Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika (Pabaiga)

2011 m. Nr. 4

Klausimai
Nesama kalbinio atsakymo į bekalbius klausimus, o vien tik jie šio to verti, kadangi vien tik jie ateina iš kito kranto – iš visiško Nežmogiškumo archipelagų. Visa kita niekai: žmogiškumas grimzdi banalybėje.

Pataisa
Pamatinė žmogiškumo matrica – geismas geidžia geisti geismo nebegeisti – dabar, videologijos ir globalinio solipsizmo akimirką, turi būti pakoreguota bevil­tiškumo link: geismas geidžia geisti geismo geidžiančio geisti geismo, geidžiančio geisti ir tai ad infinitum. Nebėra ribos, rymančio adreso, taško, centro, dualistinės ramybės, kurią gali dovanoti tik nežmogiškumo sala, Transcendencijos archipelagas. Net švelniausieji, tauriausieji, geriausieji nebemato išeities iš panhoministinio labi­rinto. Kaip sakyta, bėda ne ta, kad lytį praranda transvestitas; bėda ta, kad metafi­zinę lytį praranda hominidas kaip rūšinė būtybė. O rūšis turi lytį tik tol, kol ji pa­svirusi į vieną pusę – vyriškumo arba moteriškumo, tačiau į kurią, nėra labai svarbu.

Ekrano dviprasmybė
Ekranas kaip baimės fabrikas ir antifabrikas – jame vyrauja dviejų rūšių dir­gikliai: vieni gamina siaubą, kiti vaistus nuo siaubo. Nesuskaičiuojamų katast­rofų baimę turi atsverti banalybės ir kvailumo heroizavimas. Kuo kvailesnis, tuo mažiau bijai; kuo giliau nugrimsti į banalybės kremą, tuo švelnesnės siaubo ban­gos. Tuos du polius susieja narkotinė užmarštis: juk ir baimė gali narkotizuoti, juk ir siaubas gali veikti kaip kokainas.

Apie Švietėjus
Beviltiška publika. Krikščionybės baistriukai. Toks pat skautiškas entuziaz­mas. Tokia pati „projekto“ hipnozė. Ta pati kalbos stabmeldystė. Toks pat „naujojo žmogaus“ mitas. Tokia pati Rojaus paranoja, tik Rojaus teritorija nebe sodas, o mašina. Toks pat naivus tikėjimas išganančia kalbos galybe. Toks pat lygiavinis „demokratizmas“, Toks pat „gero žmogaus“ sapnas. Toks pat mašinos detalės as­ketizmas. Toks pat Naujo dangaus ir Naujos žemės mesianizmas. Visiškas nesu­pratimas, kad mirtingąjį „auklėja“ ne kalba, o patyrimas, skaudi sandūra su ne– žmogiškumu. Toks pat panhominizmas. Tokie patys totalitariniai užmojai, ga­liausiai inkarnuoti Aušvice, Vorkutoje ir Holivude. Toks pat „žmogaus“ belytiškumas. Toks pat žmogus kaip kalbos mašina. Tokia pati panieka gyvybei ir gy­vūnui. Toks pat vergo orientyras – tik vietoje dogmos atsiranda „dėsnis“. Tokia pati Absoliuto fabriko paradigma – tik vietoje bažnyčios atsiranda laboratorija. Toks pat Ekrano šlovinimas. Toks pat Rašto fetišizmas. Ir vis dėlto Švietimas dovanoja vieną unikalią figūrą – Gibboną.

Nebūtina pastaba: turiu galvoje bet kokį švietimą. Jį visada ir visur daro grynojo žmogiškumo tamsos ir destruktyvumo apaštalai. Rousseau ar Kantas tėra tik kokio nors Malachijos ar mormono persikūnijimas.

Mįslė
Graiko intelektas, romėno charakteris, žydo sveikas protas – ar atpažintumėte tokį žmogų, susidūrę su juo Globalopolio skruzdėlyne? O jei net ir at– pažintumėte, koks kitas Jūsų žingsnis ar žodis? Panika, pagieža ir žaibiškas ediktas: Šitą reikia sunaikinti!

