literatūros žurnalas

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2018 m. Nr. 1

Pabaiga. Pradžia 2017,  Nr. 11, Nr. 12

Plieno ranka aksomo pirštine

Be abejonės, jei ne V. Krėvė, M. Banevičiaus likimas mūsų šalyje iš tiesų būtų susiklostęs prastai. Buvęs konsulas, kadaise ištraukęs kadetų veikėją iš mirties nagų Azerbaidžane, ir Lietuvoje ne kartą ištiesė jam pagalbos ranką, ieškodamas savo bičiuliui ir darbo, ir pastogės. O tai, tiesą sakant, nebuvo lengva.

Štai 1921 metų pavasarį tuomet Vilniuje gyvenančiam M. Banevičiui V. Krėvė praneša šiaip taip radęs jam dvylika rusų kalbos pamokų Kaune veikiančiuose valstybiniuose buhalterių kursuose. „Tai daug neduoda, tačiau pradžiai, manau, ir tai neblogai“, – tarsi atsiprašinėdamas rašo laiške.

Tuo metu M. Banevičius dar nemokėjo nė žodžio lietuviškai, tad ir tokį darbą be ryšių ir protekcijos būtų matęs kaip savo ausis be veidrodžio.

Rašytojas ir toliau neriasi iš kailio, ieškodamas bičiuliui solidesnės ir geriau apmokamos tarnybos. Tame pačiame laiške jis praneša porą kartų kreipęsis į Janulaitį [čia minimas Augustinas Janulaitis, 1919–1925 m. Lietuvos vyriausiojo tribunolo teisėjas, – M. G.], taip pat į Lietuvos vyriausiojo tribunolo pirmininką Antaną Kriščiukaitį (1864–1933) ir į Lietuvos teisingumo ministrą Vincą Karoblį (1866–1939) bei priduria, kad nemokančiam lietuviškai teisininkui įsidarbinti teisingumo sistemoje sunku, tačiau nėra neįmanoma. „Man atsakė, kad teisininkus jie labai vertina ir bet koks teisininkas, kaip sakoma, įskaitytas, ir, žinoma, pasistengsiu parūpinti Jums užsiėmimą, tačiau prieš tai jie turi Jus pamatyti ir pasikalbėti. Už akių, nepažinodami Jūsų, ko nors žadėti jie nemato galimybių“, – rašo V. Krėvė.

Dar sunkiau sekasi ieškoti bičiuliui pastogės. Tame pačiame laiške rašytojas apgailestauja: „Lengviau patekti į rojų, ypač pasigavus cholerą, kuri čia dabar svečiuojasi ir kone šeimininkauja, negu rasti butą. Kambarį, ir tą galima surasti tik per didelį vargą ir tik per pažįstamus.“

Taigi jis 1921 m. siūlo M. Banevičiui apsigyventi nedideliame savo bute. Sunku paaiškinti, kodėl V. Krėvė, laiško pabaigoje pasirašęs kaip adresato „nuolankus tarnas“, taip stengiasi dėl žmogaus, iš kurio nieko negauna mainais: dėl savo įgimto altruizmo ar dėl kitų priežasčių.

Skaitant laiškus, kuriuos tų pačių 1921 m. spalio 22 d. V. Krėvė rašė savo žmonai Rebekai Marijai Karak-Mickevičienei (1889–1966), sunku atsikratyti įspūdžio, kad kaip tik ji buvo svarbiausia vyro tarnystės M. Banevičiui iniciatorė ir įkvėpėja. Tiek laiškų turinys, tiek jų tonas labai jau primena ataskaitas aikštingai ir valdingai sutuoktinei. „Dėl darbo Michailui Floryčiui sunku tau ką nors pažadėti. Aš dabar nieko negaliu padaryti. Be lietuvių kalbos čia labai sunku. Tačiau jis, atrodo, pats greitai susiras darbą. Jis drauge su kitais rusais yra sumanęs leisti rusišką laikraštį. Jį kviečia būti redaktoriumi. Butą jie jau susirado Daukanto gatvėje; du kambariai su virtuve ir šiokiais tokiais baldais, su apšildymu ir apšvietimu – 1400 rublių per mėnesį. Už tarpininkavimą dar sumokėjome 1400 markių kontorai „Mūzos“. Tačiau butas bus laisvas tik nuo 1-os dienos, ir jį dar teks paremontuoti. Šiaip ar taip, jie jau apsiramino, ir tikimės, kad viskas bus gerai. Vera Isajevna [Elena Banevičienė, – M. G.] rami, ruošiasi pradėti dirbti, nors aš tuo nelabai tikiu. Jei būtų norėjusi, jau būtų pradėjusi dirbti, buvo pasiūlymų bendradarbiauti. Na, ne mano tai reikalas ir tu jiems apie tai nerašyk, nes tai juos labai žeidžia ir erzina“, – rašo žmonai V. Krėvė.

