literatūros žurnalas

Monika Staugaitytė. Apsisiautusi auksu

2021 m. Nr. 3

Indrė Valantinaitė. Apsisiautusios saule. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 88 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Poetės Indrės Valantinaitės knygas pirmiausia prisimenu kaip tas, kurias norisi laikyti rankose. Knygyne pamačiusi tamsiai žalią, aksomą primenantį knygos „Trumpametražiai“ viršelį visada norėdavau jį paliesti. Panašiai yra ir su ketvirtąja autorės knyga „Apsisiautusios saule“. Kietas, neįprastos tekstūros, sodriai mėlynas viršelis su auksiniais atvartais tarsi slaptų brangenybių dėžutė kviečia ją paimti į rankas ir atverti. Pažiūrėję į vidų čia randame trapius eilėraščių vėrinius iš paauksuotų karoliukų, suvertus atsargiai, kvepiančius gaivia bažnyčios vėsa ir smilkalais.

Pirmasis ir ketvirtasis knygos skyriai pradedami ištraukomis iš Giesmių giesmės. Ne veltui epigrafams pasirinkta viena iš Senojo Testamento dalių – autorei meilė, kūryba, pasaulio grožio pajautimas, kurio knygoje apstu, tiesiogiai susiję su Dievo egzistencija. Poetė ir jos eilėraščiai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmonių: „Kol Dievas vedžioja mano ranką“ (p. 34). Eilėraščių subjektės gyvenimas patikėtas Dievo valiai: „Juk viskas, / viskas, kas vyksta – / su Jo žinia, Jo laiku. / Mūsų valia jo valioje“ (p. 66). Eilėraščiuose daug krikščioniškų elementų (bažnyčios, ikonos, Komunija), tačiau ryškiausi yra ne signifikantai, tiesiogiai nurodantys į krikščionišką kultūrą, o krikščioniška moralė, persmelkianti knygos tekstus („Vienintelis dalykas, / kurį gerai moku – atleisti“, p. 32). Aiškiausiai tai reprezentuoja vienas iš paskutiniųjų knygos eilėraščių „Karalystė Dangaus“. Čia subjektė kukli ir dėkinga („Tad kas aš tokia, / kad nedėkočiau“, p. 78), pamaldi („sukalbu maldą, užmiegu ramiai“, p. 78), iš aplinkos besimokanti nuolankumo ir pakantumo („karališka lelija pasitinka mane – / nė šlakelio puikybės. / Nelaistoma gal šimtmetį, / tačiau nepasiskundė nėsyk“, p. 79).

Nors eilėraščiuose dominuoja krikščioniška pasaulėjauta, skaitant knygą lygiagrečiai galima užčiuopti ir kitą – pagonišką, gamtinę subjektės tapatybę, kuri, tarsi mitinės padermės būtybė, užsideda „liepų žiedų diademą“ (p. 54) ir klaidžioja po miškus. Eilėraščiuose itin daug gamtos motyvų, atidžiai ir pagarbiai žvelgiama į pačius smulkiausius floros ir faunos elementus: „Paguldžiau kūno kevalėlį / į bijūno sostą. / Iki vėjas atvyks / atsisveikinti“ (p. 50); „Paukščiai raibuoliai po giesmę / įsegė į ausis. / Vabalai ir vikšrai / paklusnumo maldelių mokė“ (p. 54). Gamta tyliai stebima, iš jos mokomasi ir įsiklausoma: „Atsiliepia į saulę, vien už buvimą / atsidėkoja ryškiaspalviais vaisiais“ (p. 53). Ji reikšminga ir mąstant apie mirties faktą: „Kaštono kekėje įsitaisiusi, / žiedadulke pavirtusi / lyg iš prezidentinės ložės / stebi mane / vis dar bežiedę / giminės medžio šaką“ (p. 75).

