literatūros žurnalas

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2019 m. Nr. 12

2019-12-virselis-page-001

Tęsinys. Pradžia 2019 m., Nr. 11

 

 


Pirmoji akistata su bolševikais

     Bet grįžkime į anų dienų Baku. 1917-ųjų pabaigoje V. Krėvė posėdžiavo ne lietuviškose organizacijose, o Baku miesto taryboje ir Dūmoje, kurios darbo pradžia ir rašytojo išrinkimas į ją sutapo su Rusijoje įvykusiu Spalio perversmu. Žinia apie tai, kad bolševikams pavyko užgrobti valdžią Petrograde, Baku pasiekė spalio 26-ąją. Tuomet niekam nekilo abejonių, kad tą patį raudonieji mėgins padaryti ir Azerbaidžane ar bent jau Baku mieste. Taigi tą pačią dieną miesto Dūmos deputatai susirinko į neeilinį posėdį, kad apsvarstytų valdžios klausimą.

     Tačiau svarstyti greitai nebeliko ko: kaip rašoma „Lietuvos albume“, „1918 m. bolševikams paėmus Baku valdžią, V. Mickevičius atsitraukė nuo politikos ir ėmė dirbti tik mokyklose ir spaudoje.“ V. Krėvės biografijoje taip pat pažymima, kad jis „Azerbaidžane nuo revoliucijos pradžios iki kol bolševikai galutinai užgrobė valdžią buvo Baku miesto Darbininkų, kareivių ir jūreivių tarybos pirmininko pavaduotojas“.

      Iš tiesų, 1918-ųjų balandžio 25 d. bolševikams paleidus Baku miesto Dūmą ir paskelbus proletariato diktatūrą, visų partijų ir tarybų veikla buvo uždrausta, o valdžią į savo rankas perėmė dvidešimt šeši Baku komisarai. Su kai kuriais iš jų – tokiais kaip žinomi raudonosios diktatūros vadeivos Stepanas Šaumianas (1878–1918), Ivanas Fioletovas (1884–1918), Prokofijus Džaparidzė (1880–1918), Mejeras Basinas (1890–1918), Jakovas Zevinas (1888–1918), Nadežda Kolesnikova (1882–1964) ar Mešadi Azizbekovas (1876–1918), V. Krėvei 1917–1918 metais teko posėdžiauti Baku Dūmoje.

     Čia reikia pridurti, kad bolševikinės komunos veikloje liko dalyvauti daugelis buvusios Dūmos kairiųjų eserų. Tuo tarpu dešinieji eserai su bolševikais nenuėjo. Nepadarė to ir V. Krėvė. Šis faktas gana aiškiai parodo rašytojo politinę orientaciją – nei su bolševikais, nei su kairiaisiais eserais jam nebuvo pakeliui.

     Vis dėlto tai, kad politiniame lauke V. Krėvei vietos nebeliko, buvo mažiausias blogis, kuris galėjo nutikti lietuviui rašytojui, nes šiaip jau raudonieji savo politinių oponentų neglostė. Ir ne tik jų – nuo bolševikų kentėjo ir nieko dėti miestiečiai. 1918-ųjų kovas tapo vienu iš baisiausių ir tragiškiausių XX a. Azerbaidžano istorijos puslapių. Siekdami neleisti azerbaidžaniečiams įkurti nepriklausomos valstybės su sostine Baku bei prisidengdami revoliucijos pasiekimų gynimu ir dirbtinai sukurtų etninių susidūrimų tarp armėnų ir azerbaidžaniečių malšinimu, bolševikai sukėlė skerdynes, pasibaigusias masine nekaltų žmonių, daugiausia azerbaidžaniečių, žūtimi. Per šiuos įvykius, kuriuose aktyviai dalyvavo ginkluoti armėnų partijos „Dašnakcutiun“ būriai, tą mėnesį buvo nužudyta apie dešimt tūkstančių azerbaidžaniečių.

     Paties V. Krėvės raudonieji kol kas nelietė, nes, kaip minėta, jis tuomet tik mokytojavo ir darbavosi spaudoje. Tačiau ramaus gyvenimo rašytojas neturėjo – būdamas bolševikų kritikas ir politinis oponentas, iš jų V. Krėvė galėjo tikėtis visko, kas tik šiems šaus į galvą. Juolab kad vėlyvą 1918-ųjų pavasarį ir vasarą įvykiai Baku plėtojosi taip dramatiškai, kad bet kurio žmogaus gyvybė, tęsiantis raudonųjų antplūdžiui, tapo nedaug ko verta.

     Štai ką apie šiuos įvykius, remdamasis telegramų agentūros „Milli“ pranešimu iš Konstantinopolio, 1918 m. gegužę rašė „Lietuvos aidas“:

 

     Baku apylinkėje bolševikai gavo sustiprinimų iš Turkestano ir Astrachanės, kurie atplaukė šarvuotomis valtimis per Kaspijos jūrą, gavę paspirties bolševikai užsipuolė ir nors musulmonai [azerbaidžaniečiai – M. G.] narsiai gynėsi, nors jiems atvyko pagalbon daugiau musulmonų iš Dagestano ir Georgijos [Sakartvelo – M. G.], tačiau bolševikai atėmė jiems Baku miestą. Mat musulmonai neturėjo gerai kuo gintis. Bolševikai tebesiveržia tolyn[1].