Sprendžiant iš to, kad laiškuose jis tarsi atsiskaitinėja sutuoktinei, Rebekos įtaka jo veiksmams buvo nemaža. Tokią versiją labai gerai patvirtina jos laiškai, rašyti vyrui iš Švarcvaldo sanatorijos Vokietijoje, kur 1921 m. rudenį gydėsi pleuritą. Viename laiškų randame tokius žodžius: „Man labai skaudu, kad Michailas Florovičius dar neturi darbo. Padėk jam, brangusis Vitečka, paieškoti. Pasistenk, pavaikščiok, sužinok, gal ką nors rasi. Labai apsidžiaugčiau, jei jis rastų darbą. Sunku jam taip. Esu įsitikinusi, kad viską padarysi…“

R. M. Karak-Mickevičienė rūpinosi ir M. Banevičiaus būstu. 1921-aisiais, kai, neradę laimės Vakaruose, Banevičiai susiruošė grįžti į Lietuvą, Rebeka švelniu, bet įsakmiu tonu ragino vyrą įtaisyti jų porą savajame bute. Laiško tonas meilus, tačiau nepaliekantis jokios galimybės paprieštarauti: „Michailas Florovičius bus pas tave ir kol ras sau butą jie praleis keletą dienų. Ji bus savo kambaryje, o Michailas Florovičius – su tavim. Jie man labai dėmesingi ir daro dėl manęs viską. Nepamiršk to, mano brangusis. Žinau, kad tu mane myli ir todėl tu elgsies taip, kaip aš tavęs prašau.“

Be to, Rebeka daro viską, kad Banevičiai gautų papildomų lėšų pragyvenimui. Tame pačiame laiške ji klausia: „Kas girdėti Baku? Ar yra žinių nuo maniškių? Užeik pas Vladislavskius ir perduok jiems nuo manęs linkėjimus. Kaip su jų pinigais? Banevičiai labai gailisi, kad mes nepavedėme jiems atvežti kilimus [iš Baku]. Jų pinigai baigiasi ir kilimai jiems būtų buvę tikras turtas. Jei rašysi [konsului] Markovskiui, tai, dėl Dievo meilės, nepamiršk parašyti, kad ir Banevičiams išsiųstų kilimų mūsų vardu…“

Po kurio laiko Banevičiai jau sėdi V. Krėvei ant sprando. Mes nežinome, ką rašytojas pranešė žmonai, tačiau iš jos spalio mėnesio laiško galima spręsti, kad nekviesti įnamiai jau spėjo privesti geradarį prie visiško nervinio pakrikimo. Tai akivaizdžiai liudija V. Krėvės netrukus parašytas atsakymas žmonai: „Dėl Banevičių tu gali būti rami. Manimi skųstis jie negali. Darau viską dėl tavęs, nors man tai labai sunku…

Kaip aš sakiau, taip ir atsitiko. Banevičiai užima mano darbo kabinetą, o aš gyvenu bendrame kambaryje ir dažnai pavydžiai žiūriu, kaip Michailas Floryčius dirba prie mano rašomojo stalo. Ką nors daryti ar rašyti susidariusiose sąlygose nėra jokių galimybių. Juk bendrajame kambaryje ir geriame, ir sėdime… Ištuštėja jis tik apie dešimtą, pusę vienuoliktos vakaro. Apie dieną neverta ir galvoti, kadangi jie ir maistą ruošia dažniausiai namuose.

Todėl tikėtis uždarbio man netenka, ir šį, kaip ir kitus mėnesius mums teks gyventi tik iš algos arba skolon. Buto jie greitai nesusiras, nes jie ieško būtent atskiro buto, o ne kambario.
Bet tu dėl to nepergyvenk, neimk širdin, kaip nors, dėl tavęs aš viską padarysiu ir viską iškęsiu…“

Tarsi mėgindama paguosti sutuoktinį Rebeka rašo: „Brangusis, gavau šiandien tavo laišką, apsidžiaugiau ir nuliūdau… Tai skaudu ir gaila man tavęs pasidarė, jaučiuosi suirzusi, aš tiesiog neviltyje, kad niekuo kol kas negaliu tau padėti. Ir suvokiu aš, kad tau jau per sunku, kad tu jau per daug darai dėl manęs. Kalbu apie B[anevičius]. Tu mane supranti. Ką man daryti? Supratimo neturiu, kaip tau dabar padėti… Bet ir jų gaila. Aš tiesiog nevilty. Klausyk, mano mylimasis, mano brangusis, pakentėk dar truputį, juk jie greitai susiras butą, juk jie jau seniai ieško. O tuomet ir aš atvažiuosiu…“

Nepaisant Rebekai duoto pažado ir „priverstinių viražų“ santykiuose su Banevičiais, „gera kaimynystė“ nepavyko, išsiskyrė V. Krėvė su jais, kaip sakoma, su pilnu neigiamų prisiminimų ir emocijų bagažu. Apie tai labai aiškiai byloja ši ištrauka iš
V. Krėvės 1921 m. lapkričio 5 d. laiško žmonai Rebekai:

…Šiandien galiu parašyti keletą žodžių apie mūsų bendrus reikalus. Pradėsiu nuo didelio klausimo – Banevičių. Jie susirado butą ir jau persikraustė. Po jų mes jau šiaip taip butą susitvarkėme. Tu negali įsivaizduoti, kokia pas mus buvo betvarkė, kiek purvo, kai jie čia buvo. Visą laiką jautėsi kažkokių vaistų, spirito, amoniako, benzino dvokas. Aš, žinoma, ką nors daryti ar rašyti neturėjau nė mažiausios galimybės, nes po arbatos gėrimo arba ji kažką darė, ir tada M. F. [Michailas Floryčius] bendrame kambaryje sėdėjo iki dvyliktos valandos, arba jis vakarais rašė laiškus, straipsnius, tada ji sėdėdavo bendrajame. Dėl to į „Skaitymų“ dvyliktą numerį aš nieko negalėjau patalpinti. Jei dabar neįsigudrinsiu ką nors sukurti, šį mėnesį man teks gyventi tik iš algos.

