literatūros žurnalas

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 2

2020_Nr2_virselis

Pabaiga. Pradžia 2019 m. Nr. 11, Nr. 12, 2020 m. Nr. 1

 


Šventojo Vilniaus trauka

Tuo metu apie sugrįžimą tebuvo galima pasvajoti. Rusijoje, Šiaurės Kaukaze ir Ukrainoje įsiliepsnoję pilietinio karo veiksmai užkirto bet kokį susisiekimą. Suprantama, kad tarp Azerbaidžano ir Lietuvos neliko ir tiesioginio pašto ryšio. Susisiekti buvo galima nebent per tarpininkus, turinčius galimybę keliauti į Europą.

„Jei gausi laiškelį, praneški aplink mane Šilingui. Šis ponas leitenantas Laurenc, kur apsiėmė nuvežti tau laišką, žada grįžti atgalio Tiflisan. Parašyk per jį man laišką. Duok žinių kuo daugiausia, kaip gyveni, kokis padėjimas Lietuvos… Meldžiu nuo mano vardo pranešti mano tėveliui ir seserims, kad aš esu gyvas. Antrašas tokis: Merkinė, Anei Javarauskienei, arba Merkinės krasa, Subartonių sodžius, Juozui Mickevičiui“, – laiške iš Baku L. Girai 1919 m. rašo V. Krėvė[1].

Apie tai, kad pirmąjį mums žinomą laišką Tėvynėn V. Krėvei pavyko nusiųsti ne anksčiau kaip 1919 m. viduryje, galima spręsti iš jo turinio. Kalbėdamas apie grįžimą, V. Krėvė mini Lietuvos konsulato Baku atidarymą ir jo paties paskyrimą konsulu: „Remdamiesi ant įgaliojimų, kuriuos (Lietuvos Valstybės) Taryba davė Dailidei, mes sutvėrėme m. Baku Lietuvos konsulatą, ir aš čia esu konsulu. Gyvename ramiai, nebadaujame <…>. Rengėmės dar pavasarį [1919 m. – M. G.] grįžti Lietuvon, anglai žadėjo vežti, bet lig šiol neišvežė, vien tik, kaip jie visur ir visados daro, tik apgavo. Dabar laukiame, kad atsidarys kelias per Gudiją. Aplinkui per Europą važiuoti negalime, nes per brangu, kelias apseina 1000 frankų, o čia vienas frankas kainuoja 20 rb.“

Laiškas L. Girai baigiamas vilties kupinais žodžiais: „Viso gero. Linkėjimas visiems pažįstamiems, duok dieve, kad vėl linksmai pasimatytume Lietuvos laisvoje sostinėje, šventame Vilniaus mieste. Tavo Vincas.“

Iš tiesų apie Lietuvos diplomatinės įstaigos įkūrimą Baku oficialiai pranešta 1919 m. kovo 27-ąją. Tądien visuomenės, literatūros ir politikos laikraštyje „Azerbaidžanas“ išspausdintas tokio turinio pranešimas: „<…> Lietuvos diplomatinė misija Užkaukazės respublikose įsteigia Baku mieste konsulatą Azerbaidžano Respublikos teritorijoje gyvenančių Lietuvos piliečių interesams atstovauti ir ginti. Konsulato kanceliarija laikinai įsikuria Pozenovskio gatvėje Nr. 15, butas 7.“ Šiuo adresu tuo metu gyveno V. Krėvės šeima.

Sprendžiant iš įvairių archyvinių dokumentų, tuo metu Azerbaidžane galėjo gyventi keletas tūkstančių išeivių iš Lietuvos. Daugelis jų norėjo grįžti į Tėvynę. Padėti jiems ir buvo vienas svarbiausių konsulo V. Krėvės uždavinių. Tačiau tai buvo ne taip paprasta: tą liudija ir toks 1919 m. gruodžio mėnesį rašytas V. Krėvės laiškas (Nr. 372) Lietuvos užsienio reikalų ministrui Augustinui Voldemarui (1883–1942), kuris adresatą pasiekė tik 1920 m. vasario 23 d.:

Svetimųjų dalykų ministrui.
Pranešame šiuo, kad Užkaukazy atsiliko daugel Lietuvos piliečių, jų tarpe nemaža inteligentijos; viename Baku gyvena keli aficierai lietuviai, vienas pulkininkas, keturi kariški gydytojai ir t. t. Dėlei brangumo kelio tėvynėn jie negali šiandien nei svajoti, kad galėtų greitu laiku be pašalpos iš šalies grįžti tėvynėn. Daugumas iš jų pasiliko čionai baigus demobilizacijai turkų fronto. Visi jie nusiminę be galo, kad negali gauti jokių žinių iš tėvynės.
Prašytume šiuo, kad Gerbiamasai Tamysta prisidėtute prie to, kad per inteikėją šio visi tie Lietuvos piliečiai, kurie norėtų persiųsti žinias Užkaukazin, galėtų tai atlikti.
Lietuvos Konsulas m. Baku V. Mickevičius[2].