 

     O liepos 5-ąją mirtina grėsmė iškilo ir visam Baku miestui. Mat tądien Rusijos bolševikų vadeiva Vladimiras Leninas davė tokį nurodymą: „Ar galite perduoti Terui [čia turimas galvoje Baku ČK pirmininkas, sovietų partinis ir valstybės veikėjas Saakas Ter-Petrosianas (1886–1937) – M. G.] kad jis pasiruoštų visiškai sudeginti Baku įsiveržimo atveju ir kad paskelbtų apie tai Baku spaudoje.“

     Tai, kad dėl Baku vyko tokia arši įvairių partijų ir valstybių kova, liudija milžinišką šio miesto svarbą. Štai 1918 m. birželio 6-ąją „Darbo balsas“ rašė: „Yra žinių, būk Kaukazan eina iš Mesopotamijos anglai. Matomai jiems rūpi užimti Baku apylinkės, kur gaunama daugybė žibalo ir gali būti jie norėtų susitikti su Dono kazokais. Taigi Kaukaze vėl galėtų kilti mūšių tarp anglų ir turkų.“

     Galima numanyti, kad V. Krėvės visai nežavėjo perspektyva atsidurti tarp negailestingų šio politinio malūno girnapusių ir tai paspartino jo sprendimą išvykti į Lietuvą.

     Laimei, bolševikų valdymas tuomet truko neilgai – 1918 m. liepos 31-ąją Baku komuna buvo sutriuškinta. Šių įvykių išvakarėse, liepos 20-osios publikacijoje „Persijos stovis“ „Lietuvos aidas“ rašė: „Maskva, (1918-VII-16 d.) Pasak „Narodnoje delo“ Revoliucinio komiteto pirmininko, Persijos fronte praneša apie dabartinį stovį Persijoje, jog Kazvine ir Enzeli [dabartinio Šiaurės Irano miestai – M. G.] visai nėra rusų kariuomenės. Beveik visa Persija esanti užimta anglų, kurie eina į Kazviną ir Enzeli priešintis vokiečių-turkų kariuomenei, einančiai į Baku miestą“.

 


Lietuvos pilietis su vokišku dokumentu

 

     Pats V. Krėvė savomis akimis viso to nebematė – vėlyvą 1918-ųjų pavasarį iš bolševikų ir dašnakų užgrobto Baku jis išvyko į Lietuvą. Gimtinėn rašytojas grįžo su Lietuvos Tarybos įgaliotinio išduotu, bet vokiečių Oberosto patvirtintu asmens paliudijimu Nr. 1672, surašytu dviem – lietuvių ir vokiečių kalbomis[2].

     Dokumente matyti, kad jį pasirašė Lietuvos Tarybos įgaliotinis Romanas Chodakauskas (1883–1932 [Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Smetonienės brolis – M. G.]. Jo parašas leidžia spręsti, kur ir kada šis asmens liudijimas buvo išduotas. Tai padaryti mums padės publikacija savaitraščio „Darbo balsas“ 1918 m. birželio 13-osios numeryje (Nr. 25). Joje rašoma: „Šiomis dienomis iš Vilniaus išvažiavo Valkaviskan adv. Romanas Chodakauskas tremtinių komisijos įgaliotas lankytis Valkavisko karantinoje…“ [Valkaviskas – miestas Gardino srities pietrytinėje dalyje, du šimtai septyniasdešimt vienas km nuo Minsko, du šimtai dvidešimt km nuo Vilniaus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1915 m. rudenį miestą užėmė Vokietijos imperijos kariuomenė. 1918 m. miestą kontroliavo Vokietijos ginkluotosios pajėgos, ten buvo įrengtas karantinas – M. G.]. Kadangi V. Krėvė tomis dienomis buvo kelyje iš Azerbaidžano į Lietuvą, lieka mažai vietos abejonėms, jog į Lietuvą jis įvažiavo būtent per Valkavisko karantiną, kur birželio mėnesį ir gavo asmens dokumentą. (Beje, šiame dokumente, kurio viename iš punktų nurodoma, jog V. Krėvė yra gimnazijos mokytojas, nieko nepasakyta apie rašytojo neva Lietuvon vežtus sesers vaikus, kas verčia dar kartą suabejoti anksčiau minėtu tvirtinimu, kad pagrindinis V. Krėvės sugrįžimo tikslas buvo parvežti Tėvynėn mažamečius giminaičius.)

     Išduoti tokius asmens dokumentus Lietuvos Taryba galėjo po to, kai 1918 m. gegužės 4 d. Vilnių pasiekė tų pačių metų kovo 23-iąją Vokietijos kaizerio Vilhelmo II (1859–1941) pasirašytas raštas dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.

     Aiškindamas pripažinimo pagrindus, laikraštis „Lietuvos aidas“ 1918 m. gegužės numeryje rašė:

     …Sutartis gi daro pilnateisės valstybės, turinčios savo teisėtą šalies atstovybę ir valdžią. Tuo tarpu Lietuvoje visa gangreit tebėra dar pakriga. Vadinasi, norint nustatyti su Vokietija sąjungos ryšiai, pirma teks jai pačiai susitvarkyti: teks įsisteigti savo pastovi valdžia. Tai nėra lengvas žingsnis. Būdama nuverginta, atpratusi nuo savito valstybės gyvenimo, jaunoji Lietuva privalys, kuriam laikui paramos iš šalies. Tai numatė Lietuvos Taryba, prašydama savo gruodžio 11 d. nutarime iš Vokietijos „apsaugojimo ir pagalbos“, atstatant Lietuvos valstybę; tai pasižada ir Vokietijos valdovas savo valstybės vardu. Nors lietuvių inteligentijos pajėgų yra nemaža, bet jos daugumas yra pasklidusios po visą suirusią Rusiją. Kol Lietuvos santykiai su Rusija nėra nusistatę, kol Rusijoje netvarka tebėra, nelengva yra tos visos pajėgos atgauti. Čia štai mums, ruošiantis į Lietuvos valstybės atstatymą, kaip tik yra praverta Vokietijos „apsaugojimas ir pagalba“. Ji savo autoritetu Rusijoje galėtų padėti grąžinti iš Rusijos ir kitų jos buvusių sričių visas mūsų kultūros tveriamąsias pajėgas…[3]