Nors aš visą laiką stengiausi su jais elgtis labai mandagiai, bet visgi negaliu pasakyti, kad mes išsiskyrėme labai draugiškai. Keletą kartų ji (Banevičienė) leido man suprasti, kad nesu jai paslaugus. Iš pradžių bandė įsakinėti man, kaip anksčiau tau, bet aš pasipriešinau. Kartą aš atsikėliau gana vėlai (mes visi keliamės vėlai) ir, nieko nepažadinęs, negėręs arbatos išėjau į gimnaziją, kur vyko revizija (9 valandą). Grįžau namo – ji bandė man iškelti sceną, visų pirma dėl to, kad aš nemandagus. Aš atsakiau, kad stengiuosi nieko nevaržyti ir nenoriu, kad mane varžytų, o prie papeikimų nesu pratęs ir man sakyti moralų neleisiu niekam, netgi žmonai. Tuo ir baigėsi.

Kitą kartą bandė mane pasiųsti kartu su vyru ieškoti kažkokio maklerio. Aš atsisakiau dėl laiko stokos. Bet paprastai aš stengiausi daryti jiems viską, ką galėjau.

Dabar ji taip pat visą laiką negaluoja, kaip ir anksčiau. Ypač vargsta su kaklu, kurį jai buvo kažkaip išbėrę. Apėjo visus gydytojus. Galų gale Germanas jai pasakė, kad tai visiškas menkniekis, kuris seniai būtų praėjęs, jei ji nebūtų tokia įtari ir nedirgintų odos visokiais įtrynimais ir tepalais. Po to ji Germanui siuntė griausmus ir žaibus. Bet reikėjo nelaimei atsitikti, kad tą patį pasakė ir gydytojas Jurgis Venckūnas, kurį ji išvadino chamu, žinoma, už akių.

Mane ji labai erzino savo nuotaika: visą laiką pikta, visą laiką nepatenkinta, pastoviai pykstasi su visais – su kiemsargiu, su kiemsarge, su Tekle. Visi jai sukčiai, vagys, apgavikai. Teko daug Lietuvai ir lietuviams. Galų gale ne kartą davė suprasti, kad mes dėl visko kalti. Mes neturėjom teisės jų čia kviesti, žinodami, koks čia brangumas, kaip čia nepatogu, kokie čia butai. Ir apskritai, kokią mes turėjome teisę kviesti juos pas save, į savo butą, kai pas mus taip nepatogu. <…> Aš į tai atsakiau, kad aš savo laiške jiems nutapiau Kauno gyvenimo paveikslą teisingai, o jeigu mano žmona, jų nuomone, pavedė juos, tegul iš jos ir reikalauja (reikia pasakyti, kad gyvenimas Kaune po tavo išvažiavimo tris kartus pabrango, pakanka pasakyti, kad 10 kiaušinių kainuoja dabar 60 markių). Jeigu ji tave apibars – tau bus… Prieš išvažiuojant jai buvo, jos žodžiais, pakilusi temperatūra, ir aš pareikalavau, kad ji dar tris dienas pabūtų pas mane, kol ten įšils butas, bet temperatūra nenukrito. Naujame bute pas juos aš dar nebuvau. Šiandien eisiu…

Tuo tarpu iš kitų V. Krėvės laiškų atrodo, kad, traukdamas iš duobės M. Banevičių, paklusnus žmonos valios vykdytojas dažnai nepaiso kitų žmonių interesų. Antai 1931 metais V. Krėvei rašytame laiške lietuvių ir lenkų rašytojas Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944), negavęs etato Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, piktinasi: „Visiems kitiems (tik ne man) ir Tamsta, ir Humanitarinių mokslų fakulteto taryba viską galit padaryti. Ypač Tamista susirūpinęs p. Banevičiaus vargu (nabagas turi tik 2 algas!), kad greitu laiku, dar šįmet, padarysi jį docentu…“

Šeimos griovėjas draugo kailyje

Skaitydamas laiškų ištraukas, ne vienas pasakytų: ir ko gi nepadarysi dėl tikro draugo? Tačiau ar jie tikrai buvo draugai? Iš toliau pateikiamų faktų aiškėja, kad ne. Maža to, M. Banevičius savo geradariui ne tik neatsilygino geru, bet dar ir iškrėtė didžiulę kiaulystę.

