Reda Griškaitė. Neries keliu

2010 m. Nr. 4

Vykintas Vaitkevičius. Neris: 2007 metų ekspedicija. Pirma knyga. – Vilnius: Mintis, 2010. – 334 p.

Taip jau susiklostė, kad pastaruoju metu mano tekstuose nuolat pasikar­toja Konstantino Tiškevičiaus (Konstanty Tyszkiewicz, 1806–1868), vienos šviesiausių visų laikų mūsų istorijos asmenybių, vardas. O greta šio vardo ir kitas, jau geografinis, Neries var­das… K. Tiškevičiaus ir Neries vardai mūsų kultūroje tapo neatskiriami (žr.: R. Griškaitė. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir knyga. – Vil­nius: Žara, 2009). Panašiai kaip Vlado Vitkausko ir Everesto… Beje, Neris, 1857 m. Neries ekspedicija K. Tiš­kevičiui ir buvo didžiausias jo įveiktas kalnas, buvo jo Everestas. Randu ir kitą panašumą – abi kelionės, abi idėjos, vainikuotos knyga. O ir būti kitaip negalėjo. Kelionė tik dėl ke­lionės, kaip ir kopimas tik dėl kopimo – pernelyg egoistiškas veiksmas tokio rango asmenybėms…

Iš tikrųjų šiandien galime drąsiai klausti: ar po 150 metų būtų įvykusi ši, 2007-ųjų, Neries ekspedicija, ku­rios aprašymą ir medžiagą, tiksliau – pirmą jos dalį, jau galime laikyti savo rankose, jeigu tuomet K. Tiškevičius, sukaupęs paskutines valios pastan­gas, savo kelionės nebūtų aprašęs kny­goje? Kitaip tariant, ar šiandien, jeigu ne garsioji K. Tiškevičiaus knyga (žr.: K. Tyszkiewicz. Wilija i jej brzegi, pod względem hydrograficznym, historycznym, archeograficznym i etnograficznym. – Drezno, drukiem i nakladem J. I. Kraszewskiego, 1871), turėtume ir kitą, jau šių dienų archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, knygą apie šią ypatingą upę?

Be abejo, yra daug kelių atrasti Ne­rį. Ir V. Vaitkevičius šią upę, jo žodžiais tariant, „Neries pasaulį“, jau buvo atradęs anksčiau, dar iki 2007-ųjų. Atradęs savaip, „palengva, gyvenda­mas ir dirbdamas Vilniaus apylinkėse netoli Neries“, o ypač 2003–2006 m., kartu su baltarusių kraštotyrininkais ir mokslininkais dalyvaudamas pirmo­siose tiriamosiose išvykose į centrinę Baltarusiją, taip pat ir į Neries aukšt­upį (p. 18). Jau tuomet šios knygos autoriui atsivėrė kelias į iki tol „visai nepažįstamą Baltarusijos erdvę, kraš­tą, kur prasideda Neris“ (p. 18). Jau tuomet surinkti ir užrašyti pirmieji etnologiniai duomenys, atlikti pirmieji kasinėjimai, sukaupta pirmoji patirtis. Galbūt jau tuomet buvo suvokta ir kita tiesa – giliau, plačiau, pagaliau tikriau, jautriau pažinti šią upę įma­noma tik vienu, dar K. Tiškevičiaus taip ryškiai nužymėtu būdu – keliau­jant jos pačios keliu… Kita vertus, tenka pritarti V. Vaitkevičiui, kad šian­dien jau ir ne taip svarbu, kam pir­mam kilo ši mintis, noras pakartoti aną kelionę, įvykusią prieš 150 metų, vėl leistis „Neries keliu“ (p. 141). Juk „kartais ta pati idėja tuo pačiu metu ateina į galvą vienas kito nepažįs­tantiems žmonėms“ (p. 18).