 

     Taip kaizerinėje vokiečių administracijoje atsirado sąvoka „Lietuvos valdiniai“: „Paskelbus Lietuvą nepriklausoma valstybe, Vyriausiojo Rytų vado įsakoma, kad nuo šio laiko išduodant gyventojams visokius kelionės paliudymus, būtų jie pažymimi kaipo Lietuvos valdiniai.“ Remiantis šiuo nurodymu, į Lietuvą rašytojas ir grįžo su kelionės dokumentu, pažyminčiu, jog jis yra Lietuvos pilietis. Ar V. Krėvę džiugino tai, jog savo šalies piliečiu jis buvo laikomas per vokiečių kaizerio malonę – jau kitas klausimas…

 


Nusiminimai ir „kontraversijų“ užuomazgos

     Bet kad ir kaip būtų, namo V. Krėvė sugrįžo nuoširdžiai tikėdamas Lietuvos politiniu ir kultūriniu atgimimu, jos ateitimi. Būdamas įsitikinęs, kad valstybės pagrindas kuriamas ne tik politikos ir ekonomikos, bet ir kultūros baruose, rašytojas ketino visiškai atsidėti šiam darbui. V. Krėvė buvo pilnas idėjų ir turėjo jau nusistovėjusį požiūrį tiek į šalies ateitį, tiek į savo būsimą veiklą, tai atsispindi ir jo politinėje veikloje Baku, ir ten parašytuose kūriniuose, kuriuose skaitytojui atskleidžiama didinga istorinė praeitis. Ir, sprendžiant iš šių darbų, dalyvavimas kuriant savąją šalį, galėjo būti viso jo gyvenimo svajonė. Dabar beliko tik įkvėpti save ir kitus naujais kūriniais. Taip 1918 m. liepos 16-osios „Lietuvos aido“ numeryje pasirodė V. Krėvės rašiniai „Skersakelėj“, „Žvejas“ ir „Kankliai“. Tačiau šie kūriniai, deja, netrykšta optimizmu ir entuziazmu. Jie skamba lyg rauda, persmelkta liūdesio bei skepticizmo ir juose girdisi, kaip rašo pats autorius, „žūvančios tautos nusiminimo dejavimas“, „lyg sielvartos malda skęstančiųjų keleivių jūros bedugnėn…“ 

     Reikia manyti, kad valstybės kūrimo darbo V. Krėvė neįsivaizdavo be savo paties dalyvavimo politiniame lauke. Bet ar jis tam buvo pasirengęs? Drįstume tvirtinti, kad taip – priešingai gana paplitusiai nuomonei, kad jis buvęs puikus rašytojas, bet prastas politikas. Nesutikti su tokia nuomone mus verčia tai, kad V. Krėvės kūriniai idėjiškai papildo jo politines įžvalgas. Ir ne tik teoriniame lygmenyje: jo kūrinių nuostatos, dvasinės kategorijos, ideologinė kryptis visada rasdavo atgarsius jo paties poelgiuose. Ir jei dabar kalbama, kad politikoje V. Krėvė buvo valdžios kritikas, tai pridursime, kad toks pat jis buvo ir savo kūryboje. Toks rašytojas buvo Baku, toks jis liko ir abu kartus sugrįžęs į Lietuvą. O 1918-ieji, sutapę su Lietuvos valstybės kūrimosi darbais, tapo visų vėlesnių vadinamųjų V. Krėvės „kontraversijų“ užuomazga.

     Čia galime pastebėti, kad sugrįžusio į Lietuvą V. Krėvės kūrinių tonas ir nuotaika gana greitai ėmė keistis. Jau minėtoje „Skersakelėje“ ir kituose dviejuose kūriniuose („Žvejas“, „Kankliai“), pavadintuose bendra antrašte „Iš šios gadynės jausmų“, jų lyrinis herojus dar galutinai nenusivylęs, o tik kiek pavargęs, bet laimingas, stovintis prieš lemtingą apsisprendimą, kokiu keliu eiti. Bet vėliau, kai 1921-aisiais bus išspausdintos visos šio ciklo dalys, jis vadinsis jau visai kitaip ir taps „Nusiminimo aidais“. Žinant V. Krėvės charakterį ir požiūrį, galima numanyti, kad jau pirmomis jo buvimo Tėvynėje dienomis rašytojas galėjo nesutarti su kai kuriais Lietuvos Valstybės Tarybos veikėjais, mat jo idealizmas greitai atsitrenkė į jos narių prakticizmą ir pirmininko autoritarines tendencijas, tad į rašytojo širdį ėmė skverbtis apmaudas.

