Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „nusiminimo aidai“ (I dalis)

2019 m. Nr. 11

„Rusijoje buvo revoliucija. Lietuviai norėjo grįžti į tėvynę. Jie keliavo traukiniais, vežimais arba pėsčiomis. <…> Niekas nenorėjo pasilikti Rusijoje.“ Taip prisiminimuose rašė gydytoja oftalmologė, Vilniaus krašto visuomenės veikėja Veronika Alseikienė-Janulaitytė (1883–1971), Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje dirbusi Minske tarp lietuvių pabėgėlių, besiveržiančių iš Rusijos į savo kraštą.

1918-ųjų kovą, prabėgus vos porai savaičių nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, tarp bolševikinės Rusijos ir Vokietijos buvo pasirašyta Bresto taika. Vienas iš šios sutarties punktų atvėrė kelią namo trims šimtams penkiasdešimčiai tūkstančių lietuvių, kadaise pasitraukusių į buvusios imperijos platybes nuo kaizerinių okupantų, o dabar bėgančių nuo valdžią šioje šalyje užgrobusių bolševikų.

Kaip rašo istorikas Tomas Balkelis, Rusijoje atsidūrusių lietuvių grįžimo motyvai buvo patys įvairiausi – „nuo ideologinio prisirišimo prie nepriklausomos Lietuvos idėjos, geresnio gyvenimo, karjeros vilčių iki paprasto noro išvengti politinio teroro, suirutės ir bado Rusijoje. Patriotinės nuotaikos buvo būdingesnės inteligentijai, tačiau bado baimė persekiojo daugumą kitų pabėgėlių. Tremties patirtis vertė pabėgėlius naujai apsibrėžti ir įvertinti savo „tėvynės“ sampratą. Namų ilgesys padėjo sutvirtinti etninį jų identitetą ir išskyrė juos iš kitų vietinių gyventojų grupių. Karo metai, praleisti tremtyje, vertė konsoliduotis į bendruomenes ir naujai apmąstyti savo tautiškumą“¹.

Susigrąžinti inteligentus ir ūkio specialistus pirmumo tvarka Lietuvos valdžia mėgino vos paskelbusi nepriklausomybę. Likusieji turėjo laukti ilgoje eilėje arba mėginti grįžti savarankiškai. Kaip atsiminimų knygoje „Nepriklausoma Lietuva“ rašė advokatas ir politikos veikėjas Rapolas Skipitis (1887–1976), tokie keliautojai traukiniais dažnai atsidurdavo tiek maisto atsargas mėginančių rekvizuoti bolševikų, tiek ginkluotų „duonos ieškotojų“ ugnyje. Buvo daug nukautų ir sužeistų pabėgėlių. Pasak būsimo Lietuvos kariuomenės vado, generolo Stasio Raštikio (1896–1985), kitų kelias namo, pavyzdžiui, Lietuvos pabėgėlių Gruzijoje, vokiškais traukiniais vedė pro Juodosios jūros pakrantę, Rumuniją, Vengriją, Čekiją ir Lenkiją.

Tuo metu į Lietuvą veržėsi ne vien karo pabėgėliai – tarp grįžtančiųjų buvo ir nemažai lietuvių, imperijos platybėse atsidūrusių dėl kitų priežasčių ir kitu laiku. Vienas iš jų – Baku mieste mokytojavęs rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954). Dešimtį metų svetur išgyvenusio ir žinios, kad Lietuva ištrūko ir iš carinės Rusijos, ir iš kaizerinės Vokietijos gniaužtų, sulaukusio rašytojo svajų sparnai nešte nešė jį namo. Tai liudija ir paties V. Krėvės žodžiais pagrįsta jo biografija, skelbiama 1921 metais Kaune išleistame „Lietuvos albume“. Čia sakoma, kad visi ligšioliniai rašytojo darbai buvo skirti svetimiems, „kurių tarpe atsiėjo jam gyventi ir V. Mickevičius vis nerimo, negalėdamas dirbti savo tautai ir kultūrai²“. Ir štai 1918-ųjų vasarą V. Krėvė jau traukė į plaučius svaiginantį gimtinės vėją.

Regis, viskas nublanko prieš šį laisvės gurkšnį – ir Baku 1918-ųjų kovo–gegužės mėnesiais patirtas bolševikinis košmaras, ir sunki bei kupina pavojų kelionė per chaoso apimtą Rusiją… Bet kol kas neprisiminkime to, kaip patirtų vargų nenori prisiminti ir pats rašytojas. Kas tie vargai, kai kojos remiasi į gimtąją žemę, o dangumi ritasi viltį nešantys debesys. Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o jo širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į didžios šalies kūrimo darbą…

Bet tuo tarpu padėkime į šalį šviesias viltis ir trumpai prisiminkime, kokie likimo vingiai nuvedė V. Krėvę į tolimąjį Kaukazą, ilgam atskirdami rašytoją nuo gimtosios žemės.

Tolimo kelio pradžia

Kurtis taip toli nuo Tėvynės V. Krėvė apsisprendė 1909-aisiais, baigęs studijas Kijevo imperatoriškajame šv. Vladimiro universitete. Drauge su 1908 m. gruodžio 21 d. išduotu pirmojo laipsnio diplomu (Nr. 36016) gautas aukso medalis atvėrė buvusiam studentui galimybę likti Kijeve ir ruoštis profesūrai, juolab kad tam reikalui, Kijevo universiteto Sanskrito ir lyginamosios kalbotyros katedros profesoriui Fridrichui Knaueriui (1849–1917) rekomendavus, jam buvo paskirta speciali universiteto stipendija.

