literatūros žurnalas

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 1

Tęsinys. Pradžia 2019 m., Nr. 11, Nr. 12

 

Palikti Lietuvos neketino

   Čia galime daryti prielaidą, kad tuometinė Lietuvos padėtis – sienų ir sostinės nebuvimas, vokiečių viešpatavimas ir svetimo valdovo kvietimas galėjo simboliškai atsispindėti 1918 metais parašytame V. Krėvės ciklo „Iš šios gadynės jausmų“ kūrinyje „Rūmų griuvėsiai“. Čia su širdgėla rašoma:

   Ant aukšto didžios upės kranto stovėjo seni turtingų pirklių rūmai.
   Dideli jie buvo, bet apleisti, nes seniai niekas ten nebegyveno.
   Ir buvo dabar tie rūmai kaip viešbutis kiekvienam, kas norėjo užeiti jan ir vėl išeiti.
   Žmonės ir keleiviai, užeidami ir išeidami draskė ir naikino jų sienas, nes niūrūs buvo rūmai ir niekas jų nemėgo…[1]

 

   Kad, kalbėdamas apie senus rūmus, V. Krėvė turėjo galvoje Lietuvą, nėra abejonių. Nesunku nuspėti, kodėl šiame kūrinyje didingas statinys virto visų niokojamu viešbučiu. Rašytojui sugrįžus į gimtąją žemę, čia vis dar šeimininkavo kaizerinė kariuomenė, okupacinė valdžia sunkiomis prievolėmis toliau apiplėšinėjo ūkininkus, rekvizuodavo jų turtą ir galvijus. Kaizerinė valdžia net neleido organizuoti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui skirtos Tautos šventės, kuri 1918 m. liepos paskutinėmis dienomis turėjo vykti Vilniuje. Negana to, kaimuose pasirodė cariniai rusų kareiviai – dezertyrai, kurie plėšikavo, atimdavo iš ūkininkų paskutinį maistą ir pinigus, net žudė. Terorizuojamiems kaimo žmonėms teko organizuoti budinčias savigynos grupes, užtverdavusias įvažiavimus į kaimus…

   Be abejo, tai, ką V. Krėvė matė savo akimis, labai prislėgė ir nuvylė rašytoją, tačiau šios negandos dar nenulėmė jo apsisprendimo nebepasilikti Lietuvoje. V. Krėvė vis dar puoselėjo norus prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo, tegu ne politikos, tai kultūros srityje. Tą liudija kad ir 1918 m. liepos 11 d. „Lietuvos aido“ rubrikoje „Literatūros žinios“ paskelbtas pranešimas: „Knygų leidimo bendrovė „Žinynas“ Vilniuje šiomis dienomis susitarė su pargrįžusiu Lietuvon ir apsigyvenusiu Vilniuje žinomuoju mūsų rašytoju Vincu Krėve dėl jo raštų leidimo. „Žinynas“ pasiėmė išleisti visų V. Krėvės ligi šiol parašytų veikalų rinkinį, kurių tarpe bus didžioji dalis visai niekur dar nespausdintų dalykų. Visi raštai turės arti 5–6 tomų didelio formato. Pirmasis tomas netrukus būsiąs pradėtas spausdinti.“

   Minimą knygų leidimo bendrovę 1914-aisiais įsteigė Liudas Gira kartu su Antanu Dirse (1891–1920). Deja, nė vienas V. Krėvės „Raštų“ tomas tuomet taip ir nepasirodė. Nors pats rašytojas, jau sugrįžęs į Baku, 1919 m. rašytame laiške L. Girai nekantraudamas klausė: „Ar išleidote mano raštus? Čia būdamas, esu dar daugel prirašęs…“

   Apie V. Krėvės ketinimus pasilikti Lietuvoje liudija ir kitas, ligi šiol nežinotas faktas. Iš publikacijos „Lietuvos aido“ 1918 m. liepos 11-osios numeryje (Nr. 77) matome, kad rašytojas 1918–1919 mokslo metams buvo įtrauktas į „Ryto“ draugijos Vilniaus lietuvių gimnazijos mokytojų sąrašus. Atnaujintame sąraše minimi Mykolas Biržiška (vedėjas ir lietuvių literatūros mokytojas), Agota Atlasevičaitė (lietuvių kalba ir dailyraštis), Bronislava Biržiškienė (geografija ir rusų kalba), kun. Teodoras Brazys (dainavimas), kun. Augustinas Janulaitis (teisės mokslas), Stanislovas Kairiūkštis (rusų kalba ir istorija), kun. Mečislovas Reinys (psichologija ir logika), Aleksandras Stulginskis (prigimties mokslas), Konstantinas Šakenis (matematika), Antanas Žmuidzinavičius (piešimas), taip pat mokytojas Vincas Mickevičius. Iš publikacijos matome, kad naujaisiais mokslo metais V. Krėvė turėjo dėstyti ne rusų literatūrą ir kalbą (kaip buvo Baku), bet istoriją ir lietuvių literatūrą.