     Gerokai vėliau, 1930-aisiais, vertindamas V. Krėvės požiūrį į nepriklausomos Lietuvos realijas, lietuvių ir lenkų rašytojas, literatūros kritikas ir visuomenės veikėjas Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944) rašys:

         

     Vincas Krėvė man daro įspūdžio žmogaus, kuris tikėjosi išvysti Lietuvoj gyvenimo stebuklus, o išvydo gyvenimo niekšybes. Jis man daro įspūdžio labai skaudžiai apsivylusio žmogaus. Mano manymu, to apsivylimo kaltė glūdi pačiame jame. Gal jis į Lietuvą pažvelgė iš per aukštų aukštybių ir daug ko svarbaus nepastebėjo.[4]

 

     Manome, kad šiuos vertinimus galima taikyti ir 1918 m. vasarą vyravusiai V. Krėvės dvasinei būsenai bei politinėms nuostatoms. Kad lyrinio herojaus viltys palengva virsta visišku nusivylimu, rodo kitos trys kūrinio „Iš šios gadynės jausmų“ dalys – „Noras“, „Pasaka“, „Žirgai“ – kurias „Lietuvos aidas“ išspausdino 1918 metų rugsėjo 3-ąją. Dar trys ciklo dalys – „Kregždės“, „Audra bunda“ ir „Meilė“ – buvo paskelbtos 1920-aisiais, ir jau nebe Valstybės Tarybos oficiozu laikytame „Lietuvos aide“, o mėnesinio laikraščio „Varpas“ 8–9 numeriuose. Nėra „Lietuvos aide“ ir vienos liūdniausių „Nusiminimo aidų“ dalių – „Aras“ – pasakojimo apie lyrinio herojaus užaugintą svetimoje šalyje [matyt, Azerbaidžane – M. G.] ir tėvynėn parvežtą kalnų paukštį arą, kurio čia laukė tragiška lemtis. Aiškesnių aliuzijų į šio kūrinio autoriaus svajas, gyvenant toli nuo tėvynės, ir jo vilčių sudužimą sunku atrasti:

     …Kai aš buvau svetimoj šaly, radau ant aukšto kalno uolos aro lizdą.
     Aro, kuris neskrajoja mėlynose mūsų šalies padangėse, patyrusių lygumų šalies.
     Aš išėmiau iš to lizdo mažą arelį, parsinešiau savo šalin, išauginau jį, išauklėjau…
     Kada jo sparnai sustiprėjo, ir pajuto arelis jėgas krūtinėj, ėmė aukštai skrajoti padangių gelmėse…
     Skrajoti kaipo aras, kuris yra visų paukščių karalius…
     Bet kad nebuvo čia aukštų kalnų, ant kurių uolų jis būtų galėjęs rasti sau nakvynę, grįždavo visuomet mano pastogėn.
     Ankšta buvo arui mano pirkelė.
     Ir sumaniau aš, sugodojau: yra mūsų šaly karalius, kurį visi gerbia ir myli.
     Kiekvienas neša jam dovanų, ko jis turi geriausio.
     O kad nėra man aukso, nėra sidabro, nei kitų turtų, kuriais aš galėtau apdovanoti karalių, nunešiau jam savo arą, kuris yra visų paukščių paukštis…[5]

 

     Ar šis išdidus ir kilnus paukštis – ne paties V. Krėvės mintys ir polėkiai, taip ilgai brandinti kalnų papėdėse ir parnešti į savo gimtąją lygumų šalį? Ir ar tas karalius, kuriam aras buvo dovanotas – ne laisvę atgavusios šios šalies valdžios žmonės? Su tokia traktuote sunku nesutikti, ypač turint galvoje liūdną šios trumpos istorijos pabaigą – jos herojaus išaugintas paukštis tapo nereikalingas ir galiausiai žuvo:

…Nusidžiaugė karalius mano dovana, nes didžiai patiko jam aras.
     Kad nežūtų, išlėkęs padangių gelmėse, liepė uždėti jam ant kojų aukso grandinį ir pasodinti arą narvan.
     O man leido karalius viešėti jo rūmų soduose, kurie buvo kaip pasakos giria.
     Bet staiga mirė narvoje aras. Ar jis netyčiomis viela persivėrė sau krūtinę, ar retežiuotu nagu ją susidraskė, niekas nežinojo.
     Nepasiklausė karalius, kodėl anas mirė, tik užpyko ant manęs, kalbėdamas, kad aš apgavęs jį.
     Užgynė man viešėti savo soduose ir liepė eiti iš jo karalybės…[6]

 

     Tai vienas iš pirmųjų fatališku nusivylimu persmelktų V. Krėvės kūrinių. Tačiau ne paskutinis. Jų, V. Krėvei antrąkart sugrįžus į Kauną, bus ir daugiau…

 


Tarp svajonių ir tikrovės

     O dabar paklauskime savęs, kodėl juodžiausia neviltimi persmelktų kūrinio dalių „Lietuvos aidas“ taip ir neišspausdino? Mūsų nuomone, taip galėjo nutikti todėl, kad rašytojo persivežta laisvos Lietuvos vizija visiškai nesutapo nei su Lietuvos Tarybos, nei su jos pirmininko A. Smetonos požiūriu ir praktika. Tokią išvadą galėtų patvirtinti ir faktas, kad vėliau V. Krėvė tapo atviru ir aršiu A. Smetonos oponentu, ir nutiko tai gerokai anksčiau nei po 1926-ųjų perversmo, kaip buvo mėginama aiškinti sovietiniais metais.

