Inga Ābele. Margarita
2021 m. Nr. 11
Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė
Inga Abelė (g. 1972) – latvių dramaturgė, prozininkė ir poetė, keturių romanų ir trijų apsakymų knygų autorė. Debiutavusi 1999 m., I. Abelė tapo viena ryškiausių ir produktyviausių XXI a. latvių rašytojų. Ji turi retą talentą užčiuopti egzistencines situacijas, kurios pakyla virš trivialios būties. I. Abelei būdingas unikalus stilius, užčiuopiantis kalbos ir žmogaus psichologijos niuansuotumą, o chronologinės kūrybos ribos apima visą spektrą nuo istorinių iki dabartinių laikų. Proza pasižymi vaizdingumu ir savita atmosfera.
Apsakymų knyga „Balta suknelė“ („Balta kleita“) – tai devynios istorijos, pavadintos moteriškais vardais, viena jų – „Margarita“.
Kai pranyks tamsa, sužinosiu, kur aš gyvenu. Rudenį nieko neįmanoma suprasti – namas kaip namas. Kažkur rūke prie žemės priplotas mano dygliuotas, nuogas rožių sodas, už jo du šiltnamiai išsišovusiais šonkauliais, prigrūsti laukinukų, kuriuos privalau šią žiemą paskiepyti. Už šiltnamių – miškas. Tyloje retsykiais išgirstu pradundant traukinį. Taigi už miško yra geležinkelio stotis.
Kaimynai geri, kartais atneša kokį nukirsdintą broilerį, tvarte užaugintą, ir nori visai nebrangiai. Jų medžioklinis taksas plonu balseliu švelniai skalija ant kalno, iš ten kartais atsklinda prožektoriaus šviesa.
Aš lyg ir neturiu nė vieno artimojo, bet dar paaiškės, su kuo gyvenu. Kartkartėm į svečius užsuka kaimynų vaikas.
Tamsoje vis išeinu ant slenksčio, nes lyg ir taikosi snigti. Ant kaktos nusileidžia kelios ledinės bitės. Išpučiu garą ir matau, kad jis baltas. Tada einu pridengti rožių. Ant mano kaktos prožektorius, ant rožių kaktų – žvaigždės. Mes susiimam rankomis apšarmojusioje pievoje, kur virš galvos kybo nejudrūs žvaigždynai. Tada aš dengiu, o jos nė už ką nenori lenktis. Negaliu pasiduoti jų užgaidoms, privalau uždengti. Aš lenkiu jų išdidumą mediniais kuoliukais, dėžėm ir maišais, o jos visaip išsisukinėja ir stumia mane į tamsą, bado plaštakas, kurios karštai kraujuoja. Vadinasi, dar esu gyvas, bet ir tuo nesu iki galo tikras. Paaiškės, kai nukris rūkas.
Žada šalną, bet kol kas tiktai žada. Rūkas neatsitraukia. Tad rytais esu priverstas rožes pravėdinti. Kartais jos taikosi nulūžti, ir jų stiebai trenkia man kaip priekaištas.
Aš įsigijau šunį, bet kokį, paaiškės, kai pranyks tamsa.
Už dviejų kalvelių miega miestas kaip šviesos klanas. Kartais aš į jį įbrendu. Nuvažiuoju, pastatau mašiną prie parduotuvės, bet vidun neinu, nes ką gi žmogus pirksi, kai tiksliai nežinai, ko tau reikia. Taip pat ir šįvakar, kaip kiekvienąsyk, einu į kavinę susitikti su Albinu. Albinas fotografas, vasarą jis aplanko mane ir gulasi priešais mano rožes, už tai aš jį myliu. Dėl geros nuotraukos jis pasirengęs pulti į purvą. Apskritai Albinas toks jautrus, kad dėl savo jautrumo pastaruosius dvejus metus nebeužmiega. Jis snaudžia dieną, sėdėdamas kavinės kėdėje. Po to visada pasipasakoja savo sapnus. Tie sapnai keisti, sudėtingi, nes tai dienos, o ne nakties sapnai. Negana to – fotografo sapnai. Galima sakyti – aiškiaregio sapnai, pilni ateities nuojautų kaip sidabro spalvos šešėlių. Mes geriam vyną arba balzamą, arbatą ir kavą, neatsisakom ir sulčių. Ko tik neprarysi, kai žinai, kad lauke šitokia tamsa.
– Mažu tas Maurinis ti ir vėl pjauna, visų dienų eglės braška, – vienas kaimietis sako kitam, praeidamas gatve.
– Šuo drasko bebreną, – pasakoju Albinui. – Sunku įsivaizduoti, kad odai gali neskaudėti.