Idioto paradigma
Dostojevskis, Faulkneris ir net Proustas – akyliausi technopolio žmonės; kaip atsitinka, kad vos ne vienintelę atsvarą technohominidui jie įspaudžia į Idioto širdį ir protą; kad būtent Idioto išmintis priešinama techninio intelekto tironijai ir tariamam pragmatizmui; kad beprotybė iškeliama aukščiau už tūkstantme­čius garbintą Protą; kad paskutinis intensyviausio gyvenimo prieglobstis įkur­dinamas silpnapročio egzistencijoje? Ar tai reiškia, kad visas įmanomas mirtin­gojo padorumas ir didybė atsiduria bekalbiškumo pusėje? Ar šitaip į paviršių iškyla totalitarinio intelekto ir mašinos baimė? Ar tai nuojauta, kad mašina ir totalitarizmas atsiranda iš kalbos? Ar Idiotas – beveik bekalbis gyvūnas – yra vienintelė mašininio nihilizmo alternatyva? Ar tai reiškia, kad globalizacija ne­išvengiamai baigsis Idioto triumfu

Transvestitas ir mašina
Lytis – minimalus individualumo garantas; būtent įlytinimo judesiu Likimas dovanoja pirminę ir pirmapradę individualizaciją: pakanka būti tik vyru arba tik moterimi, kad jau skirtumeisi nuo amebos anonimiškumo ir išsiskirtum iš pir­mykštės pelkės monotonijos, kad išnertum iš Visuotinybės dumblo. Kai tik homi­nidas sudievina Mašiną, jame iškart prabunda neapykanta lyčiai kaip individua­lizuojančiai galybei, todėl pavyzdiniu egzistenciniu tipu vis labiau tampa genderinis homunkulas – totalitarinio belytiškumo pranašas ir galutinis tikslas, neapykantos individualumui ir individo laisvei šauklys, „tamsiosios materijos“ apaštalas. Transvestitas jau yra netobula mašina; tai galbūt tobula hoministine mašina taps homoseksualo klonas? Teletabių imperija…

Bestseleris
Tai šifras. Jį dešifravęs, Tu išvysti ant podiumo tris gracijas: Banalybę, Vul­garumą ir Kvailumą. Jei pavyksta, turi šansų pamatyti ir ketvirtąją – Nešvan­kybę.

Panašumas
Ne tik: panašus pažįsta panašų, kaip sako graikai, bet ir: panašus gamina panašų. Hominidas nebūtų galėjęs pagaminti mašinos ir fabriko, jei jo egzistencinėse gelmėse nebūtų glūdėjusi „apriorinė“ mašina ir „apriorinis“ fabrikas jeigu vadinamosios dvasios branduolys nebūtų mašininės prigimties. Tarti: kal­bantis gyvūnas, reiškia tarti – mašina. Tai fantastiška; tai neįmenama mįslė ir absoliuti paslaptis: kaip gyvūno centre gali įsitaisyti mašina? Kaip gyvūnas gali pagimdyti mašiną? Kaip visuotinybė gali užsimegzti individo branduolyje, o mir­tis – gyvybės ištakose?

Dvejopa barbarybė
Jei hominidui lemta būti dviesmiu kvazigyvūnu, jei jis vienu metu yra ir bekalbis gyvūnas, ir kalbos mašina, pats sunkiausias ir pats rečiausias dalykas jo chronotopijoje – galimybė išsilaikyti ant metafizinio skustuvo ašmenų, TARP gyvūno ir mašinos, ant tos neregimos ir absoliučiai paradoksalios linijos, kur mašina dar nėra gyvūnas, bet pereidinėja į gyvūno teritoriją, kur gyvūnas dar nėra mašina, bet jau smelkiasi į mašinos teritoriją ir kažkokiu neįmanomu būdu susiliečia su mašina ir pradeda virsti lavonu. Intensyviausias ir tikriausias žmogiškumas ir turėtų atsirasti ant tos neįmanomos linijos, kur mašina su­siliečia su gyvūnu, bet sykiu su juo išsiskiria ir – atitinkamai – kur gyvybė perei­dinėja į mirtį, o mirtis grįžta į gyvybės centrą. Jei tik hominidas nuslysta nuo šio metafizinio skustuvo ašmenų, jis krenta arba į grynojo gyvūno, arba į grynos mašinos pragarmę ir šitaip iškrenta iš savo prigimties centro, virsdamas bar­baru: jei pasvyrama į gyvūno pusę, atsiranda laukinis – zoobarbaras – pavaldus žvėries–berserkro ritmams; jei pasvyrama mašinos pusėn, atsiranda technobarbaras, pavaldus belyčio homunkulo–gangsterio topikai, žvėris–kastratas, robotas, zoomašina, megalopolio monstras, kaip pirmykščių džiunglių monstro atitikmuo su minuso ženklu. Džiunglių laukinis versus megalopolio laukinis – tokia alter­natyva, nulemta dviejų barbarybės pragarmių; arba: pirmykštės girios barbaras versus holivudų barbaras, gyvenantis Ekrano imperijoje. Regis, kad tik graikams yra pavykę išsilaikyti ant metafizinio skustuvo ašmenų ir nenupulti nei į degra­davusio gyvūno, nei į degradavusios mašinos pragarmę. Jei turėtumei galvoje egzistencinį tipą, mažiausiai zoo– arba technobarbarybės tikriausiai rastum genijaus sieloje. Talentas visada arba mašinos, arba gyvūno pusėje, todėl talento prigimtis beveik visada barbariška.