Knygos redaktoriaus Kęstučio Navako anotacijoje rašoma: „Ketvirtoji Indrės Valantinaitės knyga „Apsisiautusios saule“ nustebino tekstų švarumu.“ Tekstai iš tiesų „švarūs“, tačiau kartais ta švara gali ištuštinti tekstą prasminiame lygmenyje. Žinoma, ne visada, tačiau skaitant knygą kyla įtarimas – ar autorė nėra pernelyg atsargi, ar švelnios egzaltacijos ir estetikos pakanka tekstams suteikti kūną ir kraują? Visi eilėraščiai tarsi padėti po stiklo gaubtu. Kiekviena strofa apgalvota ir nupoliruota kaip perlas eilėraštyje „Vėrinys“ (p. 31), kuriame tekstai prilyginami vėriniams („išlukšteno visus metus. / Užteko kelių eilių vėriniui“). Jais norima puoštis („O norėjau tokiu dabintis senatvėje“), bet ar poezija skirta tik puošmenoms? Saugus kalbėjimas tekstuose kuria ir eilėraščių subjektės paveikslą.

Sapnuodama šilke praleidau / visus gyvenimo saulėtekius“ (p. 23) – taip pradedamas eilėraštis „Bijojau“, kuris nusako pagrindinę subjektės paveikslo dominantę. Kad ir koks dvasinis gyvenimas būtų gyvenamas eilėraščiuose, kad ir koks pamaldumas deklaruojamas, jis konfliktuoja su akivaizdžiu troškimu turėti gražių daiktų („Tiesiau rankas į turimas lėles, / norėjau dar daugiau / ir vis naujų“, p. 10), gyventi be didelių rūpesčių („Gyvenau nieko nepaaukojusi, / neugdžiusi valios, be žadintuvo garso“, p. 23), saugiai („Būčiau atsižadėjus visko, / jeigu bent porą pirštelių / kas būtų pagrasinęs nukirst“, p. 24) ir užsimerkti prieš tai, kas baisu ar negražu („Ji nemėgo juodos spalvos“, p. 36). Viename interviu paklausta, kokią žinią norėtų perduoti savo skaitytojui, autorė atsakė: „Norėčiau, kad perskaičius knygą liktų gera ir šviesu viduje“1. Nesvarstant, ar apskritai klausimas apie žinios perdavimą gali būti produktyvus ir iš tiesų ką nors pasakantis, o sutelkiant dėmesį tik į poetės atsakymą, galima pripažinti – lieka šviesu. Tad jeigu norėta, kad liktų tik tiek, nereikalauju nieko daugiau, bet šviesos ir gėrio man neužtenka.

Eilėraštis „Smaližė“ – vienas iš labiausiai išsiskiriančių knygos tekstų. Jame išlipama iš saugios ir šviesios realybės paveikslėlio:

Nenusiavusi, paskubomis,
su aistra, skirta naujam meilužiui,
panardina rankas ir burną,
kemša saujomis, išsiterliojusi,
godžiai dusdama kopia
į cukraus kalnus.

<…>

Per reklamines pertraukas
keturiomis nuropoja vonion.
Bando išvemti ilgesį ir vienatvę  (p. 40)

Eilėraštyje, nors ir „tobulai prigludusiu kostiumėliu“ (p. 39), subjektė kompulsyvi, valdoma malonumo principo. Skonio ir lytėjimo juslių pabrėžimas, kai nevaldomai kemšama, o vėliau viskas išvemiama, nukreipia dėmesį ne į dvasiškumą, o į kūniškas, psichologines grumtynes. „Smaližė“ atsiranda šalia kitų knygos tekstų („Abitas“, „Dėl mylimo“, „Užduotis“), kuriuose matyti, kad autorei svarbi mergaitės, moters tapatybė ir jai keliami lūkesčiai. Ryškiausias – motinystė, pirmiausia pastebimas eilėraštyje „Abitas“ („Sugrįžusi mama subardavo: / – Na kas čia per žaidimai! / Aš noriu sulaukti anūkų“, p. 18), o vėliau – nepavykęs motinystės aktualizavimas eilėraštyje „Užduotis“ („Atvyko po antrojo persileidimo. / Tiesiai iš ligoninės atskubėjo į ofisą“, p. 37). Motinystė svarbi ir kalbant apie kūrybą, knygoje pastebimas gana dažnas poezijoje rašymo ir motinystės sulyginimas. Eilėraštyje „Pareiga“ apie tekstą kalbama kaip apie kūdikį, apie rašymą – kaip apie jo auginimą: „Uoliai lenkiuosi prie popieriaus lapo / lyg maitinanti motina / prie verkiančio kūdikio. / Pagirdau rašalu tuos kelis žodžius, / kada nors išaugsiančius / į eilėraštį“, p. 76).

