Guntis Berelis. Vadovas po raižytą vietovę

2005 m. Nr. 1

Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė

 

Guntis Berelis (g. 1961) – latvių rašytojas, literatūros mokslininkas, kritikas. Vadovauja literatūrinio mėnraščio „Karogs“ kritikos skyriui. Išleido apsakymų rinkinį „Mitomanija“ (1989), romaną „Minotauro medžioklė“ (1999). Rinkinyje „Tyla ir žodis“ (1997) publikuotos esė ir apžvalgos apie poststruktūralizmo teorines problemas ir postmodernizmo prozos praktiką, apie tuometinį latvių literatūros procesą. Knygoje „Latvių literatūros istorija“ (1999) surinktos esė apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus. Paskutinis darbas – „Nevalgyk šio obuolio. Tai yra meno kūrinys. Postmodernizmas ir latvių literatūra“ (2001).

Literatūroje nuolat egzistuoja tekstai, esantys centre, ir tekstai, esantys periferijoje. Tačiau jei mėgintume literatūrą – ir apskritai kultūrą – laikyti vietovės žemėlapiu, kuriame yra centras, periferija ir visiškai tolimi paribiai, neabejotinai pasiektume kryžkelę, nes visada aktuali žiūros taško problema: vienam vertintojui kažkuris taškas (rašytojas arba tekstas) atrodys visiškai klasikinis centro pavyzdys, kitam – besantis tiek toli periferijoje, jog nė neverta jo minėti. Tačiau svarbesnė yra ne žiūros taško problema, su kuria susiduriame bet kurios rūšies modelyje (prisiminkime W. Heisenbergo neapibrėžtumo principą: eksperimento rezultatams daro įtaką paties eksperimentatoriaus buvimas – šis principas taikytinas ne vien tiksliesiems mokslams), o klausimas, kas iš tiesų yra šie elementai, esantys kultūros centre arba periferijoje. Autoriai? Tikrai ne. Nuo amžių pradžios periferijoje esantis marginalas gali sužibėti tekstu, kuris inspiruos kartų kartas, – ir tuojau žaibo greitumu įnerti atgal į savo kultūros alksnynus (klasikinis pavyzdys – A. Rimbaud), arba tiesiog paprasčiausiai pasimirti (dar klasiškesnis pavyzdys – Lautréamont’as). Arba rašytojas, dešimtmečiais diktavęs literatūros „magistralinį siužetą“, gali parašyti, tarkim, memuarų knygą, apie kurią, norėdami pateisinti jos periferinį egzistavimą, kritikai sakys, jog ji pasižymi kultūrine istorine verte. Tekstai? Čia iškyla kiek kita problema: metų metus periferijoje vegetuojantys ir net specialistams menkai pažįstami tekstai staiga kažkokios mįslingos energijos genami lyg kulka įsminga į hierarchiškai modeliuotą centrą – ir vienu kirčiu suardo šią tariamai stabilią sistemą. Realiam modeliui artimesnis požiūris, jog centre arba periferijoje yra ne autoriai ir jų tekstai, bet rašymo principai, kuriais kiekvienas rašytojas naudojasi ir kuriems konkrečiu metu priklauso kultūrą formuojanti arba kultūrą griaunanti galia.

Kad ir kaip paradoksaliai atrodytų, postmodernizmo autorius vienija tai, kad niekas jų nevienija. Nors priklausantys vienai ir tai pačiai paradigmai, jie siekia išsiskirti tiek iš buvusių paradigmų reprezentatyvių tekstų, tiek tarpusavyje. Todėl aš noriu pasakyti, kad literatūroje nėra patvaraus centro. Arba centras yra visur – visiškai reali postmodernistinio tarpsnio situacija. Kiek tekstas yra laisvas, tiek laisvas turi būti ir skaitytojas. Bet tai, žinoma, jau paties skaitytojo problema.

Taigi norėjau pabrėžti, jog neegzistuoja joks konstantinis literatūros „žemėlapis“. Centro ir periferijos santykiai yra dinamiška sistema – ji nepaliaujamai mainosi. Išdegusiuose literatūros durpynuose, kad ir kokie ramūs jie atrodytų, nuolat bręsta permainos, o inspiruojantys impulsai paprastai atklysta iš periferijos. Be to, dažniausiai labai sunku fiksuoti konkrečių autorių vardus, kurie migruotų iš periferijos į centrą arba atvirkščiai. Galima kalbėti tik apie procesus, paprastumo dėlei iliustracijomis pasirenkant konkrečius autorius arba tekstus. Tačiau nuoseklumai ir dėsniai šiame modelyje gali būti regimi kaip visiškai atsitiktiniai ir chaotiški reiškiniai.

