Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 11

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose naujais aspektais gvildenama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės (1882–1954) politinė veikla, bet visuose juose nušviečiamas tik Kauno laikotarpis (1920–1944). Tačiau ne mažiau svarbus ir įdomus yra V. Krėvės politinės veiklos Azerbaidžane periodas (1917–1920). Juk į politiką rašytojas aktyviai įsitraukė gyvendamas būtent Baku. Tuomet Baku 1-osios realinės mokyklos mokytojas suartėjo su vietos eserais ir, kaip pats teigė, net kurį laiką pirmininkavo jų partijos Baku komitetui. 1917 m. spalį pagal šios partijos sąrašą jis buvo išrinktas Baku miesto Dūmos deputatu ir iki 1918 m. balandžio 25 d. priklausė miesto Tarybos ir Dūmos eserų frakcijai.

Taigi norint įvertinti V. Krėvę kaip politiką, reikėtų kalbėti tiek apie Kauno, tiek ir apie Baku laikotarpius, žiūrint į juos kaip į nedalomą visumą. Tačiau apie V. Krėvės politinę veiklą Azerbaidžane Lietuvoje nežinoma beveik nieko. Kelios užuominos, kelios bendros frazės – tai beveik viskas, ką galime rasti rašytojo gyvenimą ir kūrybą tyrinėjusių autorių darbuose.

Remdamiesi archyviniais šaltiniais ir dokumentine literatūra, norėtume atidžiau pažvelgti į tuometinį šios Kaukazo valstybės politinį kraštovaizdį, permainingus procesus ir įvykius, V. Krėvę supusių žmonių veiksmus, jų tarpusavio sąveiką bei įtaką rašytojo vertybinėms nuostatoms, tikslams ir sprendimams. Juk politika įmanoma tik kolektyvinėje aplinkoje ir ji atsiranda tik ten, kur bendrą sprendimą turi priimti mažiausiai du viešojo gyvenimo subjektai: individai, organizacijos ar valstybės. Manome, kad tai labai svarbus ir iškalbingas kriterijus, leisiantis geriau suprasti rašytojo politinės veiklos Azerbaidžane kontekstą, turinį, kryptį ir tikslus.

Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad labiau kreipiame dėmesį ne į esminius dalykus, o į paraštes. Tačiau būtent iš to, ką radome šiose paraštėse ar V. Krėvės bendražygių gyvenimo ir veiklos paribiuose, kaip tik ir galima atkurti bendrą foną, kuriame mūsų pagrindinio herojaus politinė veikla matoma itin ryškiai.

Vincas Krėvė – Baku kadetų laivo pakeleivis

Azerbaidžane V. Krėvę supo įvairiausi politikos, visuomenės, kultūros veikėjai ir nemenkas būrys jo kolegų pedagogų. Papasakoti apie visus juos neleidžia šios publikacijos apimtis. Tačiau rašytojo aplinkoje buvo viena politinė figūra, turėjusi milžinišką įtaką jo pažiūrų formavimuisi ir visai jo, kaip politiko, veik-lai. Drąsiai galima teigti, kad Baku jis sutiko savo politinį krikštatėvį, suvaidinusį be galo svarbų vaidmenį tiek politiniame, tiek ir asmeniniame V. Krėvės gyvenime. Šis žmogus buvo vienas iš Baku kadetų partijos lyderių, įtakingas miesto Dūmos tarėjas, Baku Rusų nacionalinio komiteto pirmininkas Michailas Podšibiakinas (1884–1963).

Kad M. Podšibiakinas visapusiškai ir puikiai žinojo apie V. Krėvės visuomeninę, pedagoginę, politinę, konsulinę veiklą bei visas šeiminio gyvenimo smulkmenas, liudija ir žymaus nepriklausomos Lietuvos advokato bei kultūros istoriko Zigmo Toliušio (1889–1971) parengta knyga „Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai“ (1958), kurioje autorius, remdamasis M. Podšibiakino pateiktais faktais, gana smulkiai aprašo V. Krėvės gyvenimą ir veiklą ne tik Azerbaidžano laikotarpiu, bet kai kuriais atvejais tikslina jau Lietuvoje išleistos rašytojo biografijos detales (pvz., „Lietuvos albumas“, Kaunas, 1921).

Archyvų dokumentai ir kita medžiaga byloja, kad po 1917 metų Vasario revoliucijos Rusijoje V. Krėvės ir M. Podšibiakino politinės veiklos trajektorijos arba nuolat susikirsdavo, arba daugeliu atvejų sutapdavo. Galima netgi drąsiai teigti, kad V. Krėvė buvo nuolatinis pakeleivis M. Podšibiakino kadetų politiniame laive. Nors rašytojas ir priklausė kitai partijai, jis buvo tiek įsuktas į kadetų veikėjo politinės veiklos orbitą, kad savo jėgomis nebegalėjo iš jos pasitraukti.

Įvykiai ir V. Krėvės veiksmai Azerbaidžane rodo, kad jis kartais būdavo priverstas žengti tokius pat žingsnius, kaip ir M. Podšibiakinas. Mūsų įsitikinimu, ši stipri asmenybė buvo rašytojo politinis mokytojas ir globėjas. O jei taip, mums kyla visai teisėtas klausimas – kas siejo kadetą M. Podšibiakiną ir eserą V. Krėvę?

Žymus literatūrologas ir kritikas, profesorius Albertas Zalatorius (1932–1999) V. Krėvei skirtoje nebaigtoje monografijoje pateikia tokią dviejų vyrų pažinties versiją: „<…> buvo [Baku] mieste literatūros ir meno būrelis, kurio veikloje Krėvė galėjo dalyvauti <…>. Galima spėti, kad šiame būrelyje Krėvė suartėjo su Michailu Podšibiakinu <…>, kuris 1914 metais buvo išrinktas į būrelio seniūnus…“

Vis dėlto mes linkstame prie kitokios versijos: V. Krėvė su M. Podšibiakinu galėjo susipažinti tik per politiką. M. Podšibiakinas Baku buvo žinomas ne kaip literatas ar lektorius, o kaip žymus to meto politinis veikėjas.