I. Valantinaitės poezijos geografija plati – eilėraščiuose nuolat keliaujama („Netrukus mes išskridome / žiemos atostogų“, p. 22; „Kurortiniame miestukyje / baigiasi vasaros sezonas“, p. 56). Iš tiesų tai labiau atostogos nei kelionė. Kelionėje pavargsti ir kasdienybė ne visada būna patogi, priešingai nei knygos tekstuose: „Ledukai – / paskenduoliai taurėje / ištirpsta kaip / beprasmybės įkalčiai“ (p. 15). Svarbią vietą I. Valantinaitės eilėraščiuose užima urbanistinis peizažas, ypač religinė architektūra – tai svarbu kaip kultūrinis paveldas, estetikos šaltinis: „Reti ir vertingi it / XVII amžiaus architektūra“ (p. 14); „Sutelkė žvilgsnį į XV amžiaus / vienuolyno stogo nuolydį“ (p. 37); „Po mano keliais – X amžiaus cerkvės rūsiai“ (p. 70).

Poezijos knyga – ne tik eilėraščiai, bet ir už jų ribų egzistuojantys paratekstai. I. Valantinaitės knygoje dėmesį labiausiai atkreipia epigrafai ir dvi anotacijos, esančios knygos pabaigoje. Kaip jau minėta pradžioje, pirmo ir paskutinio skyriaus epigrafai – ištraukos iš Giesmių giesmės. Antrasis skyrius pažymimas Arthuro Rimbaud poezija, o trečiasis – austrų poetės Ingeborg Bachmann eilėraščio eilute. Šie beveik kardinaliai skirtingi šaltiniai daug pasako ir apie eilėraščių subjektę. Pamaldumas, švelnumas ir saulės apsiaustas prieštarauja kartais vis prasiveržiančiam godumui, kūniškiems instinktams, aukso ir šilko, o ne saulės troškimui. Anotacijomis, rašytomis gerai žinomų ir vertinamų poetų K. Navako ir Donaldo Kajoko, tarsi norima parodyti, kad autoritetingi balsai patvirtina knygos vietą literatūros lauke: „Panašu, kad „apsisiausti saule“ pravartu visiems.“

Neabejoju, kad Indrei Valantinaitei jos eilėraščių vertės patvirtinimas nėra būtinas. Tekstai ir taip sėkmingai gyvuoja tarp kitų, dėl vietos pasaulyje ir poezijoje kovoti nereikia. „Mano kambary sutelpa saulė, mėnuo, / miškas, trys bibliotekos“ (p. 13) – tik norėtųsi, kad iš to kambario, esančio autorės eilėraščiais sukonstruotame lėlių name, dažniau būtų išeinama pasidairyti ne į grožį, bet į siaubą.


1 https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/pokalbis-su-i-valantinaite-apie-moteriskuma-bei-religinius-motyvus-jos-naujoje-knygoje-286-1305054.

Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Šiemet persikrausčiau
penktą kartą savo gyvenime.
Į vienuolynui priklausiusį pastatą,
prie kurio pritvirtinta lentelė
su pasaulio tautų teisuolių vardais.

Monika Staugaitytė. Kaip maištauja malalietka?

2019 m. Nr. 11 / Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka. – Vilnius: Kitos knygos, 2019. – 164 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Monika Staugaitytė. Amžina kaltė ir amžinas kartojimasis: ar įmanoma įveikti praeitį

2019 m. Nr. 2 / Antanas Škėma. Izaokas. – Vilnius: Odilė, 2018. – 152 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Apeigos. Mirštanti bitė įskrido pro langą. Ant nugaros ritinėjosi lyg dūkdama. Trūkčiojančios kojelės, jų nareliai, nageliai, plaukeliai virpčiojo. Siuntė visus įmanomus signalus mano širdžiai

Ramutė Dragenytė. Lapės poezija

2011 m. Nr. 12 / Indrė Valantinaitė. Pasakos apie meilę ir kitus žvėris. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.