Nora Ikstena. Džiugi žinia. Šeteniai

2024 m. Nr. 1 

Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė

Šį pranešimą žinoma latvių rašytoja Nora Ikstena, romanų „Motinos pienas“, „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ autorė, skaitė 2023 m. rugsėjo 29 d. „Šetenių skaitymuose“, festivalio „Kauno literatūros savaitė“ rengiamame literatūrinių susitikimų cikle.

 

Pradėsiu nuo žodžių žaismo, kuris man atrodo labai gilus ir, drįstu manyti, būtų patikęs Czesławui Miłoszui. Jei latviškai sakome prieka vēsts – „džiugi žinia“, tai reiškia tikrai gerą žinią. Tačiau galima nujausti ir kitą – priecas vēsts, t. y. „gerosios naujienos“ – prasmę. Ji ateina iš pagrindinių krikščionybės vertybių. Geroji naujiena, kad gėris nugali blogį. Anglų kalbos žodis gospel kilęs iš graikiško žodžio evangélio, kuris irgi dviprasmis. Pirmoji – pergalės mūšyje prasmė, kai garbingoje kovoje laimi ištvermingiausias ir drąsiausias. O antroji – „karalius mirė, tegyvuoja karalius“. Britai šį posakį vartoja, kai monarchijoje vienas karalius ar karalienė pakeičia kitą, bet šiuolaikybėje kartais – jei mūsų kalbos lygmuo aukštesnis nei vidutinis, o protas pakankamai skaidrus ir aštrus – jį pavartojam turėdami galvoje, kad viskas tęsiasi. Tačiau krikščioniškoje religinėje sąmonėje jis reiškia Kristaus naujienos pergalę prieš Šėtoną. Vadinasi, gerosios šviesos ir meilės pergalę prieš neapykantą.

Neabejoju, kad iš tikrųjų nugalėti padeda tik meilė ir šviesa. Prisiminkime legendinę nespalvotą Vudstoko nuotrauką, kur hipė mergina įkiša po gėlytę į ginkluotų vyrų šautuvų vamzdžius. Prisiminkime senelių ir močiučių pasakojimus, kuriuose greta Sibiro trėmimų metu patirtų baisybių jie, ištremti, pažeminti, badu marinti, prisimindavo šaltas žvaigždėtas naktis ar trumpas, šiltas vasaras, kai galėdavo išeiti į iliuzinę laisvę, į miškus, ir iki soties prisivalgyti tekšių ir grybų. Mano senelis iš tėvo pusės, Janis, Sibire įvaldė daugybę naujų amatų, išmoko net dantis tremtiniams taisyti, nors buvo tik stoties sargas vidurio Latvijoje, kur padėjo nuo bėgių nuversti sovietų armijos karinį garvežį. Kitas mano senelis, iš mamos pusės, taip pat Janis, tylėjo apie savo išgyvenimus, o išvežė jį už tai, kad buvo vyriausiasis miškininkas ir neleido sovietų armijos okupantams iškirsti naujai pasodinto eglaičių jaunuolyno. Czesławas Miłoszas 1980 m., gavęs Nobelio literatūros premiją, rašė: „Tebus man atleista, jog apnuoginu atmintį nelyginant žaizdas. Šis dalykas nėra atsietas nuo mano meditacijos apie dažnai netinkamai vartojamą, o vis dėlto labai gerbtiną žodį – tikrovė. Tautų skundai, susitarimai, klastingesni nei tie, apie kuriuos skaitome Tukidido veikaluose, klevo lapo forma, saulėtekiai ir saulėlydžiai virš okeano, – visas šis priežasčių ir pasekmių audinys, kurį vadiname Gamta ar Istorija, atveria, esu tuo įsitikinęs, kitokią tikrovę, į kurią negalime prasiskverbti, nors nuolatinis jos siekis yra visų mokslų ir meno varomoji jėga. Retsykiais man atrodo, jog imu suvokti prasmę negandų, kurias išgyveno „kitos Europos“ tautos, ir tai yra išsaugota atmintis tuo metu, kai Europa be žodelio „kita“ bei Amerika, kaip regis, su kiekviena karta tos atminties turi vis mažiau. Visai gali būti, jog nėra kitokios atminties nei žaizdų atmintis, kaip įrodo Biblija, sunkių Izraelio išmėginimų kronika“¹.