– Bet taip jau yra, – patvirtina Albinas. – Gyvybė išeina, ir tada mėsą galima ramiai dėti į lėkštę kitos gyvybės labui. Gyvybė išeina kartu išsinešdama skausmą. Po to odą gali draskyti kas tik nori.
– Bet kodėl aš nieko nejaučiu?
Rodau jam savo kruvinas, supūliavusias rankas, pilnas rožių dyglių. Albinas raukosi ir nenori net žiūrėti į tokią beprotybę, jis ir vėl pasakoja apie savo motiną, kuri ilgus metus gulėjo ant patalo. Jis su motina savotiškai suaugo kaip petys su ranka, kaip senas sieninis laikrodis su ąžuoline spinta gyvenamojo kambario tamsoj, bet ar jis žino, ką daryti su savo gyvenimu?
Staiga žibintų šviesa perskrodžia tamsą ir pasigirsta juokas. Plėvelė, skirianti lauko kavinę, blyksteli kaip pradėję tirpti stalaktitai. Atrodo, lyg būčiau prisilietęs prie elektrinio piemens, nustoju girdėti kitus balsus ir jausti šaltį.
Kaip ji drįsta šitaip juoktis!
Šiaip jau ji siaubingai erzina, visais savo pavidalais. Kartais apsimetu bėgiku – apsirengiu treningus, įsikišu į ausis ausines ir bidzenu pro ją pirmyn ir atgal, kartu įdėmiai patyrinėdamas. Jos pailgas veidas atrodo kaip nejudri bronzinė kaukė, plaukai palei jį tįsta rusvi kaip raisto medus. Ant drabužių nė dulkelės, ant rankos – spindintis išmanusis laikrodis plačia odine apyranke. Jos striukė erzinamai tvarkingai priglunda prie laibo kaklo, o to, kad kojos aptemptos mėlynais džinsais ir taip jau ilgos kaip telefono stulpai, ji apsimeta nežinanti, nes kulniukai tokio aukščio, koks tik įmanomas šioje mažoje planetoje. Taip ji žingsniuoja gatve, žarstydama aplinkui juoką lyg švyturys šviesą ant uolų prie Šiaurės jūros, kažką čiepsi savo vaikišku balsu, visi žodžiai skamba lyg su rusišku akcentu, bet jos juokas – be akcento ir be povandeninių srovių. O tai tikriausiai jos dukra – liesa, kreivakojė mergaitė, kuri stypina priekyje išvertus pilvą ir atvirai demonstruoja savo užgaidas. Kaskart, kai mergaitę palieka vieną, ji puola krapštyti nosį. Iš paskos velkasi vyras nutrintu kombinezonu, mačiau, kad kartais jo rankos būna išterliotos dažais. Jis iš remonto brigados, aišku kaip dieną. Vyro veidas uždaras, jis stengiasi atrodyti mieguistas ar nuobodžiaujantis, tačiau užtenka į jį pažvelgti, ir nupurto drebulys, kaip baisu vaikščioti žeme moters galioje.
Atsisveikinu su Albinu ir lėtai vairuoju savo automobilį vienintele miesto pagrindine gatve, nes niekur jos nebematau. Ir staiga krūpteliu – ji stovi prie bėgių iškėlus ranką.
Ar aš negalėčiau pavežti iki autobusų stotelės, teiraujasi.
Žinoma, kad galiu.
Ji įsėda ir kvepia santūriai ir subtiliai. Pagarsinu muziką. Gėriau vyno ir stovėdamas ilgoje eilėje prie pervažos galvoju, kad norėčiau išgirsti jos juoką. Kaip ją prajuokinti, neišmanau, ir pamažu apima amžinas nepasitikėjimas ir menkavertiškumas. Pačioje rūko ir tamsos širdyje jos kvapas staiga primena rožes ankstyvą rytą. Taip ryškiai įsivaizduoju, kaip lapuose dega rasa ir švelnus vėjas glosto šiltą žemę ten, kur saulė ir pavasaris. Kur auga mano pelenų spalvos Novalis ir melsvosios Mainzer Fastnacht, kur pusiaunaktį palei langą praslysta sparnuotosios Lichfield Angel, milžiniškas krūmas, kaip spygliuotose šakose rymo blyškūs auksaspalviai, iš vidaus nutvieksti žiedai lyg snaudžiančios dramblio kaulo liepsnos, kur sunkiomis žiedų taurėmis, pripildytomis arterinio kraujo, svyra Nina Weibull, ir Olivia, taip, žinoma, Olivia, nes tai pagaliau rožė, kurią verta sodinti, pakanka tik įsivaizduoti jos perlamutrinėmis dulkėmis nuklotus smilkinius, kai vėjas jaunas, diena dar nepaliesta ir aplinkui daug, daug šviesos…
Pro šalį pralekia traukinys, ištirpsta tamsoje išdegdamas kaip stebuklinga žvakė, užkardai atsiveria, ir mašinų srautas ima slinkti, bet aš nepajudu iš vietos, mėgindamas išsivaduoti iš savo vizijos.