Tačiau būsimas rašytojas apsisprendė kitaip. Baigęs universitetą, po pusmečio jis 1909 m. birželio 4 d. iš tuometinės Merečės (Merkinės) kreipėsi į Tiflise rezidavusį Kaukazo švietimo apygardos globėją Nikolajų Rudolfą (1862–?) tokiu laišku: „Norėdamas gauti rusų kalbos ir literatūros dėstytojo vietą, turiu garbės nuolankiai prašyti Jūsų Prakilnybę skirti mane rusų kalbos ir literatūros mokytoju vienoje iš vidurinio mokymo įstaigų, esančių Jūsų Prakilnybei patikėtoje apygardoje“³.

Kas paskatino sprendimą išvykti į Kaukazą? Vieną iš įtikinamiausių versijų dar 1921-aisiais pateikė „Lietuvos albumas“. Jame apie V. Krėvę rašoma taip: „Baigęs universiteto mokslus buvo paliktas prie universiteto ruoštis į docentus, bet nebuvo patvirtintas Kijevo mokslo apygardos globėjo Piotro Zilovo, kuris pastatė jam sąlygą priimti pravoslaviją ar bent Liuterio tikybą. Mickevičiui nuo to atsisakius, jis buvo gavęs vietą Kijevo komercijos mokykloje, bet ir čia nebuvo patvirtintas kaipo „lenkas“ [rusų biurokratai tais laikais beveik visus katalikus laikė lenkais – M. G.].

Tiesa, pats V. Krėvė vėliau tvirtins komercijos mokykloje vis dėlto dirbęs. Bet kol kas paminėkime kitas jo apsisprendimo išvykti versijas. Kai kas iki šiol tvirtina, kad tokį sprendimą nulėmė materialinis išskaičiavimas – Kaukaze absolventas neva tikėjęsis gerokai didesnio atlyginimo, nei galėjo gauti, likęs Kijeve. Tačiau vargu ar šis motyvas galėjo būti lemiamas: lakoniškame V. Krėvės susirašinėjime su N. Rudolfu apie būsimą algą nėra pasakyta nė žodžio, tad pretendentas į mokytojo pareigas negalėjo žinoti, kiek jis uždirbs.

Minėta ir dar viena V. Krėvės noro vykti į Kaukazą priežastis – prastėjanti sveikata. Pats V. Krėvė viename 1908 m. rudenį bičiuliui rašytojui Liudui Girai (1884–1946) iš Kijevo rašytame laiške užsiminė apie aptiktas džiovos užuomazgas⁴. Tai lyg ir paaiškintų rašytojo norą persikelti į tinkamesnio klimato kraštą. Tačiau daugiau apie savo ligą V. Krėvė niekada niekam neužsiminė, kaip ir neminėjo, jog būtų gydęsis. O turint galvoje, kad rašytojas kituose laiškuose skrupulingai pasakodavo apie visus savo negalavimus, sunku patikėti, jog jis būtų nutylėjęs apie mirtiną pavojų keliančią džiovą. Pagaliau, ir klimatas jūros pakrantėje esančiame Baku ne toks jau sausas, kokio reikėtų tokiam ligoniui.

Taigi, abi paminėtos sprendimo vykti į Azerbaidžaną versijos neatrodo nei patikimos, nei logiškos. Tad belieka grįžti prie pirmosios priežasties – V. Krėvė nepasiliko Kijeve, nes nenorėjo, kad jo gyvenimą nuodytų rusiškas šovinizmas. Juk būtent savo religinių ir etnokultūrinių šaknų atsisakymas ir buvo jo pasilikimo Kijeve sąlyga. Vertėtų pridurti, kad tokią sąlygą V. Krėvei iškėlęs jau minėtas P. Zilovas aktyviai dalyvavo Kijevo rusų nacionalistų klubo posėdžiuose ir 1913 m. už „nuopelnus rusų reikalui“ buvo išrinktas šios organizacijos garbės nariu. Kaip prisiminimuose teigia Galicijos ir Lodomerijos karalystės vietininkas, politikos veikėjas, žymus lenkų istorikas profesorius Michalas Bobrzynskis (1849–1935), visa rusofilų veikla Ukrainoje siekta ugdyti jos žmonių vienybės su Rusija jausmui ir kovoti su katalikybe ir „ukrainizmu“.

Nors ir būdamas Rusijos imperijos kultūros ir švietimo sistemos auklėtiniu, V. Krėvė su tokiomis šovinistinėmis nuotaikomis taikytis negalėjo ir visomis išgalėmis stengėsi būti kuo toliau nuo šovinistinio raugo. Galbūt todėl daugiatautis ir daugiakultūris Kaukazas jam pasirodė tinkama vieta gyventi, dirbti ir kurti. Be to, kaip Rytų kultūros specialistas, jis norėjo būti arčiau gaivaus oriento šaltinio ir pasisemti iš jo jau nebe teorinių, o praktinių žinių bei patirties.

Nesutikęs atsisakyti katalikybės, V. Krėvė prarado teisę mokytojauti Kijevo mokslo apygardoje. Tiesa, šešių šimtų rublių metinės stipendijos, kurią jis gavo ruošdamasis magistro laipsniui, P. Zilovas iš absolvento neatėmė. Tačiau tokių pinigų pragyvenimui neužteko, tad teko ieškotis laikino darbo. Kaip matome iš gyvenimo aprašymo, kurį apie 1922 m. V. Krėvė pateikė besikuriančiam Kauno universitetui, jis 1908–1909 m. mokytojavo Kijeve, Mokytojų draugijos komercijos mokykloje. O tuo pačiu dairėsi nuolatinio darbo tolimajame Kaukaze.