Be abejo, ir pats V. Krėvė degė Tėvynės ilgesiu. Tačiau grįžti kol kas neskubėjo. Kaip matyti iš jo susirašinėjimo, 1919-ųjų pavasarį jis pasijuto nelabai turįs kur grįžti. Mat tų metų balandžio 20 dieną, diplomatui Jurgiui Šauliui (1879–1948) Varšuvoje derantis dėl Lietuvos pripažinimo, Lenkijos kariuomenė staigiu ir netikėtu manevru užėmė Lietuvos sostinę. Sostinės netektis sukėlė V. Krėvei didžiulį sielvartą, kurio aidai skamba ir jo laiške L. Girai:

Liudai, tikiu, kad tu esi gavęs nors vieną iš mano laiškų, kuriuose aš buvau aprašęs savo „Odisėją“, bet tai nekartosiu. Vėlgi tau visa apsakys įteikėjas šio laiško – ponas Prielgauskas. Pernai neparvažiavau, nes buvau dar silpnas, o paskui žiemon bijojausi leistis kelionėn, kad neužklupę būtų žiemos šalčiai. <…> Šiais metais neatbūtiniai parvažiuosiu, iš čia išvažiuosiu viduje gegužės mėn. Išvažiuosiu suvisai, kad daugiau negrįžus čia jau niekados.
Tik kur man dabar važiuoti, aš nežinau. Dėl manęs nėra Lietuvos be Vilniaus, ten mano tėviškė, ten mane širdis traukia. Kaunas mano jausmų nežadina, mano širdžiai nieko nesako. Už tokį šunišką pasielgimą prisiekiau širdy savo neapkęsti lenkų iki paskutinio akimirksnio, ir pikta jiems daryti visur ir visuomet, kur tik galiu.
Linkėjimas mano ponui Šilgaliui, Vaičkui, Žmuidzinavičiui, Varnui, Tumui ir visiems „Dainaviečiams“, jei ana dar gyvuoja. Poniai Bronislavai atskiras ir žemas linkėjimas.
Viso labo tau, drauge. Tikiuosi, kad greitu laiku pasimatysime. Vincas[3].

 Laiške minimas Klemensas Prielgauskas (1894–1965) buvo senas V. Krėvės pažįstamas, nuo 1917 m. studijavęs meno istoriją Tifliso meno akademijoje, aktyviai veikęs šio miesto Lietuvių tautos taryboje, o 1918–1940 m. dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje ir ėjęs konsulo pareigas Hamburge, Karaliaučiuje ir Daugpilyje. Matyt, K. Prielgausko pareigos sudarė jam galimybę keliauti tarp Lietuvos ir Kaukazo, todėl V. Krėvė ir pasinaudojo galimybe perduoti per jį žinią L. Girai.

Deja, parvykti į Lietuvą (juolab į „šventą Vilniaus miestą“) V. Krėvei tais metais taip ir nepavyko. Užbėgdami įvykiams už akių paminėsime, kad su Vilniaus praradimu rašytojas dar kartą susidurs jau grįžęs į Tėvynę. Bet apie tai – kiek vėliau.

 


Antroji akistata su bolševikais

Tai, su kuo susidūrė namo besiveržiantys lietuviai nepriklausomame Azerbaidžane, nė iš tolo neprilygo tam siaubui, kurį daugeliui teko išgyventi tuomet, kai į šalį vėl sugrįžo bolševikai. Nepriklausoma Azerbaidžano valstybė išgyveno tik dvidešimt tris mėnesius. Naktį į 1920-ųjų balandžio 28-ąją į Baku įsiveržę Raudonosios armijos daliniai padėjo bolševikams nuversti šalies parlamentą ir vyriausybę. Ant bolševikų durtuvų buvo atnešta aukščiausia valdžia – Revoliucinis komitetas.

Turėdamas ryšių su būsimais raudonaisiais valdžios uzurpatoriais, V. Krėvė be jokių abejonių žinojo, kad bolševikų sugrįžimas į Baku – tik laiko klausimas, ir kad raudonųjų invazija turėtų prasidėti ne vėliau kaip 1920-ųjų gegužę. Žinojo jis ir tai, kad ilgai bolševikų valdomame mieste jis nepasiliks ir išvykimu į Lietuvą rūpinosi jau iš anksto. Antraip dar 1920-ųjų balandį jis nebūtų paskyręs konsulato sekretoriumi savo svainio – žinomo Baku visuomenės veikėjo, odontologo Michailo Markovskio, kuriam vėliau planavo perduoti visus konsulato reikalus.

Apie V. Krėvės pasirengimą grįžti į Tėvynę liudija ir beveik prieš pat jo išvykimą išduotas dokumentas. Tai išrašas iš bažnytinės metrikų knygos, kurį 1920 m. birželio 9 d. pasirašė Baku katalikų bažnyčios klebonas Stefanas Demurovas (1871–1938). Bažnyčios civilinės būklės aktų (gimimų) įrašų knygoje penkiasdešimt devintuoju numeriu pažymėtame įraše apie Onos Aldonos Mickievič gimimą ir krikštą teigiama:

  <…> tūkstantis devyni šimtai keturioliktųjų metų spalio 5 dieną Baku Romos Katalikų Švč. Mergelės Marijos parapinėje bažnyčioje jos klebonas St. Demurovas, laikydamasis visų šventojo Sakramento apeigų, pakrikštijo kūdikį vardu Ona Aldona; Baku Realinės gimnazijos mokytojo, dvaro patarėjo Vikentijaus Mickievičiaus ir Marijos Onos Rebekos, gimusios Karak, teisėtų sutuoktinių dukrą, gimusią tų pačių metų liepos 7 dieną Piatigorsko mieste. Krikštatėviais buvo kolegijos patarėjas [valdininko laipsnis Rusijos imperijoje – M. G.] Nikolajus Danilovas ir Aleksandra Markovskaja, dalyvaujant liudininkui Michailui Igitchanovui[4].