Kalba kaip metatechnika
Vien savo paprasčiausia duotimi kalba jau yra metatechniška ir todėl gali būti laikoma pavyzdine – jei ne vienintele – metatechnikos teritorija, kadangi Likimo nulemta pamatinė jos „funkcija“ galiausiai susispaudžia į grynąją funk­ciją, tik–funkciją, bekalbį nežmogiškąjį individą–gyvūną transformuojančią į lašiną, vadinasi, tą gyvūną sunaikinančią realiai arba – dažniausiai – virtua­li Jį paverčiančią kalbos maišu arba mito metastaze. Kaip tik todėl kalbą kaip metatechniką ir galima vadinti kosmine giįjotina. Substancinio individo dekapitacija, jo desubstancializavimas ir deindividualizavimas, jo pavertimas Kapitalu, Grumentu, priemone, jo idealus „valgymas“ – štai pamatinė metatechninė kalbos funkcija. Net paprasčiausias bekalbio daikto įvardijimas nėra ir negali būti nekaltas – įvardydamas nužudau, arba nubrėžiu galimo žudymo nekrospektyvą. Nesama nekaltos kalbos: net kalba, tiesiogiai nesusiliečianti su K geriausiu atveju tėra pirmapradės metatechnikos, tos kosminės giljotinos papildinys, ramentai arba jos „krikščioniškas“, „romantiškas“ šlovinimas ir sentimentalizavimas – Stabas ir Stabo garbinimas,

Ressentiment
„Apšviestas“ žmogus: jis mąsto kaip Dievas ir kaip tik todėl jaučiasi nublokš­tu į kirmino egzistenciją. Prarąją tarp megalomaniškos esmės („sąmonės“) ir liliputiškos egzistencijos užpildo pagieža viskam, kas yra, taip pat ir net pirmiau­sia – sau pačiam. Tokia reali, egzistencinė, Descarteso „Ego cogito“ ir Kanto transcendentalinio Ego“ prasmė – mąstantis kirminas, įnirtingai nekenčiantis ir Savęs, ir Kito. Štai kodėl Apšvietą turime laikyti antra bjauriausia nelaime, ištikusia Vakarų žmoniją (o dabar ir visą globalinę gentį), beveik tokią pat bjau­rią, kaip ir pirmoji apšvieta – krikščionybė, „Apšviestas“ hominidas pasmerktas nekęsti ir nublokštas į baimę be plyšių – todėl jis pasirengęs bet kurią akimirką sunaikinti viską, kas tik įmanoma, pradedant savo „artimu“, baigiant Žemės rutuliu ar net vadinamąja Visata. Daugyje žinojimo daug liūdesio, sako Ekle­ziastas. Dabar reikia papildyti šią ištarmę ir sakyti: daugyje žinojimo daug ne­apykantos, o tie, kurie daugina žinojimą, daugina baimę.

Plyšys
Jei žmogų įsivaizduosime kaip perskeltą rutulį – Platono homunkulą, – su­dėtą iš dviejų suglaustų pusrutulių, juodo gyvūno neolito ir balto mašinos pa­leolito, jo dviesmė esmė judėtų tuos pusrutulius skiriančia, bet ir siejančia, ap­skritimine linija, nė viename taške nenutrūkstančia, tačiau, galimas daiktas, ne lygia, o banguota, vietomis tarsi pusiasalis įsisukančia arba į juodą, arba į baltą pusrutulį. Mašinos šiaurės pusrutulis metafiziniame ekvatoriuje pereina į gy­vūno pietų pusrutulį, bet pats ekvatorius tėra menamas, virtualus, nepagauna­mas, nedaiktiškas: veikiau priešingai, didžiosios perskyros ekvatorių lengviau įsivaizduoti kaip tuštumos plyšį, o galbūt net kaip Niekio pjūvį ar Niekio žaizdą. Šiaip ar taip, filosofui reikia pataikyti į šitą beveik neegzistuojančią ir visiškai nematomą liniją, gyvūną skiriančią nuo mašinos, ir tik tada jam atsivers hominido esmė ir centras ar veikiau dvi hominido esmės ir du centrai – vienas kalboje, kitas – bekalbėje akyje. Mašina mąsto, gyvūnas mato, o filosofui reikia pataikyti į tą vietą, kurioje matymas pereina į mąstymą, bet kartu nuo jo pabė­ga. Visa vadinamoji kultūra prasmenga arba į gyvūno tamsą, arba į mašinos šviesą, bet esmė glūdi prieblandoje, šešėlyje, ten, kur Saulė susiliečia su hori­zonto linija, o filosofija atsiranda kaip tik tą nepagaunamą saulėtekio akimirką – jau ne gyvūnas, bet dar ne mašina. Kad ir kaip būtų, akivaizdu viena: plyšys skiria Niekį ir Esmą, gyvūnas ateina iš Esmo, mašina – iš Niekio pusrutulio. Mašinoje koncentruojasi visa hominido niekybė ir niekšiškumas.