Čia reikia pasvarstyti, kokia gi iš tiesų galėtų būti teksto prasmė. Kodėl mes, tarkime, R. Blaumanį didžiai gerbiame ir karūnuojam jį klasiku, nors kuo puikiausiai suvokiame, jog, tokiam blaumaniškai orientuotam tipui pasirodžius mūsų laikais su „Raudupietės“ ar „Mirties šešėlyje“ šiek tiek modernizuotu variantu, tikriausiai jis nebūtų priimtas už gryną pinigą. Klasikas yra akmuo, ant kurio suklumpama. Literatūra vystosi palyginti tolygiai, bet tuomet pasirodo šis asmuo, kuris vėliau bus garbingai tituluotas klasiku, ir literatūra suklumpa prieš jį; kurį laiką centrinis literatūros vyksmas būna susijęs su šiuo rašytoju. Ir, pabrėšime, ne tiek su jo asmenybe ar idėjomis, kurias jis deklaravo savo tekstuose, kiek su jo manifestuotu rašymu. Šie rašymo principai gali daryti įtaką viso šimtmečio mąstymo stiliui, – o mąstymo stilius yra daug svarbesnis už pačias mintis, kurios jau ištisus tūkstantmečius ne taip daug keitėsi.

Intelektualinė visata, neaprėpiama tekstų ir autorių daugybė kritiko akimis negali būti aprėpta ir surūšiuota. Visos klasifikacijos sistemos yra tik iliuzija, kurios pagrindas – konkretaus kritiko nežinojimas (jeigu jis būtų skaitęs daugiau, jo sukurtas modelis neabejotinai būtų kitoks). Literatūrinis procesas tariamai lengvai pasiduoda modeliavimui, bet kiekvienas modelis yra savaip nepilnas. Dar daugiau: šių modelių, sistemų ir koncepcijų kiekis yra toks didelis, kad jie formuoja dar vieną, aukštesnio lygmens chaosą. Iš vienos pusės – literatūra reikalauja save aprašyti ir suklasifikuoti; iš kitos – literatūros neįmanoma surūšiuoti; visi klasifikacijos principai yra priešingi literatūros prigimčiai. Procesai literatūroje yra neprognozuojami ir iracionalūs, pradedant jau pačiu literatūros egzistavimo faktu. Literatūra paneigia visas logiškas sistemas bei koncepcijas ir vystosi tik pagal sau vienai žinomus dėsnius.

Antrojoje XX a. pusėje susiklostė unikali situacija: ribos peržengiamos nuolat ir vienu metu visomis įmanomomis kryptimis. Ta proga pakito pati ribos sąvoka – šiuo metu jau nebeįmanoma identifikuoti, kur baigiasi tai, ką mes vadiname literatūra. Kultūra nėra daugiau ar mažiau homogeniška teritorija, ryškiai atribota nuo „nekultūros“, bet daugybės mikroteritorijų visuma. Nesama vieningo teiginio, kuris apibrėžtų, kas yra literatūra. Taip pat nesama vieningo neiginio, kuris nusakytų, kas yra ne literatūra.

Kartais koks nors rašymo būdas apdovanojamas literatūros apibrėžimu, kitąkart – ne. Kitais žodžiais tariant, vienas ir tas pats tekstas, jei jis dėl kokio paradoksalaus istorijos nuokrypio būtų parašytas įvairiais laikotarpiais, vienąsyk priklausytų literatūrai, kitu atveju – jau ne (sunku įsivaizduoti, kur mūsų laikais dėtųsi Homeras su savo „Iliada“ ir „Odisėja“). Literatūra „kaip tokia“ neegzistuoja; yra tik žaidimo taisyklės, kurių visumą mes šiuo metu laikome literatūra, – ir šios žaidimo taisyklės nuolat kinta.

Literatūra – tai nerašytas ir gana miglotas susitarimas tarp autoriaus ir skaitytojo, tarp autoriaus ir kitų rašytojų, tarp autorių ir kritikų, ir t. t., kokius rašymo principus konkrečiu metu laikyti priklausančiais literatūrai. Šį susitarimą paprastai fiksuoja centre esantys rašymo principai. Kaip tik šie rašymo principai yra tapę tokie savaime suprantami, kad nebelaikomi dirbtinai sukurtais. Skaitant tipiškai centrinį tekstą kyla įspūdis, kad „literatūroje viskas kaip tikrovėje“. O į periferiją nustumiami tie rašymo principai, kurie šiandien atrodo galbūt pasenę, gal tokie košmariški ir beviltiški, kad save gerbiančiam rašytojui visiškai nepriimtini. Tarp centro ir periferijos tiksli riba neegzistuoja, tačiau įmanoma fiksuoti miglotą juostą, kuri abi teritorijas skiria. Kalbant apie literatūrą, ši riba yra esminė: kur jos ieškoti ir kas tie rašytojai, kurie visokiausiais apsukriais būdais mėgina ją peržengti, kad kontrabandos keliu periferiniais rašymo principais infekuotų centrą. Kuo ilgiau centras buvo stabilus – ir todėl paseno, – tuo lengviau jis infekuojamas. Klasikai – tuo metu, kai jie dar nelaikyti klasikais – lengva širdimi žengia per visas ribas, prijungdami prie literatūros naujas teritorijas. Tačiau galiausiai jie užtveria kalėjimo grotas ne tik sau, bet ir visai literatūrai. Ir vėl reikia laukti inspiruojančių impulsų, atklystančių iš periferijos, iš pasienio sričių.