Rašytojo duktė Ona interviu literatūros tyrinėtojui A. Zalatoriui yra sakiusi, kad V. Krėvės šeimos nariai ir Banevičiai vieni kitų namuose lankėsi gana dažnai, o vasaras drauge leisdavo prie Lenkijos sienos buvusiame Panerių dvare, kurį kažkokie žmonės buvo nusipirkę kaip pensionatą. „Šalia – upė ir toj vietoj mano tėvas, Banevičius, Sezemanas ir kiti turėjo baisius „mūšius“; laiveliuose vienas prieš kitą baisius „mūšius“ darė, o lenkai stovėjo ant kito kranto ir rėkė: „Duok jam, duok, nepasiduok.“

Pati Ona tame pačiame interviu sakė M. Banevičiaus nemėgusi: „Banevičius mane labai kamavo: kur dedasi skylė, kai baranką suvalgai? Ir panašiai. Jie nemokėjo apsieiti su vaikais.“

Tačiau tai dar ne blogiausia. Į A. Zalatoriaus pastebėjimą, kad iš jos tėvo laiškų neatrodo, kad jis būtų patenkintas bendravimu su Banevičiais, Ona šiai minčiai pritaria be išlygų: „Ne, tėvas nebuvo Banevičiais patenkintas, bet reikėjo juos gelbėti. Jis su p. Banevičiene taip susipyko, kad ją išvarė vieną kartą iš namų.“ Regis, E. Banevičienės Kaune nemėgo ne tik V. Krėvė, bet ir daugelis su ja priverstų bendrauti žmonių. Štai su rašytojo šeima artimai bendravusio garsaus to meto aktoriaus, režisieriaus ir teatro pedagogo Konstantino Glinskio (1886–1938) žmona Olga Glinskienė prisimena, jog dauguma su V. Krėvės šeima bendravusių Kauno inteligentų negalėjo pakęsti E. Banevičienės arogantiško požiūrio į lietuvius ir nuolatinių tauškalų apie Paryžių, madas ir tualetus. Reikia tik įsivaizduoti, kaip rašytojas nelaukdavo sekmadienių, kada į jų namus pietauti ateidavo Banevičiai.

Bet ir tai dar ne visos bėdos, kurias M. Banevičius atnešė V. Krėvės šeimai. Rašytojas 1921 m. lapkričio 3 d. laiške žmonai iš Kauno rašė, kad dėl jos atsinaujinusio ryšio su M. Banevičiumi gali vėl įsiplieksti sutuoktinių nesantaika: „Apie juos [Banevičius] tau nerašysiu, apie savo reikalus jie tau rašo pakankamai. Žinau, kad dabar su jais susirašinėji tiesiogiai. Žinai, man atrodo, tu tik nepyk: jie vėl bus mūsų nesantaikos priežastimi. Aš tai jaučiu. Man kažkas sako, kad praeitis sugrįš, kad tavo jausmas jam vėl atgis. O nuojauta manęs neapgauna. Tik tada tu neapgaudinėk nei manęs, nei savęs. Kalbėk man tiesiai. Aš negerai jaučiuosi, kai pradedu tavęs pavydėti, bet dar blogiau gali būti tau…“
Kas tai – faktais pagrįsti žodžiai ar tiesiog liguistas vyro įtarumas, nepasitikėjimas sutuoktine?!

V. Krėvės duktė pokalbyje su A. Zalatoriumi sakė nieko įtartino mamos ir M. Banevičiaus santykiuose nepastebėjusi. Vis dėlto ji pripažįsta ne kartą buvusi tarp tėvų vykusių audringų scenų liudininke: „Kol dar gyvenom pirmaisiais metais Kaune, Gamtos tyrimo stoty, tai ten buvo didelių skandalų su Banevičiais. O paskui viskas nusiramino, ir vieninteliai skandalai buvo, kada lošė šachmatais – Banevičius negalėjo pralošti. <…> Gyvenimui einant, Banevičiai pasidarė antraeiliais draugais.“

Atrodo, kad M. Banevičius buvo gerokai sujaukęs Rebekos jausmus. Viename iš jos laiškų (1921 m. kovo 12 d.) aiškiai įžvelgiamas mėginimas sureguliuoti santykius su vyru:

Mano brangusis. Esu gyva ir sveika. Vaikas taip pat. Mane apima neviltis, kai prisimenu, kad mes dabar ne kartu, ir nežinau, kada būsime kartu. Mane tai piktina, mane slegia visi mūsų ateities planai šiais sunkiais laikais, šioje besikeičiančių įvykių sumaištyje…

Vitia! Mano mielasis! Prisimink, ką aš tau sakiau, prisimink, kaip įtikinėjau tave, kad įsikurti – tai lengvabūdiškumas, kad svarbiausia būti kartu, gyventi šalia, arti vienas kito ir nesikankinti vienatvėje [tai dar kartą įrodo, kad V. Krėvės žmona nenorėjo išvykti iš Baku ir kad išvykimas buvo priverstinis, – M. G.].Vitia! Ne! Aš ne apie vienatvę, ir man dabar nerūpi linksmybės, aš apie tai, kad šeima turi būti kartu. Tu kaip vyras ryžtingai tark savo žodį. Kiek dar tai tęsis?