1909 m. liepos 2 d. V. Krėvė sulaukė iš jau minėto Kaukazo švietimo apygardos globėjo kanceliarijos telegramos, kurią pasirašė apskrities inspektorius Sergejus Larionovas: „Mereč, Mickevičiui. Siūlau Baku realinėje. Telegrafuokite“⁵. Jau kitą dieną V. Krėvė iš Merkinės telegrafavo: „Sutinku. Mickevičius“⁶. Tokiais keliais V. Krėvė 1909-ųjų rugpjūtį atvyko į Baku ir pradėjo dirbti rusų kalbos bei literatūros mokytoju prestižinėje šio miesto mokykloje…

Lietuva be inteligentų – Lietuva be ateities

O dabar vėl grįžkime į 1918-ųjų vasarą ir įsitikinkime, kad V. Krėvės sugrįžimas neliko nepastebėtas Lietuvos spaudoje. Dienraščio „Lietuvos aidas“ 1918 m. birželio 29-osios numerio (Nr. 73) skiltyje „Tremtinių grįžimas Vilniun“ rašoma: „Vilniun parvažiavo dantų gydytoja Janulaitytė-Biliūnienė, Baku gimnazijos mokytojas Vincas Mickevičius (Vincas Krėvė) ir kunigas Adomas Lastauckas.“ Čia kalbama apie iš Voronežo grįžusią gydytoją, Lietuvos visuomenės ir politikos veikėją Juliją Janulaitytę-Biliūnienę (1880–1978), rašytojo Jono Biliūno našlę. Kitame „Lietuvos aido“ numeryje galima rasti skelbimą apie tai, kad J. Janulaitytė atidarė savo odontologijos kabinetą Vilniuje Jagėlonų (buv. Žandarų) g. 9 namo 4 bute.

Iš to, kad 1918 m. birželio 27-osios „Lietuvos aido“ numeryje jokios informacijos apie lietuvių sugrįžimus nėra, birželio 28-ąją laikraštis neišėjo, o apie V. Krėvės sugrįžimą paskelbta birželio 29-osios numeryje, galima spręsti, kad į Tėvynę rašytojas greičiausiai parvyko birželio 26 dieną. Beje, „Lietuvos aido“ nepasirodymo priežastį galime aptikti politikos ir visuomenės veikėjo Stepono Kairio (1879–1964) redaguotame socialdemokratinės krypties savaitraštyje „Darbo balsas“. Jo 1918 m. birželio 13-osios numeryje pranešama: „Vyriausiojo Rytų Karo Vado įsakymu yra uždarytas spausdinti vienai savaitei. Artimiausias „Lietuvos aido“ 68 numeris galės išeiti antradienį, birželio 18 dieną“. Tokių laikinų dienraščio leidimo sustabdymų būta ir daugiau, tad galima numanyti, kad V. Krėvė Lietuvoje galėjo pasirodyti tomis savaitės dienomis, kai „Lietuvos aidas“ nebuvo spausdinamas.

V. Krėvė į Lietuvą grįžo su didele parvykstančių lietuvių inteligentų banga, kurioje tomis dienomis būta daug ryškių asmenybių. „Lietuvos aidas“ netruko pranešti, kad birželio 28-ąją iš Voronežo grįžo žymusis Lietuvos kalbininkas Jonas Jablonskis (1860–1930), beveik tuo pat metu – Lietuvių vyriausiosios tarybos Rusijoje generalinis sekretorius, advokatas ir būsimas teisingumo ministras Stasys Šilingas (1885–1962), Voronežo lietuvių gimnazijos mokytojas – būsimasis švietimo ministras, Seimo pirmininkas ir valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis (1881–1959), tuometinis studentas, o vėliau – teisininkas ir žymus Lietuvos diplomatas Vaclovas Sidzikauskas (1893–1973), teisininkas, politinis bei visuomenės veikėjas, būsimasis Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Tumėnas (1880–1946), būsimasis Lietuvos vyskupas Vincas Borisevičius (1887–1946) ir tokie žinomi menininkai kaip dailininkas, vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių Juozas Zikaras (1881–1944), Valstybės teatro režisierius Juozas Vaičkus (1885–1935), kompozitorius, Lietuvos profesionalaus operos teatro organizatorius ir operos dirigentas Juozas Tallat-Kelpša (1889–1949) ir kiti būsimi žymūs Lietuvos kultūros bei politikos veikėjai.

Minimi laikraštyje ir kiti tomis dienomis į Vilnių sugrįžę lietuviai inteligentai bei ištisos lietuviškos įstaigos:

…Birželio 25 ir 26 d. naktį iš Maskvos, vadovaujant kunigui Povilui Jakubėnui atvažiavo Vilniun (kol kas sėdi vietinėse karantinose) arti 700 žmonių: jų tarpe yra vaikų prieglauda (200 žm.), kelios dešimtys studentų, daug daugiau vidurinių mokyklų mokinių ir inteligentų. 26 ir 27 naktį, vadovaujant kunigui dekanui Julijonui Jasienskiui ir panelei Teresai Prapuolenytei iš Voronežo atvažiavo didelis būrys mokinių, mokytojų ir tarnautojų, iš viso 1342 asmenys. Visi šie žmonės išdalyti po Vilniaus, Kauno ir Gardino karantinas. Tuo būdu iš Voronežo atsikėlė Yčo vyrų ir moterų gimnazijos, Vilkaviškio gimnazijos „Saulės“ kursai, mokytojų institutas ir vaikų prieglaudos⁷.