Prasmę turi tik tie tekstai, kuriuose peržengiamos ribos. Kurių fone nuolat jaučiamas klausimas, ar šis tekstas tikrai priklauso literatūrai. Arba – kas jis apskritai yra. Visa kita – tik reprodukcijos (žinoma, verta atminti, kad ir reprodukcijų gamyba priklauso menui; beje – apie meną mes dažniausiai sprendžiam ne pagal originalus, kurie tik retsykiais muziejuje probėgšmais apžvelgiami, bet pagal reprodukcijas). Literatūra kaip milžiniška tekstų produkavimo sistema gali gaminti lengvai ir maloniai arba sunkiai, bet nemažiau maloniai skaitomus tekstus, tačiau iš principo jie beprasmiai, nes juose neperžengiamos ribos. Tekstai nekuria prasmės (tai ypač būtina pačiai literatūrai), tekstai kuria daugiau ar mažiau kokybišką lektūrą (tai, žinoma, labiausiai reikalinga skaitytojui). Literatūroje jokie nauji atradimai nepadaromi. Ribų peržengimas – kelionė į literatūros periferiją, iš kurios koks nors rašymas išvedamas į centrą. Tada paprastai mėgstama sakyti, kad pasirodė kažkas naujo.

Vienas pirmųjų klausimą, kur ieškoti literatūros ribų, iškėlė Aivaras Ozolinis „Dukte“ (1991), kuriame netiesiogiai įrodė, kad nėra prasmės nieko sakyti, nes pasakyti ką nors prasmingo apskritai neįmanoma. Jeigu literatūra būtų religija, tai Ozolinis taptų pranašu, kurį kartu su „Duktu“ tektų sudeginti ant laužo. Po „Dukto“ Ozolinis yra išleidęs tik vieną apsakymą. Tolesnis jo elgesys buvo pavydėtinai nuoseklus – Ozolinis metė rašyti prozą ir persikvalifikavo į politikos komentatorių – asmenį, kuris rašo labai daug, bet taip nieko ir nepasako.

XX a. su savo perprodukcija visose kultūros srityse yra sukūręs ypatingą situaciją: greta pasaulio, kurį mes laikome realiu, egzistuoja ir intelektualinė visata su sava kosmogonija, vertybėmis ir dėsniais. Literatūra šią intelektualinę visatą suvokia kaip lygiavertę realiajai; abu pasauliai – išgalvotasis ir realus – susilieja taip glaudžiai, kad sąvoka „realus“ praranda bet kokią prasmę ir, kalbant apie literatūrą, turėtų būti vartojama tik kabutėse. Šiuo atveju simptomiškas reiškinys yra citavimas, kuris amžiaus pabaigoje tapo beveik maniakišku nuokrypiu (būtent citatomanija – net ne literatūroje, o architektūroje ir mene – įkvėpė pirmuosius postmodernizmo teoretikus). Citata naujame kontekste tampa visai kitu tekstu, prarasdama kabutes, įgaudama naujas reikšmes ir inspiruodama naujas asociacijų grandines. Metaliteratūriniai reiškiniai literatūroje nėra vien postmodernizmo privilegija, jie egzistuoja jau tūkstantmečius. Citavimas, nesvarbu, sąmoningas ar nesąmoningas, yra neišvengiamas. Tiesą sakant, beviltiška mėginti iššifruoti bet kuriame prozos tekste esančių citatų raizginių raštą. Arba, kaip išsireiškė aliuzijų ieškojimo meno didmeistris Karlas Proferis („Lolitos“ rakto“ autorius), tai esą beveik tas pats, kaip mėginti ištiesinti DNR spiralę (t. y. nei įmanoma, nei reikalinga). Griežtai tariant, originalus tekstas apskritai nėra įmanomas. Tekstas reikalauja save tęsti. Jis niekada nesibaigia paskutiniu žodžiu. Tai yra teksto būties skaitytojo sąmonėje pradžia. Net absoliučiai grafomaniškas tekstas pasižymi šia ypatybe – apie pačią prasčiausią knygą galima parašyti puikią recenziją, tai, beje, ir daroma.

Italė Pia Pera „Lolitos dienoraštyje“ (1995) taip virtuoziškai „apžaidė“ Nabokovo „Lolitą“ (įvykiai tie patys, tik iš Lolitos žiūros taško), kad Nabokovo sūnus neišlaikė tokio iššūkio ir padavė Pera į teismą; procesas baigėsi abiejų šalių kompromisu – juridiškai buvo įrodyta, kad metaliteratūriniai reiškiniai negali būti plagiatas.