Bet aš neturiu jokios vilties. Tu neryžtingas ir kupinas pačių naiviausių fantazijų. Pavargau labai. Ir mane apima skaudus apgailestavimas, kad išvažiavau iš namų… Išvažiavau, turėdama tik vieną norą – pamatyti vaiką, o dabar mano gyvenimas be tavęs neturi prasmės. Nuspręsk ką nors. Bet žiūrėk į viską rimtai.

Už praeities veiklą – dešimt metų lagerio

Nerado šeiminės laimės ir Banevičių pora. Sovietų okupacija užklupo juos nedideliame bute S. Nėries g. 14b–2, Kaune. Vaikų pora taip ir nesusilaukė. Nors Rebeka ne kartą žadėjo surasti E. Banevičienei tinkamą užsiėmimą, ši niekada niekur taip ir neįsidarbino. Per beveik dvi dešimtis metų taip ir nepramokusi lietuvių kalbos, ji buvo išlaikoma iš kuklių vyro pajamų.

Tačiau ir šių pajamų M. Banevičius greitai neteko. 1953 m. sausio 9 d., jau būdamas suimtas, MGB tardytojams jis nurodė: „1946 m. iš manęs pareikalavo dokumento, kad turiu aukštąjį išsilavinimą. Kadangi mano universiteto diplomas liko Baku, aš paaiškinau Kauno valstybinio universiteto rektoriui Antanui Purėnui, kad gyvenu su svetima pavarde ir kad universitetą Peterburge baigiau kaip Podšibiakinas. A. Purėno prašymu iš Leningrado buvo atsiųstas archyvo išrašas, kuriame nurodoma, kad Podšibiakinas 1910 metais iš tikrųjų baigė Sankt Peterburgo universitetą. Taip nuo 1946 metų gyvenu su dviguba pavarde, o 1947 m. tokia pavarde gavau pasą… <…> 1946 m. įsidarbinau Meno mokykloje, kur dirbau iki 1948 metų. Antraeilėse pareigose dirbau rusų kalbos mokytoju Žemės ūkio akademijoje, iš kurios 1950 metais buvau atleistas kaip nepatikimas. Nuo 1950 metų iki šiol dirbu rusų kalbos mokytoju Kauno 3-iojoje gimnazijoje.“

Iš Lietuvos TSR MGB susirašinėjimo su Baku, Maskvos ir Leningrado archyvais matyti, kad čekistai šį rusų veikėją stebėjo jau seniai ir tik ieškojo progos pričiupti. Galiausiai, surinkus pakankamai dokumentinių įrodymų, 1952 m. gruodžio 16 d. buvo pasirašytas orderis jį suimti.

Orderyje nurodoma, kad M. Banevičius „1906–1920 m. gyveno Baku m. pavarde Podšibiakin, buvo vienas iš kadetų partijos lyderių, o vėliau vadovavo šios partijos Baku miesto grupei. 1918–1919 m. Azerbaidžaną okupavus turkams, o vėliau anglams, buvo kontrrevoliucinio Rusų nacionalinio komiteto Baku skyriaus pirmininkas ir dalyvavo Baku miesto Dūmos veikloje. Priartėjus Raudonosios armijos daliniams prie Azerbaidžano sienų, padedamas Lietuvos atstovų pabėgo į Lietuvą…“

Beje, apie santykius su V. Krėve čekistų tardomas M. Banevičius nedaugžodžiauja. Jis tik paaiškina, kad su V. Krėve susipažino 1911–1912 metais, tačiau pažinties aplinkybių sakosi neprisimenąs. Tačiau per kiek vėlesnę apklausą jis tvirtino, kad su V. Krėve susipažinęs 1918–1919 m. „V. Krėvė-Mickevičius, dirbdamas mokytoju, tuo pat metu ėjo Lietuvos konsulo Azerbaidžane pareigas. Aš tuo metu taip pat dirbau mokytoju ir taip su juo susipažinome dar artimiau. 1920 m. Krėvė taip pat išvyko iš Baku į Lietuvą“, – skaitome apklausos protokole.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kaip M. Banevičius-Podšibiakinas vertina savo globėjo pasitraukimą nuo sugrįžtančių sovietinių okupantų: „1944 metais Krėvė pabėgo su vokiečiais, kur jis dabar yra, aš nežinau“, – taip rusų nacionalistas apibūdina savo geradarį, kuris nacių okupacijos metais buvo ieškomas gestapo ir tik per plauką išvengė Štuthofo koncentracijos stovyklos.

Vis dėlto M. Banevičiaus suėmimo pretekstu tapo ne jo kadetiška „kontrrevoliucinė“ praeitis Peterburge ir Baku, o mokykloje įvykęs palyginti menkas incidentas. Suėmimo orderyje jis aprašomas taip: „1951 metų gruodžio mėnesį posėdyje rusų kalbos mokytojų sekcijos 10-ojoje vidurinėje mokykloje Kauno posėdyje dėl rusų kalbos dėstymo pertvarkos Banevičius mėgino įrodinėti, kad J. Stalino darbas kalbotyros klausimais neįnešė nieko naujo į rusų kalbos studijas, o tik atkūrė senąją gramatiką, todėl lietuviškoms mokykloms persitvarkyti dėl šio darbo nereikia, nes Lietuvoje rusų kalbos buvo mokoma teisingai.“

Be to, dokumente nurodyta, kad jis tiek nepriklausomos Lietuvos laikais, tiek ir sovietiniais metais savo bute iki 1952 m. laikė antisovietinės literatūros. Todėl trijų MGB pareigūnų pasirašytame orderyje nurodoma jį suimti ir padaryti kratą.

