Erika Malažinskaitė. Leidimas į Garstyčių namą
2010 m. Nr. 11
Ieva Toleikytė. Garstyčių namas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
Dar pavasarį vieno literatūros seminaro metu Universiteto auditorijoje įsižiebė pokalbis apie jaunųjų autorių tekstus ir juose juntamą bandymą diskutuoti su mirtimi. Diskutuoti, prisijaukinti, susidraugauti ar net užleisti pagrindinę vietą – visi šie žodžiai savaip tiktų nusakyti tam, kas su mirtimi yra daroma tiek poezijoje, tiek prozoje. Neretai mirtis laimi prieš gyvenimą, jos simbolika (tokia kaip karstas „Metallicos“ koncertinio turo reklaminiame plakate, kaukolytės ant drabužių, batų ir kitų savojo „aš“ reiškimo priemonių, pjūklas kaip roko koncertų atributas ir pan.) vis ryškiau įsitvirtina kaip savotiškas pasaulio matymo ir savęs jame suvokimo būdas. Kultūra, kurioje gyvename, yra savaip barokiška, daug dažniau skelbiamas ne gyvenimas, o mirtis, ir tai jau nebeatrodo kaip savaime suprantamas jaunų žmonių ieškojimas, natūralus egzistencinių klausimų sprendimas – mirties įvaizdžiai, svarstymas apie mirtį tampa priebėga, užuovėja, kur saugiai pasislepiama bijant gyventi.
Ievos Toleikytės apsakymų rinkinio „Garstyčių namas“ pavadinimas kalba apie mirtį, tai ypatinga anapusinio gyvenimo metafora, tačiau pagrindinis skirtumas, kuo I. Toleikytės tekstai išsiskiria iš bendro mirties tekstų konteksto, yra viltingas kalbėjimas. Mirtis nėra pabaiga, peržengus ribą prasideda naujas gyvenimas, kuriam suteikiamos pažįstamos ir atpažįstamos formos – kavos gėrimas, istorijų pasakojimas, dainos, šokiai: „Tėtis išvyko į Didįjį miestą. Ten yra Garstyčių namas, jame gyvena daugybė žmonių. Name yra vidinis kiemas, kuriame jie augina garstyčias, gamina jų padažą ir iš to gyvena. Visur kvepia baseinu ir garstyčiomis. Vakarais visi susėda balkonuose, geria kvapnią kavą ir pasakoja vieni kitiems istorijas. Žmonės juokiasi, šoka, dainuoja, klausosi muzikos“ (p. 9). „Žemiškai“ suvokiamą mirtį įmanoma prisijaukinti, nes tai, kas atpažįstama, neatrodo baisu. „Garstyčių namo“ tekstai nesukuria slogios, niūrios nuotaikos, savaip kafkiška, magritiška jų atmosfera įtraukia, užburia, o skaitant išgyventi jausmai gali atsinaujinti tiesiog lipant savo daugiabučio namo laiptais. „Gravitacija tarp sapno ir realybės“ – parašyta anotacijoje, o aš pridurčiau: riba tarp jų tuo pat metu ir labai jaučiama, ir visiškai išnykusi, paslaptis ir sugaunama, jau „laikoma saujoj“, ir negrįžtamai išsprūdusi iš rankų. Kiekviename tekste prabylama apie tai, kas yra anapus laiko, erdvės, pojūčių, tačiau šis prisilietimas tetrunka akimirką, o praėjus kuriam laikui gali pasirodyti, kad jo išvis nebuvo, justi tik neaiškūs, nesuvokiami atgarsiai – kaip Sauliaus ir Saulės istorijoje: „Jau vėliau, kai viskas nurimo, net po kelių dienų, – o laikėsi vėsa ir jie turėjo jau greitai važiuoti į miestą – gulėdami išskleidžiamoje sofoje dvyniai tebejuto tą drebulį.“ Ir net praėjus daugeliui metų „jie vis dar drebėjo, prisimindami tą vasarą, bet jau nebuvo taip, kad norėtų atsikratyti to jausmo ar kūno, per kurį ėjo šis drebulys, krečiantis kūną ir sąmonę, nes juk tai buvo vienintelis įrodymas, viskas, kas liko iš keistos jų vasaros sode“ („Prieš didelį veidrodį“, p. 56). Sauliaus ir Saulės drebulys yra visą gyvenimą suaugusį žmogų persekiojantis ribinio momento, iniciacijos patirties (gyventi–mirti–gyventi) atgarsis, aidas, ženklas, kad kažkas yra anapus šios realybės ir tas buvimas juntamas visada, visur ir visu kūnu, perkeičiantis, sukrečiantis ir sukeliantis naują būseną, visą likusį žemiškąjį laiką slankiojantis iš paskos – kaip ypatinga Garstyčių namo nuojauta, gyvenimas žinant apie tai, kas yra už gyvenimo.