Tekstas priešinasi visų laikų literatų pastangoms įrodyti, kad tik rašytojas yra ponas ir karalius savo karalystėje. Tekstas, deja, mėgina įrodyti savo priklausomybę kitiems tekstams. „Aš rašau apie tai, kaip aš rašau ir tai, ką aš parašau, rašydamas apie tai, kaip aš rašau, yra tekstas, kurį jūs dabar skaitote“, – maždaug tokie žodžiai galėtų apibūdinti charakteringą XX a. prozos tendenciją. Tai literatūra apie literatūrą. Tekstai, fiksuojantys patys savo tapsmą. Literatūra, reflektuojanti save. Literatūra, interpretuojanti save. Dievas nėra vienas geriausių rašytojų, nes jo sukurti būties ornamentai nepasižymi ypatingu originalumu. Todėl autorius siekia su juo konkuruoti – kurti tekstus, kurių pradžioje iš tiesų būtų žodis. Autorius kuria savo suverenų pasaulį. Paprastai šis kūrinys netgi susijęs su regima ir apčiuopiama realybe, tačiau egzistuoja dėsniai, galiojantys tik šio konkretaus autoriaus inspiruotame pasaulyje. Norėdamas pabrėžti šio pasaulio nepriklausomybę, autorius jame atgaivina mistifikuotą rašytoją.

Rašytojo būtis – tai nuolatinis balansavimas ant tikrovės ir kalbos briaunos. Rašytojas kūrybos proceso metu visiškai nesusiduria su realybe. Iš tikrųjų jis dirba su visai kita medžiaga – savo atmintimi. Vaizduodamas materialius dalykus, rašytojas vaizduoja pačią nematerialiausią substanciją – savo atmintį. Aprašydamas realiai įsivaizduojamus įvykius, jis iš tiesų aprašo abejotinus savo prisiminimus apie juos. Rašytojas fiksuoja pėdas, kurias atmintyje palieka laikas. O žmogaus sąmonėje realus faktas ir literatūrinis tekstas yra lygiaverčiai.

Galiu įsivaizduoti tik vieną situaciją, kurioje literatūra iš tiesų tėra literatūra be jokių antrinių funkcijų. Pavyzdžiui, skaitytojas kalėjimo kameroje (arba vienuolyno celėje, arba negyvenamoje saloje; Gundega Repšė „Charizmoje“ visus kūrėjus išsiuntė į tolimą salą, pasiūlydama jiems tariamai idealią situaciją kūrybai, deja, šedevrų kūrimo procesas visiškai nenusisekė: neabejoju, kad lygiai taip pat niūriai negyvenamose salose klotųsi ir skaitytojams) akis į akį su knyga, nuo kurios nuplėšti viršeliai ir titulinis puslapis, ir todėl skaitytojai net nenujaučia, nei kada ir kur tekstas parašytas, nei kas yra jo autorius. Bet kuri išankstinė informacija apie tekstą kliudo – ji nukreipia skaitytojo suvokimą tam tikra vaga, o žinantys jau ne „tik skaitys“ tekstą, bet ir bandys įskaityti, tarkim, knygos atsiradimo epochos apibrėžimus arba autoriaus biografijos faktus, t. y. literatūrą naudos kaip informacijos šaltinį. Jei skaitytojas norės, jis pats prigalvos teksto antrinių funkcijų – pavyzdžiui, panaudos jį kaip terapinę priemonę sielai valyti arba kaip tualetinį popierių kūnui valyti, bet jis bus laisvas nuo tų antrinių funkcijų, kurias tekstui primeta valstybinės, komercinės ir kultūrinės struktūros. Žinoma, tokia situacija nereali, todėl tenka susitaikyti su tuo, kad literatūra nėra „tik literatūra“.