Pridursime, kad tiek V. Krėvės dukterį pakrikštijęs kunigas, tiek jos krikštatėvis N. Danilovas (1872–?), be kita ko, buvo ir rašytojo kolegos Baku realinėje gimnazijoje. Kunigas čia ir kitose mokymo įstaigose dėstė katalikų tikybą, o N. Danilovas – geografiją, gamtos pažinimą, istoriją ir piešimą.

S. Demurovas buvo gerai žinomas ne tik V. Krėvei ir kitiems Baku lietuviams, bet ir visiems šiame mieste gyvenusiems katalikams per jų vaikų krikšto, sakramentų suteikimo ceremonijas, išpažintis ir kitas bažnytines apeigas bei šventes. Beje, prasidėjus didžiajam stalininiam terorui, S. Demurovas 1937 m. lapkričio 14-ąją bus suimtas, apkaltintas šnipinėjimu ir naktį iš 1938 m. vasario 23-iosios į 24-ąją sušaudytas. Jo bažnyčia tais pačiais metais bus susprogdinta, o vietoje jos iškils KGB kultūros rūmai, pavadinti čekistų vadeivos Felikso Dzeržinskio vardu. Oną Aldoną pakrikštijęs kunigas bus suimtas tais pačiais metais, kai vienas Kauno notaro biuras 1937 m. patvirtins pilnametystės sulaukusios V. Krėvės dukros liudijimą Nr. 461, kurį, remdamasis Baku padarytu išrašu, išdavė Kauno Vytauto bažnyčios rektorius kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.

 


Naujos viltys, nauji praradimai

Bet grįžkime į 1920-ųjų vasarą, kai, perleidęs konsulo pareigas savo svainiui M. Markovskiui, rašytojas su grupe tikrų ir jo išgelbėtų tariamų konsulato darbuotojų 1920 m. birželio pabaigoje iš Baku per Maskvą išvyko į Lietuvą.

Štai kaip išvykimo aplinkybes atskleidžia Lietuvos konsulato Baku dokumentai. 1920 m. birželio 17-ąją Azerbaidžano užsienio reikalų liaudies komisariate užregistruotos dvi konsulato notos, išsiųstos birželio 5 d. Pirmajame dokumente konsulas prašo išduoti leidimus išvykstančiai Lietuvos piliečių grupei. Antrojoje išdėstytas toks pat prašymas, tik šį kartą išvykstančių piliečių grupės priešakyje yra pats V. Krėvė. Todėl šioje notoje konsulatas prašo „išduoti leidimą Lietuvos konsulinio agento vardu lydėti į Tėvynę grįžtančius piliečius“. Tai buvo paskutinis oficialus dokumentas, kurį V. Krėvė pasirašė kaip Lietuvos diplomatinis atstovas Baku.

Taigi po vienuolikos tolimajame Azerbaidžane praleistų metų V. Krėvė visiems laikams atsisveikino su gražuoliu Rytų miestu Baku. Šis nuostabus rašytojo jaunystės miestas tapo neišsemiamu jo įkvėpimo šaltiniu. V. Krėvė visam laikui paliko Azerstano šalį, kurią taip romantiškai ir su tokia meile apdainavo savo „Rytų pasakose“.

Azerbaidžane likę V. Krėvės kolegos ir mokiniai prisiminimuose apie lietuvių rašytoją pasakojo, kad šis Baku turėjo gana turtingą asmeninę biblioteką. 1920-ųjų vasarą išvykdamas iš Baku, beveik visas savo knygas jis padovanojo kolegai ir artimam draugui azerbaidžaniečių rašytojui A. Šaigui. O šis tas knygas iki gyvenimo pabaigos saugojo kaip labai brangią dovaną. Tik po A. Šaigo mirties jo sūnus – žinomas azerbaidžaniečių literatūros mokslininkas akademikas Kamalas Talybzadė (1923–2007) šias knygas perdavė Azerbaidžano mokslų akademijos rankraštynui.

 Apie tai, koks sunkus buvo šis grįžimas į Lietuvą, V. Krėvė pasakos L. Girai, o vėliau jau ir pats rašytojo bičiulis trumpai rašys apie kitą ne mažiau komplikuotą jo antrąjį sugrįžimą 1920-aisiais „po mėnesio kelionės per Rusus“[5].

Nors išsamesnių V. Krėvės ar kitų lietuvių repatriantų prisiminimų apie tuometinių kelionių iš Azerbaidžano į Lietuvą peripetijas neturime, jas visai gerai atspindi 1914–1921 m. Baku estų bendrijos žinomo veikėjo Heinricho Tomsono (1883–1965) prisiminimai apie 1921 m. repatriantų kelius iš Baku per Maskvą į Taliną. Čia pasakojama apie gausybę kliūčių ir netgi pavojų, prasidėjusių net ne pačioje kelionėje, o dar gerokai prieš ją, kai teko susidurti su Azerbaidžane įsitvirtinusių bolševikų savivale ir „revoliuciniais įstatymais“ dangstomu daiktų aprašinėjimu ir konfiskavimu, kitaip sakant – paprasčiausiomis vagystėmis. Iš prisiminimų matyti, kaip diplomatinio statuso neturintys estai ištisas dienas tūnojo vagonuose Baku stotyje, laukdami leidimo išvykti, kaip dėl kuro stokos paroms įstrigdavo Rusijos tarpustotėse, kaip per tą laiką buvo laikomi karantine ir tik pasinaudoję apsukrumu ir pasipelnyti nevengiančių geležinkelininkų dėka pajudėdavo tolyn, apsupti ant vagonų stogų besiropščiančių ir po traukinio ratais krentančių rusų, apnikti utėlių bei kitokių parazitų. Iš pasakojimo galima susidaryti įspūdį, kad bent jau iki Maskvos sugrįžtančiųjų tėvynėn tremtinių kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas…[6]