Atodūsis
Sušilo upės
Glaustės ežerai
Prie mėlynų krantų.
Ir nendrės ošė
Rausganos
Pernykštės…

Pakasynos
Tą Lietuvą, kuri dergliojasi Ekrane ir „egzistuoja tik mūsų kalbose“, aš jau palaidojau. Tačiau man lieka gyvoji Lietuva – virš bulvių lauko, rožiniuose rū­kuose, tekanti Saulė.

Siela ir sąmonė
Siela mato, bet nekalba – vadinasi, ir nemąsto; sąmonė mąsto – vadinasi, kalba, – bet yra akla. Ir nors sielos šaknys įleistos į Niekį, betgi ji ne tik gyva, bet ir leidžia man, jos kūdikiui, būti gyvam ir net dalyvauti gyvųjų šios žemės gyvūnų bendruomenėje, net netapti gyvu lavonu, kalbos mašina, kurion mane varyte varo Šėtono skiepas – vadinamoji sąmonė. Nuo tos akimirkos, kai pama­tiniu hominido orientyru tampa Sąmonė, įvyksta didysis pasirinkimas: susita­patinimas su Egipto mumija – pasirinkimas tapti judančiu lavonu, pavaldžiu Žodyno ritmams; o juk tai Mirties ritmai.

Apie sielą
Siela, – sako man mano Tamsusis Brolis, – siela yra sugebėjimas matyti ir suprasti, tačiau suprasti be kalbos, iki kalbos ar net: skersai kalbos. Šitas suge­bėjimas neįtikėtinai retas – dauguma mirtingųjų turi galingą sąmonę, tačiau mažutėlę sielą, todėl jie nemato ir nesupranta, o tik sėdi kalbos mašinoje ir netgi jos nevairuoja; veikiau priešingai – yra jos vairuojami ir jos vergai, kaip tie „Formulės-1“ automobilistai. Liūdniausia tai, kad pats pavojingiausias sielos priešas yra sąmonė. Galima suformuluoti netgi tokią simbolinę taisyklę – kuo daugiau sąmonės, tuo mažiau sielos. Arba: kuo didesnis sąmonės ekstensyvumas, tuo mažesnis sielos intensyvumas. Megalopolio nekropolitas turi nenor­maliai išsiplėtusią sąmonę, tačiau yra praradęs sielos – o todėl ir gyvenimo – intensyvumą. Jis mąsto kaip dievas, o mato kaip kurmis… ir nieko nebesupran­ta. Sąmonės tironija, o sykiu – sielos nususimas, prasideda kartu su krikščio­nybe, bet zenitą pasiekia technopolyje ir Ekrane. Taip sąmonės vėžys galutinai sugraužia technopolito sielą ir paverčia jį technozombiu. Štai ką turiu galvoje, tardamas, kad dabar mes gyvename jau po pasaulio pabaigos. Juk mirtingojo pasaulis pasibaigia kaip tik tą akimirką, kai nusileidžia Senojo Šeimininko do­vanota sielos saulė.

Gelmė
Ėjimas gelmėn visada atveda prie nešvankybės. Vadinamasis žinojimas smel­ki į gelmę. Todėl: kuo daugiau žinojimo, tuo daugiau bjaurasties. Tiesa turėtų būti bjauri. Tik paviršius gražus, tik netiesos atstumas man atveria gražiojo Paviršiaus grožį ir šventumą.

Išmintis…
…nuobodi. Jos galutinė stotis – virtualus individo susinaikinimas, Sidhartos nirvana. Nė vienas Plutarcho herojus nėra išmintingas. Išmintis yra bailio meta– lka ir vergo paguoda. Laisvas ir drąsus vyras nenori būti išmintingas. Sokratas neišmintingas; Cezaris ir Katonas – irgi.

Kalba ir tyla
Rašymas kaip grimzdimas į bekalbiškumą. Intensyviai rašant kalba išnyksta. Vadinasi, ir kalba gali būti kelias į bekalbiškumą.