Kodėl mums vėl ir vėl tenka prie to sugrįžti? Kodėl apie tai kalbame nuo praėjusio šimtmečio ir kodėl, artėjant paskutiniams šio amžiaus ketvirčio metams, kaip niekada aktualu apie tai galvoti? Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą gimęs Czesławas Miłoszas, kurio likimą, kaip ir daugelio jo amžininkų, nulėmė Antrasis pasaulinis karas, privertęs jį bėgti nuo režimo, jau XX amžiaus saulėlydyje išpranašavo viską, kas vyksta nūdien. Cituojant Jamesą Joyce’ą – laikykis čia, už dabarties, per kurią visa ateitis teka į praeitį. Beje, čia cituoju Joyce’ą ne todėl, kad tai derėtų akademinės literatūros paskaitai, o todėl, kad su jo legendiniu „Ulisu“ mane saisto viena giliai asmeniška istorija. 1922 m. Latvijoje gimė Dzintaras Suodumas, kuris visą savo gyvenimą paskyrė „Uliso“ vertimui į latvių kalbą. Jo paties gyvenimo istorija nėra taip apipinta šlovės kaip Miłoszo, bet labai panaši. Bėgdamas nuo sovietinio okupacinio režimo, jis leidosi jūra iš Latvijos pakrantės Sarnatėje į Gotska Sandiono salą Švedijoje, tada į Gotlandą, o galiausiai į žemyninį Stokholmą. Ten jis pradėjo versti „Ulisą“, nes jaunatviško maksimalizmo pagautas manė: jei įmanoma tai padaryti švediškai, kodėl gi nepadarius latviškai. Miłoszas atvyko į Berklį, Suodumas persikėlė gyventi į Itaką, Ameriką, arčiau Itakos universiteto, kuriame kurį laiką paskaitas skaitė dar vienas išgintasis – Josifas Brodskis. Galima sakyti, jie visi sukūrė savo didžiąją gyvenimo Odisėją, kurią Joyce’as aprašė „Ulise“, be galo meistriškai pasislėpdamas daugybėje nuorodų į pasaulio kultūrą. Pats Joyce’as taip pat buvo pabėgėlis, išvykęs iš Airijos gyventi į Triestą ir palaidotas Ciuriche, ramiose Flunterno kapinaitėse greta savo žmonos Noros Barnacle.

Miłoszas ir Suodumas grįžo į savo kalbų gimtines – Lenkiją ir Latviją. Suodumą aš priėmiau į savo namus po šešiasdešimties metų, praleistų emigracijoje, su pagarbiu mokinės dėkingumu priėmiau savo literatūros mokytoją, kad pasidalyčiau su juo savo latviška kasdienybe bent dvejus paskutiniuosius jo gyvenimo metus. Miłoszas savo Nobelio paskaitoje dėkoja prancūzų poetui Oskarui Milašiui, kuris taip pat nebuvo apgaubtas didelės šlovės. Kaip ir daugelis kitų iškilių latvių, lietuvių ir estų rašytojų, kurie ir toliau triūsė savo gimtosioms literatūroms, bet jų kūriniai nepateko į oficialųjį šviesų nutviekstą literatūros olimpą, tarp jų minėtini Antanas Škėma, Sigitas Geda, Vizma Belševica, Knutas Skujeniekas, Jaanas Krossas.

Šių realybės faktų akivaizdoj vis dar verta kalbėti apie žaizdas. Jos ir vėl atsivėrė. Karas tapo mūsų kasdienybe. Skamba baisiai. Karą sekame žiniasklaidoje. Skamba dar baisiau. Mes šiurpinamės karu netiesiogiai. Ir atsikvepiame – gerai, kad visa tai iš tikrųjų vyksta ne su mumis. O kas gi iš tikrųjų vyksta su mumis? Jau trejus metus nuo Kinijos maro eksperimento pradžios? Tai dar gilesnis ir rimtesnis karas – įdarbinami nematomi psichologinės manipuliacijos ginklai, kurie taip giliai paveikia mūsų mąstymą, kad mes patys to nesuvokiame. Pandemijos metu patyrėme visą žmonijos naudojamą sunkiąją artileriją – artimojo išdavystę, piktavališkumą vardan išlikimo, tiesa pridengtus veidmainystę ir melą. Visa tai, dėl ko mus perspėjo ir Miłoszas, ir Orwellas, ir Suodumas, ir Joyce’as. Jie stengėsi gyventi savo kalbos ir poetikos pasaulyje, stengėsi jame išsaugoti bent jau žmoniškumo salą, kurioje statė savo kūrybos tvirtoves, neprieinamas politinės galios ar pinigų troškimo aptemdytiems protams.