Kad ir kaip ten būtų, žinome ir tai, kad, norom nenorom, visos kelionės Nerimi, taigi ir ši, 2007 metų, buvo ir bus lyginamos su pirmąja, 1857-ųjų. Toks stiprus buvo K. Tiškevičiaus veiksmo atgarsis. Aišku ir tai, kad net ir prieš čia aptariamos knygos auto­riaus norą visuomet bus lyginamos ir dvi šios knygos: išspausdinta 1871-aisiais ir 2010 metais. Dar daugiau – nepaisant beveik pusantro šimto metų jas skiriančio nuotolio, nepaisant ne tik amžių kaitos lemtų šių knygų autorių mąstymo skirtumų, nepaisant kitokių ekspedicijos priemonių, paga­liau ir visai kitokios jos dalyvių su­dėties, o ką jau kalbėti apie paties ap­rašomojo objekto – tiesiog kardinalių upės ir jos pakrančių pokyčių, šiose dviejose knygose bus randama ir labai daug panašumo. Juk ir patu V. Vait­kevičius atsargiai prisipažįsta, kad „šis ekspedicijos leidinys yra artimas [kursyvas mano – R. G.] K. Tiške­vičiaus knygai“ (p. 10).

Be abejonės, visų pirma akivaizdus esminis šių dviejų knygų panašumas – mokslinis jų autorių interesas, t. y. mokslinės ekspedicijos rezultatų – ne tik gausių ekspedicijos šaltinių, vadi­namųjų „Tautosakos tekstų“, ir jų komentarų, suteikiančių galimybę „suvokti minėtų šaltinių reikšmę bei tolyn nuo upės besidriekiančius jų kontekstus“ (p. 10), bet ir kelionės metu atlikto mokslinio darbo aprašy­mų, empirinių tyrimų pristatymas ir paskelbimas. Juk nuo 1857 m. moksli­nė ekspedicija Nerimi taip niekada ir nebuvo surengta – 1939 m. Stepono Kolupailos bei 1957 m. ir 1985 m. Čes­lovo Kudabos keliones Nerimi sunku vienareikšmiškai priskirti prie moks­linių ekspedicijų. „Minėti mokslinin­kai, – rašo ir V. Vaitkevičius, – kartu būdami žygeiviai, skirtingus – moks­linės ir turistinės – kelionės žanrus tarytum sulydė, derino savo tyrimus su poilsiu arba atvirkščiai – poilsį su tyrimais“ (p. 14). Dar mažiau moks­linio intereso paisė kitų kelionių Ne­rimi organizatoriai – fotografas Juozapas Čechavičius (Jozef Czechowicz, 1818–1888), kaip spėjama, pa­kartojęs K. Tiškevičiaus kelionę pra­ėjus keleriems metams po garsios kny­gos išleidimo aštuntąjį XDC a. dešimt­metį, ar gerokai vėlesni, jau XX–XXI a. žygeiviai (kruopščiai surinktus duo­menis apie keliones šia upe, taip pat jos pakrančių tyrimus žr. p. 10–17).

Taigi abiejų, ir 1871-ųjų, ir 2010 metų knygų apie Nerį autorių dė­mesys sutelktas tiek į pačią upę, tiek į ją supančią aplinką, pakrančių gyven­tojus bei jų išsaugotas gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Galbūt yra tik mažas skirtumas, kad K. Tiškevi­čius į aplinką pirmiausia žvelgia istoriko, archeologo, o V. Vaitkevičius, bent jau per šią ekspediciją, – etnolo­go, mitologo žvilgsniu. Kad ir kaip ten būtų. 2007 m. ekspedicijos tikslai buvo platūs: ne tik „nustatyti Neries po­kyčių mastą ir pobūdį per 150 metų“, bet ir „surinkti duomenų, kurie tapo reikšmingi XX a. istorijos įvykių ver­petuose ir sparčių tradicinės – senosios kultūros pokyčių akivaizdoje“ (p. 18). Visi šie faktai, anot V. Vaitkevičiaus, „turėjo tapti ir ateities lituanistinių tyrimų šaltiniu“ (p. 18). Todėl numaty­tos, o vėliau jau ekspedicijos eigoje ir įgyvendintos šios pagrindinės tyrimų kryptys: fiziniai žmonių tipai ir seniau­sių gyventojų paieška, jų pavardžių užrašymas, vietų vardų – toponimų ir hidronimų – fiksavimas bei lokalizaci­ja, gamtos ir kultūros paveldo vertybių registravimas bei naujų objektų paieš­ka, Neries vaidmens kultūroje tyrimas (remiantis padavimais, sakmėmis, ti­kėjimais, sapnais ir pateikėjų prisi­minimais), žvejybos įgūdžiai ir tradici­jos, šeimos ir kalendorinių švenčių papročiai, tradicinė virtuvė, liaudies medicina, etninio ir religinio tapatumo bei santykių tarp skirtingų etninių ir religinių grupių paieškos (p. 19). Beje, visa tai, tik kitais žodžiais, kita ter­minija, deklaruota, o vėliau užrašyta ir

K Tiškevičiaus.

