literatūros žurnalas

Antonin Artaud. Siekiant padaryti galą dievo teismui

2022 m. Nr. 1

Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas

1947 metų lapkritį Prancūzijos nacionalinis radijas (RDF) garsiam poetui, aktoriui ir režisieriui Antoninui Artaud (1896–1948) pasiūlė parengti medžiagą laidų ciklui „Poetų balsai“. Po mėnesio tarp radijo ir autoriaus sudarytoje sutartyje buvo įrašytas kūrinio pavadinimas: „Siekiant padaryti galą dievo teismui“ („Pour en finir avec le jugement de dieu“). Specialiai radijo laidai sukurti tekstai buvo repetuojami, paskui įrašinėjami keturiais balsais, pats autorius ne tik skaitė, bet ir improvizavo keliais instrumentais – ksilofonu, būgneliais, timpanais, gongais. Viskas buvo paruošta, laidos anonsas paskelbtas. Ir štai, įrašą perklausęs generalinis radijo direktorius padarė išvadą, kad tekstas žeidžia nekaltas klausytojų ausis, ir leisti į eterį uždraudė. Dėl to laidos rengėjai skubiai sudarė garbią rašytojų komisiją, kuri kūrinio transliaciją palaimino, tačiau generalinis direktorius savo verdikto neatšaukė. Vis dėlto ši dramatinė poema, jei taip ją galima pavadinti, netrukus buvo išleista atskira knyga (1948), deja, jau po A. Artaud mirties. Tokia tad trumpa šio kūrinio istorija. Patį kūrinį būtų galima vertinti labai įvairiai: jame, atrodo, apstu ir antipoetinių kliedesių, ir mistinių potyrių, ir keistų įžvalgų, ir raganiško siautėjimo (ypač klausantis įrašo)… Kad ir kaip būtų, šiose „tamsiosiose mišiose“ skleidžiasi ugningas A. Artaud maištas prieš Dievą ir kartu mistinė idėja apie „kūną be organų“, kurią vėliau savo veikaluose išplėtojo filosofai Gilles’is Deleuze’as ir Felixas Guattari.

 

Dramatinė poema

kré        Viskas turi būti        puc te
kré        sustyguota                puk te
pek       plauko tikslumu      li le
kre        sprogstama              pek ti le
e             tvarka.                      kruk
pte

       Vakar sužinojau
       (galima manyti, kad aš atsilieku nuo laiko, arba galbūt tai tėra gandas,
viena iš tų bjaurių paskalų, klaidžiojančių tarp virtuvės kriauklės ir išvietės, kai
godžiai ryjamas maistas čia pat pilamas į kubilus)
       vakar sužinojau
apie vieną siaubingą viešai taikomą praktiką valstybinėse amerikiečių
mokyklose,
dėl kurios ta šalis manosi žengianti koja kojon su progresu.
Pasirodo, iš vaiko, stojančio į valstybinę mokyklą, reikalaujama ne tik išlaikyti
egzaminus ar patikrinimus, iš jo dar imamas sėklos skysčio ar spermos mėginys,
o tai reiškia, iš stojančiojo prašoma šiek tiek spermos įšvirkšti į mėgintuvėlį,
ir ji tenai laikoma iki dirbtinio apvaisinimo bandymų.
Mat amerikiečiai vis labiau linksta manyti, jog jiems trūksta rankų ir vaikų,
bet ne darbininkų,
o kareivių rankų,
jie iš visų jėgų ir visom įmanomom priemonėm trokšta
gimdyti ir gaminti kareivius,
todėl žvelgdami į ateitį, visus tikėtinus pasaulinius karus,
demonstruoja triuškinančią galią,
kad galėtų parodyti neprilygstamą amerikietiškų gaminių tobulybę
ir amerikietiško prakaito plušant visuose veiklos baruose
bei augančios galios vaisius.
Mat reikia gaminti,
visom įmanomom priemonėm pakeisti prigimtį ten, kur galima ją pakeisti,
žmogiškai apatijai reikia suteikti plačias galimybes,
reikia tinkamai išnaudoti darbininką,
turi būti sukurtos naujos veiklos sritys,
kur pagaliau įsiviešpatautų klastotės,
visi tie niekingi sintetiniai pakaitalai,
kur tikra, nuostabi prigimtis taps apatiška,
kartą ir visiems laikams gėdingai užleis vietą
visiems triumfuojantiems pakaitalams,
kur sperma iš dirbtinio apvaisinimo gamyklų
padarys tikrą stebuklą,
sukurs armijas ir šarvuočius.
Daugiau jokių vaisių, medžių, daržovių, daugiau jokių vaistinių augalų,
taigi jokių maisto produktų,
užtai iki soties sintetinių gaminių,
išgaunamų garuose,
specialiuose skysčiuose, ypatingose jėga išspaustų atmosferų linijose,
sintetinimo būdu prievartaujant gamtą, kuriai karas reiškė vien baimę.
Tegyvuoja karas, ar ne?
Karas, kuriam amerikiečiai pasiruošė ir kuriam ruošiasi kiti.
Norint apginti tą absurdišką gamybą nuo konkurencijos, kuri netruks iš
visur rastis,
reikia kareivių, ginklų, lėktuvų, šarvuočių,
tam ir sperma,
kurią Amerikos vyriausybė nutarė įžūliai panaudoti.
Nes mes turime daugiau nei vieną priešą,
kuris mūsų, apsigimusių kapitalistų,
tyko, sūnau,
tarp tų priešų
Stalino Rusija,
ji irgi neužmiršo pagalvoti apie kareivių rankas.
Viskas puiku,
bet nežinojau, kad amerikiečiai – tokia karinga tauta.
Norint kautis reikia atlaikyti smūgius,
kare, rodos, mačiau daug amerikiečių,
bet jie visą laiką slėpėsi už nesuskaitomos galybės tankų, lėktuvų, šarvuočių,
kurie jiems atstojo skydą.
Mačiau daug besikaunančių mašinų,
tačiau jas valdantys vyrai kiurksojo
tik neįžvelgiamoje tolybėje.
Labiau nei žmonės, maitinantys arklius, jaučius ir asilus paskutinėm likusiom
tonom tikro morfino, kad jį pakeistų rūkomais surogatais,
man patinka žmonės, kurie minta pačios žemės kliedesiu, iš kurio jie radosi,
aš kalbu apie tarahumarus,
valgančius meskaliną tiesiog nuo žemės vos užgimus,
žudančius saulę, kad įkurtų juodos nakties karalystę,
ir laužančius kryžių, kad erdvės erdvėje niekada nebegalėtų susitikti nei
susikryžiuoti.