Tą pačią 1952 m. gruodžio 16 d. M. Banevičius buvo areštuotas, o dar po trijų dienų pasirašytas potvarkis dėl jo suėmimo. Maždaug tris savaites suimtasis laikytas kalėjime, nepateikus jam jokio kaltinimo. Oficialus nutarimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn buvo priimtas tik 1953 m. sausio 10 d. ir jam buvo pateiktas prokuroro kaltinamasis aktas.

Tardymai, liudytojų apklausos ir reikiamų dokumentų paieška neužtruko ir trijų savaičių. Sausio 29 d. MGB Kauno srities tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas papulkininkis Valdajevas pasirašė kaltinamąją išvadą, kurioje sakoma: „Banevičius, jis taip pat Podšibiakinas Michailas Florovičius, gimęs 1884 metais Baku mieste, rusas, TSRS pilietis, iš miestiečių, nepartinis, išsilavinimas aukštasis, neteistas. Iki suėmimo gyveno Kauno mieste ir dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju 3-iojoje vidurinėje mokykloje.

Banevičius kaltinamas tuo, kad, būdamas vienu iš buržuazinės kadetų partijos Baku skyriaus vadovų, o vėliau – Baku veikusio Rusų nacionalinio komiteto pirmininku, užsiėmė kontrrevoliucine veikla, palaikė ryšius su Azerbaidžano buržuazine Vyriausybe ir užsienio okupacinių karinių pajėgų vadovybe. 1920 metais, vengdamas atsakomybės už vykdytą kontrrevoliucinę veiklą, priėmė Lietuvos pilietybę, pakeitė Podšibiakino pavardę į Banevičiaus ir pabėgo į buržuazinę Lietuvą, kur, išvykęs į užsienį, taip pat bendravo su baltaisiais emigrantais.

Buržuazinio režimo Lietuvoje laikotarpiu ir iki suėmimo dienos laikė savo bute antisovietinio turinio literatūrą, taip pat skleidė šmeižikiškus prasimanymus apie vieną Komunistų partijos ir Sovietų valstybės vadovo mokslinį darbą.“

Lygiai po mėnesio M. Banevičius stojo prieš teismą. Jis tikėjosi būsiąs išteisintas, nes jautėsi niekuo sovietų valdžiai nenusikaltęs. Priešingai – M. Banevičius visada laikė save kankiniu, visą gyvenimą kovojusiu už rusų ir Rusijos interesus, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo carinė imperija, ar bolševikinė valstybė. „Kad ir bent koks jūsų nuosprendis, jis man nebus sunkesnis už mano pergyventus metus ir prašau mane išteisinti“, – baigdamas paskutinį žodį sakė teisiamasis.

Deja, M. Banevičiaus laukė tikras šokas: 1953 m. vasario 19 d. vykusiame posėdyje jis buvo nuteistas dešimčia metų laisvės atėmimo su turto konfiskavimu. Bausmę atlikti nuteistasis nusiųstas į netoli Šilutės esantį Macikų lagerį.

Mintys prie kapo duobės

Keista, bet iš karto po nuosprendžio M. Banevičius nepuolė jo skųsti. Laišką Lietuvos TSR Aukščiausiajam teismui jis parašė tik 1954 m. rugpjūčio mėnesį. Laiške M. Banevičius tvirtina į kadetų partiją įstojęs dėl trijų priežasčių: pirma, tuometinės Rusijos visuomenės politinė savimonė buvusi labai žemo lygio, antra – jis pats buvęs per jaunas, kad susigaudytų to meto politinėse srovėse bei partijose, trečia – kadetų partijai priklausė progresyvūs profesoriai, darę jaunam studentui didžiulę įtaką.

Laiške Lietuvos TSR Aukščiausiajam teismui galima rasti daugybę neatremiamų argumentų, turėjusių įrodyti, kad M. Banevičius nuteistas nekaltai. „Kaltinamasis aktas, o vėliau ir mano atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis inkriminuoja man tai, kad būdamas partijoje, mitinguose ir spaudoje pasisakiau prieš kairesnės krypties partijas. Tačiau jei egzistuoja partijos, tarp jų neišvengiama kova, tiek žodžiais, tiek spaudoje, taigi kaltinti mane tuo, kad aš ne tik priklausiau partijai, bet ir polemizuodavau su kitomis partijomis, paprasčiausiai beprasmiška“, – dėsto nuteistasis.

Be to, laiške jis ne be pagrindo tvirtina, kad jam skirti dešimt metų kalėjimo faktiškai prilygsta mirties bausmei. „Man jau 70 metų, o juk ir normaliose sąlygose ne visi sulaukia 80-ties“, – rašo kalinys, prašydamas teismo nuosprendį panaikinti ir išleisti jį į laisvę.