Res publica
Respublika gali būti tik tautinė, grindžiamo gyvos, kraujo ir žemės siejamos, bendruomenės savivalda. Tni vienas kitą paistančių vyrų bendruomenė, šiapus polio sienų įeinanti į laisvų individų ansamblį, pagrįstą autonomiškais apsįribojimo ir atstumo santykiais. Imperija gali būti tik betaute, grindžiama totalitarinės masės (bendruomenes lavono) kontrole, vykdoma anoniminių galybių – imperatoriaus, despoto, karaliaus, prezidento, parlamento, specialiųjų tarnybų slaptosios policijos ir taip ad infinitum. Respublikoje visi yra laisvieji; imperijo­je visi yra vergai, pavaldūs totalitarinei kontrolei, kurios pamatinis būdas, jėga ir galybe yra žargonas, primetamas religijų, ideologijų ir – šiuo metu – Videologjjos. Antras totalitarinės kontrolės būdas – brutali ekonominė, arba militarinė prievarta, nors pastarasis būdas nėra toks efektyvus kaip pirmasis. Mes gyve­name vėlyvųjų imperijų situacijoje – videologinio ir technologinio totalitarizmo, arba globaritarizmo, terpėje – globalinės vergijos epochoje. Skirtumas nuo senų­jų imperijų tik tas, kad videologija labai sėkmingai įteigia vergui laisvės haliucinaciją, vadinamą eufemizmu „demokratija“. Tai entuziastingos, laisvanoriškos vergijos situacija, laimingojo vergo valanda. Respublika versus imperija; tai savi– valdus gyvūnas versus teroristiškai ir iš šalies valdoma mašina.

Mirties baimė
Joks hominidas niekur, niekaip ir niekada negali bijotis „pačios“ mirties, nes ji paprasčiausiai nepatiriama: gyvas žmogus negali įeiti į jokį santykį su mirti­mi, nes tarp gyvenimo ir mirties nėra nė menkiausio bendro mato. Bet jei žmo­gus ištisus tūkstantmečius terorizuojamas mirties retorika ir mirties žargonu, jei jam kiekviename žingsnyje kalama į galvą, kad mirtis yra siaubingiausias svečias, prakeikimas, absoliuti nelaimė, jei nuo pat gimimo akimirkos jisai stu­miamas į pasimatymą su lavonu ar mumija, jei teroristiškai primetama maksi­ma tampa vadinamoji „meilė gyvenimui“ (kurią graikai ir romėnai niekina kaip vergiškos natūros požymį), jei „mirties baimė“ tampa visų videologijų indoktrinuota manija, paranoja, idėe fixe, jei svarbiausiu dviejų tūkstantmečių siekiu tampa vadinamasis nemirtingumas“, tada, žinoma, hominidas tampa drebančiu drebučių gniužulu, tada, vien tik išgirdęs žodį „mirtis“, jis pradeda tirtėti lyg epu­šės lapas. Mažų mažiausiai šiuo požiūriu vadinamąją „naujają erą“ reikėtų laikyti vergo eonu, nes graikai visiškai teisūs – tik vergiška natūra paniškai bijosi žodžio „mirtis“. Krikščionybė nusipelno paniekos vien todėl, kad žmoguje ji įdiegė tą niekšingą „mirties baimę“; ji įkalbėjo ir dabar įkalbinėja (padedama videologinių indoktrinacijų) hominidui mirtingumo siaubą. Graikas, romėnas ir net laukinis nesibijo mirties. Laisvas ir drąsus mirtingasis niekina vadinamąjį gyvenimą, kuris nevertas nei vadinamosios meilės, nei juolab garbinimo. Gyventi – nenatūralu; natūralu būtent mirti.

Folkloras
Šiandien, važiuodamas autobusu namo, į savo Pilaitę, pavargęs po paskaitų, beveik snaudžiantis, netyčia pakėliau galvą, dirstelėjau \ dešinę pusę ir nustė­rau: ant grubių lentų tvoros, saugančios didžiųjų kapitalizmo statybų liekaną, griūvantį gelžbetoninį monstrą, puikavosi vadinamasis graffiti. Štai jo turinys: „Ar kada nors ragavai korumpuoto valdžiažmogio kraujo?“ Kadangi nesu krau­gerys, viduje net susigūžiau ir iškart įsijuslino frazė: tai štai kaip „atgimusios“ Lietuvon tauta myli savo „politinį elitą“! Ir kartu tai kalbos genijaus ištarme: valdžiai,nogis. Politikų nebėra, liko tik valdžiažmogiai. Nemanau, kad Vaka­ruos būtų kitaip: „politikai“ tapo pąjuokos, neapykantos, patyčių ir plūdimo objektu, nors džiaugtis čia nėra kuo. Šitaip triumfuoja „demokratija“ – prasčiokų, vagių ir juokdarių valdžia. Prasčiokas neapkenčia savęs ir šitą neapykantą pro­jektuoja į Ekrane besidarkančius savo nelaimės brolius – į „valdžiažmogius“. O kas gi lieka Tau, – mano Tamsusis Broli, – kas lieka Tau? Tau lieka tik panieka įr užuojauta. Ir gal pirmiausia užuojauta tiems nelaimingiems kalės vaikams, tiems valdžiažmogiams ir miniažmogiams, tiems nukvėšusiems „demokratams“.