Jei ne sugrįžtantys inteligentai, kažin ar būtų kam pakloti pamatus statomam laisvos valstybės rūmui. Tai, kad Lietuvos Taryba ypač rūpinosi nepamesti iš akių sugrįžtančių šviesuolių, liudija kad ir toks pranešimas, išspausdintas 1918 m. birželio 13-osios „Darbo balse“:

Grįžusiųjų Lietuvon inteligentų ir kitų profesijų asmenų domei: Lietuvos Tarybos Tremtinių ir Belaisvių grąžinimo Komisija registruoja grįžusius Lietuvon inteligentus ir šiaip įvairių profesijų asmenis, kad, reikalui atėjus, atstatant Lietuvos valstybę, turėti savo žinioje visas inteligentines mūsų krašto pajėgas ir jas įtraukti valstybės atstatymo darban. Todėl prašoma visų Lietuvon grįžusiųjų inteligentų ir šiaip įvairių profesijų asmenų – patiems arba raštu – pranešti apie save Tremtinių ir Belaisvių grąžinimo Komisijai…

…Tremtinių ir Belaisvių grąžinimo Komisija priima savo biure nuo 10–1 val. ryto ir nuo 5–6 val. vakaro Šv. Jurgio prosp. Nr. 11. Adresas: Litauische Taryba, Ruckwanderer u. Gefangenen Kommision, Wilna.

Vienas iš tų, kuriam buvo skirtas toks Lietuvos Tarybos rūpestis, buvo ir mūsų pasakojimo herojus V. Krėvė…

Svajonių takais ir pirmieji nusivylimai

Sunku net įsivaizduoti, ką jautė inteligentai, po sunkių priverstinio išsiskyrimo metų sugrįžę į laisvėjančią Tėvynę. Apie tuos jausmus turbūt nieko ir nežinotume, jei ne menininkai, ypač taip vaizdžiai išsakę juos 1918-ųjų pavasarį parašytuose kūriniuose. Kaip čia nepaminėti rašytojo ir visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) publicistinių kūrinių „Oi, kiek pergyventa!“, „Oi, kiek ilgėtasi!“, „Oi, kiek jau atsimainyta!“, „Vilniaus reikšmė Lietuvai“ ir kitų.

V. Krėvė savo sunkią kelionę iš Baku apdainavo kūrinyje simboliniu pavadinimu „Skersakelėj“, pirmą kartą išspausdintame „Lietuvos aido“ 1918 m. liepos 16 d. numeryje. Šis tekstas retai spausdinamas, mažai žinomas plačiam skaitytojų ratui. Todėl cituojame jį beveik ištisai:

Ankstą rytą aš atsikėliau ir nuėjau kelionės svajonių takais.
Bet kad anksti atsikėliau, miegas dar nebuvo apleidęs mano blakstienų, ir aš beeidamas dar sapnavau.
Auksinį sapną, spalvotą, kaip vaivorykštė.
Sapnavau ir nubusti negalėjau, o kas būtų mane pažadinęs, tokio nebuvo…
Šiauri vėjai pūtė, taršė mano plaukus, o aš ėjau sapnuodamas šalin, kur auksiniai saulės spinduliai kitą gyvenimo būdą tvėrė, kitą gamtą gaivino.
Skaudūs lietūs lijo, audros ir bangai siuto, bet aš šlapias ir perdrėktas ėjau sapnuodamas šalin, kur saulės auksinių spindulių debesiai niekuomet nedengia, kur nėra nei miglų, nei drėgnos…
Kur vien mėlynų padangių beribė gilmė žavėja sielas…
Sunkus mano buvo kelias, akmenimis nusėtas. Pasimušė padai mano, krauju taškėjo mano pėdai, o aš sapnuodamas vis ėjau šalin, kur nėra skaudos nei sopulio…
Nėra, nes auksiniai saulės spinduliai ten kiekvieną skausmą išgydo…
Ėjau iki vakaro…⁸

Apie rašytojo grįžimą „svajonių takais“ kalbama ir jo kūrybos tyrinėtojų darbuose, ir jo artimųjų prisiminimuose. O jau minėtame „Lietuvos albume“ rasime ir paties rašytojo žodžius: „1918 m. daro vargingą kelionę į Lietuvą pasidairyti bene galėtų čia pasilikti ir parsigabenti savo šeimynėlę. [1913 m. jis vedė bakietę Mariją-Oną-Rebeką Karak – M. G.]“. Ir čia pat priduriama: „Nepavykus taip susitvarkyti, kaip buvo norėjęs, grįžta atgal į Baku…“⁹

Apie tai, kodėl rašytojas nerado vietos gimtinėje, pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas žvilgtelėkime į jo sesers Veronikos Mickevičiūtės-Lapėnienės (1906–1989) tų dienų prisiminimus, užrašytus 1971–1974 metais. Apie rašytojo ketinimus ji pasakoja taip:

…1918 m. birželio mėn. Vincas parvažiavo į Lietuvą pasidairyti, bene galėtų greičiau parsigabenti savo šeimą į Kauną. Svarbiausias šios kelionės tikslas buvo parvežti vyriausios sesers Onos (Anės) vaikus, kurie su seneliais per karą buvo išvežti į Rusiją. Onos vyras Jevarauskas (svainis) buvo fronte, visą laiką su broliu susirašinėjo. Seneliams mirus, Vincas tuos vaikus pasiėmė pas save į Baku. Tad pasitaikius pirmai progai, stengėsi greičiau parvežti juos motinai, kuri dėl jų labai sielojosi. Be to, brolis, kaip man sakė, buvo labai pasiilgęs namiškių, tėviškės, ypač motulės. Deja, ji jau dveji metai buvo mirusi. Vincui tai buvo skaudus smūgis, prislėgtas jis negalėjo ilgiau ir tėviškėje pabūti – vos porą dienų. Kartą jis man taip pro ašaras kalbėjo:

„Dabar namai man atrodo tarsi apmirę, tušti. Nebėra kas mane taip meiliai priimtų, paguostų, priglaustų, nebėra su kuo pasikalbėti per naktis kaip kad anksčiau…“

Paviešėjęs porą dienų išvažiavo į Merkinę, o iš ten į Kauną tvarkyti savo reikalų…¹⁰

Vertėtų pridurti, kad šis rašytojo sugrįžimo motyvas – neva svarbiausias šios kelionės tikslas buvo parvežti vyriausios sesers Onos (Anės) vaikus – kaip vienintelis iš visų galimų buvo nuolat kartojamas sovietmečiu, tačiau, mūsų nuomone, jis nebuvo svarbiausias. Vis dėlto į Lietuvą V. Krėvę atvedė noras kaip galima greičiau įsitraukti į nepriklausomos Lietuvos kūrimą. Tokios Lietuvos, kokią literatas matė savo vizijose ir kokią apdainavo savo kūryboje.

Kaip matome, gimtinėje V. Krėvės laukė žiaurus smūgis. Galima numanyti, kaip nusiminė rašytojas, po penkerių metų grįžęs namo ir neberadęs čia artimiausio žmogaus. Anksčiau dažnokai lankęsis Lietuvoje, paskutinį kartą jis čia buvo 1913 m. vasarą, kai Vilniuje tuokėsi su bakiete Rebeka Karak (1889–1966). Kitąmet atvažiuoti nebegalėjo, mat 1914-aisiais Piatigorske jam gimė dukra Onutė Aldona (1914–2005). O paskui prasidėjo karas ir bet koks ryšys su Tėvyne buvo prarastas – atvažiuoti į vokiečių okupuotą gimtąją šalį nebuvo jokių galimybių, nėjo čionai ir laiškai.

O juk ne vien savo artimuosius pamatyti tikėjosi rašytojas. Per pastaruosius devynerius metus jo nueitas kelias iš tiesų galėjo žadinti daug vilčių. 1909-aisiais išvykęs iš Tėvynės kaip lenkiškai kuriantis pradedantis rašytojas Vikentij Mickievič, slapyvardžiu Wajdelota, jis sugrįžo kaip Vincas Krėvė, kuriuo tapo gyvendamas Baku. Kaip didingų kūrinių autorius ir kaip politikas, ketinantis pasilikti gimtojoje žemėje visam laikui ir rasti čia tokiam statusui priderančią vietą.

Auksiniai metai prie Kaspijos

Baku, be jokios abejonės, suvaidino labai svarbų vaidmenį rašytojo kūryboje. Todėl laikotarpis nuo 1909-ųjų iki 1920-ųjų tapo kone vaisingiausiu V. Krėvės kūrybinėje biografijoje. Kaip teigė rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas, literatūros kritikas Albertas Zalatorius (1932–1999), gyvendamas Baku V. Krėvė „pajuto savo vertę, įgijo pasitikėjimą, subrendo kaip menininkas, pagaliau patenkino savo seną vyrišką ambiciją – vedė egzotišką gražuolę…. Visa tai turėjo įtakos jo kūrybinėms galioms. Emocinio ir intelektualinio „kapitalo“, atsivežto iš Kijevo, užteko ilgam, be to, čia buvo galima jį papildyti naujais įspūdžiais ir išgyvenimais. Pusiau tropinė gamta, neįprasti papročiai, inteligentiška aplinka, literatūros dėstymas, intensyvus susirašinėjimas su draugais Lietuvoje, apsilankymai vasarą Dzūkijoje ir Vilniuje, kur plėtėsi lietuviška veikla, sudarė sąlygas išsiskleisti šakotai Krėvės asmenybei. Nenuostabu, kad šiuo laikotarpiu Krėvė daugiausia ir sukūrė“¹¹.

Maža to, šio didžiausio kūrybinio pakilimo metais V. Krėvė neabejotinai buvo vienas iš savosios tautos žadintojų. Jis savo darbuose sukūrė Lietuvos legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų ugdyti lietuvių nacionalinei kultūrai, atgaivino Lietuvos valstybingumo idėją. Romantiški jo raštai nustelbė tikrąją, kur kas proziškesnę Lietuvos istoriją; meniškai įtaigiai ir talentingai pavaizduota tautos praeitis lietuviams tapo nacionaliniu epu, kurio valstietiškoji kultūra neturėjo ar buvo praradusi.