Tačiau buvusio kadeto argumentai Aukščiausiojo teismo neįtikino. 1954 m. spalio 30 d. Lietuvos TSR prokuroras per lagerio administraciją pranešė nuteistajam, kad nuosprendis liko nepakeistas. Beliko paskutinė galimybė – prašyti malonės. Čia iniciatyvą perėmė E. Banevičienė. 1955 m. vasario 14 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio (1899–1980) kanceliariją pasiekia jos rašytas malonės prašymas. Jame E. Banevičienė pripažįsta vyro kaltę, tačiau viską, už ką jis buvo nuteistas, vadina ne nusikaltimais, o tiesiog klaidomis, dėl kurių jos vyras dabar labai gailisi.

Maža to, ji atkreipia dėmesį į vyro nuopelnus, kurių svarbiausias – rusų kultūros diegimas Lietuvoje. Paskutinėse malonės prašymo pastraipose E. Banevičienė neslepia emocijų. Mėgindama suminkštinti adresato širdį, ji maldauja: „Būkite atlaidus senam rusų inteligentui. <…> Prašau atleisti jam ir dovanoti jam laisvę. Suteikite jam galimybę numirti savo kampelyje, savo šeimoje.“

1955 m. vasario 21 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo kanceliariją pasiekia ir paties M. Banevičiaus rašytas malonės prašymas. Šiame dešimties lapų dokumente iš esmės kartojami E. Banevičienės išsakyti argumentai, tik vyro tonas dar nuolankesnis nei jo žmonos. Prašymo pabaigoje rašoma: „Prašau suteikti man malonę, grąžinti man laisvę, pažadu savo nuoširdumu pateisinti pasitikėjimą ir atiduoti likusį gyvenimą bei jėgas Tėvynės labui, eidamas keliu, kurį mums nurodė Partija.“ Štai kas beliko iš buvusio bolševikų priešo ir Rusijos imperijos gynėjo!

Prisiminkime, kad tuo metu Sovietų Sąjungoje vyko rimtos permainos, teikiančios politiniams kaliniams didelių vilčių. Po Josifo Stalino (1879–1953) mirties į valdžią veržęsis pagrindinis Gulago architektas – MGB šefas Lavrentijus Berija (1899–1953) suimtas ir sušaudytas, o TSRS komunistų partijai vadovaujantis Nikita Chruščiovas (1894–1971) ruošiasi paskelbti kursą į destalinizaciją.

Nujausdamas artėjantį politinio klimato atšilimą, M. Banevičius skuba juo pasinaudoti. 1955 m. kovo 5 d. jis rašo laišką TSRS Generaliniam prokurorui, atkreipia pareigūno dėmesį į tai, kad, nuteisus ir pasmerkus L. Beriją, daugeliui nuteistųjų buvo gerokai sutrumpintas bausmės laikas, o nemažai jų daliai nuosprendžiai visiškai panaikinti.

„Tačiau Partijos ir Vyriausybės malonė tuo neapsiribojo. Tarp kalinių yra viena ypač nelaimingų žmonių kategorija – tai nuteistieji sergantys sunkiomis, lagerio sąlygomis neišgydomomis ligomis. Tokiems buvo suteikta teisė anksčiau laiko išeiti į laisvę, jei jie pripažįstami nepagydomais ligoniais“, – rašo M. Banevičius, informuodamas, kad iš Vilniaus atvykusi speciali komisija pripažino jam teisę išeiti į laisvę dėl sunkios ligos. „Tačiau gruodžio 29 dieną lagerio administracija paskelbė man teismo nutartį nesuteikti man šios teisės, nes aš atlikau nedidelę bausmės dalį“, – skundžiasi jis.

Dar kartą išsamiai išdėstydamas jau ne kartą naudotus argumentus, rodančius, kad nei Baku, nei nepriklausomoje Lietuvoje, nei vėlesniais metais jis neužsiėmė antisovietine veikla, už kurią buvo nuteistas, M. Banevičius prašo TSRS Generalinio prokuroro peržiūrėti bylą ir išleisti jį į laisvę.

Šviesa tunelio gale pasirodė vasaros pradžioje. 1955 m. birželio 15 d. speciali komisija, peržiūrinti nuteistųjų už „kontrrevoliucinę veiklą“ bylas, atsisakė sutrumpinti M. Banevičiaus bausmės laiką iki penkerių metų, tačiau nutarė pritaikyti jam 1953 m. kovo 27 d. priimtą TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaką dėl amnestijos.

1955 m. liepos 8 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija priima nutartį: pritaikyti M. Banevičiui amnestiją ir nedelsiant išleisti į laisvę. Liepos 16-ąją nuteistajam
atsiveria lagerio vartai.