Frazės lygmuo literatūrinių vertybių hierarchijoje užima gerokai žemesnę poziciją nei siužeto lygmuo. Siužetas yra pagrindas, metafora yra nėriniai. Nėrinių skylės iš viso ignoruojamos, nors be jų nėriniai jau nebe nėriniai. Tokį požiūrį inspiruoja dar tradicinės metaforos definicijos, kurios visos turi galvoje vieną ir tą patį. Metafora yra pasakymas, pavartotas perkeltine reikšme. Taigi yra „pagrindinė“ reikšmė ir „perkeltinė“, kuri tik pakeičia „pagrindinę“, todėl „pagrindinė“ vertinama labiau nei „perkeltinė“. Tačiau tai prieštarauja kalbos prigimčiai ir kūrybos procesui, kuriame viena sąvoka negali būti mechaniškai pakeista kita. Pasitelkus žodžius galima patikslinti kokį nors ankstesnį pasakymą (panašiai kaip nuolat tikslinami įstatymų straipsniai ir paragrafai, niekad absoliutaus preciziškumo taip ir nepasiekiant – visada lieka darbo milžiniškai juristų armijai, kuri užsidirba duoną, naudodamasi kalbos metaforine prigimtimi). Neįmanoma „vadinti daiktų tikraisiais vardais“, nes kiekvienas pasakymas, ar jis būtų paprastas vientisinis sakinys, ar tik vienintelis žodis, jau yra metafora, kurią galima suvokti nesuskaičiuojama daugybe skirtingų variantų. Sakyk, ką nori, niekada nepasakysi to, ką norėjai pasakyti, o jei netikėtu būdu tai ir pavyks, kiti tave vis vien neteisingai supras. Šiuo atveju šamanizmo (ir kitų vadinamųjų primityvių kultūrų) lingvistai buvo teisūs: tikrieji daiktų vardai paslėpti po septyniais raktais – taip rūpestingai, kad niekas prie jų neprasibraus. Todėl savaime suprantama atrodo senoji utopija: kas sužinos tikruosius daiktų vardus, įgis galią šiems daiktams, bus pasaulio valdytojas ir kūrėjas. Tikriausiai visa literatūros istorija – tai žmonijos beviltiškas ir bejėgis metaforizavimas, bandant rasti tikruosius daiktų vardus, norint valdyti daiktus. Rašytojas yra tas pats šamanas, tik vietoje tamburino jis tarškina rašomąja mašinėle ar kompiuteriu.

Žodis nėra literatūros atomas. Galima rikiuoti žodžius be galo, iš to literatūros tekstas neišeis – formuosis amorfiška žodžių masė. Todėl pradinis literatūros elementas yra metafora. Literatūra atsirado mitogenezės laikotarpiu, kai žmogus pasaulį pradėjo suvokti metaforomis. Suprantama, mes negalim nieko žinoti apie realų metaforos kilmės procesą, tačiau aišku, kad primityvių tautų kalba visai nėra primityvi – tai metaforų sistema, kurios struktūra ne paprastesnė už mūsų kalbą. Per tūkstančius metų kalba nėra tiek daug pakitusi. Kalba kuria metaforas; kalba gyvuoja, vinguriuodama metaforų labirintais. Savo ruožtu metaforos įkrauna kalbą – ją formuojančius žodžius prisotina naujų jėgų.

Metaforų injekcija turi dar vieną aspektą. Literatūrą nuo pradžių pradžios valdo diachronijos diktatas. Raidė seka raidę, žodis seka žodį, sakinys seka sakinį, skyrius – skyrių; knygos bibliotekoje surikiuotos abėcėlės tvarka; tekste įvykiai seka vienas kitą ir logiškai vienas iš kito išplaukia; o jei taip nėra – tada ateina kritikas, trenkia kumščiu į stalą ir šaukia, kad autoriui trūksta sveiko proto. Šautuvas, kabantis ant sienos, terorizuoja literatūrą: jei kartą pasirodė šis banalus šautuvas, jis privalo iššauti, antraip teksto pasaulyje jis bus betikslis, nereikalingas ir nelogiškas.

Tačiau mąstymas nėra chronologinis – procesai, vykstantys pasąmonėje, net ir labai norint nesuveriami ant siūlo; linijinis minčių eigos išdėstymas yra tik modelis, beje, gerokai neišsamus. Taip pat ir visi pasaulio įvykiai nėra linijiniai – vieną akimirką atsitinka daugybė įvykių, ir norint šį vienalaikiškumą aprašyti, bejėgiai tampa visi gudragalviški pasakojimo būdai. Nei vidinis, nei realusis kosmosas nėra linijinis. Latvių prozoje jau nuo pat jos pradžios chronologijos diktatas jaučiamas ypač ryškiai. Prozos išsilaisvinimas iš socrealizmo gniaužtų šeštojo dešimtmečio antroje pusėje prasidėjo būtent mėginimais apmulkinti chronologiją. Romaną, šį tekstinį gigantą, paversti nykstamai mažu taškeliu, adatos smaigaliu. Tai buvo didelio masto eksperimentai. Dabartinė metaforizacija visiškai dėsningai kyla iš šio proceso: pokyčiai nemažiau svarbūs ir atomo lygmenyje.