Tokią pačią žmogiškumo ir šviesos salą desperatiškai stengiasi išsaugoti trys pagrindinės romano „Motinos pienas“ veikėjos – motina, dukra ir motinos motina. Dažnai jos grimzta į istorinės neapykantos košę, kartais išsikapsto, padedamos besąlygiškos meilės, kuri jas suvienija čia, žemėje, ir jos nujaučia, kad ši meilė turi dar ir aukštesnę apraišką – Dievą. Jos kovoja su išorine neapykanta – dukra gelbsti motiną, motinos motina – dukrą. Nuo gražių žvaigždėtų naktų ir šilto kaip pienas vandens jos atitoksta narvelyje, kuriame išoriškai nekaltos išvaizdos mielas žiurkėnas suėdė savo vaikus. Suėdė, tikėtina, dėl to, kad nepasmerktų savo vaikų panašiam likimui. Motinos pienas – šis gyvybės eliksyras – virsta užnuodytu ir prarastu gimtinės pienu. Jį pakeičia ramunėlių arbata – skaidrus, kvapnus mažos Dievo sukurtos gėlytės antpilas, kuris išgelbsti gyvybę. Taip pat per kinų marą tūkstančiai žmonių visame pasaulyje glaudėsi prie motinos gamtos, ieškojo pagalbos kalnuose, upėse, miškuose, kur turėjo kuo kvėpuoti. Kalbėjosi su savo augintiniais, nes tai buvo vienintelė tiesos kalba masinių informavimo priemonių įsukto siurrealistinio naujienų rato akivaizdoje. Pasaulis gelbėjosi viltimi, kad išsigelbėti dar įmanoma. O kasrytinis gamtos ritualas liudijo, kad taip, tikrai įmanoma – saulė vis dar iš ryto pateka, o vakare nusileidžia, metų laikai mainosi, medžiai numeta lapus ir vėl krauna pumpurus. Viskas tęsiasi kaip mano minėtame posakyje – „karalius mirė, tegyvuoja karalius“. Šviesa turi įveikti tamsą. Ir mums, Dievo dulkelėms, juk reikėtų pasimokyti iš šios kovos. Su meile ir atsidavimu. Išdrįsti likti paskutiniams, kad galbūt vieną dieną būtume pirmieji. Tačiau ne laukiant atlygio, o pasikliaujant savo pasirinkimu, įsitikinimais ir tikėjimu. Čia vėl derėtų pacituoti Miłoszą: „Kas yra šis paslaptingasis impulsas, neleidžiantis sustoti, pasitenkinti tuo, kas pasiekta, užbaigta? Manau, jog tai yra tikrovės ieškojimas. Šiam žodžiui suteikiu naivią ir orią reikšmę, kuri neturi nieko bendra su filosofiniais pastarųjų šimtmečių disputais. Tai Žemė, kurią regi Nilsas, sėdėdamas ant žąsino nugaros, ir lotyniškos odės autorius, sėdįs ant Pegaso nugaros. Ši žemė neabejotinai yra, ir jos turtų gausybės negebės išsemti joks aprašymas. Paremti šį teiginį – reiškia iš anksto atmesti šiandien dažnai skambantį klausimą: „Kas yra tikrovė?“, kadangi jis yra toks pats kaip Pontijaus Piloto klausimas: „Kas yra tiesa?“ Jeigu iš prieštarų porų, kurias naudojame kasdien, tokia svarbi yra gyvenimo ir mirties prieštara, tai ne mažiau svarbi yra tiesos ir melo, tikrovės ir iliuzijų prieštara“².

Kas yra tikrovė? Senatvėje mano mokytojas Dzintaras Suodumas, grimzdamas atsiminimuose apie gimtinę, kaip ir Czesławas Miłoszas stebuklingame savo prozos kūrinyje „Isos slėnis“, skirtame Šeteniams, parašė nuostabiai gilų ir paprastą eilėraštį – „Griežlės daina“.

Miglotos nakties
Rasotą rytą
Sustiręs arklys
Namų ilgisi
Sielų dulkėse
Dvasia nepajudinama
Ilgesys spalvų
Vaiko protas.