Tokį poveikį didele dalimi skleidė Azerbaidžane jo parašyti „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, dramos „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, kai kurios „Šiaudinės pastogės“ ciklo novelės, „Daina apie arą“ ir kiti realistiniai bei romantiniai kūriniai. Azerbaidžane parašytus kai kuriuos kūrinius rašytojas skelbė Lietuvos periodiniuose leidiniuose „Viltis”, „Vaivorykštė”, „Pirmasis baras”, „Vairas”, „Aušrinė”. V. Krėvė tuo metu palaikė glaudžius kūrybinius ryšius su savo artimu draugu poetu Liudu Gira, susirašinėjo su tokiais žymiais Lietuvos kultūros, mokslo ir politikos veikėjais kaip Jonas Basanavičius, Pijus Adomavičius, Jurgis Šlapelis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Augustinas Voldemaras ir kitais.

Pats rašytojas puikiai suprato savo kūrybos vertę ir netgi ją sureikšmindavo, manydamas, kad Lietuvoje jam lygių literatų nėra. Kaip nėra ir kitų sričių menininkų ar mokslo vyrų. Tai aiškiai matoma jo iš Baku rašytuose laiškuose. 1911-ųjų pavasarį L. Girai V. Krėvė rašo:

…Pas jus ten daug „mokslo vyrų“ ir „talentų“, net „genijų“, bet jų niekados toli negirdėti. Parašė kas konspektyvišką, pusiau mokslišką, pusiau mokinišką referatą – pas jus jau „gerbiamas mokslavyris“, profesorius „in spe“¹². O tas „gerbiamasis“ tuoj uodegą ir papūtė, kaip telias gylio įgeltas, ir kalba nei du, nei vienas, kaip pas mus sako žmonės, ir vis tai „с ученым видом знатока“. Skaitai – laiko gaila, kad treki jį veltui. Suharmonizavo kas dainelę, paėmęs melodiją, iš kur galėjo paimti, – ir jau „talentuotas kompozitorius“, tik tik ką ne Bethovenas. Parašė kas apysakėlę ar dramą, kurios tiktų galui XVIII amžiaus, bet ne XX, ne dabartiniam laikui, – pas jus jau genijus… Aš nežinau, gal taipo ir reikia, bet man netinka, nes – juokinga…¹³

Toks savęs vertinimas gal ir buvo teisingas, tačiau vargas, kad V. Krėvė laikydamas (ir visai pagrįstai) save didžiu rašytoju, manėsi galįs būti ir didžiu politiku.

Baku suvaidino svarbų lemiamą vaidmenį ir rašytojo politinėje veikloje, ideologinių pažiūrų genezėje. Čia jis labai greitai įsipynė į intensyvų miesto gyvenimą. Tai buvo visiškai natūralu, nes šis stambus pramonės ir prekybos centras viliojo daugelį pasaulinės literatūros ir kultūros garsenybių. Baku pasižymėjo ir įvairių politinių partijų bei visuomeninių organizacijų veikla, ir revoliuciniais įvykiais. Jų verpetai taip pat stipriai traukė mokytoją ir literatą. Taigi pirmąsias politinės veiklos pamokas V. Krėvė gavo būtent čia.

Užbėgdami įvykiams už akių tarsime, kad, deja, bandymai tapti politiku V. Krėvei niekuomet neatneš nieko gero. Bet kol kas rašytojas to nežino. 1917 m. spalį jis eserų partijos sąraše išrenkamas Baku miesto dūmos deputatu ir iki 1918 m. balandžio 25 d. priklauso miesto tarybos eserų frakcijai. V. Krėvės biografai rašytojo simpatijas eserams aiškina jo paties charakteriu, kuriame būta nemažai anarchistinio prado… Be to, kaip apie tai rašė A. Zalatorius, „Krėvės simpatijos Baku eserų partijai, matyt, turėjo daugiau nacionalinį pamatą – kaip tautinei partijai“.

Lietuviškų reikalų paraštėje

Kita vertus, Azerbaidžano archyvuose nėra pakankamai duomenų, kurie tvirtintų, jog V. Krėvė tuo pat metu būtų aktyviai dalyvavęs lietuviškuose reikaluose, nors Baku mieste tada veikė Lietuvių draugija ir Baku lietuvių tautos taryba. Tarp aktyvių šios organizacijos veikėjų minimi Balys Navickas ir būsimasis Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Panevėžio apskrities viršininkas (1941), vėliau – Panevėžio burmistras Tomas Vidugiris (1893–1979). Pastarasis buvo Baku dislokuotame pulke tarnavęs karininkas, kovojęs turkų fronte Kaukaze ir vadovavęs Baku lietuvių karių sekcijai. 1917-aisiais jis kreipėsi į Rusijos kariuomenės Užkaukazės komisariato karinį komisarą, prašydamas, kad visi lietuviai kariai būtų atšaukti iš turkų fronto ir sutelkti Baku.

Beje, norime pabrėžti, kad T. Vidugiris 1918 m. liepą iš Baku grįžo į Lietuvą. 1919 m. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į Panevėžio atskirąjį pėstininkų batalioną. Dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose prieš bolševikus, bermontininkus prie Meškuičių, taip pat kovose prieš lenkų legionierius.

Lietuvos archyvų medžiaga leidžia manyti, kad minėtas T. Vidugiris ir V. Krėvė buvo geri pažįstami iš jų veiklos Baku laikotarpiu. Ir jiems grįžus į Lietuvą ryšiai nenutrūko. Tai rodo ir 1921 m. kovo 12 d. T. Vidugirio iš Ukmergėje dislokuotos kariuomenės į Kauną V. Krėvei draugiškai parašytas laiškas:

Gerbiamas Tamsta!

