Mindaugas Kvietkauskas. Naujos alyvos – Poetiniam rudeniui

2001 m. Nr. 11

Gal toks tik mano subjektyvus požiūris, gal jį lemia tai, kad kelionė su poetais į Druskininkus kiekvieną spalį jau tapo įprastu ritualu, gal veikia visokios kitų renginių patirtys, bet: man regis, kad šiemet Poetinis Druskininkų ruduo (vykęs spalio 5–8 d.) pasiekė kryžkelę. Mėgstu, o gal net reikėtų sakyti – esu prisirišęs prie šio renginio, dešimtmetį jis buvo (ir tebėra) išskirti­nis literatūriniame gyvenime, labai kūrybingos dvasios, o gal tiesiog – geriausias. Bet visi rengi­niai (kaip ir visos žmonių bendravimo formos) turi peržengti kritinį slenkstį. Vakar tas pats dalykas visiems kėlė euforiją ir šurmulį, o rytoj jis jau, žiūrėk, atrodys nuspėjamas, išsemtas, giria­mas tik iš pareigos. Gero renginio ugniai naujos alyvos (naujų idėjų ir žmonių) reikia nuolat.

Svarbiau man pasirodė šičia ne paeiliui išvardyti šiemetinius PDR įvykius (tą jau at­liko laikraščiai), bet, prisimenant juos, pasvars­tyti apie šio renginio kryptį. Poetinis ruduo keičiasi. Šiemet jo rengėjai įsteigė visuomeninę organizaciją, t. y. įregistravo Poetinį rudenį Tei­singumo ministerijoje, Mokesčių inspekcijoje, „Sodroje“ ir t.t. Tikrai, renginys ilgėja (pridėta dar viena Užupio skaitymų diena), o dalyvių šiemet atvyko tiek daug, kad neužteko įpras­tinių dviejų „Dainavos“ sanatorijos korpusų. Užsienio svečių taip pat sukviečiama vis gau­siau ir gausiau (šįkart – dvidešimt septyni). Bū­ta net dvidešimt šešių rėmėjų (fondų, ambasa­dų, firmų, leidyklų). Vėl išėjo storas metinis al­manachas. Kad būtų galima susitvarkyti su šia gausa, Ruduo tapo oficialia organizacija. Tai pui­ku, bet kartu tai ir žingsnis per slenkstį. Slenks­tis – tarp kamerinių skaitymų Kornelijaus Pla­telio namuose prieš šešiolika metų, tarp neįpa­reigotų pašnekesių ir tarp išsiplėtusios organi­zacinės struktūros su nemenku biudžetu. Lietuvoje gegužę vyksta oficiali poezijos šventė, rengiama su įsipareigojimu valstybinei kultū­rai. Druskininkų šventė irgi darosi su statusu. Bet ar išlaikys ateity ji savo alternatyvumą?

Antras slenkstis arba antrasis dabartinės kryžkelės kelias – tarptautinis festivalio pobūdis. Rėmėjų ir įvairių ryšių dėka Druskinin­kuose buvo galima klausytis poetų iš Bulgarijos, Meksikos, Latvijos, Norvegijos, JAV, Rusijos, Suomijos, Prancūzuos, Slovėnijos, Austrijos ir Anglijos. Tai puiki proga ne tik išplėsti savuo­sius akiračius, įdomiai pabendrauti, bet ir popu­liarinti lietuvių poeziją užsienyje. Rezultatai apčiuopiami: štai meksikietis poetas Frandsco Hinojosa, dirbantis didžiausioje Lotynų Ame­rikos leidykloje, išvyko namo užsidegęs leisti lietuvių poezijos antologiją ispanų kalba. Tarptautinis Poetinio rudens pobūdis šiemet rengėjų dar labiau paryškintas: lietuvių poetai galėjo skaityti savo eiles tik greta pateikę ang­lišką vertimą, kad suprastų ir galėtų įvertinti užsienio svečiai. Tad lietuvių pagrindiniuose skaitymuose galėjo pasirodyti tik keletas: pirma, dėl to, kad užsienio svečiai užėmė didžiąją vakarų dalį, antra, todėl, kad retas turi prie savęs nuolat dirbantį gerą vertėją (o senų išverstų eilėraščių savai auditorijai juk nesiū­lysi). Todėl čia, man regis, atsiranda tam tikros nedermės ir nesusikalbėjimo su klausytojais požymių, pastebimų ir Poezįjos pavasario ren­giniuose. Keli užsienio poetai, keli spalvingi jų pristatymai, keli raiškūs vertimai gali būti jaukas poezijos auditorijai, bet keliasdešimt užsieniečių, keliasdešimt pristatymų trim saki­niais, keliasdešimt vertimų tekstų, projektuo­jamų į ekraną šalia skaitančiojo, poezijos klausytojus, atleiskite, vargina. O tie keli lietu­vių kūrėjai su trim keturiais išverstais eilėraščiais vargiai benumalšina klausytojų poetinius troškimus. Ar užsieniečiai patys lieka patenkin­ti tuo, kad jie, individualūs ir įdomūs poetai, virsta tik jungtinių tautų delegacijos Lietuvoje nariais? Šitaip Poetinis ruduo ir Poezijos pavasaris suvienodėja, po abiejų renginių jau­tiesi lyg nuo poezijos sotus, lyg jos išalkęs. Vis dėlto viena yra palaikyti literatūrinius ryšius, megzti naudingus kontaktus, o visai kas kita –  sukurti poezijos vakaro dvasią.