   To paties dienraščio minėta publikacija skelbia apie papildytą ir pataisytą Vilniaus lietuvių gimnazijos mokymo programą 1918–1919 mokslo metams. Į VII klasės lietuvių literatūros istorijos kursą įtraukti istoriko kritiko ir publicisto Juozapo Ignoto Kraševskio (1812–1887), poeto Liudviko Kondratavičius (Vladislavo Sirokomlės, (1823–1862), poeto Antano Vienažindžio (1841–1892), publicisto ir poeto, engiamų tautų teisių gynėjo sorbo Jurgio Zauerveino (1831–1904), pirmojo lietuviško romano autoriaus Vinco Pietario (1850–1902), rašytojo Antano Kriščiukaičio (Aišbės, 1864–1933) ir, be abejo, V. Krėvės kūriniai.

   Atkreipsime dėmesį, kad programa buvo papildyta būtent V. Krėvei atvykus į Lietuvą. Atsižvelgiant į jos turinį, galime daryti logišką hipotezę, kad prie programos tobulinimo prisidėjo pats rašytojas. Mat į literatūros istorijos kursą įtrauktų rašytojų požiūris, romantizuojantis Lietuvos praeitį, buvo artimas jo paties kūrybinėms įžvalgoms.

   Be to, minėtame „Lietuvos aido“ numeryje nurodoma, kad besimokantiems Lietuvos istorijos rekomenduojami „Liubavskij“ ir „Očerk istorii Velikago Kniažestva Litovskago“. Čia minimas rusų istorikas, akademikas, Maskvos universiteto rektorius (1911–1917) Matvejus Liubavskis (1860–1936), kuris 1915 m. Maskvoje išleido apybraižą „Lietuvos ir Rusijos valstybės istorija iki Liublino unijos“. Tuo tarpu mokslinį veikalą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos iki XV amžiaus vidurio apybraiža“ 1878 m. Kijeve išspausdino Ukrainos istorikas, vienas iš ukrainiečių istoriografijos pradininkų, mokslų daktaras, Imperatoriškosios Sankt Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas Volodimiras Antonovičius (1834–1908), dėstęs Ukrainos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją Kijevo universitete (buvo šio Universiteto profesorius ir Istorijos-filologijos fakulteto dekanas).

   Nėra abejonės, kad V. Krėvė, kaip Imperatoriškojo šv. Vladimiro Kijevo universiteto absolventas, puikiai žinojo V. Antonovičiaus mokslinius darbus. O ir Lietuvos praeities dėstymas, žvelgiant per LDK istorijos prizmę taip pat buvo jam artimas ir priimtinas, tokią istoriją mokiniams jis galėjo pateikti ir per savo kūrybą. Taigi, apsisprendimas mokytojauti Vilniuje ir skleisti čia savuosius Lietuvos idealus dar kartą patvirtina V. Krėvės troškimą tarnauti savo tautai, kultūrai ir valstybei.

   Ir pagaliau trečias rašytojo ketinimų pasilikti Lietuvoje visam laikui įrodymas yra 1918 m. rugsėjo 6-osios Lietuvos Tarybos Prezidiumo posėdžio protokolas, kurį 1992-aisiais išleistame „Lietuvos istorijos metraštyje“ pateikia mokslininkai Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata:

   Protokolas Nr. 56. Rugsėjo mėn. 6 d. Dalyvauja J. Šaulys ir P. Klimas iš Prezidiumo, Tarybos nariai St. Šilingas, J. Vileišis, ir pakviestieji Teatro reikalų žinovai: Tallat-Kelpša, L. Gira, V. Krėvė, Alyta, Linartas, A. Žmuidzinavičius, J. Strazdas, Vaičkus ir A. Žukauskas.

    1. Teatro reikalais rūpintis nutarta sudaryti prie L(ietuvos) V(alstybės) Tarybos tam tikra Komisija (Teatro komisija) iš 5 žmonių. Jos uždavinys bus: bendras namų ir scenos prižiūrėjimas, lėšų išgavimas, režisavimo ir artistų sutvarkymas ir kt.
    2. Komisijos narių kandidatais pažymėti: A. Žmuidzinavičius, J. Vileišis, V. Krėvė, L. Gira ir St. Šilingas.
    3. Pirmininku kviečiamas p. St. Šilingas, o kiti nariais.

   G(eneralinio) sekretoriaus pavaduotojas (pas.) P. Klimas[2].

 

   Taigi, tą dieną V. Krėvė įsitraukė į pirmąją profesionalaus teatro organizavimui skirtą valstybinę struktūrą – Lietuvos Valstybės Tarybos Teatro komisiją. Tačiau neilgam, vos vienai kitai savaitei. Neliko jo ir „Ryto“ draugijos Vilniaus lietuvių gimnazijos mokytojų sąraše. Tą liudija publikacija 1918 m. rugsėjo 10-osios „Lietuvos aide“ (Nr. 85), pasakojanti apie Vingio parke rugsėjo 2 d. vykusią naujųjų mokslo metų pradžiai skirtą gegužinę. Joje V. Krėvė tarp gimnazijos mokytojų jau nebeminimas.

   Tą patį mėnesį jis netikėtai nutarė grįžti į Baku. Regis, rašytojas nusivylė tuo, su kuo susidūrė atgimstančioje Tėvynėje. Prie šio nusivylimo ir kitų tokio apsisprendimo priežasčių ir išvykimo aplinkybių sugrįšime kiek vėliau. O kol kas, kol dundantys traukinio ratai neš jį per Rusijos platybes į Pietus, dar šiek tiek žvilgtelėsime į kai kuriuos jo kūrinius ir paieškosime juose daugiau amžino nepasitenkinimo tikrove ženklų.