Taigi, po kelias savaites trukusios kelionės, ne anksčiau kaip liepos 12-ąją V. Krėvė atvyko į Maskvą. Apie tai galime spręsti iš jo apybraižos „Bolševikai“. Čia aprašomas buvusio konsulo pokalbis su jo pažįstamu bolševikų komisaru gruzinu, tuo metu taip pat buvusiu Rusijos sostinėje. V. Krėvė užsimena paklausęs, kokia jo pažįstamo nuomonė apie bolševikų taikos sutartį su Lietuva. Kadangi bolševikinės Rusijos ir Lietuvos sutartis buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12-ąją, galima daryti išvadą, jog V. Krėvė Maskvą pasiekė ne anksčiau šios datos. O štai iš Maskvos į Lietuvą buvęs konsulas turėjo išvykti ne vėliau kaip liepos 13-ąją, mat dar kitą dieną per Bigosovo pasienio punktą Rusijos ir Latvijos pasienyje jis pasiekė Rygą, iš kurios kitu traukiniu išvažiavo į Kauną. Šį faktą liudija toks oficialus naujienų agentūros ELTA pranešimas:

Kaunas, 1920 m. liepos 14 d. (ELTA). Vincas Krėvė (Mickevičius), žinomas lietuvių rašytojas, buvęs mūsų konsulas Baku mieste, Užkaukazy, šiandien iš Rygos atvyksta į Kauną. Drauge su juo atvyksta traukiniu ir keli jo Konsulato personalo nariai[7].

Kaip matome, V. Krėvė su šeima atvyko į Kauną, tačiau kur jis įsikūrė? Daugelis šaltinių tvirtina, kad rašytojas apsigyveno Vilniuje, Žvėryne, Lietuvių gatvės (dabar – Traidenio g.) 2A name. Egzistuoja ir versija, kad rašytojas iš Maskvos iš karto atvyko į Vilnių, dar kitur sakoma, kad V. Krėvė su žmona įsikūrė Kaune, o dukrą paliko Vilniuje Banevičių globai.

Tačiau iš tikrųjų nei V. Krėvė, nei M. Banevičius niekaip negalėjo tiesiogiai atvykti į Vilnių, nes Lietuvos sostinėje tuo metu dar šeimininkavo lenkai, o santykiai tarp Varšuvos ir Maskvos toli gražu nebuvo draugiški. Sovietų Rusijos ir Lietuvos taikos sutartis pripažino Vilnių Lietuvai tik 1920 m. liepos 12 d. Liepos 13-ąją Lenkijos Valstybės gynimo taryba priėmė nutarimą dėl Vilniaus perdavimo Lietuvai, tačiau Varšuvai šio nutarimo vykdyti neteko: praėjus dviem dienoms po taikos sutarties pasirašymo, tęsdama puolimą Vakarų kryptimi, Vilnių užėmė Raudonoji armija. Liepos 15-ąją čia pasirodė ir kelios dešimtys Lietuvos karių, tačiau bolševikai trauktis iš Lietuvos sostinės neskubėjo.

Apie tai, kas dėjosi Vilniuje po bolševikų invazijos, 1920 m. rugpjūčio 6 d. rubrikoje „Politikos žinios“ rašė Kaune leidžiamas kultūros ir politikos laikraštis „Tauta“. Nors šio straipsnio autorius nenurodytas, tiek rašinio stilius, tiek jame pateikiami faktai neleidžia abejoti, jog jis rašytas ne kieno nors kito, o V. Krėvės ranka:

Bolševikų vyriausybė Vilniuje elgiasi griežtai sulig V. Krėvės nupasakojimu apie Azerbaidžaną [turima galvoje po antrojo rašytojo sugrįžimo parašyta apybraiža „Bolševikai“, pasakojanti apie bolševikų invaziją į Azerbaidžaną 1920 m. balandį–gegužę, – M. G.]. Čia žadasi nesikišti į civilinę lietuvių sudaromą valdžią ir gerbti taikos sutarties pripažintąją nepriklausomybę. Čia šeimininkauja savotiškai. Maskva viena kalba, vilniečiai kita daro. Ir nė nemano kitaip elgtis. Jie atvirai sakosi, jei tik būtų kuo išsivežti, tai visa, ką tik nutverdami, išsivežtų: fortepionus, baldus, spaustuves, fabrikus. Be to, visai tinkama esą varyti kuo smarkiausią propagandą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir jos valdžią. Liepia Kauno ponams padaryti kruviną pirtį ir paskelbti Sovietų Respubliką, kaip jie patys paskelbė – Baltgudijos Sovietų Respubliką.
Vilnių žada atituštinti iki rugsėjo 1 dienos, bet nežada atsiimti agitatorių, nes tai tiesioginis esąs bolševikų uždavinys. Kaip rodos, Vilniaus bolševikams nerūpi nei jų pačių armija, nuskurdusi, nuplyšusi, visai netesinti sulaukti rudens ir žiemos. Ta bolševikų banda gaus grįžti atgal, kaip ir atėjus. Ir dyvai, kad jų lenkai nemuša. Tokią armiją net lietuviai galėtų sumušti.
O vilniečiai verkte verkia. Sodžiai staugte staugia, likę be kumelės, be karvės, be kiaulės, be duonos. Vilnius liko be maisto, be odos, be poperio, be knygų, be manufaktūros, be raštinių reikmenės, be laikraščių ir be daug ko „be“. Raudonieji sako: „jeigu mes iš čia ir išeisime, tai neanksčiau, kaip iščiulpę visa, kas tik kur rasis. Jūs, baltieji, manote mus, raudonuosius, badu išvaikyti, tai ir mes jums bepaliksime plikus akmenis bei alkanus žmones.“ Bolševikai nieko neskiria, kur valstybės, kur visuomenės, kur asmens turtai – viską grobia. Be to, skelbia mobilizaciją, agrarines reformas etc. Na, kuria, suiminėdami daugybę nekaltų žmonių.
Visgi mes šiuo mėnesiu būsime Vilniuje ir gydysime padarytąsias žaizdas. 

