilniaus universiteto auklėtinio, literato, o vėliau – 1830–1831 m. sukilimo dalyvio ir emigranto Ipolito Klimaševskio (Hipolit Klimaszewski, 1802–1874) 1829 ir 1830 m., taigi dar sukilimo išvakarėse, Vilniuje išleisti žurnalo „Noworocznik Litewski“ („Lietuviškas almanachas“) tomeliai. Leidiniai ir tikrai nedidukai, autorių taip pat vos keletas. Tačiau ir viename, ir kitame dominuoja nepageidaujamas, bet dar tada oficialiai nedraustas A. Mickevičius – spausdinama jo poezija, vertimai, poeto eilės, jo mintys tampa epigrafais kitų autorių straipsniams[23]. Poeto vardas visur – net anonimas, pasirašęs inicialu „K***“ (galbūt tai pats I. Klimaševskis?), rašinyje apie Kauno istoriją mini ir A. Mickevičių: „Dėkingi Kauno gyventojai įamžino poeto buvimo jų mieste atmintį suteikdami jo vardą jo apdainuotam slėniui“[24]. Štai tokia visai kitokia poeto buvimo šalia detalė. Kaip ir garsusis Kauno apskrities mokyklos prefekto (šiuolaikiniu įvardu – direktoriaus) Stanislovo Dobrovolskio (Stanisław Dobrowolski, 1773–1857) namelis, ilgainiui ne tik dėl to, kad tai buvo pirma A. Mickevičiaus aplankyta vieta Kaune, o tiksliau dar ne visai Kaune, nes palivarkas su mediniu dvareliu, kuriame ir buvo įsikūręs prefektas, tada buvo tik priemiestis, dabartinė teritorija tarp S. Nėries, Gedimino, K. Donelaičio ir A. Mickevičiaus gatvių; taigi ne tik dėl to, kad tai buvo pirma poeto aplankyta vieta mieste, bet ir dėl jo bičiulystės su šiuo pedagogu, ilgainiui imtas vadinti ne šeimininko – S. Dobrovolskio, o jo svečio – A. Mickevičiaus – nameliu.

Tas vietas Kaune lankyti buvo tiesiog privalu. Tai darė ir garsusis Gustavas Olizaras (Gustaw Olizar, 1798–1865) – dvarininkas, poetas, laisvasis mūrininkas, tremtinys, kai 1843-iaisiais po ilgo gyvenimo svetur kartu su sūnumi keliavo po Lietuvą ir konstatavo – poeto vardas neužmirštas. Ir štai jo įspūdis iš Kauno: „Lankydamas garsųjį slėnį, pas pienininkę gėriau pieną ir ta moteriškė apie tą slėnį [ir apie jame augančius] narcizus ir tulpes pasakojo taip, kaip to nesugebėtų jokia saloninė literatė!“[25] 1852 m. gegužę taip pat emocingai garsųjį Kauno slėnį lankė ir kitas 1830–1831 m. sukilimo dalyvis, poetas ir memuaristas Leonas Potockis (1799–1864), tada spaudoje pasirašinėjęs Bonaventūros iš Kochanovo arba tiesiog Pono Kamertono slapyvardžiais[26]. O štai kiek ankstesnis, 1842-ųjų epizodas, žavi seserų – Matildos ir Gabrielės Giunteryčių – ir jų bičiulių kolektyvinė akcija: panelė Teofilija Valavičiūtė A. Mickevičiaus slėnyje nuskina ir sudžiovina gėlytę, Matilda pasemia Nemuno vandens ir supila į flakoną, o Gabrielė, „smarkiai plakant širdžiai“, parašo poetui dedikuotas eiles, kurias savo ruožtu „susižavėjimo ašaromis pašventina“ literatas Ignacijus Chodzka (Ignacy Chodźko vel Chodźko-Borejko, 1794–1861)[27]. Ir visą tą siuntinį, įtakingo Varšuvos literatūrinio salono šeimininkei ir rašytojai Katarzynai z Lipińskich Lewockai (1799–1890) padedant, nes, kaip rašo G. Giunterytė-Puzinienė, tais laikais „išsiųsti buvo labai sunku“ (ir čia mes jai visiškai pritariame), ištransportuoja į Paryžių, pas A. Mickevičių[28].

Kai galvoju apie visas šias piligrimines keliones į Kauną, matau daug panašumo su daugiau nei populiariomis garsiojo „Pono Dionizo“, t. y. pedagogo, o vėliau Vilniaus senienų muziejaus ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos nario Dionizo Jakutavičiaus (Dionizy Jakutowicz, 1780–1864), amžininkų vadinto „savanorišku, nenuilstančiu ir nemokamu Vilniaus miesto čičerone“, ekskursijomis po, deja, jau uždaryto Vilniaus universiteto pastatus, taip pat ryškiai menančius ir A. Mickevičių[29]. Taigi kažkokiu sunkiai paaiškinamu būdu visos šios individualios patriotinės su šio poeto vardu susijusios akcijos vis dėlto vyko ir vyko. Beje, nesu skaičiusi, kad panašūs dalykai tada Lietuvoje būtų daromi su J. Lelevelio – antrojo, o iš tikrųjų net ir pirmojo, nepageidaujamo asmens Rusijos imperijoje, vardu.