 


Lietuviškasis Georgeʼas Byronas?

   Nusiminimo aidus V. Krėvės kūryboje labiausiai sąlygojo jo paties charakterio bruožai, teminis ir idėjinis rašinių aktualumas bei rašytojo ideologiniai įsitikinimai. Mėgindami ieškoti nusivylimo priežasčių daugiausia kalbėsime apie romantinę jo kūrybos pakraipą.

   Kalbant apie to meto V. Krėvės romantinius kūrinius, sunku atsikratyti įspūdžio, kad jei priežasčių dideliems nusivylimams būtų nebuvę, rašytojui būtų tekę jas sugalvoti. Mat kaip rašoma „Lietuvių literatūros istorijoje“, V. Krėvei labiausiai imponavo vienišo, neribotą laisvę mylinčio, amžinai maištaujančio individo figūra. Kaip ir visi romantikai, jis atsigręžė į viduramžius tam, kad išaukštintų tautos didybę – lietuvių vienybę, drąsą, pasiaukojimą Tėvynei. Jis taip pat romantiškai atsigręžia į tautosaką ir remiasi liaudies kūryba, tačiau laisvai perkuria tautosakinius siužetus, individualizuoja herojus, vaizduoja juos kaip kenčiančias, trokštančias laimės, nevaržančias savo prigimties asmenybes.

V. Krėvės herojai žavisi idealais, bet kenčia negalėdami jų įgyvendinti. Rašytojo personažai dažnai abejoja gyvenimo tvarka, civilizacijos skiepijamomis normomis. Jų maištas kyla iš nepasitenkinimo savo gyvenimu, laimės troškimo, noro elgtis pagal save. Jiems didžiausia vertybė – laisvė.

   Nenuostabu, kad rašytojas visuomet žavėjosi Georgeʼo Byrono (1788–1824) ar Michailo Lermontovo (1814–1841) herojais. Pastarojo poeto eiles, būdamas rusų literatūros mokytoju Baku gimnazijoje, V. Krėvė dažnai skaitydavo savo mokiniams. Ypač šį 1832 m. parašytą eilėraštį, tikriausiai gerai atspindintį pačiam rašytojui artimą G. Byrono ir M. Lermontovo individualizmą, kartu suvokiant ir savo likimo išskirtinumą:

   Ne, aš ne Baironas esu,
   Patirt man skirta kitą lemtį,
   Kaip jis, žmonių atstumtas, tremtį,
  Aš ruso širdyje nešu.
  Nedaug aprėps manasis protas,
  Būties diena man švies trumpai
  Širdy, lyg vandenyno plotuos
  Sudužusių vilčių kapai.
  Ir kas, rūstusai vandenyne,
  Tave supras? Ir kas pajėgs
  Manas svajas išreikšti miniai?
  Aš, arba Dievas, arba nieks![3]

 

   Buvę V. Krėvės mokiniai pabrėžia, kad jų mokytojas gana originaliai aiškino M. Lermontovo asmenybę ir kūrinius. Ekonomistas Aleksandras Klevščinskis, mokęsis Baku realinėje mokykloje, 1957 m. savo atsiminimuose apie V. Krėvę rašė, kad visi įsiminė jo paskaitas apie M. Lermontovo Pečioriną – žmogų, griaunantį svetimas viltis, drumsčiantį kitų sielas ir nešantį jiems nelaimę. Pečiorino bruožus V. Krėvė vadino „demoniškais“. Jis daug kalbėjo apie tokius žmones, kurie dėl savo jėgų pertekliaus ir nesugebėjimo patys jas kur nors pritaikyti, yra pasmerkti neveiklumui. Paskaitose V. Krėvė laikėsi nuomonės, kad kai kurie M. Lermontovo kūrinių herojai artimi G. Byrono herojams, pabrėždavo šių poetų dvasinę giminystę.

   Apie M. Lermontovą V. Krėvė kalbėjo ne tik savo mokiniams, bet ir plačiajai Baku visuomenei, nuo 1912 m. skaitydamas paskaitas Baku liaudies universitete. Pavyzdžiui, 1914-ųjų pradžioje jis skaitė paskaitų ciklą apie M. Lermontovo gyvenimą ir kūrybą. Laikraštis „Kaspij“ 1914 m. sausio 15 ir sausio 22 d. numeriuose anonsavo tokį V. Krėvės paskaitų ciklą: „Lermontovo svajonės ir jo „baironizmas“, „Lermontovo nusivylimas ir jo poema „Mcyri“, „Lermontovo epinė kūryba: „Demonas“, „Mcyri“, „Mūsų laikų didvyris“, „Izmail-bėjus“ ir t. t. Šio paskaitų ciklo turinys neabejotinai rodo dideles V. Krėvės simpatijas šiam poetui ir net jųdviejų dvasinę giminystę, panašų požiūrį į literatūrinę kūrybą ir jos principus.