Todėl jūs išgirsite TUTUGURI šokį.

 


Tutuguri. Juodosios saulės ritualas

Ir štai apačioj, lyg aštrios pakriaušės papėdėj,
kur širdis baisioj nevilty,
veriasi šešių kryžių ratas,
                           labai žemai,
tarsi įskrostas į motiną žemę,
išplėštas iš nešvankaus besiseilėjančios motulės
                            glėbio.

Juodos anglies žemė
vienintelė drėgna vieta
tame uolos plyšyje.

Ritualo metu naujoji saulė praslenka pro septynis
               taškus, kad paskui sušvistų žemės kiaurymėje.

Jame dalyvauja šeši vyrai,
kiekvienas vyras atstoja saulę,
o septintasis,
visų ryškiausia saulė,
dengiamas pajuodusios raudonos mėsos.

Bet šis septintasis vyras
yra arklys,
arklys su jį vedančiu vyru.

Tačiau būtent arklys,
o ne vyras
yra saulė.
Besidraskant būgnams ir raudant ilgam keistam trimitui
šeši gulėję vyrai,
pažeme sukęsi vyrai
staiga vienas po kito švysteli viršun lyg saulėgrąžos,
ne saulės,
bet kaip besisukančios žemės,
vandens lotosai,
ir kiekvieną švystelėjimą
pasitinka vis niūresnis ir slopesnis
                              būgno
                              dūžis,
ir tai tęsiasi tol, kol staiga pasirodo didžiuliais šuoliais
svaigulingu greičiu atlekianti
paskutinioji saulė,
pirmasis vyras,
juodas arklys su
                           nuogu
                           nuogutėliu
                           ir skaisčiu vyru
                           ant jo.

Pašokinėję jie lekia sukdamiesi spiraliniu ratu,
o arklys su kraujuojančiom mėsom pašėlsta,
be perstojo stojasi piestu
ties uolos viršūne,
kol šeši vyrai
baigia visiškai apjuosti
šešis kryžius.

Dabar svarbiausia Ritualo dalis –
            KRYŽIAUS SUNAIKINIMAS.

Baigę suktis
jie ištraukia
kryžius iš žemės
ir nuogas vyras
ant arklio
iškelia
į savo žaizdos kraują pamirkytą
milžinišką pasagą.