Krėvės nusivylimas buvo neišvengiamas nuo pat pradžių. Ilgą laiką nematęs Tėvynės, rašytojas nė neįsivaizdavo, kad realus valstybės kūrimo darbas bus gerokai proziškesnis, pragmatiškesnis, kupinas kompromisų, kurių teks imtis, atsižvelgiant į realybę, neturinčią nieko bendra su menininko vaizduote. Tai, kad tuometinių krašto politikų, vadinasi, ir pačios Lietuvos Tarybos žengiami žingsniai niekaip neatitiko rašytojo vaizduotės kurtos romantinės didžiavyrių ir milžinų šalies vizijos, matyt, ir lėmė V. Krėvės atsitraukimą nuo ką tik atkurtos Lietuvos valstybės kūrimo darbo. Pažvelkime į faktus.

     1918 m. liepos 20 d. dienraštis „Lietuvos aidas“ publikacijoje „Kaukazo lietuvių delegacija“ pranešė: „Š. m. liepos 15 d. Vilniun atvyko Kaukazo Lietuvių Tarybos pirmininkas Pranas Dailidė ir minėtos Tarybos narys Stasys Jazdauskas tremtinių grąžinimo reikalais ir užmegzt ryšių tarp Gruzijos ir Lietuvos Tarybų“.[7]

     Kaukazo lietuviai Vilniuje pasirodė ne kartu su V. Krėve. Šis parvyko kiek anksčiau, ir visai kitais keliais: rašytojo kelias driekėsi per Rusiją ir karantino punktus, tuo tarpu Kaukazo lietuvių delegacijos kelione pasirūpino tenykštė vokiečių atstovybė. Vis dėlto, kaip pamatysime vėliau, delegacijos narių ir rašytojo keliai nesusikirto ir Vilniuje.

     Bet kol kas atsakykime į klausimą, kodėl vokiečiai padėjo organizuoti Kaukazo lietuvių delegacijos vykimą į Lietuvą. Kol Kaukazo valstybėse nebuvo oficialaus Lietuvos atstovo, jos piliečių reikalais rūpinosi būtent Kaukazo lietuvių taryba. Šiuo reikalu Taryba palaikė santykius ne tik su Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos vyriausybėmis, bet ir su įvairių valstybių misijomis bei konsulatais. Vienas iš tokių misijų atstovų buvo Vokietijos konsulas Gruzijoje Friedrichas Schulenburgas (1875–1944). (Lietuvos skaitytojams jis galbūt žinomas kaip 1934–1941 metais dirbęs Vokietijos pasiuntinys Sovietų Sąjungoje ir vienas iš 1944 metų liepos 20-ąją surengto pasikėsinimo į Adolfą Hitlerį dalyvių.) Kadangi Lietuva tuomet buvo vokiečių okupuota, tai Kaukazo lietuvių taryba kreipėsi į jį su prašymu pergabenti lietuvius Tėvynėn. Suprantama, kad jis oficialiai atstovavo ir Lietuvai, bet Kaukazo Lietuvių Tarybai neteko su juo dėl to varžytis. Jis pripažino jos darbo vertingumą ir pažadėjo jai savo pagalbą. 1918 m. birželio 21 d. F. Schulenburgas atsiuntė Kaukazo lietuvių tarybai raštą Nr. 49, kuriuo pranešė, kad iki bus paskirtas oficialus Lietuvos atstovas Kaukaze, čia gyvenančius Lietuvos piliečius apsiima globoti vokiečių atstovybė. Žinoma, ne tiesiogiai, o Tarybai tarpininkaujant.

     Laikinai lietuvių reikalams atstovavusią Kaukazo lietuvių tarybą pakeitus Lietuvos atstovu Kaukazo valstybėse, šis turėjo derinti savo veiksmus ne tik su vokiečių diplomatais, bet ir su jų karine valdžia. Tai matyti iš Lietuvos valstybės atstovo Užkaukazėje P. Dailidės 1918 m. rugsėjo 28 d. pranešimo Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkui Nr. 102/4, kuriame rašoma:

     14 rugsėjo d. aplankiau Vokietijos karo delegacijos viršininką – generolą von Kressą [Friedrichas von Kressas (1870–1948) – M. G.], kuris faktinai dabar valdo visą Kaukazą, ir išgavau oficialų Lietuvos Atstovybės Užkaukazyje pripažinimą. Aptariant Kaukazo lietuvių reikalus, išaiškinau gen. Kressui, kad lietuviai beturčiai šiose dienose iš Lietuvos pašalpos sulaukti negali ir todėl Vokietijos atstovo pareiga tais Lietuvos piliečiais pasirūpinti. Kadangi svarbiausias jų reikalas – sugrįžti Tėvynėn, tai gen. Kressas pasižadėjo palengvinti beturčiams lietuviams grįžimą Lietuvon, paliuosuojant juos nuo mokesčių už pervežimą per Juodąją jūrę…[8]

     Šiaip ar taip, 1918-ųjų vasarą Kaukazo lietuvių taryba jau buvo pasiekusi savo veiklos galimybių ribas. Jos atstovavimui naujai susidariusios Kaukaze tautinės valstybės tuo metu jau ėmė reikalauti, kad jose būtų įsteigta oficiali Lietuvos valstybės atstovybė. Būtent todėl 1918-ųjų birželio 2 d. Kaukazo lietuvių taryba nutarė pasiųsti į Lietuvą delegaciją, kuri ir turėjo pasirūpinti tokio atstovo paskyrimu. Be jau minėto Stasio Jazdausko, į šią delegaciją įėjo Kaukazo lietuvių tarybos pirmininkas P. Dailidė. Po ilgos kelionės (vien Konstancoje delegacijai teko išbūti dvidešimt tris dienas) jie liepos 15 d. pasiekė Lietuvą.