   Kai dėl G. Byrono, tai V. Krėvė, suprasdamas šio anglų poeto kūrybos autobiografiškumą, negalėjo nesitapatinti su jo kūrinių herojais, o gal net ir su paties romantiko asmenybe. V. Krėvė, kaip ir poetas, geriau nei daugelis kitų jautė beviltišką romantinių idealų ir tikrovės disonansą. O toks suvokimas kėlė melancholiją ir nusivylimą.

   Su dideliu susižavėjimu V. Krėvė savo paskaitose kalbėdavo apie baironiškojo Kaino maištą prieš Dievą, apie teisybės ir laisvės ištroškusius G. Byrono veikėjus. Kainą jis vadino veikėju, savo dvasia artimiausiu pačiam autoriui. Paskaitose V. Krėvė nepamiršdavo mokiniams priminti poeto dalyvavimo karbonarų kovose dėl Italijos išsivadavimo, jo mirties Graikijoje, įsitraukus į graikų kovotojų prieš pavergėjus gretas.

   Kad daugelis V. Krėvės baironiško charakterio bruožų būdingi ir jo kūrinių herojams bei kitiems personažams, pripažįsta ir lietuvių literatūros istorikas bei kritikas, menotyrininkas ir dramaturgas Jonas Grinius (1902–1980). Jo darbe „Vinco Krėvės istorinės dramos“ minimas rašytojo (pridursime – ir politiko) kontrastingas gyvenimas ir beveik nuolatinis polinkis būti visuomet ir visiems oponuojančių nuomonių stovykloje, jo nenoras susitaikyti su tikrove, kurioje jis turėjo gyventi. J. Grinius rašo:

   Jis grūmėsi prieš tą realybę savo raštais ir veiksmais, stengdamasis ją pakeisti pagal savo idealus, kurie jam švietė lyg trys žiburiai: laisvas žmogus, laisva lietuvių tauta, laisva krikščionių religija. Kitaip tariant, lietuvių tautos dvasinei didybei ir krikščionių religijos kilnybei V. Krėvė norėjo tarnauti kaip laisva asmenybė. Bet religinės ir tautinės tikrovės kūrybinis keitimas pagal idealų reikalavimus iššaukė laisvųjų žmonių opoziciją savo pačių inertiniams pradams ir visiems kitiems žmonėms, kurie idealų nepripažįsta, arba nenori jų vykdyti, arba sąmoningai juos išduoda. Todėl dažnai V. Krėvė buvo konflikte su savo netolima praeitimi ir opozicijoje visuomeniniams autoritetams – politinėms ir religinėms valdžioms, nekalbant jau apie beidėjinę masę[4].

 

   Suprantama, žavėjimasis M. Lermontovo ir G. Byrono kūriniais idėjiniu požiūriu išėjo už V. Krėvės pasaulėžiūros ribų, labiau atspindėdamas rašytojo romantines individualistinio maišto nuotaikas, jo humanistinius idealus. Matyt, V. Krėvė ir pats norėjo būti toks, kaip jo mėgstamų autorių personažai – didingas, visa galva praaugęs savo laiką. Galbūt todėl, kaip ir jo paties kūrinių herojai, rašytojas atvėrė kelią į savo sielą prieštaravimams, nerimui, sielvartui, nepasitenkinimui, o gal net ir norams niūriai keršyti jo nesuprantančiam ir nepriimančiam pasauliui. Tiesa, realiame gyvenime V. Krėvė nemėgino keršyti nei pasauliui, nei konkretiems žmonėms. Matyt, sau pačiam jis taip pat taikė lietuvio charakterio apibūdinimą, išsakytą 1910 m. rugpjūčio mėnesį iš Merkinės rašytame laiške L. Girai: „Užpykęs jis kažin ką padarys, bet, perėjus piktybai, keršyti nors ir norės, bet nekeršys…“

V. Krėvės Baku laikotarpio kūryba atskleidžia ir kitą jo bruožą, taip pat galėjusį tapti viena iš jo kritiško požiūrio į Lietuvos realybę priežasčių. Rašytojas nelabai paisė politinių ar visuomeninių autoritetų ir net nusistovėjusių moralinių bei religinių dogmų. Maža to, turėdamas tvirtą poziciją ir nuostatas jis neretai netgi ėjo prieš jas – tiek literatūroje, tiek politikoje ir visuomeninėje veikloje. Kai kurių V. Krėvės kūrinių centre stovi stiprios asmenybės (tokios kaip dramų personažai Šarūnas ir Skirgaila), galinčios ne tik aukotis dėl kitų, bet ir mesti iššūkį stipresniems už save, netgi dievams. Panašius iššūkius V. Krėvė apmąsto ir orientalistinių kūrinių cikle „Rytų pasakos“. Šiuose filosofines paraboles primenančiuose tekstuose rašytojas išaukština žmogaus dvasines galias ir iškelia pačią mirtį įveikiančio absoliutaus pažinimo idėją. Vienas iš tokio požiūrio pavyzdžių – kūrinys „Moteris“, parašytas Baku.