V. Krėvės ir M. Podšibiakino ryšiui turėjo įtakos ir rašytojo svainis Michailas Markovskis, kuris buvo vienas iš aktyvių kadetų partijos veikėjų. Šią versiją patvirtina ir faktas, kad 1917 m. spalio mėn. vykusiuose Baku Dūmos rinkimuose kadetų partijos sąraše, be M. Podšibiakino, įrašyta ir M. Markovskio pavardė. V. Krėvė šiame sąraše figūruoja kartu su kitais eserais ir menševikais keturiasdešimt penktoje pozicijoje. Spalio 29 d. kartu su M. Podšibiakinu ir V. Krėve iš viso buvo išrinkti šimtas penki Dūmos tarėjai (deputatai).

Taigi V. Krėvės ir M. Podšibiakino kelių suartėjimas bei artimesnė jų pažintis užsimezgė po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje, nes kaip tik tuo metu Baku žymiai suaktyvėjo įvairių partijų politinė veikla ir vyko arši kova dėl įtakos bei valdžios…

Eserų ir kadetų idėjos lietuvių gretose

Visų pirma norėtume pabrėžti, kad Rusijoje po Vasario revoliucijos įvairių pakraipų politinių partijų kuopelės kūrėsi beveik visose didesnėse lietuvių kolonijose. Partijas skubėta suorganizuoti tam, kad būtų galima dalyvauti Lietuvių Tautos Taryboje, siekiančioje atkurti Lietuvos savarankiškumą. Taip 1917-aisiais įsikūrė Lietuvių krikščionių demokratų partija, Tautos pažangos partija, Demokratinė tautos laisvės santara, Lietuvos socialistų liaudininkų partija, Lietuvių katalikų tautos sąjunga ir kitos.

Steigiamasis Lietuvių Tautos Tarybos posėdis Petrograde įvyko 1917 m. kovo 13 d. Jame buvo sudarytas Laikinasis Lietuvos valdymo komitetas iš dvylikos partijų atstovų. Komitetui pavesta perimti evakuotas Lietuvos administracines ir kitas įstaigas, vokiečių okupuotų teritorijų reorganizavimą ir valdymą, rengtis pabėgėlių grąžinimui į Tėvynę, parengti Lietuvos Steigiamojo Seimo sušaukimą.

Tačiau, kitaip nei kituose Rusijos imperijos didmiesčiuose, Baku mieste lietuvių partijų nebuvo, todėl aktyvūs lietuvių veikėjai jungėsi prie vietoje veikusių centrinių partijų skyrių.

Bet kodėl V. Krėvė Baku suartėjo būtent su vietos eserais? Ar iš tiesų jis buvo bene vienintelis lietuvių inteligentas, kuris, įstojęs į eserų partijos gretas, suartėjo su kadetais, kartu siekė panašių politinių tikslų, įgyvendino šių partijų politinius idealus?

Politinė lietuvių veikla Rusijoje 1917–1918 m., realiai egzistuojantys praeities faktai ir istoriniai įvykiai rodo, kad tam tikros eserų ir kadetų idėjos Rusijos lietuviams nebuvo svetimos. Todėl, neilgam nukrypdami nuo pagrindinės temos, norėtume trumpai papasakoti apie eserų ir kadetų partijų idėjų įtaką Lietuvos inteligentams. Čia tenka prisiminti keletą įdomesnių faktų iš lietuvių eserų bei kadetų veiklos carinėje Rusijoje, o vėliau – nepriklausomoje Lietuvoje.

Rusijos eserų veikloje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą dalyvavo vienas iš „Varpo“ steigėjų Jonas Gaidamavičius (1860–1911). Rusijos imperijos II Valstybės Dūmos kadetų frakcijai priklausė lietuvis teisininkas, būsimas pirmasis Lietuvos teisingumo ministras Petras Leonas (1864–1938). Jis rėmė kadetus, rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, dalyvavo kuriant Lietuvos autonomijos projektą. P. Leonas ragino žemę Lietuvoje atiduoti nuosavybėn, nes tokia esanti lietuvio valstiečio teisinė sąmonė. Taip buvo akcentuojamas istoriškai susiformavęs Lietuvos atskirumas nuo Rusijos.

IV Dūmoje kadetų frakcijai priklausė žymus teisininkas ir politikas Martynas Yčas (1885–1941). Jis Dūmai siūlė iš naujo svarstyti jo pirmtako P. Leono parengtą Lietuvos politinės autonomijos Rusijos sudėtyje projektą.

IV Dūmoje apie lietuvių politinės autonomijos siekius kalbėjo ir kiti deputatai – trudovikų grupei priklausantis Mykolas Januškevičius (1886–1942), kuris buvo vienas Lietuvos revoliucinių socialistų liaudininkų partijos ideologų, taip pat socialistai liaudininkai Pranas Keinys ir Petras Balys.

Būtinai turime pabrėžti, kad tiek eserai, tiek kadetai nepritarė Rusijos imperijos pavergtų tautų, taigi ir lietuvių, tuometiniams laisvės siekiams. Apie 1917-ųjų gegužę Rusijos Dūmai pateiktą Lietuvos autonomijos projektą abi šios partijos nenorėjo nė girdėti. Tų pačių metų rugsėjį įvyko Rusijos imperijos tautų kongresas, kuris paragino Rusijos laikinąją Vyriausybę suteikti lietuviams ir kitoms tautoms nepriklausomybę, bet premjeras eseras Aleksandras Kerenskis (1881–1970) kreipimąsi ignoravo.