     Deja, Lietuvoje Kaukazo lietuvių delegacijai ne viskas klostėsi sklandžiai. Be vokiečių karinės valdžios leidimo jos nariai negalėjo iš karto nuvykti net iš Kauno į Vilnių, kur tuo metu buvo įsikūrusi Lietuvos Valstybės Taryba. Vis dėlto delegacijai leista atvykti į 1918 metų liepos 23-ąją Vilniuje vykusį Lietuvos Valstybės Tarybos IX sesijos posėdį. Jo protokole Nr. 83 galime rasti ir tokį Kaukazo lietuvių vardu kalbėjusio Kaukazo lietuvių tarybos pirmininko, Tifliso 4-osios berniukų gimnazijos matematikos mokytojo P. Dailidės kreipimąsi:

     Leiskite mums, Kaukazo Lietuvių Tarybos delegatams, pasveikinti Lietuvos Valstybės Tarybą ir palinkėti jai, kad vaisingai darbuotųs. Sveikina jus laisvame dabar Kaukaze gyvenantieji lietuviai, tad ir jų linkėjimai, kad ir Lietuva pataptų laisva, prie ko veda ištvermė; kad jos Taryba tarp visų politikos pinklių vis rastų tinkamą politikos valią, jausdama, jog jai Lietuvos visuomenė pritaria.
     Kol karas nesibaigs, mūsų likimas vis bus neaiškus; mūsų klausimą teišriš Taikos kongresas.
     Kaukazo lietuviai tikisi Tarybą reiškiant visų lietuvių valią pasiekti nepriklausomybės idealo.
Valio nepriklausoma Lietuva. Valio Lietuvos Taryba.[9]

     Tą pačią liepos 23-iąją grįžtančiam į Tiflisą P. Dailidei Valstybės Taryba, pirmininkaujant Antanui Smetonai (1874–1944), atsižvelgdama į išskirtinę Kaukazo politinę padėtį, davė įgaliojimus atstovauti Lietuvai Kaukazo valstybėse ir ginti Kaukaze gyvenančių Lietuvos piliečių reikalus. P. Dailidė į Tiflisą grįžo rugpjūčio 22 d. Kaip jis rašo anksčiau minėtame pranešime Nr.102/4 Lietuvos Valstybės Tarybai, „kitą dieną pranešiau Kaukazo Lietuvių Tarybos posėdyj apie kelionės pasekmes ir papasakojau apie Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo sąlygas. Išklausius pranešimą, Taryba nutarė visas savo funkcijas perduoti Lietuvos Atstovui Užkaukazyj, sykiu su raštinės knygomis ir šiaip turtu. Šis nutarimas pirmose rugsėjo dienose ir buvo įvykdytas, apie ką paskelbta visuose Tifliso laikraščiuose. Tokiu būdu nuo š. m. rugsėjo 1 d. Užkaukazyje veikia Lietuvos misija.

     Apie gautus iš Lietuvos įgaliojimus raštu pranešta Gruzijos Ministerių pirmininkui, Armenijos Atstovui ir Azerbaidžano Atstovui…“ [tuo metu nepriklausomo Azerbaidžano diplomatinis atstovas Gruzijos Respublikoje buvo Mamedas Jusifas Džafarovas (1885–1938) – M. G.][10].

 


Aistros dėl monarcho

     Atrodytų, kas jau kas, o V. Krėvė liepos 23 dieną tikrai turėjo būti su Lietuvą aplankiusiais Kaukazo lietuviais. Bet ar buvo? Greičiausiai ne. Bent jau posėdžio dokumentuose jo pavardės neužtiksime, nors juose minimas net paprastas pašto tarnautojas Stasys Jazdauskas, – tiesa, vėliau šis tapo Lietuvos karo lauko pašto centrinės kontoros viršininku, bet vis tiek savo žinomumu ir populiarumu nė iš tolo nelygintinas su pagarsėti suspėjusiu rašytoju. O jei V. Krėvė tokiame svarbiame susitikime nedalyvavo – tai kodėl? Ar jam tikrai netiko tokia nepriklausoma Lietuva, kokią kūrė Lietuvos Valstybės Tarybos politikai? Labai galimas dalykas, kad buvo būtent taip. Mat kiek anksčiau už Kaukazo lietuvių tarybos delegacijos susitikimą su Lietuvos Valstybės Tarybos nariais nutiko tai, kas galėjo sukelti didžiausią V. Krėvės nusivylimą ir pyktį. Juk 1918 metų kovo 23-iąją Vokietijos kaizeris Vilhelmas II pripažino Lietuvos nepriklausomybę ne tų metų vasario 16-osios akto pagrindu, o pagal 1917-ųjų gruodžio 11 dienos Lietuvos Tarybos nutarimą, konstatavusį Lietuvos federacinius ryšius su Vokietija.

     Be to, 1918 m. liepos 11-ąją Lietuvos Valstybės Taryba nusprendė paskelbti šalį monarchija ir pakviesti į Lietuvos karaliaus sostą Vokietijos Viurtembergo grafą, Uracho hercogą Vilhelmą II von Urachą (1864–1928). Nutarimas kviesti į Lietuvą svetimšalį monarchą toli gražu nebuvo perkūnas iš giedro dangaus: rezoliuciją, kurioje teigta, jog to meto aplinkybėmis Lietuvai geriausiai tinka konstitucinė monarchija, Lietuvos Taryba pasiskubino priimti dar 1917-ųjų gruodį, likus porai mėnesių iki vasario 16-sios akto paskelbimo. Tiesa, nustatyti valstybės valdymo formos Tarybos nariai nesiryžo, palikdami šį sprendimą Steigiamajam Seimui.

