Lina Buividavičiūtė. Pirmieji rašytojų romanai: dvi skirtingos perspektyvos, dvi panašios vienatvės
2025 m. Nr. 1
Pastaruoju metu pasirodė nemažai jaunosios kartos prozos kūrinių. Į šią apžvalgą pateko dviejų talentingų autorių – Ievos Marijos Sokolovaitės ir Mykolo Saukos – pirmieji romanai. Iš pirmo žvilgsnio – jie sąlyčio taškų neturi. Atidžiau įsižiūrėjusi jų randu – tai dėmesys kūniškumui, santykiui su savimi pačiu ir priešinga lytimi, vienatvės ir atskirties išgyvenimas. Ir nors nesu mėgėja kūrinius skirstyti remdamasi lyties aspektu, rašydama apžvalgą leidžiu sau šią nuodėmę. Du romanų protagonistai – moteris ir vyras. Du intelektualai, mėginantys perprasti pasaulį. Perversiški tarpusavio ryšiai – nuo sudėtingos mozaikos iki itin proziško, tiesmuko įvardijimo. Ir dvi esmingiausios vienatvės, dėl praeities ir šiuolaikinio gyvenimo atsivėrusios tuštumos, kurias taip sunku iki galo užpildyti.
Ieva Marija Sokolovaitė. Pozuotoja: romanas. – Vilnius: Baziliskas, 2024. – 264 p.
Prieš paimdama į rankas Ievos Marijos Sokolovaitės „Pozuotoją“, jau buvau girdėjusi atsiliepimų apie pavykusį, lūkesčius debiutui pranokusį kūrinį. Jį perskaičiusi galiu tik pritarti – debiutinis romanas gilus, įtraukiantis, žavintis raiška ir kalbos moduliacijomis.
Išorinis kūrinio karkasas – protagonistė menininkė V. (parafrazuojant vieną žinomos knygos pavadinimą – Veronika, kuri nesiryžta mirti) imasi pozuoti nepažįstamajam K. (Konstantinas, galbūt turintis šį tą čiurlioniško). Klostantis keistam modelio ir jos nematančio tapytojo santykiui, pagrindinė pasakojimo gija apauga protagonistės prisiminimais, kurie tampa kertiniu raktu, atrakinančiu V. dabartį, mąstymą, veikimo pasaulyje būdus.
Romane plačiai artikuliuojamos ir meno veikimo temos, autentiškumo–trivialumo diada, mąstoma apie pasaulį, kurį tiesiog reikia palikti ramybėje, iškeliamas netikrų, „pozuojančių“ pastangų nereikalingumas, žmogaus galimybių ribos. Taip nutinka todėl, kad klasikinis siužetas apie meną ir kūną, siūlantis filosofinę vizualumo sampratą, papildomas terapiniu aspektu. Pagrindinė romano herojė užaugo su psichikos liga sergančia motina ir prieš ją smurtaujančiu tėvu, namuose, kuriuose veidrodžiai rodė tik neviltį ir bejėgystę, todėl galiausiai jų neliko. Tokia savo tikro atvaizdo nematančios, piešiamos moters idėja, svarstymai apie vizualumą romane yra įkvėpti ne tik šiuolaikinio meno sampratos, dabarties tendencijų, bet ir trauminės patirties. Kūrinio pasaulio aiškinimas pasitelkiant geometriją (motinos – nejudraus kubo vaizdinys, trimatiškumas ir kt.) taip pat nulemtas ne tik protagonistės meniškos prigimties, gebėjimo vizualizuoti, bet ir praeityje būtinų išgyvenimo strategijų. Nemanau, kad romane viskas grindžiama vaikystės ir paauglystės traumomis, tačiau, norint suprasti tiek V., tiek K., jos yra labai svarbios. Egzistencialistinis protagonistės mąstysenos pamatas – šinšiliškos būties baimė (pamenate Antano Škėmos „Baltą drobulę“?) ir kone nuolatinis šleikštulys (Jeanas Paulis Sartre’as). Todėl „Pozuotojos“ išskirtinumas – modernaus intelektualumo bei vizualiosios kultūros ir trauminio diskurso dermė. Noriu pabrėžti, kad autorė šiuos skirtingus aspektus sujungia organiškai ir itin kūrybiškai.