Dovanokite, jeigu atimsiu savo laišku keletą minučių brangaus Tamstai laiko. Dabar toks įdomus laikas, kad negaliu iškęsti neparašęs Tamstai, kad suteiktumėt žiupsnelį žinių apie dabartinį stovį. Ką gi mano valdžia su Vilnium daryti? Ar tiesa, kad numanoma unija, neva kantonų formoje?
Paskutinių dienų laikraščių neskaičiau, tai ir nežinau, kaip reagavo valdžia į paskutinį Tautų Sąjungos pasiūlymą. Ir laikraščiai taip miglotai rašo, kad ir suvaikyti sunku.
Pas mus nieko naujo. Gyvenu kaime, nes su kuopa Ukmergėje negavau kur susitalpinti. Kaime dabar purvynas neišbrendamas, o nuobodumas dar didesnis.
Ar išėjo jau iš spaudos 4 knyga „Skaitymų“? Labai būsiu dėkingas, kad Tamsta atsiųsi man ją. Širdingai spaudžiu Tamstos ranką.
Tomas Vidugiris.
Kovo 12 d. 1921 m. Veikianti Kariuomenė¹⁴.

1917-ųjų gruodį Tiflise įsteigtoje Kaukazo lietuvių taryboje aktyviai veikė ir kitas karininkas – carinės armijos paporučikis, būsimasis Lietuvos kariuomenės majoras Petras Gudelis (1895–1985), bene aktyviausiai iš visų čia gyvenančių ir tarnaujančių lietuvių dalyvavęs rengiant Kaukazo lietuvių suvažiavimą. 1928, 1930, 1938 ir 1939 metais Kaune „Spindulio“ leidykloje išleistuose įvairiuose „Karo archyvo“ numeriuose galima rasti keletą P. Gudelio straipsnių, kruopščiai aprašančių visus susirinkimus, kuriuose jis dalyvavo 1917 m. antrąjį pusmetį keliaudamas po Kaukazo frontą ir organizuodamas lietuvius karius bei civilius tautiečius Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavimui. V. Krėvės pavardės šiuose užrašuose nėra. Iš to galime spręsti, kad rašytojas nei aktyviai veikė Baku Lietuvių Tautos Taryboje, nei buvo kaip nors susijęs su 1917-ųjų gruodžio 27–30 d. Tiflise įvykusiu Kaukazo lietuvių suvažiavimu.

Tiesa, tokie autoriai, kaip žinomas Lietuvos rašytojas, eseistas, literatūros kritikas ir gydytojas Jokūbas Skliutauskas (1925–2004) bei azerbaidžaniečių literatūrologas, literatūros kritikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Vagifas Arzumanovas (1947–2014), yra rašę, kad 1917–1920 m. V. Krėvė aktyviai dalyvavo Baku lietuvių draugijos veikloje, taip pat Baku lietuvių tautos tarybos veikloje¹⁵, kad 1918 m. jis čia skaitė paskaitų ciklą „Istorinė Lietuvos praeitis“¹⁶, tačiau, kaip minėjome, tai patvirtinančių archyvinių duomenų kol kas neturime.

Kai dėl Tiflise įvykusio suvažiavimo, tai atstovaujama šiame forume buvo gana plačiai, o ir paties šio įvykio reikšmę sunku pervertinti. Mat tuo metu, traukiantis iš Užkaukazės rusų kariuomenei, ten gyvenantiems lietuviams nebeliko kliūčių sudaryti bendrą visų lietuviškų organizacijų vadovybę, kuri gintų lietuvių teises ir organizuotų jų grįžimą į Tė­vynę.

Šiame suvažiavime dalyvavo dvidešimt vienas delegatas iš viso Kaukazo. Tarp jų buvo žymus visuomenės ir politinis veikėjas, inžinierius Petras Vileišis (1851–1926), būsimas Lietuvos valstybės pasiuntinys Kaukaze, visuomenės ir politinis veikėjas, žurnalistas, publicistas Pranas Dailidė (1888–1965) ir kiti šiandien mažiau žinomi tuometiniai Kaukazo lietuviai. Atstovauti jų interesams prašė ir tie, kurių delegatai dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėjo atvykti į Tiflisą – taip, pavyzdžiui, padarė Grozno lietuvių draugija.

Suvažiavimas svarstė klausimus ir priėmė dokumentus, kuriems V. Krėvė, regis, negalėjo likti abejingas. Kaukazo lietuviai priėmė kreipimąsi į neseniai Vilniuje išrinktą Lietuvos Tarybą ir Voroneže veikusią Rusijos lietuvių tarybą, išreikšdami viltį, kad abi šios organizacijos „ves lietuvius prie Įsteigiamojo Lietuvos susirinkimo ir Demokratinės Lietuvių Respublikos“. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Kaukazo lietuvių taryba aiškiai išreiškė savo politines nuostatas dėl Lietuvos perspektyvų pasibaigus karui. Kertiniame konferencijos pranešime P. Dailidė gynė visišką Lietuvos nepriklausomybę, tačiau netikėjo, kad jai įgyvendinti pakaks skambių kalbų apie tautų apsisprendimo teisę. Pranešėjo nuomone, šalies nepriklausomybę teks iškovoti, todėl visi lietuviai jau dabar turi rengtis šiai kovai, atidėdami į šalį visus partinius ir luominius reikalus. Būtent dėl tokio skaldymosi P. Dailidė kritikavo Rusijos lietuvių tarybą griaunančias partijas.