Tačiau laisvė buvusio rusų nacionalisto ir politinio kalinio nebedžiugina. Prarasta sveikata, svetima terpė, kurioje nebėra nei draugų, nei bičiulių. Net ir V. Krėvė jau seniai buvo išvykęs į Ameriką ir 1954 m. liepą atgulęs amžinajam poilsiui Putnamo lietuvių kapinėse…

Lieka nelengva kova su vietiniais biurokratais dėl vargano savo turto, konfiskuoto įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. O juk net iki suėmimo Banevičiai gyveno labai kukliai, jei nepasakytume – skurdžiai. Tai liudija po suėmimo sudarytoje byloje esantis jo turto aprašymas – du stalai, knygų lentyna, drabužių spinta su veidrodžiu, staliukas radijui, dvi kėdės, pora fotelių, padėvėtas kostiumas, aštuoniasdešimt aštuonios knygos ir trys šimtai penkiasdešimt rublių. Štai ir viskas, ką Lietuvoje užgyveno žymus Rusijos kadetas.

Teisybės dėlei reikėtų pabrėžti, kad tiek knygų M. Banevičiaus asmeninėje bibliotekoje buvo iki jo suėmimo, vėliau jų skaičius sumažėjo, nes KGB Kauno srities valdybos tardymo skyriaus 1953 m. sausio 27 d. sprendimu dalis bibliotekos, kaip „ideologiškai priešiška ir kenksminga“ literatūra, buvo sudeginta…

M. Banevičius gyvenimo saulėlydyje (jis gyvųjų pasaulį apleido 1963 m. kovo 10 d. Kaune) labai gerai suprato visą savo padėties tragizmą. Kitaip nei jo globėjas V. Krėvė, jis nepaliko po savęs beveik nieko, net palikuonių. 1958 m. kovo 20 d. laiške rašytojui Vytautui Sirijos Girai (1911–1997) buvęs politikas rašė: „Mirtis – tai neišvengiama žmogaus tragedija, ir prie iškastos kapo duobės nutyla protas ir kalba tik širdis bei siela. Kaip gerai, kad Jūs turite vaikų. Į juos persikelia mūsų gyvenimas, mūsų žmogiškoji esmė, ir mirtis darosi ne tokia negailestinga ir baisi…“

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 2 / Apie tai, kad pirmąjį mums žinomą laišką Tėvynėn V. Krėvei pavyko nusiųsti ne anksčiau kaip 1919 m. viduryje, galima spręsti iš jo turinio. Kalbėdamas apie grįžimą, V. Krėvė mini Lietuvos konsulato Baku atidarymą…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 1 / Tuometinė Lietuvos padėtis – sienų ir sostinės nebuvimas, vokiečių viešpatavimas ir svetimo valdovo kvietimas galėjo simboliškai atsispindėti 1918 metais parašytame V. Krėvės ciklo „Iš šios gadynės jausmų“ kūrinyje „Rūmų griuvėsiai“.

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2019 m. Nr. 12 / V. Krėvė savomis akimis viso to nebematė – vėlyvą 1918-ųjų pavasarį iš Baku jis išvyko į Lietuvą. Gimtinėn rašytojas grįžo su Lietuvos Tarybos įgaliotinio išduotu, bet vokiečių Oberosto patvirtintu asmens paliudijimu Nr. 1672…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „nusiminimo aidai“ (I dalis)

2019 m. Nr. 11 / Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į šalies kūrimo darbą…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 12 / Informuotas – vadinasi, ginkluotas. Iš V. Krėvės politinės dokumentinės apybraižos „Bolševikai“ matome, kad jis taip pat gerai žinojo ir 1920 metų pavasarį planuotos…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 11 / Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose naujais aspektais gvildenama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės politinė veikla…

Elčin Huseinbeili. Saulė spigina į akis

2013 m. Nr. 4 / Iš azerbaidžaniečių k. vertė Halina Kobeckaitė ir Mahiras Gamzajevas / Elčinas Huseinbeilis – šiuolaikinis azerbaidžaniečių rašytojas. Gimė 1961 gruodžio 23 d. Džabrailo rajone (Azerbaidžanas)…

Pranas Visvydas. Vincas Krėvė pabūgo filmavimo

2012 m. Nr. 12 / Tai buvo vienas iš ilgesnių laiškų Vladui. Mylėjo jis ir gerbė savo gimnazijos klasės draugus kaip retas kitas. Esu tikras, jei tada 1951 metais Vincas Krėvė būtų paskaitęs Jono Meko lyriškas „Semeniškių idiles“…

Regimantas Tamošaitis. Meninės vaizduotės trajektorijos

2012 m. Nr. 12 / Vincui Krėvei – 130 / Vincas Krėvė-Mickevičius savo raštais kūrė romantinę Lietuvos legendą, kurią siekė paversti politine, kultūrine ir dvasine Lietuvos realybe. Jo meninės vizijos XX a. pradžioje teikė stiprių…

Mahir Gamzajev. Žvilgsnis iš Baku

2012 m. Nr. 12 / Daugiau kaip prieš šimtą metų, 1909 m. birželio 4 d., Kijevo Šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto absolventas Vikentij Iosifovič Mickevič, tikėdamasis gauti rusų kalbos ir literatūros mokytojo pareigas…

Viktorija Daujotytė. Vinco Krėvės universalijos

2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…

Vladas Turčinavičius. Vincas Krėvė politikos liūne (1920–1926)

2012 m. Nr. 7 / Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis sukūrė raiškius herojiškus, atgimstančią tautą žavinčius personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Gerai pažinęs Oriento kultūras…