Romanas išsiskiria feministiniu požiūriu – V. bijo tapti vyro-(seksualinio) grobuonies auka, bijo tapti vyro fiziologijai parankiu daiktu. Ir tik užtekant kruvinajam mėnuliui kūnas atsisako paklusti proto valiai. Šiuo laikotarpiu protagonistę ištinka tai, kas ištinka daugybę moterų visame pasaulyje – įsčios vis dar tikisi būti apvaisintos, todėl pagražėja oda, ima blizgėti plaukai, klubai viliokiškai švytuoja, o juokas tampa koketiškas. Ši romano siužeto linija skatina klausti apie kūno ir proto santykį, apie iliuziją kontroliuoti gamtos dėsnius dvasios pastangomis, apie pasąmoninius troškimus ir dviprasmybes (pavyzdžiui, faktas, kad K. yra homoseksualus, leidžia V. jam pozuoti, tačiau protagonistė kartu jaučia ir savotišką atstūmimą). Tai, kad pagrindinė herojė vengia vyrų-patinų, paaiškinama neįsisąmoninta transgeneracine trauma – pasirodo, V. motina yra pakliuvusi į tokio grobuonies nagus ir patyrusi seksualinį smurtą. K. taip pat yra paliestas gilios vaikystės traumos – jo tėvas ir buvo tas grobuonis, savotiškasis „meniškasis alfa patinas“, savo kūrybinę frustraciją išliedavęs ant jam pozavusių moterų. Taigi viskas susijungia į esminį ratą, knygos geštaltas uždaromas – man labai patiko tai, kur veda romano naratyvas.
Dar trumpai noriu pasvarstyti apie žvilgsnio, atspindžio fenomenologiją, psichoanalitinę veidrodžio stadijos teoriją. Kad vaikas tinkamai vystytųsi, jam reikia steigiančių akių – kito, kuris paliudija, leidžia vaikui įsisąmoninti: aš esu. Šiame romane veidrodis, kaip savotiška pirminė atspindinti medija, padeda protagonistei suvokti savo tapatybę, suteikia apčiuopiamybės (su tuo koreliuoja ir V. pasirinkimas pozuoti, atsispindėti (bent) drobėje). Motina dėl psichikos ligos ir jos nulemto atitolimo negebėjo atspindėti ir paliudyti dukters buvimo, tuose namuose veidrodžiai buvo nukabinti. Sėkmingai neįveikusi veidrodžio stadijos, V. patenka į suaugusiųjų pasaulį su jau kiek kitomis problemomis – žvilgsnis ir steigia, ir uzurpuoja, savinasi. Jis yra išganymas ir pragaištis, būtinybė ir skausmas. Šį dualumą patiria ir V., ir K. – kol galiausiai iniciacija įvyksta, akidangčiai nuimami, veidrodžiai vėl pakabinami. Ir protagonistė supranta, kad pirmiausia ji pozuoja, turi pozuoti pati sau.
Kaip jau užsiminiau pradžioje, mane žavėjo romano kalba, vis sprūstanti iš pastangų ją tinkamai apibūdinti. Slystanti, vingri, prikaustanti dėmesį ir jo reikalaujanti, organiška, darni, nebanali. Tiek šiandien randu epitetų.
Labai, net labai vertas dėmesio debiutas. I. M. Sokolovaitės „Pozuotoją“ galiausiai skaičiau ne kaip debiutą – kaip stiprų 2024-ųjų pabaigos romaną, kuris man liko vienu įsimintiniausių šių metų kūrinių.
Mykolas Sauka. Kambarys: romanas. – Vilnius: Odilė, 2024. – 272 p.
Jei skaitydama I. M. Sokolovaitės knygą turėjau vis stabtelėti, tai panirusi į Mykolo Saukos kuriamą pasaulį vos spėjau kvėpuoti – autofikcinį romaną tiesiog prarijau. Romano centre – skulptorius Mykolas ir „jo moterys“. Rašau kabutėse, nes jos – pažinčių programėlės „Tinder“ veikėjos. O visas išorinis romano karkasas grįstas nevykusiais ir neįvykusiais pasimatymais, nesusikalbėjimais.