Ši riba apsakymuose kokiu nors būdu siejama su vandeniu, žuvimis, ji akcentuojama ir knygos viršelyje. Garstyčių namas ne atsispindi baloje – jis joje yra, vanduo atlieka tam tikrą Kūčių nakties burtų veidrodžio funkciją, kai merginos žiūrėdavo į veidrodį, kad pamatytų savo ateitį. Jei turėtume galimybę trumpam pakliūti į knygos ir viršelio realybę ir pažvelgti į viršelio balą ar apskritai į I. Toleikytės tekstų vandenį, pamatytume ne tik savo atspindį, bet ir Garstyčių namą kaip savo ateities pranašystę, numatymą to, kas neišvengiamai laukia kiekvieno. Tačiau neduokdie panerti neprisirinkus daug įdomių istorijų – kaip tik tai yra bilietas į Garstyčių namą (p. 10). Apsakymo „Garstyčių namas“ veikėjas Albertas, „didis rašytojas“, pasikaria sode turėdamas pakankamai istorijų, kurias kasdien pasakodavo tetai Veronikai, taigi jis jau tarsi ir pretenduoja būti priimtas į Garstyčių namą. Vis dėlto po mirties bloknote ant jo stalo randama tik viena istorija – pasakojimas apie tą patį Garstyčių namą, kurio egzistavimas atsiskleidžia kaip vienintelė įmanoma realybė, nes, anot kitos to paties apsakymo veikėjos Lauros, šis namas ir yra „vienintelė vieta, kur galiu grįžti“ (p. 15).
„Garstyčių namo“ apsakymai nėra padriki, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, atvirkščiai – juos galima perskaityti kaip vieną tekstą, jungiantį tuos pačius žmones ir jų istorijas: Laura, Albertas, Veronika, Ofelija, Vainius, Markas keliauja per visus apsakymus, jų istorijos susipina, vienas tekstas ataidi kitame. Kita vertus, gal tai ne tie patys Laura, Albertas, Veronika, Ofelija, Vainius, Markas, gal tai kiti žmonės su kitomis istorijomis, gal tik jų vardai tokie pat – būdravimo būsena, buvimas tarp sapno ir realybės kaip erdvė, kurioje skleidžiasi istorijos, leidžia daryti ir tokią prielaidą, sapne įmanoma tai, kas niekaip neįsivaizduojama „žemiškoje“ realybėje, kartais atrodo, kad sapno būsena šiuose tekstuose – tai ir būsena tarp gyvenimo ir mirties, mirties ir gyvenimo, tai laikas, kai į Garstyčių namą dar tik keliaujama, ribinis laikas, dvelkiantis „chloru ir garstyčiomis“ (p. 70). Kitais kartais atrodo, kad šiuose tekstuose ir pasakojama apie Didįjį miestą, į kurį išvyko Veronikos tėtis, apie miestą, kuriame yra Garstyčių namas, o jo gyventojai vaikštinėja Varpininkų, Trimitų gatvėmis, apie miestą su baseinu, ežerais, vyrų kirpykla ir laidojimo namais.