Iš tiesų Vilnių bolševikai paliko 1920 m. rugpjūčio 26-ąją. Taigi vargu ar V. Krėvė galėjo įsikurti Vilniuje anksčiau šios datos. Abejonių dėl šio fakto nepalieka ir rašytojo sesers V. Mickevičiūtės-Lapėnienės prisiminimai: „1920 m. brolis su šeima grįžta į Lietuvą – su žmona Rebeka Marija Ona ir penkerių metukų dukryte Anusia Aldona. Parvykęs įsikuria seimo kieme labai mažame bute, vos 18 kv. m. ir be virtuvės antrame aukšte, kambariai gan tamsūs, triukšmas koridoriuje.“

Kita vertus, V. Krėvei netrukus vis dėlto teko kuriam laikui atsiskirti nuo šeimos. Su žmona ir dukra įsikūręs Vilniuje, jau minėtoje Žvėryno Lietuvių gatvėje, rašytojas turėjo važinėti į Kauną, nes nuo 1920 m. rugpjūčio jis dirbo ten redaktoriumi, o vėliau – Leidybos komisijoje prie Lietuvos švietimo ministerijos. Ir čia nutiko netikėta bėda – kartą kelioms dienoms išvažiavęs į Kauną, V. Krėvė nebegalėjo sugrįžti į savo mylimą miestą pas šeimą. Mat spalio 9-ąją lenkų legionieriai – želigovskininkai, nepaisydami to mėnesio 7 d. pasirašytos Suvalkų sutarties, vėl užgrobė Lietuvos sostinę ir lietuviška trispalvė Gedimino pilies bokšte buvo nuplėšta. Taigi, rašytojui teko antrą kartą išgyventi praradimo dramą – Lietuvos širdies Vilniaus atėmimą ir šeimos išskyrimą, kuri šį kartą jau vyko jo akivaizdoje.

 


„Nusiminimo aidų“ atbalsiai

Kad ir kaip būtų, į 1920-ųjų Kauną V. Krėvė grįžo ne tik kaip buvęs Lietuvos konsulas Baku, ne tik kaip žinomas rašytojas, bet ir kaip lietuvių literatūros klasikas. Vis dėlto vieno dalyko šie pokyčiai nepalietė: kritiško požiūrio į valdžios praktiką – jis liko toks pat, kaip ir pirmą kartą sugrįžus į Lietuvą. Visa tai aiškiai atsispindi jo kūryboje, kurioje Azerbaidžane parašytus karžygiškus romantinius kūrinius pakeitė kritinis požiūris į Lietuvos visuomeninio politinio gyvenimo realijas. Ypač ryškiai šis požiūris atsispindi cikle „Nusiminimo aidai“.

Kadangi šio ciklo kūriniai tyrinėti nedaug ir tebėra mažai žinomi platesniam skaitytojų ratui, norėtume tarti apie juos keletą žodžių. Ciklą sudaro aštuoniolika tautosakos stilistika paremtų poetinės prozos vaizdelių, sukurtų 1918–1920 m. Dalis jų su bendra antrašte „Iš šios gadynės jausmų“ pirmą kartą išspausdinti 1918–1920 m. „Lietuvos aide“ ir „Varpe“. O visi vaizdeliai pasirodė 1921 m. mėnesinio literatūros žurnalo „Skaitymai“ dvyliktoje knygoje bei tais pačiais metais Kaune išleistame V. Krėvės „Raštų“ I tome. Tada šis kūrinių ciklas buvo pavadintas „Nusiminimo aidais“.

Dar 1918-ųjų liepą ciklo „Nusiminimo aidai“ kūrinyje „Skersakelėj“ V. Krėvė rašė:

…Ir nusileido saulė už kalnų, už girių, už jūrių, aš dabar nežinau, kur eiti…
Užgeso auksiniai saulės spinduliai, kur kelią man rodė.
Stoviu skersakelėj nusiminęs ir nežinau, kuris mano kelias.
Tasai, kur veda svajoton, šalin auksinėn, už kalnų, už girių, už jūrių.
Kur saulė nusileido…[8]

Čia matome rašytoją sutrikusį ir nebežinantį, kur toliau judėti po saulėlydžio aptemusioje erdvėje (suprask – Lietuvoje). Deja, tokiais baironiškais V. Krėvės bruožais kaip „pasaulio sielvartas“, maištas prieš viešpataujančius visuomeninius ir politinius santykius, valdžios politikos smerkimu visada apsukriai naudojosi Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, ideologiniai kritikai bei politiniai oponentai…

Štai 1922-aisiais Lietuvos bolševikų vadovas, Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (1918) ir Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos (Litbelo – 1919 m.) įkūrėjas bei Vyriausybės pirmininkas, publicistas, redaktorius Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880–1935), vertindamas „Nusiminimo aidus“, RKP(b) CK lietuvių sekcijos žurnale „Komunaras“ (Nr. 6), lietuvių kalba ėjusiame Maskvoje 1921–1923 m., rašė:

Dideliu smagumu perskaičiau V. Krėvės „Nusiminimo aidus“… Iš širdies gilumos plaukia tie aidai ir seka naują pasaką, nusivylimo pagimdytą. Nebe vieno tai Krėvės pasaka. Atsimename dar gerai pilnus gilaus nusivylimo senelės Žemaitės žodžius: „Grįžau Lietuvon – Lietuvos neberadau! Neradau nei brolybės, nei vargai nesumažėjo… tik turtų grobstymas… tik karo lauko teismai… tik šaudymai… Jei manęs nesušaudys, tai dar pagyvensiu ir dar tą ir tą padarysiu…“ (Savaitinis „Lietuvos“ literatūros priedas „Sekmoji diena“, 1921, Nr. 42).
Ne vienas Krėvė, „iš tolimos šalies bejodamas, iš svetimos šalies begrįždamas“, svajojo, kaip pasitiks jį senas tėvelis ir motinėlė. Ne vienas Krėvė sapnavo „auksinį sapną, spalvotą kaip vaivorykštė“. Ne vienas jis buvo įsivaizdavęs šalį, „kur auksiniai saulės spinduliai kitą gyvenimo būdą tvėrė, kitą gamtą gaivino“. Ir skubėjo ton išsvajoton šalin. Skubėjo, nepaisydami jokių kliūčių ir kančių… Užgeso [auksiniai saulės spinduliai] – ir poetas stovi skerskelėj nusiminęs. Ir nežino, kur beeiti, ne ką bedaryti…[9]

V. Krėvė, 1920-ųjų pavasarį ir vasarą matęs bolševikų siautėjimą Azerbaidžane ir tų pačių metų liepą šiaip taip su šeima parsigavęs į Lietuvą, tuoj pat, liepos–rugpjūčio mėnesiais, Kaune leistame laikraštyje „Tauta“ per tris numerius išspausdino dokumentinę apybraižą „Bolševikai“, kurioje pasakoja, kaip vergovę nešantys įsibrovėliai – Rusijos bolševikai klasta, melu ir prievarta 1920 m. balandį nuvertė nepriklausomo Azerbaidžano vyriausybę.

Prisimindamas, kad į Lietuvą V. Krėvė du kartus parvyko ne tik apie Tėvynės kūrimą svajodamas, bet ir gelbėdamasis nuo Azerbaidžaną užgriuvusių bolševikų, Vincas Kapsukas čia priduria:

Ne taip seniai dar tas pats Krėvė, sugrįžęs Lietuvon „iš svetimos šalies“, Tarybų Respublikos, akmenis į ją laidė. Jis manė atradęs laisvą ir puikią kaip sapnas savo Tėvynę ir, gilių patriotinių jausmų pagautas, užgiedojo bendrą giesmę su pelėdomis ir šikšnosparniais. Bet tie kaimynai, papratę drumstam pakrašty žuveles gaudyti, nemandagiai nutraukė jo vaivorinio sapno siūlą ir auksines svajones išblaškė[10].

Toliau V. Kapsukas, akcentuodamas kitą „Nusiminimo aidų“ ciklo kūrinį „Aras“, šaiposi iš Lietuvos valstybingumo idėjos, patriotizmo, tautiškumo, moralės ir tautos laisvės supratimo, rašydamas:

Jis [V. Krėvė – M. G.] dabar ministerijos žurnale dirba. Puošia jį apipuvusios buožių kultūros žiedais – ką darysi, kad kitokių nėra!.. Vienok jis jau tarytum su pasigailėjimu atsimena tuos aukštuosius Kaukazo kalnus, į kuriuos jis jau vieną kartą bėgo iš brangiosios Lietuvos, močekišką jos širdį patyręs…[11]

Panašia dvasia „Nusiminimo aidus“ pliekia kitas komunistinis veikėjas, literatūrologas ir redaktorius Bronius Pranskus-Žalionis (iki 1923 m. Vaclovas Anskaitis, 1902–1964). 1931 m. Maskvoje išleistame „Literatūros enciklopedijos“ V tome jis rašė:

Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, jos inteligentija gyveno turtingo kultūrinio gyvenimo sukūrimo iliuzijomis. Tačiau šios iliuzijos žlugo pirmaisiais nacionalinės buržuazijos viešpatavimo metais, o V. Krėvė tai pavaizdavo eilėraščių proza cikle „Nusiminimo aidai“, kuriuose rašytojas per simbolinius veikėjus apdainuoja gilų inteligento nusivylimą, kilusį dėl spekuliantiškos lietuvių buržuazijos viešpatavimo.

V. Krėvės nusivylimai nesibaigia „Nusiminimo aidais“. Jie aiškiai juntami ir misterijoje „Likimo keliai“, sukurtoje antrą kartą sugrįžus iš Baku. Pirmoji šios misterijos dalis išspausdinta 1921 m. „Skaitymuose“, 1922, 1923 ir 1924 m. skelbta „Tautos vaire“, 1926-aisiais Kaune išleista kaip V. Krėvės „Raštų“ VII tomas.