Vis dėlto eserų programoje buvo numatyta įkurti demokratinę respubliką, suteikiant sričių bei miestų ir kaimų bendruomenių autonomiją, plačiau taikant federacinius pagrindus santykiuose tarp tautų ir besąlygiškai pripažinti joms apsisprendimo teisę.

Kadetai taip pat savo programoje skelbė kultūrinę autonomiją ir galimybę vartoti įvairias kalbas. Jų programoje be kita ko sakoma, kad Rusijos imperijos pagrindinis įstatymas turi garantuoti visoms Imperijoje gyvenančioms tautoms ne tik visišką pilietinį ir politinį lygiateisiškumą, bet ir visiško kultūrinio apsisprendimo teisę. Rusų kalba turi būti centrinių įstaigų, armijos ir laivyno kalba. Kiekvienos vietovės gyventojams turi būti suteikta teisė gauti pradinį, o, esant galimybei, ir aukštesnį išsilavinimą gimtąja kalba.

Šios dviejų partijų idėjos ir siekiai turėjo dominti V. Krėvę: Lietuvai tapti federacijos subjektu buvo pažangu, nes tais laikais net pats Lietuvos vardas neegzistavo nei geografine, nei politine prasme.

Taigi matome, kad eserų ir kadetų partijose būta tam tikrų ideologinių panašumų. Nieko nuostabaus, kad ir šis veiksnys turėjo įtakos dalykiniams V. Krėvės ir M. Podšibiakino santykiams. Bet, nepaisant deklaruotų dviejų partijų tikslų ir uždavinių, 1917–1920 m. įvykiai Azerbaidžane ir partijų dalyvavimas juose įtikinamai rodo, kad abu šiuos veikėjus visų pirma siejo „vieningos ir nedalomos Rusijos“ doktrina.

Šios trumpos retrospektyvos apie Lietuvos eserus pabaigoje norėtume akcentuoti, kad jiems idėjiškai artimos buvo ir lietuvių socialistų liaudininkų politinės srovės organizacijos, veikusios 1917 m. kovo–1918 m. lapkričio mėnesiais Rusijoje, o vėliau ir Lietuvoje. Bibliografas, kultūros istorikas Albertas Ruzgas (1925–2015) yra parašęs, kad eserai iš tikrųjų buvo aktyvūs nepriklausomoje Lietuvoje. 1927 m. rudenį socialdemokratai, liaudininkai ir eserai surengė sukilimą Tauragėje, Alytuje, Kėdainiuose, Raseiniuose. 1929 m. studentai eserai Kaune įvykdė pasikėsinimą į Augustiną Voldemarą (1883–1942). Pirmosios sovietinės okupacijos metais jie laikėsi atsargiai. Tuo tarpu antruoju sovietmečiu ėjo kartu su pavergta tautos dauguma – dalyvavo rezistencinėje veikloje, buvo kalinami, žudomi, persekiojami…

O dabar įdėmiau pažvelkime į V. Krėvės bičiulio ir bendrakeleivio M. Podšibiakino asmenybę.

Tipiškas idėjinis rusų imperialistas

Figūra – vidutinė, pečiai – horizontalūs, kaklas – trumpas, plaukai – žili, akys – žydros, veidas – apskritas, kakta – aukšta, tiesi, antakiai – lenkti, nosis – didelė, plona, burna – maža, nusvirusiais kampais, lūpos – plonos, ausys – didelės, ovalinės. Toks M. Podšibiakino žodinis portretas yra 1952 m. gruodžio 29 d. Kaune KGB jam iškeltoje baudžiamojoje byloje.

Žinoma, tai tik šio veikėjo išvaizdos aprašymas. Tačiau vidinė žmogaus būsena ne visada atsispindi veide. Todėl įdomu būtų sužinoti, koks buvo politiko M. Podšibiakino vidinis pasaulis. Kokie charakterio bruožai, pažiūros ir įsitikinimai padėjo formuotis jo politiniam veidui?

Reikia pažymėti, kad M. Podšibiakinas tuometiniame Baku buvo žinoma figūra. Jis garsėjo kaip vienas labiausiai išsilavinusių to meto juristų. 1906–1920 m., būdamas Baku kadetų politiniu lyderiu, išreiškė didžiosios dalies Azerbai-džano rusų elito ir taip pat kadetų partijos vado Pavelo Miliukovo (1859–1943) atstovaujamos Rusijos liberaliosios monarchinės buržuazijos bei dvarininkijos imperinės idėjos pasekėjų nuotaikas.

To meto Baku rusakalbiams M. Podšibiakinas darė nemenką įtaką. Jo kaip aktyvaus lyderio įvaizdį publikos akyse suformavo iniciatyvumas bei realūs veiksmai. Bet ne mažiau lėmė jo kalbos apie politinę padėtį Rusijos imperijoje, tolimesnių politinių procesų prognozės, analitinės išvados apie socialines permainas ir perspektyvas. Jo siūlomi sprendimų projektai buvo įspūdingi, publika juos priėmė entuziastingai.

M. Podšibiakinas pasižymėjo puikiu loginiu ir politiniu mąstymu. Buvo apdovanotas charizmatiniais asmenybės bruožais – gebėjo paveikti ir įtikinti, suburti aplink save bendraminčius, atkreipti į save tūkstančių žmonių dėmesį ir efektyviai paveikti rinkėjus. Jo ryžtas ir iškalbingumas 1917–1918 m., susitikimų su Baku rinkėjais metu, sukeldavo didelį jausmų pakilimą ir dvasinį polėkį. Tai ir lėmė jo populiarumą, jo asmenybės, kaip politinio lyderio, nepakeičiamo publikos akyse, formavimąsi.