Tebūnie tai duoklė visam tylinčiam laukui – tiems, kurių nebėra, kurie krito amžinosiose istorijos kovose ar – dar visai neseniai – neatlaikė Kinijos maro naštos, arba buvo nukankinti kadais taip ryškiai žydėjusiuose Ukrainos saulėgrąžų laukuose. Šio to išmokau iš savo mokytojo. Priartėjusi prie šio tyro vaiko proto, rašau romaną apie pranašą, pasiuntinį Joną ir geraširdį mėlynąjį banginį, šį didžiausią iš Dievo tvarinių, kurį civilizacijos chaosas pamažu išstumia iš jo laisvai gyvenamos teritorijos, išstumia taip, jog solidarizuodamasis su savo broliais ir seserimis jis nori pulti į krantą. Bet jis yra Jonos kelrodė žvaigždė, ir Jona išgelbės jį savo žmogiška jėga, valdoma Dievo rankos. Todėl pabaigai tebūnie duoklė mums, išgyvenusiems, nedidelis fragmentas iš mano šiuo metu rašomos knygos „Jona“, kurią, cituojant Miłoszą, pagaliau rašau su džiaugsmu.

Koks apskritai dabar metų laikas? Juk pavasaris. Su mirtingų žmonių mergaite jie tiek kalbėjosi apie sniegą, kurį Jona buvo visiškai užmiršęs. Nuo paplūdimio iki Psalmių restorano buvo ne per toliausia, bet dviratininkas stengėsi minti tik jam žinomais keliukais ir takeliais, kad kuo greičiau pasiektų tikslą. Jona kažkaip jautė, kad nieko nevalia pražiopsoti. O taip jau paprastai būna – kai skubi, kelyje pasitaiko netikėtų kliūčių. Joną trumpam sustabdė ankstyvas lietus. Ne todėl, kad rytas, ir tikrai ne todėl, kad buvo anksti, nes jau vakarėjo, bet lietus iškrito toks švelnus ir kvapnus, kad vėl atvėrė žemę naujai pradžiai. Jis trumpam atrėmė dviratį į didelį medį. Kiek kartų per ilgą gyvenimą šis jau buvo pumpuravęsis, lapojęs, kiek kartų jo lapijoje pražydo negausūs, bet didžiuliai, kvapnūs ir dailūs žiedai? Jona mėgavosi šia sustabdyta akimirka, ankstyvo ryto lašų paliestas pumpuras tebebuvo čia, tiesiai prieš jo akis. Pumpuras nesislėpė nuo lietaus, buvo savo vietoje ir atliko savo paskirtį. Kūrėjas tiesiog nepriekaištingai pasistengė – dabar viskas suklestės ir apsipils žiedais, ankstyvą lietų lydės vėlyvasis lietus, kuris pasivaikščios žeme prieš ateinant derliui. Vaizduotėje Jona jau matė žmones, besilankstančius vynuogynuose su pintinėmis ant pečių, džiaugsmingai susišūkaujančius. Neretai ir jis pats pralėkdamas pro šalį sustodavo ir valandžiukei įsitraukdavo į derliaus šventę. Vanduo iš dangaus, kiek kartų jis yra prapliupęs, bet sykiais visai nepasirodydavo, ir žemė išdžiūdavo, tada žmonės melsdavo ankstyvo ar vėlyvo lietaus, o kai kada jo iškrisdavo per daug, gerokai per daug, upės išsiliedavo iš krantų, pralauždavo užtvankas, kliokė į kiemus ir namus nei kviestos, nei prašytos. Vanduo iš kūrėjo tapdavo griovėju. Net vandenynas gali išsprogdinti krantus protu nesuvokiama milžiniška banga. O žmonės tiesiog gyveno, kartais pataikydami gimti laiku, kartais ne laiku. Kai kada jiems pasisekdavo lyg medžiams, kurių lapai nesuvysta, nes jie pasodinti prie vandens arterijų, nešančių vaisius teisinga kryptimi, – kad ir ką jie darytų, viskas jiems puikiai sekėsi. Bet net ir čia, šioje idiliškoje, kone nerūpestingoje vietoje, kurioje pataikė būti Jona, kartais atrodydavo, kad blogi laikai netoliese. Protarpiais sudrebėdavo žemė. Kaip sudreba žmogaus ranka jam nerimaujant, užklupus ligai ar nepastebėjus ribos, kurią peržengus linksmybė virsta tamsa, o drebanti ranka ima siekti taurės, sklidinos gyvybės vandens. Protarpiais žemė supleišėdavo it žmogaus širdis, atsiverdavo žaizdos ir į jas subyrėdavo gyvenimo laikas, kuris ir taip tebuvo akimirksnis. O žmonės likdavo be namų ir taip numylėtų vietų, prie kurių buvo prikibę kaip dagiukai prie gyvenimo sijono. Tačiau protarpiais viskas vėl aprimdavo, nuščiūdavo, žemės grožis ir sodrumas plūsteldavo į žmonių sielas, širdies žaizdos užsitraukdavo, ir ji vėl supulsuodavo džiaugsmu. Žemė prisipildydavo. Žemė atsistodavo ant tvirtų pamatų, kad nieku gyvu nesiūbuotų, vandenys nebeperžengė ribų, upeliai linksmai almėjo kalnų tarpekliuose, žvėrys juose malšino troškulį, o aukštai virš jų krantų ore sklandė paukščiai, nutūpdami ant medžių sugiedoti savo giesmių. Drėgmė krito ant medžių, kuriuose paukščiai suko lizdus, statinėse subręsdavo vynas, kuris džiugino žmonių širdis – jų skruostai spindėjo nuo aliejaus, o duona teikė tvirtumo kūnui. Mėnulis matavo laiką, o saulė žinojo savo kelią.