Pagrindinis šio dramos kūrinio personažas Vincas Višvilis, kuriuo rašytojas atvaizdavo pats save, iškeliauja prikelti savo romantinių vaizdinių Lietuvą. Tačiau, dideliam savo nusivylimui, pamato, kad prisikėlusi Tėvynė visai ne tokia, kokią jis regėjo savo svajose. Tai toli gražu ne karžygių šalis, o tiesiog šiuolaikinė valstybė, gyvenanti visai kitoje realybėje. Višvilis savajame krašte susiduria su karjerizmu, autoritetų garbinimu, partinėm rietenom, moralinės degradacijos bacilomis ir socialinio nepasitenkinimo židiniais. „Vincas to negali priimti ir vizijose regi prisikeliančią tikrą Lietuvą, kuri šitą išstums kaip laikiną nesusipratimą. Po publicistiškai deklaruojamų problemų ir alegorijų griūtimi misterijoje galima nepastebėti pagrindinės tiesos, kurios nesuvokia ne tik Vincas Višvilis, bet neformuluoja ir Vincas Krėvė. Už juos formuluoja gyvenimas. Tą tiesą mes patys privalome ištraukti iš rašytojo kūrybos ir biografijos ir suformuluoti: už tautos laisvę kovoja pasišventę idealistai, bet kol jie džiaugiasi pergale, kovos vaisiais ima naudotis energingi pragmatikai ir jau nepaleidžia iniciatyvos. Taip buvo visada“, – akcentuoja profesorius A. Zalatorius.

Nusivylimu persunkti „Likimo keliai“ taip pat neliko be Maskvoje leisto komunistinio žurnalo „Priekalas“ redaktoriaus, jau minėto B. Pranskaus dėmesio. Jis itin daug dėmesio skiria antrajai misterijos daliai, pavadintai „Kryžkeliuose“. 1937-aisiais „Priekale“ paskelbtame straipsnyje, vertindamas iš bolševikinių klasinių pozicijų, B. Pranskus šiame kūrinyje pirmiausia pastebi rašytojo nusivylimą „buržuazine santvarka“ ir „fašistine diktatūra“.

Vis dėlto B. Pranskus, žvelgdamas iš savo varpinės, supranta, ką rašytojas norėjo pavaizduoti simboliniais savo kūrinio personažais. Štai kad ir pakeliui į išsvajotą gimtąją šalį sutiktas Raudonasis Riteris, kurį B. Pranskus įvardija kaip socialistinės revoliucijos ar komunizmo simbolį. Nors Višvilis pokalbyje ir neatmeta šio personažo išsakytos kovos su skurdu idėjos, jis Raudonajam Riteriui prikiša žiaurumą ir artimo meilės nebuvimą. Tuo tarpu Raudonasis Riteris Višvilio nešamą „obalsį“ turtingiesiems – „duok pavargusiems“, o pavargusiems – „melskis už tuos, kurie duoda“, vadina „senomis pasakomis“. Vis dėlto, matydamas, kad Višviliui su juo ne pakeliui, Raudonasis Riteris atsisveikindamas taria: „Susitiksiva, ir tu dar man patarnausi.“

B. Pranskus pabrėžia, kad V. Krėvės Višvilis neranda kalbos ir su visais kitais pakeliui sutiktais personažais: nei su Vienuoliu, pasak kritiko, simbolizuojančiu Bažnyčią ir įkalbinėjančiu keliautoją tapti jo tarnu, nei su politikus simbolizuojančiais Vadovais, kurių svarbiausias bruožas – „gražiai kalbėti, bet atvirkščiai daryti“, nei su kariuomenę ir policiją simbolizuojančiais Tautos ramsčiais, žadančiais geležinio vilko dantimis sudraskyti visus kitaip manančius, nei su Dainiais ir Menininkais, kuriančiais vien turtingų ir įtakingų Dėdžių atvaizdus, nei su Šliužais (tai, matyt, žurnalistai), sakančiais: „Mes tautos nuomonės tikri reiškėjai ir josios per spausdintą žodį tikri mokytojai.“ Na, o pats ryškiausias, jau ir be B. Pranskaus įžvalgų suprantamas kūrinio personažas – žinoma, Tautos Vadas, uždraudęs Višviliui garsiai jį kritikuoti, nes dėl to jis galįs „nustoti autoriteto“.

Pats V. Krėvė į tokią jo komunistinių oponentų kritiką bei traktuotę niekaip neatsiliepė, nors apie ją, be abejonės, žinojo. Turint omenyje ekspresyvų V. Krėvės charakterį ir svarstant, kodėl rašytojas nutylėjo, peršasi du atsakymai – arba jis neprieštaravo tokioms įžvalgoms, arba jam atrodė per žema nusileisti iki komunistinių kritikų lygmens, tad jis viską paliko spręsti savo skaitytojui.

Be abejo, kad ir kaip V. Krėvė buvo nusivylęs dėl prieštaravimų tarp savosios valstybės vizijos ir jos tikrovės, jis tikrai nesiruošė tarnauti Raudonajam Riteriui ir nesvajojo apie „socialistinę revoliuciją“ savo šalyje. Spėjęs pažinti bolševizmo praktiką Azerbaidžane, jis negalėjo nesuprasti, kad bolševizmas visiškai nesuderinamas su jo puoselėjamu patriotizmu ir tautiškumu.

Taigi, V. Krėvės nešiota Lietuvos dabarties ir ateities vizija galutinai subrendo dar Baku. Tad ir kritiškas požiūris į šalies politines realijas, o dar labiau – į jos valdžią susiformavo vos jam pirmą kartą sugrįžus į Tėvynę, kai čia dar nekvepėjo 1926-ųjų perversmu ir autoritarine tvarka, kai dar nebuvo jokių kultūrbolševikų, jokių svetimos ir priešiškos jėgos valią vykdžiusių paleckių ir jokių jiems dirigavusių dekanozovų bei pozdniakovų.