Tačiau būtina minėti ir kelis cenzūrinių bangavimų pavyzdžius. Tiesa, kai kurie jų kiek peržengia šio pasakojimo chronologines ribas, bet rodo bendrą cenzūruojamos imperijos atmosferą. Taigi 1833-iaisiais į draudžiamų spaudoje minėti sąrašą patenka ne tik „patriotiniai žodžiai“, bet ir „patriotinių rašytojų“, istorikų ar poetų, pavardės. Kaip visada pirmieji sąraše – J. Lelevelis ir A. Mickevičius. Nebuvo galima ne tik minėti jų vardo, bet ir cituoti jų kūrinių. Tiesa, istorikės Zitos Medišauskienės tyrimai rodo, kad kartais cenzorių įsikišimai į tekstą atrodo gana formalūs: štai A. Mickevičiaus inicialai po epigrafu išbraukiami, o pats epigrafas – ištrauka iš poeto kūrinio – paliekamas[30]. Kartais kažkokiu sunkiai paaiškinamu būdu poeto kūrybos fragmentai, pasirašyti inicialu „M“ ar inicialais „A. M.“, arba tiesiog „Autor Grażyny“ („Gražinos“ autorius“), „piewca Sonetów krymskich“ („Krymo sonetų“ dainius“), „jeden z najpierwszych naszych Mistrzów“ („Vienas geriausių mūsų Meistrų“), „wielki twórca uczelni litewskiej“ („didis lietuviškos mokyklos kūrėjas“), „nasz ziomek a przyjaciel Puszkina“ („Mūsų kraštietis ir Puškino bičiulis“), „Pan Adam“ („Ponas Adomas“) – kaip kokia kontrabanda – į spaudą vis dėlto patekdavo[31]. Štai literatūrologas Romualdas Naruniecas atkreipė dėmesį, kad 1846 m. Mykolas vel Mykolas Vincentas Feliksas Balinskis (Michał Wincenty Feliks Baliński, 1794–1864) trečiajame, Lietuvai skirtame, veikalo „Starożytna Polska“ („Senoji Lenkija“) tome išspausdino keletą A. Mickevičiaus kūrinių fragmentų, kurių autorių pristatė kaip „sławny wieszcz Grażyny“ („garsusis „Gražinos“ dainius“), „sławny nasz poeta“ („garsus mūsų poetas“), „znakomity nasz poeta“ („žymus mūsų poetas“), taigi tiesiogiai neminėjo jo pavardės[32]. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad ši knyga buvo paskelbta ne Vilniuje, o Varšuvoje, taigi Lenkijos Karalystėje, kur cenzūros situacija ir vėl buvo kiek kita. Kai kuriuose tekstuose A. Mickevičiaus pavardė likdavo, bet tai jau buvo išimtys. 1834 m. rugsėjo 13 d., 1836 m. spalio 19 d. ir 1839 m. balandžio 14 d. Rusijos liaudies švietimo ministro nurodymai draudė perspausdinti Sankt Peterburge išleistą A. Mickevičiaus poeziją arba įvežti į Rusiją Paryžiuje, Krokuvoje, Varšuvoje išspausdintus poeto kūrinius ir jų vertimus į kitas kalbas[33].

Tačiau buvo ir dar vienas būdas, kuriuo A. Mickevičiaus kūryba primindavo apie savo egzistavimą – grožinė literatūra. Susidaro vaizdas, kad ir cenzoriai čia buvo mažiau „įsitempę“, net ir patys aršiausi. Štai kad ir rašytojo Antano Petkevičiaus (Antoni Pietkiewicz vel Adam Pług, 1823–1903) romanas „Zaraza“ („Maras“)[34] (cenzorius Pavelas Kukolnikas). Šio kūrinio centre – idealusis Krinicos dvaras, kurį rašytojas vadina „tarytum kažkokio tautos dainiaus idealo rekonstrukcija“, ir tai akivaizdi aliuzija į poemą „Pan Tadeusz“[35]. Tačiau A. Mickevičiaus vardą gaivina ir pagrindinių romano herojų dialogai. Štai kad ir šis pono Jurgio pokalbio su grafu Ernestu ir jo sutuoktine fragmentas:

– Negali būti! – sušuko Jurgis. – Tai Tamstos neskaitėte nei „Gražinos“, nei „Konrado“?!
– Ak, tiesa! – sušuko grafienė. – Kažkoks lietuvis parašė tuos dalykus, dėl kurių prancūzai ėjo iš proto. Bet jis tikriausiai ir gimė, ir buvo auklėjamas Paryžiuje.
– Dovanokit man, Ponia! – karštai sušuko Jurgis. – Jis ir gimė, ir mokėsi mūsų žemėje, ir tai mūsų žemė jį įkvėpė“[36].

Ir jau visai kitas „A. Mickevičiaus priminimo“ lygmuo – G. Giunterytės-Puzinienės minimas faktas apie Žemaitijos pasiuntinį į Ketverių Metų Seimą, Telšių pavieto (vėliau – apskrities) bajorų vadovą, Šateikių, Kartenos ir kitų dvarų savininką grafą Konstantiną vel Juozapą Konstantiną Platerį (Józef Konstanty Plater, 1758–1840 vel 1841). Priešingai nei S. Moravskis, šis šeimos nesukūręs vyras nemėgo vienatvės, todėl net dvidešimt šešerius metus (sic!) praleido keliaudamas – važinėdamas iš vieno Lietuvos dvaro į kitą, lankydamas draugus ir gimines. O už svetingumą (sic!) „atsimokėdavo neprilygstamu skaitovo talentu“, nes po pažastimi, tarytum maldaknygę, visada turėjo knygą[37]. 1824-aisiais ta maldaknygė buvo du pirmieji A. Mickevičiaus poezijos tomeliai[38].

Šiaip ar taip, naujų vilčių ir įkvėpimo kultūrinei veiklai suteikė vadinamoji imperatoriaus Aleksandro II atlydžio politika. Vilniaus leidėjai ir knygininkai greitai sureagavo į šiuos pakitimus. Jau 1856 m. pavasarį Maurycyʼjus Orgelbrandas (1826–1904), vos prieš trejus metus atidaryto knygyno Šv. Jono gatvėje savininkas, kreipėsi į Vilniaus cenzūros komitetą, o šiam atsisakius, ir į liaudies švietimo ministrą, prašydamas leisti išspausdinti A. Mickevičiaus kūrybą pagal 1833 m. Varšuvos laidą[39]. Byla pasiekė Aleksandrą II ir 1857 m. rugpjūčio 11 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo prašymo įteikimo, imperatorius „kaip ypatingą Monarcho malonę“ leido spausdinti A. Mickevičiaus kūrinius – būtinai cenzūruotus – Rusijos imperijoje, šią galimybę susiedamas su poeto vaikų teisėmis į tėvo kūrybinį palikimą. Anot Z. Medišauskienės, leidimas spausdinti veikalus autoriaus, kurio net vardą minėti iki tol buvo užginta, akivaizdžiai liudijo atšilimą atėjus ir į cenzūros sritį[40]. Tačiau Rusija nebūtų Rusija – 1859 m. ir vėl buvo uždrausta spausdinti J. Lelevelio „ir panašių į jį“ veikalus. Remiantis tų pačių metų spalio 22 d. liaudies švietimo ministro pavaduotojo Nikolajaus Muchanovo (Николай Алексеевич Муханов, 1802–1871) įsaku, buvo uždrausta platinti ir jau išspausdintą Vincento Dunino-Marcinkevičiaus (Wincenty Dunin-Marcinkiewicz vel Вiнцэнт Дунiн-Марцiнкевiч, 1808–1884) į baltarusių kalbą išverstą poemą „Pan Tadeusz“[41].