Rodos, tai buvo Swedenborgas, kuris kartą susimąstė: kiek angelų gali sutilpti ant adatos smaigalio? Pats klausimas ir lauktas atsakymas – be galo daug – neabejotinai reiškia angelų bekūniškumą ir dangiškumą, tačiau šįsyk tarkim, kad adatos smaigalys – tai žodis, tiksliau, kasdieninės vartosenos žodis politiko kalboje, laikraščio skiltyje, įstatymų tekstuose ir t. t. Žodis kaip strėlė, nukreipta į vienintelį dalyką, sąvoką ar problemą. Mes norėtume priversti žodį prisiimti adatos smaigalio arba strėlės funkcijas, tačiau kalba priešinasi – ji ant adatos smaigalio linkusi sutalpinti be galo daug reikšmių. Absoliučiai vienareikšmių žodžių apskritai nėra – net jei vienintelis žodis būtų užrašytas ant balto lapo, esančio visiškai tamsioje patalpoje, tokia situacija jau savaime būtų gana įspūdinga metafora, nekalbant apie tai, kad savus prasmės niuansus suteikia žodžio sąlytis su popieriumi tiesiog čia ir dabar, išdėstymas ant lapo, ar žodis parašytas ranka, ar atspausdintas tipografiškai, kokiu šriftu ir t. t. Jei jau prabilom apie metaforas, tai tos daugiasluoksnės prasmės, sutalpintos ant metaforos smaigalio, kartais iš tiesų primena angelus. Angelų telkinius įmanoma kurti plačia amplitude: pradedant nuo kasdieninių vaizdinių, per emociškai ekspresyvias metaforas iki metafizinių konstrukcijų. Tik reikia pasisaugoti, kad kai kurių angelai netyčia neprispaustų prie dangaus kaip paprasčiausios dekoracijos.

Taigi – metafora nėra puošmena. Gali skambėti paradoksaliai, bet šios prašmatnios metaforų konstrukcijos ir sankaupos egzistuoja tam, kad įgalintų adekvačiai išreikšti mintį, tiksliau, eilinį kartą sukurti iliuziją, kad tai pavyko. Ne pasakyti jau žinomą mintį kitaip, bet priartėti prie tos mįslingos ir jokiu būdu ne linijinės raizgalynės, kuri nepaliaujamai kirba sąmonėje. Prie miglotos nuojautos, ką reiktų pasakyti arba ką iš viso verta sakyti. Mintimi mes paprastai laikome sakinį, tačiau jis seka jau po minties. O metafora pretenduoja atkurti sąmonės raibuliavimą, sukurti nesugaunamumo ir neapčiuopiamumo vaizdinį. Taip pat kaip ir mintis, metafora nėra linijinė; angelai ant adatos smaigalio nestovi kaip šventiškai sustingę paminklai – jie nepaliaujamai zuja šen ten.

Be abejo, skaitytojas turi teisę klausti, kam viso to reikia. Kam gi prozininkai taip primygtinai stengiasi adatų smaigalius paversti angelų telkiniais? Juk literatūros smagurių, besižavinčių barokinėmis metaforų girliandomis arba stebinčių kurios nors metaforos tapsmą viename sakinyje, yra be galo mažai, bet kokiu atveju ne daugiau nei tokių, kurie pajėgia valandų valandas vėpsoti į skruzdžių knibždėjimą skruzdėlyne. Skaitytojų kiekis neįrodo nei teksto kokybės, nei jo galios kultūroje, tačiau tokie klausimai turi pagrindo, ypač dėl to, kad karnavalinė realybė kartais pamėkliškai, kartais keistai, o kartais juokingai pasiūlo tokią aibę literatūrinės žaliavos, kokia vargu ar kada buvo prognozuota.

Dialoge su savimi „Kas yra literatūra?“ 1997 m. aš esu rašęs: „Mes nežinome, kodėl egzistuoja literatūra – jos egzistencija neturi nei loginio pamato, nei pateisinimo“. Literatūra buvo palyginta su akmeniu pakelėje: taip kaip apie akmenį, taip ir apie literatūrą mes negalim pasakyti, kodėl ji yra kaip tik tokia, kokia yra, kokia jos prasmė šioj žemėj, kokia mums iš jos nauda. Tai tiesa, vargu ar pasaulyje yra tokia knyga, be kurios žmogus plynoj vietoj kristų negyvas arba išgyventų jos netektį taip kaip, tarkime, akies praradimą. Tačiau, kalbant apie prasmę, literatūros egzistencijos pagrindą suformuluoti yra įmanoma, nors galbūt tik hipotetiškai.