Apie videologiją
Aš jau sakiau, kad tik kalbos mulkis – o tokių legionas, – dar gali tikėti krikščionybe ar tradicinėmis ideologijomis, kurias jau visiškai išstūmė ir sunai­kino videologiją, totalizuoto Ekrano terpė, akis padaranti kažkuo kitu, nei jos yra buvusios – nebe sielos vedliais į Tikrovę, nebe pačių daiktų regėjimo centrais, o tikėjimo mašinomis. Žinoma, ir šiuo atveju džiaugtis nėra kuo: ideologijų mulkis virsta Ekrano mulkiu, o kas geriau, nežino niekas. Tačiau videologijos lauką ga­lima – ir net reikia – išplėsti. Videologinis žvilgsnis savaip yra amžinas fenome­nas, svarbiausiais sandais sutampantis su stabmeldyste, nesvarbu, koks būtų centrinis stabas – lėlė, knyga ar paveikslas. Visais atvejais stabmeldžio akys yra nebe regėjimo, bet tikėjimo centrai, taigi ne sielos gijos, ją rišančios prie bekalbių daiktų, o sąmonės aklumo sargybiniai, dargi sustiprinantys tą aklumą – stab­meldžio sąmonei pradeda atrodyti, kad ir ji gali ne tik mąstyti, bet ir matyti, nors akivaizdu, kad ji mato tik haliucinacijas. Pagaliau dar štai kas: visų religijų, me­nų ir technologijų ikonos irgi yra videologinės; tai haliucinuojančios sąmonės fantomai, užstojantys bekalbius daiktus ir mirtingąjį stumiantys į metafizinę aklybę. Nėra neįtikima net tokia mintis: ideologijos branduolį sudaro irgi video­logiją, o todėl galima spėti, kad Ekrano videologiją tik iškelia į paviršių tai, kas glūdi ideologijų dugne. Kad ir kaip būtų, išbaigtoji videologiją kalbos mulkį galu­tinai nuskandina paranojiškuose Ekrano regėjimuose ir šitaip hominidas vi­siems laikams iškeliauja į Sapno kontinentą. Odisėjas užmiršta Itakę ir pasilie­ka Lotofagų žemėje.

Apie gamtą
Vulgarioji „gamtos“ samprata, vyraujanti technomite ir Ekrane: gamta yra mašina, kurią aš, technodievas, galiu valdyti kaip tinkamas, kadangi ji „sudary­ta“ iš detalių, visiškai pavaldžių mano kaprizams – atomų, genų, seksų, kvarkų, adrenalinų, DNR, fotonų, elementų, sausgyslių, superstygų, energijų, hadronų, trumpai tariant, detalių, pagal reikalą sumontuojamų į totalinę mašiną, savo niožtu vėlgi išardomą į detales. Štai kodėl tam metafiziniam plebėjui gamta yra tokia „naudinga“ ir tokia nelygstama „vertybė“. Jokios kitos prasmės gamtoje technomulkis įžvelgti paprasčiausiai negali, kadangi nebeturi regėjimo centrų – jo siela yra mirusi, o akys virtusios tik „organais“, nebe matančiais, o vien ti­kinčiais ir mąstančiais; šitaip nutukusios sąmonės vėžys sugraužia paskutines hominido sielos, singuliarumo ir gyvybės liekanas. Gamta–mašina yra totaliai sąmoningo zombio atitikmuo. Nužudyta siela, nebematančios akys yra gamtos–mašinos atitikmuo, o toji gamtinė mašina savo ruožtu – kalbos mašinos atitik­muo.
Taurioji gamtos samprata, vyraujanti graikiškojo pasaulio matymo horizonte, gamtos kaip individualizuotų gyvybės krešulių, kaip gyvųjų transcendentinių, tiesiogiai matomą singuliarų filotopinis kosmosas; gamta kaip physis – Herakleito, Platono, Aristotelio, Goethe’s, mano gamta, aristokratiškojo žvilgsnio gamta: tai individuacijos vyksmas – medžio augimas iš žemės, arba žemės suaugimas mtįdži0 formą, neapibrėžto vienio sutekėjimas į peiras, į ribos ir formos indą.
Šitokia gamta nėra nei mąstoma, nei pažini, nei suskaičiuojama, nei naudinga pseudopragmatine, bukagalviška, technologine šio žodžio prasme; ji nėra jokia „vertybė“. Ne, šitokia gamta pasirodo mirtingajam kaip Juslinės Transcenden­cijos laukas, kaip Šventybės teritorija, kaip Švenčių Švenčiausioji. Ir svarbiau­sia: tik tokia gamta kaip physis Transcendencijos šventumą iškelia į paviršių, padaro jį tiesiogiai regimą, Šventybę parodydama kaip GROŽĮ, savaime supran­tama, ne „sukurtą“, o pačios gamtos dovanotą gyvybės singuliaro grožį.