Dėl tų pačių cenzūrinių suvaržymų ir privačioje to meto korespondencijoje A. Mickevičiaus vardą rasti ne taip ir lengva. Po 1824 m. vos porą kartų, ir tai labai „nekaltame“ kontekste, jis minimas ir gausioje gydytojo ir rašytojo Stanislovo vel Jono Apolinaro Stanislovo Moravskio (Stanisław vel Jan Apolinary Stanisław Morawski, 1802–1853), poeto bičiulio ir jo piršlybų su Celina Szymanowska (vel Celina z Szymanowskich Mickiewiczowa, 1812–1855) iniciatoriaus, korespondencijoje. A. Mickevičiaus portreto S. Moravskis nepateikė ir garsiuosiuose Vilniaus memuaruose, ir dėl to poeto kūrybos gerbėjai ant jo pyksta iki šiol. Kas jau kas, o šis vyras, jeigu tik būtų norėjęs, o tiksliau – jeigu tik būtų galėjęs, būtų daug ką papasakojęs, nes „Moravskis – tai stiklas, pro kurį gali kiaurai matyti“[42]. Tačiau kad ir kaip ten būtų buvę, memuaristas ir pats iš dalies davė atsakymą būsimiems savo kritikams:

Rašau ir nerimauju dėl galimų tokio rašymo pasekmių! Nelaimei, gyvenu tokiu nešvankiu metu, kai negaliu garantuoti, kad, tarstelėjus žodį kokiam nors pirmam pasitaikiusiam pienburniui, vežikui, liokajui, piemeniui ar šiaip vaikėzui, į mano namus nesubėgs policija. Nes niekada negali būti tikras, kad už valandos iš manęs neatims visų popierių; kad jų pagrindu apie mane nepadarys klaidingų išvadų; jog likusio gyvenimo nepraleisiu Vologdoje, Viatkoje, Permėje, Tobolske. Todėl kad ir kas tu būtum – mano bičiulis, priešas ar persekiotojas, jeigu jau per atsitiktinumą toks atsirastum, – būk pakantus mano žodžiams![43]

Šie 1848 m. ant Verknės upės pakibusiame Ustronės dvarelyje rašyti žodžiai nebuvo iš piršto laužti, ir jie labai tinka apibūdinti kasdienei Lietuvos atmosferai šiame straipsnyje apsibrėžtose chronologinėse ribose. Rašyti taip, kaip rašė S. Moravskis, buvo ne tik smagu – o nenumaldomą rašymo aistrą jautė tikrai, bet ir rizikinga. Na ir kas, kad rašyta tik į stalčių. Viena yra dalintis įspūdžiais apie Vilniaus ekscentrikus – „filosofę“ Elžbietą Zakševskytę-Miulerienę (Elżbieta z Zakrzewskich Müllerowa, ~1790–po 1859) ir „poetą“ Ignacijų vel Jackų Krištalevičių (Ignacy vel Jacek Krysztalewicz, ~1800–~1873), o visai kita – apie „draudžiamąjį“ A. Mickevičių. Juolab kad jau ir taip buvo „prisirašęs“ – ir apie Nikolajų Novosilcevą (Николай Николаевич Новосильцeв vel Новосильцов, 1761–1836), ir apie Nikolajų Dolgorukovą (Николай Aндреевич Долгоруков, 1792–1847), ir apie Levą Baikovą (Лев Сергеевич Байков vel Leon Bajkow, 1779–1829). Ir vis dėlto baigiant vadinamąją S. Moravskio ir A. Mickevičiaus „bylą“, rusena ir kita mintis: o gal vis dėlto šį tą buvo parašęs? Nes puikiai žinome, kaip 1924-aisiais Ustronės Atsiskyrėlio leidėjai Adamas Czartkowskis (18811958) ir Henrykas Mościckis (1881–1952) „prasiėjo“ po jo rankraščius.

Kaip tik dėl minėtųjų priežasčių ir vadinamuosiuose egodokumentiniuose, arba privačiuose, šaltiniuose ištarmės apie A. Mickevičių ir tikrai yra santūrios. Vos viena kita sausa frazė. Iš bendro epistolinio to meto konteksto iškrinta tik Vilniaus gydytojo, literato ir bibliotekininko Aniceto Renjė (Anicety Renier vel Renjer vel Regnier, 1804–1877) korespondencija. Bet ir šią išimtį galima aiškinti ne tiek emociniu „nesusiturėjimu“, kiek didesne nei S. Moravskio drąsa, kuri vargu ar buvo pamatuota, nes po penkerių metų šis vyras buvo išsiųstas ar tai į Irkutską, ar tai į Nerčinską – penkiolikai metų katorgos. Taigi 1840 m. į A. Renjė rankas pateko Rusijos imperijoje platinti drausto Poznanėje leisto žurnalo „Tygodnik Literacki“ („Literatūrinis savaitraštis“) numeris, kuriame buvo smulkiai aprašyta garsioji A. Mickevičiaus improvizacija, pasakyta 1840 m. gruodžio 25 d. Paryžiuje, poeto vardinių vakarienėje pas Eustachijų Januškevičių (Eustachy Januszkiewicz, 1805–1874), taip pat Vilniaus universiteto auklėtinį, literatą, leidėją, sukilėlį ir emigrantą. Iš to, kaip A. Renjė 1842 m. gruodžio 3 d. Vilniuje rašytame ir T. Narbutui (sic!) adresuotame laiške perteikia to vakaro aprašymą, akivaizdu, kaip A. Mickevičiaus žodis virpino jausmus ne tik buvusių ten, Paryžiuje, bet ir likusių čia, Lietuvoje: „Mickevičius yra gilus žmonių širdžių filosofas ir dažnai moka žmonių jausmus iki pat gelmių paliesti“[44].

Kai Vilniuje buvo rašomi šie žodžiai, A. Mickevičius jau trečias mėnuo Paryžiuje, Collège de France (Prancūzijos kolegija), skaitė slavų literatūros paskaitų kursą „Les Slaves“ („Slavai“) ir vis labiau linko prie improvizacijos poetikos. Ne vieną kartą prieš tokias paskaitas būdavo meldžiamasi ir medituojama. Tada auditorija dar ilgai negalėdavo užmiršti patirto įspūdžio. Žinoma, intrigavo ir nepaprasta kalbėtojo poza – A. Mickevičius stovėjo rankomis pasirėmęs į lazdą, ir jo neįprasta prancūzų kalba – „su laukiniškai šiurkščiu lietuvišku akcentu“[45]. Ausį rėžė ir gramatikos taisyklių nepaisymas. Po daugybės metų tų paskaitų klausytojai nevisiškai prisimindavo, ką būtent jis kalbėjo, bet tiksliai atsimindavo, kaip kalbėjo, ir vis dar jautė bendrų mišių atmosferą. Tokia pat nuotaika vyravo ir garsiojoje 1843 m. kovo 24 d. Lietuvos mitologijai skirtoje paskaitoje; paskaitoje, kurioje A. Mickevičius rėmėsi pirmuoju, lietuvių mitologijai skirtu, T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ tomu, o jo autoriaus pavardė, visada sakoma tiesiog „Monsieur Narbutt“, buvo dažniausiai tariama. Šiame kontekste visai nesvarbu, kiek daug A. Mickevičius paėmė iš T. Narbuto, nors kai kurie paskaitos fragmentai iš tikrųjų primena jo teksto konspektą, svarbu, kad veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ autoriaus pateikta medžiaga, o dažnai ir jo koncepcija, stimuliavo poeto mintį.