     Tačiau viešai skelbiamos deklaracijos ne visiškai atspindėjo tikrovę – konfidencialios konsultacijos dėl kandidato į Lietuvos monarcho sostą iš tikrųjų prasidėjo gerokai anksčiau, nei buvo priimta Tarybos rezoliucija. 1918 metų pradžioje su būsimuoju Lietuvos karaliumi prasidėjo slaptos derybos, vykusios greitai ir sėkmingai. Tų pačių metų liepos 1-ąją Vilhelmas von Urachas ant Lietuvos Tarybos nutarimo užrašė rezoliuciją: „Aš priimu šį Lietuvos karaliaus sosto pasiūlymą sau ir mano vyriškiems įpėdiniams.“

     Kam Lietuvos Valstybės Tarybai tuo metu prireikė monarchijos ir svetimšalio karaliaus, paaiškinti nesunku. Berlyne tuo metu buvo svarstoma, kaip paversti Lietuvą Vokietijos provincija, prijungiant ją prie vienos iš šios imperijos karalysčių: Prūsijos arba Saksonijos. Vokiečiai planavo, kad Lietuva negalės būti atstovaujama Reichstage, savarankiškai vykdyti užsienio, muitų ar finansų politikos, kad čia galios tik Vokietijos įstatymai. Taigi, išsigelbėti nuo tokios perspektyvos buvo galima tik skelbiant monarchiją ir pasirenkant tinkamą kandidatą į valdovo sostą. Urachas šiuo atveju buvo ideali kandidatūra: nors ir būdamas vokietis, jis akivaizdžiai oponavo Prūsijai. O prijungti Lietuvą prie Viurtembergo jis neturėjo jokių įgaliojimų, mat nebuvo nei karalius, nei sosto įpėdinis.

     Kas žino, gal tuomet tai ir nebuvo blogiausias taktinis sprendimas, tačiau minėtasis Tarybos posėdis vis tiek baigėsi durų trankymu. Nepatenkinti ketinimais paskelbti šalį monarchija, iš posėdžių salės išėjo keturi kairieji jos nariai: Steponas Kairys, Jonas Vileišis (1872–1942), Mykolas Biržiška (1882–1962) ir Stanislovas Narutavičius (1862–1932). Tokį demaršą jie paaiškino tuo, kad Taryba viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė ankstesnį sprendimą, jog Lietuvos valstybės valdymo formą gali nustatyti tik Steigiamasis Seimas. Po audringų diskusijų prieš tokį Tarybos sprendimą balsavo septyni iš dvidešimties jos narių.

     Kaip matome, svetimšalio karaliaus pakvietimui pasipriešino ne vien kairieji politikai. Juo labiau nesunku numanyti, kaip į tokį sprendimą turėjo reaguoti V. Krėvė. Maža to, kad jis buvo prieš bet kokios formos patvaldystę nusistatęs eseras. To meto jo laiškuose, politinėse apybraižose ir straipsniuose randame ir kitų tokio negatyvaus požiūrio į monarchiją priežasčių – visų pirma, antipatiją Antantės blokui (ypač Anglijai) ir jo pastangoms atkurti Rusijoje carinę monarchiją. Ir pagaliau tai, kad Uracho kandidatūrą į Lietuvos valstybės vadovo postą rėmė vokiečių katalikų partija, visiškai nesiderino su jo puoselėta romantine „milžinkapių Lietuvos“ vizija. Mat daugelyje iki tol jo parašytų kūrinių randame vieną esminį leitmotyvą – nesutaikomą lietuviškos pagonybės kovą su agresiją prieš lietuvius įkūnijančia krikščionybe, prieš riterišką moralę, už kurią pagoniškos vertybės esančios daug aukštesnės. Taigi, ugnimi ir kardu skiepytą krikščionybę politikas laikė tik įrankiu lietuvių tautai pavergti.

     O čia staiga jam tenka susidurti su Lietuvos kūrėjų sprendimu kviesti valdyti Lietuvą kryžiuočių ainį. Visa politikos romantiko prigimtis negali nesipriešinti tokiems, jo supratimu, oportunistiniams ir konjunktūriniams siekiams.

     Lietuvos Tarybos flirtas su vokiečiais, o juo labiau ketinimas pasodinti į Lietuvos sostą svetimšalį karalių nuvylė ne vien V. Krėvę. Štai 1918-ųjų spalio 3 dieną Vilniaus konferencijos metinėms skirtoje redakcijos skiltyje „Darbo balsas“ gana griežtai kritikavo Lietuvos Tarybos sprendimus ir jų priėmimo būdą: „<…> nesijausdami klaidas darą, pasisavindami to krašto gyventojų teises, padarė tai, kas jiems nederėjo daryti. Tos didžiosios politikos šalininkai tą nedėkingą darbą atlikę ir svetur prideramos užuojautos nesulaukę, likę be pageidaujamų savo darbų vaisių, vėl akis kreipia į žmones. Pajutę, kad nuo jų šalinas ir tie, kurie seniau bent kiek jiems pritardavo, vėl savųjų tarpe didesnės paramos ieško. <…> Dabar jų pastangos turi visai vėjais eiti, nes žmonės ne tokio nepriklausomybės turinio laukė, kokio kad jie mėgino teikti.“

     Net ir po poros metų, prisimindamas tas 1918-ųjų dienas, Lietuvos spaudos, politinis ir visuomenės veikėjas, žurnalo „Varpas“ redaktorius Albinas Rimka (1886–1944) 1920 m. kovo mėnesio numeryje rašys:

     Kai mus pasiekė žinia, kad Vilniaus Taryba gruodžio 11 d. Kaune sutarus Lietuvos pripažinimą su vokiečių konvencijomis, mūsų kuopoj kilo didžiausio pasipiktinimo ir įtarimo Tarybai. <…> Paskelbus kovo 23 d. 1918 m. Vokiečių kaizerio tokiais pamatais Lietuvos „nepriklausomybės“  pripažinimą, pas mus kilo dar didesnio nepatenkinimo ir mūsų pasitikėjimo Taryba visai nustojo.