Perskaičius „Kambarį“, pirmiausia kilo gal banalių, bet, manau, reikalingų minčių. Taip, apie seksizmą. Kūrinyje iš vyro pozicijos aprašoma daugybė moterų – jų išvaizda, manieros, kalba (ir nusišnekėjimai, ir ištartos frazės sekso metu). Neseniai teko žiūrėti dokumentinį Ninos Menkes filmą „Seksas – Kamera – Galia“ („Brainwashed: Sex-Camera-Power“), kuriame kalbama apie „vyro žvilgsnį“ ir moterų objektyvizaciją. Tačiau ilgai galvojau ir supratau, kad M. Saukos kuriamas autofikcinis personažas tuo pačiu žvilgsniu stebi ir pats save, ne tik aprašomas moteris. Tai savotiškas suaugusio nevykėlio dienoraštis – nebijoma pasirodyti nepakankamai „alfa“ (veikiau „sigma“, bet ir tai su klaustuku), nebijoma atskleisti lovos nesėkmių, fakto, kad neužmiegi be neuroleptikų, kad dalį moterų atstumi ir vis nepataikai į toną, kad, būdamas „pusiau vykęs“ intelektualas, turi savotišką priklausomybę nuo „Tinderio“. Protagonistas ironiškas ir personažių moterų, ir savo paties atžvilgiu. Vaizduojamas dvipusis nevykėliškumas grįstas ne tiek koncentravimusi į komiškai liūdnus nuotykius, ne į egocentrizmą, o tampa kartos simboliu, veikimo pasaulyje būdu, kurį žymi nutolimas, susvetimėjimas, nykuma.
Romane gražiai dera intelektualumas, intertekstai ir kūniškumas, taip pat aplinkinio pasaulio proziškumas. Skaitydama „Kambarį“ gyvai įsivaizdavau miesto kartos gyvenimą, prisiminiau festus, neišsipildymus ir nuolatinius egzistencinius prasilenkimus. Ir, žinoma, dar kartą išgyvenau savo nevykusius pasimatymus – sutikusi M. Saukos autofikcinį protagonistą, turėčiau apie ką su juo pasikalbėti. Romane parodomos skirtingos vienatvės pusės ir taikliai preparuojamas pats susitikimo fenomenas – vyras ir moteris, du skirtingi pasauliai, kitoniškos patirtys, lūkesčių horizontai, skirtingi kūnai. Ko jie tikisi vienas iš kito? Tikisi nebebūti vieniši, būti paguosti, suprasti ar nori tiesiog pasilinksminti, pasitvirtinti savo patrauklumą, dažniausiai taip tik gilindami savąją vienatvę. „Kambaryje“ užsimenama ir apie susvetimėjimą, jaučiamą ilgalaikiuose santykiuose, monotoniją, rutiną – kyla pagrįstas svarstymas: gal visi esame pasmerkti? Ar galime užkariauti trokštamą dėmesį, meilę pelnyti visam laikui?
Man taip pat patiko knygos kalba – kitokia nei prieš tai aptartos I. M. Sokolovaitės „Pozuotojos“, gerokai konkretesnė, grubesnė, (auto)ironiška, intertekstuali ir kartu itin proziška, labai tinkanti pasirinktam žanrui ir tematikai atskleisti: „Kažkada skaičiau katalikišką brošiūrą apie bendravimą porose. Ten buvo parašyta, kad egzistuoja vienuolika komunikacijos kanalų, kuriais poroje galima perduoti informaciją. Verbaliai, gestų kalba, balso tonu, kvapais, apranga… Bet Guillaume’as Appolinaire’as rašė apie devynias duris į moters kūną: akys, ausys, burna, šnervės… Durys devynios, o kanalų vienuolika. Tikriausiai dėl to mes ir nesusišnekame“ (p. 13). Kitų kalbų žodžių, ypač angliškų, gausa skatino mąstyti apie lietuvinglišką darinį, pastaruoju metu aptarinėjamą karštose diskusijose apie kalbą. Romane yra ir kitų kalbų intarpų, bet daugiausia čia anglicizmų. Man susidarė dvejopas įspūdis – viena vertus, protagonistas atskleidžia Z kartos pasaulį ir jų sąmoningai (ar ne?) vartojamą kalbų mišrainę. Pateikia šią tendenciją kaip faktą, drauge ją ironizuoja kaip daugumą dalykų romane. Taip tarsi patvirtinama, kad esame kelių laikmečių, kelių kartų „produktas“ – nuo rusiškai kalbančio armėno iki anglų kalbos žodžiais bombarduojančios merginos. Tai skatina svarstyti, kas tuomet yra autentiškumas? Ar nyki „Kambario“ atmosfera nulemta ir tokio vertybinio, kalbinio, taigi ir patirčių, kultūrų, (post)kolonializmo ir kapitalizmo maišymosi?
M. Saukos „Kambarys“ – lengvai skaitomas, tačiau pakankamai gilus kūrinys, skatinantis svarstyti ne vieną problemą. Drąsiai rekomenduoju.