Ir trečias slenkstis, kurį šis renginys, jei jam lemta ilgai ir gražiai gyvuoti, jau turi kažkaip įveikti. Tai santykis tarp žaidimo ir – kaip čia geriau pasakius… nebežaidimo, nusižaidimo? Koks kietas žaidėjas Jurgis Kunčinas, savo kup­letais ir trioletais išmankštinęs klausytojų juoko raumenis kavinėje „Širdelė“! Aukščiausioje žaidimo lygoje, kaip visada – Zenonas Streikus, kabriolete vežęs per Druskininkus baltą šventės vėliavą ir kažkokį seną kubilą pavertęs laivu „Imperial“, kuriame vyko akcija „Girtas laivas“. Eugenijus Ališanka, kurį paviliojo apsinuoginti ir iš girto laivo šokti Druskonio bangos šaltos. Vladas Braziūnas ant krepšinio lanko it gegutė virš kiauro lizdo (poetų fotosesijos metu). Pagaliau Viktoras Rudžianskas su „fotografiškiausiu eilėraščiu“ apie karvę piliakalnio fone. Būta nepakartojamų, istorinės vertės žaidimų. Bet daug būta ir įkyrokai metų metais besikartojančių. Vienas didžiausių Druskininkų nebežaidimų yra jaunųjų poezijos skaitymai. Kam kankinti tuos jaunus debiutuojančius studentus triukšmaųjančioje, erzeliuojančioje kavinėje, jei po to, kas vadinama „poezijos skaitymais“, konkurso žiuri kasmet prisipažįsta, kad beveik pusės negirdėjo? Kam mokyti debiutantą, kaip išrėkti savo eilėraščius? Jauni žmonės gali būti ta nauja alyva Poetiniam rudeniui, bet dabar jie lyg tyčia nepriimami, užslopinami kavinės triukšmu. Nenustebčiau, jei neatvažiuotų kitą­met į Druskininkus Julius Žėkas, Eglė Perednytė (skaitymų laimėtojai) ir jų vienmečiai. Galbūt jie kurs savo poetinį rudenį. Taigi arba šitų skaitymų tradicijos visai nebereikia, arba reikia juos surengti prie laužo, kur nors miške. Toliau nuo „whiskey bar“.

Maksas Kempinskis „Šiaurės Atėnuose“ apie šiemetinį PDR: „Galiu parašyti net nevažiavęs – viskas vyks taip pat, kaip ir pernai ar užper­nai…“ Išties reikia Poetiniam rudeniui naujų idėjų ir naujos alyvos. Jau dabar, jau kitąmet. Programa sukalkėjo? Nedarykim iš jos tradici­jos, apverskim ją, tegul pirmiausia bus Jot­vingių premija, o paskiausiai – vėliavos pakėli­mas, tegul diskusija įvyks renga stiliumi (kiekvienas pasako po tris sakinius, pratęsda­mas kaimyno), tegul jaunųjų vakaras bus jau­nųjų rytas, tegul atvyks trys užsienio poetai ir trisdešimt svečių iš Kaimo rašytojų sąjungos. Nepadarykim iš Poetinio rudens dar vienos ofi­cialios valdiškos šventės su neoficialiais kavinės kuluarais. Laikai juk mainos.

Baigiant būtina pasveikinti Joną Strielkūną su Jotvingių premija, o su premija už geriausią debiutą – Tomą S. Butkų. Devyniasdešimt penk­taisiais Druskininkuose su Tomu ir kita kom­panija rašėm savo eiles ant gatvės – tada patys sugalvojom ir surengėm poetinę akciją. Beje, Tomai, o gal ir vėl padarom tuose Druskinin­kuose ką nors nelaukto?