   „Moteryje“ bendriausiais bruožais panaudojamas Korane esantis pasaulio sutvėrimo mitas, labai artimas bibliniam, bet iš esmės dėmesys čia sutelkiamas į moters, kaip gražaus ir gundančio kūrinio, išaukštinimą. Korane Alachas moters nekuria – jis paveda tai arkangelui. Korano tyrinėtojai šį motyvą aiškina kaip Rytuose egzistavusios socialinės ir juridinės moters padėties įtvirtinimą šventoje musulmonų knygoje. Korane, kaip ir Biblijoje, pateikiama pasaulio sutvėrimo eiliškumo schema. V. Krėvės kūrinyje Alachas žmogų kuria iš savo valios, tuo tarpu Korane – iš dulkių, molio, lašo. Korane angelai iš pradžių priešinasi Alacho sumanymui sutverti žmogų, o V. Krėvės kūrinyje jie džiaugsmingai su juo sutinka ir net prašo Alachą išpuošti žemę, kad žmogui ten būtų jaukiau. Korane angelų maištas kyla po to, kai Alachas jiems parodo žmogų ir kai išdidaus Ibliso sieloje kyla pavydas; V. Krėvės kūrinyje žmogus kuriamas jau po angelų maišto, praretėjus Alacho šalininkų gretoms. Korane viską sukuria Alachas; rašytojo kūrinyje Alachas per dieną sukuria tik žemę ir žmogų, o visi kiti egzistencijai būtini dalykai – miškai, pievos, upės ir jūros, lietus, kalnai ir vėjas, mėnulio šviesa, žvėrys, paukščiai, poilsis ir kitos gėrybės bei žemės puošmenos atsiranda pagal žmogaus norą ir valią. Taigi ypač aiškiai matomos V. Krėvės kūrybos maištingumo apraiškos, netelpančios į jokių religinių ar kitokių kanonų rėmus.

   Apie „Moterį“ ir dar vieną kūrinį „Azerstano šalis“, įeinantį į V. Krėvės „Rytų pasakų“ ciklą, poetas ir prozininkas, dramaturgas Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) 1942 m. rašė taip:

   Mahometoniško pasaulio nuotrupą praskleidžia dvi Rytų pasakos „Azerstano šalis“ ir „Moteris“. Islamo religijoj, sureformuotoj Mahometo (mirė 632 m. po Kristaus), surašytoj Korane, garbinančioj vieną dievą – Alachą, dangaus ir žemės sutvėrėją, yra daug senojo žydų tikėjimo ir Kristaus mokslo įtakos. <…> Kūrinyje „Moteris“ – pasaulio kūrimo legenda bendrais bruožais primena Biblijos pasaulio kūrimą. Tik Krėvės pasakoje didelis vaidmuo skirtas žmogaus valiai ir ypatingai išaukštinama moteris, kas ne visai derinasi su musulmonų pasaulio pažiūromis ir nuotaikomis[5].

 

   Beje, Azerbaidžano praeitį rašytojas idealizavo lygiai taip pat, kaip senovės Lietuvos laikus. Tarkime, kūrinyje „Azerstano šalis“ jis azerbaidžaniečio lūpomis kalba apie mitinį Azerbaidžano „aukso amžių“ – laikus, kai visi šio krašto žmonės gyveno laisvai, laimingai ir turtingai. Bet šie nuostabūs laikai seniai praėjo – šalis pavergta atėjūnų ir Alacho prakeikta už neatsparumą. Šiame kūrinyje, rašytame tuomet, kai Azerbaidžaną valdė carinė Rusija, pasakotojas azerbaidžanietis lygiai taip pat sielvartauja dėl tautos nelaimės ir lygiai taip pat trokšta tautinio atgimimo bei senųjų gerųjų laikų sugrįžimo, kaip jų Lietuvai troško ir V. Krėvė. Iš šios liūdnos azerbaidžaniečių tautos pavergimo ir demoralizavimo istorijos, turėjusios žadinti jos tautinę tapatybę, aiškėja, kas, autoriaus nuomone, yra pagrindiniai tautos priešai. Kitaip nei lietuviškos tematikos kūriniuose, V. Krėvė čia remiasi ne tiek mitologija ar kitais liaudies kūrybos šaltiniais, kiek moralinėmis Korano nuostatomis, kurių pažeidimas laikomas tautos dvasinio gyvenimo destabilizacijos priežastimi.

   Belieka pridurti, kad „Azerstano šalyje“ atsispindi ir V. Krėvės simpatijos engiamoms mažoms tautoms. Tad ir realiame gyvenime, mokytojaudamas Baku, jis stengėsi žadinti ir palaikyti azerbaidžaniečių moksleivių patriotines aspiracijas ir ambicijas, skatino domėtis krašto istorija, kultūra, etnografija, folkloru, rekomenduodavo skaityti savo praeities rašytojų kūrinius.

   O ką jau kalbėti apie V. Krėvės, kaip lietuvio, patriotizmą, tautiškumą, kuris buvo pagrindinis jo gyvenimo ir kūrybos variklis. Rašytojas mėgdavo sakyti, kad jis „kaip tas medis, labai suaugęs su tėvų žeme“. Jo patriotizmas – ne šiaip išprotautas idealas, o neatskiriama asmenybės dalis, atsinešta iš vaikystės ir jaunystės. Vaikystėje girdėti pasakojimai apie garbingą Lietuvos praeitį žadino pasididžiavimą savo tauta, o nacionalinio judėjimo idėjos, su kuriomis V. Krėvė susidūrė iš pradžių Vilniaus kunigų seminarijoje, o paskui bendraudamas su L. Gira ir rengdamasis stoti į universitetą, pagimdė jame pastovų ir tvirtą įsitikinimą apie kiekvienos tautos teisę savarankiškai tvarkyti savo likimą“. Tad romantinėmis koncepcijomis grindžiamam rašytojo patriotizmui susidūrus su nuoga realybe, jis tiesiog negalėjo nepatirti didelės, jei ne pačios didžiausios nuoskaudos.