Kadaise atlikau chirurginę tos paskaitos analizę, tačiau ir šiandien negaliu įrodyti, kad pats T. Narbutas, labiausiai cituojamas tos paskaitos autorius, tos paskaitos „medžiaga“ ir tos paskaitos dirgiklis, tai žinojo. Kitaip tariant, ar matė, ar turėjo rankose tų paskaitų spaudinį ar perrašą? Nes A. Mickevičiaus mintys buvo stenografuojamos, dėl ko pats poetas labai pyko – ne tik todėl, kad nuo 1834-ųjų galutinai susiformuoja mintis, kad rašyti ir spausdinti savo kūrybą nėra svarbiausia, bet ir todėl, kad manė, jog paskaitas paskelbus tik palengvins darbą Rusijos agentams. Tačiau Felikso Vrotnovskio (Feliks Wrotnowski, 1803–1871), iš Kariotiškių, taigi iš Trakų apskrities, kilusio bajoro, Vilniaus universiteto auklėtinio, generolo Dezidero vel Dezidero Antano Chlapovskio (Dezydery Antoni Chłapowski, 1788–1879) žygio į Vilnių dalyvio, o vėliau emigranto, literato, leidėjo ir Lenkų bibliotekos Paryžiuje vadovo, pastangomis šios paskaitos buvo ne tik išsaugotos, bet ir publikuotos – tiek prancūzų, tiek lenkų kalbomis. Pirmosios laidos pasirodė Paryžiuje, o vėliau, T. Narbutui dar gyvam esant, išspausdintos, galima sakyti, ir visai čia pat – 1850–1851 m. Poznanėje, o 1858 m. – Varšuvoje[46]. Masiškai plito ir jų nuorašai – vienas tokių, tiesa, jau vėlesnės, 1860 m. Paryžiaus laidos, bet įspūdingos apimties ir įspūdingo įrišo dvitomis saugomas ir LVIA, t. y. greičiausiai ir perrašyta buvo čia, Lietuvoje[47]. To meto Vilniaus cenzūros komiteto dokumentai rodo, kad ypač bijota kaip tik Paryžiuje leistų A. Mickevičiaus knygų, todėl daryta viskas, kad jos neperžengtų Rusijos imperijos sienos[48]. Taigi kai visa tai mėgini apčiuopti, pajausti, sugaudyti ir sudėlioti į vietas, kai dėl imperinio absurdo „nekalba“ laiškai, kurie „kalbėtų“ normalioje valstybėje, kai dėl imperinio absurdo du dideli vyrai kalbasi vienas su kitu per kelių tūkstančių mylių atstumą, ir kai ta iš esmės virtuali diskusija jau yra nusikaltimas, juolab kai de visu matai tuos A. Mickevičiaus kūrinių nuorašus, negali nejausti ir nuolatinės tuometės įtampos – tiek šiapus, tiek anapus kordono. Nuo tos atmosferos, nuo tos būsenos, sunku atsiriboti ir istorikui, tokiomis ypatingomis sąlygomis rašančiam intelektinę to amžiaus istoriją.

Šiaip ar taip, privačių XIX a. pirmosios pusės bibliotekų sąrašuose A. Mickevičiaus tomeliai figūruoja retai. O jeigu ir įrašyti, tai dažniausiai tik vadinamieji pusiau legalūs, t. y. dar iki oficialaus draudimo paskelbti leidiniai – Vilniuje spausdintos pirmosios knygelės, 1826 m. Maskvoje išleisti sonetai, 1828 m. Sankt Peterburge paskelbta poema „Konrad Wallenrod“ („Konradas Valenrodas“). Tai rodo kad ir 1832 m., t. y. jau po sukilimo, sudarytas Juozapo Pomarnackio (Józef Pomarnacki, ~1780–po 1843) Bratnavos dvaro (Vilniaus gubernija, nuo 1843 m. – Kauno gubernija, Vilkmergės apskritis) bibliotekos katalogas[49]. Beje, nė viename T. Narbuto Šiaurių dvaro bibliotekos sąraše A. Mickevičiaus pavardės nėra, nors daug kas rodo, ypač penktasis veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ tomas, kad bent jau poemą „Konrad Wallenrod“ turėjo tikrai[50]. Tai būtų galima aiškinti tiesiog istoriko, kurio konfliktas su imperine valdžia ilgainiui tik augo, atsargumu. Ir vis dėlto istorikė Lilia Kowkiel, ištyrusi to laiko Gardino gubernijos privačias bibliotekas, aptiko, kad A. Mickevičiaus knygų būta net ir po to, kai jas turėti buvo pavojinga. Ir ne tik vadinamųjų pusiau legalių. Štai garsiojo pramonininko ir kolekcininko grafo Vandalino Puslovskio (Wandalin Pusłowski, 1818–1884) dvare Merečovščinoje (Gardino gubernija, Slanimo apskritis) buvo ir visai draudžiamų leidinių – Paryžiuje spausdintas paskaitų kursas „Les Slaves“ (1842 m. laida) ir keturi 1838 m. ten pat išleisti poeto rinktinių raštų tomeliai[51]. Labai dažnai šie duomenys – iš valdžios konfiskuotų bibliotekų sąrašų. Štai nusavintos turtingos (apie dvylika tūkstančių tomų) 1830–1831 m. sukilimo dalyvio Adomo Stravinskio (Adam Strawiński, 1807–1885) Nakriškių dvaro (Gardino gubernija, Slanimo apskritis) bibliotekos pažiba buvo pirmieji A. Mickevičiaus poezijos tomeliai su autoriaus dedikacijomis[52]. Žinoma, poeto leidinių su jo įrašais būta ir grafų Chreptavičių Ščiorsuose, ir grafų Putkamerių Baltininkuose[53].