Tekstas žaidžia skaitytojo vaizduote, nukelia į skirtingas būsenas, ilgais laužytais sakiniais, žaidimu žodžiais puikiai kuriama įtampa, veiksmo ekspresija: „Tik ta pašėlusi kruša, talžanti medžių ir gėlių lapus, užpilanti lediniu vandeniu lysves, išplaunanti žemes, tekanti purvo upeliais gatvelėmis žemyn, kruša, ledai vasarą, lyti ledais, kristi ledais, talžyti ledais“ (p. 56).
Mirusiųjų ir gyvųjų pasauliai „Garstyčių namo“ tekstuose susipina, tarp jų beveik nelieka skirties. Apsakymo „Vyrų kirpykla“ veikėja Ofelija kas rytą eina maudytis į jūrą, o po maudynių kirpėjui Vainiui sako: „Vainiau, koks sidabrinis čia vanduo, po tų tamsių žalių vandenų čia toks sidabras, Vainiau, ar pastebėjai, vanduo sidabrinis, Vainiau…“ (p. 59). Hamletiškoji tragedija kartojasi – ko gero, visos visų po Hamleto gimusių tekstų Ofelijos yra priverstos nuskęsti, I. Toleikytės Ofelija – taipgi. Ji yra šalia Vainiaus, kas rytą dvi valandas praleidžia vonioje gramdydama nuo savęs žvynus ir bando kažką Vainiui pranešti: „Tas savaites, kol ji gyveno kirpykloje, Vainius sapnuodavo keistus sapnus. Žolės, van duo, lelijos, dumblas, – regėjosi, kad naktį jis palieka kirpyklą, kvartalą, miestą ir ligi ryto nardo slaptinguose vandenyse: žaliame, bedugniame, gelsvų žolių sklidiname lediniame ežere“ (p. 60). Ofelijos žinutė – apie mirtį, apie troškimą išsilaisvinti; jos kūnas randamas Žaliajame ežere ir Ofelija dingsta iš Vainiaus kirpyklos, kurioje – jau visai neaišku – ko gero, apskritai nėra gyvųjų. Arba mirusiųjų, nes gyvenimas ir mirtis čia yra tas pat.
Apsakyme „Žalieji kambariai“ fantasmagorijos nuojauta perauga į konkretų įvykį – paaiškėja, kad bevardės pasakotojos tėtis bei tėčio brolio šeima yra… vorai: „Mūsų buto lubos buvo labai aukštos, salone kabėjo senoviškas karnizas. Taigi pažvelgiau ir pamačiau – tėtis kabo ant to karnizo. Storom virvėm prisikabinęs prie lubų, susirietęs į kamuolį, jis šiek tiek siūbavo. Žiūrėdamas į mane blizgančiomis akimis tarė: – Vaike, nuo šiol būsiu voras“ (p. 79). Toks tėčio poelgis priimamas kaip beprotystė ir tėtis atsiduria ten, kur jam su voro užmačiomis ir vieta – psichiatrinėje ligoninėje. Po šio įvykio, kaip ir kasmet, pasakotoja išvyksta į Delamarkų vasarnamį praleisti ten rugpjūčio ir vieną naktį aptinka dėdę Augustą, tetą Eleną, pusseserę Vijolę ir pusbrolį Kasparą, kabančius žaliojo kambario palubėje: „Šiurpas perbėgo mano nugara, visą kūną surakino siaubas. Tamsoje žibėjo tetos Elenos akys. Kūnai nejudėjo, jie visi kietai miegojo“ (p. 82). Apsakyme visiškai išnyksta riba tarp sapno ir realybės, vorai beveik tiesiogiai primena Franzo Kafkos Gregorą Zamzą, tačiau šiame tekste, priešingai nei F. Kafkos, tai aplinkinius stebina, šokiruoja, savęs kaip voro identifikavimas tampa beprotybės įrodymu. Tačiau tik iki tol, kol paaiškėja, kad tokia pat yra ir tėčio brolio dvynio(!) šeima (dvynių tema įdomiai nagrinėjama dviejuose knygos apsakymuose ir vietomis primena Ágotos Kristóf „Storą sąsiuvinį“). Tekstas skatina apmąstymus apie poreikį būti savimi, neslopinti to, kas yra tavo, antraip tai nuves į šokiruojantį tikrosios tavasties proveržį; dėdės Augusto šeima natūraliai yra tokia (kitokia), išorinis jų apvalkalas nesiskiria nuo kitų žmonių, tačiau viduje glūdi tik jiems ir tik pasakotojai žinoma tikroji esatis, kuriai leidžiama tiesiog būti, skleistis tam tikroje erdvėje – žaliajame kambaryje.