Ir Jona žinojo savąjį – ankstyvas lietus liovėsi ir jis jau beldė į Psalmių restorano duris.

Delfinai, kartais prisiartindami prie pat kranto ir džiugindami toliau į vandenyną nuplaukusius žmones laimės signalu, kuriame pramaišiui aidėjo paukščio trelės ir varpelio skardenimas, atnešė banginiui žinią, kad paplūdimys, visa pakrantė šįvakar dundės. Kas man darbo, pagalvojo banginis, juk visada galiu nuplaukti tolyn į jūrą, keisti kryptį, esu laisvas elgtis kaip noriu. Išties banginis galėjo pasirinkti bet kurį laiko juostos tašką, nulemsiantį jo patirtį. Laikas niekam nepriklauso, o jo patirtis – tik jo nuosavybė. Kaip ten buvo iš tikrųjų – ar jis galvojo apie patirtį, ar patirtis apie jį? Apie banginį galvodama, ji atsiuntė jam ne tik tris saules, beribę laisvę ir banginio patelę, bet ir žmonių išmestų šiukšlių kalnus, jų paspęstus tinklus ir orkas žudikes, nuo kurių tekdavo bėgti. Taip pat ji atsiuntė viziją, kad jį išgelbės milžiniškas varnas, o štai dabar sukėlė itin keistą jonos pojūtį, kuriame sumišo du kraštutinumai – arba nutiks kažkas nepaprastai gražaus, arba vandenynas sudrebės ir išsvies jį į krantą, arba dar blogiau – jis pats mesis į krantą, nes vandenyno riaumojimas sujauks jam protą, bet veikiausiai jis taip pasielgs iš solidarumo. Jis nenoriai prisiminė tuos retus atvejus, kai patekęs į banginių būrį perskaitė neįtikėtinus signalus, kuriuos vienas kitam siųsdavo banginiai. Jie signalizavo anaiptol ne apie bendrą sklendimą bangomis, laimingą išnirimą į paviršių ir ne apie šlovingus fontanus saulės garbei. Jie slėpė kažkokią keistą užmačią visiems plaukti į krantą ir mestis iš gyvenimo vandenyno į susinaikinimo smėlį. Tai išgirdęs banginis dažniausiai atsiskirdavo nuo būrio. Jis neturėjo mirties patirties, tik gyvenimo, jis neturėjo patirties kovoti už gyvybę ar mirtį. Kodėl šis jona užklupo jį kaip tik dabar, kai linksmas ir žvalus delfinų būrys priplaukė arčiau kranto stebėti žmonių šėlsmo? Tegul jie sau šėlioja, tegul išvarginti savo džiaugsmo susėda ant kranto, laukia patekančios saulės ir svajoja apie pasaulio grožį, kuris taip arti, visai čia pat, prieš akis. Banginiui verčiau reikėjo išnerti saulėtekio fone ir dar labiau juos pradžiuginti. Suteikti jiems nepamirštamą akimirką, galbūt vienintelę tokią per visą jų žemiškąją egzistenciją.