Akivaizdu, kad turėti A. Mickevičiaus autografą buvo tas pat, kas turėti šį tą sakralaus, tas pat, kas vieną akimirką pamatyti ir šio vyro minties eigą, ir jo rankos judesį. Ir čia pati vieta minėti atminimų albumus, kitaip – draugų knygeles (lot. „album amicorum“), arba tiesiog štambuchus, specifinę literatūros (ir ne tik) sritį. Nesu mačiusi ne tik specialiai cenzūruoto, bet ir specialiai konfiskuoto atminimų albumo – pernelyg „mergiška“, „vaikiška“ ir „epigoniška“, kitaip tariant, cenzūruotai valstybei nepavojinga tai buvo sritis. Bet, mano galva, kaip tik ten ir buvo galima rasti daugiausia „tikro Mickevičiaus“ – ne tik jo kūryba paremtų atminimų įrašų, bet ir jo paties autografų. Juolab kad tyrėjai apskritai pabrėžia labai didelį filomatų ir filaretų aplinkos, taigi ir Vilniaus, kaip tam tikro XIX a. pradžios atminimų albumo kultūros centro, vaidmenį[54]. Kaip tik mickevičiana nuspalvintas ir kaip tik dėl šios priežasties iki šiol pats žymiausias Lietuvos atminimų albumas šiandien saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Rankraštyne (toliau – LLTIR)[55]. Pirmoji to albumo savininkė buvo Marija Sivickytė-Žagelienė (Maria z Siwickich Żagielowa, ~1800–po 1844), o jos draugų knygelės populiarumą lėmė 1824 m. rugpjūčio 16 d. Kaune įrašytos nuostabios A. Mickevičiaus eilės „Jak wielorakie świecą na tem błoniu kwiaty!..“ („Kokie įvairiaspalviai šių lankų gėlynai!..“)[56]. Turėti šio poeto autografą savo albume buvo tas pat, kas padaryti nemirtinga ir pačią knygelę, ir jos turėtoją. Panašiai nutiko ir minėtojo G. Giunterytės-Puzinienės bičiulio I. Chodzkos sutuoktinei Liudvikai Mackevičiūtei-Chodzkienei (Ludwika z Mackiewiczów Chodźkowa, ~1800–po 1861). Ši moteris istorijoje įsirašė ne tik kaip garsaus literato žmona, bet ir kaip moteris, kuriai kitas literatas – A. Mickevičius – 1824 m. spalio 22 d., t. y. beveik pačiose išvykimo iš Vilniaus išvakarėse (iš šio miesto iškeliavo 25-ąją), dedikavo savo žymųjį albuminį kūrinėlį „Nieznajomej, dalekiej, nieznany, daleki…“ („Nežinomajai, tolimai – nežinomasis, tolimas…“). Šis lapelis, kurį po trisdešimt penkerių metų ponia Liudvika išėmė iš savo brangaus atminimų albumo ir dovanojo Vilniaus senienų muziejui, išliko iki šių dienų[57]. Tai tikriausiai didžiausia moters auka šiam muziejui – su tokia relikvija galėjo skirtis ne kiekviena.

Ir ši detalė veda jau į paskutinį mickevičianos paieškų „Lietuvoje be A. Mickevičiaus“ akcentą, kurį būtų galima pavadinti muziejiniu. Taigi 1855 m. balandžio 1 d. – poetas tada dar buvo gyvas (mirė lapkričio 26-ąją) – grafas Eustachijus Tiškevičius (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) Vilniuje atidarė muziejų, kuriam L. Mackevičiūtė-Chodzkienė ir dovanojo savo relikviją. Šiandien jau daug žinome apie šį pirmąjį viešą muziejų Lietuvoje ir apie liūdną jo istoriją. Žinome, kad E. Tiškevičius ir jo komanda stengėsi prakalbinti tik iš pirmo žvilgsnio nebylias senienas ir kūrė savą Lietuvos istorijos pasakojimą. Tačiau be A. Mickevičiaus tas pasakojimas būtų buvęs tiesiog nevisas, todėl taip vertino ponios Liudvikos dovaną. Kaip ir kitos moters, Sidalijos Neveravičiūtės-Svidienės (Sydalia z Niewiarowiczów Świdowa vel Świda, ~1810–po 1890), muziejui perduotus tada Paryžiuje gyvenusio jos brolio, dailininko ir 1830–1831 m. sukilimo dalyvio Vladislovo Neveravičiaus, pasislėpusio po Jono Tisevičiaus slapyvardžiu (Władysław Niewiarowicz vel Jan vel Jean Tysewicz, 1814 vel 1815–1888), jo paties iliustruotus ir 1851 m. Paryžiuje išleistus A. Mickevičiaus kūrinius „Konrad Wallenrod“ ir „Grażyna“[58]. Arba štai kitos donacijos – archeologas Karolis Rogavskis (Karol Rogawski, 1819–1888) dovanojo A. Mickevičiaus autografą, o poetas Ignacijus Kulakovskis (Ignacy Kułakowski, 1800–1860) testamentine valia muziejui paliko poeto jaunystės laikų portretą[59]. Savo ruožtu kitas poetas – Antanas Eduardas Odinecas (Antoni Edward Odyniec, 1804–1885) – dovanojo savo žymiojo bičiulio legendinį apsiaustą. Tą patį, su kuriuo jis pavaizduotas garsiajame Valentino vel Valentino Vilhelmo Vankavičiaus (Walenty Wilhelm Wańkowicz, 1800–1842) portrete; tą patį, kuriuo vilkėjo, kai juos kartu su Aleksandru Puškinu vidurnaktį Sankt Peterburge, prie Petro Didžiojo paminklo, užklupo smarki liūtis; tą patį, kuriuo vilkėdamas 1830 m. gegužę stovėjo ant Vezuvijaus viršūnės, patekant saulei, dangaus ir jūros akivaizdoje; tą patį, kurį A. Mickevičius vėliau dovanojo A. E. Odinecui – kaip atmintį, jiems išsiskiriant Ženevoje tų pačių metų spalį[60]. Tačiau didžiausią įspūdį E. Tiškevičiui, kuris ir pats ne tik skaitė A. Mickevičiaus kūrybą, bet ir buvo jos sekėjas, nes, kaip minėta ir anksčiau, ir jo paties beletristinei kūrybai didelio poveikio turėjo ne tik to meto literatūrinių „eskizų“ ir „vaizdų“ meistrai, bet ir poema „Pan Tadeusz“, padarė dar vienas dar vienos moters, šį kartą Romoje gyvenusios A. Mickevičiaus žmonos Celinos netikros sesers, būsimos jau anksčiau minėto poeto T. Lenartowicziaus žmonos (nuo 1861 m.), dailininkės Zofios Szymanowskos (1825–1870), atsiųstas poeto portretas.

Taigi 1859 m. spalio 11 d. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos posėdyje, dabartinėje Vilniaus universiteto Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, E. Tiškevičius taip įvertino šią dovaną:

Šis aliejumi tapytas portretas tiesiog nuostabiai panašus į poemos „Konrad Wallenrod“ autorių. Kūrinys, kurį mums kaip dovaną iš Romos atsiuntė panelė Zofia Szymanowska, yra šios menininkės nutapytas specialiai mūsų Muziejui. Jis ras deramą vietą tiek Mieste, kuris buvo Poeto Genialių įkvėpimų lopšys, tiek šioje senojoje Auloje, kur per Akademines iškilmes jis pats būdavo pagerbiamas už pasiekimus moksle ir iš kur išėjo, kad savo vardą apgaubtų nemirtingos šlovės spindesiu[61].