Dėl to, kad Lietuva turi besąlygiškai siekti nepriklausomybės, Kaukazo lietuviai buvo beveik vieningi – už tai, kad šaliai nepriklausomybė nereikalinga ir kad vietoje jos reikėtų siekti autonomijos demokratinės Rusijos sudėtyje, pasisakė tik pora delegatų – mokytojas Silvestras Pašakarnis (1891–1954) ir karo medicinos gydytojas Bronius Sipavičius (1885–1972).

Suvažiavimas pareikalavo skubiai kurti atskiras lietuvių kariuomenes dalis, steigti lietuvių batalionus. Tomis dienomis Kaukazo lietuvių taryba priėmė ir daugiau svarbių sprendimų bei rezoliucijų. Vieno iš jų – dėl norinčių grįžti Lietuvon tautiečių grąžinimo – praktiniu įgyvendinimu netrukus teko rūpintis ir suvažiavime nedalyvavusiam V. Krėvei.

Svarstydamas karininko Stasio Jazdausko pranešimą, suvažiavimas nutarė, kad visus Kaukaze gyvenančius lietuvius – nesvarbu, ar atblokštus karo, ar atvykusius čia anksčiau, reikia laikyti tremtiniais. Mat dauguma šių žmonių į tolimą kraštą persikėlė ne savo noru, o vien todėl, kad caro valdžia nesudarė jiems galimybės susirasti pragyvenimo šaltinio Tėvynėje. O kad jau taip, tai Kaukazo lietuvių taryba turėtų pasirūpinti kuo skubesniu tėvynainių grįžimu į vokiečių okupuotą Lietuvą.

Nežinia, ar V. Krėvė irgi laikė save tremtiniu. Kaip jau minėta, tiek savo paties, tiek savo tėvynainių grįžimu jis tuomet nesirūpino ir drauge su kitais lietuviais Tiflise neposėdžiavo. Galbūt greta to, kad rašytojas greičiausiai nepriklausė jokiai Baku veikusiai lietuviškai organizacijai, galėjo būti ir kitų tokio nusišalinimo priežasčių.

Gal V. Krėvė nevyko į suvažiavimą vengdamas susisiekimo tarp Baku ir Tifliso sunkumų bei pavojų? O pavojų būta, ir net labai rimtų. Mat kaip tik tuo metu bolševikų suagituoti ir demoralizuoti rusų kareiviai pradėjo netvarkingai trauktis iš Kaukazo fronto į Rusiją, grumdamiesi vieni su kitais dėl kiekvieno vagono ir garvežio. Maža to, išalkę kareiviai grobė maistą iš vietos gyventojų, tad šiems nebeliko nieko kita, kaip gintis. Jie patys puldinėjo ešelonus, atiminėjo iš kareivių ginklus, degino stotis, ardė vandentiekius ir pačius geležinkelius, dėl ko įvykdavo nemažai katastrofų. Vienoje tokioje avarijoje Azerbaidžane – Elizavetpolio rajone [seniau ir dabar Giandža – M. G.] žuvo ir jau minėtas Baku įgulos kareivių organizacijos pirmininkas Balys Navickas, kaip tik vykęs į Tiflise rengiamą Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavimą.

Pridursime, kad V. Krėvė nedalyvaus ir 1938 m. sausio 6-ąją vykusiame Kaukazo lietuvių tarybos 20-ties metų sukakties minėjime, nors jo rengėjai Lietuvos kariuomenės savaitinio laikraščio „Karys“ 1937 m. gruodžio 16–23 d. numeryje pabrėžė: „Tame suvažiavime yra maloniai prašomi dalyvauti visi be pažiūrų skirtumo kaukaziečiai lietuviai, kurie tik gali atvykti Kaunan, o taip pat Kaune gyvenantieji.“

O juk tądien Kaune, Šaulių sąjungos namuose (Laisvės alėja Nr. 20) susirinko daugiau nei šimtas anuo metu Kaukaze gyvenusių lietuvių ir ne vien tik minėto suvažiavimo narių. Į minėjimo garbės prezidiumą buvo išrinktas buvęs Kaukazo lietuvių tarybos pirmininkas, „Eltos“ direktorius P. Dailidė, kariuomenės vadas, brigados generolas Stasys Raštikis (1896–1985), buvęs Vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjas, vyriausiasis prokuroras Jurgis Kalvaitis, atsargos majoras P. Gudelis, Šaulių sąjungos vadas, pulkininkas Pranas Saladžius (1893–1965), buvęs Vyriausios lietuvių tarybos Šiaurės Kaukaze pirmininkas, prof. dr. Pranas Viktoras Raulinaitis (1895–1969), Lietuvos atstovybės Kaukazo respublikoms (Gruzijai, Armėnijai ir Azerbaidžanui) 1-asis sekretorius (1918–1920), visuomenės veikėjas Aleksandras Marcinkevičius (1895–1986), visuomenės veikėjas, žurnalistas ir diplomatas Klemensas Prielgauskas (1894–1965), Kaukazo lietuvių tarybos sekretorė, dr. Ona Kerpauskaitė (1892–1941), Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos įkūrėjas, Linkuvos gimnazijos istorijos mokytojas Juozas Avižonis (1882–1972), Jonas Auželis ir kiti žymesni Kaukazo lietuvių veikėjai.

Todėl galima spėti, kad minėjime nedalyvavęs V. Krėvė visų šių išvardintų veikėjų tuomet nelaikė nei savo bendraminčiais, nei bendražygiais…

(Bus daugiau)

---