Odė šiukšlynui
„Reakcingame“ tradiciniame Lietuvos kaime būta tik skiedrynų, bet nebūta šiukšlynų. Dabar – pagaliau – ne tik Lietuvoje, bet ir visame „pažangiajame pir­majame pasaulyje“ esama tik šiukšlynų, ir, jau nekalbant apie tai, kad šiukšlynų teritorija plečiasi katastrofišku pagreičiu, šiukšlynas tampa pavyzdine meta­fizine teritorija, į kurią vis labiau orientuojasi visa vadinamoji kultūra, vadi­namoji ekonomika ir vadinamoji politika. Jeigu glaustai nusakyčiau dabartinio meno, dabartinės humanistikos ir dabartinio mokslo metafizinį branduolį, ra­miausiai, ir netgi pačia tiksliausia terminologine reikšme, galėčiau jį pavadinti šiukšlyno metafizika. Kas yra, pavyzdžiui, Beauburgo monstras? Atsakymas: kultūros artefaktų šiukšlynas. Kas yra Kongreso biblioteka? Akivaizdu: kalbos lavonų šiukšlynas. Kas yra Luvro muziejus? Civilizacijos artefaktų šiukšlynas. Kas yra „postmodernus“ paveikslas ar apskritai „meno kūrinys“? Atsakymas: ant podiumo demonstruojama šiukšlių dėžė. Kas yra „bjaurumo estetika“? Tai šiukš­lyno apoteozė. Kas yra vadinamoji istorija? Nuo bekalbių daiktų atsipalaidavu­sios kalbos lavonų šiukšlynas. Kas yra astrofizika? Teleskopinių „galaktikų“ šiukšlynas. Kas yra pornografija? Tai žmogaus kūno „organų“ šiukšlynas. Kas yra vadinamosios idėjų istorijos traktatas? Atsakymas: tipografinių ženklų (arba binarinio kodo metastazių) šiukšliadėžė. Kas yra megalopolis? Akivaizdu: „žmo­giškųjų resursų“ šiukšlynas. Pagaliau, kas yra Ekranas? Atsakau: globalinė šiukšliadėžė. O Internetas? Šiukšliadėžių šiukšliadėžė arba kosminė šiukšlia­dėžė. Kas gi atsitiko? Iš kur toji paslaptinga šiukšlyno centre glūdinti traukos galybė, tiesiog hipnotizuojanti technobarbarą, panašiai kaip smauglys – beždžio­nę? Šią mįslę išriša šiukšlės metafizinė sąranga ir jos vieta hominido susitikimo su pasauliu teritorijoje. Šiukšlynas laikytinas paskutiniuoju Absoliučios Trans­cendencijos prieglobsčiu, žinoma, turint galvoje tai, kad šiukšlės Transcendencija yra Pseudotranscendencija, antrarūšė Transcendencija ar net Juslinės Trans­cendencijos falsimuliakras. Šiukšlė pasižymi unikalia savybe, ją savaip sulygi­nančia su bekalbiu, gamtiniu daiktu, su physei on, dar netapusiu „vertybe“, dar nehominizuotu, nepažintu, nesukultūrintu ir nesuinstrumentintu: bekalbis gam­tinis daiktas dar nenaudingas, šiukšlė jau nenaudinga, todėl iškritusi iš prag­matinio nihilizmo ir instrumentinių manipuliacijų tinklo. Šiukšlė – tai absoliu­tus nežmogiškumas, glūdintis grynojo žmogiškumo centre, o kadangi absoliutus nežmogiškumas sutampa su Absoliučia Transcendencija, būtent šiukšlė laikyti­na Transcendencijos įsikūnijimu, o šiukšlynas – Transcendencijos fenomenų te­ritorija. Šitaip šiukšlė paradoksaliu kūliavirsčiu sugrąžina hominidą prie ne– žmogiškumo – degradavusio „gamtos“ pakaitalo, arba „gamtos“ falsimuliakro. Tačiau juk kitokios – pirmapradės – gamtos totalitarinio globalopolio gyventojas ir Ekrano religijos stabmeldys neturi. Vadinasi, kaip tik šiukšlynas yra „antroji gamta“, lygiai kaip technobarbaras yra „antrasis Adomas“. Šiukšlė savaip – kari­katūriškai – atstato pirmapradį hominido, kaip kalbos mašinos, susvetimėjimu su nežmogiškumu: juk