Žinoma, visa tai rodė, kad Lietuva trumpam išgyvena liberalaus atšilimo laikotarpį. Todėl E. Tiškevičius dėjo ir daugiau pastangų „dėl A. Mickevičiaus“. 1908 m. vasario pabaigoje gydytojui ir istorikui Vladislovui Zahorskiui (Władysław Zahorski, 1858–1927) rašytame laiške poeto sūnus Vladislovas Mickevičius (Władysław Mickiewicz, 1838–1926) pasakojo, kad 1861 m. jam lankantis Vilniaus senienų muziejuje (iš lankytojų knygos žinome ir tikslią datą – tai įvyko balandžio 5-ąją) E. Tiškevičius jį labai (sic!) įkalbinėjo pervežti iš Paryžiaus į vilniškį muziejų visą A. Mickevičiaus archyvą ir kitus poeto memorialinius daiktus[62]. V. Mickevičius labai džiaugėsi, kad tada nepasinaudojo grafo siūlymu: „<…> nesigailiu, kad to nepadariau. Žinau, kad neapoliečiai ramiai sau gyvena po Vezuvijumi, tačiau jiems brangius atminimo daiktus stengiasi padėti kuo toliau nuo tos vietos, kurią mėgsta lankyti deganti lava“[63]. Beje, kai ir pati vaikščiojau po Pompėjus ir žiūrėjau į Vezuvijų – tada šio laiško dar nebuvau skaičiusi – lygiai taip pat pagalvojau, kad ir mes čia, Lietuvoje, savo pašonėje, visada turime ir savo nenuspėjamą Vezuvijų.

Ir vis dėlto V. Mickevičius buvo teisus tik iš dalies. Ir tikrai, praėjus vos keleriems metams nuo poeto sūnaus viešnagės Vilniuje, didysis E. Tiškevičiaus projektas patirs didžiulį smūgį – į Maskvą, Rumiancevo muziejų, iškeliaus daug sakralių daiktų, tarp jų tiek I. Kulakovskio dovanotas, tiek panelės Z. Szymanowskos tapytas portretai. Tačiau, žvelgiant plačiau, daug svarbiau yra pats žinojimas, kad visus tuos metus šios, kaip ir kitos, relikvijos saugotos, brangintos, pagaliau dovanotos Lietuvos muziejui. Kitaip tariant, kad, nepaisant brutalios muziejaus reorganizacijos, E. Tiškevičiaus kaip pirmojo viešo muziejaus Lietuvoje steigėjo ir organizatoriaus vardas niekada nebuvo ištrintas. To negalėjo padaryti net aršiausi jo idėjos oponentai. Analogą čia matyčiau su kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio (Adam Jerzy Czartoryski, 1770–1861) puoselėta Vilniaus universiteto vizija. Tas pats pralaimėjimas – tačiau tik tariamas, tik faktinis, tik iš pirmo žvilgsnio. Nes tie ryškūs šių dviejų vyrų biografijos epizodai – Universitetas ir Muziejus – šio krašto dvasią palaikė dar kelis dešimtmečius. Dabar greta pridurčiau dar ir trečiąjį – A. Mickevičiaus – vardą.

Šiaip ar taip, labai mėgstu skaityti imperinių ideologų ištarmes, ypač jeigu jos parašytos ne oficialiuose dokumentuose ir, kaip sakoma, plaukia iš širdies. Paskutinysis Vilniaus universiteto globėjas N. Novosilcevas jau 1828 m. įžvelgė didelį A. Mickevičiaus poemos „Konrad Wallenrod“ pavojų[64]. Tačiau emocingiausiai tai pasakė kitas vyras – taip pat šiame rašinyje jau minėtas Pavelas Kukolnikas (Павел Васильевич Кукольник, 1795–1884) – literatas, istorikas ir cenzorius (jaunystėje – gana liberalus), beje, ilgiausiai gyvenęs (mirė 1884 m. Vilniuje) buvusio Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesorius. Taigi 1867 m. rašytame ir dedikuotame darbe „Исторические заметки о Северо-Западной России“ („Istoriniai užrašai apie Šiaurės Vakarų Rusiją“) P. Kukolnikas teigė, kad visuomenės neapykanta valdžiai dėl Filomatų ir filaretų proceso buvo nepamatuota, jog jie patys buvo kalti, užsitraukę tokią teisėtos valdžios rūstybę, ypač prikaišiojo vienam iš jų – A. Mickevičiui. Kaip ir N. Novosilcevas, didžiausia istorine klaida, didžiausiu pavojumi imperijai įvardino poemos „Konrad Wallenrod“ išspausdinimą. Manė, kad rusai nesuprato, jog šis kūrinys nukreiptas prieš juos pačius. Aiškino, kad poetas savo įtaigos dėka siekė „pačius rusus paversti savo propagandos partizanais“ („он надеялся самых русских обратить в партизанов своей пропаганды“), padaryti juos pasibaisėtinų idėjų bendrininkais[65]. Todėl visiškai pateisino vyriausybės akcijas prieš A. Mickevičių ir jo aplinką, kaip ir poeto kūrybos draudimą, o pabaigoje jausmingai klausė: „<…> ar buvo galima mums pakęsti tokio užkrato egzistavimą?“ („<…> можно ли было терпеть существование такой заразы?“)[66]. Šiuo retoriniu klausimu ir baigiu savo rašinį.

 