Be to, jam buvo būdingi būtini politiko bruožai: valia ir mokėjimas siekti užsibrėžto tikslo, ištikimybė nacionalinėms idėjoms, sugebėjimas savo interesus paaukoti bendriems rusų tikslams.

M. Podšibiakinas visada turėjo savo nuomonę apie Rusijos valstybinę santvarką, visuomenę ir įstatymus. Jis, jei galima taip pasakyti, buvo tipiškas idėjinis rusų imperialistas ir didžiavalstybininkas, aršus stiprios ir galingos rusų valstybės šalininkas – nesvarbu, ar ją valdytų Romanovų dinastija, ar Denikinas, ar bolševikai. Jam rūpėjo tik viena – kad būtų išsaugotos didelės erdvės, galingos imperijos valstybinės sienos, didžioji rusų kultūra, rusų stačiatikių bažnyčia, žodžiu, ilgaamžė rusų tautos didybė. Jo misija visada buvo tokia: tiek cariniu, tiek baltagvardiečių, tiek bolševikų, tiek tarybiniu laikotarpiu. Rusijos valstybei „keičiant odą“, M. Podšibiakinas nesikeitė: jo politinis veidas išlikdavo toks pat, charakteris neįgaudavo prisitaikančio prie naujos aplinkos chameleono bruožų.

Galima daryti išvadą, kad iš tuometinio Azerbaidžano rusų inteligentijos elito M. Podšibiakinas buvo vienas tinkamiausių lyderių, kaip nuoširdžiai atsidavęs savo tautos sūnus, nuosekliai ginantis savo tautos ir savo šalies – Rusijos imperijos interesus.

Vėliau šis politikas buvo ilgam užmirštas. Apie M. Podšibiakiną šiek tiek užsimenama sovietinio Azerbaidžano istoriografijoje, tačiau be jokio platesnio konteksto ir paaiškinimų. 1973 m. Azerbaidžano TSR Mokslų akademijos išleistos „Azerbaidžano istorijos“ 3-iajame tome, kalbant apie „kovą už socialistinės revoliucijos plėtrą Azerbaidžane 1917–1918 metais“, rašoma, kad „sovietų valdžios pozicijų stiprėjimas Baku mieste kėlė nerimą kontrrevoliucionieriams. 1917 m. gruodžio 15 d. Baku Dūma susirinko į skubų posėdį, Dūmos nariai <…> pareiškė ryžtingą protestą prieš Karinio revoliucinio ir Baku miesto Tarybos vykdomojo komiteto veiksmus, <…> taip pat vėl iškėlė klausimą dėl valdžios. <…>. Miesto valdžios vadovas kadetas [Piotras] Iliuškinas, Podši-biakinas ir kiti pareiškė, kad valdžia turi priklausyti miesto Dūmai… Su kitomis buržuazinėmis organizacijomis jie iškėlė idėją sudaryti koalicinę vyriausybę“.

Norėtume pirmą kartą pateikti vieną svarbų faktą, kad šiame audringame Dūmos posėdyje dalyvavo ir Dūmos narys V. Krėvė. Tačiau jis buvo ne tik eilinis narys, bet ir Dūmos sekretorius (apie tai skelbė ir tuometinė Azerbaidžano spauda: laikraštis „Kaspij“, 1917 m. gruodžio 21 d., Nr. 268). Dūmos eserų frakcijai priklausantis V. Krėvė, kartu su kitų centro dešiniųjų politinių jėgų atstovais, užėmė antibolševikinę poziciją ir priešinosi Karinio revoliucinio komiteto tikslams bei prievartos veiksmams įtvirtinti savo valdžią Baku mieste.

Tarpukario Lietuvoje M. Podšibiakinas (jis taip pat ir Mykolas Banevičius) daugiau buvo žinomas kaip Imperatoriškojo Sankt Peterburgo universiteto absolventas, slavistas, literatūros tyrinėtojas, pedagogas, Kauno universiteto rusų kalbos ir literatūros dėstytojas. Anais laikais apie jį skelbė lietuviški žinynai ir enciklopedijos. Kaip politiką Lietuvoje jį tada žinojo tik nedidelis žmonių ratas. Ir šiandien Lietuvoje M. Podšibiakinas prisimenamas kaip mokytojas ir rusų literatūros tyrinėtojas, šiek tiek rašęs ir apie V. Krėvės kūrybą.

Sovietiniais metais ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, lietuvių bei kiti autoriai – profesorius Vladas Žukas, profesorius Albertas Zalatorius, profesorė Asija Kovtun, rašytojai ir publicistai – Jokūbas Skliutauskas, Vytautas Vanagas, Aleksandra Matekūnaitė yra parašę su M. Podšibiakinu susijusių straipsnių, pakartodami jo biografijos faktus ir tik užsimindami apie jo ryšius su V. Krėve.

Deja, daugelyje šių publikacijų yra nemažai biografinių netikslumų ar su faktais ir pirminiais šaltiniais nesuderinamų išvadų bei apibendrinimų. Tad, nors ir nekeldami sau tikslo polemizuoti su šiais autoriais, kai kuriuos netikslumus, kiek leidžia šio straipsnio tyrimo tikslai, uždaviniai bei apimtis, vis dėlto pamėginsime pataisyti.

Taigi politinį M. Podšibiakino portretą bendrais štrichais jau pamėginome nupiešti. O dabar pažiūrėkime, koks šis žmogus iš tikrųjų buvo gyvenime ir peržvelkime jo biografijos faktus.

 

Į politiką – dėl pinigų?