Ji kumšteli man į petį – važiuojam.
Aš pašoku, šitas brutalus grąžinimas į nuosavą kailį kone sukelia skausmą. Ir negaliu patikėti savo ausimis – ji ima juoktis! Jos juokas laisvas ir lengvai pursloja ankštoje erdvėje, tarsi tamsoje tarp mūsų šniokštų kalnų upokšnis, ir ji klausia:
– Kam tau tiek daug rožių?
Elektra pereina per gyslas, tūkstančiai greitųjų traukinių virpėdami laksto mano kūnu. Mėgindamas paslėpti jaudulį, sušunku:
– Iš kur žinai, kad kaip tik dabar galvoju apie rožes?
Ji išsigąsta ir užkerta juoko šliuzus, į balsą vėl įsisuka lapės atsargumas, suskamba pigūs plastmasiniai suvaidinto linksmumo pakabučiai ir spalvoti karoliukai, kuriuos ji paprastai nešioja kaip šleifą, per šlapdribą eidama gatve.
– Tu nori vis daugiau ir daugiau rožių, bet visi pakraščiai jau pilni prisodinti, – samprotauja ji. – Gal rožės tavo svajonė, gal jos išpildo tavo svajones? O gal tu gyveni ne savo gyvenimą?
Jai išlipus paklausiu:
– Kuo tu vardu?
– Margarita. – Ji staiga pagyvėja ir pamoja pirštinėta ranka. – Aš pabėgau iš namų! Aišku, juokauju. Kurgi gali pabėgti žmogus, gyvenantis ne savo gyvenimą?
Ji užtrenkia dureles kaip barbė, kurios judesį kontroliuoja ne peties raumenys, o grynas apsimetinėjimas. Tamsa ją iškart praryja. Tamsoje taip gera pradingti vienam.
Margarita, prisimenu. Subtilus liaunas krūmas, kurio į arkas panašios šakos laiko sunkius blyškios abrikosų spalvos spurgus su švelniomis žiedų rozetėmis. Laipiojanti rožė, vijoklinė rožė, rausvi vario spalvos apgamai ant žiedlapių… Jos dar neturiu. Seniai jau norėjau, bet vis atidėliodavau. Vienas pažįstamas pasakė – Margarita, ach, turėjau šitą, bet greitai supratau, kad man jos nereikia, ir patikėk, mano drauge, – tau irgi ne!.. Aš juo patikėjau. Bet dabar niekas manęs nebesustabdys. Jau įsivaizduoju savo rašomąjį stalą ir užsakymo lapą, tuojau pat parašysiu Ostinui į Londoną ir paprašysiu atsiųsti sodinuką, ne, geriau iš karto visus tris! Nebekliudo nei tamsa, nei rūkas, nei kaitra ar lietus, aš tiksliai žinau, kad noriu.
Ir grįžtu į miesto centrą pastovėti ant savo laiptelių priešais raguvą. Kokie begaliniai į tamsą nusitęsia mediniai laiptai, kaip čia vieniša! Bet man beveik vis vien, Margarita, kas ten iš tamsos į mane kvėpuoja, ar tai upė, ar jūra, ar tiesiog slėnis, iš miglos link manęs stiebiasi nuogos medžių viršūnės, šakų galuose virpa lašai, užnugary ugnyse skęsta miestas, ir manęs nebejaudina, ar gyvenu savo gyvenimą, ar ne savo, gatvėje dešimtys, šimtai žmonių prasilenkia vieni su kitais, ar mes sugebam įsisąmonint, kad kiekvieno iš jų gyvenimai sudėtingi kaip ir mūsų, kad jie tarsi mažos visatos, ir argi ne vis vien, gyvena jie savo gyvenimus ar ne savo, nejau negana to, kad kiekvienas turi savo veidą, savo pokalbius, draugus ir juoką, ir visi kartu šie traukiniai, kertantys pervažas ir nudundantys į tamsą gaubiami ugnies vainikų, traukiniai, į kuriuos mamytės stumia vežimėlius ir kartu tempia ant pečių didesnius vaikus, ir suprask, kad nori – jos gyvena savo gyvenimą ar ne savo, ir tas vyras kavinėje prie gretimo staliuko, kuris prieš tai neatsitraukdamas stebeilijo į savo telefoną ar kompiuterį ir dorojo tai, ką buvo užsisakęs, surijo milžinišką porciją, prisikimšo skrandį, į maistą nė nepažvelgęs, jis gyvena savo gyvenimą ar ne savo, ką čia supaisysi, milžiniška minia klaidžioja tamsoje, prilipusi prie savo ekranų, savo kontaktų, iš paskos velkasi šunys su paltukais ir apšlapina stulpus, jie gyvena savo gyvenimą, o kur jų šeimininkai – tamsoj ar bala žino kur, man atrodo, mes nebegyvenam, Margarita, mes esam paruošti žiemoti vienatvėje, žiedlapiai dar byra, lūžta išorinis skeletas, krenta tušti lukštai, ar tai liudija apie sielos buvimą, – kai lauke toks šaltas rūkas ir tamsa, ar tu tikrai nori būti čia ir dabar?