[1] Griškaitė R. Stasys Šalkauskis apie Adomą Mickevičių // Sietynas. – T. 8. – 1990. – P. 57–59; Šalkauskis S. Rimvydas-Mickevičius. Trečioji dalis: Poeto prometėjizmas ir istorinis Lietuvos likimas // Ten pat. – P. 60–69; Griškaitė R. Apie Adomą Mickevičių // Pergalė. – 1990. – Nr. 8. – P. 126–129; Šalkauskis S. Adomo Mickevičiaus sielos drama gyvenimo filosofijos šviesoje // Ten pat. – P. 129–136.
[2] Cit. pagal: Griškaitė R. Apie Adomą Mickevičių. – P. 127.
[3] Šalkauskis S. Culture intellectuelle de la Lituanie dans la deuxième période // Šalkauskis S. Sur les Confins de deux Mondes. Essai synthétique sur le problème de la Civilisation Nationale en Lituanie. – Genève: Édition Atar, [1919]. – P. 144. Plg.: „<…> šis likimo parinktasis yra sykiu savo gadynės ir visuotinės žmogaus dvasios reiškėjas.“ Žr.: Šalkauskis // Šalkauskis S. Raštai. – T. 4. / Parengė A. Sverdiolas. – Vilnius: Mintis, 1995. – P. 243.
[4] Daugiau apie tai žr.: Griškaitė R. Apie Adomą Mickevičių. – P. 127.
[5] Górski A. Monsalwat. Rzecz o Adamie Mickiewiczu. – Kraków: nakładem Autora, Skład Główny w Księgarni G. Gebethnera i S-ki, 1908. – P. 223 (antra šios knygos laida – ten pat, tais pačiais metais; trečia – Varšuva, 1919; ketvirta – Lvovas, Varšuva, 1923; penkta – Varšuva, 1998).
[6] Cit. pagal: Griškaitė R. Apie Adomą Mickevičių. – P. 126.
[7] Ten pat. – P. 128.
[8] Ten pat. – P. 130–131.
[9] Cit. pagal: Griškaitė R. Stasys Šalkauskis apie Adomą Mickevičių. – P. 58.
[10] Cit. pagal: Griškaitė R. Apie Adomą Mickevičių. – P. 128.
[11] Rašinio metriką žr. šio straipsnio išn. 13.
[12] Mickiewicz A. N. Zima miejska // Tygodnik Wileński. – 1818. – Nr. 125. – P. 254–256; Narbutt T. Powieść. Derwisze // Ten pat. – P. 240.
[13] Cit. pagal: Griškaitė R. Adomas Mickevičius – Teodoras Narbutas. Trys sąlyčio taškai // Metai. – 1999. – Nr. 4. – P. 116.
[14] Giunterytė-Puzinienė G. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis / Iš lenkų kalbos vertė I. Aleksaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – P. 288.
[15] Ten pat.
[16] Ten pat. – P. 165.
[17] Žr. Kowkiel L. Czytelnictwo kobiet na prowincji litewsko-białoruskiej w zaborze rosyjskim / Wspólnota pamięci. Studia z dziejów kultury ziem wschodnich dawnej Rzeczypospolitej / pod redakcją J. Gwioździk i J. Malickiego. – Katowice: Biblioteka Śląska, 2006. – P. 142–143.
[18] Giunterytė-Puzinienė G. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis. – P. 60.
[19] Kirkoras A. H. Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų / Iš rusų kalbos vertė V. Visockas. – Vilnius: Mintis, 1995. – P. 107.
[20] Ten pat. – P. 108.
[21] Korotyński W. Obrazy z pobrzeży Niemna (Urywki) // Tygodnik Powszechny. – 1884. – Nr. 19. – P. 293. Poema „Pan Tadeusz“ tada plito šimtais nuorašų. Daugiau apie tai žr. Kowkiel L. Czytelnictwo kobiet na prowincji litewsko-białoruskiej w zaborze rosyjskim. – P. 139.
[22] Sierakauskaitė K. (?). Literatūros kūrinių nuorašų sąsiuvinis. – XIX a. 4–7 deš. // LVIA. – F. 1135. – Ap. 3. – B. 57. – L. 2r–117r.
[23] Wyjątek z tragedyi Szyllera „Don Karlos“. Przekład Adama Mickiewicza // Noworocznik Litewski na rok 1830. – Wilno: drukiem A. Marcinowskiego, 1829. – P. 63–69; M[ickiewicz] A. W imionniku M. S.: „Na jakimkolwiek świata zabłysnęłaś końcu…“ // Noworocznik Litewski na rok 1831. – Wilno: drukiem A. Marcinowskiego, 1830. – P. 56; Mickiewicz A. Dziewica na rozdrożu. Improwizacya do H. S. – Ten pat. – P. 161–163 ir kt.
[24] K***. Historia miasta Kowna // Noworocznik Litewski na rok 1831. – P. 87.
[25] [Olizar G.] Pamiętnik Gustawa Olizara (1798–1865) / Z przedmową J. Leszczyca. – Lwów: nakładem Księgarni Gubrynowicza i Schmitha, 1892. – P. 296.
[26] Bonawentura z Kochanowa [Potocki L.]. Wspomnienie o Kownie. – Poznań: nakładem J. K. Żupańskiego, 1854. – P. 37–39.
[27] Giunterytė-Puzinienė G. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis. – P. 421. Šias eiles žr. Gabryela z G… P…, Do Adama M… (posyłając mu trochę wody i kwiatek) // Gabryela z G… P…, W imię Boże – Dalej w świat! – Wilno: nakładem i drukiem Józefa Zawadzkiego, 1859. – P. 43–44. Taip pat žr. Puzynina-Günther G. Spomnienie. Dolina pod Kownem // Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS). – F. 147. – B. 909. – L. 19r–19v.
[28] Giunterytė-Puzinienė G. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis. – P. 421.
[29] Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos „neakivaizdininkės‘: „gender aspektas“ Vilniaus senienų muziejaus istorijoje (1856–1865) // Kova dėl istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915). Mokslo straipsnių rinkinys / Sudarytojai R. Griškaitė ir Ž. Būčys. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015. – P. 294.
[30] Medišauskienė Z. Rusijos cenzūra Lietuvoje XIX a. viduryje. – Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas, 1998. – P. 191.
[31] Kopczyński K. Mickiewicz w systemie carskich zakazów 1831–1855. Cenzura, prawo i próby ich oficjalnego omijania // Pamiętnik Literacki. – 1992. – Z. 3. – P. 162.
[32] Naruniec R. Michał Baliński jako mecenas polsko-litewskich więzi kulturowych. – Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Semper, 1995. – P. 170.
[33] Medišauskienė Z. Rusijos cenzūra Lietuvoje XIX a. viduryje. – P. 149–150.
[34] Adam Pług [Pietkiewicz A.]. Zaraza: obrazek obyczajowy. – Wilno: drukiem Józefa Zawadzkiego, 1852.
[35] Ten pat. – P. 129.
[36] Ten pat. – P. 158.
[37] Giunterytė-Puzinienė G. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis. – P. 98–99.
[38] Ten pat. – P. 99.
[39] Liaudies švietimo ministerijos kanceliarijos kreipimasis į Vilniaus cenzūros komitetą dėl M. Orgelbrando prašymo Vilniuje išleisti A. Mickevičiaus raštus. – 1856 m. liepos 12 d. // LVIA. – F. 1240. – Ap. – B. 126. – L. 1r.