Yra sfera, kur literatūra beveik tiek pat būtina, kaip žmogui oras. Tai kalba. Tarp kitko, palyginimas su oru nėra nepamatuotas, nes žmogus vartoja kalbą taip pat natūraliai, kaip ir kvėpuoja – oras taip pat nėra nei apčiuopiamas, nei regimas, ir tik tuomet, kai oro nebėra, tampa aišku, jog netrukus ateis galas. Žmogus gyvena oru prisotintoje aplinkoje, lygiai taip pat jo sąmonė gyvena erdvėje, prisotintoje kalba. Be kalbos sąmonė miršta. Modeliuoti geidžiantis protas aplink žemės rutulį sukūrė įvairias sferas, t. y. teritorijas, kurios yra tokios svarbios, jog vertos būti įvardytos. Yra geosfera, hidrosfera, atmosfera, biosfera, etnosfera, noosfera ir panašios sferos. Prie jų galima prijungti ir logosferą, kalbinę visumą. Heideggeris rašė, kad kalba yra ne žmogaus darbo produktas, bet jo „namai“, erdvė, kurioje jis gyvena. Logosfera nėra statiška sistema – ji nepaliaujamai mainosi. Joje taip pat egzistuoja srovės, sūkuriai, viesulai, tylos tarpsniai, blykčioja žaibai, persistumdo ištisi sluoksniai, kartais susikuria apgaulinga tvarka, kartais ji suyra neperregimam chaose; vienas tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pasakytas žodis sukelia vėtrą, o milžiniškos, tariamai prasmingos žodžių masės nugrimzta lyg pelkėje. Tarp įvairių kalbų atsiranda sąlyčio taškų, kalbos keičiasi žodžiais, daro įtaką viena kitai; ramybėje nepaliekamos ir mirusios kalbos, kurių vaiduokliai neperstoja klaidžioti gyvosiose.

Vienintelis veiksnys, kuris užtikrina dinamiką logosferoje, yra literatūra. Ji nepaliaujamai kuria vis naujas ir naujas metaforas. Metaforos gimsta, gyvena, jas galima ir sėkmingai palaidoti. Žodis, įtraukiamas į metaforą, pasikeičia. Šis pokytis sudrebina logosferą – tikėtina, kad sudrebinimas yra toks pat nepastebimas kaip dvelksmas, kurį sukelia drugelio ar angelo sparno mostelėjimas, bet visgi tai yra judesys. Tokia ir yra metaforos svarbiausia funkcija: pakeisti kalbą, sukurti naują žodyną – ir tuojau pat kuo greičiau jį sunaikinti, kad apykaita vėl prasidėtų iš pradžių. Kalba veikia save tarpininkaujant literatūrai. Literatūra pakeičia kalbą ir pati fiksuoja šiuos pokyčius. Jei miršta literatūra, miršta ir kalba – ir atvirkščiai.

Šiuo metu prozoje skirtumas tarp atskirų rašytojų rašinių yra daug juntamesnis nei anksčiau. Kanonų nebėra – arba jų yra tiek daug, kad nėra prasmės kalbėti apie tiksliai apibrėžtus orientyrus. Tikriausiai logosferoje reikia ieškoti atsakymo ir į klausimą, kodėl šie skirtumai atsirado ir kodėl jie tokie ryškūs. Permainos kokios nors sistemos viduje įmanomos tik tuo atveju, jeigu yra skirtumas tarp jos įvairių taškų: kuo žymesni skirtumai, tuo didesnė įtampa ir kartu veržlesnė dinamika. Čia, žinoma, kyla eilinis klausimas: dėl ko ta veržli dinamika? Jei jau logosfera lėtai ir ramiai sau burbuliuoja, kodėl ji turėtų virti ir kunkuliuoti, lyg žodžius gainiotų šimtai skorpionų ir tarantulų? Akivaizdu, kad literatūra keičiasi, bet kodėl XX a. tai vyksta taip veržliai, tarsi permainų tikslas būtų pačios permainos?

Tradicinėms Vakarų Europos kultūroms iki pat praėjusiojo šimtmečio [turimas galvoje XIX a. – L. L.] antrosios pusės svarbiausia buvo išsaugoti tęstinumą: kaušas būdavo gaminamas dešimtims metų, lova perduodama kaip palikimas vaikams ir anūkams, taip pat ir literatūra – tautosaka ir mitas – egzistavo, kad išsaugotų ir perduotų juose užkoduotą informaciją. Tačiau senaisiais gerais laikais nebuvo problemos, kuri ypač aktuali XX amžiui. Būtent unifikacijos: dviejų meistrų pagaminti kaušai orientavosi į vieną kanoną: vandens sėmimą, bet jie buvo pakankamai skirtingi, kad netaptų absoliučiai identiški. O XX a. unifikacija turi milžinišką galią. Iš vienos pusės, kontaktai tarp skirtingų kultūrų ir kalbų tampa vis glaudesni ir visapusiškesni, tai savaime sujudina logosferą, iš kitos – „didesnysis“ kėsinasi jei ne tiesiog praryti, tai bent jau pajungti „mažesnįjį“. Taip pat ir logosferoje galioja entropijos dėsniai. Kai „didysis“ bus prarijęs visus „mažuosius“, jis bus sunaikinęs pats save, nes bus sunaikinti galimi ir neabejotinai vaisingi ateities kontaktai. Informacijos išsaugojimas ir perdavimas jau nebėra kalbos problema, tam tarnauja techninės priemonės. Kaip tik dėl šių priežasčių logosfera ne vangiai sau burbuliuoja, o kunkuliuoja ir verda. Todėl tokia svarbi skirtybės sąvoka. Kultūros esmė yra ne meistrų lyginamasis svoris, o atskirybė.