Kai kurių lietuvių autorių tekstuose nurodoma, kad M. Podšibiakinas kilęs nuo Volgos, netoli Astrachanės, gimęs 1883 m. lapkričio 20 d. Caricino gubernijoje, Vodianoje kaime.

Tačiau pats M. Podšibiakinas savo ranka rašytoje autobiografijoje tvirtina gimęs 1884 metais Baku, čia gyvenęs A. Gorčakovo (dabar – H. Z. Tagijevo) gatvėje, 17 name. Tie patys duomenys apie jo gimimo datą (1884 m. rugsėjo 29 d.) pateikiami ir 1934 m. Kauno „Lietuviškojoje“ ir 1954 m. Bostone išleistoje enciklopedijoje.

1902-aisiais M. Podšibiakinas baigė gimnaziją ir po metų įstojo į Sankt Peterburgo kalnakasybos institutą. Baigęs mokslus jis ketino grįžti į gimtąjį Baku ir įsidarbinti inžinieriumi naftos verslovėje. Deja, prasidėjus studentų bruzdėjimams, 1904-aisiais institutas buvo neribotam laikui uždarytas. Tad mokslus M. Podšibiakinas galėjo tęsti tik po poros metų, tačiau nebe Kalnakasybos institute, o Peterburgo universiteto Teisės fakultete.

Būtent čia jaunuolis pirmą kartą susidūrė su politika: 1905 m. įstojo į kadetų partiją. Kas lėmė tokį pasirinkimą, galima nujausti. Po kelių dešimtmečių – 1953 m. sausio 6 d. duodamas parodymus Lietuvos TSR KGB iškeltoje baudžiamojoje byloje, jis tvirtino kitokio sprendimo ir negalėjęs priimti, nes mokytis į Peterburgą atvykęs už kadetams prijaučiančios Naftos pramonininkų suvažiavimo Tarybos lėšas, o vėliau mokęsis už Baku Dūmos skirtą stipendiją: „Buvau priklausomas nuo Baku gyvenančių pasiturinčių asmenų. 1903 metais mane, kaip labai gerai baigusį gimnaziją, nusiuntė mokytis į Peterburgo Kalnakasybos institutą, kuriame aš gaudavau Naftos pramonininkų suvažiavimo Tarybos skirtą stipendiją. Vėliau, būdamas Teisės fakulteto studentas Peterburge, gaudavau stipendiją iš Baku miesto Dūmos. Be to, politiniuose reikaluose tuo metu nesusigaudžiau. Aš supratau, kad kadetų partijos programa nebuvo nukreipta prieš egzistuojantį režimą, tačiau joje buvo kai kurių progresyvių dalykų.“

Po kurio laiko – 1954 m. rugpjūtį, jau skųsdamas Lietuvos TSR Aukščiausiajam teismui Kauno srities teismo nuosprendį, M. Podšibiakinas nurodys ir kitus prisijungimo prie kadetų partijos motyvus: „Įstojau į kadetų partiją pirmiausia todėl, kad tuometinės Rusijos visuomenės politinės savimonės lygis buvo labai žemas, antra, aš buvau pernelyg jaunas, kad kaip reikiant susigaudyčiau to meto politinėse srovėse ir partijose, trečia – kadetų partijai priklausė visa progresyvi profesūra, kas man, jaunam studentui, turėjo didelę reikšmę.“ Be to, teismo posėdyje M. Podšibiakinas įtikinėjo, kad kadetai buvo ne buržuazinė, o liaudies laisvės partija. Vienas iš teisiamojo argumentų buvo kadetų kova už aštuonių valandų darbo dieną…

Peterburgo universitete kadetas M. Podšibiakinas dažnai rasdavo bendrą kalbą su eserais. Tai liudija kad ir toks Policijos departamento Peterburgo apsaugos skyriaus („Ochrankos“) 1910 m. kovo 5 d. pranešimas Rusijos imperijos vidaus reikalų ministrui Nr. 3535, kuriame rašoma, kad 1910 m. kovo 5 d. „socialistų revoliucionierių frakcijai“ priklausančio studento Viktoro Ivančenkos iniciatyva universiteto aktų salėje surengta studentų sueiga, kurioje dalyvavo ir pasisakė M. Podšibiakinas.

Taigi kadetas M. Podšibiakinas jau tuomet nesibodėjo dalyvauti eserų akcijose. Vėlesni įvykiai rodo, kad jo paties sąmonėje būta ir eseriško segmento – jam nebuvo svetimos tokios sąvokos kaip šnipinėjimas, diversijos ir perversmas, taip pat politinių priešininkų slopinimo politika, palaikoma smurto ir prievartos priemonėmis.

1910-aisiais baigęs universitetą, M. Podšibiakinas grįžo į gimtąjį miestą, kur dirbo juriskonsultu įvairiose naftos kompanijose. Tuo pat metu jis ėmė reikštis ir kaip aktyvus kadetų partijos Baku skyriaus narys. Jis ne tik priklausė iš septynių asmenų sudarytam partijos komitetui, bet su kadetų sąrašu ne kartą buvo išrinktas į miesto Dūmą.

Greta veiklos kadetų partijoje politikas įsijungė į 1918 m. Baku įsteigto ultrašovinistinio Rusų nacionalinio komiteto (vėliau – Tarybos) darbą. 1919–1920 m. jis buvo šio Komiteto pirmininkas.