megalopolyje vienintelis daiktas, su kuriuo technohominidas vis dar „susvetimėjęs“, yra kaip tik šiukšlynas. Su juo nelengva „komunikuoti“ vien todėl, kad jis nepakeliamai dvokia, jau nekalbant apie stalkeriškos „zonos“ vaizdą ir joje glūdinčius pavojus (Tarkovskio intuicija nepranoks­tama – tik šiukšlyno „zonoje“ esama šansų susitikti su dievybe ir susigrąžinti prarastąją prasmę). Absoliuti Transcendencija – pagal apibrėžimą – atstumia hominidą kaip absoliutaus nežmogiškumo koncentratas: kaip tik toks koncent­ratas yra šiukšlė ir šiukšlių koncentracija – šiukšlynas. Žinoma, šiukšlynas kaip transcendencijos teritorija laikytinas antrarūše „bažnyčia“ ar „šventaviete“, ta­čiau ką daryti megalopolio piligrimui, kai jam belieka vienintelė likusi svetimy­bė, vienintelis nežmogiškumo žinianešys – nepakeliamas šiukšlyno dvokas. Kaip tik su šiukšlynu reikia sieti šventybės sugrįžimo viltį: kai tik visa planeta virs šiukšlynu, „Dievas“ prisikels iš numirusiųjų, nes jam vėl atsiras vieta gimti ir gyventi. Tai ir bus pats tikriausias „antrasis atėjimas“. Štai kodėl – be jokios ironijos – kaip tik šiukšlynas laikytinas tikrąja ir savaip vienintele Globalopolio bažnyčia, štai kodėl kaip tik šiukšlynas vis labiau tampa pagrindiniu, jei ne vie­ninteliu, menininko ar mokslininko įkvėpimo šaltiniu. Štai kodėl vadinamoji „bjaurumo estetika“ tampa pavyzdiniu meno kūrinio modeliu ir menininko orien­tyru, o bet koks grožis tradiciniu – mimetiniu – požiūriu tapatinamas su kiču; juk tikrai technomitiniame „gamtos projekte“ nebelieka nieko transcendentiško, o todėl nieko nežmogiško, nieko švento, nieko paslaptingo, nieko „gamtiško“, o todėl – ir jokio pirmapradiškai suprantamo „grožio“. Šiukšlyno karalystėje „gra­ži“ gali būti tik šiukšlė, o bjaurumas tampa pavyzdiniu grožio etalonu. Gražu tik tai, kas bjauru, – toks šiukšlyno metafizikos ediktas. Taigi dabartinė kultūra (ne tik menas) vadintina „bjaurumo kultūra“, todėl jos esmei suprasti reikalingas žingsnis būtent į tą teritoriją, kurioje tarpsta daiktai, nepralaidūs gnostinio nihi­lizmo prožektoriaus spinduliui – tai tikrieji kantiškieji daiktai savaime ir tokie daiktai, pro kuriuos negali „praeiti kiaurai“ Hegelio Absoliučioji Dvasia – ne­skaidrūs, neperregimi, nepažinūs, tamsūs, branduoliniai, bestruktūriai, neturin­tys dalių, atsilaikantys prieš totalizuotą nihilistinį naikinimą, estintys anapus totalitarinio daiktų skaidrinimo perimetro, išsaugojantys šešėlį, neleidžiantys hominidui priartėti iki nešvankaus atstumo, steigiantys ditanciją, atstumiantys, nepornografiški, bekalbiai, antihermeneutiniai, nefenomenologiški, trumpai ta­riant, tikrų tikriausieji Transcendencijos žinianešiai. Kaipgi menininkas, meta­fizikas ar mokslininkas galėtų atsilaikyti prieš tokių sakralumo indų paslaptį ir pagundą? Atsigręždama į šiukšlyną, šlovingoji Vakarų civilizacija baigiasi Pliuškino triumfu. Virš globalopolio šiukšlyno sklando naujieji angelai – Mirusios Sielos, glūdinčios dabartinio „kūrėjo“ sąmonės ištakose. Jei kartu su krikščioni­ais mes vis dar laukiame antrojo atėjimo, galime džiūgauti: štai Jis, antrojo at­ėjimo Superherojus – Šiukšlyno Mesijas ir Šiukšlės Antikristas: Gogolio Pliuškinas.