Viena svarbiausių geros prozos ir, žinoma, gero prozininko ypatybių yra gebėjimas niekam nereikalingą pateikti kaip pirmos reikiamybės prekę. Pabodusį ir nuobodų – kaip pirminį (dar geriau – kaip vienintelį). Banalų – kaip originalumo viršūnę. Vogtą (net jei autorius jau seniai pamiršęs, ką, kada ir iš ko jis pasisavinęs) – kaip savo paties šedevrą. Autorius gali rašyti visiškas kvailystes, svarbus yra gestas, kuriuo jis jas pateikia.

Galbūt literatūra visai neturi būti pozityviai orientuota? Galbūt gera proza visai neturi patikti? Kretinų daug visose esaties sferose, visas pasaulis yra ištisa šiukšliadėžė – ne veltui kultūroje atsiranda žmonių, kurie linkę į tokius atbaidančius ir pernelyg juodus reikalus. Tiesą sakant, ir aš nežinau, kokia prasmė romane aprašinėti tarpusavio apsivėmimą, voliojimąsi šūduose ir visą šį kretinų šokinėjimą grandiozinėje kosminėje šiukšliadėžėje. Lygiai taip pat nežinau, kokia prasmė aprašinėti kilnius jausmus, didelę meilę, laimę ar ką nors panašaus. Jau šimtus metų literatūra plovė skaitytojams smegenis, tačiau pakanka žvilgtelti į istorijos vadovėlius, ir tampa aišku, jog šie kilnūs jausmai tėra fikcija. Sakyčiau, kad tarp šiukšliadėžės ir rojaus vaizdavimo literatūroje nėra jau tokio didelio skirtumo. Jei priimta, kad aprašymo verti visi gražūs ir malonūs dalykai, kodėl gi lygiai taip pat negalėtų būti verti paiki, vaiduokliški ir kretiniški? Literatūra neprivalo pasidaryti panaši į komodos pagražinimus arba į namų vaistinėlės vaistus. Tačiau daug prasmingiau kilstelti visą šį reikalą link metafizinių aukštumų, nei pildyti jau ir taip perpildytą kosminę šiukšliadėžę savo proto produkcija ar prisiderinti prie kretinų šokio žingsnio. Be abejo, turint galvoje, kad knaisiojimasis po šiukšliadėžes, kad ir kokioj aukštoj ar žemoj sferoj tai vyktų, padorioje visuomenėje visada pirmiausia laikomas provokatyvia veikla.

Tokie žaidimėliai pakankamai pavojingi: vienas neapgalvotas žingsnis, ir šiukšliadėžėje atsidurs pats autorius. Tik aukštos prabos rašytojas gali leistis į tokius antiestetiškus žaidimus, kad galų gale iš tiesų atsirastų menas.

Postmodernizmas bet kurias destruktyvias kultūros tendencijas interpretuoja ir, svarbiausia, realizuoja kaip kūrybinius procesus. Tai reiškia, kad teksto suskaldymas, suardymas ir padalijimas į „sudėtines dalis“ ir panašūs veiksmai tekstą ne sunaikina, bet kuria prasmę – lygiai taip pat kaip tie procesai, kuriuos mes paprastai laikome sinteze. Apie bet kurios nacijos literatūrą pirmiausia sprendžiama pagal tekstus, kurie pažymėti romano vardu, nesvarbu, ar autorius vartoja šią sąvoką, ar ne. Labiausiai tikėtina, kad romano kategorija yra intuityvi ir ne tiek priklauso nuo kokių objektyvių kriterijų, kiek nuo vertintojo žiūros taško. Pastaraisiais dešimtmečiais romanas išgyveno tokias pervartas, kad jau nė vienas nebežino, ar šiuo metu romanas dar egzistuoja ir ar apskritai beverta skirstyti literatūrą į žanrus. Nauja romano „supresavimo“ stadija būtų parašyti vieną sakinį ir pakrikštyti jį romanu. Tai nėra visiška utopija – juk ilgiausias sakinys latvių literatūros istorijoje, Aivaro Ozolinio „Dukto“ įvadinė dalis, yra 11 puslapių ilgio; nedaug atsilieka ir Paulo Bankovskio „Posijos laikas“, vieno sakinio apsakymas, kokiu ketvirtadaliu trumpesnis už A. Ozolinio duktiškąjį monstrą. Romano mirtis nėra „galutinė stotelė“, po kurios galimas tik kritimas beprasmybės bedugnėn, nėra ir, tarkime, „nauja pradžia“, o tik vienas iš daugelio epizodų literatūros procese.

Versta iš: Berelis G. NEĒD ŠO ĀBOLU. TAS IR MĀKSLAS DARBS. Postmodernisms un latviešu literatūra. Rīga: Atēna, 2001