Neabejotinas ir kitas abiejų autorių kūrinių panašumas – tai neslepiama meilė aprašomam objektui. Abiem au­toriams Neris – tarytum gyva būtybė, „turinti savo vardą, kuris vienintelis (ne Neries upė, o Neris!) buvo visais linksniais vartojamas“ (p. 89), turinti „savo kūną ir visą esybę“ (p. 121), „savo pulsavimą“ (p. 122), galinti „atsiverti“ (p. 24), taigi ir „užsiverti“. Todėl abi knygos, nepaisant rimtų ir tik iš pirmo žvilgsnio sausų mokslinių duomenų, kartu ir labai šiltos, emocionalios, taigi ir… literatūriškos. Štai nedidelis K. Tiš­kevičiaus knygos fragmentas apie Ne­ries pradžią:

Įdėmiai išžvalgęs vietovę, iš kur prasideda Neris, gegužės 28 d. pradėjau sumanytą žygį. Buvo graži pavasario diena. Atmosferą šildė ir gegužes saulė, ir visą laiką palankus oras. Termometras pakildavo iki 17 laipsnių pagal Reomiūrą, o barometras, sureguliuotas iš anksto pagal Vilniaus astronomijos obser­vatorijos barometrą, su kuriuo turėjau derinti savo stebėjimus, pakabintas prie versmės apskaičiuoti upės nuolydžiui, man rodė 27°5’3“. Du kaimeliai – vienas, priklausantis Vileikos seniūnijai, Vialikaje Polė, antrasis, vadinamas Šylencais, piliečio Gerlavičiaus valdos, dešiniajame krante, ne per toliausiai nuo Neries ištakų, tarsi šios versmės sargybo­je stovi, tarsi tikri šios puikios ir žavios upės globėjai, pirmieji iš Neries vandenį semiasi (K Tyszkievvicz. Wilija i jej brzegi. – P. 219).

O štai ir V. Vaitkevičiaus – taip pat apie pirmąjį pasisveikinimą su upe:

„Birželio 3 d., vidurdienį, vedami Viktaro Radkevičiaus, pasiekiame numatytą vietą. Pasirodo, minėtos jungties pelkėtos sąsmau­kos pavidalu čia esama. Upės tėkmės šiandien neįžiūrėsi, tačiau, sprendžiant iš medžiais neužaugančio ruožo, vanduo čia jau srūva. Ryškiausias įspūdis – stiprus pelkėje že­liančių augalų kvapas, kuriame pavyksta išskirti mėtų dvelksmą. Pirma Lina, paskui Mindaugas arčiau manęs ateina basi ir jų kojos bemat panyra šaltame, galbūt vos dvy­likos ar penkiolikos laipsnių vandenyje. Apsiprausiu veidą ir pagalvoju, kad tą patį padarysiu Kaune, Neries žiotyse“ (p. 51).

Kas skaitė K. Tiškevičiaus knygą, tam negalėjo neįstrigti atmintin ne tik puikūs Neries pakrančių vaizdų ap­rašymai, bet ir šilti pasakojimai apie jos gyventojus – nesvarbu, kokio luo­mo. Kas skaitys V. Vaitkevičiaus knygą apie Nerį, negalės nesižavėti puikiais jos ledonešio aprašymais (p. 88–90) ar tiesiog kvapą gniaužiančiu pasako­jimu apie prie Vileikos sutiktą „van­dens žmogų“ Mikaląjų Mamąjų (p. 95–97). Kitaip tariant, tiek ankstesnis, tiek ir šiandieninis pasakojimas apie Nerį suteikia galimybę „stačia galva pasinerti į gelmę, apie kurios buvimą nedrįsome net pagalvoti“ (p. 94). Be abejo, puiki dirva šiam autorių lite­ratūriniam talentui pasireikšti – ir pats abiejų knygų žanras – visų pirma asmeniniais dienoraščiais paremtas mokslo kelionės aprašymas.

Vertėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną bendrą abiem knygoms bruožą – kaip ir K. Tiškevičiaus Drezdene iš­spausdintoje, taip ir šiandieninėje, Vilniuje paskelbtoje, knygoje didelis dėmesys skiriamas ne tik žodžiui, bet ir vaizdui. Abiejose knygose ir tekstas, ir iliustracija – lygiavertės vieno orga­nizmo dalys, puikiai papildančios vie­na kitą (K. Tiškevičiaus monografijoje išspausdintos 72, beje, toli gražu ne visos rankraštyje pateiktos, o V. Vait­kevičiaus – net 178 iliustracijos). Ski­riasi tik meninės priemonės – K. Tiš­kevičiaus kūrinyje karaliauja medžio raižinys, V. Vaitkevičiaus – fotografija (ne tik paties autoriaus, bet ir jo kelionės bičiulių, neužmirštant ir se­nųjų, kad ir jau minėto J. Čechavi­čiaus, nuotraukų). Šiame leidinyje rasime paveikslų ir jau iš seniau pasirodžiusių knygų apie Nerį, taip pat ir iš K. Tiškevičiaus monografijos. V. Vaitkevičiaus knygą iliustruoja ir brėžiniai bei įspūdingi žemėlapiai – tiek spausdinti, tiek ir rankraštiniai, kadaise K. Tiškevičiaus parengti. Ne­gana to, randame ir stilizuotą knygos dailininko bei meno redaktoriaus Ro­mo Dubonio pieštą Neries žemėlapį (p. 27–28). Apskritai pagirtinas ne tik knygos dailininko, bet ir knygos make­tuotojos Dalės Dubonienės darbas. Ir nenuostabu – tikriausiai ir šiuos me­nininkus įpareigojo anas leidimas, pagal puikius analogiškus Paryžiaus leidinius parengtas ir išleistas Drez­dene, Juozapo Ignoto Kraševskio spaustuvėje, prižiūrint pačiam lei­dėjui, turėjusiam ne tik rašytojo, bet ir dailininko talentą.

Taigi išleistas dar vienas vadina­mosios upių istoriografijos kūrinys, šį kartą galintis rimtai konkuruoti su garsiąja K. Tiškevičiaus monografija. Ir nors aš, ne menkesnė ir kitos upės – Nemuno – gerbėja, vargiai kada nors pritarsiu V. Vaitkevičiaus teiginiui, kad „skirtingai nei Nemunas, Neris visuomet turėjo kažką daugiau, kažką nematoma, bet nujaučiama ir svar­baus Lietuvos žmonėms“ (p. 16), vis dėlto manau, kad ši knyga apie Nerį, – savotiškas stebuklas, nuostabi galimy­bė nukeliauti į gerokai užmirštą Ne­ries aukštupio pasaulį, kuris pirmosios ekspedicijos metu anaiptol nebuvo nei toks tolimas, nei toks paslaptingas. Juk ir būti kitaip negalėjo – K. Tiš­kevičius su savo plokščiadugne laiba tuomet kirto ne dviejų valstybių, bet tik kelių gubernijų ribas… „Neries kelias“ tuomet žymėjo tik dviejų, nors ir skirtingų savo kalba, o dažnai – ir savo papročiais ir tikėjimu, tačiau dar visai ne taip ir seniai vieno politinio kūno tautas, visa širdimi atsigręžusias į svarbiausią jas jungiančios ir vieni­jančios upės kelyje pastatytą miestą – Vilnių, V. Vaitkevičiaus žodžiais ta­riant, „amžinąjį miestą“ (p. 123). Toks būtų esminis šių dviejų kelionių ir šių dviejų knygų skirtumas…

K. Tiškevičiui ši kelionė buvo pati svarbiausia, nes paskutinė mokslo ke­lionė. Čia aptariamos knygos autoriui – tai tik kelionė, ženklinanti jo brandą, „nuosekliai įgyvendinamą siekį plėsti archeologijos ribas platyn ir gilyn“ (p. 7). Sveikinu šį naujojo Neries tyrėjo žings­nį, šią jo paties suvoktą brandą, ir, prisi­mindama knygoje pacituotą populiarią baltarusių patarlę – Rabi pivna – i tut budze Vilnia (p. 123), esu įsiti­kinusi, kad, nuoširdžiai dirbdamas, ir jis pastatys savąjį Vilnių. Juk, kaip jau sakiau, kelionė tik dėl kelionės, kaip ir kopimas tik dėl kopimo – tai pernelyg egoistiškas veiksmas…