 


Fekalijų tyrinėjimas

Ten, kur dvokia išmatom,
atsiduoda būtimi.
Žmogus kuo puikiausiai būtų galėjęs nesituštinti,
neatverti išeinamosios angos,
bet užuot sutikęs gyventi miręs
jis pasirinko šikimą,
tarsi būtų pasirinkęs gyvenimą.

Mat tam, kad nekakotų,
jam būtų reikėję sutikti
nebūti,
bet jis neišgalėjo nuspręsti netekti
          būties,
tai yra neišdrįso gyvas numirti.

Būtyje slypi
kažkas ypač gundančio žmogų,
ir tas kažkas kaip tik yra
               KAKALAS.
               (Čia reikėtų riaumoti.)

Norint egzistuoti, pakanka tiesiog atsiduoti būčiai,
bet norint gyventi,
reikia kuo nors būti,
o norint kuo nors būti,
reikia turėt KAULĄ,
nebijoti to kaulo rodyt,
kaip ir pamažu netekti mėsos.

Žmogus visada labiau mėgo mėsą
nei kaulų žemę.
Kadangi būta tik žemės ir kaulo medžio,
o jam reikėjo išsikovoti mėsą,
būta tik geležies ir ugnies,
o šūdo nebuvo,
žmogus pabijojo prarasti išmatas,
tiksliau, jų tiesiog troško
ir dėl to paaukojo kraują.

Kad turėtų mėšlo,
tai yra mėsos,
ten, kur būta tik kraujo
ir kaulų sąvartų,
ten nereikėjo laimėti būties,
ten tereikėjo prarasti gyvybę.

o reche modo
to edire
di za
tau dari
do padera coco

O žmogus pasitraukė ir spruko.

Tada jį surijo žvėrys.

Tai nebuvo jokia prievarta,
jis pats sutiko tapti niekinga maita.

Taip jis pats atrado skonį,
pats išmoko
elgtis kaip gyvulys
ir gražiai
suvalgyti žiurkę.

Tai iš kur kyla ta purvina niekšybė?

Ar iš to, kad pasaulis dar nėra iki galo sukurtas,
ar iš to, kad žmogus mažai tesupranta apie pasaulį
ir trokšta amžiams taip jį suprasti?

Tai kyla iš to, kad žmogus
vieną gražią dieną
sustabdė
                        pasaulio supratimo tėkmę.

Jam atsivėrė du keliai:
išorinės begalybės
ir vidinės ankštybės kelias.

Ir jis pasirinko vidinę ankštybę.
Ten, kur tegalima suspausti
žiurkę,
liežuvį,
išeinamąją angą
ar varpos galvutę.

O dievas, pats dievas užgniaužė judėjimą.

Ar dievas yra būtis?
Jei taip, jis yra mėšlas.
Jei viskas ne taip,
jo nėra.
Taigi jo nėra,
jis tarsi visais pavidalais užklumpanti tuštuma,
kurią puikiausiai nusako
nesuskaičiuojamų kirkšninių utėlių žygis.

„Jūs pamišėlis, pone Artaud, o mišios?“

Krikšto ir mišių aš išsižadu.
Kalbant apie giluminę erotiką
nėra pražūtingesnio žmogiško veiksmo
nei vadinamojo jėzaus kristaus nužengimas
ant altorių.

Manimi niekas netikės,
jau matau, kaip visi gūžčioja pečiais,
tačiau vadinamasis kristus ne kas kitas, kaip tas,
kuris dievo kirkšninės utėlės pašonėj
sutiko gyventi be kūno,
tuo tarpu visa armija žmonių,
nužengusių nuo kryžiaus,
prie kurio dievas manėsi juos seniai prikalęs,
sukilo
ir, apsišarvavę geležimi,
krauju,
ugnimi ir kaulais,
artinasi, plūsdami Nematomą pasaulį,
kad padarytų galą DIEVO TEISMUI.

 


Klausimas kyla dėl…

Svarbu tai,
kad žinom,
jog už šio pasaulio
sąrangos
slypi kita.

Kokia ji?

Mes to nežinom.

Galimų prielaidų seka ir skaičius
šioje srityje
tiesiog tolygūs
begalybei!

O kas ta begalybė?

To tiksliai nežinom!

Tai žodis,
kurį vartojame
norėdami nusakyti
mūsų sąmonės
atvertį
beribei
nenugalimai ir besaikei
galimybei.

Ir kas gi ta sąmonė?

To tiksliai nežinom.

Tai niekas.