– Margarita, – šnibždu, vis garsiau ir garsiau atveriu savo paslaptį raguvai ir nakčiai, aimanuoju, kol mano trūkinėjantis kvėpavimas jau primena šūksnius: – Mar… ga… ri… ta…
Vėl sustabdau automobilį prie kavinės ir ilgai pro nukarusias, peršviečiamas plėvelių odas spoksau į Albiną, kuris susisupęs į pledą vis dar nejudėdamas kiurkso prie balzamo taurelės terasos kampe. Mane pastebėjęs jis apsidžiaugia, nori papasakoti savo paskutinį sapną.
– Ir iš kur ji galėjo žinoti apie rožes?! – klausiu.
Albinas apatiškai ištuština taurelę iki dugno ir nusibraukia nuo veido nepaklusnią sruogą.
– Kas gi mūsų miestelyje nežino, kad tu augini rožes?
Paprastas jo klausimas mane apstulbina.
– Šitokioj tamsoj auginti rožes gali tik sadistai arba mazochistai, – priduria jis. – Klausyk, aš čia pagalvojau… Būtų svarbu paisyti žodžių tvarkos, bet to tikriausiai nebeatsiminsiu. Mintis buvo tokia, kad pats gimimas, jau pats atėjimas šitoje tamsoje buvo didžiai drąsus žygdarbis, prilygintinas karo žygiams ar sunkiai sportinei pergalei. Gal nieko ir nereikia nuveikti, nieko ypatingo nereikia atlikti, užtenka gimti, įkvėpti oro į plaučius, atmerkti akis ir visa tai išvysti… Leisti, kad gyvenimas vyktų. Tiesiog patirti… Patirti, kaip veikia laikas, gal tai ir yra didžiausia drąsa. Norėčiau vėl pradingti tamsoje patenkintas, galbūt pirmą kartą gyvenime toks drąsus ir išdidus. Tu verki? Atleisk, nenorėjau tavęs pravirkdyti.
– Ta moteris išvarys mane iš proto!
– Kuri? – teiraujasi Albinas pernelyg mandagiai, tarsi tai jį iš tikrųjų domintų.
– Po daugelio metų aš sėdžiu šalia jos ir jaučiu, kad esu gyvas, supranti? Man kvėpavimą užgniaužia greta jos, elektra mane persmelkia.
– Na tai kuri, kuri gi.
– Margarita, – tyliai sakau.
Jis nusivaipo kaip visažinis. Ko tu vaipaisi, kurių velnių vaipaisi, tu, nevidone? Esu pasirengęs kibti jam į atlapus. Šituos mažus miestelius reikėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus, jie tiesiog nepakenčiami, nes čia visi apie visus turi savo nuomonę.
Iš kavinės išeina mažoji padavėja Ana ir įpila Albinui dar. Aš paprašau vyno. Ana greitai turės vaiką nuo italo, jos šypsena jau dangiška, aukštai virš šios žemės rūpesčių.
– Rožės pasakoja mūsų pačių istorijas, – pavargęs sako Albinas. – Mes pažįstam save. Mes visą laiką pažįstam patys save.
Virpanti dujinio žibinto liepsna meta raudoną atspindį ant jo plaukų ir į juodą taurelės properšą. Mama juk jau seniai mirusi, bet nutrinta aksominė liemenė vis dar susagstyta kaip pirmokėlio, pagalvoju.
– Tai ne jos elektra, o tavo.
– Iš kur žinai?
– Ji juk Dievo duota1… Trisdešimt metų, o protelis kaip vaiko.
– O jos šeima?
– Šeima… Motina pabėgo su kažkokiu vokiečiu, tėvas, dažytojas, dabar prižiūri abi dukras… mažoji sesuo, ta tai bjauri, o Margarita… kažkokia įgimta liga, supranti, truputį kukū, todėl jai nesusiklostė asmeninis gyvenimas. Mažuose miesteliuose visi apie visus viską žino. Deja.
Albinas tikriausiai yra šio miestelio siela, pagalvoju.
Bet tai paaiškės, kai pradings tamsa.
Versta iš: Inga Ābele. BALTA KLEITA. Rīga: Dienas grāmata, 2020.
1 Dievadots – kuoktelėjęs, pakvaišęs (latv.).