I. Toleikytės tekstai pasakoja apie jauną žmogų, jo brandą, perėjimą į naują etapą, būseną, suvokimą. Laura, Kasparas, Paulius ir kiti patiria, išgyvena mirtį kaip iniciacijos proceso būtiną ir neatsiejamą dalį – tam, kad gimtum, turi mirti: „Tą dieną aš nuskendau. Ir sugrįžau, nes tik šitaip sugrįžtama“ (p. 15). Iniciacijos tema, kaip ir mirties, būdinga jaunam žmogui, jo patirtims ir apmąstymams, anot pačios autorės, „tas „tikrasis tekstas“ buvo pirmasis apsakymas „Garstyčių namas“. Dabar manau, kad jame glūdi esminis mano, kaip žmogaus, nerimas, davęs pradžią visiems vėliau sekusiems prozos tekstams“. I. Toleikytės žmogus trokšta patirti, peržengti ribą, išgyventi pasaulį visais pojūčiais – pastarasis momentas apskritai apibūdina pagrindinę nuorodą į tai, kaip derėtų skaityti I. Toleikytės tekstus: svarbu „viską justi ir jausti“ (p. 28), net ir ežerų vandens skonį burnoj.
Vis dėlto „Garstyčių namo“ tekstuose kartais justi pernelyg daug painiavos, užsižaidimo siužetų vingiais, „užsibalansavimo“ ant ribos tarp mirties ir gyvenimo, išnyksta pats gyvenimo pojūtis, kuris turėtų būti svarbus savęs beieškančiam ir iniciaciją išgyvenančiam jaunam žmogui. Tekstai labai panašūs, išoriškai lyg ir besiskiriantys siužetu, tačiau nuotaika, veikėjų pasaulio pojūtis, atmosfera – visa, kas juntama ir jaučiama, – yra vienoda, kartojasi – trūksta gurkšnio vandens iš virtuvės čiaupo vietoje nuolatinio gurkšnojimo iš ežerų. Pojūčių pasaulis, kuriame gyvena veikėjai, tarsi kabo virš tikrojo pasaulio, pojūčiai veikiau yra išsvajojami, o ne išgyvenami, išsapnuojami, ne kūniškai patiriami – tai savaip įrodo ir erotinio jausmo stoka. Vienintelis tekstas, kur erotinė patirtis šiek tiek ryškesnė, yra apsakymas „Prieš didelį veidrodį“, tačiau ir čia tegirdimas aidas to tikrojo, išgyvento, juslinio patyrimo. Kita vertus, I. Toleikytė yra puiki niuansų, subtilių momentų kūrėja, sugebanti įtaigiai įgyvendinti kūryboje tai, kas gali būti juntama tik odos paviršiumi – visi tie drebuliai ir „pro rūbų medžiagą“ tvinstantys žolė ir vanduo (p. 42). Skaitant vietomis kyla noras prisitraukti jungiškąją psichoanalizę, tačiau ir tai veikiau atrodo kaip kažkur ore sklandanti nuojauta, o ne tikras, konkretus būdas perskaityti tekstą.
Į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių 2009 metų knygų dvyliktuką įtrauktas I. Toleikytės apsakymų rinkinys „Garstyčių namas“ išsiskiria įdomiais ir intriguojančiais tekstais, savitu žvilgsniu į vaikystės ir paauglystės, mirties ir iniciacijos temas, talentingai perteikiamu pojūčių, nuotaikų pasauliu – I. Toleikytė geba kurti intriguojantį pasakojimą ir kaupti įdomias istorijas, su kuriomis, ko gero, jau pati galėtų būti įleista į Garstyčių namą.