     <…> Sunkiausį įspūdį į mus padarė Uracho karaliumi išrinkimas. Dėl to rugpjūčio 4 Palepšnore Kelmės parap. sušaukta visuotinis visų kuopų suvažiavimas, kur buvo išneštas griežtas protestas prieš neteisėtą Tarybos Steigiamojo Seimo teisių pasisavinimą ir pareikšta, kad mes stovime už demokratingą visai nepriklausomą Lietuvos respubliką. <…> Tokiu būdu mūsų bendras veikimas įgavo labiau politinio pobūdžio ir griežtesnio nusistatymo dėl Lietuvos nepriklausomybės ir jos valstybinės formos…

     <…> Toliau mūsų nusistatymas ėjo prieš Urachą ir Tarybą, ligi ji neatšauks savo dėl „Uracho rinkimų“ nutarimo. Pataisyti visa tam mes reikalavome sušaukt 2-ją konferenciją Vilniuj, dėl to buvo deleguotas mūsų atstovas Vilniun. Bet greit po to, būtent lapkričio 15 d. 1918 m. gauta žinia,  kad vokiečių kaizerio valdžia griuvo ir Lietuvoje leista savo valdžia organizuoti[11].

     Kitame „Varpo“ numeryje autorius, prisimindamas to nelengvo laikotarpio įvykius, savo straipsnyje kategoriškai pabrėžė:

 

      Vokiečiai, lenkai ar rusai – visi lygūs Lietuvos žmonių priešai, ir jeigu dėl ko ginčijamasi, tai ne dėl to, kuris iš jų geresnis, o – kuris bjauresnis, žiauresnis, neteisingesnis. <…> Šalin visi svetimieji iš Lietuvos žemės, leiskite mums patiems savo reikalus tvarkyti. <…> Kunigaikščių ar princų importu užsiimant, „realio politiko“ vardo neįgysi ir niekam – net sau nepatarnausi[12].

 

     Panašių griežtu tonu parašytų kritinių straipsnių 1918–1920 metais buvo ne vienas. Jie skambėjo ne vien spaudoje, bet ir įvairiuose gyventojų susiėjimuose. Tačiau buvo ir priešingų pareiškimų, ir kolektyvinių deklaracijų, palaikančių Lietuvos Tarybos sprendimą dėl Uracho. Gal taip ir sutapo, bet absoliuti dauguma tokių pareiškimų spausdinti A. Smetonos redaguojamo 1918 m. „Lietuvos aido“ numeriuose.

(Bus daugiau)

 


[1] Lietuvos aidas. – 1918. – Gegužės 18. – Nr. 59.
[2] Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas (toliau – LLTI BR). – F. 51. – Saug. vnt. 237.
[3] Lietuvos aidas. – 1918. – Gegužės 9. – Nr. 55 (103). – P. 1.
[4] Literatūra ir kalba. – T. XVII: Vincas Krėvė-Mickevičius. – P. 502–503.
[5] Krėvė V. Aras (Iš ciklo „Nusiminimo aidai“) // Skaitymai. – 1921. – P. 48–49.
[6] Ten pat.
[7] Lietuvos aidas. – 1918. – Liepos 20. – Nr. 81 (129).
[8] Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS). – F. 255. – Vnt. 1060. – L. 1 v.
[9] Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai, 1917–1918 / Sudarė Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata. – Vilnius: Mokslas, 1991. – P. 283.
[10] LMAVB RS. – F. 255. – Vnt. 1060. – L. 1 v.
[11] Varpas. – 1920. – Nr. 3. – P. 98.
[12] Žiūronas A. (Rimka A.). Pirmieji valstybės kūrybos metai // Varpas. – 1920. – Nr. 1. – P. 25–26.

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“

2020 m. Nr. 1 / Tuometinė Lietuvos padėtis – sienų ir sostinės nebuvimas, vokiečių viešpatavimas ir svetimo valdovo kvietimas galėjo simboliškai atsispindėti 1918 metais parašytame V. Krėvės ciklo „Iš šios gadynės jausmų“ kūrinyje „Rūmų griuvėsiai“.

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „nusiminimo aidai“ (I dalis)

2019 m. Nr. 11 / Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į šalies kūrimo darbą…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2018 m. Nr. 1 / Pabaiga / be abejonės, jei ne V. Krėvė, M. Banevičiaus likimas mūsų šalyje iš tiesų būtų susiklostęs prastai. Buvęs konsulas, kadaise ištraukęs kadetų veikėją iš mirties nagų Azerbaidžane…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 12 / Informuotas – vadinasi, ginkluotas. Iš V. Krėvės politinės dokumentinės apybraižos „Bolševikai“ matome, kad jis taip pat gerai žinojo ir 1920 metų pavasarį planuotos…

Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 11 / Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose naujais aspektais gvildenama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės politinė veikla…