Apie tai, ko siekė Rusų nacionalinis komitetas, galima spręsti kad ir iš tokių M. Podšibiakino parodymų, kuriuos jis 1953 m. sausio 9 d. Lietuvoje davė sovietinio saugumo tardytojui: „1917 metų pradžioje dalis azerbaidžaniečių siekė atsiskirti nuo Rusijos ir prisijungti prie Turkijos. Rusijai toks atsiskyrimas buvo nenaudingas. Kadetų partija dėl šios priežasties Azerbaidžano atsiskyrimą nuo Rusijos taip pat laikė netikslingu. Tuo metu ir buvo įkurtas „Rusų nacionalinis komitetas“ [faktiškai kadetų partijos filialas, – M. G.]. Jo užduotis buvo kartu su kadetais ginti gyvybinius Rusijos interesus Azerbaidžane.“

Kaip matome, tiek patys kadetai, tiek jų dominuojamas Baku Rusų nacionalinis komitetas vienareikšmiškai siekė išlaikyti Azerbaidžaną Rusijos sudėtyje. Tuo tarpu 1917-aisiais tiek Rusijoje, tiek Azerbaidžane prasidėjo nauji sukrėtimai.

Dviejų revoliucijų akivaizdoje

Pirmasis toks sukrėtimas buvo 1917-ųjų Vasario revoliucija, padariusi galą Rusijos monarchijai. Tiek M. Podšibiakino kadetai, tiek V. Krėvės eserai žinią apie permainas sutiko palankiai. 1953 m. Kaune KGB tardytojams pateiktoje autobiografijoje M. Podšibiakinas tvirtina, kad monarchija Rusijoje buvo jau atgyvenusi ir kad jie, kadetai, rėmė bei sveikino naują erą, į kurią įžengė milžiniška imperija.

Kita vertus, buvęs kadetų veikėjas pripažino, jog tais visuotinio pakrikimo laikais kadetų įtaka Baku buvusi ribota: darbininkų kvartaluose jie buvo svetimi, totoriai [taip buvo vadinami azerbaidžaniečiai, – M. G.], laikantys save tikraisiais Azerbaidžano šeimininkais, kratėsi visų rusiškų reikalų ir vienijosi pagal tautinį požymį. Todėl kadetams teko glaudžiai bendradarbiauti su kitomis partijomis.

Taigi kadetai ir eserai drauge su menševikais, dešiniaisiais socialdemokratais ir kitomis jėgomis nuo 1917-ųjų kovo 6 d. iki metų pabaigos iš esmės valdė Azerbaidžaną – jie dominavo ir darbininkų tarybose, ir kitose struktūrose, kurių viršūnė buvo Baku miesto Visuomeninių organizacijų vykdomasis komitetas (vienu pirmųjų smuikų šiame komitete grojo Naftos pramonininkų sąjunga).

Čia norėtume atkreipti dėmesį, kad ir V. Krėvė buvo šio Baku miestą valdžiusio komiteto narys. Šis faktas nurodytas ir jo visuomeninės bei politinės veiklos biografijoje, 1921 m. Kaune išleistame „Lietuvos albume“: „<…> jis 1917–1918 m. iki bolševikų sukilimo buvo Baku miesto Tarybos narys ir jos sekretorius. Pirmiau buvo taip pat narys „Visuomeninės organizacijų tarybos“, kuri ėjo miesto Tarybos pareigas senajai miesto Dūmai išsiskirsčius.“

Visai kitaip minėtos partijos vertino bolševikų įvykdytą 1917-ųjų Spalio perversmą. Tiek kadetai, tiek V. Krėvės eserai, tiek menševikai ir kai kurios kitos partijos stojo į aršią konfrontaciją su bolševikais, tuo metu Baku mieste likvidavusiais Visuomeninių organizacijų vykdomąjį komitetą ir vietoj jo įsteigusiais Karinį revoliucinį komitetą. Vienas iš aktyviausių kovotojų prieš bolševikų mėginimus įsitvirtinti Azerbaidžane buvo M. Podšibiakinas. Jo baudžiamosios bylos medžiagoje yra 1952-aisiais Azerbaidžano TSR Valstybinio istorinio archyvo išduota pažyma, kurioje rašoma:

„1917 m. gruodžio 15/28 d. susikūrus Baku Kariniam revoliuciniam komitetui, neeiliniame miesto Dūmos posėdyje miesto galva [Piotras Iliuškinas, – M. G.] pareikalavo mieste visą valdžią perduoti miesto Dūmai. Kontrrevoliucinės kadetų partijos vardu kalbėjęs Podšibiakinas <…> šiame posėdyje pareiškė protestą prieš Karinio revoliucinio komiteto sudarymą.“

Ten pat rasime ir TSRS Vidaus reikalų ministerijos Vyriausiosios archyvų valdybos 1952 m. lapkričio 18 d. išduotą pažymą su citata iš Rusijos kadetų partijos Centro Komiteto savaitinio žurnalo „Vestnik partii narodnoj svobody“, 1917-ųjų gruodžio 14 d. numerio: „Didelį pasisekimą turėjo [Baku] 1-osios vyrų gimnazijos salėje surengtas mitingas, kuriame pranešimą „Rusų revoliucijos likimas“ perskaitė M. F. Podšibiakinas.“

Galutinai įsitvirtinti Azerbaidžane bolševikams 1917–1918 m. nepavyko: savo planus jiems teko atidėti iki 1920 m. balandžio.

Azerbaidžano nepriklausomybės duobkasys

Subyrėjus vadinamajai Užkaukazės federacijai, 1918 m. gegužės 28 d. buvo paskelbta nepriklausoma Azerbaidžano Demokratinė Respublika, kurioje prie valdžios vairo stojo azerbaidžaniečių tautinė partija „Musavat“. Tai buvo pirmoji Respublika visuose musulmoniškuose Rytuose. Tuomet Azerbaidžanas pradėjo sunkią kovą dėl nepriklausomybės įtvirtinimo.