   Iš to, kas išdėstyta anksčiau, matome, kad V. Krėvė nuo pat Baku laikotarpio turėjo savo požiūrį, savus įsitikinimus ir savas vizijas, kurios, metams bėgant iš esmės nesikeitė.

   Taigi, atvykdamas į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, V. Krėvė pirmiausia ieškojo ne jos ateities vizijų, bet praeities didybės, tik jos pėdsakų taip ir neaptiko, be to, nerado, ką galėtų tais didingais idealais apkrėsti. Tokią mintį perša peties rašytojo žodžiai, ištarti 1952-aisiais Filadelfijoje, minint jo septyniasdešimtmetį:

   Kai pradėjau kurti, tai buvo pirmoji Lietuva, ir aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba pasižymėti kaip rašytojas <…>. Man kilo tada noras atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai ši kryžiuočiams teikė pagalbą <…>. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė <…>.

   Aš galvojau, kad, jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą — senovinę Lietuvą <…>. Jei mes nesame didelė tauta šiandien, tai todėl, kad mes kelis amžius kraujuose plaukdavome <…>. Todėl mes tapome maža tauta. Bet mes esame didvyriška tauta ir savo siela galingi[6].

 


Atgal į Baku

   Bet grįžkime prie to momento, kai Lietuvoje vietos ir pritaikymo sau neradęs rašytojas paliko savo kraštą ir vėl pasuko link Kaspijos krantų. Rašytojas išėjo taip, kaip jo paties pasakojime apie arą, kuriam karalius „užgynė viešėti savo soduose ir liepė eiti iš jo karalystės“. V. Krėvė iškeliavo atgalios, ten, kur jo laukė apdainuoti aukšti kalnai. Matyt, gailėdamasis ir savęs, ir savo kurtų vaizdinių. Matyt, pasijutęs neįvertintas ir nereikalingas, kaip ir kitoje istorijoje aprašytas aras, kurį žmonės patupdė kartu su žąsimis ir vištomis.

   Tiksli V. Krėvės išvykimo data nėra žinoma. Kai kuriuose lietuviškuose šaltiniuose teigiama, kad dėl uždarytų kelių rašytojas negalėjęs išvažiuoti iš Lietuvos beveik metus ir kad tai jam neva pavyko padaryti tik 1919-ųjų pradžioje. Taip, pavyzdžiui, neišleistoje knygoje „Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai“ rašo žymus advokatas ir kultūros istorikas Zigmas Toliušis (1889–1971)[7]. Kai kurie kiti autoriai tvirtina, kad į Baku V. Krėvė išvyko tik gavęs paskyrimą į Lietuvos konsulo Azerbaidžane pareigas.

   Tokie tvirtinimai neturi jokio pagrindo – tiek to meto visuomeninių politinių ir karinių įvykių Azerbaidžane kronika, tiek paties V. Krėvės rašyti laiškai leidžia spręsti, kad iš Vilniaus rašytojas išvyko 1918 m. rugsėjo viduryje. Rugsėjo 9-ąją jis tikrai dar buvo Vilniuje, nes tą dieną jis parašė L. Girai įgaliojimą tvarkyti jo piniginius reikalus (šio įgaliojimo kopija šiuo metu eksponuojama V. Krėvės memorialiniame muziejuje Vilniuje).

   Grįžimas į Baku taip pat buvo nelengvas – traukinių sąstatai norintiems išvykti buvo formuojami kartą per dešimt–penkiolika dienų. Štai 1918 m. lapkričio 9 d. „Lietuvos aidas“ žinių skiltyje „Kas nori grįžti Rusijon“ rašo: „Paskutiniame šio mėn. ketvirtadalyje rengiamas vėl traukinys norintiems grįžti Rusijon. Turintieji noro Rusijon važiuoti, gali užsirašyti savo apskričių valdybose.“

   Antroje spalio pusėje L. Girai jau iš Baku išsiųstame laiške V. Krėvė rašė: „Nežinau, ar pasieks tave šitas mano laiškas. Esu gyvas ir sveikas. Davažiavau Baku laimingai, kelionė buvo ilga ir sunki, tęsėsi mėnesį ir devynias dienas. Baku radau turkus. Nors skerdynės buvo didelės, bet mano šeimyna nenukentėjo…“[8]

   Turkų karius V. Krėvė tuomet galėjo pamatyti ne tik mieste, bet ir savo darbovietėje. Tuometinis Baku realinės gimnazijos mokytojas Abdula Šaigas (1881–1959) 1954 m. rašytuose prisiminimuose pasakoja: „1918 metų rugsėjį turkų kariniai junginiai įžengė į Baku. Trečią dieną po turkų atėjimo aš nuėjau į realinę gimnaziją išsiaiškinti padėties. Mokyklos patalpas buvo užėmę turkų kareiviai“[9].