Niekas,
kurį turim omeny,
norėdami nusakyti,
kai ko nors nežinom,
nežinom,
iš kurios pusės žiūrėt,
ir tada sakom
„sąmonė“,
„sąmonės požiūriu“,
tačiau yra šimtas tūkstančių kitų žiūros taškų.

Ir ką gi?

Panašu, kad sąmonė
mumyse
susieta
su seksualiniu geismu
ir alkiu;

tačiau ji
kuo puikiausiai
galėtų nebūti su jais
susieta.

Sakoma,
galim sakyti,
yra tokių, kurie sako,
kad sąmonė –
tai apetitas,
apetitas gyventi;

ir tučtuojau
su apetitu gyventi
į galvą įsismelkia
apetitas maistui;

tarsi nebūtų žmonių, kurie valgo
be jokio apetito;
ir būna alkani.

Mat taip irgi
būna:
esi alkanas
neturėdamas jokio apetito;

ir ką gi?

Ogi

vieną dieną
man buvo suteikta kone kosminė galimybė,
tai yra didysis pirstelėjimas,
kurį atliksiu;

tačiau tiksliai nežinojau
nei kas ta kosminė,
nei kas ta galimybė,

ir nejaučiau jokio poreikio apie tai galvoti,

tai buvo žodžiai,
sugalvoti norint apibrėžti dalykus,
kurie buvo
arba kurių nebuvo,
primygtinai spaudžiant
neatidėliotinam poreikiui:
poreikiui pašalinti idėją,
idėją ir jos utopiją
ir čia pat ją pakeisti
griausmingu apsireiškimu,
dalyvaujant štai tokiai sprogstamajai būtinybei:
išplėsti mano vidinės tamsos kūną,

vidinės nebūties kūną,
save patį,
kuris yra naktis,
niekas,
neišmanymas,

tačiau tai sprogstamuoju būdu patvirtina,
kad kažkas
turi atlaisvinti vietą –
mano kūnui.

Ar išties šį kūną
reikia niekingai prilyginti
toms dvokioms dujoms?
Sakyti, kad turiu kūną,
nes many
susidaro
dvokios dujos?

Nežinau,
tačiau
žinau, kad
                erdvė,
                laikas,
                dydis,
                tapsmas,
                ateitis,
                būtis,
                nebūtis,
                aš,
                ne aš,
man yra niekas;

bet yra vienas dalykas,
kuris kai ką reiškia,
vienintelis dalykas,
kuris yra kažkas,
kurį jaučiu dėl to,
kad jis trokšta
IŠTRŪKTI:

tai skausmas
mano
kūne,

grūmojantis,
niekada nenuvargstantis
mano kūno
būvis;

kad ir kaip stipriai kiti mane spaudžia su klausimais,
o aš tų klausimų išsiginu,
yra akimirka,
kai esu priverstas
sakyti ne,

sakyti

                  NE

neigimui;

tai akimirka,
kai mane spaudžia,

kai mane bando išsunkti,
kai mane melžia,
kolei iš manęs
išsunkia
maistą,
mano maistą
ir jo pieną,

ir kas tada lieka?

Ogi, aš uždusintas;

ir nežinau, ar tai paveikė,
tačiau mane spausdami su klausimais
iki tol, kol
nebeliko
jokio klausimo,
prispaudė
tiek, kad many
uždusino idėją apie kūną
ir idėją būti kūnu,

būtent tada ir pasijutau nešvankus,

būtent tada ir nusiperdžiau –
iš beprotystės,
iš pertekliaus,
iš maišto
prieš dusinimą.

Juk jie mane spaudė,
įskaitant ir mano kūną,
įskaitant patį kūną,

būtent tada
viską ir susprogdinau,
nes liestis prie mano kūno
nevalia.

 


Užbaiga

– Ir kamgi jums, pone Arto, prisireikė šios radijo laidos?
– Iš esmės tam, kad iškelčiau aikštėn tam tikras visuomenines, oficialiai
priimtinas ir pripažintas niekšybes:

1) tą vaikiškos spermos, aukojamos vaikų, pasisavinimą siekiant
dirbtiniu apvaisinimu užmegzti gemalą, kuris po amžiaus ar kiek
vėliau tokiu būdu užgims;
2) iškelti aikštėn tų pačių amerikiečių, užėmusių visą senąjį indėnų
žemyną, karinio imperializmo atgimimą, kuris senojoje Amerikoje
pažemino prieškolumbines indėnų gentis.
3) – Pone Arto, jūs kalbate labai keistus dalykus.
4) – Taip, aš pasakysiu vieną keistą dalyką, pasakysiu tai, kad indėnai
prieš Kolumbą, priešingai nei visi galvoja, buvo išskirtinai civilizuoti
ir kad jie sukūrė civilizacijos formą, kuri buvo grindžiama išskirtinio
žiaurumo principu.
5) – O jūs tiksliai žinote, kas yra žiaurumas?
6) – Šiaip jau ne, aš nežinau.
7) – Žiaurumas – tai galimybė naudojant kraują, netgi dievo kraują,
pašalinti nesąmoningo, gyvuliško žmogaus žvėrišką prigimtį iš visur,
kur tik ji sutinkama.
8) – Jos nevaldydamas žmogus yra erotinis gyvulys
su jam įkvėptu drebuliu,
tam tikra pulsacija,
be skaičiaus gimdančia gyvius, įgaunančius formą, kurią visos
senosios žemės gentys priskirdavo dievui.
Šitai sukūrė tai, ką vadiname dvasia.
Taigi ši dvasia, atkeliavusi iš Amerikos indėnų, šiandien pamažu visur
reiškiasi apsimetusi mokslu, kuris išduoda jos užkrečiamą, liguistą
jėgą, nedorybe paženklintą būvį, nedorybe, su kuria veisiasi ligos, mat,
juokitės, kiek norit, tai, ką vadiname mikrobais,
yra dievas,
ir žinot, iš ko amerikiečiai ir rusai kuria savo atomines bombas?
Jie jas kuria pasitelkdami dieviškus mikrobus.

– Jūs kliedite, pone Arto.
Jūs beprotis.

– Ne, aš nekliedžiu.
Aš nesu beprotis.
Tik sakau, kad jie sukūrė naujus mikrobus, norėdami primesti naują dievo idėją.

Jie rado naują būdą apreikšti dievą, pričiupti jį su visais kenksmingais
mikrobais.
To prisireikė, kad jį prikaltų prie širdies,
tos vietos, kuria žmonės jį labiausiai myli
liguisto seksualumo forma,
regėdami pražūtingai patologišką žiaurumo pavidalą,
kurį jis įgyja tada, kai jam norisi žmonijai
sukelti traukulius ir beprotybę.

Jis naudojasi tokia gryna, nuoširdžia sąmonės dvasia kaip manoji,
trokšdamas uždusinti ją visomis apgaulingomis apraiškomis,
kurias pats nenumaldomai skleidžia visoje erdvėje,
štai dėl to Arto Momo gali atrodyti
kaip haliucinacijų užvaldyta būtybė.

– Ką tuo norite pasakyti, pone Arto?

– Noriu pasakyti, kad radau priemonę, kaip kartą ir visiems laikams
susitvarkyti su šita beždžione,
na ir kas, kad niekas nebetiki dievu
ir visi vis labiau tiki žmogumi.

Taigi, žmogus turi pasiryžti save kastruoti.

– Kaip tai?
           Kaipgi?
Kaip bepažiūrėsi, jūs esate pamišęs, tokiems reikia tramdomųjų.

– Dar kartą, bet šįkart jau paskutinį, jį paguldant
ant skrodimo stalo, kad būtų perkurta jo anatomija.
Sakau, kad būtų perkurta jo anatomija.
Žmogus yra nesveikas, mat blogai sukurtas.
Reikia ryžtis jį apnuoginti ir nugramdyti tą mikroskopinį gyvį,
kuris jam kelia siaubingą niežulį, nugramdyti
                  dievą,
                  o su dievu
                  ir jo organus.

Galit surišti mane, jei norit,
nes nieko nėra nereikalingesnio nei organas.

Kai tik iš žmogaus būsit sukūrę kūną be organų,
jį išlaisvinsit nuo visų automatinių reakcijų
ir suteiksit jam tikrąją laisvę.

Tada jį išmokysite šokti išvirkščiąja puse,
tarsi įsukdami į šokių salių kvaitulį,
ir toji išvirkštybė bus jo tikrieji namai.

Versta iš: Antonin Artaud. POUR EN FINIR AVEC LE JUGEMENT DE DIEU. Paris: Gallimard, 2004.

Jūratė Baranova. Antoninas Artaud: žiaurumas kaip kūno kalba

2015 m. Nr. 4 / Kodėl kalbant apie prancūzų rašytojo, aktoriaus, teatralo ir „profesionalaus šizofreniko“ Antonino Artaud (1898–1948) žiaurumo teatrą galima patraukti merginų dėmesį? Jis patrauklus, nes suardo konvencišką kultūros sampratą, naikina ribą…