[40] Medišauskienė Z. Rusijos cenzūra Lietuvoje XIX a. viduryje. – P. 150.
[41] Ten pat. – P. 118. – Išn. 339.
[42] Archiwum Filomatów. – Cz. 1: Korespondencya: 1815–1823. – T. 2: 1820 / Wydał J. Czubek. – Kraków: nakładem Akad[emii] Umiej[ętności] i Towarzystwa dla Popierania Wydawnictw Akademii, 1913. – P. 131 (Malevskis P. Laiškas iš Vilniaus A. Mickevičiui į Vilnių. – 1820 m. birželio 3 d.).
[43] Morawski S. Kilka lat młodości mojej w Wilnie (1818–1825) / Wydali A. Czartkowski i H. Mościcki. – Warszawa: Instytut Wydawniczy Bibljoteka Polska, 1924. – P. 91–92.
[44] Renjė A. Laiškas iš Vilniaus T. Narbutui į Šiaurius. – 1842 m. gruodžio 3 d. // LMAVB RS. – F. 18. – B. 185. – L. 523r.
[45] Cit. pagal: Griškaitė R. Adomas Mickevičius – Teodoras Narbutas. Trys sąlyčio taškai. – P. 116.
[46] Mickiewicz A. Rzecz o Literaturze słowiańskiej, wykładana w Kolegium Francuzkiem, wydanie drugie poprawione. – T. 1–3. – Poznań: druk i nakład W. Stefańskiego, 1850–1851; Pisma Adama Mickiewicza, wydanie nowe, znacznie powiększone. – T. 6–8. – Warszawa: nakładem S. H. Merzbacha, 1858.
[47] Anonimas. A. Mickevičiaus slavų literatūros paskaitų kurso „Les Slaves“ (1860 m. Paryžiaus laidos) perrašas. – XIX a. antroji pusė // LVIA. – F. 1135. – Ap. 3. – B. 58 ir 59. Kartais vienintelė galimybė susipažinti su šių garsiųjų paskaitų turiniu buvo kelionė į užsienį, kur tokie leidiniai nebuvo draudžiami. Tam įrodymas ir Malvinos Jelenskytės-Oskerkienės (Malwina z Jeleńskich Oskierkowa, ~1810–1884) dienoraštis. Štai 1859 m. Krokuvoje (miestas tada priklausė Austrijos imperijai), šeštadienį (mėnuo ir diena nenurodyti), darytas įrašas: „Lietus be perstojo lyja visą dieną ir vakarą. Kiekvienas sėdime savo kampe. Skaitome labai svarbų veikalą. Mickevičiaus prelekcijas. Nuostabu, kad ir mes, moterys, visa tai suprantame. Ak! Man taip beprotiškai [tos paskaitos] patinka, kiekvienas žodis – tikras auksas. Vienas Dievas žino – viską atiduočiau, kad tą knygą pas save galėčiau turėti.“ Žr. Jelenskytė-Oskerkienė M. Dienoraštis. – 1859 m. // Ten pat. – F. 1135. – Ap. 20. – B. 516. – L. 42v.
[48] Kukolnikas P. Raštas Jo Imperatoriškosios Didenybės Svitos nariui generolui majorui Arkadijui Stolypinui. – [1865 m.]. – Ten pat. – F. 439. – Ap. 1. – B. 68. – L. 10v (nuorašas).
[49] J. Pomarnackio bibliotekos katalogas. – 1832 m. // Ten pat. – Ap. 21. – B. 61. – L. 7v, 8v.
[50] Griškaitė R. Penktasis „Lietuvių tautos istorijos“ tomas: nuo Gedimino mirties iki mūšio prie Vorsklos // Narbutas T. Lietuvių tautos istorija. – T. 5. – Vilnius: Mintis, 2001. – P. 44–55.
[51] Kowkiel L. Prywatne księgozbiory na Grodzieńszczyźnie w pierwszej połowie XIX wieku. – Kraków: Wydawnictwo Naukowe Akademii Pedagogicznej, 2005. – P. 108.
[52] Ten pat. – P. 189. – Nr. 99 (lentelė).
[53] Ten pat. – P. 108; P. 185. – Nr. 89 (lentelė).
[54] Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Atminimų sodai = The Garden of Remembrances // Atminimų sodai. Albumistikos etiudai. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos „album amicorum“ katalogas / Parengė R. Cicėnienė ir R. Griškaitė. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2016. – P. 22.
[55] Sivickytė-Žagelienė M. Atminimų albumas. – 1816–1844 m. // LLTIR. – F. 1. – B. 3708.
[56] Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Atminimų sodai = The Garden of Remembrances. – P. 37.
[57] Mackevičiūtė-Chodzkienė L. Atminimų albumo fragmentas. – 1824 m. // VUB RS. – F. 48. – B. 32666. Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos „neakivaizdininkės“: „gender aspektas“ Vilniaus senienų muziejaus istorijoje (1856–1865). – P. 304, 317; 330. – Nr. 14 (lentelė).
[58] Griškaitė R. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos „neakivaizdininkės“: „gender aspektas“ Vilniaus senienų muziejaus istorijoje (1856–1865). – P. 302. – Išn. 57.
[59] Ten pat. – P. 317. – Išn. 117. Daugiau apie A. Kulakovskio dovanotą portretą žr. Mizerniuk-Rotkiewicz N. Muzeum Starożytności w Wilnie: historia i rekonstrukcja zbiorów malarstwa i grafiki. – Warszawa-Toruń: Polski Instytut Studiów nad Sztuką Świata, Wydawnictwo Tako, 2016. – P. 191–192.
[60] Griškaitė R. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos „neakivaizdininkės“: „gender aspektas“ Vilniaus senienų muziejaus istorijoje (1856–1865). – P. 317. – Išn. 117.
[61] Cit. pagal: Ten pat. – P. 317. Akivaizdu, kad ne vienuose to meto Lietuvos namuose buvo galima rasti ne tik A. Mickevičiaus knygų, bet ir jo atvaizdų. Štai 1849 m. žiemą V. Sirokomlė Vilniuje lankosi pas A. E. Odinecą, kuris jam parodo „naujutėlaitį Mickevičiaus portretą“ (orig.: „świeżutki portret Mickiewicza“). Žr. Sirokomlė V. Laiškas iš Zalučės Antanui Petkevičiui į Žuryną. – 1848 m. rugpjūčio 15 d. – 1849 m. sausio 11 d. // Biblioteka Narodowa (Warszawa). – Rps 2915. – K. 282v.
[62] Mickevičius V. Laiškas iš Paryžiaus V. Zahorskiui į Vilnių. – 1908 m. vasario 22 d. // LVIA. – F. 1135. – Ap. 8. – B. 3. – L. 258r.
[63] Ten pat.
[64] Medišauskienė Z. Rusijos cenzūra Lietuvoje XIX a. viduryje. – P. 183.
[65] Кукольник П. Историческия заметки о Северо-Западной России. Период II: От начала 1813 до 1831 года. – Вильна: в Типографии Виленскаго Губернскаго Правления, 1867. – P. 31.
[66] Ten pat. – P. 33.

Reda Griškaitė. Kai kalba ne tik knygos

2017 m. Nr. 4 / Inga Liepaitė, Antanas Verbickas. Antano Baranausko asmeninė biblioteka. Studija. – Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016.

Reda Griškaitė. Dvaras kaip „archyvas“: bajorija ir Lietuvos istorijos tyrimai

2016 m. Nr. 10 / (XIX a. 4–7 d.) 133 / Prisiminti tris XIX a. Rytų Lietuvos intelektines salas, tris vadinamuosius rašančius XIX a. dvarus ir juose kūrusius provincijos intelektualus paakino šiųmečių „Literatūros salų“ – jau vienuoliktųjų – tema ir vieta