1801 m. žiemą vieno miesto parko promenadoje Heinrichas von Kleistas sutiko vietinės trupės primarijų, kuris rafinuotais judesiais ir Dievo dovanotu talentu žavėjo aukščiausių sluoksnių publiką. Kleistą domino, kodėl šokėjas visas laisvas valandėles leidžia turgaus aikštėje, judindamas dainuojančias ir šokančias lėles ir linksmindamas paprastą liaudį mažomis dramatiškomis marionečių burleskomis.

Kleisto klausimai ir šokėjo atsakymai tapo pagrindu garsiajai esė paprastu pavadinimu – „Apie marionečių teatrą“. Meno, kūrybos ir apskritai gyvenimo paslaptis ten aprašoma per vieną vienintelį judesį – kaip marionetė atgyja padedama lėlininko rankos.

Kiekvienas judesys turi savo svorio centrą, užtenka žinoti, kaip jį valdyti, kad visa kita vyktų savaime. Taigi esmė yra vienas – pagrindinis judesys.

Šokėją turgaus aikštėje įkvėpė šie jausmai – vadovauti misterijai, kuriai jo paties scenoje vadovavo kažkas kitas. Jis pajuto, kaip tiesiogiai nuo jo rankos judesių priklauso marionetės judesiai, koks gyvas, trapus ir anaiptol ne mechaniškas šis procesas. Ir kaip svarbu atsiriboti nuo sąmoningo žinojimo apie pagrindinį judesį, kad viskas pavyktų ir marionetės judėjimas atrodytų gyvas ir natūralus.

Kiekvienas judesys, kiekvienas momentas yra absoliučiai unikalus ir nepakartojamas. Tarkim, šiandien ankstyvą rytą paukščiai po sodą vaikščiojo taip, tarytum tai būtų jų nuosavas sodas, tarytum jie čia gyventų, suktų lizdus, šeimininkautų, ir tik per nesusipratimą čia dar pasitaiko žmonių, atliekančių įprastus ryto, dienos ir vakaro ritualus.

Kažkas juk turi būti už viską atsakingas, viskas taip trapu ir laikina, ir šiai aukštesnei jėgai nepaprieštarausi. Tas kažkas aiškiai apreiškia savo valią, bet kartu yra atlaidus, kai bandome priešintis tuščiomis apsukomis. Tarkim, kai kovojame dėl gyvybės, viliamės iki paskutinės akimirkos, ieškome jėgų neviltyje ir pagarbiai nusilenkiame už mus aukštesnei galiai.

Kleisto esė apie visa tai įsimintinai pasakoja šokėjas. Kai jis – stipriausias iš fechtuotojų, nesuskaičiuojamą daugybę kartų pajutęs saldų pergalės skonį, pagaliau sutinka sau lygų priešininką – milžinišką lokį, kuris stovi ant dviejų užpakalinių kojų, ištiesęs dešinę priekinę leteną špagos smūgiams atremti. Lokiui pakanka vos lengvai kryptelėti, kad išvengtų tikslių atakų, o į netikslias jis suvis nereaguoja. Tiesą sakant, lokys, kaip ir likimas, pats nėmaž neatakuoja, jis tik atmuša mūsų kartais pagrįstus, bet dažnai paikus ir tuščius puolimus.

Kažkas juk turi būti už viską atsakingas, viskas taip trapu ir laikina. Tarkime, visas šis pašėlęs žydėjimas – kaštonai, alyvos, obelys, baltas žiedlapių sniegas ant pievutės. Kiek manyje, kaip ir kiekviename iš mūsų, šią akimirką yra Dievo, tiek aš atiduodu kūrybai. Kiek manyje, kaip ir kiekviename iš mūsų, yra marionetės, aš stengiuosi suprasti, kaip ir kodėl kažkas žino mūsų pagrindinį judesį, kaip ir kodėl kažkas mus veda ir iš prigimties nėra nei blogas, nei negailestingas.

„Jėga, judinanti lėles ore, yra daug galingesnė už tą, kuri laiko jas ant žemės“, – baigiantis pokalbiui Kleistui sako šokėjas.

O aš tiktai pridursiu – nuolankumo ir meilės pilna širdimi dėkoju už man suteiktą garbę – šiandien čia, Lietuvoje, Czesławo Miłoszo gimtinėje, paskelbti šitą džiugią žinią. Mes esame, mes kuriame, mes gyvename.

---

1 Miłosz Cz. Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d. / iš lenkų k. vertė Barbara ir Algis Kalėdos. – Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001. – P. 43, 45.
2 Ten pat. – P. 19, 21.