Ramutė Dragenytė. Kulinarinė poezija

2014 m. Nr. 2

Ramunė Brundzaitė. Drugy, mano drauge. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 88 p.

Smalsu skaityti pirmąsias jaunųjų autorių knygas – kokie gi nauji vardai ateityje galbūt papildys literatūros istoriją? Kokie nauji veidai papuoš tradicinius poezijos vakarus, nes dabar veidai kaskart vis tie patys, senstantys, mažėjantys, išnykstantys. Rodos, jaunimo apskritai nebėra – arba visas emigravęs į sostinę beigi užsienius.

Šįkart PK serijoje – Ramunė Brundzaitė. Knygos „Drugy, mano drauge“ (2013) ketvirtajame viršelyje rašoma: studijavusi lietuvių filologiją ir italų kalbą. Taigi filologė. Šitai reiktų pabrėžti, nes knyga itin literatūriška – metaforų autorei nestinga, tačiau ar jomis sukuriama tikra poezija, tokia, kurią paskaičius nukrėstų šiurpuliukas, priverstų stabtelėti žavingą akimirką ir susimąstyti? Šiais laikais viešai (ir nemokamai) skelbti bei pasitikrinti savo tekstus galima internetinėje erdvėje, tad popierinė knyga jau turėtų liudyti brandą. Solidaus debiuto ypač tikimasi iš Rašytojų sąjungos leidyklos leidžiamos serijos. Todėl šią knygelę vertinu ne kaip jaunos autorės pirmuosius bandymus, bet kaip rimtą siekį būti įrašytai į literatūros istoriją.

R. Brundzaitės knygos herojė gyvena Vilniaus ir Udinės (Italija) miestuose, veiksmas vyksta kapinėse, troleibuse, virtuvėje, valgykloje ir t. t. Kasdienybės poezija, studentiškos istorijos, kinematografiškas vaizdų dėstymas ir ne visada pavykę literatūriškumai (metaforos, palyginimai, perėjimai). Pvz., pirmame knygos eilėraštyje „Ties bernardinais“ aprašomi vaizdai, „kažkur kažkas“ ir staiga literatūrinis įsiterpimas: „o laužtiniuose skliaustuose – / mūsų istorijos“ (p. 5). Poetiniame tekste viskas turi persipinti organiškai, fiziniai ir metafiziniai lygmenys turėtų pereiti vienas į kitą intuityviai, be paaiškinimų ir teorinių formulių. R. Brundzaitės tekstuose galima rasti pavienių stiprių eilučių, tačiau eilėraštis kaip tobula visuma dar neišsipildo. „Dūsaujam tekstais į tekstus“ (p. 39) – graži eilutė, jei visas eilėraštis būtų tekstualus ir poetiškai konceptualus. Tačiau šio eilėraščio frazės „nemigos krumpliaračiai“, „žiopčiojančios žuvys“, „išsprogusios akys“ ar abstraktus „čia prasideda buvimas“ nesusilieja į sklandžią esmę. Labai mėgėjiškai skamba eilėraščių pradžios: „už lango silpsta mašinų gaudesys“ (p. 40), „šita daina“ (p. 42), „šis miestas“ (p. 43) ir pan. Tokias frazes galima pateisinti nebent tuo atveju, jei jos reikalingos eilėraščio struktūrai, rimui, ritmui ar pakartojimams. Tačiau R. Brundzaitės eilėraščiuose nėra nei ritmo, nei įdomesnių formos darinių (filologė!).

Knygos anotacijoje žadama, kad rasime subtilią meilės lyriką. Gal subtilumas čia: „aš nenoriu / tavo vaikų / noriu eilėraščių / <…> / ir vis dėlto / labiau nei tave / myliu poeziją“ („nededikuotas“, p. 52)? Po daugelio metų pati autorė šypsosis iš tokių eilučių. Kita vertus, lyriškam, bet nesentimentaliam ir nebanaliam eilėraščiui reikia ne tik didelio talento, bet ir patirties – neužtenka studentiškai išsisukti: „pirmasis prasidėtų banaliai kaip ir visi / apie meilę“ (p. 56).

Ne vieno recenzento autorė buvo lyginama su Judita Vaičiūnaite ar Nijole Miliauskaite. Jeigu šmėsteli išbalusi mergaitė, nuotraukos iš senelių albumų – jau N. Miliauskaitė? Bernardinų kapinės, sniegenos – jau J. Vaičiūnaitė? Būti šių autorių šešėlyje nėra joks komplimentas, rodos, jaunieji poetai užmiršta, kad kūryboje svarbiausia originalumas.

Visai kitaip ir išties poetiškai suskamba eilutės: „pamečiau rankinį laikrodį / bet riešas vis tiksi“ (p. 55). Tai jau ne vaizdų, ne būsenos aprašymas, o ta kartelė, kurios poetė turėtų įsikabinti, jeigu nori pasikelti į magiškąjį poezijos lygmenį. Visa kita – asmeniški tekstai, galbūt jie įdomūs draugams, bet ne skaitytojams iš pašalies. Autorė turi literatūrinį skonį (išsilavinimą), tropai suteikia tekstams meniškumo („autobusai – gelsvos miesto gyvatės“, p. 54), tačiau vien metaforomis poezijos nesukursi – reikia jausmo ir išminties.

Pastarąjį dvidešimtmetį, simboliškai tariant, nuo to karto, kai Gintaras Grajauskas pradėjo rašyti kasdienybės estetika grįstą poeziją, lietuvių poetai įsismaginę stoviniuoja vietoje. Jaunieji rašytojai, kurių jau užaugo kelios kartos, tokie beviltiški epigonai, kad literatūros istorikui nėra ko tyrinėti, o skaitytojui darosi nuobodu. Dažniausiai tekstai skirti siauram draugų rateliui, ir patys autoriai to neneigia.

Vakarų kultūroje yra toks terminas „kulinarinė literatūra“ (culinary fiction) – populiarūs meilės romanai, skirti moterims, kurios, kaip žinoma, daugiausia laiko praleidžia virtuvėje. Viename interviu R. Brundzaitė atskleidė: „mano poetinė kalba gana paprasta, kasdienė. „Beatos virtuvė“, sudarydama kalendorių, įdės mano ir Indrės Valantinaitės poezijos. Jei mus pasirinko, vadinasi, tekstai prieinami ir platesnei auditorijai“ („Nemunas“, 2013, nr. 37, p. 13).

Jeigu autorė nori skelbti savo tekstus ne tik receptų knygose, tai palinkėčiau rašyti ne paprasta ir kasdiene kalba, o poetiška, kuri ir dera tikrai poezijai.