   Reikia pridurti, kad, dar būdamas Lietuvoje, V. Krėvė žinojo apie dramatišką padėtį Baku mieste. Mat lietuviškos spaudos pranešimai iš Azerbaidžano priminė suvestines iš karo veiksmų zonos. Štai 1918 m. rugsėjo 12-osios „Lietuvos aidas“ praneša: „Spaudos žiniomis iš Astrachanės, anglai pasiuntę iš Bagdado į Baku naujų pajėgų.“ Rugsėjo 26-ąją tas pats „Lietuvos aidas“ (Nr. 92), remdamasis Sovietų Rusijos oficiozu „Izvestija“, pateikia išsamesnių žinių: „Naktį 14-IX prasidėjęs smarkus miesto šaudymas; mieste gi tuo tarpu visą dieną ėję smarkūs mūšiai, kuriuose dalyvavę ir gyventojai. Anglai, apie 30.000, buvo jau susėdę laivuosna ir todėl nuo užpuolančių apšaudyti uoste. 15-IX rytmetį prasidėjęs panikos apimtos anglų armijos iš uosto bėgimas. Apie 5 valandą ryto nugalėtojai įsiveržę į miestą.“

   Tame pačiame „Lietuvos aido“ numeryje (Nr. 92) žinių skiltelėje „Kaukaze“ yra ir dar vienas pranešimas apie šiuos įvykus: „Turkai paėmę Baku miestą. Šio mėn. [rugsėjo – M. G.] 14 d. anglų kariuomenė pasitraukusi į šiaurinę Persiją. Visas Baku miestas esąs gaisro apimtas. Rusams tatai labai nemalonu, nes jei šiame mieste bus sunaikinta ugnimi žibalo produkcija, Rusijos pramonė bus ilgiems metams sustabdyta.“

   O dar po poros dienų, rugsėjo 28 d. „Lietuvos aidas“ skiltyje „Baku – Azerbaidžano sostinė“ praneša geresnes naujienas: „Azerbaidžano vyriausybė persikėlė į Baku miestą. Miesto gyventojai, kurie daug mėnesių buvę anglų remiamų šaikų kamuojami, išvaduotojų kariuomenę [turkų-azerų – M. G.] sutikę džiaugdamiesi.“

   Taigi, V. Krėvė į Baku grįžo antroje spalio pusėje, kai po įnirtingų mūšių turkų ir azerbaidžaniečių daliniai jau buvo išviję iš miesto bolševikų ir armėnų dašnakų pajėgas. 1918-ųjų pavasarį išvykęs iš bolševikų užgrobto Baku, V. Krėvė rudenį sugrįžo į šį miestą jau kaip į nepriklausomo Azerbaidžano sostinę.

   Tačiau dar būdamas Lietuvoje, rašytojas tokios įvykių eigos negalėjo numatyti – viskas, ką jis žinojo, buvo tai, kad Baku dar liejasi kraujas. O juk ten buvo likusi rašytojo šeima. Tad reikia manyti, kad ir nerimas dėl šeimos likimo, o ne vien tik nusivylimas tuo, ką rado Lietuvoje, buvo svarbi tokio staigaus išvykimo iš Vilniaus priežastis.

   Dabar V. Krėvė Baku pasiliks ilgam ir į Tėvynę negrįš net iš karto po to, kai Azerbaidžane antrą kartą įsitvirtins bolševikai. Taip, raudonojo tvano akivaizdoje rašytojas ir vėl veršis į Lietuvą, tačiau dabar kelią jo sugrįžimui užkirs ne tik nenugalimos kliūtys, bet ir būsimosios jo pareigos Azerbaidžane. Bet kol kas V. Krėvė vėl dirbo mokytoju.

   1918 m. rugsėjo 18-ąją Azerbaidžano Parlamentas priėmė nutarimą dėl Baku savivaldybės veiklos atkūrimo, o dar po keturių dienų patvirtino Baku dūmos narių sąrašą. Į ją įėjo nemažai iki bolševikų įsigalėjimo veikusios senosios dūmos deputatų – netgi tų, kurių požiūris į Azerbaidžano nepriklausomybę buvo gana skeptiškas, jei ne priešiškas (pavyzdžiui, V. Krėvės bičiulis, Rusijos kadetų partijos Baku komiteto pirmininkas M. Podšibiakinas). Tokių žmonių, daugiausia buvusių carinės Rusijos valdininkų, netrūko ir kitose nepriklausomo Azerbaidžano valdžios struktūrose.

   Bet tikrųjų nepriklausomybės šalininkų – Azerbaidžano Demokratinės Respublikos kūrėjų – tarp buvusių V. Krėvės kolegų iš senosios dūmos buvo ne mažiau. Tarp jų galima paminėti vieną iš pagrindinių Azerbaidžano nepriklausomybės ideologų, žurnalistą, dramaturgą, partijos „Musavat“ vadovą ir 1918-ųjų metų Azerbaidžano Nacionalinės Tarybos pirmininką Mamedą Eminą Rasulzadę (1884–1955), 1918–1920 m. Azerbaidžano Demokratinės Respublikos Parlamento pirmininką bei šios šalies delegacijos Paryžiaus Taikos konferencijoje vadovą, teisininką Alimardaną bek Topčibaševą (1863–1934), pirmąjį Azerbaidžano Demokratinės Respublikos ministrą pirmininką, teisininką Fatali Chaną Chojskį (1875–1920) ir daugelį kitų.

