Dainius Gintalas. Septynios volungės ir keturiasdešimt kikilių

2004 m. Nr. 1 

Dalia Bozytė. Inkilas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Inkilas (šiuolaikiniais meno terminais kalbant) lyg instaliacija paukščiui prisivilioti. Namelis su anga tarsi pražiota burna, praryjančia gyvą organizmą tam, kad būtų išspjauta giesmė – paukščio kalba, maloni žmogaus ausiai. Kai žmogaus kalba dėl prasmių, kaip komunikavimo mechanizmo detalių susidėvėjimo, krypsta į tylą, paukščio kalba tampa ne tik maloni ausiai, bet kartu tobula ir prasminga. Tai juslių kalba, tiesioginių jausmų instrumentas, kuriuo naudojasi visi gyvūnai, ir kuria, anot Boehme’s, kalbėjo pirmasis žmogus Adomas. Panašiai apie tai mąstė Abulafija bei Dante.
Tai, kas praėjusių amžių mokslo vyrams buvo rimtų apmąstymų objektas, nūdien, žinoma, yra virtę poetizmais, kuriuos puikiausiai savo trečiojoje knygoje „Inkilas“ vartoja poetė Dalia Bozytė. Besiporuojančių paukščių giesmę įvardydama kaip seniausią skraidančios gyvasties kalbą autorė eilėraštyje „net ne sanskritas“ apie ją pateikia dar ir du skirtingus požiūrio taškus: „Ją išgirdęs Veisiejuos / Zamenhofas pamanė / kad tai / esperanto / Vytautas Bložė / sako jaučiantis šventąją dvasią / einančią iš paukščio gerklės / jau nuo pasaulio / dieviško padalijimo“ (p. 13).
Apskritai refleksijos apie kalbą, raštą bei komunikavimo galimybes knygoje yra įsirėžusios nors ir punktyrine, bet tikrai ryškia linija. Galbūt ne veltui kaime gyvenančiai poetei yra toks svarbus natūralios jusliškosios gamtos vaidmuo kultūrinių ženklų sistemoje. Per tai netgi randasi alternatyvioji gamtos kultūra, kur pelių pėdos ant sniego tampa savotišku inkunabulu, kuriame įspausti dar ne gotikiniai rašmenys, o dantiraštis, na o inkunabulas paronomazijos principu susiejamas su paukščių buveine – inkilu. Pastarasis tampa savotišku organiniu objektu, jungties su gamtos dinamika ir mažoriniu vidinio pulsavimo ženklu: „– Nieko naujo, kaimyne, tik šiandien, / keičiantis metų laikui ir orui, / mano galvoje / apsigyveno septynios volungės / ir keturiasdešimt kikilių!“ (p. 12).
Kita vertus, ši alternatyvioji gamtos kultūra ženklina ir įsiveržusios depresijos būvį, kuriam, anot Julijos Kristevos, yra būdingas svetimumo gimtajai kalbai pojūtis: „varnėnas, / grįžęs iš užjūrių, nemoka lietuviškai“ (p. 11). Per šį būvį bei grėsmės pojūtį „keturios kregždės, / nematomo peilio palytėtom gerklėm“ (labai taikli nuoroda į šelmenines kregždes) įgauna ne tik svetimos, nelietuviškos, kultūros atributų, bet nurodo ir į komunikavimo pertrūkį apskritai bei į bauginamą tylą. Kadangi žmogaus kalba aiškiai išgyvena krizę ir griūtį („cunamis žodynuose kyla cunamis“, p. 60), kadangi „autorius tėra šliuzas / nuleisti juodam / raidžių vandeniui“, paukštis tampa žmogaus sukurto verbalinio gyvio, kuriam paskelbtas mirties nuosprendis, vykdytoju. Šiuo atveju autorė, lašinius gretindama su kalbos padargu, pasitelkia stiprią ir taiklią metonimiją, reiškiančią autoriaus ir jo kalbos mirtį:

Nepaisant šios mirties ir to, kad dažnai „ištirpsta tekstas, dingsta turinys“, subjektas už galimybę kalbėti, autorius už galimybę rašyti, už suteiktą teisę pasilikti „nors penkis pirštus / su juosvais rašalo pusmėnuliais“, kuriuose įspaustos būtinosios saviraiškos žymės, yra pasiryžęs žemintis, atsukti „kairįjį skruostą / su apgamu“, kad būtų apginta jo savimonė ir jos pasaulio žemėlapiai. Bet tuo atveju, kada, anot Jeano Baudrillard’o, žemėlapiai eina pirma nei teritorija, kada „simuliakrai eina pirma“ už tikrovę, subjektyvi psichikos patirtis ir jos impulsai gali sukelti maišatį ir chaosą, įsiveliantį į kūrybą. Taip chaosas tarsi tornado įsiurbia į save vaizdinius ir, lyg įsiutęs vaikas savo žaislus, juos negailestingai išsvaido po poetinės vaizduotės kambarį, kuriame bet kaip išsidraikiusios figūros sukelia atstūmimo pojūtį, atsiduria ties bjaurasties estetikos riba: „Mirties vandenys, / bliaukiantys melsvomis šlaunimis. / Nėra jokių skrupulų, / nevargina maisto atliekos – / vienintelis / tižus trupinys vartaliojasi tarp tuščių / prezervatyvų pakelių. / Airballonius / užmautas ant penio“ (p. 54). Tai – vienas iš autorės poetinių veidų. Gerai, kad jis nėra ryškus, nes yra svetimas pačiai autorei ir primena bėgimą paskui draikališkai neornamentuotas kitų, paprastai jaunųjų, manieras, o ne savitos stilistikos plėtojimą.
Kitas, kuris man taip pat nėra patrauklus, yra vizionierės veidas, atsigręžiantis skyriuje „devyni prieblandų madrigalai“. Nors jis ir yra apsuptas netikėtų ezoterinių vaizdinių, tokių kaip plunksnuotasis gnomas, vis dėlto čia aiškiai reiškiamos kosminės, apokaliptinės idėjos, lydimos D. Bozytei ne itin pritinkančios silabotonikos bei senųjų neoromantinio pobūdžio veiksmažodinių klišių kaip „regėjau“ ir „šlovinau“, kurios tampa pernelyg universaliomis, kartais pompastiškomis, kartais pretenzingomis ir tiesmukomis, ir neišlaiko savito poetinio pasaulio įtampos.
Patrauklus man yra veidas, kuriame įsispaudusios suvaldytos verlibrų eilutės, atveriančios išmintį šeimininkės, kuri puikiai išmano, kaip tvarkyti savo poetinį ūkį, panašiai kaip W. Szymborska ar mūsų N. Miliauskaitė. Tai pats ryškiausias veidas, savo pilnatim užgožiantis anuodu. Veidas, kuris atveria daiktiškosios poezijos nepretenzingumą įmantrioms formoms, stačiokišką kalbėjimo manierą, skaidrų mąstymą ir supaprastintą pasaulio, dažniausiai perteikto per provincialo jauseną, modelį, sukurptą P. Šmit ar R. Šileikos. Netgi ezoterika čia įgauna ne migloto baubo, o konkrečiai išreikštą pavidalą (eil. „reinkarnacija“):

Žinoma, daiktiškoji poezija toli gražu nėra vienalytė. Vienur ji priartėja prie reprezentacijos, kur ženklas ir tikrovė siekia lygiavertiškumo (eil. „visi savo vietose“), kitur ji artimesnė simuliacijai, kuri, anot J. Baudrillard’o, lygiavertiškumo principą laiko utopija (eil. „po mamutų ir stumbrų“). Bet svarbiau čia yra turtinga autorės kalba („žverblas dangus“, „pusnys arkliams iki piršių“), taiklūs palyginimai („karvė / aptaki it dūsaujanti bangžuvė“), skvarbios metaforos („mergiotės melsvom numirėlių kojom“) ir netikėtas filosofinis rakursas („Pirmieji, kurie mane išdavė, / buvo mano tėvas ir motina“). Turiu prisipažint, kad skaitant šią knygą manyje irgi apsigyveno septynios volungės ir gal dar kokių keturiasdešimt kikilių.