V. Krėvės kūrybos tyrinėtojų nuomone, kai džiaugsmą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, išsiliejusį savotiška draminės formos odės „Likimo keliais“ pirmąja dalimi, aptemdė neigiami gyvenimo reiškiniai, kai V. Krėvės sieloje susikaupė daugiau kartėlio negu džiaugsmo, ši odė pavirto satyra, įvilkta į misterijos rūbą: buvo parašyta ne tik antroji, satyriškoji, bet ir atitinkamai pertvarkyta pirmoji jos dalis. Visą ketvirtąjį dešimtmetį jis gana kritiškai žvelgė tiek į valdančiąją tautininkų partiją, tiek į sumiesčionėjusius valdininkus. Todėl kai kam galėjo atrodyti, kad rašytojas kritiškai žiūri ir į pačią Lietuvos valstybę. Tokią išvadą galėjo patvirtinti ir 1940-ieji, kai V. Krėvė sutiko įeiti į vadinamąją Liaudies vyriausybę. Bet kai tik jis pamatė tikrąją Maskvos klastą, kai jį sukrėtė dviejų didžiųjų kaimynų – Vokietijos ir Rusijos politinis cinizmas ir amoralus elgesys, V. Krėvė intensyviai griebėsi romano „Miglose“ tęsinio, kuriame, nepakeisdamas savo nusistatymo tautininkų atžvilgiu, pakilo į naują patriotizmo koncepcijos lygį: kad ir kiek tauta būtų susiskaldžiusi, kad ir kaip jai būtų sunku, niekas iš šalies jos problemų neišspręs, ji pati turi tvarkyti savo likimą, remdamasi moralinio teisumo, demokratijos ir toliaregiškos politikos principais. Be asmeniško sukrėtimo ir autentiškų išgyvenimų romanas tikrai nebūtų turėjęs tokio tęsinio ir būtų pasilikęs socialinės tematikos kaimo ir miesto vaizdelių rinkiniu, kaip ir buvo pradėtas…

Kita vertus, maištingi V. Krėvės protestai prieš Tautos vado autoriteto garbinimą, valdžios atstovų prakticizmą, siauražiūriškumą, karjerizmą, savanaudiškumą ir moralinę degradaciją, jo karšti prieštaravimai, nukreipti prieš valdžios veiksmus ir partines rietenas, siekiant pakeisti politinę situaciją, taip pat rašytojo viešai išreikštas nerimas dėl kitų Lietuvos visuomeninio-politinio gyvenimo neigiamų reiškinių, nuėjo taip toli, jog tapo naudingi Lietuvos laisvės priešams. Ir tada „Kryžkeliuose“ Višvilio paliktas Raudonasis Riteris pasivijo V. Krėvę ir priminė jam pranašiškus savo žodžius: „Tu man dar patarnausi!“ 

Lemtingais Lietuvai 1940-aisiais sovietiniai „raudonieji riteriai“ amžinu V. Krėvės maištu ir nenutylančiais jo nusiminimo aidais su kaupu pasinaudojo prieš nepriklausomą Lietuvą. Bet tai jau visai kitos istorijos tema…

Vilnius–Baku–Vilnius, 1918–2019 m.


[1] Literatūra ir kalba. – T. XVII: Vincas Krėvė-Mickevičius. – P. 83.
[2] Lietuvos centrinis valstybės archyvas. – F. 384. – Ap. 3. – B. 55. – L. 141.
[3] LN MMB RK ir RS. – F. 7. – Saug. vnt. 386. – L. 72.
[4] ARDTA. – F. 46. – Ap. 2. – B. 215.
[5] Lietuvos albumas. – P. 343.
[6] Воспоминания Генриха Томсона о Баку в 1914–1921 гг. – Таллин, 2015. – P. 136.
[7] Lietuva. – 1920. – Liepos 15. – Nr. 146 (428).
[8] Krėvė V. Skersakelėj. – Lietuvos aidas. – 1918. – Liepos 16 d. – Nr. 79 (127).
[9] Mickevičius-Kapsukas V. Vinco Krėvės „Nusiminimo aidai“ // Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje. – P. 306–310.
[10] Ten pat. – P. 307.
[11] Ten pat. – P. 308.

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 1 / Tuometinė Lietuvos padėtis – sienų ir sostinės nebuvimas, vokiečių viešpatavimas ir svetimo valdovo kvietimas galėjo simboliškai atsispindėti 1918 metais parašytame V. Krėvės ciklo „Iš šios gadynės jausmų“ kūrinyje „Rūmų griuvėsiai“.

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2019 m. Nr. 12 / V. Krėvė savomis akimis viso to nebematė – vėlyvą 1918-ųjų pavasarį iš Baku jis išvyko į Lietuvą. Gimtinėn rašytojas grįžo su Lietuvos Tarybos įgaliotinio išduotu, bet vokiečių Oberosto patvirtintu asmens paliudijimu Nr. 1672…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „nusiminimo aidai“ (I dalis)

2019 m. Nr. 11 / Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į šalies kūrimo darbą…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2018 m. Nr. 1 / Pabaiga / be abejonės, jei ne V. Krėvė, M. Banevičiaus likimas mūsų šalyje iš tiesų būtų susiklostęs prastai. Buvęs konsulas, kadaise ištraukęs kadetų veikėją iš mirties nagų Azerbaidžane…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 12 / Informuotas – vadinasi, ginkluotas. Iš V. Krėvės politinės dokumentinės apybraižos „Bolševikai“ matome, kad jis taip pat gerai žinojo ir 1920 metų pavasarį planuotos…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 11 / Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose naujais aspektais gvildenama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės politinė veikla…