Ano meto politinis gyvenimas Azerbaidžane buvo labai permainingas, situacija neaiški, tad niekas negalėjo būti tikras dėl ateities. Didelę įtaką šalies politiniam gyvenimui turėjo didžiosios valstybės: Rusija, Anglija, JAV, Vokietija, Turkija. Kiekvienos iš jų skirtingi geopolitiniai interesai kirtosi naftos citadelėje Baku. Tad įvykiai čia rutuliojosi žaibiškai ir sunkiai prognozuojamai, nelyginant kaleidoskope. Viskas galėjo pasikeisti net ne per savaitę, o per dieną ar kelias valandas. Todėl Baku veikusioms politinėms partijoms ir kitoms organizacijoms buvo labai svarbu perprasti nuolat besikeičiančią situaciją ir žaibiškai priimti teisingus sprendimus. Štai tuomet, kaip rodo susirašinėjimas, V. Krėvei M. Podšibiakinas ir jo kadetų partija tapo savotišku navigatoriumi audringoje to meto politikos jūroje. Nuo tada du veikėjai tapo išties neatskiriami.

1918-aisiais nepriklausomas Azerbaidžanas nuo pirmų dienų susilaukė daug priešų. Kadetai, dašnakai, menševikai, eserai veikė prieš azerbaidžaniečių tautos siekius ir interesus. Maža to, Rusijos pietuose žūtbūtinėje kovoje su bolševikais susikibęs baltagvardiečių generolas Antonas Denikinas (1872–1947) ir jo sąjungininkai Antantėje taip pat turėjo Azerbaidžane savų interesų ir nepriklausomos valstybės atsiradimas čia jų anaiptol nežavėjo.

Visa tai labai gerai iliustruoja paties A. Denikino memuarai: „Svarbiausia, o greičiau vienintelė kovos Kaukaze priežastis buvo vieningos Rusijos ir naujų Kaukazo valstybių nepriklausomybės idėjų susidūrimas, visa kita buvo tik smulkūs, reikšmingi ar nereikšmingi pretekstai…“ Tiesa, A. Denikinas buvo linkęs kurį laiką toleruoti nepriklausomą Azerbaidžaną. 1919 m. atvykęs derėtis su šalies Vyriausybe jo atstovas pulkininkas Borisas Lazarevas (1882-?) pareiškė: „Mes laikome Azerbaidžaną Rusijos dalimi. Tik iki tol, kol Rusijoje bus atkurta aukščiausia valdžia, mes ketiname leisti egzistuoti nepriklausomai Azerbaidžano valstybei.“

1918 m. birželio 16 d. Azerbaidžano vyriausybė, persikėlusi iš Tifliso į Jelizavetpolį (dabar Giandža), nuosekliai ir energingai tęsė nepriklausomos valstybės kūrimą. Tuomet Baku miesto Tarybos menševikų, eserų ir dašnakų blokas pradėjo agituoti, kad į Baku būtų įvesti generolo Lionelio Denstervillio (1865–1946) vadovaujamo britų ekspedicinio korpuso daliniai, kurie buvo dislokuoti už Kaspijos. Tų pačių metų lapkričio 17-ąją į Baku įžengė penki tūkstančiai anglų karių, o jiems vadovaujantis generolas Williamas Thomsonas (1877–1963) iš karto pasiskelbė miesto kariniu gubernatoriumi.

Tos pačios dienos vakare Baku Rusų nacionalinės tarybos nariai, kadetai M. Podšibiakinas, Jakovas Smirnovas, Borisas Baikovas (1889–1967) ir Aleksandras Leontovičius, pasiprašė generolo audiencijos ir ten prisistatė jam kaip tikrieji Baku šeimininkai. Kadetai savo ir Baku Armėnų nacionalinės tarybos vardu atsisakė dalyvauti numatomoje Azerbaidžano koalicinėje Vyriausybėje. Jie generolui tiesiai šviesiai pasakė: „Rusija – vieninga ir nedaloma, Azerbaidžanas buvo ir liks jos sudėtine dalimi.“

Tačiau anglų generolui gubernatoriui pakako kelių dienų susipažinti su politine padėtimi Baku, kad jis atmestų kadetų prasimanymus apie tai, jog nepriklausomas Azerbaidžanas – tai tik kelių šimtų politinių avantiūristų fantazijos vaisius.

Nesilaikydami įvykių chronologijos norėtume atkreipti dėmesį, kad vėliau, 1954-aisiais, rašydamas skundą Lietuvos TSR Aukščiausiajam teismui, M. Podšibiakinas tvirtins, kad rusakalbius Baku miesto Tarybos narius išsikvietė pats generolas gubernatorius W. Thomsonas. Ir jis nurodo, jog britų generolas pranešė jiems apie Azerbaidžano Vyriausybės formavimą ir patarė pamiršti apie bet kokią rusišką Vyriausybę. „Mes išklausėme šią deklaraciją ir išsiskirstėme“, – rašoma dokumente. Kodėl M. Podšibiakinas šiame skunde rašė netiesą, nesunku suprasti – taip jis norėjo parodyti, kad jam inkriminuojami santykiai su Azerbaidžaną 1918-aisiais okupavusia Anglijos karine valdžia vyko ne jo noru ir ne jo iniciatyva.

Toliau pateiksime dar dviejų svarbių dokumentų santrauką, atspindinčią Baku kadetų ir eserų požiūrį į Azerbaidžano nepriklausomybę.