   Tad kodėl, kitaip, nei nemaža dalis senosios Baku dūmos deputatų, V. Krėvė neatsidūrė jos kandidatų sąrašuose? Viena iš priežasčių galėjo būti ta, kad rugsėjį rašytojas dar buvo kelyje į Baku, o be jo sutikimo jo kandidatūros nenorėta kelti.

   Šiaip ar taip, grįžęs iš Vilniaus, V. Krėvė politikoje nedalyvavo – kaip minėta, vėl dirbo pedagoginį darbą Baku realinėje gimnazijoje, buvo išrinktas pedagogų tarybos sekretoriumi ir vadovavo didžiulei gimnazijos bibliotekai, kurioje buvo daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių knygų. Nepaisant to, mintys apie grįžimą į Tėvynę ir svajonės rasti joje tinkamą vietą, regis, neapleido rašytojo nė minutei. 1919-ųjų viduryje laiške L. Girai jis rašė: „Mokytojauju m. Baku ir laukiu, kada bus atidarytas kelias, kad galėtau parvažiuoti Tėvynėn. Daugel čia yra tokių kaip aš, kurie svajoja grįžti Lietuvon…“

(Bus daugiau)


[1] Krėvė V. Rūmų griuvėsiai (Iš ciklo „Nusiminimo aidai“) // Skaitymai. – 1921. – P. 51–52.
[2] Eidintas A., Lopata R. Lietuvos Tarybos Prezidiumo 1918 m. posėdžių protokolai // Lietuvos istorijos metraštis. 1990 metai. – Vilnius: Mokslas, 1992. – P. 132.
[3] Iš rusų k. vertė Alfonsas Maldonis.
[4] Grinius J. Vinco Krėvės istorinės dramos // Aidai. – 1957. – Nr. 9 (104). – P. 408–420.
[5] Mykolaitis-Putinas V. Vincas Krėvė. Biografijos ir bibliografijos žinios // Vincas Krėve literatūros moksle ir kritikoje. – Vilnius: „Vaga“, 1983. – P. 78.
[6] Krėvė V. Žodis Lietuvai – 1952 m., Filadelfija // Vincas Krėvė Mickevičius. Čikagos lietuvių literatūros draugijos leidinys. – Čikaga, 1953. – P. 186–187.
[7] Toliušis Z. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai. – LN MMB RK ir RS. – F. 66. – Saug. vnt. 22. – L. 11.
[8] Literatūra ir kalba. – T. XVII: Vincas Krėvė-Mickevičius. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 83.
[9] Šaigas A. Mano atsiminimai. – Baku: Gendžlik, 1973 (azerbaidžaniečių kalba). – P. 315–316.

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 2 / Apie tai, kad pirmąjį mums žinomą laišką Tėvynėn V. Krėvei pavyko nusiųsti ne anksčiau kaip 1919 m. viduryje, galima spręsti iš jo turinio. Kalbėdamas apie grįžimą, V. Krėvė mini Lietuvos konsulato Baku atidarymą…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2019 m. Nr. 12 / V. Krėvė savomis akimis viso to nebematė – vėlyvą 1918-ųjų pavasarį iš Baku jis išvyko į Lietuvą. Gimtinėn rašytojas grįžo su Lietuvos Tarybos įgaliotinio išduotu, bet vokiečių Oberosto patvirtintu asmens paliudijimu Nr. 1672…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „nusiminimo aidai“ (I dalis)

2019 m. Nr. 11 / Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į šalies kūrimo darbą…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2018 m. Nr. 1 / Pabaiga / be abejonės, jei ne V. Krėvė, M. Banevičiaus likimas mūsų šalyje iš tiesų būtų susiklostęs prastai. Buvęs konsulas, kadaise ištraukęs kadetų veikėją iš mirties nagų Azerbaidžane…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 12 / Informuotas – vadinasi, ginkluotas. Iš V. Krėvės politinės dokumentinės apybraižos „Bolševikai“ matome, kad jis taip pat gerai žinojo ir 1920 metų pavasarį planuotos…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 11 / Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose naujais aspektais gvildenama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės politinė veikla…

Elčin Huseinbeili. Saulė spigina į akis

2013 m. Nr. 4 / Iš azerbaidžaniečių k. vertė Halina Kobeckaitė ir Mahiras Gamzajevas / Elčinas Huseinbeilis – šiuolaikinis azerbaidžaniečių rašytojas. Gimė 1961 gruodžio 23 d. Džabrailo rajone (Azerbaidžanas)…

Mahir Gamzajev. Žvilgsnis iš Baku

2012 m. Nr. 12 / Daugiau kaip prieš šimtą metų, 1909 m. birželio 4 d., Kijevo Šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto absolventas Vikentij Iosifovič Mickevič, tikėdamasis gauti rusų kalbos ir literatūros mokytojo pareigas…