Kai vėlų 1918-ųjų rudenį Azerbaidžano Vyriausybė pasiūlė įvairioms politinėms partijoms, tautinėms bendrijoms ir nacionaliniams komitetams deleguoti savo atstovus į gruodžio 7-ąją pradėjusį posėdžiauti Parlamentą, į kvietimą atsiliepė vokiečių, žydų, lenkų, armėnų atstovai. Tuo tarpu kadetų diriguojamas Baku Rusų nacionalinis komitetas dalyvauti Parlamento veikloje kategoriškai atsisakė. 1918-ųjų gruodžio 1 d. rašte nepriklausomo Azerbaidžano Respublikos Ministrui Pirmininkui Fatali Chan Chojskiui (1875–1920) Rusų nacionalinis komitetas pareiškė: „Pripažindamas, kad šiuo metu ir iki pat Visos Rusijos Steigiamojo susirinkimo sušaukimo vietos įstatymų leidžiamosios valdžios organų kūrimas yra nesavalaikis, Rusų nacionalinis komitetas nemato galimybės deleguoti savo atstovų į Azerbaidžano Parlamentą. Remiantis tuo, Komitetas turi garbės pareikšti Jums, p. Pirmininke, kad naujai steigiamos įstaigos veikloje Komitetas dalyvauti negali ir todėl siųsti savo delegatų į Azerbaidžano Nacionalinį Parlamentą negali.“ Šį raštą pasirašė M. Podšibiakinas.

O dabar palyginkime šį atsakymą su eserų partijos Baku komiteto tuometinio pirmininko ir V. Krėvės bičiulio Levo Umanskio laišku Azerbaidžano Parlamento pirmojo posėdžio delegatams:

„Mes pripažįstame Azerbaidžano nepriklausomybę kaip įvykusį faktą. Mūsų partija pirmoji Rusijoje iškėlė tautų apsisprendimo klausimą. Todėl <…> mūsų partija sveikina <…> apsisprendimą. Šiuo konkrečiu atveju <…> mes manome, kad tautų federacija – paramos kovai už darbininkų ir valstiečių valdžią Užkaukazėje garantas. Mes įsivaizduojame laisvą federacinę Kaukazo sąjungą su federacine darbininkų ir valstiečių Rusija.“

A. Denikino rezidentas

Vis dėlto Baku mieste okupacinė anglų valdžia vėliau mėgino ignoruoti 1918 m. gegužės pabaigoje nepriklausomybę paskelbusio Azerbaidžano Vyriausybę. Tai nesunku suprasti: britai šiame naftos turtingame krašte turėjo savo interesų, be to, nuogąstaudami, kad čia gali įsitvirtinti bolševikai, jie rėmė ir baltagvardiečių generolo A. Denikino siekį sugrąžinti Azerbaidžaną į Rusijos imperijos glėbį. Kaip vėliau įsitikinsime, tokius planus aktyviai palaikė ir M. Podši-biakino kadetai.

Įgyvendinant baltagvardiečių siekį Kaukaze – žūtbūt nepaleisti Azerbaidžano iš Rusijos glėbio – A. Denikino karinei vadovybei ir Pietuose reikėjo turėti patikimų, patyrusių kovotojų. Vienas iš tokių veikėjų ir buvo M. Podšibiakinas, 1919-aisiais tapęs antibolševikinės organizacijos – Visos Rusijos nacionalinio centro (VRNC) Baku skyriaus pirmininku.

Daug Nacionalinio centro narių priklausė kadetų partijai. Ši organizacija rėmė baltagvardiečių karinę vadovybę visur, kur vyko ginkluotos kovos su bolševikais, rengė Maskvoje ginkluotą sukilimą. Bolševikinės Rusijos ČK negailestingai kovojo prieš VRNC ir juos naikindavo kaip baltagvardiečių informatorius, šnipus, ryšininkus, tiekėjus.

1918 m. vasarą Maskvos skyriaus Nacionalinio centro lyderiai iš bolševikų valdomo miesto persikėlė į Jekaterinodarą (nuo 1920 m. – Krasnodaras), kur veikė generolo A. Denikino armijos štabas. Čia VRNC nariai įsiliejo į vadinamąjį Ypatingąjį pasitarimą prie Pietų Rusijos vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado. Į šią kompaniją veržėsi ir M. Podšibiakinas. Dokumentai liudija, jog 1919 m. balandžio 27 d. įvykusiame VRNC visuotiniame susirinkime pirmininkavęs buvęs caro vyriausybės prekybos ir pramonės ministras Michailas Fiodorovas (1858–1949) informavo, kad jau įsteigtas VRNC Baku skyrius, kurio pirmininku išrinktas M. F. Podšibiakinas, o nariais – vietos visuomenės veikėjai, mokslo, pramonės ir prekybos atstovai, ir prašė pripažinti šio fakto teisėtumą. Ministras pridūrė, kad „VRNC kuopelės įkūrimas tolimame Rusijos pakraštyje turi didelės reikšmės“, pabrėžė „būtinybę palaikyti su ja kuo glaudesnius ryšius“.

Taigi bent jau nuo 1919 m. pavasario M. Podšibiakinas veikė kaip oficialus A. Denikino rezidentas Baku. Per jį į miestą buvo perduodamos direktyvos, siunčiami reikalingi kadrai, materialinės vertybės ir piniginės lėšos. Tuo pat metu iš Azerbaidžano jūros keliu buvo siunčiami laivai su degalais ir Antantės per britų ekspedicinį korpusą Irane tiekiami ginklai.

Siekdami paversti Azerbaidžaną savo įtakos zona, baltagvardiečiai ėmė aktyviai naudotis ten gyvenančiais rusais. Ypač tai pasakytina apie Baku ir šalies pietryčiuose nusidriekusį Mugano regioną, kur veikė M. Podšibiakino vadovaujamas Baku Rusų nacionalinio komiteto skyrius – Mažoji rusų nacionalinė taryba.

Palaikydamas nuolatinį ryšį su prie Pietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado veikusiu Ypatinguoju pasitarimu, M. Podšibiakinas buvo labai gerai informuotas žmogus. Svarbios žinios neabejotinai pasiekdavo ir V. Krėvės ausis. Tą galima aiškiai suprasti iš jo apybraižos „Bolševikai“.

(Bus daugiau)